Meilė, nugriaunanti sienas 1 dalis

Abigailė jau du mėnesius lanko Coda ir po truputį pradeda elgtis draugiškiau, beveik per kiekvieną susirinkimą pasidalina jausmais. Išmoko pasitikėti ir suprato, kad atsiverti visiškai nereiškia būti pažeidžiamai. O jei ir susigraudina, supranta, kad tai visiškai natūralu ir niekas, bent čia, jos už tai nesmerkia. Apsiėmė ir keletą nedidelių tarnysčių. Po susirinkimo ir prieš jį padeda susitvarkyti. Atrodo, pradeda atrasti save vis labiau įsitraukdama. Priprato net prie Natanielio. Visada pastebi, jei šis neateina ir jau nebevarsto jo piktais žvilgsniais vos šiam parodžius dėmesį ar kažką pasakius asmeniškai jai. Dėl jo elgesio man taip sunku jo nemėgti… susimąsto mergina. Kartą net sapnavo Natanielį. Sapnavo, kaip jie pasibučiuoja ir beveik jautė jo lūpas ant savųjų.

 

Šiandien Abigailė į susirinkimą ateina pirma ir net atneša užkandžių. Kabinete viską išdėlioja kaip turi būti. Viską suruošusi ir sutvarkiusi atsisėda atsigerti kavos. Laiko dar daug, tad nesitiki, kad kažkas greitu metu ateis, tad leidžia sau nuklysti į apmąstymus. Apie pasikeitusius santykius su mama, apie ryšį su globėja, žingsnius, Gabrielės pasikeitusią emocinę būseną. Artėja trečias žingsnis ir ji jau pradeda nerimauti. Pirmą žingsnį baigė stebėtinai greitai, per dvi savaites, turbūt padėjo tai, kad jau prieš ateinant į grupę buvo pripažinusi savo bejėgiškumą. Dabar, kai reikia atiduoti savo gyvenimą Dievui, darosi nepakeliamai sunku. Juk ji vis dar netiki Dievu. Gal paklausti Natanielio apie Dievą? Ar ši programa tikrai įmanoma netikinčiam žmogui? Nurimk, mylimoji… Vėl pasigirsta tas tylus ramus balsas. Kaip tą dieną, kai susirado globėją. Ji vėl apsižvalgo. Vis dar yra viena tuščiame kambaryje. Netrukus ateina Natanielis. Ji pasijunta nejaukiai, žinodama, kad šiuo metu jie tik dviese. Gali toleruoti jį grupėje, bet visada būna įsitempusi, jei lieka dviese. Visais įmanomais būdais vengia jo, o dabar jaučiasi tarsi įspausta į kampą. Pasikalbėk su juo.

 

– Su kuo man pasikalbėti? Gal su Dievu? Nejuokink… – Garsiai paklausia manydama, kad šįkart tas paslaptingas, tylus ir ramus balsas Natanielio.

– Aš tau tikrai nesiūliau su niekuo kalbėtis – nusijuokia ir žiūri tiesiai į ją.

– Tai ar aš iš proto kraustausi? – iš nuostabos ir pasimetimo pakelia balsą.- Aplink nieko nėra, o aš girdžiu… Iš pradžių „nurimk, mylimoji“, paskui „pasikalbėk su juo“.

– Tylus, ramus balsas?

– Taip… Kaip tu atspėjai? Pirmą kartą išgirdau, kai Izabelė tapo mano globėja ir mes apsikabinome. Tiesiog taip stovėjome ir tada išgirdau „mylimoji…“ ir tai tikrai labai keista.

– Man buvo panašiai, kai įtikėjau. Tą dieną troškau kad kažkas parodytų kelią, jaučiausi pasiklydęs gyvenime. Buvau Coda naujokas. Nuėjau į tuščią bažnyčią. Ji buvo tokia maža ir jauki. Medinė. Ir tada pasigirdo tylus, ramus balsas. Jis sakė „nebijok, aš su tavimi“. Iš pradžių pagalvojau, kad tai mano globėjas, bet aplink nieko nebuvo, tik aš ir Jis. Ir būtent Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas.

– Jis, tai Dievas? – pati nustemba nuo tokio apreiškimo. Tarsi ne ji kalbėtų.

– Taip… Tai Dievas. Aš Jį pažinau ir įsileidau į savo gyvenimą.

