Kategorija: Asta Jolanta Miskinyte „Kūčių vakarienė keturiems“

Mielai paprasta kalėdinė istorija

„Kūčių vakarienė keturiems“ 4 dalis

RIČARDAS

Pažvelgiau į save veidrodyje, vaizdelis nedžiugina. Ir reikėjo gi taip. Pavaidinti norėjau, kvailys, gavau kaip reikiant, dar dabar ausyse spengia, o juk turėjau suprasti, kad iš tokio kaip Tomas visko gali tikėtis. Bet ne, susierzinau, kad jiedu drauge išslinko iš Letos miegamojo taip svajingai nusiteikę, kad fantazijai apie knygų skaitymą ar senų nuotraukų žiūrėjimą vietos nebeliko. Lilė nesupyko, vargu, ar moka pykti iš tiesų, bet ir jos mačiau nenudžiugino ta saldi porelė. Ir ko aš čia atėjau, ko tikėjausi, laikas nešdintis. Išeisiu tyliai, neatsisveikinęs, nemėgstu atsisveikinimų, tų kvailų įkalbinėjimų dar pabūti nors pusvalandį, lyg ką pakeistų ta dar viena valanda, tuo labiau, kad niekam aš čia nereikalingas, kaip, beje ir bet kur kitur. Nesuprantu, kaip man pavyksta visus nuteikti prieš save. Per daug gražus ir talentingas. Kurgi ne, kartais atrodo, jog viskas ok klostosi ir esu laukiamas, bet staiga kokia garsiai ne vietoj ištarta mintis ima ir visa tai sugadina. Jei žinotų, kaip aš pats į visa tai reaguoju, greičiausiai patys pasijustų nesmagiai, bet nemoku nuoširdžiai atvirauti, dažniausiai kitiems atrodo, jog vėl maivaus ir vaidinu, nes kaipgi gali nesisekti tokiam mielam pusgalviui, kurio veidas prieš dešimt metų puikavosi reklamose. Tiesą sakant, niekada to nemėgau, o šiuo momentu tai ir netikčiau, kairė akis užtinus ir paraudus, panašu, kad lūpai irgi kliuvo, atsitrenkė į dantis iš vidaus, todėl vis dar jaučiu kraujo skonį burnoje. Gerai dar, kad dantys sveiki, nes tektų vėl skambinti Danai. Puiki odontologė, bet kiekvieną kartą, kai tenka atsidurti jos kėdėje, akyse matau įrašytą viltį, mane tai slegia, nenoriu kaskart nugara jausti neišsipildymų kupiną žvilgsnį. Paslapčia viliuosi, kad vieną kartą pagaliau išvysiu draugišką laimingos moters veidą, ko jai nuoširdžiausiai linkiu, bet ta diena kaip neateina, taip neateina.

Pabandau apsiauti batus, bet susvyruoju ir triukšmingai atsiremiu į sieną, gerai dar, kad nenusiverčiau čia prieškambary, nes tįsočiau kaip koks niekam nereikalingas rąstas. Įdomu, kaip atrodyčiau miręs, bandau įsivaizduoti, baltom kojinėm ( batų nespėjau apsiauti), rankos sunertos ant krūtinės, tik kraujo šiltos srovelės iš nosies betrūksta.

-Bandai nusiplauti?- Tomo balsas pažadina mane iš savo fantazijų ir apsidairęs suprantu, kad vis dar stoviu nerangiai atsirėmęs į sieną su vienu batu rankoje.

-O ką?- klausiu apsimesdamas įžūliu.- Kas nors manęs pasiges?

-Panašu, kad taip.

-Nejuokink. Švęskit be manęs, mano šventė jau baigėsi.

Tomas bando kažką sakyti, bet tuo metu kažkas įnirtingai spaudžia lauko durų skambutį, o kambaryje garsiai trinksi mušamieji, tad girdėti galime tik mudu. Ko jie čia klausosi, net galvą suskausta nuo to dudum dudum.

-Atidaryti?- rikteli Tomas per petį, bet Leta jau stovi už jo nugaros ir stebeilijasi į mane.

-Jis išeina?- klausia Tomo, lyg manęs čia nebūtų, panašu, kad jos akyse staiga tapau kurčnebyliu, kurio klausti bet ko yra beprasmiška.

Leta prasispraudžia pro Tomą ir kairiu petim kliudydama mane mikliai atsiduria prie durų.

-Kas čia?

-Policija, atidarykit, – ramus balsas už durų.

-Čia kažkas iš judviejų pajuokavo?- piktai klausia Leta gręždama žvilgsniu pirma mane, ir tik po to Tomą.

-Kaimynai skundžiasi, kad triukšmaujat,- kiek garsiau rikteli ten už durų.

-Atidaryk, Leta, – prataria Tomas rimtai ir panašu, jog jis vienintelis mūsų kompanijoje žino, kaip reikia elgtis.- Jei čia policija, jie taip paprastai neišeis.

-Labas vakaras, policijos patrulis, kaimynai skundžiasi dėl triukšmo ir įtaria, kad vyko muštynės.

Du policininkai nužvelgia mus visus iš eilės tiriamu žvilgsniu.

-Aš tuoj išjungsiu muziką,- cypteli Lilė ir dingsta kambary.

-Mes labai tyliai klausysimės,- staiga stojusioje tyloje ištaria Leta.

-Sakot, kaimynė paskundė?- klausiu šaižiu balsu.

-Ramybės valandos, – gūžteli pečiais policininkas.

-Tai gal ta, kur norėjo į mūsų vakarėlį, bet nepakvietėm?- staiga pasijutau karingai nusiteikęs, bet tuoj pat susiduriu su smerkiančiais Letos ir Tomo žvilgsniais.

-Alkoholis, narkotikai?-piktai bubena policininkas ir suprantu, kad be reikalo išsižiojau.

Tada Tomas žengteli žingsnį į priekį ir ramiai sako:

-Nieko panašaus, Kūčių vakarienė, taurė vyno o toliau piršlybos.

-Kas kas? Nesupratau,- pralemena policininkas.

-Paprasčiausios piršlybos, žiūrėkit, kad jau esat čia, būsit liudininkai.

Ir aš matau, kaip Tomas priklaupia priešais ką tik iš kambario sugrįžusią Lile, ši žiūri į jį laukiniu žvilgsniu, Leta nepastebimai nusiima kažkokį žiedą nuo piršto ir įbruka Tomui, o šis lyg niekur nieko tiesia žiedą Lilei ir sako ramiu balsu, lyg kasdien būtų tai kartojęs po dešimt kartų:

-Ar sutinki tekėti už manęs?

Lilė rausta, bąla, vėl rausta, šypsosi, kandžioja lūpas, Leta vos laikosi nesukrizenusi, matau kaip ima trūkčioti kairys vokas, ir tada nebeišlaikęs šūkteliu:

-Sutik greičiau, kol neapsigalvojo. Gal dar kas iš jūsų nori pabandyti?- kreipiuosi į policininkus, kurie mindžikuoja vietoje, nebežinodami, ką čia toliau daryti, kompanija lyg ir normali, bet nesuprasi rimtai čia ar kvailioja.- Dar viena laisva liko.

Ir čia išgirstu skambų pliaukštelėjimą o po to pajuntu kaip dega dešinys skruostas. Leta turi smagią ranką, dabar mano veidas atgaus prarastą simetriją.

-Gal jau jūs patys čia išsiaiškinsite, o muzikos klausykitės, nedraudžiama, bet pasistenkite tyliai. Gražių švenčių,- ir abu išeina.

Aš stoviu arčiausiai durų, todėl dar girdžiu dialogą koridoriuje:

-O ką surašysim?

-Ką aš žinau, gal kad durų neatidarė. O girdėjai, ji pasakė taip?

Suprantu, kad likau prieškambaryje vienas. Jei išeisiu dabar, sutikti policininkus didelė tikimybė, jei eisiu į kambarį, panašu, kad dar vienas smūgis garantuotas, bet galiu jau ir nebeištverti. Čia kaip tose pasakose,  į kairę pasuksi-žirgą prarasi, į dešinę pasuksi- galvą padėsi.

-Atsiprašau, – sakau tyliai ir nesižvalgau, nenoriu matyti smerkiančių žvilgsnių.

Tomas ištiesia stiklinę:

-Kalk, tau pravers.

Išgeriu ir apsidairau. Leta stovi atsirėmus į palangę, veidas susimąstęs. Lilės nėra.

-Kur Lilė?- klausiu nuoširdžiai.

-Užsidarė kambary,- bespalviu balsu sako Leta ir nesuprantu gailisi Lilės ar čia ji taip juokauja.

-Ką ten veikia?- klausiu, nes nelabai suprantu.

-Nežinau,- gūžteli pečiais Leta.- Gal verkia…

-Jau vėlu,- nei šiaip nei taip ištaria Tomas,- balius baigtas, einam miegot.

-Kaip tai miegoti?-šūkteliu.- Kur?

-O su juo bus viskas gerai. Teisingai pamoką suprato ir šiaip jis visai nieko bičas,- atsisukęs į Letą aiškiai išsako Tomas, lyg tėvas pamokslą paauglei dukrai ir daugiau nepažvelgęs nei į vieną iš mūsų, tyliai uždaro Lilės kambario duris.

-O čia dabar kas?- klausiu nesuprasdamas iš tikrųjų.- Aš kažką praleidau?

-Nemanai, kad paprastai viską gyvenime praleidi?- sarkastiškai klausia Leta ir ima nervingai vaikštinėti po kambarį pirmyn atgal, oj kaip nekenčiu tokių situacijų.

-Aš galiu išeiti,- sakau netvirtai, nors, atvirai pasakius, kaip tik šito dabar noriu mažiausiai.

Leta tyli, bet nesiliauja zujusi pirmyn – atgal. Darinėju virtuvės spinteles, bet veltui, nieko tinkamo tokiam momentui or su žiburiu nerasi, ot panos, pas mane šaldytuve bent jau alaus visada pora skardinių mėtosi, o čia vien prieskoniai, dribsniai, uogienės, padažai, džiovintos neaiškios kilmės  žolės, siaubas, žodžiu.

III DALIS .TOMAS

Aš tikrai to neplanavau, bet kartais gyvenimas pats pamėtėja tokius sprendimus, kad pačiam nebereikia galvoti. Kai tyliai atidarau Lilės kambario duris, matau, kad ji guli lovoje apsirengus, nes rūbų niekur nematyti, galvą paslėpus po antklode ir sunku atspėti, o gal kartais jau miega ir jokių ašarų čia niekada nebuvo. Tai ir guosti ar teisintis man nebereikia. Jau imu gailėtis savo kvailo poelgio, nes dabar jaučiuosi jau nebe taip įsitikinęs savo sprendimų teisingumu. Bet po antklode Lilė sujuda ir išgirstu šniūrkštelint nosimi, visgi verkia. Oj kaip negerai, bet man palengvėja, nes dabar žinau, ką turiu daryti,

-Nebandyk manęs paliesti,- sušnypščia Lilė, bet labiau gailiai, nei karingai ir man suspaudžia širdį dėl šios mielos ir švelnios merginos, kurią greičiausiai kažkas bus labai stipriai įskaudinęs, o dar aš užtikrintai žinau vieną svarbiausia dalyką, jei moteris sako ką nors su dalelyte „ne“, pavyzdžiui „Neskambink man“ ar ką nors panašaus, tai reiškia visai atvirkščiai, reiškia, kad turi tuojau pat paskambinti. Kiek kartų tai suveikė teisingai, jau nebesuskaičiuočiau, o kodėl taip yra, neverta ir gilintis, galima sakyti, jog tai pati tikriausia moteriško elgesio aksioma.

Aš tyliai įsitaisau šalia Lilės, atsargiai ją apkabinu ir pajutęs, kad jos kūnas nustoja priešintis, atsipalaiduoja ir atsargiai iš lėto vis labiau priglunda prie manęs, jog akimirksniu pranyksta visas mus skyręs atstumas. Naktimis tamsoje mūsų kūnai lengviau susikalba tarpusavyje be žodžių, ar esate tai pastebėję… Bet dar tyliai sušnabždu Lilei į ausį: „O gal ir neblogą dovaną tau atnešė tas Kalėdų senis. Galim dabar patikrinti?“ Lilė sumurma kažką panašaus į pritarimą, bet jau viskas aplinkui tampa nebesvarbu, nes jos kaklo linky jaučiu begalinį švelnumą, kuris persiduoda ir jai vibruojančiomis bangomis, kurios ištirpdo visus barjerus, palikdamos vien geismą ir ritmą, sumišusį su braškių kvapu.

Vėliau Lilė pasislėpusi mano glėbyje lygiai kvėpuoja, o aš jai pasakoju, kaip mes gyvensime. Nes žinau, kad jai reikia daug kalbėti, kitaip nepatikės, kad viskas čia iš tikrųjų ir piršausi rimtai, tik aplinkybės pasitaikė tokios komiškos, kad sunku patikėti, jog viskas vyko iš tikrųjų, bet man, galima pasakyti, pasisekė, nes pasakiau, ką galvoju, bet niekas nesureikšmino, todėl ir nereikia niekam aiškinti, kodėl ir ar taip būna.

 

II DALIS LETA

Ar dabar turiu palikti jį miegoti čia ant sofos? Ar geriau pati įsitaisysiu čia, o šis pusgalvis tegu miega mano kambary. Kvailai jaučiuosi ir nežinau, ką dabar turėčiau daryti.

-Gal turi kokį pledą?- kvailai išsišiepia Rička, baigęs tikrinti spinteles,- susirangysiu prie durų ir saugosiu jūsų miegą.

Pusgalvis, dar erzinasi, vaikštau po kambarį ir nežinau, kaip turėčiau pasielgti. Rausiasi mūsų spintelėse, kvailys, keista, bet dabar tai visai nenervina, pripratau per tą vakarą tai dabar atrodo, kad visi savi namie.

-Tai gal bent tavo vaikystės nuotraukų albumus pavartom, jei jau vakarėlis baigtas ir daugiau užsiimti nėra kuo?- klausia trypčiodamas vietoje, jam aiškiai nejauku, bet išeiti nesiveržia.

-Gerai,- apsisprendžiu staiga,- šampaną, tikiuosi, moki atidaryti?

-Aš asas šioj srity,- atšauna nei nesusimąstęs.

-Mėgsti šampaną?- klausiu, nes negaliu tuo patikėti, bet staiga cinkteli mintis, kokiom aplinkybėm toks playbojus šampę atidarinėja ir susierzinu.

-Nelabai,- prataria susiraukdamas, o tada linksmiau tęsia,- bet moterys mėgsta, ypatingai tos, kur neabejingos tam tikro tipažo vyrams… Teko išmokti, juk negali tam tikrose situacijose nuvilti.

