„Kalėdinis autobusas“ 4 dalis

Rimantė

Rima lėtai išlipo iš autobuso ir sukaitusi žingsniavo link pravirų garažo durų, kai staiga toptelėjo, kad jos laukia, o ji net neįsivaizduoja kiek laiko praėjo. Paspartinusi žingsnį išlipo į snyguriuojančią naktį svarstydama kurį pasiaiškinimą reikėtų naudoti, bet pamatė, kad be reikalo. Padėjėja Audronė su žaviuoju draudėju tvirtai sulipę lūpomis turbūt seniai pametė laiko nuovoką kaip ir ji.

Rima žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos, kuris dabar rodė dvidešimt minučių po septintos ir nieko nelaukusi atidarė automobilio galines dureles priversdama naująją porelę atšlyti.

– O Dieve, kaip vėlu, – suspigo Audra, žvilgtelėdama į laikrodį ir nežinodama kaip toliau pratęsti mintį įlindo į savo šaliką. Deividas be žodžių užvedė automobilį, o Rima atsikrenkštė.

– Viskas gerai, nenorėjau trukdyti, – ji nežinojo kodėl taip pasakė, juk galėjo tiesiog apsimesti, kad visą šį laiką ieškojo paliktos dovanos, apie kurią atsiminė tik aistrai šiek tiek atslūgus.

Stebėdama Audrą su Deividu ir kaip jie meiliai glaudžiasi vienas prie kito, vis galvojo ar artėjančios Kalėdos pagaliau gali būti kitokios. Visą kalėdinį vakarėlį Rima mintimis grįždavo į tą stebuklingą kalėdinį autobusą, svajodama tik apie Arvydą ir jo tvirtas rankas spaudžiančias ją prie savo tvirto kūno. Net pagalvojo, kad po savaitgalio apsilankys parduotuvėje ir nusipirkusi kalėdinių dekoracijų išpuoš savo namus, gal pagaliau bus priežastis tai padaryti.

Tačiau vakarui įsisiūbavus, kalbant su kitais pastate dirbančiais darbuotojais ir į klausimą “Kur švęsi Kalėdas?” atsakant “nežinau” Rimantė pradėjo jaustis nesmagiai. Atsiminė savo šeimą, mamą priekaištaujančią dėl kiekvieno jos pasirinkimo, seserį, laimingai susituokusią su verslininku ir jai pasidarė liūdna. Įsivaizdavo, kaip šeimai praneša, kad jos naujasis draugas –  autobuso vairuotojas ir prieš akis iškart išlindo smerkiančios mamos akys bei sesers pašaipi šypsena. Ji norėjo tikėti, kad mama ir sesuo linki jai gero, tačiau jos abi turėjo konkretų įsivaizdavimą, kaip tas “geras” privalo atrodyti.

 

Arvydas

Visą savaitgalį Arvydas jautėsi lyg ant sparnų. Darbo vakarėlį praleido šokdamas su kolegomis ir ilgai neužsibuvęs patraukė namo. Kitą rytą turėjo anksti keltis ir važiuoti į tėvų namus, kuriuose kasmet, savaitę prieš šventes, praleidžia su tėvu kepdami kalėdinius sausainius ir kūčiukus, kol mama tvarko ir dekoruoja namus.

– Tai kaip praėjo vakarėlis? – minkydamas tešlą klausia Arvydo tėvas.

– Kaip ir kasmet. Prisišokom, Antanas prisigėrė ir vėl Laimą visą vakarą šokdino, – tėvo pečiai pradėjo trūkčioti, jis garsiai kvatojo.

– Tas senas kuilys, šitiek metų vis nesikeičia ir vis paskui Laimą, – toliau kikeno jis.

Arvydo tėvas visą gyvenimą dirbo autobuso vairuotoju, o jam išėjus į ankstyvą pensiją perleido šeimos profesiją savo sūnui. Kol mama dirbo sesute ligoninėje, tėtis pasiimdavo Arvyduką į autobusą, kuriame jis ruošdavo pamokas, kartais paskaičiuodavo grąžą ir su visais kaimo žmonėmis bei vairuotojais pažindinosi.

– Žinai, prieš keletą savaičių pasirodė nauja keleivė, – pradėjo sūnus tešloje įspaudinėdamas žvaigždutes ir snaiges. – Labai jau rimta dedasi ir iškart buvo aišku, kad iki šiol nebuvo naudojusis tarpmiestiniais autobusais.

– Ieškojo kur įkišti banko kortelę?

– Ne, tikėjosi, kad skaitau mintis ir žinosiu, kur jai reikia išlipti, – abu nepakeldami akių pradėjo prunkšti.

– Vėl šaipotės iš vargšų žmonių? – praeidama ir kraipydama galvą subarė juos mama.

– Tai išauklėjai? – nekreipdamas dėmesio į žmoną paklausė tėvas.

– Išauklėjau, – šypsojosi Arvydas. – Tu dar įsivaizduok. Ji galvojo, kad autobusas turi jos laukti, vėlavo du kartus iš eilės, trečią kartą kai pamačiau, kad net nesistengia paspartinti žingsnio galvoju pamokysiu aš ją ir nuvažiuosiu, tai žinai, ką ji padarė? Metė gniūžtę į langą! – Tėvas pakėlė antakius.

– Tai palauk, apie kokią keleivę mes čia kalbam? Ji vaikas ar šiaip išlepus miesčionka? – susidomėjęs klustelėjo rankoje laikydamas kiaušiniu suvilgytą vatą. Kiaušinis lėtai varvėjo pirštu žemyn link riešo ir šis pajutęs jį nulaižė.

– Miestietė, jokių jai ne penkiolika. Turbūt mano amžiaus, gal šiek tiek vyresnė, – plačiai šypsojosi Arvydas. – su charakteriu, – pridūrė jis ir tėvas kilstelėjęs antakį su ta pačia vata rankoje jam pabaksnojo.

– Aaa, supratauuu, – išsišiepė jis. – Žinai, aš tavo mamą irgi autobuse sutikau, vežiau į jos pirmą dieną darbe ligoninėje. Pamačiau, kad baltas chalatas iš po palto kyšo ir iškart pagalvojau, kad gal kokia daktarė. Ligoninė buvo paskutinė stotelė mano maršrute, kaip aš dabar paleisiu tokių gražuolį, galvoju. Susiėmiau už širdies jai lipant pro duris, sulaikiau orą, išsprogdinau akis, pradėjau švokšt pro dantis, paskui pagalvoju, gal negražiausias vaizdelis suviliot moterį, bet suveikė. Tų kartų papyko, bet kitų dienų jau šypsojos, – ir pradėjo kikenti atsiminęs tą laiką. Žmona eidama pro šalį šluoste trenkė vyrui per petį, taip pat prisimindama tą gėdingą dieną.

– Dar pažiūrėsim ar tas pats likimas laukia, – patapšnojęs tėvui per petį pašovė pirmą skardą į orkaitę ir pradėjo svajoti, kaip pirmadienio rytą vėl pasimatys su Rima.

 

Rytas Arvydui prasidėjo puikiai. Savaitę prieš Kalėdas jis iš savo ištikimų keleivių sulaukė dovanų. Kartais tai būdavo medaus stiklainiukas ar kokie saldainiai, o iš vienos bobutės Olgos, kaip ir kasmet, jis gavo naujas kumštines pirštines, mat ši vis keikdavo jo bepirštes pirštines sakydama, kad tai niekai.

“Štai ir ji” pagalvojo žiūrėdamas į stotelėje susigūžusį juodą gniutulą ant suolo.

– Labas rytas, – meiliai pasisveikino ją išvydęs autobuso šviesoje. Rima pakėlė akis, bet jos kažkodėl buvo liūdnos.

Nedaugžodžiaudama ji įsigijo bilietą. Arvydas pamatė, kad ji pastebėjo jam dovanotą žaisliuką, kuris dabar kabėjo jam virš galvos. Jų akys susitiko, tačiau netarusi žodžio Rima nuėjo atsisėsti kiek toliau nei įprastai, ten, kur jos atvaizdo nesimatė per jo veidrodėlį.

Visą kelią Arvydas svarstė, kas nutiko, kad po tokio nuostabaus vakaro Rima pradėjo jo vengti?

– Beje, kur tu dirbi? – lyg niekur nieko paklausė Arvydas beišlipančios Rimos.

– Notaro biure, centre… bet planuoju tęsti mokslus ir tapti advokate.

– Jei tapsi advokate, visai šypsenos nebeišspausi, – atsilošęs sėdynėje į susimąsčiusią Rimą meiliai žiūrėjo Arvydas. Ši pusę lūpų šyptelėjo ir išlipusi nužingsniavo link miesto centro.

 

Rimantė

Atvykusi į biurą Rimantė rado savo padėjėją besišypsančią. Jos tokios iš ryto dar nebuvo mačiusi. Iškart atsiminė euforiją, kurią jautė tą penktadienio vakarą ir kaip greit ji dingo, kai suprato, kad mama ir sesuo jos naujiems santykiams nepritartų. Kaip ir kiekviena mylinti dukra, ji troško būti pripažinta savo šeimos moterų.

Lėtai darbuodamasi Rima pagaliau sulaukė pietų pertraukos ir skambučio.

– Sveiki, skambinam dėl Citroeno, jau sutvarkėm, galit atvažiuoti atsiimti, – Rima atsiduso ir sudribo kėdėje. Prieš porą savaičių manė, kad tai bus geriausia žinia prieš Kalėdas, bet dabar pasijuto priešingai, lyg gavusi dar vieną smūgį tiesiai į paširdžius.

– Gerai… ateisiu pasiimti už poros valandų.

Rima važiavo savo Citroenu namo ir galvojo apie Arvydą ir tą magišką penktadienio vakarą.

Grįžusi nusprendė paskambinti tėvams ir pasiteirauti, kaip jiems sekasi Norvegijoje pas seserį.

– Ooo, vargšelė, ir vėl viena praleisi šventes? – štai. Tas nenuoširdžiai apgailestaujantis sesers tonas. Rima gerai žinojo, kad sesuo džiaugiasi, kai jai nesiseka. Visada taip buvo, kažkokia keista konkurencija nuo paauglystės laikų, kurios niekaip nesugebėjo užglaistyti.

– Pati nusprendžiau dirbti per šventes, bus, tiesiog – eilinis savaitgalis, – teisinosi ji.

– Ir namų nesipuoši? Bent sau pasipuoštum, nežinau, kokią mažą eglutę pasidėk ant stalo, ar dar kažką.

– Neturėjau laiko. Biure yra eglė, užteks ir tos, – melavo Rima. Tarp jų tvyrojo nemaloni tyla, kurios fone girdėjosi spygaujantys sesers vaikai.

– Nusprendžiau pradėti ruoštis advokato kvalifikacijos egzaminui po Naujų Metų, – nežinodama ką daugiau pridurti išspaudė Rima, tikėdamasi, kad su tokia žinia mama nuo jos atstos bent jau iki Naujųjų Metų.

– Aaaa, pagaliau, na pagaliau galėsi būti rimta savo profesijos atstovė!

– Maam, juk sakiau tau, kad notaras ir advokatas tai tik skirtingos to pačio lygio kvalifikacijos.

– Taip taip taip, bet dabar galėsi visiems sakyti, kad esi advokatė, o ne notarė, – su palengvėjimu atsidususi tarė mama, pagaliau atsikračiusi nusivylimo, kad jos dukra nebebus tik pašalpiniams padedanti notarė. Rima nieko nebesakė ir suskubo užbaigti pokalbį. Supykusi nuėjo į vonią ir nusprendė, kad į darbą rytoj vėl eis pėsčiomis.

