„Kalėdų feniksas“ 1 dalis

 

Sapiegų parką nuklojusioje lapų jūroje žaidė saulė. Krauju raudonavo šermukšniai, vedžiojami šunys pripuldami prie ilgaamžių medžių kamienų žymėjo savo teritoriją. Po savanorystės Betanijos socialiniame centre, esančioje prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios, atėjusi kiek atsikvėpti ir pasigrožėti auksinėmis rudens spalvomis, Eglė prisėdo ant suoliuko. Kartais viso to jai būdavo per daug. Neretai apsvaigę, vos kojas bepavelkantys, nuskurę, nesiprausę, dažnai peralkę žmonės. Taigi, žmonės. Tokie patys, kaip ir ji. Ir ne tokie patys. Šitaip gyventi atrodo neįmanoma, bet akivaizdu, kad kažkas taip gyvena. Nieko neturi, niekur nedirba, nieko nenori. O gal ir nori. Visi kažko nori. Kaip ir ji. Jau atėjo tas laikas, kai ji nori mylėti. Bet nenori mylėtis. Tik ne po to įvykio.

Pro šalį kėblino vargana močiutė su nukriošusiu kiemsargiu. Pabrukęs uodegą, šis vos vilkdamas kojas iš lėto bidzeno šalia jos. Netoliese jaukdamas margą lapų patalą išdidžiai žingsniavo nepriekaištingai apkirptas akinančiai baltos spalvos karališkas pudelis, į priekį atstatyta krūtine, išpūsta uodega ir su baltais pūkų kamuoliais ant visų keturių kojų, lyg būtų su veltiniais. Tokie skirtingi, bet abu šunys, galvojo Eglė. Visai kaip ir žmonės. Netrukus ji turės lėkti į paskaitą Dailės akademijoje, bet šiuo vaizdu mėgausis iki paskutinės akimirkos. Toks gražus šuo! Nenusakomas jausmas kirbėjo krūtinėje, žiūrint į jį. Tikriausiai jis niekada netaptų kiemsargiu, net jeigu šeimininkas visiškai jį apleistų ar išmestų į gatvę. Greičiausiai atsirastų kitas, kuris priglaustų, o jeigu pasirodytų, kad tokį šunį išlaikyti per brangu, atiduotų į prieglaudą. Įvykus pačiam blogiausiam scenarijui ir pudeliui atsidūrus kur nors laukuose, jis turbūt tiesiog neišgyventų. Nugaištų iš sielvarto. Žmonės irgi miršta iš sielvarto. Arba dėl daugybės kitų priežasčių. Jos laisvas laikas taip greitai nubėgo, nelyg vanduo Vilnelėje, pasišokinėdamas per akmenis. Eglė atsistojo, nusipurtė nuo savęs prisiminimų likučius ir protekine pasileido link centro.

Prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios amžinai trainiojasi benamiai. Nors ji dirba su jais, stengiasi jiems padėti, nesmerkti ir tiesiog nieko blogo negalvoti, bet ne visada tai pavyksta. Žymiai lengviau su moterimis, kurios ateina pas ją į kambarėlį pasikalbėti apie savo skaudulius. Tokius pačius, kokius teko išgyventi ir jai. Gerai, kad visa tai jau praėjo, nemažai vandens nutekėjo nuo to laiko ir po ketverių metų ji pagaliau gali beveik ramiai apie tai kalbėti. Netgi jaučiasi išsigydžiusi ir galinti padėti išgyti kitoms, į panašią situaciją pakliuvusioms merginoms ir moterims. Ne, ji ne psichologė ir ne psichoterapeutė. Bet pas ją moterys ateina mieliau nei pas psichologę. Nes ji kalba iš savo patirties. Ji išgyveno tuos pačius gėdos ir pažeminimo jausmus, ji patyrė, ką reiškia, kai neturi jėgų priešintis nelygioje kovoje, kai tampi aplinkybių auka ir nieko negali pakeisti. Taip pat negali pakeisti ir savo minčių, kurios nardina tave į aukos vaidmenį. Nors protingose knygose rašo, kad pats prisišauki vienokią ar kitokią situaciją savo vibracijomis, savo skleidžiama energija ir galų gale savo veiksmais. Jai atrodo, kad pavyko išeiti iš aukos vaidmens. Bet ar pavyko? Kasdien ji stengiasi kelti savo vibracijas. Atsibudusi ryte nusišypso naujai dienai ir užprogramuoja ją būti pačia tobuliausia diena gyvenime. Dažniausiai tai pavyksta. Nes tobula diena nėra kažkokia ypatingų įvykių kupina diena, ji tiesiog pilna šypsenų, džiugesio dėl kiekvieno menkniekio ir pakylėtos nuotaikos. Kad ir dabar, nors ji pavargusi, galvotrūkčiais, kone besipinančiomis kojomis skuba į paskaitą ir tikriausiai eilinį kartą vėluos, bet, matydama tuos pavargėlius, jiems nusišypso. Iš jos rankų jie ką tik gavo maisto, dėkojo, žadėjo ateiti kitą dieną. Kai kuriems iš jų Eglė parinko drabužių. Štai vienas stovi su šilta pūkine striuke, nors dar tik spalis ir šiandien kaip tik viena iš tų beveik „bobų vasaros” dienų, kai saulė ne tik šviečia, bet ir šildo.
Netikėtai Eglės akis užkliuvo už neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio vargetos. Vežimėlis stovėjo gerokai toliau nuo kitų, atsainus ir atsiskyręs. Šis dar niekada nebuvo užėjęs nei į Betanijos valgyklą, nei prašyti drabužių ar maisto. Eglė jau pakankamai ilgai savanoriauja ir pažįsta daugelį bėdžių. Matyt, bus naujokas. Staiga ji sutiko jo žvilgsnį. Iš po beveik iki dredų susivėlusių plaukų kyšojo dvi sodriai mėlynos akys, veidas apžėlęs tankia, kone juoda garbanota barzda, bet geriau įsižiūrėjus galėjai suprasti, kad žmogus nėra senas, tik purvinas ir nevalyvas, užsimetęs apdriskusį švarką, įlindęs į tamsiai pilkas, gerokai per dideles kelnes ir apsiavęs nutrintus, kažkada, matyt, buvusius baltus sportbačius. Akį patraukė ryškiai raudonas šalikas, permestas per petį. Pamačius į jį, merginą nutvilkė veriantis žvilgsnis, kuris nekviestas palindo po jos permatoma blyškia oda, ėmė tekėti visomis gyslomis ir persmelkė iki kaulų. Nesuvokdama, kas čia ką tik nutiko, Eglė nusipurtė, norėdama atsikratyti jausmo, lyg į jos kūną būtų įėjusi kita siela. Visą tolimesnį kelią, nors ir skubėdama, jautėsi tarsi pagauta to veriančio žvilgsnio ir niekaip negalėjo iš jo ištrūkti.
Pasišokinėdama ji skriejo nuokalnėn besileidžiančia Kosciuškos gatve. Kažkas jos viduje sukirbėjo, tik pati negalėjo suprasti, kas tai buvo. Priėjusi gurgančią Vilnelę, trumpam stabtelėjo. Jai patikdavo kaskart praeinant pro šalį klausytis almančio vandens tarp įvairiausio dydžio akmenų, besibraunančio link Neries. Sulėtinusi žingsnius, kėblino pakrante ir prie Liaudies kultūros centro užlipo ant tiltelio. Vandenyje sumirgėjo neseniai matytas veidas. Jis gražus. Štai kas. Nepaisant to, kad atrodo kaip tikras valkata, jis turi kažką ypatingo. Kažkas slepiasi po visu tuo išsidraikiusiu gandralizdžiu ant galvos ir apskurusiais drabužiais, tame paslaptingame žvilgsnyje. Bet kodėl jai tai turėtų rūpėti? Kasdien susiduria su benamiais. Šitas dar vienas iš jų. Galbūt kaip ir visi kiti, rytoj per pietus jis ateis prašyti maisto. O dabar reikia mesti iš galvos, nes profesorė Litvinaitė jai nuraus galvą, jeigu penktą kartą iš eilės pavėluos.

 

– Panele, padėkit, nepraeikit pro šalį, – skubėdama iš Maximos Eglė išgirdo švokščiantį balsą, kalbantį jos nugarai.
– Atsiprašau, neturiu smulkių, – atsakė sumišusi po akimirkos, bekratydama centams skirtą piniginės skyrelį. – Bet galiu jums nupirkti maisto, užmokėsiu kortele, – bėrė greitakalbe atkištai kaulėtai rankai.
– Ačiū, apsieisiu, – burbtelėjo tas pats balsas.
– Pasiūlyčiau užeiti į Betaniją, bet panašu, kad ir ten negausite to, ko pageidaujate, – išsprūdo Eglei, nors buvo pasižadėjusi niekam nepamokslauti ir nenurodinėti, kaip kas turėtų gyventi.