– Prašau, papasakok man apie Dievą. Juk turiu kažką žinoti prieš patikėdama save Jam. Trečias žingsnis mane gąsdina, bet jei jau pradėjau programą turiu ją ir užbaigti. Aš nelinkusi mesti, ką pradėjau. Tik labai jau abejonės apėmė. Žinau, sako, Dievas kaip mes Jį suprantame, bet aš visiškai nesuprantu.

– Jei nori, galime susitikti po grupės. Gal net kažkur nueiti. Papasakočiau smulkiau kaip įtikėjau. Matau, kad ieškai Jo. Ir aš galiu padėti.

 

 

Natanielis pažiūri merginai tiesiai į akis ir ji pirmą kartą pajunta šilumą. Jo balsas švelnus, užtikrinantis ir keliantis pasitikėjimą. Jis šypsosi nuoširdžiai ir atrodo visiškai kitoks nei iki šiol jos sutikti vaikinai. Ją erzina, kad ji negali priskirti Natanielio nei vienai kategorijai jos pažįstamų vaikinų. Šis vaikinas tikra mįslė, netelpa į jokius rėmus. Ji supranta, kad Natanielis iš tikrųjų jaučia jai simpatiją, bet stengiasi savo jausmus jai prislopinti. Pagarbiai laikosi atstumo ir nesiveržia į jos asmeninę erdvę, be žodžių rodo, kad gerbia jos ribas. Ir tiesiog yra mandagus. Kartą net padarė jai kavos prieš jai pasirodant susirinkime. Per kiekvieną susirinkimą vaikinas užkalbina ją asmeniškai. Abigailė norėtų jo nemėgti taip, kaip nemėgo nuo pirmos dienos atėjusi į susirinkimą. Gal net labiau. Norėtų jo nekęsti, kaip nekenčia beveik visų vyrų, nes bijo, kad priartės prie jo, įsimylės, o paskui vėl kartosis tas pats santykių modelis kaip ir su kitais vaikinais. Todėl ir renkasi vienadienius „pasimatymus“, bet šis variantas įskaudintų Natanielį dar labiau. Abigailei, tokiai kokia ji buvo prieš metus ar daugiau, tai visiškai nerūpėtų, nieko negalvodama pasiduotų savo begėdiškiems geismams apsimesdama, kad vyrai neturi jausmų. Bet dabar yra kitaip. Dabar ji saugo vaikiną nuo savęs. Natanielis tokiems dalykams atrodo per geras. Nė už ką nenorėtų sužeisti jo širdies. Bet kodėl jai taip rūpi? Kas pasikeitė? Gal ir su kitu taip lengvai jau nebesigultų į lovą? Jei nekęsčiau jo, viskas būtų daug lengviau. Žvelgdama jam į akis mergina pajunta keistą kutenimą pilve. O jis prie jos nė neprisilietė. Nors patalpoje šviesu, o lauke jau seniai sutemę, vaikino vyzdžiai kiek išsiplėtę, o akys įgavusios kiek tamsesnį atspalvį.

 

– Ar nepyksi, jei įjungsiu muzikos, kol kiti susirinks? – vaikinas nutraukia tylą.

– Žinoma. Jei ten nėra kokių keiksmažodžių ar panašiai. Vis tiek dar tik po kokio pusvalandžio pradės rinktis kiti.

 

Vos vaikinui įjungus muziką Abigailė supranta, kad tai jai gerai žinomos krikščioniškos giesmės. Akyse susikaupia ašaros jai prisiminus Padėkos Dieną prieš keturiolika metų. Nė nepajunta kaip pati pradeda dainuoti. Į žodžius nesigilina, bet suvokia, kad jie liečia jos širdį. Nėra tokio kaip tu, niekas kitas taip širdies nepalies, nors ieškočiau amžių amžius žinau, kad nėra tokio kaip tu… Dainai pasibaigus ji pajunta, kad verkia. Tyliai. Ašaros lėtai leidžiasi jos veidu, bet  Natanielis be žodžių pasiūlo merginai servetėlę. Ji padėkoja ir greitai nusivalo ašaras.

 

– Kas taip užkabino? Ir iš kur žinai šią giesmę?

– Mes su šeima švenčiame Padėkos Dieną. Ir dažniausiai per ją fone skamba tokia muzika. Mama kepė kalakutą, o aš dainavau. Tada tiesiog gražiai skambėjo. Ir dabar nesigilinau į žodžius, bet širdį tikrai palietė. Nežinau, kodėl taip jautriai sureagavau.

