Kategorija: Erika Amber „Žaidimas su ugnimi“

Iš storų it cukraus vata debesų man virš galvos palengva krenta svajoklės snaigės. Viena po kitos jos nugula plaukuose, ant pečių. Keletą jų sugaunu pirštinėtu delnu. Pamiršusios viską aplink jos grakščiai viena po kitos šokdamos lėtą valsą storu baltu pūkiniu kilimu nukloja vienišą parko suolelį. Užmerkiu akis atlošdama galvą, mintyse skaičiuodama baltas lengvutes balerinas šokančias man ant veido.

Jau vakarėja. Vienas po kito įsižiebia šviesos, apnuogindamos apsnigtus takelius, kuriais vis rečiau vaikšto praeiviai. Kol galiausiai lieku aš ir vienišas suolas. Tada stoja tyla. Palengva kvėpuoju traukdama į save šaltą orą, iškvėpdama su garų kamuoliais paleidžiu įtampą. Atėjau čia apsivalyti, sudėlioti mintis po keisčiausios su Izaku savaitės savo gyvenime ir pamėginti bent jau suprasti kur suklydau. O gal geriau klausti kada?

Atsidūriau padėtyje be išeities. Įklimpau. Kaip šėlstanti nevaldoma audra Izakas įsiveržė į mano gyvenimą ketindamas viską sugriauti. Suniokoti be gailesčio ar krislo sąžinės graužaties. Ir viskas tik dėl užgauto jo ego.

Tylą kartas nuo karto sutrikdo vienas kitas praeivis. Už nugaros mane išgąsdinęs nubidzena benamis keturkojis mišrūnas. Pabaidytas svetimų žingsnių neria į krūmus. Prie suolelio prisiartina žmogysta. Mūvėdamas odine pirštine atsainiai nubraukia sniegą ruošdamasis prisėsti. Lengvas vakaro vėjas manęs link atsiunčia jo kvepalų aromatą, kurio įkvėpus krūtinėje pakvaišta širdis.

– Ką čia veiki? – teiraujasi jis sodriu žemu balsu.

– Sėdžiu.

– Viena atokiausiame ir menkai apšviestame parko kampelyje?

– Noriu pabūti viena, – aiškiai pabrėžiu paskutinį žodį. Penkias dienas iš eilės turėjau taikstytis su jo komandomis. Važiuojam ten, einam šen. Sėdėk, klausyk. Neklausinėk. Te noriu tik vienos sumautos dienos su savimi.

Izakas nerūpestingai pliaukšteli delnais. Duslus garsas netrunka išsisklaidyti ore.

– Kaip mane radai? – neiškenčiu nepaklaususi.

– Socialiniuose tinkluose turėtum rodyti mažiau asmeninio gyvenimo, Frėja. – Jo lūpomis ištartas mano vardas nuskamba bauginančiai intymiai.

Mintyse paskubomis perbėgu per savo Facebook anketoje pasidalintas nuotraukas. Kelios iš jų darytos šioje vietoje, o dar ir su vietos žyma. Nuostabu.

– Asmeninis gyvenimas… – karčiai nusijuokiu. – Akivaizdu, kad nuo šiol nebeturiu jokio asmeninio gyvenimo. – Kalbėdama pasisuku veidu į jį, kad matyčiau tamsias beribes menkai pažįstamo vyro akis.

Izakas tylėdamas nukreipia žvilgsnį į vakaro tamsybėje skęstantį dangų. Pradėjo dar smarkiau snigti.

– Turi, – kiek patylėjęs. – Tik dabar juo dalinsiesi su manimi. Mudu kartu praleisime nemažai laiko, metas su tuo apsiprasti.

– O jeigu aš nenoriu?

Jis paslaptingai šypteli. Kūnu pasisukęs į mane nusiima pirštinę nuo dešinės rankos, ilgais pirštais suima tamsių plaukų paklydėlę sruogą ir užkiša ją man už ausies. Aš tuo tarpu negaliu nuleisti nuo jo akių. Izako žvilgsnis mane prikausto, o prisilietimas įjautrina odą. Nenoromis atmintin grįžta prisiminimai, kaip tą naktį jis tvirtomis rankomis virpino mano kūną. Tuo momentu buvau jo aistros instrumentas.

– Tu bijai, – sukužda palinkdamas arčiau. Aš sustingstu, bet ne nuo žiemos šalčio. Vyras atrodo susimąstęs. Lyg bandytų apsispręsti, bet kažkas jį laiko.

– O ar gali būti kitaip? Tu įsibrovei į mano gyvenimą grasindamas jį suniokoti, dorai nepaaiškinęs savo veiksmų ir elgesio priežasčių. Nenutuokiu, ko iš tavęs tikėtis.

– Viskam ateis savas laikas.

– Kada? Kada jis ateis?

– Frėja… – Izakas suirzta, kai vėl imu spausti jį savo klausimais į kuriuos taip ir negaunu atsakymo.

– O kas bus kai jis baigsis? Kas tada? – palinkstu dar arčiau. Mudu vos per kelis centimetrus vienas nuo kito. Nuolat sau bandau priminti, kad turiu laikytis atokiai. Neprisileisti. Bet kažkokia nematoma jėga mane vis traukia artyn. Vilioja siūlydama nuodėmingą vaisių.

O jis tyli. Nekenčiu, kai tenka dar ir dar kartą atsimušti į nežinios sieną. Jausmas lyg trenkčiausi į betoną. Tai mane žlugdo iš vidaus.

Tyluma kaip peilis perskrodžia mane kiaurai. Nes nereikia tarti garsiai, kas ir taip akivaizdu. Jis išeis taip pat, kaip ir atėjo. Išnyks kaip šešėlis išnyksta naktyje. O aš liksiu viena dorotis su pasekmėmis.

Nusigręžiu nuo jo dar smarkiau save apglėbdama. Man reikia laiko išgryninti savo jausmus, ar man pikta ar labiau skaudu, kad tapau vyro užgaida, jo žaisliuku, kuriuo atsikratys vos tik patenkins savo smalsumą ir pasidarys nuobodu.

– Metas važiuoti, eime, – paragina jis lyg niekur nieko.

Iš kišenės išsitraukiu telefoną pasitikslinti kiek valandų.

– Už dvidešimties minučių turiu grįžti. Mama jau turėjo parvažiuoti namo. – Izakas spokso nepatenkintas į mane laukdamas paaiškinimo. – Privalau grįžti vakarienės. Turiu pareigų, kurias turiu atlikti, o ne tik sekioti tau iš paskos.

– Gali pavalgyti ir su manimi. – Antrą dalį mano kalbos jis praleidžia negirdomis, bet tai ką pasakiau, nusėdo galvoje. Viską išduoda Izako akys. Kad ir ką sakytų, ką darytų, jo akys šneka atskira kalba.

– Nieko tu nesupranti. Privalau grįžti. – Suirzusi pakylu ketindama sukti išėjimo iš parko pusėn. Jis įdėmiai mane stebi. Vos tik žengiu žingsnį, jis seka įkandin.

– Juk nemanai, kad leisiu tau pareiti vienai? – atšauna kiek grubokai. Toks tonas mane nustebina. – Bet po vakarienės aš tave pasiimsiu. Valandos užteks?

– Tu neįtikėtinas… – suaimanuoju.

Atmetus visas smulkmenas, jis pasielgia gan gražiai ir palydi mane iki pat namų durų. Tik įsitikinęs, kad pastato lauko durys užsidarė, dideliais žingsniais nukulniuoja nukastu takeliu savo juodos Audi link. Lieku stovėti laiptinėje, kol jis įsėda vidun. Automobilio salone dega šviesa, tad matau kaip jis pasuka galvą durų link, tačiau manęs jis nemato, nes nuo judesio jautri lempa jau senokai užgeso. Aš stoviu nekrutėdama. Nors jis to nežino, mudviejų žvilgsniai susikerta ir aš nugrimztu akių gilumoje.

⸟⸟⸟

Kaip ir sakė, nė minutės vėliau, Izakas jau laukė manęs prie namų. Paklusniai įsėdau vidun, nieko neklausinėjau, tiesiog sėdėjau tamsoje kvėpuodama jo aromatu, kol salone skambėjo muzika, o Izakas įgudusiai manevravo snieguotomis miesto gatvėmis. Jaučiau jo dažną žvilgsnį į mane, bet pabijojau atsakyti tuo pačiu. Būti su juo automobilyje, lėkti nežinoma kryptimi man buvo mažesnė blogybė nei likti namuose. Tad vos tik baigusi vakarieniauti pamelavau, kad šį vakarą su merginomis ruošimės egzaminams.

Žinoma, patenkinti liko ne visi… bet studijos visada buvo mano prioritetas.

Izakas įvažiavo į daugiaaukščio pastato požeminį garažą. Pastatęs automobilį išlipa atidaryti man durelių. Mudu atsiduriame taip arti vienas kito, jog ima virpėti kojos. Vyras turi kažką tokio, kas akimirkai sugeba užmarinti mano sveiką protą.

– Tau nebūtina to daryti, – mosteliu ranka į dureles. – Vaidinti džentelmeno.

– Kas sakė, kad vaidinu? – sukužda tyliai nepaleisdamas manęs iš akių. Atmosfera aplink pasikeičia. Nurimstu.

Jis suima mane už rankos, sunerdamas pirštus. Veiksmas toks natūralus ir paprastas, bet tuo pačiu intymus. Izakas nusiveda mane per aikštelę iki lifto, kur mudu pakylame į septintą aukštą. iš kišenės ištraukęs raktus atrakina duris esančias koridoriaus gale. Ir mudu atsiduriame aklinoje tamsoje. Langai užtraukti sunkiomis užuolaidomis, kad neprasibrautų nė menkiausias žiburėlis. Izakas delsia įjungti šviesą, o aš nesiorientuoju erdvėje. Tik kiekviena savo kūno ląstele jaučiu jo būvimą šalia. Vyras per arti, bet neatsitraukiu, tik tyliai laukiu.

– Su manimi tu saugi, – sušnabžda man į kaklą ir man pasišiaušia plaukeliai ant odos. Dar kiek luktelėjęs įjungia šviesą mane išlaisvindamas.

Staiga pamiršusi akimirkos intymumą ir tarp mudviejų kilusią nepaaiškinamą trauką, išpyškinu kas pirmiausiai šovė į galvą apsidairius aplinkui:

– Mirė… – tariu apmaudžiai.

– Kas?

– Kalėdos. Mirė.

Jis stebi mane, lyg būčiau vėl prisigėrusi, kaip aną dieną.

– Nėra eglės. Nėra šviesų. Žaisliukų, kojinių, girliandų, imbierinių sausainių. Nieko. –Vardindama kartu lenkiu rankos pirštus.

– Nesureikšminu tokių dalykų, – atsako nusivilkdamas paltą. Lyg niekur nieko lukteli kol nusirengiu aš ir pakabina juos ant kabyklos. Iš mažo koridoriaus jis nusiveda mane į erdvę modernaus interjero svetainę sujungtą su virtuve, kurioje dominuoja nerūdijančio plieno virtuvės įranga.

