Nebyliu abiejų sutarimu Kasparas jau keletą dienų gyveno Eglės bute. Ji išeidavo anksti ryte ir grįždavo tik po vakarienės Betanijoje. Nors gruodis vis dar nepanėšėjo į žiemą ir atrodė, kad Kalėdos bus nykios ir pilkos, paskutiniosiomis laukimo dienomis iškrito pirmosios snaigės. Joanitų varpai pasveikino sniegą galingais skambiais varpų dūžiais ir viskas nejučiomis pasikeitė. Kažkur iki tol prašapusi šventinė nuotaika užliejo visą Antakalnį. Prisiminus pernykštes Kalėdas, Kasparą nukrėtė šiurpas, tačiau nykūs prisiminimai ėmė atrodyti tarsi slogus sapnas. Nuvijęs šalin niūrias mintis, susiruošė susitikti su vienu geriausių jo paveikslų agentu, nes šiuo metu žūtbūt reikėjo pinigų. Negalima gyventi šios merginos bute, lyg niekur nieko. Vienas dalykas jam nedavė ramybės. Aną rytą po pirmos Eglės bute praleistos nakties išėjęs lauk, jis nerado prie durų iš vakaro palikto neįgaliojo vežimėlio. Tarsi jis būtų kiaurai žemę prasmegęs. Artėjant Kalėdoms norėjo grąžinti skolas, nes jautėsi skolingas dviem moterims. Tai, kuri jam padėjo išgyventi tuos pragaro metus bunkeryje ir kitai, kuri pati to nežinodama padėjo jam sugrįžti į realų gyvenimą. Kasparas apsivilko striukę ir išėjęs į lauką pajuto ant veido ir blakstienų išdykaujančių snaigių šokį. Jį apėmė nenusakomas džiaugsmas, lyg pirmąkart išvydus šį baltą purų iš dangaus besileidžiantį stebuklą, viską aplink užklojantį baltu perregimu šydu. Kaip vaikas ėmė suktis aplink save ištiesęs rankas į šalis, nes gyvenimas ėmė rodytis beveik gražus. Visur jį lydėjusią pilką spalvą šią, varpų skambesiu padabintą akimirką, nejučiomis pakeitė balta. Jis pabandė čiūžtelėti ant tako, tačiau ką tik iškritusi sniego marška dar buvo tokia plona, kad iškart suiro, palikdama nuogą pilką pėdsaką.
Kasparas skubėjo, nes vidurdienį tikėjosi rasti jį Neringos viešbučio restorane. Dažnai ten pietaudavo kartu, aptardami paveikslų pardavimo reikalus ir užsakymus. Jo kišenėse vis dar švilpavo vėjai ir tas žmogus vienintelis galėjo padėti nedelsiant, tik pirmiausia reikėjo jį surasti. Nei telefono, nei kontaktų neturėjo. Snaigėms plevenant ore pėsčiomis nuskubėjo į miestą. Kaip ir buvo numatęs, prie to paties staliuko kaip visada sėdėjo žilstelėjęs patrauklus vyriškis su keletu jam nepažįstamų žmonių. Būrelis smagiai betarpiškai bendravo, nuo jų stalo skambantis juokas kartas nuo karto užliedavo visą restoraną.
– Kasparas Betingis! – su didžiule nuostaba balse šūktelėjo vyras, vos pažinęs dailininką, užsiauginusį vešlią barzdą. – Tai bent staigmena! Jau manėme, kad dingai be žinios.
– Buvau išvykęs, bet grįžau. Turiu šį tą, kas, tikiuosi, tave sudomins, Robertai, – spausdamas visiems rankas kalbėjo Kasparas.
– Labai įdomu, būtinai įvertinsime. O dabar prisijunk, reikia atšvęsti tavo sugrįžimą, – primygtinai pasiūlė Robertas, rodydamas vietą tiesiai priešais save.
Papietavę Roberto kompanionai išsiskirstė, palikdami jį su Kasparu, nes vyrams reikėjo aptarti asmeninius reikalus. Kasparas ištraukė savo naktinį šedevrą iš aplanko ir atsuko tiesiai į Robertą, užstodamas save nuo jo ir tuo pačiu nematydamas persimainiusio nuo išgąsčio ir kartu susižavėjimo Roberto veido. Netekęs žado, vyriškis ilgai tylėjo ir Kasparas ėmė nerimauti, ar tik nebus apsikvailinęs, rodydamas naktį paskubomis iškeptą pirmą blyną po tokios ilgos pertraukos. Patraukęs paveikslą į šalį, klausiamai žvelgė į Robertą. Šis atsitokėjęs prabilo:
– Nors pats buvai prapuolęs, bet tavo įgūdžiai niekur nedingo. Vyruti, jis tobulas! Kiek nori?
Kasparas negalėjo patikėti tokia sėkme, tačiau nė vienu veido raumenėliu neišsidavė.
– Kaip ir anksčiau, būčiau linkęs pasitikėti tavim, Robertai. Siųlyk kainą. Esi senas vilkas, geriau už mane žinai šiandieninę rinką.
– Taip, tu teisus, puikiai žinau dabartinę situaciją. Galiu duoti tau du su puse tūkstančio. Dabar pat. Jeigu sutinki, paspaudžiam rankas ir tai bus greičiausias mūsų sandėris.
