Devanas
Net rytinis dušas nepadėjo nusiplauti įkyrių minčių. Kažkaip reikės atkentėti šį šventinį laikotarpį, ištverti Karolinos tardymą ir Tomo pašaipas dėl skyrybų su Vinde. Mažų mažiausia, ko šiuo metu noriu, tai vėl iš naujo prisiminti Vindę geriausio draugo, Meto, glėbyje. Baltuose pataluose persipynę du prakaituoti kūnai, kurie ritmingai judėjo ir alsavo. Ir tas aistringas jos žvilgsnis iki tos akimirkos, kol išvydo mane… Tai prisiminus ir vėl sukilo šleikštulys, kurį išmokau numalšinti giliai kvėpuodamas.
Ar įmanoma atleisti neištikimybę? O atleidus, ar įmanoma pasitikėti tuo žmogumi? Man beprotiškai sunku gyventi be Vindės, dar sunkiau priprasti prie minties, kad Vindės iš vis nebeliks mano gyvenime. Ji man buvo viskas. Mano gražuolė, mano gyvenimo meilė, mergina, kuri mokėjo elgtis kaip tikra dama viešumoje ir aistringa meilužė, kai likdavo su manimi. Dabar man akivaizdu, kad aistringa ji buvo ne tik su manimi. Net jei ir atrasčiau stiprybės jai viską atleisti, aš žinojau, kad nesugebėčiau atsikratyti tų kamuojančių paranojiškų vaizdų. Ilgainiui tai virstų košmaru, o ne gyvenimu.
Giliai įkvėpęs, pasirepetavau prieš veidrodį šypseną, skirtą Karolinai, kad neskaudinčiau jai širdies ir nutaisęs tą dirbtiną miną ketinau eiti pusryčiauti. Tačiau atidaręs kambario duris, vos tik žengiau žingsnį per slenkstį, kaktomuša susidūriau su pusnuoge mergina. Smūgis buvo toks stiprus ir netikėtas, kad mes abu neišlaikę pusiausvyros išsitiesėm visu ūgiu tarpduryje.
– Ir vėl čia tu? – susiraukiau išvydęs naująją darbuotoją nepatenkintai suurzgiau, bet ji gailiai inkštelėjo ir baikščiai krustelėjo po manimi.
Šiek tiek atsitraukęs išvydau, kad po manimi gulinti mergina apsigaubusi tik rankšluosčiu, o šlapi jos plaukai ant grindų išsiraizgė aplink galvą it laukinės fėjos karūna. Į mane žvelgė dvi didelės pilkos akys.
– Aš… aš labai atsiprašau, – merginos krūtinė ėmė kilnotis, – Aš tikrai nenorėjau, – bandė išlįsti iš po manęs ji.
– Aš pradedu įtarti, – erzindamas neleidau jai išsivaduoti ir prisislinkau dar arčiau jos veido, – Kad tu tyčia kėsiniesi mane pargriauti. Nežinau, ko tu sieki, bet tau puikiai sekasi, – koridoriumi nuvilnijo mano juokas, o aš staiga suvokiau, kad tai pirmas kartas po išsiskyrimo su Vinde, kai kvatoju nuoširdžiai.
Mergina nedrąsiai šyptelėjo ir dar kartą suspurdėjo po manim. Mačiau, kaip akimis ji tyrinėja mano veidą, kiek ilgiau užsibūna ties mano lūpomis ir vėl grįžta link mano akių. Vakar neturėjau progos geriau įsižiūrėti į lyg iš niekur išdygusią ir jį užpuolusią merginą, tačiau dabar galėjau žiūrėti į jos veidą, kiek tinkamas.
– Pone Devanai, – iš jos burnos sklido karštas alsavimas, – Jūs mane tuoj sutraiškysit, – suinkštė ji.
– Pirmiau, – jos pastangos išsivaduoti, man kėlė šypseną, puikiai supratau, kad ji atsistos tik tada, kai aš to panorėsiu,– Susitarkime, kad nesikreipsim vienas į kitą jūs. Tada paleisiu.
– Gerai, po… gerai, Devanai, – mergina ištiesė virš savęs rankas, rodydama, kad pasiduoda ir taip pat nusišypsojo.
Daugiau neketinau kankinti jos, todėl vienu judesiu pašokau nuo žemės ir tuoj pat ištiesiau merginai ranką, ketindamas jai padėti. Ši užsimiršusi, kad po namus šlaistosi tik su rankšluosčiu, ištiesė abi rankas ir patenkinta atsistojo priešais mane. Tą pačią akimirką, kai rankšluostis ėmė slysti merginos kūnu žemyn, pamačiau, kaip jos akys plečiasi iš siaubo, bet užuot puolusi gaudyti tą išdavikišką rankšluostį, ji sustingo it įkalta.
Stengiausi išlaikyti žvilgsnį nukreipęs į jos akis, tačiau tai padaryti buvo be galo sunku, kai ji visu savo gražumu, tokia nekalta ir pažeidžiama stovėjo sustingusi priešais mane. Tūpdamasis pakelti nukritusio rankšluosčio, tvardžiausi kiek galėjau, kad nenužiūrinėčiau į nepatogią padėtį papuolusios merginos kūno, tačiau mano akys vis tiek išdavikiškai lėtai slydo jos kūnu, o aš nejučia mėgavausi kiekvienu jos nuogos odos centimetru.
Atrodo, tai truko visą amžinybę ir kai pagaliau pakilęs apgobiau naująją darbuotoją drėgnu rankšluosčiu, išvydau, kad jos veidas dega raudoniu, kontrastas dar labiau išryškėjo, prie baltutėlio rankšluosčio.
– Am… – atrodo, mano burnoje buvo užstrigęs gniutulas, todėl man prireikė atsikrenkšti, – Aš leisiuosi žemyn papusryčiauti. Gal ir tu nori?
– Aš neturiu kuo apsirengti, man atrodo, kažkas juos per klaidą bus išmetę, – vienu atsikvėpimu išpyškino naujoji darbuotoja.
– Ar todėl tu lyg laukinė raganaitė lakstai po namus pusnuogė? – ir vėl nepajutau, kaip mano skruostus ištempė šypsena.
Mergina dar labiau įsisupo į rankšluostį ir paslėpė jame dalį smakro, bet akys šypsojosi.
– Laikinai galiu tau paskolinti savo marškinėlius ir džinsus. Tik bijau, kad jie tau bus per dideli, – surimtėjęs pažvelgiau į ją.
– Man tiks, – staigiai, tarsi bijotų, kad tuoj pat persigalvosiu, sugriebė mano ranką ji, – Vėliau tau juos grąžinsiu.
Nuo lentynos pagriebiau sportinius marškinėlius, džinsus ir bliuzoną su užtrauktuku.
