Meilė, nugriaunanti sienas 1 dalis

Abigailė jau du mėnesius lanko Coda ir po truputį pradeda elgtis draugiškiau, beveik per kiekvieną susirinkimą pasidalina jausmais. Išmoko pasitikėti ir suprato, kad atsiverti visiškai nereiškia būti pažeidžiamai. O jei ir susigraudina, supranta, kad tai visiškai natūralu ir niekas, bent čia, jos už tai nesmerkia. Apsiėmė ir keletą nedidelių tarnysčių. Po susirinkimo ir prieš jį padeda susitvarkyti. Atrodo, pradeda atrasti save vis labiau įsitraukdama. Priprato net prie Natanielio. Visada pastebi, jei šis neateina ir jau nebevarsto jo piktais žvilgsniais vos šiam parodžius dėmesį ar kažką pasakius asmeniškai jai. Dėl jo elgesio man taip sunku jo nemėgti… susimąsto mergina. Kartą net sapnavo Natanielį. Sapnavo, kaip jie pasibučiuoja ir beveik jautė jo lūpas ant savųjų.

 

Šiandien Abigailė į susirinkimą ateina pirma ir net atneša užkandžių. Kabinete viską išdėlioja kaip turi būti. Viską suruošusi ir sutvarkiusi atsisėda atsigerti kavos. Laiko dar daug, tad nesitiki, kad kažkas greitu metu ateis, tad leidžia sau nuklysti į apmąstymus. Apie pasikeitusius santykius su mama, apie ryšį su globėja, žingsnius, Gabrielės pasikeitusią emocinę būseną. Artėja trečias žingsnis ir ji jau pradeda nerimauti. Pirmą žingsnį baigė stebėtinai greitai, per dvi savaites, turbūt padėjo tai, kad jau prieš ateinant į grupę buvo pripažinusi savo bejėgiškumą. Dabar, kai reikia atiduoti savo gyvenimą Dievui, darosi nepakeliamai sunku. Juk ji vis dar netiki Dievu. Gal paklausti Natanielio apie Dievą? Ar ši programa tikrai įmanoma netikinčiam žmogui? Nurimk, mylimoji… Vėl pasigirsta tas tylus ramus balsas. Kaip tą dieną, kai susirado globėją. Ji vėl apsižvalgo. Vis dar yra viena tuščiame kambaryje. Netrukus ateina Natanielis. Ji pasijunta nejaukiai, žinodama, kad šiuo metu jie tik dviese. Gali toleruoti jį grupėje, bet visada būna įsitempusi, jei lieka dviese. Visais įmanomais būdais vengia jo, o dabar jaučiasi tarsi įspausta į kampą. Pasikalbėk su juo.

 

– Su kuo man pasikalbėti? Gal su Dievu? Nejuokink… – Garsiai paklausia manydama, kad šįkart tas paslaptingas, tylus ir ramus balsas Natanielio.

– Aš tau tikrai nesiūliau su niekuo kalbėtis – nusijuokia ir žiūri tiesiai į ją.

– Tai ar aš iš proto kraustausi? – iš nuostabos ir pasimetimo pakelia balsą.- Aplink nieko nėra, o aš girdžiu… Iš pradžių „nurimk, mylimoji“, paskui „pasikalbėk su juo“.

– Tylus, ramus balsas?

– Taip… Kaip tu atspėjai? Pirmą kartą išgirdau, kai Izabelė tapo mano globėja ir mes apsikabinome. Tiesiog taip stovėjome ir tada išgirdau „mylimoji…“ ir tai tikrai labai keista.

– Man buvo panašiai, kai įtikėjau. Tą dieną troškau kad kažkas parodytų kelią, jaučiausi pasiklydęs gyvenime. Buvau Coda naujokas. Nuėjau į tuščią bažnyčią. Ji buvo tokia maža ir jauki. Medinė. Ir tada pasigirdo tylus, ramus balsas. Jis sakė „nebijok, aš su tavimi“. Iš pradžių pagalvojau, kad tai mano globėjas, bet aplink nieko nebuvo, tik aš ir Jis. Ir būtent Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas.

– Jis, tai Dievas? – pati nustemba nuo tokio apreiškimo. Tarsi ne ji kalbėtų.

– Taip… Tai Dievas. Aš Jį pažinau ir įsileidau į savo gyvenimą.

