„Kalėdinis autobusas“ 1 dalis

Skiriu visiems vairuotojams

 

 

Rimantė

– Audrone, nusprendžiau šiais metais atostogų prieš Kalėdas neimti. Gali susitikimus organizuoti iki pat 24-tos dienos ir tarpušvenčiu. Bus mažiau darbų po Naujų Metų, – Audronė didelėmis akimis spoksojo į savo vadovę. Rimantė bemat įžvelgė tą baimę ir suskubo pridurti. – Nesijaudink, tau dirbti nereikės. Galėsi išeiti atostogų kaip ir planavai, aš susitvarkysiu. Tik norėjau pranešti, kad jei kam skubiai reikės susitikimų, gali juos drąsiai organizuoti šventiniu laikotarpiu. – Audronė linktelėjo ir Rimantė beišeidama vėl grįžtelėjo. – Ir dar. Šiandien turėsiu išeiti valanda anksčiau. Susitinku su seniai matyta drauge, nėra reikalo ir tau ilgiau sėdėti ir taip dirbi viršvalandžius, – Rimantė išspaudė savo padėjėjai dėkingą šypseną ir įsmuko atgal į kabinetą.

Audronė nebuvo labai kalbi, o gal vis dar apšilinėjo kojas naujame darbe. Juk notarė Rimantė nebuvo vietinė, niekas jos nepažinojo, tad ir išankstinės nuomonės apie ją negalėjo susidaryti. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl būtent ji gavo darbą. Beveik niekas į padėjėjos darbą nepretendavo, visą mėnesį Rimantė ieškojo tinkamo žmogaus. Todėl Audronė pamačiusi darbo skelbimą savo darbo aprašymo net nesiuntė, galvojo, jos tikrai nesamdys. Bet savaitėms bėgant, o darbo skelbimui nedingstant, Audronė sau pažadėjo, kad jei iki mėnesio galo skelbimas dar bus, ji priims tai kaip ženklą ir visgi išsiųs savo aprašymą. Juk kažkada, labai seniai, dirbo teisininkės padėjėja.

Išaušus spalio pirmosios dienos rytui skelbimas vis dar buvo. Nieko nesitikėdama, po pietų, Audronė sulaukė skambučio ateiti į darbo pokalbį. Vėl nieko nesitikėdama, išsitraukė iš spintos savo trejų metų senumo kostiumėlį, kuris, dėkui Dievui, tiko ir nuėjo. Pasikalbėjo su Rimante, kuri jai pasirodė esanti griežto būdo, bet o kuris notaras švaistėsi juokeliais? Dar eidama namo, nusimetusi visą pokalbio stresą nuo pečių ir morališkai nusiteikusi toliau ieškoti darbo, iš rankinės išsitraukė skambantį telefoną. Galvojo, kad mama teirausis kaip sekėsi pokalbis, tačiau pasigirdo ką tik girdėtas Rimantės klausiantis balsas, ar ji galėtų pradėti dirbti jau nuo pirmadienio. Audronė sutiko. Viskas, apie ką ji tą minutę galvojo, tai kaip prideda įrašą savo darbo aprašyme, kad nuo šių metų spalio ji dirba notaro padėjėja. Nebebus to nelemto trejų metų nedarbo tarpo. Todėl kiekvieną kartą, kai jos naujoji bosė Rimantė dirbdavo ilgas valandas, ji bijojo išeiti namo anksčiau pas savo trimetį Jonuką, bijojo vėl atidaryti tą juodąją skylę ir skambindavo mamai prašydama pabūti su sūneliu ilgiau, žadėdama, kad po trejų mėnesių bus geriau. Tad kai Rimantė pasakė, kad atostogų per šventes neims, Audronę nuliejo šaltas prakaitas, nejaugi teks praleisti visas šventes čia? Audronė gal ir būtų buvusi su ja atviresnė, bet jos vienintelis tikslas buvo išlaikyti darbą ir ji tą ruošėsi padaryti bet kokia kaina.

