Rimantė
Rima lėtai išlipo iš autobuso ir sukaitusi žingsniavo link pravirų garažo durų, kai staiga toptelėjo, kad jos laukia, o ji net neįsivaizduoja kiek laiko praėjo. Paspartinusi žingsnį išlipo į snyguriuojančią naktį svarstydama kurį pasiaiškinimą reikėtų naudoti, bet pamatė, kad be reikalo. Padėjėja Audronė su žaviuoju draudėju tvirtai sulipę lūpomis turbūt seniai pametė laiko nuovoką kaip ir ji.
Rima žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos, kuris dabar rodė dvidešimt minučių po septintos ir nieko nelaukusi atidarė automobilio galines dureles priversdama naująją porelę atšlyti.
– O Dieve, kaip vėlu, – suspigo Audra, žvilgtelėdama į laikrodį ir nežinodama kaip toliau pratęsti mintį įlindo į savo šaliką. Deividas be žodžių užvedė automobilį, o Rima atsikrenkštė.
– Viskas gerai, nenorėjau trukdyti, – ji nežinojo kodėl taip pasakė, juk galėjo tiesiog apsimesti, kad visą šį laiką ieškojo paliktos dovanos, apie kurią atsiminė tik aistrai šiek tiek atslūgus.
Stebėdama Audrą su Deividu ir kaip jie meiliai glaudžiasi vienas prie kito, vis galvojo ar artėjančios Kalėdos pagaliau gali būti kitokios. Visą kalėdinį vakarėlį Rima mintimis grįždavo į tą stebuklingą kalėdinį autobusą, svajodama tik apie Arvydą ir jo tvirtas rankas spaudžiančias ją prie savo tvirto kūno. Net pagalvojo, kad po savaitgalio apsilankys parduotuvėje ir nusipirkusi kalėdinių dekoracijų išpuoš savo namus, gal pagaliau bus priežastis tai padaryti.
Tačiau vakarui įsisiūbavus, kalbant su kitais pastate dirbančiais darbuotojais ir į klausimą “Kur švęsi Kalėdas?” atsakant “nežinau” Rimantė pradėjo jaustis nesmagiai. Atsiminė savo šeimą, mamą priekaištaujančią dėl kiekvieno jos pasirinkimo, seserį, laimingai susituokusią su verslininku ir jai pasidarė liūdna. Įsivaizdavo, kaip šeimai praneša, kad jos naujasis draugas – autobuso vairuotojas ir prieš akis iškart išlindo smerkiančios mamos akys bei sesers pašaipi šypsena. Ji norėjo tikėti, kad mama ir sesuo linki jai gero, tačiau jos abi turėjo konkretų įsivaizdavimą, kaip tas “geras” privalo atrodyti.
Arvydas
Visą savaitgalį Arvydas jautėsi lyg ant sparnų. Darbo vakarėlį praleido šokdamas su kolegomis ir ilgai neužsibuvęs patraukė namo. Kitą rytą turėjo anksti keltis ir važiuoti į tėvų namus, kuriuose kasmet, savaitę prieš šventes, praleidžia su tėvu kepdami kalėdinius sausainius ir kūčiukus, kol mama tvarko ir dekoruoja namus.
– Tai kaip praėjo vakarėlis? – minkydamas tešlą klausia Arvydo tėvas.
– Kaip ir kasmet. Prisišokom, Antanas prisigėrė ir vėl Laimą visą vakarą šokdino, – tėvo pečiai pradėjo trūkčioti, jis garsiai kvatojo.
– Tas senas kuilys, šitiek metų vis nesikeičia ir vis paskui Laimą, – toliau kikeno jis.
Arvydo tėvas visą gyvenimą dirbo autobuso vairuotoju, o jam išėjus į ankstyvą pensiją perleido šeimos profesiją savo sūnui. Kol mama dirbo sesute ligoninėje, tėtis pasiimdavo Arvyduką į autobusą, kuriame jis ruošdavo pamokas, kartais paskaičiuodavo grąžą ir su visais kaimo žmonėmis bei vairuotojais pažindinosi.
– Žinai, prieš keletą savaičių pasirodė nauja keleivė, – pradėjo sūnus tešloje įspaudinėdamas žvaigždutes ir snaiges. – Labai jau rimta dedasi ir iškart buvo aišku, kad iki šiol nebuvo naudojusis tarpmiestiniais autobusais.
