TOMAS
Toks netikėtas buvo tas susitikimas su Violeta. Tik grįžau ir štai tau sprendimai ateina savaime, nebereikia svarstyti, kur dėtis per šventes. Jei ne tas pakvietimas gal būčiau garaže mašinas ruošęs, vis geriau, nei namie prie televizoriaus, o ir namais to savo būsto vadinti negaliu. Nejaukus ir tiek, atrodo viskas gerai, bet pastaruoju metu atsirado toks ilgesys, jog Maironį deklamuoti galėčiau:
„Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;“
Tokia ilgesinga darosi ta mano vienatvė.
O Violetai nieko nepajutau, buvo smagu susitikti tik tiek. Per tuos porą metų tiek visko sukrito, jog siela ištuštėjo, įvykiai vienas po kito, ligos, praradimai, darbas, dienotvarkė, jaučiausi kaip kareivis, tik pirmyn be jokio atsikvėpimo. Kartais sau atrodau iki koktumo teisingas ir pareigingas, bet kitaip neišeina. Ar taip nutiko tada, kai Ieva išsikraustė? Gal, iš pradžių net neatrodė, kad man tai svarbu, bet po kiek laiko suvokiau, kad skauda širdį, net pas gydytojus pradėjau lankytis, nieko nerado, o ką galėjo rasti? Didelę skylę sieloje, lyg nuo bombos po sėkmingos atakos? Bet manęs niekas neatakavo, čia pats buvau užsiciklinęs ties savo tikslais ir norais, todėl nemačiau, kad jai su manimi trošku, nyku, šalta ar dar kažkaip kitaip, todėl pabėgo su trenksmais, ką kalbėjo nesvarbu, nes žodžiai nieko nereiškia, o kai reikia pateisinti nevykusiai drauge praleistus metus ir tų tinkamų pateisinimų nesurandi, kyla pyktis, dėl savo paties kvailumo ir tas pyktis ima sprogdinti iš vidaus. Norėjau ją pasmaugti ir nedaug betrūko, bet susivaldžiau, negirdėjau jos žodžių srauto, stengiausi negirdėti, kad tik vėliau neprisiminčiau, nes įstrigs ilgam, o tada jau batai, tada jau savigrauža ir nemiga garantuotos, o toliau ir kiti reikalai. Jei atvirai, manau, kad ji įsimylėjo, tą ištysėlį bendradarbį, mačiau juos kartu, juk širdžiai neįsakysi. Gal todėl nenorėjo vaikų, nebuvo tikra, kad šalia manęs įsivaizduoja visą likusį savo gyvenimą, o kitaip man netiko, tą jai ir pasakiau. Gal be reikalo, bet per vėlu graužtis. Dabar kiek atlėgo, susitaikiau ar ėmiau paprasčiau žiūrėti į viską. Kai moterį apkabini per pečius iš karto žinai, kad ji eis su tavim, nesvarbu visam gyvenimui ar tik tam kartui. Važinėjau į kalnus, pradžioj ėjau, kad užsimirščiau, po to pripratau ir grįžus jau po savaitės to adrenalino imdavo trūkti. Surinkau porą tokių pat bepročių ir ėmėm keliauti drauge, tapau lyg ir instruktorium, tada suorganizavau internetinę parduotuvę, miegmaišiai, batai, striukės, kuprinės, viskas, ko reikia tokioms kelionėms. Galėjau gyventi ramiai, bet pats vedžiojau grupes, kalnuose viskas kitaip, ten tu dievas, bet ne tai svarbiausia, pripratau galvoti už visus ir spręsti, visada tai dariau, bet dabar tai įgijo kitokią prasmę. Pasitaikydavo visokiausių kuriozų, juk moterų visada keliauja daugiau, nei vyrų, o vienišos širdys kalnuose ima įsivaizduoti daugiau, nei iš tikrųjų yra. Paprastai tokie romanai baigdavosi sulig grįžimu namo. Nei karto neturėjau noro pratęsti, o gal, kaip dabar populiaru aiškinti, vis dar nebuvau pasiruošęs rimtiems ilgalaikiams santykiams, nemanau, kad ką nors nuvyliau, nes nieko ir nežadėjau. Kažkaip jos visos tą suprasdavo, moterys turi žvėrišką intuiciją, supranta kas ir kaip be žodžių, todėl dažniausiai žino, kada nebeverta gaišti laiko, bent jau tos, kur eina į kalnus. Tiesa, viena dama iškrėtė keletą siurprizų, bet gal nereikėjo jai skirti dėmesio tada, čia buvo mano klaida. Kvailokai susiklostė, bet ką dabar padarysi, net ir didžiausi teisuoliai ne visada pasielgia teisingai.
O, Vilė- tikra gražuolė ir vis dar pati nuostabiausia, bet dabar galėčiau pasakyti – draugė, jos grožis spindi, bet neakina, jai nereikia pastovumo, jai reikia audros, bangų, palankaus vėjo ir dar daug ko, už ką paaukotum gyvenimą. Bet aš tam tikrai nerinku, man ramybė arčiau širdies.
