RIČARDAS
Pažvelgiau į save veidrodyje, vaizdelis nedžiugina. Ir reikėjo gi taip. Pavaidinti norėjau, kvailys, gavau kaip reikiant, dar dabar ausyse spengia, o juk turėjau suprasti, kad iš tokio kaip Tomas visko gali tikėtis. Bet ne, susierzinau, kad jiedu drauge išslinko iš Letos miegamojo taip svajingai nusiteikę, kad fantazijai apie knygų skaitymą ar senų nuotraukų žiūrėjimą vietos nebeliko. Lilė nesupyko, vargu, ar moka pykti iš tiesų, bet ir jos mačiau nenudžiugino ta saldi porelė. Ir ko aš čia atėjau, ko tikėjausi, laikas nešdintis. Išeisiu tyliai, neatsisveikinęs, nemėgstu atsisveikinimų, tų kvailų įkalbinėjimų dar pabūti nors pusvalandį, lyg ką pakeistų ta dar viena valanda, tuo labiau, kad niekam aš čia nereikalingas, kaip, beje ir bet kur kitur. Nesuprantu, kaip man pavyksta visus nuteikti prieš save. Per daug gražus ir talentingas. Kurgi ne, kartais atrodo, jog viskas ok klostosi ir esu laukiamas, bet staiga kokia garsiai ne vietoj ištarta mintis ima ir visa tai sugadina. Jei žinotų, kaip aš pats į visa tai reaguoju, greičiausiai patys pasijustų nesmagiai, bet nemoku nuoširdžiai atvirauti, dažniausiai kitiems atrodo, jog vėl maivaus ir vaidinu, nes kaipgi gali nesisekti tokiam mielam pusgalviui, kurio veidas prieš dešimt metų puikavosi reklamose. Tiesą sakant, niekada to nemėgau, o šiuo momentu tai ir netikčiau, kairė akis užtinus ir paraudus, panašu, kad lūpai irgi kliuvo, atsitrenkė į dantis iš vidaus, todėl vis dar jaučiu kraujo skonį burnoje. Gerai dar, kad dantys sveiki, nes tektų vėl skambinti Danai. Puiki odontologė, bet kiekvieną kartą, kai tenka atsidurti jos kėdėje, akyse matau įrašytą viltį, mane tai slegia, nenoriu kaskart nugara jausti neišsipildymų kupiną žvilgsnį. Paslapčia viliuosi, kad vieną kartą pagaliau išvysiu draugišką laimingos moters veidą, ko jai nuoširdžiausiai linkiu, bet ta diena kaip neateina, taip neateina.
Pabandau apsiauti batus, bet susvyruoju ir triukšmingai atsiremiu į sieną, gerai dar, kad nenusiverčiau čia prieškambary, nes tįsočiau kaip koks niekam nereikalingas rąstas. Įdomu, kaip atrodyčiau miręs, bandau įsivaizduoti, baltom kojinėm ( batų nespėjau apsiauti), rankos sunertos ant krūtinės, tik kraujo šiltos srovelės iš nosies betrūksta.
-Bandai nusiplauti?- Tomo balsas pažadina mane iš savo fantazijų ir apsidairęs suprantu, kad vis dar stoviu nerangiai atsirėmęs į sieną su vienu batu rankoje.
-O ką?- klausiu apsimesdamas įžūliu.- Kas nors manęs pasiges?
-Panašu, kad taip.
-Nejuokink. Švęskit be manęs, mano šventė jau baigėsi.
Tomas bando kažką sakyti, bet tuo metu kažkas įnirtingai spaudžia lauko durų skambutį, o kambaryje garsiai trinksi mušamieji, tad girdėti galime tik mudu. Ko jie čia klausosi, net galvą suskausta nuo to dudum dudum.
-Atidaryti?- rikteli Tomas per petį, bet Leta jau stovi už jo nugaros ir stebeilijasi į mane.
-Jis išeina?- klausia Tomo, lyg manęs čia nebūtų, panašu, kad jos akyse staiga tapau kurčnebyliu, kurio klausti bet ko yra beprasmiška.
