Kategorija: Ieva Vill „Neleisk man sušalti“

 Prologas

– Kalėdoms nupirkau mums du bilietus į Paryžių. Apsistosim „Four Season“ apartamentuose, išskrendam Kūčių vakarą, – lyg tarp kitko pareiškia, maigydamas naujausią iPhone ir nesivargindamas net pakelti į mane akių.

– Ką tu padarei? – stabteliu, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdau, ir atsitrenkiu į Kalėdinės mugės praeivį. Greitai tarsteliu atsiprašymą ir suraukusi antakius pažvelgiu į savo vaikiną. Esu ganėtinai susierzinusi, nes ir taip išsiruošėm bene paskutinę minutę.

– Paklojau krūvą pinigų už kelionę. Turėtum džiaugtis, – priekaištingai nužvelgia mano sutrikusį veidą.

– Arnai, juk šias Kūčias žadėjom švęsti mano tėvų sodyboje! Kodėl taip pasielgei? – įtūžis tarsi lavina liejasi iš mano lūpų ir aš jau nebegaliu to sustabdyti. Tai jau toli gražu nebe pirmas kartas, kai jis priima sprendimus nepasitaręs su manimi. Ir ne pirmos šventės, kurias praleidžiu toli nuo tėvų. Viską suplanuoja jis, tartum mano nuomonė būtų nieko verta.

– Vargana pirtelė  miško apsuptyje tau patinka labiau nei vaizdas į Eifelio bokštą? – paniekinamai prunkšteli.

– Nedrįsk taip kalbėti apie mano vaikystės namus! – iš pykčio sugniaužiu kumščius, širdis pradeda pašėlusiai plakti.

– Aš tave lepinu prabangiu gyvenimu, o tu dar drįsti man priekaištauti? – piktai iškošia, skaudžiai stverdamas mane už rankos. Galios demonstravimas – jo mėgstamiausias užsiėmimas. Aš – tik gražus žaisliukas, kurį panorėjus galima perstumti į norimą lentyną.

Ir kada jis spėjo tapti tokiu bejausmiu?

Matau kaip iš įsiūčio net sugriežia dantimis.

– Paleisk mane, gyvuly tu! – šūkteliu ir matau kaip prekeiviai karštu vynu susidairo. Lažinuosi, kad jei dabar aplinkui nešurmuliuotų tiek žmonių, mano brangusis visai prarastų savitvardą.

Investicijos į kriptovaliutas Arnui atnešė nemažą pelną – iš paprasto informatikos studento nuskalbtu megztiniu jis greitai tapo užkietėjusiu snobu. Kaip ir buvo galima tikėtis, pinigai jį pakeitė. Iš švelnaus, dėmesingo, tapo nuolat užimtu, susireikšminusiu ir dovanomis savo kaltę bandančiu išpirkti žmogumi.

Mano meilę jam seniai pakeitė prisirišimas ir, nėra ko slėpti, noras patogiai gyventi.

Arnas įkalbėjo mane uždaryti konditerijos kepinių versliuką, kurį dar būdama aštuoniolikos sukūriau savo rankomis. Ragino nesukti  galvos ir tiesiog ramiai leisti jo pinigus, kurių tikrai užteko patogiam gyvenimui.

– Tu nedėkinga… – matau, kaip grėsmingai pulsuoja Arno smilkinio vena ir žaibiškai rausta veidas. Veidas žmogaus, kurio neatpažįstu. Staiga viskas pasidaro taip aišku, lyg nuo mano akių būtų nukritusi uždanga.

– Tau nė velnio nerūpi, ko noriu aš! Tau niekada nerūpėjo!

– Tu dar drįsti taip kalbėti?! Po visko, ką tau daviau…

– Ir ką tu man davei?! – jau nesivaldydama šaukiu, atkreipdama visų aplinkui esančių dėmesį. Regis, Kalėdinė sostinės mugė nustojo šurmuliuoti, visi kaip pakerėti spoksojo į mus. – Šitai? – atsisegu rankinę, pagriebdama iš jos piniginę. Išimu banknotus stambiomis kupiūromis ir pažeriu juos po Arno kojomis. Tada ištraukiu jo dovanotą kreditinę kortelę, taip pat ketindama švystelti į sniegą.