Nežinojau, ko tikėtis iš to vakarėlio, bet tai buvo gera mintis, pagaliau gal kažkas padės man ištrūkti iš to rato, kurį pats sau ir nusibrėžiau, o išeiti vienas nebepajėgiu, gal nenoriu, nes nematau prasmės. Galima sakyti laukiu, kol kas nors mane tos prasmės pripildys, nesvarbu kas tai būtų, nauja idėja, beprotiška vizija ar moteris, bet geriau moteris, nes labiausiai ilgiuosi meilės, tokios kasdieniškos, paprastos, su kavos puodeliu ryte, prisvilusia kiaušiniene, nežinau kodėl toks vaizdinys, lyg laukčiau ar tikėčiaus visiškai nesugebančios gaminti moters savo virtuvėje. Už tą „savo“, ko gero, gaučiau velnių nuo motinos, gerai, kad manęs negirdi, nes visada kartodavo, jog nėra baisiau moteriai, kai jai kas ima priekaištauti, jog čia ne jos virtuvė, lyg tai būtų svarbu šiais laikais¡ „Viskas yra svarbu, sūnau, -sakydavo ji,- kiekvienas žodis ar žvilgsnis, kiekvienas dovanotas žiedas, kai myli tai pasako labai daug, o jei meilės nėra, tai pasako dar daugiau. Todėl turi stengtis nudžiuginti savo moterį, kitaip ji nesijaus šalia tavęs saugi, o tai be galo svarbu. Pats pamatysi vėliau, kad tik ne per vėlai…“
Dienos prabėgo greitai, darbų užgriuvo begalės, todėl daug galvoti nebuvo kada. Paskambinau Letai, klausdamas, ar vakarėlio idėja dar galioja. „Žinoma¡- džiaugsmingai šūktelėjo ji.-Būtinai ateik ir nevėluok¡“
Vėlavau, nedaug, gal dvidešimt minučių, kamščiai visur, o dar gėlių nespėjau iš anksto nusipirkti. Norėjau bijūnų, bet argi rasi jų viduržiemį? Apsidžiaugiau pamatęs alyvas, man pasirodė, svarbu išrinkti tinkamas gėles. Lilę pamačiau iš karto, ji stovėjo virtuvės tarpdury su pilnu dubeniu auselių ir šypsojosi kaltai drovia šypsena, taip šypsosi šeimininkės, kurios nežino, ar jų vaišės patiks svečiams, o joms tai be galo svarbus gyvybės ar mirties klausimas. Tad iš karto supratau, kodėl išrinkau alyvas, nesvarbu, kad viena puokštė abiems, nes žinau, kad alyvų ieškosiu kasmet tuo pačiu laiku iki gyvenimo pabaigos. Jei kam kyla abejonių, jog taip būna, leisiu netikėti manim, kiekvienas tai turi patirti pats. Dabar tik neaišku, kaip reikės teisingai išlaviruoti tarp jų abiejų, bet kaip nors, vakarėlis dar tik prasideda.
Ričardas man pasirodė toks, kaip čia pasakius „apie nieką“, dar savo vietos neradęs, spurda, blaškosi, bet nežino nei kur eiti, nei kada sustoti. Jam reikia, kad kas nors kelią parodytų, ir bijau, kad tai kam nors gali tekti kelią rodyti visą likusį gyvenimą, bet tai nėra blogiausias variantas, gal dar išmoks. Leta atrodė kiek prabangiau, nei tada, kai atsitiktinai susitikom gatvėje, jokių vaikiškai juokingų atributų, nebent tos minkštos šlepetės su bumbulais, bet čia ji taip specialiai, manau, nori vis įrodinėti savo nepriklausomybę, nors tai niekam daugiau nerūpi, išskyrus ją pačią. Kita jos vietoj būtų pasitikus smailiais aukštakulniais ir vakarine suknele su tokia iškirpte, kuri mažai ką slepia. Bent jau ta ankstesnioji Leta, kurią pažinojau kažkada buvo linkusi daryti įspūdį ir savotiškai tuo mėgaudavosi, o dabar panaši į mažą mergaitę, kuriai daug žadėjo, bet pasirodė, kad visi pažadai nėra nieko verti, nuo ko darosi liūdna, vieniša ir ilgu. Aš ją supratau beveik taip pat gerai kaip save, todėl panorau tiesiog apkabinti stipriai ir tyliai pakuždėti į ausį, kad viskas bus gerai, kartais tai padeda labiau, nei viso pasaulio pinigai, bet susilaikiau, bijodamas, kad ne taip supras ir tada vakaras pakryps visai netinkama linkme. O Lilė- tai jau visai kas kita, tokia miela ir jauki pasirodė, lyg būtumėm drauge nugyvenę visą gyvenimą, tik ji dar to nežino ir kaip jai tai pasakyti neišgąsdinant, kol kas neįsivaizduoju, bet prieš akis visas ilgas Kūčių vakaras ir Kalėdos taip pat, daug ko gali nutikti, bet turiu būti budrus, nes net neįsivaizduoju, kieno čia kokie planai ir ketinimai, o atspėti dar kol kas sunku. Todėl sėdžiu prie stalo ramiai ir kemšu viską iš eilės, skanu be proto, senokai naminiu maistu besimėgavau, o čia viskas kaip turi būt pateikta, tradiciniai, kiek primiršti skoniai ir spygliuočių kvapas. Apsidairęs paklausiu:
-O kur eglutė?
-Mes tik šaką papuošėm,- tyliai ištaria Lilė, nepakeldama akių nuo lėkštės,- man vis dar gaila tų nukirstų eglių, juk jos gyvos.
-Oj, nepradėk, – įsiterpia Leta,- Ta eglių kirtimo tema niekam neįdomi.
-O aš pritariu Lilei,- sakau, norėdamas įgyti palankumą, iš tiesų ir aš galvoju panašiai, bet niekada dėl to nesiginčiju.- Man patinka spygliuočių kvapas, nes taip kvepia vaikystės prisiminimai ir dovanų laukimas, bet pats mieliau rinkčausi dirbtinę eglutę.
-Plastiką?- vienu metu šūkteli Leta ir Ričardas.
-Taip, -sakau ramiai,- praktiška ir patogu, užtenka ilgam ir spygliai nebyra.
-Jokios romantiks,- burbteli Leta ir akies krašteliu stebiu, kaip šypsosi Tomas, panašu, kad viskas krypsta teigiama linkme, gal tikrai ta vakarė žvaigždė perskaitė mano norus ir bent jau šį vakarą yra linkusi juos išpildyti, įsmeigiu akis į langą, nežinau, ar matau žvaigždę, bet mintyse jai padėkoju.
