– Mano mieloji, gražioji, Frėja, – tarsi murkdamas Semas ištaria žodžius. Kūnu užstodamas duris, atbula ranka užrakina spyną, o raktą įsikiša į kelnių kišenę. – Jau ėmiau nerimauti, kad nepasirodysi, – sako grėsmingai artėdamas.
Prieš akis didžiausia mano baimė. Tenka skausmingai suvokti, kad pakliuvau į spąstus iš kurių pasprukti galimybės beveik nėra. Iš pirmo žvilgsnio langas aklinai uždarytas. Šokdama iš trečio aukšto neapsieičiau be lūžių, bet tai ne taip blogai, kaip būti liečiamai to tipo. Dar lieka menka galimybė atgauti raktą. Delne gniaužiu telefoną, vildamasi, kad Izakas ko nors imsis ir ištrauks mane iš čia. Laiku. Jis turi spėti laiku.
Esu priversta pasitikėti vyrų, sudaužiusiu mano gyvenimą į šipulius.
– Kur mama? – klausiu drebančiu iš baimės balsu. – Kodėl pas tave jos mobilusis?
– Ji ramiai ilsisi namuose, kol mudu, – jis suima plaukų sruogą ir nubraukia ją atgal, pirštais perbraukia nugara žemyn, – pasikalbėsime. – Patėvis nenuleisdamas nuo manęs akių iš rankų paima telefoną, tada numeta jį ant žemės.
Atsitraukiu per kelis žingsnius į šoną, bet dėl baldų vietos nedaug. Sėdmenimis atsitrenkiu į komodą. Slenku palei kraštą vengdama kontakto, tačiau Semui toks žaidimas patinka. Jo veidą iškreipia grobuoniškas šypsnis, paklaikusiomis akimis nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.
– Tu tokia graži, – ištaria dusliu nuo susijaudinimo balsu.
– Leisk man išeiti… prašau… – netekusi savitvardos tampau durų rankeną. Jaučiu kaip akys prisipildo ašarų.
Semas jėga atsuka mane veidu į save, prispausdamas savo kūnu. Dešine ranka suima man už kaklo.
– Nedaryk to, – maldauju verksmingu balsu. Akies krašteliu žvilgteliu į ant grindų gulintį savo telefoną. Maldauju Dievo, kad krentant pokalbis nenutrūko ir Izakas gali mane girdėti. Dar labiau už viską trokštu, kad jis prisimintų adresą parašytą žinutėje, kurią jam parodžiau.
– Nuvylei mane, Frėja. Labai nuvylei. Susidėjai su tuo išpera, – sušvokščia man į veidą. – Leidai save liesti. Atsidavei jam. – Purtau galvą. – Nemeluok! Matau iš tavo akių. Kuo jis toks ypatingas, huh?
– Paleisk, – kalbu tyliau, nes jo pirštai vis stipriau gniaužia man kaklą. – Meldžiu…
– Tu niekur neisi! – Semas atplėšia mane nuo durų ir su jėga trenkia atgal. – Liksi čia.
Suinkščiu nuo smūgio sukelto skausmo. Tarsi kas orą iš plaučių būtų išstūmęs.
– Nesuprantu apie ką tu kalbi, – išlemenu.
Turiu laimėti laiko. Dar šiek tiek laiko.
– Visą šį laiką man melavai. Frėja, – Semas prispaudžia savo lūpas man prie kaklo įsisiurbdamas į odą, – tu turėjai būti mano. Tik mano! – Man susuka skrandį. Ima pykinti. – Ar žinai ką turėjau išgyventi žiūrėdamas į tave visus tuos metus? Svajodamas apie tave? Ar žinai, kiek kartų naktimis stovėdavau prie tavo kambario durų? Troškau išlaužti tą sumautą spyną ir paimti tave. Geidžiau tavęs. Savo žvilgsniu užnuodijai man protą nuo pirmos akimirkos. Bet nuo šiol tu priklausysi man. Būsi mano. MANO. – Su paskutiniu ištartu žodžiu Semas jėga pabučiuoja mane į lūpas.
Stoviu sukandusi dantis, nuo šleikštulio suka vidurius. Užmerkiu akis, kad galvoje išliktų kuo mažiau šios dienos vaizdų. Jo vaizdo. Patėvis jėga glamonėja mane, pakišdamas rankas po palaidine. Inkščiu melsdama pagalbos. Jis delnų užspaudžia man burną. Muistausi, tačiau jis per stiprus. Vyro gyslomis pulsuoja adrenalinas. Nebegaliu šito tverti. Nagais draskau jo pečius, stengiuosi nustumti nuo savęs. Pasimuisčiusi įtaisau savo koją per vidurį, sukaupiu jėgas ir smogiu jam į tarpkojį. Čiumpu savo telefoną, tačiau Semas sugriebia už peties. Atsukęs į save trenkia per veidą ir aš nuvirstu ant lovos.
Jam mėginant mane užgulti buto gilumoje pasigirsta daugybės balsų sukeltas triukšmas. Tada stiprus trenksmas vienas paskui kitą ir kambario durys atsilapoja. Į vidų įsiveržia policijos pareigūnas nukreipęs ginklą Semui į krūtinę, o paskui jį ir kiti.
– Rankas už galvos! Turite teisę tylėti. Viskas ką pasakysite ir padarysite bus panaudota prieš jus teisme.
⸟⸟⸟
Prieš atvažiuojant į nuovadą, mane apžiūrėjo greitosios medicinos pagalbos medikė. Atsipirkau šoku bei keliais sumušimais, kuriuos dar kurį laiką primins mėlynės. Dar spėjau pamatyti, kaip pareigūnas patėvį su antrankiais įkiša į policijos automobilį. Nežinau ką jutau tuo metu. Bet tai nebuvo baimė. Gal palengvėjimas? Tiesiog stovėjau ir žiūrėjau kaip pareigūnas užtrenkia dureles įkalindamas monstrą.
