LILĖ
Kai Leta pasiūlė šią idėją, pagalvojau, kad juokauja. Kūčių vakarienė ir Kalėdos su dar dviem atsitiktinai sutiktais senais pažįstamais – nieko kvailiau negali būti. Kalėdos – šeimyninė šventė, visada važiuodavau pas tėvus. Tiesa, porą kartų buvom pas Vilmanto tėvus, čia tais laikais, kai dar gyvenome kartu. Tiksliau, kai buvau persikrausčiusi pas vienintelį ir nepakartojamą – apsvaigusi iš laimės, susipainiojusi meilės voratinklyje, nuoširdžiai tikėdama, jog vieną gražią dieną sulauksiu žiedo ir magiško pasiūlymo. Todėl jo šeimą jau buvau ėmusi laikyti sava. Et, kokia klaida buvo tikėtis ir tikėti! Jam toks gyvenimas teikė saugumo jausmą ir, be jokios abejonės, buvo ganėtinai patogus, nes miela (tikiuosi, bent taip mane galėtų apibūdinti tas šunsnukis) moteris visada šalia, pasiruošusi apkabinti arba leistis apkabinama, nelygu kokia nuotaika, patogi kaip naminės šlepetės, kurias vos įžengęs į namus visada randi prie durų. Vis dar pykstu ant savęs ir negaliu atleisti sau tokio aklo pasitikėjimo ir naivumo. Kiek laiko sugaišta! O gal taip turėjo būti – juk kiekvienas išmokstame savo pamokas ir negali pykti, nes tai tik gyvenimas. Esu be galo dėkinga Letai, kad leido apsistoti pas save, pradžioje laikinai, kol atsigausiu. Tačiau jau porą metų tas laikinumas įgavo pastovumo atspalvį ir, panašu, kad taip ir tęsis dar ilgai. Žinoma, jei tik niekas nepasipainios po kojomis kupina meilės veido išraiška ir žiedu su deimantais (mažiausiai trim nedideliais arba vienu, bet įspūdingu) kišenėje, skirtu tai vienintelei, t.y. man, su kuria norėtų praleisti visas likusias saulėtas ir lietingas dienas, auginti vaikus (čia būtina sąlyga, nes noriu mažiausiai trijų ir esu pasiruošusi suspėti šį punktą įvykdyti, nes man tik dvidešimt septyneri, o juk vaikų susilaukia ir keturiasdešimtmetės!), vedžioti šunį (šuns dar neturiu, bet būtinai įsigysiu, pageidautina, korgį kaip pas Anglijos karalienę – nesu karalienė, bet jie tokie mieli ir, jei tik turėčiau kad ir patį mažytėliausią nuosavą būstą, jame karaliautų mažiausiai du ištikimi, be proto draugiški korgiai), guosti sunkiom akimirkom, kurių man pavyksta susirasti net ir tada, kai viskas visiems aplinkui gerai – turiu tokį neprilygstamą talentą, bet tai juk savotiškai žavinga, ar ne? Nes bet kuris vyras galės jaustis šalia manęs ypatingai sėkmingu, o tai visada malonu. Susirask nevykėlę draugę ir suvoksi, kad tau nežmoniškai sekasi. Nebandėt? Aš irgi ne, nes didesnės nevykėlės nei aš nesurasite penkiasdešimties kilometrų spinduliu.
Bet grįžkim prie Letos Kalėdinės idėjos. Vieną vakarą spalio pradžioje Leta nei iš šio nei iš to prasitarė:
– Šios Kalėdos turi būti kitokios. Niekur nevažiuosim. Užkniso tos šeimos šventės, suvažiuoja visi su savo vaikais, šunimis, o mes vis po vieną – nei šis, nei tas. Ir tas giminių akyse įrašytas klausimas: kada, kada… Gerai dar, kad garsiai neištaria.
– Kam neištaria, o kai ko ir tiesiai šviesiai klausia: tai kada Vilmantas atvažiuos? Galgi susitaikėt? – piktai palinguoju galva, nes nenoriu prisiminti nei Vilmanto, nei namiškių, kurie jį dievino, matydami būsimą žentą, tačiau niekam neparūpo paklausti, o kaip šalia jo jaučiuosi aš.