 

Rimantė džiaugėsi savo naująja padėjėja. Jai nė kiek nerūpėjo jos trejų metų tarpas darbo aprašyme, ji pati tikėjosi, kad kada nors ir pas ją atsiras panašus įrašas ir jokiais būdais nenorėjo, kad nuo to priklausytų jos tolimesnė karjera. Nors ji darbo ieškojo didmiestyje, niekur jokios darbo vietos neatsirado, bet konkursas dėl darbo vyko mažame miestelyje, apie kurį ji iki šios vasaros nebuvo net girdėjusi. Bet ji čia. Ir dirba. Klientai pasipylė vos pravėrus biuro duris, pasirodo, miestelyje dar vienas notaras buvo būtent tai, ko ir reikėjo, tad darbo prasme, sprendimas buvo geras. Na, išskyrus kitą notarę Kristiną, kuri čia buvo senbuvė – miestelio vilkas. Rimantė darė viską, kad tik nereikėtų su ja susitikti fojė ar bet kur kitur.

Atidarius paskutinį darbastalio stalčių sužibo sodriai žalias išsipūtęs dovanų maišelis. Kadangi notaro darbas buvo intensyvus, ji Kalėdinėmis dovanomis pasirūpindavo dar lapkričio pabaigoje. Išvengdavo grūsčių ir pakilusių kainų, visada taip sutaupydavo ir laiko, ir pinigų.

Taip žiūrėdama į dovanų šūsnį įkišo ranką ir sugraibiusi apvalų paketėlį auksiniame popieriuje, pasidėjo ant stalo. Nuo pakabos pasiėmė žieminį paltą, užsimetė šalį, į vieną ranką griebė rankinę, į kitą – auksinį rutulį, nutraukė etiketę su užrašu „Tomui“, išmetė ir išėjo iš savo kabineto, išjungdama šviesą.

– Audrone, turiu vieną dovaną, kurios nebepanaudosiu, – rakindama savo kabineto duris žvilgtelėjo į savo padėjėją, kuri, pamačiusi notarę, pradėjo rengtis paltą, žiūrėdama į ją klausiamu žvilgsniu.

Rimantė priėjo prie jos stalo, padėjo ant jo dovaną ir, nors labai nenorėjo aiškintis, suprato, kad visgi privalės. Nenorėjo, kad naujoji padėjėja pagalvotų, jog ji dalina labdarą, tad susikaupusi ir tarpuakį suspaudusi pirštais pradėjo:

– Padariau kvepalus savo… savo buvusiam draugui, aiškiai paskubėjau, – nepatogiai nusijuokė Rimantė. – Mes išsiskyrėm, – plačiai išskėtė rankas. – Bet kvepalai vyriški, tad pati nepanaudosiu, tėčiui irgi nedovanosiu, žinai, kad nekvepėtų paskui kaip mano buvęs vaikinas, – vėl nepatogiai nusijuokė Rimantė ir Audronė pirmą kartą pasijuto lyg kalbėtųsi su drauge. – Tad sakau, gal tu turi kam padovanoti. Būtų gaila išmesti gerus kvepalus, jeigu ką, gali ir Jonukui padovanoti. Bus pirmieji kvepalai. Dėl manęs tegu juos ir išpila, tiesiog nesinori išmesti į šiukšlių dėžę.

– Gerai, aš paimsiu, ačiū. Manau, mano tėčiui tiktų. Juk dar nemiręs, gali ir pasikvėpinti prieš mamą, – nedrąsiai nusišypsojo ir susigėdo supratusi, kad pirmą kartą pajuokavo savo vadovei girdint. Rimantė sumirksėjo, bet lengviau atsipūtė nesulaukusi jokių klausimų ir padėjėją apdovanojusi šypsena praleido ją pirmą pro duris.

Rimantė patraukė link miesto aikštėje esančios kavinės, kurioje buvo susitarusi pasimatyti su savo netoliese gyvenančia gera drauge Lina. Kur jau netoliese, maždaug už penkiasdešimt kilometrų, bet Linai pagailo Rimantės, todėl nusprendė, reikia bent prieš šventes su ja susimatyti.