 

Arvydas

Arvydas šį rytą atsikėlė su nerimu krūtinėje. Vakar Rima autobusu namo negrįžo, tai gal jos automobilis jau sutaisytas? “Tikiuosi ne” pagalvojo lįsdamas į kalėdinį megztinį. Savaitė prieš atostogas, juk galima, pasiglostęs ant pilvo tariamą Kalėdų senelio atvaizdą įjungė virdulį.

Pamatęs ją stotelėje atsipalaidavo.

– Labas rytas, Rima, – švelniai į ją pažvelgė lyg bijodamas išgąsdinti.

Šiandien ji atrodė vis dar liūdna, bet buvo čia, žiūrėjo Arvydui tiesiai į akis, tada žvilgtelėjo į padovanotą namelį ir vėl į jį.

– Ar viskas gerai? – rinkdamas grąžą pasiteiravo Arvydas.

– Gerai.

– Maniau, kad jau sutvarkė automobilį, jei vakar negrįžai autobusu.

– Ne, kolegė parvežė, –  bet Arvydas jos atsakymo tikrumu suabejojo.

Išleidęs rytinio maršruto pakutinius keleivius, jis užrakino autobusą ir perėjo per jį tikrindamas, ar nėra jokių šiukšlių ir ar visos dekoracijos savo vietose. Jo minčių neapleido staiga pasikeitęs Rimantės elgesys, kurio šis niekaip negalėjo suprasti.

Iššokęs iš autobuso jis nuskubėjo link miesto centro. Stabtelėjo kavinėje, paėmė dvi juodas kavas ir per aikštę, ką tik nušluotu sniego keliu, patraukė tiesiai link biuro.

– Labas rytas, – žvaliai pasisveikino Arvydas vos įėjęs pro duris.

– Sveiki, – Audronė atsargiai nužvelgė į pirmą kartą matomą jaunuolį su dviem kavos puodeliais rankose.

– Kuo galiu padėti?

– Aš susitaręs su Rima, – jis kilstelėjo puodelius, lyg duodamas jai suprasti, kad tai asmeniškas reikalas.

– Aa, gerai, prašom užeiti, tuomet, – vis dar suglumusi ji pamojo durų link. Arvydas dėkingai linktelėjo ir drąsiu žingsniu patraukė prie durų. Pabeldęs jas atidarė ir nieko nelaukdamas įėjo į kabinetą.

– Labas rytas dar kartą, – žvaliai išsišiepęs pasisveikino Arvydas ir žengė link stalo.

– La-labas, – sutrikusi Rima pakėlė akis nuo popierių netikėdama tuo, ką mato savo kabinete. – Ką, ką čia veiki? – Net nepajautė kaip nuostabos ištikta nusišypsojo.

– Nežinojau, kad nešioji akinius, – tiesdamas puodelį Rimai pakomentavo Arvydas ir jos veidas išraudo.

– Tik kai dirbu prie kompiuterio. Ačiū, – paimdama puodelį iš jo rankos užsižiūrėjo jam į akis ir šis patenkintas, kad netikėtas apsilankymas einasi geriau nei tikėjosi klestelėjo į kėdę priešais stalą. – Tai kokia proga nusprendei aplankyti? Tikrini, ar tikrai dirbu notare? – šypsodamasi gurkštelėjo kavos. Arvydas tuo metu prasisegė savo paltą ir iš jo pasirodęs Kalėdų senelio atvaizdas privertė Rimą prunkštelėti.

– Ne, – pasišiaušė plaukus lyg prigautas nepatogaus klausimo. – Norėjau sužinoti, ar tau viskas gerai, – pasirėmęs ranka ant kėdės atlošo persibraukė pirštais per lūpas lyg primindamas, kad kalba apie tą vakarą, kai bučiavosi.

Rima vėl išraudo nusukdama akis į šalį, bet po sekundės grąžino žvilgsnį ir nuoširdžiai nusišypsojusi užsidengė veidą rankomis. Lygiai taip pat, kaip tą vakarą autobuse. Jo klausiantis žvilgsnis laukė, kol Rima pradės kalbėti.

– Taiip, viskas gerai… – ji žiūrėjo į jį ranka užsidengusi burną, vis dar negalėdama patikėti, kad jis čia, sėdi jos kabinete.

– Neįtikinai prastai meluoji, – žaismingai nusišypsojo jis ir pajutęs lengvą paniką jos žvilgsnyje nukreipė temą. – Ar pamatysiu tave šį vakarą?

– Pamatysi, – spoksodama į puodelį rankose ji vėl pakėlė į jį akis.

– Džiaugiuosi, – Arvydas pakilo nuo kėdės. – tuomet iki vakaro.

– Iki… – Ji vos pakėlė ranką jam pamodama ir jam uždarius duris pajuto palengvėjimą.

Vakare Rima pasirodė stotelėje kaip ir žadėjo. Duodamas jai bilietėlį Arvydas suspaudė jos ranką ir ši susigėdusi ją ištraukė. Šį kartą atsisėdo šiek tiek arčiau, kad jis galėtų ją matyti veidrodėlyje. Likus kelioms paskutinėms maršruto stotelėms, autobuse liko tik Rima. Artėjant prie jos stotelės ji atsistojo iš vietos, tačiau Arvydas pasuko link jos namų keliuko.

– Ar taip galima?

– O kas mane patikrins? – šelmiškai šyptelėjo Arvydas.

– Ačiū. Anksčiau nebuvo tiek daug sniego, vėjas vis nupustydavo jį nuo keliuko, – tarė Rima, prisėdusi šalia vairuotojo. Ji vis svarstė, kaip iš šono atrodo lauku riedantis Kalėdinis autobusas ir nebesulaikė šypsenos.

– Kas? Kas yra? – Arvydas sutriko ir per petį pradėjo dairytis į klegančią Rimą. Jis dar nebuvo girdėjęs jos garsiai besijuokiančios.

– O Dieve, nieko, nieko, vairuok, – ji vėl suprunkštė.

– Sakyk kas yra, nes paliksiu lauke.

– Aš tik svarstau, kaip juokingai iš šono atrodo laukais dardantis kalėdinis autobusas, – Arvydas išsišiepė patenkintas.

– Žinoma, kad puikiai, vienintelis šviesulys laukuose, – plačiai nusišypsojo jis žiūrėdamas į ją veidrodėlyje.

Arvydas apsisuko dideliame Rimos kieme, o ši pasidžiaugė, kad mašiną buvo įvariusi į garažą.

– Tai nepatinka tau notarės darbas? – išjungdamas variklį pasisuko į čia pat sėdinčią Rimą.

– Kodėl taip sakai? Labai patinka.

– Sakei, kad bandysi tapti advokate.

– Ai tas… – nuleido galvą knibinėdama savo šaliko kutus.

– Tai nenori tapti advokate, bet vis tiek keisi profesiją? Kodėl?

– Nežinau… galėčiau atsidaryti savo kontorą…

– O dabar negali?

– Ne, yra nustatytas notarų skaičius šalyje ir kiekviename regione. Nėra tokios laisvės kaip advokatams, – Arvydas palinksėjo. – O tu? Patenkintas vairuotojo darbu? – Arvydo veidas nušvito.

– Žinoma, geresnio darbo niekur nerasčiau, – ji žiūrėjo į pačią nuoširdžiausią šypseną netikėdama, kad tai galėtų būti tiesa ir pavydėdama Arvydui, kad šis toks užtikrintas ir laimingas dėl savo pasirinkto kelio.

– Rima?

– Mm? –  kilstelėjo galvą ji.

– Laimės statuse nerasi, – jis ištiesė ranką ir švelniai prilietęs jos smakrą pakėlė į viršų. Ji pažvelgė į jį savo liūdnomis akimis. – Ir nesvarbu, ką mano kiti, – jis paglostė jos skruostą ir ji dėkingai šyptelėjo.

Suskambo Arvydo telefonas, ekrane pasirodė žodis “Dispečerė”.

– Manęs laukia, turiu važiuoti. Nebijai čia būti viena?

– Ne – patvirtino ji ir pakilo nuo sėdynės. Jis užvedė variklį ir atidarė duris. – Ačiū, – atsisukusi palinko pakštelėti jam į skruostą ir išlipo iš autobuso.

 

Rimantė

Keletą dienų Rima atidžiai stebėjo Arvydą dirbantį savo darbą. Stebėjo kiekvieną jo šypsnį ir tai, kaip džiaugsmingai jam dovanas Kalėdų proga dovanoja keleiviai. Jos širdį šildė nuoširdus spygaujančių vaikų džiaugsmas pamačius šventines autobuso dekoracijas. Arvydas jai papasakojo, kaip keletas vaikų važinėjančių autobusu, namuose, per šventes, net neturi eglutės, tad šis kalėdinis autobusas atstoja jiems visas šventes.

Kiekvieną kartą matydama Arvydą, ji norėjo pasiūlyti praleisti Kalėdas kartu, tačiau bijojo suteikti sau net menkiausią viltį, kad galbūt pagaliau, švęs Kalėdas ne viena.

Penktadienis. Nuo pat ryto pradėjo švelniai pustyti, bet Rima nusprendė rizikuoti ir važiuoti į darbą autobusu. Tai buvo paskutinė proga pasimatyti su Arvydu prieš šventes.

– Ar labai sunku buvo eiti? – susirūpinęs paklausė jis pamatęs Rimos sniegu aplipusį šaliką.

– Sunkiau nei vakar, bet viskas gerai, – atsivyniodama šaliką nusišypsojo ji, pamačiusi susirūpinusį veidą.

Visą kelią galvojo kaip paklausti jo apie Kalėdas, bet nedrįso. Žinojo, kad liks dar viena galimybė vakare, bet tai bus paskutinis jos šansas. Tad vėl neišdrįsusi prabilti šoktelėjo iš vietos autobusui sustojus centre ir spruko pro duris.

Darbe tvyrojo pakili nuotaika, padėjėja Audronė atrodė kaip niekad nuostabiai, greičiausiai su kaimynu Deividu kažkas rimtai užsimezgė. Rimą tai džiugino. Atsiminė, kokia liūdna atrodė Audra pirmas savaites darbe, o dabar, regis, džiaugėsi gyvenimu savęs nestabdydama. Rima irgi norėjo to paties. Nestabdyti savo laimės, norų ir jausmų. Ją ėmė pyktis, kad niekaip negali atsipalaiduoti ir išsivaduoti iš lūkesčių, kuriuos jai įskiepijo mama.

Dabar bus kitaip, ji pažadėjo sau. Dabar ji leis sau džiaugtis, taip kaip džiaugiasi kiti. Be suvaržymų, be apribojimų, laisvai kaip Arvydas moka džiaugtis viskuo, kas jį supa.

 

Belaukiant darbo dienos pabaigos, ji žvilgtelėjusi pro langą pamatė stojantį autobusą. Tą vienintelį kalėdinį autobusą mieste. Šoktelėjo iš kėdės ir išlėkė pro kabineto duris jo pasitikti. Jau įsivaizdavo, kaip įsikibs jam į rankas ir pabučiuos, bent jau į skruostą, bet tikrai pabučiuos. Pro duris, sniegą nuo plaukų nusipurtęs Arvydas akimis susirado prie kabineto stovinčią Rimą ir patraukė link jos. Audronė stebėjo visą sceną iš šalies, bet laiku supratusi nesikišti įniko į kompiuterį apsimesdama, kad jų nemato. Rima pradarė kabineto duris ir tyliai sumurmėjusi “labas” praleido jį vidun. Uždariusi duris pasiliko stovėti nugara atsirėmusi į jas laukdama kol Arvydas į ją atsisuks.