– Kaip pasakysi, Robertai. Man tinka, – tai pasakęs Kasparas staiga suvokė, kad nenori skirtis su šiuo paveikslu. Bet nuraminęs save, kad kitą galės nutapyti ne vogčiomis, nurimusia širdimi paėmė pinigus, kuriuos Robertas lyg niekur nieko ištraukė iš savo storos piniginės ir penkiomis rausvomis penkišimtinėmis pamojavo jam prieš pat nosį.
– Tikiuosi, greitai vėl pasimatysime, kai atneši man dar vieną šedevrą. Aukcionuose tavęs senokai nebuvo, reikės užpildyti laiko padarytas spragas.
– Žinoma, kol kas neplanuoju niekur išvykti. Linksmų Kalėdų, Robertai!
Vyrai nedelsdami išsiskyrė, kiekvienas išsinešdamas iš šio susitikimo dviprasmiškus jausmus. Patenkintas įvykusiu sandėriu Kasparas ėmė planuoti pirkinius, bet jo neapleido mintis, kad Robertas kažką nuslėpė. Kainą pasakė tiesiog iš oro, ničnieko nepakomentavo apie patį paveikslą ir net nepasidomėjo, kas toji moteris paveiksle. Iš tiesų tai ir nėra tobulas portretas. Galėtum joje įžvelgti bet kurią panašių bruožų moterį. Bet žinant, koks Robertas būdavo žingeidus ir norėdavo apie paveislus sužinoti visas įmanomas smulkmenas, toks jo elgesys sukėlė nemenką įtarimą. Kamuojamas įtarimus keliančių minčių, Kasparas žingsniavo Gedimino prospektu ir jam šovė mintis padaryti Eglei staigmeną. Pirmiausia jis užėjo į Telia saloną ir nusipirko septintą iPhone‘ą iškart su abonementu, nes po tokios sėkmės su pirmu paveikslu tikėjosi, kad fortūna ir toliau seks jam iš paskos kaip ištikimas šuo. Eglės telefono numerį buvo įsidėmėjęs iš Betanijoje kabančios vietinių skelbimų lentos. Nors seniai buvo laikęs rankose išmanųjį, gana greitai sumaigė sms: „Labas, 13.30 susitinkam prie Katedros varpinės K.“ Davė jai pusvalandį ir tikėjosi, kad planas pavyks.
Robertas nešėsi paveikslą ir vis dar negalėjo atsitokėti. Pirmas įspūdis išvertė jį iš koto. Jis pamatė Eglę. Tą mergaičiukę, kurią buvo be proto įsimylėjęs kaip koks mažvaikis ir galvodavo apie ją, dulkindamas jos motiną bei visas kitas, jo kelyje pasitaikiusias moteris. Vis tik paklausti Kasparo neišdrįso. Bijojo teigiamo atsakymo. Vėliau kuo ilgiau žiūrėjo į portretą, tuo labiau įsitikino, o gal tik bandė save įtikinti, kad vis dėlto tai ne ji. Tiesa, labai panaši, bet ar maža Vilniuje garbanotų tamsiaplaukių? O gal net ir ne Vilniuje, bala žino, kur jis nutapė šį paveikslą. Nieko neklausinėjo, nes patirtas pirminis šokas tiesiog sukaustė žandikaulį. Ir tuo pačiu pamėtėjo genialią mintį. Juk Kalėdos – stebuklų metas.
Perskaičiusi sms Eglė nesumojo, kas jai rašo. Bet neturėjo laiko ilgai mąstyti, nes iš Dailės akademijos nukulniuoti iki Katedros aikštės prireiks mažų mažiausiai dešimties minučių. Be to, ji nebuvo pasiruošusi netikėtai ištikusiam sniegui, kuris įdienojus vis stiprėjo ir karts nuo karto pūstelėjus vėjeliui sukosi lengvais verpetais. Jos batų padai buvo lygūs ir slidūs, tad eiti reikėjo itin atsargiai. „K“ jos jau laukė prie varpinės ir ji iš tolo pamatė žvilgančias mėlynas akis bei aukštai iškeltą, jai mojančią ranką. Kasparas priėjo artyn ir laikydamas už pečių pabučiavo į skruostą.
– Šiandien mano gimimo diena, – pasakė visišką nesąmonę, bet tai buvo ir absoliuti tiesa, nes nuo šios dienos jis tikėjosi atsispirti ir žengti atgal į gyvenimą tvirtai abiem kojomis. – Noriu tave nusivesti į pačią gražiausią vietelę Vilniuje, kurios niekas nežino, tik aš.
– Geras! Kodėl anksčiau nepasakei? Sveikinu.. – sutriko Eglė.
– Ei, nesinervink, aš tik pajuokavau, – nuoširdžiai šypsodamasis, piršto galiuku perbraukė jos įraudusią nosį. – Bet tu sušalusi, geriau eikime į kavinę. – Jis apsisuko aplink besižvalgydamas ir akys užkliuvo už šventiškai išpuošto, šviečiančiomis girliandomis mirgančio viešbučio įėjimo. – Į Kempinski! Nusivesiu tave į prabangiausią restoraną Vilniaus širdyje.