Butas gan jaukus, bet akivaizdu, kad priklauso viengungiui. Niekur nepastebėjau padėtų šeimos nuotraukų, ar kažko, kas būtų itin asmeniška: suvenyrai, dovanėlės ar kiti niekučiai. Visos minimalistinės detalės kruopščiai priderintos, suteikdamos harmonijos pojūtį.

– Kaip gali nesureikšminti Kalėdų? Gal vaikystėje Kalėdų senelis suvalgė visus tavo sausainius ir iki šiol negali jam atleisti? – pristoju prie jo erzindama. Vyras smalsiai nužvelgia mane dėl greitai pasikeitusios mano nuotaikos.

Izakas nueina į virtuvę, o aš seku įkandin. Jis pasiima  plienu dengtą virdulį ir pripildo jį vandens iš čiaupo. Kol jis ruošia puodelius, aš įsitaisau ant aukštos kėdės netoliese.

– Leisk atspėti, tai tavo mėgiamiausia metų diena? – kalba trumpam pažvelgdamas į mane.

– Geresnės tik tos, kai nematau tavęs, – išsišiepiu. Izakas nusisukęs, bet matau kaip kruta jo pečiai. Jis juokiasi. – Kodėl mane čia atsivežei? – staiga pakeičiu temą. Ir aplink stoja įtampa. – Kodėl parsivežei namo, o ne į viešbutį?

– Neketinau, – atsako nedvejodamas.

– Bet?

– Pasikeitė planai.

Izakas pasikeičia. Iki tol buvęs atsipalaidavęs, tampa niūrus ir užsidaręs. Tylėdamas užpliko juodos arbatos ir pastato puodelį priešais mane, o savąjį pasiima. Išeidamas iš kišenės išsitraukia telefoną.

– Turiu paskambinti, – mesteli dingdamas už kampo.

Kurį laiką sėdžiu nejudėdama. Fone nesigirdi jo balso, tikriausiai užsidarė kokiame kambaryje, buto gilumoje

Tu kvailė, Frėja! Statai save į pavojų, rizikuoji viskuo. Tu nudegsi. Skaudžiai. Netekai sveiko proto.

Svetainėje atitraukiu užuolaidą, kad galėčiau bent kažkur nukreipti mintis. Spindinčios miesto šviesos ir vėjo šokdinamos snaigės sukuruojančios ratais padeda atitrūkti. Patalpoje pritemsta šviesa nuo ryškios iki intymios prieblandos. Man už nugaros užsižiebia elektrinis židinys. Netrunka pasirodyti ir Izakas. Parimęs petimi į sieną įdėmiai mane stebi. Matau kaip trūkčioja žandikaulis, kokie įsitempę jo pečiai. Trumparankoviai marškinėliai aptempia tvirtas raumeningas rankas, kietą krūtinę ir siaurą juosmenį. Izako plaukai surišti į kaselę pakaušyje. Jei sakyčiau, kad jis negražus, meluočiau. Jis iš tų vyrų, kur prasilenkiant gatve tikrai norėtum atsigręžti ir palydėti akimis. Pagaulus gilus tamsių akių žvilgsnis prikausto, užgniaužia kvapą. Kaip dabar. Esu įsitikinusi, kad Izakas puikiai suvokia, kaip priverčia mane jaustis, kai taip įdėmiai žvelgia tiesiai į akis. Vos ne vos prisiverčiu nusigręžti atgal į langą.

– Kodėl negalėjai praleisti vakarienės? – išgirstu klausimą ir artėjančius jo žingsnius. Jam niekas neprasprūsta pro akis.

– Nes negalėjau, – atkertu atšiauriu tonu. Suvokiu, kad tai mano situacijos nepagerina ir niekur nenuveda. Tik dar labiau kankinu save. – Tiesiog. Taip yra. Tu nesuprasi.

– Tai paaiškink.

Mesteliu į jį nepatiklų žvilgsnį. Izakai, tu nieko nesupranti. Tu nieko nežinai.

– O kam? – klausiu. – Kam tau suprasti? Juk tik suvedinėji su manim savo paties sugalvotas sąskaitas. – Man kalbant jis prisiartina. – Tu per arti, – atstumiu jį ranka.

– Nebijok, nenuskriausiu, – bemaž sumurma mėgindamas sugauti mano žvilgsnį.

– Izakai… – atsitraukiu kiek įmanoma toliau. Sudvejoju, bet galiausiai imu kalbėti. – Tai mano patėvio sugalvota taisyklė kaip ir dar daugybė kitų. Visada, kai jis namuose, turime vakarieniauti kartu, nebent turi rimtą priežastį. Privalau atsiskaityti kur einu. Mane dominti turi tik studijos ir baigimas. Jokių romantiškų santykių, vaikinų ir viso kito, nes tai tiesioginė grėsmė mano ateičiai. Ir tai tik trumpas sąrašas dalykų, ką turiu daryti, ar negaliu.

– Kodėl?

– Nes jam patinka kontrolė, – kreivai šypteliu. – Jis mėgaujasi galėdamas turėti įtakos. Galėdamas mane valdyti. Mus… – pasitaisau tikėdamasi neatkreipti per didelio Izako dėmesio. – O kai viskas tavo rankose, tai daryti ne taip ir sunku. Nieko neprimena? – mano balsas persmelktas sarkazmo.

– Aš tuo nesimėgauju, – atsako kuo ramiausiai supratęs ką turiu galvoje. – Taip reikia. – Ironiškai palinksiu galvą. – Senai taip tęsiasi?

– Taip buvo visada. Bent jau pastebėjau tada, kai apsigyvenau kartu su mama ir jos naujuoju vyru.

Izakas smalsiai pakreipia galvą.

Tu nieko nežinai, sakau jam mintyse.

– Tai ne visada gyvenote kartu?

– Ne, – atsisėdu ant U formos sofos, pakišdama kojas po savimi. Izakas lieka stovėti. – Kai jiedu susituokė, aš dar trejus metus gyvenau su teta, tėčio seserimi, kol baigiau mokyklą ir bandžiau suprasti kur toliau noriu eiti. Likau Ešlande, mažame jaukiame miestelyje, o mama su Semu persikėlė gyventi čia, į Bostoną. Semas turėjo gerą darbą, prabangų būtą gerame rajone, o tada įsigeidė parsivežti ir mane.

– Tu nenorėjai, – sako lyg perskaitęs mano mintis.

– Neturėjau iš ko rinktis. Pas tetą ilgiau gyventi negalėjau. Finansiškai buvau priklausoma nuo mamos, o dabar nuo patėvio. Jis valdo visus šeimos pinigus.

– Kas tada?

Nenoromis grįžtu penkeriais metais į praeitį. Į tą laiką, kai viskas pasikeitė.

– Įstojau į teatro studijas, – pasakau tik tiek. – O tu? Kuo užsiimi tu?

Nenuleisdamas akių vyras atsisėda šalia, palikdamas nedidelį tarpą tarp mudviejų. Žiūrėdama jam į akis dabar labiausiai trokštu sužinoti ką jis slepia. Izakui atsidūrus šalia oras tampa tankesnis, darosi sunkiau kvėpuoti, oda reaguoja net į  menkiausią virptelėjimą. Stebiu kaip juda jo rankos, kaip kartas nuo karto liežuviu suvilgo putlias lūpas. Po dienos smakras jau pasidengė trumpais dygiais tamsiais šereliais.

– Aš teikiu… paskolas, – atsako nustebindamas, kad išvis teikėsi kažką pasakyti.

– Kaip bankininkas? – smalsauju toliau.

– Galima sakyti.

– Kur tavo šeima? Turi brolių, seserų?

– Brolį. Tėvai senai mirę.

– Atleisk, – pasijaučiu nepatogiai. – Nenorėjau… – Izakas tik šypteli palinkdamas į priekį.

– Noriu, – išgirdusi jo ištartą pirmą žodį nugara nubėga pagaugais, – kad liktum.

Purtau galvą nesusitikdama.

– Negaliu patikėti, kaip greitai pakeitei temą į tau patogią, – nervingai nusijuokiu.

– Žinoma, gali išeiti jei nori, – priduria jis. – Aš tik sakau, kad to noriu.

– Prasta mintis, – tarsteliu stodamasi.

Izakas netikėtai čiumpa mane už rankos, tempdamas arčiau, jog akimirką susvyruoju ir esu priversta delnais įsiremti jam į krūtinę, o keliu – į sofą prie pat jo šlaunies. Man nespėjus atsitraukti, jis savo rankomis užspaudžia manąsias. Mudu atsiduriame vienas priešais kitą, surakintais žvilgsniais, suglaustomis nosimis.

– Aš vyras, Frėja. Tu mane trauki.

– Ar to mane čia atsivežei? – murmu sunkiai traukdama orą. – Patenkinti savo troškimus?

– Neketinau daryti nieko, ko tu nenori, tačiau darosi vis sunkiau galvoti, kai esi taip arti.

Jis nosies galiuku brūkšteli man per skruostą ir aš suvirpu. Susirinkusi paskutinius blaivaus proto likučius bandau išsivaduoti. Izakas mane traukia ir  smarkiai. Atsidūrusi šalia nustoju mąstyti pati.

Po pirmojo mūsų vakaro tuose privačiuose lošimo namuose supratau, kad turiu išlaikyti atstumą. Tad dariau viską, kad išvengčiau kontakto ir tas kelias dienas man pavyko. Buvau klusni, o ir praleisdavome drauge vos po kelias valandas. Jis tvarkė savo reikalus, o aš tiesiog laukdavau. Pradėjau manyti, kad jam patinka tiesiog turėti mane savo matymo lauke. Nes nuolatos žvilgsniu mėgindavo sugauti manąjį. O štai dabar mudviejų nebeskiria net menkiausias oro tarpelis, kas ne juokais mane išgąsdina.

– Prieš kelias dienas nubrėžei aiškias ribas, – primenu jam, tada Izakas mane paleidžia.

Vyras ūmai persimaino. Staigiai kildamas nuo sofos išsitraukia telefoną ir išeidamas iš svetainės šiurkščiai rikteli:

– Taksi lauks apačioje!

Tylą perskrodžia užtrenkiamų durų aidas.

Susirinkusi daiktus palieku Izako butą. Taksi jau laukia, kaip ir buvo žadėta. Užtrenkiu paskui save dureles.

Viduje pasijaučiu išmesta. Man pasidaro taip pikta ir skaudu, bet ne ant jo. Nirštu ant savęs. Izakas su manimi žaidžia. Dabar tikriausiai juokiasi iš manęs gavęs progą mane pažeminti. Ir dėl to galiu kaltinti tik save. Pasidaviau jo šantažui ir grasinimams. Taksistui sustojus prie namų, sužinau, kad už kelionę jau sumokėta, o tai priverčia mane pasijusti dar šlykščiau, net jei su juo ir nepermiegojau.

Frėja, tu kvailė. Tu paskutinė idiotė. Kaip galėjai šitaip įklimpti? Atžagaria ranka nusišluostau skruostais tekančias ašaras. Turiu grįžti namo, bet neprisiverčiu žengti į laiptinę po to, kai pamačiau mamos žinutę, kad ji dalyvauja verslo vakarienėje su klientais.