– Ieškojo kur įkišti banko kortelę?
– Ne, tikėjosi, kad skaitau mintis ir žinosiu, kur jai reikia išlipti, – abu nepakeldami akių pradėjo prunkšti.
– Vėl šaipotės iš vargšų žmonių? – praeidama ir kraipydama galvą subarė juos mama.
– Tai išauklėjai? – nekreipdamas dėmesio į žmoną paklausė tėvas.
– Išauklėjau, – šypsojosi Arvydas. – Tu dar įsivaizduok. Ji galvojo, kad autobusas turi jos laukti, vėlavo du kartus iš eilės, trečią kartą kai pamačiau, kad net nesistengia paspartinti žingsnio galvoju pamokysiu aš ją ir nuvažiuosiu, tai žinai, ką ji padarė? Metė gniūžtę į langą! – Tėvas pakėlė antakius.
– Tai palauk, apie kokią keleivę mes čia kalbam? Ji vaikas ar šiaip išlepus miesčionka? – susidomėjęs klustelėjo rankoje laikydamas kiaušiniu suvilgytą vatą. Kiaušinis lėtai varvėjo pirštu žemyn link riešo ir šis pajutęs jį nulaižė.
– Miestietė, jokių jai ne penkiolika. Turbūt mano amžiaus, gal šiek tiek vyresnė, – plačiai šypsojosi Arvydas. – su charakteriu, – pridūrė jis ir tėvas kilstelėjęs antakį su ta pačia vata rankoje jam pabaksnojo.
– Aaa, supratauuu, – išsišiepė jis. – Žinai, aš tavo mamą irgi autobuse sutikau, vežiau į jos pirmą dieną darbe ligoninėje. Pamačiau, kad baltas chalatas iš po palto kyšo ir iškart pagalvojau, kad gal kokia daktarė. Ligoninė buvo paskutinė stotelė mano maršrute, kaip aš dabar paleisiu tokių gražuolį, galvoju. Susiėmiau už širdies jai lipant pro duris, sulaikiau orą, išsprogdinau akis, pradėjau švokšt pro dantis, paskui pagalvoju, gal negražiausias vaizdelis suviliot moterį, bet suveikė. Tų kartų papyko, bet kitų dienų jau šypsojos, – ir pradėjo kikenti atsiminęs tą laiką. Žmona eidama pro šalį šluoste trenkė vyrui per petį, taip pat prisimindama tą gėdingą dieną.
– Dar pažiūrėsim ar tas pats likimas laukia, – patapšnojęs tėvui per petį pašovė pirmą skardą į orkaitę ir pradėjo svajoti, kaip pirmadienio rytą vėl pasimatys su Rima.
Rytas Arvydui prasidėjo puikiai. Savaitę prieš Kalėdas jis iš savo ištikimų keleivių sulaukė dovanų. Kartais tai būdavo medaus stiklainiukas ar kokie saldainiai, o iš vienos bobutės Olgos, kaip ir kasmet, jis gavo naujas kumštines pirštines, mat ši vis keikdavo jo bepirštes pirštines sakydama, kad tai niekai.
“Štai ir ji” pagalvojo žiūrėdamas į stotelėje susigūžusį juodą gniutulą ant suolo.
– Labas rytas, – meiliai pasisveikino ją išvydęs autobuso šviesoje. Rima pakėlė akis, bet jos kažkodėl buvo liūdnos.
Nedaugžodžiaudama ji įsigijo bilietą. Arvydas pamatė, kad ji pastebėjo jam dovanotą žaisliuką, kuris dabar kabėjo jam virš galvos. Jų akys susitiko, tačiau netarusi žodžio Rima nuėjo atsisėsti kiek toliau nei įprastai, ten, kur jos atvaizdo nesimatė per jo veidrodėlį.
Visą kelią Arvydas svarstė, kas nutiko, kad po tokio nuostabaus vakaro Rima pradėjo jo vengti?
– Beje, kur tu dirbi? – lyg niekur nieko paklausė Arvydas beišlipančios Rimos.
– Notaro biure, centre… bet planuoju tęsti mokslus ir tapti advokate.
– Jei tapsi advokate, visai šypsenos nebeišspausi, – atsilošęs sėdynėje į susimąsčiusią Rimą meiliai žiūrėjo Arvydas. Ši pusę lūpų šyptelėjo ir išlipusi nužingsniavo link miesto centro.