– Prašau, papasakok man apie Dievą. Juk turiu kažką žinoti prieš patikėdama save Jam. Trečias žingsnis mane gąsdina, bet jei jau pradėjau programą turiu ją ir užbaigti. Aš nelinkusi mesti, ką pradėjau. Tik labai jau abejonės apėmė. Žinau, sako, Dievas kaip mes Jį suprantame, bet aš visiškai nesuprantu.

– Jei nori, galime susitikti po grupės. Gal net kažkur nueiti. Papasakočiau smulkiau kaip įtikėjau. Matau, kad ieškai Jo. Ir aš galiu padėti.

 

 

Natanielis pažiūri merginai tiesiai į akis ir ji pirmą kartą pajunta šilumą. Jo balsas švelnus, užtikrinantis ir keliantis pasitikėjimą. Jis šypsosi nuoširdžiai ir atrodo visiškai kitoks nei iki šiol jos sutikti vaikinai. Ją erzina, kad ji negali priskirti Natanielio nei vienai kategorijai jos pažįstamų vaikinų. Šis vaikinas tikra mįslė, netelpa į jokius rėmus. Ji supranta, kad Natanielis iš tikrųjų jaučia jai simpatiją, bet stengiasi savo jausmus jai prislopinti. Pagarbiai laikosi atstumo ir nesiveržia į jos asmeninę erdvę, be žodžių rodo, kad gerbia jos ribas. Ir tiesiog yra mandagus. Kartą net padarė jai kavos prieš jai pasirodant susirinkime. Per kiekvieną susirinkimą vaikinas užkalbina ją asmeniškai. Abigailė norėtų jo nemėgti taip, kaip nemėgo nuo pirmos dienos atėjusi į susirinkimą. Gal net labiau. Norėtų jo nekęsti, kaip nekenčia beveik visų vyrų, nes bijo, kad priartės prie jo, įsimylės, o paskui vėl kartosis tas pats santykių modelis kaip ir su kitais vaikinais. Todėl ir renkasi vienadienius „pasimatymus“, bet šis variantas įskaudintų Natanielį dar labiau. Abigailei, tokiai kokia ji buvo prieš metus ar daugiau, tai visiškai nerūpėtų, nieko negalvodama pasiduotų savo begėdiškiems geismams apsimesdama, kad vyrai neturi jausmų. Bet dabar yra kitaip. Dabar ji saugo vaikiną nuo savęs. Natanielis tokiems dalykams atrodo per geras. Nė už ką nenorėtų sužeisti jo širdies. Bet kodėl jai taip rūpi? Kas pasikeitė? Gal ir su kitu taip lengvai jau nebesigultų į lovą? Jei nekęsčiau jo, viskas būtų daug lengviau. Žvelgdama jam į akis mergina pajunta keistą kutenimą pilve. O jis prie jos nė neprisilietė. Nors patalpoje šviesu, o lauke jau seniai sutemę, vaikino vyzdžiai kiek išsiplėtę, o akys įgavusios kiek tamsesnį atspalvį.

 

– Ar nepyksi, jei įjungsiu muzikos, kol kiti susirinks? – vaikinas nutraukia tylą.

– Žinoma. Jei ten nėra kokių keiksmažodžių ar panašiai. Vis tiek dar tik po kokio pusvalandžio pradės rinktis kiti.

 

Vos vaikinui įjungus muziką Abigailė supranta, kad tai jai gerai žinomos krikščioniškos giesmės. Akyse susikaupia ašaros jai prisiminus Padėkos Dieną prieš keturiolika metų. Nė nepajunta kaip pati pradeda dainuoti. Į žodžius nesigilina, bet suvokia, kad jie liečia jos širdį. Nėra tokio kaip tu, niekas kitas taip širdies nepalies, nors ieškočiau amžių amžius žinau, kad nėra tokio kaip tu… Dainai pasibaigus ji pajunta, kad verkia. Tyliai. Ašaros lėtai leidžiasi jos veidu, bet  Natanielis be žodžių pasiūlo merginai servetėlę. Ji padėkoja ir greitai nusivalo ašaras.

 

– Kas taip užkabino? Ir iš kur žinai šią giesmę?