-Čia tu apie šampaną?- klausiu sarkastiškai ir žygiuoju savo kambario link, norės-ateis, jei ne- tai ir menka bėda, o tada galvoje nušvinta vaizdas, to paskutinio vakarėlio, kur kvailiojau atsipalaidavusi, kol neteko bėgti per tarnybinį išėjimą, laimei kažkoks jaunuolis palydėjo ir parodė kur, dar paklausė, ar taksą iškviesti ir ar turiu pinigų, nes dingau skubėdama, palikus rankinę su visais telefonais ir kortelėmis, pasilikti būtų buvę kiek per daug pavojinga, visada žinojau savo ribas, ko noriu ir su kuo nesutiksiu nei už ką, bet gurkštelėjus kokteilio, kurį atnešė tas neva naujasis šou rėmėjas, supratau, kad ne viskas čia gerai, ir mano kiek apdujusiose smegenyse įsijungė raudonas pavojaus signalas, kuris visada išgelbėdavo. „Paskutiniai blaivaus proto likučiai visada įsijungia laiku,“-mėgdavau tais laikais kartoti, bet tai ir yra tikra tiesa.

-O čia tai geras!- nesusivaldžiusi šūktelėjau garsiai.- Tai ten buvai tu?

Rička tyli, matau, kad trūkteli pečiais, bet nieko nesako, net nesišypso.

-Ko tyli?- klausiu susierzinus o po to jau šiltai priduriu.- Norėjau tik padėkoti. Po to vakarėlio užraukiau viską ir dingau iš to biznio. Tas pasaulis ne man.

-Suprantu,- tyliai sako Rička,- man jis irgi nepritiko. Tai kur tas šampanas?

Mes patogiai sugriūnam mano lovoje ir gurkšnodami žiūrim nuotraukas. Negaliu patikėti, kad rodau Ričkai savo albumus ir komentuoju kiekvieną puslapį, o jis klausinėja susidomėjęs, po teisybei, bandau atitolinti tą momentą, kai reiks kažkaip apsispręsti, kas toliau, nes nuotraukų žiūrėjimo iki ryto ištempti nepajėgsiu.

-Tai gal kortom palošiam?- lyg išgirdęs mano mintis klausia Rička ir aš suskumbu ieškoti kortų.- Kaip paauglystėj, užsidegam žvakes ir lošiam iš nusirenginėjimo?

-Ką?- sustingstu su kortų kalade rankoje ir jos netyčia išsprūsta ant grindų, rankoje lieka viena korta ir Rička ją švelniai ištraukia iš rankos.

-Matai- čirvų tūzas,- ištaria tyliai ir pajuntu švelnų lūpų prisilietimą prie dešiniosios ausies.- Aš jau tada buvau tave įsižiūrėjęs, visą vakarėlį sekiojau iš paskos, tik tu nieko nematei tuomet.

-Gaila,- atsidūstu,- matyt, buvau akla. Kiekvienam gali pasitaikyti toks laikinas sielos aklumas.

-Ir širdies taip pat.

Toliau jau nebekalbam nieko, paskubom nusitraukiu rūbus ir apsvaigusioj galvoj šmėsteli mintis apie naujus apatinius stalčiuje, kuriuos patingėjau išsitraukti, juk jokių planų nebuvo ir daugiau jokių minčių nebelieka tik karštas, greitas ritmas, kai abiem norisi vis daugiau, bet staiga krenti į bedugnę ir pasaulis pranyksta, palikdamas tik ugningą spalvų fontaną vietoj savęs.

I DALIS. LILĖ

Kalėdų rytas, virtuvę jau spėjau aptvarkyti, didžiausias sprandinės kepsnys orkaitėje kepa jau šešta valanda, toks lėtas kepimas ilgai ilgai žemesnėje, nei įprasta temperatūroje. Bus nerealiai skanu, dar įmesiu bulvių puselių, o jos apskrus, pasidengs tokia rusva plutele, jūros druska  ir rozmarinai su čiobreliais suteiks ypatingo kvapnumo, o baigiant kepti sumesiu uoginius pomidoriukus… Gaila, Tomas išvažiavo, neteks galimybės suvokti, kokius tobulus šedevrus sugebu pateikti Kalėdų rytą, tiesą sakant jau beveik pietūs, o kol tie susikels gali būti ir ankstyvos vakarienės metas.

Trumpam užsimerkiu ir mano kūną apima ilgesys, ne ne ilgesys, o toks maudžiantis prisiminimų liūnas, tas pojūtis ryte, kai Tomas prisiglaudė apkabindamas iš už nugaros ir man pasirodė, kad jaučiu kiekvieną jo odos milimetrą, jaučiu jį geriau, nei save, kai kiekvienas judesys tobulai paklūsta abiejų ritmui, yra pati tikriausia laimė, kitokio apibūdinimo negaliu sugalvoti… Laimė yra visas tas burbulas aplink mane, o aš jame plūduriuoju, net nebandau suvokti, kas vyksta, bet žinau, kad vyksta iš tikrųjų, be jokios mano valios, savaime mane neša ten, kur ir turiu būti- į saugų uostą. Oi, net virpteliu nuo tų ilgesingų priminimų. Gal ir geriau, kad turėjo išvažiuoti, kalėdinė pasaka baigėsi? Ne, tai tik retorinis klausimas, kuris praskrido mintyse tik iš seno įpročio vis gręžiotis per kairį petį, tikrinant, ar nesivaidena, nes ilgą laiką nebuvo nei minties patikėti, jog man laimė yra reali įmanomybė, kuri ateina va taip iš niekur, be jokių pastangų ar ypatingos priežasteis. Kažkokia neįtikėtinai jauki ramybė apima, kai pagalvoju apie Tomą. Kad tik greičiau sugrįžtų.

-Kaip skaniai kvepia,-  pasigirsta tingiai švelnus Letos balsas.

-Ir tave su šventom Kalėdom! šūkteliu ir apsikabinam stipriai.

-Kur Tomas? Miega?

-Ne, jam paskambino, kažkas ten skubaus ir turėjo išvažiuoti.

-Kaip gaila. O Rička dar miega, – jos balsas įgyja aviečių ledų skonį, tariant „Rička“, jau aš tai iš karto atpažįstu bet kokius tembro skambesius ir visus galiu apibūdinti skoniais, nes kartais net pajuntu tą skonį burnoj, Leta visada juokdavosi iš tokių mano apib8dinimų.

-Tai ką? Aviečių skonio ledai?- klausia šypsodamasi.

-Atspėjai, seniai negirdėtas skonis…

-Tai galim pusvalandį mergaitiškai paplepėti,- sako Leta ir gudriai pamerkia akį.

-Oi, Leta, Leta, pastaruosius keletą metų tik tai ir darėm kas vakarą.

-Tikrai, nepagalvojau. Man atrodo, kad tos piršlybos prasidėjo dėl juoko, bet baigėsi rimtai?

-Net ir neabejok,- ištariu rimtai,- nes jei aš pradėsiu abejoti, tai teks čia sėdėti apsižliumbus savaitę.

-Gerai jau gerai, drauge, nebesukim galvos, lai gyvenimas teka lyg upė ir neša mus ten, kur turime būti.

-Rička, man atrodo, pradžioj nervinosi ir nerado sau vietos,- bandau ką nors sužinoti.

-Gal,- trumpam susimąsto Leta,- o kaip manai, ką galvoja kurjeris, kuris nori mažiausiai dešimties vaikų? Tau nepanašu į paaugliškas fantazijas?

-Man ne, – trumpam susimąstau, prisiminus mūsų su Rička pokalbį vonioje,- o tu tikrai manai, kad jis kurjeris?

-Nežinau.

-O tau tai svarbu?

– Man svarbu tik vienas laikas – esamasis, kurį apibūdina vienas žodis – dabar.

-Palauk, juk yra visagalis googlas,- ir tuoj pat imuosi telefono.- Kokia jo pavardė, tuoj prisiminsiu.

Rička nutraukia mano paieškas pasirodęs tarpduryje, akimirksniu kišu telefoną į kišenę, nes bus nesmagu, jei supras, kad paslapčia ieškom informacijos apie jį. O jis lyg niekur nieko apkabina Letą per pečius ir švelniai pabučiuoja jos plaukus. Net šiurpuliukai nugara nubėga, rodos, viskas kambaryje įsielektrina ir ima žiežirbuoti net nuo menkiausio kvėptelėjimo.

-Klausykit, gal judu dar pasnauskit valandžiukę, bet lygiai šešioliktą valandą turit būti nusiprausę ir tvarkingai apsirengę prie šventiškai paruošto stalo, nes tada prasidės tikros Kalėdos.

-O Tomas?- pasiteirauja Leta.

-Žadėjo būti.

-Bet bent jau baltos mišrainės mums pusryčiams galima?- klausia Rička, nutaisęs vaikišką miną.

-Galima galima, ir mišrainės, ir silkės ir auselių,- sakau kraudama visas išvardintas gėrybes į didelę baltą lėkštę,- o dabar marš iš čia, vis vien iš judviejų virtuvėje jokios naudos.

-O kava?- miaukteli Leta, bet aš ją kone išstumiu už durų.

-Apsieisit vieną rytą ir be kavos.

Pagaliau likus viena įsitaisau prie lango su dideliu puodu kvapnios kavos ir šypsausi pati sau žiūrėdama į sniegą. Tai bent Kalėdos šį kartą. Kad tik Tomas suspėtų grįžti laiku, nes kepsnys bus nerealus!

PABAIGA

Asta Jolanta Miškinytė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

–

 

 

 

 

„Kūčių vakarienė keturiems“ 3 dalis

TOMAS

Toks netikėtas buvo tas susitikimas su Violeta. Tik grįžau ir štai tau sprendimai ateina savaime, nebereikia svarstyti, kur dėtis per šventes. Jei ne tas pakvietimas gal būčiau garaže mašinas ruošęs, vis geriau, nei namie prie televizoriaus, o ir namais to savo būsto vadinti negaliu. Nejaukus ir tiek, atrodo viskas gerai, bet pastaruoju metu atsirado toks ilgesys, jog Maironį deklamuoti galėčiau:

„Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;

Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;“

Tokia ilgesinga darosi ta mano vienatvė.

O Violetai nieko nepajutau, buvo smagu susitikti tik tiek. Per tuos porą metų tiek visko sukrito, jog siela ištuštėjo, įvykiai vienas po kito, ligos, praradimai, darbas, dienotvarkė, jaučiausi kaip kareivis, tik pirmyn be jokio atsikvėpimo. Kartais sau atrodau iki koktumo teisingas ir pareigingas, bet kitaip neišeina. Ar taip nutiko tada, kai Ieva išsikraustė? Gal, iš pradžių net neatrodė, kad man tai svarbu, bet po kiek laiko suvokiau, kad skauda širdį, net pas gydytojus pradėjau lankytis, nieko nerado, o ką galėjo rasti? Didelę skylę sieloje, lyg nuo bombos po sėkmingos atakos? Bet manęs niekas neatakavo, čia pats buvau užsiciklinęs ties savo tikslais ir norais, todėl nemačiau, kad jai su manimi trošku, nyku, šalta ar dar kažkaip kitaip, todėl pabėgo su trenksmais, ką kalbėjo nesvarbu, nes žodžiai nieko nereiškia, o kai reikia pateisinti nevykusiai drauge praleistus metus ir tų tinkamų pateisinimų nesurandi, kyla pyktis, dėl savo paties kvailumo ir tas pyktis ima sprogdinti iš vidaus. Norėjau ją pasmaugti ir nedaug betrūko, bet susivaldžiau, negirdėjau jos žodžių srauto, stengiausi negirdėti, kad tik vėliau neprisiminčiau, nes įstrigs ilgam, o tada jau batai, tada jau savigrauža ir nemiga garantuotos, o toliau ir kiti reikalai. Jei atvirai, manau, kad ji įsimylėjo, tą ištysėlį bendradarbį, mačiau juos kartu, juk širdžiai neįsakysi. Gal todėl nenorėjo vaikų, nebuvo tikra, kad šalia manęs įsivaizduoja visą likusį savo gyvenimą, o kitaip man netiko, tą jai ir pasakiau. Gal be reikalo, bet per vėlu graužtis. Dabar kiek atlėgo, susitaikiau ar ėmiau paprasčiau žiūrėti į viską. Kai moterį apkabini per pečius iš karto žinai, kad ji eis su tavim, nesvarbu visam gyvenimui ar tik tam kartui. Važinėjau į kalnus, pradžioj ėjau, kad užsimirščiau, po to pripratau ir grįžus jau po savaitės to adrenalino imdavo trūkti. Surinkau porą tokių pat bepročių ir ėmėm keliauti drauge, tapau lyg ir instruktorium, tada suorganizavau internetinę parduotuvę, miegmaišiai, batai, striukės, kuprinės, viskas, ko reikia tokioms kelionėms. Galėjau gyventi ramiai, bet pats vedžiojau grupes, kalnuose viskas kitaip, ten tu dievas, bet ne tai svarbiausia, pripratau galvoti už visus ir spręsti, visada tai dariau, bet dabar tai įgijo kitokią prasmę. Pasitaikydavo visokiausių kuriozų, juk moterų visada keliauja daugiau, nei vyrų, o vienišos širdys kalnuose ima įsivaizduoti daugiau, nei iš tikrųjų yra. Paprastai tokie romanai baigdavosi sulig grįžimu namo. Nei karto neturėjau noro  pratęsti, o gal, kaip dabar populiaru aiškinti, vis dar nebuvau pasiruošęs rimtiems ilgalaikiams santykiams, nemanau, kad ką nors nuvyliau, nes nieko ir nežadėjau. Kažkaip jos visos tą suprasdavo, moterys turi žvėrišką intuiciją, supranta kas ir kaip be žodžių, todėl dažniausiai žino, kada nebeverta gaišti laiko, bent jau tos, kur eina į kalnus. Tiesa, viena dama iškrėtė keletą siurprizų, bet gal nereikėjo jai skirti dėmesio tada, čia buvo mano klaida. Kvailokai susiklostė, bet ką dabar padarysi, net ir didžiausi teisuoliai ne visada pasielgia teisingai.

O, Vilė- tikra gražuolė ir vis dar pati nuostabiausia, bet dabar galėčiau pasakyti – draugė, jos grožis spindi, bet neakina, jai nereikia pastovumo, jai reikia audros, bangų, palankaus vėjo ir dar daug ko, už ką paaukotum gyvenimą. Bet aš tam tikrai nerinku, man ramybė arčiau širdies.