Kasparas atsikrenkštė ir po nesuskaičiuojamo tylioje šikšnosparnių draugijoje praleistų dienų skaičiaus ištarė:
– Ką siūlo Betanijoje?
– Atsiprašau? – pasitikslino Eglė, ar į ją kreipiamasi. Atsigręžusi išvydo tas pačias akis. Pajuto, jog šios akys tiesiog išgręžė skylę joje. Kur jos matytos? Ne, ne prie šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Kažkur kitur, gerokai anksčiau, gal net kitame gyvenime? Akimirką Eglei pasirodė, kad ji jau seniai pažįsta veriantį šių akių žvilgsnį. Jis toks artimas ir savas, bet tuo pačiu paslaptingas ir bauginantis.
– Na, Betanijoje galite gauti šilto maisto, atsigerti arbatos, nusiprausti po dušu, – vardijo Eglė, nežiūrėdama į akis, sustingdžiusi savo žvilgsnį ant jo nešvarių, pajuodusiais, seniai nekirptais nagais pirštų. Ir vis tiek jo rankos buvo gražios. Iš delnų sklido nematomos energijos gijos. – Užeikite, pats pamatysite, ten bus gerokai šilčiau negu čia, o šeštadienį Tuskulėnų parke benamiams dalinsime miegmaišius, gal ir jums praverstų? – Tai pasakiusi Eglė susigėdo, juk jis sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir nusigauti iki Tuskulėnų parko nebus paprasta. – Jeigu norite, galiu padėti ir jus nuvežti, paneriu nebus taip ir toli arba galiu atnešti kad ir čia, jeigu dažnai čia būnate, arba kur pasakysite, – susijaudinusi tauškėjo be sustojimo.
– Ačiū, miegmaišio nereikia, turiu, – atsakė vyras. Jis ir dabar buvo apsirišęs raudonu šaliku, tiksliau apsimuturiavęs juo, nes buvo gerokai šalčiau.
– Puiku, tuomet lauksime jūsų Betanijoje, Paco gatvė 4, – skubėjo atsisveikinti Eglė. Negalėjo ilgiau tverti to iki kaulų besiskverbiančio žvilgsnio. „Po velnių, kas man darosi? Elgiuosi kaip kvaiša. Lyg būčiau nemačiusi benamių. Bet šitas nepanašus į valkatą. Nors atrodo būtent taip”.
Su nedideliu pirkinių krepšiu Eglė susimąsčiusi nukulniavo į savo prabangų butą Petro Rimšos gatvėje. Parsinešusi mangų, avokadų ir bananų, įpylė avižų pieno ir suplakė kokteilį. Begurkšnodama atsistojo prie molberto ir suprato, kad tikriausiai pabaigti darbo nustatytam terminui nesuspės. Faktas, kad per daug laiko praleidžia savanoriaudama. O dabar dar iš galvos neišeina tas neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vyras. Jis kaip koks vagis įsibrovė į jos mintis ir kėsinasi atimti brangiausią jos turtą – laiką, kurio ir taip amžinai trūksta. Betanijoje yra pakankamai savanorių, kurie rūpinasi neįgaliaisiais. Šis neįgalusis dar ir benamis, o benamiais ji taip priprato rūpintis, kad rodos, kitaip ir gyventi nebemoka. Bet baisiausia yra tai, kad kai jis į ją žiūri, jo žvilgsnis veria kiaurai ir žadina geismą. Jo balsas žemas, duslus ir jaudinantis. Ar jis ateis?

 

