„Padėjėja Kalėdoms“ 1 dalis

Greisė

– Žinai, man regis, aš noriu su tavimi skirtis, – Gilberto ranka ant manosios net nesuvirpėjo.

Tikriausiai mano kūnas daug greičiau suvokė sužadėtinio ištartus žodžius nei smegenys – jį it ledas ėmė stingdyti veriantis skausmas. Kavinės, kurioje ketinome jaukiai atsigerti karšto šokolado, šurmulys tapo nepakenčiamai spengiančiu ir it adata duriančiu ūžesiu. Žvelgiau į Gilbertą buku žvilgsniu ir jutau, kaip skruostai mėšlungiškai susitraukia į dirbtiną šypsnį.

– Greise, tu geras žmogus, – mano mylimasis vis dar laikė mano ranką. Na, kodėl, kodėl jis jos nepaleidžia? – Bet man per pilkas. Gyvenime aš turiu didesnių siekių, nei susituokti ir sukurti šeimą.

Atrodo, kad pamažu suvokimas ėmė brautis ir pasiekti tuos užkaborius, kurie nenorėjo suprasti, patikėti ką tik išgirstais žodžiais. Pajutau, kad karštos ir tirštos it lava ašaros užplūdo akis, bet neįstengė iškristi. Jos laikėsi ant akių vyzdžių ir neleido aiškiai įsižiūrėti į priešais mane sėdinčio vaikino akis.

Nenorėdama jo išgąsdinti savo ašaromis, nusisukau į kavinės langą ir išvydau, kaip lėtai, tyliai ir nepriklausomai krenta snaigės ir čia pat tirpsta. Jos mane sugraudino dar labiau, nes priminė besiartinančias Kalėdas, per kurias savo artimiesiems turėjome paskelbti apie sužadėtuves.

– Būk gera, – pašnibždom sušnypštė Gilbertas, – Tik neapsižliumbk prie visų. Nedaryk mums gėdos.

Jis niekada nemėgo mano ašarų. Trenkdavo durimis ir grįždavo tik tuomet, kai būdavau nurimusi, arba imdavo kaltinti, jog elgiuosi nebrandžiai ir verkiu it maža mergiotė. Nurijau susidariusį gniutulą gerklėje ir ištraukiau sustirusią savo ranką iš po milžiniškos jo plaštakos.

– Ar yra kita? – jaučiausi taip tarsi pati sau suvaryčiau durklą į širdį. Ar tikrai noriu išgirsti atsakymą? Ir koks gi skirtumas, yra ar nėra kita, jis vis tiek meta mane vidury kavinės, girdint prie aplinkinių staliukų sėdintiems žmonėms.

– Tik nepradėk šitos dramos, – Gilbertas nervingai atsitiesė savo kėdėje ir sunėrė tas dideles plaštakas priešais mane. Dieve! Kokios jos milžiniškos! – Gavau pasiūlymą iš tarptautinės kampanijos dirbti sostinėje. Greise, – ir vėl jo sunkus delnas ėmė tiestis prie mano riešo, jei norėtų, jis sutraiškytų mano pirštų kauliukus it riešuto kevalą, – Negaliu atsisakyti šios galimybės. Pripažink, tu namisėda, tu niekuomet nepaliksi šio miesto, o aš čia dūstu, noriu išplaukti į platesnius vandenis.

– O aš tau kliūtis, – šyptelėjau ir sulig tuo judesiu viena pritvinkusi ašara pliūptelėjo į mano puodelį. Jis už mane nusprendė, kad nenorėsiu vykti su juo, kad nepalaikysiu jo, kad… O gal jis tik to ir laukė? Gal jis niekuomet ir nenorėjo eiti bendru gyvenimo keliu? Bet kodėl tuomet pasipiršo?

Žinoma, tos piršlybos tikriausiai jo galvoje niekuomet ir nebuvo tikromis piršlybomis. Tiesiog vieną dieną prekybos centre einant pro pigių papuošalų parduotuvę, pasiūlė išsirinkti auskarus, pakabutį ar kitą niekutį. Aš pasiėmiau kuklų žiedelį, o jis nusijuokė ir užmaudamas tarė, kad lai bus čia mūsų sužadėtuvės. Kvailė. Kokia buvau kvailė. Bet jis pats namuose ėmė kurti planus, kaip bus puiku per Kalėdas apie tai pranešti jo šeimai. Tuomet ėmė svarstyti didelės ar mažos mūsų vestuvės bus, ką kviestume… Aš ir užsiliūliavau. Bet ar galėjo būti kitaip, kai kartu su juo buvau penkerius metus, nuo devyniolikos metų?

– O kaip aš? – beviltiškai paklausiau, – Dėl tavęs po studijų sėdėjau namuose ir neieškojau darbo, – mano balsas garsėjo su kiekvienu žodžiu, – Aš ne tik, kad neturiu, kur eiti, bet neturiu nė vieno prakeikto cento, visą savo laiką, viską tau atidaviau! – vos ne balsu šaukiau aš.

– Greise, – sugriežė dantimis Gilbertas, – Liaukis. Žmonės į mus žiūri. Jei kelsi dramą, aš išeisiu.