Nežinojau, ko tikėtis iš to vakarėlio, bet tai buvo gera mintis, pagaliau gal kažkas padės man ištrūkti iš to rato, kurį pats sau ir nusibrėžiau, o išeiti vienas nebepajėgiu, gal nenoriu, nes nematau prasmės. Galima sakyti laukiu, kol kas nors mane tos prasmės pripildys, nesvarbu kas tai būtų, nauja idėja, beprotiška vizija ar moteris, bet geriau moteris, nes labiausiai ilgiuosi meilės, tokios kasdieniškos, paprastos, su kavos puodeliu ryte, prisvilusia kiaušiniene, nežinau kodėl toks vaizdinys, lyg laukčiau ar tikėčiaus visiškai nesugebančios gaminti moters savo virtuvėje. Už tą „savo“, ko gero, gaučiau velnių nuo motinos, gerai, kad manęs negirdi, nes visada kartodavo, jog nėra baisiau moteriai, kai jai kas ima priekaištauti, jog čia ne jos virtuvė, lyg tai būtų svarbu šiais laikais¡ „Viskas yra svarbu, sūnau, -sakydavo ji,- kiekvienas žodis ar žvilgsnis, kiekvienas dovanotas žiedas, kai myli tai pasako labai daug, o jei meilės nėra, tai pasako dar daugiau. Todėl turi stengtis nudžiuginti savo moterį, kitaip ji nesijaus šalia tavęs saugi, o tai be galo svarbu. Pats pamatysi vėliau, kad tik ne per vėlai…“

Dienos prabėgo greitai, darbų užgriuvo begalės, todėl daug galvoti nebuvo kada. Paskambinau Letai, klausdamas, ar vakarėlio idėja dar galioja. „Žinoma¡- džiaugsmingai šūktelėjo ji.-Būtinai ateik ir nevėluok¡“

Vėlavau, nedaug, gal dvidešimt minučių, kamščiai visur, o dar gėlių nespėjau iš anksto nusipirkti. Norėjau bijūnų, bet argi rasi jų viduržiemį? Apsidžiaugiau pamatęs alyvas, man pasirodė, svarbu išrinkti tinkamas gėles. Lilę pamačiau iš karto, ji stovėjo virtuvės tarpdury su pilnu dubeniu auselių ir šypsojosi kaltai drovia šypsena, taip šypsosi šeimininkės, kurios nežino, ar jų vaišės patiks svečiams, o joms tai be galo svarbus gyvybės ar mirties klausimas. Tad iš karto supratau, kodėl išrinkau alyvas, nesvarbu, kad viena puokštė abiems, nes žinau, kad alyvų ieškosiu kasmet tuo pačiu laiku iki gyvenimo pabaigos. Jei kam kyla abejonių, jog taip būna, leisiu netikėti manim, kiekvienas tai turi patirti pats. Dabar tik neaišku, kaip reikės teisingai išlaviruoti tarp jų abiejų, bet kaip nors, vakarėlis dar tik prasideda.

Ričardas man pasirodė toks, kaip čia pasakius „apie nieką“, dar savo vietos neradęs, spurda, blaškosi, bet nežino nei kur eiti, nei kada sustoti. Jam reikia, kad kas nors kelią parodytų, ir bijau, kad tai kam nors gali tekti kelią rodyti visą likusį gyvenimą, bet tai nėra blogiausias variantas, gal dar išmoks. Leta atrodė kiek prabangiau, nei tada, kai atsitiktinai susitikom  gatvėje, jokių vaikiškai juokingų atributų, nebent tos minkštos šlepetės su bumbulais, bet čia ji taip specialiai, manau, nori vis įrodinėti savo nepriklausomybę, nors tai niekam daugiau nerūpi, išskyrus ją pačią. Kita jos vietoj būtų pasitikus smailiais aukštakulniais ir vakarine suknele su tokia iškirpte, kuri mažai ką slepia. Bent jau ta ankstesnioji Leta, kurią pažinojau kažkada buvo linkusi daryti įspūdį ir savotiškai tuo mėgaudavosi, o dabar panaši į mažą mergaitę, kuriai daug žadėjo, bet pasirodė, kad visi pažadai nėra nieko verti, nuo ko darosi liūdna, vieniša ir ilgu. Aš ją supratau beveik taip pat gerai kaip save, todėl panorau tiesiog apkabinti stipriai ir tyliai pakuždėti į ausį, kad viskas bus gerai, kartais tai padeda labiau, nei viso pasaulio pinigai, bet susilaikiau, bijodamas, kad ne taip supras ir tada vakaras pakryps visai netinkama linkme. O Lilė- tai jau visai kas kita, tokia miela ir jauki pasirodė, lyg būtumėm drauge nugyvenę visą gyvenimą, tik ji dar to nežino ir kaip jai tai pasakyti neišgąsdinant, kol  kas neįsivaizduoju, bet  prieš akis visas ilgas Kūčių vakaras ir Kalėdos taip pat, daug ko gali nutikti, bet turiu būti budrus, nes net neįsivaizduoju, kieno čia kokie planai ir ketinimai, o atspėti dar kol kas sunku. Todėl sėdžiu prie stalo ramiai ir kemšu viską iš eilės, skanu be proto, senokai naminiu maistu besimėgavau, o čia viskas kaip turi būt pateikta, tradiciniai, kiek primiršti skoniai ir spygliuočių kvapas. Apsidairęs paklausiu:

-O kur eglutė?

-Mes tik šaką papuošėm,- tyliai ištaria Lilė, nepakeldama akių nuo lėkštės,- man vis dar gaila tų nukirstų eglių, juk jos gyvos.

-Oj, nepradėk, – įsiterpia Leta,- Ta eglių kirtimo tema niekam neįdomi.

-O aš pritariu Lilei,- sakau, norėdamas įgyti palankumą, iš tiesų ir aš galvoju panašiai, bet niekada dėl to nesiginčiju.- Man patinka spygliuočių kvapas, nes taip kvepia vaikystės prisiminimai ir dovanų laukimas, bet pats mieliau rinkčausi dirbtinę eglutę.

-Plastiką?- vienu metu šūkteli Leta ir Ričardas.

-Taip, -sakau ramiai,- praktiška ir patogu, užtenka ilgam ir spygliai nebyra.

-Jokios romantiks,- burbteli Leta ir akies krašteliu stebiu, kaip šypsosi Tomas, panašu, kad viskas krypsta teigiama linkme, gal tikrai ta vakarė žvaigždė perskaitė mano norus ir bent jau šį vakarą yra linkusi juos išpildyti, įsmeigiu akis į langą, nežinau, ar matau žvaigždę, bet mintyse jai padėkoju.

Labai stengiuosi neišsiduoti, bet akys vis sustoja ties Lile. Nejučia pagalvoju, ką reikės pasakyti Oksanai, tų kelių susitikimų metu pajutau, kad tampu jai gana svarbia atrama, tokioj aplinkoj kiekviena moteris ieško prie ko prisiglausti, nes bet koks, kad ir pats trumpiausias, bet tikras ryšys, leidžia patikėti, kad gali gyventi ir nebijoti. Reiks jai kažką gražaus pasakyti atsisveikinant, padėsiu kuo galėsiu ir toliau, bet santykius teks perjungti į draugišką režimą, nenoriu nei pats painiotis, nei nieko kito įpainioti į neturinčių ateities susitikimų maratoną, nes tuomet skausmo išvengti nepavyktų nei vienam. Mačiau visokių situacijų, kiekvienam savo, o mano kelias toks, kokio noriu, pats ir renkuosi.

Labiausiai mėgstu gerą ir sultingą kepsnį, traškia plutele, kiek apskrudusį, ilgokai pastovėjusį karštoje orkaitėje, geriau keptą ilgai žemoje temperatūroje, kas labai atitinka dabartinio lėto gyvenimo principus, bet neperkepusį, vis dar sultingą, kai mėsa pleišėja vos įsmeigus šakutę. Pusę gyvenimo už tokį kepsnį atiduočiau dabar, bet manęs laukia, greičiausiai ypatingai nuobodi Kūčių vakarienė su dviem damom, vieną kurių pažįstu labai gerai, nors abejoju, ar ji mane prisimena, o kitos beveik neprisimenu, bet tikrai žinau, kad ji mane oj kaip prisimena ir abejoju, ar dažnai geru žodžiu mini.

Nupirkau vyno, gero ir brangaus, ilgai rinkausi vynotekoje, geriau būčiau tokiai progai ką nors stipresnio prigriebęs, bet nurodymas buvo tik vynas. Kad tik nesugalvotų paversti jo glintveinu, nes tuomet man vakarėlis pasibaigs neprasidėjęs. Na, tikiuosi bent baltos mišrainės bus, tad alkanas neliksiu, nes tie Kūčių valgiai tikrai nėra mano stichija, mieliau kur nors picerijoje dabar leisčiau laiką su alaus bokalu, bet vyliausi, gal vis dėlto kaip nors visgi kas nors atsitiks, pavyzdžiui, į žemę nukris atseroidas ir vietoj Kūčių vakarienės mes visi bandysime išsigelbėti savo varganus gyvenimus ir galbūt man net pasiseks, nes liksime dviese, aš ir Violeta. Fui, net nusipurčiau, juk mintyse paaukojau visą žmoniją, kad Leta turėtų progą pagaliau mane pastebėti. Paaugliški svaičiojimai, niekaip iš jų neišaugu, kakžkas kartą sakė, jog galėčiau kurti stulbinančius scenarijus Holivudui, jog būtinai turiu pabandyti, nes kino industrija merdi vien dėl tokios banalios priežasties, jog trūksta gerų scenarijų, todėl kartoja tas pačias istorijas įvairiausiom variacijom arba imasi ilgiausių serialų apie adokatus, karališkas šeimas ir pan., nes tai visada domino ir domins žmoniją.

Nuo vaikystės mėgstu fantazuoti, perkurdavau filmų pabaigas, jei man nepatikdavo nelaimingas finalas, mintyse rašydavau patikusių knygų tęsinius ir t.t. Bet iki šiol nesu parašęs daugiau nei tris puslapius, jei kalbam apie vieną kurią istoriją, nes neturiu kantrybės, o dar labiau neturiu tikėjimo, kad man pavyks.

Bet grįžkim prie Violetos, jos vardas man dar vis veliasi burnoje, kai bandau ištarti garsiai, todėl lengviau sakyti Leta, bent nesusipainiosiu. Pamačiau ją vienam vakarėlyje, podiumo žvaigždė linksminosi po kažkokio sėkmingo pristatymo, ją supo įžymybės, tebuvau nežymus kviestinis svečias, patekęs netyčia, nes mano veidas atsitiktinai gerai įsiamžino vieno populiaraus fotografo nuotraukoje. Neturėjau iliuzijų, tas kelias ne man, jaučiausi ne savo vietoje, o dar tie alkani moterų žvilgsniai.. Brr visai nesmagu, kai tave glosto akimis turtingos damos ir tikisi, jog spės užfiksuoti, kam šį vakarą atiteksi, lyg būtum koks pereinamas prizas. O mokykloj mane laikė pleibojum, nusipelniau to vardo, nes galėjau rinktis bet kurią, ką ir dariau sėkmingai, nes pačios siūlėsi, viena beprotė nežinia ko prisiuosčius ilgai suokė, kad turiu jai būti pirmas, nes jos pirma patirtis privalo būti su toulu vyruku ( patikėkit, iki tobulybės man buvo kaip iki mėnulio, bet, prisipažįstu, buvo kažkiek ir malonu, tas nuolatinis dėmesys pradžioj žavėjo, tik vėliau ėmė nervinti) nei ten pirmas buvau nei ką, žaidimai ir tiek. O štai su Lile kažkaip nevykusiai išėjo, nesmagiai jaučiausi, nereikėjo, prisimenu, kad kabinau Jūratę, o kaip atsirado Lilė žalio supratimo neturiu. Nenorėjau prisiminti, bet tas susitikimas, gerai, kad ji taip draugoviškai reaguoja į mane, panašu, kad jokių vilčių ir neturi, tas kvietimas- tai kažkas kito, bet gal klystu.

Tad nevykėlis rašytojas, apie kurį pasaulis dar nieko nežino, buvęs pradedantysis modelis, netyčia tapęs TOP šio mėnesio kurjeriu, stovi prie durų su prabangaus vyno buteliu rankose ( antras yra kuprinėje, dėl viso ko) ir nerūpestingai spaudžia skambutį.

Duris atidarė Leta. Jos žvilgsnis slysta mano veidu, lyg kažko ieškodamas, o tada pražysta šilta šypsena:

-Sveikas, Ričardai, užeik. Tave Lilė pakvietė?

O ne, ji prisimena net mano vardą. Viskas puiku, vakarėlis prasideda. Ir čia atūžia visa įraudus Lilė ir pakimba man ant kaklo.

-Jau galvojau, kad neateisi, kažkokia nuojauta, oj kaip bijojau, bet dabar tu čia, kaip gerai,- bėrė ji greitakalbe, o aš varčiau akis, norėdamas parodyti Letai, kad man tas džiaugsmo protrūkis nesuprantamas, bet ji greitai dingo ir man nebeliko nieko daugiau, kaip nutaisyti be galo džiaugsmingą veido išraišką, kas labiau tiko šiai situacijai, nei ilgesingas Letą nulydintis žvilgsnis.

-Leta, susipažink! Čia Ričardas!

-Aš puikiai žinau, kas jis toks, – dainingai išskandavo Leta iš kito kambario ir supratau, kad lengva nebus.- Tu jai ką nors sakei apie mane?

-Ne, ką tu! Juk susitarėm, jokių pasakojimų, kad tik ateitum. Aš atsakinga už maistą, o Leta organizuoja programą.

-Tai bus dar kažkokia programa?- klausiu įtardamas ką negero.

-Taip, bus, kaipgi be programos?- išdainuoja Leta, jos balse man pasivaideno lengva pašaipėlė.- Bus klausimų atsakymų vakaras, dalinsim degtuką, tada suksim butelį. Tikiuosi vyno atnešei?

-Kas čia jai užėjo?- pašnibždom pratarė Lilė ir mes abu susižvalgėm lyg suokalbininkai.

Na, bent jau turiu vieną patikimą partnerę šio vakaro žaidimuose.

-O kas bus ketvirtas?- paklausiau garsiau, nei derėjo.

-Oj čia baisi paslaptis, kurią netrukus sužinosite,- linksmai nuskambėjo Violetos balsas.- Tai tooooks geras mano pažįstamas, jūs abu būsite sužavėti.

-O tu?- išsprūdo Lilei.

– Aš dėl jo visai pamečiau galvą, pamatysit, kai ateis.

Per prievartą nusišypsojau, apsimečiau, kad man smagu arba nei velnio nerūpi. Jei tas paslaptingas ketvirtas dalyvis jai iš tikrųjų rūpi, man niek nebelieka, kaip tik laikytis arčiau Lilės, o to norėjau mažiausiai. Tada pastebiu juokingą nykštuko kepurę ir tuoj pat ją pagriebęs užsimaukšlinu ant galvos.

-Na, kaip man tinka? Juk čia tavo, Lile, tas atsisveikinimo su paauglyste stebuklas?- ir matau, kad Lilės akys apsiniaukia.

-Greit padėk į vietą,- sušnypščia tyliai, bet piktai.-Čia Letos ir ji niekam neleidžia jos matuotis.

-Gerai,- akimirksniu suprantu, kad nevykusiai bandžiau papokštauti, ir atsargiai nusitraukiu kepurę nuo galvos.- Galvojau, kad tavo.

-Tu ką iš proto išsikraustei? Mano… Gyvenime tokios neužsidėčiau, čia tik Letai tinka ta klounadą. Supranti, kartais tos gražuolės specialiai daro visokias kvailystes, kad tik taptų tokiom, kaip mes ir susilietų su aplinka.

-Kokiom, kokiom?- klausiu naiviai nustebęs, nes tas jausmas man pačiam gerai pažįstamas ir tik Lilei tai atrodo kvailystė.

-Nepastebimom,- sušnypščia Lilė, – to neįmanoma suprasti.