Labai stengiuosi neišsiduoti, bet akys vis sustoja ties Lile. Nejučia pagalvoju, ką reikės pasakyti Oksanai, tų kelių susitikimų metu pajutau, kad tampu jai gana svarbia atrama, tokioj aplinkoj kiekviena moteris ieško prie ko prisiglausti, nes bet koks, kad ir pats trumpiausias, bet tikras ryšys, leidžia patikėti, kad gali gyventi ir nebijoti. Reiks jai kažką gražaus pasakyti atsisveikinant, padėsiu kuo galėsiu ir toliau, bet santykius teks perjungti į draugišką režimą, nenoriu nei pats painiotis, nei nieko kito įpainioti į neturinčių ateities susitikimų maratoną, nes tuomet skausmo išvengti nepavyktų nei vienam. Mačiau visokių situacijų, kiekvienam savo, o mano kelias toks, kokio noriu, pats ir renkuosi.
Labiausiai mėgstu gerą ir sultingą kepsnį, traškia plutele, kiek apskrudusį, ilgokai pastovėjusį karštoje orkaitėje, geriau keptą ilgai žemoje temperatūroje, kas labai atitinka dabartinio lėto gyvenimo principus, bet neperkepusį, vis dar sultingą, kai mėsa pleišėja vos įsmeigus šakutę. Pusę gyvenimo už tokį kepsnį atiduočiau dabar, bet manęs laukia, greičiausiai ypatingai nuobodi Kūčių vakarienė su dviem damom, vieną kurių pažįstu labai gerai, nors abejoju, ar ji mane prisimena, o kitos beveik neprisimenu, bet tikrai žinau, kad ji mane oj kaip prisimena ir abejoju, ar dažnai geru žodžiu mini.
Nupirkau vyno, gero ir brangaus, ilgai rinkausi vynotekoje, geriau būčiau tokiai progai ką nors stipresnio prigriebęs, bet nurodymas buvo tik vynas. Kad tik nesugalvotų paversti jo glintveinu, nes tuomet man vakarėlis pasibaigs neprasidėjęs. Na, tikiuosi bent baltos mišrainės bus, tad alkanas neliksiu, nes tie Kūčių valgiai tikrai nėra mano stichija, mieliau kur nors picerijoje dabar leisčiau laiką su alaus bokalu, bet vyliausi, gal vis dėlto kaip nors visgi kas nors atsitiks, pavyzdžiui, į žemę nukris atseroidas ir vietoj Kūčių vakarienės mes visi bandysime išsigelbėti savo varganus gyvenimus ir galbūt man net pasiseks, nes liksime dviese, aš ir Violeta. Fui, net nusipurčiau, juk mintyse paaukojau visą žmoniją, kad Leta turėtų progą pagaliau mane pastebėti. Paaugliški svaičiojimai, niekaip iš jų neišaugu, kakžkas kartą sakė, jog galėčiau kurti stulbinančius scenarijus Holivudui, jog būtinai turiu pabandyti, nes kino industrija merdi vien dėl tokios banalios priežasties, jog trūksta gerų scenarijų, todėl kartoja tas pačias istorijas įvairiausiom variacijom arba imasi ilgiausių serialų apie adokatus, karališkas šeimas ir pan., nes tai visada domino ir domins žmoniją.
Nuo vaikystės mėgstu fantazuoti, perkurdavau filmų pabaigas, jei man nepatikdavo nelaimingas finalas, mintyse rašydavau patikusių knygų tęsinius ir t.t. Bet iki šiol nesu parašęs daugiau nei tris puslapius, jei kalbam apie vieną kurią istoriją, nes neturiu kantrybės, o dar labiau neturiu tikėjimo, kad man pavyks.
Bet grįžkim prie Violetos, jos vardas man dar vis veliasi burnoje, kai bandau ištarti garsiai, todėl lengviau sakyti Leta, bent nesusipainiosiu. Pamačiau ją vienam vakarėlyje, podiumo žvaigždė linksminosi po kažkokio sėkmingo pristatymo, ją supo įžymybės, tebuvau nežymus kviestinis svečias, patekęs netyčia, nes mano veidas atsitiktinai gerai įsiamžino vieno populiaraus fotografo nuotraukoje. Neturėjau iliuzijų, tas kelias ne man, jaučiausi ne savo vietoje, o dar tie alkani moterų žvilgsniai.. Brr visai nesmagu, kai tave glosto akimis turtingos damos ir tikisi, jog spės užfiksuoti, kam šį vakarą atiteksi, lyg būtum koks pereinamas prizas. O mokykloj mane laikė pleibojum, nusipelniau to vardo, nes galėjau rinktis bet kurią, ką ir dariau sėkmingai, nes pačios siūlėsi, viena beprotė nežinia ko prisiuosčius ilgai suokė, kad turiu jai būti pirmas, nes jos pirma patirtis privalo būti su toulu vyruku ( patikėkit, iki tobulybės man buvo kaip iki mėnulio, bet, prisipažįstu, buvo kažkiek ir malonu, tas nuolatinis dėmesys pradžioj žavėjo, tik vėliau ėmė nervinti) nei ten pirmas buvau nei ką, žaidimai ir tiek. O štai su Lile kažkaip nevykusiai išėjo, nesmagiai jaučiausi, nereikėjo, prisimenu, kad kabinau Jūratę, o kaip atsirado Lilė žalio supratimo neturiu. Nenorėjau prisiminti, bet tas susitikimas, gerai, kad ji taip draugoviškai reaguoja į mane, panašu, kad jokių vilčių ir neturi, tas kvietimas- tai kažkas kito, bet gal klystu.