Trečiadieniai Betanijoje būdavo ypatingi, nes žmonių prigužėdavo gerokai daugiau, nei kitomis dienomis. Eglė sukosi kaip vijurkas, nešiodama ant stalų tirštos ryžių sriubos dubenėlius, paskanintus skrudintais kiaulienos gabaliukais. Daugelis bėdžių, baigę valgyti, niekur neskubėjo ir papietavę toliau sėdėjo prie stalų politikuodami ar šiaip spoksodami vieni į kitus. Nuo vienų stalų ji nurinkinėjo tuščius indus, kitiems nešė pilnus. Galvoje sukosi taip ir nebaigta drobė, liūdnai ir be spalvų stovinti ant molberto, o atsiskaitymas jau čia pat.
Plačiai prasivėrus durims pamatė jį. Niekieno nepadedamas jis šiaip ne taip įvairavo su vežimėliu į valgyklą. Visi stalai dar buvo užimti. Nedrąsiai apžvelgė nemenką patalpą ir joje susirinkusius žmones. Eglės rankos ėmė nevaldomai virpėti, tačiau daugiau savanorių šią akimirką salėje nebuvo ir jai pačiai teko prieiti prie jo.
– Sveiki, sekite paskui mane, surasiu jums vietą.
Jis nepratarė nė žodžio. Tylėdamas nuvažiavo prie staliuko. Eglė patraukė kėdę į šalį ir pristūmė vežimėlį prie stalo.
– Labas, – pasisveikino pagyvenusi moteris, nuo ilgų alkoholyje skandintų metų išsiplėtusiais kapiliarais ant abiejų skruostų. – Naujokas?
– Nelįsk prie žmogaus, matai, kad kaip nesavas, – subarė ją sunkiai liežuvį apverčiantis vyriškis.
– Gerai jau, gerai, valgyk, nesididžiuok, – pamačiusi Eglės atneštą sriubos dubenėlį su riekele duonos, – paragino moteris. – Matai gi, ir duonos gavai. Egle, gal ir mums kokį sausainį?
– Eglutė vos spėja suktis, Zitele, nueik ir pati atsinešk, – tyliai tarstelėjo kitoje stalo pusėje sėdinti senutė.
– Nematai, kad vos krutu, visus kaulus skauda, kojų nepavelku, – atšovė raudonskruostė Zita.
– Ne dėl kaulų nepaeini, Zitele, – senutė baigė valgyti ir palinkėjusi nematytam vyriškiui gero apetito. Ji buvo tokia mažutė ir sulinkusi, kad niekas nepastebėjo, kaip praeidama pro Kasparą jam kažką tyliai sušnabždėjo į ausį.
Kasparas taip ir nepratarė nė žodžio, tik linktelėjo. Dešimt mėnesių nevalgęs normalaus karšto maisto, jis kiekvieną šaukštą ragavo tarsi gyvybės eliksyrą. Mėgavosi kiekvienu ryžio grūdu, minkšti mėsos gabaliukai tirpo burnoje. Šiltas viralas užpildė visą kūną maloniai jaukia šiluma. Pirmą kartą jis pagalvojo apie namus. Tokius namus, kuriuose maisto kvapai vilioja į virtuvę, namus, kuriuose moteris kartu su prieskoniais į gaminamą maistą prideda tiek meilės, kad jis tampa ne tik kūno, bet ir sielos maistu.
– Mūsų vyriausioji ir vienintelė virėja Reda iš kirvio gali košę išvirti. Ar skaniai pavalgėte?
Vyras linktelėjo ir pasisuko su vežimėliu link durų.
– Leiskite, padėsiu, – pasisiūlė ir ištiesė ranką, – mano vardas Eglė.
– Ačiū, nereikia, aš pats.
Ji atsitraukė kaip nuplikyta. Šis vyras toks tolimas ir nė iš tolo neprisileidžia artyn.
– Gal pasakysite savo vardą?
Akimirką patylėjęs ir padvejojęs, vis dėlto atsikrenkštęs prisistatė:
– Kasparas.
– Labai malonu, užeikite dažniau, Kasparai. Sriubos užteks visiems, dar nėra buvę, kad kas nors iš Betanijos išeitų alkanas.
Eglė atidarė duris ir jis išvažiavo. Nulydėjo jį akimis ir netgi kilstelėjo ranką pamojuoti, jeigu netyčia atsisuktų. Bet neatsisuko. Dideli vežimėlio ratai nuriedėjo į stingdantį šaltį.

