Aušra Levanienė "Padėjėja Kalėdoms" Archives

„Padėjėja Kalėdoms“ 4 dalis

Devanas

Vos pagalvojęs, kad netrukus Greisė išvyks iš šių namų, man širdį suspausdavo liūdesys. Kaip ją sulaikyti? Ką padaryti, kad ji čia liktų ilgiau? Kiekvieną rytą atidarydamas savo kambario duris paslapčia tikėjausi, kad pro jas vėl įgrius Greisė. Tik šįkart elgčiausi visiškai kitaip – nepaleisčiau jos taip paprastai, mėgaučiausi kiekvienu jos kūno centimetru…

Planas nusivežti Greisę į priemiestyje esantį nedidelį restoranėlį, kuriame man visada patikdavo apsilankyti, užgimė jau kur kas seniau, todėl Greisei sutikus, jaudinausi ir stengiausi suplanuoti kiekvieną akimirką.

Rezervavau ne tik stalelį ir trijų patiekalų degustaciją, bet užsakiau ir kelis smuikininkus, kurie mums vakarieniaujant suteiks nepaprastai malonų ausiai foną.

Pasipuošęs juodu kostiumu, baltais marškiniais, pasikvepinęs ir nusiblizginęs batus, nusileidau į garažą, kur net negalvodamas sėdau į ne tokį praktišką, bet neabejotinai mėgstamiausią Ferrari automobilį. Juo nebuvau važinėjęsis nuo pat išsiskyrimo su Vinde. Su malonumu pasukau raktelį ir užkūriau galingą variklį. Ach, kaip gera ir vėl jausti gyvenimo malonumą. Iš garažo išsukau į kiemą, kur nekantraudamas laukiau Greisės.

Netrukus ant laiptelių pasirodė ir ji. Greisė.

– Jaučiuosi kaip tikrame pasimatyme, – įlipdama užtrenkė dureles ir nusijuokė.

– Bet mes juk ir esame tikrame pasimatyme, – mirktelėjau jai.

Automobilio vidus sumišo nuo mano ir Greisės kvepalų. Švelnus ir stiprus aromatai pynėsi tarpusavyje ir šoko subtilų bei gardų tango. Norėjau tapti tuo aromatu, kad galėčiau būti kuo arčiau Greisės kūno, jos odos. Nerūpestingi pašnekesiai, greitis, linksmai besiplaikstančios snaigės pripildė vakarą jaukumu. Pirmą kartą visiškai negalvojau apie Vindę.

Viskas buvo tobula: atidarytos automobilio durelės prie restorano, kad Greisė išliptų, prabangi restorano aplinka, maloniai gomuriu slystantis maistas, aromatai, paslaugūs ir profesionalūs padavėjai, smuikų melodijos, šypsenos ir kalbos, pereinančios nuo nerūpestingumo iki kraują kaitinančių dviprasmybių. Jaučiausi taip, tarsi pažinočiau Greisę jau labai seniai, su ja buvo paprasta ir gera, jaučiau, kada galiu pasisakyti aštriau, kada reikėtų pristabdyti, o kada tiesiog nutilti jaukiai, viską apjungiančiai tylai.

– Nenoriu, kad šis vakaras baigtųsi, – važiuojant link namų patogiai įsitaisiusi ant sėdynės svajingai užsimerkė Greisė.

– Sakyk, ką norėtum nuveikti – pasistengsiu išpildyti tavo norus, – aš taip pat troškau, kad šis vakaras tęstųsi.

– O gal… – nutęsė Greisė, – Padarykime kai ką visiškai įprasto?

– Pavyzdžiui… pasibučiuokime? – žaismingai palinkau link Greisės ir nekaltai šyptelėjo.

– Ghmghm… – užsikosėjo Greisė, – Gal pradžioje pažiūrėkime drauge kokį nors filmą?

– Filmą? – kiek susimąstęs atsitraukiau aš, – Kodėl gi ne? – gūžtelėjau pečiais, – Jei filmas, tai filmas!

-SSSSS-

Greisė

Kino teatro aikštelėje Devanas atidarydamas man automobilio dureles padarė juokingą reveransą ir džiaugsmingai ištiesė ranką:

– Prašom, mano miela paukštyte, šiandien visi tavo norai lai pildosi!

Aš juokdamasi įsikibau į ištiestą jo ranką ir švytinti iš laimės drauge su Devanu pajudėjau link kino teatro.

– Greise! – išgirdau už nugaros, – Greise, ar čia tu?

Mano kūną akimirksniu nukrėtė siaubas. Lėtai atsisukau ir pirmiausia, ką išvydau, tai tas milžiniškas, mane sutraiškyti galinčias rankas. Priešais mus stovėjo Gilbertas.

– Labas, Greise, – jis man šyptelėjo.

Negalėjau tuo patikėti! Vos prieš pora dienų šaukė į telefono ragelį, kad aš jam nereikalinga, kad viską pamiršo, kad nieko tarp mūsų ir nebuvo, o dabar lyg niekur nieko šypsosi ir pats pirmas kalbina mane.

– Labas, Gilbertai, – trūkčiojančiu balsu pasisveikinau.

– Vadinasi, spauda rašo tiesą? – jis metė klaidžiojantį žvilgsnį link Devano, o jo šnervės pastebimai išsiplėtė.

Ką man jam atsakyti? Aiškintis, kad tai netiesa? O galbūt pameluoti? Net neabejojau, kad Devanas būtų greitai įsisukęs į tą žaidimą.

– Gilbertai, juk tu sakei, kad tau aš nebeįdomi, – susiraukiau, – Tad koks skirtumas, ką kas apie mane rašo ar kalba.

– Oho! – Gilberto veidą iškreipė neslepiamas pyktis, – Kai taip, tai verkei apie meilę man, naudojaisi visu mano geru, o dabar net paprastą pokalbį sunku palaikyti?

– Ar jis rimtai? Ką tik pats suokė, kad neturi su manimi ką kalbėti, o dabar it bitė prie medaus limpa ir neatstoja!

– Nepyk, – viena ranka apkabindamas mane įsiterpė į mūsų pokalbį Devanas, – Bet mes skubame į filmą, – ir truktelėjo mane link įėjimo į kino teatrą.

– Greise! – man pavymui šūktelėjo Gilbertas, – Aš labai daug galvojau apie mus. Tenoriu, kad žinotum, jog noriu pabandyti iš naujo.

Šie žodžiai trenkė mane it žaibą. Tūkstančiai minčių ir prisiminimų perkošė mane kiaurai nuo galvos iki kojų. Ir tų prisiminimų būta visokių, ne tik juodų, bet ir labai gražių. Ar užkasti viską ir pamiršti? Versti naują lapą? O galbūt verta stengtis dėl santykių. Juk ne vienas psichologas sako, kad neišspręstos problemos persekioja ir kituose santykiuose. Jei kažkuriame santykių etape neišsprendei tam tikro rebuso, tai ir kituose santykiuose tas rebusas privers viską nutraukti. Tad… Gal vis dėlto man lemta būti su Gilbertu, galbūt svajonės už jo ištekėti vis dar gali išsipildyti?

– Klausyk, vaikine, – dar stipriau mane suspaudė Devanas, – Tavo laikas jau praėjo, palik Greisę ramybėje ir leisk jai gyventi toliau.

– Kas tu toks, – sugriežė dantimis Gilbertas ir suspaudė tą didžiulį savo kumštį, – Kad lįstum tarp manęs ir mano sužadėtinės?

– O kas tu manaisi esąs? – stumtelėjo mane už savęs Devanas, – Taip su mergina pasielgti, kaip tu, gali tik…

– Liaukitės! – surikau iš visų jėgų, – Abu jūs, liaukitės, prašau!

– Greise, – bandė vėl prie savęs priglausti mane Devanas, – Jis tavęs nevertas, nejau tu dar svarstysi galimybę būti vėl kartu su juo?

– Aš nežinau! – šaukiau iš visų plaučių, – Palikit mane ramybėj. Šiuo metu nenoriu nei su vienu iš jūsų būti! Pešatės dėl manęs it dėl kokio daikto – kas kurį nugalės, tam ir atiteksiu. Ne. To nebus, – kuo daugiau šaukiau, tuo labiau siutau ir tuo labiau troškau išnykti iš čia.

Iš pradžių lėtai žengiau atatupsta nuo jų, paskui apsisukau ir vis greičiau ir greičiau pasileidau tekina link gatvės. Nei karto neatsisukau. Girdėjau, kaip kažką bandė pasakyti Gilbertas, kaip kvietė Devanas, bet man jų abiejų jau buvo gana.

Aš turėjau apsispręsti. Apsispręsti, ar vis dar noriu būti su Gilbertu, su vaikinu, kuris ligi šiol vienintelis karaliavo mano širdy. Tačiau negalėjau atmesti ir to, kad jis su manimi elgėsi negarbingai. Dažnai jo veiksmai prieštaravo meilės prisipažinimams. Atsitraukimas nuo santykių su Gilbertu privertė mane perkratyti viską, kas lig tol įvyko, pradėjau pastebėti signalus, kuriuos anksčiau ignoruodavau. Ir tie signalai nieko gero man nežadėjo.

Anksčiau man atrodė, kad su Gilbertu esu saugi. Kad su juo esu užtikrinta dėl ateities. Kas su juo viskas paprasta ir aišku. Kartais sukirbėdavo mintis, jog norėtųsi kokios nors, bent nedidelės kibirkšties santykiuose, bet ramybė dėl ateities viską užglaistydavo. Tačiau pastarieji įvykiai sujaukė mano gyvenimą. Gilbertas atsiskleidė visu gražumu. Jam buvo nė motais, kad likau plika basa. Jis neparodė nė trupučio rūpesčio. Ar gi galėjau pasitikėti tokiu žmogumi?

Devanas… Štai jis turėjo tą man taip trūkstamą kibirkštį. Netgi ne vieną, o gausybę jų. Šalia jo mano širdis imdavo plakti tankiau, šypsena nedingdavo nuo veido, o kūnas… o kūnas norėdavo tiesiog lipte sulipti su juo. Bet ar tai meilė? Ir ar Devanas iš vis ką nors man jaučia? Galbūt aš esu tik atgaiva po išsiskyrimo su Vinde? Kas bus, kai jis ir pats tai supras? Be to, kad ką nors man jaučia, Devanas niekuomet nesakė.

Ir po galais! Kodėl po vienų santykių iškart turiu stačia galva kristi į kitus? Galbūt man pačiai praverstų pirmiausiai susivokti savyje, o paskui kažką rinktis arba ne. Eina velniop tie vyrai! Vietoj atpalaiduojančio filmo, dabar lekiu tekina nežinia kur.

Mano mintis pertraukė skambantis telefonas palto kišenėje. Kad galėčiau įžiūrėti, kas skambina, sulėtinau žingsnį ir telefono ekrane išvydau Karolinos vardą.

– Kur tu? Man ką tik skambino Devanas? Kas ten atsitiko? – be sustojimo pyškino vieną klausimą po kito ji.

– Karolina, ačiū Dievui, čia tu, – atsidusau, – Gal galėtum atvažiuoti mane pasiimti?

– Aš jau automobilyje, tik pasakyk, kur man važiuoti, – tai buvo viskas, ką šiuo metu norėjau girdėti.

-SSSSS-

Greisė

Kalėdų rytas išaušo nuostabiai baltas ir šaltas. Kaip iš pasakos. Kaip iš kalėdinių atvirukų. Ternerių namus su Karolina išpuošėme nuo lubų iki žemės, nuo vidaus iki lauko sienų. Lemputės, girliandos, žaisliukai. Dieną prieš Kalėdas Tomas su Liza partįsė didžiulę eglę, kurią visi kartu puošėm. Kiekvieną dieną po egle atsirasdavo vis daugiau ir daugiau dovanų. Po vieną dovanėlę padėjau ir aš. Karolinai nupirkau online dekoratorių ir švenčių organizavimo mokymus. Ji puikiai tvarkėsi ir taip, bet žinojau, kad kursai jai labai patiks. Lizai apsilankymą SPA centre, Tomui kaklaraištį, ponui Maiklui kalėdinį megztinį, o Devanui… Devanui po eglute padėjau du bilietus į kino teatrą.

Kalėdų rytą su mumis nebuvo tik Devano. Po mano pabėgimo iš kino teatro aikštelės, aš daugiau jo nebesutikau. Jam netikėtai prireikė atsidurti vienoje iš savo įmonių. Įtariau, kad greičiausiai Devano išvykimas susijęs su anuo vakaru prie kino teatro. Ar turėjau jam paskambinti? Parašyti? Ką turėčiau jam pasakyti? Grįžk? Čia tavo šeima, čia tavo vieta? Dėl to, kad Devano nėra per šventes, jaučiausi labai prastai – juk tai jis turi būti su savo šeima, o ne aš. Užsiminus apie tai Karolinai, ji man daugiau neleido kalbėti šia tema.

– Tu man reikalinga čia. Ir taškas, – nutraukė visus mano svaičiojimus ji, – Devanas grįš. Aš jį pažįstu. Ir jis nėra bailys, kuris bėgtų nuo problemų. Matyt, iš tiesų kažkas rimta nutiko įmonėje.

Daugiau su ja nebesiginčijau, bet mano nuotaika buvo subjurusi. Net kai leidausi į apačią kalėdinių pusryčių, neprisiverčiau nusišypsoti. Iš vakaro su Karolina užmarinavome žąsį, prikimšom ją persikais ir džiovintais vaisiais. Leidžiantis žemyn dar iš tolo mane pasitiko malonus kepamos paukštienos aromatas. Visi šventiškai pasipuošę, it viena bendra šeima susėdome už stalo ir ramiai, neskubėdami ragavome įvairiausius patiekalus, užsigerdami išraiškingo skonio vynu.

Stebėjau sėdinčius už stalo. Labiausiai mano širdį džiugino Tomo ir Lizos suartėjimas. Jie it įsimylėjėliai glaustėsi vienas prie kito, planavo kelionę po Naujųjų metų, kūrė planus persikelti į didesnius namus. Karolina atrodė atsipalaidavusi – visi pasiruošimo darbai tėčio šventei buvo atlikti, beliko sulaukti Naujųjų metų.

– Ar artimiausiomis dienomis aš tau dar būsiu reikalinga? – pasiteiravau Karolinos, kuri persisotinusi stumdė maisto gabalėlius lėkštėje.

– Dabar pagalbos reikės tik Naujųjų metų išvakarėse ir per pačią šventę, – Karolina sukluso, – Tik negalvok manęs palikti!

– Ne, ne, – nusijuokiau, – Aš tiesiog norėčiau šiandien išvykti pas savo mamą. Vis dėl to šventės, – kiek patylėjusi pridūriau, – Grįšiu prieš pono Maiklo jubiliejų.

Ji kurį laiką įtemptai tyrinėjo mano veidą, bet galiausiai atlyžo ir pastūmė lėkštę nuo savęs:

– Žinoma, kad gali. Juk Kalėdos šeimos šventė. Ir nors tu man kaip sesė, – nuoširdžiai nusišypsojo, – Ir labai liūdna čia bus be tavęs, bet puikiai suprantu tavo norą šventes praleisti su mama.

– Ačiū, – su palengvėjimu atsidusau.

– Kada išvyksi? – pasiteiravo manęs ponas Maiklas.

– Jei leisite, – atsikrenkščiau, – Tuomet tuoj pat einu krautis daiktus ir išvykstu.

– Gerai, – pono Maiklas atsistojo nuo stalo, – Tik prieš tai eikime išpakuoti dovanų, – jis šypsojosi man taip žaviai, kaip tik maži vaikai, tikintys Kalėdų stebuklu, moka šypsotis.

Karolina užleido populiarias kalėdines dainas, kurios iškart bent viena nedidele padala man kilstelėjo nuotaiką. Nuostabu, ką gali muzika! Šiugždantis dovanų popierius, padėkos, juokas ir ta artuma – ar aš kada nors turėjau tokias šiltas ir kupinas artimųjų meilės Kalėdas?

Su mama gyvenome skurdžiai, dažniausiai dovanodavome viena kitai savo rankų padarytas dovanas: nuotraukų rėmelius, piešinius, megztas kojines, keptą pyragą ir pan. Kalėdas su mama man buvo gera prisiminti, bet joms trūko to didelėms šeimoms būdingo bruzdesio, šurmulio, jaukumo. Mūsų su mama Kalėdos būdavo labai vienišos.

Kalėdos su Gilbertu… Skanūs pietūs, kuriuos aš viena ruošdavau, gamindavau, vėliau suplukusi ir pavargusi sėsdavau prie stalo. Sulaukdavau priekaištų, kad nesusitvarkiusi, nepasipuošusi… Apsikeisdavome dovanomis, kurias jau iš anksto žinodavome, nes būdavome vienas kitam pasisakę, ko norime. Pasivaikščiodavome prie namų esančiame parke, kur vaikai ar porelės čiuožinėdavo pačiūžomis, gurkšnodavome karštą šokoladą, grįžę vakare išgerdavome karšto raudono vyno, pažiūrėdavome filmą ir viskas užsibaigdavo meilės naktimi. Tik dabar geriau pagalvojus, dažniausiai visą darbą atlikdavau aš, o jis mėgavosi procesu.

Kitą Kalėdų dieną su Gilbertu lėkdavome pasveikinti mano mamos, paskui jo tėvų. Antra Kalėdų diena ištirpdavo it sniegas pavasarį. Kartą jam pasiūliau, kad antrą Kalėdų dieną galėtume abiejų tėvus pasikviesti pas save, bet tai nesulaukė jo pritarimo. Priešingai, jis įsiuto, ėmė šaukti, kad dar ne laikas supažindinti tėvus ir kad sugalvojau didžiausią nesąmonę. Dabar puikiai supratau, kad Gilbertas jau labai seniai žinojo, jog manęs niekuomet neves. Būtent todėl ir nenorėjo supažindinti mūsų tėvų.

Kraudama daiktus galvojau, kad šios Kalėdos visiškai kitokios. Gyvenu su svetimais žmonėmis, kurie man yra artimesni nei tikri giminės. Per šias Kalėdas turėjau pradžiuginti mamą, pranešdama apie vestuves, bet dabar nuliūdinsiu su žinia apie skyrybas.

Sėdant į automobilį, kuriuo primygtinai reikalavo kad važiuočiau ponas Maiklas, Karolina įdavė man dar ir lauktuvių mamai – Kalėdinio pyrago gabalą. Susigraudinau, kad ji parodė tokį rūpestį jai visiškai svetimu žmogumi. Kažin, ar po visų švenčių, kai mano darbas bus baigtas pas Ternerius, mes liksime draugėmis? O gal mūsų draugystė ims ir nutrūks it niekada ir nebuvus?

Su liūdesiu palikau Ternerių namus ir išsukau į kelią, kur laukė liūdnos Kalėdos, su dar liūdnesne mama.

-SSSSS-

Greisė

Mama mane pasitiko neįprastai gausiu stalu, pasipuošusi ir su plačia šypsena. Raudonai padažytos lūpos prie raudonos megztos suknelės jai labai tiko. Įteikusi dovanas ir lauktuves aš smalsiai sužiurau į neatpažįstamai pasikeitusią mamą.

– Greise, – ar mano mama ką tik nuraudo? – Šiandien prie mūsų prisijungs dar vienas žmogus, jei tu nieko prieš? – mama nedrįso pažvelgti man į akis.

– Su mumis dar kažkas vakarieniaus? – išpūčiau akis, nes tikėjausi bet ko, tik ne to.

Kaip tik tuomet išgirdau beldimą į duris ir nieko nelaukus jas atidariau. Tarpduryje stovėjo vidutinio ūgio, pusamžis vyras. Prie jo tuoj pat prišoko mano mama, timptelėjo jį vidun ir užšovė duris. Jos skruostai degė sveiku raudoniu, akys blizgėjo. Mano mama atrodė laiminga. Kas čia dedasi?

– Tai Kevinas, – nedrąsiai palinko link jo, – Kevinai, tai mano dukra Greisė.

Kalėdinė vakarienė praėjo kaip niekada iki šiol, kupina juoko, įdomių kalbų ir… šiokio tokio šeimyninio bruzdesio. Kevinas su mano mama vis tyčiom ar netyčiom susiliesdavo, keitėsi tik jiems abiem suprantamais žvilgsniais ir juokeliais. Man buvo be galo gera matyti tokią pasikeitusią, atgijusią savo mamą, tai buvo pati nuostabiausia Kalėdinė dovana.

Kevinui išėjus, prisliūkinau prie indus plaunančios ir kažką linksmai sau niūniuojančios mamos, ir apkabinau ją per liemenį.

– Tai sakai Kevinas, a? – nusijuokiau.

– Aš norėjau tau apie jį papasakoti anksčiau, – užsuko vandenį mama, – Tik… nežinojau, kaip tu reaguosi.

– Mama! – šūktelėjau, – O kaip aš turėčiau reaguoti? Aš be galo džiaugiuosi matydama, kaip tu… kaip tu tiesiog skraidai iš laimės!

– Tikrai? – ji atrodė sutrikusi, – Tu visada būdavai tokia rimta, kad aš bijojau, jog tu nesuprasi manęs.

– O ko čia nesuprasti? – dar tvirčiau prisispaudžiau prie mamos, – Tu nusipelnei meilės, mama.

– Ačiū tau, dukra, – atrodė, kad jai nuo pečių nukrito sunki našta, – Mane taip slėgė, jog negaliu tau papasakoti apie Keviną…

Kiek vėliau, jau apsitvarkiusios, atsigulėm į vieną lovą priešais televizorių, įsijungėm kalėdinį romantinį filmą ir gerdamos karštą vyną tiesiog mėgavomės vakaru.

– O kur Gilbertas? – pastirau nuo mamos klausimo, – Greise, matau, kad kažkas negerai, gali man pasipasakoti. Aš taip pat trokštu, kad tu būtum laiminga.

