„Žaidimas su ugnimi“ 1 dalis

⸟ I DALIS⸟

 

Tik vienas judesys ir kambarys paskęsta tamsoje. Ore pasklinda jo kvepalų aromatas, pažadinantis norą sugerti į save visą jo kvapą. Švelnūs kilimo šereliai šiugžda liečiami basų pėdų. Iš burnos išpūstas karštas oras nudegina kaklo odą tarsi ugnies liežuviai, priverčia užsimerkti tamsiai rudas akis. Jos ilgi šokolado spalvos plaukai laisvai krenta ant nugaros. Nuo pečių lėtai nuslenka juodos šilkinės suknelės petnešėlė atidengdama aksominę krūtinės odą. Audinys glamonėdamas laibą kūną nuslenka klubais žemyn, nugula ant grindų. Nykščiu užkabinęs siaurų kelnaičių kraštą, jis nusmaukia jas žemyn atverdamas nuodėmingus vartus, taip varančius iš jį proto. Pažadinančius laukinį instinktą. Vyras tvirtai suima ją už juosmens ir šiurkščiai parverčia ant nugaros, ant plačios dvigulės lovos, staigiu judesiu užguldamas visu savo kūno svoriu.

„Atsimerk!“, – paliepia griežtu kimiu balsu įeidamas į ją.

⸟⸟⸟

Iki semestro pabaigos liko vos trys savaitės, keturi egzaminai ir pjesės, kurioje gavau pagrindinį vaidmenį, premjera. Aš kartu su draugėmis: garbane Edita ir šviesiaplauke fėja Kara, po šiandienos paskaitų sėdime universiteto kavinėje. Maitindamos organizmą kofeinu, prie šūsnimis lapų nukrauto stalo ruošiamės paskutinio kurso pirmo semestro artėjančiam egzaminui. Kad ir kaip bandyčiau susikaupti, kartas nuo karto žvilgsniu nuklystu už didelio vitrininio kalėdinėmis girliandomis puoštą kavinės langą, į žiemos paltu pasipuošusią gatvę. O su juo kartu nuklysta ir mintys.

Praėjusią naktį mane aplankęs sapnas neišsitrina iš atminties. Lyg vis dar galėčiau užuosti jo kvapą, justi mano kūną liečiančias karštas rankas. O ta mane slegianti jėga… be galimybės pasipriešinti, be troškimo atsispirti. Tik geisti dar. Maldauti.

Prabudau puse trijų nakties ir nebegalėjau užmigti. Buvo keista, lyg tikrovė ir vaizduotė būtų susimaišiusios tarpusavyje ir nesugebėčiau atskirti kas yra kas. Pakilusi iš lovos patikrinau ar vis dar užrakintos kambario durys. Turėjau įsitikinti, jog esu viena.

Likusią nakties dalį praleidau sėdėdama ant palangės, stebėdama debesimis prisidengusį dangų. Viduje ėmė augti liūdesio sėkla. Nežinau, ar dėl to kad sapnas išsisklaidė, ar kad teko grįžti į realybę.

Nušvinta šalia gulintis mano telefonas su įjungtu begarsiu režimu. Mama atsiunčia ketvirtą žinutę iš eilės, mėgindama susitaikyti. Tačiau man nekyla rankos atsakyti. Šią akimirką neturiu jai ką pasakyti. Tiksliau, pagal dabartinę mano būseną žodžiai nepagelbėtų, o tik dar labiau viską pablogintų.

Vakar mudvi susipykome. Eilinį kartą. Kaip ir kas kartą dėl to paties. Kaip visada likau kalta. Šalta. Atžagari. Nedėkinga dukra.

– Ar yra kas namie? – klausia man iš kairės sėdinti Kara stuksendama į medinį stalą. Paremdama smakrą viena ranka pakreipia galvą į šoną ir šviesios sruogos nuslenka ant peties.

– M? – šypteliu plačiau atsimerkdama. Negirdėjau prieš tai buvusio merginų pokalbio. – Ką praleidau?

– Dėstytojas Kreinas užstatė man vaiką, Edita skiriasi su ketvirtuoju vyru, o į žemę nusileido ateiviai, – išpyškina primerkdama akis.

– Nejuokinga, – burbteliu atsilošdama kėdėje.

– Aš sakiau, kad ji nesiklauso, – sako Kara priešais ją sėdinčiai garbanei. Nekibk prie jos, – Edita stoja mano pusėn.

