ANTRADIENIS. BLOGIAUSIOS DOVANOS IDĖJA
Lauke lėtai snygūriavo, tarsi tas, kurio ranka barstė sniegą, karts nuo karto, prisimintų, už kokį darbą yra atsakingas. Pusnuogės medžių šakos ir gatvės jau dengėsi plonu snaigių kilimu, o žmonių galvos vis dažniau buvo užverstos į dangų. Visi mes laukėme stebuklo, snaigių ar šaltuko spustelėjimu jis sugalvotų bepasirodyti, tačiau ta nuojauta tvyrojo ore.
Žiemos laukimas mane įkvėpdavo labiau nei šventinio pasiruošimo karštligė, kuria persirgdavau kelis kartus, prieš eglutei įsitaisant svetainės kampe, tačiau didžiosios metų šventės būna tik kartą per metus, primindavau sau, ir negraužiamas sąžinės, į pirkinių krepšį įsimesdavau dar vieną kitą girliandų dėžutę ar margintų nykštukais, elfais ir briedžiais kojinių porą, kurioms tiesiog turėjau didelę silpnybę.
Žiemos aš laukdavau ne tik kalendorinės, prasidedančios gruodžio pirmąją, ji man prasidėdavo su pirmuoju snaigės tūptelėjimu už šaliku neužmaskuoto sprando, kai palto apykaklės, pasislėpti nuo vis žvarbstančio vėjo, nepakanka. Kalendorinės žiemos pradžia tebuvo starto linijos kirtimas, kai dienotvarkėje atsirasdavo papildomas punktas, susijęs su būsimu švenčių jauduliu, o grojaraščiuose, kuriuos kurdavau kiekvienai laidai, įsiterpdavo viena kita šurmulį ir spragsintį židinį, primenantį, daina.
Nelaikiau savęs pakvaišusiu dėl visų tų blizgučių ir lempučių, nes neretai už jų slypėdavo tiesiog tuščio turinio daiktai ir vertybės, tačiau visuomet stengiausi įžvelgti kažką už jų, o jei nebūdavo, ko įžvelgti, tuomet turinį susikurdavau akimirksiu. Draugai ir kolegos šaipydavosi, vadindami mane Kalėdų dvasia, bet man didžiausi ir gražiausi stebuklai įvykdavo būtent žiemą. Kaip kad šiandien prisimenu, jog pirmąjį bučinį į lūpas man įsegė buvusi klasiokė Augustė, dar ketvirtos klasės kalėdiniame žiburėlyje, kai žaidėme tiesą drąsą, kol auklėtoja užėmė tėvus. Nekaltybę taip pat praradau klasiokų susibūrime, greičiausiai, švenčiant Naujuosius metus, tėvų sodyboje kaime, pokšint fejerverkams, girtiems balsams švebeldžiuojant feliz navidad, prie krūtinės prigludus geriausio draugo sesei. Studijas mečiau iškart po žiemos sesijos, nesijaučiau ten pritampantis, o socialinių mokslų žavesys, išblėsęs vos prasidėjus studijoms, slėgė mane visą pirmąjį pusmetį, kol aiškinausi savo tapatybės ir profesinės perspektyvos kontūrus. Tai buvo tamsus ir sunkus periodas, nulietas mamos ašarų ir barnių su tėvu, jiems atrodė, kad žlugdau savo ateitį. Jų akyse vis dar buvau tas nutrūktgalvis aštuoniolikmetis, niekad neiškrentantis iš sportbačių ir plėšytų džinsų, juolab, kad buvau vienturtis jų sūnus, jiems griuvo dangus, o aš priešingai – jaučiausi išsilaisvinęs ir pasiruošęs nerti stačia galva į tokį gyvenimą, kokį gyvenau savo galvoje, bet buvau per daug geras ir nuolankus, tad maištingasis mano periodas, prasidėjęs metus studijas, tęsėsi iki dabar, apvaliam trisdešimtmečiui stuktelėjus šarmu per smilkinius. Vis dar jaučiausi esantis nutrūktgalvis, nuotykių ir pramogų ištroškęs vaikis, tačiau dabar mano rizika, priimant sprendimus, buvo pamatuota ir atseikėta. Nebeišsišokdavau taip akivaizdžiai kaip tada, tačiau liežuvis vis dar buvo be kaulo. Tokį plevėsą, malantį liežuviu be perstojo, šiek tiek egocentrišką ir išpuikusį, pastebėjo vienos radijo stoties savininkas, pakvietęs į neoficialų pokalbį, kurio metu turėjome tik aptarti mano, kaip laikino darbuotojo, pareigas, į kurias įėjo radijo stoties patalpų priežiūra, reklaminių šaukinių įgarsinimas bei kavos nešiojimas nuo vieno stalo prie kito. Iš pradžių taip ir buvo, dirbau pagal neterminuotą darbo sutartį, kelias dienas per savaitę, paskui – kelias dienas darbo savaitėje ir savaitgalius, kurie ilgainiui išaugo į pusę darbo savaitės, galop – virto visą laisvalaikį suvalgančiu darbu, kurio užkulisiuose sukausi tiek dienomis, tiek naktimis, o kavą nuo stalelio prie stalelio, nešiojo jau studentė praktikantė.
