VIOLETA
Kai pasiūliau tą kvailą Kalėdų vakarėlio idėją, pati išsigandau labiau nei Lilė, nes neturėjau jokio varianto! O Lilė – atvirkščiai, man pasirodė, netgi apsidžiaugė. Gal jai pabodo toks pilkas ir vienodas egzistavimas: darbas, namai, televizorius, pica, veidaknygė, keletas žinučių ir jokių prošvaisčių. Žiūrėsim, ką ji sugalvos, bet dabar man labiausiai rūpi, ką sugalvosiu aš. O galvoti visai nesinori. Dienos bėga, jau visai nedaug beliko. Vieną vakarą pastebėjau, jog Lilė kažkaip paslaptingai šypsosi, bet nepaklausiau, kodėl. Gal jau turi kandidatą mūsų bendram projektui? Kitos priežasties neįsivaizduoju. O aš plaukiu pasroviui, lyg būtumėme pasikeitusios vaidmenimis. Vakarais užsidarau kambaryje ir spoksau į lubas, nieko nebenoriu – rudeninė depresija pereinanti į prieššventinio periodo panikos priepuolius. Na ir kas, gal man taip geriau? Galėtų bent kas nors paklausti, kaip man sekasi, bet vargu ar galiu to tikėtis, visiems atrodau laimės kūdikis: blondinė ir dar su smegenimis… O viskas prasidėjo nuo grožio konkursų ir modelių atrankų. Nenoriu apie tai pasakoti daugiau nei reikia, bet butui užsidirbau pati. Kartais man sakydavo, kad atrodau linksma kvatoklė, kuriai viskas dzin, o gyvenime sekasi. Nė velnio, bet nejaugi verksi kam ant peties? Gyventi turiu kur ir dargi visai neblogas tas mano svajonių būstas pačiame centre, darbas normalus, o atlyginimas viršija lūkesčius, dėmesio nestinga – jei dalinčiau savo telefono numerį į kairę ir į dešinę, tai neturėčiau nė vienos laisvos minutės ir pavargčiau nuo tuščių pažadų. Matyt, mano širdis užmigo ir pati to nenorėdama tapau ledo karaliene, kurią nuo visų žeidžiančių emocijų ir skaudinančių įsimylėjimų saugo patikima šalčio siena. Tik šalia Lilės jaučiuosi kaip senais gerais laikais, nuoširdžiai draugiška ir nerūpestinga Violeta. Todėl labai branginu mūsų draugystę, bijodama išsitarti, kad ji vienintelis man likęs ryšys su normaliu pasauliu, kur viskas gerai, kur nėra prievartos, pavydo, tavo norų nepaisančių vyrų, įsivaizduojančių, kad už taurę tikro šampano gali nusipirkti tave visą iki pirštų galiukų, kur viskas taip laikina, jog tai suvokus norisi bėgti kuo greičiau ir išsivemti prie artimiausio kampo, nes tas iškreipto gyvenimo vaizdas, iš pradžių viliojęs tariama prabanga ir lengvumu, taip greitai apkarsta, jog apėmusio pasišlykštėjimo nebegali nusiplauti jokiom įmanomom priemonėm. Niekam nepasakoju, nors kartais apima noras atsiverti Lilei, bet ji pernelyg trapi, geriau tegu skaito knygas ir tiki amžina meile. Mintyse ją kartais vadinu Džeine Eir. Gal todėl vis dar esu viena, tarsi atsiribojusi nuo visų kitų, nes mano gyvenimo supratimas skiriasi nuo daugumai priimtino. Akimirkos šlovės kaina man pasirodė per didelė, betgi kitiems nieko, jie toliau taip gyvena. Seni pažįstami dingo, vos pasitraukus, o naujų nebenorėjau taip greitai prisileisti. Man dar pasisekė, kad Lilė nukrito kaip lietus iš giedro dangaus, nors, teisybės dėlei, manau mums abiems taip lemta buvo, gal tik dėl tos priežasties, kad galime viena kitai padėti be jokių išskaičiavimų ar naudos, kažkada susidraugavom ir tapom labai artimos, nors iš šalies gali taip ir neatrodyti.