Rimantė
Atvykusi į biurą Rimantė rado savo padėjėją besišypsančią. Jos tokios iš ryto dar nebuvo mačiusi. Iškart atsiminė euforiją, kurią jautė tą penktadienio vakarą ir kaip greit ji dingo, kai suprato, kad mama ir sesuo jos naujiems santykiams nepritartų. Kaip ir kiekviena mylinti dukra, ji troško būti pripažinta savo šeimos moterų.
Lėtai darbuodamasi Rima pagaliau sulaukė pietų pertraukos ir skambučio.
– Sveiki, skambinam dėl Citroeno, jau sutvarkėm, galit atvažiuoti atsiimti, – Rima atsiduso ir sudribo kėdėje. Prieš porą savaičių manė, kad tai bus geriausia žinia prieš Kalėdas, bet dabar pasijuto priešingai, lyg gavusi dar vieną smūgį tiesiai į paširdžius.
– Gerai… ateisiu pasiimti už poros valandų.
Rima važiavo savo Citroenu namo ir galvojo apie Arvydą ir tą magišką penktadienio vakarą.
Grįžusi nusprendė paskambinti tėvams ir pasiteirauti, kaip jiems sekasi Norvegijoje pas seserį.
– Ooo, vargšelė, ir vėl viena praleisi šventes? – štai. Tas nenuoširdžiai apgailestaujantis sesers tonas. Rima gerai žinojo, kad sesuo džiaugiasi, kai jai nesiseka. Visada taip buvo, kažkokia keista konkurencija nuo paauglystės laikų, kurios niekaip nesugebėjo užglaistyti.
– Pati nusprendžiau dirbti per šventes, bus, tiesiog – eilinis savaitgalis, – teisinosi ji.
– Ir namų nesipuoši? Bent sau pasipuoštum, nežinau, kokią mažą eglutę pasidėk ant stalo, ar dar kažką.
– Neturėjau laiko. Biure yra eglė, užteks ir tos, – melavo Rima. Tarp jų tvyrojo nemaloni tyla, kurios fone girdėjosi spygaujantys sesers vaikai.
– Nusprendžiau pradėti ruoštis advokato kvalifikacijos egzaminui po Naujų Metų, – nežinodama ką daugiau pridurti išspaudė Rima, tikėdamasi, kad su tokia žinia mama nuo jos atstos bent jau iki Naujųjų Metų.
– Aaaa, pagaliau, na pagaliau galėsi būti rimta savo profesijos atstovė!
– Maam, juk sakiau tau, kad notaras ir advokatas tai tik skirtingos to pačio lygio kvalifikacijos.
– Taip taip taip, bet dabar galėsi visiems sakyti, kad esi advokatė, o ne notarė, – su palengvėjimu atsidususi tarė mama, pagaliau atsikračiusi nusivylimo, kad jos dukra nebebus tik pašalpiniams padedanti notarė. Rima nieko nebesakė ir suskubo užbaigti pokalbį. Supykusi nuėjo į vonią ir nusprendė, kad į darbą rytoj vėl eis pėsčiomis.
Arvydas
Arvydas šį rytą atsikėlė su nerimu krūtinėje. Vakar Rima autobusu namo negrįžo, tai gal jos automobilis jau sutaisytas? “Tikiuosi ne” pagalvojo lįsdamas į kalėdinį megztinį. Savaitė prieš atostogas, juk galima, pasiglostęs ant pilvo tariamą Kalėdų senelio atvaizdą įjungė virdulį.
Pamatęs ją stotelėje atsipalaidavo.
– Labas rytas, Rima, – švelniai į ją pažvelgė lyg bijodamas išgąsdinti.
Šiandien ji atrodė vis dar liūdna, bet buvo čia, žiūrėjo Arvydui tiesiai į akis, tada žvilgtelėjo į padovanotą namelį ir vėl į jį.
– Ar viskas gerai? – rinkdamas grąžą pasiteiravo Arvydas.
– Gerai.
– Maniau, kad jau sutvarkė automobilį, jei vakar negrįžai autobusu.
– Ne, kolegė parvežė, – bet Arvydas jos atsakymo tikrumu suabejojo.
Išleidęs rytinio maršruto pakutinius keleivius, jis užrakino autobusą ir perėjo per jį tikrindamas, ar nėra jokių šiukšlių ir ar visos dekoracijos savo vietose. Jo minčių neapleido staiga pasikeitęs Rimantės elgesys, kurio šis niekaip negalėjo suprasti.