– Labas, – dusliai pusbalsiu pasisveikinęs priėjo prie jos priversdamas jos pakaušį lengvai dunkstelėti į duris. Iškart pastebėjęs sugriebė jos galvą atsiprašydamas ir pabučiavo į kaktą. Ji nusijuokė rankomis suimdama jo rankas vis dar laikančias jos veidą.

– Aš turiu eiti, bet negalėjau sulaukti vakaro tavęs nepamatęs dar kartą, – ji visu kūnu prišlijo prie jo.

– Džiaugiuosi, kad atėjai, – beveik šnabždėdama tarė ji truputi pasistiebdama. Arvydas priėmęs tai kaip ženklą priartėjo prie jos lūpų, bet pabučiavo į skruostą ir atšlijo.

– Iki greito, Rima, – ir dar kartą priartėjęs prie jos ištiesė ranką atidaryti durų, priversdamas ją sulaikyti kvėpavimą. Rima išėjo kartu. Prie Audronės stalo jų laukė Kristina, kuri nulydėjusi žvilgsniu Arvydą pabaksnojo pirštu per langą, pro kurį matėsi žibantis autobusas ir garsiai paklausė, kas čia per cirkas.

– Klientas, – beveik automatiškai atsakė Rima, stebėdama nueinantį Arvydą, kuris išgirdęs jos atsakymą sekundei stabtelėjo, bet neatsisuko ir per gatvę patraukė link savo autobuso. Rimą išpylė šaltas prakaitas, ji buvo tikra, kad jis išgirdo jos atsakymą. Kokio velnio ji pasidavė šios pabaisos įtakai? Juk dar prieš valandą žadėjo sau būti laisva ir nevaržoma jokių įsitikinimų bei svetimų nuomonių.

Pasibaigus darbui ir apsikeitus kalėdiniais sveikinimais su Audra ji nuskubėjo per miesto aikštę tikėdamasi, kad visko nesugadino.

 

– Labas, – nedrąsiai ištarė ji ieškodama jo veide užuominų apie šiandienos popietę.

– Sveika, neužpustė? – be emocijos veide paklausė Arvydas.

– Dar ne, – “Išgirdo” pagalvojo Rima paėmusi bilietą iš jo šiltos rankos ir klestelėdama į keleivio sėdynę daugiau nieko nebesakė. Ji svarstė, kaip galėtų ištaisyti savo klaidą per dvidešimt minučių?

Jiems važiuojant oras darėsi vis bjauresnis. Su kiekviena minute pustė vis smarkiau. Išlipus priešpaskutiniam keleiviui ir Rimai kaupiant jėgas atsiprašymui, Arvydas sulaukė skambučio.

– Paskutinis maršrutas, tuoj apsisuksiu ir važiuosiu atgal… aha… Tai šiandien atvažiuosiu pas jus, ką aš vienas veiksiu, jei taip pustys tai rytoj ir jūsų nebepasieksiu… mhm… iki greito! – Rima susigūžė, stengėsi suprasti apie ką buvo pokalbis ir su kuo, bet jo užteko, kad numuštų bet kokias viltis kartu praleisti Kalėdas.

– Aš tave parvešiu namo. Daug prisnigo, tamsu.

– Ačiū… – sutrikusi Rima pasijuto dar nepatogiau, kaip ji galėjo jo gėdytis?

– Turi planų Kalėdoms? – Staiga pasiteiravo Arvydas sukdamas į jos keliuką. – Velnias, beveik nieko nesimato…

– Aaa… turiu, – sutrikusi garsiai pasakė Rima ir mintyse nusikeikė.

– Puiku, nors jei taip ir toliau snigs aš abejoju ar kas nors iki tavęs čia prisikas… – jo balse Rima pirmą kartą išgirdo lengvą baimę, bet štai, jie įvažiavo į jos kiemą ir jis iškart apsuko autobusą.

– Aš privalau grįžti, nematysiu kelio atgal jei ilgiau lauksiu, – be jokių emocijų veide kalbėjo jis ir atidarė autobuso duris vis dar tylinčiai Rimai.

– Mhm… – ji nežinojo ką sakyti, jautė, kad susimovė, bet negalėjo išspausti iš savęs nė žodžio. Panika. Panika ir noras būti kartu grūmėsi jos galvoje.

– Linksmų švenčių, Rima, – liūdnai tarė jis.

– Ir tau… – Rima lėtai išlipo iš autobuso jausdama kaip viskas slysta jai iš po kojų. Gal per Kalėdas ji likdavo viena dėl savo kaltės, nes viską pati sumaudavo? Rima stebėjo lėtai judančias raudonas autobuso švieseles ir keikė savo neryžtingumą. Mintyse spėjo išplūsti Kristiną ir mamą su seserimi, bet labiausiai širdo ant savęs.

Įjungusi kieme šviesą susirado pašiūrėje kastuvą ir pradėjo atkasinėti užpustytas garažo duris. Po penkiolikos minučių sėdo į automobilį ir bandydama sekti ką tik pravažiavusio autobuso vėžiomis stūmėsi link miesto paskui Arvydą.

Rima sustabdė automobilį autobusų parke ir patraukė link tų pačių durų kaip tą kartą, kai ieškojo senelio dovanos. Viskas atrodė lygiai taip pat kaip tada. Įsmukusi į tamsią garažo erdvę tolumoje išvydo vienintelį šviesoje skendintį autobusą su tyliai iš jo sklindančia muzika. Nieko nelaukusi ji patraukė link jo ir įlipo. Ant vienos iš sėdynių sėdėjo Arvydas panardinęs galvą rankose. Pajutęs papildomą svorį autobuse, jis pakėlė galvą ir iš nuostabos papurtė galvą.

– Kaip čia atsiradai? Maniau neturi automobilio.

– Turiu, jau savaitė kaip turiu, – Arvydas pusę lūpų šyptelėjo.

– Ką pamiršai? Vaikaisi savo kalėdinio stebuklo? – rimtai klausė jis atsilošdamas.

– Taip, – nukirto ji. Arvydas laukė, ji priėjo arčiau. – Atleisk man Arvydai. Esu bailė, tu nesi kažkoks klientas, – užsidengė veidą rankomis nežinodama, ką dar galėtų pasakyti.

Arvydas atsistojo suimdamas ją už rankų ir patraukdamas jas nuo veido.

– Žinau, bet turėsi keletą dienų man tai įrodyti, – jis šypsojosi ir Rima iš palengvėjimo atsiduso. – Jei tik sutinki šventes praleisti kartu su manimi? – Ranka drąsinamai pakeldamas jos smakrą paklausė jis.

– Žinoma… žinoma, sutinku, – ji švelniai pabučiavo jį į lūpas ir tvirtai apkabino. Rimantė pagalvojo, kad pirmą kartą nešvęs Kalėdų viena, o Arvydas tvirtai laikydamas ją glėbyje svarstė, kad ką tik pakartojo tėvų meilės istoriją.

„Kalėdinis autobusas“ 3 dalis

Vairuotojas

Vairuotojo galvoje sukosi įvairiausi scenarijai, jis klausė savęs, ar ji lauks stotelėje, ar ne, mat su ta aikštinga princese daugiau nesivargins. Tačiau artinantis prie stotelės jis pamatė ją sėdinčią ir laukiančią.

Jis sustabdė autobusą ir sekundę delsė atidaryti duris. Vairuotojas pamatė susierzinusį jos veidą ir tai pamalonino jam širdį, tegu paraugauja savo aikštingumo.

– Ar viskas gerai, panele? – trečiadienis, turgaus diena, buvo daug žmonių tad jai teko atsisėsti šalia bobutės. Ji rankose spaudė kavos puodelį. Buvo šalta ir dar nuo vakar ją kankino gėda.

– Taip, viskas gerai, siaubingai šalta, – ją veidrodėlyje stebėjo vairuotojas. Jam buvo šiek tiek liūdna, kad ši jauna moteris kiekvieną rytą pradėdavo apsiblaususi ir nepatenkinta, kas dėjosi jos gyvenime ir ką ji, viena, veikia šiuose laukuose?

– Tai ar tikite Kalėdiniais stebuklais, Rima? – stodamas centre paklausė vairuotojas.

– Jei sutvarkys mašiną prieš šventes, – patikėsiu.

– Ak taiiip, jums gi nesiseka prieš Kalėdas, – atsiminęs sarkastiškai pakomentavo jis. Jai jau užtektitai buvo atsibodęs jo pozityvumas ir bandymai pagerinti situaciją.

– O jums sekasi? Juk vairuojat autobusą, – piktai atšovusi išlipo ir neatsisukdama nuskubėjo per sniegą tolyn. Vairuotojas, uždarė duris, nepritariamai pakraipė galvą ir sau pagalvojo, kad geriau laimingas vairuos šį autobusą ir teiks džiaugsmo keleiviams, nei bus paniuręs ofiso žiurkėnas nepatenkintas gyvenimu.

 

Rimantė

Nors vairuotojas greit pamiršo Rimantės įžeidimą, bet ji dar ilgai apie tai galvojo. Kodėl jis vairuodamas autobusą yra toks laimingas, o ji savo darbe ne? Jai darbas patiko, ji mylėjo savo veiklą, bet kažkas jai nedavė ramybės ir ji puikiai žinojo, kad tai susiję su tuo, ką jam ryte pasakė, tik niekaip negalėjo suprasti kaip.

Per pietus Rimai paskambino mama.

– Sveika brangioji, na pasakok, kaip sekasi, kaip visos šventės tau nusimato, seniai nekalbėjom, – Rima užvertė akis, nepatiko jai kalbėtis su mama, o ypač apie darbą, puikiai žinojo, kaip užsibaigia kiekvienas toks pokalbis.

– Viskas gerai, darbas sekasi, turiu daug klientų, nuostabią padėjėją, tvarkomės.

– Tėtis sakė, kad dirbsi ir per šventes?

– Taip, taip nusprendžiau, mažiau darbų liks po švenčių.

– Ir automobilis sugedo?

– Aha, sugedo, nieko nepadarysi, gal spės iki švenčių pataisyti.

– Tai kaip nusigauni į darbą? Autobusu?

– Taip, jei ne autobusas, pražūčiau, – kažkas viduje suspurdo. – Ir paskui pėstute namo…

– O dieve? Ryte ir vakare? Juk ten kokie du kilometrai, – pasibaisėjusi aikčiojo mama.

– Na taip, nieko tokio, čia tik laikina.

– Matai, sakiau tau, jei būtum ir toliau mokiusis, būtum tapus advokate ir dabar nereikėtų tau smirsti tame kaime, nereikėtų visokiais autobusais važinėti, o dabar dirbi visokiem pašalpiniam, sprendi jų nesibaigiančias problemas, – staiga Rimai tapo aišku, kas jai nedavė ramybės. Tą patį ką dabar ir visus paskutinius septynerius metus jai sako mama, pasakė vairuotojui šį rytą. Jai pasidarė negera. Ji išjungė skambutį su vis dar besiputojančia mama ir susigriebusi už galvos smerkė save už tai ką pasakė tam nieko dėtam vairuotojui. Ji nenorėjo būti niekuo kitu, tik notare, jai be galo patiko šis darbas, bet štai, kitiems atrodė kitaip ir visą laiką jai kišdavo savo nereikalingą nuomonę.

– Kokia aš kvaiša, kokia aš kvaiša, – kartojo ji suprasdama, kad tapo savo motinos kopija.