Prieš ketverius metus devyniolikmetė Eglė buvo abiturientė. Liekna ir daili, su banguojančiomis kaštoninėmis garbanomis aplink švelniai žalsvas akis, kurių vienoje spindėjo rusvai oranžinė dėmelė. Jie gyveno, galima sakyti, trise: Eglė, mama Nijolė ir ne kasnakt, bet pakankamai dažnai kartu nakvojantis ilgametis mamos draugas Robertas. Eglei atrodė, kad gyvenimas negalėtų būti geresnis. Robertas buvo verslininkas. Negana to, jis intensyviai domėjosi tapybos darbais, ypač jaunų šiuolaikinių menininkų ir jeigu dar per anksti būtų jį vadinti mecenatu ar filantropu, Eglė buvo įsitikinusi, kad garantuotai kažkada juo taps. Nors jis taip ir nevedė Nijolės, tačiau nupirko joms didelį šviesų butą prestižinėje P. Rimšos gatvėje. Vieną, patį šviesiausią kambarį su nedidele terasa, jie iškart atidavė Eglei, kad ši galėtų jame ne tik ramiai sau gyventi, bet ir tapyti. Aiškiai buvo matyti, kad ją kaip niekas kitas traukia kūryba spalvomis ir, besibaigiant paskutiniesiems metams gimnazijoje, beveik kasdien buvo kalbama apie tolesnius mokslus Lietuvos Dailės akademijoje. Robertas tam entuziastingai pritarė, nors mama ir netryško begaliniu noru matyti savo dukterį amžinai stovinčią prie molberto, padrikais plaukais ir kur tik įmanoma, išsitepliojusią dažais. Laisvalaikiui visa tai – prašom, kodėl gi ne, bet studijuoti dailę? Juk iš to reikės valgyti duoną, o žinant ir Roberto dėka pažįstant nemažai menininkų, buvo aišku, kad jų gyvenimas ne itin lengvas. „Turi būti išskirtinė, kad tave pirktų”, mama vis bandydavo kaišioti Eglei pagalius į ratus. Ir nors Eglė niekada mamai neprieštaraudavo, vis tik jai būdavo šiek tiek nejauku, kad mama nemato jos kaip dailininkės, juo labiau – kaip išskirtinai talentingos dailininkės, kuri be jokio vargo ne tik užsidirbs pragyvenimui, bet ir susikurs tokį gyvenimą, apie kokį svajoja ir savo paveikslais nusitapys sau puikiausią ateitį. Tai buvo jos svajonės, kurias Robertas besąlygiškai palaikė. Eglė pasitikėjo Robertu visu šimtu procentų. Jie dažnai kartu vykdavo į parodas. Ji padėdavo Robertui išrinkti vertingus paveikslus, iš kurių jis vėliau neblogai pasipelnydavo. Atrodė, kad jie abu tiesiog neišskiriami, galvoja vienodai, siekia tokių pačių dalykų. Robertas buvo itin rūpestingas ir atidus jos poreikiams, kaip turėtų būti tikras tėvas. Deja, tikrasis pasipustė padus jai dar negimus ir motinai vienai teko visa atsakomybė už šion žemėn atsibeldusį mažutį trapų kūdikėlį.
– Robertai, ateik, turi tai pamatyti. Atrodo, pagaliau pagavau tą nuotaiką, kuri visą mėnesį sklandė aplink mane, tik iki šiol nesugebėju jos perteikti. Aš tokia laiminga! – Eglė tryško nenusakomu džiaugsmu ir Robertas jos aplinkoje buvo vienintelis, galintis iš tikrųjų suprasti, ką reiškia, kai vis nepavyksta ir nepavyksta, ir staiga vieną dieną ištinka stebuklas.
– Aš čia, mieloji, – ką tik išėjęs iš dušo su nepriekaištingai išbalintu rankšluosčiu persijuosęs strėnas, Robertas atsistojo šalia jos. – Tobulas spalvų derinys! Nuostabu! Tau tikrai pavyko, – negailėjo pagyrų šis vos smilkiniuose žilstelėjęs, stangriu ištreniruotu kūnu prisišliejęs prie Eglės pagyvenęs vyriškis.
– Kaip manai, ar jis ko nors vertas? Na, jeigu užsimanyčiau jį parduoti? – su neslepiamu įkarščiu paklausė Eglė, nenutuokdama ir dėl to nieko nepastebėdama.
– Eglute, tu geniali! Tu tobula kaip ir šis tavo šedevras, – vyriškis žodžiais garbino merginą, vis labiau glausdamasis prie jos ir nebesuturėdamas rankų. Po milimetrą, kad jos neišgąsdintų, vyras spaudėsi prie liauno merginos kūno, nubraukė nuo akių užkritusią garbaną. – Jeigu tu norėsi jį parduoti, tau atsivers visi keliai. Aš paklosiu juos tau po kojom. Pažadėk man, kad aš būsiu pirmas, kuriam pasiūlysi pirkti šį paveikslą!
– Eik jau, aš dar nutapysiu tiek paveikslų, kad nebus jų kur dėti, – nejaukiai pasijutusi, tačiau besijuokdama, Eglė ėmė trauktis nuo jo tolyn.
– Nesijuok, aš nupirksiu visus tavo paveikslus. Parduosiu juos pačia brangiausia kaina garsiausiuose aukcijonuose. Egle, aš mylėsiu tave taip, kaip niekas kitas to nesugebės!
Eglės mintys susijaukė. Ji ėmė nebesuprasti, ką jis kalba. Tuo tarpu Roberto rankos apglėbė ją ir rankšluostis nuslydo ant grindų. Eglė aiktelėjo, patekusi į stiprų vyro glėbį.
– Robertai, ką tu darai? Paleisk mane!
– Tik nesakyk, kad nelaukei šito! Juk tam mane ir pasikvietei, mažute, – šnabždėjo Robertas ir prisispaudęs ėmė laižyti mažučiu, paties dovanotu auksiniu auskariuku papuoštą ausies lezgelį.
– Ką čia šneki? Pakviečiau tam, kad parodyčiau paveikslą. Norėjau pasidžiaugti kartu su tavim. Robertai, kodėl taip elgiesi? – Eglė muistėsi, bet niekaip nepavyko ištrūkti iš stipraus vyro gniaužtų.
– Mažute, aš tau suteiksiu tokį malonumą, nuo kurio neteksi savitvardos ir prašysi dar ir dar, kaip besotė tavo motina, – švokštė Robertas. – Pagaliau tu suaugai ir mes galėsime tai daryti nevaržomi. Taip ilgai šito laukiau! Negi manai, kad veltui tave lepinau ir popinau? Išaugai tokia, apie kokią aš ir svajojau.