Leta prasispraudžia pro Tomą ir kairiu petim kliudydama mane mikliai atsiduria prie durų.
-Kas čia?
-Policija, atidarykit, – ramus balsas už durų.
-Čia kažkas iš judviejų pajuokavo?- piktai klausia Leta gręždama žvilgsniu pirma mane, ir tik po to Tomą.
-Kaimynai skundžiasi, kad triukšmaujat,- kiek garsiau rikteli ten už durų.
-Atidaryk, Leta, – prataria Tomas rimtai ir panašu, jog jis vienintelis mūsų kompanijoje žino, kaip reikia elgtis.- Jei čia policija, jie taip paprastai neišeis.
-Labas vakaras, policijos patrulis, kaimynai skundžiasi dėl triukšmo ir įtaria, kad vyko muštynės.
Du policininkai nužvelgia mus visus iš eilės tiriamu žvilgsniu.
-Aš tuoj išjungsiu muziką,- cypteli Lilė ir dingsta kambary.
-Mes labai tyliai klausysimės,- staiga stojusioje tyloje ištaria Leta.
-Sakot, kaimynė paskundė?- klausiu šaižiu balsu.
-Ramybės valandos, – gūžteli pečiais policininkas.
-Tai gal ta, kur norėjo į mūsų vakarėlį, bet nepakvietėm?- staiga pasijutau karingai nusiteikęs, bet tuoj pat susiduriu su smerkiančiais Letos ir Tomo žvilgsniais.
-Alkoholis, narkotikai?-piktai bubena policininkas ir suprantu, kad be reikalo išsižiojau.
Tada Tomas žengteli žingsnį į priekį ir ramiai sako:
-Nieko panašaus, Kūčių vakarienė, taurė vyno o toliau piršlybos.
-Kas kas? Nesupratau,- pralemena policininkas.
-Paprasčiausios piršlybos, žiūrėkit, kad jau esat čia, būsit liudininkai.
Ir aš matau, kaip Tomas priklaupia priešais ką tik iš kambario sugrįžusią Lile, ši žiūri į jį laukiniu žvilgsniu, Leta nepastebimai nusiima kažkokį žiedą nuo piršto ir įbruka Tomui, o šis lyg niekur nieko tiesia žiedą Lilei ir sako ramiu balsu, lyg kasdien būtų tai kartojęs po dešimt kartų:
-Ar sutinki tekėti už manęs?
Lilė rausta, bąla, vėl rausta, šypsosi, kandžioja lūpas, Leta vos laikosi nesukrizenusi, matau kaip ima trūkčioti kairys vokas, ir tada nebeišlaikęs šūkteliu:
-Sutik greičiau, kol neapsigalvojo. Gal dar kas iš jūsų nori pabandyti?- kreipiuosi į policininkus, kurie mindžikuoja vietoje, nebežinodami, ką čia toliau daryti, kompanija lyg ir normali, bet nesuprasi rimtai čia ar kvailioja.- Dar viena laisva liko.
Ir čia išgirstu skambų pliaukštelėjimą o po to pajuntu kaip dega dešinys skruostas. Leta turi smagią ranką, dabar mano veidas atgaus prarastą simetriją.
-Gal jau jūs patys čia išsiaiškinsite, o muzikos klausykitės, nedraudžiama, bet pasistenkite tyliai. Gražių švenčių,- ir abu išeina.
Aš stoviu arčiausiai durų, todėl dar girdžiu dialogą koridoriuje:
-O ką surašysim?
-Ką aš žinau, gal kad durų neatidarė. O girdėjai, ji pasakė taip?
Suprantu, kad likau prieškambaryje vienas. Jei išeisiu dabar, sutikti policininkus didelė tikimybė, jei eisiu į kambarį, panašu, kad dar vienas smūgis garantuotas, bet galiu jau ir nebeištverti. Čia kaip tose pasakose, į kairę pasuksi-žirgą prarasi, į dešinę pasuksi- galvą padėsi.
-Atsiprašau, – sakau tyliai ir nesižvalgau, nenoriu matyti smerkiančių žvilgsnių.
Tomas ištiesia stiklinę:
-Kalk, tau pravers.