– Ačiū, – padėkoju pamerkdama draugei akį.

– Apie ką svajojai? – klausia Edita rišdama plaukus į pasišiaušusį kuoduką viršugalvyje.

– Nieko ypatinga.

– Slapukauji, – subara mane Kara sunerdama rankas ant krūtinės. – Ar taip elgiasi tikra draugė?

– Kaip tikra draugė turiu tau pasakyti, kad ateivių nėra, – kreipiu temą man patogesne linkme.

Niekada nemėgau per daug pasakoti apie šeimoje kylančius nesutarimus. Jei pasakyčiau, jos imtų klausinėti. Ir klausimų būtų daugiau nei atsakymų. O meluoti nenoriu.

– Tau pasisekė, kad labai tave myliu, – grūmodama pirštu išpyškina Kara.

– Galėtų pasisekti ir per egzaminus. Jei susimausiu, dekanė Fišer mano svajonę su savo antirekomendacija pritrėkš kaip vaisinę muselę. Tada sudie, Niujorke.

– Sudie, Metropolitano operos teatre, – dainingai priduria Edita kažką piešdama užrašuose, kur turėtų būti egzamino medžiagos konspektas.

– Būtent, – patikinu.

– Nesijaudink, jei per pjeses premjera nesupainiosi žodžių įtikinamai suvaidinsi neištikimą, bet dėl savo šeimos besiaukojančią žmoną, ji tave dar ir pabučiuos, – sako Edita nepakeldama akių.

Kara palinksta į priekį, kad geriau matytų ką piešia Edita. Lapo kampe apsigyvena ilgakojis ateivis išsprogusiomis akimis.

– O jis tikrai nori į tualetą, – sako ji linksėdama galvą. – Turi menininkės gyslelę. – Visos trys kvatodamos atkreipiame į save kitų kavinės lankytojų dėmesį.

Vakarop kavinėje pats studentų pikas. Pasiruošimas egzaminui nukeliauja į antrą planą. Po kavos ant stalo atsiranda desertai. Prie mūsų prieina keli vaikinai iš kitos grupės. Kol merginos šnekučiuojasi pasitelkdamos visą moterišką žavesį, aš tyliai laukiu. Kelis kart apsidairau aplinkui, lyg būčiau stebima. Keistas jausmas perbėga per nugarą.

Mano telefono ekrane iššoka dar vienas naujas pranešimas. Kara kaip tik tuo metu atsisuka ir lyg netyčia perskaito žinutę. Draugė netrunka pastebėti gan greitai slogia tapusią mano nuotaiką.

– Viskas gerai? – teiraujasi prislopintu balsu.

– Negaliu pakęsti, kai jis sukiojasi aplinkui, – lepteliu prieš tai nepagalvojusi. Draugė susimąsto, bet netrukus jos dėmesį patraukia vienas iš vaikinų ir ji pasineria į pokalbį.

Ramybė baigiasi. Ryt po komandiruotės patėvis grįžta namo.

⸟⸟⸟

 

Praėjus trejiems metams po tėčio mirties mama darkart ištekėjo.

Buvo sunkus laikas. Gyvenome pas tėčio seserį, mama dirbo per du darbus, kad galėtų mudvi išlaikyti ir atiduoti tėčio pridarytas skolas. Vieną dieną ji gavo darbo pasiūlymą vienoje marketingo įmonėje, kuris tikrai palengvino finansinę naštą. Tada jiedu ir susipažino. Po neilgai trukusios draugystės iškėlė mažas vestuves. Paskatinta naujojo vyro sutiko kraustytis į Bostoną, o kadangi aš dar mokiausi mokykloje, man buvo leista likti pas tetą iki kol baigsiu vidurinę. Anot mamos, ji norėjo palengva mane pripratinti prie pasikeitusio gyvenimo.

Bet pasikeitė ne tik gyvenimas. Pasikeitė ji. Ne tik išvaizda: ėmė dažytis, madingai rengtis, keisti šukuosenas, avėti aukštakulnius, bet ir vidumi. Tapo reiklesnė. Labiau priekabi. Ir tai su laiku tik stiprėjo. Mudvi nutolome, nustojome kalbėtis. Nustojau sakyti. Nustojau prašyti. Kiekvienas mūsų pokalbis virsdavo ginču. Tad aš atsitraukiau.