Visą šį laiką aš taip troškau prisiglausti prie ko nors, kas nesmerkia, neteisia, kam rūpiu ir kas besąlygiškai mane myli. Pagaliau visą savo susikaupusią širdgėlą galėjau išlieti mamai. Pasakojau, verkiau ir juokiausi. Mama klausėsi manęs, verkė ir juokėsi drauge, kol paryčiais, nuvargusios užmigom viena šalia kitos.

-SSSSS-

Greisė

Tos kelios dienos iki Naujųjų metų praskriejo it viena diena. Nenoromis įlipau į automobilį, bet širdyje man buvo ramu – mano mama laiminga, Kevinas atrodo, ją taip pat myli, ja rūpinasi, ko daugiau galėčiau norėti?

– Greise, – atsisveikinant apkabino mane mama, – Pasakysiu banaliai, bet meilės reikaluose reikėtų ne proto, o širdies klausytis. Ji tave atves pas tą, kuris apdovanos tave meile. O protas… Jis gali tik apskaičiuoti, pritaikyti tikimybių teorijas, bet nebūtinai pataikyti.

– Och, – sunkiai atsidusau, – Visa bėda ir yra tame, kad nesuprantu tos širdies, galbūt net negirdžiu jos.

– O tu dažniau pasielk spontaniškai, kol dar mintys nespėjo sustabdyti tavęs, – šyptelėjo man mama, – Ir pamatysi, kaip išgirsi, ką dainuoja tavo gera širdelė.

– Ačiū , mam, – susigraudinau, – Tikiuosi, greitu metu galėsiu pranešti gerų žinių.

– Aš tau to labai linkiu, – mama pamojo man ranka, kai užkūriau automobilį.

Važiuojant link Ternerių namų, ant kitos sėdynės sužibo telefonas. Paėmiau jį į rankas, viena ranka laikydama vairą. Žinutė. Žinutė nuo Gilberto: „Kalėdos be tavęs nebuvo Kalėdos. Naujieji be tavęs taip pat nebus man šventė. Pasiilgau tavęs, mano Greise. Gal galime susitikti?“

Gal tikrai Gilbertas pasikarščiavo ir dabar gailisi? Suprato, kad vis dėl to aš jam daug reiškiu? Tik kažkodėl jaučiau, kad jei ir suprato, tai suprato gerokai per vėlai. Stebėjau kelią ir mąsčiau, ar turėčiau su Gilbertu susitikti? Galbūt pasielgti taip pat, kaip jis su manimi ir pasiųsti jį į visas keturias pasaulio puses? Bet aš žinojau, kokį tai skausmą sukelia, kokią skylę atveria širdyje, todėl žiūrėdama į kelią greitai brūkštelėjau: „Gerai. Šiandien, po valandos, mūsų kavinėje.“ Netrukus gavau patvirtinimą: „Būsiu“.

Žengdama į kavinę, kurioje paskutinį kartą lankiausi, kai išsiskyriau su Gilbertu, mąsčiau, ar elgiuosi teisingai. Ilgai dairytis neteko, Gilbertas jau buvo viduje ir mojo man savo didžiulėmis rankomis.

– Ačiū, kad sutikai su manimi susitikti, – ranka mostelėjo į kėdę, priešais jį.

– Daug laiko neturiu, Gilbertai, – atsisėdau į nurodytą kėdę nenusiėmusi nei palto, nei kepurės.

– Gal kavos? Karšto šokolado?

– Ne, – nuo pečių nusimečiau sau šalia kojų kuprinę, – Neturiu tam laiko. Sakyk, ko norėjai.

– Juk puikiai pati supranti, – sugavo mano ranką Gilbertas, o bandant man ją ištraukti, skaudžiai suspaudė, – Greise, liaukis! – jo balso tonas kilo, – Juk ir tu mane myli. Taip, aš neteisingai su tavimi pasielgiau, bet tu pati to prisiprašei.

– Oho, – vis bandydama ištraukti ranką šūktelėjau aš, – Tavo atsiprašymas tiesiog nuoširdumo pavyzdys! Net atsiprašydamas sugebi visą kaltę suversti man, – jo pirštai vis labiau gniaužėsi, man jau nebejuokingai skaudėjo plaštaką, – Gilbertai, paleisk, man skauda.

– Ir man, Greise, – suurzgė jis, – Ir man skauda. Aš negaliu net pagalvoti, kad tu man nebepriklausai. Tu man reikalinga. Aš tave myliu. Tu privalai grįžti.

– Ar čia meilė? – iš skausmo susiraukiau aš, – Pats ką tik pasakei, kad aš tau reikalinga. O kodėl reikalinga? Dėl švarių namų, vakarienių? Išlygintų drabužių? Tam gali susirasti namų tvarkytoją ir mokėti jai pinigus. Bet taip, visa tai aš dariau nemokamai, – man šiaip ne taip pavykus ištraukti savo delną iš jo atgrubusių bukų pirštų, jis tuoj pat sučiupo mane už riešo ir suspaudė jį it replėmis.

– Ai, – suspigau taip, kad atsisuko aplink sėdėję žmonės, – Gilbertai, skauda, paleisk.

– Paleisiu, jei tuoj pat važiuosi pas mane, – truktelėjo mano ranką į save taip, kad ir aš visa persisvėriau per stalą, – Į mūsų namus.

– Nevažiuosiu! – piktai atšoviau jam, stengdamasi išsivaduoti, – O gal tu čia taip užtroškai, nes pamatei mane su kitu, a? – Gilbertas pastebimai išbalo ir aš supratau, kad pataikiau tiesiai į dešimtuką, – Tai žinokis, kad tą kitą aš pamilau. Su juo jaučiuosi taip, kaip su tavimi nė karto nebuvau jautusi!

– Galvok, ką šneki, antraip aš neatsakysiu už pasekmes, – gerkliniu balsu prikišęs veidą prie pat manojo subliuvo Gilbertas.

Aš jo tokio niekuomet nebuvau mačiusi. Aš jo išsigandau. Nejau Gilbertas galėtų mane nuskriausti?

– Oooo! – pasigirdo spigus balsas, – Kaip čia tu… Greise, tiesa?

Kažkam prisiartinus prie mūsų staliuko, Gilbertas nenoromis paleido mane. Atsisukusi išvydau tobulą Vindės veidelį! Tikriausiai jai iš šono atrodė, kad aš su Gilbertu meiliai glaustausi nosimi ir švelniai laikomės rankytėmis…

– Tai vis dėlto su Devanu man surengėte spektaklį aną vakarą, taip? – ji akivaizdžiai buvo patenkinta, – Puiku! Tik noriu perspėti – daugiau tokių cirkų nekrėsk, nes Devano širdis priklauso man. Susidėjusi su Metu padariau didžiulę klaidą, bet ėmiausi visų priemonių, kad ją ištaisyčiau ir susigrąžinčiau Devaną. Todėl būk gerutė, – šį kartą atidengti jos dantys atrodė it plėšrūno, – Nebesimaišyk man po kojomis, jei nenori, kad sutrypčiau.

Nors man labai nepatiko, ką kalba Vindė ir kuo ji man grasina, bet tai buvo puiki proga kuo greičiau sprukti nuo Gilberto. Aš jo neatpažinau ir baiminausi, kad prieš mane gali panaudoti tas milžiniškas bjaurias savo rankas.

– Vinde, nesijaudink dėl manęs, – stryktelėjau nuo kėdės, kuo tolyn nuo Gilberto, – O su Devanu aiškinkit dviese, – tai pasakiusi, it voverė smukau tarp žmonių, pro duris ir tekina pasileidau link automobilio.

-SSSSS-

Greisė

Vis dėlto grįžti pas Ternerius buvo gera. Jaučiausi taip lyg grįžčiau į laukiančius savo namus. Rytoj su Karolina mes padarysime visiems nuostabią šventę! Laukė daug darbo, bet tai buvo vienas malonumas.

Buvo jau vėlu, nei viename lange nedegė šviesa, tikriausiai visi miegojo. Pradėjau raustis kišenėse ieškodama rakto, tačiau jo neradau, nei palto kišenėse, nei kurpinėje, nei automobilio daiktadėžėje. Ot velniava! Nejau aš jo nepasiėmiau? Ir kaip tyčia, dar ėjau susitikti su sužvėrėjusiu Gilbertu, kuris mane užlaikė. Jei ne jis, tikriausiai dar būčiau radusi bent vieną namiškį nemiegantį.

Sukdama galvą, kaip įeiti, prisiminiau savo pirmąją naktį šiuose namuose. Pasukau už kampo, kur aną naktį užklupau Devaną ropščiantis per langą. Galbūt ir šį kartą langas nebus uždarytas? Pasilipusi ant gėlių vazono stengiausi tyliai stumtelėti langą. Mano laimei, jis lengvai atsidarė, tik visa bėda, kad ten užlipti, buvo ką veikti.

Šoktelėjau nuo vazono, keliais įsirėmiau į sieną ir iš visų jėgų bandžiau save pritraukti. Šiaip ne taip pavyko persisverti ir aš jau beveik beveik viduje. Jaučiau, kaip nuo pastangų nugarą išpylė prakaitas, persisvėrusi bandžiau rankomis pasiekti grindis, tik staiga! Kažkas truktelėjo mane už kojų ir persvėrė atgal į lauką. Neišlaikiusi pusiausvyros ėmiau kristi atbula, bet mano nuostabai, nežnektelėjau visu ūgiu ant žemės, o minkštai nusileidau į šiltą glėbį.

– Kur ropštiesi, mano raganiška vagiliuke? – valiūkiška Devano šypsena išsklaidė mano išgąstį.

– Devanai, ką čia išdarinėji? – nusijuokiau.

– Šįkart nepaleisiu tavęs, – kerinti jo šypsena ir tviskančios akys mane kvietė. Nuotykiui. Meilei. Aistrai. Pažinimui.

Lėtai krentant snaigėms mūsų lūpos susiliejo į saldų, šlapią ir trokštantį bučinį. Nuo garuojančių mūsų kūnų snaigės tirpo dar ore ir nusileisdavo lašelių pavidalu.

– Ne per Kalėdas, – šiek tiek atsitraukęs nuo manęs jis prabilo žemu balsu, – Kaip tau buvo žadėjęs buvęs tavo vaikinas, bet per Naujus metus, mes paskelbsime apie tai, kad esame pora. Viso pasaulio spauda apie tai rašys ir liudys šią žinią, – Devanas saldžiai man nusišypsojo, – Tikriausiai beveik taip, kaip tavo svajonėse.

– Geriau, – užsimerkusi atsidusau, – Tūkstančius kartų geriau nei mano svajonėse.

Ir mūsų lūpos vėl susiliejo į karščiu alsuojantį bučinį. Spėjau dar pagalvoti apie Vindės perspėjimą, jog vėl ketina imtis Devano, bet šią akimirką galėjau galvoti tik apie tas saldžias, minkštai besiglaudžiančias lūpas ir svaiginantį aromatą. Apie visa kita dar bus laiko pagalvoti. Dabar svarbi tik ši lėta, užburianti akimirka, kuri verčia mus svajingai suktis it tas aplink mus sklandančias snaiges.

„Padėjėja Kalėdoms“ 3 dalis

Greisė

Su visais pirkiniais sugužėjome į jaukaus interjero italų restoraną. Prie mūsų iškart prisistatė padavėja:

– Labas vakaras. Jums staliuką trims?

– Oi ne, – pasistiebusi ant pirštų galų Karolina akimis ieškojo Devano, – Mano brolis turėtų jau būti čia. Devanas Terneris.

– Och, taip, – padavėja sulaikė kvėpavimą ir gal man tik pasirodė, bet ji paraudo, – Ponas Terneris Jūsų laukia.

Padavėja palydėjo mus link staliuko, prie kurio mūsų visų nuostabai sėdėjo ne tik Devanas, bet ir man dar nematyta mergina su vaikinu. Mums prisiartinus, Karolina švystelėjo į šalį savo pirkinių maišus ir sužaibavo akimis į merginą:

– O, Vinde. Metai.

Mergina tiesė ranką link Karolinos, bet ši demonstratyviai klestelėjo ant minkštasuolio už stalo ir ignoravo ją. Nuo Karolinos net iš tolo jautėsi įsiūtis, atrodė, kad jei galėtų, ji pultų už stalo sėdinčiai Vindei į kudlas.

Tai štai. Garsioji Vindė. Vindė, sudaužiusi Devano širdį. Tamsūs, trumpai kirpti plaukai. Balta lygi oda. Smulki nosytė, ryškus skruostikaulis. Ryškios, putlios raudonos lūpos. Stulbinanti. Elegantiška. Kerinti. Pasitikinti savimi. Nuostabi. Ji tikrai verta Devano. Ir į ką jį iškeitė? Šalia sėdintis vaikinas buvo simpatiškas. Į jį pažvelgus iškart galėjai pasakyti, kad tai labai savo išvaizda besirūpinantis, sporto salėje besilankantis vyriškis. Jis buvo geriausias Devano draugas. Per vieną akimirką jis neteko ir mylimosios, ir draugo. Kokį smūgį jam teko atlaikyti?

Liza klestelėjo šalia Karolinos ir paėmė ant stalo gulėjusį meniu. Aš ketinau taip pat spraustis prie merginų, bet Devanas staigiai atsistojo, stvėrė mane į glėbį ir garsiai pakštelėjo lūpomis man į skruostą. Aš taip apstulbau, kad nesipriešinau ir tuomet, kai jis pasodino mane šalia savęs, ir priglaudęs apkabino.

– Maniau, jau nesulauksiu, – sužiuro mėlynomis akimis į mane, tarsi paslapčia ko prašydamas, – Pasiilgau, – švelniai šyptelėjo.

– Aš irgi, – kostelėjau ir atsisukau į susėdusius prie stalo.

Pirmiausiai išvydau amo netekusią Karoliną, kuri it žuvis žiojosi kažką sakyti.

– Karolina, – prisimerkė Devanas, – Kur taip ilgai užlaikei mano merginą?

– Aš? – atrodė, kad Karolinai lygiai taip pat sunku kvėpuoti, kaip ir man, – Pažvelk į ją, – Karolina sugavusi brolio žvilgsnį taip staigiai persimainė, kad per akimirką jos veide neliko jokio sutrikimo, – Argi Greisė nežavi?

– Iš tiesų, – įdėmiai atsisukęs ėmė tyrinėti mano veidą Devanas, – Tu labai graži, – žodžiai jo lūpose tirpo it ant laužo kaitinami zefyriukai.

– Devanai, – vaizduodama supykusią treptelėjo koja po stalu Karolina, – Ne ten žiūri! Pažvelk į jos plaukus!

– Ak, taip, plaukai, – Devanas nukreipė savo patamsėjusį žvilgsnį į mano plaukus ir prisiglaudęs prie jų, giliai įkvėpė, – Nors dabar ir labai gardžiai kvepi, bet šis aromatas nė iš tolo neprilygsta tam, po rytinio dušo…

Aš žinojau apie ką jis kalba, todėl ėmiau kaisti taip, lyg viduje kas virintų man kraują. Supratau, kad brolis su Karolina greitai pagavo vienas kito mintis ir naudojasi manimi, kad sugadintų nuotaiką Vindei. Bet, prisipažinsiu, nenorėjau, kad šis žaidimas liautųsi, nenorėjau nė milimetro atsitraukti nuo Devano. Troškau klausytis tirpstančių jo komplimentų, nors ir žinojau, kad iš tiesų tai tik vaidyba…

– Malonu susipažinti, – link manęs ėmė tiestis Vindės ranka, o jos balsas netikėtai spigiai užlūžo, – Aš Vindė. Tikriausiai jau girdėjai apie mane.

Man ji iškart nepatiko. Kokia beširdė būtybė galėtų taip lyg niekur nieko sėdėti ir draskyti kitam širdį. Ji žino, kaip Devanas ją mylėjo, o jos pareiškimas, jog aš turėjau apie ją girdėti, tai tik patvirtina.

– Taip, – paspaudžiau varliškai šaltą ir drėgną jos ranką, – Kažką esu girdėjusi.

– Tai kaip jūs susipažinote? – parodė tobulus, perlinius savo dantis Vindė.

– Atleiskite, galbūt jau išsirinkote? – nuo atsakymo mus išgelbėjo priėjusi padavėja.

– Taip, – kilstelėjo ranką Karolina, – Aš norėčiau makaronų su krevetėmis ir balto vyno taurės.

Padavėja sužiuro į šalia sėdinčią Lizą.

– Man salotų su jūros gėrybėmis, – pastūmė toliau nuo savęs meniu Liza, – Ir balto vyno taurę, – pasidavė Karolinos žvilgsnio spaudimui.

– Man kažko dingo apetitas, – nemaloniai susiraukė Vindė, – Bet atneškite čia geriausią savo turimą butelį šampano. Yra ką atšvęsti. Argi ne taip? – vėl parodė savo dantis ji.

Padavėja užsirašiusi likusių pageidavimus, pasišalino.

– Taigi, – išpuoselėtais nagais subarbeno Vindė į stalą, – Jaudinausi dėl tavęs, Devanai.

– Be reikalo, – jis tvirčiau spustelėjo mano ranką.

Jaučiausi taip, tarsi jei dabar pasišalinčiau, jis imtų kristi į giliausią skausmo bedugnę. Ir nebeatsikeltų. Nežymiai spustelėjau ir aš jo ranką, kad žinotų, jog aš šalia ir palaikau jį.

– Matau, – sužiuro savo katės akimis į mane Vindė, – Tiesą sakant, nustebinai mane, – įdėmiai stebėdama mane ji kalbėjo su Devanu, – Nesitikėjau, kad taip greitai mane rasi kuo pakeisti.

– Nepakeičiamų nėra, – nervingai ant stalo numetė rankas Karolina, – Net ir tu, Vinde, nesi nepakeičiama.

– Na, – tobulais dantimis išsišiepusi nutęsė Vindė, – Tą parodys tik laikas, – ir vėl įsmeigė savo akis į Devaną.

Ant stalo barkštelėjo padedamos taurės ir šampano butelis – vėl pasirodė padavėja. Ji atidarė šampano butelį ir pradėjo pilstyti į taures.

– Palikite, – griežtai sukomandavo Vindė, – Mes įsipilsime patys. Metai?

– Taip, žinoma, Vinde, – primenantis jauną buivoliuką Metas it paklusnus šunytis puolė vykdyti šeimininkės nurodymus.

Kai taurės buvo sklidinos, Vindė pakėlė savąją ir šūktelėjo:

– Paskelbkime kiekvienas po tostą! Aš pirmoji – lai naujos draugystės niekuomet neužgožia laiko patikrintų, amžinų draugų!

– Nieko nėra amžino, – nervingai prie lūpų priglaudė taurę Karolina.

– Taip, – sukando žandikaulį Devanas ir įsitempė, – Už senus, tikrus ir ištikimus draugus.

– Už naujus atradimus, – šyptelėjo Liza ir gurkštelėjo šampano.

– Už draugystę, – linktelėjo į Devaną Metas ir tikėjosi sulaukti pritarimo, bet Devano nė vienas raumuo nekrustelėjo.

– Tavo eilė, – linktelėjo į mane Vindė, – Kuo tu ten, sakei, vardu?

– Greisė, – vienbalsiai ištarėm kartu su Devanu.

– O, jūs jau ir unisonu kalbate, – bandė ji pajuokauti, – Na gi, už ką šiandien taurę keli tu?

– Už meilę iki grabo lentos, – mano tostas nuskambėjo taip grubiai, kad akimirką už stalo juntama įtampa dar labiau įsimagnetino.

– Puikus palinkėjimas! – po akimirkos pritariamai kilstelėjo taurę Karoliną, – Už meilę iki grabo lentos!

– Tik reikia žiūrėti, kad ta meilė netaptų grabo lenta, – dirbtinai nusikvatojo Vindė ir vienu ypu išgėrė visą taurę iki dugno, – Gal kas kartu parūkyti? – atsistojusi apsidairė, o nesulaukusi kompanijos, stuktelėjo Metui į kuprą, – Mielasis, palaikysi man draugiją?

– Žinoma, – paklusniai nulingavo šis.

Nuo kabyklos imdama savo paltą Vindė užkliuvo už mano pirkinių krepšio ir išvertė ant žemės dalį jo turinio.

– Atleiskite, – pasilenkė surinkti iškritusius drabužius, – Užkliuvau…

Ir kaip tyčia jai į rankas papuolė tos išdavikiškos, raudonosios, tiek juoko sukėlusios kelnaitės. Tik dabar man visiškai nebuvo juokinga.

– Kas čia…? – iškėlė ji kelnaites aukštai ir išskleidė jas ore parodydama visą jų grožį.

Šokau iš vietos taip, lyg kas būtų pažėrę įkaitintų žarijų, stvėriau kelnaites Vindei iš rankų ir ėmiau grūsti atgal į pirkinių krepšius. Ši apstulbusi spoksojo į mane.

– Įtariu, Vindė atskleidė tavo šįvakar žadėtą man siurprizą, – seksualiai mirktelėjo akį man Devanas ir priėjęs iš nugaros tvirtai apkabino, – Nepergyvenk, aš dar labiau nekantrauju tave išvysti jas vilkint!

– Prašyčiau, – spigiai išpūtė Vindė, – Gal ne viešumoj su tokiomis vulgarybėmis, gerai? – ji bandė vaizduoti, kad juokauja, bet besikilnojanti krūtinė ir suraukta kakta išdavė įsiūtį, – Buvo labai smagu su jumis susitikti, bet ką tik prisiminiau, kad mes turim kai kur būti… Metai!

– Bet mano kepsnys, – skėstelėjo šis savo raumeningomis rankomis.