Tad nevykėlis rašytojas, apie kurį pasaulis dar nieko nežino, buvęs pradedantysis modelis, netyčia tapęs TOP šio mėnesio kurjeriu, stovi prie durų su prabangaus vyno buteliu rankose ( antras yra kuprinėje, dėl viso ko) ir nerūpestingai spaudžia skambutį.
Duris atidarė Leta. Jos žvilgsnis slysta mano veidu, lyg kažko ieškodamas, o tada pražysta šilta šypsena:
-Sveikas, Ričardai, užeik. Tave Lilė pakvietė?
O ne, ji prisimena net mano vardą. Viskas puiku, vakarėlis prasideda. Ir čia atūžia visa įraudus Lilė ir pakimba man ant kaklo.
-Jau galvojau, kad neateisi, kažkokia nuojauta, oj kaip bijojau, bet dabar tu čia, kaip gerai,- bėrė ji greitakalbe, o aš varčiau akis, norėdamas parodyti Letai, kad man tas džiaugsmo protrūkis nesuprantamas, bet ji greitai dingo ir man nebeliko nieko daugiau, kaip nutaisyti be galo džiaugsmingą veido išraišką, kas labiau tiko šiai situacijai, nei ilgesingas Letą nulydintis žvilgsnis.
-Leta, susipažink! Čia Ričardas!
-Aš puikiai žinau, kas jis toks, – dainingai išskandavo Leta iš kito kambario ir supratau, kad lengva nebus.- Tu jai ką nors sakei apie mane?
-Ne, ką tu! Juk susitarėm, jokių pasakojimų, kad tik ateitum. Aš atsakinga už maistą, o Leta organizuoja programą.
-Tai bus dar kažkokia programa?- klausiu įtardamas ką negero.
-Taip, bus, kaipgi be programos?- išdainuoja Leta, jos balse man pasivaideno lengva pašaipėlė.- Bus klausimų atsakymų vakaras, dalinsim degtuką, tada suksim butelį. Tikiuosi vyno atnešei?
-Kas čia jai užėjo?- pašnibždom pratarė Lilė ir mes abu susižvalgėm lyg suokalbininkai.
Na, bent jau turiu vieną patikimą partnerę šio vakaro žaidimuose.
-O kas bus ketvirtas?- paklausiau garsiau, nei derėjo.
-Oj čia baisi paslaptis, kurią netrukus sužinosite,- linksmai nuskambėjo Violetos balsas.- Tai tooooks geras mano pažįstamas, jūs abu būsite sužavėti.
-O tu?- išsprūdo Lilei.
– Aš dėl jo visai pamečiau galvą, pamatysit, kai ateis.
Per prievartą nusišypsojau, apsimečiau, kad man smagu arba nei velnio nerūpi. Jei tas paslaptingas ketvirtas dalyvis jai iš tikrųjų rūpi, man niek nebelieka, kaip tik laikytis arčiau Lilės, o to norėjau mažiausiai. Tada pastebiu juokingą nykštuko kepurę ir tuoj pat ją pagriebęs užsimaukšlinu ant galvos.
-Na, kaip man tinka? Juk čia tavo, Lile, tas atsisveikinimo su paauglyste stebuklas?- ir matau, kad Lilės akys apsiniaukia.
-Greit padėk į vietą,- sušnypščia tyliai, bet piktai.-Čia Letos ir ji niekam neleidžia jos matuotis.
-Gerai,- akimirksniu suprantu, kad nevykusiai bandžiau papokštauti, ir atsargiai nusitraukiu kepurę nuo galvos.- Galvojau, kad tavo.
-Tu ką iš proto išsikraustei? Mano… Gyvenime tokios neužsidėčiau, čia tik Letai tinka ta klounadą. Supranti, kartais tos gražuolės specialiai daro visokias kvailystes, kad tik taptų tokiom, kaip mes ir susilietų su aplinka.
-Kokiom, kokiom?- klausiu naiviai nustebęs, nes tas jausmas man pačiam gerai pažįstamas ir tik Lilei tai atrodo kvailystė.
-Nepastebimom,- sušnypščia Lilė, – to neįmanoma suprasti.
-O aš suprantu, – sakau tyliai ir jau būčiau pradėjęs lieti širdį, nors suprantu, kad to niekada nereikia daryti, bet taip norisi nuodugniai paaiškinti, jog tai yra problema, kuri ir mane lydi kone nuo vaikystės, na, ką reiškia ta frazė:“Oj, koks gražus berniukas“, dešimtą kartą ją išgirdus, norisi šaukti, kad liautųsi¡
-Tai kas čia ką kas supranta?-tikrai ne laiku įsiterpia pasirodžiusi prieškambaryje Leta ir nežinau, ar man pykti, o gal atvirkščiai reiktų džiaugtis, jog netęsiau tos temos, nes, vargu, ar Lilė, ką nors suprastų. Ji miela, šauni ir simpatiška, bet šalia Letos jai tenka bent jau Pelenės vaidmuo ir labai noriu tikėti, kad savo princo ji sulauks, juk toks geras žmogutis tokiom nuoširdžiom akim, kurį užgauti gali tik pats paskutinis niekšas.
-Gal galiu klausimų sąrašą peržvelgti dabar, kad negaučiau šoko, kai linksmybės prasidės?- paklausiau, bandydamas pakeisti temą ir apsimedamas, jog man visai nerūpi, bet iš mandagumo domiuosi įvykių eiga.
-Ne, ne ir dar kartą ne,- griežtai atsakė Leta.- Nereikia ruoštis iš anksto, atsakyti reikės ekspromtu, sakyti tai, kas pirmiausia šauna į galvą, nes tik taip galima tikėtis visiško atvirumo.