Darbas radijo stotyje išmokė mane lankstumo ir manierų, stebėjau kaip dirba patyrę radijo vedėjai, ausis išplėtęs klausiausi jų įžvalgų, gaudžiau kiekvieną gudresnį sąmojį ar aktualiją, kuriais paskui puikuodavausi draugų kompanijoje. Iš jų pramokau ir flirto manevrų, stebėjau kaip dirbdami dviese, jie apsikeičia žvilgsniais ar mirksniais, kokiomis frazėmis pradeda pokalbį, kai kitame ragelio gale, kalba moteris, kaip apsukriai aplink pirštą vynioja merginas, dirbančias studijoje. Jų akimis buvau žalia mėsa, jie nelaikė manęs nei konkurentu, nei ypatingą vertę turinčiu darbuotoju, tačiau it kokiam šuniui, numesdami kaulą, gausiai dalinosi asmeninėmis įžvalgomis apie populiarius atlikėjus, skaičiuodami jų honorarus ir savaites, kai jų hitas būdavo topuose. Iš jų sužinojau, kaip nuspėti, kuri daina bus tope, kuris atlikėjas bus geidžiamiausias klausytojų, o kurią pikantišką smulkmeną pasakyti dabar, dar laidai neprasidėjus, kad prie radijo imtuvų pritraukti kuo didesnį klausytojų skaičių.
Ilgainiui, pramokęs dar kelių papildomų triukų, o nudrengtus sportbačius pakeitęs į dailius, kasdienai tinkančius batus, užėjau į radijo stoties savininko kabinetą ir paprašiau skirti kelias valandas eterio mano laidai. Iš vienos pusės pažiūrėjus, tai buvo įžūlus, be galo drąsus gestas, mat toje studijoje buvau pradirbęs kelerius metus ir vis leptelėdavau, kad nesiruošiu joje užsisėdėti, man juk jūra iki kelių! Iš kitos pusės žvelgiant, buvau aistringas ir žingeidus, pirštų galiukais jau buvai užčiuopęs regimybę kuo noriu būti, tad kiekviena kliūtis kelyje link tikslo siekimo, man tebuvo papildomas iššūkis, su kuriuo, maniausi, galiu susidoroti be jokių problemų. Tąkart radijo stoties savininkas nebuvo sužavėtas tokiu mano akibrokštu, nes nors aš ir norėjau turėti savo laidą, neturėjau nė žalio supratimo, iš kokių sudedamųjų dalių ji susideda, nieko nenutuokiau apie turinio kūrimą, pramogas klausytojams, nepasižymėjau puikia artikuliacija ir šiek tiek, kaip kad pats stoties savininkas pasakė, primenu miesto mužikėlį: drąsų ir turintį ambicijų, bet vis tiek mužikėlį. Darbo vietos tąkart iš manęs neatėmė, tik liepė susirinkti sudužusio išdidumo šukes ir grįžti prie darbo, pridėjęs, kad kitą mėnesį dirbsiu visus savaitgalius, idant išmokčiau kažko naujo.
Grįžęs namo, kritau į glėbį alkoholiui ir taurelė po taurelės, kad ir koks apdujęs jaučiausi, supratau, kad su manimi buvo kalbėta nuoširdžiai ir be jokių užuolankų, tad greičiausiai, nesu toks nevykėlis, koks jaučiuosi dabar, tačiau tai nesustabdė manęs nuo dar kelių papildomų taurelių ir skambučio mamai vidury nakties. Rytą, negalėdamas atmerkti akių, seilei tįstant pro lūpų kamputį, suvokiau, kad vis dėlto būti nevykėliu nėra pati blogiausia būsena, daug blogiau yra išgyventi pagirias ir neturėti kam pasiguosti, nors, neturėti kam pasiguosti, vis dėlto, yra daug blogiau.