-O aš suprantu, – sakau tyliai ir jau būčiau pradėjęs lieti širdį, nors suprantu, kad to niekada nereikia daryti, bet taip norisi nuodugniai paaiškinti, jog tai yra problema, kuri ir mane lydi kone nuo vaikystės, na, ką reiškia ta frazė:“Oj, koks gražus berniukas“, dešimtą kartą ją išgirdus, norisi šaukti, kad liautųsi¡

-Tai kas čia ką kas supranta?-tikrai ne laiku įsiterpia pasirodžiusi prieškambaryje Leta ir nežinau, ar man pykti, o gal atvirkščiai reiktų džiaugtis, jog netęsiau tos temos, nes, vargu, ar Lilė, ką nors suprastų. Ji miela, šauni ir simpatiška, bet šalia Letos jai tenka bent jau Pelenės vaidmuo ir labai noriu tikėti, kad savo princo ji sulauks, juk toks geras žmogutis tokiom nuoširdžiom akim, kurį užgauti gali tik pats paskutinis niekšas.

-Gal galiu klausimų sąrašą peržvelgti dabar, kad negaučiau šoko, kai linksmybės prasidės?- paklausiau, bandydamas pakeisti temą ir apsimedamas, jog man visai nerūpi, bet iš mandagumo domiuosi įvykių eiga.

-Ne, ne ir dar kartą ne,- griežtai atsakė Leta.- Nereikia ruoštis iš anksto, atsakyti reikės ekspromtu, sakyti tai, kas pirmiausia šauna į galvą, nes tik taip galima tikėtis visiško atvirumo.

-Kam tas atvirumas pasidarė toks svarbus ir reikalingas?- leptelėjau gal kiek piktokai, nes man tokie žaidimai nėra prie širdies.

-Tam, kad geriau vienas kitą pažintumėm¡-atrėžė Leta ir piktai sužaibavo akimis.

-Tai čia toks pažinčių vakaras,- netikėtai pats sau tapau atžarus ir susierzinau dar labiau, nes taip tik pademosntruosiu bjaurų charakterį ir nepriartėsiu prie Letos nei per milimetrą.

-Kas čia apie pažinčių vakarą prabilo?- nugriaudėjo balsas iš prieškambario ir staigiai apsisukęs pamačiau ketvirtąjį dalyvį.

-Sveiki, aš Tomas,- maloniai pasisveikino ir ištiesė Lilei alyvų puokštę.- Gėlės Jums abiems, bet trys šakelės tebuvo, tad nėra kaip skirstyti. Na, nebent visiems jums po vieną, jei niekas neprieštarauja.

-Jau man tai gėlių tikrai nereikia,- trūktelėjau pečiais ir susiraukiau, tik atėjo ir jau demonstruoja savo pranašumą.

Dar labiau susierzinau stebėdamas abi merginas, tiek Leta, tiek Lilė negalėjo akių atplėšti nuo Tomo. Taigi, drąsiai galiu daryti išvadą, jog moterims daug didesnį įspūdį daro alyvų puokštė vidury žiemos, nei mano rūpestingai išrinktas geras prancūziškas vynas.

-Ričardas,- pratariau kiek per garsiai, paduodamas ranką Tomui, šis pažvelgė į akis, lyg kiaurai mane matydamas, net žingtelėjau atgal nejučiomis.

-Viskas gerai,-Tomas pažvelgė Letos ir Lilės pusėn.- Man tinka ir pažinčių vakarėlis, jau seniai panašiuose renginiuose nesu dalyvavęs.

-Galima pagalvoti, kad visi kiti tik ir pažindinasi vakarais kiekvieną savaitę,- prunkštelėjo Leta.- Čia šventinė vakarienė, kurią paruošė Lilė ir vakaronė, kuriai vadovausiu aš. O judu tik dalyviai.

-Be balso teisės?- paklausiau juokais.

Leta nužvelgė mane lediniu žvilgsniu:

-O kas sakė, kad kviestiniai svečiai gauna dar ir balso teisę? Žadėta tik maistas, ar ne taip, Lile?

Ir čia Lilė nebeišlaikė, ėmė kvatotis garsiai, nuoširdžiai ir taip užkrečiamai, jog ir visi kiti neišlaikę prie jos prisijungė. Įtampa išsisklaidė, o gal jos ir nebuvo, gal čia tik man pasirodė, nes buvau kiek per daug sudirgęs, neįsivaizduodamas tikrojo savo vaidmens šioje kompanijoje. Kvailystė teikti ypatingos reikšmės atsitiktiniam susitikimui ar kvietimui į vakarėlį, nesvarbu, kad tą Kūčių vakarą gaubia įvairiausios paslaptys, žinojau, kad merginos mokykloj net burdavo tą naktį, tai vardus traukdavo ryte, ar batus mesdavo durų pusėn, žiūrėdamos, kaip nukris. Netikiu prietarais, burtais ar panašiom nesąmonėm, bet žinau, ką reiškia, kai pilve skraido drugeliai ir esi kupinas nerimastingos nuojautos, kad tuoj kažkas svarbaus įvyks, kažkas tokio, kas apvers aukštyn kojom tavo ligšiolinį gyvenimą ir ryte prabusi jau kitoks, nei buvai iki šiolei. Tai dabar aš būtent taip ir jaučiausi, tik už viską labiau pasaulyje nenorėjau, kad dar kas nors pastebėtų tą mano būseną, gerai dar, kad neraustu ar nepradedu mikčioti tokiom akimirkom, nes neturėčiau kur dėtis, kai tos trys poros akių gręžia tave savo tiriamais žvilgsniais tarsi norėdamos pamatyti tikrąją tavo esmę. Oj, net nusipurčiau, lyg šiurpuliukams nugara nubėgus

-Tau šalta?- paklausė Lilė, matyt, pastebėjusi mano judesį.- Gal atnešti megztinį?

-Kokį megztinį, Lile,- Leta, kaip visada buvo tiesi ir teisi vienu metu.- Tavo megztiniai jam bus per maži. O gal turi kokį vyrišką paslėpus po lova tokiam netikėtam atvejui?

Visi draugiškai nusijuokėm ir susėdom prie stalo. Kūčių vaišės buvo tikros ir tradicinės.

-Turit paragauti visų dvylikos patiekalų,- cyptelėjo Lilė ir man jos net pagailo, tiek visko priruošė viena, na, nieko gal Tomas sušveis didesnę dalį, panašu, kad jis gali.

-Visai kaip mano mama,- tarstelėjo Tomas.

-Ką kaip tavo mama?- dar kartą cyptelėjo Lilė.

-Ji visada taip sakydavo, jog būtina paragauti visų dvylikos patiekalų, bet tų patiekalų būdavo daugiau.

-O aš nemoku gaminti,- laikydama baltos mišrainės dubenį pusiau juokais pratarė Leta.

-Bet picą užsisakyti moki?- neišlaikiau nepasišaipęs.

-Taip, Leta yra picų užsakinėjimo genijus¡-šūktelėjo Lilė ir pajutau, kaip po stalu įspyrė man į blauzda, teks būti atsargesniam, verčiau patylėsiu.

-Vaikai, nesipykit,- sududeno Tomas kimšdamas gal penktą auselę su grybais.

Pamaniau, kad gal visai nieko ta mūsų kompanija, teisingas maistas visada užgesina nerimą, lyg būčiau jį suvalgęs drauge su silkėmis, auselėm ir troškintais kopūstais.

-Vyno?- pasiteiravau apžvelgęs visus.

-Ne, -staigiai nukirto Leta,- vynas po dvylikos, o dabar klausimų vakaras.

Ir Leta išsitraukia dvidešimt keturias korteles, žinau tikrai, nes jos sunumeruotos ir aiškiai matau paskutinės kortelės numerį.

-Kas pirmas?- klausia Leta ir nužvelgia mus pašaipiu žvilgsniu, bet visi tyli, pauzė užtrunka, kol pagaliau Tomas pakelia akis ir Leta jam ištiesia korteles.- Trauk.

Tomas skaito klausimą, bet jo veidas nieko nesako, moka slėpti savo jausmus, o man tai sunkokai sekasi.

-Kiek nori turėti vaikų,- skaito garsiai Tomas, o man net palengvėja, kažkoks vaikiškas žaidimas čia, nieko baisaus.

-Tris,- Tomo atsakymas priverčia merginas susižvalgyti.

-Paprastai, vyrai nenori vaikų,- atsargiai prataria Leta.

-Ne visi, – prisimerkia Tomas.

-Aišku, reikia su normaliais vyrais bendrauti,- sakau ir suvokiu, kad nepataikiau, nes visi trys žiūri į mane, lyg kam priekaištaučiau, todėl greitai susiorientuoju ir bandau taisyti padėtį,- aš noriu dešimties ir gyventi ant vandenyno kranto.

-Kodėl ant vandenyno? Ruošiesi emigruoti?- įremia piktą žvilgsnį į mane.

-Ne, bet matau tokią viziją…-imu ramiai dėstyti, kalbėti galiu valandą, o čia dar auditorija aiškiai susidomėjusi klausysis, bet gal ne laikas dar tokioms prakalboms, todėl trumpam nutylu, bet tik išlaikau nedidelę pauzę.- Neklausi kodėl dešimt?

Čia nusijuokia Tomas:

-Vienas nulis tavo naudai. Kita kortelė kam?

-Aš galiu,- sako Lilė ir traukia kortelę.

Klausimas nelabai jai patinka, nes tyliai skaito suraukusi kaktą, kol pagaliau kiek susidrovėjusi sako:

-Kiek kartų ketini ištekėti? Kvailas klausimas, man vieno karto pakaktų visam gyvenimui norėčiau.

-Man tinka, -taip tyliai prataria Tomas, jog man atrodo, kad aš vienintelis jį girdžiu, ir ačiū Dievui, nes dabar taškas jo naudai.

-Optimistė,- nusijuokia Leta,- o jei nepasiseks? Aš minimum keturis kartus tekėsiu ir kas kartą bus tik geresnis variantas.

-O jei pirmas kartas pasirodys visai pakenčiamas, kaip tada?- klausiu Letos juokaudamas, bet noriu tikro atsakymo ir man pasirodė, jog ji irgi tai suprato, bet nepasiduos, ginsis iš paskutiniųjų.

-Kol kas dar nei vienas nepasipiršo, tai neturėjau progos įsitikinti.

-Dar ne vakaras,- prataria Tomas ir čia suprantu, kad jis mane ne juokais nervina.

-Dabar mano eilė,- sako Leta ir išsitraukia kortelę.- Ups, gal galima kitą?

-Ne,- sutartinai šūktelim visi trys drauge.

-Tu juk jas sugalvojai ir klausimus pati surašei, tai dabar ir atsakyk,- pareiškia Lilė.

-Gerai, tik po to nesigailėkit. Klausimas: ar svajoji išbandyti seksą keturiese?

-Ne,- šūkteli Lilė ir išrausta.

-Garantuoju, šį klausimą norėjai užduoti Ričardui,- sarkastiškai taria Tomas ir pamerkia Letai akį, to tai jau tikrai per daug, tą pačią akimirką imu jo nekęsti ir sakau:

-Taip manai? Nes visos damos pirmiausia pastebi mane?

-Taip, bet vėliau geriau įsižiūrėjusios pakeičia savo nuomonė, ar ne taip?-įžūliai nusišypso Leta.

-Tai kaip su tuo atsakymu? Lilė nesutinka jokiu būdu, Leta, o tu?- Tomas nenusileidžia nei per milimetrą.

-Aš?- klausia Leta, lyg tik dabar supratusi, jog turi atsakyti.- Gal, priklausomai nuo aplinkybių.

-Ar tai reiškia, kad šis vakaras gali baigtis nenuspėjamai?- toliau remia prie sienos Letą Tomas.

-Palauk, palauk, Tomai, gal ne visi čia tokie ekstrymo mėgėjai kaip judu su Leta, gal nereikia čia prognozuoti vakaro baigties, tai tik žaidimas. O ir ką tada veiks Lilė? Pagalvokit kiek…

Ir čia Lilė pratrūksta:

-Jūs iš manę šaipotės,- sušunka ir, ištraukusi iš Letos rankų korteles, ima jas inirtingai plėšyti.

-Ej, mergyte, ramiau,- sako Tomas, bandydamas rinkti kortelių skutelius.- Čia tik žaidimas.

-Žinau aš tuos žaidimus. Pradžioj viskas tik žaidimas atrodo, o paskui tau žeria, kad nesi tinkama lovoj ir viskas lekia velniop,- Lilė ištaria tyliai, bet man panašu, kad visi trys išgirstame.

Pirmoji sureaguoja Leta:

-Nors dar ne laikas, bet gal pereikime prie dovanų?-balsas skamba džiaugsmingai ir net suploja rankomis.- Dovanos po egle, bėkit rinktis.

Mums su Tomu tenka po šaliką, man baltas, jam juodas. Leta išvyniojusi traukia ilgus beformius trikotažinius naktinius su užrašu „Susirask pagaliau normalų berną¡“

-Kaip manote, ar man tiks?

Panašu, kad ketina juos apsivilkti, bet gal geriau nereikia, mintyse paprašau jos apsigalvoti ir čia pamatau, kad Lilė apžiūrinėja pintinę perrištą rožiniu kaspinu, o tada stojasi su trenksmu nuversdama kėdę ir išeina, greičiausiai į vonią.

-Kas jai atsitiko?-klausiu Letos, nes tik ji žino, kokią dovaną Lilei atnešė Kalėdų Senis.

-Aš turbūt nesėkmingai pajuokavau,- suburba Leta.

-Tai kas toj pintinėj?- nekantriai paklausia Tomas.

-Kas kas, prezikai,- numoja ranka Leta ir jos veidas apsiniaukia.

Tomas nusijuokia:

-Toks konkretus tas senelis šiemet pasitaikė, vyrams po šaliką, o damai prezervatyvai.

Čia aš nieko nesakydamas stojuos ir einu link vonios Lilei iš paskos, nežinau, kodėl, gal mane labai suerzino Tomo pernelyg didelis pasitikėjimas savimi, negalvoju, elgiuosi spontaniškai, nes nelabai noriu likti čia su jais nors trumpam.

-Ko tau?- atžariai tarsteli Lilė.

-Tss,- pridedu pirštą prie lūpų,- nieko nesakyk, – pasuku durų užraktą ir matau Lilės akyse išgąstį.

O taip, manęs ji tikrai čia nelaukė, bet negaliu juk dabar persikūnyti į Tomą, jei jam rūpi Leta, tai jau nieko čia nebepadarysi, mums tereikia bet kokia kaina išgyventi šį vakarą ir nenusižudyti, gal geriau prisigerti drauge, bet, ech, vynas liko prieškambaryje, o vonioje baro paprastai niekas neįrengia.

-Klausyk, apsimeskim, kad čia kažkas vyksta ir palikim juos dviese kokiam pusvalandžiui.

Lilės akys suapvalėja ir kone minutę ji tyli nemirksėdama, kol pagaliau sušnabžda:

-Gerai. O ką mes čia veiksim?

-Na, galim kaip kokie mokiniai pasiglamžyti kurį laiką, mėgindami savo ir jų kantrybę.

