„Aklas pasimatymas“ 1 dalis

SEKMADIENIS. PIRMASIS SNIEGAS

 

Sekmadieniai yra skirti bučiniams ir per pusę perpjautam raguoliui, dar – šaukštui marmelado ir varškės sūrio riekei, kavos puodeliui ir atsitiktinėms jo dėmėms, žemės pusrutuliais žyminčiais jo koordinates ant stalo. Sekmadieniai skirti šviežiai skintoms gėlėms bei  glamonių poezijai, kur rankos ir pirštai rašo prisilietimais ant odos, o paskui lieka nutrinti sutaršytų patalų. Dar sekmadieniai yra skirti mišių atnašavimui ir nuodėmių išpirkimui,  atokvėpiui, draugų sutiktuvėms ir meilužių išleistuvėms. Lėtam savaitės užbaigimui ir trumpam atokvėpiui, kai fone – skalbimo mašinos ūžesys ir šiek tiek per garsiai sklindanti muzika.

Anksčiau sekmadieniai būdavo lyg pleistras man, kuris pridengia per savaitę surinktus įbrėžimus, sukurdamas iliuziją, kad turiu jėgų ir išteklių tam gijimui paspartinti. Dabar ši diena tėra savaitės uodega, kartais apsisukusi aplink kaklą, kartais – aplink klubus, tačiau aš visada lyg ant trumpo pavadžio, lyg ne aš dieną, o ji mane valdytų, išskaidydama laiką ir darbus, mane tik pavesdama jų vykdyti bei saugiai grįžti iki prasidedant naujai savaitei.
Ši savaitės pabaiga nė kiek neišskirtinė, tik gal šiek tiek daugiau artėjančios žiemos nuojautos joje, jaučiu kaip žvarbsta apnuogintos rankos, atremtos į balkono turėklus ir oras lauke tarsi pritvinkęs būsimo sniego laukimo.

– Mieloji, man jau metas.

Akimirka pradingsta, ją užgožia priekaištas, nutvilktydas šypsena, todėl ji šiek tiek gaiži, negrabiai lūpas iškreipusi, tik jo akys gręžia kiaurai.

– Ką veiki?

– Kaupiuosi rytdienai.

– Tik per balkoną neiškrisk.

– Net ir pasistengusi nesugebėčiau, – atsakau ir vypteliu.

– Šaunuolė. Susitiksim penktadienį, užsuksiu tiesiai pas tave į darbą.

– Žinoma, lauksiu.

Lieku apdovanota bučiniais į skruostus: pakšt pakšt, nes dabar mes jau nebe meilužiai, todėl bučinys į lūpas lieka žmonai.

– Gabrieliau, nepamiršk, šiandien jos vardadienis, nupirk gėlių.

Ir vėl tos akys, gręžiančios kiaurai, jis vis dar neatskiria ironijos ir pašaipos nuo mano lūpų, tad tik sustingsta tarpdury akimirkai ir durys užsidaro iš inercijos, palydimos švelnaus skersvėjo šiūrenimo palei mano kojas. Susisiaučiu į chalatą, du kartus pasuku raktą spynoje, o atodūsis nevalingai išsiveržia pro lūpas ir jaučiuosi lyg antrą kartą nubučiuota šįryt, tik dabar vienatvės ir savęs pačios.

Pervelku patalynę, lovoje nuguli miško samanų paklotai, tankios lapijos kilimai ir mįslingo pavėsio apžavai, kelis kartus papurenu pagalves, užtiesiu tankių vilnonių siūlų pynėmis išmargintą pledą, mesteliu keletą dekoratyvinių pagalvėlių, besivoliojančių ant žemės ir šokio žingsneliu nutipenu iki radijo imtuvo. Atsikrausčiusi į šį dviejų kambarių butą, apdairiai nuasmenintą Ikea baldais ir keliais modernizmą turėjusiais atstovauti toršerais, pirmas daiktas, kurį įsigijau, vos buto raktams nusėdus kišenės dugne, buvo radijo imtuvas. Juoda, ketvirtainiška dėžutė, su ištraukiama antena, kurią pastačiau virtuvėje ant palangės ir nuo tos akimirkos jos vieta liko nepakitusi.