Išgeriu ir apsidairau. Leta stovi atsirėmus į palangę, veidas susimąstęs. Lilės nėra.
-Kur Lilė?- klausiu nuoširdžiai.
-Užsidarė kambary,- bespalviu balsu sako Leta ir nesuprantu gailisi Lilės ar čia ji taip juokauja.
-Ką ten veikia?- klausiu, nes nelabai suprantu.
-Nežinau,- gūžteli pečiais Leta.- Gal verkia…
-Jau vėlu,- nei šiaip nei taip ištaria Tomas,- balius baigtas, einam miegot.
-Kaip tai miegoti?-šūkteliu.- Kur?
-O su juo bus viskas gerai. Teisingai pamoką suprato ir šiaip jis visai nieko bičas,- atsisukęs į Letą aiškiai išsako Tomas, lyg tėvas pamokslą paauglei dukrai ir daugiau nepažvelgęs nei į vieną iš mūsų, tyliai uždaro Lilės kambario duris.
-O čia dabar kas?- klausiu nesuprasdamas iš tikrųjų.- Aš kažką praleidau?
-Nemanai, kad paprastai viską gyvenime praleidi?- sarkastiškai klausia Leta ir ima nervingai vaikštinėti po kambarį pirmyn atgal, oj kaip nekenčiu tokių situacijų.
-Aš galiu išeiti,- sakau netvirtai, nors, atvirai pasakius, kaip tik šito dabar noriu mažiausiai.
Leta tyli, bet nesiliauja zujusi pirmyn – atgal. Darinėju virtuvės spinteles, bet veltui, nieko tinkamo tokiam momentui or su žiburiu nerasi, ot panos, pas mane šaldytuve bent jau alaus visada pora skardinių mėtosi, o čia vien prieskoniai, dribsniai, uogienės, padažai, džiovintos neaiškios kilmės žolės, siaubas, žodžiu.
III DALIS .TOMAS
Aš tikrai to neplanavau, bet kartais gyvenimas pats pamėtėja tokius sprendimus, kad pačiam nebereikia galvoti. Kai tyliai atidarau Lilės kambario duris, matau, kad ji guli lovoje apsirengus, nes rūbų niekur nematyti, galvą paslėpus po antklode ir sunku atspėti, o gal kartais jau miega ir jokių ašarų čia niekada nebuvo. Tai ir guosti ar teisintis man nebereikia. Jau imu gailėtis savo kvailo poelgio, nes dabar jaučiuosi jau nebe taip įsitikinęs savo sprendimų teisingumu. Bet po antklode Lilė sujuda ir išgirstu šniūrkštelint nosimi, visgi verkia. Oj kaip negerai, bet man palengvėja, nes dabar žinau, ką turiu daryti,
-Nebandyk manęs paliesti,- sušnypščia Lilė, bet labiau gailiai, nei karingai ir man suspaudžia širdį dėl šios mielos ir švelnios merginos, kurią greičiausiai kažkas bus labai stipriai įskaudinęs, o dar aš užtikrintai žinau vieną svarbiausia dalyką, jei moteris sako ką nors su dalelyte „ne“, pavyzdžiui „Neskambink man“ ar ką nors panašaus, tai reiškia visai atvirkščiai, reiškia, kad turi tuojau pat paskambinti. Kiek kartų tai suveikė teisingai, jau nebesuskaičiuočiau, o kodėl taip yra, neverta ir gilintis, galima sakyti, jog tai pati tikriausia moteriško elgesio aksioma.
Aš tyliai įsitaisau šalia Lilės, atsargiai ją apkabinu ir pajutęs, kad jos kūnas nustoja priešintis, atsipalaiduoja ir atsargiai iš lėto vis labiau priglunda prie manęs, jog akimirksniu pranyksta visas mus skyręs atstumas. Naktimis tamsoje mūsų kūnai lengviau susikalba tarpusavyje be žodžių, ar esate tai pastebėję… Bet dar tyliai sušnabždu Lilei į ausį: „O gal ir neblogą dovaną tau atnešė tas Kalėdų senis. Galim dabar patikrinti?“ Lilė sumurma kažką panašaus į pritarimą, bet jau viskas aplinkui tampa nebesvarbu, nes jos kaklo linky jaučiu begalinį švelnumą, kuris persiduoda ir jai vibruojančiomis bangomis, kurios ištirpdo visus barjerus, palikdamos vien geismą ir ritmą, sumišusį su braškių kvapu.
