Greisė
Su visais pirkiniais sugužėjome į jaukaus interjero italų restoraną. Prie mūsų iškart prisistatė padavėja:
– Labas vakaras. Jums staliuką trims?
– Oi ne, – pasistiebusi ant pirštų galų Karolina akimis ieškojo Devano, – Mano brolis turėtų jau būti čia. Devanas Terneris.
– Och, taip, – padavėja sulaikė kvėpavimą ir gal man tik pasirodė, bet ji paraudo, – Ponas Terneris Jūsų laukia.
Padavėja palydėjo mus link staliuko, prie kurio mūsų visų nuostabai sėdėjo ne tik Devanas, bet ir man dar nematyta mergina su vaikinu. Mums prisiartinus, Karolina švystelėjo į šalį savo pirkinių maišus ir sužaibavo akimis į merginą:
– O, Vinde. Metai.
Mergina tiesė ranką link Karolinos, bet ši demonstratyviai klestelėjo ant minkštasuolio už stalo ir ignoravo ją. Nuo Karolinos net iš tolo jautėsi įsiūtis, atrodė, kad jei galėtų, ji pultų už stalo sėdinčiai Vindei į kudlas.
Tai štai. Garsioji Vindė. Vindė, sudaužiusi Devano širdį. Tamsūs, trumpai kirpti plaukai. Balta lygi oda. Smulki nosytė, ryškus skruostikaulis. Ryškios, putlios raudonos lūpos. Stulbinanti. Elegantiška. Kerinti. Pasitikinti savimi. Nuostabi. Ji tikrai verta Devano. Ir į ką jį iškeitė? Šalia sėdintis vaikinas buvo simpatiškas. Į jį pažvelgus iškart galėjai pasakyti, kad tai labai savo išvaizda besirūpinantis, sporto salėje besilankantis vyriškis. Jis buvo geriausias Devano draugas. Per vieną akimirką jis neteko ir mylimosios, ir draugo. Kokį smūgį jam teko atlaikyti?
Liza klestelėjo šalia Karolinos ir paėmė ant stalo gulėjusį meniu. Aš ketinau taip pat spraustis prie merginų, bet Devanas staigiai atsistojo, stvėrė mane į glėbį ir garsiai pakštelėjo lūpomis man į skruostą. Aš taip apstulbau, kad nesipriešinau ir tuomet, kai jis pasodino mane šalia savęs, ir priglaudęs apkabino.
– Maniau, jau nesulauksiu, – sužiuro mėlynomis akimis į mane, tarsi paslapčia ko prašydamas, – Pasiilgau, – švelniai šyptelėjo.
– Aš irgi, – kostelėjau ir atsisukau į susėdusius prie stalo.
Pirmiausiai išvydau amo netekusią Karoliną, kuri it žuvis žiojosi kažką sakyti.
– Karolina, – prisimerkė Devanas, – Kur taip ilgai užlaikei mano merginą?
– Aš? – atrodė, kad Karolinai lygiai taip pat sunku kvėpuoti, kaip ir man, – Pažvelk į ją, – Karolina sugavusi brolio žvilgsnį taip staigiai persimainė, kad per akimirką jos veide neliko jokio sutrikimo, – Argi Greisė nežavi?
– Iš tiesų, – įdėmiai atsisukęs ėmė tyrinėti mano veidą Devanas, – Tu labai graži, – žodžiai jo lūpose tirpo it ant laužo kaitinami zefyriukai.
– Devanai, – vaizduodama supykusią treptelėjo koja po stalu Karolina, – Ne ten žiūri! Pažvelk į jos plaukus!
– Ak, taip, plaukai, – Devanas nukreipė savo patamsėjusį žvilgsnį į mano plaukus ir prisiglaudęs prie jų, giliai įkvėpė, – Nors dabar ir labai gardžiai kvepi, bet šis aromatas nė iš tolo neprilygsta tam, po rytinio dušo…
Aš žinojau apie ką jis kalba, todėl ėmiau kaisti taip, lyg viduje kas virintų man kraują. Supratau, kad brolis su Karolina greitai pagavo vienas kito mintis ir naudojasi manimi, kad sugadintų nuotaiką Vindei. Bet, prisipažinsiu, nenorėjau, kad šis žaidimas liautųsi, nenorėjau nė milimetro atsitraukti nuo Devano. Troškau klausytis tirpstančių jo komplimentų, nors ir žinojau, kad iš tiesų tai tik vaidyba…
– Malonu susipažinti, – link manęs ėmė tiestis Vindės ranka, o jos balsas netikėtai spigiai užlūžo, – Aš Vindė. Tikriausiai jau girdėjai apie mane.
Man ji iškart nepatiko. Kokia beširdė būtybė galėtų taip lyg niekur nieko sėdėti ir draskyti kitam širdį. Ji žino, kaip Devanas ją mylėjo, o jos pareiškimas, jog aš turėjau apie ją girdėti, tai tik patvirtina.
– Taip, – paspaudžiau varliškai šaltą ir drėgną jos ranką, – Kažką esu girdėjusi.
– Tai kaip jūs susipažinote? – parodė tobulus, perlinius savo dantis Vindė.
– Atleiskite, galbūt jau išsirinkote? – nuo atsakymo mus išgelbėjo priėjusi padavėja.
– Taip, – kilstelėjo ranką Karolina, – Aš norėčiau makaronų su krevetėmis ir balto vyno taurės.
Padavėja sužiuro į šalia sėdinčią Lizą.
– Man salotų su jūros gėrybėmis, – pastūmė toliau nuo savęs meniu Liza, – Ir balto vyno taurę, – pasidavė Karolinos žvilgsnio spaudimui.
– Man kažko dingo apetitas, – nemaloniai susiraukė Vindė, – Bet atneškite čia geriausią savo turimą butelį šampano. Yra ką atšvęsti. Argi ne taip? – vėl parodė savo dantis ji.