Visada taip būdavo. Vos kildavo konfliktas, jis pabėgdavo. Palikdavo mane vieną ir reikalaudavo, kad „savo“ problemas išsispręsčiau pati. Visada jausdavausi kalta, kad nemoku susitvardyti, todėl jo laukdavau su vakariene romantiškų žvakių šviesoje, užgniaužusi viską, kas mane neramino, pykdė ar liūdino. Kiekvieną kartą tos užkastos emocijos graužėsi vis gilyn ir gilyn į mano sielą. Ir štai dabar pareikšdamas, kad mane meta, tikisi, jog ir vėl niekaip nesureaguosiu. Kad nepadarysiu jam gėdos viešumoje. Tikriausiai todėl ir pasirinko tai pasakyti kavinėje, nes žino, kad stengsiuosi nepratrūkti svetimiems žmonėms matant.

– Ir išeik! – pykčio ir skausmo bangos pagauta stumtelėjau staliuką į Gilbertą taip staigiai, kad jo šokolado puodelis čaižiai apvirto ir aptaškė šviesiai rusvą jo lietpaltį. Jei iki šiol dar niekas nebuvo pastebėję mūsų barnio, tai dabar į mus žvelgė visi esantys kavinėje.

Gilbertas it įgeltas pašoko iš vietos ir nieko nesakęs pasuko link išėjimo, bet staigiai apsisuko ant kulno ir prišoko prie manęs:

– Žiedą, – atkišo iš įsiūčio drebantį tą milžinišką delną ir nekantriai susiūbavo juo man prieš akis.

Ne iškart supratau, apie kokį žiedą jis kalba, kol galiausiai jis sugriebė mano ranką ir ėmė nuo piršto traukti sužadėtuvių žiedą. Vos ne vos sugebėjau išsivaduoti iš jo gniaužtų ir pati nusiėmiau tą prakeiktą žiedą. Padėjau jį ant savo ištiesto delno ir pažvelgiau į sužadėtinio akis, kuriose nebeįžvelgiau nė šlakelio meilės man. Nejau taip viskas ir užsibaigs? O kaip mūsų planai susituokti ateinančią vasarą? Užsimerkusi vis dar mačiau save balta suknele, artimuosius, linkinčius mums ilgo ir laimingo gyvenimo, bet šalia niekaip nebegalėjau išvysti Gilberto. Vietoj jo bolavo tik juodas šešėlis.

– Pasiimk, – sulėtintais judesiais įmečiau kuklų žiedelį į jo plačią saują, kuri, vos tik žiedas nusileido, stipriai susispaudė į kumštį ir dingo šokoladu aplieto lietpalčio kišenėje.

Spėjau įsidėmėti tik iš įsiūčio perbalusį jo veidą. Gilbertui išėjus, pasijutau dar labiau apgailėtina, atrodė, kad visi čia esantys smerkia ir žvilgsniais bado mane. Arba dar blogiau – gailisi manęs. Vargšė mergina, palikta viduryje kavinės, svetimiems stebint. Troškau kuo greičiau išnykti, ištirpti it ta snaigė, ištirpstanti vos prigludusi prie šilto kavinės lango.

– Pavalykite štai čia, – išgirdau įsakmų vyro balsą, o atsisukusi išvydau, kaip jauna padavėja greitais judesiais šluoste braukia per šokoladu aplaistytą staliuką. Jai pasišalinus, prie kėdės, kurioje prieš kelias akimirkas sėdėjo Gilbertas, stovėjo solidaus amžiaus vyras, juodais, bet smilkiniuose jau pabalusiais plaukais.

– Panele, ar galiu? – šyptelėjo man siauromis lūpomis ir už atlošo lengvai pajudino krėslą. Linktelėjau, gerai nežinodama, ar jis nori prisėsti šalia, ar tiesiog pasiimti laisvą kėdę ir nusinešti prie kito stalelio. Tačiau vyras patogiai klestelėjo priešais mane ir, priešingai nei aš, elgėsi itin užtikrintai ir pasitikinčiai.

– Turiu Jums tokį keistai nuskambėsiantį pasiūlymą, – subarbeno pirštais į ką tik nuvalytą staliuką ir įsmeigė įspūdingo mėlio akis.

„Puiku, – sukandusi dantis pagalvojau aš, – Jis matė ir girdėjo neseniai įvykusį incidentą, todėl nusprendė, kad iš paguodos gali man pasiūlyti ką nors nepadoraus. Tikriausiai“.

– Aš ieškau darbuotojos, – nesulaukęs mano atsako tiesiai šviesiai ėjo prie reikalo jis, – Tiksliau sakant, padėjėjos.

– Aš neieškau darbo, – nejaukiai įsitvėriau už staliuko galo ir įnirtingai papurčiau galvą.

– Tik išklausykite mane, panele..? – vyriškis klausiamai sužiuro į mane.

– Greisė, – nenoromis prisistačiau.

– Malonu, Greise. Aš Maiklas, – ištiesė savo ranką man. Nedrąsiai ją spustelėjau ir vėl įsikibau staliuko, – Taigi reikalas toks, kad ieškau padėjėjos savo dukrai. Ne, ne, ne, dar nieko nesakykit, – pamatęs, kad ketinu atsisakyti, iškėlė ranką į viršų ir nusijuokė, – Mano dukra tikriausiai panašaus amžiaus, kaip ir jūs. Beje, kiek jums metų?

– Dvidešimt keturi, – tai štai kaip nekaltai jie moka ištraukti visą reikiamą informaciją, atsakydama susiraukiau.