– Gal kvaištelėjai? – Eglė ėmė jį spardyti. – Tu man kaip tėvas, tu gi mano mamos vyras, po velnių!
– Nesu aš jos vyras, o tu nesispardyk, – jis pakėlė merginą kaip pūkelį ir besimosikuojančią mestelėjo ant jos siauros lovos, tą pat akimirką užguldamas visu svoriu. – Būsi mano, patinka tau tai ar ne!
Eglė buvo tokia apstulbusi, jog nepajėgė šaukti. Ji tiesiog neteko amo. Buvo baisu. Baisiausia tai, kad jau kurį laiką ji geidė mylėtis, svajodavo skaitydama meilės romanus ir mielai būtų norėjusi tai patirti iš tikrųjų. Bet ne su juo, ne su savo motinos vyru! Jai devyniolika ir didžioji dauguma klasiokių buvo ne tik patyrusios bučinių teikiamus malonumus, bet didžioji dauguma turėjusios ir lytinių santykių.
Ji cypė ir draskėsi prispausta prie lovos, bet supratusi, kad niekaip neišsilaisvins, aprimo ir tiesiog pasidavė. Iš po užmerktų akių sruvo ašaros, nes tai jau įvyko. Jos pirmas kartas, kurį taupė išrinktajam, mylimam, iš pusės žodžio ją suprantančiam žmogui, pasiruošiam dėl jos visus kalnus nuversti, įvyko. Ir tai buvo būtent toks žmogus, apie kokį ji būtų svajojusi – artimas, supratingas, atidus, suprantantis ją iš vieno žodžio, o dažnai ir be žodžių, bet jis buvo ne tas. Dieve, jis buvo visai ne tas!
Akimirką, kai jis baigė ir pagaliau nuo jos nusirito, duryse spragtelėjo raktas. Eglę apėmė siaubas supratus, kas netrukus atsitiks. Bet ji neturėjo jėgų tam sustabdyti.
– Brangusis, štai ir aš, – linksmai šūktelėjo įeidama Nijolė ir nusispyrė aukštakulnius batelius.
Moteris buvo graži ir jauna ne pagal metus. Tobulai lygiai sušukuoti plaukai, visada pasidažiusi ir pasitempusi, moteriška ir viliojančiai kvepianti, Nijolė kaip viesulas įsiveržė į valgomąjį ir stabtelėjo iš netikėtumo.
– Robertai, tu nuogas? Sujaudinsi mane! –  sukikeno. Bet Robertas prasmuko pro ją netaręs nė žodžio į vonios kambarį, kur buvo palikęs drabužius.
Pamačiusi praviras Eglės kambario duris, Nijolė kyštelėjo galvą vidun, nors ir nesitikėjo ten nieko pamatyti. Jai neatėjo į galvą mintis, kad Robertas šlaistytųsi nuogas namuose esant Eglei.
– Egle? Tu namie? – vis dar nesuprasdama, kas čia vyksta, paklausė dukters. – Kodėl verki, brangute?
Mamos žvilgsnis užkliuvo už ant grindų besimėtančių kelnaičių, į kurias spoksojo suakmenėjusios po patirto šoko Eglės akys. Ji tiesiog gulėjo ant lovos ir be garso raudojo.
– Egle, ar jis… Ar Robertas? O Viešpatie, negaliu patikėti!
Motina stvėrėsi už galvos, bet po akimirkos susiėmė, atsiklaupė prie dukters lovos ir apsikabinusi ją ėmė siūbuoti. Nebuvo žodžių. Švelniai glostė jai plaukus, bučiavo ašarų išvagotus skruostus.
– Atleisk man, mieloji, turėjau tai numatyti. Kaip galėjau būti tokia akla, – kaltino save. – Kaip galėjau nematyti to, kas vyko tiesiai prieš pat mano nosį?
Robertas tyliai kaip katinas išslinko iš vonios, nenorėdamas sukelti nė garso, pasiėmė batus į ranką ir norėjo nepastebėtas išslinkti iš namų, bet pagautos skersvėjo, durys smarkiai trinktelėjo.
Šio garso pažadinta, lyg atsitokėjusi iš hipnozės, Nijolė jam pavymui sušuko:
– Teisingai, nešdinkis iš čia, padugne! Kas padaryta, to nepakeisi. Bet mes neleisime, kad šitai mus sugniuždytų! Neleisime, kad kažkoks niekšas gadintų mums gyvenimą! Ar geri kontraceptines?
Eglė nesuprato mamos klausimo, todėl vis dar tylėjo. Mama ją papurtė sugriebusi už pečių:
– Ar girdi ko klausiu? Geri kontraceptines?
– Ne, mama, juk žinai, kad negeriu.
– Taip… varge, tas nusmurgėlis… tau juk tai pirmas… tebūnie! Po velnių viską! Tų gašlūnų sėklos gyvybingos iki mirties. Nedelsiant reikia Postinoro. Eik, nusiprausk, aš viską sutvarkysiu ir greituoju būdu nuskuosiu į Eurovaistinę. Po pusvalandžio būsiu namuose. Pasistenk nesinervinti, mieloji, viskas bus gerai!
Eglė kaip apdujusi nulingavo į vonią, o motina skubiai nutraukė nuo lovos sukruvintą paklodę ir išmetė tiesiai į šiukšlinę. Apimta isterijos, šluote šlavė nuo lentynų visus Robertą primenančius daiktus. Tada akimirką susimąstė. Ko jam galėjo trūkti? Ko ji nedavė jam, kad prireikė lįsti prie dukters? Eidavo kartu į visus verslo susitikimus, jeigu tik jam reikėdavo poros. Važiuodavo su juo į keliones, užimdavo konkurentų moteris, apžavėdavo vyrus. Iš visų jėgų stengėsi būti tobula partnere šitam visko pertekusiam subingalviui. Bet jam ir to buvo negana. Jam prireikė jos brangiausio turto. Pati savęs visai negailėjo. Jeigu norės, turės bet kurį vyrą. Jos pažįstamų ratas buvo milžiniškas, nuo verslininkų iki menininkų, nuo politikų iki kunigų. Net ir vyskupą nesunkiai suvystytų įsigeidusi. Laikas geriausias gydytojas, viskas pamažu vėl stos į savo vietas. Sustabdžiusi savo viena per kitą besiritančias mintis, Nijolė apsiavė sportbačius ir išskubėjo į vaistinę. Juokinga bus, kai tokio amžiaus moteris paprašys tabletės po nesaugių santykių, šmėstelėjo jai. Kad tik ta tabletė būtų veiksminga.