– Liaukis. Visi į mus žiūri, – piktai suurzgia ir išplėšia galimybes dalinantį plastiko gabalą man iš rankų.

– Žinai ką, pasiimk viską, – iškratau garsaus dizainerio rankinę į pusnis, pažerdama visą jos turinį, kurime namų raktai, kelios smulkmenos bei mobilusis telefonas.

Pastebiu, kaip iš kažkur pribėgęs vaikas pritupia ir ima rankioti nuo žemės pinigus. Tačiau man tai nė motais.

– Arba tuojau pat baigi šį cirką, arba už savo veiksmus neatsakau, – nuo ledinio Arno balso man pašiurpsta nugara, tačiau pakeliu smakrą ir bandydama nuryti pykčio ašaras išgirstu lūžtantį savo balsą.

– Aš palieku tave. Viskas baigta, – nors mano rankos dreba, dabar jaučiuosi užtikrinta kaip niekada iki šiol.

– Tu dar pasigailėsi. Be manęs esi niekas, – menkinamai nužvelgia pykčio iškreiptu veidu.

– Tai tu be manęs esi niekas, tik to dar nesupranti.

Purtoma vidinio drebulio matau, kaip Arnas nešinas kreditine kortele išnyksta vėl šurmuliuoti pradėjusioje minioje. Pradeda temti. Ašarotomis akimis nulydžiu jo plačius pečius ir aukštą stotą, kurie mane kadaise taip žavėjo.

Tik šios ašaros kaupiasi ne dėl baimės prarasti prabangų gyvenimą, kurį jis man suteikė, o dėl suvokimo, kad iššvaisčiau penkerius metus. Praleidau tiek galimybių save realizuoti ir atitolau nuo man brangių žmonių.

Nepažįstama moteris, motiniškai tapšnodama mano nugarą, kalba raminamus žodžius. Tada pakelia nuo žemės rankinę, ištraukia iš sniego dalį mano daiktų ir dar likusius, jau visai šlapius, banknotus atsargiai įspraudžia man į rankas. Stoviu it ištikta stabo ir nebežinau, kaip reikės gyventi toliau, tačiau jaučiu, jog priėmiau teisingą sprendimą.

Kumštinės pirštinės 

Adela

Žmonių aikštėje nebeliko, tik kiemsargis bergžiai bandė nukasti užpustytus šaligatvius, vis nusibraukdamas išrasojusią kaktą. Kalėdinės mugės prekeiviai rinkosi daiktus nuo prekystalių, skubėdami namo pas savo mylimus žmones. Lėtai snigo. Ištuštėjęs miestas ruošėsi poilsiui nuo sniego gniūžtėmis besisvaidančių vaikų ir linksmai bruzdančių suaugusių. Regis, likau tik aš ir ši didinga žaliaskarė, papuošta daugybe šviečiančių instaliacijų. Lemputės tai lėtai prigesdavo, tai vėl tingiai įsijungdavo, sklaidydamos tamsų dangų.

Prisėdu ant apledėjusio suoliuko ir nė nepajuntu, kaip mano pečiai ima kilnotis nuo tylaus verkimo. Penkerius metus trukę santykiai sudužo kaip stiklinis eglutės žaisliukas, kurio šukių neįmanoma surinkti. Šaltis bučiuoja mano veidą, karštas ašaras paversdamas ledo kristalais.

Staiga krūpteliu už savęs išgirdusi vyrišką balsą. Pašoku ant kojų ir rankomis pridengiu išdavikiškai iškaitusius skruostus.

–  Ar tau viskas gerai? – atsisukusi pamatau šviesiaplaukį vaikiną su apvaliais akinukais, kuriuose žaidžia šventinių lempučių atšvaitai. Sutrikusi kiek galėdama ištiesinu nugarą ir paslepiu užverktą veidą kilstelėdama paltuko apykaklę.

– O kaip tau atrodo? – piktai atšaunu ir nevalingai šniurkšteliu nosimi. Panašu, šis vaikinas matė neseniai vykusią sceną, vertą telenovelės scenarijaus.