– Matai, namiškiai galvoja, kad jei jau atvažiuoju su vyriškiu, tai jis ir tinka, nes antraip atvažiuotum viena, – lyg išgirdusi mano mintis ištarė susimąsčiusi Leta. Ji visada taip – pataiko tiesiai į dešimtuką ir atspėk, kaip jai tai pavyksta!
– Sutinku. Kalėdos bus kitokios. Ar tai reiškia, kad dviese žiūrėsim televizorių ir šveisim pirktinę silkę iš prduotuvės?
– Na, ką tu, – Leta nusijuokė. – Iš proto išsikraustei?! Taip mes galim kas vakarą sėdėti! Ne, ne, tu paruoši tikrą šventišką stalą ir… – Leta padarė ilgą pauzę.
– Ką ir? – neiškenčiau. Tikrai nesu kantri, o atspėti, ką Leta sumanė, neturiu jokių galimybių.
– Kiekviena pakvies atsitiktinai sutiktą pažįstamą, kuris neturi su kuo valgyti silkės ir burokėlių mišrainės per Kūčias bei fantastiško kepsnio Kalėdų pietums!
– Tai jie čia turės nakvoti?! – šūktelėjau bandydama įsivaizduoti du beveik nepažįstamus mūsų svetainėje.
– Lile, laikas suaugti! Apie ką tu galvoji?! Geriau pasvarstyk, kokį kepsnį paruoši ir ką pasikviesi…
– Aš neturiu, ką kviesti! – vien nuo minties, kad reikės kažką įkalbinėti užsukti per šventes pas mus, man pasidarė bloga.
– Tai dar turi laiko, – išdidžiai atrėžė Leta ir pasigriebus rankinę susiruošė išeiti.
– Taip nesąžininga, – viauktelėjau jai iš paskos. – Tu jau esi ką nors sau numačiusi, juk taip??? Ir nori dabar ir man primesti savo idėją, o aš nieko nesugalvosiu, Leta!!!
– Sugalvosi! Juk negali visą likusį gyvenimą gyventi be sekso, – nesuprantu piktai ar pašaipiai mesteli Leta. Na, to tai jau tikrai per daug!
– Nustok reguliuoti mano gyvenimą! Tam turiu tėvus!
Būčiau dar bala žino ko ir kiek išsakiusi, bet durys trinktelėjo ir likau stovėti eilinį kartą pasijausdama nevykėle… Jei atvirai, tai esu be galo dėkinga Violetai (toks jos pilnas vardas, bet visi vadina ją Leta, nes ji taip norėjo, o ko nori Leta – vykdyti yra privalu!), nes ji padėjo man atsigauti po tragiškai nelaimingos meilės, iš kurios dabar ir pati galiu ramiai pasijuokti. Juk niekas nekaltas, kai tavęs nemyli. Tiesiog turi su tuo susitaikyti ir suprasti, kad yra žmonių, kuriems gilesni jausmai nesuvokiami – jie stovėjo kitoje eilėje ir nespėjo į tą, kurioje buvo dalinama meilė, o aš, matyt, tik į tą vieną vienintelę eilę ir tesuspėjau. Kažkada mačiau Vilmantą einantį šalia aukštos blondinės – toks pasitempęs visas, garsiai kažką kalbėjo, panašu, kad labai stengėsi jai padaryti įspūdį. Tada pamaniau: štai, lazda turi du galus – dabar jam kažkas gali atsimokėti abejingumu, kuriuo apipylė mane nuo galvos iki kojų. Bet nuo to nė kiek neapsidžiaugiau, netgi atvirkščiai, man jo pagailo, kone motiniškai pagailo. Vis tas prakeiktas mano gerumas ir jokio egoizmo! Tik labai nustebau, kad man jau nebeskauda. Ar tai reiškia, jog jau beveik esu pasiruošus naujiems santykiams? Nežinau, gal, bet kol kas neturiu jokio noro nors mažąjį kojos pirštelį dėl to pajudinti. O ir su kuo tuos santykius turėčiau megzti? Nebent korgį įsigyčiau, bet, jaučiu, Leta tam prieštaraus, nes nekenčia gyvūnų dėl tos paprastos priežasties, jog jais tenka rūpintis visą gyvenimą, nes patys jie niekada neišmoks gyventi savarankiškai. Be to,gyvūnai labai skiriasi nuo vaikų, nes su pastaraisiais visada yra viltis, kad išaugs ir išeis. Tačau bamblių ji irg nenori.