– Labas, Rima! O Dieve, kaip seniai tave mačiau! Turėsi viską papasakoti – juk nusipirkai namą, pagaliau pradėjai darbą biure! – spygavo Lina vos ją pamačiusi ir puldama į glėbį apkabinti. Prie vieno staliuko sėdinčios dvi pagyvenusios moterys įdėmiai jas stebėjo. Rimantė vis dar buvo naujiena miestelyje, tik šūsnis paauglių nekreipė į jas jokio dėmesio, užsigulę ant stalo skardžiai juokėsi iš video, kurį rodė vienas paauglys su išskutinėtais antakiais.

– Labas, labas, ne viskas taip egzotiškai skamba, kaip tu čia mane reklamuoji, – nusiimdama šalį ir sėsdamasi su priekaištu veide pareiškė Rimantė. Draugė iškart sužvairavo ir ji nusišypsojusi pridūrė:

–  Bet aš irgi tavęs labai pasiilgau ir džiaugiuosi, kad atvykai į šį užmirštą kampelį, bent vienas pažįstamas veidas per tris mėnesius!

– Kaip tai vienintelis pažįstamas veidas? Juk ne viena atvažiavai?

– Ne viena atvažiavau, bet likau viena, – atsidususi Rimantė nudelbė akis į meniu.

– Ne, tik nesakyk, kad ir vėl?

– Mhm… – kietai sučiaupusi lūpas meniu skenavo Rima.

– Velnias, Rima… Labai atsiprašau, – sugriebė Rimos ranką ją suspausdama.

– Viskas gerai. Man atrodo, kad aš arba prakeikta arba, šiaip, – patraukė pečiais. –  Na, žinai, tiesiog nelemta man būti su mylimu žmogumi per Kalėdas.

– Na jau, nekalbėk šitaip, iš kur tau žinoti, kad su asilu susidėjai.

– Sakai, ne pirmas kartas, jau turėčiau būti pasimokius, ane? Aš ir taip maniau, bet visada tas pats.

– Tai kas nutiko šį kartą? Kas vėl buvo negerai? Ar ketini išvažiuoti? Juk namą pirkot kartu? – Priėjo padavėja, abi užsisakė kavos ir atšlijusi į kėdę Rimantė giliai atsiduso.

– Namą pirkom mano vardu, Tomas nebuvo išdirbęs šešių mėnesių.

– Bet jis tave ir įkalbėjo jį pirkti, ar ne?

– Mhm, pirmas ženklas, kad nereikėjo. Jis užsimanė, žadėjo, kad abu dirbsim, paversim tą kiuženą rojaus kampeliu ir gražiai gyvendami auginsim vaikus. Viskas taip ir atrodė, tvarkėm namo dokumentus… Žinoma, namas vidury laukų, nuo artimiausio kaimelio dar du kilometrai, bet vieta – rojaus kampelis, – užsisvajojusi pasakojo Rimantė priversdama Liną nusišypsoti.

– Vadinasi, ne viskas taip blogai.

– Bet… kol tvarkiausi dokumentus ir įsikūrinėjau biure čia, tas mulkis sugebėjo susirasti naują moterį.

– Ne!!! Negali būti! Kol tu viską dėl jūsų abiejų darei, jis taip su tavim pasielgė?

– Palauk, čia dar ne viskas, – Rimantė padėkojo padavėjai už kavą ir vėl atsisuko į iš nuostabos išsprogdintas draugės akis. – Pasirodo, tai nebuvo šiaip moteris, su kuria ką tik susipažino. Tai buvo jo buvusi mergina, turinti su juo penkiametę dukrą, – Lina išsižiojo.

– Ir… ir ką? Jis niekada apie jas tau per visą šį laiką nebuvo užsiminęs?

– Jis dedasi pats apie jokį vaiką nežinojęs, bet negi dabar draskysi šeimą. Lai būna, – suprunkštė Rimantė maišydama kavą šaukšteliu.

– Aš negaliu patikėti, negaliu, – purtė galvą Lina. – Tai tu liksi čia?