– Manau, jis priklauso tau, – ištiesia mano brangų telefoną, kurį barnio metu su kitais rankinėje esančiais daiktais švystelėjau į pusnį. Keista, bet jo ekranas vis dar šviečia.

– Ačiū, – trumpai tarsteliu ir kietai sučiaupiu lūpas. Pastvėrusi mobilų atsainiai įsimetu į pustuštę rankinę. Atsuku geradariui nugarą aiškiai parodydama, jog plepėti neketinu.

– Palauk, – švelniai paliečia petį, priversdamas dar kartą atsigręžti. – Gal galiu tau kuo nors padėti?  – pasiteirauja nužvelgdamas mano vėjo nugairintas rankas.

Rankinėje buvo ir naujos Swarovski kristalais siuvinėtos pirštinės. Buvo. Prastypsojus lauke gerą valandą, svarstant kaip gyventi toliau, nebejaučiu  rankų.

Vaikinas nusimauna savo kumštines pirštines ir, lyg būtų pažinojęs mane visą gyvenimą, nieko nelaukęs ištiesia jas:

– Paimk, tu panaši į ledo gabalėlį, – maloniai nusišypso. Sutrikusi nežinau, ką daryti, tad tiesiog stebeilijuosi į geraširdį. Šis lyg sumautas Kalėdų stebuklas nukrito tiesiog iš dangaus. – Paimk, paimk, nagi, – paragina, įsprausdamas pirštines į sustingusį mano delną.

– Tu labai malonus, bet tai ne visai mano stilius, – dirbtinai nusišypsau, vertindama vilnones ryškių spalvų pirštines, kurias greičiausiai numezgė kokia nors močiutė. Beveik kalenu dantimis, tad neramiai sutrypčioju vietoje, norėdama kuo greičiau užbaigti šį absurdišką pokalbį. Ištiesiu storas pirštines vaikino link, tačiau šis tik papurto galvą.

– Verčiau nušalsi rankas, nei rizikuosi būti nemadinga? – nusikvatoja, paskleisdamas baltą garų kamuolį. – Beje, vintažas vėl ant „bangos“, – žaismingai mirkteli, įsivaizduodamas, jog suskėlė stulbinamą sąmojį.

Trumpai pasvarsčiusi, panardinu sustingusias rankas į dar šiltas pirštines. Kūnu perbėga virpulys.

– Kodėl nori padėti? Juk net nepažįsti manęs, – įsistebeiliju akiniuočiui į veidą, bandydama perprasti tokį jo kilniaširdiškumą. Dabar mažiausiai noriu turėti reikalų su vyriškos lyties atstovais.

– Tai galima lengvai ištaisyti. Susipažinkim! – žvaliai ištiesia savo didelę plaštaką. – Aš Erikas.

Nenoriai atkišu milžiniška pirštine apmautą ranką, kuri jau spėjo šiek tiek sušilti. Tikriausiai atrodau kaip kaliausė. – Adela, – nenoriai sumurmu sau po nosim.

– Nuostabus vardas, – po nedidelės pauzės, pasitaisydamas akinių rėmelį, priduria:

– Kaip, beje, ir tu pati…

– Miela, bet kaip jau tikriausiai pastebėjai, aš ką tik išsiskyriau su savo vaikinu. Naujos pažintys manęs nedomina, – priduriu kiek pakeltu tonu.

Gerų berniukų sąrašas

Erikas

– O, tu apie tai? – nusijuokiu, ranka persibraukdamas sau per sprandą. – Gali nesijaudinti, aš tik bandau gauti daugiau karmos taškų.

Ir pasilenkęs suokalbiškai sušnabždu:

– Na, žinai, kad Kalėdų senelis įtrauktų mane į gerų berniukų sąrašą. Pernai dovanų gavau šias, – galvos mostu parodau į megztas pirštines. Nepaisant dydžio, Adelai jos tinka žymiai geriau negu man.

Negaliu poetiškai svaičioti, kad jos šypsena išsklaidė vakaro sutemas ir ištirpdė stūgsančias pusnis. Tačiau vienas kitas raumenėlis  gražiame merginos veide tikrai sujudėjo. Man visuomet gerai sekėsi pralinksminti žmones, tad ir šis kartas  – ne išimtis.