Padavėja užsirašiusi likusių pageidavimus, pasišalino.
– Taigi, – išpuoselėtais nagais subarbeno Vindė į stalą, – Jaudinausi dėl tavęs, Devanai.
– Be reikalo, – jis tvirčiau spustelėjo mano ranką.
Jaučiausi taip, tarsi jei dabar pasišalinčiau, jis imtų kristi į giliausią skausmo bedugnę. Ir nebeatsikeltų. Nežymiai spustelėjau ir aš jo ranką, kad žinotų, jog aš šalia ir palaikau jį.
– Matau, – sužiuro savo katės akimis į mane Vindė, – Tiesą sakant, nustebinai mane, – įdėmiai stebėdama mane ji kalbėjo su Devanu, – Nesitikėjau, kad taip greitai mane rasi kuo pakeisti.
– Nepakeičiamų nėra, – nervingai ant stalo numetė rankas Karolina, – Net ir tu, Vinde, nesi nepakeičiama.
– Na, – tobulais dantimis išsišiepusi nutęsė Vindė, – Tą parodys tik laikas, – ir vėl įsmeigė savo akis į Devaną.
Ant stalo barkštelėjo padedamos taurės ir šampano butelis – vėl pasirodė padavėja. Ji atidarė šampano butelį ir pradėjo pilstyti į taures.
– Palikite, – griežtai sukomandavo Vindė, – Mes įsipilsime patys. Metai?
– Taip, žinoma, Vinde, – primenantis jauną buivoliuką Metas it paklusnus šunytis puolė vykdyti šeimininkės nurodymus.
Kai taurės buvo sklidinos, Vindė pakėlė savąją ir šūktelėjo:
– Paskelbkime kiekvienas po tostą! Aš pirmoji – lai naujos draugystės niekuomet neužgožia laiko patikrintų, amžinų draugų!
– Nieko nėra amžino, – nervingai prie lūpų priglaudė taurę Karolina.
– Taip, – sukando žandikaulį Devanas ir įsitempė, – Už senus, tikrus ir ištikimus draugus.
– Už naujus atradimus, – šyptelėjo Liza ir gurkštelėjo šampano.
– Už draugystę, – linktelėjo į Devaną Metas ir tikėjosi sulaukti pritarimo, bet Devano nė vienas raumuo nekrustelėjo.
– Tavo eilė, – linktelėjo į mane Vindė, – Kuo tu ten, sakei, vardu?
– Greisė, – vienbalsiai ištarėm kartu su Devanu.
– O, jūs jau ir unisonu kalbate, – bandė ji pajuokauti, – Na gi, už ką šiandien taurę keli tu?
– Už meilę iki grabo lentos, – mano tostas nuskambėjo taip grubiai, kad akimirką už stalo juntama įtampa dar labiau įsimagnetino.
– Puikus palinkėjimas! – po akimirkos pritariamai kilstelėjo taurę Karoliną, – Už meilę iki grabo lentos!
– Tik reikia žiūrėti, kad ta meilė netaptų grabo lenta, – dirbtinai nusikvatojo Vindė ir vienu ypu išgėrė visą taurę iki dugno, – Gal kas kartu parūkyti? – atsistojusi apsidairė, o nesulaukusi kompanijos, stuktelėjo Metui į kuprą, – Mielasis, palaikysi man draugiją?
– Žinoma, – paklusniai nulingavo šis.
Nuo kabyklos imdama savo paltą Vindė užkliuvo už mano pirkinių krepšio ir išvertė ant žemės dalį jo turinio.
– Atleiskite, – pasilenkė surinkti iškritusius drabužius, – Užkliuvau…
Ir kaip tyčia jai į rankas papuolė tos išdavikiškos, raudonosios, tiek juoko sukėlusios kelnaitės. Tik dabar man visiškai nebuvo juokinga.
– Kas čia…? – iškėlė ji kelnaites aukštai ir išskleidė jas ore parodydama visą jų grožį.
Šokau iš vietos taip, lyg kas būtų pažėrę įkaitintų žarijų, stvėriau kelnaites Vindei iš rankų ir ėmiau grūsti atgal į pirkinių krepšius. Ši apstulbusi spoksojo į mane.
– Įtariu, Vindė atskleidė tavo šįvakar žadėtą man siurprizą, – seksualiai mirktelėjo akį man Devanas ir priėjęs iš nugaros tvirtai apkabino, – Nepergyvenk, aš dar labiau nekantrauju tave išvysti jas vilkint!
– Prašyčiau, – spigiai išpūtė Vindė, – Gal ne viešumoj su tokiomis vulgarybėmis, gerai? – ji bandė vaizduoti, kad juokauja, bet besikilnojanti krūtinė ir suraukta kakta išdavė įsiūtį, – Buvo labai smagu su jumis susitikti, bet ką tik prisiminiau, kad mes turim kai kur būti… Metai!
– Bet mano kepsnys, – skėstelėjo šis savo raumeningomis rankomis.
– Pavalgysi kitą kartą, – Vindės balsas vis keitė intonacijas, o erzulį nuslėpti jai sekėsi vis sunkiau, – Jam tik valgyt ir valgyt, – atsisukusi į mus ji bandė išspausti šypsnį, – Iki malonaus, tikiuosi, kitą kartą pavyks ilgiau pasibūti.
– Kas čia ką tik buvo? – išėjus Vindei su Metu iš restorano, Karolina prapliupo juoku, – Matėt jos miną, kai išvydo tas kelnaites? – Karolina kvatojo visa gerkle, o iš paskos ir mes visi.
Susėdom prie stalo ir lengviau atsikvėpėm, tiems dviem pasišalinus iš vietos.
– Ačiū tau, – Devanas pasisuko į mane.
