Tėvai labai nustemba išgirdę, kad jų dukros planuoja eiti į bažnyčią. Tėtis iš karto paklausia ar gali prisijungti, kadangi jau kuris laikas nebuvo bažnyčioje ir nori atnaujinti sekmadienio tradiciją.
– Žinoma, tėveli. Esi tikintis, tai ir gyvenk kaip tikintis. Pamatysi Natanielį, jis gyvai tikintis. Manau jis tau patiks. Gabrielei patiko. Gerai, bėk ruoštis, juk neisi pasišiaušęs – paerzina.
– Tai jau tikrai. Noriu padaryti gerą įspūdį savo būsimam žentui.
– Baik… Mes tik draugai. Jokios romantikos. O pasimatymas buvo mano neoficialus devintas žingsnis.
– Čia jau tryliktas žingsnis – įsiterpia mama.
Abigailė nesiginčija, tik tyliai pasimeldžia, pavalgo ir žiūrėdama pro lango laukia Natanielio. Ją jau pradeda erzinti, kad visi esantys aplink ją galvoja, kad jie draugauja, kai pas ją nėra net minties, apie susitikinėjimą ar kažkokius romantinius santykius. Tikisi, kad Natanielis ją supras ir nespaus susitikinėti. Viliasi, kad po Padėkos Dienos daugiau su juo nesusitiks už grupės ribų. Tėtis garsiai įjungia šlovinimo muziką ir net pakviečia mamą pašokti. Ji nusišypso matydama tėvus pasipuošusius ir laimingus, besidžiaugiančius vienas kitu. Atsiranda viltis, kad kada nors ir ji turės tokią santuoką. Užsimerkusi kažkodėl įsivaizduoja Natanielį kaip savo vyrą, bet greitai nuveja šias mintis šalin. Natanieliui atvažiavus mergina negali atitraukti nuo jo akių. Kas čia dabar vyksta? Negi įsimylėjau? Abigailė atidaro duris ir vos vaikinui įėjus vidun apkabina jį. Vaikinas pasisveikina su Abigailės tėvais ir trumpai pasikalba. Tėtis įkalbina ir mamą kartu važiuoti į bažnyčią. Gabrielė pajuokauja, kad toks Natanielio apsilankymas primena amerikiečių filmus, kai vaikinas atvažiuoja pasiimti merginos į išleistuvių vakarą arba į paprastą pasimatymą ir tai dažnai būna pirmas susitikimas su merginos tėvais.
– Pirmą kartą važiuoju į bažnyčią su tokia gausia kompanija.
– O Izabelė eina į tą pačią bažnyčią? – Kažko sunerimsta Abigailė – bijau, kad nesutiktume kažko iš grupelės. Kad paskui nebūtų visokių spėliojimų, įtarinėjimų…
– Tik Izabelė eina. Kiti neina. Ji tikrai niekam nepasakos.
– Ačiū, nuraminai.
Abigailė stebi kaip Natanielis susikaupęs žiūri į kelią. Niekaip negali suprasti kodėl jos akys tarsi priklijuotos prie vaikino. Mašinoje tyliai groja šlovinimo muzika, bet nei vienas nedainuoja, nors giesmės puikiai žinomos, jas žino net Gabrielė. Muzika šiuo metu yra vienintelis dalykas griaunantis tylą. Galiausiai jie privažiuoja pastatą visiškai neprimenantį bažnyčios. Viduje itin jauku. Gerai matomoje vietoje įsikūręs kavos kampelis prie kurio Abigailė iš karto prieina. Pastebi netoliese stoviniuojančią Izabelę. Pasiima kelis sausainius ir puodelį kavos, šypteli aptarnaujančioms merginoms ir patraukia link Izabelės. Apkabina draugę kelioms sekundėms. Natanielis įsitraukęs į pokalbį su Gabriele, tėvai kažką aptarinėja tarpusavyje. Atėjus laikui visi eina į pamaldų salę užsiimti vietas. Salė labiau primena universiteto auditoriją. Pastorius pasako sveikinimo žodį ir pakviečia šlovintojus. Vos jiems užlipus ant scenos, dar nepradėjus groti visi atstoja. Nors ekrane rodomi giesmių žodžiai Abigailė leidžia sau užsimerkti ir dainuoti iškėlus rankas. Trumpam atsimerkusi pastebi, kad Natanielis taip pat iškėlęs rankas. Jų akys susitinka ir