Abigailė jau laukia susirinkimo pabaigos, kad galėtų vėl išeiti su Natanieliu. Šįkart atsisėda kiek toliau nuo jo ir didžiąją dalį susirinkimo išlieka tyli ir rami. Jaučiasi dėkinga Natanieliui už atleidimą ir tai, kad jis laikosi savo pažado, niekam nepasakodamas apie tai, kas tarp jų įvyko. Seniai nebuvo su vaikinu tikrame pasimatyme, tad nelabai žino ko tikėtis. Nežinomybę ir iš jos kylantį jaudulį sustiprina ir tai, kad Natanielis daugeliu aspektų skiriasi nuo vyrų, su kuriais kada nors draugavo. Atėjus jos laikui dalintis ji trumpai pasidalina dėkingumu ir visiems pasako, kad įtikėjo ir šeštadienį pagaliau atliko trečią žingsnį.
– Dievas atrado mane tamsiausiame mano gyvenimo momente ir panaudojo tai savo šlovei, – ji susigraudina ir šįkart visiškai to neslepia.
Nustemba, kad sugebėjo pasidalinti, kaip jaučiasi smulkiai nupasakodam, kas nutiko ir neišduodama Natanielio. Nenori dar labiau jo įskaudinti. Vėl ryškiai prisimena, kaip atsiklaupė savo kambaryje ir meldėsi pirmą kartą gyvenime, paskui prisimena, kaip verkė Izabelės glėbyje nekęsdama savęs už tai, ką padarė. Izabelė supranta, kokį tamsiausią momentą ji turėjo galvoje, bet nutyli. Atėjus laikui oficialų susirinkimą užbaigti ramybės malda, šįkart meldžiasi ne tik žodžiais, bet ir širdimi. Pagaliau supranta, kad malda nėra tušti žodžiai. Ir kartais trumpos maldos pasako labai daug. Beveik viską. Šįkart neoficialioje dalyje per ilgai neužsibūna. Tik greitai atsigeria kavos ir užkanda sausainių. Išeina taip pat, kaip ir praeitą savaitę – laikydamiesi atstumo, kad niekas nesuprastų, kad šie ruošiasi išeiti kartu. Visiems nutolus Natanielis pirmas prieina prie jos ir šie susikabina. Nors tai daro beveik per kiekvieną susirinkimą maldos metu, šįkart toks susikabinimas atrodo visiškai kitoks.
– Ar tu neprieštarautum, jei nuvažiuotume už miesto ir neitume į kavinę, o nusipirktume kavos iš „Circle K“? Žinau, kad daugelis pasimatymams renkasi kavines, bet aš noriu būti bent kažkiek išskirtinis.
– Tai aš jau pastebėjau, kad tu kitoks nei daugelis vaikinų, kuriuos pažįstu, tad kodėl gi ne, mėgstu pasivažinėti. Be to, domiuosi kava ir nusprendžiau, kad „Circle K“ kava labiausiai tinka tokioms kelionėms.
Vaikinas šiltai pažvelgia į Abigailę stebėdamasis jos draugiškesniu elgesiu. Ji visiškai pasikeitusi. Buvo šalta ir negalinti pakęsti vyrų, beveik nekalbėdavo per susirinkimus ir galvojo, kad Natanielis labai įkyrus. Šiandien Abigailė kažkodėl nori Natanielį apkabinti. Taip ir padaro. Vaikinas leidžiasi apkabinamas ir jie prastovi taip kelias sekundes. Apkabinimas nėra labai ilgas, bet ilgesnis nei įprastai. Jis tikrai mane myli, net neabejoju tuo. Ir nors šiuo metu nieko panašaus jam nejaučiu, priimsiu jo meilę ir pamėginsiu jo nebeskaudinti. Nes geresnį vyrą kažin, ar rasiu. Atsitraukęs Natanielis atidaro mašinos dureles, kad ši galėtų įlipti. Kažką panašaus ji buvo mačiusi tik filmuose. Mašinoje groja rami šlovinimo muzika. Kurį laiką abu tyli ir galiausiai Abigailė pradeda dainuoti. Tada ir Natanielis prisideda. Vesk toliau nei mano kojos, kad nuklystų, ir tikėjimą sustiprink, akivaizdoje Kristaus. Ji gilinasi į kiekvieną žodį tikėdamasi, kad Dievas vėl palies jos širdį. Trokšta įsikibti į Dievą, kad nustotų blaškytis ir nebesivaikytų žmonių. Degalinėje vaikinas pasiūlo nupirkti jai kavos, kurią pati išsirinks.