-Kam tas atvirumas pasidarė toks svarbus ir reikalingas?- leptelėjau gal kiek piktokai, nes man tokie žaidimai nėra prie širdies.
-Tam, kad geriau vienas kitą pažintumėm¡-atrėžė Leta ir piktai sužaibavo akimis.
-Tai čia toks pažinčių vakaras,- netikėtai pats sau tapau atžarus ir susierzinau dar labiau, nes taip tik pademosntruosiu bjaurų charakterį ir nepriartėsiu prie Letos nei per milimetrą.
-Kas čia apie pažinčių vakarą prabilo?- nugriaudėjo balsas iš prieškambario ir staigiai apsisukęs pamačiau ketvirtąjį dalyvį.
-Sveiki, aš Tomas,- maloniai pasisveikino ir ištiesė Lilei alyvų puokštę.- Gėlės Jums abiems, bet trys šakelės tebuvo, tad nėra kaip skirstyti. Na, nebent visiems jums po vieną, jei niekas neprieštarauja.
-Jau man tai gėlių tikrai nereikia,- trūktelėjau pečiais ir susiraukiau, tik atėjo ir jau demonstruoja savo pranašumą.
Dar labiau susierzinau stebėdamas abi merginas, tiek Leta, tiek Lilė negalėjo akių atplėšti nuo Tomo. Taigi, drąsiai galiu daryti išvadą, jog moterims daug didesnį įspūdį daro alyvų puokštė vidury žiemos, nei mano rūpestingai išrinktas geras prancūziškas vynas.
-Ričardas,- pratariau kiek per garsiai, paduodamas ranką Tomui, šis pažvelgė į akis, lyg kiaurai mane matydamas, net žingtelėjau atgal nejučiomis.
-Viskas gerai,-Tomas pažvelgė Letos ir Lilės pusėn.- Man tinka ir pažinčių vakarėlis, jau seniai panašiuose renginiuose nesu dalyvavęs.
-Galima pagalvoti, kad visi kiti tik ir pažindinasi vakarais kiekvieną savaitę,- prunkštelėjo Leta.- Čia šventinė vakarienė, kurią paruošė Lilė ir vakaronė, kuriai vadovausiu aš. O judu tik dalyviai.
-Be balso teisės?- paklausiau juokais.
Leta nužvelgė mane lediniu žvilgsniu:
-O kas sakė, kad kviestiniai svečiai gauna dar ir balso teisę? Žadėta tik maistas, ar ne taip, Lile?
Ir čia Lilė nebeišlaikė, ėmė kvatotis garsiai, nuoširdžiai ir taip užkrečiamai, jog ir visi kiti neišlaikę prie jos prisijungė. Įtampa išsisklaidė, o gal jos ir nebuvo, gal čia tik man pasirodė, nes buvau kiek per daug sudirgęs, neįsivaizduodamas tikrojo savo vaidmens šioje kompanijoje. Kvailystė teikti ypatingos reikšmės atsitiktiniam susitikimui ar kvietimui į vakarėlį, nesvarbu, kad tą Kūčių vakarą gaubia įvairiausios paslaptys, žinojau, kad merginos mokykloj net burdavo tą naktį, tai vardus traukdavo ryte, ar batus mesdavo durų pusėn, žiūrėdamos, kaip nukris. Netikiu prietarais, burtais ar panašiom nesąmonėm, bet žinau, ką reiškia, kai pilve skraido drugeliai ir esi kupinas nerimastingos nuojautos, kad tuoj kažkas svarbaus įvyks, kažkas tokio, kas apvers aukštyn kojom tavo ligšiolinį gyvenimą ir ryte prabusi jau kitoks, nei buvai iki šiolei. Tai dabar aš būtent taip ir jaučiausi, tik už viską labiau pasaulyje nenorėjau, kad dar kas nors pastebėtų tą mano būseną, gerai dar, kad neraustu ar nepradedu mikčioti tokiom akimirkom, nes neturėčiau kur dėtis, kai tos trys poros akių gręžia tave savo tiriamais žvilgsniais tarsi norėdamos pamatyti tikrąją tavo esmę. Oj, net nusipurčiau, lyg šiurpuliukams nugara nubėgus
-Tau šalta?- paklausė Lilė, matyt, pastebėjusi mano judesį.- Gal atnešti megztinį?
-Kokį megztinį, Lile,- Leta, kaip visada buvo tiesi ir teisi vienu metu.- Tavo megztiniai jam bus per maži. O gal turi kokį vyrišką paslėpus po lova tokiam netikėtam atvejui?
Visi draugiškai nusijuokėm ir susėdom prie stalo. Kūčių vaišės buvo tikros ir tradicinės.
-Turit paragauti visų dvylikos patiekalų,- cyptelėjo Lilė ir man jos net pagailo, tiek visko priruošė viena, na, nieko gal Tomas sušveis didesnę dalį, panašu, kad jis gali.
-Visai kaip mano mama,- tarstelėjo Tomas.
-Ką kaip tavo mama?- dar kartą cyptelėjo Lilė.
-Ji visada taip sakydavo, jog būtina paragauti visų dvylikos patiekalų, bet tų patiekalų būdavo daugiau.
-O aš nemoku gaminti,- laikydama baltos mišrainės dubenį pusiau juokais pratarė Leta.
-Bet picą užsisakyti moki?- neišlaikiau nepasišaipęs.
-Taip, Leta yra picų užsakinėjimo genijus¡-šūktelėjo Lilė ir pajutau, kaip po stalu įspyrė man į blauzda, teks būti atsargesniam, verčiau patylėsiu.
-Vaikai, nesipykit,- sududeno Tomas kimšdamas gal penktą auselę su grybais.
Pamaniau, kad gal visai nieko ta mūsų kompanija, teisingas maistas visada užgesina nerimą, lyg būčiau jį suvalgęs drauge su silkėmis, auselėm ir troškintais kopūstais.