Tai, kas mane įmetė į grožio fiestos šou, dabar tapo didžiausia kliūtimi. Kai tavo išvaizda traukia susižavėjusius žvilgsnius, manote, tai yra siekiamybė ir didelis malonumas? Aš norėčiau, kad mane girdėtų, kad klausytųsi, ką kalbu ir paklaustų, ko aš noriu. Todėl man patinka kurti virtualioj erdvėj kitus pasaulius ir pasakas. Nepatikėsite man dar ir sekasi. Kai visi mato tik „kompo“ ekraną, nesvarbu, kaip atrodai, visiems rūpi, ką naujo padarei ir kaip jie gali tai patobulinti ir t.t. Įdomu? Kažkiek, bet ramu tai jau tikrai. Mane vadina Merlin Monro kompiuterasto smegenimis, gal kad blondinė? Bandžiau nusidažyti tamsiau, ištvėriau gal dvi savaites, žiūrėjau į veidrodį ir nemačiau savęs, tik nepažįstamą svetimą veidą. Todėl labai greitai grįžau į savo tikrąjį blondinišką įvaizdį. Ir stengiuosi negalvoti apie tai, jog būtų gerai susibjauroti dalį veido, kad nustotų žavėtis be reikalo, nes niekada nesiekiau tokio populiarumo. Jis mane slegia, bevelyčiau dažniau būti nematoma. Lilė kartą juokais pasakė, jog greičiausiai esu stebėtoja, nors visiems atrodo, jog audringai mėgaujuos gyvenimu kiekvieną akimirksnį, lyg būčiau kamuojama troškulio pripuolusi prie vandens šaltinio. Kažkoks stulbinantis neatitikimas tarp išvaizdos ir tos „aš“, kuri esu iš tikrųjų. Ar dar ką nors kamuoja toks idiotiškas sindromas? Tiesa, dažniausiai man pavyksta jį sėkmingai paslėpti, bet jau ima pabosti, o kai visai užknisa, imu galvoti apie negyvenamą salą. Lilė juokiasi iš mano fantazijų negyvenamos salos tema ir ji teisi, to nebus. Geriausia būtų negyvenamą salą susikurti čia.
O tą idėją apie Kalėdų vakarėlį sugalvojau tik dėl Lilės, nes laikas ją jau ištraukti į dienos šviesą ir gerokai supurtyti, kad to ankstesnio kvailų nesusipratimų kupino gyvenimo dulkės dingtų ir prasidėtų nauja Lilei skirtos šviesos era.
Jiedu su Vilmantu buvo tokia eilinė pora, be ypatingų planų ar svajonių – jam buvo patogu, o Lilė prisitaikė ir jai atrodė, kad viskas gerai, jog taip visi ir gyvena. O tada pasirodė, jog Vilmantas turi draugę. Taip, taip, gyvena su Lile, planuoja vestuves, bet turi draugę, su kuria patenkina visas aistras, kokias tik įmanoma įsivaizduoti. Vargšei Lilei kone plyšo širdis, kai suprato esanti kažkuo panašiu į įprastą antklodę miegamajame, kuri jaukiai šildo, kai grįžti. Tarsi du paraleliniai gyvenimai – vienas parodomasis visiems, o kitas, slaptas, už uždarų durų. Lilė sukėlė skandalą. Bandau vis įsivaizduoti tą sceną, nes Lilė ir skandalas yra du nesuderinami dalykai, ir viskas baigėsi tuo, jog išsikraustė tą pačią naktį, sugriebusi tik tai, kas pasitaikė po ranka. Galėjo dar pusę buto išdaužyti: jei linksmintis – tai kaip reikiant, kad prisimintų ilgam, bet čia ne Lilės stilius. Taip ir atsikraustė pas mane. Pirmą mėnesį vis šniurkščiodavo nosimi vos grįžus namo (darbe laikėsi ir stengėsi niekam savo išgyvenimų nedemonstruoti, o ir ką čia paaiškinsi, kai vestuvių data buvo garsiai įvardinta, o dabar, prašau, kaip kokia lūzerė pas draugę persikraustė) ir nuolat kartojo, trindama akis popierine servetėle: „Tai, vadinasi, aš jam lovoje per paprasta, o visus tuos metus jis tik apsimetinėjo. Ką man dabar daryti? Ir kaip suprasti tą „pernelyg paprasta“?“
