Šlapi bučiniai
Erikas
Adelos kvietimas pasivaikščioti man gerokai pakėlė nuotaiką. Po to vakaro, kai nebylomis parvežiau ją į draugės namus, kelis kartus susirašėm. Žinutės buvo trumpos, nereikšmingomis temomis, tad net svajoti negalėjau, kad pakvies susitikti.
Šiokiadienį žmonių nedaug, tad nusprendžiu, jog Edvinas ir vienas susitvarkys su pirkėjais. Tik kur ją nusivesti? Akivaizdu, kad nustebinti turtingo gyvenimo mačiusią merginą nebus lengva. Po ilgų svarstymų man šauna puiki mintis. Jeigu negaliu padovanoti prabangos, nustebinsiu paprastumu. Patenkintas tokios šaunios idėjos patraukiu į prekybos centrą ir brūkšteliu Adelai trumpą žinutę: „Apsirenk šiltai!“
Tuoj pat atskrieja atsakymas: „Nesijaudink, tikrai nesirengiu gruodžio mėnesį vaikščioti su vasarine suknele!“
O ji tikrai kietas riešutėlis.
Penkiolika minučių anksčiau nei sutarta įsuku į Adelos draugės kiemą ir išvystu tikrai mielą vaizdelį: mergina, apsimovusi baltas pirštines, linksmai tarp delnų spaudžia sniegą, formuodama gniūžtę. Šalia tupintis jau matytas šuo seka kiekvieną jos judesį, laukdamas metimo. Keliais šuoliais pasiekęs pusnis, nosimi bando surasti, kur nukrito sniego kamuolys, tačiau nieko nepešęs parlekia, energingai šokčiodamas į viršų. Adela juokiasi, bandydama išvengti šlapių bučinių lavinos. Vos išlipu iš automobilio, baltai pilko kailio haskis pasileidžia manęs link. Net nespėju pagalvoti, ar keturkojis draugiškas, kai jis tiesiog pargriauna mane. Pasigirsta linksmas Adelos balsas:
– Luna, negalima! Pas mane! – bergždžiai komanduoja juodaplaukė. Kalytė džiaugsmingai šveičia mano veidą, net inkšdama iš laimės, o aš vis dar riogsau sniego pusnyje. Kai Adelai pagaliau pavyksta atitraukti šunį, bandau atsistoti.
– Oho, manęs dar niekas taip karštai nebučiavo, – šypsausi striukės rankove braukdamas šlapią veidą.
– Tikrai? – nusikvatoja segdama Lunai pavadėlį. – Praradau laiko nuovoką, – paglosto tankų šuns kailį.
– Tai aš atvažiavau per anksti, – vis dar nevykusiai bandau nusivalyti snieguotą užpakalį.
– Tik nuvedu Luną vidun ir galim eiti. Beje, kodėl tu su mašina juk tarėmės pasivaikščioti?
– Mes ir vaikščiosim, tik ne čia.
– O kurgi? – trukteli energingos kalytės pavadėlį, kuri tik ir taikosi dar kartą mane pargriauti.
– Pamatysi.
– Darosi įdomu, – Adela nueidama koketiškai žvilgteli per petį.
Linksmieji kalneliai
Adela
Nors kelionė automobiliu truko neilgai, Erikas kaip visada plepėjo neužsičiaupdamas. Dar nesu sutikusi tokio kalbaus vaikino, tad klausausi jo pasakojimų su didele nuostaba. Iš Arno žodžius tekdavo traukte traukti… Jis nuolat lindėdavo savo telefone ir aš bergždžiai bandydavau pradėti pokalbį.
Net fiziškai nusipurtau supratusi, jog vėl bandau atverti seniai užsitrenkusias duris ir sulyginti du tiesiog nesulyginamus vyrus.
Iš senutėlio Eriko automobilio radijo jaukiai skamba kalėdinės dainos. Į šalis švysčiojantis eglutės formos gaiviklis primena man tėtį ir mūsų dažnus pasivažinėjimus, kai dar buvau vaikas.
Kai to visai nesitikiu, automobilis užgęsta ir aš sekundėlę pagalvoju, kad sustojome dėl kokios nors variklio detalės gedimo. Tačiau Erikas džiugiu balsu paskelbia – atvykom. Išlipusi pamatau tik priešais stūgsantį kalną, tad nustebusi dairausi, gal pastebėsiu kokį nuošaliau esantį parką. Išvydęs mano sutrikusį veidą, šviesiaplaukis mikliai iš bagažinės ištraukia dvi spalvingas plastikines čiuožynes.