Daugiau apie Kalėdas Leta neužsiminė ir aš, pamaniusi, kad viskas pamiršta, nusiraminusi gyvenau, kaip gyvenusi. Toliau tvarkiau sąskaitas nedidelėje įmonėje – neįdomi, bet įprasta tvarka man teikė saugumo jausmą, o tai šiame etape buvo gana svarbu. Ketvirtadieniais lankiau jogą – daugiau iš įpročio, nei dėl didelio noro ar ypatingo pomėgio. Penktadienio vakarais drauge su Leta išeidavom į miestą kur nors trumpam pasižmonėti. Jos draugas antri metai užsienyje, kartais ištisus vakarus ji praleidžia savo kambary. Gal kalbasi su juo, ką aš žinau, nors… pastaruoju metu ėmiau abejoti to draugo buvimu. Man labiau panašu į norą turėti draugą, nei į tikrus realius santykius, nes sekso per atstumą neįsivaizduoju, kad ir kaip bandyčiau įjungti visą fantazijos arsenalą. Esu pakankamai senamadiška, man norisi žmogaus šalia, kad galėčiau apkabinti ir prisiglausti, todėl gražus paveiksliukas virtualioje erdvėje manęs nedomina. Tinka nebent paauglėms arba toms, kur jau virš septyniasdešimt penkerių, nors, ką gali žinoti, niekada dar nebuvau septyniasdešimt penkerių, tad gal tik kvailai čia svaičioju.
Bet viskas išsisprendė savaime.
Trečiadienio pavakarę ėjau neskubėdama po darbo. Paprstai nekenčiu rudens, bet ši diena man teikė džiaugsmo. Nežinau kodėl. Veikiausiai tikra tiesa, jog džiaugsmas ir laimė, nerimas ir neviltis slypi tik mūsų viduje, todėl jokie išorinio pasaulio įvykiai ar nutikimai negali to pakeisti. Na, nebent mirtis, bet tai jau visai kita tema. Staiga mane kažkas trūkteli už rankos:
– Lile, labas! – toks pažįstamas balsas iš praeities.
Ričardas – didžiausią pasisekimą mokykloje turėjęs gražuoliukas, neįsipareigojantis niekam pleibojus, bent jau mano akyse jo įvaizdis buvo toks. Mielas, linksmas, bet vėjavaikis, kurį sutikusi studentiškam vakarėlyje nė nesvarsčius apsiprendžiau, jog kas benutiktų, tą naktį praleisiu su juo, Ričardu. Ne jis mane pasirinko. Betgi negalėjau dėl to pykti, o ir pykti būtų buvę kvaila. Juk šiek tiek buvau įsimylėjus Ričką dar nuo mokyklos laikų, dabar jau galiu sakyti be jokio graudulio. Antra vertus, nebe tie laikai, kai Veronikos skandinosi, nesulaukusios šipkartės. Esu suaugus ir pati galiu nuspręsti, kada, ką ir su kuo noriu ar nenoriu daryti. Todėl pasirinkau Ričką – dėl buvusių jausmų, nors nenoriu net sau to pripažinti, bet pasirinkau jį dar ir todėl, jog garsėjo meilės nuotykiais, nes keisdavo merginas kone kas savaitę. Man tas tiko, reiškiasi, bus saugu, garantuota ir jokių pasekmių, jokių pasimatymų po to ar ko nors panašaus į „oi, prašau, atsiprašau, apsirikau ar nenorėjau“. Žinoma, kiek išgėriau (vėliau Leta sakė, kad ištuštinau gal keturias vyno taures paeiliui – gerai, kad nieko rimtesnio niekas nepasiūlė), o tada jau ėjau jam iš paskos ir leidau viską, nors puikiai supratau, kad manęs neatsimins, nes jau ir pats sunkiai orientavosi aplinkoje, tačiau apkabinti mokėjo taip stipriai, kad širdis, rodėsi, iššoks ir nuskris, atsidalinusi nuo manęs, jei tik jis paleis iš savo glėbio. Nesvarbu, kad neapleido mintis, jog jis apsipažino ir per klaidą sugriebė mane, o ne Jūratę, į kurią visą vakarą spoksojo akių neatitraukdamas. Ko gero, ir dabar tebegalvoja, kad