Po savaitgalinės laidos, skirtos blogiausių dovanų sąrašui, pirmadienį buvau iškviestas ant kilimėlio, mat liežuvis, buvęs be kaulo dar tada, būnant jaunam ir naiviam, vis dar liko toks pat, nors metų ir stuktelėjo. Sėdėjau radijo stoties savininko kabinete, buvau pasiruošęs kontraatakai, jei šios prireiktų, tad nejutau per didelio nerimo, manęs nekaustė ir baimė. Šioje radijo stotyje buvau išdirbęs beveik penkerius metus, paskutiniuosius, jau eidamas radijo laidų vedėjo pareigas, tad nesukau per daug galvos ir blogiausiam scenarijui išsipildžius, vis tiek rasčiau darbą kitoje radijo stotyje ar tiesiog susikraučiau daiktus ir visą gruodį leisčiau pas tėvus sodyboje, šiūpeliuodamas sniegą ir iš spintos traukdamas ir atrinkinėdamas kalėdinius žaisliukus bei papuošimus.
Mūsų direktorius garsėjo kaip nepermaldaujamas, principingas iki pat panagių, tačiau visada teisingas. Nekantraudamas laukiau jo, telefoną permesdamas nuo vienos rankos į kitą, mat norėjau, kad kuo greičiau viskas užsibaigtų, ši situacija reikalavo aiškumo. Šyptelėjau.
– Kristijonai, tu kaip visad, punktualus, malonu tave sutikti. Tikiuosi, laukti neprailgo, susirinkimas šiek tiek užsitęsė, juk žinai, kaip vyksta tokie dalykai, – skėstelėjo jis rankomis, o paskui ištiesė delną paspausti. – Taigi, kaip žinai arba nežinai, po savaitgalinio tavo akibrokšto, studiją užplūdo minios laiškų, dauguma, be abejo, palaikantys tavo pasisakymą, tačiau buvo keli, kuriuose grasinta skundais, taip pat nuo pirmadienio ryto netyla skambučiai, vėlgi, panašaus pobūdžio. Aš tavęs nesmerkiu, – atsiduso jis ir atsisėdo į krėslą šalia manęs. – Tačiau šįkart tu balansuoji ant plauko storio ribos. Nemanau, kad turiu tau priminti, kad dirbdamas šį darbą, turi atsargiai rinktis žodžius. Tas vaikinas, kuris paskambino pasiskųsti, yra įtakingo televizijos laidų režisieriaus atžala, šis, pasirodo, turi nemažai įtakingų draugų, kurių skambučiai pasiekė mano asmeninį telefoną. Būsiu atviras su tavimi, Kristi, jie nori, kad atsiimtum savo žodžius, pasakytum, kad tai tebuvo provokacija, esą abu buvote susitarę dėl šio atsakymo iš anksčiau, mat bernužėlio mergina, šiuo metu, oficiali jo žmona, kurios tėvai turi nemažai išteklių bei gerą vardą, nusprendė pateikti prašymą skyryboms…
– Jūs turbūt juokaujat?! – net loštelėjau atgal, tikrai nesitikėjau, kad keli sakiniai, paleisti radijo bangomis, sukels tokį ažiotažą.
– Norėčiau, deja. Šiuo metu tu esi atsidūręs tarp kūjo ir priekalo. Aš neabejoju tavo geru vardu ir reputacija, neabejoju, kad tu nenorėjai nieko blogo ir jokių piktų kėslų neturėjai, tačiau taip manau aš vienas. Nenoriu netekti tavęs, tu esi puikus vaikinas, puikus radijo laidų vedėjas, galima drąsiai teigti, kad užauginau tave pagal savo pavyzdį ir esu daugiau nei patenkintas galutiniu rezultatu. Tačiau… Mes privalome sutvarkyti tai kaip įmanoma gražiau ir greičiau. Manau, kad geriausia būtų, jei išplatintum atvirą atsiprašymo laišką, esą, tai tebuvo pokštas ar kažkaip panašiai ir kuo greičiau sukurptum kokią nors pramogą, kuri užgožtų visą tą bręstantį konfliktą.
Sėdėjau galvą panarinęs į delnus, nugara nusirito dar viena šalto prakaito banga ir jaučiau kaip marškiniai, dar šįryt maloniai šildę, verčia gūžtis.
– Tai dar ne viskas, ar ne, Mykolai? Labai gerbiu jus, tačiau per šitiek metų darbo su jumis, esu įgudęs išgirsti, kuomet jūsų pauzė slepia dar kažką.