Nuo vaikystės, kiek įtariai žvelgdama į visas šiuolaikines naujoves, laikiau save apsuptą daiktais, pasakojančiais istorijas ir tėčio buvau švelniai vadinama sena siela, mat jam, auginusiam keturias dukras, galvas pametusias dėl visų blizgių, gražių daiktų, jaunėlės pasirinkimai neretai sukeldavo šypseną, tad šeimoje buvau aš – sena siela ir būrys šarkų. Visos buvom mylimos, didelių, plačių delnų nešiojamos po kiemą, visų kasos būdavo supintos į vieną tvirtą pynę, neišsileisdavusią net pertraukų metu; visų vardai prasidėjo iš vienos raidės ir visos paveldėjom tas tamsias kaštono vaisiaus rudumo akis, įrėmintas tankių blakstienų ir, pasak mamos, turėjusių daužyti vaikinų širdis.

Mama mylėjo mus taip kaip mokėjo, tą nuolat pabrėždavo tėtis, tą patį kartoju ir sau, kai sulaukusi jos skambučio, susigūžiu akimirkai, o paskui su apsimestiniu nuolankumu, leidžiuosi jos kuruojama po savo gyvenimą, juk ji, užauginusi tiek daug vaikų, metų metus pradirbusi mokykloje, vis dar žinojo, kuri gyvenimo pusė teisingesnė.

Įjungusi radijo imtuvą, susiradau savo mėgstamą radijo stotį, kurioje savaitgalio popietes užpildydavo sodrus ir švelniai pašaipus radijo laidų vedėjo balsas. Jis, turėdamas savo savaitgalinę laidą, kurioje nuolat kvestionuodavo dalykus, apie kuriuos aš ne visada turėdavau supratimą, pelnė mano simpatijas vos ištaręs: Sveiki, mieli radijo klausytojai, su jumis, kaip ir kiekvieną savaitgalio popietę, Kristijonas Monkevičius… Tad ir šiandien, pasigarsinusi imtuvą, leidau sau akimirkai sulaikyti kvėpavimą, kol jo sodrus, šypseną išduodantis balsas, paskelbė šventinio šurmulio pradžią, o eteryje nuskambėjo Frenko Sinatros „Strangers in the night“.

Dievinau šią dainą, kaskart ją išgirdus, širdis prisipildydavo tokio gylio grožio ir meilės, kurią, vyliausi, pažinsianti. Leidausi muzikos vedama per kambarį, sukausi aplink, tarsi prigludusi mylimam vyrui prie krūtinės ir tariausi girdinti, kaip suknelės apačia glosto parketą, pinasi aplink kojas, o finaliniams akordams nuskambėjus, mano nugara slysta mylimo vyro rankomis ir grakštus pasvirimas, yra vainikuojamas bučiniu it pažadu, kad toliau bus tik geriau. Atsipaisčiau tik nuskambėjus prekybos centro reklaminiam šūkiui, iškaitusiais skruostais ir chalato diržui besivejančiam aplink kojas. Juokiausi balsu iš savo naivumo ir lengvabūdiškos manieros pasiduoti akimirkos žavesiui. Radijo laidų vedėjas, tarsi sutikdamas su manimi, dalijosi savo asmeninėmis įžvalgomis  apie orus, po miestą, tarsi tik pirštais spragtelėjus, išsidraikiusias girliandų pynes, nuogąstaudamas, kad pasiduodami artėjančių švenčių laukimui anksčiau laiko, dauguma žmonių perdega iš vidaus, nes visos tos kvepiančios žvakės, katilai karšto vyno, meduolių prieskoniai, kas sezoną keliaujantys per dovanų ryšulėlius, socialinė medija, springstanti idėjomis kaip sulankstyti servetėles, kad šios primintų visus Kalėdų Senio elnius, o pavalgius ir  nusišluosčius lūpas į jas, dar ir atskleistų būsimų metų ateitį, pramaišiui su socialinėmis akcijomis, apeliuojančiomis tiesiai į širdį bei nevalytais šaligatviais ir žinių reportažais, matuojančiais sniego gylį kiekviename vos didesniame mieste, verčia pamesti galvas, šluote šluoti lentynas ir pranokti visus savo super duper idėjomis, vertomis pirmųjų antraščių rytojaus laikraščiuose. Tačiau nuslūgus tam butaforiniam džiaugsmui, tu lieki vis dar tuo pačiu žmogumi, su tomis pačiomis bėdomis ir rūpesčiais, tame pačiame darbe bei tuose pačiuose santykiuose ne tik su kitais, bet ir su savimi.