– Mano spėjimas buvo teisingas, – šyptelėjo ponas Maiklas, – Jai dvidešimt treji. Ji labai linksma ir energinga mergaitė, kuri sugalvojo savo senam tėvui surengti gimtadienio šventę, – beviltiškai skėstelėjo rankomis jis, – Ir paprašė manęs pagalbos, kad surasčiau jai padėjėją. Aš manau, Greise… Ar galiu į Jus kreiptis tu? – man pritariamai linktelėjus, jis tęsė toliau, – Taigi aš manau, Greise, kad tu tam idealiai tiksi. Tu esi kitokia, nei mano aplinkos žmonės, tad tavo nuomonė labai pravers.

Po šių žodžių suklusau ir atidžiau ėmiau tyrinėti prie manęs prisėdusį vyriškį: tvarkingai apkirpti plaukai, melsvi marškiniai tobulai krito ant pečių ir atrodė tikrai prabangiai, ant riešo puikavosi sidabro spalvos metalinis laikrodis, tamsiai mėlynos kelnės buvo dailaus kirpimo ir idealiai jam tiko.

– Aš neieškau „sugar daddy“, – atsitraukiau kiek įmanoma toliau nuo jo. Buvau beveik garantuota, kad šis pagyvenęs turtuolis ieško jaunos merginos savo užgaidoms patenkinti. O juk ką tik įskaudintą ir pamestą žuvelę daug paprasčiau susižvejoti nei įtikinėti ir suvilioti patrauklią, pasitikinčią ir žinančią savo vertę merginą.

– Labai tau ačiū, – Maiklas per garsų juoką vos sugebėjo ištarti šiuos žodžius, – Bet tokių nuotykių aš neieškau. Jei nori, – pagaliau surimtėjęs išsitraukė savo mobilųjį telefoną jis, – Galiu tuoj pat paskambinti savo advokatui ir surašyti tikslią sutartį, kurioje būtų aptartos tavo teisės ir pareigos bei mano įsipareigojimai tau. Man darbuotoja reikalinga iki Naujųjų metų – viso labo, tai vos kelios savaitės. Po to galėsi elgtis kaip tinkama.

– Tiesą sakant, – mano galvoje mintys vyte vijo viena kitą. Kas šis vyras? Kodėl būtent aš? Ko jam reikia? – Aš nežinau, ką turėčiau atsakyti, – atvirai prisipažinau.

– Šiuo metu mano namuose gyvena dukra ir vyresnysis sūnus, tikiuosi, kad netrukus prisijungs ir vidurinėlis. Jie kiekvienais metais prieš šventes apsistoja pas mane, su visomis savo problemomis, kurias tikisi, kad aš padėsiu išspręsti. Jie nėra blogi žmonės, bet, nors ir suaugę, gana nesavarankiški. Žinau, žinau, – skėstelėjo rankomis Maiklas, – Dėl to labiausiai kaltas aš ir mano auklėjimas, – pasikasęs tvarkingai apskustą smakrą jis įdėmiai pažvelgė į mane, – Manau, naujas žmogus įneš ne tik gaivos į mūsų gyvenimus, bet ir šiek tiek supurtys, padės atsipeikėti iš tos apatijos, kurioje dabar kiekvienas paskendęs.

– Klausykite, pone Maiklai, – nejaukiai atsikrenkščiau aš, – Nežinau, kas Jūs toks ir kuo mane laikote, bet aš tikrai nesu psichologė ar švenčių organizatorė, kuri galėtų padėti Jums ir Jūsų šeimai. Be to, tikriausiai jau ir pats matėte, kad aš pati nesugebu susitvarkyti su savo problemomis, – mostelėjau į grindis šalia stalelio, kurios vis dar buvo aptaškytos karšto šokolado gėrimu.

– Būtent todėl tau ir siūlau šį darbą, – gūžtelėjo jis pečiais ir atviromis akimis pažvelgė į manąsias, – Nesu tas altruistas, kuris padėtų kiekvienam vargstančiam, tačiau tavo situacija mane palietė ir manau, kad šiuo metu pakeisti aplinką tau tikrai būtų ne pro šalį.

Tikrai. Aš eiti neturėjau kur. Jau kuris laikas gyvenau pas Gilbertą, tad mums išsiskyrus, likau tiesiog gatvėje. Nebent galėčiau grįžti į užmiestį pas savo mamą ir jaustis dar didesne nevykėle. Be to, Gilbertas išlaikė mus abu, kol studijavau. O kai baigiau mokslus, man sunkiai sekėsi susirasti darbą. Gilbertas guodė mane, kad prie mūsų šeimos (kaip juokingai tai dabar skamba) labo aš daugiau prisidėsiu, jei tvarkysiu namus, gaminsiu valgyti ir būsiu tikra šeimos židinio kurstytoja. Namų šeimininke man nelabai patiko būti, bet kalbos apie vestuves ir vaikus vis nuramindavo ir aš nusileidau tiek, jog kiekvieną vakarą it gaivaus lietaus pliūpsnio po sausros tvarkinguose namuose su karšta vakariene laukdavau savo sužadėtinio, būsimo vyro.

Gilberto išėjimas man reiškė, jog praradau ir sužadėtinį, ir stogą virš galvos, ir pragyvenimo šaltinį. Aš netekau ir svajonių, ir planų apie nuostabų mūsų laukiantį bendrą gyvenimą, ir… šeimos, kurią norėjau kurti su Gilbertu.

– Kokios Jūsų sąlygos? – garsiai atsidusau, – Ką konkrečiai aš turėčiau daryti?