– Jei ryti karčias piliules, tai visas iš karto, ar ne? – jis šyptelėjo puse lūpų ir, pakilęs nuo fotelio, atsistojo prie beveik visą sieną rėminančio lango, pro kurį buvo galima stebėti, kaip skruzdes primenantys žmonės skuba ar tempia nešulius, moja rankomis ar puola vienas kitam į glėbį.
– Kristijonai, aš pagalvojau, kad atsiprašymo neužteks, galbūt būtų verta skirti laiko ir įgarsinti kelias reklamas, skirtas tam didžiam laidų režisieriui, galbūt net kelis anonsus? Žinoma, negalime pamiršti tos merginos tėvų, reklama nepakenktų ir jiems. Šios išlaidos bus išskaičiuotos iš tavo atlyginimo. Tačiau kuo gesinsime įkaitusias žarijas, likusias po šio skandalo? Nenoriu velti kitų radijo laidų vedėjų, bet tavęs nepaliksiu vieno kapanotis, paremsiu, jei tavo sugalvota idėja bus verta dėmesio.
– O ta idėja, apie kurią kalbame, kokio galingumo jinai turi būti?
– Kad nuneštų stogą, o kaip kitaip!
Jaučiausi prasikaltęs ir įskaudintas vienu metu, balansavau ant tokio plono lyno, o koordinacija nebuvo viena iš mano stiprybių. Nenorėjau, kad mano nešvarius skalbinius skalbtų likę kolegos, juolab, studijos vadovas, tad turėjau sugalvoti tokią idėją, kuri išverstų visus iš koto, kartu ji turėjo nešti džiaugsmą ir įtraukti, kad klausytojų susidomėjimas užgožtų likusias skandalo žarijas, kaip kad kalbėjo Mykolas.
– Mykolai, aš sutinku su viskuo, ką tu pasakei, prisiimu savo kaltę, tačiau nesiruošiu plakti savęs botagais vien dėl to, kad kažkam užlipau ant skaudamos vietos. Tu nuolatos pabrėždavai, kad atviras nuoširdumas yra šios radijo stoties vertybė, taip mes pasiekiame klausytojų širdis, taip mes liekame ištikimi sau, jokio perdėto patoso, ar ne?
– Jei norėčiau, kad pradėtum švaistytis botago kirčiais, padovanočiau Zoro kaukę ir užsodinčiau ant eržilo, Kristijonai. Taip, nuoširdumas visada buvo mūsų studijos vertybė, tačiau laikai tokie, kokie yra, aš nesu vienintelis šios radijo stoties savininkas, negaliu vienbalsiai priimti visų sprendimų, tačiau galiu pamėginti išsaugoti tau darbo vietą, jei tik tavo išdidumas neužims proto balso vietos. Nurimk, pagalvok apie tąi, ką sakiau. Pasiimk kelias laisvas dienas, Audrius už tave pasidarbuos, o tuomet grįžk pas mane su genialia idėja, padėsiančia mums abiem, gerai?
Žvelgiau į savo autoritetą iš padilbų, tačiau atsistojau, spustelėjau ranką atsisveikindamas, jausdamas, kaip niekad, kokia sunki ši užduotis gali būti.