– Kodėl esi toks geras man? – Abigailė nuoširdžiai nustebusi užklausia Natanielio jau sėdint mašinoje su kavomis.
– O už ką Kristus geras mums?
– Nežinau…
– Už nieką. Mes nieko nepadarėme, kad tai užsitarnautume. Nuo pasaulio sukūrimo jis sukūrė žmones, kad bendrautų su Juo, sukūrė tobulam santykiui. Šėtonas tada pasivertė gyvate ir įnešė nuodėmę, kuri atskyrė nuo Dievo. Jam buvo skaudu ir jis norėjo atstatyti tą santykį. Todėl atsiuntė Sūnų, kad mus atpirktų. Davė ne kokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet tokį kaip mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Iš meilės mums paaukojo tai, ką turėjo brangiausią – savo Sūnų, kuris dabar yra mūsų Gelbėtojas ir Atpirkėjas.
– Ar jam nebuvo gaila sūnaus? Aš jei turėčiau vaiką, niekam jo neatiduočiau. O Dievas leido Sūnui mirti ant kryžiaus…
– Buvo, bet tai buvo vienintelis kelias. Savo šventu krauju Jis mus nuplovė, kad būtume švarūs. Sutaikė mus su Kūrėju ir dabar turime ryšį. Ir Jis padovanojo mums savo Šventąją Dvasią, kuri apsigyvena mumyse, kai įtikime.
– Tai, vadinasi, tąkart Šventoji Dvasia privertė mane atsiklaupti ir atgailauti?
– Taip. Kažin ar pati būtum sugalvojusi.
– Greičiausiai ne… – Abigailė susigėsta ir nuleidžia akis žiūrėdama į savo puodelį.
Ji pasijunta taip, tarsi Dievas būtų jai prakalbėjęs per Natanielį. Tada ateina supratimas, kad ji pati ir užvedė šį pokalbį. Tad Dievas veikia ir per ją. Galiausiai abu supratę, kad žodžiai šiuo momentu visiškai nereikalingi, pasigarsina muziką ir pradedi dainuoti. Natanielis kiek nusidainuoja, bet Abigailei tai nė motais. Ji tik žavisi jo nuoširdžiu šlovinimu ir ryšiu su Dievu. Šiandien džiaugiasi, kad sutiko nueiti su juo į pasimatymą. Tikisi, kad šiandien nebus nieko intymaus. Visi kiti vaikinai pradėdavo ją liesti jau per pirmą pasimatymą ir ji suprato, kad tame kažkas ne taip, bet pasirinkdavo nesureikšminti. Jaunuoliai nuvažiuoja gerokai už Kauno ir sustoja lygiame lauke. Aplink matosi keli medžiai, bet jokių miesto šviesų. Tik mėnulis blausiai apšviečia teritoriją. Netoliese jie pastebi suoliuką ir ant jo atsisėda.
– Gali ir atsigulti, geriau žvaigždes matysi. Mes taip darydavome stovyklose, kai prie laužo likdavo labai mažai žmonių. Yra daug krikščioniškų stovyklų, kuriuose dalyvauja suaugę, niekas neribodavo laiko kada reikia eiti miegoti. Tad kartais ir iki trijų sėdėdavome. Kol laužas neužgesdavo. Tai būdavo, kad atsigulame ir žiūrime į žvaigždes. O laužas ir žvaigždės atsispindėdavo ežere. Paskui labai gerai miegodavome. Ir buvo visiškai nesunku keltis, nors keltis reikėdavo tikrai anksti. Dievas duodavo tą antgamtišką poilsį. Nors būdavau mėgėjas ilgai miegoti, – nusijuokia.