– Apsigyventi mano namuose, – jis vėl iškėlė rankas, tarsi stabdydamas dar neištrūkusius mano prieštaravimus, – Nieko intymaus, – garsiai nusikvatojo, – Turėsi atskirą kambarį su privačia vonia. Viena iš Karolinos sąlygų, kad jos padėjėja būtų pasiekiama dieną ir naktį, vos tik jai šaus kokia mintis, kad galėtų pasitarti.

– Ir naktį? – susiraukiau.

– Na, gal šiek tiek perdedu, – kerinčiai nusijuokė Maiklas, – Bet Karolina dėl to gimtadienio jau visus baigia išvaryti iš proto. Mums tu būsi tikras išsigelbėjimas.

– Leiskite paklausti, – susidėjau rankas ant krūtinės, – O kiek Jums sueis metų, kad čia reikalingas toks pasiruošimas?

– Nei daug, nei mažai – šešiasdešimt penkeri. Šioks toks jubiliejus, – Maiklas man valiūkiškai mirktelėjo, ir aš neatsispyrusi nusijuokiau.

Ar turėjau ką prarasti? Juk su Gilberto išėjimu aš netekau visiškai visko. Nemėgau elgtis spontaniškai, bet galbūt man to ir trūko. Gal bent vieną kartą gyvenime galiu pasielgti neapgalvotai?

– Gerai, – atsidusau ir prisimerkusi įsispitrijau į pagyvenusį, neprastai dailų vyrą, – Sutinku apsigyventi pas Jus namuose, sutinku padėti Jūsų dukrai surengti Jums gimtadienio šventę. Bet nieko daugiau.

– Man tik to ir tereikia, – Maiklas neslėpė savo džiugesio, – Tu mane išgelbėjai!

-SSSSSSS-

Maiklas

– Maiklai, tu vėl sugalvojai kažkokią nesąmonę, – Kristoferis įsmeigė skvarbias žalias akis į mane.

– Kristofai, puikiai mane pažįsti ir kaip draugas, ir kaip mano psichoterapeutas, – išsimaišiau cukrų kavoje, – Šiuo metu jaučiu, kad būtent to trokštu ir jokie tavo metodai man nepadės persigalvoti.

– Bet juk vietoj svetimo žmogaus gali priglausti šunį iš prieglaudos namų, – mačiau kaip Kristoferis susiraukia, – Katę, žiurkėną, bet ką, Maiklai, tik ne žmogų.

– Kodėl? Kas čia blogo? – žaismingai dirstelėjau į savo draugą, – Daug visko patyriau, dabar noriu tokios patirties. Nematau čia nieko blogo. Tu kaip psichoterapeutas, puikiai turėtum žinoti, kad pagalba kitiems, pirmiausia yra pagalba sau. Rūpestis kitu leidžia jaustis reikalingu.

– Tu ir taip esi reikalingas, – Kristoferis vis dar man nepritarė, – Savo vaikams. Beje, ką jie pasakys apie tokį tavo akibrokštą?

Kristoferis sakė teisybę, nors mano vaikai jau suaugę, tačiau kiekvienas iš jų turėjo savų problemų. Na, galbūt tik Karolina vis dar gyveno vaikišką, žaismingą gyvenimą, bet dėl naivaus jos požiūrio ir per didelio pasitikėjimo žmonėmis, ja lengvai galėjo pasinaudoti ir įskaudinti. Tomo santuoka braškėjo per visas siūles. Nors jis ir mano sūnus, tačiau elgėsi kaip visiškas šmikis – apleido savo žmoną ir sūnų dėl trumpalaikių romanų. Labiausiai mane neramino Devanas, kuris kuo toliau, tuo labiau priminė vaikščiojantį vaiduoklį.

Jaučiau, kaip mano veidu nuslinko šešėlis – mintys apie vaikus atvėrė kiekvieno jų skaudulius, kurių nepajėgiau padėti išspręsti.

– Karolina bus laiminga, – liūdnai atsidusau, – Juk žinai ją. Tomas… reikia surasti tokią, kuri nepasiduotų Tomui. O Devanas… – man skausmingai suspaudė krūtinę, – Žinai, galbūt labiausiai dėl jo ir ieškau visiškai kitokios merginos nei tos, kurios sukasi aplink jį.

– Ar nemanai, kad pats Devanas turėtų susirasti tokį žmogų? Juk ne tie laikai, kad savo vaikams ieškotum žmonų ar vyrų, – gurkštelėjo karštos arbatos psichoterapeutas, bet kiaurai veriančių akių vis dar nenuleido nuo manęs.

– Tikrai taip, nežinau, kas čia yra, galbūt kaltas mano amžius ar kas, bet labai stipriai pajutau norą padėti, suteikti visiškai kitokį gyvenimą žmogui, merginai…

Iš tiesų atsakymą aš žinojau. Kadangi niekaip negalėjau padėti savo vaikams, tai tą poreikį bandžiau išpildyti lengvesniu keliu – juk suteikti stogą virš galvos ir viskuo aprūpinti žmogų, kuris nieko neturi, daug paprasčiau nei spręsti vidines savo vaikų problemas.

– Juk tu ne rimtai? Ką? – susiraukė Kristoferis, o jo lūpos persikreipė į prieštaraujančią miną, – Tai gal geriau iškart įkurk nakvynės namus pas save, taip ateis daug likimo nuskriaustų ne tik merginų, bet ir vaikinų. Gal vienas jų kris į akį ir Karolinai.