– Aš ir nežinojau, kad tu taip puikiai moki vaidinti, – suplojo delnais Karolina broliui, – Akimirką net patikėjau, kad iš tiesų esi iki ausų įsimylėjęs Greisę, – Karolina nutaisė sodresnį balsą, įsistebeilijo į mane ir pratarė, – „Tu man skaniau kvepi ką tik išėjusi iš dušo“, – vaizdavo Devaną ji, – Liza, ar žinojai šituos Devano sugebėjimus?
– Tikrai, – linktelėjo Liza, – Vaidyba buvo stulbinanti. Jei būčiau nežinojusi, būčiau pamaniusi, kad jūs pora. Ir tu, – atsisuko į mane, – Puikiai susitvarkei su vaidmeniu.
– Naaaa, – nutęsė Karolina ištiesus kaklą, – Matau, atneša mūsų maistą, visi šiandien nusipelnėm prisivalgyti iki soties, – ir pakėlusi taurę šūktelėjo, – Už meilę iki grabo lentos ir skanų maistą!
Prie stalo nuvilnijo dar viena nuoširdi juoko banga.
-SSSSS-
Devanas
Palikęs automobilį prekybos centro aikštelėje spėriu žingsniu nužingsniavau link lifto. Vakarinis žiemos šaltukas kaip reikiant smelkėsi per drabužius, todėl ėjau nestabteldamas. Įdomu, ko taip netikėtai prireikė Kristoferiui? Gal kas tėvui nutiko? Kristofas visuomet buvo ne tik geras šeimos draugas, bet ir sunkiu metu padėjo tėčiui iškęsti mamos netektį.
Pakilęs liftu į prekybos centrą dar kartą telefone patikrinau gautą žinutę: „Starbucks kavinė. 18 val. Iki pasimatymo.“ Puikiai žinojau, kur ši kavinė, todėl iškart pasistačiau automobilį prie artimiausio įėjimo. Įžengus į kavinę, mano uoslė iškart sugavo malonų kavos, susimaišiusį su šokoladu, aromatą. Atmosfera dvelkė šventiška šiluma ir jaukumu. Akimis perbėgau besiglaustančius ir vienas kitam besišypsančius žmones, kol kampe prie lango suradau pažįstamą veidą ir susikaupęs pajudėjau link jo.
– Labas, Devanai, – Kristoferis atsistojo ir pasisveikino.
– Labas Kristofai, –paspaudžiau ištiestą ranką ir atsisėdau priešais psichoterapeutą, – Ką mes čia veikiam? – bandžiau kuo natūraliau nusišypsoti.
– Tiesiai prie reikalo, ar ne? – draugiškai pažvelgė į mane psichoterapeutas, – Tėvui neramu dėl tavęs, – aš nemaloniai susiraukiau, vadinasi, šis susitikimas buvo suorganizuotas dėl manęs, – Man neramu dėl tavęs. Pažįstu tave dar nuo va, tokio, – ranką atkėlė kelis sprindžius nuo stalo, – Todėl dabar sunku žiūrėti į tave.
– Aš susitvarkysiu, Kristofai, – bandžiau elgtis kiek įmanoma laisviau, todėl lyg niekur nieko pamojau padavėjai einančiai pro šalį, – Man kapučino, prašau. Ar tėvas tavęs prašė su manimi pasikalbėti? – kai padavėja nuėjo, atsisukau į Kristoferį.
– Ne. Tavo tėvas nieko nežino apie šį susitikimą. Bet aš žinau, kad jis jaudinasi dėl tavęs. Kaip jautiesi, Devanai? – po neilgos pauzės klustelėjo Kristoferis. Kiek pažinojau šį psichoterapeutą, jis manimi domėjosi ir rūpinosi nuoširdžiai.
– Šūdinai, – atvirai prisipažinau ir nuleidau akis į ką tik priešais atneštą kapučino puodelį, – Niekada nemaniau, kad išsiskyrimas gali būti toks sunkus. Man beveik taip pat skauda, kaip ir tą dieną, kai mirė mama. Tik dabar dar kamuoja ir pyktis, ir beviltiškumas. Atrodo, pasidarė dvigubai sunkiau.
– Gal nori apie tai pasikalbėti? – Kristoferis gurkštelėjo savo kavos.
– Aš niekaip negaliu atsikratyti to vaizdo – Vindė nuoga, Metas nuogas… jų kūnai taip susipynę tarp mūsų patalų, kad aš negaliu atskirti, kur jos koja, o kur Meto, – nejučia stipriai gniaužiau servetėlę savo saujoje.
– Ar galiu kai ko paklausti? – sulaukęs mano linktelėjimo, Kristofas nukreipė ramias savo akis į manąsias, – Ką tu darei juos užtikęs?
– Ką dariau? – loštelėjau atgal, o atminty iškilo tas siaubingas, viską sugriovęs rytas, – Tiksliai nežinau, bet man atrodo, aš tiesiog išėjau.
– Ar vėliau bandei išsiaiškinti, kas įvyko? Ar kalbėjai su Vinde? Su Metu?
– Jie bandė su manimi susisiekti, bet aš jų vengiau, – patryniau šlapius delnus į džinsus, – Vindė prisiuntė man balso žinučių, apie tai, kaip ji suprato mylinti Metą ar kažką panašaus, nežinau, visko neišklausiau.
– Tai tu neturėjai su jais tiesioginės akistatos? – Kristoferis nepaleido iš akių mano žvilgsnio, o kai aš nežymiai papurčiau galvą, tęsė, – Devanai, tu taip ir neturėjai galimybės atstatyti teisybę. Tu neišsakei nei kaip jauteisi tada, nei kaip dabar. Tikriausiai per šį laikotarpį tavyje buvo ir neapykantos, ir baimės, ir kaltės, ir pykčio, ir savigailos, ir begalė kitų jausmų. Jei nori, aš tam tikrais metodais galiu padėti atstatyti tą neteisybės jausmą? Žinoma, už uždarų durų, niekas nieko apie tai nesužinos.