-Vyno?- pasiteiravau apžvelgęs visus.
-Ne, -staigiai nukirto Leta,- vynas po dvylikos, o dabar klausimų vakaras.
Ir Leta išsitraukia dvidešimt keturias korteles, žinau tikrai, nes jos sunumeruotos ir aiškiai matau paskutinės kortelės numerį.
-Kas pirmas?- klausia Leta ir nužvelgia mus pašaipiu žvilgsniu, bet visi tyli, pauzė užtrunka, kol pagaliau Tomas pakelia akis ir Leta jam ištiesia korteles.- Trauk.
Tomas skaito klausimą, bet jo veidas nieko nesako, moka slėpti savo jausmus, o man tai sunkokai sekasi.
-Kiek nori turėti vaikų,- skaito garsiai Tomas, o man net palengvėja, kažkoks vaikiškas žaidimas čia, nieko baisaus.
-Tris,- Tomo atsakymas priverčia merginas susižvalgyti.
-Paprastai, vyrai nenori vaikų,- atsargiai prataria Leta.
-Ne visi, – prisimerkia Tomas.
-Aišku, reikia su normaliais vyrais bendrauti,- sakau ir suvokiu, kad nepataikiau, nes visi trys žiūri į mane, lyg kam priekaištaučiau, todėl greitai susiorientuoju ir bandau taisyti padėtį,- aš noriu dešimties ir gyventi ant vandenyno kranto.
-Kodėl ant vandenyno? Ruošiesi emigruoti?- įremia piktą žvilgsnį į mane.
-Ne, bet matau tokią viziją…-imu ramiai dėstyti, kalbėti galiu valandą, o čia dar auditorija aiškiai susidomėjusi klausysis, bet gal ne laikas dar tokioms prakalboms, todėl trumpam nutylu, bet tik išlaikau nedidelę pauzę.- Neklausi kodėl dešimt?
Čia nusijuokia Tomas:
-Vienas nulis tavo naudai. Kita kortelė kam?
-Aš galiu,- sako Lilė ir traukia kortelę.
Klausimas nelabai jai patinka, nes tyliai skaito suraukusi kaktą, kol pagaliau kiek susidrovėjusi sako:
-Kiek kartų ketini ištekėti? Kvailas klausimas, man vieno karto pakaktų visam gyvenimui norėčiau.
-Man tinka, -taip tyliai prataria Tomas, jog man atrodo, kad aš vienintelis jį girdžiu, ir ačiū Dievui, nes dabar taškas jo naudai.
-Optimistė,- nusijuokia Leta,- o jei nepasiseks? Aš minimum keturis kartus tekėsiu ir kas kartą bus tik geresnis variantas.
-O jei pirmas kartas pasirodys visai pakenčiamas, kaip tada?- klausiu Letos juokaudamas, bet noriu tikro atsakymo ir man pasirodė, jog ji irgi tai suprato, bet nepasiduos, ginsis iš paskutiniųjų.
-Kol kas dar nei vienas nepasipiršo, tai neturėjau progos įsitikinti.
-Dar ne vakaras,- prataria Tomas ir čia suprantu, kad jis mane ne juokais nervina.
-Dabar mano eilė,- sako Leta ir išsitraukia kortelę.- Ups, gal galima kitą?
-Ne,- sutartinai šūktelim visi trys drauge.
-Tu juk jas sugalvojai ir klausimus pati surašei, tai dabar ir atsakyk,- pareiškia Lilė.
-Gerai, tik po to nesigailėkit. Klausimas: ar svajoji išbandyti seksą keturiese?
-Ne,- šūkteli Lilė ir išrausta.
-Garantuoju, šį klausimą norėjai užduoti Ričardui,- sarkastiškai taria Tomas ir pamerkia Letai akį, to tai jau tikrai per daug, tą pačią akimirką imu jo nekęsti ir sakau:
-Taip manai? Nes visos damos pirmiausia pastebi mane?
-Taip, bet vėliau geriau įsižiūrėjusios pakeičia savo nuomonė, ar ne taip?-įžūliai nusišypso Leta.
-Tai kaip su tuo atsakymu? Lilė nesutinka jokiu būdu, Leta, o tu?- Tomas nenusileidžia nei per milimetrą.
-Aš?- klausia Leta, lyg tik dabar supratusi, jog turi atsakyti.- Gal, priklausomai nuo aplinkybių.
-Ar tai reiškia, kad šis vakaras gali baigtis nenuspėjamai?- toliau remia prie sienos Letą Tomas.
-Palauk, palauk, Tomai, gal ne visi čia tokie ekstrymo mėgėjai kaip judu su Leta, gal nereikia čia prognozuoti vakaro baigties, tai tik žaidimas. O ir ką tada veiks Lilė? Pagalvokit kiek…
Ir čia Lilė pratrūksta:
-Jūs iš manę šaipotės,- sušunka ir, ištraukusi iš Letos rankų korteles, ima jas inirtingai plėšyti.
-Ej, mergyte, ramiau,- sako Tomas, bandydamas rinkti kortelių skutelius.- Čia tik žaidimas.
-Žinau aš tuos žaidimus. Pradžioj viskas tik žaidimas atrodo, o paskui tau žeria, kad nesi tinkama lovoj ir viskas lekia velniop,- Lilė ištaria tyliai, bet man panašu, kad visi trys išgirstame.
Pirmoji sureaguoja Leta:
-Nors dar ne laikas, bet gal pereikime prie dovanų?-balsas skamba džiaugsmingai ir net suploja rankomis.- Dovanos po egle, bėkit rinktis.
Mums su Tomu tenka po šaliką, man baltas, jam juodas. Leta išvyniojusi traukia ilgus beformius trikotažinius naktinius su užrašu „Susirask pagaliau normalų berną¡“
-Kaip manote, ar man tiks?