Vėliau Lilė pasislėpusi mano glėbyje lygiai kvėpuoja, o aš jai pasakoju, kaip mes gyvensime. Nes žinau, kad jai reikia daug kalbėti, kitaip nepatikės, kad viskas čia iš tikrųjų ir piršausi rimtai, tik aplinkybės pasitaikė tokios komiškos, kad sunku patikėti, jog viskas vyko iš tikrųjų, bet man, galima pasakyti, pasisekė, nes pasakiau, ką galvoju, bet niekas nesureikšmino, todėl ir nereikia niekam aiškinti, kodėl ir ar taip būna.
II DALIS LETA
Ar dabar turiu palikti jį miegoti čia ant sofos? Ar geriau pati įsitaisysiu čia, o šis pusgalvis tegu miega mano kambary. Kvailai jaučiuosi ir nežinau, ką dabar turėčiau daryti.
-Gal turi kokį pledą?- kvailai išsišiepia Rička, baigęs tikrinti spinteles,- susirangysiu prie durų ir saugosiu jūsų miegą.
Pusgalvis, dar erzinasi, vaikštau po kambarį ir nežinau, kaip turėčiau pasielgti. Rausiasi mūsų spintelėse, kvailys, keista, bet dabar tai visai nenervina, pripratau per tą vakarą tai dabar atrodo, kad visi savi namie.
-Tai gal bent tavo vaikystės nuotraukų albumus pavartom, jei jau vakarėlis baigtas ir daugiau užsiimti nėra kuo?- klausia trypčiodamas vietoje, jam aiškiai nejauku, bet išeiti nesiveržia.
-Gerai,- apsisprendžiu staiga,- šampaną, tikiuosi, moki atidaryti?
-Aš asas šioj srity,- atšauna nei nesusimąstęs.
-Mėgsti šampaną?- klausiu, nes negaliu tuo patikėti, bet staiga cinkteli mintis, kokiom aplinkybėm toks playbojus šampę atidarinėja ir susierzinu.
-Nelabai,- prataria susiraukdamas, o tada linksmiau tęsia,- bet moterys mėgsta, ypatingai tos, kur neabejingos tam tikro tipažo vyrams… Teko išmokti, juk negali tam tikrose situacijose nuvilti.
-Čia tu apie šampaną?- klausiu sarkastiškai ir žygiuoju savo kambario link, norės-ateis, jei ne- tai ir menka bėda, o tada galvoje nušvinta vaizdas, to paskutinio vakarėlio, kur kvailiojau atsipalaidavusi, kol neteko bėgti per tarnybinį išėjimą, laimei kažkoks jaunuolis palydėjo ir parodė kur, dar paklausė, ar taksą iškviesti ir ar turiu pinigų, nes dingau skubėdama, palikus rankinę su visais telefonais ir kortelėmis, pasilikti būtų buvę kiek per daug pavojinga, visada žinojau savo ribas, ko noriu ir su kuo nesutiksiu nei už ką, bet gurkštelėjus kokteilio, kurį atnešė tas neva naujasis šou rėmėjas, supratau, kad ne viskas čia gerai, ir mano kiek apdujusiose smegenyse įsijungė raudonas pavojaus signalas, kuris visada išgelbėdavo. „Paskutiniai blaivaus proto likučiai visada įsijungia laiku,“-mėgdavau tais laikais kartoti, bet tai ir yra tikra tiesa.
-O čia tai geras!- nesusivaldžiusi šūktelėjau garsiai.- Tai ten buvai tu?
Rička tyli, matau, kad trūkteli pečiais, bet nieko nesako, net nesišypso.
-Ko tyli?- klausiu susierzinus o po to jau šiltai priduriu.- Norėjau tik padėkoti. Po to vakarėlio užraukiau viską ir dingau iš to biznio. Tas pasaulis ne man.