– Vakare privalome kur nors išeiti, – vaikinams nuėjus Edita imasi vadovauti. – Žūt būt, reikia prasiblaškyti, nes imu dusti, – delnu pamosikuoja sau prie veido tarsi vėduokle.

– Visada gali išeiti į lauką, – įsiterpiu.

– Negadink nuotaikos, – tamsiaplaukė subara mane. – Ir nemėgink išsisukinėti.

Lyg tai daryčiau savo noru. Bet pasiduodama iškeliu rankas į viršų. Likti namuose noriu mažiausiai.

– Man į galvą šovė puiki idėją, – taria Kara su veide platėjančia šypsena.

Vakaro planuotoja stalo viduryje padeda savo telefoną su atverta mobilia naršykle. Mudvi su Edita palinkstam į priekį pasižiūrėti.

– Kas čia? – klausia garbanė susidomėjusi.

– Tai naktinių klubų sąrašas, – paaiškina Kara. – Viena iš mūsų nežiūrėdama bakstels pirštu į ekraną. Kur pataikys, ten ir eisim.

– Svarbu, kad pro duris pataikytumėm, – nusikvatoja Edita. – Nes kai apšilsim kojas… – cakteli ji liežuviu. Iškėlusi rankas į viršų palinguoja į šonus lyg judėtų pagal muziką.

– Priimamojo? – pasitikslinu juokdamasi. Ten kur yra pašėlusioji Edita, gero nelauk.

– Pasirašot? – Kara laukia atsakymo. Edita net spirga kėdėje, jos žaliose akyse šoka velniūkščiai. Ši sutinka be kalbų ir tada abiejų jų akys įsminga tiesiai į mane.

Dvejoju, ne dėl to, kad nenoriu. Ten kur vakarėliai, ten yra problemos. O jų mano gyvenime ir taip apstu. Rizikuoti savo taip ilgai siektu išsilaisvinimu, ranka pasiekiamu diplomu ir karjera Metropolitano operos teatre būtų daugiau nei kvaila. Bet tikinu save, kad tik šį kartą. Šiek tiek linksmybių. Šokiai. Ir viskas. Tik tiek.

Nors tik išėjus iš ryte namų mane buvo apėmęs jausmas, kad ši diena nebus tokios kaip praėjusios. Tarsi viskas ką daryčiau, kokius sprendimus bepriimčiau, viskas jau buvo nulemta, o aš turėsiu bejėgiškai stebėti viso to rezultatą. Lyg niekas nuo manęs nebepriklausytų. Bet nepaisydama to neužmiegančio nerimo krūtinėje sutinku.

Juk tai tik paprastas vakaras su merginomis, kartoju sau.

Metam monetą, kuriai teks nulemti šio vakaro baigtį. Laimėjusi garbanė cypteli iš džiaugsmo. Edita mankština vienos rankos pirštelius, o kita užsidengia akis. Lengvu judesiu ji perbraukia per ekraną ir beda pirštu į slenkantį sąrašą.

– „Ikona“! – suklykia Kara.

– Šššš! – raminu aš. Į mus netrunka susmigti kavinės lankytojų akys.

– Ar kuri esate ten buvusi? – klausia Edita.

– Ne, – sakau. – Tik girdėjau, kad ten gan populiari vieta. Klubas nedidelis, bet prie įėjimo visada laukia milžiniška eilė.

– Tik ne mums. – Edita šelmiškai nusišypso.

Palieku merginas vienas, o pati grįžtu namo persirengti. Parašau mamai trumpą pranešimą, kad su merginomis turime planų ir negalėsiu vakarieniauti kartu bei grįšiu vėlai.

Išsirenku juodo aksomo trumputę suknelę su gilia iškirpte nugaroje ir skeltuku ties kairia šlaunimi. Ilgus šokolado spalvos plaukus sukeliu aukštai pakaušyje surišdama į uodegą. Tankias ilgas blakstienas paryškinu tušu, lūpas patepu persiko atspalvio dažais, suteikdama joms putlumo. Įsisegu ovalo formos auskarus su akmenukais ir išsirenku juodus odinius ilgaaulius storu padu.

Po pusantros valandos susitinkame Karos namuose. Ji gyvena rytinėje miesto dalyje, erdviame bute per du aukštus. Jos mama pedantė, o namai primena muziejų: pilkai melsvos sienos nukabinėtos įvairiausiomis žymių meno kūrinių reprodukcijomis, ant spintelių ir lentynų pristatyta keisčiausių statulėlių ir kitų daikčiukų pirktų Milane, Paryžiuje ir kituose Europos miestuose.