– Kas tau šiandien pasidarė? – Eglė nesuprato, bet ir nenorėjo gilintis. Šis vyras jai vis labiau ir labiau krito į širdį, o jausmas, kad pažįsta jį daugelį gyvenimų tik stiprėjo. Jo artumas, kai paėmęs už rankos nusivedė per šurmuliuojančią Katedros aikštę link pėsčiųjų perėjos, kėlė nenusakomą virpulį. Suvalgę desertą ir išgėrę kavos, jie išėjo į šaltį ir netikėtai pamatė gražųjį šunį. Šįkart Kasparas pašaukė jį vardu ir pudelis pasišokinėdamas pasileido jo link. Pavadėlis įsitempė, tačiau šeimininkas taip pat pasuko jų pusėn.
– Sveikas, Princai, – Kasparas įnirtingai pakedeno šuns kaklą ir paglostė paausius. – Ši graži mergina svajoja pasišildyti rankas tavo garbanose, ar sutinki?
Jis ištiesė Eglės ranką link šuns, labindamasis su naujuoju jo šeimininku.
– Atleiskite, aš turėjau tokį patį šunį. Jo vardas buvo Princas. Deja, įvyko nelaimingas atsitikimas ir negalėjau jo prižiūrėti.
Eglė pirmąkart glostė nuostabiai grakštų karališkąjį pudelį, o šis stovėjo kaip įbestas ir juos abu uostinėjo. Šuns šeimininkas pernelyg nesileido į kalbas, tik prasitarė, kad šį šunį įsigijo prieš gerus pusantrų metų. To užteko, kad pasitvirtintų Kasparo įsitikinimas. Tai Viktorijos šuo. Tai jų Princas, kuris dabar gyvena geruose namuose su gerais žmonėmis. Jis nežuvo, nes buvo išgelbėtas. Ir netapo valkata, nes geri žmonės jį priglaudė. Ar jis pats būtų šokęs paskui Princą ant pavasarinio eižėjančio ledo? Ar Viktorija būtų šokusi ant ledo paskui jį? Viena jam šią akimirką tapo aišku – jis šoktų paskui Eglę į ugnį ir į vandenį. Padarytų dėl jos viską, kas būtų jo jėgoms. Jis tuo įsitikinęs visu šimtu procentų. Ši mergina, tokia jauna ir gležna, jau kurį laiką jį traukia. Tik yra vienas dalykas, neleidžiantis pasiduoti šiai traukai – jis nesijaučia jos vertas.
Ilgai nelaukęs šuns šeimininkas nusivedė Princą tolyn. Princas išdidžiai apsuko ratą aplink tūkstančiais baltų lempelių nutviekstą miesto eglę. Švelniai sūkuriuojant šventinę nuotaiką atskraidinusiam pirmajam sniegui, Kalėdų miestelyje šurmuliavo žmonės. Aplink juos sklandė viliojantys karšto vyno ir šviežiai kepamų spurgyčių bei vaflių kvapai. Niekučių ir maisto prekių kioskeliai iš tolo viliojo spalvotomis girliandomis. Kasparas tarsi užhipnotizuotas stebėjo už baltų medinių namelių pasislepiantį Princą ir vėl išnyrantį kiek tolėliau, kartu su šeimininku pasukantį ištaigingų Valdovų rūmų link. Šuo ėjo neatsisukdamas ir nesidairydamas. Rodės, jis žinojo savo kelią. Nuo šiol jis kitas. Tiesiog kitoks. Kasparas suprato tai kaip ženklą, nes kaip tik tą akimirką Eglė patempė jį už rankovės ir išvadavo iš hipnotizuojančių minčių srauto.
– Egle, turiu kai ką padaryti, – nedrąsiai pratarė nežiūrėdamas jai į akis. – Tikriausiai turėčiau tai atlikti vienas. Tik nesu tikras, ar sugebėsiu.
Eglė tylomis pažvelgė į jį klausiamu žvilgsniu.
– Ar galėtum kartu su manimi nuvažiuoti į Rokantiškių kapines?
Eglė linktelėjo netarusi nė žodžio.
Kasparas nežinojo, kur tiksliai buvo jos kapas. Bergždžiai bandė prisiminti Roko pasakotas nuorodas, kurių tuo metu pusiau nesiklausė, nes neleido sau pripažinti fakto, kad jo mylima moteris guli kažkur po žeme. Net ne moteris, o jos pelenai. Princas parodė, jog atėjo laikas atsisveikinti, ko iki šiol taip ir nebuvo padaręs. Gerą valandą abu klaidžiojo po kairįjį kapinių kraštą, kuriame turėtų būti antkapis su iškaltu Viktorijos vardu. Beveik praradę viltį, sužvarbę nuo vis labiau kylančio vėjo, jie ruošėsi nutraukti paieškas. Tačiau paėjėjusi labiau į dešinę, Eglė užtiko balto marmuro paminklą su šalia ištikimai sėdinčiu baltu nedideliu angelu. Šūktelėjusi pamojo Kasparui prieiti arčiau, o pati pasitraukė į šalį. Nenorėjo jam trukdyti tokią akimirką. Nuo šalčio kalendama dantimis iš tolo stebėjo Kasparą, iš pradžių stovintį, paskui atsitupiantį prie korėta sniego drobe uždengto kapo. Lėtai, tarsi glostydamas, jis perbraukė ranka paminklo paviršiuje esančias raides. Tada ilgai žiūrėjo į angelą, saugantį jos poilsio vietą.