Panašu, kad ketina juos apsivilkti, bet gal geriau nereikia, mintyse paprašau jos apsigalvoti ir čia pamatau, kad Lilė apžiūrinėja pintinę perrištą rožiniu kaspinu, o tada stojasi su trenksmu nuversdama kėdę ir išeina, greičiausiai į vonią.
-Kas jai atsitiko?-klausiu Letos, nes tik ji žino, kokią dovaną Lilei atnešė Kalėdų Senis.
-Aš turbūt nesėkmingai pajuokavau,- suburba Leta.
-Tai kas toj pintinėj?- nekantriai paklausia Tomas.
-Kas kas, prezikai,- numoja ranka Leta ir jos veidas apsiniaukia.
Tomas nusijuokia:
-Toks konkretus tas senelis šiemet pasitaikė, vyrams po šaliką, o damai prezervatyvai.
Čia aš nieko nesakydamas stojuos ir einu link vonios Lilei iš paskos, nežinau, kodėl, gal mane labai suerzino Tomo pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, negalvoju, elgiuosi spontaniškai, nes nelabai noriu likti čia su jais nors trumpam.
-Ko tau?- atžariai tarsteli Lilė.
-Tss,- pridedu pirštą prie lūpų,- nieko nesakyk, – pasuku durų užraktą ir matau Lilės akyse išgąstį.
O taip, manęs ji tikrai čia nelaukė, bet negaliu juk dabar persikūnyti į Tomą, jei jam rūpi Leta, tai jau nieko čia nebepadarysi, mums tereikia bet kokia kaina išgyventi šį vakarą ir nenusižudyti, gal geriau prisigerti drauge, bet, ech, vynas liko prieškambaryje, o vonioje baro paprastai niekas neįrengia.
-Klausyk, apsimeskim, kad čia kažkas vyksta ir palikim juos dviese kokiam pusvalandžiui.
Lilės akys suapvalėja ir kone minutę ji tyli nemirksėdama, kol pagaliau sušnabžda:
-Gerai. O ką mes čia veiksim?
-Na, galim kaip kokie mokiniai pasiglamžyti kurį laiką, mėgindami savo ir jų kantrybę.
-Kiaulė,- žeria Lilė ir aš vos spėju sulaikyti jos delną prie pat savo skruosto.
-Tššš, tyliau, jei Tomas išgirs, nežinia ką dar pagalvos ir iš manęs padarys tikrą mėsainį,- Lilė ima šypsotis ir , suprantu, kad dabar jau galim ramiai susėsti ant grindų vienas šalia kito, vonia kiek ankštoka, tad artumo niekaip išvengti nepavyks..
-Šildomos,- droviai prataria Lilė,- sėsk drąsiai, šiandien išplautos.
Lyg man būtų tos išplautos grindys svarbu¡ Galiu sėdėti bet kur, nesu koks išlepintas mamyčiukas, nors daug kam atrodo priešingai. Man patinka žaisti kurjerį ir važinėti dviračiu, nesvarbu koks oras, mini ir nieko negalvoji, šalmas paslepia kone pusę veido, o gali dar ir kaukę užsidėti, tada niekas nepažins.
-Kuo užsiimi?- tylus ir draugiškas Lilės balsas nutraukia mano svarstymus.
-Kuo dirbu? Tą nori sužinoti?- klausiu piktokai, nes visada erzina tokie klausimai, tarsi prieš pradėdami su tavim bendrauti turi išsiaiškinti tavo statusą, o tada jau bus matyt, ar atitinki pažįstamo standartus, kitas klausimas turėtų būti apie būstą arba kur ir su kuo gyvenu.
-Taip. O ką, kažkas ne taip? Neturi darbo?- sumirksi natūraliai ilgom blakstienom Lilė.- Tai nieko tokio, aš va sąskaitas tvarkau.
-Įdomu?
-Nelabai, bet aš tą moku ir pats procesas man teikia ramybę, kartais reikalingumo jausmą, o svarbiausia – saugumą.
-Atlyginimas visiems teikia saugumą.
-Ne, aš ne apie tai. Man saugumo jausmą teikia dalyvavimas procese, gal man svarbu būti veiksmo dalimi.
-Aaaa,- nutęsiu, nes tik dabar pagavau mintį.- O aš kurjeris.
-Geras. Tas kur picas pristato, ar siuntinius?
-Kaip kada…
-Letai nepatiks,- tyliai lyg pati sau sumurma po nosim Lilė, bet aš išgirstu, viskas aišku.
– Tai jai ir neturi patikti. O tau irgi nepatiks?
-Kas, kad tu kurjeris?- Lilė nusijuokia ir aš jai imu rodyti ženklus, kad liautųsi, nes anie gali išgirsti.- Man tas pats, svarbu tau gerai. Jei darbo neturėtum, tai būtų bėda.
-Oj, radai bėdą, aš neprapulsiu. Pamatysi, dar scenarijus Holivudui rašysiu,- lepteliu ir pasijuntu nei šiaip nei taip, juk niekas savo slapčiausių svajonių neaptarinėja Kūčių vakarą vonioje ant grindų su, galima sakyti, nepažįstama, jei neskaičiuosim to epizodo, kurio beveik neprisimenu, bet apie kurį visi žino geriau už mane, mergina.
-Fantazuoji, ar ne? O gal iš tikrųjų rašai?- Lilė susidomėjusi ima klausinėti.- Duosi ką nors paskaityti?
-O tau įdomu?
-Žinoma,- labai nuoširdžiai atsidūsta Lilė ir kurį laiką abu tylim.
-Kaip manai, ką jie ten veikia?- klausiu atsargiai pridėjęs ausį prie durų ir bandydamas ką nors išgirsti.