– Tu kaip visada, šmaikštus iki pat panagių, – toks draugo priešinimasis beprotiškoms mano idėjoms mane nuoširdžiai prajuokino, – Pažadu, pagalvosiu apie krizių ištiktiems žmonės namų įrengimą, – mačiau, kad Kristofas pamažu atlyžta ir ima pasiduoti mano įtakai.

– Žinai, kad palaikysiu tave bet kokiu atveju, – giliai atsiduso jis, – Tik žiūrėk, kad negautum priešingo varianto, – savo kėdėje nerangiai pasimuistė.

– Apie ką kalbi? – mano dėmesį vis labiau ėmė traukti šalia sėdinti porelė.

– Pažįsti savo Tomą. Tas laksto kairėn ir dešinėn. Atsiradus naujam sijonui namuose, kažin kaip viskas rutuliotųsi toliau, o ir tavo marti nepadėkotų už tokią „dovanėlę“, – po puodeliu pakišo servetėlę Kristoferis ir surimtėjęs atsikrenkštė nukreipdamas mano dėmesį nuo besipykstančios porelės į save, – Devanas po išsiskyrimo dabar tikrai nepastebės net jei pati princesė praeis pro jį.

– Būtent todėl ieškau kažko, kas nė iš tolo neprimintų princesės, – nepasidaviau, – Ir tas kažkas turėtų sugebėti atsispirti Tomo kerams.

– Matau, kad tu jau tvirtai nusprendei ir kad ir kaip aš argumentuočiau – nepersigalvosi. Kur ketini ieškoti tokios merginos, kuri neatkreiptų dėmesio į tavo Tomą?

– Ooo! – šis iššūkis man kėlė pasitenkinimą, – Kad ir čia, – mostelėjau rankomis į kavinę, mano žvilgsnis ir vėl nejučia nukrypo į greta sėdintį vaikiną su mergina, tarp kurių akivaizdžiai vyko intensyvus barnis.

Gerokai masyvesnis vaikinas sunkia plaštaka laikė prispaudęs perbalusio veido merginos ranką prie stalo. Jos pilki plaukai buvo supinti į tvirtą kasą, juodas golfas slėpė merginos kūną iki pat kaklo viršaus. Tik didelės plačios akys atrodė atviros pasauliui ir pasiryžusios viskam.

– Ta, į kurią žiūri, – iš minčių mane pažadino Kristoferis, – Regis, jau turi savo Devaną.

Staiga kavinėje nuaidėjo dūžtantis stiklas ir visi sužiurome į ką tik apšnekėtą porelę. Nuo aplieto vaikino garavo ne tik karštas šokoladas, bet ir įsiūtis, net iš toliau matėsi, kaip jo nosies šnervės išsiplečia it laukinio žvėries.

– Oho, o ji moka pastovėti už save, – šįkart nusijuokė Kristoferis.

– Tikrai taip, – pabarbenau pirštais į stalą, – Būtent tai, ko man ir reikia – apgaulinga, paslaptinga, dar nesuvokianti, kokia nuostabia moterimi gali būti.

– Tik jau neromantizuok kaip jauniklis, tavo laikas jau seniai praėjo, – mano draugas vis dar juokėsi, bet mačiau, kad mano mintis jam ima patikti, – O! Žiūrėk, jis sugrįžta!

– Nieko sau subingalvis, – net nepajutau, kaip mano delnas susigniaužė į kietą kumštį, – Bando numauti jai žiedą.

– Greičiausiai pats ir padovanojo, – stebėdamas situaciją pakomentavo ir Kristofas.

– Aš einu pas ją, – nieko negalvojęs pakilau nuo staliuko.

– Tikiuosi, neprivirsi dar daugiau košės, – užvertė puodelį Kristoferis ir išgėrė paskutinius arbatos lašus.

– Tikiuosi, ir aš. Šiaip ar taip, Karolina ieško padėjėjos, tad ar gali būti geresnė proga? – gūžtelėjau pečiais ir pasukau link merginos, įsistebeilijusios į snaiges už lango, – Palinkėk sėkmės, kad ją įtikinčiau.

– Oi, tau jos tikrai neprireiks, – garsiai nusikvatojo Kristoferis, – Tikriausiai pačią Anglijos karalienę įtikintum apsilankyti savo namuose, tai čia, – žvilgsnį mestelėjo į perbalusią merginą, – Tau bus vieni juokai.

-SSSSSSS-

Greisė

– Ar tikrai įeisi į butą? Gal man palaukti? – susirūpinęs pono Maiklo žvilgsnis tyrinėjo mano veidą.

– Jis įsileis mane, – šyptelėjau virpančiomis lūpomis ir dar kartą pro automobilio langą žvilgtelėjau viršun į buto langus, kuriuose degė šviesa.

– Štai, – iš švarko kišenės ponas Maiklas išsitraukė juodą vizitinę kortelę, – Dar užrašysiu ir namų adresą, – Išsitraukęs sidabro spalvos plunksnakotį kažką suraitė kitoje vizitinės pusėje ir įspraudė ją man į delną, – Nebijok skambinti, jei kas nors nutiktų.

– Maiklas Terneris, – garsiai perskaičiau aukso raidėmis išvedžiotus vardą su pavarde ir išsigandus atsisukau, – Tai Jūs?

– Sunku gyventi, Greise, kai visi žino šią pavardę, – valiūkiškai nusijuokė ponas Maiklas.