Galėjau jai bandyti paaiškinti, kad visai ne jos čia problema, jog sutiko tikrą ožį su tam tikrais nukrypimais – rami dorybė namie ir velniai žino, kokie nuokrypiai už jų ribų, – bet argi būtų supratusi? Mes nuo didelės širdgėlos ir skausmo dažnai prarandam gebėjimą blaiviai mąstyti ir vertinti situaciją. Todėl klausiausi, raminau, guodžiau, eidavom į kiną, penktadienio vakarą kur nors pasėdėti, net į sporto klubą bandžiau užrašyti mus abi. Negelbėjo, supratau, kad reikia laiko, nes bet kokie, kad ir patys kvailiausi išgyvenimai, galiausiai praeina ir kiekvienam išdavystės ar nemeilės gurkšniui nuryti reikia tam tikro laiko. Kažkam gal pakanka savaitės, Lilės atveju tai tęsėsi kur kas ilgiau. Todėl ir pabandžiau ją pažadinti, kitaip tariant, užimti mintis kita veikla, tegu organizuoja vakarėlį, planuoja valgiaraštį, superka maistą, o tai ji tikrai mokėjo tobulai ir be jokių atsikalbinėjimų. Sugalvos ką pasikviesti – puiku, ne – tai aš jau tikrai nepasišiūkšlinsiu. Buvau nusimačiusi tokį Saulių. Kartais susitikdavom per pietus, smagiai paplepėdavom, lyg ir normalus, bet kol susiruošiau, žiūriu, žiedas vestuvinis ant piršto. „Sveikinu“ – sumirksėjau nusivylusi, bet šypsena spinduliavo gerumą.
– Seniai ketinom, bet, va, įvykiai susiklostė taip, kad teko skubos tvarka, – droviai nusišypsojo Saulius.
– Ar tai yra tai, apie ką aš pagalvojau? – paklausiau kiek sumišusi.
– Taip! – šūktelėjo laimingai. – Įsivaizduoji, bus dvynukai!
– Džiaugiesi?
– Labai!
Ech, tobulas kandidatas Lilei nuplaukė pro šalį ir kita kryptimi. Bet gyvenimas visada turi savų siurprizų mums paslėpęs – niekada nežinai, kada tau švystelės prieš nosį sėkminga korta. O švystelėjo po kelių dienų ir tos kortos vardas Tomas. Pamačiau jį iš tolo, visada pasižymėjau puikiu periferiniu matymu, nes matau viską, kas vyksta aplinkui. Klasiokas Tomas – mokykloje maniau, kad jam patinku, bet keliai išsiskyrė, nespėję nei suartėti. Aš išskridau į Milaną, o ką veikė Tomas, galiu tik spėlioti. Vienas kitam nebuvom pasakę daugiau nei dvidešimties sakinių, jis ir šiaip buvo nekalbus, bet greičiausiai dar ir drovėjosi, o aš laikiausi principo, kad vaikinas turi pirmas žengti žingsnį ar bent jau užkalbinti.
Tai štai Tomas ėjo tiesiai į mane.Žvilgsnis rimtas, net nežinau, ar mane mato ir ar pažįsta, toks pasikeitęs, vyriškas, gal net kiek rūstus.
– Tomai! – šūktelėjau ir ėmiau mojuoti ranka, nedaug betrūko ir būčiau ėmusi šokinėti ant vienos kojos iš džiaugsmo, juk Kalėdos jau visai arti. – Kur eini? Ar manęs nepažįsti?
– Oi, Vile, labas, – nuoširdžiai apsidžiaugė Tomas ir suspaudė mane glėbyje, lyg būtumėm patys artimiausi žmonės visame pasaulyje. – Labai džiaugiuosi tave matydamas.
– Aš irgi, Tomai! – spinduliavau nuoširdumu, nes tikrai džiaugiausi. – Kur tu? Kalėdinių dovanų šeimai ieškai?
– Ne, ką tu, kokia šeima, kokios dovanos. Aš ką tik iš Ukrainos, tai bandau prie paprasto gyvenimo po truputį pratintis.
