Už naują pradžią
Erikas
Nors stengiuosi to neparodyti, meniu nurodytos kainos šiek tiek išmuša iš vėžių, jaučiu kaip akiniai ir vėl pradeda rasoti. Panašu, kad už mūsų vakarienę teks pakloti apvalią sumelę. Akimis ieškau pigiausio patiekalo, tačiau šiame restorane net menkutis užkandis kainuoja dvylika eurų. Bijau net sužinoti, kiek šitie lupikautojai nori už steiką. Faktas kaip blynas – su mano mylima kebabine nepalyginsi.
Mintyse skaičiuodamas, kur galėsiu pasispausti, turbūt labai juokingai suraukiu kaktą, nes Adela šypteli ir, tarsi atspėjusi mano mintis, palinkusi sukužda:
– Už savo patiekalus sumokėsiu pati, žinau, kad kainos čia truputį kandžiojasi. Tačiau šis restoranas man kelia daug sentimentų.
– Nejuokauk. Aš pasirūpinsiu sąskaita, – tariu neva lengvabūdiškai prunkštelėjęs ir, atsilošęs kėdėje lyg koks šeichas, išpučiu krūtinę.
– Primygtinai reikalauju, – nesmagiai pasimuisto Adela. – Nebenoriu būti skolinga jokiam vyrui ir nesvarbu, ar tai brangi kelionė, ar sąskaita už vakarienę.
– Na, jeigu taip, mokėkim per pusę.
– Sutarta, – pagaliau jos įsitempusiame veide atsiranda šypsena.
Turiu pripažinti, maistas čia – puikus, tad pasigardžiuodamas sušlamščiu viską iki paskutinio trupinėlio, tuo pralinksmindamas Adelą. Ši elegantiškai kramsnoja keptų burokėlių salotas su ožkos sūriu, cikorija ir apelsinais. Akivaizdu, kad juodaplaukė šioje aplinkoje jaučiasi lyg namuose, net padavėjai į ją kreipiasi vardu. O kai mums ant staliuko atkeliauja dvi vyno taurės ir desertas nuo virtuvės šefo, pasidaro aišku, kad Adela čia – ypatingas svečias.
Sutikusi mano klausiamą žvilgsnį paaiškina:
– Šio restorano savininkas – mano tėčio geriausias draugas, tad visuomet sutinka svetingai. Jis man padėjo įkurti savo konditerijos versliuką, davė daug naudingų patarimų… – staiga vyno taurę laikanti Adelos ranka suvirpa, matau kaip jos akys ima blizgėti.
Drąsindamas paliečiu jos riešą ir mergina liūdnai šypteli.
– Gali iš naujo atidaryti savo kepyklėlę. Galbūt ne tokią, kokią turėjai, gal truputį mažesnę, bet tau tikrai pavyks. Esi talentinga konditerė ir privalai užsiimti širdžiai miela veikla.
– Tikrai taip manai? – pakelia į mane akis, kuriose šviečia viltis.
– Kaip gyvą matai! Nesu valgęs skanesnių sviestinių sausainių.
– Tu labai mielas, Erikai…
– Sakau gryniausią tiesą. Tavo gardėsiai patinka žmonėms, pati matei kaip visi gyrė ir prašė dar vieno gabalėlio.
– Juk dauguma jų buvo benamiai…
– Manai, vargingai gyvenantys žmonės neturi skonio receptorių?
– Tu teisus, – atsidūsta. – Gal ir reikės pabandyti iš naujo…
– Ne gal, o būtinai! Išgerkim už naują pradžią! – šį kartą mūsų prigludusios taurės iškilmingai dzingteli.
– Mes ir vėl geriam, – vis dar su ašarom akyse nusijuokia Adela.
Adela
Berniukų kovos
Kai, sumokėję už sąskaitą, maloniai besišnekučiuodami pakylam nuo staliuko, Erikas paslaugiai atneša mano kailinius. Vakaras buvo tobulas: gardus maistas, puiki draugija ir naujai įsižiebusi viltis atgaivinti savo verslą. Kai nusikvatojusi iš dar vieno Eriko juokelio, pakėliau akis, pro restorano duris įžengė keli vyriškiai, tarp kurių pastebėjau Arną.