⸟⸟⸟

Mudvi su Kara susitarėme susitikti universiteto kavinėje. Rytoj laukia pjesės premjera. Turėjau sąlyginai ramias kelias savo byrančio gyvenimo dienas, per kurias mėginau susikaupti repeticijoms.

Tik scenoje galiu užnugaryje palikti realybę ir visus jos piktus pokštus. Tapti kita. Būti kitokia. Persikūnydama į savo personažus, galiu nugyventi begalės istorijų, patirti šimtus tarpusavyje besimainančių jausmų. Išgyventi netektis, išdavystę, meilę ir džiaugsmą. Man tai patinka, nes visada žinau, kad bent tie gyvenimai turi laimingas pabaigas.

Su drauge pasineriame į kasdienines kalbas apie paskutines semestro dienas. Egzaminai ir lieka vos keli mėnesiai iki diplomo gavimo. Jei man labai pasiseks, pagaliau galėsiu iš čia ištrūkti ir išvažiuoti į Niujorką. Toji kelionė – mano išsigelbėjimas. Draugė nesustodama čiauška apie atostogas, kol aš apie savąsias nenoriu net pagalvoti. Kol vyksta paskaitos, galiu lengviau išsisukti, kai tenka susitikti su Izaku. Vėliau, tai taps praktiškai neįmanoma. Jau dabar esu prisimelavusi mamai iki ausų. Jei įkliūsiu… Net nenoriu pagalvoti kokia katastrofa gali ištikti.

– Atrodai kiek nutolusi, – pastebi Kara.

– Viskas gerai, – šypteliu jai, tačiau draugės taip papratai neapgausi.

– Kažkas namuose? – klausia ji įdėmiai mane stebėdama. Sekundei sustingstu išgirdusi klausimą.

Iki tol ant stalo ramiai ilsėjęsis mano telefonas ima įkiriai burgzti. Nežiūrėdama į ekraną spusteliu šoninį mygtuką atmesdama skambutį.

– Ne, viskas gerai. – Meluoju ir vėl. – Kodėl klausi?

– Nežinau, tiesiog esi uždaresnė nei įprastai. Atrodai liūdna.

– Jei viskas būtų taip paprasta… – tariu labiau pati sau, nei atsakydama draugei.

– Ar tu su kažkuo susitikinėji? – staiga ji ima ir išpyškina spoksodama į mane savo mėlynomis akimis.

Telefonas vėl ima burgzti, bet aš ir toliau jį ignoruoju.

– Iš kur ištraukei? – išlemenu.

– Neatsiliepi į skambučius. Kažkas vyksta, tiesa?

Vėl suburzgia telefonas, bet ignoruoju toliau.

– Gali būti rami. Su niekuo nesusitikinėju, – tariu užtikrintai.

Man nutilus, mobilusis vėl atgyja, aš vėl atmetu skambutį susikeikdama panosėje. Su ta pat akimirką atsidaro kavinės durys pažadindamos varpelį, šaltas vėjo gūsis įsiveržia vidun įgnybdamas į po trumpute suknele pėdkelnėmis pridengtas kojas. Girdžiu mūsų link einančius sunkius žingsnius ir dabar trokštu tik vieno, kad prasivertų žemė ir mane pasiimtų pats nelabasis. Šalia manęs staiga atsiduria medinė kėdė paimta nuo kito stalelio, ant jos klesteli Izakas, alkūne atsiremdamas į mano kėdės atlošą. Jis savo juodomis kaip naktis akimis stebeilija į mane, Kara be žado spokso į jį, o aš sėdžiu įsmeigusi akis į pustuštį kavos puodelį. Gaila, kad vietoje kartaus skysčio ne nuodai.

– Gal teiksiesi paaiškinti, kodėl nekeli ragelio? – nekreipdamas dėmesio į tai, kad esu ne viena, Izakas klausia manęs piktu valdingu balso tonu.

– Nes neturiu tau ko pasakyti, – atšaunu taip pat piktai. Karos akys laksto nuo manęs prie Izako ir vėl ratu. Kuo ilgiau ji spokso į įsibrovėlį šalia manęs, tuo labiau atvimpa jos žandikaulis. Taip noriu jai pasakyti, kad jaučiuosi taip pat, kai žiūriu į jį. Ištęžta smegenis, nebelaiko kojos, o liežuvis tauškia nesąmones.

– O tu kas? – Karos akys smalsiai primerktos, kai palinkusi į priekį užduoda klausimą skirtą Izakui.

Ūmai išsigąstu, kai jo veidą papuošia niekšiška šypsena. Tu neišdrįsi…

– Vaikinas, – išsišiepia kuo plačiausiai. – Frėjos vaikinas, – pakartoja žiūrėdamas mano draugei į akis.

Užmušiu tave, prisiekiu!

– Bet tu sakei… – ji įsižeidžia.

– Nekreipk dėmesio, jis tauškia nesąmones, – įsikišu aš. – Ką čia išdarinėji? – sušnypščiu prilipdama prie Izako. O šis valiūkiškai šypsosi. Prisiekiu, jo žvilgsnyje galima prasmegti skradžiai.

– Atvažiavau tavęs pasiimti. Kadangi nesiruošei atsiliepti, susiduri su pasekmėmis, – atsako tyliu, bet tokiu saldžiai švelniu balsu.

– Eik tu žinai kur?.. – sukandu dantis.

– Perspėju, prisidarysi bėdos, – sumurma, kad girdėčiau tik aš. – Atleisk, turime važiuoti, – Izakas pasisuka į Karą abstulbindamas ją savo gundančia šypsena. – Mudu turime planų.

– Neturime, – pataisau.

Izakas atsisuka į mane, ilgais pirštais paglosto skruostą. Prisimerkiu žiūrėdama į tą gražų veidelį. Mano galvoje miršta paskutinės sveiko proto ląstelės.

– O taip, turime.

– Su tavimi aš niekur nevažiuosiu, – sakau jam. – Kara, pamiršk ką matei ir girdėjai. Jis pats nesuvokia ką kalba, – bandau įtikinti draugę, bet jos akys aiškiai rodo, jog manim netiki.

– Renkis, metas važiuoti.

– Niekur su tavimi nevažiuosiu.

– Senai judu kartu? – įsiterpia Kara.

– ŠŠŠŠ! – sušnypščiu atsisukusi į savimi patenkintą Izaką, o tada į draugę. – Mes ne kartu. Jis ne mano vaikinas.

– O tai kas jis toks? Nes judu pešatės kaip sutuoktinių pora.

Nuo streso man ima drebėti rankos ir balsas. Dabar jau pati suskubu vilktis paltą ir raginu Izaką iš čia dingti.

– Atleisk, turiu eiti. Vėliau viską paaiškinsiu, – spėju pasakyti draugei nerdama pro duris lauk ir kartu tempdamasi jį paskui save.

Tas pasipūtėlis išsišiepia parodydamas savo lygučius dantis, paima mano ranką sunerdamas mudviejų pirštus. Mėginu išsivaduoti, tačiau jis tik dar tvirčiau  juos sugniaužia.

– Paleisk! – liepiu sukandusi dantis. Mudu pagaliau sustojame, kai pasiekiame kiek atokiau gatvėje pastatytą jo automobilį. – Kas čia buvo?

Išvadavusi ranką trenkiu abiem delnais jam į krūtinę. Izakas stovi ramiausiai sukišęs rankas sau į juodos vilnos palto kišenes. Tą savimi pasitikinčio kvailio šypseną net spirgu kaip noriu nutrinti jam nuo veido.

– Ką tu sau galvoji?! – pakeliu balsą. – Ar tu bent suvoki, ką padarei?! Kokio velnio tauški tokius niekus? – ne juokais jį užsipuolu. Dar ir dar kartą trenkiu jam į krūtinę. – Idiotas… – nervingai apsisuku aplink savo ašį.

Kvailys!  Ką tu padarei… ką aš dabar darysiu?!

– Tik pasakiau, kad mudu pora. Tik tiek, – šypsosi jis.

Visa pasiutusi grėsmingai prie jo prisiartinu ir pirštu stipriai duriu jam į krūtinę.

– Jokia mes ne pora. Melskis, kad ji niekam apie tai nepasakytų.

Dabar Izako akys smalsiai prisimerkia, žandikaulis įsitempia pradangindamas savimylos šypseną. Džiugu, kad jis suprato, jog kalbu rimtai.

Nusisuku į kitą pusę, kad nebereikėtų žiūrėti į jo veriančias akis. Ketinu rašyti Karai žinutę, kad niekam apie tai nepasakotų, tačiau lyg tyčiodamasis mobilusis išsikrauna vos tik ištraukiu jį iš kišenės.

– Ko tu nori, ką? – nebežinau ką daryti, tad lieka tik melstis. – Jau sutikau su tavo sąlygomis, tačiau vis tiek griauni mano gyvenimą. Ko dar tau reikia?

Akivaizdu, jis nesupranta. Jis ničnieko nesuvokia…

– Sėsk į automobilį. Tau reikia nurimti, – liepia jau rimčiau nusiteikęs.

– Ne, mielasis, su tavimi aš niekur nesėsiu. Būk ramus. – Nusigręžusi imu žingsniuoti šaligatviu.

– Frėja!

– Eik velniop… – stabteliu, kad išrėžčiau viską ką galvoju. – Prieš kelias dienas išmetei mane iš savo namų, dabar šitai ir tikiesi, kad dar bent minutei su tavimi liksiu?

– Neišmečiau, – atkerta eidamas manęs link.

– Ne?

– Na, gerai, gal ir galėjo taip pasirodyti.

– Rimtai? – įnirštu.

– Atsiprašau.

– Atsiprašai? – paklausiu, nes nesu tikra ar Izakas sako nuoširdžiai. Bent tai taip skambėjo. Spoksau į jį išplėtusi akis, bandau suprasti jo elgesį.

– Neturėjau taip pasielgti. Atsiprašau, – pakartoja ramiu tonu. – Patenkinta?

Izakas atrodo kiek sutrikęs, žvilgsnis vis klaidžioja kažkur tolumoje. Prisipažinsiu, nesitikėjau tokio įvykių posūkio.

– Taip, – atsakau jau ramesniu tonu.

– Dabar galim važiuoti? – Jis ragina mane, o aš dvejoju. – Lauke šalta. Tikrai nebenoriu aiškintis santykių prie minusinės temperatūros.

– Mudu neturim santykių, – primenu jam.

– Jau ir pats nebesuprantu… – subamba sau panosėje taip tyliai, jog vos įstengiu suprasti.

⸟⸟⸟

Iškeldami taikos vėliavą susėdame į automobilį. Tik šį kartą vienas šalia kito. Tas artumo jausmas tampa dar labiau apčiuopiamas. Izako kvepalai eilinį kartą susuka man protą. Nepajaučiu, kaip užsimerkiu įkvėpdama oro į plaučius. Labiausiai gąsdina tai, kad nieko negaliu su savimi padaryti. Izakas traukia mane kaip magnetas, kad ir kaip nesuvokiamai tai skambėtų.