– Mes su šeima švenčiame Padėkos Dieną. Ir dažniausiai per ją fone skamba tokia muzika. Mama kepė kalakutą, o aš dainavau. Tada tiesiog gražiai skambėjo. Ir dabar nesigilinau į žodžius, bet širdį tikrai palietė. Nežinau, kodėl taip jautriai sureagavau.

– Viskas gerai, aš pats dažnai verkiu, kai klausausi tokios muzikos.

 

Abigailė vaikino prašymu pradeda pasakoti apie Padėkos Dieną ir šeimos tradicijas švenčiant šią dieną. Papasakoja ir tai, kad ji kaip didžiausią stebuklą priima tai, kad tą dieną dažniausiai iškrenta pirmasis sniegas. Išpasakoja tikrai nemažai, kaip žmogui kurio nemėgsta, o pirmosiomis dienomis net vengė. Natanielis turi kažką tokio, kas patraukia ir skatina bendravimą, nors neatrodo, kad jis dėtų kokias nors pastangas.

 

Po truputį pradeda rinktis kiti susirinkimo nariai, tad pokalbį tenka nutraukti. Vos pamačiusi Izabelę pribėga jos apkabinti ir kaip jau įprasta – kiek uždelsia. Visada laukia susitikimų su ja ir skambučių.

 

– Mieloji, manau esi pakankamai ilgai šioje grupelėje, todėl būtų šaunu, jei pravestum susirinkimą. Jei kažką ne taip pasakysi, nieko tokio. Niekas tavęs už tai nenuteis.

– Pabandysiu. Stengsiuosi nenuklysti nuo formato ir per daug neimprovizuoti.

– Nebijok, tik tikėk. Tau pavyks.

 

Natanielis padrąsinančiai nusišypso Abigailei ir savo nuostabai ši atsako tuo pačiu. Ankščiau negalėjo pakęsti jo šypsenos jai. Izabelė taip pat padrąsina. Susirinkimo metu įsispraudžia tarp jo ir globėjos, tad maldos metu tenka susikabinti su abiem. Šįkart Natanielis jos neerzina ir nelaiko rankos ilgiau nei būtina. Po maldos iš karto paleidžia. Pasiėmusi vedimo formą prisipažįsta, kad jaudinasi ir sulaukia padrąsinimų. Iš pradžių balsas kiek dreba, užstringa skaitydama kai kuriuos sakinius. Panašu, kad susirinkę žmonės tikrai kantrūs. Mergina, kuri vedė susirinkimą Abigailei atėjus pirmą kartą pasisiūlo perskaityti žingsnius, Natanielis – ko-priklausomo elgesio ir sveikimo pavyzdžius. Prasidėjus pasidalinimams ji stengiasi įdėmiai klausytis visų, nors jaučia pagundą susikoncentruoti į žvakės liepsną. Daug kas pasikeitė nuo pirmo susirinkimo.

 

Jaudindamasi kaip mažas vaikas staiga sugriebia globėjos ranką ir taip sėdi visą susirinkimą. Per savo pasidalinimą atsiveria kiek labiau nei įprastai. Net pati nustemba, kad susirinkimas praeina tikrai sklandžiai. Natanielis padeda Abigailei sutvarkyti patalpas ir užpila jos mėgstamiausią arbatą pasisėdėjimui po grupės. Niekam nesako, kad ruošiasi išeiti su Abigaile, nes žino, kad kai kurie pradėtų prikaišioti vadinamą „13 žingsnį“, ko jis tikrai neplanuoja. Tik išeis pasivaikščioti ar kur nors pasėdėti, parveš Abigailę namo ir viskas. Jei viskas bus gerai, paskelbs Evangeliją. Jiems išėjus, Abigailė suprasdama Natanielio nerimą laikosi atstumo, kad niekas neįtartų, kad ši eis su Natanieliu. Jaučiasi kaip paauglė bandanti tėvų nepastebėta išsliūkinti į pasimatymą. Prisiminė kaip Gabrielė ją pridengdavo. Tais paauglystės laikais tokie pasimatymai buvo romantikos sinonimas. Šįkart ji slepiasi ne nuo tėvų, o nuo Coda narių, nors grupėje ir nėra apkalbų, bet ji neketina kažkam pasakotis, ką sutarusi su Natanieliu. Nors tai ir ne pasimatymas. O gal būtent dėl to, kad ne pasimatymas. Pastebėjusi, kad jau saugu prisiartina prie vaikino, nieko nesako, tik eina šalia. Kartais žvilgteli į pilną žvaigždžių dangų. Jaunuoliai užsuka į šokoladinę senamiestyje. Abu įsitaiso prie atokiausio staliuko. Užsisako kašto šokolado ir kelis pyragaičius. Vos gurkštelėjusi šokolado mergina supranta kokia buvo sušalusi. Gėrimas maloniai sušildo. Norėdama dar labiau sušilti suspaudžia puodelį rankose.