jie nusišypso vienas kitam. Pajunta stiprų norą jį apkabinti ar bent jau paimti už rankos. Gal net pabučiuoti. Abigaile, tu bažnyčioje. Nurimk. Susikoncentruok į Dievą, Jis čia svarbiausias. Ji vėl užsimerkia, bet susikoncentruoti darosi vis sunkiau. Visa bažnyčia dainuoja vienu balsu, o ji rodos girdi tik Natanielį. Nežinau ką padarei, bet laimėjai mane… Ji dar nenori įsileisti naujai užgimusių jausmų, norėtų nuo jų atsitraukti, bet nepajėgia. Prisimena Natanielio prisipažinimą, ašaras jo akyse, bučinį prieš atsisveikinant. Vis dar nedrįsta jam atsiverti ir rodyti nors kruopelytę švelnumo. Nors ir labai sunkiai, bet jai pavyksta susikoncentruoti į pamokslą. Kartais vis kažką pasižymi užrašų knygutėje. Ir vis dėl to neatsispiria pagundai paimti vaikiną už rankos. Šis ne tik, kad nesipriešina, bet ir kiek suspaudžia jos ranką. Po oficialios pamaldų dalies atsakingi asmenys pasiteirauja ar kam nors reikia maldos ir pakviečia pageidaujančius žmones prieiti. Abigailė net nedvejodama prieina. Pasisako, kad yra neseniai įtikėjusi ir jai sunku susigaudyti savo jausmuose nepajėgia priimti Dievo meilės ir atleidimo. Pastorius uždeda ant jos rankas ir pradeda už ją melstis. Balsas tylus ir ramus. Meldžiasi paprastai, be jokių įmantrių žodžių.
– Tu Dievui esi ypatinga. Jis seniai tau atleido, tad tau belieka atleisti sau.
Iš auditorijos išeina kiek susigraudinusi. Ji niekaip negali priimti fakto, kad Natanielis jai patinka, iš tikrųjų patinka. Ne dėl alkoholio sukelto geismo. Šįkart jausmai tikri ir tyri. Nedrįsta to pasakyti pačiam Natanieliui, nes bijo, kad jei taps jo mergina anksčiau ar vėliau jį įskaudins, nes nemoka mylėti. Natanielis per geras Abigailei, nenusipelno būti įskaudintas. Abigailės manymu jam reikėtų tokios merginos kuri taip pat yra karštai tikinti, švelni, supratinga ir neturinti tokios „spalvingos praeities“. Gal būtų skausminga matyti Natanielį laimingą su kita mergina, bet ji susitaikytų žinodama, kad taip geriau jam pačiam. Grįžus namo jie tik pasako vienas kitam „iki penktadienio“. Nors žino, kad penktadienį vėl pasimatys širdį kaip dviašmenis kalavijas perveria liūdesys ir ilgesys. Jie net neapsikabino. Ir vėl kaip prieš savaitę stebi jį nutolstant. Sesė pastebėjusi, kad Abigailei liūdna be žodžių ją apkabina. Ši leidžiasi apkabinama, bet irgi neprataria nei žodžio. Seserų apsikabinimas pasako viską, žodžiai čia nereikalingi.
– Aš noriu dabar pabūti viena, jei neprieštarauji…
– Žinoma.
Abigailė nueina į savo kambarį ir iš karto pasiima savo užrašų knygutę. Užrašo: Lapkričio 19. Artėja Padėkos Diena, o stebuklų metu visi laiko Kalėdas. Bet man stebuklas įvyko anksčiau. Pajutau simpatiją Natanieliui. Gal net įsimylėjau ir nežinau kaip su tuo tvarkytis. Natanielis man per geras. Dar prieš du mėnesius nekenčiau jo. Dabar negaliu be ašarų atsisveikinti. Viskas įvyko per savaitę. Nieko nesuprantu. Pasimečiau. Kaip kokia paauglė žiūrėjau į jį. Jis dabar viskas apie ką galiu galvoti. Jis man patinka. Taip, kad net skauda…
Išsiverkia ir galiausiai pasiima sesės rekomenduotą knygą. „Atperkanti meilė“. Knyga įtraukia nuo pirmo puslapio. Skaitydama atpažįsta save. Kai knygoje atsiranda Maiklas Ozėjas ji supranta, kad jis primena Natanielį. Modernusis Maiklas… Skaito kelias valandas kol kažkas pasibeldžia į duris.