– O kas man lieka? Tas išsikraustė pas buvusią, o aš juk nebeturiu nei buto Vilniuje, nei darbo. Liksiu čia, bent jau iki vasaros, tada bandysiu vėl ieškoti darbo. Nors sodybą iš principo norėčiau sutvarkyti. Asilas, – siurbtelėjo kavos atsidusdama.

– Eina sau… Na ir gerai, tegu ir būna. Susitvarkysi namą, blogiausiu atveju parduosi arba bus tau kur vasaromis sugrįžti, o ir darbe gerai sekasi, bus viskas gerai, – padrąsinamai suspaudė draugės ranką Lina ir taip pat atsiduso.

– Tik, kad vėl liksiu viena per Kalėdas. Net neatsimenu, kada jas švenčiau ne viena.

– Na ir nereikia, galėsi su šeima jas švęsti, juk nėra taip blogai.

– Ačiū, ne. Jie ir vėl lygins mano nevykusį gyvenimą su tobulu sesers gyvenimu ir trimis jos vaikais, – Lina numojo ranka, lyg jau šimtąjį kartą klausydamasi šios pasakos.

– Na ir kas, kiekvienam savo. Ji laiminga augindama vaikus, tu laiminga turėdama karjerą. Nesulyginami, bet vienodai sėkmingi pasirinkimai, – šyptelėjo ji vėl drąsindama seniai matytą draugę.

– Jo, bet neprieštaraučiau turėti karjerą IR vaikiną, – pralinksmėjo Rimantė ir netrukus pokalbis pakrypo link Linos paskutinių atostogų Maltoje.

Taip pliurpė jos dar gerą valandą ir joms atsisveikinus Rimantė iškart pasijuto geriau. Per tiek laiko neturėjo jokio gyvo pokalbio su jokia drauge, tad Lina jai buvo tikra atgaiva, nuėmusi visą kelerių mėnesių įtampą.

 

Linksmai klestelėdama į automobilio sėdynę Rimantė pasuko raktelį ir… nieko neįvyko. Rimantė dar kartą pasuko raktelį ir vėl nieko.

– Ne ne ne ne ne, mažut, būk gera, užsivesk, – meiliai kalbino automobilį Rimantė su lengvai kylančia panika balse. Dar keletas bandymų ir vėl nieko.

– Ne! Velnias! Kodėl?! – Trenkė ranka per vairą ir greitai išsitraukusi telefoną susirado Linos numerį.

– Lina, pasakyk, prašau, kad dar neišvažiavai, – apsikabinusi vairą maldavo Rimantė.

Po keletos minučių Lina privažiavo prie nerimaujančios draugės, kuri dėkodama atsisėdo šalia.

– Ačiū, ačiū, ačiū! – Nenustojo kartoti Rimantė.

– Ką ketini daryti?

– Nežinau, tikrai nežinau. Negaliu temptis jos namo, rytoj skambinsiu į autoservisą. Velnias, atrodo kuo arčiau Kalėdos, tuo daugiau nesėkmių.

– Nekeik Kalėdų – jos šventos ir stebuklingos, – žiūrėdama į kelią priekaištingai pirštu subarė Rimantę Lina.

Lina buvo Kalėdų fanatikė. Kalėdos su vyru ir jų dviem vaikais jau keletą metų buvo mėgstamiausia Linos šventė. Jie visas tris dienas, pradedant Kūčių vakaru, išsijungdavo telefonus ir leisdavo laiką su šeima valgydami, žiūrėdami Kalėdinius filmus ir žaisdami stalo žaidimus. Linos Kalėdos Rimantei atrodė tobulos.

– Taip, taip, šventos ir stebuklingos, pranešiu, kada ir man jos tokios pasidarys, – sarkastiškai atsakė Rimantė.

– Dabar į dešinę, – Linai rodė kelią Rimantė. – Ačiū, tikrai ačiū, kad pargabeni mane namo, galėsi užmesti akį į mano kuklius namus prie tos progos. Atsiprašau, žinau, kad turėjai namo grįžti iki vakarienės.