– Žinau, kad tavęs čia nėra, – tyliai sukuždėjo. – Bet kol nepamačiau šios vietos, tol negalėjau iki galo visko suvokti. Amžinai gyvensi mano širdyje, Viktorija. Atsiprašau, kad neleidau tau išeiti. Įsivaizdavau, jog kalbi su manimi, kvieti mane, bet dabar suprantu, kad tai tebuvo mano fantazijos. Niekaip negalėjau tavęs paleisti. Buvau taip į tave įsikibęs, tu buvai mano gyvenimas. Savojo neturėjau. Bet dabar matau, kad vis tiek reikės jį gyventi, savo gyvenimą. Kiekvienas turime savo kelią ir niekas kitas juo nenueis, tik mes patys. Skrisk, būk laisva!
Kasparo skruostais sruvo ašaros. Iki pat šios akimirkos buvusios užšaldytos į ledą, jos pagaliau gavo leidimą atitirpti ir riedėjo vydamos viena kitą, atrasdamos kelią į laisvę ir išlaisvindamos jį patį iš liūdesio ir skausmo liūno. Dar kiek pastovėjęs jis apsižvalgė, paraudusiomis akimis ieškodamas Eglės. Merginos, kuri palydėjo jį į šią ne itin jaukią vietą ir padėjo jam galutinai susitaikyti su praeitimi. Praeities nepakeisi. Rytojau keliai nežinomi. Yra tik ši akimirka ir šią akimirką jis jautėsi dėkingas, kad yra ne vienas. Priėjęs apkabino Eglę per pečius ir jie protekine nubėgo prie taxi, kurį ji ką tik buvo iškvietusi.
– Nemoku apsakyti, koks esu tau dėkingas, – laikydamas už rankos ir žiūrėdamas tiesiai į akis tarė Kasparas. Sėdėdami ant galinės sėdynės jie buvo taip arti vienas kito. Eglė prisiglaudė prie jo peties, užsimerkė ir tik stipriau suspaudė jam ranką, kad nesuskystų ir nepabučiuotų. Rodės, kas čia tokio būtų vienas bučinys. Bet kažkokia nematoma jėga ją sulaikė. Jei tik norėtų, pabučiuotų pats. Tylėdami, paskendę kiekvienas savo apmąstymuose, jau visiškai sutemus jie grįžo namo. Kasparas visą vakarą buvo tylus. Mielai būtų ją apkabinęs, nes artumas sėdint susiglaudus automobilyje teikė malonų saugumo jausmą. Tačiau neišdrįso. Ji ką tik žiūrėjo į jį, raudantį prie buvusios merginos kapo. Kiekvienas su savo norais ir mintimis pasiliko kas sau, nors abu norėjo to paties.
Gruodžio 23 dieną, prieš pat Kūčias, Kasparas pasišovė padėti Betanijos savanoriams ir kartu dalinti kalėdinius dovanų krepšelius, kad šventės nors trumpam užeitų ir į vargstančiųjų namus. Pokštaudami ir slysčiodami ant vis storėjančio sniego kilimo, jie nuskubėjo link šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Prie Betanijos jau būriavosi įvairaus plauko žmonės. Senjorai, socialiai remtinos šeimos su atžalomis, vaikų namus palikę, ką tik pilnametystės sulaukę jaunuoliai, nerandantys vietos svetimame, beveik nepažįstamame pasaulyje, bedarbiai, benamiai, retai kada prasiblaivantys girtuokliai. Jau ryte buvo išsirikiavusi ilgiausia eilė, o prieš akis dar visa diena. Eglė ėmė baimintis, kad jų paruošto tūkstančio vienetų neužteks. Salės grindys mirgėjo nuo įvairiaspalvių dovanų krepšelių, pripildytų negendančiais produktais ir ant viršaus sudėtais skanėstais: šokoladais, mandarinais, virėjos Redos kartu su kitomis savanorėmis virtais džemais bei ilgai brandinto kalėdinio pyrago gabalėliais. Tarp daugybės žmonių Kasparo niekas nepastebėjo, o ir tikriausiai nebūtų pažinę. Jis spėjo apsilankyti kirpykloje, kur kirpėja smarkiai patrumpino jo ilgai nekirptus, keliose vietose į kaltūnus susivėlusius plaukus. Dabar buvo susirišęs trumpą uodegytę ir po apsilankymo Akropolyje apsirengęs firminiais drabužiais. Trumpai kirpta barzdelė derėjo prie surištų tamsių plaukų. Nepaisant to, dar visai ką tik jis buvo vienas iš šios, išmaldos prašyti susirinkusios minios. Vienas iš šių nemylimų, niekam nereikalingų žmonių, netekusių vilties, namų, šeimos, pinigų, ne gyvenančių, o tiesiog egzistuojančių šiame pasaulyje. Gyvendamas su Viktorija jis jų nepastebėdavo. Jie būdavo tarsi nematomi. Bet atgamindamas praėjusio savo gyvenimo prisiminimus, suvokė, jog vis dėlto matydavo juos besišlaistančius gatvėje, stoviniuojančius prie parduotuvių, klūpančius prie bažnyčių, tik nekreipdavo jokio dėmesio. Vieni apsvaigę šlaistydavosi pakampėmis, kiti su atkišta ranka laukdavo, kad įmestum monetą. Jis niekada jiems nieko neduodavo. Galvodavo, jog patys kalti, kad nesugeba susitvarkyti gyvenimo. Po savo patyrimo ėmė galvoti šiek tiek kitaip. Ėmė žiūrėti į juos kitomis akimis. Nedvejodamas pilstė karštą arbatą ir dalino laukiantiems eilėje, nes netikėtai užklupęs šaltis rausvino skruostus ir žnaibė nosis. Vaikams liepdavo ištiesti ranką ir iš už ausies ištraukdavo euro ar dviejų monetą. Kol kas negalėjo per daug išlaidauti, nes pats buvo vos pradėjęs stovėti ant kojų, kurios bet kurią akimirką gali sulinkti, kaip ką tik gimusio veršiuko.