-Suprantu,- tyliai sako Rička,- man jis irgi nepritiko. Tai kur tas šampanas?
Mes patogiai sugriūnam mano lovoje ir gurkšnodami žiūrim nuotraukas. Negaliu patikėti, kad rodau Ričkai savo albumus ir komentuoju kiekvieną puslapį, o jis klausinėja susidomėjęs, po teisybei, bandau atitolinti tą momentą, kai reiks kažkaip apsispręsti, kas toliau, nes nuotraukų žiūrėjimo iki ryto ištempti nepajėgsiu.
-Tai gal kortom palošiam?- lyg išgirdęs mano mintis klausia Rička ir aš suskumbu ieškoti kortų.- Kaip paauglystėj, užsidegam žvakes ir lošiam iš nusirenginėjimo?
-Ką?- sustingstu su kortų kalade rankoje ir jos netyčia išsprūsta ant grindų, rankoje lieka viena korta ir Rička ją švelniai ištraukia iš rankos.
-Matai- čirvų tūzas,- ištaria tyliai ir pajuntu švelnų lūpų prisilietimą prie dešiniosios ausies.- Aš jau tada buvau tave įsižiūrėjęs, visą vakarėlį sekiojau iš paskos, tik tu nieko nematei tuomet.
-Gaila,- atsidūstu,- matyt, buvau akla. Kiekvienam gali pasitaikyti toks laikinas sielos aklumas.
-Ir širdies taip pat.
Toliau jau nebekalbam nieko, paskubom nusitraukiu rūbus ir apsvaigusioj galvoj šmėsteli mintis apie naujus apatinius stalčiuje, kuriuos patingėjau išsitraukti, juk jokių planų nebuvo ir daugiau jokių minčių nebelieka tik karštas, greitas ritmas, kai abiem norisi vis daugiau, bet staiga krenti į bedugnę ir pasaulis pranyksta, palikdamas tik ugningą spalvų fontaną vietoj savęs.
I DALIS. LILĖ
Kalėdų rytas, virtuvę jau spėjau aptvarkyti, didžiausias sprandinės kepsnys orkaitėje kepa jau šešta valanda, toks lėtas kepimas ilgai ilgai žemesnėje, nei įprasta temperatūroje. Bus nerealiai skanu, dar įmesiu bulvių puselių, o jos apskrus, pasidengs tokia rusva plutele, jūros druska ir rozmarinai su čiobreliais suteiks ypatingo kvapnumo, o baigiant kepti sumesiu uoginius pomidoriukus… Gaila, Tomas išvažiavo, neteks galimybės suvokti, kokius tobulus šedevrus sugebu pateikti Kalėdų rytą, tiesą sakant jau beveik pietūs, o kol tie susikels gali būti ir ankstyvos vakarienės metas.
Trumpam užsimerkiu ir mano kūną apima ilgesys, ne ne ilgesys, o toks maudžiantis prisiminimų liūnas, tas pojūtis ryte, kai Tomas prisiglaudė apkabindamas iš už nugaros ir man pasirodė, kad jaučiu kiekvieną jo odos milimetrą, jaučiu jį geriau, nei save, kai kiekvienas judesys tobulai paklūsta abiejų ritmui, yra pati tikriausia laimė, kitokio apibūdinimo negaliu sugalvoti… Laimė yra visas tas burbulas aplink mane, o aš jame plūduriuoju, net nebandau suvokti, kas vyksta, bet žinau, kad vyksta iš tikrųjų, be jokios mano valios, savaime mane neša ten, kur ir turiu būti- į saugų uostą. Oi, net virpteliu nuo tų ilgesingų priminimų. Gal ir geriau, kad turėjo išvažiuoti, kalėdinė pasaka baigėsi? Ne, tai tik retorinis klausimas, kuris praskrido mintyse tik iš seno įpročio vis gręžiotis per kairį petį, tikrinant, ar nesivaidena, nes ilgą laiką nebuvo nei minties patikėti, jog man laimė yra reali įmanomybė, kuri ateina va taip iš niekur, be jokių pastangų ar ypatingos priežasteis. Kažkokia neįtikėtinai jauki ramybė apima, kai pagalvoju apie Tomą. Kad tik greičiau sugrįžtų.