Tada viena pareigūnė pasakė, kad turėsiu važiuoti kartu į nuovadą duoti parodymų. Mums nuvažiuojant už kampo pastebėjau stovinčią Izako Audi, bet jo viduje nebuvo.
Jis suspėjo. Už tai jam liksiu visada dėkinga.
Nedideliame kambarėlyje su neperregimu stiklu papasakojau pareigūnams apie ne vienerius metus trukusią psichologinį terorą ir priekabiavimą. Pirmą kartą apie tai kalbėdama nesijaučiau kalta. Pagaliau pripažinau ne tik jiems, bet ir sau, kad nepadariau nieko, kas galėtų jį priversti taip pasielgti. Tokiems žmonėms kaip Semas to nereikia. Jie tiesiog tokie. Supuvę iš vidaus. Aš buvau auka. Ir nesu atsakinga už kito žmogaus veiksmus.
Nuo šiol viskas kitaip: mano gyvenimas, santykiai su mama, santykiai su draugėmis, mano jausmai, tikslai ir svajonės. Lyg būčiau praregėjusi iš naujo. Bet viskas paprasčiau. Atsikračiau naštos, kurios visų pirma neturėjau nešti.
Bijodama prarasti kitus, mėgindama apsaugoti mamą, pamiršau, jog turiu pirmiausiai saugoti save. Ir tik nuo jų priklausys, ar jie liks, ar norės išeiti. Kad ir kas nutiktų, turiu eiti savuoju keliu. Tik be jo. Be Izako.
⸟⸟⸟
Kalėdų rytą už lango verda gyvenimas su giesmėmis ir šventiniu džiugesiu, net jei mūsiškis sustojo. Su mama įstrigome bute, apstatytame kartoninėmis dėžėmis su pradėtais krauti daiktais. Ji ant kiekvienos iš jų tvarkingai užrašo: virtuvė, svetainė, drabužiai ir taip toliau. Apsisukus gyvenimo ratui mudvi atsiduriame ten pat: be stogo ir skolose.
Šis butas bus parduotas iš varžytinių, kaip ir likęs Semo turtas, kurio užteks apmokėti dalį sąskaitų ir kreditų. Kol aš žingsniuoju su daiktais nuo vienos dėžės prie kitos, mama per skelbimus bando mums surasti stogą virš galvos. Ji gauną gerą atlyginimą, tad galėsime jaukiai įsikurti. Man liko keli mėnesiai iki studijų baigimo. Tad dienomis lankysiu paskaitas, vakarais dirbsiu. Jau pradėjau ieškoti darbo. O kas bus toliau, nežinau.
Mudvi dar nekalbėjome apie tai kas nutiko. Teisingiau sakyti, apie viską kas vyko per ištisus metus. Apie tai, kaip ji stengėsi nepastebėti, jog patėvio elgesys pasikeisdavo vos man įeinant. Apie tai kaip jis sekiodavo mane žvilgsniu. Apie visus pretekstus likti su manimi dviese. Apie kontrolę. Apie prisilietimus, kurie… Apie mamos norą jam įtikti. Apie jos troškimą mane pataisyti. Bet mes tam dar nepasirengusios.
Man reikia laiko išmokti atleisti. Jai – pripažinti tiesą. Pripažinti klaidas. Tačiau ateis diena, kai tai įvyks. Ji mano mama. Ji brangiausias mano turimas žmogus.
Galiausiai išaušo diena, kai turėjau liudyti teisme. Net jei rankos drebėjo, šalia manęs buvo mano mama ir draugės, kurioms pagaliau galėjau viską papasakoti. Grįžusi atgal į savo vietą pajutau kaip suspurda širdis. Atsigręžusi tik spėjau pamatyti užsiveriant teismo salės duris. Jis išėjo. Už nugaros sėdinti mano mama išvydusi susikaupusias ašaras tylomis pasiteirauja ar man viskas gerai. Linkteliu, nors viduje mirštu.
⸟⸟⸟
Vakarui pakeitus dieną, sėdžiu įsitaisiusi ant nedidelės dvivietės sofos naujo buto svetainėje. Apglėbusi kojas žiūriu televizorių. Pasigirsta rakinamos spynos garsas, kuris vis dar priverčia mane krūptelėti.
– Sveika, – vos tik prasivėrusi duris šūkteli mama. Ji pastebėjo, kad į kai kuriuos dalykus ėmiau reaguoti jautriau. – Susirinkau paskutinius laiškus iš senojo buto. Naujasis šeimininkas pažadėjo pranešti, jei dar koks paklydėlis atsidurs pašto dėžutėje, – kalba nusirengdama dygsniuotą striukę. – Tikiuosi, kad su tuo reikalu bus baigta, – priduria tvarkingai sudėdama batus prieškambaryje.
– Yra žinių iš skyrybų advokato? – pasiteirauju vos tik ji prisėda šalia. Jos rankose nemenka šūsnis laiškų.
Mama išvargusi atsidūsta.
– Sakė būtų paprasčiau, jeigu jis būtų miręs, – nusikvatoja desperatišku balsu. Kad ir kaip siaubingai tai skamba, nusijuokiu ir aš. – Viskas užtruks. Net jei tas… – ji susilaiko nuo keiksmažodžio, nes mama niekada nesikeikia, – vyras, hm, sutinka skirtis. Nes yra įsiskolinimai, padaryti mums būnant santuokoje. Teismas turės spręsti ką privalėsiu padengti aš.
– Nepaisant visko?
– Deja, – apgailestaudama ji globėjiškai spusteli man ranką. – Ką gi, – ji pakeičia toną į kiek džiugesnį, kai imasi peržiūrinėti vokus, – yra ir šviesioji medalio pusė. Mums tai ne pirmas kartas.