– Spėju, kad visos dulkės praradusios viltį susikrovė lagaminus ir išsinešdino velniop, – murma Edita sau po nosimi mums lipant į antrame aukšte esantį draugės kambarį. Kumšteliu draugei į ranką. – Aš rimtai… kaip operacinėj… gerai, kad neliepia nusidezinfekuoti prieš įeinant.

– Džiaukis, kad įėjimas nemokamas, – pridedu aš.

Kara niekada neslėpė, kad jos mama sunkaus ir keisto būdo. Tėvas nuolatos dirba ir mažai būna namuose, o dėmesį visada bando kompensuoti kelionėmis ir prabangiomis atostogomis. Laimei, man su jais bendrauti tenka labai retai.

 

⸟⸟⸟

 

Edita iš krepšio išsitraukia tris butelius šampano. Ji vilki žalsvą dviejų dalių tamprios medžiagos kostiumėlį, paryškinantį jos smėlio laikrodžio figūrą. Tankios garbanos viliokiškai šokčioja jai vaikštant. Kara įjungia muzikos geresniam nusiteikimui. Per namų garso sistemą skamba „Elvis Drew, Avivian – Not enough“. Pasidabinusi odiniu trumpu sijonu su užtrauktuku priekyje ir sidabro spalvos palaidine rankovėmis iki alkūnių, linguodama klubais prie siauro aukšto veidrodžio kabančio ant sienos tvarkosi plaukus. Ištuštėjus paskutiniam lašui kikendamos ištrūkstame į lauką. Grynas oras pravėdina galvas, o geliantis šaltukas paskatina užsisegti paltus. Be didelio vargo jau sėdime taksi.

Prie klubo įėjimo nusidriekusi ilga paprastų mirtingųjų eilė, į kurios galą esame priverstos stoti ir mes. Pradedu abejoti ar šiandien pavyks patekti į vidų.

Kara tyliai suaimanuoja, nes laukti lauke ir šalti – buvo mažiausiai jaudinanti mintis. Nustojo snigti, o žvarba visai įsismarkavo. Dar labiau įsisiaučiu į savo vilnonį paltą, ant galvos užsitempiu šaliką. Edita be perstojo trina delnais.

– Tikrai neketinu stypsoti eilės gale ir kalenti dantimis, kol išbyrės, – skundžiasi Edita. – Tuoj viską sutvarkysiu. – Ji pasisuka ant kulno ir patraukia įėjimo link.

– Kur eini? Ei?! – Bandau ją sustabdyti, bet iš vidaus sklindančios muzikos garsai sumišę su lauko triukšmu užgožia mano balsą. Slydinėdama su aukštakulniais Edita nukibilkščiuoja sutryptu sniegu kaip koks po automobilio ratais papuolęs žiogas.

– Kur-r ji po-o galais nuė-ėjo? – kalendama dantimis paklausia Kara.

– .. – Tai geruoju nesibaigs.

Laikas tiksi, eilė nemažėja, o noras linksmintis gan greitai mažta. Jau ketinu traukti mobilųjį ir kviesti taksi, bet pastebiu mūsų link paeinančią Editą. Ji entuziastingai makaluoja rankomis ore bandydama mus prisikviesti. Timpteliu Karą už alkūnės ir susikibusios prasibrauname pro burbančių žmonių eilę.

– Pasakyk, kad nebereikės daugiau šalti, – skundžiasi Kara mums priėjus prie draugės. – Baigiu sustirti!

– Viskas gerai, parūpinau mums staliuką, – Edita koketiškai pamerkia mums akį.

– Ką pridirbai? – suaimanuoju nepatikliai.

Edita įsibrauna tarp manęs ir Karos, įsikimba į parankę ir viliokliškai linguodama klubais praveda mus pro du didelius juodai apsirengsius apsauginius. Prasiveria durys ir ausis užgula žemi muzikos bosai. Prireikia laiko, kol akys apsipranta prie blausaus apšvietimo. Paliekame paltus rūbinėje. Tenka ne juokais pasistengti, kol pavyksta prasibrauti gilyn į vidų pro žmonių grūstį.