– Tikiuosi, apačioje nebesitrankysi į mane, – įduodamas jai į rankas drabužius nusijuokiau.
Mergina stvėrė rūbus į glėbį ir pasisukusi ant kulno nuskuodė į savo kambarį, bet aš dar spėjau pamatyti, kad jos veidą puošė šypsena, kuri buvo tokia užkrečiama, jog ir aš nesilioviau šypsotis, kol leidausi laiptais žemyn.
Apačioje pusryčiaujančių namiškių šurmulys į mintis grąžino tą nemalonų slogutį, kuris it užstrigusi plokštelė kartojo vaizdus, susijusius su Vinde.
– O štai ir mūsų svajonių jaunikis, – man įėjus į virtuvę nusijuokė Tomas ir ištiesė ranką pasisveikinti, – Nemaniau, kad tau taip blogai, kad imtum per langus šokinėti ant tarnų.
– Jei kas ir šokinėja ant kitų, tai tik tu, Tomai, – pildamasis vandenį į stiklinę sugriežiau dantimis.
– Liaukitės, – piktai mus subarė Karolina ir nežymiai žvilgtelėjo į prie stalo sėdinčią Lizą.
Pastebėjau, kaip neramiai pasimuistė Liza, bet apsimetė, kad negirdi. Į netvarkingą kuoduką susukti tamsiai rudi jos plaukai, pajuodę paakiai, nutįsęs bliuzonas ir apsmukusios timpos rodė, kad Liza yra pervargusi. Aplink kojas jai šliaužiojo dar vaikščioti nemokantis sūnus, kuris neramiai zyzė.
– Nuraminkit kas nors tą vaiką, nuo pat ryto galvą išūžia, – nepatenkintas į Lizą atsisuko Tomas.
– Esi jo tėvas, galėtum išmokti ir tu nuraminti, – atšovė Liza ir paėmė berniuką nuo žemės, – Eikš, mažyli, išalkai?
Tiesą pasakius, man buvo gaila Lizos. Po Gabrieliaus gimimo, Tomas visiškai ją užmiršo ir labai mažai domėjosi, ką ji veikia per dienų dienas. Kaip ji jaučiasi žinodama, kad Tomas jai neištikimas? Kaip ji su tuo susitvarko ir gali būti kartu su juo? Ar jos nepersekioja vaizdai ir mintys, kuriose Tomas su kitomis?
– Kur tėtis? – bandydamas kitur nukreipti savo mintis, pakišau puodelį po kavos aparatu.
– Savo darbo kabinete, tikriausiai užsidarė su ta keistuole mergina, – nusijuokė Tomas.
– Labas rytas, – tarpduryje pasirodė ką tik apkalbėta naujoji darbuotoja.
Visų nuostabai mergina buvo apsivilkusi gerokai per didelius vyriškus marškinėlius ir siaubingai plačius džinsus. Įduodamas jai savo drabužius žinojau, kad jai jie bus per dideli, bet kad TIEK per dideli, net nenumaniau.
– Karolina, – atsisukau į seserį, kol ši nedrėbtelėjo krūvos klausimų merginai, – Greisės, – klausiamai žvilgtelėjau į naująją darbuotoją, ar gerai prisimenu jos vardą, o jai linktelėjus, aiškinau toliau, – Greisės drabužiai dingo, todėl ji šįryt vilki mano rūbais. Kaip matai, su maniškiais ji atrodo siaubingai, – žiūrėdamas į Greisę vėl nejučia ėmiau šypsotis, – Gal tu jai paskolinsi savo?
– Taip… Manieji buvo palikti lauke, šiukšlių maiše, – nedrąsiai gūžtelėjo Greisė.
Visi nepatogiai susižvalgė, tik Karolina pašoko iš savo vietos ir kaip visada džiaugsmingai pakvietė naujai išdygusią viešnią prisėsti prie stalo.
– Man atrodo, čia aš esu kaltininkė, – susiėmė sau už burnos aiktelėjo ji, – Nepyk, aš pamaniau, kad tai šiukšlės. Gal galiu kaip nors išpirkti šią kaltę? – Karolina švelniai spustelėjo naujosios darbuotojos ranką, – Važiuokim kurią dieną į prekybos centrą! Man kaip tik reikia įsigyti dekoracijų tėčio gimtadienio vakarėliui, tuo pačiu, susipažinsime artimiau ir puikiai praleisime laiką.
– Bijau, kad kol kas aš neturėsiu tiek resursų atsinaujinti visą garderobą, –šyptelėjo Greisė, o aš tarsi visu kūnu pajutau, kaip jai nejauku ir nedrąsu mūsų šeimoje.
– Oi, taigi čia aš pridirbau tau, leisk man tuo pasirūpinti! – džiaugsmingai it maža mergytė ant kėdės suspirgo mano sesuo, – Be to, tėtis man neatleistų, jei neišpirkčiau savo klaidos.
Dabar jau visai aiškiai mačiau, kaip nepatogiai jautėsi Greisė, ji vis suposi į mano džemperį, atrodė, kad tetrokšta jame nuskęsti.
– Greise, – padrąsinančiai mirktelėjau jai, – Manau, tai puiki proga susipažinti artimiau su šeimos nariais. Įsitikinsi, kokia Karolina įkyruolė – ji neatstos nuo tavęs, todėl geriau iškart pasiduok.
– Taigi, – po kiek laiko atsikrenkštė Tomas, – Gal papasakosi, kaip tavo keliai susikirto su mūsų tėvu? – stebėjau, kaip skvarbiai susmeigia savo aštrias akis į merginą jis, – Greise?
– Mes… na, mes susipažinome kavinėje, – nedrąsiai šyptelėjo Greisė.
– Kavinėje? – Tomo antakiai pakilo, – Tikriausiai įvyko stebuklingas sutapimas, kad tu ieškojai darbo, o tėvas darbuotojos. Kaip puiku, ar ne?
Tomo žodžiai nuskambėjo šiurkščiai ir nepagarbiai, mergina dar labiau susigūžė ir perbalo.
– Tiesą sakant, Tomai, – tarpduryje pasirodė ir mūsų tėvas, – Būtent taip viskas ir įvyko.
– Tikrai? – dar įdėmiau į Greisę susmeigė akis Tomas, – O galbūt ji naujoji mūsų pamotė?
– Tomai! – riktelėjo tėvas, – Šiuose namuose nepagarba nebus toleruojama. Greisę priėmiau padėti Karolinai. Tik šiam šventiniam laikotarpiui.
– Įdomu, kas dar įeina į jos pareigas, – Tomas sugriežė dantimis ir atsisėdo šalia savo žmonos.
Sakoma, koks pats esi, tokius kitus regi. Stebėdamas Tomo puolimą pritariau šiai minčiai ir supratau, kad išreikšdamas savo priekaištus, jis remiasi savo patirtimi.