-Kiaulė,- žeria Lilė ir aš vos spėju sulaikyti jos delną prie pat savo skruosto.

-Tššš, tyliau, jei Tomas išgirs, nežinia ką dar pagalvos ir iš manęs padarys tikrą mėsainį,- Lilė ima šypsotis ir , suprantu, kad dabar jau galim ramiai susėsti ant grindų vienas šalia kito, vonia kiek ankštoka, tad artumo niekaip išvengti nepavyks..

-Šildomos,- droviai prataria Lilė,- sėsk drąsiai, šiandien išplautos.

Lyg man būtų tos išplautos grindys svarbu¡ Galiu sėdėti bet kur, nesu koks išlepintas mamyčiukas, nors daug kam atrodo priešingai. Man patinka žaisti kurjerį ir važinėti dviračiu, nesvarbu koks oras, mini ir nieko negalvoji, šalmas paslepia kone pusę veido, o gali dar ir kaukę užsidėti, tada niekas nepažins.

-Kuo užsiimi?- tylus ir draugiškas Lilės balsas nutraukia mano svarstymus.

-Kuo dirbu? Tą nori sužinoti?- klausiu piktokai, nes visada erzina tokie klausimai, tarsi prieš pradėdami su tavim bendrauti turi išsiaiškinti tavo statusą, o tada jau bus matyt, ar atitinki pažįstamo standartus, kitas klausimas turėtų būti apie būstą arba kur ir su kuo gyvenu.

-Taip. O ką, kažkas ne taip? Neturi darbo?- sumirksi natūraliai ilgom blakstienom Lilė.- Tai nieko tokio, aš va sąskaitas tvarkau.

-Įdomu?

-Nelabai, bet aš tą moku ir pats procesas man teikia ramybę, kartais reikalingumo jausmą, o svarbiausia – saugumą.

-Atlyginimas visiems teikia saugumą.

-Ne, aš ne apie tai. Man saugumo jausmą teikia dalyvavimas procese, gal man svarbu būti veiksmo dalimi.

-Aaaa,- nutęsiu, nes tik dabar pagavau mintį.- O aš kurjeris.

-Geras. Tas kur picas pristato, ar siuntinius?

-Kaip kada…

-Letai nepatiks,- tyliai lyg pati sau sumurma po nosim Lilė, bet aš išgirstu, viskas aišku.

– Tai jai ir neturi patikti. O tau irgi nepatiks?

-Kas, kad tu kurjeris?- Lilė nusijuokia ir aš jai imu rodyti ženklus, kad liautųsi, nes anie gali išgirsti.- Man tas pats, svarbu tau gerai. Jei darbo neturėtum, tai būtų bėda.

-Oj, radai bėdą, aš neprapulsiu. Pamatysi, dar scenarijus Holivudui rašysiu,- lepteliu ir pasijuntu nei šiaip nei taip, juk niekas savo slapčiausių svajonių neaptarinėja Kūčių vakarą vonioje ant grindų su, galima sakyti, nepažįstama, jei neskaičiuosim to epizodo, kurio beveik neprisimenu, bet apie kurį visi žino geriau už mane, mergina.

-Fantazuoji, ar ne? O gal iš tikrųjų rašai?- Lilė susidomėjusi ima klausinėti.- Duosi ką nors paskaityti?

-O tau įdomu?

-Žinoma,- labai nuoširdžiai atsidūsta Lilė ir kurį laiką abu tylim.

-Kaip manai, ką jie ten veikia?- klausiu atsargiai pridėjęs ausį prie durų ir bandydamas ką nors išgirsti.

-Manau, kad indų neplauna,- konstatuoja Lilė ir jos žvilgsnis apsiblausia.

-Aha,- pritariu jai be jokio entuziazmo ir paklausiu,- gal mums jau laikas išeiti?

Matau, kaip ji apsidžiaugė, nors stengiasi to neparodyti ir pirmoji puola prie durų, prieš tai nepamiršusi žvilgtelėti į veidrodį ir persibraukti plaukų tankiu šepečiu.

-Tu išeik po trijų minučių, gerai?- paklausia atsisukusi ir dingsta uždarydama duris.

Taip ir nespėjau jai pasakyti, kad kurjeriu kartais dirbu savo nuosavoj firmoj. Bet gal ir nereikia?

Kiek pastoviu ir pasiklausau už durų, tylu, net muzikos negirdėti. Toks jausmas, kad bute daugiau nieko nėra, be reikalo palikau juos vienu du, be reikalo.

I DALIS. LILĖ

Jaučiausi nesmagiai. Valgomajame jų nebuvo, nei Tomo, nei Letos. Gal išėjo pasivaikščioti, bet ne, būčiau išgirdus durų trinktelėjimą. Ir tada šovė mintis, jog jie Letos kambary… Ech, tai mes čia vaidinom velniai žino ką ir kodėl, o jie, ko gero iš tikrųjų.. Ir akys prisipildė ašarų. Laikykis, Lile, tau, kaip visada namų tvarkytojos pareigos attenka, todėl ėmiau kraustyti stalą. Nepastebėjau, kaip priėjo Ričardas, pakėlė mano smakrą ir tiriamai žiūrėjo į akis tol, kol ėmiau tankiai mirksėti ir viena ašara nusirito skruostu.

-Taip ir turėjo būti,- pasakiau paprastai ir ėmiausi lėkščių.

O tada girgžtelėjo Letos kambario durys ir jie abu pasirodė tarpdury kvailai šypsodamiesi.

-Na, kaip?- pasigirdo Letos balsas ir nuo to klausimo man pasidarė bloga.

-Kas kaip?- šaižiai paklausė Ričardas.- Jeigu norit žinoti, mes seniai pažįstami, aš jai buvau pirmas vyras, o tai nepasimiršta.

-Kurgi ne,- tyliai pratariau pati sau vos sulaikydama ašaras, bet čia išgirdau triukšmą už nugaros ir staigiai atsigręžiau.

Ričardas tįsojo ant grindų, susiėmęs už nosies, o pro jo pirštus sunkėsi kraujas. Tomas trynėsi krumplius,palei sieną stovėjo visa išbalusi Leta.

-Tomai, kodėl tu taip? Juk Kūčių vakaras…- vos ištariau, tramdydama ašaras.

-Todėl, kad joks vyras nesigiria tokiais dalykais garsiai. Buvo tai buvo. Ir jis pats tai supranta geriau, nei aš ir jūs abi kartu paėmus¡-Tomas pasisuka į mane,- ledo turi? Duok greičiau¡ – o tada didžiausiai mano nuostabai, paduoda ranką Ričkai ir padeda jam atsikelti sakydamas,- supratai? Daugiau niekada, kad nedrįstum¡ O dabar draugai?

Rička stovi svyruodamas, ištiesiu jam ledukų maišelį, prieš tai rūpestingai suvyniojusi į drobinį rankšluostį.

-Nieko, – sako Rička,- iki vestuvių užgis.

-Iki kieno vestuvių?- nugriaudėja Tomo balsas.- Iki judviejų?- jis mosteli galva į mane.

-Eik tu… – nebaigiu sakinio, nes jau norėjau riebiai nusikeikti, bet pamačius į mane mestąTomo žvilgsnį laiku prikandau liežuvį, nes dar žodis ir jis ką nors užmuš.- Klausyk, įpilk pagaliau visiems išgerti, ar taip ir stovėsi čia kaip mietą prarijęs?

Leta apkabina Ričką per pečius ir nuveda iki vonios, o aš šluostau nuo grindų kraują. Tomas pasilenkia padėti ir mūsų pirštai susiliečia, atitraukiu delną, lyg elektra būtų nupurčius, o jis žiūri į mane nenuleisdamas akių. Geras tikrai, ką tik išlindo susivėlęs visas iš Letos kambario, sumušė Ričką, o dabar prie manęs bando gerintis. Pakeliu akis ir matau, jog Leta, palikusi Ričką vonioje vieną, mus stebi.

-Tomai, pagarsink muziką ir įpilk mums vyno, viską suvalgėm, stalo žaidimai baigėsi, muštynės irgi,- čia ji prismeigia žvilgsniu Tomą prie sienos,- laikas šokiams.

Tomas, matau akies krašteliu, nori kažką sakyti, bet numoja ranka ir eina į valgomąjį, muzika kala visu garsu ir Tomas, atnešęs mums po taurę raudono vyno, diskretiškai pasišalina. Pagalvoju, jog eina į vonią patikrinti kaip ten Rička.

-Kaip tau Tomas?- gurkšnodama vyną tyliai, kad niekas daugiau neišgirstu, klausia Leta.

Tik to man ir betrūko, dabar dar turiu girti Tomą ir suokti, jog jis labai tinkai mano geriausiai draugei. Šakės, kokia nepavydėtina situacija, o antra vertus, tokia kaip visada¡

-Visai nieko,- miaukteliu tyliai, bet Letai matau to nepakanka, – rimtas, vyriškas, normalus. Nors, tiesą sakant, šalia tavęs nelabai jį įsivazduoju.

-Durnė,- nutraukia mane Leta,- aš klausiu kaip tau Tomas?

Nespėju nieko atsakyti, nes prieškambaryje pasigirsta kažkoks šurmulys.

 

„Kūčių vakarienė keturiems“ 2 dalis

VIOLETA

Kai pasiūliau tą kvailą Kalėdų vakarėlio idėją, pati išsigandau labiau nei Lilė, nes neturėjau jokio varianto! O Lilė – atvirkščiai, man pasirodė, netgi apsidžiaugė. Gal jai pabodo toks pilkas ir vienodas egzistavimas: darbas, namai, televizorius, pica, veidaknygė, keletas žinučių ir jokių prošvaisčių. Žiūrėsim, ką ji sugalvos, bet dabar man labiausiai rūpi, ką sugalvosiu aš. O galvoti visai nesinori. Dienos bėga, jau visai nedaug beliko. Vieną vakarą pastebėjau, jog Lilė kažkaip paslaptingai šypsosi, bet nepaklausiau, kodėl. Gal jau turi kandidatą mūsų bendram projektui? Kitos priežasties neįsivaizduoju. O aš plaukiu pasroviui, lyg būtumėme pasikeitusios vaidmenimis. Vakarais užsidarau kambaryje ir spoksau į lubas, nieko nebenoriu – rudeninė depresija pereinanti į prieššventinio periodo panikos priepuolius. Na ir kas, gal man taip geriau? Galėtų bent kas nors paklausti, kaip man sekasi, bet vargu ar galiu to tikėtis, visiems atrodau laimės kūdikis: blondinė ir dar su smegenimis… O viskas prasidėjo nuo grožio konkursų ir modelių atrankų. Nenoriu apie tai pasakoti daugiau nei reikia, bet butui užsidirbau pati. Kartais man sakydavo, kad atrodau linksma kvatoklė, kuriai viskas dzin, o gyvenime sekasi. Nė velnio, bet nejaugi verksi kam ant peties? Gyventi turiu kur ir dargi visai neblogas tas mano svajonių būstas pačiame centre, darbas normalus, o atlyginimas viršija lūkesčius, dėmesio nestinga – jei dalinčiau savo telefono numerį į kairę ir į dešinę, tai neturėčiau nė vienos laisvos minutės ir pavargčiau nuo tuščių pažadų. Matyt, mano širdis užmigo ir pati to nenorėdama tapau ledo karaliene, kurią nuo visų žeidžiančių emocijų ir skaudinančių įsimylėjimų saugo patikima šalčio siena. Tik šalia Lilės jaučiuosi kaip senais gerais laikais, nuoširdžiai draugiška ir nerūpestinga Violeta. Todėl labai branginu mūsų draugystę, bijodama išsitarti, kad ji vienintelis man likęs ryšys su normaliu pasauliu, kur viskas gerai, kur nėra prievartos, pavydo, tavo norų nepaisančių vyrų, įsivaizduojančių, kad už taurę tikro šampano gali nusipirkti tave visą iki pirštų galiukų, kur viskas taip laikina, jog tai suvokus norisi bėgti kuo greičiau ir išsivemti prie artimiausio kampo, nes tas iškreipto gyvenimo vaizdas, iš pradžių viliojęs tariama prabanga ir lengvumu, taip greitai apkarsta, jog apėmusio pasišlykštėjimo nebegali nusiplauti jokiom įmanomom priemonėm. Niekam nepasakoju, nors kartais apima noras atsiverti Lilei, bet ji pernelyg trapi, geriau tegu skaito knygas ir tiki amžina meile. Mintyse ją kartais vadinu Džeine Eir. Gal todėl vis dar esu viena, tarsi atsiribojusi nuo visų kitų, nes mano gyvenimo supratimas skiriasi nuo daugumai priimtino. Akimirkos šlovės kaina man pasirodė per didelė, betgi kitiems nieko, jie toliau taip gyvena. Seni pažįstami dingo, vos pasitraukus, o naujų nebenorėjau taip greitai prisileisti. Man dar pasisekė, kad Lilė nukrito kaip lietus iš giedro dangaus, nors, teisybės dėlei, manau mums abiems taip lemta buvo, gal tik dėl tos priežasties, kad galime viena kitai padėti be jokių išskaičiavimų ar naudos,  kažkada susidraugavom ir tapom labai artimos, nors iš šalies gali taip ir neatrodyti.

Tai, kas mane įmetė į grožio fiestos šou, dabar tapo didžiausia kliūtimi. Kai tavo išvaizda traukia susižavėjusius žvilgsnius, manote, tai yra siekiamybė ir didelis malonumas? Aš norėčiau, kad mane girdėtų, kad klausytųsi, ką kalbu ir paklaustų, ko aš noriu. Todėl man patinka kurti virtualioj erdvėj kitus pasaulius ir pasakas. Nepatikėsite man dar ir sekasi. Kai visi mato tik „kompo“ ekraną, nesvarbu, kaip atrodai, visiems rūpi, ką naujo padarei ir kaip jie gali tai patobulinti ir t.t. Įdomu? Kažkiek, bet ramu tai jau tikrai. Mane vadina Merlin Monro kompiuterasto smegenimis, gal kad blondinė? Bandžiau nusidažyti tamsiau, ištvėriau gal dvi savaites, žiūrėjau į veidrodį ir nemačiau savęs, tik nepažįstamą svetimą veidą. Todėl labai greitai grįžau į savo tikrąjį blondinišką įvaizdį. Ir stengiuosi negalvoti apie tai, jog būtų gerai susibjauroti dalį veido, kad nustotų žavėtis be reikalo, nes niekada nesiekiau tokio populiarumo. Jis mane slegia, bevelyčiau dažniau būti nematoma. Lilė kartą juokais pasakė, jog greičiausiai esu stebėtoja, nors visiems atrodo, jog audringai mėgaujuos gyvenimu kiekvieną akimirksnį, lyg būčiau kamuojama troškulio pripuolusi prie vandens šaltinio. Kažkoks stulbinantis neatitikimas tarp išvaizdos ir tos „aš“, kuri esu iš tikrųjų. Ar dar ką nors kamuoja toks idiotiškas sindromas? Tiesa, dažniausiai man pavyksta jį sėkmingai paslėpti, bet jau ima pabosti, o kai visai užknisa, imu galvoti apie negyvenamą salą. Lilė juokiasi iš mano fantazijų negyvenamos salos tema ir ji teisi, to nebus. Geriausia būtų negyvenamą salą susikurti čia.