Vyras jau buvo besiruošiantis užvesti automobilio variklį, kai pliaukštelėjau jam per nagus. It koks mokinukas jis suaimanavo papurtydamas ranką.

– Visų pirma mudu pasikalbėsime, – išrėžiu pasisukusi sėdynėje į jį visu kūnų.

– Gerai, – pritardamas jis padaro tą patį, tik šiek tiek palinksta į mane. – Klausau.

– Ko tu sieki? – jis pakreipia galvą į šoną, tarsi sakydamas juk jau sakiau. – Aš rimtai. Vieną dieną mane bandai prisijaukinti, kitą dieną atstumi, trečią dieną ignoruoji, ketvirtą vėl viskas iš pradžių. Tavo nuotaika pasikeičia dešimtis kartų kol būnam kartu. Dar tas tavo išsišokimas kavinėje.

– Kartu? – tarsi sumurkia tardamas pasigautą jam labiausiai užstrigusį žodį.

– Nekraipyk konteksto, – baksteliu smiliumi jam į krūtinę.

– Šiandien noriu tiesiog įprastai praleisti dieną. Su tavimi.

–  Ką reiškia įprastai?

– Kaip du žmonės, kurie patinka vienas kitam, – ištaria su provokuojančia šypsenėle žaidžiančia jo lūpose.

– Tu man nepatinki, – atkertu sukryžiuodama rankas ant krūtinės. – Ir tam galėjai su manimi pasikalbėti kaip suaugęs, o ne krėsti tokias nesąmones kaip dabar. Nepamiršk, kad tai ką pridirbsi, teks srėbti man.

– Ką būtent?

Klausimas tiesiai į dešimtuką.

Pro langą stebiu snieguotu šaligatviu einančius žmones. Visi turi savus rūpesčius, savus gyvenimus. Mudu tik dar vieni eiliniai veidai minioje. Bereikšmiai ir neįdomus. Kuo toliau, tuo viskas darosi painiau. Izakas pastabus, jis nuolatos žvilgsniu tiria mano nuotaiką, kaip kalbu ar elgiuosi. Ir visada paklausia to, ko negaliu pasakyti.

– Tu. Mes. Tai, – rodomuoju pirštu apvedu ore apskritimą, – yra problema. Tavo veiksmai tiesiogiai veikia mano gyvenimą.

– Žinau.

Gerai, kad abu suvokiame situaciją. Tikiuosi.

– Jau viskas? Galim važiuoti? – teiraujasi meiliu balseliu.

– Tu beviltiškas, – išrėžiu tiesiai į akis. Izako akyse blyksteli liepsna.

Jis taip nieko ir nepaaiškina. Prie milijono neatsakytų klausimų, prisideda dar keli tūkstančiai. O kur dingo „viskas ką liepsiu“, ir kada spėjo tapti „aš noriu“? Taip norisi jam įkasti, bet susitvardau. Linkteliu galvą atsakydama į jo klausimą, nes ginčytis esu per daug pavargusi.

Variklis užriaumoja ir automobilis šauna į priekį. Izakas viena ranka vairuoja, o kita nusileidžia ant mano sėdynės krašto. Jo pirštai nežymiai liečiasi prie suknele nepridengtų šlaunų. Pasigailiu, kad pasirinkau smėlio spalvos megztą trumputę suknele, o ne džinsus. Jis leidžia man pasireguliuoti temperatūrą salone pagal savo poreikius. Kai pamėginu prikišti nagus prie radijo grotuvo, vyras taip pat nepriekaištauja. Nepastebiu, kaip imu niūniuoti panosėje pagal „Omido, Silent child – my and my demons“ dainą. Vogčiomis nužiūrinėju kampuotą Izako žandikaulį, kokia glotni atrodo švariai nuskusta veido oda. Taip sunku atsispirti jos nepalietus. Nes jam esant šalia niekaip nepamirštu to manyje prabudusio jausmo pirmąją susitikimo dieną. Man nereikia spėlioti, koks būtų jausmas Izakui mane liečiant, nes aš ŽINAU kokia svaiginančiai jaudinanti aistros liepsna ima degti skęstant jo glėbyje.

Mudu nekalbame, bet tai netrukdo. Toji tyla ramina. Leidžia man apsiprasti, tik nerimauju, kad galiu per daug priprasti. Per greitai. Izakas tiksinti bomba. Jai sprogus banga nusineš ir mane.

Izakas sulėtina greitį ir įvažiuoja į sausakimšą mašinų aikštelę, ties Kalėdinių eglučių pardavimo punktu. Kiek sutrikusi paseku paskui lipdama lauk, kai išlipa jis.

– Ką čia veikiame? – klausiu parimusi ant automobilio durelių.

– Atvažiavome pirkti eglutės. – Paėjęs kelis žingsnius Izakas ištiesia ranką kviesdamas mane ateiti.

– Maniau, nesureikšmini tokių dalykų? – padvejojusi ateinu artyn. Nedrąsiai, tačiau leidžiu paimti mane už rankos.

– Pamaniau, – kiek prityla, – jeigu mano namuose bus kas nors, kas tau labai patinka, labiau norėsi juose būti.

– Kas man patinka? – pasitikslinu sunkiai tvardydama kylančią šypseną.

– Mhm, – linkteli jis. – Nes aš tau juk nepatinku, – priduria taip pat šypsodamasis. Skruostuose išryškėja dvi mažos duobutės.

– Nepatinki, – patvirtinu.

Izakas burbteli sau po nosimi „dar pažiūrėsim“, jo tamsios akys valiūkiškai žybteli.

Aikštelė aptverta baltos spalvos medine tvorele. Žengę pro vartelius atsiduriame snieguotu mišku ir sakais kvepiančiame stebuklų pasaulyje. Lyg grįžusi atgal į vaikystę dairausi aplinkui, pirštais glostau šakas pasidengusias dygiais drabužiais. Šios neįprastos dienos kompanionas beda pirštu į pirmą pasitaikiusią eglę, tačiau paprieštarauju. Taip dar, ir dar kartą. Ginčydamiesi sukaliojamės ratais kvadratais, kol iš gausos atrandu tą vienintelę.

Eglės puošimas man visada buvo ypatingas. Mažas šeimos ritualas primenantis man laikus, kai buvau išties laiminga. Tad ir medis turėjo toks pat. Net jei eglė stovės Izako namuose, neketinu į tai žiūrėti atsainiai.

Izakas sumoka pardavėjui už būsimą metro penkiasdešimties centimetrų, lyg pūsta suknele pasipuošusią namų puošmeną. Priėjęs prie automobilio jis net pritupia susiimdamas už galvos tvirtai pareikšdamas, kad ant stogo jos tikrai nedės, o tuo labiau nekiš vidun, nes šakos suraižys jo taip mylimą žaisliuką. Jis jau ketino medį grąžinti, tačiau su pardavėjo pagalbą radome kas medį pargabens namo BŪTENT šiandien. Tada prekybos centre mudviejų laukė sunkiausias darbas, nes Izakas yra beprotiškai užsispyręs, bet nelabiau nei aš, renkantis žaisliukus ir girliandas. Per tą valandą įsitikinau, kad mudviejų skoniai labai skirtingi. Jam patiko tamsūs, neišsiskiriantys tonai, o aš norėjau spalvų, snaigių ir blizgesio. Galiausiai abu stovėjome prie atskirų kasų, nes neketinome nusileisti. Tačiau mano rankose buvo Izako Roso kreditinė. Mano vidinė mergaitė ėmė striksėti patenkinta, kai jis pasidalino su manimi šiuo tuo asmenišku. Gal viskas ir nėra taip blogai?

Tačiau jei ponas Rosas būtų mano vyras, tai kasmetinis eglės rinkimas ir kiti Kalėdiniai reikalai baigtųsi skyrybomis.

Mums grįžus, kartu ir žaliaskarė pasiekė tikslą. Darbininkas įnešė medį į koridorių. Už tai Izakas jam davė dešimtinę. Aš likau svetainėje, kol namų šeimininkas nuėjo persirengti. Laimei sėdėjau ant sofos kai išvydau juodomis sportinėmis kelnėmis ir tokios pat spalvos laisvu nertiniu su V formos gilia apykaklę vilkintį Izaką. Jo tamsios garbanos laisvai krito ant kaktos, dengė kaklą. Eidamas manęs link vyras žiūrėjo tokiomis degančiomis akimis, jog jei būčiau stovėjusi, būtų ėmę linkti keliai. Izakas labiau nei patrauklus. Jis velnioniškai vedantis iš proto.

Eglė jau išdidžiai stovėjo erdviausiame svetainės kampe netoli lango, užpildydama namus savo tokiu žemišku, tikru, gyvu kvapu. Izakas įjungė muzikos grotuvą, tačiau griežtai atsisakė įjungti Kalėdines dainas.

– Tik per mano lavoną, Frėja, – pareiškė iškėlęs aukštyn nuotolinio valdymo pultelį, kol mėginau jį iš jo atimti.

– Negundyk, – nepasiduodu.

– Frėja, liaukis, – sukasi ratu, išsisukdamas nuo mėginimo jį kutenti. – Tavo eglė, mano muzika. Viskas. – Jis provokuojamai užsikiša pultelį sau už kelnių juosmens priekyje. Tarsi tai galėtų mane atbaidyti.

– Naivuolis, – šaipausi iš jo dėl pasirinkto metodo priversti mane jį liesti.

– Nori to nemažiau nei aš, – sako gundomai pritildęs balsą.

– Tavo sapnuose, vaikeli, – iškišu liežuvį erzindama. Izakas grėsmingai žengia į priekį, bet aš lieku stovėti vietoje. Prikandusi apatinę lūpą provokuoju tolimesnius jo veiksmus.

Vyro krūtinė sunkiai kilnojasi. Tampau jo kantrybę, ir jaučiu malonumą. Izakas tiesiog ryja mane akimis, tad pasistengiu, kad tai būtų velniškai skausminga.

Grojant Welshly Arms – Legendary, kalbėdamiesi apie kasdienybę, pomėgius, mano studijas vienas po kito kabinom žaisliukus ant plačių šakų. Žvilgsniai, prisilietimai, sulaikytas kvėpavimas, stringantys žodžiai, kiekvienas kūno judesys vis labiau didino įtampą, žadino troškimą turėti daugiau. Imti ir duoti. Tas laikas praleistas kartu, ši diena, tapo įprastai ypatinga. Buvome tik mes. Be išankstinio nusistatymo ir priešiškumo. Kažkokiu būdu įstengiau pamiršti mudviejų pažinties aplinkybes.

– Tu man patinki tokia, – išgirstu jo balsą netikėtai nutraukiant akimirkos tylą. Izakas kitoje medžio pusėje bando išdėlioti lemputes.

– Kokia?

– Tikra.

– Senokai taip nesijaučiau, – tariu tyliai pripažindama labiau sau nei jam. Tačiau tai neprasprūsta pro Izako ausis. Jis atkreipia dėmesį į kiekvieną kitaip ištartą žodį, ar nuotaikos susvyravimą.