– Viskas gerai, aš pats dažnai verkiu, kai klausausi tokios muzikos.

 

Abigailė vaikino prašymu pradeda pasakoti apie Padėkos Dieną ir šeimos tradicijas švenčiant šią dieną. Papasakoja ir tai, kad ji kaip didžiausią stebuklą priima tai, kad tą dieną dažniausiai iškrenta pirmasis sniegas. Išpasakoja tikrai nemažai, kaip žmogui kurio nemėgsta, o pirmosiomis dienomis net vengė. Natanielis turi kažką tokio, kas patraukia ir skatina bendravimą, nors neatrodo, kad jis dėtų kokias nors pastangas.

 

Po truputį pradeda rinktis kiti susirinkimo nariai, tad pokalbį tenka nutraukti. Vos pamačiusi Izabelę pribėga jos apkabinti ir kaip jau įprasta – kiek uždelsia. Visada laukia susitikimų su ja ir skambučių.

 

– Mieloji, manau esi pakankamai ilgai šioje grupelėje, todėl būtų šaunu, jei pravestum susirinkimą. Jei kažką ne taip pasakysi, nieko tokio. Niekas tavęs už tai nenuteis.

– Pabandysiu. Stengsiuosi nenuklysti nuo formato ir per daug neimprovizuoti.

– Nebijok, tik tikėk. Tau pavyks.

 

Natanielis padrąsinančiai nusišypso Abigailei ir savo nuostabai ši atsako tuo pačiu. Ankščiau negalėjo pakęsti jo šypsenos jai. Izabelė taip pat padrąsina. Susirinkimo metu įsispraudžia tarp jo ir globėjos, tad maldos metu tenka susikabinti su abiem. Šįkart Natanielis jos neerzina ir nelaiko rankos ilgiau nei būtina. Po maldos iš karto paleidžia. Pasiėmusi vedimo formą prisipažįsta, kad jaudinasi ir sulaukia padrąsinimų. Iš pradžių balsas kiek dreba, užstringa skaitydama kai kuriuos sakinius. Panašu, kad susirinkę žmonės tikrai kantrūs. Mergina, kuri vedė susirinkimą Abigailei atėjus pirmą kartą pasisiūlo perskaityti žingsnius, Natanielis – ko-priklausomo elgesio ir sveikimo pavyzdžius. Prasidėjus pasidalinimams ji stengiasi įdėmiai klausytis visų, nors jaučia pagundą susikoncentruoti į žvakės liepsną. Daug kas pasikeitė nuo pirmo susirinkimo.

 

Jaudindamasi kaip mažas vaikas staiga sugriebia globėjos ranką ir taip sėdi visą susirinkimą. Per savo pasidalinimą atsiveria kiek labiau nei įprastai. Net pati nustemba, kad susirinkimas praeina tikrai sklandžiai. Natanielis padeda Abigailei sutvarkyti patalpas ir užpila jos mėgstamiausią arbatą pasisėdėjimui po grupės. Niekam nesako, kad ruošiasi išeiti su Abigaile, nes žino, kad kai kurie pradėtų prikaišioti vadinamą „13 žingsnį“, ko jis tikrai neplanuoja. Tik išeis pasivaikščioti ar kur nors pasėdėti, parveš Abigailę namo ir viskas. Jei viskas bus gerai, paskelbs Evangeliją. Jiems išėjus, Abigailė suprasdama Natanielio nerimą laikosi atstumo, kad niekas neįtartų, kad ši eis su Natanieliu. Jaučiasi kaip paauglė bandanti tėvų nepastebėta išsliūkinti į pasimatymą. Prisiminė kaip Gabrielė ją pridengdavo. Tais paauglystės laikais tokie pasimatymai buvo romantikos sinonimas. Šįkart ji slepiasi ne nuo tėvų, o nuo Coda narių, nors grupėje ir nėra apkalbų, bet ji neketina kažkam pasakotis, ką sutarusi su Natanieliu. Nors tai ir ne pasimatymas. O gal būtent dėl to, kad ne pasimatymas. Pastebėjusi, kad jau saugu prisiartina prie vaikino, nieko nesako, tik eina šalia. Kartais žvilgteli į pilną žvaigždžių dangų. Jaunuoliai užsuka į šokoladinę senamiestyje. Abu įsitaiso prie atokiausio staliuko. Užsisako kašto šokolado ir kelis pyragaičius. Vos gurkštelėjusi šokolado mergina supranta kokia buvo sušalusi. Gėrimas maloniai sušildo. Norėdama dar labiau sušilti suspaudžia puodelį rankose.