– Mieloji, žinau, kad esi nusiminusi, bet būk gera, nusileisk pavalgyti. – tylą nutraukia tėtis, neužėjęs į kambarį.
Nusileidžia vakarienei, bet vaikšto kaip nesava. Visą laiką išlieka neįprastai tyli. Tik pasidžiaugia, kad niekas neklausinėja kvailų klausimų ir tiesiog palieka ją ramybėje. Ji supranta, kad susitikinėti su Natanieliu būtų neteisinga, kadangi jie abu yra tos pačios grupės nariai. AA daug susiporavusių, meilė juk nesirenka… kirba mintis bandanti pateisinti ne patį tinkamiausią pasirinkimą. Pavalgius sesė pasiūlo išeiti pasivaikščioti, kad bent kažkiek nukreipti mintis. Ji sutinka, žinodama, kad pavojinga per ilgai būti susitelkus į save. Vaikščiodamos abi kiek pasikalba apie nereikšmingus dalykus ir iš karto pasijunta geriau. Grįžusi namo paskambina Izabelei ir paaiškina situacijas ir klausia jos patarimo. Tai jau įprasta, ji tapo pagrindinis žmogus į kurį Abigailė kreipiasi kai kas nors nutinka.
– Pradėk rašyti ketvirtą žingsnį, mieloji. Tikrai padės. Man ketvirtas žingsnis buvo sunkiausias, bet kai jį baigiau iš karto palengvėjo.
– Man baisu…
– Suprantu. Bet turi tai padaryti. Tai programos dalis. O jei pradėsi susitikinėti su Natanieliu ar net sugalvosi už jo ištekėti, tai ne pasaulio pabaiga. Kartais įvyksta, kad vienos grupės nariai „susiklijuoja“
– Ir tu su ta santuoka? Iš pradžių sesė, tada tėvai…
– Nusiramink. Aš tik sakau, kad taip gali nutikti ir tame nėra jokios tragedijos.
Dar kiek pasikalbėjusios atsisveikina ir Abigailė pasiėmusi sąsiuvinį iš tikrųjų pradeda rašyti ketvirtą žingsnį, sąžiningai, nei truputį nepagrąžindama savo gyvenimo įvykių. Nors kažkiek parašius pačiai baisu skaityti, bet vis tiek perskaito. Pasibaisi savimi. Įdomu per kiek laiko užbaigs, nes sąrašas nusimato ilgas. Pati nustemba, kiek daug apmaudo ir pavydo turi.
Pirmadienį su džiaugsmu prisimena, kad jau greitai ateis jos ilgai laukta Padėkos Diena. Mama jau nupirkusi kalakutą ir kitų maisto produktų kurių prireiks vakarienei. Šiais metais vakarienė bus gausesnė nei įprastai. Abigailė iš karto pasisiūlo paruošti didžiąją dalį patiekalų šventei. Šiandien nusprendžia pasirūpinti dekoracijomis. Didžioji dalis dekoracijų įprasti rudeniški daiktai lengvai randami lauke: rudeniniai spalvoti įvairių medžių lapai, kankorėžiai, kaštonai, nedideli moliūgai (juos nusiperka iš turgaus, kaip ir kukurūzus), obuoliai, įvairūs šiaudai. Dėl jų išdėliojimo konsultuojasi su visais namiškiais. Ant židinio Abigailė pastoto dvi oranžines žvakes ir lentelę su Biblijos eilute apie dėkingumą. Taip pat ir kelis mažus moliūgus. Iš didelių moliūgų gamins moliūgų pyragą ir trintą moliūgų sriubą. Iš parduotuvės nusiperka tik nedidelę dalį dekoracijų, kadangi Padėkos Dienai parduotuvės nesiruošia. Ši šventė Lietuvoje dar neįsitvirtinusi. Labai mažai ją švenčiančių šeimų. Parduotuvės jau pradeda ruoštis Kalėdoms, kadangi tai daug populiaresnė šventė. Žmonės kaip pakvaišę jau „medžioja“ dovanas, gatvėse ir prekybos centruose groja kalėdinė