– Kodėl? – nenutraukdamas darbo klausia toliau.

– Nes gyvenimas keičiasi, – atsargiai pasirenku žodžius. – Niekas nestovi vietoje, – bet liūdesio krislo balse man nepavyksta paslėpti.

– Juk tai gerai, ar ne?

Susilaikau nuo atsakymo. Bijau, atskleisti per daug. Atiduoti jausmus, kuriuos laikau užrakintus po devyniais užraktais. Tada nebebūtų kelio atgal, nebegalėčiau ilgiau slėpti dalykų, kurie ėda mane iš vidaus.

– Frėja, aš ne monstras, – nepastebiu, kaip jis prieina.

– Tik pasirinkai netinkamą metodą, – atsakydama padidinu atstumą tarp mudviejų. Kūniška trauka tampa vis sunkiau pakeliama.

Izakas tylėdamas kurį laiką žvelgia pro langą.

– Ar galiu kai ko paklausti? – kreipiuosi jį. Izakas netrunka sugauti mano žvilgsnio. – Kodėl neparsivežei manęs į viešbutį? Kodėl nusprendei parodyti man savo namus nepaisant visos keistos situacijos į kurią mudu įsivėlėme?

Vyras smalsiai pakreipia galvą į šoną, liežuviu suvilgo lūpas. Jis dvejoja atsakyti, nes, tikriausiai, atsakymas gali manęs nesužavėti.

– Nes tu ne kekšė, – atsako sausai.

Tiesa. Atsakymas ne toks, kokio tikėjausi. Bet būnant su Izaku ir nebežinau ko galiu tikėtis, o ko ne. Nes kas kartą jis pasielgia ne pagal planą ar normas.

– Ir dėl to mane nusivežei į susitikimą, tame privačiame kazino klube? Nes žinojai, kad neužtrauksiu tau gėdos?

– Galima sakyti ir taip.

– O koks tai verslas?

– Žaidi su ugnimi, – perspėja jis mane.

– Man smalsu, – atsakau paprastai, lyg tai nebūtų man tai taip svarbu nei yra iš tiesų.

– Mano dėka klientai gali nesukti galvos dėl pinigų ir daryti tai kas jiems patinka. – Kalbėdamas Izakas kruopščiai parenka žodžius, stebi mano reakciją.

– Praėjusį kartą sakei, kad teiki paskolas, – prisimenu. Jis linkteli. – Tu skolini pinigus, kad jie galėtų lošti, – jis dar kartą linkteli. – Žinoma, ne už dyką, – nusijuokiu suprasdama kaip viskas veikia. – Pasiimi savo procentus. Tai legalu?

– Frėja, – sumurkia jis mano vardą priversdamas nutilti.

– Gerai, – iškeliu rankas į viršų pasiduodama. – Tai vis šis tas, – patraukau pečiais.

– Kas?

– Įprastas bendravimas. Pokalbiai. Juk taip daro du paprasti žmonės, tiesa? – Kad nematytų mano šypsenos, pasislepiu kitapus eglės baigdama kabinti sidabro spalvos girliandas.

– Gerai, – priduria, bet jo balso tonas priverčia mane palinkti į šoną, kad galėčiau jį matyti. – dabar mano eilė. Tavo reakcija į mano žodžius kavinėje. Kodėl?

– Kas kodėl? Juk pats liepei slėpti ir niekam neprasitarti.

– Ne, mieloji, tavo reakcija buvo visai kas kita.

– Mieloji? – pakartoju jo paties žodžius.

– Neišsisukinėk, – subara.

– O kaip turėjau sureaguoti? Apkabinti ir pabučiuoti? – juokiuosi.

– Nebūčiau supykęs.

Mudu nustojame kalbėti. Oras, kuriuo kvėpuojame tampa sunkus ir tirštas. Su kiekviena minute vis labiau suvokiu, kad man metas išeiti. Jei liksiu, gali nutikti tai, ko gailėsiuosi, ir nebegalėsiu atitaisyti.

Pasiimu savo telefoną atjungdama jį nuo kroviklio. Laikrodis praneša, kad man būtų pats laikas grįžti namo.

– Man metas, – pamojuoju aparatu atsiprašydama.

– Ak, taip. Vakarienė, – subamba ironijos pagardintu balsu. – Gali vakarieniauti su manimi. Mano namuose.

– Bijau, kad gali dingti apetitas, – nesusilaikau nepaerzinusi. Izakas šypteli, tačiau veidu nuslenka nusivylimo šešėlis.

– Rytoj pjesės, kurioje vaidinu Dorisę, premjera. Turiu pasiruošti.

Susirenku savo daiktus, koridoriuje apsiaunu ilgaaulius batus, ant kaklo užsivynioju pilką šaliką. Nusigręžiu pasiimti palto nuo kabyklos, kai ant klubo pajuntu nusileidžiančią jo ranką, pirštais spusteldamas stipriau. Kita ranka suima už alkūnės apgręždamas veidu į save. Staigiu judesiu visu kūnu jis prispaudžia mane prie sienos, šalia drabužių kabyklos.

– Juk nemanei, kad leisiu taip paprastai išeiti, – bene sušvokščia nuo apsunkusio kvėpavimo. Su paskutiniu jo atodūsiu, Izako lūpos užvaldo manąsias.

Kūnų klaidžioję pirštai paskęsta ilguose mano plaukuose, nykščiu švelniai glamonėdami skruostus. Aistringos lūpos apipila mane laukiniais, išalkusį žvėrį primenančiais bučiniais, savo liežuviu atimdamas iš manęs gyvastį. Tarsi pažinodamos jo kūną, mano rankos susiranda kelią po jo plonyčiu nertiniu. Pirštų pagalvėlėmis skaitau Izako raumenų žemėlapį, paskęsdama kiekviename įdubime. Su kiekviena sekundę vyras dar godžiau sugeria į save manyje suliepsnojusią aistrą, tuo pat metu leisdamas pajausti jo geismo kančią. Tirpstu glamonėse, kvėpuoju vyro iškvėptu oru. Jo delnui suspaudžiant mano krūtį, Izakas bučiniais atima iš manęs dejones.

Mūsų šokis tą kartą klube tebuvo tik įžanga.

Net jei kūnas maldauja, sukaupusi paskutinius kontrolės trupinius išsivaduoju iš Izako priespaudos. Sunkiai kvėpuodami, pasislėpę tyloje paleidžiame vienas kitą iš glėbio. Nepakeldama akių pasiimu paltą ir užtrenkiu paskui save duris, palikdama Izaką už jų.

Užsivėrus lifto durims, palei metalinę vėsią sieną susmunku ant žemės. Trokštu grįžti atgal, bet žinau, jog negaliu. Ketinu parašyti žinutę, bet mobilaus ekranas užtemsta taip ir nesulaukęs nė vieno žodžio.

Mudu negalime taip toli nueiti. Atleisk.

⸟⸟⸟

Dar negaliu atsigauti po emocijų sprogimo užplūdusio nusileidus sunkaus audinio raudonoms užuolaidoms, paslėpusioms scenos dekoracijas.

Salė ploja atsistojusi, visa komanda susikibę rankomis nusilenkiame auditorijai. Per kelias valandas atidavėme visą save, įkūnydami personažus, išgyvendami laimę, meilę ir patyrę nuodėmę. Prisidengę praėjusio amžiaus kostiumais pasauliui papasakojome jautrią, šiltą, bet tuo pačiu tokia artimą kiekvienam istoriją, kuri parodo, jog laimė nėra lengva ranka pasiekiama. Tai viso gyvenimo darbas, reikalaujantis begalės pastangų ir laiko. Gyvenime nebūna atsitiktinumų, o kiekvienas mūsų poelgis turi savo pasekmes. Kiekviena klaida, turi savo kainą. Tačiau klaidos, neatsiejama žmogiškojo egzistavimo dalis.

Pirmoje eilėje akimis susirandu mamą ir patėvį. Kitoje eilėje džiaugsmingai ploja Kara su tėvai ir dešimtys kitų svetimų veidų. Plačiai šypsausi, o kraujagyslėse pulsuoja adrenalinas. Šią akimirką, visus šiuos žmones noriu ištatuiruoti savo atmintyje. Bandau juos visus įsidėmėti, kai pirmos eilės pačiame krašte išvystu mano mamos pusėn žiūrint Izaką. Jis stovi apsivilkęs baltais marškiniais su prasegtomis keliomis sagomis viršuje bei juodomis kelnėmis. Vyro rankos sunertos į kišenes, veidas romus, bet pečiai, rodos, įsitempę. Lyg pajutęs mano žvilgsnį, jis atsigręžia į mane. Jis ploja man. Jis atėjo. Ir pasaulis aplink nutyla.

Po spektaklio  laukia vakarėlis. Visi smagiai šnekučiuojasi, geria šampaną grožėdamasi lubas siekiančia sidabru ir baltomis lempelėmis puošta Kalėdų egle. Persirengusi į rausvą kokteilinę švelnaus rausvo atspalvio suknelę  susirandu mamą, tykiai besišnekučiuojančią su Karos mama Lidija. Man priėjus, manoji džiaugsmingai mane apkabina. Jos šokolado atspalvio banguoti plaukai pakutena man nosį. Nuolatos nekantriai ir su baime dairausi aplinkui ieškodama Izako. Negaliu nuspėti, ką jis ketina daryti toliau. Tačiau niekur nerandu pažįstamo veido. Mamai atšlijus, ant kairios rankos pajaučiu savininkiškus pirštus.

– Puikiai pasirodei, – sako patėvis mane apkabindamas. – Esi tikrai talentinga.

Mano kūnas dreba, nors patalpoje ganėtinai šilta. Skubiai susigalvoju priežastį, kad galėčiau palikti salę ir pasislėpti. Buvau bepraverianti salės duris, kai netoliese pastebiu Izaką su kažkuo kalbantis. Jis atsargiai pažvelgia į mane, tada ten, kur stovi mano šeima. Jo veidas tampa neįskaitomas. Nelaukiu, kol jis, kankinamas dvejonės sekti ar ne priims man nepalankų sprendimą, neriu į koridorių. Nusiavusi aukštakulnius čiumpu juos į ranką, o pati sparčiai nesukeldama triukšmo dingstu pastato gilumoje viduje gniauždama šleikštulį.

⸟⸟⸟

Aš skausmingai regiu, kaip manasis išsigelbėjimas tolsta kosminiu greičiu, viltys eižėja it stiklas į nesuskaičiuojamą galybę  smulkių dalelių. Svajonė išsilaisvinti ima merdėti ir subyra kaip smėlio pilis. Jaučiu, kaip jėgos mane apleidžia. Aš nebenoriu laukti ir ilgiau taip gyventi.

Trenkiu metalinėmis namų durimis. Per ašaras vos matau kur statyti koją. Lėkdama pro laiptinės duris baigiu sagstytis palto sagas. Iš po šaliko ištraukiu prispaustus plaukus. Virpančiais pirštais negalvodama susirandu vardą užrašų knygelėje.

– Atvažiuok manęs paimti, – maldauju į ragelį, vos tik Izakas atsiliepia į skambutį.