 

– Turbūt skambės keistai, bet Evangelija mane pasiekė kaip laiškas butelyje. Vaikščiojau Klaipėdos pajūriu, žiūriu vyno butelis mėtosi, tuščias. Paėmiau jį norėdamas išmesti į šiukšlių dėžę, bet pastebėjau, kad jame kažkas yra. Lapelis. Išėmiau jį, o ten radau laišką. Pirmas sakinys buvo eilutė… Jei tavo tėvai krikščionys, gal žinosi. Jono 3.16.

– Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą… Taip. Girdėjau šią eilutę. Tėčio mėgstamiausia.

– Mano irgi. Ir žinai, visa Evangelija į ją telpa. Nešiojuosi ją širdyje kaip brangakmenį.

– Tai tiesiog perskaitei laišką ir įtikėjai? Man tikrai neužtektų vien laiško.

– Galbūt dėl to Dievas ir atsiuntė tau mane. Kad per mane Jo meilė prisibelstų į tavo širdį. Dievas visada žino geriausius būdus kaip pasiekti žmones. Aš tada susimąsčiau. Kaip reikia mylėti, kad nepagailėti to, kas brangiausia, už saujelę tokių kaip mes…

– Aš to neverta…

– Aš irgi. Bet jis tai padarė iš meilės. Ir dėl to, ką Jis padarė, mes esame švarūs Jo akyse. Jis trokšta, kad atsigręžtume į jį. Tobulas susikeitė vietomis su netobulais, kad netobulieji taptų tobulais. Jis mirė už kiekvieną iš mūsų asmeniškai.

– Ką man su tuo daryti?

– Priimti…

 

Kavinukei užsidarius nei vienas dar nenori grįžti namo ir atsisveikinti. Gal tai tikrai buvo pasimatymas? Labai nustemba, kai dorasis Natanielis pasiūlo į barą nueiti išgerti vyno. Abigailė sutinka. Prie vyno taurės Natanielis pasakoja savo atėjimo į Coda istoriją. Atvirai pasakoja apie emocinį tėvo smurtą ir jo priklausomybę alkoholiui. Abigailė įdėmiai klausosi ir priduria, kad jai neteko pažinti močiutės iš mamos pusės, kadangi ji mirė nuo alkoholizmo. Galiausiai abu pradeda vienas kitam pasakoti itin jautrius dalykus iš savo praeities vis iš lėto gurkšnodami vyną. Staiga Abigailė pasijunta apsvaigusi, jau darosi sunkiau matyti ir galvoti. Po truputį mažėja atstumas, galiausiai ši begėdiškai užlipa vaikinui ant kelių. Vaikino rankos atsiranda jai ant liemens, vos valdosi, kad nepaliestų jos po marškinėliais. Bet yra išgėręs ir susijaudinęs, o tai labai apsunkina situaciją.

 

– Noriu su tavimi miegoti… – vos apversdama liežuvį išveblena mergina ir įsisiurbia vyrukui į lūpas. – Važiuojam pas mane.

 

Bando žiūrėti jam į akis bet sunku sufokusuoti žvilgnsį. Jos susijaudinimas nė kiek nepalengvina situacijos. Ypač jam atsakius į bučinį.

 

– Abi… mylimoji… tai nėra… gera mintis… – šiam irgi sunku rišliai suregzti sakinį.

– Pabūk su manim šiandien. Gailėtis galėsi rytoj…

– Abigaile… Nereikia… Noriu tavęs, bet taip negalima. – po akimirkos jo akyse kažkas žybteli. – Nors… Važiuosiu su tavimi, jei pasakysi mano vardą.

– Natanieli… – nė nepajunta, kad nepasako, o tiesiog išdejuoja jo vardą.

 

Greitai parašo sesei žinutę, kad namo negrįš. Prisipažįsta, kad yra išgėrusi. Įsijungusi Bolt programėlę užsako mašiną ir nurodo buto adresą.

 

– Aš girta, bet proto dar turiu… Važiuosim į mano butą, ne pas mano tėvus…

– Ar jis greitai atvažiuos?