Ternerių pavardė buvo labai plačiai žinoma. Ji beveik kiekvieną dieną buvo eskaluojama kiekvienose žiniose, laikraščiuose ir žurnaluose. Kasmet buvo skelbiami Ternerių milijardiniai turtai, nauji plėtojami verslai, veiklos ir iniciatyvos. Ir štai aš sėdžiu viename automobilyje su pačiu Maiklu Terneriu ir lyg niekur nieko šnekučiuojamės apie ką tik mane metusį pašlemėką, kuris sugebėjo palikti mane vidury miesto pliką basą…

Mintyse iškilo kelios nuotraukos ir antraštės: „Karolina Terner – universitetą baigė aukščiausiais balais“, „ Karolina seka tėvo pėdomis“, „Ar Tomas Terneris pagaliau išsiskirs su Liza“, „Tomui Terneriui gimė pirmagimis“, „Devanas Terneris išsiskyrė su ilgamete savo drauge“… Dar spėjau pagalvoti, kad Devano išsiskyrimas net ir mane šokiravo, nes apie jį žiniasklaidoje buvo rašoma mažiausiai, aš net nelabai galėjau atgaminti, kaip jis atrodo, nes nuotraukų buvo vos viena kita. Apskritai man atrodė, kad niekada nesekiau naujienų, susijusių su Terneriais, bet viena kita žinia vis tiek mane pasiekdavo.

– Iki rytojaus, – atidarydama dureles į automobilio saloną įleidau šalto oro gūsį, – Tikiuosi, įtiksiu Jūsų dukrai, pone Maiklai.

– Iki ryt, Greise, – pamojo man ponas Maiklas ir užkūrė automobilį.

Lipdama laiptais link buto, galvojau, kokia gėda, kad Maiklas Terneris, pats Maiklas Terneris turėjo sumokėti už mano ir Gilberto šokolado gėrimus! O Gilbertas… paliko mane ne tik, kad be pinigų, bet ir be mobilaus telefono – savo rankinę su visais daiktais prieš einant į kavinę kaip tyčia buvau palikusi Gilberto automobilyje. Susizgribus mokėti už gėrimus, supratau ir tai, kad neturiu ne tik pinigų, bet negaliu net ir išsikviesti taksi, kad susirinkčiau daiktus iš buto, kuris dar prieš kelias valandas buvo ir mano namai.

Pagaliau pasiekusi ketvirtą aukštą, manęs laukė nemaloni staigmena – prie buto durų, į šiukšlių maišą buvo sudėti mano daiktai: drabužiai, keli papuošalai, čia pat radau ir rankinę. Pasirausiau joje tikėdamasi rasti ir buto raktą, tačiau jo nebuvo. Nežinau, ko aš tikėjausi. Galbūt vis dar giliai viduje tikėjau, kad Gilbertas persigalvos, jog supras padaręs klaidą, mes pasikalbėsime ir vėl gyvensime kaip iki tol. Tačiau šiukšlių maišas su mano daiktais jame bylojo visai ką kita.

Nejau taip viskas ir užsibaigs? Net šunio taip neišvaro. Juk Gilbertas puikiai žino, kad aš neturiu, kur eiti. Ar jis mane taip ir paliks gatvėje? Sukaupusi paskutinius drąsos likučius, pabeldžiau į medines buto duris. Beldimas kurtinančiai nuaidėjo tylioje laiptinėje. Išgirdau, kaip už durų kažkas sukrebždėjo – tikriausiai Gilbertas prisiartinęs pažiūrėjo per durų akutę.

– Gilbertai? – šūktelėjau, kai palaukus kelias akimirkas jis durų neatrakino, – Įleisk mane, – desperatiškai paprašiau.

Už durų vėl pasigirdo žingsniai, tačiau šįkart ne artėjantys, o nutolstantys. Kažkur trinktelėjo durys. Supratau, kad jis užsidarė kambaryje ir kad ir ką aš bedaryčiau, nusprendė mane ignoruoti.

Vėl pasirausiau rankinuke ir išsitraukus savo mobilųjį telefoną, klestelėjau ant laiptų. Nuspaudžiau Gilberto vardą ekrane ir ėmiau skambinti, tačiau po kelių ilgų signalų supratau, kad jis nekalbės su manimi net telefonu. Ką aš tokio padariau, kad šito nusipelniau? Skruostais nepaliaujamai riedėjo ašaros, o aš vis spaudžiau ir spaudžiau Gilberto vardą telefone, vildamasi, kad jam pagails manęs ir jis atsilieps. Netikėtai išgirdau keistą garsą telefone ir žvilgtelėjusi išvydau, kad jo baterija visiškai išsieikvojo. Puiku! Dabar išvis niekam negalėsiu paskambinti.

Už lango buvo jau tamsu. Kiek dabar valandų? Tikriausiai jau po devynių, visi ruošiasi miegoti, o aš nebeturiu, kur eiti. Gal prašytis pas tą senolę pirmame aukšte? Retkarčiais jai padėdavau panešti pirkinių maišą. O gal pasibelsti pas tą šeimą iš trečio aukšto, kol vaikai dar kietai neįmigę? O gal… striukės kišenėje ieškodama vienkartinės nosinaitės nusišluostyti akims, užčiuopiau nedidelę kortelę – pono Maiklo Ternerio vizitinę.