– Frėja? – jis sutrikęs. Fone girdžiu balsus, aplinkos triukšmą.

Mudu nesimatėme nuo spektaklio. Savaitę gyvenome kaip tu atskiri pasauliai. Turėjau džiaugtis, bet negalėjau. Toji atskirtis tik dar labiau privertė suvokti niūrią gyvenimo realybę ir akimirkos laikinumą.

– Prašau… – atbula ranka nubraukiu tekančias ašaras, iš paskutinių sutvardau balsą, bet jis dreba.

Kitapus linijos kažkas sugirgžda lyg per grindis stumiama sunki medinė kėdė, po jo seka murmesys.

– Kur esi? – Pasigirsta durų trenksmas.

– Gatvėje. Einu…

– Atsiųsk koordinates, – liepia griežtai.

Einu aklai delne spausdama telefoną. Kertu gatvę link netoliese esančio parko. Bet ir ten nebesijaučiu saugi. Žygiuoju kur mato akys, kol galiausiai nusiunčiu adresą Izakui. Susmunku ant vienišo gatvės suolo, nekreipdama dėmesio į sniegą ant jo. Šluostau ašaras, nevaldomai tekančias skruostais. Po poros dienų Kalėdos, bet visos tos miesto puošmenos atrodo bereikšmės ir kvailos.

Praradau laiko nuovoką, bet kai pakeliu galvą kelkraštyje cypteli automobilio stabdžiai. Prieš akis išdygsta juoda Izako Audi. Nieko nelaukdama sėdu vidun, užsisegu saugos diržą.

– Važiuok, – liepiu.

– Kas yra? Frėja, kas nutiko?

– Tiesiog važiuok…

Ir jis paklūsta. Automobilis skrieja gatve, viduje tvyro tyla. Stebiu pro langą susiliejusius miesto vaizdus, kol atsiduriame pastato garaže. Paėmęs mane už rankos vedasi namo. Suteikia erdvės kol nusivelku drabužius, įsitaisau ant sofos taip, kad galėčiau žiūrėti į mudviejų puoštą eglę.

– Atleisk, – tariu prikimusi tylomis, – bet tu pirmas žmogus apie kurį pagalvojau.

Izakas atsisėda šalia. Šiandien jo plaukai surišti į uodegėlę. Pažįstamas kvepalų aromatas padeda kiek aprimti.

– Dabar pat man viską papasakosi, – įsako jis. Balsas žemas bei bauginantis.

– Ne dabar, – užsimerkiu, – neversk.

Vyro delnas nusileidžia man ant šlaunies.

– Šiandien, – nukerta.

Bet dar turiu laiko.

Išjungiu savo telefoną, norėdama atitrūkti nuo išorinio pasaulio. Ironiška, nes namuose vyro, kuris šantažu vertė mane su juo būti, jaučiuosi saugiausiai. Izakas užsako kiniško maisto į namus. Mums pietaujant nerūpestingai pasakoja apie tai ką vakar rodė per televizorių, prisigalvoja keisčiausių istorijų, kurios nejučia sukelia man šypseną. Papasakoja apie Niujorke gyvenantį jo vyresnį brolį Džeradą, po kurio seka keletas vaikystės prisiminimų. Ir tai, kad vaikystėje jie niekada nešvęsdavo Kalėdų. Norėjau paklausti kodėl, bet iš jo veido išraiškos supratau, kad neturiu teisės kamantinėti.

Žavėdamasi juo įdėmiai klausausi kiekvieno žodžio, kaip kruta putlios jo lūpos tardamos garsus. Kaip spindi akys, kai žiūri į mane. Susiglaudę keliais vienas priešais kitą skanaujame jo padarytos kavos. Staiga nusikvatoju nuo paiko pokšto, ir netyčia užkliudau jo koją. Šis nuo smūgio nenulaiko puodelio, ir apsilieja nertinį.

– Atleisk, – suzgrimbu šluostyti aplinkui su popierinėmis servetėlėmis.

– Viskas gerai. Tik nueisiu persirengti, – instinktyviai kildamas pirštais paglosto man skruostą.

Izakas dingsta iš svetainės į koridorių. Toje buto dalyje dar nesu buvusi. Patyliukais pakylu nuo sofos ir atsargiai seku paskui. Per kampą matau, kaip jis užsidaro vonios kambaryje. Be jo, koridoriuje yra dar trejos uždarytos durys. Priėjusi arčiau girdžiu tekančio vandens čiurlenimą. Širdis ima plakti kaip išprotėjusi nuo galvoje kilusių vaizdinių. Virpančiais pirštais suimu rankeną. Durys prasiveria, o už jų stovi tik kelnėmis vilkintis Izakas. Tamsios akys suliepsnoja netikėtai išvydusios mane. Grožiuosi nugludintomis vyro kūno linijomis, tobulais išlinkimais ir tamsių plaukų gyvatėle pasislepiančia po kelnių juosmeniu.

Kol jis laukia, aš nusivelku per galvą savo gelsvą palaidinę. Lengvas audinys nukrenta ant juodomis plytelėmis klotų grindų. Rankomis apsiveju jo kaklą, padovanoju bučinį tarsi kvietimą mane liesti. Pajutusi tvirtas rankas, atsiduodu aistros sprogimui. Savininkiškai pasiimu kiekvieną jo bučinį, atiduodama save mainais. Miklūs Izako pirštai atsega liemenėlę, tada džinsų užtrauktuką. Karaliaudama liežuviu jo burnoje nusmaukiu vyro kelnes žemyn išlaisvindama geidulio įrodymą bei atsikratydama savosiomis. Izakas dusliai sudejuoja pajutęs mano vėsias rankas ant savo sėdmenų. Suėmęs už šlaunų pakelia nuo žemės pasodindamas mane ant vonios spintelės marmuriniu paviršiumi. Odą nudilgo šaltis, priversdamas aiktelėti, kas Izako veide nupiešia gundomą šypsnį. Glostydamas šlaunis vyras praskečia kojas, atverdamas mane sau.

Jis stabteli laukdamas leidimo. Suimu jo plaukų kaselę švelniai timpteliu priversdama Izaką atlošti galvą. Liežuviu skanauju kaklo odą, keliaudama ausies link. Girdžiu iš jo vidaus kylantį urzgimą, o tada mano ranka nusileidžia žemiau juosmens. Mano krūtys atsiduria dideliuose vyro delnuose. Užsimerkiu atlošdama galvą atgal.

– Atsimerk, – paliepia Izakas Rosas.

Pasidavę aistrai pasiekiame miegamąjį, kurio viduryje stovi milžiniška dvigulė lova. Stumteliu Izaką ant čiužinio, prispausdama jį po savimi. Mudviejų akys kalba tai, ko negalime nusakyti žodžiais, kūnai svajones paverčia tikrove. Kiekvienas Izako prisilietimas atgaivina, sudegina ir prikelia iš naujo. Atiduodu jam save, pasiimdama dar daugiau. Kylu aukštyn pačios diktuojamu ritmu, nebijodama kristi.

⸟⸟⸟

Saulei nusileidus sėdžiu susirangiusi ant grindų svetainėje. Atrėmusi nugarą į sofos kraštą žiūriu į mirgančias lempeles ant kalėdinės eglutės. Palikau Izaką miegantį lovoje ir tyliai išsliūkinau, kad jo nepažadinčiau. Po visko, kas nutiko, man reikia laiko vienumoje.

Net jam nesant šalia, vis dar jaučiu ant savo odos kiekvieną vyro prisilietimą. Lūpų karštį, švelnias rankas ir vyrišką jėgą pasiimant mane visą. Dar niekada nesijaučiau tokia pilna, gyva ir atsipalaidavusi. Lyg būčiau išmokusi kvėpuoti iš naujo. Bet tuo pačiu viduje vis labiau auga baimė. Mudviejų pažinties pradžia nebuvo maloniausia. Buvau įskaudinta. Daug dalykų dar nesuprantu, nesuvedu galų. Vieną kartą jis atšiaurus ir kontroliuojantis, kitą toks artimas ir švelnus. Lyg diena ir naktis. O visų blogiausia, kad klimpstu į jausmų jūrą to nenorėdama.

Viskas per greitai.

Tolumoje pasigirsta uždaromų kambario durų garsas, tylus žingsniai. Išvydęs mane svetainėje pasislėpusią prietemoje trumpam stabteli. Vyras lūkuriuoja sunėręs rankas į juodo sportinio megztinio su kapišonu kišenes.

– Galvojau išėjai, – balsas skamba atsargiai.

– Ne šiandien, – atsakau šiltai. – Nebent nenori, kad likčiau.

Izakas ateina pas mane, paprašo pasislinkti. Tada įsitaiso už nugaros mane apžergdamas. Apsivijęs rankomis per liemenį prispaudžia sau prie krūtinės. Šiltu bučiniu pakutena skruostą.

Suprantu tai, kaip sutikimą.

– Apie ką galvoji? – kužda tyliai.

– Apie viską, bet kartu nieko. Džiaugiuosi. Bijau. Viskas atrodo taip painu, kelia nerimą. Mudu pažįstami vos akimirką, o nutiko tiek daug. Keistai prasidėjusi mudviejų pažintis, daug neatsakytų klausimų. Maždaug taip, – šypteliu.

– Gailiesi? – klausia atsargiai. Jaučiu jo balse dvejonę, kuri tik dar labiau sustiprina viduje vešiantį it piktžolė nerimą.

– Jei tik atsakymas būtų toks paprastas. – Apsisuku veidu į jį. – Aš turiu žinoti viską, kad galėčiau nuspręsti. Grasindamas man turėjai tikslą. Koks jis?

Izakas atsilošia atgal lyg pagautas nusikaltimo vietoje. Yra kažkas dar.

– Frėja… – papurto galvą prašydamas liautis.

– Ne, Izakai. Aš esu čia. Esu prieš tave. Dar prieš akimirką buvau tavo. Negali imti ir apsimesti, kad viskas tarp mūsų normalu, nebūdamas su manimi atviras. Turi su manimi kalbėti. Privalai. Netikiu, kad viskas dėl pamintos savimeilės, nes tavo elgesys, rūpestis, vis dažniau rodomas švelnumas – gerokai nutolę nuo to, ką sakei padarysiąs, jeigu nesielgsiu pagal tavo taisykles. – Jis tyli. – Jei dabar išeisiu ir liepsiu niekada manęs neieškoti, dingti iš mano gyvenimo ar taip ir padarysi? Ar paliksi mane ramybėje?

Vyro žandikaulis sukaustytas nuo įtampos. Būdama arti, matau kaip jis trūkčioja. Koks įsitempęs jo kūnas. O rudose akyse sklando liūdesio šešėlis.

– Negaliu dingti iš tavo gyvenimo, kaip tu negali dingti iš manojo, – ištaria slogiu balsu.

– Aš nebenoriu elgtis pagal taisykles. Aš noriu gyventi…

– Velniop taisykles! – pakelia toną mane pertraukdamas. Izakas delnai suima mano veidą priglausdamas kaktą prie manosios. – Velniop viską. Tik mudu. Tik tu ir aš. Pamiršk kas buvo.