Po ilgos ir varginančios dienos Kasparas ir Eglė grįžo kaip reikiant nusivarę nuo kojų. O dar labiau išvargę psichologiškai. Ne taip lengva matyti tiek daug vargstančių žmonių. Kad ir kaip stengtumeisi sukurti jiems šventę, akimirkai džiugesiu nutviekstuose jų veiduose vis tiek gyvena nusivylimas ir liūdesys. Euforijos akimirka tokia trumpa ir trapi, nes po jos vėl tenka sugrįžti į kasdienybę, kurioje daugelį iš jų pasitinka nerimas, neviltis, tuštuma ir skurdas.
Tačiau Kasparas jautėsi pakylėtas. Jis turėjo kur sugrįžti. Eglės namuose buvo šilta ir jauku. Svetainėje spingsėjo šiaudiniais žaisliukais ir šiltos gelsvos spalvos lempelių girlianda padabinta nedidukė eglutė. Vos įžengusi pro duris, ji įjungė patefoną ir namus užliejo tylūs grigališkojo choralo garsai. Nė vienas iš jų nebūtų norėjęs murkdytis tradiciniuose linksmuose kalėdinių dainų labirintuose. Tyra tarsi žvaigždžių šviesa, ramybe užliejanti širdį grigališkojo choralo giesmė kūrė mistišką nuotaiką, kurios apsuptyje netrukus turės gimti Kalėdų kūdikėlis.
Vonios kambaryje Kasparas ruošė Eglei staigmeną, kai, sudrumsdamas palaimingą ramybę, šaižiai sučirškė durų skambutis. Nė vienas nelaukė svečių, tad Eglė pažvelgė pro durų akutę. Apšviestame koridoriuje nesimatė nieko daugiau, tik milžiniška raudonų rožių puokštė, užstojanti jas laikantį žmogų. Eglė dievino gėles, nors nepasakysi, kad dažnai jų gaudavo, neskaitant gimtadienių ar kokių nors kitų ypatingų progų. Išsišiepusi iki ausų ji atrakino duris ir plačiai jas atvėrė. Iš lėto atitraukdamas gėles nuo veido. Pasirodė vyriškis, kurio sukelto skausmo ji manėsi atsikračiusi visiems laikams. Šią akimirką tas skausmas ir pažeminimas sugrįžo visu smarkumu. Eglė stovėjo kaip įbesta ir negalėjo pratarti nė žodžio. Užtai jis be galo maloniu balsu ėmė jos atsiprašinėti už padarytą skriaudą. Sakėsi atnešęs raudonų rožių puokštę kaip atsiprašymo ženklą, nes negali taip ilgai tverti su slegiančia kalte. Kasdien galvoja apie ją ir savo nelemtą poelgį, sukėlusį jai tiek daug neigiamų emocijų. Atsipeikėjusi Eglė tepratarė:
– Sakai, neigiamų emocijų? Tu sugriovei mano gyvenimą, sutrypei pasitikėjimą. Mylėjau tave kaip tikrą tėvą, Robertai! Dieve mano, aš tave tiesiog dievinau! Buvai toks supratingas, teisingas, kantrus. Ir viskas akimirksniu pavirto pelenais!
– Prisiimu visą kaltę ir atsakomybę už savo veiksmus. Nuoširdžiai dėl to gailiuosi, Egle. Eglute, net neįsivaizduoji kaip gailiuosi! Bet negaliu pakeisti to, kas įvyko, tik pagaliau išdrįsau pažvelgti tau į akis ir atsiprašyti.
– Deja, bet nieko negaliu pakeisti ir aš. Atleisti? Vien dėl savęs pačios jau seniai nelaikau savyje neapykantos tau, nes ji tik žlugdė mane ir tempė į prarają. Bet užmiršti to neįmanoma. Ši dėmė persekios mane visą likusį gyvenimą ir tu tik priminsi man ją. Nenoriu tavęs matyti, Robertai. Keliauk savais keliais ir pasistenk daugiau niekada nekirsti manojo.
– Ačiū tau, Eglute, ačiū, – iš tiesų susijaudinęs, kalbėjo vyras. – Dar kai ką tau turiu. Juk Kalėdos. Tikiuosi, priimsi…
Jis paėmė prie sienos pastatytą drobę, kurios Eglė iki šiol nebuvo pastebėjusi. Gavau iš vieno žymaus dailininko. Pamaniau, na, kad ji tokia panaši į tave, ši moteris paveiksle.