 

– Turbūt skambės keistai, bet Evangelija mane pasiekė kaip laiškas butelyje. Vaikščiojau Klaipėdos pajūriu, žiūriu vyno butelis mėtosi, tuščias. Paėmiau jį norėdamas išmesti į šiukšlių dėžę, bet pastebėjau, kad jame kažkas yra. Lapelis. Išėmiau jį, o ten radau laišką. Pirmas sakinys buvo eilutė… Jei tavo tėvai krikščionys, gal žinosi. Jono 3.16.

– Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą… Taip. Girdėjau šią eilutę. Tėčio mėgstamiausia.

– Mano irgi. Ir žinai, visa Evangelija į ją telpa. Nešiojuosi ją širdyje kaip brangakmenį.

– Tai tiesiog perskaitei laišką ir įtikėjai? Man tikrai neužtektų vien laiško.

– Galbūt dėl to Dievas ir atsiuntė tau mane. Kad per mane Jo meilė prisibelstų į tavo širdį. Dievas visada žino geriausius būdus kaip pasiekti žmones. Aš tada susimąsčiau. Kaip reikia mylėti, kad nepagailėti to, kas brangiausia, už saujelę tokių kaip mes…

– Aš to neverta…

– Aš irgi. Bet jis tai padarė iš meilės. Ir dėl to, ką Jis padarė, mes esame švarūs Jo akyse. Jis trokšta, kad atsigręžtume į jį. Tobulas susikeitė vietomis su netobulais, kad netobulieji taptų tobulais. Jis mirė už kiekvieną iš mūsų asmeniškai.

– Ką man su tuo daryti?

– Priimti…

 

Kavinukei užsidarius nei vienas dar nenori grįžti namo ir atsisveikinti. Gal tai tikrai buvo pasimatymas? Labai nustemba, kai dorasis Natanielis pasiūlo į barą nueiti išgerti vyno. Abigailė sutinka. Prie vyno taurės Natanielis pasakoja savo atėjimo į Coda istoriją. Atvirai pasakoja apie emocinį tėvo smurtą ir jo priklausomybę alkoholiui. Abigailė įdėmiai klausosi ir priduria, kad jai neteko pažinti močiutės iš mamos pusės, kadangi ji mirė nuo alkoholizmo. Galiausiai abu pradeda vienas kitam pasakoti itin jautrius dalykus iš savo praeities vis iš lėto gurkšnodami vyną. Staiga Abigailė pasijunta apsvaigusi, jau darosi sunkiau matyti ir galvoti. Po truputį mažėja atstumas, galiausiai ši begėdiškai užlipa vaikinui ant kelių. Vaikino rankos atsiranda jai ant liemens, vos valdosi, kad nepaliestų jos po marškinėliais. Bet yra išgėręs ir susijaudinęs, o tai labai apsunkina situaciją.

 

– Noriu su tavimi miegoti… – vos apversdama liežuvį išveblena mergina ir įsisiurbia vyrukui į lūpas. – Važiuojam pas mane.

 

Bando žiūrėti jam į akis bet sunku sufokusuoti žvilgnsį. Jos susijaudinimas nė kiek nepalengvina situacijos. Ypač jam atsakius į bučinį.

 

– Abi… mylimoji… tai nėra… gera mintis… – šiam irgi sunku rišliai suregzti sakinį.

– Pabūk su manim šiandien. Gailėtis galėsi rytoj…

– Abigaile… Nereikia… Noriu tavęs, bet taip negalima. – po akimirkos jo akyse kažkas žybteli. – Nors… Važiuosiu su tavimi, jei pasakysi mano vardą.

– Natanieli… – nė nepajunta, kad nepasako, o tiesiog išdejuoja jo vardą.

 

Greitai parašo sesei žinutę, kad namo negrįš. Prisipažįsta, kad yra išgėrusi. Įsijungusi Bolt programėlę užsako mašiną ir nurodo buto adresą.