tada su juo buvo Jūratė, o ne aš, paprasta, pilka pelytė, draugiška ir nuoširdi, linkusi padėti ir be jokios supratimo apie meilės reikalus. Tą vakarą sąmoningai pasirinkau jį, nes žinojau, kas bus ir troškau visko ne ką mažiau, nei jis. Tokia tad buvo mano pirmoji patirtis. Rička iškvietė taksi ir mes dingom iš vakarėlio beprotiškai bučiuodamiesi ant galinės sėdynės, kartas nuo karto atsimerkusi ir žvilgterėjusi į veidrodėlį pamatydavau vairuotojo primerktas akis ir smalsų žvilgsnį, bet velniop jį. Tegu veža ir nesigilina, nes ne jo čia reikalas. Keletą kartų skambino Leta, bet neatsiliepiau,nes jei jau apsisprendžiau, tai niekas man ir nesutrukdys. Savo pirmai patirčiai pasirinkau Ričką, puikiai suvokdama, kad manęs jam nereikia ir toliau jokio tęsinio nebus, bet aš jau žinosiu, kas ir kaip, nebereikės niekam teisintis, kad dvidešimt metų, o vis dar jokios patirties. Šito klausimo su niekuo nepatarinėjau – nei Letai nieko nebuvau sakiusi, nei kam kitam. Viskas buvo nuostabu, ko nereikėjo, to neprisiminiau, ištryniau visas nesmagias detales, palikdama tik hormonų audros sukelto malonumo jėgą ir keistai vaikišką liūdesį sumišusi su džiugesiu. Pabėgau anksti ryte, mano laimei, Rička neprabudo, tik pasiraivė po antklode ir kažką tyliai suburbuliavo. Nenorėjau išgirsti ką, bijojau, kad paminės ne mano vardą. O ar žino tą mano vardą? Nieko neįpareigojantis „kačiuk“ yra pats patogiausias variantas, nes niekada neįkliūsi ir nemalonumų neprisidarysi.
Niekam to nepasakojau, net Letai, o ypatingai Letai, nenorėjau apsijuokti ir jos akyse pasirodyti kvailele. O po to kažkaip atsitiktinai mano gyvenime atsirado Vilmantas, pradžioje romantiškas mėlynakis, supažindinęs su savo tėvais, kas atrodė svajonių viršūnė ir patikimumo garantas. Į jo nuomojamą butą persikrausčiau gal po savaitės pažinties, nors jam atrodė kiek kitaip – regis, mūsų prisiminimai labai skirtingi, net jei kalbame apie tuos pačius įvykius.
O štai dabar prieš mane stovi Rička ir šypsosi savo nepakartojamai žavinga šypsena (suprantu, kad dėkoti reikia genams arba odontologui, bet tai jokiu būdu nemenkina įspūdžio), ir aš greitai persuku galvoje visus įmanomus savo atsakymo variantus: ech, kad žinočiau, ar jis nors ką nors prisimena…
– Labas! – šūkteliu, vaidindama laimingai nustebusią, – iš kur tu čia atsiradai? Kažkas sakė, kad užsieny karjerą tęsi…
– Kokią karjerą? – nuoširdžiai nusijuokia Rička. – Modelio?
– Na, taip, – linkteliu galvą ir droviai nuleidžiu akis. Gal kažkas ką ir sakė, bet man svarbiausia išsiaiškinti, ar jis ką nors prisimena.
– Oi, ne, ką tu, baigiau ekonomiką. Išvažiavęs buvau trumpam, bet grįžau. Nepritapau tam Londone arba Londonas prie manęs nepriptapo, o už šypseną dėkingas genams. Mano mama gražuolė, tai kažkiek ir man teko.
Pakėliau nustebusias akis. Rička ir ekonomika? Geriausiu atveju, galėjo dirbti modeliu, suktis šou versle ar bent jau filmuotis seriale, panašiame į „Gelbėtojus“. Ir čia suprantu, kad jis kone skaito mano mintis arba mato mane kiaurai, todėl jo akyse žaidžia tokios gudrios kibirkštėlės. Kažkodėl man nuo jų palengvėja, dingsta visa nejaukuma ir staiga nei iš šio nei iš to klausiu:
– Šeima, vaikai?