– Nieko tokio, kartą galima, – pajuokavo Lina ir Rimantė dėkinga jai nusišypsojo. Taip besidalindamos jaukia tyla priartėjo prie priekyje važiuojančio autobuso, Lina be vargo jį aplenkė.

– O! Jau buvau pamiršusi! Iš tiesų esu mačiusi rytais ir vakarais važiuojantį autobusą, o jau galvojau turėsiu kviestis taksi kiekvieną dieną, būčiau tikrai iki Kalėdų bankrutavusi, – žvilgtelėjusi į šoninį veidrodėlį, lyg dar kartą pasitikrindama, ar autobusas tikras, Rima susmuko sėdynėje ir iškart atsipalaidavo.

– Sustok čia, pasitikrinsiu tvarkaraštį, – Rimantė stryktelėjo iš automobilio, nusifotografavo tvarkaraštį ir šmurkštelėjo atgal. – Dabar vėl suk į dešinę, – parodė į keliuką šalia stotelės. – Čia jau mano keliukas, dar pora kilometrų ir būsim vietoje. Aš labai tikiuosi, kad ilgai tuo autobusu važinėti neteks. Nekenčiu viešojo transporto.

– Norėjau klausti, kaip ketini ištverti. Na, bet juk nebus taip blogai kaip Vilniuje, čia nei kamščių nei piko valandų juk nėra.

– Turbūt, kad ne, bet vis tiek purto net pagalvojus, – susigūžė Rima.

Linai sodyba patiko, bet ne taip kaip Rimantė tikėjosi, kad jai patiks. Juk ji buvo be galo sena, siekė šimtą metų, per langus švilpė vėjas, pusė namo buvo negyvenamas. Lina nenorėjo nieko sakyti, bet sau mintyse prisiekė, kad gyvenime tokioje vietoje neliktų nakvoti. Tad ilgai nemindžikuodama suskubo atsisveikinti. Nekantravo nulipti nuo senų girgždančių, medinių grindų.

Rimantė pamojavusi draugei smuko vidun ir pasukusi raktą dar ir skląstį užsklendė. Taip, skląstį, kurios nepanoro panaikinti, tad prie naujų durų pritaisė reikalingą detalę ir dabar naudojo abu užraktus.

Jos nedideliame kambarėlyje ant medinių grindų tįsojo margas, jaukus, tamsiai žalias, samanas primenantis kilimas, kampe degė dar rudenį pastatyta nauja krosnis, prie kurios stovėjo ruda sofa su daugybe mažų pagalvėlių ir priešingoje pusėje plačiaekranis televizorius, kuris čia visai nesiderino.

Įsitaisiusi priešais televizorių su puodeliu karštos arbatos ir pasiruošusi įnikti į serijinių žudikų dokumentikas Rimantė sulaukė skambučio iš tėčio.

– Sveika, dukra, kaip laikaisi? Ar nešalta?

– Labas, tėti, ne, nei kiek nešalta, va kūrenasi malkos, – atsukusi kamerą į krosnį parodė ji.

– Oi kaip gerai, svarbu, kad nesušaltum, kaip darbas?

– Gerai, tik va ką tik mašina sugedo. Gerai, kad Lina buvo atvažiavusi, parvežė mane namo.

– O tai velniava, kaip rytoj į darbą nusigausi? – suraukė savo vešlius, pražilusius antakius Vytas klausdamas dukros. Visada jai skambindavo, bent du kartus per savaitę. Niekada nepamiršdavo.

– Pasisekė, kad yra autobusas, teks paėjėti beveik du kilometrus iki stotelės, bet yra. Tikiuosi neilgam, rytoj paprašysiu, kad kas nors nutemptų mašiną į autoservisą.

– Paskui papasakok kas ten tai mašinai negerai. O tai velniava, tik pernai pirkai. Sakiau tau, kad Citroeno nepirktum, velniai žino, kas per mašina.