 

Kad ir kiek besipraustų, Eglė visąlaik jautėsi nešvari. Ji negalėjo suvokti, kad mamai svarbiausias vienintelis dalykas – kad tik ji nepastotų. Visa kita jai atrodė niekai, nes absoliučiai viskas gyvenime praeina ir nėra nieko, ko neišgydytų laikas. Mama neišliejo nė vienos ašaros dėl tokio siaubingo savo ilgamečio gyvenimo draugo poelgio. Pasiuntusi jį kuo toliau, aukštai iškėlė galvą ir apsiavusi aukštakulnius jau sekančią dieną iškaukšėjo į medžioklę.
– Mes niekur nesikraustysime iš šio buto, – pareiškė prie pusryčių stalo, prieš tai iškepusi savo firminį omletą ir tempte ištempusi Eglę iš lovos. Nes jei būtų buvusi jos pačios valia, visą dieną būtų prasivoliojusi prieblandoje paskendusiame kambaryje, nuo viso pasaulio ir pačios savęs pasislėpusi po antklode.
Naktį po to įvykio Eglė miegojo kartu su mama jos miegamajame. Plačioje dvigulėje lovoje, kurioje miegodavo ir jis. Nepaisant to, taip buvo lengviau, negu miegoti vienai savo lovoje, kurioje visa tai įvyko. Mama niekada nekalbėjo tiesiai, vis sakydavo „tas įvykis”, reikia užmiršti „tą įvykį”. Bet iš tiesų tai buvo ne kas kita, o jos asmeninių teisių į savo kūną pažeidimas, kuris vadinamas išprievartavimu. Būtent taip. Jos nesikreipė į policiją. Niekam apie tai nepasakojo. Tai buvo jųdviejų paslaptis. Vis tik Robertas buvo gana žinomas Vilniaus verslininkas įvairiuose sluoksniuose. Didžiausia bausmė jam bus ta, kad Nijolės nebebus šalia jo. Visi klausinės, jam teks išsisukinėti. Nijolė buvo jo puošmena, nesvarbu, kad ne ilgakojė jauniklė trumpu sijonėliu. Nijolė skleidė tokį žavesį, kad jam atsispirti buvo tiesiog neįmanoma. Jauni vyrai ryte rijo ją akimis, ką jau kalbėti apie bendraamžius ar vyresnius.
– Mama, aš neištversiu. Nenoriu čia gyventi, negaliu kiekvieną kartą vis apie tai galvoti, o negalvoti nepavyksta. Tas vaizdas ištisai man stovi prieš akis.
– Turėk kantrybės, mieloji, apsiprasi. Šis butas vienintelis vertingas dalykas, kurį gavau iš to padugnės ir nesiruošiu jo atsisakyti. Tiek daug jam paaukojau, kad pusės milijono eurų vertas butas tikrai ne per didelis atlygis už mano gražiausius metus. Be to, jis registruotas mano vardu. Žinai, štai kas man ką tik šovė į galvą – perrašysiu jį tau. Rytoj pat nueisiu pas notarą ir sutvarkysiu dokumentus. Tegul bus tai bent šiokia tokia kompensacija už šitą šlykščią kiaulystę!
– Mama, gal tu iš proto išsikraustei? Aš nenoriu čia būti, o tu užsimanei mane įkalinti amžiams?
– Baik, Egle, niekas nevers tavęs čia gyventi. Galėsi jį išnuomoti arba parduoti. Kaip tau norėsis, bet tik neskubėk. Turi praeiti laiko, kad galėtum priimti protingą sprendimą.
Eglė nebenorėjo tęsti šio beprasmio pokalbio, nes žinojo, kad jeigu mama kažką įsikalė į galvą, su niekuo neišmuši. O ypač jai patikdavo tokios spontaniškai gimusios mintys, kurias ji laikė kosminėmis mintimis. Jos ateidavo pačios, neišmąstytos, tarsi iš kosmoso ir ji būdavo tikra, kad šias mintis reikia žūtbūt įgyvendinti.