Iššokęs iš autobuso jis nuskubėjo link miesto centro. Stabtelėjo kavinėje, paėmė dvi juodas kavas ir per aikštę, ką tik nušluotu sniego keliu, patraukė tiesiai link biuro.
– Labas rytas, – žvaliai pasisveikino Arvydas vos įėjęs pro duris.
– Sveiki, – Audronė atsargiai nužvelgė į pirmą kartą matomą jaunuolį su dviem kavos puodeliais rankose.
– Kuo galiu padėti?
– Aš susitaręs su Rima, – jis kilstelėjo puodelius, lyg duodamas jai suprasti, kad tai asmeniškas reikalas.
– Aa, gerai, prašom užeiti, tuomet, – vis dar suglumusi ji pamojo durų link. Arvydas dėkingai linktelėjo ir drąsiu žingsniu patraukė prie durų. Pabeldęs jas atidarė ir nieko nelaukdamas įėjo į kabinetą.
– Labas rytas dar kartą, – žvaliai išsišiepęs pasisveikino Arvydas ir žengė link stalo.
– La-labas, – sutrikusi Rima pakėlė akis nuo popierių netikėdama tuo, ką mato savo kabinete. – Ką, ką čia veiki? – Net nepajautė kaip nuostabos ištikta nusišypsojo.
– Nežinojau, kad nešioji akinius, – tiesdamas puodelį Rimai pakomentavo Arvydas ir jos veidas išraudo.
– Tik kai dirbu prie kompiuterio. Ačiū, – paimdama puodelį iš jo rankos užsižiūrėjo jam į akis ir šis patenkintas, kad netikėtas apsilankymas einasi geriau nei tikėjosi klestelėjo į kėdę priešais stalą. – Tai kokia proga nusprendei aplankyti? Tikrini, ar tikrai dirbu notare? – šypsodamasi gurkštelėjo kavos. Arvydas tuo metu prasisegė savo paltą ir iš jo pasirodęs Kalėdų senelio atvaizdas privertė Rimą prunkštelėti.
– Ne, – pasišiaušė plaukus lyg prigautas nepatogaus klausimo. – Norėjau sužinoti, ar tau viskas gerai, – pasirėmęs ranka ant kėdės atlošo persibraukė pirštais per lūpas lyg primindamas, kad kalba apie tą vakarą, kai bučiavosi.
Rima vėl išraudo nusukdama akis į šalį, bet po sekundės grąžino žvilgsnį ir nuoširdžiai nusišypsojusi užsidengė veidą rankomis. Lygiai taip pat, kaip tą vakarą autobuse. Jo klausiantis žvilgsnis laukė, kol Rima pradės kalbėti.
– Taiip, viskas gerai… – ji žiūrėjo į jį ranka užsidengusi burną, vis dar negalėdama patikėti, kad jis čia, sėdi jos kabinete.
– Neįtikinai prastai meluoji, – žaismingai nusišypsojo jis ir pajutęs lengvą paniką jos žvilgsnyje nukreipė temą. – Ar pamatysiu tave šį vakarą?
– Pamatysi, – spoksodama į puodelį rankose ji vėl pakėlė į jį akis.
– Džiaugiuosi, – Arvydas pakilo nuo kėdės. – tuomet iki vakaro.
– Iki… – Ji vos pakėlė ranką jam pamodama ir jam uždarius duris pajuto palengvėjimą.
Vakare Rima pasirodė stotelėje kaip ir žadėjo. Duodamas jai bilietėlį Arvydas suspaudė jos ranką ir ši susigėdusi ją ištraukė. Šį kartą atsisėdo šiek tiek arčiau, kad jis galėtų ją matyti veidrodėlyje. Likus kelioms paskutinėms maršruto stotelėms, autobuse liko tik Rima. Artėjant prie jos stotelės ji atsistojo iš vietos, tačiau Arvydas pasuko link jos namų keliuko.
– Ar taip galima?
– O kas mane patikrins? – šelmiškai šyptelėjo Arvydas.
– Ačiū. Anksčiau nebuvo tiek daug sniego, vėjas vis nupustydavo jį nuo keliuko, – tarė Rima, prisėdusi šalia vairuotojo. Ji vis svarstė, kaip iš šono atrodo lauku riedantis Kalėdinis autobusas ir nebesulaikė šypsenos.