– Tomai! – iš minčių mane pažadino aiktelėjusi Karolina, – Liaukis įžeidinėti. Manau, tėtis priėmė gerą sprendimą. Aš jau seniai jam zyziu, kad viena niekaip neapsieisiu, – suplojo dar vaikiškai lieknomis rankomis ji ir nukreipė džiaugsmingai kibirkščiuojančias akis į Greisę.
– Gal tu leisk pirmiau jai apsiprasti su visais šitais vanagais, – atsistojau nuo stalo ir mečiau pasibjaurėjusį žvilgsnį Tomo pusėn,– Einu pabėgioti, – pasukau link išėjimo.
– Devanai, kodėl tu taip..? – mostelėjo ranka lyg bandydama mane sulaikyti Karolina.
– Palik jį ramybėj, matai, kad dar po Vindės ne nuotaikoj, – pakilo nuo stalo ir Tomas, – Aš irgi išvažiuoju.
– Kada grįši? – sužiuro į vyrą Liza.
– Nežinau, kaip seksis reikalus tvarkyti, – net nežiūrėdamas į žmoną pasuko link durų mano brolis.
– Kokių dar reikalų? – atsistojo ir Liza su vaiku ant rankų.
– Nekvaršink savo galvelės dėl to, – atlaidžiai pažvelgė į ją Tomas ir nėrė pro duris.
Visiškas nevykėlis. Jis nevertas savo žmonos ir vaiko. Bjaurėjausi juo, nes kiekvieną kartą jis man priminė šlykštų Vindės ir meto poelgį.
– Nors su vaiku atsisveikintum, nedaręs gėdos prieš žmones, – paskui jį iššovė ir Liza su kūdikiu.
Kurį laiką virtuvėje buvo mirtinai tylu.
– Taigi, tėti, Greise… –nusisukdama nuo manęs suulbėjo Karolina, – Ko norėtumėte pusryčių?
– Aš papusryčiausiu ofise, – pasirąžė tėvas, – O jūs pasišnekučiuokite, manau, turėtumėte gerai sutarti.
– Puiku! – Karolina pasisuko į Greisę, – Mes turime laaabai daug ką aptarti…
Kiek aprimusia širdimi išėjau iš virtuvės ir nusiteikiau rytinei mankštai – būtent sportas geriausiai padeda atsikratyti įkyrių ir slegiančių minčių.
-SSSSSSSS-
Greisė
Galvojau, kad neužmigsiu po tiek įvykių per vieną dieną, tačiau man pakako padėti galvą ant minkštos pagalvės ir iškart nusileidau į gilų miegą be sapnų. Pažadino mane šviesa, sklindanti pro langą, kurį naktį buvau užmiršusi užtraukti užuolaidomis. Besirąžant vienas po kito it švininės kulkos galvą ir širdį ėmė verti prisiminimai: kokia gėda – ištempiau pono Maiklo sūnų per langą, bet dar sunkiau nei ši nejauki gėda mano širdį prislėgė išsiskyrimas su Gilbertu. Už kelių savaičių Kalėdos, o aš jas pirmą kartą per paskutinius penkerius metus sutiksiu viena, be mylimo žmogaus.
Galbūt vakar reikėjo ilgiau dar pabūti laiptinėje ir Gilbertas būtų mane įleidęs? Juk jis taip nemėgsta viešų konfliktų, tikrai būtų pradėjęs baimintis, kad mane pastebės koks kaimynas. Ak, ir kodėl genialios mintys į galvą šauna jau po laiko? O štai dabar turėsiu svetimiems žmonėms pasiaiškinti, kodėl visa permirkusi atsidūriau prie jų namų slenksčio ir negana to, dar vieną iš jų it beprotė užpuoliau. Siaubas, koks pono Maiklo sūnus Devanas vakar buvo įsiutęs ant manęs. Kaip jis mane pavadino? Ragana? Tiesiog nuostabi pirmoji pažintis. Pasirodei tobulai, Greise.
Gana krimstis, prasidėjo nauja diena. Bent šiandien reikia palikti mane priglaudusiems žmonėms gerą įspūdį. Reikėtų dar pabandyti susisiekti ir su Gilbertu. Galbūt jis vakar tik pasikarščiavo, o šiandien jau gailisi ir visais įmanomais varpais manęs ieško.
Vonios kambarys, esantis man paskirtame kambaryje, maloniai nustebino: čia buvo ne tik visi higienos reikmenys, bet ir minkštučiai rankšluosčiai. Nieko nelaukus, šokau į dušą ir atsidaviau nuplaunančiai vandens srovės malonei. Egzotiniais vaisiais kvepianti dušo želė taip atgaivino ir prasklaidė slogią nuotaiką, jog beveik buvau beuždainuojanti – buvau tikra, kad Gilbertas nerimauja, skambina į išsikrovusį mano telefoną ir neranda sau vietos. Tegul dar šiek tiek pasikankina – nepakenks. Galų gale, po visko, jis nusipelnė to, na, o paskui… laukia saldus susitaikymas. Kaip ir tūkstančiai iki tol.
Svajingai besišluostant kūną, man paširdžius nudiegė supratimas, kad kambaryje neturiu savo drabužių, jie tikriausiai liko lauke, prie kolonos, kur vakar juos ir palikau. Ot, velniava! Ar sėdėti apsivyniojus kūną rankšluosčiu kambaryje ir laukti, kol kas nors manęs pasiges, ar vilktis šlapius ir nudrengtus vakarykščius rūbus? Bet juk taip atrodysiu dar labiau apgailėtina. Nuo išsiskyrimo su Gilbertu mano gyvenimas ėmė slysti iš rankų, atrodo, aš nieko nebesugebu atlikti tinkamai.
Ne! Privalau vėl suimti savo gyvenimą į rankas ir įrodyti, kad nesu kažkokia nevykėlė, kuriai pastoviai nesiseka. Gaila, nei kambaryje, nei vonioje nebuvo jokio chalato, o jis taip dabar būtų pravertęs. Na, nieko, tereikia tvirčiau susisukti į rankšluostį ir bandyti nusileisti į apačią.
Išėjusi iš kambario, nieko nelaukdama su pašėlusiai besidaužančia širdimi skutau kiek įkabindama link laiptų. Balsai, vaiko verksmas, indų skimbčiojimas, sklindantys iš apačios, mane šiek tiek pristabdė, bet tikslas buvo visai čia pat – priešais laiptus apačioje plačios durys kvieste kvietė jas atverti ir pasiimti prieangyje paliktus drabužius. Vienu atokvėpiu nuskriejusi žemyn, čiupau už apvalios durų rankenos ir… Ačiū Dievui, durys buvo neužrakintos, tačiau, mano nelaimei, prieangyje prie kolonos nebebuvo jokio maišo.