-Kaip skaniai kvepia,- pasigirsta tingiai švelnus Letos balsas.
-Ir tave su šventom Kalėdom! šūkteliu ir apsikabinam stipriai.
-Kur Tomas? Miega?
-Ne, jam paskambino, kažkas ten skubaus ir turėjo išvažiuoti.
-Kaip gaila. O Rička dar miega, – jos balsas įgyja aviečių ledų skonį, tariant „Rička“, jau aš tai iš karto atpažįstu bet kokius tembro skambesius ir visus galiu apibūdinti skoniais, nes kartais net pajuntu tą skonį burnoj, Leta visada juokdavosi iš tokių mano apib8dinimų.
-Tai ką? Aviečių skonio ledai?- klausia šypsodamasi.
-Atspėjai, seniai negirdėtas skonis…
-Tai galim pusvalandį mergaitiškai paplepėti,- sako Leta ir gudriai pamerkia akį.
-Oi, Leta, Leta, pastaruosius keletą metų tik tai ir darėm kas vakarą.
-Tikrai, nepagalvojau. Man atrodo, kad tos piršlybos prasidėjo dėl juoko, bet baigėsi rimtai?
-Net ir neabejok,- ištariu rimtai,- nes jei aš pradėsiu abejoti, tai teks čia sėdėti apsižliumbus savaitę.
-Gerai jau gerai, drauge, nebesukim galvos, lai gyvenimas teka lyg upė ir neša mus ten, kur turime būti.
-Rička, man atrodo, pradžioj nervinosi ir nerado sau vietos,- bandau ką nors sužinoti.
-Gal,- trumpam susimąsto Leta,- o kaip manai, ką galvoja kurjeris, kuris nori mažiausiai dešimties vaikų? Tau nepanašu į paaugliškas fantazijas?
-Man ne, – trumpam susimąstau, prisiminus mūsų su Rička pokalbį vonioje,- o tu tikrai manai, kad jis kurjeris?
-Nežinau.
-O tau tai svarbu?
– Man svarbu tik vienas laikas – esamasis, kurį apibūdina vienas žodis – dabar.
-Palauk, juk yra visagalis googlas,- ir tuoj pat imuosi telefono.- Kokia jo pavardė, tuoj prisiminsiu.
Rička nutraukia mano paieškas pasirodęs tarpduryje, akimirksniu kišu telefoną į kišenę, nes bus nesmagu, jei supras, kad paslapčia ieškom informacijos apie jį. O jis lyg niekur nieko apkabina Letą per pečius ir švelniai pabučiuoja jos plaukus. Net šiurpuliukai nugara nubėga, rodos, viskas kambaryje įsielektrina ir ima žiežirbuoti net nuo menkiausio kvėptelėjimo.
-Klausykit, gal judu dar pasnauskit valandžiukę, bet lygiai šešioliktą valandą turit būti nusiprausę ir tvarkingai apsirengę prie šventiškai paruošto stalo, nes tada prasidės tikros Kalėdos.
-O Tomas?- pasiteirauja Leta.
-Žadėjo būti.
-Bet bent jau baltos mišrainės mums pusryčiams galima?- klausia Rička, nutaisęs vaikišką miną.
-Galima galima, ir mišrainės, ir silkės ir auselių,- sakau kraudama visas išvardintas gėrybes į didelę baltą lėkštę,- o dabar marš iš čia, vis vien iš judviejų virtuvėje jokios naudos.
-O kava?- miaukteli Leta, bet aš ją kone išstumiu už durų.
-Apsieisit vieną rytą ir be kavos.
Pagaliau likus viena įsitaisau prie lango su dideliu puodu kvapnios kavos ir šypsausi pati sau žiūrėdama į sniegą. Tai bent Kalėdos šį kartą. Kad tik Tomas suspėtų grįžti laiku, nes kepsnys bus nerealus!
PABAIGA
Asta Jolanta Miškinytė
–