– Audra?! – įkišusi galvą pro stiklines biuro duris sušuko padėjėjai.

– T-taip? – sumikčiojo Audronė.

– Šiandien juk Kalėdinis vakarėlis septintą valandą vakaro ar ne? Gal netyčia turi automobilį? – Audronė sutrikusi žiūrėjo į savo bosę.

– Ne, bet galėčiau pasiskolinti arba paprašyti, kad kaimynas pavežtų? Jis irgi bus vakarėlyje, dirba draudime, trečiame aukšte, kam reikėtų?

– Pagalvojau, kad galėtume darbą baigti anksčiau ir pasiruošti šventei, bet tuomet reikėtų, kad mane kas nors pasiimtų iš namų, nes meistrai niekaip nebaigia tvarkyti mano mašinos, – Audronės veide kažkas nušvito, ji taip norėjo grįžti namo po darbo, pasilabinti su sūnumi ir kaip pridera pasiruošti vakarėliui. Jai tai bus pirmas vakarėlis po beveik tris metus trukusių motinystės atostogų, kuriame nebus šeimos narių. Net šventinę suknelę susirado spintoje, kurią buvo saugojusi 2019 metų naujametiniam vakarui.

– Gerai, puiku, užlėksiu į viršų paprašyti Deivido.

– Tai… – žvilgtelėjo Rima į savo laikrodėlį ant rankos. – Jei jis sutinka, galime tada baigti darbą pusę keturių, o pas mane atvažiuoti galit po šešių penkiolika? Man atrodo ir susitikimų jokių daugiau šiandien nebėra?

– Ne, jokių, – patvirtino Audronė ir išsišiepusi išskubėjo pro duris.

Rimantė pradėjo dėtis daiktus, nusprendė, kad laikas parsivežti namo ir visas dovanas laikytas stalčiuje. Jos vis primindavo jai, kad Kalėdas švęs viena. Tačiau, reikėjo supakuoti dar dvi dovanas šiam vakarui, visi jie keisis dovanėlėm, o viena iš dovanų bus skirta padėjėjai.

 

Vairuotojas

“Štai ir princesė” pagalvojo matydamas ateinančią Rimantę. Beveik dviem valandom anksčiau nei įprastai. Ji ėjo su kuprine ir dovanų maišeliu vienoje rankoje, o kitoje laikė padėkliuką su dviem kavos puodeliais. Šmėstelėjo mintis, kad galbūt šiandien ji keliaus ne viena, tačiau nesidairydama ir nelūkuriuodama ryžtingai įlipo į autobusą. Jis be žodžių padavė bilietėlį, o ji atkišo jam vienkartinį puodelį su kava.

– Čia tau, – ji nedrąsiai šyptelėjo ir jis paėmė puodelį. Rimantė nebenorėjo atsiprašyti, turbūt atsiprašė jo per šias dienas daugiau nei kada nors yra atsiprašiusi savo tėvų per visus paauglystės metus.

Karštas gėrimas buvo juodas, stiprus ir be cukraus. “Drąsi” pagalvojo, retas, kuris geria kavą be cukraus ir be pieno, o ji būtent tokią ir atnešė. Spausdindamas bilietus keleiviams sugalvojo, kad nuveš ją iki pat namų. Kiekvieną dieną matė iš kur ateina, jos namas buvo tik mažas taškiukas laukuose, o šiandien turėjo dar papildomą nešulį. Nors jai išlipus reikėdavo nuvažiuoti dar vieną stotelę, Rimantė visada būdavo paskutinė keleivė.

Sugavęs Rimantės žvilgsnį jis iškėlė puodelį į viršų nusišypsodamas, o ji jam šyptelėjo atgal.

Beuždarant autobuso duris pasigirdo smarkus beldimas, už durų pasirodė iki šiol nematyta mergina išsitaršiusiais plaukais, atsegtu paltu ir plevėsuojančiu, žemę šluojančiu šaliku. Ji uždususi ir šnopuodama padėkojo, kad šis jai atidarė duris. Ji neužsičiaupdama pradėjo pasakoti, kaip įsėdusi ne į tą autobusą buvo apgauta vairuotojo, kad šis ją nuvežė ne ten, kur reikia, o dabar vos nepavėlavo ir į šį autobusą. Kol ji nusipirko bilietą jis neturėjo laiko net įsiterpti ir jos ko nors paklausti.

– WOW! Kas čia!? Eina sau koks autobusas, kaip čia viskas nerealu! – ji čiupinėdama pakabintas girliandas greit atsisuko į vairuotoją. – Seniuk, čia tu padarei? – Vairuotojas šypsojosi patenkintas tokia naujos pakeleivės reakcija ir palinksėjo užvesdamas autobusą ir pradėdamas judėti.

– Čia tai kietai, geriausias autobusas kokiame tik esu buvus! – ji nieko nelaukdama patraukė į patį autobuso galą su lagaminu ir maišu užkliudydama Rimantę ir vos neapversdama jos kavos, liesdama viską kas pakliuvo po ranka ir stebėdamasi visomis detalėmis. Rimantė suprunkštė išgirdusi jos džiaugsmingas reakcijas, tačiau pamačiusi išsišiepusį lig ausų žavųjį vairuotoją ši susikrimto, kad tinkamai nesureagavo į jo pastangas pirmąjį kartą.

– Tai pataikiau su kava? – išlipdama stotelėje pasmalsavo Rimantė, o gal netikėtas pavydas užspaudė ją, kad naujoji keleivė su juo važiuos iki pat maršruto pabaigos. Vairuotojas taip pat susikrimto, nes norėjo pavežti Rimą iki pat namų.

– Geriau nebūčiau išsirinkęs, ačiū, – švelniai nusišypsojo jis.

– Iki rytojaus tuomet.

– Iki, Rimute, – nusišypsojęs ištarė jis. Rimantė maloniai nustebo, nes taip ją vaikystėje vadino tik senelis.

Paskutinė stotelė, naujoji pakeleivė atbėgo iš galo ir atkišo vairuotojui dėžutę.

– Radau ant praėjimo, gal kas nors pasiges? – ant dėžutės buvo užrašyta “Arvydui”. Nejaugi Rima jam paliko dovaną vis dar jausdamasi kalta?

– Ačiū, pasilaikysiu, – nepasisakydamas, kad dovana turbūt skirta jam, jis atsisveikino su plevėsa, kuri linksmai iššokusi iš autobuso sutrikusi apsidairė ir patraukė į vieną pusę. “Tikiuosi žino, kur eina” pagalvojo Arvydas ir apsisukęs grįžo atgal į miestą.

 

Rimantė

Brisdama per purų sniegą Rima keikėsi, nes be sustojimo iš dangaus krentantis sniegas tuoj užpustys jos keliuką iki namų. Nevažinėjamu keliu eiti kas dieną darėsi vis sunkiau. Pagalvojo, gal reikėtų pačiai nusikasti, bent jau praėjimą iki pagrindinio kelio? Bandydama įsivaizduoti, kaip nukasinėja du kilometrus sniego ir paskui grįžta su kastuvu atgal, Rimantė nusipurtė ir nusprendė, kad greičiau pradės tikėti kalėdiniais stebuklais nei savo noru kas apsnigtą ruožą.

Grįžusi namo pradėjo ruoštis vakarėliui, turėjo lygiai valandą. Dar duše sugalvojo paraityti savo tiesius, įsielektrinusius plaukus. Lauke, artėjant Kalėdoms, buvo apie penkiolika laipsnių šalčio, tad ilgai nesvarsčiusi įsliuogė į megztą žalią suknelę.

Be dešimt minučių šešios gavo žinutę iš Audronės, kad jie jau pakeliui, bus keliomis minutėmis anksčiau nei sutarta. Rima tik tada susizgribo, kad nesupakavo dovanų. Išvertė blizgų maišelį ir ieškodama vienos dovanos pasigedo. Savo senelio dovanos, kalėdinio žaisliuko, kurį buvo sumedžiojusi internete. Deja, bet Rima nespėjo seneliui padovanoti žaisliuko, nes šis netikėtai mirė iki Kalėdų likus dviems savaitėms.

– Velnias, kur tu? – ji gerai žinojo, kad ofise iškristi negalėjo, taip pat negalėjo pamesti jo sniege, tad vienintelis variantas buvo autobusas. O kas, jei dovaną kas nors jau rado ir pasiėmė?

Supakavusi likusias dovanas, tolumoje, per langą, pamatė artėjančias dvi šviesas. Greit apsirengusi išbėgo į lauką ir įsėdo į automobilį.

– Labas vakaras, ačiū labai, kad sutikot atvažiuoti, aš Rimantė, – ištiesė ranką iš galo vairuotojui, šis pasisukęs ją paėmė, prisistatė Deividu ir apsuko automobilį. Vyro profilis pasirodė malonus, Rima stebėjo besišypsančią Audronę, turbūt jis jai patiko.

– Aš turiu mažą problemą, palikau autobuse savo senelio dovaną, vintažinį kalėdinį žaisliuką, jis man labai brangus, nežinau kaip jį atsiimti, labai bijau, kad per savaitgalį jis visai dings.

– O nebandei skambinti į autobusų stotį? – pasiteiravo Audronė.

– O velnias, kaip nepagalvojau, taip skubėjau, sakau gal galėsit stabtelėti ir aš greit patikrinsiu, aš labai atsiprašau.

– Nieko tokio, vakaras ilgas, turbūt niekas nuo septynių dar nebus atėjęs į vakarėlį, – numojo ranka Deividas ir Rima susiradusi autobusų stoties telefono numerį paskambino.

– Labas vakaras, aš viename iš jūsų autobusų maršrutu Suokiškis – Pamiškiai palikau – pamečiau mažą dovaną, ar nieko nepaliko vairuotojas? – Audronė klausėsi dispečerės kitame gale telefono, kuri jai pasakė, kad vairuotojas ką tik baigė darbą ir patraukė į autobusų parke esančius garažus, turėtų jį rasti ten, jei paskubės.

– Aš labai greitai, tik pasiteirausiu ar rado, tikrai labai atsiprašau, – aiškinosi Rima.

– Viskas gerai, tikrai, – maloniai šypsojosi Deividas vis atsisukdamas į Audronę šalia, kuri rankose minkė savo skarą.

Įvažiavome į teritoriją su didžiuliais garažais, nesimatė jokio autobuso kieme, tačiau vieno garažo mažosios durys buvo praviros ir pro jas sklido neryški šviesa.

– Ten, – parodė pirštu Rima ir Deividas sustojo prie pat. – Aš greitai, – pridūrė ji ir išbėgusi šmurkštelėjo pro duris.

Garažas buvo milžiniškas, šešėliuose stovėjo surikiuoti autobusai, sunku pasakyti kiek jų buvo, tačiau tik nuo vieno sklido jauki gelsva šviesa.

Rimantė nedvejodama skubiu žingsniu patraukė link autobuso. Pusė langų buvo užtraukti užuolaidomis, autobuse nieko nesimatė, bet durys buvo praviros, girdėjosi švelni kalėdinė muzika. Rimantę išpylė lengvas prakaitas ir ji nevalingai nusitraukė nuo galvos kepurę, pasitaršė plaukus dar pagalvodama ką ji čia dabar išdarinėja.

Ranka suėmė turėklą prie durų ir įžengė į autobusą. Iškart maloniai pakvipo. Karštu vynu? Rima sustingo, priešais ją, patogiai ant sėdynių įsitaisęs, su prasegtais tamsiai raudonais marškiniais, pusiau gulėdamas, drybsojo vairuotojas. Vienoje rankoje turėjo telefoną, iš kurio sklido Franko Sinatro dainos, o kitoje laikė puodelį, iš kurio lėtai sklido garai. Ant vairuotojo pirštų tabalavo kalėdinis žaisliukas – raudonas namelis, tas pats, kuris turėjo būti skirtas seneliui.