– Ar galiu kai ko paklausti? – kreipiuosi į ją. Mama linkteli. – Žinau, kad mudvi niekada nekalbėjome apie tėtį, nes dar buvau vaikas ir tu man daug ko nepasakojai. Ar tėtis buvo priklausomas nuo lošimų?
– Jis buvo priklausomas nuo alkoholio. Leisdamas laiką baruose ėmė lošti, tik nesėkmingai. Arba ką išlošdavo išleisdavo alkoholiui.
– Kodėl nesiskyrei? Juk jis tave įklampino į skolas. Tu nebuvai laiminga.
– Kai labai myli, sutinki duoti antrą šansą, – sakydama mama nuoširdžiai nusišypso. – Tau gimus jis sutiko gydytis. Tėtis mėgino pasitaisyti, mieloji.
– Ačiū, – padėkoju jai. Šito aš nežinojau.
– Žiūrėk, – sako ji netikėtai atkišdama laišką man, – šitas skirtas tau.
Į rankas paimu baltos spalvos voką. Ant jo dailiai užrašytas mano vardas. Dar neatplėšusi žinau nuo ko jis. Mama pastebėjusi mano dvejones lėtai pakyla nuo sofos.
– Leisiu tau pabūti vienai, – taria ji. Pabučiavusi į kaktą išeina į virtuvę.
Atplėšiu. Viduje ranka rašytas laiškas. Popierius prisigėręs jo kvepalų aromato. Užsimerkusi priglaudžiu nosį, kad dar kartą pajusčiau jo kvapą.
Frėja,
Tai tikriausiai šimtasis mano bandymas rašyti. Nesu to daręs. Nežinau kaip tai veikia. Bet žinau, kad turiu tau kai ką pasakyti. Rašau, nes tu nenori manęs matyti. Ir tikiuosi, kad neišmesi šio laiško neperskaičiusi.
Nežinau, Bandau įsivaizduoti. Atleisk. Nemokų dėstyti minčių.
Galiu tik įsivaizduoti, ką tau teko išgyventi. Tą kartą kai atsiliepei į mano skambutį, kai suvokiau, kad kalbi ne tu, maniau išprotėsiu. Pasijaučiau bejėgis, negalintis tavęs apsaugoti. Prisiminiau adresą, kurį man rodei, bet skausmingai suvokiau, kad niekaip nespėčiau laiku tavęs pasiekti. Skambindamas policijai nebuvau tikras ar jie spės. Pirmą kartą gyvenime meldžiausi Dievui.
Aš dėl visko kaltas. Įstūmiau tave į pavojų. Maniau, žinau viską. Bet klydau.
Viskas turėjo būti paprasta. Turėjau tikslą. Darbą, kurį reikėjo atlikti ir atgauti savo pinigus. Tereikėjo suartėti su tavimi, patekti į jo šeimą ir prispausti tą padugnę prie sienos. Bet tu nepasirodei viešbučio kambaryje nepaisant tos traukos, kurią abu pajutome. Tai privalėjau kažko imtis. Ne tik dėl savo pinigų, bet ir dėl savęs paties. Negalėjau pakęsti minties, kad mane atstūmei.
Tačiau būdamas su tavimi vis dažniau pamiršdavau savo tikslą. Kuo ilgiau buvai šalia manęs, tuo mažiau norėjau būti atskirai. Turėjau bent tave matyti. Man to reikėjo. Ne dėl keršto. Ne dėl pinigų. Aš norėjau tavęs. Todėl mano elgesys buvo toks dviprasmiškas. Bet jau buvau pradėjęs žaidimą, kur nebebuvo kelio atgal. Nes tas vyras, kuris priėjo prie tavęs, kai pirmą kartą nusivežiau į tą privatų klubą, jau buvo pasakęs Semui, kad matė mudu drauge. Tu jam pasakei savo vardą…
Vienu metu, bandžiau turėti abu dalykus. Bet vos tik mane prisileidai, supratau, kad labiau už viską noriu turėti tik tave. Žinojau, kad kažkada tiesa išaiškės, bet mudu jau būsime nuėję taip toli, jog galėsime viską išspręsti. Neketinau tavęs atsisakyti. Bet tada atsivėrei. Pasakei dalykus… tu mėginai išsigelbėti, o aš tave pastačiau prieš važiuojantį traukinį.
Liepei dingti iš tavo gyvenimo, bet negalėjau palikti tavęs vienos teismo salėje. Prisiekiu, jis atsiims už tai, ką tau padarė.
aš jei tik gal kada nors sugebėsi man atleisti. Net jei mažiausiai tai nori girdėti, turiu tai pasakyti.
Įsimylėjau tave. Beprotiškai. Skausmingai.
I.
Dar kartą perskaitau Izako laišką. Popierius jau apsitrynęs nuo nuolatinio nešiojimo ir trinties. Tuos pačius žodžius skaičiau tūkstančius kartų. Mokų jį atmintinai, bet privalėjau jį perskaityti paskutinį kartą. Tada suplėšau ir stoju į eilę kartu su kitais, vienoje rankoje laikydama lėktuvo bilietą, kitoje juodą kelioninę kuprinę.
Už savęs palieku praeitį. Tik minčių apie Izaką nepavyko atsikratyti. Lyg jis būtų čia pat. Stebėtų mane. Žinotų kur einu, ką veikiu. Nuolatos tenka kovoti su troškimu apsigręžti, tarp daugybės veidų susirasti jo tamsias akis. Tą paskutinį kartą.
Laimei įsijungia protas, kuris primena, jog Izakas tėra šešėlis. Iš tiesų jo niekada ir nebuvo. Niekada jo nepažinojau. Jis sapnas, kurį pamilo naivi mano širdis.