Gal nukrito ant žemės? Kaip užkerėta – viskas, ko ėmiausi byrėjo į šipulius, niekas nevyko pagal mano planą, negana to, dar ir kojas nušalau basa besistaipydama ant ledo sukaustytos žemės. Nuleidau rankas ir supratau, kad nieko geriau daugiau nesugalvosiu nei grįžti į kambarį ir laukti, kol kas nors susimils manęs ieškoti.
Užlipus viršun, manęs laukė dar viena nemaloni staigmena – tai kvaiša, neįsidėmėjau, kurios mano kambario durys. Toje pusėje, kur buvo mano kambarys į mane tarsi pasišaipydamos stovėjo dvejos durys, o aš nė velnio nenutuokiau, pro kurias turiu žengti.
Ne be reikalo sakoma, kad viena bėda – ne bėda. Galbūt mano kambario durys kraštinės? Juk tikriausiai būčiau pastebėjusi dar kitas, jei jas būčiau praėjusi? O kadangi jos man liko už nugaros, tai ir neatkreipiau dėmesio. Juk taip? Prisliūkinusi prie durų, prie kurių vedė nuojauta, nepuoliau jų iškart atlapoti – o kas, jei klystu? Geriau paklausysiu, galbūt išgirsiu kokį krebždesį…
Man neužteko tik prikišti ausies, aš prigludau prie durų visu savo svoriu, o šios mano nuostabai, ne, ne nuostabai, o siaubui, ėmė ir atsivėrė! Iš kambario ėjęs žmogus taip sparčiai šoko į priekį, kad ne aš jį, o jis mane parvertė ir atsidūrė virš manęs. Ant žemės. Kol raukiausi iš skausmo, nes kaip reikiant trinktelėjau pakaušiu į grindis, ne iškart susizgribau su kuo taip skaudžiai susidūriau. Prašviesėjus akyse išvydau ne ką kitą, o Devaną! Taip, taip. Tai ir vėl buvo Devanas.
Sunkus, atletiškas jo kūnas prislėgė mane, bet dar labiau prie žemės mane prikalė jo įsmeigtas tamsių akių žvilgsnis. Mane užliejo jo kūno aromatas, kuris atrodo, ėmė gertis ir smelktis pro mano odą, vis giliau ir giliau. Nepamenu, kas po ko ir kaip įvyko, tik niekaip nebegaliu atsikratyti to deginančio žvilgsnio, kai jis lėtai lenkėsi pakelti nuslydusio mano rankšluosčio.
Galbūt man tik pasirodė, bet Devanas atvirai ir be jokių užuolankų kaitinančiomis akimis leidosi mano kūnu žemyn, o paskui aukštyn. O vėl sutikęs mano žvilgsnį neatrodė nė kiek sutrikęs. Na, o aš tiesiogine ta žodžio prasme, norėjau prasmegti skradžiai žemę! Tikriausiai mano veidas buvo toks raudonas, kad švietė iš tolo.
Apkabinusi glėbyje jo įduotus drabužius aš dar kurį laiką negalėjau nustoti tirtėti. Ir tikrai ne iš šalčio. Tik apsivilkusi Devano rūbais ir kvėpdama jo aromatą ėmiau šiek tiek rimti. Juk nieko blogo nenutiko? Juk visi esame suaugę žmonės, kas čia tokio tas nuogas kūnas? Taip, kas čia tokio. Bet tas žvilgsnis… O paskui ir šypsena. Padykusi, kerinti šypsena.
Panašia šypsena apdovanota ir Karolina, matyt, tai vaikai paveldėjo iš motinos, nes pono Maiklo šypsena buvo kiek kitokia. Karolina man pasirodė vargo ir rūpesčių nesužalota naivi mergina, kuri linkusi dalintis viskuo, ką pati turi. Iškart matėsi, kaip besąlygiškai ir stipriai ji myli savo tėvą ir brolius.
Labai nemalonų įspūdį paliko Tomas ir jo santykiai su žmona bei vaiku. Atrodo, tarp jų nėra jokios aistros, jokių kibirkščių, net jokios bendros buities. Tik kažkokie vargani ir apgailėtini santuokos saitai. Man nepatiko ir tardantis Tomo tonas kalbant su manimi. Gerai, kad ponas Maiklas pačiu laiku pasirodė valgomajame ir išgelbėjo mane nuo pasiteisinimų lavinos. O ir kaip gi kuo paprasčiau reikėtų papasakoti visą mūsų pažinties istoriją?
Prisiminusi kavinę, širdį kaip mat užliejo liūdesys. Vos tik pasitaikė proga, smukau į savo kambarį – šįkart ten mane palydėjo Karolina, ir įkišau įkroviklio laidą į savo telefoną. Dar kelios akimirkos ir ekranas užsižiebė, tačiau mano skausmui ir giliam liūdesiui, ten neiššoko joks praleistas Gilberto skambutis ar žinutė su apgailestavimais dėl vakar. Vis žvelgiau į telefono ekraną ir ilgesingai laukiau to pyptelėjimo.
Kai netikėtai telefonas virptelėjo mano rankose net aiktelėjau iš džiaugsmo. Tačiau ekrane pasirodžiusi žinutė buvo ne nuo Gilberto, o nuo mano draugės Kristinos: „Ką savaitgalį?“. Och, reikės viską jai papasakoti ir vėl viską iš naujo išgyventi. Nuspaudžiau skambinimo mygtuką ir susikaupiau nelengvam, ašarų kupinam pasakojimui.
Mane išklausiusi Kristina kurį laiką tylėjo.
– Tai tu nori pasakyti, kad dabar esi pas Maiklą? Maiklą Ternerį? Pas TĄ Maiklą?
– Na taip, Kristina, bet Gilbertas…
– Ir miegojai jo lovoje? – neleido užbaigti man Kristina.
– Ne, ne visai taip, man davė atskirą kambarį, – užverčiau akis į viršų.
– Tai kaip tau sekasi! Pas patį Ternerį namuose! Mergyt, turėsi pamokyti ir mane, kaip taip prasisukti.
– Kristina, – surikau į telefono ragelį, – Ar tu girdėjai, ką pasakojau apie Gilbertą?
– Girdėjau. Jis šiknius, Greise, – negailestingai tiesą išrėžė Kristina, – Ne kartą tau sakiau, kad jis tavęs nevertina. Jam buvo labai patogu turėti namuose tvarkytoją, virėją ir, užsimanius, sekso partnerę.
– Kristina, – karšta ašara nusirito mano skruostu, – Tu mane skaudini.
– Tiesą sakant, – Kristina atsiduso, – Aš netgi džiaugiuosi, kad pagaliau tie jūsų toksiški santykiai iširo. Greise, juk tu išsivadavai nuo to tirono, nejau dar nesupranti?