Arvydas lėtai pakėlė akis, lyg būtų jos laukęs ir net nesujudėjo. Jie žiūrėjo vienas į kitą nieko nesakydami, Arvydas akimis perbėgo jos žalia suknele, kuri matėsi pro prasegtą paltą ir apsistojo ties akimis.

– Tai visgi atėjai ieškoti Kalėdinio stebuklo? – Rima tik mirksėjo, Arvydas pasalūniškai šypsojosi ir ji pamiršusi ko atėjo išsišiepė, užsidengė akis ir apsisuko.

– O tu manęs gal laukei? – atsisuko ir į šonus įrėmė rankas šypsodamasi, negalėdama patikėti tuo ką mato.

– Aš apšylinėju prieš kalėdinį vakarėlį, o tu? – pakėlęs į ją puodelį ir siurbtelėjęs paklausė jis. – Dėl manęs atėjai pasipuošusi? – su kiekviena šypsena jis darėsi vis žavesnis. Rimos širdis daužėsi, viskas atrodė netikra.

– Aš taip pat pakeliui į kalėdinį vakarėlį. Matau radai mano kalėdinę dovaną – pirštu parodė į nuo pirštų kabantį žaisliuką, vis žvilgčiodama į jo lėtai besikilnojančią, nuogą krūtinę.

– Nemaniau, kad žinojai mano vardą, ačiū, – Dabar ji neparodė nuostabos, vėl užsidengė akis ir apsisuko nepatikėdama, kad netyčia padovanojo brangų, vintažinį žaisliuką, vyrui, kurį susitiko vos prieš keletą savaičių.

Arvydas tuo metu padėjęs telefoną, žaisliuką ir puodelį atsistojo ir prisiartino prie jos iš už nugaros. Ji krūptelėjo, bet dvelktlėjo malonus apelsinų ir raudonmedžio kvapas ir ji godžiai jo įkvėpusi atsisuko. Arvydas paėmė jos rankas, prisitraukė ją arčiau ir Rima negalvodama palinko link jo. Jis švelniai, viena ranka paglostė jos skruostą, patraukė krentančią garbaną ir lėtai, bet tvirtai pabučiavo. Rimantės pilve suplasnojo drugeliai ir jam pradėjus trauktis ji sugriebė jo galvą rankomis ir visu kūnu prišlijo. Jis nedvejodamas tvirtai ją apglėbė ir pakėlė nuo žemės. Jie nieko panašaus nebuvo jautę – muzika, šviesos, kvapai – viskas susiliejo į mažą naujai sukurtą, kalėdiškai jaukų pasaulį aplink juos.

 

„Kalėdinis autobusas“ 2 dalis

    Rimantė

– Labas rytas, į Suokiškį, prašau.

– Ooo naujas veidas, labas rytas! – netikėtas entuziasmas iš autobuso vairuotojo dar saulei nepasirodžius išmušė Rimantę iš vėžių, ši net sumirksėjo, lyg bandydama dar kartą atsibusti.

– Sugedo automobilis, – į šaliką sumurmėjo ji nežinodama, ar jis tikėjosi atsakymo ar ne.

– Gerai, kad autobusai važinėja, €1.80 prašau, – pakiliai sušuko jis ir guviai atkišo delną. Jis dėvėjo juodas pirštines be pirštų galų ir paėmęs dviejų eurų monetą palinko virš dėžutės surasti naujajai pakeleivei grąžos.

– Mhm, – vėl suburbėjo Rimantė į šaliką. Bijojo pakelti akis į entuziastingo balso savininką, bet akys apsiprato su šviesa ir prieš ją išryškėjo žvalus jaunuolio veidas. Turbūt net už ją pora metų jaunesnis. Ji dar nebuvo mačiusi jauno autobuso vairuotojo, bet tada pagalvojo, kad kažkada, visi vairuotojai juk turėjo būti jauni.

Vairuotojas kartu su bilietėliu atidavė grąžą ir jų akys susitiko pirmą kartą. Ji žiūrėjo į šias gyvybingas, pilnas džiaugsmo akis ir negalėjo suprasti kaip kas nors, kaip kas nors, tokioje ankstyvo ryto sutemoje ir šaltyje buvo toks pilnas gyvybės ir šilumos.

Naujoji pakeleivė paėmusi bilietėlį padėkojo vairuotojui, bet jis ilgėliau uždelsęs paleisti bilietėlį valiūkiškai pridūrė:

– Na, bet nemanau, kad čia bus jums labai liūdna, – Rimantė atsisuko į autobuso saloną. Jame sėdėjo dvi linksmai besišnekučiuojančios senutės, bet ne jos privertė Rimantę išsižioti iš nuostabos. Ji sustingo įsitvėrusi į sėdynių atlošus, vairuotojas žvilgtelėjo į ją veidrodėlyje ir patenkintas pajudėjo priversdamas naująją pakeleivę susirasti sėdynę.

Rimantė žiūrėjo netikėdama savo akimis. Visas autobusas buvo išpuoštas kalėdinėmis dekoracijomis. Lemputės žibėjo skleisdamos šiltą, gelsvą šviesą ir susipynusios su auksinėmis girliandomis palei autobuso lubas, turėklais raizgėsi iki pat jo galo. Keli sėdynių atlošai taip pat buvo apipinti blizgiomis žalios ir raudonos spalvų juostelėmis. Ant langų buvo prilipintos mažos šviečiančios eglutės.

Pagalvotum, kad dekoracijų ir šviesų buvo gerokai per daug, bet viskas buvo taip skoningai išdėliota ir suderinta, kad atrodė taip, lyg autobusas būtų nužengęs iš jaukių Kalėdinių reklamų. Pačiame autobuso gale krito lempučių užuolaida, pusiau dengdama galines sėdynes dailiai surišta iš abiejų šonų. Rimantę tiesiog traukė eiti gilyn į autobusą ir apsupti save šia magija, bet ji to nedarys, būtų kvaila, ji juk ne vaikas, tad atsisėdo beveik pačiame priekyje, ne už vairuotojo, bet dešinėje jo pusėje.

Patenkintas vairuotojas stebėjo naująją pakeleivę veidrodėlyje, kaip ji atsargiai rinkosi kur sėstis ir kaip pamindžikavusi vidury autobuso sugrįžo sėstis beveik į patį priekį.

Autobusas stojo ir vėl važiavo, surinkdamas vis daugiau žmonių. Rimantė stebėjo kaip šiltai vairuotojas su visais bendrauja, žino keleivių vardus, kaip senolių klausia apie jų anūkus, kaip vaikai duoda jam penkis ir klausia ar po pietų vėl juos pasiims iš mokyklos. Kiek laiko jis čia dirba iš kur taip gerai visus pažįsta? Turbūt vietinis, ji pagalvojo. Tada išgirdo kaip vienas vyras, jos tėčio amžiaus, paprašė perduoti linkėjimus savo tėvams. Taip, turbūt, kad visi visus čia pažįsta, tik ji viena vis dar jautėsi svetima.

Kol jaunasis vairuotojas priiminėdavo keleivius ir pardavinėdavo jiems bilietus, Rima jį akylai stebėjo ir klausėsi kiekvieno jo žodžio. Su kiekvienu jo pasisveikinimu ir nuoširdžiu juoku jai vis labiau patiko jo klausytis, patiko žiūrėti į žvalų ir linksmą jo veidą. Jo spinduliuojama šiluma buvo tikras niūros ir šaltos dienos kontrastas.

 

Vairuotojas

Kaskart užsidarius autobuso durims ir jam pajudėjus, naujoji pakeleivė, jau dabar puspilniame autobuse, nusukdavo akis į langą, o vairuotojas susidomėjęs tylia nepažįstamąja vis žvilgčiojo į veidrodėlį. Spėjo pagalvoti, kad jos automobilis galėtų būti sugedęs ir ilgėliau, juk reikia pažinti savo krašto žmones.

Pirma stotelė buvo mokykla, beveik visi išlipo čia. Naujoji pakeleivė nejudėjo, jai reikėjo į centrą, o vairuotojas vis žvilgčiojo į veidrodėlį galvodamas tai kur gi ji lips. Kita stotelė bus centras, bet ji vis dar sėdėjo nejudėdama, nejaugi važiuos į paskutinę stotelę – autobusų stotį? Gal jai, kaip ir daugeliui senesnio amžiaus keleivių lipančių ten, reikia į polikliniką?

Niekas centro stotelėje nelaukė ir niekas nepaprašė išlipti, tad vairuotojas nesustojęs judėjo toliau. Veidrodėlyje pamatė panikos ištiktą naująją keleivę, ji atsistojo.

– Kodėl nesustojot centre? Man reikia ten išlipti. Aš vėluosiu į darbą, sustokit! – Rimantė pradėjo blaškytis po autobusą nustebindama vairuotoją, kuris neturėjo jokio panašaus incidento jau daug metų.

– Čia ne miesto autobusas, panele, keleiviai turi pranešti, kur nori išlipti, tad kitą kartą prieš lipdama pasakykite, kad jus reikia paleisti centre, – rimtai atsakė sutrikusiai keleivei.

– Bet aš jums ir sakau, stokit! Man reikia lipti centre, kur jūs važiuojat?!

– Toli nevežu, nebijokit, tik į paskutinę stotelę – autobusų stotį, ne taip jau ir toli, pareisit atgal. Čia stoti negaliu, – iškėlęs ranką rodė jai nurimti, kad šiuo metu nieko daugiau padaryti negali.

Jis stebėjo sumišusią jauną moterį veidrodėlyje, pykdamas ant jos, kad nežino kaip važinėti tarpmiestiniais autobusais. Yra tekę tokių matyti – tokių nesusigaudančių keleivių. Kai vaikystėje važinėdavo su tėčiu, stebėjo, kaip jis dirba ir klausydavosi jo analizių apie skirtingus keleivių tipus. Iškart buvo aišku, kas niekada neturi pinigų, kas visada prašo išlipti ne vietoje, kas nesupranta kur randasi arba išvis nežino kur važiuoja, visokių jų būdavo, bet būtent dėl to tiek jo tėčiui. tiek jam taip patiko šis darbas. O labiausiai patiko, nes galėdavo senus žmones nuvežti ten, kur jiems reikia. Jiems neprašius, jo tėtis, o dabar jis, sustodavo ten, kur seneliams būdavo patogiausia. Šis tarpmiestinis autobusas jau daugiau nei trisdešimt metų mynė tą patį kelią. Kai kurie keleiviai šiuo maršrutu važinėja visus tuos trisdešimt metų, tad vairuotojai ir pats autobusas jiems būdavo lyg gerai pažįstami namai.

Autobusui sustojus ir dar pilnai neatsidarius durims, naujoji keleivė spruko pro jas nepadėkodama ir neatsisveikindama su vairuotoju, pasileisdama bėgti atgal į miestą. Vairuotojas pagalvojo, kad jis ją dar išmokys kaip elgtis viešajame transporte.

 

Rimantė

– Labas vakaras, tai grįžome? – Rimantė jam atkišo penkiasdešimt eurų tylėdama. Vis dar pyko, kad ryte jos nepaleido centre, nors puikiai suprato savo klaidą, nepykti tiesiog nesisekė.

– Reikia lygiai arba bent jau mažesnės kupiūros, – išskėtė rankas vairuotojas nemandagiai keliauninkei.