Kitoje pusėje dailia rašysena buvo parašyta: „Saldžiųjų Sodų alėja 155“. Aš puikiai žinojau, kur buvo šis rajonas. Kartais su Gilbertu ten su dviračiais pasivažinėdavome ir baksnodavome pirštais į ištaigingus namus, primenančius rūmus, kuriuose norėtume gyventi. Tai buvo ramūs ir gražūs pasivažinėjimai, kupini ateities vilčių ir planų…

Nuo namų iki Saldžiųjų Sodų alėjos buvo beveik dvi valandos kelio pėsčiomis. Eiti? Per šlapdribą? Bet ten nusigausiu jau visai naktį? Ką aš pasakysiu? Bet ar turėjau kitą pasirinkimą? Vienintelė mano draugė Kristina, gyveno kitame miesto gale, pėsčiomis ją pasiekčiau geriausiai dar po keturių valandų, be to, nežinojau, ar jai ne naktinė pamaina ir ar rasiu ją namuose. Naktį šlaistytis užkampiais aš visai nenorėjau, todėl pasiryžau beprotiškiausiam poelgiui, kokį kada nors buvau iškrėtusi.

-SSSSS-

Greisė

Metaliniai, grakščiai užraityti vartai buvo užverti. Kad pasiekiau savo tikslą man bylojo tik pašto dėžutė su adreso kortele, pakabinta ant akmeninės tvoros. Per darganą ir sniegą, sumišusį su lediniais lietaus lašais, ėjau ilgiau nei tikėjausi. Buvau permirkusi iki siūlelio, o sulipę šlapi plaukai raitėsi aplink kaktą ir kaklą.

Ką aš čia veikiu? Na, taip, ponas Maiklas pasirodė tikrai geras ir kilnus žmogus, bet tai dar nereiškia, kad galiu atsidurti prie jo namų vidurį nakties, permirkusi it šuo, su šiukšlių maišu ant peties. Pastaroji mintis mane ir prajuokino, ir sugraudino. Tikriausiai iš šalies atrodžiau kaip elgeta, ketinanti prašyti išmaldos. Iš tiesų panašiai ir jaučiausi – juk ketinau prašyti pono Maiklo prieglobsčio.

Kokia kvaiša, aš nepagalvojau, kad namas bus aptvertas ir man teks skambinti prie vartų esančiu skambučiu. Vidury nakties, kai visi jau miega. Greičiausiai atsilieps net ne pats ponas Maiklas, o kuris nors iš tarnų. O jei prikelsiu ir jo vaikus? O jei ponas Maiklas geriau viską apsvarstė ir persigalvojo? O jei… Bet pasukti atgalios taip pat negalėjau, nes neturėjau, kur.

Eidama palei tvorą, pamačiau pravirus nedidelius vartelius – vis dėlto šiandien man šypsosi sėkmė. Įsmukusi pro juos it vagis, ėmiau tipenti link apšviesto takelio, kuris turėjo nuvesti iki namo. Tikriausiai kiemas apstatytas kameromis ir jei mane kas nors stebi, iškvies policiją. Galbūt policija važiuoja jau dabar. O gal paleido šunis. Juk tokiuose namuose laiko šunis? Pastaroji mintis privertė pastirti ir taip sužvarbusią mano odą.

Prisiartinusi prie apšviesto takelio, iš abiejų pusių apsodinto nedideliais japoniškais medeliais, nusprendžiau eiti ne juo, o žole, kur būčiau mažiau apšviesta žibintų. Stengiausi žingsniuoti kuo tyliau, o kiekvienas krebždesys priversdavo mane krūpčioti. Netrukus pasiekiau ir namą, kuris priminė senovinį dvarą – o gal toks ir buvo? Priekyje puikavosi baltos kolonos, grakštūs vazonai, su vijoklinėmis gėlėmis. Nors ir senas, namas atrodė nepaprastai prabangiai ir didingai.

Prie vienos kolonos nusimečiau savo maišą, kuris garsiai dunkstelėjo žemėn ir privertė mane gūžtelti. Pabelsti ar skambinti į duris? Skambutis galėjo visus pažadinti, o beldimo galėjo niekas ir neišgirsti. O ką pasakysiu, jei atidarys tarnaitė? „Sveiki, aš pas poną Maiklą“. O jei atidarytų pats ponas Maiklas? „Sveiki, gal galite mane priimti nuo šiandien?“ Jaučiausi visiškai beviltiškai. Tikriausiai būtų geriausia apsisukti ir nekompromituoti savęs. Geriau sugaišiu visą naktį ir nueisiu pas Kristiną, ji tikrai mane priims, o čia sugrįšiu dieną, kaip normalus žmogus.

Betrypčiodama pirmyn ir atgal, tai tiesdama ranką link skambučio, tai apsisukdama ir įtikinėdama save, kad tai bloga mintis, išgirdau keistą garsą namo šone, tarsi kas būtų atidarę langą. Smalsumo vedina pasukau garso link ir išvydau kaip kažkokia žmogysta iš lauko persisveria per pirmo aukšto langą ir bando įsibrauti namo vidun. Temačiau tik lauke tabaluojančias jo kojas. Nejau tai vagis?!

Nežinau, iš kur pasisėmiau drąsos, bet it pamišus rėkdama šokau prie įsibrovėlio ir abiem rankomis apglėbusi jo kojas, ėmiau tįsti žmogystą žemyn. Tas tikriausiai išgąsčio pagautas taip pat ėmė nesavu balsu bliauti, bandė muistytis ir įspirti man, tačiau aš dar stipriau suspaudžiau jo kojas ir visu savo svoriu pakibau ore. Viskas įvyko per akimirką – vieną sekundę aš įsitvėrusi vagies kojų traukiau jį žemyn, kitą – skaudžiai žnektelėjau žemėn, kartu ant savęs nusitįsdama ir sunkų kito žmogaus kūną.