– Tad, mano mieli klausytojai, – tęsė jis, – visiems linkiu šviesaus proto, kuris neapsiblaustų vos išgirdus Merry Christmas ar varpelius. Tegul lydi jis jus ne tik šventinio laikotarpio metu, hahaha! Dabar – keletas mielų, iki skausmo žinomų hitų dėl bendros šventinės sveikatos, taip sakant, o po jų, kviečiu visus prisijungti dar vienai sekmadieninei diskusijai, skirtai aptarti orginaliausias praėjusių metų dovanų idėjas.  Iki susiklausymo!

Sakyti, kad aš nebuvau švenčių žmogus – tai nepasakyti nieko. Nuo pat mažumės negalėjau pakęsti to kariuomenės rikiuotes primenančio rikto, skirto pasiruošti šventėms: šakutes taip, peilius anaip, servetėles lankstyti iš dešinės į kairę, jokiu būdu ne atvirkščiai! Gražieji, šventiniams pietų stalams, skirti servizai, kai atvyksta tolimos giminės, tėvų jubiliejų proga gauti indų rinkiniai – šventėms, kai užsuks tik kaimynai ir simpatijos, dar kitas indų rinkinys, skirtas vaikų stalui, nes mažiesiems giminių nenaudėliams, kaip kad išsireikšdavo mama, nevalia sėdėti greta suaugusiųjų, prie to paties stalo, neretai likdavau pasodinta ir aš, kas, kad visa galva aukštesnė už pusbrolius. Dažniausiai tai būdavo subtili mamos bausmė už tai, kad netinkamai asistavau jai virtuvėje ar neparodžiau pakankamai pagarbos sutinkant svečius.

Tėtis mėgindavo gelbėti situaciją, vis pasiųsdavo mane su smulkiomis užduotimis nuo vieno stalo prie kito, kad neužsisėdėčiau ir pralinksmėčiau, tačiau šventės visam gyvenimui įsiminė kaip turinčios nereikalingo žmogaus statusą.

Šurmulys, nepažįstami žmonės, stalo serviravimo niuansai, maisto ruošybos užkulisiai, manierų stoka ir baimė suklysti – visa tai atbaidė mane nuo visų kalendorinių ir asmeninių švenčių. Ūgtelėjusi jau buvau pramokusi viso to nematomo asistavimo virtuvėje ir prie stalo, dailyraščiu užpildydavau sveikinimų atvirutes, šypsodavausi tada, kada reikia, buvau įsiminusi visų tolimųjų giminaičių vardus, tad ilgainiui ši rutina pasidarė kiek lengvesnė. Tapusi paaugle, išmokau savo mokyklinę rutiną užpildyti tiek daug veiklų ir išvykų, kiek tik leido paros valandų skaičius bei tėvų sąmoningumas ir biudžetas, tad visada šiek tiek apgailestaujančiu balsu, nuleidusi galvą, atsiprašinėdavau, kad negalėsiu dalyvauti vienoje ar kitoje šventėje, ar kad galėsiu dalyvauti tik iš dalies. Mama, regis, neperprato šios mano gudrybės, o jei ir perprato, tuomet puikiai apsimetinėdavo, tačiau kitaip nei tėtis, ji iškart išbraukdavo mane iš šventės dalyvių sąrašo, o jis visada leisdavo pasijausti jų dalimi: į kelioninį krepšį, prieš išvykstant, įdėdavo kokią smulkmenėlę arba primindavo, kad pasirūpinčiau priešpiečiais, esą, jis saugiai juos paslėpęs šaldytuvo lentynoje ir man tereikia nepamiršti jų įsidėti.