– Ar siūlai man savo, kaip psichoterapeuto paslaugas? – nervingai užsiverčiau puodelį ir nugėriau pusė jame buvusio gėrimo.
– Taip, – ramiai atsakė Kristoferis ir ištiesė ranką link mano saujoje gniaužiamos servetėlės, ištraukęs ją, padėjo per vidurį stalo, – Žiūrėk, čia tavo gyvenimas – kažkada buvo lygus, švarus lapas, o dabar atrodo štai taip: susiglamžęs, susiraizgęs, susipynęs. Galiu padėti tau jį ištiesinti, – Kristoferis ėmė rankomis lyginti servetėlę ir vėl padėjo ją viduryje stalo, – Žinoma, ši servetėlė jau niekuomet nebus tokia, kaip buvusi, bet su ištiesinta bus lengviau gyventi, nei susukta į kamuoliuką. Kaip manai?
– Jei nepažinočiau tavęs, Kristofai, – karčiai nusijuokiau, – Manyčiau, kad bandai ištraukti iš manęs pinigus. Gerai, apsilankysiu pas tave kabinete. Tik jokių vaistų, – gestikuliuodamas, rankomis rodydamas kryžius bandžiau aiškiai pasakyti, jog neketinu vartoti jokių psichotropinių vaistų.
– Psichoterapeutai negali išrašyti vaistų, – gūžtelėjo pečiais Kristoferis, – Ar tau tiks kitas penktadienis, dešimta valanda ryto?
– Sutarta, – išsitraukiau telefoną ir pasižymėjau susitikimo laiką.
– Aš jau turėsiu eiti, – ant lėkštutės pastatė tuščią kavos puodelį Kristoferis, – Tik prieš išeinant norėjau pasiteirauti, kaip sekasi naujajai jūsų darbuotojai? Ar dar dirba pas jus?
– Greisei? – su palengvėjimu atsidusau ir net nepajutau kaip šyptelėjau, – Keista mergina, labai nerangi, – nusikvatojau, – Nuolat krenta ir maišosi po kojomis, bet atrodo, atsakinga, kasdien su Karolina dėlioja įvairiausius gimtadienio planus ir scenarijus. Atrodo, kad Karolina spėjo ją pamilti. Galbūt Tomui nelabai ji patinka, bet tai tik geriau – nesukels papildomo streso vargšei Lizai.
– Kaip matau, ji gana sklandžiai įsiliejo į jūsų šeimą. Džiaugiuosi, – atsistojo nuo stalelio Kristoferis ir ėmė vyniotis šaliką aplink kaklą, – Tikriausiai Maiklas teisingai pasirinko, o abejojau…
– Ką turi omeny? – suklusau.
– Tik garsiai pasvarsčiau, nekreipk dėmesio, – vilkdamasis paltą patapšnojo man per petį Kristoferis, – Greisė puikiai susitvarko su savo pareigomis, o ir tau kelia šypseną, kurią taip retai dabar matome.
– Kur čia nesišypsosi, – nueinant psichoterapeutui sumurmėjau sau po nosimi, o atminty iškilo tas rytas, nuostabus nuogas kūnas ir tos baikščios, pilkos jos akis.
-SSSSS-
Devanas
Einant link laukujų durų, vienoje iš parduotuvių išgirdau merginų klegesį ir garsų kvatojimą, kuris būtų patraukęs bet kurio praeivio dėmesį. Stabtelėjęs negalėjau patikėti savo akimis: ten pilnomis burnomis kvatojo jo sesuo su broliene ir Greise! Karolina visai netoli išėjimo iš parduotuvės žiūrinėjo ant pakabų sukabintas sukneles, o kiek toliau Liza su Greise, apsivilkusios trumpas juodas sukneles, šoko priešais visą sieną dengiant veidrodį. Labiausiai mane nustebino Liza, kuri namuose sėdėdavo tyli, kad tik niekas jos nepastebėtų ir neužkalbintų. Bet nepaisant to, mano dėmesį vis dėlto labiausiai kaustė Greisė, kurios banguojančią, moterišką figūrą ypatingai pabrėžė ta trumputė aptempta suknutė.
– Devanai? – tikriausiai mane sesuo užtiko netekusį žado, – Ką čia veiki?
– Buvau susitikime, – žengiau arčiau Karolinos aš, bet akių vis dar negalėjau atitraukti nuo tolėliau besilinksminančių merginų, – Ką jūs čia išdarinėjate?
– Mergaitiškai leidžiam laiką, – išsišiepė Karolina, – Pakviestume ir tave, bet įtariu, tu viską sugadinsi.
– Tikrai sugadinčiau, tokios linksmybės ne man, – nusišypsojau sesei ir numojau ranka ketindamas tuoj pat išeiti, – Tad gal jus čia ir paliksiu, kol neįtraukėt į savo liūną.
– Apsipirkusios ketiname eiti pavakarieniauti, gal nori prisijungti? – už rankos sulaikė mane Karolina.
– Puiki mintis. Aš užimsiu staliuką ir palauksiu jūsų tame italų restoranėlyje, – net nepajutau, kaip su užsidegimu ir nekantrumu trokštu su jomis praleisti dar bent kelias minutes. Juk dar prieš akimirką, ketinau sprukti…
– Neužilgo mes prisijungsim, – džiugiai pašokusi pakštelėjo man į skruostą Karolina.
Žingsniuodamas link restorano, keikiau save dėl šios kvailystės. Kam sutikoau? Ką su jomis kalbėsiu? Viskas, ko dabar norėjau, tai keliauti namo ir kristi į savo lovą. Šiandien jau ir taip priėmiau sau nebūdingų sprendimų – iš pradžių sutikau lankytis psichoterapijos seansuose, o dabar štai vakarieniausiu su trejomis pakvaišusiomis merginomis. Laukia varginantis vakaras.