muzika, viskas išpuošta girliandomis ir dekoratyvinėmis dovanėlėmis. Jai truputį keista, momentais pasijunta kaip ateivis. Vis dėl neatsispiria pagundai ir prigriebia kelias kalėdines dovanas namiškiams. Žinoma, nepamiršta ir Natanielio. Prisimena jai labai patikusią eilutę iš Giesmių Giesmės. Nusprendžia užsakyti užrašą „laikyk mane kaip antspaudą prie savo širdies, kaip apyrankę ant rankos (Giesmių Giesmė 8:6)“. Sesei nuperka užrašų knygutę odiniu viršeliu su juodu plonu dirželiu. Mamai užsako kavos iš Musango. Tėčiui marškinėlių parduotuvėje užsako tamsiai mėlyną džemperį su užrašu „Jis atgręš vaikų širdis į tėvus (Malachijo 4:6)“. Seneliui nuperka karšto šokolado skonio kavos. Jas įteiks per pačias Kalėdas. Grįžusi namo visas dovanas kruopščiai supakuoja prieš tai į sesės užrašų knygutę užrašiusi „Apie tavo potvarkius nuolat mąstysiu ir žiūrėsiu į tavo kelius (Psalmė 119:15).“
Namo įėjimą papuošia žibintais. Ji nustemba, kad vos per pusdienį šiek tiek pasidarbavusi padarė visą namą gerokai jaukesnį. Neprisimena ar kada buvo jaukiau, net ir su dekoracijomis švenčių progomis. Kiek pasigrožėjusi šventine nuotaika dvelkiančiais namais nusprendžia dar nupirktų sudžiuvusių laukinių gėlių.
– Na ir pasistengei – pagiria tėtis pamatęs rezultatą.
– Žinai kaip man patinka tokie darbai, tėti. Esame beveik pasiruošę.
– Matau ir pati daug geriau jautiesi. Vakar buvai kaip nesava.
– Žinau… Tiesiog dabar atidaviau viską Dievo valiai, parašiau ketvirtą žingsnį ir nusprendžiau gyventi toliau, nesiimti kontroliuoti to ko negaliu. Darbe davė dvi savaites atostogų, o aš negaliu sėdėti ir nieko neveikti. Tad ruoštis šventei yra geriausia ką šiuo metu galiu padaryti.
Antradienį prasideda maisto ruošimas, reikia iš anksto paruošti kalakutą, kadangi penktadienį jis jau garuos ant vakarienės stalo. Ir daug kitų dalykų neparuošiamų per vieną dieną. Fiziškai tai kiek išvargina, bet padeda susikoncentruoti būtent į artėjančią vakarienę. Net pamiršta apie Natanielį. Svarbiausia ji pati ir kiek įmanoma geresni santykiai su šeima. Kadangi Gabrielei atostogų nėra, skiria nemažai dėmesio ir jai, padėdama su namų darbais kurių tikrai nemažai. Kadangi visa savaitė užimta Abigailė tikrai atsigauna dvasiškai ir emociškai. Atėjus lauktai dienai ji tiesiog švyti. Negali suprasti kas įvyko. Stalą užkloja balta staltiese ir paruošia lėkštes, įrankius, stiklines ir taures, oranžines servetėles septyniems žmonėms, tam atvejui, jeigu ir Izabelė norėtų prisijungti. Pirmą kartą bus tokia tokia gausi Padėkos vakarienė. Dažniausiai jie būdavo penkiese, į svečius ateidavo tik senelis. Žino, kad maisto tikrai užteks visiems, o galbūt dar ir liks. Desertų stalą paruošia atskirai, kad pagrindinis stalas nebūtų per daug apkrautas.
– O Dieve nuostabus, Tavo veido ieškau aš, kaip tėvas Tu žvelgi širdin, malone pildai ją. O, Tėve tu uždek, mane ugnim šventa, kad degčiau meile tau gilia ir padėka tikra… – prisimena giesmės žodžius ir negali susilaikyti nedainavusi.