– Bet aš neturiu smulkiau, – jos balse pasigirdo pasipiktinimas.

– O čia – ne keitykla, – vėl išskėtė rankas neketinantis nusileisti aikštingai moteriai. Vairuotojas stebėjo kaip jos veide kyla panika ir norėdamas išvengti daugiau dramos uždarydamas duris  pridūrė. – Sėsk, rytoj ryte sumokėsi už du bilietus, sutariam? – įdėmiai, pakėlęs antakį jis laukė patvirtinimo.

– Sutariam, – pažvairavusi nusileido Rimantė ir prieš nueidama atsisėsti, tyliai, bet taip kad išgirstų šis jaunas vairuotojas dar suburbėjo “tikiuosi rytoj bus paskutinė diena”.

Vairuotojas nusišypsojo ir pagalvojo, kad prieš Kalėdas jai automobilio tikrai niekas taip greit nepataisys.

Supykusi Rimantė klestelėjo į sėdynę. Kaip šis, už ją jaunesnis vaikinas drįsta su ja kalbėti kaip su penkiamečiu vaiku? Tada ji susigėdo pagalvojusi, kad penkiasdešimt eurų jam turbūt buvo visos dienos uždarbis, o ji taip įžūliai prašė grąžos.

Artėjant prie jos stotelės, ji pasekė kitų bobučių pavyzdžiu ir padarė tą patį, atsistojo ir paprašė vairuotojo sustoti.

– Tai prieš šventes sugedo mašina, m? Kaip nepasisekė, – ji buvo paskutinė keleivė autobuse.

– Man visada nesiseka prieš Kalėdas.

– Na jau… Koks jūsų vardas, panele? – sukdamas į stotelę paklausė vairuotojas ir ji tyliai sau prunkštelėjo.

– Rimantė, – durys atsidarė ir ji šmurkštelėjo pro jį lauk.

– Iki rytojaus, Rimante, – jis linksmai jai pamojo, o ji atsisukusi piktai jį nužvelgė.

 

Vairuotojas

Kitą rytą, autobusui privažiavus naujosios keleivės stotelę, jis pamatė ją atbėgančią keliuku. Vėluoja. Atsisukęs į tris močiutes garsiai pajuokavo, kad jaunimo kojos stiprios, bet naudotis jomis taip ir neišmoko.

– Labas rytas, atsiprašau, – uždususi ištarė Rima.

– Labas rytas, Rima, atsiprašyti reikėtų šių žavių damų, – jis ranka parodė į šalia jo sėdinčias pagyvenusias moteris, kurios ranka numojo droviai priimdamos komplimentus.

– Aš labai atsiprašau, – sušvokštė į jas atsisukusi Rima.

– €3.60, – ištiesė ranką vairuotojas.

– Ką? Kodėl? – vis dar šnopuodama pakeltu antakiu klausė ji.

– Juk vakar vakare tai nemokėjai, tikiuosi radai smulkesnių, – pamokančiai žiūrėjo į ją vairuotojas.

– Ah taip, atsiprašau, radau, – padavė jam penkis eurus.

– Na va, iškart geriau, – jo veidas nušvito, suskaičiavęs grąžą ir išspausdinęs du bilietus įteikė jai. Rimantė su palengvėjimu įkrito į sėdynę ir šį kartą džiaugėsi matydama kalėdines lemputes, bet negalėjo sulaukti, kada galės atsiimti savo automobilio, negalėjo pakęsti tokių kelionių ir dėl nubėgtų link stotelės kilometrų prakaitu persunktų drabužių dar net darbui neprasidėjus.

– Na va, matai, baigiam išmokti naudotis viešuoju transportu, – šypsodamasis pakomentavo vairuotojas, kai Rima paprašė paleisti ją centre, – bet kitą kartą nevėluok, nelauksiu, – griežtai pridūrė jai išlipant.

Vakare Rima turėjo neatidėliotinų darbų, bet juk savo darbų neturėjo raportuoti vairuotojui. Šis, tikėdamasis ją išvysti jau laukiančią, sulėtino greitį priekyje matydamas tuščią centrinę stotelę, bet ji taip ir nepasirodė, tad jis nesustodamas nuvažiavo. Nė nepajuto kaip jam taip staiga parūpo kurgi ji ir ar turės kaip grįžti namo.

Paleidęs visus keleivius namo ir jau važiuodamas atgal į miestą jis išvydo priekyje besiartinantį taksį. Tikrai ji, pagalvojo, taksi už miestų retai važinėja. Viltingai tikėjosi, kad ryte ją dar išvys.

Jis keldavosi pusę šešių ryte. Turėdavo nuvažiuoti iki autobusų parko garažų, esančių miesto centre, pasiimti savo autobusą ir važiuoti su juo į stotį, kur pradėdavo kelionę. Pasistatęs automobilį ir įšokdamas į autobusą visada su juo pasisveikindavo, pirma paliesdamas duris ir paskui vairą. Tik žiemos laikotarpiu dar apeidavo jį visą; sujunginėdavo visas kalėdines lemputes, patikrindavo, ar visos dekoracijos savo vietose. Juk rytai ir vakarai žiemą būdavo tamsūs ir šalti, tad bent autobuse buvo šiek tiek jaukiau.

Kartais, po darbo, jis pasilikdavo savo autobuse ilgėliau. Tiesiog pasėdėdavo, išgerdavo alaus ir išvažiuodavo namo. Kai netingėdavo, termose, kurį laikydavo pasidėjęs kuprinėje, pasidarydavo net karšto vyno.

Šį rytą jis, kaip ir daugelį rytų, buvo gerai nusiteikęs. Autobusas, švarus, švytintis, tiesiogine to žodžio prasme, buvo paruoštas naujai dienai ir keleiviams. Prieš pasukdamas raktelį jis visada garsiai pasakydavo “na brangute, pasiruošus?” Paplekšnodavo per vairą ir išdardėdavo iš didžiulio garažo į tamsą.

Per naktį šviežiai pasnigo, iškart tamsoje paliko šviesiau, pasijuto kalėdinė nuotaika. Kaip gera buvo jausti negiliame sniege girgždančius autobuso ratus. Tolumoje pasimatė besidarbuojantys sniego valytuvai, vis dar nežymiai snigo, bet išvažiavus iš miesto sniego buvo šiek tiek daugiau. Jis nekantraudamas artėjo prie Rimantės stotelės, bet pamatė tik lėtai artėjantį juodą tašką laukuose. Vėl vėluoja ir šį kartą net nesimatė, kad ji stengtųsi skubėti.

Rimantė dar vakar nusprendė nebėgti, nes nebenorėjo sušlapti nuo prakaito dienai neprasidėjus. Vairuotojas sustojo ir virdamas pykčiu stebėjo, kaip ši lėtai maknojo sniegu. Jis nusprendė, kad keleivės, kuri net nesistengia kažkur būti laiku ir neatsižvelgia į kitų žmonių laiką – laukti neverta, tad pradėjo lėtai važiuoti veidrodėlyje stebėdamas, kaip skubėti pradeda punktualumo stokojanti žmogysta. Staiga pasigirdo negarsus dunkstelėjimas, į kurį jis gal ir nebūtų atkreipęs dėmesio, bet netrukus pastebėjo sniego gniūžtės likučius lange. Jis staigiai sustojo, atsiprašė keleivių ir atidaręs duris iššoko į lauką beveik kaktomuša susidurdamas su Rima, kurios pykčio iškreiptą veidą pakeitė nuostaba.

– Kiek jums, penkiolika?! – čia buvo pirmas kartas kai vairuotojas stovėjo priešais Rimą kaip lygus su lygiu, dėl ko apstulbusi Rima net susigūžė.

– Jūs matėt, kad aš ateinu ir prieš pat nosį sugalvojot nuvažiuoti? Specialiai? – atsigavusi sušuko Rima

– Aš nesu jūsų asmeninis vairuotojas, panele, be to, aš jūsų laukiau, ir laukiau vakar, o šį rytą, net neatrodė, jog skubėjot į autobusą. Jūs suprantat, kad ne mano laiką gaištat, o visų keleivių? – ji jau žiojosi kažką sakyti, bet jis atkišo pirštą ją sulaikydamas. – Parodykit bent šiek tiek pagarbos tiek man, kaip vairuotojui, tiek kitiems, tai viešasis transportas, ne jūsų automobilis. Ir patikėkit manim, tai buvo paskutinis kartas kai aš jūsų laukiau. Jei kitą kartą nelauksite stotelėje, vadinasi nereikia ir autobuso. – Ji šnopavo, norėjo jam kažką atsikirsti, bet susilaikė supratusi, kad peržengė ribas.

– Atsiprašau, – nuleidusi akis pasakė ji ir nusekė vairuotojui iš paskos.

– Negaliu sulaukti, kada pataisys jūsų automobilį ir pagaliau paliksite mus ramybėje, – paduodamas bilietėlį piktai pasakė jis. Šį kartą bijodama kitų keleivių žvilgsnių eidama tarp eilių visiems burbėjo “atsiprašau” ir atsisėdo pačiame autobuso gale.

 

 

 

„Kalėdinis autobusas“ 1 dalis

Skiriu visiems vairuotojams

 

 

Rimantė

– Audrone, nusprendžiau šiais metais atostogų prieš Kalėdas neimti. Gali susitikimus organizuoti iki pat 24-tos dienos ir tarpušvenčiu. Bus mažiau darbų po Naujų Metų, – Audronė didelėmis akimis spoksojo į savo vadovę. Rimantė bemat įžvelgė tą baimę ir suskubo pridurti. – Nesijaudink, tau dirbti nereikės. Galėsi išeiti atostogų kaip ir planavai, aš susitvarkysiu. Tik norėjau pranešti, kad jei kam skubiai reikės susitikimų, gali juos drąsiai organizuoti šventiniu laikotarpiu. – Audronė linktelėjo ir Rimantė beišeidama vėl grįžtelėjo. – Ir dar. Šiandien turėsiu išeiti valanda anksčiau. Susitinku su seniai matyta drauge, nėra reikalo ir tau ilgiau sėdėti ir taip dirbi viršvalandžius, – Rimantė išspaudė savo padėjėjai dėkingą šypseną ir įsmuko atgal į kabinetą.

Audronė nebuvo labai kalbi, o gal vis dar apšilinėjo kojas naujame darbe. Juk notarė Rimantė nebuvo vietinė, niekas jos nepažinojo, tad ir išankstinės nuomonės apie ją negalėjo susidaryti. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl būtent ji gavo darbą. Beveik niekas į padėjėjos darbą nepretendavo, visą mėnesį Rimantė ieškojo tinkamo žmogaus. Todėl Audronė pamačiusi darbo skelbimą savo darbo aprašymo net nesiuntė, galvojo, jos tikrai nesamdys. Bet savaitėms bėgant, o darbo skelbimui nedingstant, Audronė sau pažadėjo, kad jei iki mėnesio galo skelbimas dar bus, ji priims tai kaip ženklą ir visgi išsiųs savo aprašymą. Juk kažkada, labai seniai, dirbo teisininkės padėjėja.