⸟⸟⸟
PO VIENERIŲ METŲ
GRUODIS
NIUJORKAS
Lauke spaudžiant šaltukui paskubomis baigiu pokalbį su mama, nes gelia rankas. Įsikišu telefoną į tamsiai mėlyno palto kišenę ir atsargiais žingsneliais tipenu pas manęs laukiančius draugus. Su Sinde ir Luku susipažinau pradėjusi dirbti teatre, o Deividas – kaimynas iš pirmo aukšto.
– Atsargiai! – Lukas vos spėja mane pagauti, kai slysteliu ant po sniegu pasislėpusio ledo.
– Dar to betrūko, kad prieš pat Kalėdas atsidurtum ligoninėj, – prideda rūpestingasis Deividas.
Sindė greitai pastebi, kad Luko ranka ant mano juosmens užsilaiko kiek per ilgai, ir sugavusi mano žvilgsnį pamerkia akį.
– Ar ketini skristi namo per Kalėdas? – viltingu balsu klausia Lukas.
Grakščiu judesiu it balerina apsisuku ratu taip išsivaduodama nuo per ilgai trukusio artumo.
– Mama atskris pas mane. Kalėdas sutiksime čia.
– Maniškiai taip pat šiais metais atvažiuos pas mane, – toliau temą pratęsia Sindė.
Smagiai klegėdami užsukame pavalgyti į nedidelį meksikiečių restoraną esantį Nelsono aveniu. Fone groja šimtus kartų girdėta kalėdinė Michael Bublé daina Holly Jolly Christmas, sienos nukabinėtos girliandomis ir dirbtinėmis eglių šakomis, puoštomis raudonais kaspinais ir dryžuotomis saldainių lazdelėmis. Bevalgant prapliumpame juokais, kai Sindė papasakoja anekdotą. Deividas tuo tarpu nenuleidžia nuo jos mėlynų savo akių. Žinau, kad mano kaimynui ji patinka. Stebėdama juos nuoširdžiai šypsausi. Jiedu būtų tikrai graži pora.
– Gal šį vakarą nori kur nors nueiti? – Lukas kreipiasi į mane.
Sutelkiu dėmesį į vaikiną vos pora metų vyresnį už mane. Simpatiškame veide spindi ryškios žalios akys. Smakrą dengia trumpa rusva, keliais tonais šviesesnė nei plaukai, barzdelė. Parimęs alkūnėmis į stalą akimis sugauna mano žvilgsnį.
O! Ūmai susivokiu, kad jis kviečia tik mane.
– Kokie variantai? – smalsiai primerkiu akis. Lukas patenkintas plačiai nusišypso.
– Į barą išlenkti vieną kitą bokalą alaus.
– Kas merginą kviečia išgerti alaus? – nugirdęs pokalbį šūkteli Deividas. – Tai gal per pirmą pasimatymą dar automobilio žvakes pasiūlyk drauge pakeisti? Rimtai, biče?
Sunkiai tvardau juoką. Draugiškai kumšteliu kaimynui į petį. Abu žinome, kad aš patinku Lukui, ir šis visais įmanomais būdais bando mane merginti. Jis tikrai dailus vaikinas, bet nejaučiu jam nieko daugiau, nei draugiškumo. Todėl Deividas padeda man išsisukti.
– Visai norėčiau išgerti taurę vyno, – prisideda Sindė.
– Matai? – Deividas toliau draugiškai gėdina Luką. – Vyno kviesti reikia.
Sindė koketiškai pamerkia Deividui akį.
– Vynas skamba neblogai, – sakau su šypsena.
Sekanti stotelė Deivido pasiūlytas baras, esantis ne per toliausiai nuo čia. Mačiau, kad Lukas šiek tiek nusivylė, jog būsime visi drauge. Kol einame, nutaikau progą padėkoti Deividui. Šis broliškai mane apkabina pakšteldamas į kaktą.
– Visada tavo paslaugoms, – sako patyliukais.
Laukiame lauke, kol Lukas nuėjo patikrinti ar yra laisvų staliukų. Matyti, kad baras pritraukia nemažai žmonių. Galiausiai jis pabarbena mums į langą iš vidaus kviesdamas užeiti. Deividas apkabina Sinde ir mane per pečius ir drauge įeiname pro duris.
Viduje sausakimša. Ore tvyro alkoholio, tabako ir visos kvepalų paletės smogas. Iš pradžių kvapas erzina, vėliau apsipranti. Baras iš tolo mirga nukabinėtomis baltai šviečiančiomis lemputėmis. Kampe stovi nedidelė įvairiomis spalvomis mirksinti eglė.
Vaikinai nueina tvarkyti savo reikaliukų, palikdami mudvi su Sinde. Pakabinusi paltą pasitaisau juodą prigludusią trumputę suknele su gilia iškirpte priekyje. Sindė prisėda šalia manęs.
– Ką manai apie Luką? – klausia ji.
Tirdama aplinką dairausi aplinkui.
– Draugiškas ir nuoširdus, – tariu trumpai. Sindė pakelia vieną antakį. – Kaip draugas. Nieko daugiau.
– O Deividas?..
– Deividui patinki tu, – paaiškinu, jeigu ji dar tuo abejoja.
– Žinau, bet… ar jis patinka tau? Judu pažįstami jau senai, tad nenoriu žengti žingsnio, jeigu tu jam… neabejinga.
Suprasdama jos nerimą draugiškai paimu jos ranką.
– Taip, nesu jam abejinga. Myliu jį, tačiau kaip brolį. Jis buvo šalia ir labai daug padėjo, kol atsistojau ant kojų. Tokie žmonės nesimėto gatvėje. Tad nesnausk, – padrąsinu ją.
Dabar ji nurimsta, atsipalaiduoja. O netrukus sugrįžta ir vaikinai nešini buteliu raudono vyno su taurėmis ir keturiais buteliais alaus.