– Pavalgysi kitą kartą, – Vindės balsas vis keitė intonacijas, o erzulį nuslėpti jai sekėsi vis sunkiau, – Jam tik valgyt ir valgyt, – atsisukusi į mus ji bandė išspausti šypsnį, – Iki malonaus, tikiuosi, kitą kartą pavyks ilgiau pasibūti.

– Kas čia ką tik buvo? – išėjus Vindei su Metu iš restorano, Karolina prapliupo juoku, – Matėt jos miną, kai išvydo tas kelnaites? – Karolina kvatojo visa gerkle, o iš paskos ir mes visi.

Susėdom prie stalo ir lengviau atsikvėpėm, tiems dviem pasišalinus iš vietos.

– Ačiū tau, – Devanas pasisuko į mane.

– Aš ir nežinojau, kad tu taip puikiai moki vaidinti, – suplojo delnais Karolina broliui, – Akimirką net patikėjau, kad iš tiesų esi iki ausų įsimylėjęs Greisę, – Karolina nutaisė sodresnį balsą, įsistebeilijo į mane ir pratarė, – „Tu man skaniau kvepi ką tik išėjusi iš dušo“, – vaizdavo Devaną ji, – Liza, ar žinojai šituos Devano sugebėjimus?

– Tikrai, – linktelėjo Liza, – Vaidyba buvo stulbinanti. Jei būčiau nežinojusi, būčiau pamaniusi, kad jūs pora. Ir tu, – atsisuko į mane, – Puikiai susitvarkei su vaidmeniu.

– Naaaa, – nutęsė Karolina ištiesus kaklą, – Matau, atneša mūsų maistą, visi šiandien nusipelnėm prisivalgyti iki soties, – ir pakėlusi taurę šūktelėjo, – Už meilę iki grabo lentos ir skanų maistą!

Prie stalo nuvilnijo dar viena nuoširdi juoko banga.

-SSSSS-

Devanas

Palikęs automobilį prekybos centro aikštelėje spėriu žingsniu nužingsniavau link lifto. Vakarinis žiemos šaltukas kaip reikiant smelkėsi per drabužius, todėl ėjau nestabteldamas. Įdomu, ko taip netikėtai prireikė Kristoferiui? Gal kas tėvui nutiko? Kristofas visuomet buvo ne tik geras šeimos draugas, bet ir sunkiu metu padėjo tėčiui iškęsti mamos netektį.

Pakilęs liftu į prekybos centrą dar kartą telefone patikrinau gautą žinutę: „Starbucks kavinė. 18 val. Iki pasimatymo.“ Puikiai žinojau, kur ši kavinė, todėl iškart pasistačiau automobilį prie artimiausio įėjimo. Įžengus į kavinę, mano uoslė iškart sugavo malonų kavos, susimaišiusį su šokoladu, aromatą. Atmosfera dvelkė šventiška šiluma ir jaukumu. Akimis perbėgau besiglaustančius ir vienas kitam besišypsančius žmones, kol kampe prie lango suradau pažįstamą veidą ir susikaupęs pajudėjau link jo.

– Labas, Devanai, – Kristoferis atsistojo ir pasisveikino.

– Labas Kristofai, –paspaudžiau ištiestą ranką ir atsisėdau priešais psichoterapeutą, – Ką mes čia veikiam? – bandžiau kuo natūraliau nusišypsoti.

– Tiesiai prie reikalo, ar ne? – draugiškai pažvelgė į mane psichoterapeutas, – Tėvui neramu dėl tavęs, – aš nemaloniai susiraukiau, vadinasi, šis susitikimas buvo suorganizuotas dėl manęs, – Man neramu dėl tavęs. Pažįstu tave dar nuo va, tokio, – ranką atkėlė kelis sprindžius nuo stalo, – Todėl dabar sunku žiūrėti į tave.

– Aš susitvarkysiu, Kristofai, – bandžiau elgtis kiek įmanoma laisviau, todėl lyg niekur nieko pamojau padavėjai einančiai pro šalį, – Man kapučino, prašau. Ar tėvas tavęs prašė su manimi pasikalbėti? – kai padavėja nuėjo, atsisukau į Kristoferį.

– Ne. Tavo tėvas nieko nežino apie šį susitikimą. Bet aš žinau, kad jis jaudinasi dėl tavęs. Kaip jautiesi, Devanai? – po neilgos pauzės klustelėjo Kristoferis. Kiek pažinojau šį psichoterapeutą, jis manimi domėjosi ir rūpinosi nuoširdžiai.

– Šūdinai, – atvirai prisipažinau ir nuleidau akis į ką tik priešais atneštą kapučino puodelį, – Niekada nemaniau, kad išsiskyrimas gali būti toks sunkus. Man beveik taip pat skauda, kaip ir tą dieną, kai mirė mama. Tik dabar dar kamuoja ir pyktis, ir beviltiškumas. Atrodo, pasidarė dvigubai sunkiau.

– Gal nori apie tai pasikalbėti? – Kristoferis gurkštelėjo savo kavos.

– Aš niekaip negaliu atsikratyti to vaizdo – Vindė nuoga, Metas nuogas… jų kūnai taip susipynę tarp mūsų patalų, kad aš negaliu atskirti, kur jos koja, o kur Meto, – nejučia stipriai gniaužiau servetėlę savo saujoje.

– Ar galiu kai ko paklausti? – sulaukęs mano linktelėjimo, Kristofas nukreipė ramias savo akis į manąsias, – Ką tu darei juos užtikęs?

– Ką dariau? – loštelėjau atgal, o atminty iškilo tas siaubingas, viską sugriovęs rytas, – Tiksliai nežinau, bet man atrodo, aš tiesiog išėjau.

– Ar vėliau bandei išsiaiškinti, kas įvyko? Ar kalbėjai su Vinde? Su Metu?

– Jie bandė su manimi susisiekti, bet aš jų vengiau, – patryniau šlapius delnus į džinsus, – Vindė prisiuntė man balso žinučių, apie tai, kaip ji suprato mylinti Metą ar kažką panašaus, nežinau, visko neišklausiau.

– Tai tu neturėjai su jais tiesioginės akistatos? – Kristoferis nepaleido iš akių mano žvilgsnio, o kai aš nežymiai papurčiau galvą, tęsė, – Devanai, tu taip ir neturėjai galimybės atstatyti teisybę. Tu neišsakei nei kaip jauteisi tada, nei kaip dabar. Tikriausiai per šį laikotarpį tavyje buvo ir neapykantos, ir baimės, ir kaltės, ir pykčio, ir savigailos, ir begalė kitų jausmų. Jei nori, aš tam tikrais metodais galiu padėti atstatyti tą neteisybės jausmą? Žinoma, už uždarų durų, niekas nieko apie tai nesužinos.

– Ar siūlai man savo, kaip psichoterapeuto paslaugas? – nervingai užsiverčiau puodelį ir nugėriau pusė jame buvusio gėrimo.

– Taip, – ramiai atsakė Kristoferis ir ištiesė ranką link mano saujoje gniaužiamos servetėlės, ištraukęs ją, padėjo per vidurį stalo, – Žiūrėk, čia tavo gyvenimas – kažkada buvo lygus, švarus lapas, o dabar atrodo štai taip: susiglamžęs, susiraizgęs, susipynęs. Galiu padėti tau jį ištiesinti, – Kristoferis ėmė rankomis lyginti servetėlę ir vėl padėjo ją viduryje stalo, – Žinoma, ši servetėlė jau niekuomet nebus tokia, kaip buvusi, bet su ištiesinta bus lengviau gyventi, nei susukta į kamuoliuką. Kaip manai?

– Jei nepažinočiau tavęs, Kristofai, – karčiai nusijuokiau, – Manyčiau, kad bandai ištraukti iš manęs pinigus. Gerai, apsilankysiu pas tave kabinete. Tik jokių vaistų, – gestikuliuodamas, rankomis rodydamas kryžius bandžiau aiškiai pasakyti, jog neketinu vartoti jokių psichotropinių vaistų.

– Psichoterapeutai negali išrašyti vaistų, – gūžtelėjo pečiais Kristoferis, – Ar tau tiks kitas penktadienis, dešimta valanda ryto?

– Sutarta, – išsitraukiau telefoną ir pasižymėjau susitikimo laiką.

– Aš jau turėsiu eiti, – ant lėkštutės pastatė tuščią kavos puodelį Kristoferis, – Tik prieš išeinant norėjau pasiteirauti, kaip sekasi naujajai jūsų darbuotojai? Ar dar dirba pas jus?

– Greisei? – su palengvėjimu atsidusau ir net nepajutau kaip šyptelėjau, – Keista mergina, labai nerangi, – nusikvatojau, – Nuolat krenta ir maišosi po kojomis, bet atrodo, atsakinga, kasdien su Karolina dėlioja įvairiausius gimtadienio planus ir scenarijus. Atrodo, kad Karolina spėjo ją pamilti. Galbūt Tomui nelabai ji patinka, bet tai tik geriau – nesukels papildomo streso vargšei Lizai.

– Kaip matau, ji gana sklandžiai įsiliejo į jūsų šeimą. Džiaugiuosi, – atsistojo nuo stalelio Kristoferis ir ėmė vyniotis šaliką aplink kaklą, – Tikriausiai Maiklas teisingai pasirinko, o abejojau…

– Ką turi omeny? – suklusau.

– Tik garsiai pasvarsčiau, nekreipk dėmesio, – vilkdamasis paltą patapšnojo man per petį Kristoferis, – Greisė puikiai susitvarko su savo pareigomis, o ir tau kelia šypseną, kurią taip retai dabar matome.

– Kur čia nesišypsosi, – nueinant psichoterapeutui sumurmėjau sau po nosimi, o atminty iškilo tas rytas, nuostabus nuogas kūnas ir tos baikščios, pilkos jos akis.

-SSSSS-

Devanas

Einant link laukujų durų, vienoje iš parduotuvių išgirdau merginų klegesį ir garsų kvatojimą, kuris būtų patraukęs bet kurio praeivio dėmesį. Stabtelėjęs negalėjau patikėti savo akimis: ten pilnomis burnomis kvatojo jo sesuo su broliene ir Greise! Karolina visai netoli išėjimo iš parduotuvės žiūrinėjo ant pakabų sukabintas sukneles, o kiek toliau Liza su Greise, apsivilkusios trumpas juodas sukneles, šoko priešais visą sieną dengiant veidrodį. Labiausiai mane nustebino Liza, kuri namuose sėdėdavo tyli, kad tik niekas jos nepastebėtų ir neužkalbintų. Bet nepaisant to, mano dėmesį vis dėlto labiausiai kaustė Greisė, kurios banguojančią, moterišką figūrą ypatingai pabrėžė ta trumputė aptempta suknutė.

– Devanai? – tikriausiai mane sesuo užtiko netekusį žado, – Ką čia veiki?

– Buvau susitikime, – žengiau arčiau Karolinos aš, bet akių vis dar negalėjau atitraukti nuo tolėliau besilinksminančių merginų, – Ką jūs čia išdarinėjate?

– Mergaitiškai leidžiam laiką, – išsišiepė Karolina, – Pakviestume ir tave, bet įtariu, tu viską sugadinsi.

– Tikrai sugadinčiau, tokios linksmybės ne man, – nusišypsojau sesei ir numojau ranka ketindamas tuoj pat išeiti, – Tad gal jus čia ir paliksiu, kol neįtraukėt į savo liūną.

– Apsipirkusios ketiname eiti pavakarieniauti, gal nori prisijungti? – už rankos sulaikė mane Karolina.

– Puiki mintis. Aš užimsiu staliuką ir palauksiu jūsų tame italų restoranėlyje, – net nepajutau, kaip su užsidegimu ir nekantrumu trokštu su jomis praleisti dar bent kelias minutes. Juk dar prieš akimirką, ketinau sprukti…

– Neužilgo mes prisijungsim, – džiugiai pašokusi pakštelėjo man į skruostą Karolina.

Žingsniuodamas link restorano, keikiau save dėl šios kvailystės. Kam sutikoau? Ką su jomis kalbėsiu? Viskas, ko dabar norėjau, tai keliauti namo ir kristi į savo lovą. Šiandien jau ir taip priėmiau sau nebūdingų sprendimų – iš pradžių sutikau lankytis psichoterapijos seansuose, o dabar štai vakarieniausiu su trejomis pakvaišusiomis merginomis. Laukia varginantis vakaras.

– Staliuką vienam? Ar kas nors prisijungs prie Jūsų? – prie įėjimo į restoraną mane pasitiko jauna padavėja.

– Keturiems, prašy… – buvau besakantis maloniai besišypsančiai padavėjai, bet netikėtai mano pečius apsivijo rankos.

Rankos, iki skausmo pažįstamos ir išsiilgtos rankos.

– Devanai, – sučiulbėjo Vindė viena ranka tebeglostydama mano petį, kita įsikibusi Metui į parankę.

– Vinde? Metai? – susiraukiau žvelgdamas į tuodu ir su pasibjaurėjimu nusipurčiau jos ranką.

– Prašau mus palydėti prie staliuko, – sukomandavo padavėjai Vindė.

– Aš vakarieniausiu ne vienas, – kiek įmanydamas bandžiau atsikratyti nemalonios kompanijos.

– Puiku, kuo gausiau bus mūsų prie vakarienės stalo, tuo smagiau, – išsišiepė Vindė ir pagriebusi mano ranką nusitempė paskui padavėją, kuri palydėjo mus prie aštuonviečio staliuko.

Aš visa savo esybe troškau kuo greičiau dingti iš čia, bet nenorėjau geltonosios spaudos antraštėms duoti dar daugiau peno – net neabejojau, kad vis tiek kas nors mane jau atpažino ir nepraleis dar vieno skandalo, todėl sukandęs dantis atsisėdau prie stalo krašto. Be to, puikiai supratau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek būtų tekę su jais susitikti.

– Kaip gyveni, Devanai, – bandė švelniai perbraukti per mano ranką Vindė, – Neatsakei nei į vieną mano ar Meto žinutę. Mes jaudinomės dėl tavęs.

– Ko nori, Vinde? – spjaute išspjoviau, – Kad pasveikinčiau jus laimingai vienas kitą atradus?

– Mes to neplanavom, – nusikosėjęs bandė kažką paaiškinti Metas, bet išvydęs įniršusį mano žvilgsnį atsilošė atgal ir nutilo.

– Mielasis, – Vindė vis dar bandė bet kokiu būdu užmegzti su manimi kontaktą, – Mes tikrai to neplanavom…

– Man atrodo, – sugriežiau dantimis, – Jau susipainiojai tarp savo „mielųjų“.

– Prašau, – prispaudė savo kumštį prie krūtinės Vindė, – Suprantu, kad tau skauda, bet gal galime apsieti be įžeidinėjimų?

Pažvelgęs į ją, troškau nusikvatoti visa gerkle tiesiai jai į tą nuostabų veidą. Apsieiti be įžeidinėjimų? Ir ji taip sako po to, kai buvo užtikta lovoj su jo geriausiu mano draugu? Kažkoks iškreiptas veidrodžių pasaulis. Nežinau, kiek ilgai galėsiu ją pakęsti ir elgtis kiek įmanoma mandagiau, bet kaip tik tą akimirką, kai stojausi išeiti, prie staliuko pasirodė Karolina, Liza ir Greisė.

Mačiau kokiu įniršiu užsižiebė Karolinos akys, išvydus Vindę su metu, todėl man dar labiau užvirė kraujas. Aš beprotiškai troškau, kad ir Vindė pajustų nors dalelę to, ką jaučiau. Negalvodamas stvėriau Greisę į savo glėbį ir nieko nelaukdamas pasisodinau taip arti savęs, kad net musė nebūtų galėjus praskristi tarp mūsų. Stebėjau išsižiojusį Vindės veidelį, o viduje pikdžiugiškai džiūgavau. Kad tik Greisė neišsiduotų!

Tvirtai suspaudžiau Greisę savo glėbyje, kad ji netyčia it maža paukštytė nepaspruktų iš žaidimo, išvydau dideles apvalias jos akis, kupinas ne tik sumišimo, bet ir visiško atvirumo. Tą akimirką jos pilkos akys atrodė it du sielą gaivinantys ežerai šiltą rugpjūčio naktį. Tankios blakstienos it miško medžiai supo akis ir išryškino jų kampučius. Kokia ji graži!

– Pažvelk į ją, – lyg per miglą išgirdau Karoliną, – Ar gi ji nežavi?

– Iš tiesų, – vis giliau skverbdamasis į jos akis, jutau, kaip aplinkinis pasaulis ima tolti, šią akimirką man egzistavo tik Greisė, jos akys, skaisti lygi oda ir kerinti, nedrąsi šypsena, – Tu labai graži, – man išsprūdo pats nuoširdžiausias prisipažinimas.

– Ne ten žiūri, pažvelk į jos plaukus! – į realybę atkėlė nepatenkintas Karolinos balsas.

Net nepajutau, kaip visu veidu panirau į palaidus Greisės plaukus ir giliai, iš visų plaučių įkvėpiau jų aromato. Jaučiau, kaip sunku man darosi kvėpuoti, bet nepaisant to, aš trokšte troškau ne oro gurkšnio, o to, kad Greisė dar kartą atsidurtų mano glėby prisidengusi drėgnu rankšluosčiu. Prieš akis ryškiai mačiau ano ryto vaizdinį ir beveik užsimiršau, kur iš tiesų esąs.

– Malonu susipažinti, – visai nemaloniai iš minčių prižadino spigus Vindės balsas.

Viskas, kas vyko toliau, man atrodė it pagreitintas filmas, kuriame Vindės veidas tai balo, tai raudo, tai žaliavo. Ir kai štai pagaliau ji atsitraukė, iš kažin kur atsirado tos pikantiškos raudonos kelnaitės. Vindė vartė jas aukštai iškėlusi ir negalėjo patikėti savo akimis, kai prie jos prišoko Greisė.

Bežiūrint į tas pikantiškas kelnaites ir kaistančią Greisę, mano galvoje žaibiškai praskriejo šimtai minčių: kodėl Greisė pirko tokias kelnaites? Ar ji turi vaikiną? Žinoma, kad turi, antraip kam jai toks aksesuaras? Bet tai buvo ir puiki proga dar labiau įgelti iš įsiūčio besipučiančiai Vindei. Priėjęs iš nugaros tvirtai apglėbiau Greisę, kuri prigludo man prie krūtinės visu savo kūnu, ir stengiausi nutaisyti kuo džiugesnį balsą:

– Įtariu, Vindė atskleidė tavo šįvakar žadėtą man siurprizą, – mirktelėjau Greisei, – Nepergyvenk, aš dar labiau nekantrauju tave išvysti jas vilkint!

Ir iš tiesų, kraujas man kaito venose vien tik pagalvojus apie Greisę su tomis kelnaitėmis! Vindė kaip atsiradusi tarsi viesulas iš niekur, taip ir išnyko it dūmas. Už stalo nuvilnijo juokas – visi jautėsi tarsi seni geri draugai, kuriuos siejo šilti prisiminimai.

– Aš parvešiu Greisę namo, –priliečiau Greisės ranką baimindamasis, kad ši paspruks nuo manęs, – Ar sutinki, Greise?

– Am… – sutrikusi ji nužvelgė visus, – Gerai, kodėl gi ne, – švelniai man šyptelėjo.

– Tik nenusukit iš kelio, – iki ausų išsišiepė Karolina, – Antraip tikrai pagalvosim, kad tarp jūsų kažkas, tirli pirli, vyksta. Važiuokit, aš su Liza dar užsuksiu į vieną kitą dekoracijų parduotuvę, dar ne viską užsakiau.

Greisei įsėdus į automobilį ir šiek tiek atslūgus emocijoms, pagaliau galėjau ramiai jai padėkoti:

– Ačiū, kad neišdavei manęs ir nepalikai šioje nemalonioje situacijoje.

– Tikrai nėra už ką, – šiek tiek nuraudusi palietė mano ranką Greisė, – Man vienas malonumas buvo tau padėti.

– Tikrai? – jutau, kad išsišiepiu iki ausų, – Kas labiausiai patiko? – dar paerzinau.

– Liaukis, – nusisukdama į langą nusijuokė Greisė, – Neprovokuok manęs, antraip tikrai šiąnakt įsliūkinsiu pas tave į kambarį su… – jos balsas nutrūko vidury sakinio, nepatogiai pasimuisčiusi sėdynėje ji pradėjo nervingai gręžioti rankas, nuleistas ant kelių.

– Su tomis nuostabiomis kelnaitėmis? – begėdiškai užbaigiau jos mintį aš, – O aš norėčiau tai išvysti.

Tuo metu stovėjimo aikštelėje kažkas blykstelėjo, netrukus šviesos blyksnis pasirodė ir kitoje pusėje.

– Tie prakeikti paparaciai, – staigiai užkūriau automobilį, – Ką gi, Greise, – šyptelėjau, – Kad ir kam buvo skirtos tos kelnaitės, nusiteik, kad rytoj pasirodysi laikraščiuose kaip naujoji mano mergina, simpatija ar dar kas nors, kaip žurnaliūgos sugalvos tave pavadinti. Jei turi vaikiną, pasiruošk, kad teks jam pasiaiškinti, – liūdnai pažvelgiau į ją ir pajudėjau iš vietos.

– Neturiu aš jokio vaikino, – išplėtusi akis Greisė dairėsi per važiuojančio automobilio langą.

– Hmmm… –pats nesupratau, kodėl šis jos atsakymas atnešė palengvėjimą krūtinėje iškart, – O kelnaitės…?

– Karolina įtikino mus jas nusipirkti, – prunkštelėjo Greisė, – Bet gal jau baikim apie tas kelnaites, – juokdamasi užsidengė savo veidą, – Jau ir taip mirštu iš gėdos.