– Taip…

 

Vaikinas nesusivaldo, nors ir supranta esantis viešoje vietoje patraukia merginos plaukus ir pradeda bučiuoti jos kaklą. Tada staiga nustoja šiai tyliai sudejavus. Mašinoje šis ima glostyti merginos kojas. Supranta, kad jau nebegali atitraukti rankų ir akių nuo jos.

 

– Atleisk man, Viešpatie… Neatsilaikiau… – sušnabžda vos girdimai.

– Užteks melstis, krikščioni… ne to atsivežiau tave pas save… Pasimelsi rytoj. – įkanda.

 

Drabužiai krenta nuo jų ir mergina supranta, kad įgriūna į lovą su vyru, kurio nemėgo. Kurį saugojo nuo savęs pačios. Bando klausti savęs, kaip tai atsitiko, bet geismas ir alkoholis neleidžia galvoti. Lieka tik malonumo troškimas. Garsios abejų dejonės užpildo butą, kartais vis pasigirsta vieno ar kito vardas, neapsieinama ir be kaimynų beldimo į sieną ir piktų „ar žinot, kiek dabar valandų“ šūksnių. Abigailė į juos nereaguoja, tik pradeda garsiai juoktis.

 

– Dar patriukšmausit, iškviesiu policiją. – rėkia pikta kaimynė

– Eikit miegot, davatka jūs. Mums čia pavydo scenų nereikia, baigėm jau.

 

Kaimynė dar kažką pabamba ir galiausiai viskas nutyla. Su kitais nejutau tokio malonumo, o štai šis šventasis mane į dangų nusiuntė pagalvoja prieš užmiegant. Jau pusiau miegodama pajunta, kad vaikinas ją apkabina ir prisiglaudžia visu kūnu. Jos širdis daužosi kaip pašėlusi, bet ji neatsitraukia.

 

Ryte pastebi, kad vaikinas vis dar miega ir prisiglaudęs lygiai taip pat kaip ir naktį. Atsisuka į jį ir pastebi, koks jis gražusm, kai miega. Galva tvinkčioja ir rodos skils pusiau. Sunkiausios iki šiol turėtos pagirios. Negana to, ji pajunta kaltę. Tyliai išlipa iš lovos ir vos įėjusi į vonios kambarį apsivemia. Nusipraususi ir apsirengusi pasiima telefoną ir randa daug praleistų skambučių iš mamos ir Gabrielės. Galva plyšta, tad greitai išgeria tabletę nuo skausmo. Natanielis jau prabudęs irgi skundžiasi tvinksinčiu galvos skausmu. Abigailė pasiūlo tabletę ir jam.

 

– Tai kas vakar įvyko… To neturėjo būti.

– Žinau… Tad renkis, dink man iš akių ir niekam nei žodžio apie tai, kad permiegojom. – šaltai, bet nešaukdama ištaria.

– Abigaile. Negali apsimesti, kad tai nieko nereiškia – jo balsas liūdnas ir pilnas skausmo.

– Tai nieko ir nereiškia, mes tiesiog permiegojom. O dabar keliauk savais keliais.

– Prašau, neskaudink manęs taip. – ji pastebi Natanielio akyse ašaras ir tvardosi, kad nepravirktų pati.

 

Nenori jam pripažinti, kad pati jaučiasi kalta. Rodos kažkas perveria širdį ir ji akimis maldauja, kad Natanielis išeitų. Vakar ji nė už ką nenorėjo skaudinti Natanielio, o dabar būtent tai ir daro. Visai kas kita permiegoti su vaikinu, kurį pažįsta ir su kuriuo dar ne kartą susitiks grupėje. Viliasi, kad jai pavyks sėkmingai jo vengti. Nesėdėti prie jo ir negalvoti apie tai kas tarp jų įvyko. Prieš išeidamas Natanielis pažiūri jai į akis, pabučiuoja į lūpas ir tyliai ištaria, kad myli. Šiam išėjus ji ilgesingai žiūri pro langą matydama jį nutolstantį.