– Ne, dar nesutikau tokios moters, su kuria tikėčiaus ilgai ir laimingai. – Čia jo šypsena dingsta ir jis tyliu balsu ištaria. – Kodėl tą rytą pabėgai?
– Nežinau, – atsakau automatiškai ir nuraustu – oi, kaip nesmagu. – Galėjai paskambinti, jei jau toks noras buvo.
– Galėjau, bet… – Rička trumpam nutyla, tarsi rinktų žodžius. – Jei būčiau žinojęs…
– Tau nieko nereikėjo žinoti, – nutraukiu greitakalbe. – Toks buvo mano sprendimas, ne tavo, todėl nesi atsakingas.
– Kažkiek gal esu…
– Ne, ir pamirškim. Nelabai noriu prisiminti, – matau jo akyse klausimą ir skubu nuraminti. Prisišnekėjau eilinį kartą, dar ims galvoti, jog juo pasinaudojau, todėl skubu klausti. – O kaip dabar gyveni?
– Gerai, – atsako be jokios išraiškos balse.
– Ką veiksi per Kalėdas? – išpyškinu staiga ir man topteli geniali mintis: reikia pasikviesti Ričką Kalėdoms. Viena, dalyvauju Letos projekte, o antra, Rička tobulai tiktų Letai. Va, čia tai būtų pora, pagalvoju be jokio pavydo ar širdies skausmo, nes viskas nugrimzdę praeitin, palaidota po storu dulkių sluoksniu ir dabar man norėtųsi būti tiesiog gerais draugais. Nieko nėr geriau už tikrą draugą, kuriam gali bet kada paskambinti pasiguosti, pasidžiaugti ar pagalbos paprašyti. – Juk tu pažįsti Violetą?
Rička linkteli, bet nieko nesako, todėl bandau kažkaip viską paaiškinti:
– Mes su Violeta gyvenam drauge. Ne, ne tai, ką tu pagalvojai. Butas priklaus Letai, o mane ji priėmė gyventi. Pradžioj iš bėdos, o dabar tiesiog supratom, kad dviese linksmiau. Šiemet sukūrėm tokį Kalėdų projektą, kuris vadinasi „Pasikviesk draugą Kalėdoms“. Tokį draugą, kurį sutiksi netyčia ir kuris neturi, su kuo sėsti prie šventinio stalo. Mes ruošiam vaišes, o tu ateini į svečius. Ką manai? Tinka?
– O kas dar ateis?
– Nežinau, čia jau Letos rūpestis, ką ji sutiks gatvėje, – nusijuokiu draugiškai nudžiugusi, kad manoji problema išsisprendė savaime, nes aš jau suradau savo svečią, tad dabar Letos eilė mane nustebinti. Mes susitarėm iki vakarienės nieko nepasakoti viena kitai ir laikyti didžiausioje paslaptyje, kas ateis.
Ir čia netikėtai Rička linkteli galva. Nejaugi tai sutikimo ženklas? O tada apkabina mane atsisveikindamas ir tyliai sušnabžda į ausį:
– Nepyk ant manęs, gerai?
Vos nesusilydau vietoje – kažkoks grauduliukas smigteli širdin, bet tik akimirką vieną, todėl drąsiai ištariu:
– Pamiršta, tik tu būtinai ateik!
– Gerai, ateisiu, – netvirtu balsu pažada Rička. – Nepasakok nieko Letai, gerai? Iki, paskambinsiu, – dar šūkteli nueidamas.
O aš stoviu laiminga: ech, man pasisekė, aš viską jau suorganizavau ir dar taip lengvai. O kodėl Letai nepasakoti? Sukirbėjo kažkas viduj, niekam ir taip nepasakoju, nėra čia kuo girtis, kai gerai pagalvoji. Buvo jau kaip buvo, pati prisiminti nenoriu. Ir tegu neskiedžia man apie tų pirmų kartų svarbą – gal kam ir pasiseka, o aš, va, taip pasirinkau ir nesiruošiu su nieku diskutuoti, gerai ar nelabai protingai pasielgiau. Visai ne jūsų ir ne reikalas.