Man nuo veido nedingo šypsena, nuo kurios jau skaudėjo visus veido raumenis. Akies krašteliu mačiau, kad Greisė kažką įtemptai mąsto, tai nevalingai šypteli, tai nurausta.

– Gerai, galim baigti, – nusileidau aš, – Bet turi pažadėti, kad nueisi su manimi į pasimatymą. Tikrą pasimatymą.

Greisė buvo žavi. Graži. Ir visiškai kitokia nei merginos, su kuriomis susitikinėjau iki tol. Visiškai kitokia nei Vindė. Kuo ilgiau į ją žvelgiau, tuo labiau jaučiau nepaaiškinamą trauką ją pažinti. Šalia jos jaučiausi taip, tarsi Vindė buvo kažkada seniai seniai, it slogus sapnas, kuris ištirpsta nusišypsojus Greisei. Net Vindės išdavystė nebeatrodė tokia skausminga, nekėlė tiek pykčio ir pagiežos.

– Į pasimatymą? – Greisės akys išsiplėtė, – Su tavimi?

– Ar man kas negerai? – nusikvatojau iš tokios nuoširdžios Greisės reakcijos.

– Ne… – numykė mergina, – Viskas gerai, tik…

– Tai vis dėlto yra kitas? – prisimerkiau.

– Nėra. Tiksliau tikriausiai nebėra, – gailiai atsiduso Greisė, – Aš neseniai išsiskyriau su savo sužadėtiniu.

Po šių žodžių Greisė susigūžė ir skausmo perkreiptu veidu įkniubusi į delnus, pratrūko verkti. Supratau, kad paliečiau skaudančią, vis dar atvirą žaizdą. Nieko nelaukdamas, nusukau į šalikelę ir sustabdžiau automobilį.

– Aš atsiprašau, nenorėjau tavęs įskaudinti, – nevykusiai bandžiau paguosti merginą.

– Tu nekaltas. Tiesiog, – tikriausiai dėl užspaustų jausmų ji sunkiai alsavo, – Aš nebesuprantu kas vyksta. Per Kalėdas turėjome paskelbti apie savo sužadėtuves, o štai dabar aš sėdžiu apsižliumbus Devano Ternerio, visų išsvajoto vaikino, automobilyje ir lieju ašaras dėl neaišku ko.

– Kodėl jūs išsiskyrėt? – delnu suėmiau jos veidą ir nykščiu nubraukiau karštą ašarą aš.

– Jam pasiūlė darbą kitame mieste ir jis pasakė, kad mums tiesiog ne pakeliui, – sušniurkštė nosimi Greisė, – Išmetė mane iš namų. Sukrovė daiktus į šiukšlių maišą. Taip tą naktį aš ir atsiradau pas jus.

Mačiau kokios liūdnos, nevilties kupinos jos akys ir iki pat širdies gelmių supratau jos skausmą. Galbūt Greisės vaikinas ir neišdavė jos, bet paniekino, sutrypė visus iki tol buvusius jausmus ir svajones, lyg nieko ir nebūtų buvę.

– Jis bailys, – susiraukiau žiūrėdamas tiesiai jai į akis, – Taip gali pasielgti tik bailys. Žinau, kad ir ką aš tau dabar pasakysiu, nepaguos tavęs. Turi išgedėti tą jausmą. Bet lengviau būtų, jei nenustotum gyventi socialinio gyvenimo ir neužsidarytum mūsų name. Pastebėjau, – užkišau vieną iškritusią sruogą jai už ausies, – Kad tu nelabai kur išeini iš mūsų namų. Ar be šiandien dar kur nors buvai išėjusi? Su kuo nors bendravai?

– Ne. Šiandien pirmas kartas, kai išėjau iš namų, – sukūkčiojo Greisė.

– Tau būtinai reikia kur nors išeiti pasižmonėti! – spustelėjau jos ranką, – Prašau, sutik su manimi pavakarieniauti, tegul tai bus ne pasimatymas, o paprasta draugiška vakarienė. Ar sutinki?

– Gerai, – iškvėpė gilų atodūsį Greisė, – Sutinku. Lai bus vakarienė, – nusišluosčiusi akis nusišypsojo.

Šiek tiek atlėgusia širdimi vėl užkūriau automobilį. Kurį laiką buvo tylu, bet mintys keitė viena kitą it sūkurys. Bet kokia kaina norėjau išsklaidyti tą skausmo ir liūdesio debesį, pakibusį virš mūsų. Juk ne tokios vakaro pabaigos tikėjausi.

– Tai sakai, aš visų išsvajotas vaikinas? – pabandžiau pralinksminti Greisę aš, – Ir tu apie mane svajojai?

Mano palengvėjimui, Greisės veidą papuošė plati šypsena:

– O tu puikiai moki gaudyti žodžius ir viską įsidėmi, tiesa? – žaismingai atsakė ji man.

Nuo tos šypsenos slogi atmosfera ėmė sklaidytis it nuo saulės tirpstantis rūkas. Juokaudami ir besišnekučiuodami net nepajutome, kaip įsukome pro namų vartus.

– Na štai, – bandžiau pavaizduoti nuliūdusį, – Visa romantika ir dingo.

– Ar romantika dingo, ar ne, – atsidarydama mašinos dureles mirktelėjo man Greisė, – Priklauso tik nuo mūsų, o ne nuo to, kur esame.

– Tiesą sakai, – iš automobilio išlipau ir aš, – Būtent todėl tavęs lauksiu savo kambaryje. Su tomis raudonomis kelnaitėmis.

– Ar tu kada užmirši tas kelnaites? – garsiai nusijuokė Greisė.

– Ne, tikriausiai nepamiršiu, – užbėgau laiptais atidaryti lauko duris, – Kaip ir Vindės veido jas išvydus.

Prisiminimas apie Vindę it šešėlis nepaliko jo ramybėje.

– Ką gi, – ištiesė man ranką Greisė smukdama pro duris, – Ačiū už vakarą, ačiū, kad parvežei. Man metas pas Karoliną. Susidėliosim paskutinius taškus ant „i“ tavo tėvo gimtadienio šventei.

– Supratau, – praleidau ją vidun, – Nepamiršk pažado dėl vakarienės.

– Nepamiršiu, – šūktelėjo Greisė einant link savo kambario.

– Ir kelnaičių, – dar kartą paerzinau merginą aš ir pats sau nusišypsojau.

-SSSSS-

Greisė

Ryte, kaip visada, nusileidau į virtuvėlę, kur kažkas jau šurmuliavo. Įžengusi išvydau, kaip Tomas šypsodamasis atšoka nuo Lizos, o ši nuleidžia į grindis susigėdusį savo žvilgsnį.

– Labas rytas, Greise, – atsikrenkštė Tomas, – Lauksiu tavęs viršuje, Liza, – ir, mano nuostabai, jis pakėlė ant žemės žaidžiantį Gabrielių ir nusinešė jį į savo kambarį!

– Matau, – prunkštelėjau sau į delną, – Raudonosios kelnaitės suveikė.

Liza išraudo iki pat plaukų šaknų ir nusisukusi sukikeno:

– Ne tik kelnaitės, – jos akys spindėjo it dvi žvaigždės, – Viskas. Jam patiko naujasis mano įvaizdis, plaukai. Bet…, – kiek surimtėjo ji, – Tikriausiai labiausiai atsipeikėti padėjo tai, jog ir aš galiu kažkur išeiti. Ačiū tau, Greise. Jei ne tu, šiandien vėl sėdėčiau viena.

– Bet juk aš nieko tokio nepadariau, – šyptelėjau.

– Tu padarei kur kas daugiau! – Lizos akys degė dėkingumu, džiaugsmu ir gyvybe, – Tu vienintelė pamatei, kad esu nuskendusi buityje. Net aš pati nebuvau apie tai susimąsčiusi, tiesiog gyvenau pasroviui ir buvau su viskuo susitaikiusi. Tu priminei, ką reiškia būti moterimi.

– Džiaugiuosi, kad kažkaip galėjau tau ir tavo šeimai padėti, – apkabinau iš susijaudinimo virpančią Lizą.

– Štai, – atkišo ji man kavos puodelį, – Padariau tau kavos, – ir pasisuko link durų.

– O tu kartu nepusryčiausi?

– Šįkart ne, – iki ausų išsišiepė Liza, – Tomas mane vežasi pusryčiauti. Tai pirmas kartas… – ji susimąstė, – Nuo neatmenu kada. Iki gimstant Gabrieliui, mes turėjome tradiciją pusryčiauti vis kitoje vietoje, tačiau gimus vaikui, – Liza atsiduso, – Na, bet dabar visi trys keliausim papusryčiauti.

– Tai nuostabu, Liza! – aš nuoširdžiai džiaugiausi dėl jos, – Galbūt tai taps nauja tradicija. Jūsų trijų tradicija.

– Ir aš to tikiuosi, – užsisvajojusi Liza paliko virtuvę.

Man begeriant kavą, virtuvėje ėmė rinktis ir kiti – iš pradžių pasišokinėdama įskriejo Karolina ir ėmė čirškinti šoninę su kiaušiniu, kiek vėliau prie manęs atsisėdo ponas Maiklas, ir galiausiai Devanas.

– Matėt? – netikėtai Karolina atkišo savo telefono ekraną, – Visas pasaulis galvoja, kad jūs pora, – nusikvatojo ji.

Telefono ekrane didžiulėmis juodomis raidėmis puikavosi antraštė: „Devanas Terneris išvarė iš restorano savo buvusią sužadėtinę pasirodydamas su naująja savo paukštyte!” Po antrašte buvo ne tik nuotraukos, kai mes sėdime automobilyje, kada aš ir pastebėjau mus fotografuojant, bet ir daugybė nuotraukų įvairiais kampais, kai mes vakarieniavome. Visų nespėjau pamatyti, nes Karolina telefoną perleido Devanui ir tėvui.

– Ar aš kažką praleidau? – pasiteiravo ponas Maiklas.

– Tik įsiutusios Vindės miną, – prapliupo juoku Karolina.

– Tai pasirodo, ne naująja mano mergina tapai, kaip sakiau prieš tai, o paukštyte, – braukė žemyn nuotraukas telefone Devanas, – Gal ir neblogai, – išsišiepė jis žiūrėdamas į mane.

Visi drauge aptarinėjome geltonosios spaudos „straipsnį“, juokėmės, valgėme Karolinos paruoštus pusryčius ir šnekučiavomės it tikra šeima. Vos per kelias savaites aš taip įsisukau į jų gyvenimus, kad man atrodė, jog čia, su šiais žmonėmis, gyvenu jau labai seniai. Jie man tapo tokie savi ir artimi, kad nebeįsivaizdavau, kaip gyvensiu be jų.

Apie tai mąstant, mano širdį užplūdo liūdesys, nes žinojau, jog šiai šeimai esu reikalinga tik iki Naujųjų metų. Paskui turėsiu išeiti. O kur eisiu, aš dar nežinojau.

– Kažkokia susimąsčiusi, tyli tu šį rytą, – iš minčių mane pažadino Devanas, – Ar viskas gerai?

Matyt, taip giliai buvau panirusi savo mintyse, kad tik dabar pastebėjau, jog virtuvėje likome tik dviese.

– Taip, viskas gerai, – atsidusau, – Tik pagalvojau, kad čia aš būsiu jau nebeilgai, – liūdnai šyptelėjau.

Vieną akimirką man pasirodė, kad Devano veidu nuslinko šešėlis, bet tuoj pat vėl pragiedrėjo.

– Bet nebūtinai, – pažvelgė tiesiai man į akis jis, – Galbūt Karolinai prireiks dar tavo pagalbos. O jei ne, visada galime susituokti.

Jis tai pasakė taip rimtai, kad akimirką sustingusi sėdėjau ir negalėjau pratarti nė žodžio.

– Jau tik nejuokink, – galiausiai nusikvatojau spigiau, nei norėjau, – Vienas čia toks per Kalėdas jau turėjo paskelbti apie sužadėtuves, bet… – mano balsas virptelėjo prisiminus Gilbertą.

Norėjau pajuokauti, bet vietoj juoko mano akis užplūdo graužiančios ašaros. Tikriausiai stresas, pokyčiai ir neaiški padėtis dėl ateities visiškai išbalansavo mano emocinę būseną, dėl ko pasidariau dar jautresnė ir pažeidžiamesnė.

– Atleisk, Greise, – prišoko prie manęs Devanas ir tvirtai priglaudė prie savo krūtinės, – Aš labai nevykusiai pajuokavau.

Prigludusi prie jo krūtinės, girdėjau, kaip plaka jo širdis. Tas garsas buvo raminantis, galbūt todėl sugebėjau susitvardyti ir visai nepraskysti.

– Viskas gerai, – giliai įkvėpiau jo aromato, – Čia aš šiomis dienomis esu per daug jautri.

– Leisk išpirkti kaltę, – nepaleido iš savo glėbio manęs jis, – Ar galime mes šiandien pavakarieniauti drauge?

– Ar tau pusryčių su manimi nepakanka? – pralinksmėjau aš.

– Ne, – labai rimtu balsu atsakė Devanas, – Nepakanka nei pusryčių, nei pietų, nepakaks ir vienos vakarienės.

Jis žvelgė tiesiai į mane, o mėlynos jo akys tapo tamsiomis it jūra, kurioje norėjau nuskęsti.

– Kada man būti pasiruošusiai? – aš vos galėjau įkvėpti oro žvelgdama į jį.

– Septintą susitikime kieme.

„Padėjėja Kalėdoms“ 2 dalis

Devanas

Net rytinis dušas nepadėjo nusiplauti įkyrių minčių. Kažkaip reikės atkentėti šį šventinį laikotarpį, ištverti Karolinos tardymą ir Tomo pašaipas dėl skyrybų su Vinde. Mažų mažiausia, ko šiuo metu noriu, tai vėl iš naujo prisiminti Vindę geriausio draugo, Meto, glėbyje. Baltuose pataluose persipynę du prakaituoti kūnai, kurie ritmingai judėjo ir alsavo. Ir tas aistringas jos žvilgsnis iki tos akimirkos, kol išvydo mane… Tai prisiminus ir vėl sukilo šleikštulys, kurį išmokau numalšinti giliai kvėpuodamas.

Ar įmanoma atleisti neištikimybę? O atleidus, ar įmanoma pasitikėti tuo žmogumi? Man beprotiškai sunku gyventi be Vindės, dar sunkiau priprasti prie minties, kad Vindės iš vis nebeliks mano gyvenime. Ji man buvo viskas. Mano gražuolė, mano gyvenimo meilė, mergina, kuri mokėjo elgtis kaip tikra dama viešumoje ir aistringa meilužė, kai likdavo su manimi. Dabar man akivaizdu, kad aistringa ji buvo ne tik su manimi. Net jei ir atrasčiau stiprybės jai viską atleisti, aš žinojau, kad nesugebėčiau atsikratyti tų kamuojančių paranojiškų vaizdų. Ilgainiui tai virstų košmaru, o ne gyvenimu.

Giliai įkvėpęs, pasirepetavau prieš veidrodį šypseną, skirtą Karolinai, kad neskaudinčiau jai širdies ir nutaisęs tą dirbtiną miną ketinau eiti pusryčiauti. Tačiau atidaręs kambario duris, vos tik žengiau žingsnį per slenkstį, kaktomuša susidūriau su pusnuoge mergina. Smūgis buvo toks stiprus ir netikėtas, kad mes abu neišlaikę pusiausvyros išsitiesėm visu ūgiu tarpduryje.

– Ir vėl čia tu? – susiraukiau išvydęs naująją darbuotoją nepatenkintai suurzgiau, bet ji gailiai inkštelėjo ir baikščiai krustelėjo po manimi.

Šiek tiek atsitraukęs išvydau, kad po manimi gulinti mergina apsigaubusi tik rankšluosčiu, o šlapi jos plaukai ant grindų išsiraizgė aplink galvą it laukinės fėjos karūna. Į mane žvelgė dvi didelės pilkos akys.

– Aš… aš labai atsiprašau, – merginos krūtinė ėmė kilnotis, – Aš tikrai nenorėjau, – bandė išlįsti iš po manęs ji.

– Aš pradedu įtarti, – erzindamas neleidau jai išsivaduoti ir prisislinkau dar arčiau jos veido, – Kad tu tyčia kėsiniesi mane pargriauti. Nežinau, ko tu sieki, bet tau puikiai sekasi, – koridoriumi nuvilnijo mano juokas, o aš staiga suvokiau, kad tai pirmas kartas po išsiskyrimo su Vinde, kai kvatoju nuoširdžiai.

Mergina nedrąsiai šyptelėjo ir dar kartą suspurdėjo po manim. Mačiau, kaip akimis ji tyrinėja mano veidą, kiek ilgiau užsibūna ties mano lūpomis ir vėl grįžta link mano akių. Vakar neturėjau progos geriau įsižiūrėti į lyg iš niekur išdygusią ir jį užpuolusią merginą, tačiau dabar galėjau žiūrėti į jos veidą, kiek tinkamas.

– Pone Devanai, – iš jos burnos sklido karštas alsavimas, – Jūs mane tuoj sutraiškysit, – suinkštė ji.

– Pirmiau, – jos pastangos išsivaduoti, man kėlė šypseną, puikiai supratau, kad ji atsistos tik tada, kai aš to panorėsiu,– Susitarkime, kad nesikreipsim vienas į kitą jūs. Tada paleisiu.

– Gerai, po… gerai, Devanai, – mergina ištiesė virš savęs rankas, rodydama, kad pasiduoda ir taip pat nusišypsojo.

Daugiau neketinau kankinti jos, todėl vienu judesiu pašokau nuo žemės ir tuoj pat ištiesiau merginai ranką, ketindamas jai padėti. Ši užsimiršusi, kad po namus šlaistosi tik su rankšluosčiu, ištiesė abi rankas ir patenkinta atsistojo priešais mane. Tą pačią akimirką, kai rankšluostis ėmė slysti merginos kūnu žemyn, pamačiau, kaip jos akys plečiasi iš siaubo, bet užuot puolusi gaudyti tą išdavikišką rankšluostį, ji sustingo it įkalta.

Stengiausi išlaikyti žvilgsnį nukreipęs į jos akis, tačiau tai padaryti buvo be galo sunku, kai ji visu savo gražumu, tokia nekalta ir pažeidžiama stovėjo sustingusi priešais mane. Tūpdamasis pakelti nukritusio rankšluosčio, tvardžiausi kiek galėjau, kad nenužiūrinėčiau į nepatogią padėtį papuolusios merginos kūno, tačiau mano akys vis tiek išdavikiškai lėtai slydo jos kūnu, o aš nejučia mėgavausi kiekvienu jos nuogos odos centimetru.

Atrodo, tai truko visą amžinybę ir kai pagaliau pakilęs apgobiau naująją darbuotoją drėgnu rankšluosčiu, išvydau, kad jos veidas dega raudoniu, kontrastas dar labiau išryškėjo, prie baltutėlio rankšluosčio.

– Am… – atrodo, mano burnoje buvo užstrigęs gniutulas, todėl man prireikė atsikrenkšti, – Aš leisiuosi žemyn papusryčiauti. Gal ir tu nori?

– Aš neturiu kuo apsirengti, man atrodo, kažkas juos per klaidą bus išmetę, – vienu atsikvėpimu išpyškino naujoji darbuotoja.

– Ar todėl tu lyg laukinė raganaitė lakstai po namus pusnuogė? – ir vėl nepajutau, kaip mano skruostus ištempė šypsena.

Mergina dar labiau įsisupo į rankšluostį ir paslėpė jame dalį smakro, bet akys šypsojosi.

– Laikinai galiu tau paskolinti savo marškinėlius ir džinsus. Tik bijau, kad jie tau bus per dideli, – surimtėjęs pažvelgiau į ją.

– Man tiks, – staigiai, tarsi bijotų, kad tuoj pat persigalvosiu, sugriebė mano ranką ji, – Vėliau tau juos grąžinsiu.

Nuo lentynos pagriebiau sportinius marškinėlius, džinsus ir bliuzoną su užtrauktuku.

– Tikiuosi, apačioje nebesitrankysi į mane, – įduodamas jai į rankas drabužius nusijuokiau.

Mergina stvėrė rūbus į glėbį ir pasisukusi ant kulno nuskuodė į savo kambarį, bet aš dar spėjau pamatyti, kad jos veidą puošė šypsena, kuri buvo tokia užkrečiama, jog ir aš nesilioviau šypsotis, kol leidausi laiptais žemyn.

Apačioje pusryčiaujančių namiškių šurmulys į mintis grąžino tą nemalonų slogutį, kuris it užstrigusi plokštelė kartojo vaizdus, susijusius su Vinde.

– O štai ir mūsų svajonių jaunikis, – man įėjus į virtuvę nusijuokė Tomas ir ištiesė ranką pasisveikinti, – Nemaniau, kad tau taip blogai, kad imtum per langus šokinėti ant tarnų.

– Jei kas ir šokinėja ant kitų, tai tik tu, Tomai, – pildamasis vandenį į stiklinę sugriežiau dantimis.

– Liaukitės, – piktai mus subarė Karolina ir nežymiai žvilgtelėjo į prie stalo sėdinčią Lizą.

Pastebėjau, kaip neramiai pasimuistė Liza, bet apsimetė, kad negirdi. Į netvarkingą kuoduką susukti tamsiai rudi jos plaukai, pajuodę paakiai, nutįsęs bliuzonas ir apsmukusios timpos rodė, kad Liza yra pervargusi. Aplink kojas jai šliaužiojo dar vaikščioti nemokantis sūnus, kuris neramiai zyzė.

– Nuraminkit kas nors tą vaiką, nuo pat ryto galvą išūžia, – nepatenkintas į Lizą atsisuko Tomas.

– Esi jo tėvas, galėtum išmokti ir tu nuraminti, – atšovė Liza ir paėmė berniuką nuo žemės, – Eikš, mažyli, išalkai?