 

– Atleisk man, nenorėjau įskaudinti, bet tik skaudinti ir tesugebu – liūdnai pasako tolstančiam vaikinui, žinodama, kad šis tikrai negirdi…

 

Stiprus vidinis skausmas priverčia atsiklaupti. Dieve, jei tu esi… Ir jei tai, ką Natanielis pasakojo, yra tiesa, man labai gaila, kad mirei už mane… Nenusipelniau to, esu visiška paleistuvė ir nusipelniau bausmės. Šią akimirką aš gailiuosi to, ką padariau vakar. Man labai gėda. Atleisk man. Pasiduodu… Ir atsiduodu. Tau vienam, Viešpatie, nors tavęs ir nepažįstu. Šįkart neišgirsta nieko. Kurį laiką pagulėjusi ir tyliai paverkusi, gailėdama labiau Natanielio negu savęs pagaliau paima telefoną. Žino, kad turėtų paskambinti tėvams ir pasakyti, kad jai viskas gerai, bet labiausiai dabar norėtų pasikalbėti su globėja. Pasisakyti kokią kvailystę padarė, išsiverkti. Paskambink tėvams, tada paskambink Izabelei. Vėl pasigirsta tylus, ramus balsas. Abigailė jaudinasi prieš skambindama mamai, žino, kad ji kategoriškai prieš alkoholio vartojimą ir galimai apšauks Abigailę. Apšauks tai apšauks, žinau, kad prisidirbau… Pirštai dreba ir rodos vėl pradeda pykinti. Ir neaišku ar dėl jaudulio ir kaltės, ar nuo alkoholio. Galvoje vėl apsigyvena kinai su savo savo skalbimo mašinomis. Vėl pasijunta kaip paauglė. Jaučiasi nuvylusi tėvus ir sesę, kuriai ji buvo lyg pavyzdys. Ir ji tikrai nenorėtų, kad Gabrielė iškrėstų ką nors panašaus. Miegoti su žmogumi, kuris jai nuoširdžiai jaučia šiltus jausmus ir tada jį išvaryti. Kaip taip galima? Susimąsto, ar Natanielis iš tikrųjų ją myli, ar tuo bučiniu ir prisipažinimu norėjo, kad ji pasijaustų blogai?

 

Mama atsiliepia po trijų signalų. Balsas ramus, jokių pykčio požymių. Turbūt vėl prisigalvojo. Oi tie kinai, neduoda ramybės.

 

– Labas, tikiuosi, labai nepykstate, kad vakar negrįžau namo. Man viskas gerai… Tik nenorėjau grįžti išgėrusi…

– Nepykstame, tik labai jaudinomės. Tu nenorėjai grįžti išgėrusi, o aš iš viso nenoriu, kad gertum. Tavo močiutė turėjo priklausomybę ir ta priklausomybė ją įveikė. Nenoriu, kad tau taip pat nutiktų. Nenoriu prarasti tavęs dėl alkoholio.

– Nenutiks. Nesu visiška beprotė. Vakar kiek padauginau. Miegojau savo bute… Tiesa, ne viena. Bet pažįstu tą vaikiną.

– O kaip grįžai?

– Išsikviečiau Bolt. Girta juk nevairuosiu.

– Grįžk namo, pasikalbėsim. Ir nebijok. Mes tau tik gero norime, jaudinamės dėl tavęs. Nebarsim, tikrai.

– Grįšiu po kokių trijų valandų.

 

Baigusi pokalbį su mama nedvejodama skambina Izabelei. Ši atsiliepia iš karto. Tarsi būtų laukusi globotinės skambučio.

 

– Sveika. Ar viskas gerai? – susirūpinusi pasiteirauja.

– Ne, ne visai. Gal gali atvažiuoti. Į mano butą. Labai reikia pasikalbėti. Padariau kai ką dėl ko dabar gailiuosi.

– Žinoma. Būsiu už dešimties minučių. Galėsi man išsipasakoti. Ir išsiverkti jei tik norisi.

– Norėčiau ir pasimelsti…

– Tu? Pasimelsti? Vos nuo kėdės nenukritau nuo tokio prašymo. Gerai. Ruošiuosi. Lauk manęs.