Kabineto durų netrenkiau, išeidamas, kaip visada, pasakiau komplimentą radijo stoties administratorei, žavingai tūptelėjau praeidamas jos stalą, iš tolo susimojavau su kolegomis, bet vos tik pasiekiau laiptinę, stačia galva nėriau laiptais žemyn, pasišokinėdamas per kelias pakopas, adrenalinui pulsuojant smilkiniuose. Jaučiau, kaip atsakomybė užgriūva pečius, kaip smilgteli palei mentis, surakina sprandą įtampos gniaužtai, tad vos tik pasukęs už kampo, sugraibiau palto kišenėje esantį cigarečių pakelį, brūkštelėjau degtuką ir kartus tabako dūmas, sumišęs su sniego skleidžiama drėgme, perbėgo per lūpas. Pirmąkart šiandien atsikvėpiau. Galva vis dar sukosi nuo sužinotų naujienų. Po ilgo laiko pajutau baimės jausmą, kuris paskui save tempė neužtikrintumą ir abejones. Nepajutau, kaip cigaretė susmilko tarp pirštų, įtraukus tabako dūmų vos kelis kartus. Išsitraukiau dar vieną, brūkštelėjau degtuką, nugara atsišliedamas į kaimyninio pastato sieną ir paslėpiau veidą dūmų debesyje. Gerai, tariau sau mintyse, visų pirma, privalau nurimti, susitelkti, dalis problemos jau išspręsta – anonsai, reklaminiai tekstai, atsiprašymo tekstas – tai smulkmenos, kurias išspręsiu savaitės bėgyje, čia sugaišiu mažiausiai savo laiko, tačiau iš kur traukti tą super mega idėją, turėsiančią sužavėti direktorių ir užgožti bręstantį skandalą? Juk šventinis šurmulys netruks įsigalėti, visi bus įnikę į savo planuojamų pirkinių sąrašus, planuosis kelionių maršrutus ir atostogas, puoš namus ir tyliai lauks kalėdinių filmų repertuaro per televiziją. Ši idėja turi būti pagauli ir nešti džiaugsmą, gal net šiek tiek romantiškų spalvų? Tačiau kaip idėją paversti tokiu formatu, kurį transliuotų radijo stotis? Ir dar šventiniu laikotarpiu?! O dievai, aš tikrai žuvęs…
Purčiau galvą, traukdamas vieną cigaretę po kitos, tačiau aiškiau nebuvo. Suvokiau, kad ši diena vienaip ar kitaip nuėjusi šuniui po uodega, tai kodėl jos neužbaigus viename iš miesto klubų? Galėčiau tiesiog išgerti kelis bokalus alaus, gal net kelias taureles, paflirtuoti su barmenėmis, pasiklausyti svetimų pokalbių ir galbūt, galbūt ištrūkus iš man įprastos rutinos, galvoje gims viena kita idėja, galėsianti pasitarnauti didesniam tikslui. Cha, o kodėl gi ne! Šyptelėjau, tiksliai žinodamas, į kurį klubą mane kojos nuves, tačiau prieš tai, dar spėsiu grįžti namo, išsinerti iš tų prakaitu permirkusių marškinių, palysti po dušu ir gal taurele viena kita apšilti prieš būsimą vakarą klube.
<>
Kojos pačios nešė reikiama kryptimi, jaučiausi šiek tiek apsvaigęs, tačiau ne tiek, kad nesurikiuočiau minčių ar reikėtų papildomos pagalbos žingsniuojant. Snaigės, visą dieną tik lengvai besisukančios ore, vakare tarsi pašėlo, biro iš dangaus, kibo prie palto, lindo už šaliku neapkaišyto kaklo, regis, tik ir taikėsi vėsiais bučiniais nusagstyti odą, priversdamos virptelėti kaskart, prisilietus. Nemėgau tokio drastiško orų pasikeitimo, tačiau žiema jau galando savo nagus, vėjas kilo, sniegas maišėsi su lietumi, tad barą pasiekiau jau kaip reikiant sušlapęs ir sušalęs. Viduje skambėjo neįpareigojanti, vilionių, tarsi neišpildytų pažadų, kupina muzika, o jos ritmais, it kilpomis, sukosi merginos, vienos pasilypėjusios ant neaukštos pakylos, primenančios sceną, kitos – linguodamos klubais, nešiojo gėrimus ar sustojusios tarpusavyje šnabždėjosi, ausį prie ausies priglaudusios; iš šono rodėsi, lyg viena nuo kitos nektarą laižytų ir priminė spalvotus, neįprastų plunksnų ir raštų kolibrius. Iš karto pastebėjau ją, aukštą, iškiliais klubais ir krūtine, galvą puošiančią, tarsi įelektrintos violetinės spalvos peruku, siekiančiu šiek tiek žemiau pečių. Jos kūną gobė prigludusi, spalvą keičiančiais žvyneliais, išdabinta suknelė, trumpa tik tiek, kiek reikia sukelti susidomėjimą. Nežinojau jos vardo, tik slapyvardį – Layla, tačiau mintyse šįvakar vadinau ją undinėlė, nes toks antgamtiškas grožis, gali būti išburtas tik iš pasakos. Kad ir kada beateičiau į šį klubą, visada akimis ieškodavau jos, o ji lyg žaltvykstė, čia ji yra, čia – jos nėra, ir taip visad! Nė karto nebuvau ištaręs jai daugiau nei trijų sakinių, draugas, dirbęs tame bare, iškart perspėjo, esą ji ne mano nosiai, juolab, kad šioje vietoje ji turi statusą bei “stogą”, kažkokį labai kietą vyriškį, kuris, nors ir nelaikydamas jos auksiniame narvelyje, turi išskirtinai savininkišką poziciją jos atžvilgiu.