– Staliuką vienam? Ar kas nors prisijungs prie Jūsų? – prie įėjimo į restoraną mane pasitiko jauna padavėja.
– Keturiems, prašy… – buvau besakantis maloniai besišypsančiai padavėjai, bet netikėtai mano pečius apsivijo rankos.
Rankos, iki skausmo pažįstamos ir išsiilgtos rankos.
– Devanai, – sučiulbėjo Vindė viena ranka tebeglostydama mano petį, kita įsikibusi Metui į parankę.
– Vinde? Metai? – susiraukiau žvelgdamas į tuodu ir su pasibjaurėjimu nusipurčiau jos ranką.
– Prašau mus palydėti prie staliuko, – sukomandavo padavėjai Vindė.
– Aš vakarieniausiu ne vienas, – kiek įmanydamas bandžiau atsikratyti nemalonios kompanijos.
– Puiku, kuo gausiau bus mūsų prie vakarienės stalo, tuo smagiau, – išsišiepė Vindė ir pagriebusi mano ranką nusitempė paskui padavėją, kuri palydėjo mus prie aštuonviečio staliuko.
Aš visa savo esybe troškau kuo greičiau dingti iš čia, bet nenorėjau geltonosios spaudos antraštėms duoti dar daugiau peno – net neabejojau, kad vis tiek kas nors mane jau atpažino ir nepraleis dar vieno skandalo, todėl sukandęs dantis atsisėdau prie stalo krašto. Be to, puikiai supratau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek būtų tekę su jais susitikti.
– Kaip gyveni, Devanai, – bandė švelniai perbraukti per mano ranką Vindė, – Neatsakei nei į vieną mano ar Meto žinutę. Mes jaudinomės dėl tavęs.
– Ko nori, Vinde? – spjaute išspjoviau, – Kad pasveikinčiau jus laimingai vienas kitą atradus?
– Mes to neplanavom, – nusikosėjęs bandė kažką paaiškinti Metas, bet išvydęs įniršusį mano žvilgsnį atsilošė atgal ir nutilo.
– Mielasis, – Vindė vis dar bandė bet kokiu būdu užmegzti su manimi kontaktą, – Mes tikrai to neplanavom…
– Man atrodo, – sugriežiau dantimis, – Jau susipainiojai tarp savo „mielųjų“.
– Prašau, – prispaudė savo kumštį prie krūtinės Vindė, – Suprantu, kad tau skauda, bet gal galime apsieti be įžeidinėjimų?
Pažvelgęs į ją, troškau nusikvatoti visa gerkle tiesiai jai į tą nuostabų veidą. Apsieiti be įžeidinėjimų? Ir ji taip sako po to, kai buvo užtikta lovoj su jo geriausiu mano draugu? Kažkoks iškreiptas veidrodžių pasaulis. Nežinau, kiek ilgai galėsiu ją pakęsti ir elgtis kiek įmanoma mandagiau, bet kaip tik tą akimirką, kai stojausi išeiti, prie staliuko pasirodė Karolina, Liza ir Greisė.
Mačiau kokiu įniršiu užsižiebė Karolinos akys, išvydus Vindę su metu, todėl man dar labiau užvirė kraujas. Aš beprotiškai troškau, kad ir Vindė pajustų nors dalelę to, ką jaučiau. Negalvodamas stvėriau Greisę į savo glėbį ir nieko nelaukdamas pasisodinau taip arti savęs, kad net musė nebūtų galėjus praskristi tarp mūsų. Stebėjau išsižiojusį Vindės veidelį, o viduje pikdžiugiškai džiūgavau. Kad tik Greisė neišsiduotų!
Tvirtai suspaudžiau Greisę savo glėbyje, kad ji netyčia it maža paukštytė nepaspruktų iš žaidimo, išvydau dideles apvalias jos akis, kupinas ne tik sumišimo, bet ir visiško atvirumo. Tą akimirką jos pilkos akys atrodė it du sielą gaivinantys ežerai šiltą rugpjūčio naktį. Tankios blakstienos it miško medžiai supo akis ir išryškino jų kampučius. Kokia ji graži!
– Pažvelk į ją, – lyg per miglą išgirdau Karoliną, – Ar gi ji nežavi?
– Iš tiesų, – vis giliau skverbdamasis į jos akis, jutau, kaip aplinkinis pasaulis ima tolti, šią akimirką man egzistavo tik Greisė, jos akys, skaisti lygi oda ir kerinti, nedrąsi šypsena, – Tu labai graži, – man išsprūdo pats nuoširdžiausias prisipažinimas.
– Ne ten žiūri, pažvelk į jos plaukus! – į realybę atkėlė nepatenkintas Karolinos balsas.
Net nepajutau, kaip visu veidu panirau į palaidus Greisės plaukus ir giliai, iš visų plaučių įkvėpiau jų aromato. Jaučiau, kaip sunku man darosi kvėpuoti, bet nepaisant to, aš trokšte troškau ne oro gurkšnio, o to, kad Greisė dar kartą atsidurtų mano glėby prisidengusi drėgnu rankšluosčiu. Prieš akis ryškiai mačiau ano ryto vaizdinį ir beveik užsimiršau, kur iš tiesų esąs.
– Malonu susipažinti, – visai nemaloniai iš minčių prižadino spigus Vindės balsas.
Viskas, kas vyko toliau, man atrodė it pagreitintas filmas, kuriame Vindės veidas tai balo, tai raudo, tai žaliavo. Ir kai štai pagaliau ji atsitraukė, iš kažin kur atsirado tos pikantiškos raudonos kelnaitės. Vindė vartė jas aukštai iškėlusi ir negalėjo patikėti savo akimis, kai prie jos prišoko Greisė.