Jergutėliau, tikiuosi jis nerimtai.
– Pasilinksminkim! – tiesia man raudoną vaikišką pašikniuką ir net suploja delnais. Aš vis dar stebeilijuosi į jį, laukdama, kol pradės juoktis ir patikins, kad tai tebuvo pokštas. Bet Erikas jau žaismingai trukteli mane už rankos kalno link ir dabar jo žodžiai „apsirenk šiltai“ įgauna naują prasmę.
– Aš nemanau, kad tai gera mintis…
Abejodama nužvelgiu savo verstos odos aulinukus, kurie skirti nebent išlipti ir įlipti į automobilį, bei brangų puspaltį su alpakos vilna.
– Nagi, bus smagu! – linksmos kibirkštėlės šokčioja Eriko akyse. – Kada paskutinį kartą čiuožinėjai nuo kalniukų?
– Būdama devynerių, – atsakau net nesvarsčiusi. Kuo puikiausiai prisimenu tą dieną, kai nesėkmingai nusileidusi nuo kalno, prasiskėliau kaktą. Dar šiandien virš kairiojo antakio turiu blyškų randelį. Mano vaikystės trauma sukelia Erikui juoką, regis, jis nepastebi vis labiau augančio nerimo mano akyse.
Nors netrykštu džiaugsmu, nenorėdama pasirodyti kaip kokia išpaikinta fyfa, kėblinu paskui Eriką. Kalniukas visai nemažas, sakyčiau, menkai kuo skiriasi nuo Gedimino kalno. Garsiai atsidūstu, stebėdama kaip mano mėgstamiausi batai aplimpa sniegu.
Gurkšt gurkšt… Girdėti tik mudviejų alsavimas ir sniego girgždėjimas. Ten, kur siekia apšvietimo lempos, matyti, kaip žėri pusnys. Lyg kažkas būtų pabėręs visą Swarovski kristalų kolekciją.
Anot liaudies išminties, jeigu sniegas blizga, vadinasi, šals dar labiau. Nuo šios minties užsisegu paskutinę paltuko sagą ir pasitaisau šaliką. Kai tyliai keiksnodama blondiną už tokį sumanymą pasiekiu kalniuko viršūnę, sunkiai gaudau kvapą. Čia tai tikra kardio treniruotė.
Erikas tiesiog švyti ir žaismingai kelis kartus strykteli į orą. Entuziazmas tiesiog skverbiasi per jo poras. Ko, deja, negalėčiau pasakyti apie save. Pažvelgusi žemyn, garsiai nugurgiu seiles, ir persižegnojusi sėduosi ant vaikiškos čiuožynės. Jeigu nusisuksiu galvą, bent jau nereikės rūpintis savo miglota ateitimi…
Erikas mitriai apsižergia mėlyną plastiko gabalą ir linksmai klesteli ant žemės, lyg tai darytų kiekvieną mielą dieną. Įsikibęs į rankeną, perkelia savo kūno svorį į priekį ir atsigręžęs šūkteli:
– Pasiruošusi?
– Tai, kad nelabai…
– Sulig trim!
– Ką?! Paaalauk…
– Vienas, du….
– Erikai, pa…
– Trys. Varom!
O vargeli… Užsimerkiu, įsistveriu rankenos, atsispiriu ir suriečiu kojas prie krūtinės.
Erikas
Sniegas už kaklo
Nors iš Adelos veido mačiau, kad nėra sužavėta, ji vis tik nučiuožė!
Garsiai spiegdama, žarstydama baltas pusnis į šonus, keliskart šoktelėjusi į orą ir ne visai sėkmingai nusileidusi ant šono.
Kai pribėgau padėti jai atsistoti, pamaniau sulauksiantis pikto žvilgsnio, o gal net kumštelėjimo, tačiau Adela, lyg maža mergaitė, besikvatodama pasakė „Dar!“ Nuvalęs jai nuo paltuko sniegą, suėmiau jos pirštinėtą delną. Man buvo malonu, jog rankos ji neištraukė ir mes susiglaudę pasiekėm kalno viršūnę. Po valandos siautėjimo mūsų abiejų skruostai buvo iškaitę, rūbai šlapi, o plaukai išsitaršę, bet gera nuotaika nedingo nei akimirkai. Finaliniam čiuožimui pademonstravau Adelai savo firminį nusileidimą ant pilvo, ir kai su visais akiniais įsmigau į pusnį mergina jau braukė juoko ašaras.