Šįvakar, tariau sau, gersiu iš jos delnų, kad ir kiek man tai kainuotų!
– Ei, Kristi! Kaip visada? – šūktelėjo draugas, iškėlęs dvi taureles. Linktelėjau, priėjus jam arčiau baro, susidaužėme, iš pradžių taurelėmis, vėliau – delnais. – Na, pasakok, kokie vėjai čia tave atgynė, ar reikėtų sakyti, kokios merginos… – nutęsė jis, suokalbiškai mirktelėjęs ir aš išsyk pasukau galvą, nes undinėlė laviravo su gėrimų padėklais vos per kelis stalelius nuo baro. Loštelėjau atgal, ranka greitai perbraukdamas per plaukus ir pavydžiai nužvelgiau vyrišką kompaniją, kuriai ji dalijo šypseną, su tokia elegancija ir intymumu, kad per kūną net perbėgo šiurpas.
– Moterys, kas gi daugiau galėtų privirti tiek košės, kad prieš imdamas ją srėbti, drąsos ateičiau pasisemti čia, – tariau, nugerdamas kartėlį, kartu su stikliuko turiniu.
– Na, tikėjausi, kad paminėsi savo liežuvį, bet kad taip sakai, – vyptelėjo jis, į stikliuką šliūkštelėdamas gėrimo.
– Tai jau girdėjai apie mano situaciją?
– Situaciją? Bro, visi tik ir liežuviais plaka, kai bulvarinės spaudos portalai pradėjo afišuoti to vaikino pavardę, o pridėjus dar ir radijo stotį, per kurią nuskambėjo pareiškimas, galus suvesti ne taip ir sudėtinga.
– Aš tik šįryt sužinojau detales, o čia, pasirodo, jau visas miestas klega ir narsto po kaulelį.
– Pameni, kaip sakydavo tavo mama: už jos niekingą būvį, dievas davė jai liežuvį? – nugriaudėjo juokas, nes taip mama mane gėdindavo, kai grįždavo iš tėvų susirinkimo, nukaitusiais iš gėdos skruostais. – Kaip ruošiesi viską išspręsti? Tarp kitko, mūsų bare kaip tik atsilaisvino laisva darbo vieta barmenui.
Mačiau kaip jis vos tvardo juoką, bet apipiltas užsakymais, tik mirktelėjo man akį ir atgręžė nugarą. Su Oskaru buvom pažįstami nuo gimnazijos suolo laikų. Jis buvo tamsesnio gymio, išsiskyrė dar ir kupeta garbanotų plaukų, primenančių išpaišytą avies vilną, prie viso to, gimnazijoje išsiskyrė savo verslumu ir gebėjimu mainytis. Draugų rate vadindavom jį čigonu ir, nors mano tėvai kiek įtariai žvelgė į mūsų draugystę, ilgainiui mes tapome neperskiriami, tarsi dvi skirtingos tos pačios monetos pusės. Kartu įsiveldavome į konfliktus, kartu, vienas kitą dangstydami, traukdavome vienas kito uodegas iš bėdų; kartu užsiiminėjome panašia veikla po pamokų, kartu leisdavome vasaras pas jo senelius vienkiemyje, kartu buvom net susiruošę studijuoti tą pačią specialybę, tik jis, skirtingai nei aš, mokslus metė vos įpusėjus rugsėjui ir iki dabar tvirtino, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų jo gyvenime, mat jo didžiausia aistra visada buvo baras ir kokteiliai. Metęs studijas, jis išvyko pakeliauti po Europą, pradėjęs nuo darbo įvairiuose gėlių bei daržovių ūkiuose, pamažu jis vis labiau artėjo miestų ir jų barų kultūros link. Smulkmenomis jis niekada nesidalino, bet po bemaž penkerių metų trankymosi po įvairius ūkius, barus, kavines ir festivalius, į Lietuvą jis grįžo parviliotas meilės, kaip pats prisipažindavo. Jo mergina, egzotiško gymio prancūzė Klara, užaugusi Dubline, ant asfalto, kaip pati juokaudavo, savajame krašte nesugebėjo išpildyti savo svajonės tapti profesionalia šokio teatro artiste, tad tikrąją to žodžio prasme, kaktomuša susidūrusi su Oskaru, viename naktinių klubų, nusprendė, kad velniop viską ir viena atsitiktinė naktis, atvedė ją čia, kur ji be jokio sąžinės graužimo mėgaujasi gyvenimu, dieną studijuodama šiuolaikinio šokio choreografiją, vakarais – šokdama bare, kuriame dirba Oskaras.