Tais metais, kai baigiau mokyklą, su visam atsikračiau perdėto lankymosi per šventes tėvų namuose.  Meluodavau taip įžūliai ir atvirai, kad nė vienas nesudvejodavo mano pasiteisinimais. Tas pačias taisykles taip pat taikiau kurdama santykius su draugais: jokių švenčių ir gimtadienių, jokių sveikinimų, dovanų ar išvykų, kurių metu bus kas nors švenčiama. Iš pradžių buvau nesuprasta, jaučiau kaip svetimi pirštai sukioja man smilkinį, pripaišydami man ekscentrikės etiketę, bet ilgainiui, draugų ratui nusistovėjus bei sutvirtėjus, buvau vadinama viena geriausių vakarėlių šeimininkių, o mano vaišingumas buvo tapęs tradicija.

Kai kurie draugai, dar ir dabar stebėjosi mano griežtu ne, tariamu kalendorinėms ar asmeninėms šventėms, tačiau iš širdies mėgaudavosi užkandžiais ir gėrimais, kai susiburdavom tiesiog iš ilgesio vienas kitam ar norėdami apsikeisti paskutinėmis asmeninio gyvenimo naujienomis.

Radijo imtuvas toliau sau murkė, aš siaučiausi chalatą ir pėdinau iki vonios kambario – mažos savo slaptų fantazijų ir meilės sau buveinės, kurios tiesiog neapsiversdavo liežuvis vadinti tiesiog vonia. Tai buvo buvo vonios kambarys – pašvęstas grožiui ir estetikai, išklotas žaliomis, tarsi miško paklotė, plytelėmis, kurio centre stovėjo vonia, kiek senamadiškas sprendimas, kaip kartą pabrėžė iki tol joje lankęsi visi mylimieji, didelė ir plati, dailiai išlenktais galais ir su kojelėmis. Greta jos stovėjo veidrodis per visą sieną, kelios lentynos, nuklotos kosmetikos ir parfumerijos buteliukais ir tūtelėmis, taip pat keli gėlių stovai, tarnavę man kaip mini staliukai, ant kurių nuguldavo švarūs rankšluosčiai ir aliejai. Apšvietimas joje buvo reguliuojamas ir tai buvo vienas geriausių investicinių sprendimų, kuriuos priėmiau prieš atsikraustydama į savo būsimus namus.

Vonios kambarys buvo paskirtas mano kūnui švęsti, jis visas bylojo apie dar bundantį moteriškumą ir jo gelmes, apie malonumų paieškas ir geismą būti moterimi. Šioje tvirtovėje mylėjau ir mylėjausi, verkiau, parklupusi ant kelių, apsvaigusi šokdavau, atsiduodama pirmapradžiui gyvenimo geismui, o kartu šiame kambaryje kūriau bendrumo, moteriškos galios atmosferą. Net ir dabar, kūnui ilsintis šiltame, muiliname vandenyje, prisiminimais grįžau į tą vakarą, prieš pat sesers vestuves, kai įkalbinėjau ją mesti būsimą vyrą, mat man jis visada atrodė perdėm pasipūtęs ir įžvalgus, vis kišdavo savo nosį ten, kur jam nepriklausė. Niekada juo nepasitikėjau, sakiau sau, nepatariu ir tau juo pasitikėti, veblenau apgirtusi, tačiau tokia užtikrinta savimi! Sesuo tuomet kažką piktai atkirto apie tai, kad vyrai pas mane šniūrais į namus traukia, aš juos kaip karštą vilną doroju, o paskui suveju į siūlų kamuolius ir nukišu kažkur į palovį. Atkirtau jai, sakydama, kad štai, žiūrėk, iš kur tu galvoji, aš betraukiu tuo visus prabangius, dar kažkieno rankų darbu atsiduodančius, pledus ir užtiesalus ant baldų. Kiek buvo juoko! Juokas buvo per ašaras, abi apgirtusios, dar puolėm viena kitai į glėbį, o po kelių dienų, išdidžiai barsčiau žiedlapius ant jų galvos, linkėdama šeimyninės meilės. Tiesa, kiek tos šeimyninės meilės buvo iš tikrųjų, galėjau spręsti tik iš padilbų žvelgdama į tai, kaip jis koketuoja su padavėjomis ir kokius dosnius arbatpinigius žarsto šokančioms merginoms klube, kuriame dirbau. Sesei apie tai neužsiminiau nė puse lūpų, ne aš šio šeimyninio židinio kurstytoja, ne aš jo ugnies sergėtoja.