Dalis manęs suprato, ką nori pasakyti Kristina ir pritarė jai, bet kita dalis norėjo draugei trinktelėti per galvą, kad ši užsičiauptų.
– Aš tau perskambinsiu vėliau, – sušnarpščiau nosimi.
– Tik nesakyk, kad ketini skambinti Gilbertui, – rūsčiu tonu subarė mane Kristina.
– Aš privalau išsiaiškinti iki galo…
– O kas tau čia dar neaišku? – vėl pertraukė mane draugė, – Jis tau neatidarė durų, išmetė iš namų kaip nusususį šunį. O tu ketini žemintis ir skambinti jam. Tai jis turėtų šliaužioti ant kelių ir tikėtis, kad tu atleisi jam.
– Kristina, liaukis, man ir taip nelengva, – nurijau kartų gniutulą, susidariusį gerklėje.
– Daryk, kaip išmanai, – nusileido draugė, – Žinau, kad vis tiek pasielgsi taip, kaip norėsi, kad ir ką aš tau šnekėčiau. Tik būk gera, – jos balsas suskambo švelniau, – Neatsiprašinėk jo ir nesižemink.
– Gerai, pažadu, – liūdnai šyptelėjau ir nuspaudžiau raudoną mygtuką.
Prieš skambindama Gilbertui nuėjau iki balkono, atsidariau jį ir gurkštelėjau šalto gruodžio oro. Speigas iškart nudžiovino mano ašaras, o grįžus kambarin telefone suvedžiau Gilberto vardą. Po trečio ilgo pyptelėjimo pradėjau galvoti, kad jis kaip ir vakar neatidarė man durų, taip šiandien nekels ragelio, todėl kai kitame gale išgirdau jo balsą, net krūptelėjau. Širdis ėmė nerimastingai daužytis.
– Labas Gilbertai, – išveblenau.
Ką jam norėjau pasakyti? Tikriausiai labiau tikėjausi, kad tai jis puls manęs atsiprašinėti, o man per daug nieko nereikės kalbėti. Tačiau girdint stingdančią tylą kitoje laido pusėje, supratau, kad klydau – jis neketina manęs atsiprašyti.
– Greise, ko nori?
– Aš tiesiog… – sunkiai verčiau liežuvį, – Tiesiog norėjau paklausti, kaip tu?
– Gerai, Greise, – lėtai kiekvieną žodį tarė jis, – Man viskas gerai.
– Džiaugiuosi, – šyptelėjau, o skruostais nevaldomai pabiro lavina ašarų, – Ar… ar tai viskas?
– Taip, tai viskas, – tie žodžiai stingdė labiau nei žvarbus žiemos oras, – Nebent norėtum atsiprašyti už vakar.
– Už vakar? Aš? Atsiprašyti? – barsčiau pavienius žodžius, o su kiekvienu jų man vis labiau stigo oro krūtinėje.
– Taip, man paltą teko nešti į valymo įmonę, – piktai šūktelėjo jis, – Be to, kokia gėda prieš žmones! Bet nesuprantu, ko daugiau galėjau tikėtis iš tavęs – visada mėgai kelti dramas.
– Gilbertai, tu naktį manęs neįleidai į namus, – bandžiau prisibelsti į jo širdį.
– Man atrodo, aš aiškiai pasakiau, kad viskas tarp mūsų baigta. O šitie namai visuomet buvo mano, tu čia tik laikinai gyvenai, – lyg niekur nieko dalinosi savo logika jis.
– Galbūt, bet juk aš neturėjau, kur eiti, nejau tau tiek mažai terūpiu? – iš mano gerklų išsprūdo tyli rauda.
– Greise, – vėl lėtai ir aiškiai, lyg sakydamas mažam vaikui, piktu tonu ėmė aiškinti man Gilbertas, – Esi suaugusi, savimi rūpintis tavo atsakomybė. Ne mano. Ar dar ką nors norėjai man pasakyti? – po neilgos pauzės piktai kreipėsi į mane jis.
– O, – aš vos sugebėjau įkvėpti oro, – O kaip mūsų meilė?
– Nebėra. O gal ir niekuomet nebuvo. Mes per daug skirtingi. Gyvenk savo gyvenimą, Greise, ir pamiršk viską, – tas ledinis jo tonas taip siaubingai trupino mano sielą į šipulius, kad atrodė, jog tai jaučiu fiziškai.
Laikiau telefoną prie ausies, kuriose nežmoniškai garsiai spengė ir nepajėgiau nieko ištarti. „Kaip taip paprastai galima užbraukti visą buvusią draugystę ir meilę? Kaip? Išmokyk ir mane, o Gilbertai! Kad tik taip pjaunančiai neskaudėtų, prašau išmokyk…“
– Matau, jau iškalba baigėsi, – vėl krūptelėjau nuo balso kitame telefono gale, – Tai gal ties tuo ir baikim. Iki, Greise.
Ir nesulaukęs mano atsako, jis padėjo ragelį. „Pyp pyp pyp…“ – nuaidėjo ausyse. Ar tai tokia ta pabaiga?
-SSSSS-
Greisė
– Gana tau nešioti mano drabužius, – per vienus pusryčius nusijuokė Karolina, – Šiandien vyksime į prekybos centrą. Oi, ne ne, – pamačiusi nepatenkintą mano miną, valiūkiškai nusišypsojo ji, – Bus smagu, pamatysi. Be to, man reikia dekoracijų ir sudėlioti paskutinius akcentus savo tėčio gimtadieniui. Greise, ar padėsi man?
– Palaukime bent pirmojo mano atlyginimo, gerai? – bandžiau mandagiai išsisukti.
– Oi, ne ne, – Karolina prišoko prie manęs ir apkabino per pečius, – Aš esu tau skoloje, juk išmečiau tavo drabužius! Prašau, leisk man išpirkti savo kaltę, antraip visada jausiuosi prastai. Pamatysi, bus smagu, pasigražinsim, nusipirksim puošnių suknelių, – užsisvajojus mūsų laukiančius malonumus vardino ji.
– Na gerai, – supratau, kad lengvai Karolina neatstos ir jei ne šiandien, tai kitą dieną vis tiek teks jai pasiduoti, – Bet pasiimkime kartu ir Lizą.
Už stalo tyliai sau sėdėjusi Liza krūptelėjo ir įsitempusi sustingo. Atrodė, kad šiuose namuose ji stengiasi likti nepastebėta ir niekur per daug nesikišo.
Karolina smalsiai sužiuro į Lizą, tarsi pirmą kartą ją matydama. Supratau, kad brolienė jai nėra artima ir ji niekad nebūtų pagalvojusi, kad gali kaip nors įdomiai ar smagiai praleisti laiką su ja.