Šis iškart grėsmingai atsidūrė prie pat manęs ir paniekinamai sušnypštė pro sukąstus dantis:
– O tu greita. Vos spėjai susirinkti daiktus iš mano namų, jau radai kitą auką, – bjauriai išsišiepia, vertinamai nužvelgdamas Eriką.
– Arnai, nereikia, – ištariu bespalviu balsu. Geros nuotaikos neliko nė ženklo, širdis ima pašėlusiai daužytis krūtinėje.
– Žmogau, nekelk problemų, – Erikas žengia Arno link, savo kūnu užstodamas mane nuo buvusiojo.
– Jeigu ši kalė tavęs dar nenugręžė, tai neabejotinai tą padarys, – erzinančiai nusikvatoja Arnas ir jau apsisuka eiti.
– Rink žodžius! – sugriaudi Eriko balsas ir aš net krūpteliu. Restorano lankytojai imi šnabždėtis.
Arnas atsisuka ir su visažinio šypsena priartėjęs prie Eriko patapšnoja jam per petį.
– Ramiau, seniuk, aš tik perspėju. Šiai barakudai rūpi aukščiausios klasės žaisliukai. Ji tave išsunks kaip citriną, net nespėsi mirktelėti.
Matau, kaip įsitempia Eriko pečiai, jo delnai susigniaužia į kumščius. Šviesiaplaukis nusipurto Arno ranką ir jau visiškai susivaldęs ištaria:
– Primink, kiek jūs buvote kartu? Penkerius metus? – Bemat Arno šypsenėlę keičia sutrikimas. – Ir per tiek laiko nesugebėjai pažinti Adelos? Savo išradingumo stoką bandei kompensuoti pinigais? Apgailėtina, seniuk, – matau, kaip buvusiojo veidas tiesiog suliepsnoja iš pykčio, žandikaulis įsitempia. – Tai aš tave noriu perspėti – dar vienas žodis ir sumalsiu tavo snukį, nepaisydamas šios vietos etiketo.
Arnas grėsmingai dėbteli į mane, tada į Eriką ir nieko daugiau nesakęs prisėda prie jo laukiančių kolegų, kurie akivaizdžiai nesitikėjo tokios baigties.
– Einam iš čia, – švelniai suėmęs už alkūnės išsiveda mane lauk. Aš vis dar be žado, virpu visu kūnu. Negaliu patikėti, jog švelnus ir mielas Erikas pastatė Arną į vietą. Čia tai bent…
– Tu visa drebi, einam iki mano automobilio, parvešiu tave, – Erikas švelniai mane apglėbia per pečius.
Jaučiu tokią gėdą, kad jam teko visa tai pamatyti ir giliai viduje kirbančią baimę.
– Arnas nepaliks visko taip, jis gali mėginti su tavimi susidoroti, – sušnabždu, nurydama sukilusias ašaras.
– Nurimk, nieko jis man nepadarys, dar ne tokių esu matęs.
– Man labai gaila, kad vakaras taip baigėsi. Atleisk, Erikai… – nuleidžiu akis žemyn ir noriu prasmegti skradžiai į žemę.
Vaikinas stabteli, atsuka veidu į save ir kilsteli mano smakrą taip, kad mūsų akys susitiktų.
– Neatsiprašinėk dėl savo šikniaus buvusiojo. Vakaras nuostabus, nes priešais mane stovi tu.
Išspaudžiu liūdną šypsnį.
– Beje, dėl išradingumo stokos, pataikei kaip pirštu į akį, jei supranti, apie ką aš…
Erikas kimiai nusijuokia ir paskandina mane savo saugiame glėbyje.