Salė ne per didžiausia, tad gerokai nustembu kaip čia visi telpa. Mano venomis pasklidęs alkoholis ir viduje tvyrantis karštis atpalaiduoja. Edita kažką surėkia, tačiau per triukšmą nieko negirdžiu. Purtau galvą, kad nesuprantu ką ji sako. Draugė parodo pirštu į dešiniajame kampe esančius staliukus. Tikriausiai, vienas iš jų dabar yra ir mūsų. Bandau klausti Editos kaip jai pavyko, tačiau mudviem nesiseka susikalbėti. Apsigręžiu Karos link, o ji jau su kažkuo šnekučiuojasi pašonėje. Edita nukulniuoja stalelio link su mano rankine, o aš nusprendžiu nueiti prie baro pasiimti kokteilio.

Užsisakau „Sex on the beach“. Palengva gurkšnodama dairausi po salę. Ritmiškai linguoju klubais mėgaudamasi vakaru. Vis gi, išeiti prasiblaškyti nebuvo tokia jau prasta mintis. Mano taurė nepastebimai ištuštėja. Didžėjus pakeičia dainą ir pasigirsta „Sam Tinnesz – Play with fire“. Pasiduodama muzikai atsiduriu salės viduryje atsiduodama dainos diktuojamam ritmui. Iškeliu rankas virš galvos, klubais siūbuoju į šonus. Akys užsimerkia ir paskęstu akorduose, paleisdama susikaupusią įtampą.

Su priedainiu mano širdis ima daužytis smarkiau. Atlošiu galvą, plaukai kuteną apnuogintą nugaros odą. Staiga šokteli pulsas, kaklą nudegina karštas iškvepiamas oras. Krumpliai atsargiai nuslysta šonais žemyn, karštas delnas nusileidžia ant kairiojo klubo. Kita tvirta ranka apsiveja liemenį. Vyriškų kvepalų su mėtos, žaliųjų obuolių ir citrinos natomis užpildo plaučius. Jo pirštai meistriškai it branginamu instrumentu groja mano kūnu. Puikiai valdydamas savąjį šoka kartu su manimi. Iškėlusi rankas į viršų leidžiu save liesti, priversti liepsnoti. Nugara atsiremiu į tvirtą jo krūtinę. Mudviejų kvėpavimas tampa sunkus ir gilus. Vos tik tarp mūsų netikėtai atsiradus atstumui, grįžteliu atgal pažvelgti į vyrą, privertusi tirpti kiekvieną mano kūno ląstelę. Bet už manęs nieko nėra.

Lieku stovėti nežinioje. Sutrikusi žengteliu atgal. Nėra jokio vyro. Aplink mane masė žmonių, bet nėra to, kuris ką tik buvo šalia. Pasiklydusiu žvilgsniu minioje ieškau bent kokios užuominos ar mane stebinčių akių. Tačiau nieko nerandu. Kelis kartus apsisuku aplink savo ašį, pirštais perbraukiu per plaukus. To negali būti. Buvau tikra, kad jis čia buvo. Galiu prisiekti! Man nepasivaideno!

Grįžtu prie baro, bet šį kartą pasiimu dvi taureles tekilos. Noras šokti dingo. Pamiršau aplink mane besistumdančius žmones ir kurtinantį triukšmą. Viskas atrodė taip tikra. Pirštais paglostau kaklą, kur vyro iškvėptas oras išdegino nematomą žymę.

Nebenoriu čia būti.

Grįžtu prie stalelio, kur sėdi Edita su kažkokiu vaikinu. Matyt, tuo pačiu, kurio dėka galėjome patekti vidun. Šalia draugės guli palikta mano rankinė. Paskubomis čiumpu ją ir neatsisveikinusi dingstu minioje. Prie rūbinės stabteliu patikrinti telefono. Rankinės viduje, šalia mobiliojo pastebiu nedidelį stačiakampio formos baltą popieriaus lapelį, tvarkingai perlenktą pusiau. Širdis krūtinėje ima daužytis kaip pasiutusi. Virpančiais pirštais paimu raštelį, kvepiantį tais pačiais kvepalais.

 

„Revere viešbutis. 02:30 269 kambarys“

 

Apsidairau aplinkui tikėdamasi pamatyti tą paslaptingąjį, bet veltui.

– Man nepasivaideno, – sumurmu sau panosėje. Jis buvo tikras.