Kai atsirėmę į automobilio bagažinę gurkšnojom karštą šokoladą, dalindamiesi vienu termoso puodeliu, Adela atsiduso ir net neatsikvėpdama išpyškino:
– Dar niekada nebuvau tokia susitaršius ir taip aplipusi sniegu, – žvilgsniu nulydėjo peršlapusius savo verstos odos aulinukus, – O šituos teks išmesti, – kreivai šyptelėjo siurbtelėdama karšto gėrimo, – Tačiau jau seniai nebuvo taip smagu! Ačiū tau, Erikai.
Ir staiga pakštelėjo į skruostą. Padvelkė jos kvepalais, kurie man priminė per šventes lupamų mandarinų kvapą.
Tai buvo taip netikėta ir miela. Tiesa, turėjau susivaldyti, kad nesuimčiau jos žavingo veido ir aistringai nepabučiuočiau, tačiau juk pats pasiūliau būti tik draugais.
– Man taip pat buvo labai smagu. Tu puiki čiuožinėjimo partnerė!
Adela sukikeno ir užsivertusi puodelį ištuštino likusį gėrimą.
– Kaip čia taip išeina, kad susitinkam tik išgerti, – ištiesė jau tuščią termoso puodelį manęs link, – reikėtų kada nors ir pavalgyti.
– Ar tai kvietimas?, – šypsausi bandydamas megztinio rankove apsivalyti snieguotus akinius.
– Galbūt… – primerkia savo gražias akis.
– Mielai pavakarieniaučiau su tavim, tačiau tokių mūsų neįleis net į kebabinę, – trukteliu Adelai už šaliko ir visas prie jo prilipęs sniegas subyra merginai už kaklo. Ši cyptelėjusi pašoka.
– Ei, ką darai? Šalta! – netikėtai liuokteli manęs link ir užmeta man ant galvos sniego pilną striukės gobtuvą.
– Lygiosios! – paskelbiu, ištiesęs rankas lyg gindamasis. Adela pusiau spygčiodama pusiau kikendama bando išsikratyti likusį sniegą. – Lipk į mašiną, parvešiu tave, kol dar nepasigavai plaučių uždegimo.
Kai pajudam iš vietos per radiją užgroja viena mano mėgstamiausių Kalėdinių dainų. Pastebiu kaip Adela pradeda linkčioti į taktą ir tada netikėtai abu vienu metu užtraukiam: „Ant gerumo pramuš, ant gerumo pramuš, mūsų bendradarbius gimines ir kaimynus.“ Ir pradedam juoktis.
– Tau taip pat patinka Marijonas? – susidomėjęs nusuku akis nuo kelio ir pažvelgiu į Adelą.
– Ei, žiūrėk, kur važiuoji! – baksteli man į šoną. – O kam jis nepatinka? – atsakydama į mano užduotą klausimą nusišypso. Vis dar negaliu atsistebėti, kokia ji graži.
– Tavo tiesa. Beje, kaip dėl tos vakarienės? – nekantraudamas subarbenu į vairą pirštais.
– Rytoj. Bet, – iškelia laibą pirštelį į viršų, – su sąlyga, kad neisim į kebabinę.
– Pfff, nesąmonė! Aš jau svajojau apie česnakinį padažą ir fri bulvytes, – erzindamas net sučepsiu. Adela juokingai suraukia nosį ir užprotestuoja.
– Nieku gyvu! Valgysim normaliam restorane su normaliais įrankiais! Ir jokių česnakų!
– Kaip pasakysi, princese, – kiek per ilgai nužvelgiu jos veidą, tad sulaukiu dar vieno niukso.
Adela
Plikledis
Nors rizikuoju susilaužyti visus įmanomus kaulus, slysčiodama ant plikledžiu aptraukto šaligatvio tipenu Eriko paviljono link. Kadangi mano mėgstamas restoranėlis visai netoli miesto aikštės, pasisiūliau atvažiuoti autobusu, kad jam nereikėtų brautis vakarinėse spūstyse. Susitarėm susitikti prie jo darbo vietos lygiai septintą, o aš jau vėluoju. Visuomeniniu transportu buvau nevažiavusi visą amžinybę, tačiau niekas per tą laiką nepasikeitė: žmonės bambėdami kovoja dėl sėdimų vietų, o likę stovėti grūdasi it silkės statinėje.