Kūčių išvakarėse bandžiau planuoti valgiaraštį. Leta tylėjo lyg vandens į burną prisisėmusi, o ir šiaip paskutinėm dienom buvo kiek nesava – daugiau tylėjo, kas jai šiaip nebuvo būdinga, beveik nesišypsojo, nors anksčiau kvatodavosi be jokios priežasties ir mane versdama juoktis drauge iš bet kokio mažmožio.
– Leta, tai ką gaminam vakarienei?
– Tu geriau žinai, ką reikia gaminti, tu ir sugalvok.
– Bet gal galim pasitarti ir nuspręsti drauge?
– Oi, tu mano mažoji drauge, – Leta buvo už mane gerokai aukštesnė, – laikas tau suaugti ir išmokti nuspręsti savarankiškai, todėl valgiaraštis bus tavo rūpestis, o aš puošiu kambarį ir pakuosiu dovanas.
– Kokias dovanas? – išpūčiau akis.
– Kalėdines, – ramiai atšovė Leta.
– Tai mūsų projektas tikras?
– O tu manei, aš juokavau?
Tada tik supratau, kad viskas su Leta gerai ir šventės vyks pagal jos sugalvotą planą. Tik dar nežinojau, kad dovanų gausiu prezervatyvų – įvairiausio kalibro: kvepiančių, spalvingų, gal net valgomas koks vienas pasiteikys, jei teisingai supratau užrašą ant pakuotės. Ir visas šis gausus rinkinys buvo perjuostas rožine juostele papuoštame pintame krepšyje, kurį pamačiusi pagalvojau, jog tai vienintelis tinkamas naudojimui daiktas, nes galėsiu į jį sumesti savo dvidešimt penkias poras naujų kojinaičių. Šitų vis nusipirkdavau, jei tik pamatydavau mielų, spalvingų, trukiančių akį. Greičiausiai jau beveik tampu kojinaičiu kolekcioniere maniake. Įtariu, kitąmet teks pereiti prie apatinio trikotažo…
Pamiršau pridurti, jog buvo prie prezervatyvų buvo ir palinkėjimas – raudona kortelė su kaligrafišku užrašu: „Linkiu džiaugtis naudojant“. Leta mėgo tokias smulkmenas. Dažniausiai tai mane džiugindavo, o šį kartą… Bet apie tai vėliau.
Per tą laiką iki vakrienės Ričardas man kartą paskambino. Buvau beišsigąstanti, kad atsisakys ateiti, bet tepaklausė, ar tiks raudonas vynas. Su perdėtu entuziazmu patvirtinau, kad visiškai nesvarbu tas vynas, kad tik pats ateitų. Nieko nežinau apie Letos planą, o ji tyli kaip žuvis, nieko nepasakoja. Ir nereikia. Aš savo užduotį įvykdysiu šimtu procentų, tad negalės priekaištauti, kad nieko nesugebu, net šventinio vakarėlio suorganizuoti. Jei atvirai, tai ji nieko ir nesakytų, nes labiausiai save graužiu aš pati. Šio fakto net sau garsiai nenoriu pripažinti, todėl apie tai jokios diskusijos nebus. Nebent psichoterapeuto kabinete, tačiau bent jau kol kas ten užsukti neketinu. Netikiu, kad padės, nebent psichoterapeutas pasitaikytų labai simpatiškas. Čia jau Letos komentaras, ne mano, nes taip negalvoju. Leta į gyvenimą žiūri paprasčiau, o man gi atvirkščiai – viskas atrodo labai komplikuota. Gal todėl ir glaudžiuosi prie jos tiek ilgai, nes pasąmonėje bijau būti atsakinga už save ir spręsti savarankiškai. Juk dabar didelę dalį sprendimų palieku Letai, o ji dažnokai mesteli, jog man tikrai reikia vyro ir šeimos, nes mėgstu kolektyvinę atsakomybę: amžinai dėl visko tariuosi ir man labiau patinka pritarti kažkieno pasiūlymui, nei pačiai sugalvoti. Gal esu pernelyg nesavarankiška? Nežinau, man taip patogu. Bent jau kol kas. Kai bus patogu kitaip, gyvensiu kitaip.