– Man atrodo, kad jei atsigulsiu, užmigsiu.
– Galime kalbėtis, kad neužmigtum, – nors ir tamsoje, atsisukusi į jį mergina įžvelgia jo šypseną.
Ji iš pradžių kiek dvejoja, bet galiausiai vis dėl to atsigula ant suoliuko. Vaikinas iš mašinos paima antklodę ir užkloja merginos kojas, žinodamas, kad ji gali sušalti. Ji net pamiršta padėkoti, tik šypsosi ir grožisi žvaigždėmis. Jis paima abi merginos rankas ir meldžiasi be žodžių akis taip pat įsmeigęs į žvaigždes. Viešpatie, jei tai Tavo valia, nugriauk sienas ir pramušk kiautus, kurie trukdo Abigailei priimti tavo meilę. Ištirpdyk jos sušalusią širdį. Ir jei Tavo valia, norėčiau, kad vieną dieną ji taptų mano žmona ir pažintų kitokį gyvenimą ir svarbiausia – Tave… Jėzaus vardu, amen.
– Danguje begalybė žvaigždžių, o Dievas žino kiekvienos iš jų vardą. Taip pat jis žino ir mus, žino, kad šiuo metu grožimės jo kūrinija. Kad kalbame apie jį ir meldžiamės. Jis tai mato ir džiaugiasi.
– Visada priimdavau tai kaip savaime suprantamą dalyką. O dabar vėl grįžta tas susižavėjimas. Vaikystėje sniegas per Padėkos dieną prilygdavo stebuklui. Įdomu, kaip bus šiais metais. Žinai, tikrai ne dėl kalakuto jos laukiu, nors kalakutas man patinka.- Jei nori galime dabar pasidalinti dėkingumu.
– Žinoma. Manau visada turime būti dėkingi. Mano tėtis niekada neparodydavo dėkingumo, tik per Padėkos dieną. Kartą paklausiau jo per vakarienę, kodėl nesame dėkingi kiekvieną dieną. Atsakymo negavau. Aš šiandien dėkinga už šį vakarą. Kad tiesiog priimame visą tą grožį, stebime, ir nieko netrūksta. Atrodo, kad Dievas pripildo.
– Tikrai, kur mes būtume šiandien, jei ne Jo meilė ant kryžiaus ir Jis nebūtų mūsų suradęs… Klaidžiotume kaip paklydusios avys… Aš esu dėkingas už tave, už tavo atsivertimą.
– Ir dabar klaidžiojame. Žinai, nesistebiu kad sugundžiau vyrą, žinau, kad esu graži, bet kad tu, krikščionis, ir dar toks… tyras, šventas… užkibai tai tikrai stebėtina.
– Visi mes nuodėmingi. Sunku atsispirti moteriai, ypač po kelių vyno taurių. Aišku, Dievui tai ne pasiteisinimas, bet jis supranta. Žino, koks silpnas esu. Žino, kad paslystu. Ir kiekvienas turi savo silpnybių.
Taip praleidžia kelias valandas kalbėdamiesi apie dvasinius dalykus fone tyliai grojant šlovinimo muzikai ir melsdamiesi. Abu jaučia, kad tiesiog nenori išvažiuoti, nors jau vėlu. Darosi šalta. Nebešildo net pledas. Abigailė panori vėl susitikti su savo vidiniu vaiku. Žinodama, kad ji dabar yra ne per toliausiai nuo senelio namų paprašo Natanielio, kad šis nuvažiuotų iki jo sodybos. Vaikinas neprieštarauja. Nedidelio medinio namelio lange jaukiai dega šviesa, tad ji nusprendžia pasisveikinti su seneliu. Vyras pasitinka Abigailę šiltu apkabinimu.
– Širdele, ką čia veiki taip vėlai? Ir kas tas vaikinas? Užeikit abu, sušilkit ir viską papasakokit.