O tą idėją apie Kalėdų vakarėlį sugalvojau tik dėl Lilės, nes laikas ją jau ištraukti į dienos šviesą ir gerokai supurtyti, kad to ankstesnio kvailų nesusipratimų kupino gyvenimo dulkės dingtų ir prasidėtų nauja Lilei skirtos šviesos era.

Jiedu su Vilmantu buvo tokia eilinė pora, be ypatingų planų ar svajonių – jam buvo patogu, o Lilė prisitaikė ir jai atrodė, kad viskas gerai, jog taip visi ir gyvena. O tada pasirodė, jog Vilmantas turi draugę. Taip, taip, gyvena su Lile, planuoja vestuves, bet turi draugę, su kuria patenkina visas aistras, kokias tik įmanoma įsivaizduoti. Vargšei Lilei kone plyšo širdis, kai suprato esanti kažkuo panašiu į įprastą antklodę miegamajame, kuri jaukiai šildo, kai grįžti. Tarsi du paraleliniai gyvenimai – vienas parodomasis visiems, o kitas, slaptas, už uždarų durų. Lilė sukėlė skandalą. Bandau vis įsivaizduoti tą sceną, nes Lilė ir skandalas yra du nesuderinami dalykai, ir viskas baigėsi tuo, jog išsikraustė tą pačią naktį, sugriebusi tik tai, kas pasitaikė po ranka. Galėjo dar pusę buto išdaužyti: jei linksmintis – tai kaip reikiant, kad prisimintų ilgam, bet čia ne Lilės stilius. Taip ir atsikraustė pas mane. Pirmą mėnesį vis šniurkščiodavo nosimi vos grįžus namo (darbe laikėsi ir stengėsi niekam savo išgyvenimų nedemonstruoti, o ir ką čia paaiškinsi, kai vestuvių data buvo garsiai įvardinta, o dabar, prašau, kaip kokia lūzerė pas draugę persikraustė) ir nuolat kartojo, trindama akis popierine servetėle: „Tai, vadinasi, aš jam lovoje per paprasta, o visus tuos metus jis tik apsimetinėjo. Ką man dabar daryti? Ir kaip suprasti tą „pernelyg paprasta“?“

Galėjau jai bandyti paaiškinti, kad visai ne jos čia problema, jog sutiko tikrą ožį su tam tikrais nukrypimais – rami dorybė namie ir velniai žino, kokie nuokrypiai už jų ribų, – bet argi būtų supratusi? Mes nuo didelės širdgėlos ir skausmo dažnai prarandam gebėjimą blaiviai mąstyti ir vertinti situaciją. Todėl klausiausi, raminau, guodžiau, eidavom į kiną, penktadienio vakarą kur nors pasėdėti, net į sporto klubą bandžiau užrašyti mus abi. Negelbėjo, supratau, kad reikia laiko, nes bet kokie, kad ir patys kvailiausi išgyvenimai, galiausiai praeina ir kiekvienam išdavystės ar nemeilės gurkšniui nuryti reikia tam tikro laiko. Kažkam gal pakanka savaitės, Lilės atveju tai tęsėsi kur kas ilgiau. Todėl ir pabandžiau ją pažadinti, kitaip tariant, užimti mintis kita veikla, tegu organizuoja vakarėlį, planuoja valgiaraštį, superka maistą, o tai ji tikrai mokėjo tobulai ir be jokių atsikalbinėjimų. Sugalvos ką pasikviesti – puiku, ne – tai aš jau tikrai nepasišiūkšlinsiu. Buvau nusimačiusi tokį Saulių. Kartais susitikdavom per pietus, smagiai paplepėdavom, lyg ir normalus, bet kol susiruošiau, žiūriu, žiedas vestuvinis ant piršto. „Sveikinu“ – sumirksėjau nusivylusi, bet šypsena spinduliavo gerumą.

– Seniai ketinom, bet, va, įvykiai susiklostė taip, kad teko skubos tvarka, – droviai nusišypsojo Saulius.

– Ar tai yra tai, apie ką aš pagalvojau? – paklausiau kiek sumišusi.

– Taip! – šūktelėjo laimingai. – Įsivaizduoji, bus dvynukai!

– Džiaugiesi?

– Labai!

Ech, tobulas kandidatas Lilei nuplaukė pro šalį ir kita kryptimi. Bet gyvenimas visada turi savų siurprizų mums paslėpęs – niekada nežinai, kada tau švystelės prieš nosį sėkminga korta. O švystelėjo po kelių dienų ir tos kortos vardas Tomas. Pamačiau jį iš tolo, visada pasižymėjau puikiu periferiniu matymu, nes matau viską, kas vyksta aplinkui. Klasiokas Tomas – mokykloje maniau, kad jam patinku, bet keliai išsiskyrė, nespėję nei suartėti. Aš išskridau į Milaną, o ką veikė Tomas, galiu tik spėlioti. Vienas kitam nebuvom pasakę daugiau nei dvidešimties sakinių, jis ir šiaip buvo nekalbus, bet greičiausiai  dar ir drovėjosi, o aš laikiausi principo, kad vaikinas turi pirmas žengti žingsnį ar bent jau užkalbinti.

Tai štai Tomas ėjo tiesiai į mane.Žvilgsnis rimtas, net nežinau, ar mane mato ir ar pažįsta, toks pasikeitęs, vyriškas, gal net kiek rūstus.

– Tomai! – šūktelėjau ir ėmiau mojuoti ranka, nedaug betrūko ir būčiau ėmusi šokinėti ant vienos kojos iš džiaugsmo, juk Kalėdos jau visai arti. – Kur eini? Ar manęs nepažįsti?

– Oi, Vile, labas, – nuoširdžiai apsidžiaugė Tomas ir suspaudė mane glėbyje, lyg būtumėm patys artimiausi žmonės visame pasaulyje. – Labai džiaugiuosi tave matydamas.

– Aš irgi, Tomai! – spinduliavau nuoširdumu, nes tikrai džiaugiausi. – Kur tu? Kalėdinių dovanų šeimai ieškai?

– Ne, ką tu, kokia šeima, kokios dovanos. Aš ką tik iš Ukrainos, tai bandau prie paprasto gyvenimo po truputį pratintis.

– Tu? – apstulbusi negalėjau nuo jo nuleisti akių.

– Vežam, ką galim, įsitraukiau ir kitaip jau neįsivaizduoju, – Tomas įbeda tiriamą žvilgsnį. – O tu?

Nieko sau, tylenis Tomas, niekada nebūčiau pagalvojusi.

– Tu kariškis? – klausiu atsargiai.

– Ne, bet kitaip negaliu. Ten pabuvęs pradedi daugiau galvoti apie tai, kas tu esi ir ką privalai daryti. Supranti, kaip viskas greitai gali pasikeisti ir koks trapus mūsų įsivaizduojamai ramus gyvenimas.

– Aš tik aukoju kartais, – sakau tyliai, pačiai nesmagu, lyg bandyčiau pasiteisinti, ir pajuntu kažkur iš vidaus kylantį nerimą.

– Ei, Vile, viskas gerai, – sako Tomas, – kiekvienas daro tai, ką gali. O kur Kalėdas? Su šeima?

Ir čia man nušvinta viltis, jog dar ne viskas prarasta..

– Oi, ne, su drauge rengiam vakarėlį sau ir tiems, kas neturi, su kuo sėsti prie šventinio stalo.

– Tai aš idealus kandidatas jūsų vakarėliui! – entuziastingai šūkteli Tomas ir man dabar jau kiek neramu pasidaro. – Tik grįžau, nieko nesu suplanavęs. Daug ateis?

– Oi, ne, Lilė, aš, dabar tu ir gal dar kas nors.

Tomo veidas kiek apsiniaukė, bet gal man taip tik pasirodė, stengiuos negalvoti. Svarbu įvykdyti savo misiją, o toliau jau pažiūrėsim – kas bus, kaip bus ir ar bus.

– Gal kavos? – Tomas mosteli ranka į „Vero cafe“.

– Okis, – sutinku akimirksniu, kad tik neapsigalvotų, laiko juk nėra daug.

Kažkaip jauku su juo, kavą išrinko man pats, suprask, vyras, kuris žino, ko nori moterys. Nepurkštavau, svarbu sutiko ateiti. Vogčiomis vis nužiūrinėjau Tomą, pasikeitęs, vyriškas, rimtas, juokauja, bet saikingai, artyn neprisileidžia, o aš irgi vengiu itin asmeniškų temų. Idealiai tiktų Lilei, pagalvoju, bet staiga šmėkšteli mintis: o kas, jei vis dar jam patinku, jei mokyklinis susižavėjimas niekur nedingo? Būtų visai malonu, bet pernelyg draugiškas, toks mielas meškinas, kurį galiu apkabinti susitikus, nes nuoširdžiai džiaugiuosi, bet nieko daugiau. Oi, ne, nieko daugiau tikrai.

– O, žinai, mokykloje buvau tave įsimylėjęs, – Tomo žvilgsnis juokiasi, bet nesišypso. Laukia, ką pasakysiu.

– Oi , Tomai, tiek vandens nutekėjo, tiek visko įvyko po to, – bandau sukti uodegą ir pabėgti nuo tos jautriai nepatogios temos, bet pamačius surimtėjusį Tomo veidą, netikėtai pati sau ramiu balsu ištariu. – Žinoma, žinojau.

O tada ima juoktis Tomas ir aš nebesuprantu, gerai tai ar blogai.

– Maniau, kad niekas nepastebi, jog slapčia džiūstu dėl tavęs.

– O kas čia juokingo, Tomai? – klausiu nesuprasdama.

– Nieko, tik bandau įsivaizduoti mus drauge su dviem vaikais parke, tu su šita juokinga kepure, – jis nutraukia mano nykštuko kepurę, kurią nešioju jau gal penkerius metus, – tom žaliom pirštinėm, iš kurių kyšo mėlyni pirštai…

– Baik šaipytis. Ir ne pirštai mėlyni, o lakas – mano mėgstamiausia spalva, – vaidinu supykusią, nes tikra tiesa, stiliaus ikona manęs nepavadinsi, kuprinėj sugrūstas kompas ir keletas įrankių (nežinai juk, ko gali prireikti), nunešioti džinsai, juodi „martensai“ su siuvinėtom raudonom rožėm šonuose, vienintelis tinkamas rūbas – balti marškiniai, puikios kokybės, laisvai krintantys ir derantys visur ir visada.

Taip rengiuosi, nes man dzin, antra vertus toks netvarkingos savim nesirūpinančios ir madų nepaisančios beveik benamės stilius dabar ant bangos, o man patogu už jo slėptis. Taip jaučiuosi labiau laisva, nors daug kas manęs ir nesupras – ar dažnai sutiksi blondinę, kuriai jos mielai harmoningas veidas daugiau trukdo, nei padeda? Bet išgirdus tokį Tomo vertinimą kažkokia spyruoklė viduje atsileidžia ir aš išdidžiai atsistoju, nusimetu keletą sluoksnių – švarką, megztinį, šaliką, kepurę, žinoma, pirštines ir nuplaukiu pro barą link tualeto, lyg žygiuočiau podiumu. Nekreipiu dėmesio į žvilgsnius, nesidairau į šalis, grįžtu ryškiai padažytom lūpom, ta pačia atsainia veido išraiška ir, gracingai atsisėdusi ant kėdės, įbedu žvilgsnį į Tomą:

– Kaip? Gal dabar vaizdas kiek kitoks?

– Taip, neįvertinau tavęs. Tikroji Violeta sugrįžo per trisdešimt sekundžių, tad dabar turėsiu iš naujo apsvarstyti savo galimybes, paderinęs su jausmais ir širdies balsu.

Suprantu, kad šaiposi, bet man nesvarbu, nes suvokiu, kad galime būti draugais. Kažkoks septintas pojūtis pakužda, kad viskas gerai, pavojaus nėra ir viskas vyksta pagal planą.

– Nustebinau? – klausiu ir prapliumpu kvatotis, o mano nuostabai Tomas ima kvatotis drauge.

– O apie vaikus tu čia rimtai? – klausiu, kai jau vėl galim ramiai kalbėtis.

– O kaip tu manai?

– Dar nesutikau vyro, svajojančio apie vaikus, – sakau tyliai. – Vienas toks kažką panašaus sapaliojo, maždaug, pagimdyk man sūnų, tada išsiskirsiu, bet apsimečiau neišgirdusi. Labai jau egoistiškas tas jo pageidavimas man pasirodė, nes jame nebuvo jokios man skirtos emocijos, šilumos ar rūpesčio.

– Matai, – pradėjo Tomas ir supratau, kad tuoj bandys mane guosti.

– Oi, ne, Tomai, seniai viskas pamiršta. Išaugau iš tų pasakų. Man viskas tinka taip, kaip dabar yra.

– Nejaugi? – Tomo antakiai pakyla ir jis įdėmiai žiūri man į akis. – Princo ant balto žirgo nebelauki?

– Ne, – atšaunu per greitai ir susigraudinu dėl tokios savo reakcijos ir amžino instinkto gintis. Nuo bet ko, bet kada, būti pasiruošus, jei tave bandys įskaudinti, pasišaipyti ar pažeminti. Nemėgau savęs tokios ir nenorėjau, kad kas nors suprastų apie tokią mano būseną, todėl bandau juokauti. – Man skirtas princas gal mirė dar negimęs, nes net nepanašu, kad bandytų artėti…

– Nenusimink, ne tavo vienos tokia dalia, aš irgi pavargau tos princesės ant žirnio ieškoti.

– Tikrai? Nerandi? O kodėl ant žirnio?

– Todėl, kad ieškau tikros, pačios tikriausios…

– Manau, kad ne viena jau buvo pakeliui atsiradus.

Tomas nusišypso. Labiau nesmagiai, nei svajingai ir iš karto imu įtarti eilinę dramą, bet jis tepasako labai paprastai:

– Buvo, bet nesusiklostė.

– Suprantu, – sakau, norėdama paguosti, bet džiaugiuosi, kad nieko daugiau nepasakoja. Nekenčiu, kai vyrai kalba apie savo nelaimingas meiles. Ir kodėl jiems atrodo, kad man tai turi rūpėti? Vien todėl jaučiu Tomui begalinį dėkingumą ir draugiškumą kartu.

– Mūsų laukia smagus vakarėlis, nepamiršk, – sakau lyg tarp kitko atsisveikindama.

– Adresą atsiųsk, kad žinočiau, kur ieškoti. O kelintą pradžia?

– Kai vakarė žvaigždė patekės, visi sėsim prie stalo.

– Tai Kūčių vakarienė ir balta mišrainė su silkėm?

– Na, nežinau, ką Lilė sugalvos, bet, panašu, kad esi teisus. Mano draugė mėgsta tradicijas, kurios keliauja iš kartos į kartą.

– Aš irgi mėgstu. Tradicijos stiprina šeimą, – šūkteli Tomas ir pamojuoja atsisveikindamas.