Ši stilinga juodaplaukė atrodo lyg pasprukusi iš Juozo Statkevičiaus madų šou: gana aukšta, smulkaus sudėjimo, veido bruožai prikaustantys žvilgsnį, ypač akys. Arba mergina pametė vieną kontaktinį lęšį, arba jos akys – skirtingų spalvų. Hm, tikriausiai kaltas šventinis apšvietimas.

Kaip jau galėjau suprasti, Adela – ugningo charakterio. Mačiau, kaip svaidė daiktus tam pasipūtėliui po kojomis. Įdomu, dėl ko jie susikivirčijo? Kaip sako mano vyresnis brolis, niekas neturėtų pyktis prieš Kalėdas. Manau, šios auksinės taisyklės laužyti nevalia.

Ir ką gi man daryti su šiuo liūdnu veideliu?

– Gal tavo nuotaiką pakeltų taurė Chardonnay? – sutikęs jos klausiamą žvilgsnį skubu patikslinti. – Norėjau pasakyti, gal išgertum su manimi karštos sangrijos iš vienkartinio puodelio?

Adelos kietai suspaustos lūpos dar kartą virpteli panašėdamos į šypsnį. Nuo ašarų blizgančios akys ima po truputį giedrėti.

– Tik nesakyk, kad nemėgsti pigaus aromatizuoto vyno.

Vaizdžiai griebiuosi sau už širdies, taip priversdamas ją šyptelti.

Mergina vietoj atsakymo santūriai trukteli pečiais, o tada pirštinėtas rankas priglaudžia prie savo išraudusio veido. Matau, kaip sekundėlę svarsto apsidairydama aplinkui.

– Na, gal ir galėčiau paragauti. Šiandien tikrai vėsoka, – jai kalbant iš burnos virsta garų debesėliai.  – Beje, ačiū, kad neleidai man sušalti. Pažadu asmeniškai informuoti Kalėdų senelį.

Dabar jau aš šypsausi, rodydamas kuria kryptimi eiti.

Ji ne tik graži, bet dar ir turi puikų humoro jausmą. Tai bent derinys.

Kai prieinam vienintelį šviečiantį paviljoną, priklausantį mums su broliu, pradeda dar labiau snigti. Šalčio nėriniai leidžiasi tiesiai iš dangaus, lengvai nuguldami pečius siekiančiuose juoduose Adelos plaukuose. Regis, Kalėdinėje mugės aikštėje likome tik mudu.

Spusteliu didelio termoso dangtelį, įpildamas į du plastikinius puodelius karšto gėrimo. Rankos mostu paraginu prisėsti prie baro tipo staliuko, papuošto mirksinčiomis lemputėmis. Ištiesiu vyną merginai, kuri nenoriai nusimauna per didelę pirštinę ir pasitrina nosytę. Tada pasikuitusi savo prabangioje rankinėje ištiesia man sušlapusią penkiasdešimties eurų kupiūrą.

– Atleisk, neturiu smulkiau, – nesmagiai nuleidžia žvilgsnį, neva tyrinėdama savo rankas.

– Vaišinu, – suglaudžiu mudviejų garuojančius plastikinius puodelius. – Už pažintį, – bergždžiai bandau išskaityti emocijas jos veide. Adela vos siurbteli vyno ir užsikosti, o tada lyg nuplikyta liuokteli nuo aukštos kėdės.

– Jau eisiu.

– Gal tave pavežti? Tokiu metu vaikščioti vienai nesaugu. Gali sutikti neaiškių tipų, – kvailai šypteliu, tačiau jos veidas vėl tampa neįskaitomas.

– Išsikviesiu taksi, – kiek padelsusi pakelia savo skirtingų spalvų akis ir mūsų žvilgsniai susitinka. – Erikai, ačiū, kad nepalikai manęs vienos, ir už vyną…

Linkteliu galva, nustebintas jos nuoširdumo.

– Jei kada nors reikės puikaus someljė paslaugų, žinai, kur mane rasti.

Jos veide suplevena blausi šypsena, tačiau to užtenka, kad mano širdis krūtinėje pradėtų plakti stipriau.