– Tu? – apstulbusi negalėjau nuo jo nuleisti akių.
– Vežam, ką galim, įsitraukiau ir kitaip jau neįsivaizduoju, – Tomas įbeda tiriamą žvilgsnį. – O tu?
Nieko sau, tylenis Tomas, niekada nebūčiau pagalvojusi.
– Tu kariškis? – klausiu atsargiai.
– Ne, bet kitaip negaliu. Ten pabuvęs pradedi daugiau galvoti apie tai, kas tu esi ir ką privalai daryti. Supranti, kaip viskas greitai gali pasikeisti ir koks trapus mūsų įsivaizduojamai ramus gyvenimas.
– Aš tik aukoju kartais, – sakau tyliai, pačiai nesmagu, lyg bandyčiau pasiteisinti, ir pajuntu kažkur iš vidaus kylantį nerimą.
– Ei, Vile, viskas gerai, – sako Tomas, – kiekvienas daro tai, ką gali. O kur Kalėdas? Su šeima?
Ir čia man nušvinta viltis, jog dar ne viskas prarasta..
– Oi, ne, su drauge rengiam vakarėlį sau ir tiems, kas neturi, su kuo sėsti prie šventinio stalo.
– Tai aš idealus kandidatas jūsų vakarėliui! – entuziastingai šūkteli Tomas ir man dabar jau kiek neramu pasidaro. – Tik grįžau, nieko nesu suplanavęs. Daug ateis?
– Oi, ne, Lilė, aš, dabar tu ir gal dar kas nors.
Tomo veidas kiek apsiniaukė, bet gal man taip tik pasirodė, stengiuos negalvoti. Svarbu įvykdyti savo misiją, o toliau jau pažiūrėsim – kas bus, kaip bus ir ar bus.
– Gal kavos? – Tomas mosteli ranka į „Vero cafe“.
– Okis, – sutinku akimirksniu, kad tik neapsigalvotų, laiko juk nėra daug.
Kažkaip jauku su juo, kavą išrinko man pats, suprask, vyras, kuris žino, ko nori moterys. Nepurkštavau, svarbu sutiko ateiti. Vogčiomis vis nužiūrinėjau Tomą, pasikeitęs, vyriškas, rimtas, juokauja, bet saikingai, artyn neprisileidžia, o aš irgi vengiu itin asmeniškų temų. Idealiai tiktų Lilei, pagalvoju, bet staiga šmėkšteli mintis: o kas, jei vis dar jam patinku, jei mokyklinis susižavėjimas niekur nedingo? Būtų visai malonu, bet pernelyg draugiškas, toks mielas meškinas, kurį galiu apkabinti susitikus, nes nuoširdžiai džiaugiuosi, bet nieko daugiau. Oi, ne, nieko daugiau tikrai.
– O, žinai, mokykloje buvau tave įsimylėjęs, – Tomo žvilgsnis juokiasi, bet nesišypso. Laukia, ką pasakysiu.
– Oi , Tomai, tiek vandens nutekėjo, tiek visko įvyko po to, – bandau sukti uodegą ir pabėgti nuo tos jautriai nepatogios temos, bet pamačius surimtėjusį Tomo veidą, netikėtai pati sau ramiu balsu ištariu. – Žinoma, žinojau.
O tada ima juoktis Tomas ir aš nebesuprantu, gerai tai ar blogai.
– Maniau, kad niekas nepastebi, jog slapčia džiūstu dėl tavęs.
– O kas čia juokingo, Tomai? – klausiu nesuprasdama.
– Nieko, tik bandau įsivaizduoti mus drauge su dviem vaikais parke, tu su šita juokinga kepure, – jis nutraukia mano nykštuko kepurę, kurią nešioju jau gal penkerius metus, – tom žaliom pirštinėm, iš kurių kyšo mėlyni pirštai…
– Baik šaipytis. Ir ne pirštai mėlyni, o lakas – mano mėgstamiausia spalva, – vaidinu supykusią, nes tikra tiesa, stiliaus ikona manęs nepavadinsi, kuprinėj sugrūstas kompas ir keletas įrankių (nežinai juk, ko gali prireikti), nunešioti džinsai, juodi „martensai“ su siuvinėtom raudonom rožėm šonuose, vienintelis tinkamas rūbas – balti marškiniai, puikios kokybės, laisvai krintantys ir derantys visur ir visada.