Tiesą pasakius, man buvo gaila Lizos. Po Gabrieliaus gimimo, Tomas visiškai ją užmiršo ir labai mažai domėjosi, ką ji veikia per dienų dienas. Kaip ji jaučiasi žinodama, kad Tomas jai neištikimas? Kaip ji su tuo susitvarko ir gali būti kartu su juo? Ar jos nepersekioja vaizdai ir mintys, kuriose Tomas su kitomis?

– Kur tėtis? – bandydamas kitur nukreipti savo mintis, pakišau puodelį po kavos aparatu.

– Savo darbo kabinete, tikriausiai užsidarė su ta keistuole mergina, – nusijuokė Tomas.

– Labas rytas, – tarpduryje pasirodė ką tik apkalbėta naujoji darbuotoja.

Visų nuostabai mergina buvo apsivilkusi gerokai per didelius vyriškus marškinėlius ir siaubingai plačius džinsus. Įduodamas jai savo drabužius žinojau, kad jai jie bus per dideli, bet kad TIEK per dideli, net nenumaniau.

– Karolina, – atsisukau į seserį, kol ši nedrėbtelėjo krūvos klausimų merginai, – Greisės, – klausiamai žvilgtelėjau į naująją darbuotoją, ar gerai prisimenu jos vardą, o jai linktelėjus, aiškinau toliau, – Greisės drabužiai dingo, todėl ji šįryt vilki mano rūbais. Kaip matai, su maniškiais ji atrodo siaubingai, – žiūrėdamas į Greisę vėl nejučia ėmiau šypsotis, – Gal tu jai paskolinsi savo?

– Taip… Manieji buvo palikti lauke, šiukšlių maiše, – nedrąsiai gūžtelėjo Greisė.

Visi nepatogiai susižvalgė, tik Karolina pašoko iš savo vietos ir kaip visada džiaugsmingai pakvietė naujai išdygusią viešnią prisėsti prie stalo.

– Man atrodo, čia aš esu kaltininkė, – susiėmė sau už burnos aiktelėjo ji, – Nepyk, aš pamaniau, kad tai šiukšlės. Gal galiu kaip nors išpirkti šią kaltę? – Karolina švelniai spustelėjo naujosios darbuotojos ranką, – Važiuokim kurią dieną į prekybos centrą! Man kaip tik reikia įsigyti dekoracijų tėčio gimtadienio vakarėliui, tuo pačiu, susipažinsime artimiau ir puikiai praleisime laiką.

– Bijau, kad kol kas aš neturėsiu tiek resursų atsinaujinti visą garderobą, –šyptelėjo Greisė, o aš tarsi visu kūnu pajutau, kaip jai nejauku ir nedrąsu mūsų šeimoje.

– Oi, taigi čia aš pridirbau tau, leisk man tuo pasirūpinti! – džiaugsmingai it maža mergytė ant kėdės suspirgo mano sesuo, – Be to, tėtis man neatleistų, jei neišpirkčiau savo klaidos.

Dabar jau visai aiškiai mačiau, kaip nepatogiai jautėsi Greisė, ji vis suposi į mano džemperį, atrodė, kad tetrokšta jame nuskęsti.

– Greise, – padrąsinančiai mirktelėjau jai, – Manau, tai puiki proga susipažinti artimiau su šeimos nariais. Įsitikinsi, kokia Karolina įkyruolė – ji neatstos nuo tavęs, todėl geriau iškart pasiduok.

– Taigi, – po kiek laiko atsikrenkštė Tomas, – Gal papasakosi, kaip tavo keliai susikirto su mūsų tėvu? – stebėjau, kaip skvarbiai susmeigia savo aštrias akis į merginą jis, – Greise?

– Mes… na, mes susipažinome kavinėje, – nedrąsiai šyptelėjo Greisė.

– Kavinėje? – Tomo antakiai pakilo, – Tikriausiai įvyko stebuklingas sutapimas, kad tu ieškojai darbo, o tėvas darbuotojos. Kaip puiku, ar ne?

Tomo žodžiai nuskambėjo šiurkščiai ir nepagarbiai, mergina dar labiau susigūžė ir perbalo.

– Tiesą sakant, Tomai, – tarpduryje pasirodė ir mūsų tėvas, – Būtent taip viskas ir įvyko.

– Tikrai? – dar įdėmiau į Greisę susmeigė akis Tomas, – O galbūt ji naujoji mūsų pamotė?

– Tomai! – riktelėjo tėvas, – Šiuose namuose nepagarba nebus toleruojama. Greisę priėmiau padėti Karolinai. Tik šiam šventiniam laikotarpiui.

– Įdomu, kas dar įeina į jos pareigas, – Tomas sugriežė dantimis ir atsisėdo šalia savo žmonos.

Sakoma, koks pats esi, tokius kitus regi. Stebėdamas Tomo puolimą pritariau šiai minčiai ir supratau, kad išreikšdamas savo priekaištus, jis remiasi savo patirtimi.

– Tomai! – iš minčių mane pažadino aiktelėjusi Karolina, – Liaukis įžeidinėti. Manau, tėtis priėmė gerą sprendimą. Aš jau seniai jam zyziu, kad viena niekaip neapsieisiu, – suplojo dar vaikiškai lieknomis rankomis ji ir nukreipė džiaugsmingai kibirkščiuojančias akis į Greisę.

– Gal tu leisk pirmiau jai apsiprasti su visais šitais vanagais, – atsistojau nuo stalo ir mečiau pasibjaurėjusį žvilgsnį Tomo pusėn,– Einu pabėgioti, – pasukau link išėjimo.

– Devanai, kodėl tu taip..? – mostelėjo ranka lyg bandydama mane sulaikyti Karolina.

– Palik jį ramybėj, matai, kad dar po Vindės ne nuotaikoj, – pakilo nuo stalo ir Tomas, – Aš irgi išvažiuoju.

– Kada grįši? – sužiuro į vyrą Liza.

– Nežinau, kaip seksis reikalus tvarkyti, – net nežiūrėdamas į žmoną pasuko link durų mano brolis.

– Kokių dar reikalų? – atsistojo ir Liza su vaiku ant rankų.

– Nekvaršink savo galvelės dėl to, – atlaidžiai pažvelgė į ją Tomas ir nėrė pro duris.

Visiškas nevykėlis. Jis nevertas savo žmonos ir vaiko. Bjaurėjausi juo, nes kiekvieną kartą jis man priminė šlykštų Vindės ir meto poelgį.

– Nors su vaiku atsisveikintum, nedaręs gėdos prieš žmones, – paskui jį iššovė ir Liza su kūdikiu.

Kurį laiką virtuvėje buvo mirtinai tylu.

– Taigi, tėti, Greise… –nusisukdama nuo manęs suulbėjo Karolina, – Ko norėtumėte pusryčių?

– Aš papusryčiausiu ofise, – pasirąžė tėvas, – O jūs pasišnekučiuokite, manau, turėtumėte gerai sutarti.

– Puiku! – Karolina pasisuko į Greisę, – Mes turime laaabai daug ką aptarti…

Kiek aprimusia širdimi išėjau iš virtuvės ir nusiteikiau rytinei mankštai – būtent sportas geriausiai padeda atsikratyti įkyrių ir slegiančių minčių.

-SSSSSSSS-

Greisė

Galvojau, kad neužmigsiu po tiek įvykių per vieną dieną, tačiau man pakako padėti galvą ant minkštos pagalvės ir iškart nusileidau į gilų miegą be sapnų. Pažadino mane šviesa, sklindanti pro langą, kurį naktį buvau užmiršusi užtraukti užuolaidomis. Besirąžant vienas po kito it švininės kulkos galvą ir širdį ėmė verti prisiminimai: kokia gėda – ištempiau pono Maiklo sūnų per langą, bet dar sunkiau nei ši nejauki gėda mano širdį prislėgė išsiskyrimas su Gilbertu. Už kelių savaičių Kalėdos, o aš jas pirmą kartą per paskutinius penkerius metus sutiksiu viena, be mylimo žmogaus.

Galbūt vakar reikėjo ilgiau dar pabūti laiptinėje ir Gilbertas būtų mane įleidęs? Juk jis taip nemėgsta viešų konfliktų, tikrai būtų pradėjęs baimintis, kad mane pastebės koks kaimynas. Ak, ir kodėl genialios mintys į galvą šauna jau po laiko? O štai dabar turėsiu svetimiems žmonėms pasiaiškinti, kodėl visa permirkusi atsidūriau prie jų namų slenksčio ir negana to, dar vieną iš jų it beprotė užpuoliau. Siaubas, koks pono Maiklo sūnus Devanas vakar buvo įsiutęs ant manęs. Kaip jis mane pavadino? Ragana? Tiesiog nuostabi pirmoji pažintis. Pasirodei tobulai, Greise.

Gana krimstis, prasidėjo nauja diena. Bent šiandien reikia palikti mane priglaudusiems žmonėms gerą įspūdį. Reikėtų dar pabandyti susisiekti ir su Gilbertu. Galbūt jis vakar tik pasikarščiavo, o šiandien jau gailisi ir visais įmanomais varpais manęs ieško.

Vonios kambarys, esantis man paskirtame kambaryje, maloniai nustebino: čia buvo ne tik visi higienos reikmenys, bet ir minkštučiai rankšluosčiai. Nieko nelaukus, šokau į dušą ir atsidaviau nuplaunančiai vandens srovės malonei. Egzotiniais vaisiais kvepianti dušo želė taip atgaivino ir prasklaidė slogią nuotaiką, jog beveik buvau beuždainuojanti – buvau tikra, kad Gilbertas nerimauja, skambina į išsikrovusį mano telefoną ir neranda sau vietos. Tegul dar šiek tiek pasikankina – nepakenks. Galų gale, po visko, jis nusipelnė to, na, o paskui… laukia saldus susitaikymas. Kaip ir tūkstančiai iki tol.

Svajingai besišluostant kūną, man paširdžius nudiegė supratimas, kad kambaryje neturiu savo drabužių, jie tikriausiai liko lauke, prie kolonos, kur vakar juos ir palikau. Ot, velniava! Ar sėdėti apsivyniojus kūną rankšluosčiu kambaryje ir laukti, kol kas nors manęs pasiges, ar vilktis šlapius ir nudrengtus vakarykščius rūbus? Bet juk taip atrodysiu dar labiau apgailėtina. Nuo išsiskyrimo su Gilbertu mano gyvenimas ėmė slysti iš rankų, atrodo, aš nieko nebesugebu atlikti tinkamai.

Ne! Privalau vėl suimti savo gyvenimą į rankas ir įrodyti, kad nesu kažkokia nevykėlė, kuriai pastoviai nesiseka. Gaila, nei kambaryje, nei vonioje nebuvo jokio chalato, o jis taip dabar būtų pravertęs. Na, nieko, tereikia tvirčiau susisukti į rankšluostį ir bandyti nusileisti į apačią.

Išėjusi iš kambario, nieko nelaukdama su pašėlusiai besidaužančia širdimi skutau kiek įkabindama link laiptų. Balsai, vaiko verksmas, indų skimbčiojimas, sklindantys iš apačios, mane šiek tiek pristabdė, bet tikslas buvo visai čia pat – priešais laiptus apačioje plačios durys kvieste kvietė jas atverti ir pasiimti prieangyje paliktus drabužius. Vienu atokvėpiu nuskriejusi žemyn, čiupau už apvalios durų rankenos ir… Ačiū Dievui, durys buvo neužrakintos, tačiau, mano nelaimei, prieangyje prie kolonos nebebuvo jokio maišo.

Gal nukrito ant žemės? Kaip užkerėta – viskas, ko ėmiausi byrėjo į šipulius, niekas nevyko pagal mano planą, negana to, dar ir kojas nušalau basa besistaipydama ant ledo sukaustytos žemės. Nuleidau rankas ir supratau, kad nieko geriau daugiau nesugalvosiu nei grįžti į kambarį ir laukti, kol kas nors susimils manęs ieškoti.

Užlipus viršun, manęs laukė dar viena nemaloni staigmena – tai kvaiša, neįsidėmėjau, kurios mano kambario durys. Toje pusėje, kur buvo mano kambarys į mane tarsi pasišaipydamos stovėjo dvejos durys, o aš nė velnio nenutuokiau, pro kurias turiu žengti.

Ne be reikalo sakoma, kad viena bėda – ne bėda. Galbūt mano kambario durys kraštinės? Juk tikriausiai būčiau pastebėjusi dar kitas, jei jas būčiau praėjusi? O kadangi jos man liko už nugaros, tai ir neatkreipiau dėmesio. Juk taip? Prisliūkinusi prie durų, prie kurių vedė nuojauta, nepuoliau jų iškart atlapoti – o kas, jei klystu? Geriau paklausysiu, galbūt išgirsiu kokį krebždesį…

Man neužteko tik prikišti ausies, aš prigludau prie durų visu savo svoriu, o šios mano nuostabai, ne, ne nuostabai, o siaubui, ėmė ir atsivėrė! Iš kambario ėjęs žmogus taip sparčiai šoko į priekį, kad ne aš jį, o jis mane parvertė ir atsidūrė virš manęs. Ant žemės. Kol raukiausi iš skausmo, nes kaip reikiant trinktelėjau pakaušiu į grindis, ne iškart susizgribau su kuo taip skaudžiai susidūriau. Prašviesėjus akyse išvydau ne ką kitą, o Devaną! Taip, taip. Tai ir vėl buvo Devanas.

Sunkus, atletiškas jo kūnas prislėgė mane, bet dar labiau prie žemės mane prikalė jo įsmeigtas tamsių akių žvilgsnis. Mane užliejo jo kūno aromatas, kuris atrodo, ėmė gertis ir smelktis pro mano odą, vis giliau ir giliau. Nepamenu, kas po ko ir kaip įvyko, tik niekaip nebegaliu atsikratyti to deginančio žvilgsnio, kai jis lėtai lenkėsi pakelti nuslydusio mano rankšluosčio.

Galbūt man tik pasirodė, bet Devanas atvirai ir be jokių užuolankų kaitinančiomis akimis leidosi mano kūnu žemyn, o paskui aukštyn. O vėl sutikęs mano žvilgsnį neatrodė nė kiek sutrikęs. Na, o aš tiesiogine ta žodžio prasme, norėjau prasmegti skradžiai žemę! Tikriausiai mano veidas buvo toks raudonas, kad švietė iš tolo.

Apkabinusi glėbyje jo įduotus drabužius aš dar kurį laiką negalėjau nustoti tirtėti. Ir tikrai ne iš šalčio. Tik apsivilkusi Devano rūbais ir kvėpdama jo aromatą ėmiau šiek tiek rimti. Juk nieko blogo nenutiko? Juk visi esame suaugę žmonės, kas čia tokio tas nuogas kūnas? Taip, kas čia tokio. Bet tas žvilgsnis… O paskui ir šypsena. Padykusi, kerinti šypsena.

Panašia šypsena apdovanota ir Karolina, matyt, tai vaikai paveldėjo iš motinos, nes pono Maiklo šypsena buvo kiek kitokia. Karolina man pasirodė vargo ir rūpesčių nesužalota naivi mergina, kuri linkusi dalintis viskuo, ką pati turi. Iškart matėsi, kaip besąlygiškai ir stipriai ji myli savo tėvą ir brolius.

Labai nemalonų įspūdį paliko Tomas ir jo santykiai su žmona bei vaiku. Atrodo, tarp jų nėra jokios aistros, jokių kibirkščių, net jokios bendros buities. Tik kažkokie vargani ir apgailėtini santuokos saitai. Man nepatiko ir tardantis Tomo tonas kalbant su manimi. Gerai, kad ponas Maiklas pačiu laiku pasirodė valgomajame ir išgelbėjo mane nuo pasiteisinimų lavinos. O ir kaip gi kuo paprasčiau reikėtų papasakoti visą mūsų pažinties istoriją?

Prisiminusi kavinę, širdį kaip mat užliejo liūdesys. Vos tik pasitaikė proga, smukau į savo kambarį – šįkart ten mane palydėjo Karolina, ir įkišau įkroviklio laidą į savo telefoną. Dar kelios akimirkos ir ekranas užsižiebė, tačiau mano skausmui ir giliam liūdesiui, ten neiššoko joks praleistas Gilberto skambutis ar žinutė su apgailestavimais dėl vakar. Vis žvelgiau į telefono ekraną ir ilgesingai laukiau to pyptelėjimo.

Kai netikėtai telefonas virptelėjo mano rankose net aiktelėjau iš džiaugsmo. Tačiau ekrane pasirodžiusi žinutė buvo ne nuo Gilberto, o nuo mano draugės Kristinos: „Ką savaitgalį?“. Och, reikės viską jai papasakoti ir vėl viską iš naujo išgyventi. Nuspaudžiau skambinimo mygtuką ir susikaupiau nelengvam, ašarų kupinam pasakojimui.

Mane išklausiusi Kristina kurį laiką tylėjo.

– Tai tu nori pasakyti, kad dabar esi pas Maiklą? Maiklą Ternerį? Pas TĄ Maiklą?

– Na taip, Kristina, bet Gilbertas…

– Ir miegojai jo lovoje? – neleido užbaigti man Kristina.

– Ne, ne visai taip, man davė atskirą kambarį, – užverčiau akis į viršų.

– Tai kaip tau sekasi! Pas patį Ternerį namuose! Mergyt, turėsi pamokyti ir mane, kaip taip prasisukti.

– Kristina, – surikau į telefono ragelį, – Ar tu girdėjai, ką pasakojau apie Gilbertą?

– Girdėjau. Jis šiknius, Greise, – negailestingai tiesą išrėžė Kristina, – Ne kartą tau sakiau, kad jis tavęs nevertina. Jam buvo labai patogu turėti namuose tvarkytoją, virėją ir, užsimanius, sekso partnerę.

– Kristina, – karšta ašara nusirito mano skruostu, – Tu mane skaudini.

– Tiesą sakant, – Kristina atsiduso, – Aš netgi džiaugiuosi, kad pagaliau tie jūsų toksiški santykiai iširo. Greise, juk tu išsivadavai nuo to tirono, nejau dar nesupranti?

Dalis manęs suprato, ką nori pasakyti Kristina ir pritarė jai, bet kita dalis norėjo draugei trinktelėti per galvą, kad ši užsičiauptų.

– Aš tau perskambinsiu vėliau, – sušnarpščiau nosimi.

– Tik nesakyk, kad ketini skambinti Gilbertui, – rūsčiu tonu subarė mane Kristina.

– Aš privalau išsiaiškinti iki galo…

– O kas tau čia dar neaišku? – vėl pertraukė mane draugė, – Jis tau neatidarė durų, išmetė iš namų kaip nusususį šunį. O tu ketini žemintis ir skambinti jam. Tai jis turėtų šliaužioti ant kelių ir tikėtis, kad tu atleisi jam.

– Kristina, liaukis, man ir taip nelengva, – nurijau kartų gniutulą, susidariusį gerklėje.

– Daryk, kaip išmanai, – nusileido draugė, – Žinau, kad vis tiek pasielgsi taip, kaip norėsi, kad ir ką aš tau šnekėčiau. Tik būk gera, – jos balsas suskambo švelniau, – Neatsiprašinėk jo ir nesižemink.

– Gerai, pažadu, – liūdnai šyptelėjau ir nuspaudžiau raudoną mygtuką.

Prieš skambindama Gilbertui nuėjau iki balkono, atsidariau jį ir gurkštelėjau šalto gruodžio oro. Speigas iškart nudžiovino mano ašaras, o grįžus kambarin telefone suvedžiau Gilberto vardą. Po trečio ilgo pyptelėjimo pradėjau galvoti, kad jis kaip ir vakar neatidarė man durų, taip šiandien nekels ragelio, todėl kai kitame gale išgirdau jo balsą, net krūptelėjau. Širdis ėmė nerimastingai daužytis.

– Labas Gilbertai, – išveblenau.

Ką jam norėjau pasakyti? Tikriausiai labiau tikėjausi, kad tai jis puls manęs atsiprašinėti, o man per daug nieko nereikės kalbėti. Tačiau girdint stingdančią tylą kitoje laido pusėje, supratau, kad klydau – jis neketina manęs atsiprašyti.

– Greise, ko nori?

– Aš tiesiog… – sunkiai verčiau liežuvį, – Tiesiog norėjau paklausti, kaip tu?

– Gerai, Greise, – lėtai kiekvieną žodį tarė jis, – Man viskas gerai.

– Džiaugiuosi, – šyptelėjau, o skruostais nevaldomai pabiro lavina ašarų, – Ar… ar tai viskas?

– Taip, tai viskas, – tie žodžiai stingdė labiau nei žvarbus žiemos oras, – Nebent norėtum atsiprašyti už vakar.

– Už vakar? Aš? Atsiprašyti? – barsčiau pavienius žodžius, o su kiekvienu jų man vis labiau stigo oro krūtinėje.

– Taip, man paltą teko nešti į valymo įmonę, – piktai šūktelėjo jis, – Be to, kokia gėda prieš žmones! Bet nesuprantu, ko daugiau galėjau tikėtis iš tavęs – visada mėgai kelti dramas.

– Gilbertai, tu naktį manęs neįleidai į namus, – bandžiau prisibelsti į jo širdį.

– Man atrodo, aš aiškiai pasakiau, kad viskas tarp mūsų baigta. O šitie namai visuomet buvo mano, tu čia tik laikinai gyvenai, – lyg niekur nieko dalinosi savo logika jis.

– Galbūt, bet juk aš neturėjau, kur eiti, nejau tau tiek mažai terūpiu? – iš mano gerklų išsprūdo tyli rauda.