Liukso apartamentai

Adela

Atsisveikinu su nepažįstamuoju, kuris, reikia pripažinti, elgėsi labai draugiškai. Jeigu ne tas šviesiaplaukis, ko gero dar ir dabar ašaročiau sėdėdama ant apledėjusio suoliuko.

Mano galvoje sukūriuoja tikra audra. Vis dar negaliu patikėti, kad Arnas taip paniekinamai kalbėjo apie mano tėvus.

Negi visą šį laiką nemačiau tikrojo jo veido? O gal nenorėjau matyti?..

Susirandu telefoną ir išsikviečiu Boltą. Pernakvosiu viešbutyje, o rytoj nuvyksiu susirinkti savo daiktų.

Erdvus loftas didmiesčio centre, kaip ir visi jame esantys baldai bei keli automobiliai, priklauso Arnui. Pasiimsiu tik tą, ką nusipirkau pati. Iš jo man nieko nereikia.

Švenčių proga pradėsiu gyvenimą nuo pradžių. Kaip simboliška – juk artėja Naujieji metai…

Išjungusi telefone Bolto programėlę, pastebiu naujai įvestą kontaktą, pavadintą Eriko vardu. Man akivaizdžiai reikia įsivesti saugos kodą – šypteliu puse lūpų ir tik tada suprantu, jog taip ir neatidaviau jam pirštinių.

Velnias. Reikės jas grąžinti, kitaip liksiu skolinga. O šito man dabar mažiausiai reikia. Jau ir taip ne vienus metus gyvenau iš kito žmogaus malonės. Laikas pačiai pasirūpinti savo ateitimi.

„Kvėpuok, viskas bus gerai, tu neprapulsi“ – kartoju mintyse lyg kokią mantrą. Vairuotojas mane veža į nežinia kokį užkampį, mat, nenorėdama gaišti laiko programėlėje „Booking“, paprašiau surasti man nakvynę. Taksistas žvaliai patikino, jog netoliese kaip tik žino puikią vietą, kuri priklauso senam jo bičiuliui, o ir pinigų daug nenulups. Ką gi, šiuo metu tikrai negaliu sau leisti apsistoti „Kempinski“ apartamentuose ir, tiesą sakant, nežinau, ar dar kada nors galėsiu…

Įžengiu į pigaus viešbučio registratūrą, kuri labiau panaši į apšnerkštus nakvynės namus. Nenoriai akis nuo telefono ekrano pakelia nuobodžiaujanti darbuotoja. Akivaizdu, mano pasirodymas jai sutrukdė lindėti „Tik Tok’e“.

– Labas vakaras, norėčiau kambario vienai nakčiai, – prisiartinu prie registratūros stalo, nublukusiu stalviršiu, kurio tikrai nepuošia  sluoksnis dulkių ir plastikinė Kalėdų gėlė.

– Sveiki, tuoj pažiūrėsiu, ar yra laisvų numerių.

Kurgi ne, mašinų stovėjimo aikštelėje tuščia, tad ir kvailiui aišku, jog ši įstaiga tikrai nėra populiariausių sąraše. Matau, kaip registratorė savo nukramtytais nagais maigydama kompiuterio klaviatūrą vis dirsčioja į mane. Spėju, jai įspūdį padarė mano kailinis paltas ir Louis Vuitton rankinė.

– Laisvas šiuo metu yra tik pagerintas dvivietis, – jos akys gudriai sužimba mane vertindamos, o lūpos išsikreipia į nemalonią šypseną. – Bus keturiasdešimt devyni eurai, galite sumokėti dabar arba išvykdama. Jūsų kambarys trečiam aukšte, pusryčiai lygiai aštuntą. Davusi pasirašyti kažkokį lapą, ištiesia man raktą su prikabintu kambario numeriu.

Net neįsivaizdavau, kad šiais laikais viešbučiai dar naudoja raktus, o ne magnetines korteles.

Atsisegusi rankinę pamatau joje margas vilnones pirštines, kurias nusimoviau važiuodama taksi, ir mano širdis keistai suvirpa.