Taip rengiuosi, nes man dzin, antra vertus toks netvarkingos savim nesirūpinančios ir madų nepaisančios beveik benamės stilius dabar ant bangos, o man patogu už jo slėptis. Taip jaučiuosi labiau laisva, nors daug kas manęs ir nesupras – ar dažnai sutiksi blondinę, kuriai jos mielai harmoningas veidas daugiau trukdo, nei padeda? Bet išgirdus tokį Tomo vertinimą kažkokia spyruoklė viduje atsileidžia ir aš išdidžiai atsistoju, nusimetu keletą sluoksnių – švarką, megztinį, šaliką, kepurę, žinoma, pirštines ir nuplaukiu pro barą link tualeto, lyg žygiuočiau podiumu. Nekreipiu dėmesio į žvilgsnius, nesidairau į šalis, grįžtu ryškiai padažytom lūpom, ta pačia atsainia veido išraiška ir, gracingai atsisėdusi ant kėdės, įbedu žvilgsnį į Tomą:
– Kaip? Gal dabar vaizdas kiek kitoks?
– Taip, neįvertinau tavęs. Tikroji Violeta sugrįžo per trisdešimt sekundžių, tad dabar turėsiu iš naujo apsvarstyti savo galimybes, paderinęs su jausmais ir širdies balsu.
Suprantu, kad šaiposi, bet man nesvarbu, nes suvokiu, kad galime būti draugais. Kažkoks septintas pojūtis pakužda, kad viskas gerai, pavojaus nėra ir viskas vyksta pagal planą.
– Nustebinau? – klausiu ir prapliumpu kvatotis, o mano nuostabai Tomas ima kvatotis drauge.
– O apie vaikus tu čia rimtai? – klausiu, kai jau vėl galim ramiai kalbėtis.
– O kaip tu manai?
– Dar nesutikau vyro, svajojančio apie vaikus, – sakau tyliai. – Vienas toks kažką panašaus sapaliojo, maždaug, pagimdyk man sūnų, tada išsiskirsiu, bet apsimečiau neišgirdusi. Labai jau egoistiškas tas jo pageidavimas man pasirodė, nes jame nebuvo jokios man skirtos emocijos, šilumos ar rūpesčio.
– Matai, – pradėjo Tomas ir supratau, kad tuoj bandys mane guosti.
– Oi, ne, Tomai, seniai viskas pamiršta. Išaugau iš tų pasakų. Man viskas tinka taip, kaip dabar yra.
– Nejaugi? – Tomo antakiai pakyla ir jis įdėmiai žiūri man į akis. – Princo ant balto žirgo nebelauki?
– Ne, – atšaunu per greitai ir susigraudinu dėl tokios savo reakcijos ir amžino instinkto gintis. Nuo bet ko, bet kada, būti pasiruošus, jei tave bandys įskaudinti, pasišaipyti ar pažeminti. Nemėgau savęs tokios ir nenorėjau, kad kas nors suprastų apie tokią mano būseną, todėl bandau juokauti. – Man skirtas princas gal mirė dar negimęs, nes net nepanašu, kad bandytų artėti…
– Nenusimink, ne tavo vienos tokia dalia, aš irgi pavargau tos princesės ant žirnio ieškoti.
– Tikrai? Nerandi? O kodėl ant žirnio?
– Todėl, kad ieškau tikros, pačios tikriausios…
– Manau, kad ne viena jau buvo pakeliui atsiradus.
Tomas nusišypso. Labiau nesmagiai, nei svajingai ir iš karto imu įtarti eilinę dramą, bet jis tepasako labai paprastai:
– Buvo, bet nesusiklostė.
– Suprantu, – sakau, norėdama paguosti, bet džiaugiuosi, kad nieko daugiau nepasakoja. Nekenčiu, kai vyrai kalba apie savo nelaimingas meiles. Ir kodėl jiems atrodo, kad man tai turi rūpėti? Vien todėl jaučiu Tomui begalinį dėkingumą ir draugiškumą kartu.