Ech, jaučiuosi tokia laiminga, lyg būčiau gavus aukščiausią balą už kontrolinį, kurio visai nesistengiau gerai parašyti. Bet Lilei nieko nesakysiu. Manau, jog abejoja, ar vakarėlis bus, todėl tik imituoja pasiruošimą, norėdama palaikyti šventinės nuotaikos laukimo iliuziją. Dabar atėjo laikas pagalvoti apie dovanas ir scenarijų. Su Lile viskas aišku. Ją reikia šokiruoti, kad pagaliau išlįstų iš tos savo komforto zonos, kaip dabar madinga sakyti, ir pradėtų dairytis aplinkui atmerktomis akimis. Bernams įteiksiu po šaliką – galima paieškoti tikro kašmyro, klasikinį. Vienam juodą, kitam baltą. Bet kaip parinkti, kuriam kuris? Nebent pasiūlyti traukti burtus. O sau? Sau norėčiau kokių nors juokingų naktinių su užrašu, pvz. „Susirask pagaliau normalų berną!“. Tai tik šmurkšt į naktinius įlendu ir žingsniuoju išdidžiai pirmyn atgal, pirmyn atgal, o jie lai suka galvas, ką čia dabar daryti turi. Greičiausiai nieko, bet gali ir pagalvoti ką, ar ne?

Artėjant Kūčioms supratau, kad darausi vis irzlesnė. Mane nervino mano pačios sugalvotas vakarėlis, vis sukosi galvoj mintys, kad kvaila idėja, iš kurios nieko neišeis. Todėl paslapčia nuo Lilės pasirūpinau, kad baras būtų pilnas. Blogiausiu atveju, daug vyno padeda išspręsti bet kokias nejaukumo problemas, o rytinis galvos skaumas būna toks stiprus, jog tai tampa vieninteliu rūpesčiu. Tiesa, dar sugalvojau klausimus: tvarkingai atspausdinau korteles, radau internete, kažką panašaus į žaidimą. Nieko labai originalaus, bet bus matyt, gal kas ir įsitrauks rimčiau. Bent jau Tomas man panašus į gana tinkamą pašnekovą, o Lilę tereikia stumtelėti, kad pradėtų atsiverti, o toliau jau bus matyt, kur link viskas pasisuks.

Kažkurią dieną Lilė manęs rimtai paklausė:

– Tai tu galvoji, kad mes būtinai turim permiegoti su jais?

– Seksas keturiese? – pasišaipiau, o tada apsimečiau tikra katalikiško pensiono auklėtine, visai kaip filme. – Nebūk juokinga, seksas tik po trečio pasimatymo, o čia juk bus pirmas!

– Kaip kam, – tarstelėjo Lilė. – Kai kam gali būti ir trečias.

Apsimečiau, kad neišgirdau, ką pasakė. Argi įmanoma viską suplanuoti? Nesąmonė kažko tikėtis ar laukti, o štai maistas bus puikus, nes man pasisekė, jog mama tobulai išmokė Lilę virtuvės meno. Aš tesugebu makaronus į verdantį vandenį bet kaip sumesti, bet ir tie dažniausiai būna suvirę, nes mintimis nukeliauju visai į kitą pasaulio kraštą, o Lilė tada nepiktai aiškina, jog italė mama, virdama makaronus, stovi prie puodo su chronometru ir verda tiksliai tiek, kiek parašyta, nei sekundės ilgiau.

„Kūčių vakarienė keturiems“ 1 dalis

LILĖ

 

Kai Leta pasiūlė šią idėją, pagalvojau, kad juokauja. Kūčių vakarienė ir Kalėdos su dar dviem atsitiktinai sutiktais senais pažįstamais – nieko kvailiau negali būti. Kalėdos – šeimyninė šventė, visada važiuodavau pas tėvus. Tiesa, porą kartų buvom pas Vilmanto tėvus, čia tais laikais, kai dar gyvenome kartu. Tiksliau, kai buvau persikrausčiusi pas vienintelį ir nepakartojamą – apsvaigusi iš laimės, susipainiojusi meilės voratinklyje, nuoširdžiai tikėdama, jog vieną gražią dieną sulauksiu žiedo ir magiško pasiūlymo. Todėl jo šeimą jau buvau ėmusi laikyti sava. Et, kokia klaida buvo tikėtis ir tikėti! Jam toks gyvenimas teikė saugumo jausmą ir, be jokios abejonės, buvo ganėtinai patogus, nes miela (tikiuosi, bent taip mane galėtų apibūdinti tas šunsnukis) moteris visada šalia, pasiruošusi apkabinti arba leistis apkabinama, nelygu kokia nuotaika, patogi kaip naminės šlepetės, kurias vos įžengęs į namus visada randi prie durų. Vis dar pykstu ant savęs ir negaliu atleisti sau tokio aklo pasitikėjimo ir naivumo. Kiek laiko sugaišta! O gal taip turėjo būti – juk kiekvienas išmokstame savo pamokas ir negali pykti, nes tai tik gyvenimas. Esu be galo dėkinga Letai, kad leido apsistoti pas save, pradžioje laikinai, kol atsigausiu. Tačiau jau porą metų tas laikinumas įgavo pastovumo atspalvį ir, panašu, kad taip ir tęsis dar ilgai. Žinoma,  jei tik niekas nepasipainios po kojomis kupina meilės veido išraiška ir žiedu su deimantais (mažiausiai trim nedideliais arba vienu, bet įspūdingu) kišenėje, skirtu tai vienintelei, t.y. man, su kuria norėtų praleisti visas likusias saulėtas ir lietingas dienas, auginti vaikus (čia būtina sąlyga, nes noriu mažiausiai trijų ir esu pasiruošusi suspėti šį punktą įvykdyti, nes man tik dvidešimt septyneri, o juk vaikų susilaukia ir keturiasdešimtmetės!), vedžioti šunį (šuns dar neturiu, bet būtinai įsigysiu, pageidautina, korgį kaip pas Anglijos karalienę – nesu karalienė, bet jie tokie mieli ir, jei tik turėčiau kad ir patį  mažytėliausią nuosavą būstą, jame karaliautų mažiausiai du ištikimi, be proto draugiški korgiai), guosti sunkiom akimirkom, kurių man pavyksta susirasti net ir tada, kai viskas visiems aplinkui gerai – turiu tokį neprilygstamą talentą, bet tai juk savotiškai žavinga, ar ne? Nes bet kuris vyras galės jaustis šalia manęs ypatingai sėkmingu, o tai visada malonu. Susirask nevykėlę draugę ir suvoksi, kad tau nežmoniškai sekasi. Nebandėt? Aš irgi ne, nes didesnės nevykėlės nei aš nesurasite penkiasdešimties kilometrų spinduliu.

Bet grįžkim prie Letos Kalėdinės idėjos. Vieną vakarą spalio pradžioje Leta nei iš šio nei iš to prasitarė:

– Šios Kalėdos turi būti kitokios. Niekur nevažiuosim. Užkniso tos šeimos šventės, suvažiuoja visi su savo vaikais, šunimis, o mes vis po vieną – nei šis, nei tas. Ir tas giminių akyse įrašytas klausimas: kada, kada… Gerai dar, kad garsiai neištaria.

– Kam neištaria, o kai ko ir tiesiai šviesiai klausia: tai kada Vilmantas atvažiuos? Galgi susitaikėt? – piktai palinguoju galva, nes nenoriu prisiminti nei Vilmanto, nei namiškių, kurie jį dievino, matydami būsimą žentą, tačiau niekam neparūpo paklausti, o kaip šalia jo jaučiuosi aš.

– Matai, namiškiai galvoja, kad jei jau atvažiuoju su vyriškiu, tai jis ir tinka, nes antraip atvažiuotum viena, – lyg išgirdusi mano mintis ištarė susimąsčiusi Leta. Ji visada taip – pataiko tiesiai į dešimtuką ir atspėk, kaip jai tai pavyksta!

– Sutinku. Kalėdos bus kitokios. Ar tai reiškia, kad dviese žiūrėsim televizorių ir šveisim pirktinę silkę iš prduotuvės?

– Na, ką tu, – Leta nusijuokė. – Iš proto išsikraustei?! Taip mes galim kas vakarą sėdėti! Ne, ne, tu paruoši  tikrą šventišką stalą ir… – Leta padarė ilgą pauzę.

– Ką ir? – neiškenčiau. Tikrai nesu kantri, o atspėti, ką Leta sumanė, neturiu jokių galimybių.

– Kiekviena pakvies atsitiktinai sutiktą pažįstamą, kuris neturi su kuo valgyti silkės ir burokėlių mišrainės per Kūčias bei fantastiško kepsnio Kalėdų pietums!

– Tai jie čia turės nakvoti?! – šūktelėjau bandydama įsivaizduoti du beveik nepažįstamus mūsų svetainėje.

– Lile, laikas suaugti! Apie ką tu galvoji?! Geriau pasvarstyk, kokį kepsnį paruoši ir ką pasikviesi…

– Aš neturiu, ką kviesti! – vien nuo minties, kad reikės kažką įkalbinėti užsukti per šventes pas mus, man pasidarė bloga.

– Tai dar turi  laiko, – išdidžiai atrėžė Leta ir pasigriebus rankinę susiruošė išeiti.

– Taip nesąžininga, – viauktelėjau jai iš paskos. – Tu jau esi ką nors sau numačiusi, juk taip??? Ir nori dabar ir man primesti savo idėją, o aš nieko nesugalvosiu, Leta!!!

– Sugalvosi! Juk negali visą likusį gyvenimą gyventi be sekso, – nesuprantu piktai ar pašaipiai mesteli Leta. Na, to tai jau tikrai per daug!

– Nustok reguliuoti mano gyvenimą! Tam turiu tėvus!

Būčiau dar bala žino ko ir kiek išsakiusi, bet durys trinktelėjo ir likau stovėti eilinį kartą pasijausdama nevykėle… Jei atvirai, tai esu be galo dėkinga Violetai (toks jos pilnas vardas, bet visi vadina ją Leta, nes ji taip norėjo, o ko nori Leta – vykdyti yra privalu!), nes ji padėjo man atsigauti po tragiškai nelaimingos meilės, iš kurios dabar ir pati galiu ramiai pasijuokti. Juk niekas nekaltas, kai tavęs nemyli. Tiesiog turi su tuo susitaikyti ir suprasti, kad yra žmonių, kuriems gilesni jausmai nesuvokiami – jie stovėjo kitoje eilėje ir nespėjo į tą, kurioje buvo dalinama meilė,  o aš, matyt, tik į tą vieną vienintelę eilę ir tesuspėjau. Kažkada mačiau Vilmantą einantį šalia aukštos blondinės – toks pasitempęs visas, garsiai kažką kalbėjo, panašu, kad labai stengėsi jai padaryti įspūdį. Tada pamaniau: štai, lazda turi du galus – dabar jam kažkas gali atsimokėti abejingumu, kuriuo apipylė mane nuo galvos iki kojų. Bet nuo to nė kiek neapsidžiaugiau, netgi atvirkščiai, man jo pagailo, kone motiniškai pagailo. Vis tas prakeiktas mano gerumas ir jokio egoizmo! Tik labai nustebau, kad man jau nebeskauda. Ar tai reiškia, jog jau beveik esu pasiruošus naujiems santykiams? Nežinau, gal, bet kol kas neturiu jokio noro nors mažąjį kojos pirštelį dėl to pajudinti. O ir su kuo tuos santykius turėčiau megzti? Nebent korgį įsigyčiau, bet, jaučiu, Leta tam prieštaraus, nes nekenčia gyvūnų dėl tos paprastos priežasties, jog jais tenka rūpintis visą gyvenimą, nes patys jie niekada neišmoks gyventi savarankiškai. Be to,gyvūnai labai skiriasi nuo vaikų, nes su pastaraisiais visada yra viltis, kad išaugs ir išeis. Tačau  bamblių  ji irg nenori.

Daugiau apie Kalėdas Leta neužsiminė ir aš, pamaniusi, kad viskas pamiršta, nusiraminusi gyvenau, kaip gyvenusi. Toliau tvarkiau sąskaitas nedidelėje įmonėje – neįdomi, bet įprasta tvarka man teikė saugumo jausmą, o tai šiame etape buvo gana svarbu. Ketvirtadieniais lankiau jogą – daugiau iš įpročio, nei dėl didelio noro ar ypatingo pomėgio. Penktadienio vakarais drauge su Leta išeidavom į miestą kur nors trumpam pasižmonėti. Jos draugas antri metai užsienyje, kartais ištisus vakarus ji praleidžia savo kambary. Gal kalbasi su juo, ką aš žinau, nors… pastaruoju metu ėmiau abejoti to draugo buvimu. Man labiau panašu į norą turėti draugą, nei į tikrus realius santykius, nes sekso per atstumą neįsivaizduoju, kad ir kaip bandyčiau įjungti visą fantazijos arsenalą. Esu pakankamai senamadiška, man norisi žmogaus šalia, kad galėčiau apkabinti ir prisiglausti, todėl gražus paveiksliukas virtualioje erdvėje manęs nedomina. Tinka nebent paauglėms arba toms, kur jau virš septyniasdešimt penkerių, nors, ką gali žinoti, niekada dar nebuvau septyniasdešimt penkerių, tad gal tik kvailai čia svaičioju.

Bet viskas išsisprendė savaime.

Trečiadienio pavakarę ėjau neskubėdama po darbo. Paprstai nekenčiu rudens, bet ši diena man teikė džiaugsmo. Nežinau kodėl. Veikiausiai tikra tiesa, jog džiaugsmas ir laimė, nerimas ir neviltis slypi tik mūsų viduje, todėl jokie išorinio pasaulio įvykiai ar nutikimai negali to pakeisti. Na, nebent mirtis, bet tai jau visai kita tema. Staiga mane kažkas trūkteli už rankos:

– Lile, labas! – toks pažįstamas balsas iš praeities.