Rankomis apsiveju jo pečius, kojomis apžergiu liemenį. Pasakyti lengviau nei padaryti. Bet išeiti ir daugiau niekada jo nebepamatyti būtų per didelė kaina, kurios dar nesu pasiruošusi mokėti.

– Neleisk man sudegti, – tariu godžiai užspausdama jo lūpas savosiomis.

⸟⸟⸟

Kad ir kaip būtų sunku pripažinti, bėga laikas. Vakarą pakeičia nakties karalystė, o mano telefonas vis dar išjungtas. Šiandien leidau sau pamiršti, kad egzistuoja pasaulis už Izako buto sienų. Kaip jis kartą sakė, du paprasti žmonės.  Mudu kalbamės, juokaujam, ragaujam vienas kito aistros, kurstom geismo laužą. Atrodytų menkiausias jo prisilietimas kupinas intymumo. Nenoriu sugadinti šios akimirkos, bet Izakas laukia paaiškinimo.

Viduje susigūžiu.

Visą laiką negalėsiu slėptis nuo tikrovės. Reikės į ją grįžti. Tik nežinau kiek galėsiu tverti, nes viskas ėmė blogėti.

– Kas vyksta tavo šeimoje? – pertraukdamas mintis klausia Izakas. Mudu sėdime jaukiai įsitaisę vienas priešais kitą ant sofos.

– Aš nenoriu… – bandau lementi.

– Kažkas labai negerai. Ir dabar tu man pasakysi kas.

Krūtinėje pašėlusiai daužosi širdis. Ieškau tinkamų žodžių, tačiau jie užstringa gerklėje vos tik mėginu išsižioti. Užmerkiu akis, papurtau galvą tarsi taip galėčiau nukratyti nuo savęs tą pasibjaurėjimo jausmą.

– Ką tas išgama tau padarė? – nugriaudėja Izako balsas sudrumsdamas tylą.

Izakas turi galvoje mano patėvį.

– Ne tai ką galvoji. Bent ne dabar… – Jis žiūrį į mane nepatikliu žvilgsniu. – Susipykau su mama. Mudvi gerokai įskaudinome viena kitą.

– Kodėl?

Kodėl tiesiog negaliu imti ir atsakyti į tokį paprastą klausimą? Aplink mane sklando tokių daugybė. Visada išsisukdavau. Visada rasdavau kitą atsakymą. Meluodavau. Kodėl? Nes to reikėjo. Nes bijojau. Bijojau, kad būsiu nesuprasta. Liksiu kalta. Kaip kad šiandien, kai neištvėrusi pagaliau drįsau pasakyti mamai tiesą.

Izakas suima mano ranką, lyg drąsintų. Viena mano pusė suvokia, kad ne su juo dabar turėčiau sėdėti, o tuo labiau atvirauti. Reikėtų siųsti jį velniop. Bet kita mano pusė niekur kitur nenori būti. Ir jeigu ne jis, įsiveržęs į mano gyvenimą lyg uraganas ir sudrebinęs viską iki pat pamatų, taip ir nebūčiau drįsusi prabilti.

-Frėja…

– Viskas prasidėjo tada, kai mama ėmė susitikinėti su Semu, – galiausiai esu pasiryžusi iškloti tiesą. – Minėjau, kad mudvi gyvenome pas tetą, nes po tėčio mirties buvome įklimpusios į skolas. Tada man buvo penkiolika. Mama gavo darbą marketingo kompanijoje. Vieno verslo susitikimo metu ji susipažino su vyruku. Iš pradžių jiedu susitikinėjo man nežinant. Bet pastebėjau, kaip mama ėmė keistis. Daugiau dažytis, gražiau rengtis, žiūrėti ką valgo. Įtariau. Bet nieko nesakiau. Jei ir būčiau žinojusi, nebūčiau supykusi. Mama nusipelnė būti laiminga. – Akimirkai nutylu, kai mintimis grįžtu visus tuos metus atgal. – Vieną savaitgalį ji nusprendė mane supažindinti su savo vaikinu. Tai buvo Semas. Aukštas, tamsiaplaukis, griežtų veido bruožų, sportiškas, turintis gerą iškalbą. Ir jaunesnis dešimčia metų. Man, paauglei, jis tebuvo eilinis vyras. Tačiau jo žvilgsnis… – nuryju gumulą. – Jam žiūrint, norėdavau nusigręžti. Kad ir ką bevilkėčiau, jausdavausi per nuoga. Per atvira. Nuo Semo žvilgsnio imdavo šiauštis plaukai. Tuo metu nesupratau. Maniau, tai tik mano vaizduotės padariniai. Juk jis kėsinasi užimti tėčio vietą. Ėmiau jo vengti. Ko pasekoje vis dažniau susibardavome su mama. Tada jiedu nusprendė staiga susituokti ir persikelti į Bostoną. Semas norėjo mane pasiimti, tačiau mama nusprendė, kad turiu baigti mokyklą. Ji motyvavo, kad tai sukels man per daug streso. Bet giliai širdyje žinojau, kad ji norėjo laiko tik sau ir jam, – ironiškai nusijuokiu. – Po atestatų įteikimo Semas parsivežė mane pas juos. – Nutylu. Man reikia šiek tiek tylos, nes prisimenant visus tuos metus kyla šleikštulys.  – Apsigyvenus kartu, viskas tapo sudėtingiau. Nuolatos turėjau būti šalia Semo. Jis dažnai dirbdavo iš namų. Ką bedaryčiau, kur eičiau, jis nuolat mane sekdavo žvilgsniu. Tokiu tiriančiu ir… alkanu. Ėmė mane kontroliuoti. Mėginau sakyti mamai, kad jis peržengia ribas, bet… Šalia Semo mama pasikeičia. Net jos juokas tampa kitoks. Tarsi pametusi mamos vaidmenį įsikūnija į moters, pasiryžusios ginti kas jai priklauso. Tad nusprendžiau kuo mažiau painiotis jiems po kojomis, o studijos tapo puikia išeitimi. Bet Semas įvedė namuose taisykles, apie kurias jau kalbėjau. Ėmiau maištauti, tačiau tada… – sustoju, vos balsas ima drebėti. – Vieną dieną grįžusi po paskaitų užsidariau savo kambaryje. Mama buvo kažkur išėjusi.  Į mano kambarį įėjo jis, reikalaudamas paaiškinimo, dėl to, kad neatsiklaususi namo grįžau gerokai vėliau. Mudu susiriejome. Jis čiupo mane už rankos ir visų kūnu prispaudė prie sienos. Jis… – nusišluostau ašaras, – ėmė uosti mano plaukus. Nužiūrinėjo mane, apsirengusią suknele, it pamišėlio akimis.  – Delnais užsidengiu veidą, mėgindama pasislėpti nuo tų kylančius vaizdinių. – Jutau jo susijaudinimą, kai pirštais suėmė mano kaklą, priversdamas žiūrėti jam į akis. Tada sužinojau, kad visi šeimos finansai priklauso jam. Man buvo liepta daryti viską, ką jis sako, kitaip nebemokės už mano studijas. Iš mamos atims visus pinigus ir mama manimi niekada nepatikės, jei pasakysiu apie mudviejų pokalbį. Šnopuodamas man į veidą pirštais suspaudė man žandikaulį, neleisdamas nusisukti. Lyg mėgintų jėga pabučiuoti, bet to nepadarė. Po tos dienos gan greitai supratau, kad priešindamasi jį išprovokuosiu, ir tą kartą jis gali nesustoti. Kuo labiau kovojau, tuo labiau tai jį masino. Ir ginčai su mama tapo dažnesni. Ji visada gindavo jį, o kalta buvau aš. Aš jo negerbiu. Nevertinu. Taip dar aiškiau supratau, kad patėvis kalbėjo rimtai. Galiausiai ėmiau paklusti. Semas prisilaikė atstumo, nors susidarius situacijai, jo prisilietimas, apkabinimas visada reiškė kur kas daugiau. Tad ėmiau vengti likti su juo namuose dviese. Grįždavau tada, kai grįždavo mama. Negalėjau leisti jam daugiau manęs liesti… – viduje sukyla šleikštulys.

– Ar tą kartą po spektaklio, kai išėjai iš salės?.. – šaltai klausia Izakas.

Man neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad jutau patėvio susijaudinimą, vos jam mane įkalinus savo gniaužtuose. Aplinkiniams tai buvo mylinčio patėvio apsikabinimas. Bet ne man.

– Paskutinius metus jis dažnai išvykdavo darbo reikalais. Tad situacija tapo lengviau pakeliama. Suvokiau, kad turiu susikurti planą, kaip išvažiuoti iš namų ir jis negalėtų man sutrukdyti. Reikėjo viską sudėliot taip, kad ir mama liktų mano pusėje, ir aš gaučiau savo taip trokštamą laisvę. Studijuoti teatro meną man patiko. Puikiai sekasi vaidyba. Tad ėmiau ieškoti perspektyvų.

– Metropolitanas, – perskaito mano mintis Izakas.

– Taip, Metropolitano operos teatras. Kad ten patekčiau ir galėčiau išvažiuoti į Niujorką, privalėjau be priekaištų baigti studijas ir gauti rekomendaciją, kad bent jau papulčiau į perklausą. Bet to man pakako. Tai buvo mano vienpusis bilietas į laisvę. Ir tada atsiradai tu.

Su tais žodžiais Izakas atsitraukia. Tylėdamas atsistoja prie lango, tuščiu žvilgsniu klaidžioja tolumoje. Dabar jis žino. Dabar žino mama. Tik ji išvadino mane melage ir pasakė, kad pati nuolatos provokau Semą, reikalaudama jo dėmesio. Po to, kai ji skėlė man antausį, trenkiau durimis ir išėjau.

– Pasakyk ką nors… – kuždu ašarodama. Tačiau veltui. Jis į mane nereaguoja. Matau, kad apie kažką mąsto, o atmosfera aplink tampa slogi.

Ketinau susirinkti daiktus ir išeiti, bet išgirdusi Izako balsą sustojau. Likau stovėti nugarą į jį.

– Kodėl to ankščiau nepasakei motinai? – jo balsas tapo neatpažįstamas.

– Aš jau netekau tėčio. Negalėjau netekti ir jos.

– Neišeik, – tepasako, man pajudėjus.

Linkteliu, nors abejoju ar jis mato. Izakas vis dar susitelkęs į vaizdą už lango. Tarp mudviejų išdygsta siena.

Kiek padvejojusi, pasuku miegamojo link. Mudviem reikia šiek tiek laiko pabūti atskirai. Galiu tik viltis, kad neprarasiu ir jo, nes kitaip išaušus rytui, nebeturėsiu nieko.

⸟⸟⸟

Mane pažadina iš koridoriaus sklindantis Izako piktas balsas. Pasiverčiu ant nugaros, o už lango jau šviesu. Nepastebėjau kaip vakar užmigau, o kad miegojau ne viena išduoda šalia sumaigyta pagalvė ir sujaukta antklodė. Nepajutau kada jis atėjo, o tuo labiau, kada išėjo. Nedrąsiai delnu paliečiu kitą lovos pusę. Nepaisant vakarykščių įvykių ir išpažinties, viduje nebėra baimės. Liko tuštuma ir širdyje rusenanti mažytė viltis.