– Kas? Kas yra? – Arvydas sutriko ir per petį pradėjo dairytis į klegančią Rimą. Jis dar nebuvo girdėjęs jos garsiai besijuokiančios.
– O Dieve, nieko, nieko, vairuok, – ji vėl suprunkštė.
– Sakyk kas yra, nes paliksiu lauke.
– Aš tik svarstau, kaip juokingai iš šono atrodo laukais dardantis kalėdinis autobusas, – Arvydas išsišiepė patenkintas.
– Žinoma, kad puikiai, vienintelis šviesulys laukuose, – plačiai nusišypsojo jis žiūrėdamas į ją veidrodėlyje.
Arvydas apsisuko dideliame Rimos kieme, o ši pasidžiaugė, kad mašiną buvo įvariusi į garažą.
– Tai nepatinka tau notarės darbas? – išjungdamas variklį pasisuko į čia pat sėdinčią Rimą.
– Kodėl taip sakai? Labai patinka.
– Sakei, kad bandysi tapti advokate.
– Ai tas… – nuleido galvą knibinėdama savo šaliko kutus.
– Tai nenori tapti advokate, bet vis tiek keisi profesiją? Kodėl?
– Nežinau… galėčiau atsidaryti savo kontorą…
– O dabar negali?
– Ne, yra nustatytas notarų skaičius šalyje ir kiekviename regione. Nėra tokios laisvės kaip advokatams, – Arvydas palinksėjo. – O tu? Patenkintas vairuotojo darbu? – Arvydo veidas nušvito.
– Žinoma, geresnio darbo niekur nerasčiau, – ji žiūrėjo į pačią nuoširdžiausią šypseną netikėdama, kad tai galėtų būti tiesa ir pavydėdama Arvydui, kad šis toks užtikrintas ir laimingas dėl savo pasirinkto kelio.
– Rima?
– Mm? – kilstelėjo galvą ji.
– Laimės statuse nerasi, – jis ištiesė ranką ir švelniai prilietęs jos smakrą pakėlė į viršų. Ji pažvelgė į jį savo liūdnomis akimis. – Ir nesvarbu, ką mano kiti, – jis paglostė jos skruostą ir ji dėkingai šyptelėjo.
Suskambo Arvydo telefonas, ekrane pasirodė žodis “Dispečerė”.
– Manęs laukia, turiu važiuoti. Nebijai čia būti viena?
– Ne – patvirtino ji ir pakilo nuo sėdynės. Jis užvedė variklį ir atidarė duris. – Ačiū, – atsisukusi palinko pakštelėti jam į skruostą ir išlipo iš autobuso.
Rimantė
Keletą dienų Rima atidžiai stebėjo Arvydą dirbantį savo darbą. Stebėjo kiekvieną jo šypsnį ir tai, kaip džiaugsmingai jam dovanas Kalėdų proga dovanoja keleiviai. Jos širdį šildė nuoširdus spygaujančių vaikų džiaugsmas pamačius šventines autobuso dekoracijas. Arvydas jai papasakojo, kaip keletas vaikų važinėjančių autobusu, namuose, per šventes, net neturi eglutės, tad šis kalėdinis autobusas atstoja jiems visas šventes.
Kiekvieną kartą matydama Arvydą, ji norėjo pasiūlyti praleisti Kalėdas kartu, tačiau bijojo suteikti sau net menkiausią viltį, kad galbūt pagaliau, švęs Kalėdas ne viena.
Penktadienis. Nuo pat ryto pradėjo švelniai pustyti, bet Rima nusprendė rizikuoti ir važiuoti į darbą autobusu. Tai buvo paskutinė proga pasimatyti su Arvydu prieš šventes.
– Ar labai sunku buvo eiti? – susirūpinęs paklausė jis pamatęs Rimos sniegu aplipusį šaliką.
– Sunkiau nei vakar, bet viskas gerai, – atsivyniodama šaliką nusišypsojo ji, pamačiusi susirūpinusį veidą.
Visą kelią galvojo kaip paklausti jo apie Kalėdas, bet nedrįso. Žinojo, kad liks dar viena galimybė vakare, bet tai bus paskutinis jos šansas. Tad vėl neišdrįsusi prabilti šoktelėjo iš vietos autobusui sustojus centre ir spruko pro duris.