– Hmm, Liza? – nutęsė Karolina dar labiau įsistebeilydama į brolienę, – Kodėl gi ne? Ką manai, Liza?
– Tai kad aš, – garsiai nurijo seiles ši, – Nelabai noriu ir vis tiek neturėsiu kur palikti Gabrieliaus.
– Na, jau, – dabar jau ir aš užsidegiau įtikinėjimo menu, – Juk tuoj Kalėdos, ant nosies milžiniška Karolinos rengiama puota, visoms mums reikės pasipuošti. Be to, šiuo metu Karolinai tikriausiai pravers bet kokia mūsų pagalba, ar ne taip, Karolina?
– Taip taip, – entuziastingai linktelėjo ir Karolina, – Su Gabrieliumi galės pabūti ir Tomas – mačiau, drybso dar lovoj. Jam nepakenks viena diena praleista su sūnum, – piktai žybtelėjo akimis ji.
– Na, – tyliai iškvėpė Liza, – Jei aš jums netrukdysiu…
– Ne ne ne , – suplojo rankomis Karolina, – Kaip tik padėsi. Nagi, eikime ruoštis, bus tikrai smagu.
Einant link savo kambario, išgirdau kaip kišenėje pyptelėjo telefonas.
„Mačiau tavo gražuolį, – rašė Kristina, – Visuose socialiniuose tinkluose dalinasi, kad nuo šiol jis laisvas kaip paukštis ir laukia įdomių pasiūlymų. Jis kiaulė, Greise“. Po šios žinutės Kristina atsiuntė ir Gilberto nuotrauką, po kuria jis dalinosi savo naujuoju statusu – „Vienišas“ – skelbė užrašas po nuotrauka. Laimingas, sėdėjo bare su bokalu rankoje.
Skausmas varstė mane kiaurai ir išilgai. Kaip taip greitai įmanoma viską pamiršti ir gyventi lyg niekur nieko? O jis dar ir džiaugiasi, jog išsivadavo nuo manęs. Viskas, ko norėjau, tai įsirangyti į lovą ir užmigti amžinu miegu. Tačiau užuot tai padariusi, apsisukau ir tekina pasileidau į sodą.
Šaltis ir sniegas kiek atgaivino. Spėriu žingsniu apėjau kelis ratus aplink namą. Tikrai, Gilbertas kiaulė. Kaip jis šitaip gali? Kaip jam neskauda? Paaukojau jam savo metus, o jis į mane nusišluostė savo subinę.
Skausmą ir širdgėlą ėmė keisti pyktis ir įsiūtis. Gal jam paskambinti ir pasakyti, ką apie jį galvoju? Neverta. Vėl įsiskaudinsiu išgirdusi jo ledinį balsą. Tikriausiai geriausia būtų, jei ir aš, kaip jis, atversčiau naują lapą ir viską užmirščiau.
-SSSSSS-
Greisė
– Tu dar nesusiruošusi? – prie mano kambario grįžtančią iš sodo pasitiko strykčiojanti Karolina, – Paskubėk, Greise. Liza jau pasiruošusi, laukia apačioje.
– Aš tuoj tuoj, – išvydusi šviesų ir linksmą Karolinos veidą man pasidarė lengviau, – Tik šoksiu iš šio treningo į suknelę ir plaukus susišukuosiu.
– Leisk, aš tau padėsiu, – nelaukdama sutikimo Karolina atlapojo mano kambario duris ir įskriejo į jį.
Aš bandžiau patekti iš paskos, bet atsitrenkiau į tarpduryje sustingusios Karolinos nugarą.
– Kas atsitiko? – suirzusi plačiau pravėriau duris ir išsižiojau.
Ant mano lovos gulėjo… Tomas!
– Ką tu čia veiki? – man ir Karolinai vienu metu išsprūdo tas pats klausimas.
Šis pasirangė ant lovos ir lėtai atsisėdęs pasirąžė.
– Kuri iš jūsų sugalvojo prisuokti Lizai, kad jai reikia apsipirkti? – jo įkypos, migdolo formos akys susmigo į mane, – Juk tu, tiesa? Kol nebuvai čia atsidanginusi, tol tokios kvailystės Lizai nešaudavo galvon.
– Kvailystės? – susiraukiau, – Ar gi ji neturi teisės praleisti vienos popietės su draugėmis?
– Visų pirma, – kiekvieną žodį pabrėžė jis, – Lizai jūs ne draugės. Visų antra, jai reikia prižiūrėti Gabrielių.
– Na jau, broli! – šoko į priekį Karolina, – Tau tikrai nepakenks kelias valandas praleisti su sūnum. Be to, man reikia ir Greisės, ir Lizos pagalbos. Čia aš sugalvojau jas pasiimti apsipirkti tėčio gimtadieniui.
– Tu? – piktai į seserį sužiuro Tomas, – Kokia nesąmonė tau šovė į galvą? Gabrielius dar mažas, jis turi būti su mama!
– Tomai, – atsisėdo ant lovos krašto prie brolio Karolina, – Gabrieliui jau pusantrų metų, kelias valandas jis tikrai ištvers su savo tėčiu.
– Aš turiu planų, – tingiai pakilo nuo lovos Tomas ir nužingsniavo link durų, – Negaliu dirbti aukle.
– Klausyk, – užrėmiau duris petimi neleisdama jam išeiti, – Nejau nori prieš visą savo giminę ir draugus pasirodyti apgailėtinai ir kaip reikiant apsijuokti?
– Kaip tu drįsti? – išpūtė akis Tomas, o Karolina aiktelėjo kažkur kambario glūdumoj.
– Aš tenoriu pasakyti, – nekaltai šypsodamasi švelniau pradėjau aš, – Kad dabar bet kas pažvelgęs į Lizą pasakytų, jog ji apleista, nemylima ir užmiršta. Kada ji pirko naują suknelę? Kada buvo pasidaryti manikiūro? Kada lankėsi pas kirpėją? – nuo kiekvieno mano klausimo Tomas vis gūžėsi it nuo smūgio, o jo pasipūtimas vis menko ir menko, – Jei taip ir toliau, per Naujus metus visi susirinkę svečiai ims tavęs klausinėti, kas atsitiko Lizai, ką jai padarei, kad ji net iš tolo primena nelaimingą namų šeimininkę.
– Gerai gerai, – įbedė įtemptą žvilgsnį į mane, – Pasibūkit sau mergaitiškai, bet žiūrėkit, kad nauja jos šukuosena man patiktų!
Jis stumtelėjo mane nuo durų, o jam išėjus Karolina šūktelėjo pavymui:
– Patiks patiks. Labai!
Norėjau trenkt iš visų jėgų durimis, kad visas namas suskambėtų – na, ir kiaulė! Šitaip negerbti ir nemylėti savo žmonos. Tpfiu! Prisiekiu, pasistengsiu, kad Liza priverstų atvėpti jo žandikaulį iš nuostabos, nors jis to ir nenusipelno.