Fone groja muzika, tačiau per aplinkos triukšmą negirdžiu dainos teksto. Mėgaudamasi gurkšnoju vyną, klausausi pokalbių ir vengiu Luko žvilgsnio. Nesinori jo atstumti, nes būtų skaudu prarasti tokį draugą. Apsimetu, kad tikrinu telefoną lyg kažkas būtų parašęs. Rankoje laikau pripildytą vyno taurę. Sindė kažką sako, bet per triukšmą nesuprantu. Tada ji kumšteli man į ranką.
– Ar matai? – sako ji prilipusi man prie ausies.
– Ką?
– Ana ten, – ji parodo pirštu į tolį, – tas vyrukas nenuleidžia nuo tavęs akių, nuo tada kai atėjome.
– Koks? – Pakeliu akis. Sudreba rankos, vos nenumetu telefono nuo stalo. Tuo pat metu bandau padėti taurę. – Šūdas! – susikeikiu panosėje skubiai nudelbdama akis žemyn.
Ne, Dieve, prašau, pasakyk, kad man vaidenasi! Dar kartą pakeliu galvą, ir man nesivaidena. Ten sėdi Izakas ir dar vienas vyras. Kai mudviejų žvilgsniai susitinka, jaučiu, kad nebetenku pagrindo po kojomis. Vyras pirštais perbraukia plaukus, delnais patrina veidą. Jis atrodo nemažiau sutrikęs nei aš. Izakas kažką sako, tada į mūsų pusę atsisuka su juo esantis vyras. Tamsiaplaukis trumpai mesteli žvilgsnį tada nusigręžia.
Nežinau kaip, bet sugebu ranka kliudyti savo taurę. Vynas išsilieja ant mano suknelės, raudonas skystis nuteka papilve žemyn. Prakeikimas! Mano kelnaitės! Atsiprašiusi paskubomis nulekiu į tualetą. Mačiau, kaip Izakas palydėjo mane žvilgsniu.
Ankštoje su higiena sunkiai draugaujančioje patalpoje rankomis atsiremiu į šaltą baltos kriauklės kraštą. Įkvepiu. Iškvepiu. Nuleidžiu galvą. Įkvepiu, iškvepiu. Nepadeda. Atsitupiu. Jei galėčiau, kaip stručio patelė sukiščiau galvą į žemę, kad nebereikėtų ten grįžti. Širdis pašėlsta, kūnas dreba. Vynas nutekėjo šlaunimis žemyn, sutepdamas ir pėdkelnes.
Ir būtinai tai turėjo nutikti šiandien?! Būtent dabar?
Įkvepiu. Iškvepiu. Jau lėčiau. Įkvepiu… iškvepiu. Galiausiai suimu save į rankas. Taip. Jis čia. Juk jo brolis gyvena Niujorke. Bet kada galėjome susitikti. Taip. Atsitiktinumas. Mėšlas! Mėgindama įtikinti save, iš laikiklio ištraukiu nemenką kiekį popierinio rankšluosčio. Sudrėkinusi vandeniu valau suknelę ir kojas. Kelnaites tenka nusimauti. Išskalavusi po tekančiu vandeniu jas susuku į popierių. O kur jas dėti? Rankinė liko prie stalo. Aaaa! Surėkiu balsu. Vėjelis rankoms džiovinti kaba tik kaip sienos dekoracija. Tuoj apsiverksiu! Jei mane kas pamatys vėdinant savo apatinius viešajame tualete, tikrai iškvies policiją. Vienas judesys, ir kelnaitės atsiduria šiukšlių dėžėje.
Grįžusi į salę randu Izaką stovintį prie baro, rankoje taurė rudo skysčio. Juodi plaukai surišti į kaselę blizga apšviesti lempų šviesos. Tamsios spalvos nertinis lengvai krenta neišryškindamas siauro liemens. Juodi džinsai aptempia ilgas jo kojas. Mintyse baru save, bet vis tiek einu jo link. Liepiu sau apsigręžti, susirinkti daiktus ir nešdintis, tačiau vietoje to atsistoju šalia. Izakas atsisuka į mane išsitiesdamas visu savo ūgiu.
– Labas, – sako natūraliai žemu sodriu balso tembru.
Su lyg tuo jo lūpomis ištartu paprastu žodžiu mane nusineša cunamio banga. Jo balsas, jo aromatas, veriantis žvilgsnis ir rausvos lūpos – viskas manyje sukelia sumaištį. Tarsi vakar paskutinį kartą buvau jo glėbyje, jutau tvirtas mane apglėbusias rankas. Prisiminimai tampa ryškūs kaip niekada.
– Labas.
Nervingai dairausi aplinkui. Bijau pakelti akis, nes nebegalėsiu nusigręžti. Frėja, dink! Pirštais galiu apčiuopti orą. Tokį tirštą, jog sunku kvėpuoti.
– Ką čia veiki? – klausiu draugiškai. Tuo tarpu mano „vidinė aš“ pliaukšteli sau delnu per kaktą.
– Su broliu užsukome atšvęsti, – kalbėdamas pasisuka į savo staliuką. Matydamas nepatiklų mano žvilgsnį priduria, – tai mėgstamiausia jo vieta.
Noriu paklausti, ką ketina švęsti, bet susilaikau. Juk tai ne mano reikalas.
– O tu? – teiraujasi jis. Izakas vis bando sugauti mano žvilgsnį.
– Vakarojame su draugais.
Izakas pasisuka į mano staliuką. Deividas spokso į mus sunėręs rankas ant krūtinės, Sindė pamerkia man akį, o Lukas žvilgsniu galėtų perkirsti Izaką pusiau.
Kažkoks tipas man už nugaros lipdamas nuo kėdės susvyruoja ir atsitrenkia į mane pastumdamas į priekį. Tiesiogine žodžio prasme įkrentu Izakui į glėbį. Jis tvirtai mane apkabina prisiglausdamas.