Kadangi artėja susirinkimas, o vakarienė bus po jo, Abigailė paprašo Gabrielės pasirūpinti maistu kol ši grįš. Ir nors dažniausiai eidama į susirinkimą rengiasi labai paprastai, šįkart nusprendžia pasipuošti. Vis dėl to šventė. Ilgai laukta. Kol kas viduje tik Natanielis ir Izabelė. Abigailė kaip jau įprasta apkabina Izabelę ir nustemba, kad su Natanieliu taip pat pasisveikina apkabinimu. Kiek susigraudinusi prasitaria, kad labai jo pasiilgo nors matėsi mažiau nei prieš savaitę ir šiandien abu vakarieniaus su jos tėvais. Nusprendžia šiandien sėdėti tarp Natanielio ir Izabelės. Viliasi, kad kiti vis dar nieko neįtaria. Bet jei būsime pora, o gal ir esame, kodėl taip slapstomės? Kodėl bijau savo grupės narių? Beveik visą susirinkimą rankoje laiko šiltą arbatos puodelį lėtai gurkšnodama ir stebi žvakės liepsną. Nors susikaupti sunku, stengiasi įdėmiai klausytis visų pasidalinimų, tačiau mintys vis nuklysta į save, vakarienę ir viską kas įvyko su Natanieliu savo pakitusius jausmus jam. Kartais vis pasižiūri į jį. Vaikinas, atrodo, sėdi visiškai ramus. Atėjus jos laikui pasidalinti dalinasi labai trumpai. Pasisako pradėjusi ketvirtą žingsnį. Pasidalina, kad ruošimasis Padėkos Dienai padėjo pasijusti geriau emociškai kai buvo susipainiojusi savo jausmuose. Kaip ir praeitą susirinkimą laukia, kol susirinkimas pasibaigs, kad galėtų praleisti nors kelias valandas su Natanieliu už grupės ribų. Žino, kad tai greičiausiai paskutinis toks susitikimas, nes kažin ar jų santykiai kažkur veda. Net svarsto jį atstumti, kol tai neperėjo iki rimtų santykių. Šįkart stengiasi negalvoti apie kitų grupės narių nuomonę ir paklausia Izabelės ar ši norėtų prisijungti vakarienei pas ją. Izabelė labai apsidžiaugia, kad Abigailė ją pakvietė ir iš karto sutinka. Visi trys nueina iki Abigailės mašinos. Važiuodami klausosi ne Abigailės įprasto M-1, o naujai pamėgto x-fm, krikščioniško radijo. Mašinoje beveik nesikalba. Visi nekantriai laukia vakarienės. Natanielis jau svarsto ką pasakys paklaustas už ką yra dėkingas. Jaučiasi lyg važiuotų namo, nes žino, kad yra laukiamas Abigailės šeimos. Jos tėvai jau elgiasi su juo kaip su sūnumi, turbūt numanydami, kad jis nusiteikęs rimtai ir iš tikrųjų nori Abigailės kaip žmonos. Supranta, kad ji blaškosi, nepasitiki, bet meilė yra galinga, nugriaunanti sienas, todėl jis yra pasiryžęs laimėti ir ją, ne tik jos namiškius. Žiūrėdamas į Abigailę jis puikiai suvokia – jos šaltumas tik priedanga. Tik prisileisk mane, mylimoji, neįskaudinsiu tavęs.
– Atvažiavome – prataria ir paskatina draugus eiti su ja.
Apimta neaiškių, nors jau savaitę lydinčių jausmų paima Natanielio ranką ir net suneria jų pirštus. Įėjimą jaukiai apšviečia žibinto šviesa. Iš dangaus lėtai pradeda leistis pirmosios snaigės, kas jau tapo beveik privalomu Padėkos Dienos atributu. Norėtų jį pabučiuoti, bet nedrįsta. Įėjus visus pasitinka ką tik iškepto kalakuto kvapas. Paukštis garuoja dubenyje vidury stalo. Gabrielė kaip jaunesnioji sesė pribėga apkabinti Natanielio.
– Modernusis Maiklas atvažiavo – Gabrielė garsiai informuoja tėvus. Abigailė buvo pasidalinusi su Gabriele, kad skaitydama knygą sutapatino Natanielį su Maiklu.
– Oi, iki Maiklo man dar toli, nebent modernioji Eindžel pasakytų kitaip.