-Manau, kad indų neplauna,- konstatuoja Lilė ir jos žvilgsnis apsiblausia.
-Aha,- pritariu jai be jokio entuziazmo ir paklausiu,- gal mums jau laikas išeiti?
Matau, kaip ji apsidžiaugė, nors stengiasi to neparodyti ir pirmoji puola prie durų, prieš tai nepamiršusi žvilgtelėti į veidrodį ir persibraukti plaukų tankiu šepečiu.
-Tu išeik po trijų minučių, gerai?- paklausia atsisukusi ir dingsta uždarydama duris.
Taip ir nespėjau jai pasakyti, kad kurjeriu kartais dirbu savo nuosavoj firmoj. Bet gal ir nereikia?
Kiek pastoviu ir pasiklausau už durų, tylu, net muzikos negirdėti. Toks jausmas, kad bute daugiau nieko nėra, be reikalo palikau juos vienu du, be reikalo.
I DALIS. LILĖ
Jaučiausi nesmagiai. Valgomajame jų nebuvo, nei Tomo, nei Letos. Gal išėjo pasivaikščioti, bet ne, būčiau išgirdus durų trinktelėjimą. Ir tada šovė mintis, jog jie Letos kambary… Ech, tai mes čia vaidinom velniai žino ką ir kodėl, o jie, ko gero iš tikrųjų.. Ir akys prisipildė ašarų. Laikykis, Lile, tau, kaip visada namų tvarkytojos pareigos attenka, todėl ėmiau kraustyti stalą. Nepastebėjau, kaip priėjo Ričardas, pakėlė mano smakrą ir tiriamai žiūrėjo į akis tol, kol ėmiau tankiai mirksėti ir viena ašara nusirito skruostu.
-Taip ir turėjo būti,- pasakiau paprastai ir ėmiausi lėkščių.
O tada girgžtelėjo Letos kambario durys ir jie abu pasirodė tarpdury kvailai šypsodamiesi.
-Na, kaip?- pasigirdo Letos balsas ir nuo to klausimo man pasidarė bloga.
-Kas kaip?- šaižiai paklausė Ričardas.- Jeigu norit žinoti, mes seniai pažįstami, aš jai buvau pirmas vyras, o tai nepasimiršta.
-Kurgi ne,- tyliai pratariau pati sau vos sulaikydama ašaras, bet čia išgirdau triukšmą už nugaros ir staigiai atsigręžiau.
Ričardas tįsojo ant grindų, susiėmęs už nosies, o pro jo pirštus sunkėsi kraujas. Tomas trynėsi krumplius,palei sieną stovėjo visa išbalusi Leta.
-Tomai, kodėl tu taip? Juk Kūčių vakaras…- vos ištariau, tramdydama ašaras.
-Todėl, kad joks vyras nesigiria tokiais dalykais garsiai. Buvo tai buvo. Ir jis pats tai supranta geriau, nei aš ir jūs abi kartu paėmus¡-Tomas pasisuka į mane,- ledo turi? Duok greičiau¡ – o tada didžiausiai mano nuostabai, paduoda ranką Ričkai ir padeda jam atsikelti sakydamas,- supratai? Daugiau niekada, kad nedrįstum¡ O dabar draugai?
Rička stovi svyruodamas, ištiesiu jam ledukų maišelį, prieš tai rūpestingai suvyniojusi į drobinį rankšluostį.
-Nieko, – sako Rička,- iki vestuvių užgis.
-Iki kieno vestuvių?- nugriaudėja Tomo balsas.- Iki judviejų?- jis mosteli galva į mane.
-Eik tu… – nebaigiu sakinio, nes jau norėjau riebiai nusikeikti, bet pamačius į mane mestąTomo žvilgsnį laiku prikandau liežuvį, nes dar žodis ir jis ką nors užmuš.- Klausyk, įpilk pagaliau visiems išgerti, ar taip ir stovėsi čia kaip mietą prarijęs?
Leta apkabina Ričką per pečius ir nuveda iki vonios, o aš šluostau nuo grindų kraują. Tomas pasilenkia padėti ir mūsų pirštai susiliečia, atitraukiu delną, lyg elektra būtų nupurčius, o jis žiūri į mane nenuleisdamas akių. Geras tikrai, ką tik išlindo susivėlęs visas iš Letos kambario, sumušė Ričką, o dabar prie manęs bando gerintis. Pakeliu akis ir matau, jog Leta, palikusi Ričką vonioje vieną, mus stebi.
-Tomai, pagarsink muziką ir įpilk mums vyno, viską suvalgėm, stalo žaidimai baigėsi, muštynės irgi,- čia ji prismeigia žvilgsniu Tomą prie sienos,- laikas šokiams.
Tomas, matau akies krašteliu, nori kažką sakyti, bet numoja ranka ir eina į valgomąjį, muzika kala visu garsu ir Tomas, atnešęs mums po taurę raudono vyno, diskretiškai pasišalina. Pagalvoju, jog eina į vonią patikrinti kaip ten Rička.
-Kaip tau Tomas?- gurkšnodama vyną tyliai, kad niekas daugiau neišgirstu, klausia Leta.
Tik to man ir betrūko, dabar dar turiu girti Tomą ir suokti, jog jis labai tinkai mano geriausiai draugei. Šakės, kokia nepavydėtina situacija, o antra vertus, tokia kaip visada¡
-Visai nieko,- miaukteliu tyliai, bet Letai matau to nepakanka, – rimtas, vyriškas, normalus. Nors, tiesą sakant, šalia tavęs nelabai jį įsivazduoju.
-Durnė,- nutraukia mane Leta,- aš klausiu kaip tau Tomas?
Nespėju nieko atsakyti, nes prieškambaryje pasigirsta kažkoks šurmulys.