Darbe tvyrojo pakili nuotaika, padėjėja Audronė atrodė kaip niekad nuostabiai, greičiausiai su kaimynu Deividu kažkas rimtai užsimezgė. Rimą tai džiugino. Atsiminė, kokia liūdna atrodė Audra pirmas savaites darbe, o dabar, regis, džiaugėsi gyvenimu savęs nestabdydama. Rima irgi norėjo to paties. Nestabdyti savo laimės, norų ir jausmų. Ją ėmė pyktis, kad niekaip negali atsipalaiduoti ir išsivaduoti iš lūkesčių, kuriuos jai įskiepijo mama.
Dabar bus kitaip, ji pažadėjo sau. Dabar ji leis sau džiaugtis, taip kaip džiaugiasi kiti. Be suvaržymų, be apribojimų, laisvai kaip Arvydas moka džiaugtis viskuo, kas jį supa.
Belaukiant darbo dienos pabaigos, ji žvilgtelėjusi pro langą pamatė stojantį autobusą. Tą vienintelį kalėdinį autobusą mieste. Šoktelėjo iš kėdės ir išlėkė pro kabineto duris jo pasitikti. Jau įsivaizdavo, kaip įsikibs jam į rankas ir pabučiuos, bent jau į skruostą, bet tikrai pabučiuos. Pro duris, sniegą nuo plaukų nusipurtęs Arvydas akimis susirado prie kabineto stovinčią Rimą ir patraukė link jos. Audronė stebėjo visą sceną iš šalies, bet laiku supratusi nesikišti įniko į kompiuterį apsimesdama, kad jų nemato. Rima pradarė kabineto duris ir tyliai sumurmėjusi “labas” praleido jį vidun. Uždariusi duris pasiliko stovėti nugara atsirėmusi į jas laukdama kol Arvydas į ją atsisuks.
– Labas, – dusliai pusbalsiu pasisveikinęs priėjo prie jos priversdamas jos pakaušį lengvai dunkstelėti į duris. Iškart pastebėjęs sugriebė jos galvą atsiprašydamas ir pabučiavo į kaktą. Ji nusijuokė rankomis suimdama jo rankas vis dar laikančias jos veidą.
– Aš turiu eiti, bet negalėjau sulaukti vakaro tavęs nepamatęs dar kartą, – ji visu kūnu prišlijo prie jo.
– Džiaugiuosi, kad atėjai, – beveik šnabždėdama tarė ji truputi pasistiebdama. Arvydas priėmęs tai kaip ženklą priartėjo prie jos lūpų, bet pabučiavo į skruostą ir atšlijo.
– Iki greito, Rima, – ir dar kartą priartėjęs prie jos ištiesė ranką atidaryti durų, priversdamas ją sulaikyti kvėpavimą. Rima išėjo kartu. Prie Audronės stalo jų laukė Kristina, kuri nulydėjusi žvilgsniu Arvydą pabaksnojo pirštu per langą, pro kurį matėsi žibantis autobusas ir garsiai paklausė, kas čia per cirkas.
– Klientas, – beveik automatiškai atsakė Rima, stebėdama nueinantį Arvydą, kuris išgirdęs jos atsakymą sekundei stabtelėjo, bet neatsisuko ir per gatvę patraukė link savo autobuso. Rimą išpylė šaltas prakaitas, ji buvo tikra, kad jis išgirdo jos atsakymą. Kokio velnio ji pasidavė šios pabaisos įtakai? Juk dar prieš valandą žadėjo sau būti laisva ir nevaržoma jokių įsitikinimų bei svetimų nuomonių.
Pasibaigus darbui ir apsikeitus kalėdiniais sveikinimais su Audra ji nuskubėjo per miesto aikštę tikėdamasi, kad visko nesugadino.
– Labas, – nedrąsiai ištarė ji ieškodama jo veide užuominų apie šiandienos popietę.
– Sveika, neužpustė? – be emocijos veide paklausė Arvydas.
– Dar ne, – “Išgirdo” pagalvojo Rima paėmusi bilietą iš jo šiltos rankos ir klestelėdama į keleivio sėdynę daugiau nieko nebesakė. Ji svarstė, kaip galėtų ištaisyti savo klaidą per dvidešimt minučių?
Jiems važiuojant oras darėsi vis bjauresnis. Su kiekviena minute pustė vis smarkiau. Išlipus priešpaskutiniam keleiviui ir Rimai kaupiant jėgas atsiprašymui, Arvydas sulaukė skambučio.