Gamtos apsauga
Erikas
Liko vos dvi dienos iki Kalėdų, tad darbo stoka negaliu skųstis, mūsų paviljonas tiesiog tapo mugės epicentru. Keli žmonės net teiravosi ar prekiaujame sausainiais, mat buvo girdėję apie nuostabaus skonio gardėsius. Reikės perduoti Adelai, jog pelnytai gali savimi didžiuotis.
Džiaugiuosi, kad man pavyko ją paskatinti pasikalbėti su tėvais ir paprašyti jų pagalbos. Net neabejoju, mergina atsistos ant kojų ir viską sėkmingai pradės nuo pradžių.
Per šurmuliuojančius žmonių balsus vos išgirstu skambantį mobilųjį. Šūkteliu broliui, kad trumpam mane pavaduotų, ir ieškodamas tylesnės vietos, atsiliepiu.
– Klausau.
– Sveikas, tikriausiai sutrukdžiau tau dirbti, – Adelos balsas toks mielas, kad norėčiau dabar pat ją išbučiuoti.
– Sveika, tu man niekada netrukdai, – šypsausi į ragelį kaip koks kvailys.
– Rytoj Kūčios, važiuosiu pas tėvus į sodybą, tačiau prieš išvykdama noriu atsidėkoti draugei už tai, kad priėmė mane ir…
– Palauk truputėlį, – prastai girdžiu, tad užsidengiu vieną ausį ir bandau apeiti besigrūdančius žmones.
– Klausau tavęs.
– Draugė su vyru tikri darboholikai, jie dar nepasipuošę namų, tad pamaniau, prieš išvykdama padarysiu jiems staigmeną.
– Ir kuo galiu būti naudingas?
– Gal padėtum parsigabenti gyvą eglutę? Papuošimų jau nupirkau.
– Bus padaryta! Kaip tik žinau, kur yra gražių žaliaskarių. Užsuksiu tavęs po… – dirsteliu į telefono ekraną, – geros valandos.
– Nuostabu! Tikiuosi, nepridariau tau rūpesčių, tikriausiai turi marias darbo, – Adelos balse girdžiu kaltę.
– Viskas gerai, Edvinas pasikvietė padirbėti savo merginą. Tie balandėliai susitvarkys ir be manęs.
– Tuomet lauksiu.
– Apsirenk šiltai.
– Erikai… – nusikvatoja Adela.
– Aš rimtai. Lauk manęs, iki!
Net neišgirdęs atsakymo padedu ragelį ir nuskubu prie vingiuojančios pirkėjų eilės.
Po valandos su trupučiu, su Adela jau sėdime automobilyje. Lauke pusto. Šiais metais dangus dosniai dalina snaiges, kurios lyg praplyšusi pūkinė antklodė dengia viską, kiek akys aprėpia: tankius miškus, plynus laukus, namų stogus ir bažnyčių smailes.
Šį kartą Adela paklausė mano patarimo ir apsirengė paprasta stora striuke bei šiltais neperšlampamais batais. Mūvėjo savo baltas pirštines ir ant galvos buvo užsimaukšlinusi kepurę. Visą kelią užsidegusi pasakojo, kokių gražių žaisliukų rado eglutei papuošti ir net neišleido tam krūvos pinigų. Parduotuvės prieš pat Kalėdas skelbia išpardavimą. Man buvo taip malonu klausytis jos balso, matyti, kokia ji atsipalaidavusi ir laiminga. Juodaplaukė kaip tik pasakojo, kokį pyragą žada nusivežti pas tėvus, kai užgesinau variklį ir mašina truktelėjusi sustojo pamiškėje.
– Nagi, eime ieškoti eglutės, – nubraukiau nuo Adelos skruosto sruogelę plaukų ir ji, regis, tik dabar suprato, kur esanti.
– Tu gal juokauji? – išpūtė akis dairydamasi per langą, už kurio plytėjo tylūs apsnigti medžiai.
– Nukirsim tik vieną. Čia yra net keli jauni atžalynai, tad tik praretinsim mišką, – nusijuokiu bandydamas išskaidyti pakibusią įtampą.