 

– Aš girta, bet proto dar turiu… Važiuosim į mano butą, ne pas mano tėvus…

– Ar jis greitai atvažiuos?

– Taip…

 

Vaikinas nesusivaldo, nors ir supranta esantis viešoje vietoje patraukia merginos plaukus ir pradeda bučiuoti jos kaklą. Tada staiga nustoja šiai tyliai sudejavus. Mašinoje šis ima glostyti merginos kojas. Supranta, kad jau nebegali atitraukti rankų ir akių nuo jos.

 

– Atleisk man, Viešpatie… Neatsilaikiau… – sušnabžda vos girdimai.

– Užteks melstis, krikščioni… ne to atsivežiau tave pas save… Pasimelsi rytoj. – įkanda.

 

Drabužiai krenta nuo jų ir mergina supranta, kad įgriūna į lovą su vyru, kurio nemėgo. Kurį saugojo nuo savęs pačios. Bando klausti savęs, kaip tai atsitiko, bet geismas ir alkoholis neleidžia galvoti. Lieka tik malonumo troškimas. Garsios abejų dejonės užpildo butą, kartais vis pasigirsta vieno ar kito vardas, neapsieinama ir be kaimynų beldimo į sieną ir piktų „ar žinot, kiek dabar valandų“ šūksnių. Abigailė į juos nereaguoja, tik pradeda garsiai juoktis.

 

– Dar patriukšmausit, iškviesiu policiją. – rėkia pikta kaimynė

– Eikit miegot, davatka jūs. Mums čia pavydo scenų nereikia, baigėm jau.

 

Kaimynė dar kažką pabamba ir galiausiai viskas nutyla. Su kitais nejutau tokio malonumo, o štai šis šventasis mane į dangų nusiuntė pagalvoja prieš užmiegant. Jau pusiau miegodama pajunta, kad vaikinas ją apkabina ir prisiglaudžia visu kūnu. Jos širdis daužosi kaip pašėlusi, bet ji neatsitraukia.

 

Ryte pastebi, kad vaikinas vis dar miega ir prisiglaudęs lygiai taip pat kaip ir naktį. Atsisuka į jį ir pastebi, koks jis gražusm, kai miega. Galva tvinkčioja ir rodos skils pusiau. Sunkiausios iki šiol turėtos pagirios. Negana to, ji pajunta kaltę. Tyliai išlipa iš lovos ir vos įėjusi į vonios kambarį apsivemia. Nusipraususi ir apsirengusi pasiima telefoną ir randa daug praleistų skambučių iš mamos ir Gabrielės. Galva plyšta, tad greitai išgeria tabletę nuo skausmo. Natanielis jau prabudęs irgi skundžiasi tvinksinčiu galvos skausmu. Abigailė pasiūlo tabletę ir jam.

 

– Tai kas vakar įvyko… To neturėjo būti.

– Žinau… Tad renkis, dink man iš akių ir niekam nei žodžio apie tai, kad permiegojom. – šaltai, bet nešaukdama ištaria.

– Abigaile. Negali apsimesti, kad tai nieko nereiškia – jo balsas liūdnas ir pilnas skausmo.

– Tai nieko ir nereiškia, mes tiesiog permiegojom. O dabar keliauk savais keliais.

– Prašau, neskaudink manęs taip. – ji pastebi Natanielio akyse ašaras ir tvardosi, kad nepravirktų pati.

 

Nenori jam pripažinti, kad pati jaučiasi kalta. Rodos kažkas perveria širdį ir ji akimis maldauja, kad Natanielis išeitų. Vakar ji nė už ką nenorėjo skaudinti Natanielio, o dabar būtent tai ir daro. Visai kas kita permiegoti su vaikinu, kurį pažįsta ir su kuriuo dar ne kartą susitiks grupėje. Viliasi, kad jai pavyks sėkmingai jo vengti. Nesėdėti prie jo ir negalvoti apie tai kas tarp jų įvyko. Prieš išeidamas Natanielis pažiūri jai į akis, pabučiuoja į lūpas ir tyliai ištaria, kad myli. Šiam išėjus ji ilgesingai žiūri pro langą matydama jį nutolstantį.