Nusimaudžiusi, susivijau save į rankšluostį, rankas ir kojas ištepiau levandų aliejumi, o už ausų užlašinau kelis prabangiai gėdingus prancūziškų kvepalų lašelius. Dabar drąsiai galėjau teigti, kad esu pasiruošusi švęsti sekmadienį, paskirdama pasimatymą mano taip mylimam miestui.

Iš vakaro jau žinojau, kad vos tik Gabrielius spruks atgal į savo šeimyninį inkilą, leisiu sau pasidžiaugti pusdieniu su savimi, gražiai išsisukusi nuo prievolės susitikti su mama ir seserimis kavinėje, atsakiusi į kelias draugių paliktas žinutes, kartu nugvelbdama akimirką kavai prieš išėjimą. Žavusis radijo laidų vedėjas toliau klegėjo, jo juoko buvo pilna virtuvė. Jis sumaniai vedė pokalbius su klausytojais, regis, kūnu jaučiau kaip jis šypsosi ir flirtuoja su merginomis, kurios pasakojo jam apie nevykusias praėjusių metų dovanas, tokias kaip darbdavio įteikti kavos puodeliai ar raktų pakabukai, į tiesioginį eterį prisiskambinęs vaikinas, paklaustas apie praėjusių metų dovaną, drėbtelėjo, kad tai buvo teigiamas nėštumo testas nuo merginos, kurią jis ruošėsi mesti iškart, vos tik baigsis švenčių maratonas. Akimirką eteryje įsivyravo tyla, tuomet vedėjas krenkštelėjo, mandagiai paklausė merginos vardo ir atsisveikinęs su vaikinu, kreipėsi į merginą, vardu Kamilė.  Miela Kamile, tarė jis, jei šiuo metu klausaisi mūsų radijo stoties ir girdi mane, tuomet oficialiai pranešu tau, kad tau pasitaikė puiki proga mesti tą storžievį. Žinoma, tęsė jis, linkiu tau iškeisti jį į kiek didesnės prabos vyrą ir kadangi po šios žinutės, tu neabejotinai paliksi jį, mielai kviečiu tave puodeliui kavos. Prašau, užsuk pas mane į studiją ir pasidalink savo blogiausios dovanos prisiminimais! O jums, mieli klausytojai, noriu priminti, kad nuo kitos savaitės startuos nauja avantiūra, skirta sušildyti sužvarbusiųjų širdis prieš pat patiekiant šventinius pietus šv. Kalėdų rytą! Ši avantiūra išimtinai skirta tik vienišiams, tad mieli žieduoti vyrai bei moterys, antrųjų pusių mainytuvėmis neužsiimsime, hahahaha. O taisyklės labai paprastos: jums tereikia parašyti laišką į mūsų studiją, jame nurodant savo kontaktinius duomenis, trumpai prisistatyti ir papasakoti apie savo svajonių pasimatymą gruodį. Pasileiskite plaukus, išliekite širdimis, atskleiskite slapčiausias savo svajones ir galbūt, šis gruodis bus šiltesnis visomis prasmėmis! O dabar eteryje šiek tiek švelnios muzikos ir energijos, kurią dovanoja Corinne Bailey Rae, visus ragindama tiesiog put your records on. Visiems linkiu įkvepiančio sekmadienio užbaigimo, iškiškite nosis į lauką, nes, jei akys manęs neapgauna, sulaukėme pirmojo sniego ar bent jo užuominos! Su jumis šią popietę leido, kaip visada nuoširdus ir žodžių kišenėje neieškantis, Kristijonas Monkevičius.