– Greise, – vėl lėtai ir aiškiai, lyg sakydamas mažam vaikui, piktu tonu ėmė aiškinti man Gilbertas, – Esi suaugusi, savimi rūpintis tavo atsakomybė. Ne mano. Ar dar ką nors norėjai man pasakyti? – po neilgos pauzės piktai kreipėsi į mane jis.

– O, – aš vos sugebėjau įkvėpti oro, – O kaip mūsų meilė?

– Nebėra. O gal ir niekuomet nebuvo. Mes per daug skirtingi. Gyvenk savo gyvenimą, Greise, ir pamiršk viską, – tas ledinis jo tonas taip siaubingai trupino mano sielą į šipulius, kad atrodė, jog tai jaučiu fiziškai.

Laikiau telefoną prie ausies, kuriose nežmoniškai garsiai spengė ir nepajėgiau nieko ištarti. „Kaip taip paprastai galima užbraukti visą buvusią draugystę ir meilę? Kaip? Išmokyk ir mane, o Gilbertai! Kad tik taip pjaunančiai neskaudėtų, prašau išmokyk…“

– Matau, jau iškalba baigėsi, – vėl krūptelėjau nuo balso kitame telefono gale, – Tai gal ties tuo ir baikim. Iki, Greise.

Ir nesulaukęs mano atsako, jis padėjo ragelį. „Pyp pyp pyp…“ – nuaidėjo ausyse. Ar tai tokia ta pabaiga?

-SSSSS-

Greisė

– Gana tau nešioti mano drabužius, – per vienus pusryčius nusijuokė Karolina, – Šiandien vyksime į prekybos centrą. Oi, ne ne, – pamačiusi nepatenkintą mano miną, valiūkiškai nusišypsojo ji, – Bus smagu, pamatysi. Be to, man reikia dekoracijų ir sudėlioti paskutinius akcentus savo tėčio gimtadieniui. Greise, ar padėsi man?

– Palaukime bent pirmojo mano atlyginimo, gerai? – bandžiau mandagiai išsisukti.

– Oi, ne ne, – Karolina prišoko prie manęs ir apkabino per pečius, – Aš esu tau skoloje, juk išmečiau tavo drabužius! Prašau, leisk man išpirkti savo kaltę, antraip visada jausiuosi prastai. Pamatysi, bus smagu, pasigražinsim, nusipirksim puošnių suknelių, – užsisvajojus mūsų laukiančius malonumus vardino ji.

– Na gerai, – supratau, kad lengvai Karolina neatstos ir jei ne šiandien, tai kitą dieną vis tiek teks jai pasiduoti, – Bet pasiimkime kartu ir Lizą.

Už stalo tyliai sau sėdėjusi Liza krūptelėjo ir įsitempusi sustingo. Atrodė, kad šiuose namuose ji stengiasi likti nepastebėta ir niekur per daug nesikišo.

Karolina smalsiai sužiuro į Lizą, tarsi pirmą kartą ją matydama. Supratau, kad brolienė jai nėra artima ir ji niekad nebūtų pagalvojusi, kad gali kaip nors įdomiai ar smagiai praleisti laiką su ja.

– Hmm, Liza? – nutęsė Karolina dar labiau įsistebeilydama į brolienę, – Kodėl gi ne? Ką manai, Liza?

– Tai kad aš, – garsiai nurijo seiles ši, – Nelabai noriu ir vis tiek neturėsiu kur palikti Gabrieliaus.

– Na, jau, – dabar jau ir aš užsidegiau įtikinėjimo menu, – Juk tuoj Kalėdos, ant nosies milžiniška Karolinos rengiama puota, visoms mums reikės pasipuošti. Be to, šiuo metu Karolinai tikriausiai pravers bet kokia mūsų pagalba, ar ne taip, Karolina?

– Taip taip, – entuziastingai linktelėjo ir Karolina, – Su Gabrieliumi galės pabūti ir Tomas – mačiau, drybso dar lovoj. Jam nepakenks viena diena praleista su sūnum, – piktai žybtelėjo akimis ji.

– Na, – tyliai iškvėpė Liza, – Jei aš jums netrukdysiu…

– Ne ne ne , – suplojo rankomis Karolina, – Kaip tik padėsi. Nagi, eikime ruoštis, bus tikrai smagu.

Einant link savo kambario, išgirdau kaip kišenėje pyptelėjo telefonas.

„Mačiau tavo gražuolį, – rašė Kristina, – Visuose socialiniuose tinkluose dalinasi, kad nuo šiol jis laisvas kaip paukštis ir laukia įdomių pasiūlymų. Jis kiaulė, Greise“. Po šios žinutės Kristina atsiuntė ir Gilberto nuotrauką, po kuria jis dalinosi savo naujuoju statusu – „Vienišas“ – skelbė užrašas po nuotrauka. Laimingas, sėdėjo bare su bokalu rankoje.

Skausmas varstė mane kiaurai ir išilgai. Kaip taip greitai įmanoma viską pamiršti ir gyventi lyg niekur nieko? O jis dar ir džiaugiasi, jog išsivadavo nuo manęs. Viskas, ko norėjau, tai įsirangyti į lovą ir užmigti amžinu miegu. Tačiau užuot tai padariusi, apsisukau ir tekina pasileidau į sodą.

Šaltis ir sniegas kiek atgaivino. Spėriu žingsniu apėjau kelis ratus aplink namą. Tikrai, Gilbertas kiaulė. Kaip jis šitaip gali? Kaip jam neskauda? Paaukojau jam savo metus, o jis į mane nusišluostė savo subinę.

Skausmą ir širdgėlą ėmė keisti pyktis ir įsiūtis. Gal jam paskambinti ir pasakyti, ką apie jį galvoju? Neverta. Vėl įsiskaudinsiu išgirdusi jo ledinį balsą. Tikriausiai geriausia būtų, jei ir aš, kaip jis, atversčiau naują lapą ir viską užmirščiau.

-SSSSSS-

Greisė

– Tu dar nesusiruošusi? – prie mano kambario grįžtančią iš sodo pasitiko strykčiojanti Karolina, – Paskubėk, Greise. Liza jau pasiruošusi, laukia apačioje.

– Aš tuoj tuoj, – išvydusi šviesų ir linksmą Karolinos veidą man pasidarė lengviau, – Tik šoksiu iš šio treningo į suknelę ir plaukus susišukuosiu.

– Leisk, aš tau padėsiu, – nelaukdama sutikimo Karolina atlapojo mano kambario duris ir įskriejo į jį.

Aš bandžiau patekti iš paskos, bet atsitrenkiau į tarpduryje sustingusios Karolinos nugarą.

– Kas atsitiko? – suirzusi plačiau pravėriau duris ir išsižiojau.

Ant mano lovos gulėjo… Tomas!

– Ką tu čia veiki? – man ir Karolinai vienu metu išsprūdo tas pats klausimas.

Šis pasirangė ant lovos ir lėtai atsisėdęs pasirąžė.

– Kuri iš jūsų sugalvojo prisuokti Lizai, kad jai reikia apsipirkti? – jo įkypos, migdolo formos akys susmigo į mane, – Juk tu, tiesa? Kol nebuvai čia atsidanginusi, tol tokios kvailystės Lizai nešaudavo galvon.

– Kvailystės? – susiraukiau, – Ar gi ji neturi teisės praleisti vienos popietės su draugėmis?

– Visų pirma, – kiekvieną žodį pabrėžė jis, – Lizai jūs ne draugės. Visų antra, jai reikia prižiūrėti Gabrielių.

– Na jau, broli! – šoko į priekį Karolina, – Tau tikrai nepakenks kelias valandas praleisti su sūnum. Be to, man reikia ir Greisės, ir Lizos pagalbos. Čia aš sugalvojau jas pasiimti apsipirkti tėčio gimtadieniui.

– Tu? – piktai į seserį sužiuro Tomas, – Kokia nesąmonė tau šovė į galvą? Gabrielius dar mažas, jis turi būti su mama!

– Tomai, – atsisėdo ant lovos krašto prie brolio Karolina, – Gabrieliui jau pusantrų metų, kelias valandas jis tikrai ištvers su savo tėčiu.

– Aš turiu planų, – tingiai pakilo nuo lovos Tomas ir nužingsniavo link durų, – Negaliu dirbti aukle.

– Klausyk, – užrėmiau duris petimi neleisdama jam išeiti, – Nejau nori prieš visą savo giminę ir draugus pasirodyti apgailėtinai ir kaip reikiant apsijuokti?

– Kaip tu drįsti? – išpūtė akis Tomas, o Karolina aiktelėjo kažkur kambario glūdumoj.

– Aš tenoriu pasakyti, – nekaltai šypsodamasi švelniau pradėjau aš, – Kad dabar bet kas pažvelgęs į Lizą pasakytų, jog ji apleista, nemylima ir užmiršta. Kada ji pirko naują suknelę? Kada buvo pasidaryti manikiūro? Kada lankėsi pas kirpėją? – nuo kiekvieno mano klausimo Tomas vis gūžėsi it nuo smūgio, o jo pasipūtimas vis menko ir menko, – Jei taip ir toliau, per Naujus metus visi susirinkę svečiai ims tavęs klausinėti, kas atsitiko Lizai, ką jai padarei, kad ji net iš tolo primena nelaimingą namų šeimininkę.

– Gerai gerai, – įbedė įtemptą žvilgsnį į mane, – Pasibūkit sau mergaitiškai, bet žiūrėkit, kad nauja jos šukuosena man patiktų!

Jis stumtelėjo mane nuo durų, o jam išėjus Karolina šūktelėjo pavymui:

– Patiks patiks. Labai!

Norėjau trenkt iš visų jėgų durimis, kad visas namas suskambėtų – na, ir kiaulė! Šitaip negerbti ir nemylėti savo žmonos. Tpfiu! Prisiekiu, pasistengsiu, kad Liza priverstų atvėpti jo žandikaulį iš nuostabos, nors jis to ir nenusipelno.

– Ačiū tau, – apkabino mane Karolina, – Puikiai jį suvystei, man nebūtų taip pavykę, – sukikeno sau į mažą kumščiuką ji.

– Nėra už ką, – atsidusau, – Paskubėkim, kol jis dar nepersigalvojo.

Greitai išsliuogiau iš Karolinos paskolinto treningo ir įlindau į juodą megztą suknelę. Karolinai ji tikriausiai tiko labiau – man ji buvo šiek tiek per daug aptempta, išryškino visus mano apvalumus.

– Einu atnešti tau pėdkelnes, – išvydusi mane pašoko Karolina.

Perbraukiau tiesius plaukus šepečiu ir ketinau susirišti kasą aukštai, bet persigalvojau – ta šukuosena labai patiko Gilbertui, o dabar aš mažiausiai norėjau jam įtikti. Paleidau plaukus, tegul jie plaikstosi laisvai, o Gilbertas… lai prasikeikia! Nors ir žinojau, kad jis manęs neišvys, bet viduje buvo gera bent taip maištauti ir nepaklusti jo norams.

-SSSSS-

Greisė

Prekybos centras buvo tarsi pasakiškas Kalėdų miestelis – viskas ten tviskėjo ir mirgėjo. Puošnūs pirkėjai šlavė dovanų parduotuves ir maišais tįsė į savo mašinas.

– Pirmiausia, – suplojo rankomis Karolina, – Pedikiūrai, manikiūrai, antakiai ir ragai!

Mačiau, kad Liza žmonių apsuptyje jaučiasi nejaukiai, tikriausiai gailėjosi pasiryžusi mažam mūsų nuotykiui.

– Eime, – timptelėjau ją už rankovės, – Pamatysi, kaip Gabrieliui patiks ryškūs tavo nagai, vaikai labai pastebi tokius dalykus.

Grožio salone buvo kiek ramiau. Atrodo, čia visi Karoliną jau pažinojo, nes vos tik jai įžengus, puolė sveikintis ir nuvedė į salono gilumą, kur erdviame kabinete mūsų jau laukė specialistės. Nejau Karolina spėjo užrezervuoti viską? O gal šis grožio salonas nebe reikalo turi gerą vardą – aukšto rango klientams yra pasiruošę visuomet, net ir be išankstinių rezervacijų?

Patogiai įsitaisėme gulimuose krėsluose, kur prie mūsų iškart prisistatė po tris specialistes: vienos ėmėsi pedikiūro, kitos dailino rankų nagučius, na, o trečios vaškavo antakius. Rami, atpalaiduojanti kalėdinė muzika nuteikė šventiškai. Valandėlę pamiršau visus savo rūpesčius, atsidaviau nerūpestingam kleketavimui su Karolina ir Liza. Mačiau, kad ir pastaroji atsipalaiduoja, išlaisvėja, ima vis plačiau ir plačiau šypsotis.

Vis dėlto, kokia Liza graži! Jei ne tie pajuodę ratilai po akimis ir rūpesčio raukšlės, ji būtų tikra gražuolė. Dideles žalias akis puošė užsirietusios tankios blakstienos, o kelios pasibarsčiusios strazdanėlės suteikė seksualaus jaunatviškumo. Įdomu, kaip ji atrodo be to savo kuoduko? Kokio ilgio jos plaukai?

Netrukus gavau progą patenkinti savo smalsumo jausmą. Po manikiūrų ir pedikiūrų iškart atsisėdome prieš milžiniškus veidrodžius, kur mūsų plaukus tyrinėjo plaukų stilistai. Net nepajutau, kaip salono administratorė kiekvienai iš mūsų į rankas įdavė po šampano taurę.

– Už merginų vakarą, – ištiesė savąją susidaužti Karolina.

– Už mūsų vakarą, – juokdamasi priliečiau jos taurę ir aš.

– Už mus, – šypsodamasi prisijungė ir Liza.

Dabar išvydau ją palaidais plaukais. Tamsios kaštoninės bangos leidosi gerokai žemiau pečių ir sunkiai krito ant nugaros. It prabangi karūna plaukai puošė jos galvą ir išryškino tas skaisčiai žalias akis. Na ir kvailys tas Tomas! Kaip jis gali šitokią gražuolę žmoną iškeisti į kitas?

Karolina nuolat lankėsi pas stilistus, jos plaukai atrodė tobulai, tad ji paprašė, kad jai tik šiek tiek pakirptų galiukus. Liza šiek tiek patrumpino plaukus ir įsigijo formavimo priemonių, kurios padėtų lengviau formuoti gražias, banguotas jos garbanas.

– Jums aš noriu pasiūlyti kai ką ypatingo, – sublizgino akimis į mano pilkus tiesius plaukus stilistas.

– Aš nežinau… – nutęsiau.

Nelabai mėgau lankytis pas stilistus. Tiesą pasakius, iki šiol nei pas vieną nebuvau buvusi. Viskas, ką kada nors buvau išbandžiusi „ netikėto“, tai nusikirpusi plaukus šiek tiek aukščiau pečių ir nusikirpusi kirpčiukus. Abu šie eksperimentai labai nepatiko Gilbertui ir jis nuolat mane erzindavo dėl šių kvailysčių.

– Olegas puikus savo srities meistras, Greise, – mirktelėjo man Karolina, – Leisk jam pažaisti su tavo plaukais, garantuoju, liksi sužavėta.

– Jei jis man nenukirps nei plaukų, nei kirpčiukų, – nepatogiai pasimuisčiau kėdėje.

– Oi ne ne, – iškėlęs žirkles vienoje rankoje, ir šukas kitoje, šūktelėjo Olegas, – Jokių drastiškų trumpinimų ir jokių kirpčiukų.

– Mes einame pasiimti mano užsakytų dekoracijų, – įsikibusi Lizai į parankę pranešė man Karolina, – Ir dar šiokių tokių reikaliukų atlikti. Grįšime tavęs už geros valandos. Olegai, – atsisuko į mano kirpėją, – Užrašyk viską į mano sąskaitą.

Stebėjau kaip Karolina su Liza susikibusios išeina iš grožio salono, o mano širdis džiūgavo, kad mano dėka, jos suartėjo. Bet užvis labiau norėjau, kad Tomas atsimerktų ir išvystų savo gražuolę žmoną.

– Jūs per daug įsitempusi, – į foliją vyniodamas mano sruogas putliais žiurkėno žandukais šyptelėjo man Olegas, – Štai kas turėtų pataisyti padėtį.

Stilistas grakščiai ištiesė rožinio šampano taurę.

– Bet aš jau vieną išgėriau, – bandžiau atstumti tą burbuliukų gėrimą.

– Matyt, buvo per mažai, jei rūpesčiai vis dar nenuslenka nuo šių dailių smulkių pečių, – nutaisęs susirūpinusią miną įdavė man taurę, – Paimkit, panele. Karolina mane išbars, jei išeisite tokia surūgusi.

Valanda, gurkšnojant šampaną, prabėgo it akimirka. Burbuliukai iš tiesų šiek tiek atpalaidavo, mintys sekant plastiškus ir tikslius kirpėjo rankų judesius šiek tiek prašviesėjo.

– O dabar, – nusuko mane nuo veidrodžio, – Norėčiau, kad nežiūrėtumėte į save.

Olegas dirbo greitai. Gerai. Nuo jo sklido toks pasitikėjimas, kad nori nenori ėmiau ir pati juo pasitikėti. Kai atsuko mane į veidrodį ir į priekį man ant pečių užmetė plaukų sruogas, net nepajutau, kaip mano veidas pasipuošė šypsena. Ar aš taip moku šypsotis? Ar aš… tokia graži? Jis padarė tikrą stebuklą – mano pilki plaukai atgijo ir sutvisko aukso ir sidabro spalvomis, bet taip, kad sunku buvo suprasti, kur tikroji mano plaukų spalva, o kur Olego meistriškumas.

– Olegai, – išsižiojusi spoksojau į save veidrodyje, – tu stebukladarys!

– Žinau žinau, – nesikuklindamas gėrėjosi ir jis.

– O! Greise, – tarpduryje pasirodė ir Karolina su Liza, – Nuostabu! Olegai, žinojau, kad galiu tavimi pasitikėti, kad neapvilsi!

Karolina prišoko prie Olego ir pakštelėjo vyšnios formos lūpytėmis jam į putlų skruostą. Šis išraudo iš malonumo ir it geriausias drauges mojuodamas išlydėjo mus iš salono.

– Na, o dabar, – iki ausų išsišiepusi sušuko Karolina, – Siaubti parduotuvių!

Suknelės, sijonai, džinsai, elegantiški kostiumėliai, batai, bateliai – man skaudėjo visus šonus ir kaulelius, tiek matavusis tikriausiai nebuvau per visą savo gyvenimą. Visos trys apsikrovusios glėbiais drabužių, kvatodamos susiversdavom į persirengimo kabiną ir staipydamosi priešais veidrodį patardavome viena kitai ką pirkti, o ką iškart mesti šalin.

– Viskas, – vos vilkdama kojas pareiškė Karolina, – Daugiau jokios parduotuvės. Dabar noriu tik skaniai pavakarieniauti.

– Pritariu, – vos tįsdama savo pirkinių maišelius pritariau ir aš.

– Eisime į čia pat esantį italų restoranėlį, – svajingai užsimerkė Karolina, – Ten mūsų lauks ir Devanas.

– Devanas? – stabtelėjau, – Kaip tai „ir Devanas“?

– Kai jūs su Liza matavotės tas juokingas mini sukneles aš pamačiau pro šalį einantį Devaną, – nekreipdama dėmesio, kad aš sustingusi stoviu, Karolina lėtai sliūkino toliau, – Ir jus stebėdami susitarėm, kad gerai būtų kartu pavakarieniauti.

– Ką jis čia veikia? – rausdama iš gėdos paklausiau aš – juk su ta mini suknele atrodžiau tikrai juokingai ir besimaivydama kartu su Liza dar visaip kraipėmės, staipėmės. O siaube!

– Ką aš žinau, – numojo ranka Karolina, – Kas jį čia supaisys.

Namuose Devaną matydavau retai, bet beveik kiekvienas mūsų susitikimas prasidėdavo arba baigdavosi mano susimovimu. Štai kad ir dabar – jis stebėjo mano spektaklį su ta per ankšta, aptempta, užpakalį vos dengiančia suknele. Turbūt ilgiau pagyvenusi pas Ternerius aš mirsiu ne sava mirtimi, o iš gėdos dėl savo elgesio.

– Ko tu čia straksi vietoj, – atsisuko į mane Karolina, – Eime greičiau valgyti, nes aš tuoj zebrą galėsiu suvalgyti.

– Karolina, – apsidairydama šūktelėjau aš, – Pavalgyti suspėsim. Bet Lizą dar reikia kai kur nuvesti.

Ta mintis man šovė taip staiga, kad užmiršau ir Devaną, ir kokia alkana bei pavargusi buvau. Čiupau sumišusiai Lizai už rankos ir truktelėjau ją į greta esančią nedidelę parduotuvėlę. Seksualių apatinių parduotuvę!

– Puiki mintis! – paskui mus per duris su visais pirkiniais įsiveržė ir Karolina, – Šiai nakčiai tave, Liza, aprengsime taip, kad mano brolis neteks amo.

– Baikit merginos, – kukliai susigūžė Liza, – Šeimoje jau tokie apatiniai nebereikalingi, kada aš juos vilkėsiu?

– Na jau, na jau, – puoliau apžiūrinėti nėriniuotus komplektukus, aptemptus bodžius ir trumpučius šilko naktinukus, – Man atrodo, jums kaip tik kažko tokio pikantiško ir reikia.

Aš išrinkau kelis seksualius rinkinukus, Karolina paėmė peniuarą, naktinukus, ir dar privertėm pačią Lizą išsirinkti, kas jai patinka.

– Šituos aš pasiimsiu sau, – valiūkiškai nusijuokė Karolina atkišdama subtiliai perregimą komplektuką, – Ir tu, Greise, ir tu išsirink kažką.

– Oi ne, – numojau ranka, – Apatinių aš jau prisipirkau. Draugo neturiu, tai kam jau kam, bet man šitų grožybių tikrai nereikia.