Jaučiu jo kūno karštį. Tvirtumą. Ir… nugara nusirita geismo banga. Kiekviena mano kūno ląstelė jį atpažįsta.
– Žiūrėk ką darai, žmogau! – pakelia toną jis. – Čia yra moterų.
Vyriokas kaip reikiant įkaušęs. Sunkiai versdamas liežuvį atsiprašo ir nulinguoja išėjimo link.
– Nesužeidė? – klausia jis.
Izakas delnu paglosto skruostą lyg tai būtų natūralu. Aš užsimerkiu įkvėpdama jo kvepalų aromato. Tokio pažįstamo. Tokio artimo. Raminančio. Bet kažkur giliai galvoje blaivus proto balsas ima daužyti būgnais. Nedrąsiai atsitraukiu kiek toliau. Izakas delsia, bet galiausiai patraukia rankas.
– Ne, viskas gerai. Turėčiau grįžti, – atsakau sutrikusi. Neišmanau kaip turėčiau elgtis, o liežuvis išvis gyvena atskirą gyvenimą nuo proto.
Izakas linkteli. Nenumanau, ką jis galvoja ar jaučia.
– Buvo gera tave pamatyti, – taria su taure sveikindamas į mane ir išgeria iki dugno.
Vos spėju grįžti, Deividas klesteli šalia. Stengdamasi likti nepastebėta, žvilgteliu kaip reaguoja Izakas. Šis atsilošia nugarą atremdamas į kėdę ir smalsiai stebi savo tamsiomis akimis, kad net plaukeliai pasistoja piestu.
– Kas jis toks? – Deividas suraukia antakius. Nutaisau liūdną veido išraišką ir nespėjus prasižioti jis kaip mat susivokia. – Galiu išmalti jam dantis? – klausia rimtai. Deividas žino visą istoriją.
– Nereikia.
– Gal pamiršai, ką jis tau padarė?
– Nepamiršau. – Pažvelgiu Izako pusėn. Jis kalbasi su broliu, kartas nuo karto pakelia akis į mane. – Manau, turėčiau su juo pasikalbėti.
Deividas purto galvą. Bet spręsti man. Žinau, kad praėjo daug laiko, bet yra dalykų, kuriuos turiu jam pasakyti. Tik nežinau, ar Izakas vis dar norės tai išgirsti. Sukaupusi drąsą einu jo link. Gniaužydama kumščius braunuosi pro ką tik įėjusią grupę lankytojų.
– Ar mudu galėtume pasikalbėti? – paskubomis išberiu žodžius vos tik prieinu prie jų staliuko.
Izako brolis linkteli pasisveikindamas, aš nedrąsiai pamojuoju. Jis neatrodo nustebęs, bet Izakas priešingai. Vyras jau žiojosi atsakyti, kai prieina dvi moterys. Viena iš jų meiliai pakšteli Džeradui į skruostą, kita atsistoja ganėtinai arti Izako ir uždeda ranką jam ant peties.
Su kiekvienu mano širdies dūžiu tenka skausmingai suvokti akivaizdžią tiesą.
– Atleiskit, nenorėjau trukdyti, – paskubomis pasišalinu.
– Šūdas! – spėju išgirsti susikeikiant Izaką.
Nieko nelaukusi čiumpu paltą, persimetu rankinę per petį. Deividas žiūri į mane “juk sakiau” žvilgsniu.
– Ne dabar, – atšaunu.
Atsiprašiusi draugų dingstu už durų, kur apkabina šalta žiemos naktis. Po visko ką teko išgyventi, sugebėjau atsitiesti. Išmokau žengti pirmyn. Man ėmė puikiai sektis. Dingo nerimas, panikos priepuoliai. Pagaliau galėjau laisvai bendrauti su kitais žmonėmis neieškodama juose paslėptų motyvų. Ir tada būtinai turėjau vėl sutikti jį.
Kvailė tu, Frėja! Ko tikėjaisi? Kad jo gyvenime neatsiras kita moteris? Kvaiša.
Kertu skersai gatvę, tikėdamasi susistabdyti taksi. Vakaras virto tragedija. Viskas ko noriu tai grįžti namo, užsidaryti savo kokone ir tyliai išbūti. Bet apsigręžusi matau manęs link sparčiai einantį Izaką. Jo paltas prasegtas, žandai nuglostyti šaltuko.
– Sustok, – paliepia griežtu balso tonu. – Atleisk, tai…
– Ne, tai tu man atleisk, – įsiterpiu neleisdama užbaigti. – Atsiprašau tavęs ir tavo merginos. Man nederėjo taip įsiveržti. Nežinau ką sau galvojau. – Nužingsniuoju šaligatviu tolyn. Jei ilgiau pasiliksiu, nebegalėsiu sutvardyti išdavikių ašarų.
– Ji ne mano mergina, – sako jis pakeltu balso tonu, kad išgirsčiau.
Akimirksniu sustoju. Įkvepiu, iškvepiu. Nepadeda.
– Kas ji?
– Brolio žmonos sesuo. Ji nieko daugiau, tik draugė.
Jei dabar nepaklausiu, užgraušiu save iki gyvo kaulo. Privalau žinoti.
– Turi merginą?
Grįžtu pas Izaką. Nutolę vos per pusę žingsnio tyrinėjame vienas kitą žvilgsniu. Jo nakties ilgesio juodumo kupinos akys suvirpiną mano besiblaškančią širdį.
– Ne.
– Aš irgi ne, – iškart sakau. Izakas pradeda juoktis. – Tai yra Vaikino. Neturiu vaikino, – pasitaisau.
– Džiaugiuosi tai girdėdamas.