Sumokėjusi už nakvynę suvokiu, jog man liko vos keli grynųjų banknotai. Santaupų, aišku, neturiu. Kreditinę kortelę bei mano prabangaus gyvenimo garantą net neatsigręždamas nusinešė Arnas. Paskutinius metus lengva ranka, daugiausia iš nuobodulio, pirkau vardinius drabužius, naujausios kolekcijos rankines ir kitus brangius daiktus. Mano gyvenimas atrodė beveik tobulas. Tikėjausi, jog Arnas pagaliau skirs man daugiau dėmesio ir mūsų santykiai vėl bus kaip anksčiau. Nors nebejaučiau savo vaikinui karštos meilės, slapta tikėjausi žiedelio, kuris leis galutinai įsitvirtinti elito gretose. Net nesusimąsčiau, kad reikia atsidėti pinigų juodai dienai. O ji ėmė ir atėjo.

Mano slogias mintis pertraukia registratūros darbuotojos balsas.

– Liftas laikinai neveikia.

Na, žinoma.

Užkopusi nešvaria kilimine danga išklotais laiptais, susirandu savo kambarį ir įkišu raktą. Trakšteli spyna ir pasukusi apvalią durų rankeną patenku į mažą rūkalais prasmirdusį kambarėlį. Tikrų tikriausi liukso apartamentai: dvigulė netvarkingai paklota lova, aplaupytos spintelės ir staliukas su cigaretėmis pradeginta kėde.

Net nenoriu praverti ankšto, kaip numanau, pripelijusio vonios kambario durų.

Su visais rūbais atsargiai prisėdu ant lovos krašto ir užsidengiu veidą rankomis. Čiužinys nemaloniai įdumba.

Sveika atvykus į realybę.

Padėkos sausainiai

Erikas

Nors praėjo jau kelios dienos, iš galvos niekaip negaliu išmesti tos žavingos juodaplaukės. Vis svarstau, gal jai nusiųsti žinutę. Bet ką jai parašyčiau? „Sveika, vis negaliu tavęs pamiršti“? 

Kvailystė. Tokia mergina kaip ji tikrai nesusidomės būsimu oftalmologu, kuris Kalėdinėje mugėje prekiauja karštais gėrimais. Nors beveik nieko nesuprantu apie madą, Adela buvo apsirengusi labai stilingai, ir tikrai jau ne iš Humanos. Daugiau nei akivaizdu, jog mūsų finansinė padėtis stipriai skiriasi. O dar tas jos vaikinas. Gal jie susitaikė?

Mintys apie liūdno veido gražuolę tiesiog varo mane iš proto. Šiandien stiprokai spaudžia šaltukas, tad žmonių eilė prie mūsų paviljono nutįsusi iki begalybės.

Pasisveikinu, pasiteirauju kokio gėrimo norės, įpilu, paimu pinigus, atsisveikinu. Ir vėl iš naujo…

– Labas, – išgirstu pažįstamą balsą kaip tik tuo metu, kai ieškau grąžos porelei senjorų. Ištiesęs pinigus, pakeliu galvą ir sutinku tą ypatingą žvilgsnį. Man nepasirodė, Adelos akys tikrai skirtingų spalvų – viena ruda, o kita tamsiai žalia.

– Sveika, – plačiai nusišypsau, negalėdamas patikėti tuo, ką išvydau.

– Tik norėjau grąžinti tavo pirštines, – ištiesia man maišelį, kuriame be savo kumštinių dar pastebiu gardžiai atrodančius sausainius. Žvilgsniu pamatuoju už merginos vingiuojančią eilę ir atsigręžiu į karštą šokoladą pilstantį brolį.

– Gali mane trumpam pakeisti? – mosteliu galva į šalia stovinčią juodaplaukę.

– Tu gal nematai, kiek žmonių, – jau rengiasi moralizuoti vyresnėlis, tačiau ženklais parodau, kad tuojau pat užsičiauptų. Edvinas supratęs, kad tai ta mergina, apie kurią pasakojau, tik linkteli perimdamas mano darbą ir draugiškai šypteli Adelai.

– Gal nori trumpai šnektelėti? – sprunku iš darbo vietos pagriebęs maišelį su sausainiais ir veduosi gražuolę toliau nuo žmonių šurmulio.

– Kepiau juos pati, tai mano firminis receptas, – veide spindi kukli šypsena.