Paskubomis įsijungiu miesto žemėlapį, nes nesu tikra kurioje vietoje yra žinutėje paminėtas viešbutis. Tačiau navigacija rodo vos dvi minutes pėsčiomis. Apsivilkusi paltą išneriu laukan. Be perstojo dairausi aplinkui. Krūtinę sukausto baimė ir jaudulys vienu metu. Protas šaukia net nesvarstyti tokios minties, kuo greičiau sėsti į taksi ir važiuoti namo. Bet kojos pačios nuneša mane prie viešbučio durų. Sustojusi prie įėjimo užverčiu galvą į viršų į dvidešimt keturių aukštų pastatą.

–  Frėja, ką, po velnių, tu sugalvojai? – klausiu savęs balsu. Į orą man iš burnos išsiveržia garų kamuolys.

Bet aš jau viduje. Viešbutis turi išskirtinį interjerą. Alsuoja vyriška jėga. Liftu pakylu į antrą aukštą, siauru koridoriumi lėtai einu nurodyto kambario durų link. Pradeda virpėti kiekviena mano kūno ląstelė. Gyvenime nesu iškrėtusi nieko panašaus. Tačiau smalsumas per stiprus, negaliu atsispirti. Man reikia jį pamatyti.

Prieš akis į mane reikiamas kambario numeris. Iš kišenės ištraukiu telefoną: ekrane šviečia „02:25“. Kraujagyslėmis pulsuoja adrenalinas. Trumpam užsimerkiu, tada pasuku galvą į veidrodį, kabantį ant sienos netoliese. Prisiminimas apie praėjusios nakties sapną smogia tarsi vandenyno banga. Atrodau beveik taip pat, kaip sapne. Ant raštelio užrašytas laikas atitinka tą, kada prabudau. Plaučiuose man ima stigti oro. Tarsi de javu efektas. Baimė virsta į paniką, kai laikrodis telefone rodo „02:27“. Pažvelgiu lifto pusėn, tada į duris.

Ką aš čia veikiu?

„02:29“

Rizikuoji, Frėja. Per smarkiai! Stipriai užsimerkiu, delsdama priimti sprendimą.

„02:30“

„Atsimerk!” – atmintin sugrįžta jo griežtas sodrus balsas.

 

 

Erika Amber „Žaidimas su ugnimi“

Taip likimas lėmė, kad ketvirtadieniai bus toji diena, kada pagaliau galėsite susipažinti su mano istorijos pirma dalimi, skirta @mrm_klubas projektui “Imbierinė širdelė”, kurį globoja snieguolė @lavisaspell !❄️Pradžia jau kitą savaitę!

“Frėja norėdama bent trumpam pamiršti savo rūpesčius ir artėjančius egzaminus, nuo kurių priklausė jos ateitis, nors ir ne iš kart, tačiau sutinka su draugės pasiūlymu išeiti prasiblaškyti. Vildamasi, jog tai bus paprastas merginų vakaras. Bet su Edita niekas nebūna paprasta. Ar įprasta. Kaip ir burtų keliu išrinktas naktinis klubas ar netikėtai gautas staliukas, kuriame dažniausiai nebūna vietos. Kol draugės šnekučiuojasi, Frėja pradingsta šokių salėje. Paleisdama viduje tunančias emocijas, atiduoda save muzikai. Atiduoda save jam, leisdama karštiems delnams slysti jos kūnu, ilgiems pirštams groti jos aistros instrumentu, pažadinant viduje liepsnas. Mergina apsigręžia norėdama išvysti Jo veidą. Tačiau už nugaros šalia jos nieko nėra. Įskaudinta tikroviškos vaizduotės žaidimų ji susirenka daiktus ir niekam nesakiusi nusprendžia išeiti. Nuotaika linksmintis buvo dingusi. Ketindama išsikviesti taksi, Frėja iš rankinės ruošėsi išsiimti telefoną, ir viduje rado baltos salvos, stačiakampio formos tvarkingai perlenktą lapelį ant kurio dailiai užrašytas viešbučio pavadinimas, laikas ir kambario numeris.”

Trumpai apie mane, kas dar nepažįsta: Esu dviejų romanų “Prisimink, kai išauš rytojus” ir “Melo kaina” autorė, stačia galva pasinėrusi į @begedes_dienorastis inicijuotą su @mrm_klubas projektą. Netikėjau, kad per trumpą laiką galima padaryti tiek daug! Nors visgi laiko pritrūko! P.s. Mamoms jo visada trūksta🤫👩‍👧‍👧

Nekantriai laukiu!!!❄️❤️🥰#imbierinėširdelė2022 #mrmklubas #projektas #rasymas #kuryba #kaledoskitaip #isbandymai