Vos jaunuoliams įėjus senelis pasiūlo abiems arbatos matydamas, kad abu ganėtinai sušalę. Nužvelgia Natanielį klausiamu žvilgsniu. Abigailė pradeda pasakoti nuo geriausių naujienų: tai ne paaukštinimas darbe, o tai, kad ji įtikėjo, tada papasakoja, kad 12 žingsnių susirinkimų dėka susidraugavo su vaikinu ir šiandien yra jų pirmasis pasimatymas, tad dar neaišku, ar jie kada nors taps pora. Prasitaria ir tai, kad išgėrusi priėmė netinkamą sprendimą ir su juo permiegojo, o ryte jį tiesiog išvarė, tad pasimatymas dalinai skriaudos atlyginimas. Nesikrato atsakomybės. Su seneliu kalba visiškai atvirai ir pabrėžia, kad, nepaisant visko, ji stengiasi gyventi kitaip. Vyras sužavėtas anūkės nuoširdumu ir atvirumu priima ir „naująjį žentą“. Natanielis tik kukliai pasako, kad Abigailė jam tikrai patinka, patikina, kad nežiūri į merginą kaip į objektą ir nors padarė klaidą, dabar yra tvirtai nusprendęs, kad nelies jos ir su ja nemiegos iki vestuvių, nors nė nežino, ar tai kada nors įvyks, ar noras susituokti su Abigaile tik jo užgaida. Abigailė labai nori kaip vaikystėje nueiti pasisupti, todėl staiga pašoka ir bėga laukan. Natanielis iš paskos nesuprasdamas, kas atsitiko. Vos jai užšokus ant didelių ant storos medžio šakos pakabintų supynių vaikinas supranta, ko Abigailė išbėgo. Džiaugiasi, kad dabar ji yra atsipalaidavusi ir šiek tiek vaikiška. Ir svarbiausia – visiškai blaiva.
– Ar nori, kad tave pasupčiau? – pasiteirauja.
– Ne, noriu, kad atsisėstum šalia. Matai, supynės didelės, tilpsim abu. Kai buvau maža, jos atrodė man per didelės. Mane reikėdavo užkelti. Dabar pati užšoku.
Natanielis taip pat užšoka ir apkabina Abigailę. Taip sėdi ant vos linguojančių supynių gal penkiolika minučių. Ji ima pasakoti, kad senelis tokias didelis supynes padarė tam, kad sesės nesipyktų, kuri supsis pirmesnė, o galėtų suptis kartu. Užsimena, kad ir dabar prie jų tilptų Gabrielė. Ji pradeda daug pasakoti apie savo vaikystę būtent šiame kieme. Užsimena, kad šis kiemas buvo didžiausia ir svarbiausia jos vaikystės dalis. Papasakojo kaip dar prieš pora mėnesių su sese čia skynė lauko gėles ir prisirinko braškių. Kai suptis pabosta jie nušoka ir Abigailė parodo Natanieliui savo ramybės vietą. Kampelį po dideliu medžiu. Net ir po daugybės metų ši vieta atrodo nepakitusi, tarsi laikas čia būtų sustojęs. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo – suoliukas švelniu lygiu paviršiumi ir kažkas panašaus į kavos staliuką.
– Kai aš čia sėdėdavau visi žinodavo, kad negali manęs kalbinti. Net sesė, kurią šiaip visada prisileisdavau. Būdama čia tarsi pabėgdavau nuo visų ir visko. Turėjau dar ir užrašų knygutę pasidėjusi ant kavos staliuko. O ant suoliuko su manimi „sėdėdavo“ Eva, mano žaislas. Ji visur su manimi keliavo – tiek čia, tiek į mano butą Kaune, ir miegodama kiekvieną kartą ją apsikabindavau. Gal skamba vaikiškai, bet ir dabar ją visur nešiojuosi. Nors miegojimui jau kitą žaislą turiu.