Abigailė nurausta. Nesitikėjo būti pavadinta moderniąja Eindžel, nors su ja itin stipriai susitapatino. Graži, gundanti, bet šalta, susitelkusi į save ir neprisileidžianti, apsigaubusi nematomais kiautais. Teisingai Gabrielė sakė, jos įtikėjimas yra didis stebuklas. O tai, kad ji galimai įsimylėjo yra kažkas protu nesuvokiamo. Abigailė kaip įprasta tiesiog prilimpa prie lango ir stebi krentančias snaiges. Pastebi, kad žemė jau kažkiek pasidengusi plonu sniego sluoksniu. Natanielis ir Gabrielė prisijungia prie jos. Galėtų žiūrėti valandų valandas. Taip ir stovi kol atvažiuoja senelis. Vos šiam įėjus vidun visi sėda prie stalo. Dažniausiai tėtis pradeda vakarienę malda, bet šįkart pasimelsti pasiūlo Natanieliui. Vaikinas su džiaugsmu sutinka ir jaučiasi dar labiau priimtas, tarsi tikrai būtų šeimos narys. Visi nulenkia galvas, susikabina rankomis ir užsimerkę pasimeldžia.
– Labai džiaugiuosi, kad visi čia susirinkote. Šiais metais mūsų daugiau nei įprastai. Šią dieną švenčiame jau dvidešimt penkis metus nuo tada kai susituokėme. Ir niekada nepritrūkstame dėkingumo. Kiekvienais metais šią dieną prisimename už ką esame dėkingi. Antraisiais santuokos metais visų dėkingumo priežastis buvo labai aiški, žmona laukėsi Abigailės. Net kai Abigailė buvo kūdikis, tradicijos neapleidome. Po kelių metų gimė mūsų antroji dukra, kai išmokusios kalbėti Abigailės paklausiau už ką ji dėkinga, Abigailė ilgai negalvojusi atsakė esanti dėkinga už sesę. Dabar abi mano mylimos dukros užaugo, prisidėjo prie pasiruošimo. Su metais daug kas keičiasi, bet ši tradicija lieka. O dabar Dievas dar ir sūnų dovanojo. Esu dėkingas už žmoną, dukras, Natanielį, kurį nors ir mažai pažįstu pamėgau iš karto, už žmonos tėtį, kuris dar prieš mūsų santuoką tapo man tėvu. Taip pat esu dėkingas už pagerėjusius šeimos santykius. Šiandien mes tik dalinamės dėkingumu viešai ir skiriame tam visą vakarą, o dėkingi turėtume būti kiekvieną dieną. O dabar prašome visų pasidalinti dėkingumu. Ir žinoma nekantrauju paragauti kalakuto.
– Ačiū tėti, pagaliau atsakei į klausimą, kurį uždaviau prieš keturiolika metų. Aš esu dėkinga už daugybę pasikeitimų mano gyvenime. Kad turiu iš tikrųjų nuostabius mylinčius tėvus ir pagaliau pasikeitė musų santykiai. Esu dėkinga už 12 žingsnių programą, nes būtent joje sutikau Natanielį ir Izabelę kurie dabar man labai brangūs. Ir už tai, kad Dievas rado kelią į mano širdį ir toliau laužo mano nematomus kiautus. Ir už sniegą.
Visi kiti dalinasi trumpiau, bet jaučiasi ne mažiau dėkingi. Abigailė padeda visiems įsidėti kalakuto ir įpila nealkoholinio karšto vyno. Gausiai įsideda bulvių košės, kalakutą pagardina bruknių padažu. Niekada negalvojo, kad prisijungę du nauji žmonės pakeis visą vakaro nuotaiką. Dar niekada nesijautė tokia laiminga. Anksčiau pagrindinė šventės priežastis Abigailei buvo pati vakarienė, kalakutas. Dabar supranta, kad kalakutas nėra esmė. Pavalgius kalakuto visi įsipila trintos moliūgų sriubos ir galiausiai pereina prie desertų. Labiausiai jiems patinka Abigailės kepti citrininiai sausainiai ir moliūgų pyragas. likusią vakaro dalį praleidžia kalbėdamiesi, pagrindinė tema, žinoma dėkingumus. Užvaldžius norui pabučiuoti Natanielį Abigailė pagalvoja „o kas blogiausia gali nutikti?“. Vos jų žvilgsniams susitikus, nekreipdama dėmesio, kad aplink nemažai žmonių, pabučiuoja vaikiną taip pat, kaip jis tą šeštadienio rytą.
– Laimėjai mane, Natanieli. Leisiu tau mane mylėti. Kartais verta surizikuoti.
Vaikinas atsako į jos bučinį ir stipriai, bet švelniai apkabina. Ji neskuba atsitraukti, mėgaujasi apkabinimu įrodančiu daugiau nei žodžiai.