Išaušus spalio pirmosios dienos rytui skelbimas vis dar buvo. Nieko nesitikėdama, po pietų, Audronė sulaukė skambučio ateiti į darbo pokalbį. Vėl nieko nesitikėdama, išsitraukė iš spintos savo trejų metų senumo kostiumėlį, kuris, dėkui Dievui, tiko ir nuėjo. Pasikalbėjo su Rimante, kuri jai pasirodė esanti griežto būdo, bet o kuris notaras švaistėsi juokeliais? Dar eidama namo, nusimetusi visą pokalbio stresą nuo pečių ir morališkai nusiteikusi toliau ieškoti darbo, iš rankinės išsitraukė skambantį telefoną. Galvojo, kad mama teirausis kaip sekėsi pokalbis, tačiau pasigirdo ką tik girdėtas Rimantės klausiantis balsas, ar ji galėtų pradėti dirbti jau nuo pirmadienio. Audronė sutiko. Viskas, apie ką ji tą minutę galvojo, tai kaip prideda įrašą savo darbo aprašyme, kad nuo šių metų spalio ji dirba notaro padėjėja. Nebebus to nelemto trejų metų nedarbo tarpo. Todėl kiekvieną kartą, kai jos naujoji bosė Rimantė dirbdavo ilgas valandas, ji bijojo išeiti namo anksčiau pas savo trimetį Jonuką, bijojo vėl atidaryti tą juodąją skylę ir skambindavo mamai prašydama pabūti su sūneliu ilgiau, žadėdama, kad po trejų mėnesių bus geriau. Tad kai Rimantė pasakė, kad atostogų per šventes neims, Audronę nuliejo šaltas prakaitas, nejaugi teks praleisti visas šventes čia? Audronė gal ir būtų buvusi su ja atviresnė, bet jos vienintelis tikslas buvo išlaikyti darbą ir ji tą ruošėsi padaryti bet kokia kaina.

 

Rimantė džiaugėsi savo naująja padėjėja. Jai nė kiek nerūpėjo jos trejų metų tarpas darbo aprašyme, ji pati tikėjosi, kad kada nors ir pas ją atsiras panašus įrašas ir jokiais būdais nenorėjo, kad nuo to priklausytų jos tolimesnė karjera. Nors ji darbo ieškojo didmiestyje, niekur jokios darbo vietos neatsirado, bet konkursas dėl darbo vyko mažame miestelyje, apie kurį ji iki šios vasaros nebuvo net girdėjusi. Bet ji čia. Ir dirba. Klientai pasipylė vos pravėrus biuro duris, pasirodo, miestelyje dar vienas notaras buvo būtent tai, ko ir reikėjo, tad darbo prasme, sprendimas buvo geras. Na, išskyrus kitą notarę Kristiną, kuri čia buvo senbuvė – miestelio vilkas. Rimantė darė viską, kad tik nereikėtų su ja susitikti fojė ar bet kur kitur.

Atidarius paskutinį darbastalio stalčių sužibo sodriai žalias išsipūtęs dovanų maišelis. Kadangi notaro darbas buvo intensyvus, ji Kalėdinėmis dovanomis pasirūpindavo dar lapkričio pabaigoje. Išvengdavo grūsčių ir pakilusių kainų, visada taip sutaupydavo ir laiko, ir pinigų.

Taip žiūrėdama į dovanų šūsnį įkišo ranką ir sugraibiusi apvalų paketėlį auksiniame popieriuje, pasidėjo ant stalo. Nuo pakabos pasiėmė žieminį paltą, užsimetė šalį, į vieną ranką griebė rankinę, į kitą – auksinį rutulį, nutraukė etiketę su užrašu „Tomui“, išmetė ir išėjo iš savo kabineto, išjungdama šviesą.

– Audrone, turiu vieną dovaną, kurios nebepanaudosiu, – rakindama savo kabineto duris žvilgtelėjo į savo padėjėją, kuri, pamačiusi notarę, pradėjo rengtis paltą, žiūrėdama į ją klausiamu žvilgsniu.

Rimantė priėjo prie jos stalo, padėjo ant jo dovaną ir, nors labai nenorėjo aiškintis, suprato, kad visgi privalės. Nenorėjo, kad naujoji padėjėja pagalvotų, jog ji dalina labdarą, tad susikaupusi ir tarpuakį suspaudusi pirštais pradėjo:

– Padariau kvepalus savo… savo buvusiam draugui, aiškiai paskubėjau, – nepatogiai nusijuokė Rimantė. – Mes išsiskyrėm, – plačiai išskėtė rankas. – Bet kvepalai vyriški, tad pati nepanaudosiu, tėčiui irgi nedovanosiu, žinai, kad nekvepėtų paskui kaip mano buvęs vaikinas, – vėl nepatogiai nusijuokė Rimantė ir Audronė pirmą kartą pasijuto lyg kalbėtųsi su drauge. – Tad sakau, gal tu turi kam padovanoti. Būtų gaila išmesti gerus kvepalus, jeigu ką, gali ir Jonukui padovanoti. Bus pirmieji kvepalai. Dėl manęs tegu juos ir išpila, tiesiog nesinori išmesti į šiukšlių dėžę.

– Gerai, aš paimsiu, ačiū. Manau, mano tėčiui tiktų. Juk dar nemiręs, gali ir pasikvėpinti prieš mamą, – nedrąsiai nusišypsojo ir susigėdo supratusi, kad pirmą kartą pajuokavo savo vadovei girdint. Rimantė sumirksėjo, bet lengviau atsipūtė nesulaukusi jokių klausimų ir padėjėją apdovanojusi šypsena praleido ją pirmą pro duris.

Rimantė patraukė link miesto aikštėje esančios kavinės, kurioje buvo susitarusi pasimatyti su savo netoliese gyvenančia gera drauge Lina. Kur jau netoliese, maždaug už penkiasdešimt kilometrų, bet Linai pagailo Rimantės, todėl nusprendė, reikia bent prieš šventes su ja susimatyti.

– Labas, Rima! O Dieve, kaip seniai tave mačiau! Turėsi viską papasakoti – juk nusipirkai namą, pagaliau pradėjai darbą biure! – spygavo Lina vos ją pamačiusi ir puldama į glėbį apkabinti. Prie vieno staliuko sėdinčios dvi pagyvenusios moterys įdėmiai jas stebėjo. Rimantė vis dar buvo naujiena miestelyje, tik šūsnis paauglių nekreipė į jas jokio dėmesio, užsigulę ant stalo skardžiai juokėsi iš video, kurį rodė vienas paauglys su išskutinėtais antakiais.

– Labas, labas, ne viskas taip egzotiškai skamba, kaip tu čia mane reklamuoji, – nusiimdama šalį ir sėsdamasi su priekaištu veide pareiškė Rimantė. Draugė iškart sužvairavo ir ji nusišypsojusi pridūrė:

–  Bet aš irgi tavęs labai pasiilgau ir džiaugiuosi, kad atvykai į šį užmirštą kampelį, bent vienas pažįstamas veidas per tris mėnesius!

– Kaip tai vienintelis pažįstamas veidas? Juk ne viena atvažiavai?

– Ne viena atvažiavau, bet likau viena, – atsidususi Rimantė nudelbė akis į meniu.

– Ne, tik nesakyk, kad ir vėl?

– Mhm… – kietai sučiaupusi lūpas meniu skenavo Rima.

– Velnias, Rima… Labai atsiprašau, – sugriebė Rimos ranką ją suspausdama.

– Viskas gerai. Man atrodo, kad aš arba prakeikta arba, šiaip, – patraukė pečiais. –  Na, žinai, tiesiog nelemta man būti su mylimu žmogumi per Kalėdas.

– Na jau, nekalbėk šitaip, iš kur tau žinoti, kad su asilu susidėjai.

– Sakai, ne pirmas kartas, jau turėčiau būti pasimokius, ane? Aš ir taip maniau, bet visada tas pats.

– Tai kas nutiko šį kartą? Kas vėl buvo negerai? Ar ketini išvažiuoti? Juk namą pirkot kartu? – Priėjo padavėja, abi užsisakė kavos ir atšlijusi į kėdę Rimantė giliai atsiduso.

– Namą pirkom mano vardu, Tomas nebuvo išdirbęs šešių mėnesių.

– Bet jis tave ir įkalbėjo jį pirkti, ar ne?

– Mhm, pirmas ženklas, kad nereikėjo. Jis užsimanė, žadėjo, kad abu dirbsim, paversim tą kiuženą rojaus kampeliu ir gražiai gyvendami auginsim vaikus. Viskas taip ir atrodė, tvarkėm namo dokumentus… Žinoma, namas vidury laukų, nuo artimiausio kaimelio dar du kilometrai, bet vieta – rojaus kampelis, – užsisvajojusi pasakojo Rimantė priversdama Liną nusišypsoti.

– Vadinasi, ne viskas taip blogai.

– Bet… kol tvarkiausi dokumentus ir įsikūrinėjau biure čia, tas mulkis sugebėjo susirasti naują moterį.

– Ne!!! Negali būti! Kol tu viską dėl jūsų abiejų darei, jis taip su tavim pasielgė?

– Palauk, čia dar ne viskas, – Rimantė padėkojo padavėjai už kavą ir vėl atsisuko į iš nuostabos išsprogdintas draugės akis. – Pasirodo, tai nebuvo šiaip moteris, su kuria ką tik susipažino. Tai buvo jo buvusi mergina, turinti su juo penkiametę dukrą, – Lina išsižiojo.

– Ir… ir ką? Jis niekada apie jas tau per visą šį laiką nebuvo užsiminęs?

– Jis dedasi pats apie jokį vaiką nežinojęs, bet negi dabar draskysi šeimą. Lai būna, – suprunkštė Rimantė maišydama kavą šaukšteliu.

– Aš negaliu patikėti, negaliu, – purtė galvą Lina. – Tai tu liksi čia?

– O kas man lieka? Tas išsikraustė pas buvusią, o aš juk nebeturiu nei buto Vilniuje, nei darbo. Liksiu čia, bent jau iki vasaros, tada bandysiu vėl ieškoti darbo. Nors sodybą iš principo norėčiau sutvarkyti. Asilas, – siurbtelėjo kavos atsidusdama.

– Eina sau… Na ir gerai, tegu ir būna. Susitvarkysi namą, blogiausiu atveju parduosi arba bus tau kur vasaromis sugrįžti, o ir darbe gerai sekasi, bus viskas gerai, – padrąsinamai suspaudė draugės ranką Lina ir taip pat atsiduso.

– Tik, kad vėl liksiu viena per Kalėdas. Net neatsimenu, kada jas švenčiau ne viena.

– Na ir nereikia, galėsi su šeima jas švęsti, juk nėra taip blogai.

– Ačiū, ne. Jie ir vėl lygins mano nevykusį gyvenimą su tobulu sesers gyvenimu ir trimis jos vaikais, – Lina numojo ranka, lyg jau šimtąjį kartą klausydamasi šios pasakos.

– Na ir kas, kiekvienam savo. Ji laiminga augindama vaikus, tu laiminga turėdama karjerą. Nesulyginami, bet vienodai sėkmingi pasirinkimai, – šyptelėjo ji vėl drąsindama seniai matytą draugę.

– Jo, bet neprieštaraučiau turėti karjerą IR vaikiną, – pralinksmėjo Rimantė ir netrukus pokalbis pakrypo link Linos paskutinių atostogų Maltoje.

Taip pliurpė jos dar gerą valandą ir joms atsisveikinus Rimantė iškart pasijuto geriau. Per tiek laiko neturėjo jokio gyvo pokalbio su jokia drauge, tad Lina jai buvo tikra atgaiva, nuėmusi visą kelerių mėnesių įtampą.

 

Linksmai klestelėdama į automobilio sėdynę Rimantė pasuko raktelį ir… nieko neįvyko. Rimantė dar kartą pasuko raktelį ir vėl nieko.

– Ne ne ne ne ne, mažut, būk gera, užsivesk, – meiliai kalbino automobilį Rimantė su lengvai kylančia panika balse. Dar keletas bandymų ir vėl nieko.