Natanielis beveik visą „ekskursiją“ tyli įdėmiai klausydamasis Abigailės ir tiesiog dėkoja Dievui už tai, kad ji pagaliau pasitiki juo ir pati kuria santykį. Džiaugiasi galėdamas ją pažinti visiškai jos nespausdamas. Iki šiandien jam Abigailė buvo tikra mįslė. Šalta, nebendraujanti ir nedrįstanti net pažiūrėti jam į akis. Šiandien jis mato ją visiškai kitokią. Tikrąją Abigailę. Ir net susipažįsta su vienu artimiausių žmonių jai. Tai prilygsta stebuklui. Panašu, kad vienas iš kiautų jau pramuštas. Dar kiek pasivaikščioję grįžta į vidų. Senelis švelniai primena, kad jau po vidurnakčio ir būtų protinga, jei jaunuoliai pasiliktų nakčiai. Kadangi vyras turi kelis kambarius, Natanieliui netenka miegoti ant sofos. Vyras paruošia jam kambarį. Abigailei tenka tas pats kambarys kuriame miegodavo ir vaikystėje. Kadangi šiandien neplanavo miegoti ne namuose žaislo nepasiėmė, bet per daug dėl to nesujaudina. Kadangi jaučiasi pavargusi ir kambaryje labai šilta, tad užmiega gana greitai. Negalvojo, kad vienas pasimatymas nusikels į kitą dieną.
Ryte pabunda nuo blynų, kavos ir karšto šokolado kvapo. Greitai nusipraususi ir apsirengusi eina tiesiai į virtuvę. Ten Natanielis jau šnekučiuojasi su seneliu. Laisvai, tarsi pažinotų vienas kitą ne vienerius metus. Iš jų pokalbio Abigailė nugirsta, kad savo namuose vaikystėje tokių pusryčių negaudavo ir nešvęsdavo jokių švenčių, o dabar ketina švęsti Padėkos Dieną su Abigailės šeima. Su seneliu Abigailė pasisveikina apkabinimu, o Natanieliui tiesiog burbteli „sveikas“ ir nusišypso.
– Pakviečiau Gabrielę, tuoj turėtų atvažiuoti, gal palaukiam jos ir tada sėdam valgyti? – pasiūlo vyras.
– Žinoma. Nenumirsime, jei kelias minutes palauksime. Bet Gabrielė dar nevairuoja, kaip ji atvažiuos?
– Oi, tavo mama vėl kažkur išlekia, tai atveš Gabrielę.
– Įdomiai… Kalėdiniams įmonės vakarėliams dar kiek per anksti… Na, gerai, koks skirtumas. Išvažiuoja tai išvažiuoja…
Jos balse jaučiasi susierzinimas, bet stengiasi išlikti rami. Džiaugiasi, kad pamatys sesę ir tikisi, kad nesulauks iš jos prieštaravimų, kad su kažkuo susitikinėja jau antrą savaitgalį iš eilės. Laukti ilgai netenka, kelios minutės ir Gabrielė pasirodo. Iš karto su visais apsikabina. Su seneliu ir Natanieliu porai sekundžių, o su Abigaile kaip visada, uždelsia. Sesė tarsi saugodama Abigailę atsisėda tarp jos ir Natanielio. Nepasitiki nei vienu vaikinu, su kuriuo jos sesė kada nors susitikinėjo. Natanielis reaguoja ramiai. Mano ir Abigailės pasimatymas baigėsi, tad dabar reikia vėl pasilaikyti atstumo. Vaikinas inicijuoja maldą, kas nustebina Gabrielę, žinančią, kad Abigailė niekada neturėjo tikinčio vaikino. Abigailė nuolankiai nulenkia galvą ir užsimerkia maldai. Natanielis garsiai pasimeldžia dėkodamas už maistą ir atkreipia dėmesį į tai, kokie palaiminti visi čia esantys, nes turi ką valgyti, apsirengti. Visi kiti pasako „amen“ – Gabrielė vos girdimai, Abigailė užtikrintai. Nors pusryčiai labai paprasti, bet nepaprastai skanūs, o karštas šokoladas su zefyrais primena artėjančias Kalėdas. Atrodo, ką tik buvo rugsėjo pradžia, kai dar žydėjo laukinės gėlės ir augo braškės. Dabar viska tarsi apmirę. Snaudžia. Tai tik įrodo, kad per kelis mėnesius daug kas gali pasikeisti. Tiek žmonės, tiek gamta. Ir keičiasi neatpažįstamai.