– Mūsų laukia smagus vakarėlis, nepamiršk, – sakau lyg tarp kitko atsisveikindama.
– Adresą atsiųsk, kad žinočiau, kur ieškoti. O kelintą pradžia?
– Kai vakarė žvaigždė patekės, visi sėsim prie stalo.
– Tai Kūčių vakarienė ir balta mišrainė su silkėm?
– Na, nežinau, ką Lilė sugalvos, bet, panašu, kad esi teisus. Mano draugė mėgsta tradicijas, kurios keliauja iš kartos į kartą.
– Aš irgi mėgstu. Tradicijos stiprina šeimą, – šūkteli Tomas ir pamojuoja atsisveikindamas.
Ech, jaučiuosi tokia laiminga, lyg būčiau gavus aukščiausią balą už kontrolinį, kurio visai nesistengiau gerai parašyti. Bet Lilei nieko nesakysiu. Manau, jog abejoja, ar vakarėlis bus, todėl tik imituoja pasiruošimą, norėdama palaikyti šventinės nuotaikos laukimo iliuziją. Dabar atėjo laikas pagalvoti apie dovanas ir scenarijų. Su Lile viskas aišku. Ją reikia šokiruoti, kad pagaliau išlįstų iš tos savo komforto zonos, kaip dabar madinga sakyti, ir pradėtų dairytis aplinkui atmerktomis akimis. Bernams įteiksiu po šaliką – galima paieškoti tikro kašmyro, klasikinį. Vienam juodą, kitam baltą. Bet kaip parinkti, kuriam kuris? Nebent pasiūlyti traukti burtus. O sau? Sau norėčiau kokių nors juokingų naktinių su užrašu, pvz. „Susirask pagaliau normalų berną!“. Tai tik šmurkšt į naktinius įlendu ir žingsniuoju išdidžiai pirmyn atgal, pirmyn atgal, o jie lai suka galvas, ką čia dabar daryti turi. Greičiausiai nieko, bet gali ir pagalvoti ką, ar ne?
Artėjant Kūčioms supratau, kad darausi vis irzlesnė. Mane nervino mano pačios sugalvotas vakarėlis, vis sukosi galvoj mintys, kad kvaila idėja, iš kurios nieko neišeis. Todėl paslapčia nuo Lilės pasirūpinau, kad baras būtų pilnas. Blogiausiu atveju, daug vyno padeda išspręsti bet kokias nejaukumo problemas, o rytinis galvos skaumas būna toks stiprus, jog tai tampa vieninteliu rūpesčiu. Tiesa, dar sugalvojau klausimus: tvarkingai atspausdinau korteles, radau internete, kažką panašaus į žaidimą. Nieko labai originalaus, bet bus matyt, gal kas ir įsitrauks rimčiau. Bent jau Tomas man panašus į gana tinkamą pašnekovą, o Lilę tereikia stumtelėti, kad pradėtų atsiverti, o toliau jau bus matyt, kur link viskas pasisuks.
Kažkurią dieną Lilė manęs rimtai paklausė:
– Tai tu galvoji, kad mes būtinai turim permiegoti su jais?
– Seksas keturiese? – pasišaipiau, o tada apsimečiau tikra katalikiško pensiono auklėtine, visai kaip filme. – Nebūk juokinga, seksas tik po trečio pasimatymo, o čia juk bus pirmas!
– Kaip kam, – tarstelėjo Lilė. – Kai kam gali būti ir trečias.
Apsimečiau, kad neišgirdau, ką pasakė. Argi įmanoma viską suplanuoti? Nesąmonė kažko tikėtis ar laukti, o štai maistas bus puikus, nes man pasisekė, jog mama tobulai išmokė Lilę virtuvės meno. Aš tesugebu makaronus į verdantį vandenį bet kaip sumesti, bet ir tie dažniausiai būna suvirę, nes mintimis nukeliauju visai į kitą pasaulio kraštą, o Lilė tada nepiktai aiškina, jog italė mama, virdama makaronus, stovi prie puodo su chronometru ir verda tiksliai tiek, kiek parašyta, nei sekundės ilgiau.