Savo vietą prie lango užleidau nėštukei, kuri pūškuodama vos galėjo pastovėti ant kojų. Tad pati keturias stoteles stypsojau įsitvėrusi plastikinės autobuso rankenos, stengdamasi ignoruoti man į pakaušį kvėpuojančius žmones. Kaskart atsivėrus durims į vidų plūsteldavo šaltas vėjo gūsis, atnešdavęs pavienes snaiges. Mintis rengtis kašmyrine vos kelius siekiančia suknele, po kuria dėvėjau plonytes pėdkelnes, jau nebeatrodė tokia žavinga. O ir batus šį kartą išsirinkau trumpaaulius, norėdama priderinti prie mėgstamų kailinukų. Pati nesuprantu, ko taip išsipuošiau. Viso labo pavakarieniausim ir draugiškai pasikalbėsim. Tai net ne pasimatymas, kvailai įtikinėju save ir staiga dar kartą slystelėjusi, garsiai nusikeikiu. Kad kur skradžiai tuos nebarstytus šaligatvius! Dar vienas netikslus žingsnis ir vakarą leisiu skubiosios pagalbos skyriuje, o ne jaukiame restorane.
Laimei, Erikas jau iš toli pastebėjęs mane klupinėjančią, atskuba į pagalbą ir džentelmeniškai pasiūlo kibtis į parankę. Tikriausiai jo akyse pasirodžiau it karvė ant ledo.
– Sveika, laikykis į mane, šiandien velniškai slidu.
– Kol kas dar sveika, bet jau baiminausi išsidaužyti dantis, – suburbu, įsikibdama į Eriko ranką it skęstantysis gelbėjimosi rato. Giliai įkvepiu malonaus vaikino kvapo – rytietiško stiliaus kvepalų, susimaišiusių su kvapnios kavos ir karšto vyno aromatu.
Šiandien Erikas vilki elegantišką juodą paltą atsegiotomis sagomis ir avi priderintus batus. Jo originalų stilių išduoda tik garstyčių spalvos kelnės ir baltas megztinis aukšta apykakle.
– Atrodai nuostabiai, – Erikas kilsteli ranką ir žaismingai pakedena mano lengvai pagarbanotus plaukus, kuriuos dengia tik kailinis gobtuvas.
– Man atrodo, kad šiek tiek persistengiau, – slystelėjusi susvyruoju, tad vaikinas dar tvirčiau prilaiko mane. Keista, kad šalia menkai pažįstamo žmogaus jaučiuosi saugi kaip niekada iki šiol. Nenoriai paleidžiu Eriko parankę, kai įžengiam į restorano vidų.
– Kaip čia jauku! – susižavėjusi apžvelgiu skoningai išpuoštą aplinką ir nuo lubų besidriekiančius įvairių dydžių stiklinius burbulus, kurie su gelsvo atspalvio lemputėmis sukuria pasakišką efektą.
– Aha, būtų labai jauku, jeigu ką nors matyčiau, – nesmagiai sukrizena Erikas, kurio akinių stiklai visiškai užrasoję.
– Oi, palauk, rankinėje turiu nosinaitę, – skubiai pasiraususi, surandu margaspalvę šilko nosinę, kurią kartu su begale suknelių ir šalikėlių parsivežiau iš Maroko. Nedelsdama ištiesiu šviesiaplaukiui ir mūsų pirštai susiliečia.
– Tu – mano gelbėtoja, – šypteli valydamasis aprasojusius stiklus.
Erikas padeda man nusivilkti kailinukus ir mes prisėdame prie prabangiai padengto staliuko.
Akimirkai ir vėl pasijuntu ta pati elegantiška mergina, kuriai atviros visų brangiausių restoranų durys. Tik priešais mane sėdi nebe nuolat paniuręs ir pinigais mėgstantis pasipuikuoti Arnas, o nuoširdus, atidžiai į akis žvelgiantis Erikas.
Ir šiandien užsisakyti ruošiuosi ne brangiausią meniu esantį patiekalą, o tą, už kurį galėsiu susimokėti pati.