Įjungusi savo mobilų nesulaukiu jokių žinučių ar praleistų skambučių. Pasidaro skausmingai liūdna, bet tokia tiesa. Mama visada rinkosi vyrą pirmiau, nei mane. Jutau tai visus tuos metus, tačiau bandžiau viduje ją pateisinti. Bet ne šį kartą. Mano patėvis prie manęs priekabiavo, naudojosi savo padėtimi ir kontroliavo. Ir aš dėl to nekalta. Kaltas jis.

Nusipraususi po dušu ir susitvarkiusi išeinu iš kambario.

– …ne tai tu manęs paklausyk. Aš viską sumoviau. Privalau tai pataisyti! Pats to nežinodamas pastačiau… – Izakas nutyla. Jis svetainėje.

Priešais mano akis paliktos atidarytos kambario durys. Pro nedidelį tarpelį matau stalą su aplankais ir atlenktą nešiojamąjį kompiuterį. Priėjusi arčiau stumteliu duris, o šios be garso atveria nedidelį darbo kambarį su tamsiai dažytomis sienomis, ąžuoliniais baldais ir siaura knygų lentyna. Bet labiausiai mano dėmesį patraukia ant stalo palikta atidaryta kartoninė dėžė, o šalia jos aplankas su aplink išsklaidytais popieriais. Lyg kokia nematoma jėga stumteli mane vidun. Grįžteliu pažiūrėti ar neateina Izakas ir štai aš jau prie stalo. Iš pirmo žvilgsnio nieko nesuprantu, kol iš po lapų krūvos nepastebiu kyšančio nuotraukos kampelio.

Ištraukus ją mano pasaulis nusidažo juodai.

Ryžtingai imuosi peržiūrinėti kiekvieną sumautą popieriaus lapą, kol galiausiai galvoje susidėlioju aiškų vaizdą.

Vardas: Semas

Pavardė: Felas

Amžius: 38 metai.

Šeimyninė padėtis: vedęs.

Vaikai: podukra Frėja Anandeil, 23 metai.

…

Po šito iš vidaus išsiveržia kažkas panašaus į raudą. Šiuose lapuose viskas apie mano patėvį, mano mamą, mane ir mano aplinką. Kartu ir nuotraukos: Semas lošimo klube, į kurį mane buvo nusivežęs Izakas; mama prie namų lipanti iš taksi; mama ir Semas kartu pietaujantys su Karos tėvais; aš išeinanti iš namų; aš su merginomis; aš prie universiteto; aš kavinėje. Man bloga. Semas lipantis iš automobilio prie kažkokio pastato; Semas prie kortų stalo kartu su vyruku, kuris tą kartą lošimo namuose buvo prie manęs priėjęs; Kara gatvėje kartu su mama; universiteto dekanė. Atsisėdu ant kėdės. Jaučiu kaip susuka vidurius nuo kylančio šleikštulio. Aš parke, aplink telkšo rudeninės balos ir stovi nuogi medžiai. Medžiaga surinktą dar gerokai ankščiau iki mums susitinkant pirmą kartą.

– Frėja… – išgirstu jį atsargiai tariant mano vardą. Nepastebėjau, kada jis atėjo.

Kurį laiką sėdžiu įbedusi buką žvilgsnį į rankoje laikomus lapus. Juose ir mano paskaitų grafikas. Įprastas dienos maršrutas ir kitos gyvenimo detalės. MANO GYVENIMO! Galvoje verda tūkstančiai bjaurių žodžių, bet visi jie beverčiai palyginti su tuo, kokį pyktį ir pasišlykštėjimą jaučiu. Negaliu net pažvelgti į Izako pusę, kai jis mėgina prieiti.

– Nesiartink! – liepiu bauginančiu tonu. – Daugiau nedrįsk prie manęs artintis.

– Leisk man…

– Užsičiaupk. Nenoriu nieko girdėti. – Atsistoju. – Tu viską žinojai. Viską!

– Frėja…

Susigūžiu išgirdusi savo vardą ištartą jo lūpomis.

– Senai judu pažįstami? – klausiu aš numesdama ant stalo nuotrauką, kurioje jis su tuo vyruku… Benu, jei gerai pamenu jo vardą, lošimo namuose.

– Senokai.

– Kiek jis tau skolingas? – klausiu bjaurėdamasi. Iš nuotraukų suprantu, kad Semas lošia, nors mudvi su mama apie tai net nenutuokėme.

– Penkiasdešimt tūkstančių, – atsako sausai.

Oho… Karčiai nusijuokiu.

– Kai vežeisi mane į tą privatų klubą, – sunkiai tariu žodžius, – ar jis turėjo ten būti?

– Frėja…

– Atsakyk!

– Taip.

– Kodėl? – Izakas tyli. – Norėjai parodyti, kad prisikasei iki jo šeimos, – tęsiu. Sulaukiu Izako patvirtinimo.

– Tavo patėvis iki ausų įklimpęs į skolas. Prisidengęs komandiruotėmis dienas leidžia lošdamas. Jis žaidžia iš pinigų, kurių neturi. Viskas ką apie jį žinai, yra sušiktas melas. Tas tipas išnaudotojas.

– Pasirodo, viskas aplink mane yra melas, – sakau užsimerkdama. – Kai pamatei mane tą naktį Ikonoje, tu žinojai kas aš…

– Taip.

– Kaip sužinojai, kad būsiu ten? Mes nusprendėme spontaniškai.

– Tą naktį susitikome atsitiktinai.

– Bet nusprendei nepraleisti progos, tiesa? – galiausiai pažvelgiu jam į akis. Izako žandikaulis trūkčioja nuo įtampos, apsiniaukusios akys ir rankos sugniaužtos į kumščius. Į mano klausimą jis neatsako. Ir nereikia. Aišku kaip diena, kad esu teisi. – Pasikvietei mane į viešbučio kambarį, tikėdamasis pasinaudojęs manimi jam atkeršyti. Bet aš neatėjau. Todėl nusprendei imtis šantažo… tu negeresnis už jį.

Noriu iš čia išeiti, tačiau jis sugauna mane už rankos:

– Aš to neplanavau.

– Neplanavai ko? – nustumiu nuo savęs jo ranką. Mano kišenėje dzingteli mobilusis.

– Kad nueisime taip toli.

Izakas vėl bando mane paliesti, bet aš atsitraukiu.

– Apie tai pagalvojai prieš ar po to kai su tavimi permiegojau? – Jis tyli. – Tau aš tebuvau tik įrankis tikslui pasiekti. Sakydamas mano draugei, jos esame pora, puikiai žinojai, kad jos tėvai palaiko ryšį su mano šeima. Visais įmanomais būdais stengiasi, kad Semas sužinotų apie mudu, siekei parodyti, kad padėties kontrolė, jo paslaptis tavo rankose, – kalbu labiau sau, nei jam. – Kodėl aš? Ką blogo aš tau padariau?!

– Žinojau, kad tu jam svarbi… aš negalvojau…

– Ko tu nepagalvojai?! – suklykiu. – Kad jis mane grabalioja vos tik pasitaiko proga?! – išrėkiu springdama ašaromis.

Dar kartą dzingteli mano mobilusis. Atsidarau mamos žinutę: „Karos motina pasakė, kad tu nė karto pas ją nenakvojai. Mudviem dabar pat reikia pasikalbėti. Dviese. Atsiųsiu adresą.“ Sekančioje žinutėje vietos adresas.

– Sveikinu, – tariu atkišdama jam telefoną su tekstu, – pasiekei savo. Sugriovei man gyvenimą.

Palieku Izaką vieną kambaryje. Skubiai susirenku savo daiktus ir trenkusi paskui save buto duris bėgu lifto link. Girdžiu man už nugaros trinktelint duris, kol aš pašėlusiai spaudau iškvietimo mygtuką. Pro ašaras vos gebu matyti. Širdį kausto nenusakoma išdavystės agonija. Manimi pasinaudojo. Apgavo. Juokėsi man už nugaros. O aš dar patikėjau, kad mudu galime turėti bendrą ateitį.

– Frėja! – šaukia jis vydamasis. – Susimildama išklausyk.

Izakas suima mane už rankos jėga priversdamas atsisukti į jį. Suku veidą, kad nereikėtų į jį žiūrėti. Nekenčiu! Vyras atsisako mane paleisti. Sutelkiu visas pastangas, kol galiausiai pavyksta ištraukti ranką iš jo gniaužtų.

– Jei dar kada tave pamatysiu, prisiekiu, sudeginsiu tave ir viską aplink, – pagrasinu drebėdama iš pykčio.

Prasivėrus lifto durims neriu vidun. Liftas užsidaro tiesiai Izakui palei nosį.

Tuščiu žvilgsniu spoksau pro taksi automobilio langą, kol per prieššventines miesto spūstis bandome nusigauti iki tikslo. Tikriausiai, ji kol kas nori pasikalbėti su manimi be patėvio, už ką esu jai dėkinga. Jis bet kada gali grįžti namo, tad kitoje vietoje kalbėtis būtų protingiausia. Tik ką ji ten veikia?

Visą tą laiką be perstojo man skambina Izakas. Ekrane sparčiai daugėja praleistų skambučių skaičius.

Taksi sustoja šalikelėje. Susimokėjusi išlipu lauk. Prieš akis trijų aukštų tamsiai raudonų plytų gyvenamasis pastatas. Kitoje pusėje sniegu padengtas laukas. Skambinu mamai, tačiau ji neatsiliepia. Ar gali būti, kad ji įtarė apie Semo priklausomybę lošimams ir skolas, ir slapta išsinuomojo butą? Bet kodėl apie tai neužsiminė man?

Kiek nedrąsiai kilu laiptais ieškodama 21 buto. Pasibeldžiu į medines tamsiai ruda spalva dažytas duris. Nesulaukusi atsakymo, dar kartą skambinu mamai. Priglaudusi ausį prie durų, viduje girdžiu skambant melodiją. Tai mamos telefonas. Krūtinėje sukyla nerimas, kad jai kažkas nutiko. Palenkus rankeną durys lengvai atsidaro įleisdamos mane vidun.

– Mama? – klausiu kiek nedrąsiai. – Ar tu čia? – vėl skambinu į mobilų.

Priešais mane nedidelė šviesi svetainė su apynaujais baldais. Ant langų kabo sunkios baltos užuolaidos. Skambučio garsas sklinda iš kairėje esančio kambario neilgo koridoriaus gale.

– Mam? – dar kartą klausiu užėjusi į miegamąjį su nedidele tvarkingai paklota dvigule lova. Ant jos guli paliktas telefonas.

Vos tik nutraukiu skambutį, maniškis atgyja su įjungtu begarsiu režimu. Izakas. Jau ketinau atmesti, kai už savęs išgirstu trinktelint kambario duris. Kūnu nusiritus panikos bangai pirštu paliečiu žalios spalvos ikonėlę šokančią ekrane.

Apsigręžiu į duris.