 

– Atleisk man, nenorėjau įskaudinti, bet tik skaudinti ir tesugebu – liūdnai pasako tolstančiam vaikinui, žinodama, kad šis tikrai negirdi…

 

Stiprus vidinis skausmas priverčia atsiklaupti. Dieve, jei tu esi… Ir jei tai, ką Natanielis pasakojo, yra tiesa, man labai gaila, kad mirei už mane… Nenusipelniau to, esu visiška paleistuvė ir nusipelniau bausmės. Šią akimirką aš gailiuosi to, ką padariau vakar. Man labai gėda. Atleisk man. Pasiduodu… Ir atsiduodu. Tau vienam, Viešpatie, nors tavęs ir nepažįstu. Šįkart neišgirsta nieko. Kurį laiką pagulėjusi ir tyliai paverkusi, gailėdama labiau Natanielio negu savęs pagaliau paima telefoną. Žino, kad turėtų paskambinti tėvams ir pasakyti, kad jai viskas gerai, bet labiausiai dabar norėtų pasikalbėti su globėja. Pasisakyti kokią kvailystę padarė, išsiverkti. Paskambink tėvams, tada paskambink Izabelei. Vėl pasigirsta tylus, ramus balsas. Abigailė jaudinasi prieš skambindama mamai, žino, kad ji kategoriškai prieš alkoholio vartojimą ir galimai apšauks Abigailę. Apšauks tai apšauks, žinau, kad prisidirbau… Pirštai dreba ir rodos vėl pradeda pykinti. Ir neaišku ar dėl jaudulio ir kaltės, ar nuo alkoholio. Galvoje vėl apsigyvena kinai su savo savo skalbimo mašinomis. Vėl pasijunta kaip paauglė. Jaučiasi nuvylusi tėvus ir sesę, kuriai ji buvo lyg pavyzdys. Ir ji tikrai nenorėtų, kad Gabrielė iškrėstų ką nors panašaus. Miegoti su žmogumi, kuris jai nuoširdžiai jaučia šiltus jausmus ir tada jį išvaryti. Kaip taip galima? Susimąsto, ar Natanielis iš tikrųjų ją myli, ar tuo bučiniu ir prisipažinimu norėjo, kad ji pasijaustų blogai?

 

Mama atsiliepia po trijų signalų. Balsas ramus, jokių pykčio požymių. Turbūt vėl prisigalvojo. Oi tie kinai, neduoda ramybės.

 

– Labas, tikiuosi, labai nepykstate, kad vakar negrįžau namo. Man viskas gerai… Tik nenorėjau grįžti išgėrusi…

– Nepykstame, tik labai jaudinomės. Tu nenorėjai grįžti išgėrusi, o aš iš viso nenoriu, kad gertum. Tavo močiutė turėjo priklausomybę ir ta priklausomybė ją įveikė. Nenoriu, kad tau taip pat nutiktų. Nenoriu prarasti tavęs dėl alkoholio.

– Nenutiks. Nesu visiška beprotė. Vakar kiek padauginau. Miegojau savo bute… Tiesa, ne viena. Bet pažįstu tą vaikiną.

– O kaip grįžai?

– Išsikviečiau Bolt. Girta juk nevairuosiu.

– Grįžk namo, pasikalbėsim. Ir nebijok. Mes tau tik gero norime, jaudinamės dėl tavęs. Nebarsim, tikrai.

– Grįšiu po kokių trijų valandų.

 

Baigusi pokalbį su mama nedvejodama skambina Izabelei. Ši atsiliepia iš karto. Tarsi būtų laukusi globotinės skambučio.

 

– Sveika. Ar viskas gerai? – susirūpinusi pasiteirauja.

– Ne, ne visai. Gal gali atvažiuoti. Į mano butą. Labai reikia pasikalbėti. Padariau kai ką dėl ko dabar gailiuosi.

– Žinoma. Būsiu už dešimties minučių. Galėsi man išsipasakoti. Ir išsiverkti jei tik norisi.

– Norėčiau ir pasimelsti…

– Tu? Pasimelsti? Vos nuo kėdės nenukritau nuo tokio prašymo. Gerai. Ruošiuosi. Lauk manęs.