Nepraėjus nė porai savaičių, Nijolė jau turėjo kam įsikibti į parankę ir lankyti parodas, koncertus bei vakarėlius. Blogiausia buvo tai, kad naujasis jos draugas diplomatas ruošėsi po mėnesio išvykti į Briuselį ir pasiūlė Nijolei vykti kartu. Nei vieno jų nebesaistė jokie saitai, Eglei pavasarį suėjo devyniolika, ji puikiai išlaikė baigiamuosius egzaminus. Iki išvykimo turėtų paaiškėti ir stojamųjų į Dailės akademiją rezultatai. Jeigu viskas pavyks ir įstos, tuomet jos rankos bus atrištos keliauti kur tik širdis geidžia. Kol dar Eglė nebuvo baigusi gimnazijos, Nijolė jautė pareigą būti šalia jos, juo labiau, kad ir Robertas ją laikė arti prie savęs. Net ir labai panorėjusi, kažin ar būtų ištrūkusi. Bet dabar, kai Eglė taps studente, jos niekas Vilniuje nebelaikys. Studentai į Vilnių suvažiuoja iš įvairiausių Lietuvos provincijų, gyvena bendrabučiuose, nuomojasi butus, o Eglei viskas padėta ant lėkštutės ir dar mama nekvaršins galvos. Ko daugiau norėti jaunai merginai? Gal pradėjusi studijuoti susiras draugą. Jai tai būtų į naudą, galvojo Nijolė. Po tokių įvykių reikia, kad kas nors nuplautų siaubingus pirmo karto prisiminimus, o kiti kartai paslėptų juos visiems laikams. Aišku, reikia gero meilužio. Tie jaunikliai kažin ar sugebės padaryti taip, kad iškarto viskas stotų į vietas. Jai reikia vyresnio, bet ne pernelyg. Tik jau ne kokio Dailės akademijos studenčioko, bet ir ne profesoriaus, gink Dieve. Nijolė užsimerkė ir prieš akis jai iškilo vaizdinys. Tiesiog nuostabu! Mano kosminės mintys, jūs kaip tik laiku!

Asta Skliutė „Kalėdų feniksas“

Dalyvauju Imbierinės širdelės projekte, nes jis paskatino mane išsikelti iššūkį – parašyti 20 000 žodžių istorijà. Niekada to nesu dariusi ir iš pradžių atrodė, jog užduotis neįveikiama, bet paaiškėjo, jog tiek žodžių istorijai yra gerokai per mažai 🙂
Įdomu buvo pagaliau pačiai patirti kitų rašančiųjų patirtį, jog veikėjai patys nulemia siužetą ir gyvena savo gyvenimus. Galiu patvirtinti, jog tai tikra tiesa. Ačiū Lavisa Spell už nuostabù patyrimà!

Mano istorija gyvenimiškai skaudi. Tiesiog rašiau tai, kas “rašėsi”. Tačiau visada yra kelias ir galimybės skausmą transformuoti į šviesesnius jausmus.
Patyrusi artimo žmogaus prievartą, Eglė ieško nusiraminimo vienuolyne, kur atranda dvasingumą, o pakeliui ir savanorystę. Kasparas po mylimos moters netekties netenka noro gyventi ir atsiduria pačiame dugne. Ji bus jo šiaudas, jis bus jos ramstis. Du jauni žmonės, dvi skaudžios istorijos, du skirtingi išgyvenimai. Jiems lemta susitikti ir parodyti šviesą vienas kitam, kurią abu nešiojasi savo širdyse. Kad ir kas nutiktų, žemėje visada bus vietos artimo meilei ir sielos atgimimui.

Advento šeštadieniais www.lavisaspell.lt puslapyje mano istorija “Kalėdù feniksas” lauks jūsù ir jeigu ras atgarsį nors vienoje širdyje, vadinasi būsiu rašiusi ne veltui 🙂
#imbierinėširdelė2022
Projekto globėja @lavisaspell