– Labai mėgstu saldumynus, – sakau jau kąsdamas didelį gabalą sviestinio gardėsio.

Kai šypsosi, Adela dar gražesnė nei pamenu. Juodaplaukė vilki tuos pačius drabužius kaip anąkart, tik šiandien jos galvą dengia balta kepurė, o ant kaklo apsivijusi tokios pat spalvos šaliką.

– O kas jų nemėgsta, – matau kaip atvirai nužiūrinėja mane.

– Tavo sausainiai fantastiški! – sučepsiu iš pasitenkinimo. – Gal nori? – mergina papurto galvą. – Galėtum jais prekiauti!

Nežinau, gal jaudinuosi, tačiau negaliu nustoti kimšti sausainių vieną po kito. Adela blausiai šypteli ir matau, kaip jos veidas staiga vėl tampa neperskaitomas.

– Tiesą sakant, – nusibraukia nuo akių plaukus ir pasitaiso kepurę, –  kažkada prekiavau. Turėjau savo kepyklėlę.

Žingsniuojam pro žmones link centre esančios eglės, kur pirmą kartą ir susitikom. Nustebęs pakeliu į Adelą akis ir net šiek tiek išsižioju.

– Tikrai? Tu nepanaši į merginą, kuri mėgsta minkyti tešlą, – suprantu leptelėjęs visišką nesąmonę, bet jau vėlu.

– Ir kodėl gi? – sukryžiuoja rankas ant krūtinės, matau, kad įsižeidė.

– Na, tu labai liekna, – bandau taisyti padėti, – saldumynų mėgėjai būna gerokai putlesni,  – patapšnoju savo neva atsikišusį pilvą.

Adelos veidas man – tikra mįslė. Negaliu suprasti, ji pyksta ar tik apsimeta rimta. Po neilgos pauzės išgirstu klausimą.

– O kuo užsiimi tu? – atrodo domisi nuoširdžiai.

– Kai nepilstau Kalėdinio vyno, studijuoju. Aš – būsimas oftalmologas.

– Tu visai nepanašus į akių gydytoją, – nepraleidžia progos draugiškai įkąsti Adela, įdėmiai nužvelgdama mano akinius apvaliais rėmeliais.

– Vadinasi, mes abu sudarom klaidingą pirmą įspūdį, – sakau pusiau rimtai pusiau juokais. Adela pastebi, kaip dairausi į vis augančią eilę prie mūsų paviljono.

– Turėtum grįžti prie darbo. Dar kartą ačiū, kad paskolinai pirštines.

– Tai tau ačiū, – kilsteliu maišelį su likusiais sausainiais. – Gal norėtum kada susitikti? Na, turiu galvoje, artimiau susipažinti… Žinoma, jei tavo vaikinas nieko prieš.

– Erikai, nenoriu įžeisti, bet šiuo metu mano gyvenime ir taip daug pokyčių… – matau, kad mergina jaučiasi nesmagiai, tad staiga keičiu temą.

– Na, jeigu nedomina pasimatymas, tuomet gal norėtum rytoj pilstyti sriubą? – Adela vos pastebimai suraukia antakius. – Maltiečiai dalins karštą maistą benamiams, o mes su broliu vaišinsim kava, – skubu paaiškinti. – Papildomos rankos labai praverstų.

– Tu vis dar bandai patekti į Kalėdų senelio sąrašą? – žavingai nusišypso išsisukdama nuo atsakymo.

– O tu vis dar nepapasakojai apie mano gerus darbus? – neva pasibaisėjęs išpučiu akis ir sulaikau kvėpavimą.

Adela nuoširdžiai nusijuokia.

– Jau eisiu, – sakau surimtėjęs, ir neramiai sutrypčioju vietoje. – Parašyk, jeigu norėsi. Juk turi mano telefono numerį?

– Turiu, pats įvedei.

– Tik pasitikslinau, – išsišiepiu jau pasisukdamas eiti ir pamoju ranka. Atsigrįžęs per petį matau, kad mergina vis dar stovi ir žvelgia man įkandin. Anglies juodumo plaukais, skirtingų spalvų akimis ir aukso vertės šypsena.