Ne kartą mačiau kaip ji juda, tokia išdidi ir laiba kaip gulbė, į ilgas, tamsias kasas pripynusi kristalų, žvangučių ir grandinėlių, ji nuolatos būdavo baro šokio aikštelės pažiba. Klubų ir krūtinės stygių, ji kompensuodavo lankstumu: špagatas ar tiltelis, trigubas sukinys ant stulpo ar kabėjimas žemyn galva – tai tik žiedeliai, ji buvo neprilygstama šokėja, bet dar didesnė artistė. Kad ir dabar, mačiau kaip ji sukasi aplink stulpą, švytuodama ilgais, palaidais plaukais, rankomis kurdama fantastines figūras, kartu žadindama pirmapradę aistrą ir vesdama iš proto bei primindama apie ribotus kūno sugebėjimus mums, akis varvantiems, vyrams, kurie galėjo grožėtis tik iš tolo.
– Ji nuostabi, ar ne? – tarė Oskaras, šįkart prisėdęs greta manęs, už baro stalo. – Nepatikėsi, bet kasryt, pabusdamas pirmas, įsižnybiu sau į ranką, nes negaliu patikėti, kad man taip gyvenime nuskilo!
– Negaliu su tavimi nesutikti, ji išties atima žadą. Tačiau jei taip smarkiai save žnaibysi kasryt, darbdaviai pradės reikalauti narkotikų testo iš tavęs, išvydę rankas, – nusijuokiau.
– Ką tu! Kartą Klara pamatė kelias mėlynes man ant rankų, pakėlė tokį skandalą, mat jai pasirodė, kad čia nasosai! O dievai! Užtrukau kelias valandas, kol paaiškinau jai, kad čia po bokso treniruotės, bet ji šiukštu nenorėjo manimi tikėti. Matai tą ugnį jos akyse, kuri priverčia gūžtis? Tai čia, mano mielas, drauge, yra pavydas. Gyvenime dar nebuvau sutikęs tokios pavydžios moters kaip Klara, bet patikėk…
– Verta, ar ne? – užbėgau už akių jo atsakymui.
– Tu net nenumanai kaip verta. Ji mano saulė ir mėnulis, pragaras ir rojus! Ji pripildo mane to žaismingo lengvabūdiškumo, kai norisi į gyvenimą žvelgti kaip į šventą duotybę, kurios nevalia bereikalingai švaistyti. Jos dėka dabar esu čia, turiu namus, mylimą veiklą.
– Tačiau kaip tu gali abejingai žiūrėti į tai, kad tavo moteris šoka kitiems vyrams? – suklusau. Niekada nesupratau to laisvamaniškumo santykiuose, to atviro rodymosi ir jausmų demonstravimo, tačiau jų santykiai buvo kažkas tokio, ko nenorėjau pateisinti.
– Nes ji šoka man, ji visada šoka tik man, Kristi. Scena – tai tik butaforija, bare ar teatre ji būtų bepastatyta. Tu matai šokančią moterį, žaviesi jos spindinčiomis akimis, apnuogintu kūnu, leidiesi į fantazijas, įsivaizduodamas jos prisilietimus, bučinius, odą, kurią liestum ir glamonėtum ir tau atrodo, kad jos spindėjimas yra dalis tavo fantazijų, kad be jų – nebūtų ir jos, tačiau yra priešingai. Ji šoka, švytinčiomis akimis žvalgosi, atlaidžiu žvilgsniu palydi tave, nes už jos stovi ją mylintis vyras, ji yra jo pradas ir esmė. Ak, – atsiduso Oskaras. – Kad tą suprastum, turėtum būti bent kartą mylėjęs.
– Koks puikus vakaras, mano geriausias draugas nuo mokyklos laikų, antrą kartą manęs gailisi, jaučiuosi pagerbtas, – kiek šiurkštokai atsakiau ir pasisukęs į už baro stovinčią merginą, stikliuku pamojau, prašydamas dar vieno to paties.
– Kristi, – Oskaro ranka nusileido man ant peties. – Atleisk, jei įžeidžiau tave, bandau įsijausti į tavo kailį, turėjai tikrai sumautą dieną, aš jos tau nė kiek nepagerinau. Kol kas, žinoma. Tad, grįžtant prie pirmosios tavo problemos, papasakok, kaip ruošiesi išsrėbti tą kebeknę. Galbūt aš galėsiu tau padėti.