Tuo tarpu išgirdęs žmonių balsus ir baigęs skustis, iš vonios išėjo Kasparas. Visi trys sužiuro vienas į kitą, o tada šešios akys nukrypo į moters portretą. Eglė išsižiojo iš nuostabos, išvydusi iš jos nuosavo vonios kambario išėjusį nepažįstamą vyriškį, glotniu, švariai nuskustu veidu, kurį iškart pažino ir staiga prisiminė, kur buvo jį mačiusi, bet dar labiau nustebo paveiksle pamačiusi save. Kasparas spoksojo į Robertą, laikantį rankose praėjusią naktį nutapytą Eglės portretą, negalėdamas suprasti, kaip ir kodėl jis čia atsidūrė. Robertas žiūrėjo į juos abu buku žvilgsniu, supratęs, kokią nesąmonę ką tik iškrėtė. Pirmoji iš trijų atsitokėjo Eglė.
– Tai tu, vadinasi, esi Kasparas Betingis. Štai kur kažkada buvau tave mačiusi. Žymusis dailininkas, Roberto numylėtinis. Kaip galėjau taip ilgai nesusivokti? – pati savimi stebėjosi mergina ir tarsi sau murmėjo jautrumą praradusiu metaliniu balsu. – Įsibrovei į mano namus, pasinaudojai mano svetingumu ir neatsiklausęs mane nutapei. Bet to nebuvo gana. Pardavei paveikslą prievartautojui. Ką gi, sveikinu. Staigmena pavyko. O dabar abu galite nešdintis. Daugiau neturiu jums ką pasakyti.
– Egle, aš ne… juk aš nežinojau, kad tai jis! Neturėjau žalio supratimo, kad judu su Robertu… Atsiprašau, nereikėjo man tavęs piešti! Bet ranka pati vedė teptuką. Nes tu esi mano mintyse ir širdyje. Visada pasikliauju savo ranka, ji pati klajoja drobės paviršiumi, aš negaliu jai priešintis. Tik taip gimsta mano kūriniai. Aš tikras kvailys, nenorėjau parduoti šio paveikslo, bet man reikėjo pinigų, juk žinai.
Eglė nesiklausė. Nieko nenorėjo girdėti. Nekreipė dėmesio nei į vieną jos namų prieangyje stovintį vyrą. Nuėjusi į svetainę atsisėdo ant žydro, didelėmis spalvotomis gėlėmis išdailinto fotelio, stovinčio priešais Kalėdų eglutę ir paskendo jos skleidžiamoje šviesoje, apsuptoje švelniai tai aukštyn, tai žemyn banguojančios grigališkojo choralo melodijos.
Kiekvienas dėl savų priežasčių netverdami savo kailyje, abu vyrai išėjo į lauką. Kasparas vos susitvardė netrenkęs Robertui į jo išpuoselėtą marmūzę. Iš paskutiniųjų laikė suspaustus kumščius, nagus vos ne iki kraujo suleidęs į delnus.
– Tai tu, pasirodo, nepilnamečių tvirkintojas, didysis meno mylėtojau, – iškošė pro sukąstus dantis. – Nedrįsk daugiau rodytis man akyse ir artintis prie Eglės, nes kitą kartą už savo veiksmus neatsakysiu.
– Tai tikras nesusipratimas, – bandė teisintis Robertas, pats suvokdamas, kad bet kokie jo žodžiai neturi reikšmės. Persibraukė ranka neklusnius plaukus ir pabrukęs uodegą, tarsi laukan išmestas šuo, nuėjo link savo automobilio. Užsirūkęs pastovėjo kurį laiką, žvelgdamas į didžiulius, kadaise jo paties pirkto buto langus. Riebiai nusispjovęs, stipriau nei įprastai užtrenkė Lexus‘o dureles ir nurūko siaura Rimšos gatvele, prieš išsukant į Grybo gatvę iš įsiūčio žviegdamas stabdžiais.
Kasparas nežinojo, ko griebtis. Puikiai suprato nuvylęs Eglę. Nenorėjo palikti jos vienos, bet negalėjo ir grįžti. Vėl tapo benamiu. Tik būti benamiu su tuščiomis kišenėmis kas kita, nei turėti jose šlamančių ir galėti susimokėti bent jau už viešbučio kambarį šiąnakt. Gatvėje miegoti jam nereikės. Bėda ta, kad kuo toliau, tuo labiau jis ėmė trokšti miegoti šalia Eglės. O dar geriau – kartu su ja. Beklaidžiodamas tamsiu, kur ne kur apšviestu, įvairiomis šviesų skulptūromis papuoštu Sapiegų parku, Kasparas krūptelėjo nuo tamsios žmogystos prisilietimo.
– Jolanta! Išgąsdinai mane! Ką čia veiki tokiu metu?
– To paties galėčiau paklausti ir tavęs, – klausimu į klausimą atsakė Geroji Samarietė. – Neįtikėtina, kaip greit pasikeitei. Sekiau tave. Susikukavai su gražiausia ir maloniausia Betanijos savanore. Ką ten, kur jau. Aš gi, matai, svaičiojau apie tave. Sakyčiau, netgi buvau įsimylėjusi. Bent jau turėjau dėl ko gyventi.