– Aš taip pat. Džiaugiuosi, – šypteliu atsikvėpdama. Pavydas man visiškai naujas dalykas, bet nieko negaliu su tuo padaryti. Negaliu net pamėginti įsivaizduoti jo su kita moterimi, kad ir kaip nesąžiningai tai skambėtų.
Mintis, kad esu be kelnaičių, o lauke gerokai žemiau nulio, labai blaško. Matydamas kylančią mano šypseną Izakas įtariai suraukia kaktą.
– Nesuprask manęs klaidingai, bet dabar pat turime važiuoti namo, – išpyškinu.
– Kodėl?
– O kodėl gi ne? – juokiuosi.
Jei tik tu žinotum, nestovėtum čia toks ramus, mielasis.
⸟⸟⸟
Gyvenu mažame, bet jaukiame dviejų kambarių bute. Izakas atidžiai ištyrinėja kiekvieną mano išpuoselėtą mažos svetainės lopinėlį, kol ruošiu arbatą čia pat esančioje virtuvėje su geltonos spalvos spintelėmis. Kadangi vietos nedaug, ant žurnalinio staliuko stovi tik mažulytė dirbtinė eglė vazonėlyje. Ant sienos už televizoriaus pakabintas lempučių tinklas. Visur pilna žvakių ir įvairaus dydžio spalvotų pagalvėlių. Šiais metais mano Kalėdos atrodo taip.
Vyras nužvelgia mano trumputę juodą suknelę, kai grįžtu nešina dviem puodeliais. Pėdkelnes išmečiau vos tik nuėjau į virtuvę ir jis tai pastebėjęs akivaizdžiai godžiomis akimis nuslysta kojomis žemyn.
– Tai ne tai prie ko esi pratęs, – nutraukiu tylą.
– Nežinau, ar įstengčiau priprasti, – atsako jis dusliu balsu. Žvilgsniu glostydamas kūną valiūkiškai šypteli. Puikiai žinau, kas dabar verda jo galvoje.
– Turiu galvoje butą, – prajunku ir jis giliai atsidūsta. Vos susilaikau nepaglosčiusi jam skruosto.
– Ne visada taip gyvenau. Tėvai vertėsi sunkiai. Su broliu matėme daug juodų dienų.
Pasijaučiu nesmagiai. Apie Izaką žinau nepakankamai. Pirmiausiai turėčiau paklausti, prieš lepteldama kas užeina ant liežuvio galo.
Vos tik įsitaisau priešais jį ant siauros dvivietės sofos, Izakas surimtėja. Keista būti taip arti jo. Jaučiuosi pažeidžiama. Suspaudžiu šlaunis. Vis dar laukiu progos persirengti nesukeliant įtarimo.
– Apie ką galvoji? – klausiu pirma.
– Galvoje sukasi daug minčių, – atsako. Palinkstu į priekį pasiimti puodelio ir jo akys tiesiog paskęsta mano iškirptėje. – Tu nepadedi susikaupti.
– Galiu persirengti, – ruošiuosi kilti, bet jo ranka atsiduria man ant šlaunies, ties suknelės kraštu. O Dieve!
– Dar nenoriu būti išmestas lauk.
– Kodėl turėčiau tave išmesti?
– Nes galiu nesusilaikyti, – jo balsas prityla.
Jeigu jis pakils mano šlaunimi aukštyn… šiaip ne taip pavyksta įsitaisyti ant sofos, kad neparodyčiau daugiau nei reikia. Ant kelių pasidedu pagalvėlę. Izakas vėl padeda ranką man ant šlaunies, nykščiu suka mažus apskritimus. Leidžiu jam mane liesti. Pasiilgau to jaudinančio jausmo, kurį sukelia jo pirštų žaismas ant mano apnuogintos odos.
– Maniau, nebenori manęs matyti, – sako žiūrėdamas tiesiai į akis.
– Nenorėjau. Buvau įskaudinta. Pykau už tai, kaip pasielgei. Nekenčiau, nes man melavai.
– O dabar?
– Priklausys, kaip gražiai elgsiesi, – pliaukštelėju jam per ranką, slystančia aukščiau. – Jau seniai norėjau su tavimi pasikalbėti, tik nebuvau tam pasiruošusi. – Izakas surimtėja. – Noriu tau padėkoti. Už tai, kad iškvietei policiją. Suprantu, kaip rizikavai. Ačiū, kad nepalikai manęs vienos.
– Tai per mane tu nukentėjai. Aš sukėliau tau pavojų mąstydamas tik apie save.
– Tu negalėjai žinoti, kas vyksta už uždarų namų durų. Niekas negalėjo. – Trumpam nusuku akis į dirbtiniu sniegu papuoštą eglutę. Grįžti mintimis atgal vis dar nėra paprasta. Tikriausiai, tai užtruks. Bet prabėgus metams, jau galiu suvokti daugiau dalykų pasitelkdama blaivų protą, o ne emocijas. – Klausyk, aš negaliu pakeisti praeities įvykių. Kaip ir tu. Aš su tuo susitaikiau. Išmokau gyventi, negraužiant savęs dėl to kas nutiko, nebeklausinėdama kodėl. Turėtum padaryti tą patį. Žaizdos gyja. Tik duok joms laiko. Norėjau, kad tai žinotum. Mano psichologė sako, kad neturėčiau gniaužti jausmų. Jei yra dalykų, kuriuos noriu pasakyti, turiu tai padaryti. Tik taip sugebėsiu paleisti.
– Lankai terapiją? – Izako veide sušmėžuoja skausmas. Praėję metai jam tikriausiai taip pat nebuvo lengvi.