Bežiūrint į tas pikantiškas kelnaites ir kaistančią Greisę, mano galvoje žaibiškai praskriejo šimtai minčių: kodėl Greisė pirko tokias kelnaites? Ar ji turi vaikiną? Žinoma, kad turi, antraip kam jai toks aksesuaras? Bet tai buvo ir puiki proga dar labiau įgelti iš įsiūčio besipučiančiai Vindei. Priėjęs iš nugaros tvirtai apglėbiau Greisę, kuri prigludo man prie krūtinės visu savo kūnu, ir stengiausi nutaisyti kuo džiugesnį balsą:
– Įtariu, Vindė atskleidė tavo šįvakar žadėtą man siurprizą, – mirktelėjau Greisei, – Nepergyvenk, aš dar labiau nekantrauju tave išvysti jas vilkint!
Ir iš tiesų, kraujas man kaito venose vien tik pagalvojus apie Greisę su tomis kelnaitėmis! Vindė kaip atsiradusi tarsi viesulas iš niekur, taip ir išnyko it dūmas. Už stalo nuvilnijo juokas – visi jautėsi tarsi seni geri draugai, kuriuos siejo šilti prisiminimai.
– Aš parvešiu Greisę namo, –priliečiau Greisės ranką baimindamasis, kad ši paspruks nuo manęs, – Ar sutinki, Greise?
– Am… – sutrikusi ji nužvelgė visus, – Gerai, kodėl gi ne, – švelniai man šyptelėjo.
– Tik nenusukit iš kelio, – iki ausų išsišiepė Karolina, – Antraip tikrai pagalvosim, kad tarp jūsų kažkas, tirli pirli, vyksta. Važiuokit, aš su Liza dar užsuksiu į vieną kitą dekoracijų parduotuvę, dar ne viską užsakiau.
Greisei įsėdus į automobilį ir šiek tiek atslūgus emocijoms, pagaliau galėjau ramiai jai padėkoti:
– Ačiū, kad neišdavei manęs ir nepalikai šioje nemalonioje situacijoje.
– Tikrai nėra už ką, – šiek tiek nuraudusi palietė mano ranką Greisė, – Man vienas malonumas buvo tau padėti.
– Tikrai? – jutau, kad išsišiepiu iki ausų, – Kas labiausiai patiko? – dar paerzinau.
– Liaukis, – nusisukdama į langą nusijuokė Greisė, – Neprovokuok manęs, antraip tikrai šiąnakt įsliūkinsiu pas tave į kambarį su… – jos balsas nutrūko vidury sakinio, nepatogiai pasimuisčiusi sėdynėje ji pradėjo nervingai gręžioti rankas, nuleistas ant kelių.
– Su tomis nuostabiomis kelnaitėmis? – begėdiškai užbaigiau jos mintį aš, – O aš norėčiau tai išvysti.
Tuo metu stovėjimo aikštelėje kažkas blykstelėjo, netrukus šviesos blyksnis pasirodė ir kitoje pusėje.
– Tie prakeikti paparaciai, – staigiai užkūriau automobilį, – Ką gi, Greise, – šyptelėjau, – Kad ir kam buvo skirtos tos kelnaitės, nusiteik, kad rytoj pasirodysi laikraščiuose kaip naujoji mano mergina, simpatija ar dar kas nors, kaip žurnaliūgos sugalvos tave pavadinti. Jei turi vaikiną, pasiruošk, kad teks jam pasiaiškinti, – liūdnai pažvelgiau į ją ir pajudėjau iš vietos.
– Neturiu aš jokio vaikino, – išplėtusi akis Greisė dairėsi per važiuojančio automobilio langą.
– Hmmm… –pats nesupratau, kodėl šis jos atsakymas atnešė palengvėjimą krūtinėje iškart, – O kelnaitės…?
– Karolina įtikino mus jas nusipirkti, – prunkštelėjo Greisė, – Bet gal jau baikim apie tas kelnaites, – juokdamasi užsidengė savo veidą, – Jau ir taip mirštu iš gėdos.
Man nuo veido nedingo šypsena, nuo kurios jau skaudėjo visus veido raumenis. Akies krašteliu mačiau, kad Greisė kažką įtemptai mąsto, tai nevalingai šypteli, tai nurausta.
– Gerai, galim baigti, – nusileidau aš, – Bet turi pažadėti, kad nueisi su manimi į pasimatymą. Tikrą pasimatymą.
Greisė buvo žavi. Graži. Ir visiškai kitokia nei merginos, su kuriomis susitikinėjau iki tol. Visiškai kitokia nei Vindė. Kuo ilgiau į ją žvelgiau, tuo labiau jaučiau nepaaiškinamą trauką ją pažinti. Šalia jos jaučiausi taip, tarsi Vindė buvo kažkada seniai seniai, it slogus sapnas, kuris ištirpsta nusišypsojus Greisei. Net Vindės išdavystė nebeatrodė tokia skausminga, nekėlė tiek pykčio ir pagiežos.
– Į pasimatymą? – Greisės akys išsiplėtė, – Su tavimi?
– Ar man kas negerai? – nusikvatojau iš tokios nuoširdžios Greisės reakcijos.
– Ne… – numykė mergina, – Viskas gerai, tik…
– Tai vis dėlto yra kitas? – prisimerkiau.
– Nėra. Tiksliau tikriausiai nebėra, – gailiai atsiduso Greisė, – Aš neseniai išsiskyriau su savo sužadėtiniu.
Po šių žodžių Greisė susigūžė ir skausmo perkreiptu veidu įkniubusi į delnus, pratrūko verkti. Supratau, kad paliečiau skaudančią, vis dar atvirą žaizdą. Nieko nelaukdamas, nusukau į šalikelę ir sustabdžiau automobilį.
– Aš atsiprašau, nenorėjau tavęs įskaudinti, – nevykusiai bandžiau paguosti merginą.