– Gal norite eiti prie sūpynių? – pasiteirauja Abigailė. – Vakar, kai sėdėjome ant jų pagalvojau, kad tu taip pat tilptum.
– Taip, ir dar Abigailė sakė, kad jei noriu laimėti ją, turiu laimėti ir tave.
– Gerai, einam. Aš per vidurį, jeigu galima.
Visiems trims nubėgus prie sūpynių Natanielis užkelia merginas ir tada pats užšoka. Ir tikrai trise puikiausiai telpa. Gabrielė prisiglaudusi prie Abigailės, Natanielis kiek prisilaikydamas atstumo.
– Senelis turbūt iš anksto pagalvojo, kad ne tik mes jomis naudosimės, tai apskaičiavo, kad tilptų daugiau žmonių, – garsiai pagalvoja Gabrielė.
– Aš irgi taip manau. Nors mes artimiausios, bet turime ir draugų.
– Tikrai geras būdas taip sutikti šeštadienio rytą. Ypač kai pusę nakties vakar mokiausi kontroliniui. Turėjau daug namų darbų. Bet padariau viską.
– Širdele, tau nebūtina taip savęs spausti. Jei gauni namų darbų penktadienį, gali juos išskaidyti į tris dienas. Kasdien truputį pasimokai. Ir nepervargsti ir rezultatai geresni būna.
– Žinau. Jau mama vakar barėsi, kad neinu miegoti. O dar bandomieji gruodį… Kažkoks košmaras. Tikrai labai sunku. Bet žinai mane, aš noriu, kad viskas būtų tobula ir stengiuosi, kol padarau. Turbūt imu suprasti, kodėl mes gavome tiek mažai dėmesio iš tėvų. Jie tiesiog pervargę nuo darbų.
– Aš gavau paaukštinimą, lankau grupes, padedu tau mokytis, bet nepervargstu, nes paskirstau laiką. Tau pačiai nesveika naktimis nemiegoti dėl mokslų.
– O gal norėtumėt rytoj abi į bažnyčią ateiti? Tai truputį kitokia bažnyčia nei katalikų ir kitaip viskas vyksta. Manau, jums patiks.
– Kodėl gi ne – nedrąsiai ir kiek abejingai ištaria Gabrielė neparodydama didelio susidomėjimo.
Abigailė žiūri į sesę ir mato tarsi savo pačios kopiją. Elgesys, įpročiai, net kalbėjimas. Atrodo, jaunesnioji sesuo tai perėmė iš vyresnėlės. Staiga supranta, kad turi dirbti programoje. Jei ne dėl savęs, tai dėl jos. Nenori, kad mylima sesė gyventų taip, kaip Abigailė gyveno iki šiol. Apimta švelnumo pabučiuoja mylimos sesės plaukus ir tyliai pasako jai, kaip ją myli. Oras tarsi prisipildo Dievo buvimo. Natanielis paklausia, ar gali jas abi apkabinti. Abigailę stebina, kad Natanielis prieš bet kokį veiksmą paprašo leidimo, niekas anksčiau taip nesielgdavo. Merginos neprieštarauja. Visiems trims apsikabinus vėl pasigirsta tylus ramus balsas. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten aš esu tarp jų.
– Dievas yra čia. Jis tarp mūsų. Šią akimirką… – Abigailė susigraudina. – Kažko labai jau jautri pasidariau, dažnai verkiu. Vėl išgirdau tą tylų, ramų balsą.
– Nesmerk savęs, Abigaile. Kai Dievas prisiliečia, visi verkia. Aš irgi dažnai verkiu. Per pamokslus, šlovinimą. Leisk jam veikti tavyje, – sulaukia padrąsinimo iš Natanielio.