– Ačiū tau, – apkabino mane Karolina, – Puikiai jį suvystei, man nebūtų taip pavykę, – sukikeno sau į mažą kumščiuką ji.
– Nėra už ką, – atsidusau, – Paskubėkim, kol jis dar nepersigalvojo.
Greitai išsliuogiau iš Karolinos paskolinto treningo ir įlindau į juodą megztą suknelę. Karolinai ji tikriausiai tiko labiau – man ji buvo šiek tiek per daug aptempta, išryškino visus mano apvalumus.
– Einu atnešti tau pėdkelnes, – išvydusi mane pašoko Karolina.
Perbraukiau tiesius plaukus šepečiu ir ketinau susirišti kasą aukštai, bet persigalvojau – ta šukuosena labai patiko Gilbertui, o dabar aš mažiausiai norėjau jam įtikti. Paleidau plaukus, tegul jie plaikstosi laisvai, o Gilbertas… lai prasikeikia! Nors ir žinojau, kad jis manęs neišvys, bet viduje buvo gera bent taip maištauti ir nepaklusti jo norams.
-SSSSS-
Greisė
Prekybos centras buvo tarsi pasakiškas Kalėdų miestelis – viskas ten tviskėjo ir mirgėjo. Puošnūs pirkėjai šlavė dovanų parduotuves ir maišais tįsė į savo mašinas.
– Pirmiausia, – suplojo rankomis Karolina, – Pedikiūrai, manikiūrai, antakiai ir ragai!
Mačiau, kad Liza žmonių apsuptyje jaučiasi nejaukiai, tikriausiai gailėjosi pasiryžusi mažam mūsų nuotykiui.
– Eime, – timptelėjau ją už rankovės, – Pamatysi, kaip Gabrieliui patiks ryškūs tavo nagai, vaikai labai pastebi tokius dalykus.
Grožio salone buvo kiek ramiau. Atrodo, čia visi Karoliną jau pažinojo, nes vos tik jai įžengus, puolė sveikintis ir nuvedė į salono gilumą, kur erdviame kabinete mūsų jau laukė specialistės. Nejau Karolina spėjo užrezervuoti viską? O gal šis grožio salonas nebe reikalo turi gerą vardą – aukšto rango klientams yra pasiruošę visuomet, net ir be išankstinių rezervacijų?
Patogiai įsitaisėme gulimuose krėsluose, kur prie mūsų iškart prisistatė po tris specialistes: vienos ėmėsi pedikiūro, kitos dailino rankų nagučius, na, o trečios vaškavo antakius. Rami, atpalaiduojanti kalėdinė muzika nuteikė šventiškai. Valandėlę pamiršau visus savo rūpesčius, atsidaviau nerūpestingam kleketavimui su Karolina ir Liza. Mačiau, kad ir pastaroji atsipalaiduoja, išlaisvėja, ima vis plačiau ir plačiau šypsotis.
Vis dėlto, kokia Liza graži! Jei ne tie pajuodę ratilai po akimis ir rūpesčio raukšlės, ji būtų tikra gražuolė. Dideles žalias akis puošė užsirietusios tankios blakstienos, o kelios pasibarsčiusios strazdanėlės suteikė seksualaus jaunatviškumo. Įdomu, kaip ji atrodo be to savo kuoduko? Kokio ilgio jos plaukai?
Netrukus gavau progą patenkinti savo smalsumo jausmą. Po manikiūrų ir pedikiūrų iškart atsisėdome prieš milžiniškus veidrodžius, kur mūsų plaukus tyrinėjo plaukų stilistai. Net nepajutau, kaip salono administratorė kiekvienai iš mūsų į rankas įdavė po šampano taurę.
– Už merginų vakarą, – ištiesė savąją susidaužti Karolina.
– Už mūsų vakarą, – juokdamasi priliečiau jos taurę ir aš.
– Už mus, – šypsodamasi prisijungė ir Liza.
Dabar išvydau ją palaidais plaukais. Tamsios kaštoninės bangos leidosi gerokai žemiau pečių ir sunkiai krito ant nugaros. It prabangi karūna plaukai puošė jos galvą ir išryškino tas skaisčiai žalias akis. Na ir kvailys tas Tomas! Kaip jis gali šitokią gražuolę žmoną iškeisti į kitas?
Karolina nuolat lankėsi pas stilistus, jos plaukai atrodė tobulai, tad ji paprašė, kad jai tik šiek tiek pakirptų galiukus. Liza šiek tiek patrumpino plaukus ir įsigijo formavimo priemonių, kurios padėtų lengviau formuoti gražias, banguotas jos garbanas.
– Jums aš noriu pasiūlyti kai ką ypatingo, – sublizgino akimis į mano pilkus tiesius plaukus stilistas.
– Aš nežinau… – nutęsiau.
Nelabai mėgau lankytis pas stilistus. Tiesą pasakius, iki šiol nei pas vieną nebuvau buvusi. Viskas, ką kada nors buvau išbandžiusi „ netikėto“, tai nusikirpusi plaukus šiek tiek aukščiau pečių ir nusikirpusi kirpčiukus. Abu šie eksperimentai labai nepatiko Gilbertui ir jis nuolat mane erzindavo dėl šių kvailysčių.
– Olegas puikus savo srities meistras, Greise, – mirktelėjo man Karolina, – Leisk jam pažaisti su tavo plaukais, garantuoju, liksi sužavėta.
– Jei jis man nenukirps nei plaukų, nei kirpčiukų, – nepatogiai pasimuisčiau kėdėje.
– Oi ne ne, – iškėlęs žirkles vienoje rankoje, ir šukas kitoje, šūktelėjo Olegas, – Jokių drastiškų trumpinimų ir jokių kirpčiukų.
– Mes einame pasiimti mano užsakytų dekoracijų, – įsikibusi Lizai į parankę pranešė man Karolina, – Ir dar šiokių tokių reikaliukų atlikti. Grįšime tavęs už geros valandos. Olegai, – atsisuko į mano kirpėją, – Užrašyk viską į mano sąskaitą.
Stebėjau kaip Karolina su Liza susikibusios išeina iš grožio salono, o mano širdis džiūgavo, kad mano dėka, jos suartėjo. Bet užvis labiau norėjau, kad Tomas atsimerktų ir išvystų savo gražuolę žmoną.
– Jūs per daug įsitempusi, – į foliją vyniodamas mano sruogas putliais žiurkėno žandukais šyptelėjo man Olegas, – Štai kas turėtų pataisyti padėtį.
Stilistas grakščiai ištiesė rožinio šampano taurę.
– Bet aš jau vieną išgėriau, – bandžiau atstumti tą burbuliukų gėrimą.