Mėgavausi kava kartu stebėdamasi Kristijono akiplėšiškumu. Vis spėliojau: tai buvo nuoširdus gestas ar tik triukas, skirtas pakelti vedamos laidos, kartu ir radijo stoties, reitingus? Abiems atvejais buvau jį pateisinančiųjų pusėje: jei vaikinas sakė tiesą ir buvo toks kvailas, kad ją rėžtų girdint tokiai plačiai auditorijai, jis nusipelnė ne tokio švelnaus atsako, tačiau jei Kristijonas tik prisidengė savo populiarumu, kad kilsteltų savo laidos reitingus, tebūnie. Abiem atvejais jis tik išlošė, lyginant su tuo veltėdžiu, kuriam, norisi tikėti, mergina, jei jie vis dar kartu, užkurs jam ne tik pirtį, bet ir laužą, kuriame ši supleškės.

Niekada nelaikiau savęs dievobaiminga, ginkdie, kaip kad pasakytų mano mama, tačiau net ir aš, pašonėje turėdama žieduotą vyrą, laikiausi elementaraus padorumo kodekso, kuris reiškė, kad niekada neklausinėju vyro apie jo asmeninį gyvenimą, nesikišu į jo asmeninius santykius, nešlitinėju nei palei jo namus, nei darbą; taip pat nesisvaidau priekaištais, jei planai yra atšaukiami bei nevaidinu jo žmonos, kartu nesistengiu užimti jos vietos ir mūsų santykiai yra grįsti tik abipusiu sutikimu bei malonumu. To paties tikiuosi ir iš žieduotojo pusės, mat patirtis ne kartą įrodė, kad įsileidžiant vyrą ne tik  į lovą, bet ir į namus, jisai netrunka pradėti sukti atsarginio lizdo, pradėdamas į mano namus tempti savo asmeninius daiktus, kartu su esamų santykių šleifu, paskui atseka nešvarių skalbinių skalbimas iš jo namų. Ne kartą, pradėdama santykius, pabrėždavau savo rolę, išvengdama žodžio meilužė, leisdama suprasti, kad nebūsiu nei nuodėmklausys, nei pakaitinė žmona, kai šiai skaudės galvą, juo labiau nebūsiu auklė jo vaikams, kai šis sugalvos pradėti gelbėti santuoką savaitgalinėmis išvykomis užmiestyje. Dalis vyrų greitai įsisavindavo šias tiesas, nereikalaudami papildomo laiko jas išsiaiškinti praktiniu būdu, mat mano namų durys, tokiu atveju, visada atsidarydavo tik į vieną pusę.

Gabrieliaus ir mano santykiai tęsėsi jau gerus metus. Susipažinom vieno vakarėlio metu, kai jo draugas šventė paaukštinimą klube, kuriame dirbau. Kostiumuotųjų armija, taip tąkart viena mano kolegė įvardijo penkis vyrus, įvirtusius pro duris ir iškart pradėjusius dėstyti savo reikalavimus, dar paltų nenusivilkus. Visi jie buvo dailiai nuaugę, įsispraudę į vienodų atspalvių kostiumus, dailiai apglėbusius juos per pečius, tačiau Gabrielius išsiskyrė iš jų: jis buvo visa galva aukštesnis už juos, skvarbaus, gręžte gręžiančio žvilgsnio, kurį įrėmino tamsūs antakiai. Jo kakta buvo plati, tačiau šią dar labiau praplatino surišti plaukai į tokią lyg kasytę, lyg uodegą, ko pasekoje, vizualiai jis atrodė dar aukštesnis. Šypsena nepuošė jo veido, jis atrodė rūstus ir kartą žvilgtelėjusi į jį, negalėjau atplėšti akių visą likusį vakarą.