– Paskutinis maršrutas, tuoj apsisuksiu ir važiuosiu atgal… aha… Tai šiandien atvažiuosiu pas jus, ką aš vienas veiksiu, jei taip pustys tai rytoj ir jūsų nebepasieksiu… mhm… iki greito! – Rima susigūžė, stengėsi suprasti apie ką buvo pokalbis ir su kuo, bet jo užteko, kad numuštų bet kokias viltis kartu praleisti Kalėdas.
– Aš tave parvešiu namo. Daug prisnigo, tamsu.
– Ačiū… – sutrikusi Rima pasijuto dar nepatogiau, kaip ji galėjo jo gėdytis?
– Turi planų Kalėdoms? – Staiga pasiteiravo Arvydas sukdamas į jos keliuką. – Velnias, beveik nieko nesimato…
– Aaa… turiu, – sutrikusi garsiai pasakė Rima ir mintyse nusikeikė.
– Puiku, nors jei taip ir toliau snigs aš abejoju ar kas nors iki tavęs čia prisikas… – jo balse Rima pirmą kartą išgirdo lengvą baimę, bet štai, jie įvažiavo į jos kiemą ir jis iškart apsuko autobusą.
– Aš privalau grįžti, nematysiu kelio atgal jei ilgiau lauksiu, – be jokių emocijų veide kalbėjo jis ir atidarė autobuso duris vis dar tylinčiai Rimai.
– Mhm… – ji nežinojo ką sakyti, jautė, kad susimovė, bet negalėjo išspausti iš savęs nė žodžio. Panika. Panika ir noras būti kartu grūmėsi jos galvoje.
– Linksmų švenčių, Rima, – liūdnai tarė jis.
– Ir tau… – Rima lėtai išlipo iš autobuso jausdama kaip viskas slysta jai iš po kojų. Gal per Kalėdas ji likdavo viena dėl savo kaltės, nes viską pati sumaudavo? Rima stebėjo lėtai judančias raudonas autobuso švieseles ir keikė savo neryžtingumą. Mintyse spėjo išplūsti Kristiną ir mamą su seserimi, bet labiausiai širdo ant savęs.
Įjungusi kieme šviesą susirado pašiūrėje kastuvą ir pradėjo atkasinėti užpustytas garažo duris. Po penkiolikos minučių sėdo į automobilį ir bandydama sekti ką tik pravažiavusio autobuso vėžiomis stūmėsi link miesto paskui Arvydą.
Rima sustabdė automobilį autobusų parke ir patraukė link tų pačių durų kaip tą kartą, kai ieškojo senelio dovanos. Viskas atrodė lygiai taip pat kaip tada. Įsmukusi į tamsią garažo erdvę tolumoje išvydo vienintelį šviesoje skendintį autobusą su tyliai iš jo sklindančia muzika. Nieko nelaukusi ji patraukė link jo ir įlipo. Ant vienos iš sėdynių sėdėjo Arvydas panardinęs galvą rankose. Pajutęs papildomą svorį autobuse, jis pakėlė galvą ir iš nuostabos papurtė galvą.
– Kaip čia atsiradai? Maniau neturi automobilio.
– Turiu, jau savaitė kaip turiu, – Arvydas pusę lūpų šyptelėjo.
– Ką pamiršai? Vaikaisi savo kalėdinio stebuklo? – rimtai klausė jis atsilošdamas.
– Taip, – nukirto ji. Arvydas laukė, ji priėjo arčiau. – Atleisk man Arvydai. Esu bailė, tu nesi kažkoks klientas, – užsidengė veidą rankomis nežinodama, ką dar galėtų pasakyti.
Arvydas atsistojo suimdamas ją už rankų ir patraukdamas jas nuo veido.
– Žinau, bet turėsi keletą dienų man tai įrodyti, – jis šypsojosi ir Rima iš palengvėjimo atsiduso. – Jei tik sutinki šventes praleisti kartu su manimi? – Ranka drąsinamai pakeldamas jos smakrą paklausė jis.
– Žinoma… žinoma, sutinku, – ji švelniai pabučiavo jį į lūpas ir tvirtai apkabino. Rimantė pagalvojo, kad pirmą kartą nešvęs Kalėdų viena, o Arvydas tvirtai laikydamas ją glėbyje svarstė, kad ką tik pakartojo tėvų meilės istoriją.