– Matyt, buvo per mažai, jei rūpesčiai vis dar nenuslenka nuo šių dailių smulkių pečių, – nutaisęs susirūpinusią miną įdavė man taurę, – Paimkit, panele. Karolina mane išbars, jei išeisite tokia surūgusi.
Valanda, gurkšnojant šampaną, prabėgo it akimirka. Burbuliukai iš tiesų šiek tiek atpalaidavo, mintys sekant plastiškus ir tikslius kirpėjo rankų judesius šiek tiek prašviesėjo.
– O dabar, – nusuko mane nuo veidrodžio, – Norėčiau, kad nežiūrėtumėte į save.
Olegas dirbo greitai. Gerai. Nuo jo sklido toks pasitikėjimas, kad nori nenori ėmiau ir pati juo pasitikėti. Kai atsuko mane į veidrodį ir į priekį man ant pečių užmetė plaukų sruogas, net nepajutau, kaip mano veidas pasipuošė šypsena. Ar aš taip moku šypsotis? Ar aš… tokia graži? Jis padarė tikrą stebuklą – mano pilki plaukai atgijo ir sutvisko aukso ir sidabro spalvomis, bet taip, kad sunku buvo suprasti, kur tikroji mano plaukų spalva, o kur Olego meistriškumas.
– Olegai, – išsižiojusi spoksojau į save veidrodyje, – tu stebukladarys!
– Žinau žinau, – nesikuklindamas gėrėjosi ir jis.
– O! Greise, – tarpduryje pasirodė ir Karolina su Liza, – Nuostabu! Olegai, žinojau, kad galiu tavimi pasitikėti, kad neapvilsi!
Karolina prišoko prie Olego ir pakštelėjo vyšnios formos lūpytėmis jam į putlų skruostą. Šis išraudo iš malonumo ir it geriausias drauges mojuodamas išlydėjo mus iš salono.
– Na, o dabar, – iki ausų išsišiepusi sušuko Karolina, – Siaubti parduotuvių!
Suknelės, sijonai, džinsai, elegantiški kostiumėliai, batai, bateliai – man skaudėjo visus šonus ir kaulelius, tiek matavusis tikriausiai nebuvau per visą savo gyvenimą. Visos trys apsikrovusios glėbiais drabužių, kvatodamos susiversdavom į persirengimo kabiną ir staipydamosi priešais veidrodį patardavome viena kitai ką pirkti, o ką iškart mesti šalin.
– Viskas, – vos vilkdama kojas pareiškė Karolina, – Daugiau jokios parduotuvės. Dabar noriu tik skaniai pavakarieniauti.
– Pritariu, – vos tįsdama savo pirkinių maišelius pritariau ir aš.
– Eisime į čia pat esantį italų restoranėlį, – svajingai užsimerkė Karolina, – Ten mūsų lauks ir Devanas.
– Devanas? – stabtelėjau, – Kaip tai „ir Devanas“?
– Kai jūs su Liza matavotės tas juokingas mini sukneles aš pamačiau pro šalį einantį Devaną, – nekreipdama dėmesio, kad aš sustingusi stoviu, Karolina lėtai sliūkino toliau, – Ir jus stebėdami susitarėm, kad gerai būtų kartu pavakarieniauti.
– Ką jis čia veikia? – rausdama iš gėdos paklausiau aš – juk su ta mini suknele atrodžiau tikrai juokingai ir besimaivydama kartu su Liza dar visaip kraipėmės, staipėmės. O siaube!
– Ką aš žinau, – numojo ranka Karolina, – Kas jį čia supaisys.
Namuose Devaną matydavau retai, bet beveik kiekvienas mūsų susitikimas prasidėdavo arba baigdavosi mano susimovimu. Štai kad ir dabar – jis stebėjo mano spektaklį su ta per ankšta, aptempta, užpakalį vos dengiančia suknele. Turbūt ilgiau pagyvenusi pas Ternerius aš mirsiu ne sava mirtimi, o iš gėdos dėl savo elgesio.
– Ko tu čia straksi vietoj, – atsisuko į mane Karolina, – Eime greičiau valgyti, nes aš tuoj zebrą galėsiu suvalgyti.
– Karolina, – apsidairydama šūktelėjau aš, – Pavalgyti suspėsim. Bet Lizą dar reikia kai kur nuvesti.
Ta mintis man šovė taip staiga, kad užmiršau ir Devaną, ir kokia alkana bei pavargusi buvau. Čiupau sumišusiai Lizai už rankos ir truktelėjau ją į greta esančią nedidelę parduotuvėlę. Seksualių apatinių parduotuvę!
– Puiki mintis! – paskui mus per duris su visais pirkiniais įsiveržė ir Karolina, – Šiai nakčiai tave, Liza, aprengsime taip, kad mano brolis neteks amo.
– Baikit merginos, – kukliai susigūžė Liza, – Šeimoje jau tokie apatiniai nebereikalingi, kada aš juos vilkėsiu?
– Na jau, na jau, – puoliau apžiūrinėti nėriniuotus komplektukus, aptemptus bodžius ir trumpučius šilko naktinukus, – Man atrodo, jums kaip tik kažko tokio pikantiško ir reikia.
Aš išrinkau kelis seksualius rinkinukus, Karolina paėmė peniuarą, naktinukus, ir dar privertėm pačią Lizą išsirinkti, kas jai patinka.
– Šituos aš pasiimsiu sau, – valiūkiškai nusijuokė Karolina atkišdama subtiliai perregimą komplektuką, – Ir tu, Greise, ir tu išsirink kažką.
– Oi ne, – numojau ranka, – Apatinių aš jau prisipirkau. Draugo neturiu, tai kam jau kam, bet man šitų grožybių tikrai nereikia.
– Jei tu neimsi, neimsiu ir aš, – išdykėliškai šyptelėjo man Liza ir krestelėjo sunkias kaštonines savo garbanas.
– Na gerai, – pasidaviau ir su malonumu išsirinkau juodą, plonyčiais nėriniais puoštą komplektėlį.
– Ir, – ant prekystalio švystelėjo trejas raudonas kelnaites Karolina, – Kiekvienai dar po šią grožybę.
Liza pakėlė plonytes, švelnias kelnaites ir ėmė kvatoti:
– Tu išprotėjai!
– Kas? Kas joms negerai? – puoliau tikrinti ir aš. Pakėlusi išvydau, kad kelnaitės buvo su atvira intymiąja zona. Kurį laiką žvelgiau sutrikusi, bet netrukus visas prekybos centras skambėjo nuo žaismingo mūsų juoko, – Gerai, po šito, jau tikrai eikime valgyti, nes alkis daro mums negerą įtaką.
Visos dar kartą prapliupome juoku ir pasukome link restorano.