– Tu nekaltas. Tiesiog, – tikriausiai dėl užspaustų jausmų ji sunkiai alsavo, – Aš nebesuprantu kas vyksta. Per Kalėdas turėjome paskelbti apie savo sužadėtuves, o štai dabar aš sėdžiu apsižliumbus Devano Ternerio, visų išsvajoto vaikino, automobilyje ir lieju ašaras dėl neaišku ko.
– Kodėl jūs išsiskyrėt? – delnu suėmiau jos veidą ir nykščiu nubraukiau karštą ašarą aš.
– Jam pasiūlė darbą kitame mieste ir jis pasakė, kad mums tiesiog ne pakeliui, – sušniurkštė nosimi Greisė, – Išmetė mane iš namų. Sukrovė daiktus į šiukšlių maišą. Taip tą naktį aš ir atsiradau pas jus.
Mačiau kokios liūdnos, nevilties kupinos jos akys ir iki pat širdies gelmių supratau jos skausmą. Galbūt Greisės vaikinas ir neišdavė jos, bet paniekino, sutrypė visus iki tol buvusius jausmus ir svajones, lyg nieko ir nebūtų buvę.
– Jis bailys, – susiraukiau žiūrėdamas tiesiai jai į akis, – Taip gali pasielgti tik bailys. Žinau, kad ir ką aš tau dabar pasakysiu, nepaguos tavęs. Turi išgedėti tą jausmą. Bet lengviau būtų, jei nenustotum gyventi socialinio gyvenimo ir neužsidarytum mūsų name. Pastebėjau, – užkišau vieną iškritusią sruogą jai už ausies, – Kad tu nelabai kur išeini iš mūsų namų. Ar be šiandien dar kur nors buvai išėjusi? Su kuo nors bendravai?
– Ne. Šiandien pirmas kartas, kai išėjau iš namų, – sukūkčiojo Greisė.
– Tau būtinai reikia kur nors išeiti pasižmonėti! – spustelėjau jos ranką, – Prašau, sutik su manimi pavakarieniauti, tegul tai bus ne pasimatymas, o paprasta draugiška vakarienė. Ar sutinki?
– Gerai, – iškvėpė gilų atodūsį Greisė, – Sutinku. Lai bus vakarienė, – nusišluosčiusi akis nusišypsojo.
Šiek tiek atlėgusia širdimi vėl užkūriau automobilį. Kurį laiką buvo tylu, bet mintys keitė viena kitą it sūkurys. Bet kokia kaina norėjau išsklaidyti tą skausmo ir liūdesio debesį, pakibusį virš mūsų. Juk ne tokios vakaro pabaigos tikėjausi.
– Tai sakai, aš visų išsvajotas vaikinas? – pabandžiau pralinksminti Greisę aš, – Ir tu apie mane svajojai?
Mano palengvėjimui, Greisės veidą papuošė plati šypsena:
– O tu puikiai moki gaudyti žodžius ir viską įsidėmi, tiesa? – žaismingai atsakė ji man.
Nuo tos šypsenos slogi atmosfera ėmė sklaidytis it nuo saulės tirpstantis rūkas. Juokaudami ir besišnekučiuodami net nepajutome, kaip įsukome pro namų vartus.
– Na štai, – bandžiau pavaizduoti nuliūdusį, – Visa romantika ir dingo.
– Ar romantika dingo, ar ne, – atsidarydama mašinos dureles mirktelėjo man Greisė, – Priklauso tik nuo mūsų, o ne nuo to, kur esame.
– Tiesą sakai, – iš automobilio išlipau ir aš, – Būtent todėl tavęs lauksiu savo kambaryje. Su tomis raudonomis kelnaitėmis.
– Ar tu kada užmirši tas kelnaites? – garsiai nusijuokė Greisė.
– Ne, tikriausiai nepamiršiu, – užbėgau laiptais atidaryti lauko duris, – Kaip ir Vindės veido jas išvydus.
Prisiminimas apie Vindę it šešėlis nepaliko jo ramybėje.
– Ką gi, – ištiesė man ranką Greisė smukdama pro duris, – Ačiū už vakarą, ačiū, kad parvežei. Man metas pas Karoliną. Susidėliosim paskutinius taškus ant „i“ tavo tėvo gimtadienio šventei.
– Supratau, – praleidau ją vidun, – Nepamiršk pažado dėl vakarienės.
– Nepamiršiu, – šūktelėjo Greisė einant link savo kambario.
– Ir kelnaičių, – dar kartą paerzinau merginą aš ir pats sau nusišypsojau.
-SSSSS-
Greisė
Ryte, kaip visada, nusileidau į virtuvėlę, kur kažkas jau šurmuliavo. Įžengusi išvydau, kaip Tomas šypsodamasis atšoka nuo Lizos, o ši nuleidžia į grindis susigėdusį savo žvilgsnį.
– Labas rytas, Greise, – atsikrenkštė Tomas, – Lauksiu tavęs viršuje, Liza, – ir, mano nuostabai, jis pakėlė ant žemės žaidžiantį Gabrielių ir nusinešė jį į savo kambarį!
– Matau, – prunkštelėjau sau į delną, – Raudonosios kelnaitės suveikė.
Liza išraudo iki pat plaukų šaknų ir nusisukusi sukikeno:
– Ne tik kelnaitės, – jos akys spindėjo it dvi žvaigždės, – Viskas. Jam patiko naujasis mano įvaizdis, plaukai. Bet…, – kiek surimtėjo ji, – Tikriausiai labiausiai atsipeikėti padėjo tai, jog ir aš galiu kažkur išeiti. Ačiū tau, Greise. Jei ne tu, šiandien vėl sėdėčiau viena.
– Bet juk aš nieko tokio nepadariau, – šyptelėjau.
– Tu padarei kur kas daugiau! – Lizos akys degė dėkingumu, džiaugsmu ir gyvybe, – Tu vienintelė pamatei, kad esu nuskendusi buityje. Net aš pati nebuvau apie tai susimąsčiusi, tiesiog gyvenau pasroviui ir buvau su viskuo susitaikiusi. Tu priminei, ką reiškia būti moterimi.