Pastebėjo jis mane ne iškart, tą vakarą aš pavadavau vieną iš merginų, turėjusių sukiotis prie baro, o minia laukiančiųjų, vienas kitą bandančių perrėkti vyrų, neleido atsikvėpti. Žongliravau taurelėmis ir bokalais, baro stalviršiu čiuožė stikliukai ir citrinos riekelės, paskui jas – druskos indeliai, kuriuos lydėjo klegesys įsiaudrinusių vyrų ir merginų, jau besiruošiančių kilti ant baro stalviršio ir susirinkti papildomus arbatpinigius. Ant baro ropštėsi vienas iš vyrukų, atėjusių kartu su Gabrieliumi, jis buvo lieknas, tačiau toks lankstus ir vikrus, kad savo šokio judesiais užsidirbo arbatpinigių iš mūsų klubo merginų! Jis žavingai siūbavo klubais, čia pritūpdamas, čia tiesdamas rankas ir glėbdamas merginas, prisijungusias prie jo. Jaučiau tas karščio bangas, nuo kurių oras įkaito keliskart, kartu jaučiau norą užlipti ir parodyti, ką moku geriausio, tačiau žinojau savo vietą šį vakarą ir privalėjau paisyti nerašytų taisyklių, kuriomis vadovavomės: ta, kuri už baro, neturi teisės lipti ant stalo, jos pareiga pasirūpinti, kad gėrimų netrūktų ir šou tęstųsi. Nurijau tą iš vidaus deginantį norą, vietoj to, paskelbiau, kad už šį raundą mokės tas lankstusis vaikinas, kurio pūstos kišenės demonstratyviai rodė arbatpinigių gausą, taip tik šliūkštelėdama alkoholio į liepsną. Barą apspitę žmonės sutiko tai griausmingomis ovacijomis, o netrukus, ant stalviršio jau ropštėsi likusi kostiumuotųjų armijos dalis, apsvaigę ir nerangūs, jie trypčiojo, susikibę petys petyn, bandė pakartoti kažkokį keistą judesį, tačiau gavosi tik erzelis, kurį lydėjo garsūs šūksniai ir plojimai. Juokiausi balsu kartu su minia, vos spėjau suktis, prakaitas, rodės, upeliais teka nuo manęs. Vos spėjau atitraukti akis nuo to, kuo užsiėmusios rankos, kai prasprūdęs peilis riežtelėjo per delną. Paskubomis, keliais gestais parodžiusi, jog atsitiko nelaimė, pasitraukiau iš už baro, skubiu žingsniu pasileisdama link tualeto. Moterų tualetas, kaip tyčia, buvo užimtas, tad prasispraudusi atgalios, šmurkštelėjau į vyrų tualetą tą akimirką, kai į jį įžengė ir Gabrielius. Jis sekundę sudvejojo, tačiau to užteko, kad pasimesčiau aš.

– Gal malonėtum? – akimis dirstelėjau į jį, tuomet į kriauklę. Jis greit susivokė, atsukdamas kraną, o tada iš kišenės išsitraukė mėlynos spalvos nosinaitę. – Kaip senamadiška, – dar tarstelėjau, o jis, užsukęs vandenį, nosinaitę pavertė laikinu tvarsčiu.

– Gal malonėtum? – lyg sušnabždėjo, lyg urgztelėjo jis, versdamas mano delną ir užrišdamas mazgą. Buvau nustebinta tokio keisto kontrasto: stipraus vyro, gergždžiančiu balsu bei švelnaus, kone atidaus prisilietimo prie delno.

– Gabrielius, – tarė jis, kai delnas buvo sutvarstytas.

– Lukrecija.

– Lukrecija, man rodos, kad tavo darbas šiandien baigtas. Pjūvis negilus, tačiau patarčiau grįžti namo, visos likusios taurės ir stikliukai likusį vakarą turės būti palydėti kitos merginos rankų.