 

Laukdama draugės Abigailė tiesiog sėdi ant lovos ir žiūri į vieną tašką. Išoriškai neverkia, bet viduje nežino, kur dėtis iš skausmo. Niekada dar taip blogai nesijautė po vienos nakties su vyru. Jai tai visada buvo įprasta ir savaime suprantama, bet dabar yra kitaip. Širdis daužosi, bet galva jau mažiau skauda. Izabelė atėjusi iš karto supranta, kad Abigailė neseniai išsiblaiviusi. Bet ar tikrai? Kaip išsiblaivyti nuo jausmų? Kaip dabar pažiūrės Natanieliui į akis jei vos drįsta pažvelgti į akis Izabelei? Draugė be žodžių apkabina Abigailę ir leidžia jai išsiverkti. Galiausiai nurimsta kaip nurimdavo būdama visai vaikas senelio glėbyje. Kai jau pajunta galinti kalbėti, išpasakoja viską, kas nutiko po susirinkimo. Apie pasisėdėjimą šokoladinėje, bare ir galiausiai kaip jie atsirado Abigailės bute, o ryte išgyventą kaltę, gėdą ir atgailą ant kelių. Ji neįvardijo to kaip atgailos, bet prasitarė išsakiusi Dievui kaip gailisi ir jaučiasi neverta Jo atleidimo. Papasakojo kaip girta ginčijosi su kaimyne už sienos ir išvadino kaimynę davatka, jos grasinimus iškviesti policiją. Galiausiai prasitarė, kaip skaudu jai buvo matyti, Natanielį verkiantį ir pripažįstanti, kad yra įskaudintas.

 

– Prieš išeidamas jis pasakė man, kad myli ir pabučiavo į lūpas. Atrodo dar vakar buvome svetimi, jis bijojo prie manęs prisiliesti, laikėsi atstumo, o dabar…  Įdomu ar tikrai jis mane myli, ar tik norėjo išprovokuoti, kad ką nors pajusčiau?

– Natanielis tikrai taip neprovokuoja. Aš jį puikiai pažįstu. Esu jo pusseserė, bet esame artimi kaip tikri brolis ir sesė. Jis geras vyras. Aišku, girti visi pridaro nesąmonių. Natanielis nėra šventasis, nors ir norėjo nesimylėti su moterimi iki santuokos, bet jis toks pat žmogus kaip ir tu. Ne geresnis ir ne blogesnis. Bet jei sakė, kad myli, vadinasi taip ir yra. Savo ir kitų jausmais jis tikrai nežaidžia.

– Kaip jis gali mane mylėti, kai aš pati savęs nemyliu? Kai esu tokia paleistuvė ir visus skaudinu.  Skaudinti kitus man tarsi į kraują įaugę. Tai viskas, ką sugebu. Labiausiai įskaudinau jį, žinoma. Rodau blogą pavyzdį sesei. Nuviliu tėvus. Kas iš tų puikių rezultatų universitete, paaukštinimo darbe ir uždirbamų pinigų. Visa tai tuštybė, kad palaikyti gerą savęs įvaizdį. Skųsdavausi, kad tėvai darboholikai, dabar pati elgiuosi panašiai. Kad tik atrodyčiau gera ir verta pagarbos. Tikra veidmainė. Jaučiuosi lyg būčiau jį išprievartavusi. Tai aš jį gundžiau. Taip begėdiškai lipau jam ant kelių ir prašiau, kad važiuotų su manimi. Aš dėl visko kalta. Sugundžiau ir nusitempiau su savimi į pragarą. Suvariau peilį jam į širdį ir palikau. O skauda abiems. Turbūt esu blogesnė už patį šėtoną. Aš jau prieš tai žinojau, kad tai jį įskaudintų. Tai ne, vistiek šokau į lovą…

– Mieloji… Leisk Dievui ir žmonėms tave mylėti. Tada pamilsi save, išmoksi ir kitus mylėti. Dievas mato, kad atgailauji. Jis keičia tave iš vidaus, o tai skausminga. Labai skausminga. Bet reikalinga tavo augimui ir sveikimui. Mes visi šiek tiek veidmainiai jei atvirai.

– Gal gali mane parvežti namo, pas tėvus, dar nelabai galiu vairuoti. Dabar turėsiu daryti devintą žingsnį, tiesa, ne oficialiai. Bet juk turėsiu viską ištaisyti.

– Žinoma. Parvešiu. O apie devintą žingsnį pakalbėsime vėliau.