Ričardas – didžiausią pasisekimą mokykloje turėjęs gražuoliukas, neįsipareigojantis niekam pleibojus, bent jau mano akyse jo įvaizdis buvo toks. Mielas, linksmas, bet vėjavaikis, kurį sutikusi studentiškam vakarėlyje nė nesvarsčius apsiprendžiau, jog kas benutiktų, tą naktį praleisiu su juo, Ričardu. Ne jis mane pasirinko. Betgi negalėjau dėl to pykti, o ir pykti būtų buvę kvaila. Juk šiek tiek buvau įsimylėjus Ričką dar nuo mokyklos laikų, dabar jau galiu sakyti be jokio graudulio. Antra vertus, nebe tie laikai, kai Veronikos skandinosi, nesulaukusios šipkartės. Esu suaugus ir pati galiu nuspręsti, kada, ką ir su kuo noriu ar nenoriu daryti. Todėl pasirinkau Ričką – dėl buvusių jausmų, nors nenoriu net sau to pripažinti, bet pasirinkau jį dar ir todėl, jog garsėjo meilės nuotykiais, nes keisdavo merginas kone kas savaitę. Man tas tiko, reiškiasi, bus saugu, garantuota ir jokių pasekmių, jokių pasimatymų po to ar ko nors panašaus į „oi, prašau, atsiprašau, apsirikau ar nenorėjau“. Žinoma, kiek išgėriau (vėliau Leta sakė, kad ištuštinau gal keturias vyno taures paeiliui – gerai, kad nieko rimtesnio niekas nepasiūlė), o tada jau ėjau jam  iš paskos ir leidau viską, nors puikiai supratau, kad manęs neatsimins, nes jau ir pats sunkiai orientavosi aplinkoje, tačiau apkabinti mokėjo taip stipriai, kad širdis, rodėsi, iššoks ir nuskris, atsidalinusi nuo manęs, jei tik jis paleis iš savo glėbio. Nesvarbu, kad neapleido mintis, jog jis apsipažino ir per klaidą sugriebė mane, o ne Jūratę, į kurią visą vakarą spoksojo akių neatitraukdamas. Ko gero, ir dabar tebegalvoja, kad tada su juo buvo Jūratė, o ne aš, paprasta, pilka pelytė, draugiška ir nuoširdi, linkusi padėti ir be jokios supratimo apie meilės reikalus. Tą vakarą sąmoningai pasirinkau jį, nes žinojau, kas bus ir troškau visko ne ką mažiau, nei jis. Tokia tad buvo mano pirmoji patirtis. Rička iškvietė taksi ir mes dingom iš vakarėlio beprotiškai bučiuodamiesi ant galinės sėdynės, kartas nuo karto atsimerkusi ir  žvilgterėjusi į veidrodėlį pamatydavau vairuotojo primerktas akis ir smalsų žvilgsnį, bet velniop jį. Tegu veža ir nesigilina, nes ne jo čia reikalas. Keletą kartų skambino Leta, bet neatsiliepiau,nes jei jau apsisprendžiau, tai niekas man ir nesutrukdys. Savo pirmai patirčiai pasirinkau Ričką, puikiai suvokdama, kad manęs jam nereikia ir toliau jokio tęsinio nebus, bet aš jau žinosiu, kas ir kaip, nebereikės niekam teisintis, kad dvidešimt metų, o vis dar jokios patirties. Šito klausimo su niekuo nepatarinėjau – nei Letai nieko nebuvau sakiusi, nei kam kitam. Viskas buvo nuostabu, ko nereikėjo, to neprisiminiau, ištryniau visas nesmagias detales, palikdama tik hormonų audros sukelto malonumo jėgą ir keistai vaikišką liūdesį sumišusi su džiugesiu. Pabėgau anksti ryte, mano laimei, Rička neprabudo, tik pasiraivė po antklode ir kažką tyliai suburbuliavo. Nenorėjau išgirsti ką, bijojau, kad paminės ne mano vardą. O ar žino tą mano vardą? Nieko neįpareigojantis „kačiuk“ yra pats patogiausias variantas, nes niekada neįkliūsi ir nemalonumų neprisidarysi.

Niekam to nepasakojau, net Letai, o ypatingai Letai, nenorėjau apsijuokti ir jos akyse pasirodyti kvailele. O po to kažkaip atsitiktinai mano gyvenime atsirado Vilmantas, pradžioje romantiškas mėlynakis, supažindinęs su savo tėvais, kas atrodė svajonių viršūnė ir patikimumo garantas. Į jo nuomojamą butą persikrausčiau gal po savaitės pažinties, nors jam atrodė kiek kitaip – regis, mūsų prisiminimai labai skirtingi, net jei kalbame apie tuos pačius įvykius.

O štai dabar prieš mane stovi Rička ir šypsosi  savo nepakartojamai žavinga šypsena (suprantu, kad dėkoti reikia genams arba odontologui, bet tai jokiu būdu nemenkina įspūdžio), ir aš greitai persuku galvoje visus įmanomus savo atsakymo variantus: ech, kad žinočiau, ar jis nors ką nors prisimena…

– Labas! – šūkteliu, vaidindama laimingai nustebusią, – iš kur tu čia atsiradai? Kažkas sakė, kad užsieny karjerą tęsi…

– Kokią karjerą? – nuoširdžiai  nusijuokia Rička. – Modelio?

– Na, taip, – linkteliu galvą ir droviai  nuleidžiu akis. Gal kažkas ką ir sakė, bet man svarbiausia išsiaiškinti, ar jis ką nors prisimena.

– Oi, ne, ką tu, baigiau ekonomiką. Išvažiavęs buvau trumpam, bet grįžau. Nepritapau tam Londone arba Londonas prie manęs nepriptapo, o už šypseną dėkingas genams. Mano mama gražuolė, tai kažkiek ir man teko.

Pakėliau nustebusias akis. Rička ir ekonomika? Geriausiu atveju, galėjo dirbti modeliu, suktis šou versle ar bent jau filmuotis seriale, panašiame į „Gelbėtojus“. Ir čia suprantu, kad jis kone skaito mano mintis arba mato mane kiaurai, todėl jo akyse žaidžia tokios gudrios kibirkštėlės. Kažkodėl man nuo jų palengvėja, dingsta visa nejaukuma ir staiga nei iš šio nei iš to klausiu:

– Šeima, vaikai?

– Ne, dar nesutikau tokios moters, su kuria tikėčiaus ilgai ir laimingai. – Čia jo šypsena dingsta ir jis tyliu balsu ištaria. – Kodėl tą rytą pabėgai?

– Nežinau, – atsakau automatiškai ir nuraustu – oi, kaip nesmagu. – Galėjai paskambinti, jei jau toks noras buvo.

– Galėjau, bet… – Rička trumpam nutyla, tarsi rinktų žodžius. – Jei būčiau žinojęs…

– Tau nieko nereikėjo žinoti, – nutraukiu greitakalbe. – Toks buvo mano sprendimas, ne tavo, todėl nesi atsakingas.

– Kažkiek gal esu…

– Ne, ir pamirškim. Nelabai noriu prisiminti, – matau jo akyse klausimą ir skubu nuraminti. Prisišnekėjau eilinį kartą, dar ims galvoti, jog juo pasinaudojau, todėl skubu klausti. – O kaip dabar gyveni?

– Gerai, – atsako be jokios išraiškos balse.

– Ką veiksi per Kalėdas? – išpyškinu staiga ir man topteli geniali mintis: reikia pasikviesti Ričką Kalėdoms. Viena, dalyvauju Letos projekte, o antra, Rička tobulai tiktų Letai. Va, čia tai būtų pora, pagalvoju be jokio pavydo ar širdies skausmo, nes viskas nugrimzdę praeitin, palaidota po storu dulkių sluoksniu ir dabar man norėtųsi būti tiesiog gerais draugais. Nieko nėr geriau už tikrą draugą, kuriam gali bet kada paskambinti pasiguosti, pasidžiaugti ar pagalbos paprašyti. – Juk tu pažįsti Violetą?

Rička linkteli, bet nieko nesako, todėl bandau kažkaip viską paaiškinti:

– Mes su Violeta gyvenam drauge. Ne, ne tai, ką tu pagalvojai. Butas priklaus Letai, o mane ji priėmė gyventi. Pradžioj iš bėdos, o dabar tiesiog supratom,  kad dviese linksmiau. Šiemet sukūrėm tokį Kalėdų projektą, kuris vadinasi „Pasikviesk draugą Kalėdoms“. Tokį draugą, kurį sutiksi netyčia ir kuris neturi, su kuo sėsti prie šventinio stalo. Mes ruošiam vaišes, o tu ateini į svečius. Ką manai? Tinka?

– O kas dar ateis?

– Nežinau, čia jau Letos rūpestis, ką ji sutiks gatvėje, – nusijuokiu draugiškai nudžiugusi, kad manoji problema išsisprendė savaime, nes aš jau suradau savo svečią, tad dabar Letos eilė mane nustebinti. Mes susitarėm iki vakarienės nieko nepasakoti viena kitai ir laikyti didžiausioje paslaptyje, kas ateis.

Ir čia netikėtai Rička linkteli galva. Nejaugi tai sutikimo ženklas? O tada apkabina mane atsisveikindamas ir tyliai sušnabžda į ausį:

– Nepyk ant manęs, gerai?

Vos nesusilydau vietoje – kažkoks grauduliukas smigteli širdin, bet tik akimirką vieną, todėl drąsiai ištariu:

– Pamiršta, tik tu būtinai ateik!

– Gerai, ateisiu, – netvirtu balsu pažada Rička. – Nepasakok nieko Letai, gerai? Iki, paskambinsiu, – dar šūkteli nueidamas.

O aš stoviu laiminga: ech, man pasisekė, aš viską jau suorganizavau ir dar taip lengvai. O kodėl Letai nepasakoti?  Sukirbėjo kažkas viduj, niekam ir taip nepasakoju, nėra čia kuo girtis, kai gerai pagalvoji. Buvo jau kaip buvo, pati prisiminti nenoriu. Ir tegu neskiedžia man apie tų pirmų kartų svarbą – gal kam ir pasiseka, o aš, va, taip pasirinkau ir nesiruošiu su nieku diskutuoti, gerai  ar nelabai protingai pasielgiau. Visai ne jūsų ir ne reikalas.

Kūčių išvakarėse bandžiau planuoti valgiaraštį. Leta tylėjo lyg vandens į burną prisisėmusi, o ir šiaip paskutinėm dienom buvo kiek nesava – daugiau tylėjo, kas jai šiaip nebuvo būdinga, beveik nesišypsojo, nors anksčiau kvatodavosi be jokios priežasties ir mane versdama juoktis drauge iš bet kokio mažmožio.

– Leta, tai ką gaminam vakarienei?

– Tu geriau žinai, ką reikia gaminti, tu ir sugalvok.

– Bet gal galim pasitarti ir nuspręsti drauge?

– Oi, tu mano mažoji drauge, – Leta buvo už mane gerokai aukštesnė, – laikas tau suaugti ir išmokti nuspręsti savarankiškai, todėl valgiaraštis bus tavo rūpestis, o aš puošiu kambarį ir pakuosiu dovanas.

– Kokias dovanas? – išpūčiau akis.

– Kalėdines, – ramiai atšovė Leta.

– Tai mūsų projektas tikras?

– O tu manei, aš juokavau?

Tada tik supratau, kad viskas su Leta gerai ir šventės vyks pagal jos sugalvotą planą. Tik dar nežinojau, kad dovanų gausiu prezervatyvų – įvairiausio kalibro: kvepiančių, spalvingų, gal net valgomas koks vienas pasiteikys, jei teisingai supratau užrašą ant pakuotės. Ir visas šis gausus rinkinys buvo perjuostas rožine juostele papuoštame pintame krepšyje, kurį pamačiusi pagalvojau, jog tai vienintelis tinkamas naudojimui daiktas, nes galėsiu į jį sumesti savo dvidešimt penkias poras naujų kojinaičių. Šitų vis nusipirkdavau, jei tik pamatydavau mielų, spalvingų, trukiančių akį. Greičiausiai jau beveik tampu kojinaičiu kolekcioniere maniake. Įtariu, kitąmet teks pereiti prie apatinio trikotažo…

Pamiršau pridurti, jog buvo prie prezervatyvų buvo ir palinkėjimas – raudona kortelė su kaligrafišku užrašu: „Linkiu džiaugtis naudojant“. Leta mėgo tokias smulkmenas. Dažniausiai tai mane džiugindavo, o šį kartą… Bet apie tai vėliau.

Per tą laiką iki vakrienės Ričardas man kartą paskambino. Buvau beišsigąstanti, kad atsisakys ateiti, bet tepaklausė, ar tiks raudonas vynas. Su perdėtu entuziazmu patvirtinau, kad visiškai nesvarbu tas vynas, kad tik pats ateitų. Nieko nežinau apie Letos planą, o ji tyli kaip žuvis, nieko nepasakoja. Ir nereikia. Aš savo užduotį įvykdysiu šimtu procentų, tad negalės priekaištauti, kad nieko nesugebu, net šventinio vakarėlio suorganizuoti. Jei atvirai, tai ji nieko ir nesakytų, nes labiausiai save graužiu aš pati. Šio fakto net sau garsiai nenoriu pripažinti, todėl apie tai jokios diskusijos nebus. Nebent psichoterapeuto kabinete, tačiau bent jau kol kas ten užsukti neketinu. Netikiu, kad padės, nebent psichoterapeutas pasitaikytų labai simpatiškas. Čia jau Letos komentaras, ne mano, nes taip negalvoju. Leta į gyvenimą žiūri paprasčiau, o man gi atvirkščiai – viskas atrodo labai komplikuota. Gal todėl ir glaudžiuosi prie jos tiek ilgai, nes pasąmonėje bijau būti atsakinga už save ir spręsti savarankiškai. Juk dabar didelę dalį sprendimų palieku Letai, o ji dažnokai mesteli, jog man tikrai reikia vyro ir šeimos, nes mėgstu kolektyvinę atsakomybę: amžinai dėl visko tariuosi ir man labiau patinka pritarti kažkieno pasiūlymui, nei pačiai sugalvoti. Gal esu pernelyg nesavarankiška? Nežinau, man taip patogu. Bent jau kol kas. Kai bus patogu kitaip, gyvensiu kitaip.

Asta Jolanta Miškinytė „Kūčių vakarienė keturiems“

Mums visiems labiausiai trūksta… meilės. Jei kartais kas jos turi perdaug, gal galėtų pasidalinti??? Ne? Tuomet 17 autorių keturias savaites iki Kalėdų dalinsis romantiškomis istorijomis.
Lai su šiuo Imbierinės širdelės projektu Jūsų širdyse apsigyvena Kalėdų stebuklo laukimas ir viltis
Tad nuo lapkričio 28 dienos kiekvieną pirmadienį iki Kalėdų lavisaspell.lt puslapyje ( www.lavisaspell.lt ) ir dar ( sugalvosiu kur rytoj arba kiek vėliau ir pranešiu!)… skaitykite mano sukurtą istoriją „Kūčių vakarienė keturiems“. Joje bus visko: ir šventinis stalas, ir dovanos, žaidimai ir pokalbiai, simpatijos ir šiek tiek pavydo, muštynės ir policija už durų, o ar netikros piršlybos virsta tikromis, sužinosite perskaitę visas keturias dalis.
Už viršelį esu dėkinga Kornelija Gražulytė !!!!! AČIŪ! Pati nebūčiau sugebėjusi, nes moku tik rašyti…
#imbierinėširdelė2022
Svarbu!
Jei autorės nepakviesi vakarienės- tai viską apie jus papasakos! 😉🙃😜😎 Todėl geriau draugaukime!
O jei rimtai, tai lai per šias Kalėdas pasimiršta visos nuoskaudos, nes jų nereikia laikyti širdyje ir nešiotis su savimi, tik vietą užima ir bereikalingų sunkumų sukelia.
P.s. Paskutinis sakinys neturi nieko bendro nei su manimi ( autore), nei su „Kūčiu vakariene keturiems“, tai tik palinkėjimas tiems, kam to labiausiai reikia 🙃.
Vaikystės nuotrauką įkėliau, kad juokingiau būtų!
Už projekto idėją ir galimybę dalyvauti didelis DĖKUI MRM klubui!
Merginos, Jūs nuostabios!