– Jei tu neimsi, neimsiu ir aš, – išdykėliškai šyptelėjo man Liza ir krestelėjo sunkias kaštonines savo garbanas.

– Na gerai, – pasidaviau ir su malonumu išsirinkau juodą, plonyčiais nėriniais puoštą komplektėlį.

– Ir, – ant prekystalio švystelėjo trejas raudonas kelnaites Karolina, – Kiekvienai dar po šią grožybę.

Liza pakėlė plonytes, švelnias kelnaites ir ėmė kvatoti:

– Tu išprotėjai!

– Kas? Kas joms negerai? – puoliau tikrinti ir aš. Pakėlusi išvydau, kad kelnaitės buvo su atvira intymiąja zona. Kurį laiką žvelgiau sutrikusi, bet netrukus visas prekybos centras skambėjo nuo žaismingo mūsų juoko, – Gerai, po šito, jau tikrai eikime valgyti, nes alkis daro mums negerą įtaką.

Visos dar kartą prapliupome juoku ir pasukome link restorano.

„Padėjėja Kalėdoms“ 1 dalis

Greisė

– Žinai, man regis, aš noriu su tavimi skirtis, – Gilberto ranka ant manosios net nesuvirpėjo.

Tikriausiai mano kūnas daug greičiau suvokė sužadėtinio ištartus žodžius nei smegenys – jį it ledas ėmė stingdyti veriantis skausmas. Kavinės, kurioje ketinome jaukiai atsigerti karšto šokolado, šurmulys tapo nepakenčiamai spengiančiu ir it adata duriančiu ūžesiu. Žvelgiau į Gilbertą buku žvilgsniu ir jutau, kaip skruostai mėšlungiškai susitraukia į dirbtiną šypsnį.

– Greise, tu geras žmogus, – mano mylimasis vis dar laikė mano ranką. Na, kodėl, kodėl jis jos nepaleidžia? – Bet man per pilkas. Gyvenime aš turiu didesnių siekių, nei susituokti ir sukurti šeimą.

Atrodo, kad pamažu suvokimas ėmė brautis ir pasiekti tuos užkaborius, kurie nenorėjo suprasti, patikėti ką tik išgirstais žodžiais. Pajutau, kad karštos ir tirštos it lava ašaros užplūdo akis, bet neįstengė iškristi. Jos laikėsi ant akių vyzdžių ir neleido aiškiai įsižiūrėti į priešais mane sėdinčio vaikino akis.

Nenorėdama jo išgąsdinti savo ašaromis, nusisukau į kavinės langą ir išvydau, kaip lėtai, tyliai ir nepriklausomai krenta snaigės ir čia pat tirpsta. Jos mane sugraudino dar labiau, nes priminė besiartinančias Kalėdas, per kurias savo artimiesiems turėjome paskelbti apie sužadėtuves.

– Būk gera, – pašnibždom sušnypštė Gilbertas, – Tik neapsižliumbk prie visų. Nedaryk mums gėdos.

Jis niekada nemėgo mano ašarų. Trenkdavo durimis ir grįždavo tik tuomet, kai būdavau nurimusi, arba imdavo kaltinti, jog elgiuosi nebrandžiai ir verkiu it maža mergiotė. Nurijau susidariusį gniutulą gerklėje ir ištraukiau sustirusią savo ranką iš po milžiniškos jo plaštakos.

– Ar yra kita? – jaučiausi taip tarsi pati sau suvaryčiau durklą į širdį. Ar tikrai noriu išgirsti atsakymą? Ir koks gi skirtumas, yra ar nėra kita, jis vis tiek meta mane vidury kavinės, girdint prie aplinkinių staliukų sėdintiems žmonėms.

– Tik nepradėk šitos dramos, – Gilbertas nervingai atsitiesė savo kėdėje ir sunėrė tas dideles plaštakas priešais mane. Dieve! Kokios jos milžiniškos! – Gavau pasiūlymą iš tarptautinės kampanijos dirbti sostinėje. Greise, – ir vėl jo sunkus delnas ėmė tiestis prie mano riešo, jei norėtų, jis sutraiškytų mano pirštų kauliukus it riešuto kevalą, – Negaliu atsisakyti šios galimybės. Pripažink, tu namisėda, tu niekuomet nepaliksi šio miesto, o aš čia dūstu, noriu išplaukti į platesnius vandenis.

– O aš tau kliūtis, – šyptelėjau ir sulig tuo judesiu viena pritvinkusi ašara pliūptelėjo į mano puodelį. Jis už mane nusprendė, kad nenorėsiu vykti su juo, kad nepalaikysiu jo, kad… O gal jis tik to ir laukė? Gal jis niekuomet ir nenorėjo eiti bendru gyvenimo keliu? Bet kodėl tuomet pasipiršo?

Žinoma, tos piršlybos tikriausiai jo galvoje niekuomet ir nebuvo tikromis piršlybomis. Tiesiog vieną dieną prekybos centre einant pro pigių papuošalų parduotuvę, pasiūlė išsirinkti auskarus, pakabutį ar kitą niekutį. Aš pasiėmiau kuklų žiedelį, o jis nusijuokė ir užmaudamas tarė, kad lai bus čia mūsų sužadėtuvės. Kvailė. Kokia buvau kvailė. Bet jis pats namuose ėmė kurti planus, kaip bus puiku per Kalėdas apie tai pranešti jo šeimai. Tuomet ėmė svarstyti didelės ar mažos mūsų vestuvės bus, ką kviestume… Aš ir užsiliūliavau. Bet ar galėjo būti kitaip, kai kartu su juo buvau penkerius metus, nuo devyniolikos metų?

– O kaip aš? – beviltiškai paklausiau, – Dėl tavęs po studijų sėdėjau namuose ir neieškojau darbo, – mano balsas garsėjo su kiekvienu žodžiu, – Aš ne tik, kad neturiu, kur eiti, bet neturiu nė vieno prakeikto cento, visą savo laiką, viską tau atidaviau! – vos ne balsu šaukiau aš.

– Greise, – sugriežė dantimis Gilbertas, – Liaukis. Žmonės į mus žiūri. Jei kelsi dramą, aš išeisiu.

Visada taip būdavo. Vos kildavo konfliktas, jis pabėgdavo. Palikdavo mane vieną ir reikalaudavo, kad „savo“ problemas išsispręsčiau pati. Visada jausdavausi kalta, kad nemoku susitvardyti, todėl jo laukdavau su vakariene romantiškų žvakių šviesoje, užgniaužusi viską, kas mane neramino, pykdė ar liūdino. Kiekvieną kartą tos užkastos emocijos graužėsi vis gilyn ir gilyn į mano sielą. Ir štai dabar pareikšdamas, kad mane meta, tikisi, jog ir vėl niekaip nesureaguosiu. Kad nepadarysiu jam gėdos viešumoje. Tikriausiai todėl ir pasirinko tai pasakyti kavinėje, nes žino, kad stengsiuosi nepratrūkti svetimiems žmonėms matant.

– Ir išeik! – pykčio ir skausmo bangos pagauta stumtelėjau staliuką į Gilbertą taip staigiai, kad jo šokolado puodelis čaižiai apvirto ir aptaškė šviesiai rusvą jo lietpaltį. Jei iki šiol dar niekas nebuvo pastebėję mūsų barnio, tai dabar į mus žvelgė visi esantys kavinėje.

Gilbertas it įgeltas pašoko iš vietos ir nieko nesakęs pasuko link išėjimo, bet staigiai apsisuko ant kulno ir prišoko prie manęs:

– Žiedą, – atkišo iš įsiūčio drebantį tą milžinišką delną ir nekantriai susiūbavo juo man prieš akis.

Ne iškart supratau, apie kokį žiedą jis kalba, kol galiausiai jis sugriebė mano ranką ir ėmė nuo piršto traukti sužadėtuvių žiedą. Vos ne vos sugebėjau išsivaduoti iš jo gniaužtų ir pati nusiėmiau tą prakeiktą žiedą. Padėjau jį ant savo ištiesto delno ir pažvelgiau į sužadėtinio akis, kuriose nebeįžvelgiau nė šlakelio meilės man. Nejau taip viskas ir užsibaigs? O kaip mūsų planai susituokti ateinančią vasarą? Užsimerkusi vis dar mačiau save balta suknele, artimuosius, linkinčius mums ilgo ir laimingo gyvenimo, bet šalia niekaip nebegalėjau išvysti Gilberto. Vietoj jo bolavo tik juodas šešėlis.

– Pasiimk, – sulėtintais judesiais įmečiau kuklų žiedelį į jo plačią saują, kuri, vos tik žiedas nusileido, stipriai susispaudė į kumštį ir dingo šokoladu aplieto lietpalčio kišenėje.

Spėjau įsidėmėti tik iš įsiūčio perbalusį jo veidą. Gilbertui išėjus, pasijutau dar labiau apgailėtina, atrodė, kad visi čia esantys smerkia ir žvilgsniais bado mane. Arba dar blogiau – gailisi manęs. Vargšė mergina, palikta viduryje kavinės, svetimiems stebint. Troškau kuo greičiau išnykti, ištirpti it ta snaigė, ištirpstanti vos prigludusi prie šilto kavinės lango.

– Pavalykite štai čia, – išgirdau įsakmų vyro balsą, o atsisukusi išvydau, kaip jauna padavėja greitais judesiais šluoste braukia per šokoladu aplaistytą staliuką. Jai pasišalinus, prie kėdės, kurioje prieš kelias akimirkas sėdėjo Gilbertas, stovėjo solidaus amžiaus vyras, juodais, bet smilkiniuose jau pabalusiais plaukais.

– Panele, ar galiu? – šyptelėjo man siauromis lūpomis ir už atlošo lengvai pajudino krėslą. Linktelėjau, gerai nežinodama, ar jis nori prisėsti šalia, ar tiesiog pasiimti laisvą kėdę ir nusinešti prie kito stalelio. Tačiau vyras patogiai klestelėjo priešais mane ir, priešingai nei aš, elgėsi itin užtikrintai ir pasitikinčiai.

– Turiu Jums tokį keistai nuskambėsiantį pasiūlymą, – subarbeno pirštais į ką tik nuvalytą staliuką ir įsmeigė įspūdingo mėlio akis.

„Puiku, – sukandusi dantis pagalvojau aš, – Jis matė ir girdėjo neseniai įvykusį incidentą, todėl nusprendė, kad iš paguodos gali man pasiūlyti ką nors nepadoraus. Tikriausiai“.

– Aš ieškau darbuotojos, – nesulaukęs mano atsako tiesiai šviesiai ėjo prie reikalo jis, – Tiksliau sakant, padėjėjos.

– Aš neieškau darbo, – nejaukiai įsitvėriau už staliuko galo ir įnirtingai papurčiau galvą.

– Tik išklausykite mane, panele..? – vyriškis klausiamai sužiuro į mane.

– Greisė, – nenoromis prisistačiau.

– Malonu, Greise. Aš Maiklas, – ištiesė savo ranką man. Nedrąsiai ją spustelėjau ir vėl įsikibau staliuko, – Taigi reikalas toks, kad ieškau padėjėjos savo dukrai. Ne, ne, ne, dar nieko nesakykit, – pamatęs, kad ketinu atsisakyti, iškėlė ranką į viršų ir nusijuokė, – Mano dukra tikriausiai panašaus amžiaus, kaip ir jūs. Beje, kiek jums metų?

– Dvidešimt keturi, – tai štai kaip nekaltai jie moka ištraukti visą reikiamą informaciją, atsakydama susiraukiau.

– Mano spėjimas buvo teisingas, – šyptelėjo ponas Maiklas, – Jai dvidešimt treji. Ji labai linksma ir energinga mergaitė, kuri sugalvojo savo senam tėvui surengti gimtadienio šventę, – beviltiškai skėstelėjo rankomis jis, – Ir paprašė manęs pagalbos, kad surasčiau jai padėjėją. Aš manau, Greise… Ar galiu į Jus kreiptis tu? – man pritariamai linktelėjus, jis tęsė toliau, – Taigi aš manau, Greise, kad tu tam idealiai tiksi. Tu esi kitokia, nei mano aplinkos žmonės, tad tavo nuomonė labai pravers.

Po šių žodžių suklusau ir atidžiau ėmiau tyrinėti prie manęs prisėdusį vyriškį: tvarkingai apkirpti plaukai, melsvi marškiniai tobulai krito ant pečių ir atrodė tikrai prabangiai, ant riešo puikavosi sidabro spalvos metalinis laikrodis, tamsiai mėlynos kelnės buvo dailaus kirpimo ir idealiai jam tiko.

– Aš neieškau „sugar daddy“, – atsitraukiau kiek įmanoma toliau nuo jo. Buvau beveik garantuota, kad šis pagyvenęs turtuolis ieško jaunos merginos savo užgaidoms patenkinti. O juk ką tik įskaudintą ir pamestą žuvelę daug paprasčiau susižvejoti nei įtikinėti ir suvilioti patrauklią, pasitikinčią ir žinančią savo vertę merginą.

– Labai tau ačiū, – Maiklas per garsų juoką vos sugebėjo ištarti šiuos žodžius, – Bet tokių nuotykių aš neieškau. Jei nori, – pagaliau surimtėjęs išsitraukė savo mobilųjį telefoną jis, – Galiu tuoj pat paskambinti savo advokatui ir surašyti tikslią sutartį, kurioje būtų aptartos tavo teisės ir pareigos bei mano įsipareigojimai tau. Man darbuotoja reikalinga iki Naujųjų metų – viso labo, tai vos kelios savaitės. Po to galėsi elgtis kaip tinkama.

– Tiesą sakant, – mano galvoje mintys vyte vijo viena kitą. Kas šis vyras? Kodėl būtent aš? Ko jam reikia? – Aš nežinau, ką turėčiau atsakyti, – atvirai prisipažinau.

– Šiuo metu mano namuose gyvena dukra ir vyresnysis sūnus, tikiuosi, kad netrukus prisijungs ir vidurinėlis. Jie kiekvienais metais prieš šventes apsistoja pas mane, su visomis savo problemomis, kurias tikisi, kad aš padėsiu išspręsti. Jie nėra blogi žmonės, bet, nors ir suaugę, gana nesavarankiški. Žinau, žinau, – skėstelėjo rankomis Maiklas, – Dėl to labiausiai kaltas aš ir mano auklėjimas, – pasikasęs tvarkingai apskustą smakrą jis įdėmiai pažvelgė į mane, – Manau, naujas žmogus įneš ne tik gaivos į mūsų gyvenimus, bet ir šiek tiek supurtys, padės atsipeikėti iš tos apatijos, kurioje dabar kiekvienas paskendęs.

– Klausykite, pone Maiklai, – nejaukiai atsikrenkščiau aš, – Nežinau, kas Jūs toks ir kuo mane laikote, bet aš tikrai nesu psichologė ar švenčių organizatorė, kuri galėtų padėti Jums ir Jūsų šeimai. Be to, tikriausiai jau ir pats matėte, kad aš pati nesugebu susitvarkyti su savo problemomis, – mostelėjau į grindis šalia stalelio, kurios vis dar buvo aptaškytos karšto šokolado gėrimu.

– Būtent todėl tau ir siūlau šį darbą, – gūžtelėjo jis pečiais ir atviromis akimis pažvelgė į manąsias, – Nesu tas altruistas, kuris padėtų kiekvienam vargstančiam, tačiau tavo situacija mane palietė ir manau, kad šiuo metu pakeisti aplinką tau tikrai būtų ne pro šalį.

Tikrai. Aš eiti neturėjau kur. Jau kuris laikas gyvenau pas Gilbertą, tad mums išsiskyrus, likau tiesiog gatvėje. Nebent galėčiau grįžti į užmiestį pas savo mamą ir jaustis dar didesne nevykėle. Be to, Gilbertas išlaikė mus abu, kol studijavau. O kai baigiau mokslus, man sunkiai sekėsi susirasti darbą. Gilbertas guodė mane, kad prie mūsų šeimos (kaip juokingai tai dabar skamba) labo aš daugiau prisidėsiu, jei tvarkysiu namus, gaminsiu valgyti ir būsiu tikra šeimos židinio kurstytoja. Namų šeimininke man nelabai patiko būti, bet kalbos apie vestuves ir vaikus vis nuramindavo ir aš nusileidau tiek, jog kiekvieną vakarą it gaivaus lietaus pliūpsnio po sausros tvarkinguose namuose su karšta vakariene laukdavau savo sužadėtinio, būsimo vyro.

Gilberto išėjimas man reiškė, jog praradau ir sužadėtinį, ir stogą virš galvos, ir pragyvenimo šaltinį. Aš netekau ir svajonių, ir planų apie nuostabų mūsų laukiantį bendrą gyvenimą, ir… šeimos, kurią norėjau kurti su Gilbertu.

– Kokios Jūsų sąlygos? – garsiai atsidusau, – Ką konkrečiai aš turėčiau daryti?

– Apsigyventi mano namuose, – jis vėl iškėlė rankas, tarsi stabdydamas dar neištrūkusius mano prieštaravimus, – Nieko intymaus, – garsiai nusikvatojo, – Turėsi atskirą kambarį su privačia vonia. Viena iš Karolinos sąlygų, kad jos padėjėja būtų pasiekiama dieną ir naktį, vos tik jai šaus kokia mintis, kad galėtų pasitarti.

– Ir naktį? – susiraukiau.

– Na, gal šiek tiek perdedu, – kerinčiai nusijuokė Maiklas, – Bet Karolina dėl to gimtadienio jau visus baigia išvaryti iš proto. Mums tu būsi tikras išsigelbėjimas.

– Leiskite paklausti, – susidėjau rankas ant krūtinės, – O kiek Jums sueis metų, kad čia reikalingas toks pasiruošimas?

– Nei daug, nei mažai – šešiasdešimt penkeri. Šioks toks jubiliejus, – Maiklas man valiūkiškai mirktelėjo, ir aš neatsispyrusi nusijuokiau.

Ar turėjau ką prarasti? Juk su Gilberto išėjimu aš netekau visiškai visko. Nemėgau elgtis spontaniškai, bet galbūt man to ir trūko. Gal bent vieną kartą gyvenime galiu pasielgti neapgalvotai?

– Gerai, – atsidusau ir prisimerkusi įsispitrijau į pagyvenusį, neprastai dailų vyrą, – Sutinku apsigyventi pas Jus namuose, sutinku padėti Jūsų dukrai surengti Jums gimtadienio šventę. Bet nieko daugiau.

– Man tik to ir tereikia, – Maiklas neslėpė savo džiugesio, – Tu mane išgelbėjai!

-SSSSSSS-

Maiklas

– Maiklai, tu vėl sugalvojai kažkokią nesąmonę, – Kristoferis įsmeigė skvarbias žalias akis į mane.

– Kristofai, puikiai mane pažįsti ir kaip draugas, ir kaip mano psichoterapeutas, – išsimaišiau cukrų kavoje, – Šiuo metu jaučiu, kad būtent to trokštu ir jokie tavo metodai man nepadės persigalvoti.

– Bet juk vietoj svetimo žmogaus gali priglausti šunį iš prieglaudos namų, – mačiau kaip Kristoferis susiraukia, – Katę, žiurkėną, bet ką, Maiklai, tik ne žmogų.

– Kodėl? Kas čia blogo? – žaismingai dirstelėjau į savo draugą, – Daug visko patyriau, dabar noriu tokios patirties. Nematau čia nieko blogo. Tu kaip psichoterapeutas, puikiai turėtum žinoti, kad pagalba kitiems, pirmiausia yra pagalba sau. Rūpestis kitu leidžia jaustis reikalingu.

– Tu ir taip esi reikalingas, – Kristoferis vis dar man nepritarė, – Savo vaikams. Beje, ką jie pasakys apie tokį tavo akibrokštą?

Kristoferis sakė teisybę, nors mano vaikai jau suaugę, tačiau kiekvienas iš jų turėjo savų problemų. Na, galbūt tik Karolina vis dar gyveno vaikišką, žaismingą gyvenimą, bet dėl naivaus jos požiūrio ir per didelio pasitikėjimo žmonėmis, ja lengvai galėjo pasinaudoti ir įskaudinti. Tomo santuoka braškėjo per visas siūles. Nors jis ir mano sūnus, tačiau elgėsi kaip visiškas šmikis – apleido savo žmoną ir sūnų dėl trumpalaikių romanų. Labiausiai mane neramino Devanas, kuris kuo toliau, tuo labiau priminė vaikščiojantį vaiduoklį.

Jaučiau, kaip mano veidu nuslinko šešėlis – mintys apie vaikus atvėrė kiekvieno jų skaudulius, kurių nepajėgiau padėti išspręsti.

– Karolina bus laiminga, – liūdnai atsidusau, – Juk žinai ją. Tomas… reikia surasti tokią, kuri nepasiduotų Tomui. O Devanas… – man skausmingai suspaudė krūtinę, – Žinai, galbūt labiausiai dėl jo ir ieškau visiškai kitokios merginos nei tos, kurios sukasi aplink jį.

– Ar nemanai, kad pats Devanas turėtų susirasti tokį žmogų? Juk ne tie laikai, kad savo vaikams ieškotum žmonų ar vyrų, – gurkštelėjo karštos arbatos psichoterapeutas, bet kiaurai veriančių akių vis dar nenuleido nuo manęs.

– Tikrai taip, nežinau, kas čia yra, galbūt kaltas mano amžius ar kas, bet labai stipriai pajutau norą padėti, suteikti visiškai kitokį gyvenimą žmogui, merginai…

Iš tiesų atsakymą aš žinojau. Kadangi niekaip negalėjau padėti savo vaikams, tai tą poreikį bandžiau išpildyti lengvesniu keliu – juk suteikti stogą virš galvos ir viskuo aprūpinti žmogų, kuris nieko neturi, daug paprasčiau nei spręsti vidines savo vaikų problemas.