– Juk mus gali patikrinti inspektoriai iš gamtos apsaugos! Negi negirdėjai, kokias baudas jie skiria už savavališką eglučių kirtimą?
– Nebūk juokinga, šitam miške nė gyvos dvasios, negi nematai, – toks Adelos susirūpinimas man kelia šypseną.
– Gamtos apsaugos inspektoriai važinėja su nežymėtu džipu ir tikrina vairuotojų bagažines, o tada laukia menki juokai…
– Kvailiuke, čia niekas neatvažiuos, būk rami, – baksteliu jos mielą nosytę ir paraginu lipti iš automobilio.
– Aš tave perspėjau… – išlipusi baigščiai apsidairo ir įsiklauso į spengiančią tylą. Girdėti tik vėjas, sūkuriuojantis eglių viršūnėse.
Išsitraukiu iš bagažinės rankinį pjūkliuką, ir suimu vis dar bailiai besidairančios Adelos ranką.
– Eime, reikės įsukti į kitą takelį, paskubėkim kol dar nesutemo.
– Dar niekada nesu vykdžiusi nusikaltimo, – Adela nužvelgia pjūklo ašmenis ir aukštai kilnodama kojas kėblina per sniegą. Be mūsų paliekamų pėdų, pastebim ir kelis stirnų pėdsakus. Nuo šakos strykteli voverė ir mikliai įsliuogia į aukštą pušies viršūnę.
– Kalbi taip, lyg ketintume kažką nužudyti, – nusijuokiu pasilenkdamas, kad pralysčiau pro tankias eglės šakas.
– Ar nebūtų buvę paprasčiau nuvažiuoti į prekybos centrą? – mergina nespėja linktelti į šoną ir gauna su snieguota šakele per veidą. – Po galais! Ar dar toli? – suirzusi stabteli ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
– Tuomet nebūtų jokio įdomumo! Nagi, pakvėpuok grynu oru, pažiūrėk kaip gražiai sninga…
– Mhm, per tą sumautą sniegą jau nebematau, kur einu, – suburba sau po nosim.
– Štai čia, – mosteliu ranka į proskyną, kurioje žaliuoja daugybė jaunų eglučių. – Rinkis kurią nori.
– Man vis dar nepatinka ši mintis…
– Gal šią? Dydis kaip tik: šakos tankios ir viršūnė tiesiai nuaugusi, – nupurtau nuo eglutės storą sniego rūbą.
– Pjauk greičiau ir varom! – neramiai sutrypčioja Adela, nepatikliai dairydamasi į šalis.
– Gerai jau gerai, pikčiurna,– juokais kepšteliu Adelą, tačiau ši pokštauti visai nenusiteikusi.
Vos atsitūpęs priglaudžiu rankinį pjūkliuką prie eglės kamieno, pasigirsta per sniegą atriedančio automobilio garsas.
– Gamtosaugininkai! – baikščiai suspinga Adela ir taip trukteli mane už rankos, kad vos nepametu įrankio. – Bėgam!
Netikėtas bučinys
Adela
Taip ir galvojau, kad tai bloga mintis, labai labai bloga mintis! Bėgdama pusnynais iš visų jėgų tempiu klupinėjantį Eriką. Viena mano ranka siaubingai šąla, tad suprantu, jog kažkur pamečiau pirštinę. Visai netoli mūsų atviroje įvažoje sustoja juodas džipas.
– O ką aš tau sakiau! – priekaištingai sušnypščiu ir staiga trukteliu Eriko ranką žemyn. – Gulam! Jie mus pamatys!
Plumpteliu ant pilvo, kartu nusitempdama ir Eriką. Šis vis dar laiko rankoje nusikaltimo įrankį. Kad jį kur velnias. Nors iš sutrikusio veido galiu spėti, jog jau nemano, kad eglutės kirtimas toks šaunus nuotykis.
– Mesk tą gelžgalį, po galais! Tu mus išduosi!
– Negaliu, – išpučia akis Erikas, – tai mano tėčio gerasis pjūklas. Jeigu pamesiu, nusuks man galvą!