Stikliukai mainėsi, statėm iš jų piramides, mėtėm juos į alaus bokalus, garsiai sušukdami, alaus purslams pasklidus ant baro stalviršio. Neatskleisdamas visų smulkmenų, bandžiau draugui atskleisti visą problemos gylį, taip, kaip stipriai esu prisidirbęs, liudijo tik jo antakiai, kaskart, leptelėjus daugiau nei norėjau iš tikrųjų, jie įspūdingai šaudavo į kaktos viršų. Tačiau Kristijonas nepuolė manęs guosti ar smerkti, iš kažkur nudžiovęs užrašinę ir parkerį, jis pradėjo užrašinėti visas kylančias idėjas, surėmę galvas, bandėm sugalvoti joms sąsajas, galinčias priartinti prie Kalėdų idėjos, tačiau pasistūmėję buvom tik per nago juodymą.
Prie baro keitėsi merginos ir vyrai, keitėsi muzika ir tostai, už kuriuos kėlėm bokalus, vieną akimirką rodėsi, kad mes ne girtėjam, o blaivėjam su kiekviena nauja išrašyta idėja.
– Gana, Kristi, aš nebegaliu daugiau. Jaučiuosi išgręžtas kaip kempinė, – atsiduso Oskaras, galvą nunėręs ant baro stalviršio. – O jei išgirsiu dar vieną tostą, pažadu, bokalas keliaus to skelbėjo pusėn.
– Ir man gana. Galbūt rytoj sugalvosiu ką nors, žinai, galva bus šviesesnė…
– Hahaha, kad ir kur tau rytoj bus šviesiau, tai tikrai ne galvoje, nusijuokė jis. – Manau, mums reikėtų paprašyti Klaros nuomonės, galbūt ji pažertų kokių nors įžvalgų.
– Na, nežinau, nežinau. Geriausia bus, manau, jei aš išsikviesiu taksi ir važiuosiu namo. Šįvakar ir taip daug padėjai man, Oskarai, nenoriu, kad teptumeisi rankas dar šita nesąmone.
– Ne, ne, aš griežtai nesutinku, palauk minutėlę! – jis liuoktelėjo nuo paaukštintos baro kėdės, pranykdamas žmonių minioje.
Buvo nakties pikas, į barą sugužėjo dar daugiau žmonių, vyrai čia vedėsi savo draugus ir antrąsias puses, kažkas šventė gimtadienį, kažkas – pelningo sandėrio sudarymą, mano ausis pasiekė net ką tik susižadėjusiųjų laimingųjų šūksniai, bet po viso to, ką teko išgirsti nuo pat ryto, tai jau nebestebino manęs.
Oskaras prie baro grįžo lydimas savo merginos, ji atrodė kiek pavargusi, makiažas nebemaskavo raukšlelių aplink akis, kaktą juosė prakaito lašeliai, tačiau nuo jos veido nenyko šypsena. Ji švelniai apkabino mane, paglostydama nugarą ir tarė: neverta nukabinti nosies anksčiau laiko, Kristi, rodykit, ką turit. Sukišę galvas į savo užrašus, vienas per kitą pasakodami sumanymus ir mosikuodami rankomis, vertėme Klarą daugiau juoktis, nei kalbėti.
– Vyrai, idėja jums tiesiai po nosimi, o jūs nė nematote! Kristi, aš klausiausi tavo paskutinės laidos sekmadienį, tu joje kalbėjai apie tokias lyg ir radijo piršlybas, kažkokias pažintis, ar ne? – linktelėjau galva. – Tai va, čia ir yra idėja! Vietoj to, kad tik ragintum žmones prisidėti prie tavo organizuojamos pažinčių programos, turėtum pats joje sudalyvauti ir nueiti į pasimatymą su viena iš merginų, kurios užsiregistruos. Tik įsivaizduok: radijo laidų vedėjas dalyvauja savo rengiamoje pažinčių programoje ir švenčių išvakarėse dovanos pasimatymą vienai iš dalyvių!
– Bet aš nenoriu.
– Tu gal kvailas, ar ką? – stuktelėjo man į petį Klara. – Aš ką tik tave ištraukiau už uodegos, būtų malonu, jei nepamirštum po eglute, padėti ką nors ir man, – ir mirktelėjusi dingo minioje.
– Aš vis tiek nesuprantu. Aš, radijo laidų vedėjas, dalyvausiu savo pažinčių programoje? Gal jinai ne ką blaivesnė, nei mes abu kartu, a? – paklausiau Oskaro, tačiau jis mane tik dar vienu niuktelėjimu į petį apdovanojo. – Kas?!
– Kristi, tai genialu!