– Tėti, taip galėjo nutikti bet kuriai mašinai, – Vytas pradėjo dusliai kikenti pro savo vešlius ūsus ir jie išsiskleidė kaip šluostė, atidengdami plačią burną. Rimantė negalėjo atsispirti savo tėčio nuoširdžiam juokui ir pati nejusdama nusišypsojo. – Ir… nusprendžiau dirbti tarpušvenčiu. Daug klientų, niekur nevažiuosiu šį kartą.

– Viena Kalėdas švęsi? – vėl rūsčiai, bet su rūpesčiu balse, pasiteiravo tėtis.

– Tėti, atitrauk telefoną nuo ekrano, matau tik tavo šnerves.

– Oi atsiprašau, užsimiršau, – vėl plačiai išsišiepė jis.

– Mano padėjėja irgi viena švęs su savo vaiku, jau pasikvietė pas save, – nenorėdama pamelavo ji.

– Norėjau klausti, ar nenori su mumis skristi į Norvegiją pas Mildą, bet jei jau dirbsi ir susitarei švęsti su kolege, tai gal ir gerai, – patraukė pečiais Vytas.

– Vėl pas Mildą skrisit? – Rimantė neišsidavė, bet degė viduje. Suprato, kad sesuo vėl nupirko tėvams bilietus nepasitarusi su ja. Ją pakvies tada, kai jau nebebus laiko, kada susiplanuoti kelionę, o bilietus tektų pirkti už kosminę kainą.

– Jau nupirko bilietus, kaip gi atsisakysi švęsti Kalėdas su anūkais. Būtų smagu jei ir tu galėtum prisijungti.

– Mhm, būtų smagu, bet tikrai negalėsiu, – tėtis garsiai atsiduso į telefoną, vėl šiek tiek per arti. Rimantei visada suskausdavo girdint tuos gilius, tiek daug slepiančius atodūsius.

– Na gerai, dukrele, jei spės sutvarkyti mašiną, atvažiuok kurį savaitgalį iki mūsų, nors mes jau kitą savaitę išskrendam ir būsim iki pat sausio trečios.

– Gerai, tėti, pasistengsiu, bet nieko nepažadu, – nusišypsojo ji. Jiems atsisveikinus, ji žvilgtelėjo į autobusų tvarkaraštį. 7.30, ne taip jau ir blogai, tik kad jai iš namų išeiti teks septintą, kai su automobiliu išvažiuodavo be dvidešimt aštuonios.

 

Žadintuvas suskambo lygiai šeštą ryto. Rimantė užsiplikė kavos, pasidarė avižinės košės su užsilikusiu bananu. Pjaustydama bananą į dubenį pagalvojo, kad teks apsipirkti per pietų pertrauką, nes autobusas atgal važiuos iš miesto jau pusę šešių vakaro, ji tikrai nespės subėgioti. Perskaičiusi keletą teisinių naujienlaiškių su kava, ji susiruošė ir be penkių septynios su antru puodeliu kavos, kad nesušaltų eidama du kilometrus, išėjo pro duris.

Dar buvo naktis, žvarbi, bet švietė ryškus mėnulis giedrame danguje ir visas laukas matėsi lyg ant delno. Baugu jai nebuvo, tamsos ji nebijojo, bet vis tiek apsidairė, ar nesimato kokio laukinio žvėries. Netoliese pastebėjo tik penkias stirnas. Geras ženklas, jei stirnos nesibaido, tai nėra ir jai ko bijoti.

Kelias Rimantei neprailgo, jau buvo viską apsvarsčiusi iš vakaro. Atsisiuntė podkasto apie teisę epizodus ir gurkšnodama kavą sparčiu žingsniu artėjo link stotelės. Net pagalvojo, jog visai galėtų mėgautis tokiais rytiniais pasivaikščiojimais, pasijuto labai produktyvi.

Pasiekusi stotelę, apšilusi nuo ilgo ėjimo, bet apšalusi veidą, palaukė vos keletą minučių ir netrukus pasirodė artėjančio autobuso šviesos. Kažkur pilve netikėtai sukuteno jaudulys.