Aš tau tuoj pati nusuksiu galvą – prabėga mintis.
Greičiausiai dabar ramiai sau kraučiausi lagaminą kelionei į Paryžių. O ką aš veikiu? Guliu pusny ir slepiuosi nuo gamtos inspektorių!
– Ššš! Tyliau! – Uždengiu vaikino burną savo sniegu aplipusia pirštine, o kitą, jau spėjusią suledėti ranką, nesėkmingai bandau įsibrukti į kišenę. Gulim suglaudę galvas ant šaltos žemės, o kadagio šaka siaubingai duria man į užpakalį.
Iš džipo niekas nelipa, variklio negesina, tad dar tikiuosi, jog ims ir nuvažiuos. Darosi siaubingai šalta, nors ir jaučiu Eriko kūno šilumą. Jis pusiau užgulęs mane, kad tilptume pasislėpti po retu spygliuočio krūmu. Kai stengdamasi net kvėpuoti tyliai, stebeiliju į stovintį automobilį, Erikas ir vėl prabyla:
– Žinojai, kad vos šeši žmonės iš tūkstančio turi tokį akių pigmentą kaip tavo, vadinamą heterochromija?
– Erikai, tu dabar baisiai nelaiku demonstruoji savo oftalmologijos žinias, – beveik suaimanuoju.
– Kodėl ne laiku?.. Kol ta porelė džipe pasimylės, mes taip pat galim šiuo tuo užsiimti… – pirštais perbraukia mano sušalusį skruostą.
– Ką?! – beveik rikteliu iš nuostabos išplėsdama akis. – Tai čia ne gamtos apsauga? – netekusi žado bandau stotis, tačiau Erikas net nekrusteli. Jis sukikena ir palinksta mano lūpų link. – Ir tu visą laiką žinojai?! – piktai nustumiu jo veidą, o šis linksmuolis tik kvailai šypsosi.
Pasipiktinusi atsistoju ir net trepteliu koja. Atsigręžusi pamatau linguojantį į šalis džipą, kurio langai iškalbingai užrasoję.
– Kvailys! – gana stipriai stumteliu Eriką. Šis, išmetęs iš rankų taip saugomą pjūklą, sugriebia mane ir prisitraukęs įžūliai įsisiurbia į lūpas.
Mano kūnu vienu metu nuvilnija tūkstančiai šiurpuliukų. Iš pradžių dar keliskart trinkteliu jam per nugarą, bandydama išsivaduoti iš tvirto glėbio, tačiau galiausiai pasiduodu ir atsakau į bučinį. Erikas vos atsitraukia ir tankiai alsuodamas sušnabžda:
– Kai pyksti, tu dar gražesnė nei visada…
Man nespėjus net žioptelėti, priglunda ir vėl.
Epilogas
Negalėčiau teigti, kad tai romantiškiausia vieta, kurioje man yra tekę bučiuotis, tačiau ir skųstis negaliu – Erikas tiesiog fantastiškas.
Mus pastebėjusi aistringoji porelė paskubomis išvažiavo, nespėjo net langai dorai nudžiūti. Vis dar tyliai snigo. Nusprendėme nerizikuoti ir šventinę eglutę parsivežti iš prekybos centro.
– Ką planuoji veikti per Kalėdas? – pasiteiravau kai žingsniavome automobilio link. – Mano tėvai, kaip ir kasmet, keps antį su bruknių padažu. Pirštelius galima apsilaižyti. Nujaučiu, kad tau patiktų mūsų sodyba…
– Atsinešiu vyno, – stabtelėjęs atsisuka ir įdėmiai mane nužvelgia. – O tu ir vėl panaši į ledo gabalėlį, – pakėlęs mano paraudusią ranką priglunda prie jos karštomis lūpomis. Tuomet nusimauna savo megztas vilnones pirštines ir atkiša jas man tardamas:
– Niekada neleisiu tau sušalti…
– Skamba kaip pažadas.
– Taip ir yra.
PABAIGA