– Džiaugiuosi, kad kažkaip galėjau tau ir tavo šeimai padėti, – apkabinau iš susijaudinimo virpančią Lizą.
– Štai, – atkišo ji man kavos puodelį, – Padariau tau kavos, – ir pasisuko link durų.
– O tu kartu nepusryčiausi?
– Šįkart ne, – iki ausų išsišiepė Liza, – Tomas mane vežasi pusryčiauti. Tai pirmas kartas… – ji susimąstė, – Nuo neatmenu kada. Iki gimstant Gabrieliui, mes turėjome tradiciją pusryčiauti vis kitoje vietoje, tačiau gimus vaikui, – Liza atsiduso, – Na, bet dabar visi trys keliausim papusryčiauti.
– Tai nuostabu, Liza! – aš nuoširdžiai džiaugiausi dėl jos, – Galbūt tai taps nauja tradicija. Jūsų trijų tradicija.
– Ir aš to tikiuosi, – užsisvajojusi Liza paliko virtuvę.
Man begeriant kavą, virtuvėje ėmė rinktis ir kiti – iš pradžių pasišokinėdama įskriejo Karolina ir ėmė čirškinti šoninę su kiaušiniu, kiek vėliau prie manęs atsisėdo ponas Maiklas, ir galiausiai Devanas.
– Matėt? – netikėtai Karolina atkišo savo telefono ekraną, – Visas pasaulis galvoja, kad jūs pora, – nusikvatojo ji.
Telefono ekrane didžiulėmis juodomis raidėmis puikavosi antraštė: „Devanas Terneris išvarė iš restorano savo buvusią sužadėtinę pasirodydamas su naująja savo paukštyte!” Po antrašte buvo ne tik nuotraukos, kai mes sėdime automobilyje, kada aš ir pastebėjau mus fotografuojant, bet ir daugybė nuotraukų įvairiais kampais, kai mes vakarieniavome. Visų nespėjau pamatyti, nes Karolina telefoną perleido Devanui ir tėvui.
– Ar aš kažką praleidau? – pasiteiravo ponas Maiklas.
– Tik įsiutusios Vindės miną, – prapliupo juoku Karolina.
– Tai pasirodo, ne naująja mano mergina tapai, kaip sakiau prieš tai, o paukštyte, – braukė žemyn nuotraukas telefone Devanas, – Gal ir neblogai, – išsišiepė jis žiūrėdamas į mane.
Visi drauge aptarinėjome geltonosios spaudos „straipsnį“, juokėmės, valgėme Karolinos paruoštus pusryčius ir šnekučiavomės it tikra šeima. Vos per kelias savaites aš taip įsisukau į jų gyvenimus, kad man atrodė, jog čia, su šiais žmonėmis, gyvenu jau labai seniai. Jie man tapo tokie savi ir artimi, kad nebeįsivaizdavau, kaip gyvensiu be jų.
Apie tai mąstant, mano širdį užplūdo liūdesys, nes žinojau, jog šiai šeimai esu reikalinga tik iki Naujųjų metų. Paskui turėsiu išeiti. O kur eisiu, aš dar nežinojau.
– Kažkokia susimąsčiusi, tyli tu šį rytą, – iš minčių mane pažadino Devanas, – Ar viskas gerai?
Matyt, taip giliai buvau panirusi savo mintyse, kad tik dabar pastebėjau, jog virtuvėje likome tik dviese.
– Taip, viskas gerai, – atsidusau, – Tik pagalvojau, kad čia aš būsiu jau nebeilgai, – liūdnai šyptelėjau.
Vieną akimirką man pasirodė, kad Devano veidu nuslinko šešėlis, bet tuoj pat vėl pragiedrėjo.
– Bet nebūtinai, – pažvelgė tiesiai man į akis jis, – Galbūt Karolinai prireiks dar tavo pagalbos. O jei ne, visada galime susituokti.
Jis tai pasakė taip rimtai, kad akimirką sustingusi sėdėjau ir negalėjau pratarti nė žodžio.
– Jau tik nejuokink, – galiausiai nusikvatojau spigiau, nei norėjau, – Vienas čia toks per Kalėdas jau turėjo paskelbti apie sužadėtuves, bet… – mano balsas virptelėjo prisiminus Gilbertą.
Norėjau pajuokauti, bet vietoj juoko mano akis užplūdo graužiančios ašaros. Tikriausiai stresas, pokyčiai ir neaiški padėtis dėl ateities visiškai išbalansavo mano emocinę būseną, dėl ko pasidariau dar jautresnė ir pažeidžiamesnė.
– Atleisk, Greise, – prišoko prie manęs Devanas ir tvirtai priglaudė prie savo krūtinės, – Aš labai nevykusiai pajuokavau.
Prigludusi prie jo krūtinės, girdėjau, kaip plaka jo širdis. Tas garsas buvo raminantis, galbūt todėl sugebėjau susitvardyti ir visai nepraskysti.
– Viskas gerai, – giliai įkvėpiau jo aromato, – Čia aš šiomis dienomis esu per daug jautri.
– Leisk išpirkti kaltę, – nepaleido iš savo glėbio manęs jis, – Ar galime mes šiandien pavakarieniauti drauge?
– Ar tau pusryčių su manimi nepakanka? – pralinksmėjau aš.
– Ne, – labai rimtu balsu atsakė Devanas, – Nepakanka nei pusryčių, nei pietų, nepakaks ir vienos vakarienės.
Jis žvelgė tiesiai į mane, o mėlynos jo akys tapo tamsiomis it jūra, kurioje norėjau nuskęsti.
– Kada man būti pasiruošusiai? – aš vos galėjau įkvėpti oro žvelgdama į jį.
– Septintą susitikime kieme.