– Nekalbėk taip, tu ir be manęs turi dėl ko gyventi, – Kasparas nukreipė kalbą. – Vadinasi, tu paėmei neįgaliojo vežimėlį, paliktą prie Eglės namų?
– Paėmiau. Ir kvailiui aišku, kad tau jis nereikalingas. Prakaliau jį. Visai neblogai užsidirbau, – pasigyrė Jolanta.
– Esu tau be galo dėkingas už tai, kad visą tą laiką manimi rūpinaisi. Sakau nuoširdžiai. Ir norėčiau už tai atsidėkoti, tik kol kas neišmanau, kaip.
– Taip, kaip man reikia, neatsidėkosi. O kitaip nereikia.
– Galėčiau duoti tau pinigų ar padėti susirasti darbą, kai tik pats tvirčiau atsistosiu ant kojų.
– Tai pas mus nebegrįši? O aš, žinok, nenoriu niekur eiti. Ir dirbti nenoriu. Ir tavo pinigų man nereikia. Na, gal tik truputį. Juk Kalėdos. Geresnis kąsnelis, skanesnis gurkšnelis tikrai praverstų.
Supratęs užuominą, Kasparas išsitraukė iš kišenės šimtą eurų ir padavė moteriai. Puikiausiai žinojo, kam tie pinigai bus panaudoti, bet nieko negalėjo pakeisti. Jautėsi jai dėkingas ir iš visos širdies palinkėjo laimės. Kiekvienas laimę suranda savaip, kiekvienam laimė reiškia skirtingus dalykus. Palinkėję vienas kitam linksmų Kalėdų, jie atsisveikino ir Kasparas patraukė senamiesčio link. Naktį praleido neramiai miegodamas ir blaškydamasis, dažnai atsibusdamas ir neiškart suvokdamas esąs Tilto viešbutyje. Jam sapnavosi pilnas šikšnosparnių bunkeris, Eglės butas, kartu su Viktorija nuomotas jaukus lizdelis. Per vieną naktį pabuvojo daugelyje vietų, sapnavo daugybę veidų. Vienas veidas keitė kitą, Viktorija virto Egle, toji persimainė į Robertą, galiausiai į sapną įsiveržė Jolanta, pavirsdama į studijų draugą Roką. Visi jie kvietė jį. Rodėsi, kad neišturės ir persiplėš per pusę. Prabudęs Kasparas jautėsi esąs ne ten, kur norėtų būti ir nutarė padaryti viską, kad ten atsirastų.
Kūčių rytą Eglė nerado sau vietos. Sukiojo tarp pirštų Kasparui skirtą medinių karoliukų apyrankę ir meditavo, klausydamasi mylimo Stingo. Šiandien Kūčios, o ji vienui viena. Jei būtų turėjusi ūpo, būtų tikrai ką nors sugalvojusi, bet nieko nenorėjo matyti. Nieko, išskyrus Kasparą, kurį pati vakar išprašė lauk. Viską apgalvojusi ir apsvarsčiusi suprato, kad įvyko kvailas nesusipratimas. Ir vėlgi, jei ne Robertas, nieko panašaus nebūtų įvykę. Kada jis pats būtų prisipažinęs, kas toks yra iš tiesų? Ji iki vakar vakaro taip ir nežinojo jo pavardės, nei kad jis dailininkas, o juo labiau, kad būtent tas žymusis dailininkas. Portretas buvo puikus. Žiūrėjo į jį ir matė nuostabiai gražią moterį. Net sunku patikėti, kad tai iš tiesų ji. Bent jau jis matė ją tokią. Graži ji buvo žvelgiant jo akimis. Eglė atsistojo prie veidrodžio ir ėmė save apžiūrinėti.
– Aš tave myliu, – tyliai sukuždėjo savo atvaizdui.
– Aš tave myliu, – nusišypsojusi pakartojo garsiau.
– Aš tave myliu! – sušuko ir ėmė juoktis. – Taip, taip, taip, aš tave myliu! Tu graži, tu tobula! Aš tobula! Aš esu Dievo kūrinys, o Dievas nesukūrė nieko netobulo!
Netikėtai apimta euforijos Eglė puolė tvarkyti namus. Nuo visų paviršių nuvalė dulkes, išsiurbė ir išplovė grindis, pakeitė patalynę. Dainuodama kartu su Stingu seniai atmintinai išmoktas dainas, sukosi virtuvėje ir minkė mielinę tešlą. Negalėjo pakęsti parduotuvinių kūčiukų. Kepdavo juos kartu su močiute ir mama. Gyvenimas nestovi vietoje ir nuolat keičiasi. Šįkart iškeps juos pati viena. Internetas pilnas receptų, o kūčiukų receptas paprastas kaip du kart du. Ant rankos vis dar buvo užsisegusi Kasparui skirtą apyrankę. Rytas prabėgo neįtikėtinai greit. Apsitvarkiusi popiet ji nukurnėjo į Joanitus. Pusvalandį pabuvusi angelų apsuptyje ir galutinai atsigavusi po vakarykščio akibrokšto, pajutusi alkį pakilo iš medinio suolo. Bažnyčios tarpduryje išvydo Kasparą, rankose laikantį maišelį su geriausiais Vilniuje „Narushi” sušiais.