Net visiems kiek atsitraukus Dievo buvimas nedingsta. Šiluma pasklinda po visą Abigailės kūną. Oras labai tinkamas pasibuvimui lauke, danguje nė debesėlio, vėjo taip pat nėra. Tvyroja visiška ramybė. Galima pagalvoti, kad dabar tikrai ne lapkričio vidurys, o rugsėjo arba spalio pradžia.
– Kad Abigailė įtikėjo, tai didis stebuklas, – įsiterpia Gabrielė – buvo tokia priešiška, paskui staiga grįžo namo tikinti. Nesuprantu, kaip tai įvyko. Kas tik neskelbė jai Evangelijos, ji visus užtildydavo. Nenorėdavo apie Dievą net girdėti. Be to, manau, kad tu patiktum mūsų tėvams, jie tikintys. Aš gal ir tikiu, bet neturiu santykio su Dievu, tai šiandien buvo pirmas kartas kai meldžiausi prieš pusryčius.
– Na, kai mes susipažinom, ji labai manęs nemėgo. Ką ten nemėgo, negalėjo manęs pakęst. Gerai, kad akių neiškabino. Praeitą penktadienį paskelbiau jai Evangeliją ir ji klausėsi. Tada mes išgėrėme ir… nežinau, ar nori išgirsti, kas buvo toliau…
– Aš žinau. Ne kūdikis esu. Kadangi abu esate jauni, visokie hormonai, nieko stebėtino, kad pasidavėt pagundai. Man irgi kyla tokių minčių.
– Aš tiesiog begėdiškai jį sugundžiau. Norėjau viską ištaisyti ir jis pakvietė mane į tikrą pasimatymą. Ir aš neįsivaizduoju, kuo tai baigsis. Bet pakviečiau jį į Padėkos dienos vakarienę.
– Dabar reikės pasigirti, kad radom mamai žentą. – Gabrielė bando erzinti sesę.
– Ne… Mes ne pora, vienas pasimatymas dar nieko nereiškia, – apsimeta susierzinusia taip tik paskatindama sesę toliau erzinti.
– Taip taip. Nieko nereiškia. Vienos nakties nuotykis nieko nereiškia. Tikras pasimatymas iš karto po savaitės nieko nereiškia… Vakarienė… Nelaikyk manęs naivia, Abigaile. Gal Natanielis dar nelaimėjo tavęs, bet laimėjo mane. Sese, tu geresnio nerasi, – jau kalba rimtai žiūrėdama tiesiai sesei į akis. Dabar jau jose mato ne save, o mamą, kai ši bandydavo Abigailei paaiškinti ką nors, ką Abigailei būdavo sunkiau suprasti.
Sesės žodžiai priverčia susimąstyti. Gal tikrai tarp jos ir Natanielio gali būti kažkas daugiau nei tik sveikimu pagrįsta draugystė. Jei per vieną savaitę iš priešų tapo draugais ir jau kitą savaitę jis dalyvaus su ja svarbiausioje šeimos vakarienėje? O gal vis dėlto prisileido per arti ir vėl eilinį kartą nudegs. Jei vėl įskaudins jį arba save… Ši vėl žiūri į vieną tašką paskendusi apmąstymuose. Grįžusi namo negali nustoti galvoti apie jos ir Natanielio santykius. Ar gali pasitikėti, kai jis sako, kad myli? Veiksmai kalba garsiau už žodžius, bet ar jie nepasikeis, jei Abigailė jį įsimylės? Nors minčių galvoje daug, tai neprimena „skalbenkės“. Ji tiesiog guli lovoje apsikabinusi Mang, savo miegojimo žaislą, ir stengiasi užmigti. Galiausiai pavyksta.
Ryte ją pažadina Gabrielė primindama, kad po poros valandų jos eis į bažnyčią. Natanielis taip pat parašo žinutę pranešdamas, kad atvažiuos jų pasiimti į namus.