– Ne! Velnias! Kodėl?! – Trenkė ranka per vairą ir greitai išsitraukusi telefoną susirado Linos numerį.

– Lina, pasakyk, prašau, kad dar neišvažiavai, – apsikabinusi vairą maldavo Rimantė.

Po keletos minučių Lina privažiavo prie nerimaujančios draugės, kuri dėkodama atsisėdo šalia.

– Ačiū, ačiū, ačiū! – Nenustojo kartoti Rimantė.

– Ką ketini daryti?

– Nežinau, tikrai nežinau. Negaliu temptis jos namo, rytoj skambinsiu į autoservisą. Velnias, atrodo kuo arčiau Kalėdos, tuo daugiau nesėkmių.

– Nekeik Kalėdų – jos šventos ir stebuklingos, – žiūrėdama į kelią priekaištingai pirštu subarė Rimantę Lina.

Lina buvo Kalėdų fanatikė. Kalėdos su vyru ir jų dviem vaikais jau keletą metų buvo mėgstamiausia Linos šventė. Jie visas tris dienas, pradedant Kūčių vakaru, išsijungdavo telefonus ir leisdavo laiką su šeima valgydami, žiūrėdami Kalėdinius filmus ir žaisdami stalo žaidimus. Linos Kalėdos Rimantei atrodė tobulos.

– Taip, taip, šventos ir stebuklingos, pranešiu, kada ir man jos tokios pasidarys, – sarkastiškai atsakė Rimantė.

– Dabar į dešinę, – Linai rodė kelią Rimantė. – Ačiū, tikrai ačiū, kad pargabeni mane namo, galėsi užmesti akį į mano kuklius namus prie tos progos. Atsiprašau, žinau, kad turėjai namo grįžti iki vakarienės.

– Nieko tokio, kartą galima, – pajuokavo Lina ir Rimantė dėkinga jai nusišypsojo. Taip besidalindamos jaukia tyla priartėjo prie priekyje važiuojančio autobuso, Lina be vargo jį aplenkė.

– O! Jau buvau pamiršusi! Iš tiesų esu mačiusi rytais ir vakarais važiuojantį autobusą, o jau galvojau turėsiu kviestis taksi kiekvieną dieną, būčiau tikrai iki Kalėdų bankrutavusi, – žvilgtelėjusi į šoninį veidrodėlį, lyg dar kartą pasitikrindama, ar autobusas tikras, Rima susmuko sėdynėje ir iškart atsipalaidavo.

– Sustok čia, pasitikrinsiu tvarkaraštį, – Rimantė stryktelėjo iš automobilio, nusifotografavo tvarkaraštį ir šmurkštelėjo atgal. – Dabar vėl suk į dešinę, – parodė į keliuką šalia stotelės. – Čia jau mano keliukas, dar pora kilometrų ir būsim vietoje. Aš labai tikiuosi, kad ilgai tuo autobusu važinėti neteks. Nekenčiu viešojo transporto.

– Norėjau klausti, kaip ketini ištverti. Na, bet juk nebus taip blogai kaip Vilniuje, čia nei kamščių nei piko valandų juk nėra.

– Turbūt, kad ne, bet vis tiek purto net pagalvojus, – susigūžė Rima.

Linai sodyba patiko, bet ne taip kaip Rimantė tikėjosi, kad jai patiks. Juk ji buvo be galo sena, siekė šimtą metų, per langus švilpė vėjas, pusė namo buvo negyvenamas. Lina nenorėjo nieko sakyti, bet sau mintyse prisiekė, kad gyvenime tokioje vietoje neliktų nakvoti. Tad ilgai nemindžikuodama suskubo atsisveikinti. Nekantravo nulipti nuo senų girgždančių, medinių grindų.

Rimantė pamojavusi draugei smuko vidun ir pasukusi raktą dar ir skląstį užsklendė. Taip, skląstį, kurios nepanoro panaikinti, tad prie naujų durų pritaisė reikalingą detalę ir dabar naudojo abu užraktus.

Jos nedideliame kambarėlyje ant medinių grindų tįsojo margas, jaukus, tamsiai žalias, samanas primenantis kilimas, kampe degė dar rudenį pastatyta nauja krosnis, prie kurios stovėjo ruda sofa su daugybe mažų pagalvėlių ir priešingoje pusėje plačiaekranis televizorius, kuris čia visai nesiderino.

Įsitaisiusi priešais televizorių su puodeliu karštos arbatos ir pasiruošusi įnikti į serijinių žudikų dokumentikas Rimantė sulaukė skambučio iš tėčio.

– Sveika, dukra, kaip laikaisi? Ar nešalta?

– Labas, tėti, ne, nei kiek nešalta, va kūrenasi malkos, – atsukusi kamerą į krosnį parodė ji.

– Oi kaip gerai, svarbu, kad nesušaltum, kaip darbas?

– Gerai, tik va ką tik mašina sugedo. Gerai, kad Lina buvo atvažiavusi, parvežė mane namo.

– O tai velniava, kaip rytoj į darbą nusigausi? – suraukė savo vešlius, pražilusius antakius Vytas klausdamas dukros. Visada jai skambindavo, bent du kartus per savaitę. Niekada nepamiršdavo.

– Pasisekė, kad yra autobusas, teks paėjėti beveik du kilometrus iki stotelės, bet yra. Tikiuosi neilgam, rytoj paprašysiu, kad kas nors nutemptų mašiną į autoservisą.

– Paskui papasakok kas ten tai mašinai negerai. O tai velniava, tik pernai pirkai. Sakiau tau, kad Citroeno nepirktum, velniai žino, kas per mašina.

– Tėti, taip galėjo nutikti bet kuriai mašinai, – Vytas pradėjo dusliai kikenti pro savo vešlius ūsus ir jie išsiskleidė kaip šluostė, atidengdami plačią burną. Rimantė negalėjo atsispirti savo tėčio nuoširdžiam juokui ir pati nejusdama nusišypsojo. – Ir… nusprendžiau dirbti tarpušvenčiu. Daug klientų, niekur nevažiuosiu šį kartą.

– Viena Kalėdas švęsi? – vėl rūsčiai, bet su rūpesčiu balse, pasiteiravo tėtis.

– Tėti, atitrauk telefoną nuo ekrano, matau tik tavo šnerves.

– Oi atsiprašau, užsimiršau, – vėl plačiai išsišiepė jis.

– Mano padėjėja irgi viena švęs su savo vaiku, jau pasikvietė pas save, – nenorėdama pamelavo ji.

– Norėjau klausti, ar nenori su mumis skristi į Norvegiją pas Mildą, bet jei jau dirbsi ir susitarei švęsti su kolege, tai gal ir gerai, – patraukė pečiais Vytas.

– Vėl pas Mildą skrisit? – Rimantė neišsidavė, bet degė viduje. Suprato, kad sesuo vėl nupirko tėvams bilietus nepasitarusi su ja. Ją pakvies tada, kai jau nebebus laiko, kada susiplanuoti kelionę, o bilietus tektų pirkti už kosminę kainą.

– Jau nupirko bilietus, kaip gi atsisakysi švęsti Kalėdas su anūkais. Būtų smagu jei ir tu galėtum prisijungti.

– Mhm, būtų smagu, bet tikrai negalėsiu, – tėtis garsiai atsiduso į telefoną, vėl šiek tiek per arti. Rimantei visada suskausdavo girdint tuos gilius, tiek daug slepiančius atodūsius.

– Na gerai, dukrele, jei spės sutvarkyti mašiną, atvažiuok kurį savaitgalį iki mūsų, nors mes jau kitą savaitę išskrendam ir būsim iki pat sausio trečios.

– Gerai, tėti, pasistengsiu, bet nieko nepažadu, – nusišypsojo ji. Jiems atsisveikinus, ji žvilgtelėjo į autobusų tvarkaraštį. 7.30, ne taip jau ir blogai, tik kad jai iš namų išeiti teks septintą, kai su automobiliu išvažiuodavo be dvidešimt aštuonios.

 

Žadintuvas suskambo lygiai šeštą ryto. Rimantė užsiplikė kavos, pasidarė avižinės košės su užsilikusiu bananu. Pjaustydama bananą į dubenį pagalvojo, kad teks apsipirkti per pietų pertrauką, nes autobusas atgal važiuos iš miesto jau pusę šešių vakaro, ji tikrai nespės subėgioti. Perskaičiusi keletą teisinių naujienlaiškių su kava, ji susiruošė ir be penkių septynios su antru puodeliu kavos, kad nesušaltų eidama du kilometrus, išėjo pro duris.

Dar buvo naktis, žvarbi, bet švietė ryškus mėnulis giedrame danguje ir visas laukas matėsi lyg ant delno. Baugu jai nebuvo, tamsos ji nebijojo, bet vis tiek apsidairė, ar nesimato kokio laukinio žvėries. Netoliese pastebėjo tik penkias stirnas. Geras ženklas, jei stirnos nesibaido, tai nėra ir jai ko bijoti.

Kelias Rimantei neprailgo, jau buvo viską apsvarsčiusi iš vakaro. Atsisiuntė podkasto apie teisę epizodus ir gurkšnodama kavą sparčiu žingsniu artėjo link stotelės. Net pagalvojo, jog visai galėtų mėgautis tokiais rytiniais pasivaikščiojimais, pasijuto labai produktyvi.

Pasiekusi stotelę, apšilusi nuo ilgo ėjimo, bet apšalusi veidą, palaukė vos keletą minučių ir netrukus pasirodė artėjančio autobuso šviesos. Kažkur pilve netikėtai sukuteno jaudulys.

 

Elita Vilčinskaitė Lahm „Kalėdų autobusas“

Kalėdos – laukiamos ar jau spėjo užknisti gruodžiui neprasidėjus? 😃 Tikiuosi esi vienas iš tų, kuris kasmet žiūri kalėdines romantines istorijas, o pamatęs knygą su įspaustom snaigėm viršelyje (kaip pvz Karen Swan!) nedelsęs dediesi ją į krepšelį 😏

Jei atpažinai save – lik čia. Tavęs laukia pilnos rogės kalėdinių meilės istorijų 😋

Mano istoriją pavadinimu “Kalėdinis autobusas” išvysite trečiadieniais. Ko tikėtis? Lengvos ir jaukios mažo miestelio istorijos. Šį kartą nebus tokių aistrų ir dramų, kokias pateikiau „Vasaros deserto“ metu 😃
Taip pat, pirmą kartą rašiau trečiuoju asmeniu, žemai lenkiu galvą tiems, kurie juo rašo — pasirodė be galo sunku!
Kadangi dalinsimės istorijos puslapiais kas savaitę, aš vėl nekantriai lauksiu jūsų pastebėjimų ir pagyrų!
O jei dalimis skaityti nelabai mėgstat, turiu taip pat gerų žinių – dar prieš Kalėdas, visos istorijos bus jau su jumis, tad per visas šventes, norėdami atsipūsti, galėsite griebti ir skaityti kažką šventiško ir malonaus 😉
Susitikime lavisaspell.lt arba Wattpade: @ElitaLahm
Už viršelį esu be galo dėkinga Kornelija Gražulytė, ačiū – jis nuostabus!
Už nuotrauką – savo kantriausiam vyrui pasaulyje
Už pirmus įspūdžius ir gerą žodį – Ieva ir Kristinai
Už akylų redagavimą – Urtei ir Kristei
Na ir žinoma, už profesionalų darbą, kad istorija pasiektų jus tokia kokia yra ačiū Auksė ir Aušra ❤️