Šyptelėjau. Mano vardas jo burnoje tarsi ištirpo, o manęs neapleido noras sužinoti, koks būtų jausmas, jei šios kietai sučiauptos lūpos prasivertų, norėdamos išsiaiškinti, kokio skonio būtų mudviejų vardų duetas, joms susilietus su manosiomis.

– Viliuosi, liksi prižiūrėti jos, kad nė vienas stikliukas nedingtų nuo baro nepasiekęs savo tikslo.

– Nenoriu tavęs nuliūdinti, tačiau šiam vakarui pramogų pakaks ir man. Tačiau gal mudviem pakeliui? Žinoma, jei tavęs nelaukia kitas vyriškis, pasiruošęs perimti mano asistavimą.

– Gal mums pakeliui… – nutęsiau. – O tavęs negi niekas nelaukia namuose? Neprimeni man lovelaso, tačiau ir šeimos židinio prižiūrėtojo neprimeni.

– Mano būsima žmona šiuo metu renkasi suknelę kažkur Paryžiuje, tad taip. Šiuo metu tikrai neprimenu šeimos židinio prižiūrėtojo, tačiau dėl lovelaso mane nuvylei, maniau, kad turiu dar šiek tiek parako.

Jis buvo akiplėšiškai atviras su manimi ir tą akimirką, žiūrėdama jam į akis, žinojau, kad ir kaip susiklostys šis vakaras, žūtbūt privalau sekti paskui jį.

Germantė Gergardaitė „Aklas pasimatymas“

hohohoho ❄️
#imbierinėširdelė2022 istorijų pristatymai įsibėgėja, o aš, savo ruožtu, patogiai įsitaisyti prie kompiuterių ekranų, kviesiu jus keturis ketvirtadienius iš eilės.

Jie vis susitinka, tačiau aplinkybės tam nepalankios: ji įsipareigojusi ir nenumananti apie jo egzistavimą, o jam vis pristinga drąsos, kad ją užkalbinti. Tačiau likimas linkęs krėsti pokštus ir viena neapdairiai paleista žinutė į radio eterį, tampa tramplinu į avantiūrą jiems abiems.

Mano istorijos priešistorė tokia šiek tiek juokinga, kalbant apie pamatuotas jėgas ją parašyti, mat dar vasarą, kuomet #vasarosdesertai buvo kabinami šaukšteliai ir gosliai kaitino mūsų mintis, aš leptelėjau mamai: žinai, čia toks ir toks projektas vyksta, tai ir aš nusprendžiau, kad jei dar pasitaikys galimybė, imsiu ir parašysiu ką nors, gana čia viską dėti į stalčių! — Neverta nė sakyti, kad žodis virto kūnu, tačiau, o naivume švenčiausias, kas galėjo pagalvoti, kokios išmonės ir titaniško pasiryžimo reikės, kad istorija būtų baigta! 🫠
Sausainis, kurį laušite ir mirkysite kavoje, vadinasi *Aklas pasimatymas. *Jame rasite vieną kitą raziną, gal koks cukraus kristalas skaudžiau nusileis gomuriu ar vienas kitas kampelis pasirodys kiek per daug svilstelėjęs, tačiau juk viską galima nurašyti tam dideliam, kepėjos norui sukurti kažką, ko dar iki šiol nedarė. 🤫

Prie radijo laidos vairo sėdi Kristijonas Monkevičius – atlapaširdiško nuoširdumo ir liežuvio be kaulo, savininkas, kartą pasidalinęs savo nuomone ir užsitraukęs nemalonę žmonių, esančių aukščiau už jį… Tam, kad išgelbėtų savo karjerą radijo stotyje, jis pasiryžęs viskam, net sudalyvauti savo paties organizuojamoje aklų pasimatymų avantiūroje, kviečiančioje susirasti sau antrą pusę iki Didžiųjų Metų Švenčių!
Tik, ar viskas bus taip lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Ir kas ta nepažįstamoji, kurios draugija, atrodo pažįstama…

Nekantraudama lauksiu Jūsų visų įsitraukimo, tikiuosi, kad istorija atneš šiek tiek daugiau šviesos ir šilumos į jūsų visų širdis. ❄️