– Kas čia darosi? – namo tarpduryje pasirodė vyro siluetas, o lauke užsižiebė šviesos, apakindamos mane.

– Tėti, kas ten? – iš namo gilumos išgirdau baikštų moterišką balsą.

– Karolina, lik viduje, – atpažinau pono Maiklo balsą ir tuoj pat tarpdury išdygo jo siluetas.

Tuo tarpu nuo manęs nerangiai, dejuodamas ėmė trauktis vagis.

– Devanai? – aiktelėjo tas pats moteriškas balsas.

– Karolina, ką tau sakiau? – nepatenkintas, kad dukra išslinko į lauką, sugriežė Maiklas, bet tuoj pat nuostabos kupinu balsu šūktelėjo, – Greise?! Ar čia tu?

– Po-pone Maiklai, – stengdamasi atsistoti vis dar viena ranka laikiau įsitvėrusi vagies kojos, – Šitas vagis… – vos gaudžiau kvapą, – Ketino įsibrauti pro jūsų langą!

– Tai čia šita ragana mane užpuolė, – grubiai truktelėjo koją iš mano gniaužtų vagis.

– Devanai, ką šįkart iškrėtei? – nusikvatojo šalia pono Maiklo stovintis vyriškis, kurio pirmojo siluetą ir išvydau tarpduryje.

Prie vagies tuoj pat atskuodė geltonplaukė mergina ir pakibo jam ant kaklo. Devanas? Ar aš ką tik per langą išmečiau pono Maiklo sūnų?

– Tėti, ar tu ją pažįsti? – ištrūkęs iš mano nagų, uždusęs piktai į poną Maiklą atsisuko mano sulaikytasis.

– Taip, – ponas Maiklas ištiesė man ranką, – Tai mūsų naujoji darbuotoja. Greise, ką tu čia tokiu metu darai? O tu? – atsisuko į sūnų.

– Grįžau naktiniu reisu. Nepasiėmiau rakto, tai nenorėjau jūsų prikelti, – ėmė ranka valytis nuo šlapios žolės purvinas kelnes Devanas.

– Ir kaip visada, bandei nepastebėtas įsmukti pro langą. Ap-gai-lė-ti-na, – sarkastiškai nusijuokė tarpdury stovėjęs vaikinas.

– Tomai, nepradėk, – sudrausmino sūnų Maiklas, – Greise, ar tau viskas gerai? – vėl sužiuro į mane.

Man dar niekuomet nebuvo taip gėda – ir atrodžiau, ir jaučiausi sumautai.

– Pone Maiklai, aš atsiprašau, bet bet… – kaip jam viską paaiškinti? Kaip jam pasakyti, kad mano buvęs sužadėtinis išmetė mane į gatvę?

– Gal eikime vidun, – suinkštė Karolina, – Nes dar persišaldysime.

– Tiesą sakai, – pritarė dukrai ponas Maiklas, – O tau, – susirūpinęs nužvelgė mane, – Neprošal būtų ir karšta vonia, ir arbata.

Aušra Levanienė „Padėjėja Kalėdoms“

Labai nedrąsiai žengiu su savo sausainiuku ir dedu jį į bendrą MRM klubas lėkštę.

Žinot, kaip būna – gamini įdėdamas visą širdį, dailini, ir gardini, bet atrodo, kad vis kažko trūksta, kad vis neprilygsta kitiems – taip ir man su tuo sausainiuku. Bet tikiu, kad Jūsų visų įdėti prieskoniai: komentarai, kritika, galbūt pagyrimai ir sukeltos emocijos, padės tam sausainiukui augti, tobulėti ir jaustis lygiaverčiu toje nuostabioje kalėdinėje lėkštėje.

Dar nesu atradusi savojo stiliaus, mėgstu rašyti maginę fantastiką, bet vis dažniau pastebiu, kad mane apgaubia ir išlaisvina komiškų, galbūt net sarkastiškų situacijų gvildenimas ir pateikimas. Neplanavau, kad ši istorija links komedijos žanro link, bet būtent taip ir atsitiko. Ne per daug, saikingai, bet juokingų situacijų čia pasitaikys.

O štai apie ką iškeptas mano imbierinis sausainiukas, kuriuo iki pat Kalėdų dalinsiuosi su Jumis:

Kai Greisę prieš pat Kalėdas meta jos mylimasis, lyg iš niekur nieko išdygsta Maiklas – vienas turtingiausių pasaulio verslininkų su pasiūlymu dirbti jo namuose. Neturėdama, kur dėtis Greisė priima jo pasiūlymą, bet nuo pat pradžių papuola į komiškas, raudonuoti verčiančias situacijas.

Maiklo vidurinysis sūnus Devanas po mylimosios išdavystės negali rasti vietos sau po saule, yra viskuo nusivylęs ir nebetiki šviesiu rytojumi. Tačiau atsiradus keistuolei Greisei namuose, nuolat tampa jos gėdingų situacijų liudininku. Vis dažniau ir dažniau Devano veidą ima puošti šypsena, kurios buvo išsiilgę visi artimieji.

Ar tarp dviejų labai skirtingų žmonių gali įsižiebti meilės kibirkštys ir sušildyti sužvarbusias širdis? Tai šmaikšti meilės istorija, kuri retkarčiais gali priversti nukaisti ir Jūsų veidus, o lūpas papuošti viską atleidžiančia nuoširdžia šypsena.