 

Mašinoje Abigailė nekalba, tik bukai žiūri pro langą. Praėjusios nakties vaizdai vis iškyla atmintyje. Atrodo vėl pajunta jo lūpas ant savųjų. Fone groja šlovinimo muzika ir nuo jos atrodo skausmas dar stipresnis. Izabelė pasimeldžia ir maldoje paprašo Dievo, kad atleistų Abigailei ir Natanieliui. Visi supranta, kad nusidėjo abu, tad kaltinti vien Abigailę – neteisinga. Galiausia abi atlieka trečią žingsnį. Abigailė priima Dievą į savo širdį ir gyvenimą. Prie namų padėkoja už pavėžėjimą ir pirmą kartą šiandien nusišypso. Niekas kitas taip širdies nepalies. Tėvai pasitinka dukrą be jokio pykčio, nors vidinis kritikas bando mamos balsu įkišti kaltinimą „pasileidėlė“. Tėtis net apkabina Abigailę, tada iš savo kambario atskuba Gabrielė ir prisijungia prie apsikabino. Mama pataiso arbatos ir nepertraukdama leidžia dukrai išsipasakoti. Pasinaudodama tuo ramiai išsako ir visas nuoskaudas susikaupusias per tuos metus. Įvyksta susitaikymas.

 

– Ir paskutinė naujiena – šiandien aš priėmiau Dievą į savo gyvenimą. Mašinoje. Suprantate, įtikėjau… O namie, atsiklaupusi, gailėdama tiek savęs tiek Natanielio pasakiau Dievui, kad pasiduodu ir atsiduodu.

– Mieloji, nė nenumanai kiek, mes abu už tave meldėmės – susigraudina tėtis.

– Ačiū. Ar galiu dabar truputį pabūti viena? Prastai jaučiuosi, noriu pamiegoti…

– Žinoma. Pailsėk.

 

Greitai parašo Izabelei žinutę, vieną žodį – įtikėjau… ir palieka telefoną svetainėje. Ji iš tikrųjų užsnūsta. Prabunda po poros valandų ir jau geresnės nuotaikos. Visą savaitę palaiko ryšį su Izabele, bet su Natanieliu – jokio kontakto. Jis turbūt supranta, kad reikia duoti Abigailei erdvės. Vėl ateina penktadienis. Atrodytų niekuo nesiskiriantis nuo kitų, bet Abigailė ateina jau perkeista. Su nauja širdimi. Natanielis neįprastai tylus, bet pykčio ženklų nerodo. Nutaiko progą kai jis kiek atsiskyręs nuo kitų grupės narių ir prieina prie jo atsiprašymui, kaip ji pati sau įvardijo – neformaliam devintam žingsniui.

 

– Natanieli, žinau, kad po savaitės tai mažai ką reiškia, bet… Žinau kaip tave įskaudinau. Skaudėjo ir man. Kai sakiau, kad tai kas įvyko nieko nereiškia, klydau. Tai buvo labai reikšminga.  Aš įtikėjau, susitaikiau su tėvais, buvau iš tikrųjų išklausyta. Ką galiu padaryti, kad nors kiek pagerinčiau situacija? Nė nenutuoki kaip man buvo skaudu matyti tave verkiantį… Nors suprasiu jei neatleisi man. – viską pasako ramiai, nors ir  jausdamasi nejaukiau, žiūrėdama jam į akis, o nuo kaltės jausmo suskausta pilvą. – Jaučiuosi lyg būčiau tave išprievartavusi – pripažįsta.

– Aš tau jau seniai atleidau. Pačią pirmą dieną, kai grįžau namo. Pasimeldžiau už tave, atgailavau, nes ir pats elgiausi ne pagal jo valią… Nors ir skaudėjo, buvo sunku melstis. Negalėjau suprasti, kodėl taip pasielgei, bet supratęs kiek daug man Kristuje atleista pasirinkau atleisti tau. Tu neišprievartavai manęs, bet sugundei savo žavesiu. – tai išgirdusi Abigailė nurausta. – Ar galėtum su manimi nueiti į tikrą pasimatymą? Iš karto po susirinkimo. Nes kai sakiau, kad myliu tave, aš nemelavau…

– Gerai. Nueisiu su tavimi į pasimatymą, o kitą savaitę norėčiau, kad ateitum pas mane Padėkos Dienos vakarienei. Tėvai labai susidomėjo tavimi.

– Sutarta. – vaikinas nuoširdžiai nusišypso ir tai sušildo jos širdį.