– Šiandien pasninkas, o aš nieko geriau nesugalvojau, – teisindamasis atkišo jai pilną sušių krepšį. – Buvau prie tavo durų, bet niekas neįleido. Nebuvau tikras, kad čia tave rasiu. Surizikavau.
Eglė šypsojosi nušviesta taip anksti besileidžiančios gruodžio saulės. Jos pragiedrėjusi nuotaika derėjo prie ką tik rausvai užsiliepsnojusio dangaus, apsiautusio sidabrinį banyčios kupolą. Širdis daužėsi it pašėlusi, nors nustebusi nebuvo. Nujautė, jog jis ateis. Ir tikėjosi. Ir laukė. Įsikibusi jam į parankę, iš laimės linkstančiais keliais ir iš lėto rimstančia širdimi, patraukė namų link.
Pavakarieniavę švariuose jaukiuose namuose abu prisiminė, kad taip ir neiškepė vakar planuotų imbierinių sausainių. Eglė su mielu noru perleido Kasparui virtuvės šefo pareigas. Tačiau net ir kalėdinė prijuostė jo neapsaugojo. Visas miltuotas nuo galvos iki kojų minkė, mėtė ir kočiojo tešlą, o Eglė spaudė iš jos širdelių formos sausainius.
Vos tik pašauti į orkaitę ir pradėję kepti, sausainiai ėmė skleisti saldų cinamono ir imbiero aromatą. Kasparas apkabino Eglę, atsistojęs už jos nugaros. Pasilenkęs priglaudė veidą prie jos garbanų ir šiltai kvėpavo į kaklą. Eglė stovėjo, uždėjusi ant jo rankų savo rankas, bijodama net krustelėti ir suardyti jųdviejų magišką ratą. Norėjo sustabdyti šią stebuklingą akimirką. Jautėsi tarsi feniksas, pakilęs iš pelenų, atgimęs ir pasiruošęs naujam gyvenimui. Kasparas palengva ją atsuko į save ir plaštakomis suėmė jos veidą, nykščiais glostydamas skruostus. Eglė žiūrėjo jam tiesiai į bedugnes tarsi vandenynas akis ir su jauduliu pasitiko artėjančias lūpas. Jis buvo neapsakomai švelnus. Jie skanavo vienas kitą su begaliniu pasimėgavimu, neslėpdami jaudinančio virpulio, vis labiau ir labiau įsiskverbiančio į kūnus ir mintis. Kasparas pakėlė Eglę ir nunešė į miegamąjį. Pamatęs išgąstingą jos žvilgsnį, iš lėto, neskubėdamas ėmė rengti jos drabužius. Vieną po kitos atsagstė palaidinės sagutes, o prasegtą sijoną švelniai paleido kristi ant grindų. Įgudusiais pirštais atsegė nėriniuotą liemenėlę. Užkišęs nykščius už kelnaičių, palengva nutraukė jas žemyn. Eglė stovėjo priešais jį visiškai nuoga. Kasparas paguldė ją ant lovos ir neliesdamas gėrėjosi liekna talija, tvirtomis blauzdomis, minkštomis šlaunimis ir riestu užpakaliuku, iškiliomis, kaip du persikai pūpsančiomis krūtimis, ant kurių švelniai krito banguojančios garbanos. Mergina buvo tobulo grožio įsikūnijimas. Kasparas bedugnėmis akimis gėrė jos jaunatvišką grožį.
– Ar galiu?
Be žodžių supratusi jo klausimą, Eglė linktelėjo. Jis paėmė lapą popieriaus ir pieštuką, brūkštelėjo keletą lengvų štrichų ir po kelių minučių tarė:
– Čia tau. Mano Kalėdų dovana.
Susidrovėjusi Eglė žvelgė į aktą, kurio herojė buvo ji pati. Niekada nebuvo pozavusi, o juo labiau nuoga. Tačiau visa širdimi jautė, kad šiam vyrui nori atsiduoti. Dar nežinojo, ar sugebės, bet troškimas nustelbė baimę ir įplieskė norą bent pabandyti. Kasparas buvo neapsakomai švelnus ir lėtas. Glostė ir bučiavo jos nuogą kūną. Užliūliuota dar nepatirtų jausmų bangos, Eglė atsipalaidavo ir nesipriešindama leido ją mylėti.
Kalėdų rytą juos pažadino Joanitų varpai. Skambūs ir galingi dūžiai skelbė gimimą. Tąnakt gimė ne tik kūdikis. Iš naujo gimė du žmonės, vienas kitame atradę šviesą ir ramybę. Nusiėmusi pačios suvertą medinių karoliukų apyrankę, Eglė užsegė ją Kasparui ant riešo. Jis pabučiavo abi jos rankas, lūpomis palietė akis, kaktą ir skruostus, su beužsidegančiu geismu įsisiurbė į drėgnas praviras lūpas, o rankos ėmė ieškoti visų beprotiškai gundančių apvalumų.
Kalėdų išvakarėse iškeptos imbierinės širdelės tysojo praviroje orkaitėje nepelnytai užmirštos ir, skleisdamos viliojantį aromatą, laukė geresnių laikų.