– Juk tu ne rimtai? Ką? – susiraukė Kristoferis, o jo lūpos persikreipė į prieštaraujančią miną, – Tai gal geriau iškart įkurk nakvynės namus pas save, taip ateis daug likimo nuskriaustų ne tik merginų, bet ir vaikinų. Gal vienas jų kris į akį ir Karolinai.

– Tu kaip visada, šmaikštus iki pat panagių, – toks draugo priešinimasis beprotiškoms mano idėjoms mane nuoširdžiai prajuokino, – Pažadu, pagalvosiu apie krizių ištiktiems žmonės namų įrengimą, – mačiau, kad Kristofas pamažu atlyžta ir ima pasiduoti mano įtakai.

– Žinai, kad palaikysiu tave bet kokiu atveju, – giliai atsiduso jis, – Tik žiūrėk, kad negautum priešingo varianto, – savo kėdėje nerangiai pasimuistė.

– Apie ką kalbi? – mano dėmesį vis labiau ėmė traukti šalia sėdinti porelė.

– Pažįsti savo Tomą. Tas laksto kairėn ir dešinėn. Atsiradus naujam sijonui namuose, kažin kaip viskas rutuliotųsi toliau, o ir tavo marti nepadėkotų už tokią „dovanėlę“, – po puodeliu pakišo servetėlę Kristoferis ir surimtėjęs atsikrenkštė nukreipdamas mano dėmesį nuo besipykstančios porelės į save, – Devanas po išsiskyrimo dabar tikrai nepastebės net jei pati princesė praeis pro jį.

– Būtent todėl ieškau kažko, kas nė iš tolo neprimintų princesės, – nepasidaviau, – Ir tas kažkas turėtų sugebėti atsispirti Tomo kerams.

– Matau, kad tu jau tvirtai nusprendei ir kad ir kaip aš argumentuočiau – nepersigalvosi. Kur ketini ieškoti tokios merginos, kuri neatkreiptų dėmesio į tavo Tomą?

– Ooo! – šis iššūkis man kėlė pasitenkinimą, – Kad ir čia, – mostelėjau rankomis į kavinę, mano žvilgsnis ir vėl nejučia nukrypo į greta sėdintį vaikiną su mergina, tarp kurių akivaizdžiai vyko intensyvus barnis.

Gerokai masyvesnis vaikinas sunkia plaštaka laikė prispaudęs perbalusio veido merginos ranką prie stalo. Jos pilki plaukai buvo supinti į tvirtą kasą, juodas golfas slėpė merginos kūną iki pat kaklo viršaus. Tik didelės plačios akys atrodė atviros pasauliui ir pasiryžusios viskam.

– Ta, į kurią žiūri, – iš minčių mane pažadino Kristoferis, – Regis, jau turi savo Devaną.

Staiga kavinėje nuaidėjo dūžtantis stiklas ir visi sužiurome į ką tik apšnekėtą porelę. Nuo aplieto vaikino garavo ne tik karštas šokoladas, bet ir įsiūtis, net iš toliau matėsi, kaip jo nosies šnervės išsiplečia it laukinio žvėries.

– Oho, o ji moka pastovėti už save, – šįkart nusijuokė Kristoferis.

– Tikrai taip, – pabarbenau pirštais į stalą, – Būtent tai, ko man ir reikia – apgaulinga, paslaptinga, dar nesuvokianti, kokia nuostabia moterimi gali būti.

– Tik jau neromantizuok kaip jauniklis, tavo laikas jau seniai praėjo, – mano draugas vis dar juokėsi, bet mačiau, kad mano mintis jam ima patikti, – O! Žiūrėk, jis sugrįžta!

– Nieko sau subingalvis, – net nepajutau, kaip mano delnas susigniaužė į kietą kumštį, – Bando numauti jai žiedą.

– Greičiausiai pats ir padovanojo, – stebėdamas situaciją pakomentavo ir Kristofas.

– Aš einu pas ją, – nieko negalvojęs pakilau nuo staliuko.

– Tikiuosi, neprivirsi dar daugiau košės, – užvertė puodelį Kristoferis ir išgėrė paskutinius arbatos lašus.

– Tikiuosi, ir aš. Šiaip ar taip, Karolina ieško padėjėjos, tad ar gali būti geresnė proga? – gūžtelėjau pečiais ir pasukau link merginos, įsistebeilijusios į snaiges už lango, – Palinkėk sėkmės, kad ją įtikinčiau.

– Oi, tau jos tikrai neprireiks, – garsiai nusikvatojo Kristoferis, – Tikriausiai pačią Anglijos karalienę įtikintum apsilankyti savo namuose, tai čia, – žvilgsnį mestelėjo į perbalusią merginą, – Tau bus vieni juokai.

-SSSSSSS-

Greisė

– Ar tikrai įeisi į butą? Gal man palaukti? – susirūpinęs pono Maiklo žvilgsnis tyrinėjo mano veidą.

– Jis įsileis mane, – šyptelėjau virpančiomis lūpomis ir dar kartą pro automobilio langą žvilgtelėjau viršun į buto langus, kuriuose degė šviesa.

– Štai, – iš švarko kišenės ponas Maiklas išsitraukė juodą vizitinę kortelę, – Dar užrašysiu ir namų adresą, – Išsitraukęs sidabro spalvos plunksnakotį kažką suraitė kitoje vizitinės pusėje ir įspraudė ją man į delną, – Nebijok skambinti, jei kas nors nutiktų.

– Maiklas Terneris, – garsiai perskaičiau aukso raidėmis išvedžiotus vardą su pavarde ir išsigandus atsisukau, – Tai Jūs?

– Sunku gyventi, Greise, kai visi žino šią pavardę, – valiūkiškai nusijuokė ponas Maiklas.

Ternerių pavardė buvo labai plačiai žinoma. Ji beveik kiekvieną dieną buvo eskaluojama kiekvienose žiniose, laikraščiuose ir žurnaluose. Kasmet buvo skelbiami Ternerių milijardiniai turtai, nauji plėtojami verslai, veiklos ir iniciatyvos. Ir štai aš sėdžiu viename automobilyje su pačiu Maiklu Terneriu ir lyg niekur nieko šnekučiuojamės apie ką tik mane metusį pašlemėką, kuris sugebėjo palikti mane vidury miesto pliką basą…

Mintyse iškilo kelios nuotraukos ir antraštės: „Karolina Terner – universitetą baigė aukščiausiais balais“, „ Karolina seka tėvo pėdomis“, „Ar Tomas Terneris pagaliau išsiskirs su Liza“, „Tomui Terneriui gimė pirmagimis“, „Devanas Terneris išsiskyrė su ilgamete savo drauge“… Dar spėjau pagalvoti, kad Devano išsiskyrimas net ir mane šokiravo, nes apie jį žiniasklaidoje buvo rašoma mažiausiai, aš net nelabai galėjau atgaminti, kaip jis atrodo, nes nuotraukų buvo vos viena kita. Apskritai man atrodė, kad niekada nesekiau naujienų, susijusių su Terneriais, bet viena kita žinia vis tiek mane pasiekdavo.

– Iki rytojaus, – atidarydama dureles į automobilio saloną įleidau šalto oro gūsį, – Tikiuosi, įtiksiu Jūsų dukrai, pone Maiklai.

– Iki ryt, Greise, – pamojo man ponas Maiklas ir užkūrė automobilį.

Lipdama laiptais link buto, galvojau, kokia gėda, kad Maiklas Terneris, pats Maiklas Terneris turėjo sumokėti už mano ir Gilberto šokolado gėrimus! O Gilbertas… paliko mane ne tik, kad be pinigų, bet ir be mobilaus telefono – savo rankinę su visais daiktais prieš einant į kavinę kaip tyčia buvau palikusi Gilberto automobilyje. Susizgribus mokėti už gėrimus, supratau ir tai, kad neturiu ne tik pinigų, bet negaliu net ir išsikviesti taksi, kad susirinkčiau daiktus iš buto, kuris dar prieš kelias valandas buvo ir mano namai.

Pagaliau pasiekusi ketvirtą aukštą, manęs laukė nemaloni staigmena – prie buto durų, į šiukšlių maišą buvo sudėti mano daiktai: drabužiai, keli papuošalai, čia pat radau ir rankinę. Pasirausiau joje tikėdamasi rasti ir buto raktą, tačiau jo nebuvo. Nežinau, ko aš tikėjausi. Galbūt vis dar giliai viduje tikėjau, kad Gilbertas persigalvos, jog supras padaręs klaidą, mes pasikalbėsime ir vėl gyvensime kaip iki tol. Tačiau šiukšlių maišas su mano daiktais jame bylojo visai ką kita.

Nejau taip viskas ir užsibaigs? Net šunio taip neišvaro. Juk Gilbertas puikiai žino, kad aš neturiu, kur eiti. Ar jis mane taip ir paliks gatvėje? Sukaupusi paskutinius drąsos likučius, pabeldžiau į medines buto duris. Beldimas kurtinančiai nuaidėjo tylioje laiptinėje. Išgirdau, kaip už durų kažkas sukrebždėjo – tikriausiai Gilbertas prisiartinęs pažiūrėjo per durų akutę.

– Gilbertai? – šūktelėjau, kai palaukus kelias akimirkas jis durų neatrakino, – Įleisk mane, – desperatiškai paprašiau.

Už durų vėl pasigirdo žingsniai, tačiau šįkart ne artėjantys, o nutolstantys. Kažkur trinktelėjo durys. Supratau, kad jis užsidarė kambaryje ir kad ir ką aš bedaryčiau, nusprendė mane ignoruoti.

Vėl pasirausiau rankinuke ir išsitraukus savo mobilųjį telefoną, klestelėjau ant laiptų. Nuspaudžiau Gilberto vardą ekrane ir ėmiau skambinti, tačiau po kelių ilgų signalų supratau, kad jis nekalbės su manimi net telefonu. Ką aš tokio padariau, kad šito nusipelniau? Skruostais nepaliaujamai riedėjo ašaros, o aš vis spaudžiau ir spaudžiau Gilberto vardą telefone, vildamasi, kad jam pagails manęs ir jis atsilieps. Netikėtai išgirdau keistą garsą telefone ir žvilgtelėjusi išvydau, kad jo baterija visiškai išsieikvojo. Puiku! Dabar išvis niekam negalėsiu paskambinti.

Už lango buvo jau tamsu. Kiek dabar valandų? Tikriausiai jau po devynių, visi ruošiasi miegoti, o aš nebeturiu, kur eiti. Gal prašytis pas tą senolę pirmame aukšte? Retkarčiais jai padėdavau panešti pirkinių maišą. O gal pasibelsti pas tą šeimą iš trečio aukšto, kol vaikai dar kietai neįmigę? O gal… striukės kišenėje ieškodama vienkartinės nosinaitės nusišluostyti akims, užčiuopiau nedidelę kortelę – pono Maiklo Ternerio vizitinę.

Kitoje pusėje dailia rašysena buvo parašyta: „Saldžiųjų Sodų alėja 155“. Aš puikiai žinojau, kur buvo šis rajonas. Kartais su Gilbertu ten su dviračiais pasivažinėdavome ir baksnodavome pirštais į ištaigingus namus, primenančius rūmus, kuriuose norėtume gyventi. Tai buvo ramūs ir gražūs pasivažinėjimai, kupini ateities vilčių ir planų…

Nuo namų iki Saldžiųjų Sodų alėjos buvo beveik dvi valandos kelio pėsčiomis. Eiti? Per šlapdribą? Bet ten nusigausiu jau visai naktį? Ką aš pasakysiu? Bet ar turėjau kitą pasirinkimą? Vienintelė mano draugė Kristina, gyveno kitame miesto gale, pėsčiomis ją pasiekčiau geriausiai dar po keturių valandų, be to, nežinojau, ar jai ne naktinė pamaina ir ar rasiu ją namuose. Naktį šlaistytis užkampiais aš visai nenorėjau, todėl pasiryžau beprotiškiausiam poelgiui, kokį kada nors buvau iškrėtusi.

-SSSSS-

Greisė

Metaliniai, grakščiai užraityti vartai buvo užverti. Kad pasiekiau savo tikslą man bylojo tik pašto dėžutė su adreso kortele, pakabinta ant akmeninės tvoros. Per darganą ir sniegą, sumišusį su lediniais lietaus lašais, ėjau ilgiau nei tikėjausi. Buvau permirkusi iki siūlelio, o sulipę šlapi plaukai raitėsi aplink kaktą ir kaklą.

Ką aš čia veikiu? Na, taip, ponas Maiklas pasirodė tikrai geras ir kilnus žmogus, bet tai dar nereiškia, kad galiu atsidurti prie jo namų vidurį nakties, permirkusi it šuo, su šiukšlių maišu ant peties. Pastaroji mintis mane ir prajuokino, ir sugraudino. Tikriausiai iš šalies atrodžiau kaip elgeta, ketinanti prašyti išmaldos. Iš tiesų panašiai ir jaučiausi – juk ketinau prašyti pono Maiklo prieglobsčio.

Kokia kvaiša, aš nepagalvojau, kad namas bus aptvertas ir man teks skambinti prie vartų esančiu skambučiu. Vidury nakties, kai visi jau miega. Greičiausiai atsilieps net ne pats ponas Maiklas, o kuris nors iš tarnų. O jei prikelsiu ir jo vaikus? O jei ponas Maiklas geriau viską apsvarstė ir persigalvojo? O jei… Bet pasukti atgalios taip pat negalėjau, nes neturėjau, kur.

Eidama palei tvorą, pamačiau pravirus nedidelius vartelius – vis dėlto šiandien man šypsosi sėkmė. Įsmukusi pro juos it vagis, ėmiau tipenti link apšviesto takelio, kuris turėjo nuvesti iki namo. Tikriausiai kiemas apstatytas kameromis ir jei mane kas nors stebi, iškvies policiją. Galbūt policija važiuoja jau dabar. O gal paleido šunis. Juk tokiuose namuose laiko šunis? Pastaroji mintis privertė pastirti ir taip sužvarbusią mano odą.

Prisiartinusi prie apšviesto takelio, iš abiejų pusių apsodinto nedideliais japoniškais medeliais, nusprendžiau eiti ne juo, o žole, kur būčiau mažiau apšviesta žibintų. Stengiausi žingsniuoti kuo tyliau, o kiekvienas krebždesys priversdavo mane krūpčioti. Netrukus pasiekiau ir namą, kuris priminė senovinį dvarą – o gal toks ir buvo? Priekyje puikavosi baltos kolonos, grakštūs vazonai, su vijoklinėmis gėlėmis. Nors ir senas, namas atrodė nepaprastai prabangiai ir didingai.

Prie vienos kolonos nusimečiau savo maišą, kuris garsiai dunkstelėjo žemėn ir privertė mane gūžtelti. Pabelsti ar skambinti į duris? Skambutis galėjo visus pažadinti, o beldimo galėjo niekas ir neišgirsti. O ką pasakysiu, jei atidarys tarnaitė? „Sveiki, aš pas poną Maiklą“. O jei atidarytų pats ponas Maiklas? „Sveiki, gal galite mane priimti nuo šiandien?“ Jaučiausi visiškai beviltiškai. Tikriausiai būtų geriausia apsisukti ir nekompromituoti savęs. Geriau sugaišiu visą naktį ir nueisiu pas Kristiną, ji tikrai mane priims, o čia sugrįšiu dieną, kaip normalus žmogus.

Betrypčiodama pirmyn ir atgal, tai tiesdama ranką link skambučio, tai apsisukdama ir įtikinėdama save, kad tai bloga mintis, išgirdau keistą garsą namo šone, tarsi kas būtų atidarę langą. Smalsumo vedina pasukau garso link ir išvydau kaip kažkokia žmogysta iš lauko persisveria per pirmo aukšto langą ir bando įsibrauti namo vidun. Temačiau tik lauke tabaluojančias jo kojas. Nejau tai vagis?!

Nežinau, iš kur pasisėmiau drąsos, bet it pamišus rėkdama šokau prie įsibrovėlio ir abiem rankomis apglėbusi jo kojas, ėmiau tįsti žmogystą žemyn. Tas tikriausiai išgąsčio pagautas taip pat ėmė nesavu balsu bliauti, bandė muistytis ir įspirti man, tačiau aš dar stipriau suspaudžiau jo kojas ir visu savo svoriu pakibau ore. Viskas įvyko per akimirką – vieną sekundę aš įsitvėrusi vagies kojų traukiau jį žemyn, kitą – skaudžiai žnektelėjau žemėn, kartu ant savęs nusitįsdama ir sunkų kito žmogaus kūną.

– Kas čia darosi? – namo tarpduryje pasirodė vyro siluetas, o lauke užsižiebė šviesos, apakindamos mane.

– Tėti, kas ten? – iš namo gilumos išgirdau baikštų moterišką balsą.

– Karolina, lik viduje, – atpažinau pono Maiklo balsą ir tuoj pat tarpdury išdygo jo siluetas.

Tuo tarpu nuo manęs nerangiai, dejuodamas ėmė trauktis vagis.

– Devanai? – aiktelėjo tas pats moteriškas balsas.

– Karolina, ką tau sakiau? – nepatenkintas, kad dukra išslinko į lauką, sugriežė Maiklas, bet tuoj pat nuostabos kupinu balsu šūktelėjo, – Greise?! Ar čia tu?

– Po-pone Maiklai, – stengdamasi atsistoti vis dar viena ranka laikiau įsitvėrusi vagies kojos, – Šitas vagis… – vos gaudžiau kvapą, – Ketino įsibrauti pro jūsų langą!

– Tai čia šita ragana mane užpuolė, – grubiai truktelėjo koją iš mano gniaužtų vagis.

– Devanai, ką šįkart iškrėtei? – nusikvatojo šalia pono Maiklo stovintis vyriškis, kurio pirmojo siluetą ir išvydau tarpduryje.

Prie vagies tuoj pat atskuodė geltonplaukė mergina ir pakibo jam ant kaklo. Devanas? Ar aš ką tik per langą išmečiau pono Maiklo sūnų?

– Tėti, ar tu ją pažįsti? – ištrūkęs iš mano nagų, uždusęs piktai į poną Maiklą atsisuko mano sulaikytasis.

– Taip, – ponas Maiklas ištiesė man ranką, – Tai mūsų naujoji darbuotoja. Greise, ką tu čia tokiu metu darai? O tu? – atsisuko į sūnų.

– Grįžau naktiniu reisu. Nepasiėmiau rakto, tai nenorėjau jūsų prikelti, – ėmė ranka valytis nuo šlapios žolės purvinas kelnes Devanas.

– Ir kaip visada, bandei nepastebėtas įsmukti pro langą. Ap-gai-lė-ti-na, – sarkastiškai nusijuokė tarpdury stovėjęs vaikinas.

– Tomai, nepradėk, – sudrausmino sūnų Maiklas, – Greise, ar tau viskas gerai? – vėl sužiuro į mane.

Man dar niekuomet nebuvo taip gėda – ir atrodžiau, ir jaučiausi sumautai.

– Pone Maiklai, aš atsiprašau, bet bet… – kaip jam viską paaiškinti? Kaip jam pasakyti, kad mano buvęs sužadėtinis išmetė mane į gatvę?

– Gal eikime vidun, – suinkštė Karolina, – Nes dar persišaldysime.

– Tiesą sakai, – pritarė dukrai ponas Maiklas, – O tau, – susirūpinęs nužvelgė mane, – Neprošal būtų ir karšta vonia, ir arbata.

Aušra Levanienė „Padėjėja Kalėdoms“

Labai nedrąsiai žengiu su savo sausainiuku ir dedu jį į bendrą MRM klubas lėkštę.

Žinot, kaip būna – gamini įdėdamas visą širdį, dailini, ir gardini, bet atrodo, kad vis kažko trūksta, kad vis neprilygsta kitiems – taip ir man su tuo sausainiuku. Bet tikiu, kad Jūsų visų įdėti prieskoniai: komentarai, kritika, galbūt pagyrimai ir sukeltos emocijos, padės tam sausainiukui augti, tobulėti ir jaustis lygiaverčiu toje nuostabioje kalėdinėje lėkštėje.

Dar nesu atradusi savojo stiliaus, mėgstu rašyti maginę fantastiką, bet vis dažniau pastebiu, kad mane apgaubia ir išlaisvina komiškų, galbūt net sarkastiškų situacijų gvildenimas ir pateikimas. Neplanavau, kad ši istorija links komedijos žanro link, bet būtent taip ir atsitiko. Ne per daug, saikingai, bet juokingų situacijų čia pasitaikys.

O štai apie ką iškeptas mano imbierinis sausainiukas, kuriuo iki pat Kalėdų dalinsiuosi su Jumis:

Kai Greisę prieš pat Kalėdas meta jos mylimasis, lyg iš niekur nieko išdygsta Maiklas – vienas turtingiausių pasaulio verslininkų su pasiūlymu dirbti jo namuose. Neturėdama, kur dėtis Greisė priima jo pasiūlymą, bet nuo pat pradžių papuola į komiškas, raudonuoti verčiančias situacijas.

Maiklo vidurinysis sūnus Devanas po mylimosios išdavystės negali rasti vietos sau po saule, yra viskuo nusivylęs ir nebetiki šviesiu rytojumi. Tačiau atsiradus keistuolei Greisei namuose, nuolat tampa jos gėdingų situacijų liudininku. Vis dažniau ir dažniau Devano veidą ima puošti šypsena, kurios buvo išsiilgę visi artimieji.

Ar tarp dviejų labai skirtingų žmonių gali įsižiebti meilės kibirkštys ir sušildyti sužvarbusias širdis? Tai šmaikšti meilės istorija, kuri retkarčiais gali priversti nukaisti ir Jūsų veidus, o lūpas papuošti viską atleidžiančia nuoširdžia šypsena.