– Vienai tapo per sunku su viskuo susidoroti. Po teismo nuosprendžio diena po dienos ėmiau byrėti. Nustojau lankyti paskaitas. Dienas leisdavau parke. Likus dviem mėnesiams iki baigimo pasiėmiau akademines atostogas. Nusipirkau bilietą ir išskridau. Susiradau darbą, mama padėjo išsinuomoti butą. Bet to nepakako. Viskas ėmė smarkiai ristis žemyn, lyg sniego lavina. Nebepajėgiau pati išsikapstyti. Mane kamavo nuolatinis nerimas, pasikartojantys panikos priepuoliai. Suvokiau, kad man reikia pagalbos. Iš pradžių jaučiausi keistai, kad lankau terapijos kursus. Bet susipažinusi su Deividu supratau, kad prašyti pagalbos nėra blogai. Tame nėra nieko gėdinga.
– Atleisk, – taria apgailestaudamas.
– Aš tau seniai atleidau, – pripažįstu. – Kitaip nebūčiau galėjusi pasveikti. Tiesa, vis dar sveikstu. Tam reikia laiko, bet stengiuosi.
Mudu žvelgiame vienas į kitą ilgesio kupinomis akimis, nepaisant tamsios mus sujungusios praeities.
– Kas tas Deividas? – Izakas ūmai pasikeičia, kai nukreipia temą.
– Rimtai? Iš visko ką pasakiau, tau užkliuvo būtent jis? – pavartau akis.
– Turiu žinoti, kiek smarkiai turėsiu nusikalsti, – išpyškina Izakas kuo rimčiausiai.
– Mano kaimynas. Gyvena pirmame aukšte.
– Tuo geriau jam. Su gipsu būtų sunkoka lipti laiptais.
– Esi tikras, kad nesergi? – nebesuprantu jis juokauja ar sako rimtai, nes veidas neišduoda nieko.
– Sergu, – atsako kiek grėsmingai, bet kartu viliojančiai nužvelgdamas mane nuo galvos iki kojų. – Nenumanai, kaip sunkiai. – Jo žodžiai nuskamba dviprasmiškai.
– Skaičiau tavo laišką, – ryžtuosi prisipažinti. Izako akys ūmai užsiliepsnoja.
– Bijojau, kad išmesi neatplėšusi.
– Išmečiau, – atsakau jau pakilesne nuotaika, kad jį paerzinčiau. – Po to, – rodomuoju pirštu pabaksnoju orą, – kai perskaičiau. Ačiū, kad atvėrei bent dalelę savęs. – Mudu nutylame. Oras aplink mus darosi vis tirštesnis, o trauka auga su kiekviena sekunde. – Norėčiau žinoti apie tave daugiau. Manau, tai būtų sąžininga.
– Frėja, – Izakas mano vardą ištaria taip grėsmingai, lyg būčiau užmynusi ant minos.
Pasilenkiu į priekį, sušmėžuodama vos pridengta krūtine jam po nosimi. Ilgus plaukus sumetu ant vieno peties, parodydama laibą kaklą, kurį kadaise jis aistringai bučiavo. Delnu provokuojamai slenku raumeninga jo šlaunimi iki kol pasiekiu pavojingą ribą.
– Aš tavęs nebijau, – kone sumurkiu priversdama Izaką garsiai nuryti seiles. Kuo griežtesnis jo tonas, tuo labiau noriu jį paerzinti „spaudydama“ raudonus kantrybės mygtukus. – Nežaisk su ugnimi, jeigu bijai sudegti.
Pasiektas kritinis taškas. Izakas vienu judesiu panardina pirštus mano plaukuose prisitraukdamas arčiau. Gosliomis lūpomis užspaudžia manąsias atimdamas paskutinį oro lašą. Nesuvokiu, kada spėju atsidurti ant nugaros, slegiama tvirto vyriško kūno. Jis dantimis sukanda kaklo odą, krūtinę, palikdamas žymes. Alkanos rankos nuslenka ilgu liemeniu žemyn, sugniaužia šlaunį priversdamas dar labiau praskėsti kojas. Pakišu rankas po jo nertiniu, nagais įsikimbu į po odą ritmingai judančius raumenis. Izakas tyliai suurzgia, kaip pažadintas žvėris pasirengęs medžioti.
– Aš pasiduodu, Frėja, – šnabžda į lūpas neatsitraukdamas. Iki tol keliu įsirėmęs į sofą, galiausiai prispaudžia klubus leisdamas pajusti jo troškimą. Ranka keliaudamas šlaunimi pakiša pirštus po suknele, užčiuopia nuogą užpakaliuką. Supratęs, kad visą šį laiką buvau be kelnaičių perlieja mane tokiu baudžiančiu žvilgsniu, jog nesusilaikiusi imu kikenti.
– Keista istorija, – turiu galvoje kelnaites.
– Nori mane pražudyti? – suurzgia.
– Noriu tavęs tik sau. Beprotiškai. Skausmingai, – tariu tvirtai nusprendusi.
– Laukiau tavęs kiekvieną sumautą savo gyvenimo minutę, – pripažįsta nuoširdumo ir ilgesio kupinu balsu.
Pasislėpę prietemoje ragaujame vienas kito ilgesį ir aistrą. Plona suknelė atsiduria ant žemės. Neatsitraukdami vienas nuo kito palengva žengiame per kilimu klotas grindis link miegamojo lovos. Per galvą nutraukiu jo nertinį. Glostydama krūtinę, stangrų pilvą atsegu diržą, numaunu kelnes. Atsitraukusi kelis žingsnius leidžiu pamylėti mane aistroje degančiu žvilgsniu. Tarsi audra įkalinta vyro kūne Izakas prisiartina. Suėmęs už juosmens parbloškia ant lovos. Savininkiškai praskečia kojas, atverdamas mane sau. Dvejonių nebelieka. Užmerkiu akis trokšdama jo artumo. Izakas užgula visu kūno svoriu.
– Atsimerk, – įsako geidulio prisodrintu balsu įeidamas.
Mudu tampame vienu.