 

Laukdama draugės Abigailė tiesiog sėdi ant lovos ir žiūri į vieną tašką. Išoriškai neverkia, bet viduje nežino, kur dėtis iš skausmo. Niekada dar taip blogai nesijautė po vienos nakties su vyru. Jai tai visada buvo įprasta ir savaime suprantama, bet dabar yra kitaip. Širdis daužosi, bet galva jau mažiau skauda. Izabelė atėjusi iš karto supranta, kad Abigailė neseniai išsiblaiviusi. Bet ar tikrai? Kaip išsiblaivyti nuo jausmų? Kaip dabar pažiūrės Natanieliui į akis jei vos drįsta pažvelgti į akis Izabelei? Draugė be žodžių apkabina Abigailę ir leidžia jai išsiverkti. Galiausiai nurimsta kaip nurimdavo būdama visai vaikas senelio glėbyje. Kai jau pajunta galinti kalbėti, išpasakoja viską, kas nutiko po susirinkimo. Apie pasisėdėjimą šokoladinėje, bare ir galiausiai kaip jie atsirado Abigailės bute, o ryte išgyventą kaltę, gėdą ir atgailą ant kelių. Ji neįvardijo to kaip atgailos, bet prasitarė išsakiusi Dievui kaip gailisi ir jaučiasi neverta Jo atleidimo. Papasakojo kaip girta ginčijosi su kaimyne už sienos ir išvadino kaimynę davatka, jos grasinimus iškviesti policiją. Galiausiai prasitarė, kaip skaudu jai buvo matyti, Natanielį verkiantį ir pripažįstanti, kad yra įskaudintas.

 

– Prieš išeidamas jis pasakė man, kad myli ir pabučiavo į lūpas. Atrodo dar vakar buvome svetimi, jis bijojo prie manęs prisiliesti, laikėsi atstumo, o dabar…  Įdomu ar tikrai jis mane myli, ar tik norėjo išprovokuoti, kad ką nors pajusčiau?

– Natanielis tikrai taip neprovokuoja. Aš jį puikiai pažįstu. Esu jo pusseserė, bet esame artimi kaip tikri brolis ir sesė. Jis geras vyras. Aišku, girti visi pridaro nesąmonių. Natanielis nėra šventasis, nors ir norėjo nesimylėti su moterimi iki santuokos, bet jis toks pat žmogus kaip ir tu. Ne geresnis ir ne blogesnis. Bet jei sakė, kad myli, vadinasi taip ir yra. Savo ir kitų jausmais jis tikrai nežaidžia.

– Kaip jis gali mane mylėti, kai aš pati savęs nemyliu? Kai esu tokia paleistuvė ir visus skaudinu.  Skaudinti kitus man tarsi į kraują įaugę. Tai viskas, ką sugebu. Labiausiai įskaudinau jį, žinoma. Rodau blogą pavyzdį sesei. Nuviliu tėvus. Kas iš tų puikių rezultatų universitete, paaukštinimo darbe ir uždirbamų pinigų. Visa tai tuštybė, kad palaikyti gerą savęs įvaizdį. Skųsdavausi, kad tėvai darboholikai, dabar pati elgiuosi panašiai. Kad tik atrodyčiau gera ir verta pagarbos. Tikra veidmainė. Jaučiuosi lyg būčiau jį išprievartavusi. Tai aš jį gundžiau. Taip begėdiškai lipau jam ant kelių ir prašiau, kad važiuotų su manimi. Aš dėl visko kalta. Sugundžiau ir nusitempiau su savimi į pragarą. Suvariau peilį jam į širdį ir palikau. O skauda abiems. Turbūt esu blogesnė už patį šėtoną. Aš jau prieš tai žinojau, kad tai jį įskaudintų. Tai ne, vistiek šokau į lovą…

– Mieloji… Leisk Dievui ir žmonėms tave mylėti. Tada pamilsi save, išmoksi ir kitus mylėti. Dievas mato, kad atgailauji. Jis keičia tave iš vidaus, o tai skausminga. Labai skausminga. Bet reikalinga tavo augimui ir sveikimui. Mes visi šiek tiek veidmainiai jei atvirai.

– Gal gali mane parvežti namo, pas tėvus, dar nelabai galiu vairuoti. Dabar turėsiu daryti devintą žingsnį, tiesa, ne oficialiai. Bet juk turėsiu viską ištaisyti.

– Žinoma. Parvešiu. O apie devintą žingsnį pakalbėsime vėliau.

 

Mašinoje Abigailė nekalba, tik bukai žiūri pro langą. Praėjusios nakties vaizdai vis iškyla atmintyje. Atrodo vėl pajunta jo lūpas ant savųjų. Fone groja šlovinimo muzika ir nuo jos atrodo skausmas dar stipresnis. Izabelė pasimeldžia ir maldoje paprašo Dievo, kad atleistų Abigailei ir Natanieliui. Visi supranta, kad nusidėjo abu, tad kaltinti vien Abigailę – neteisinga. Galiausia abi atlieka trečią žingsnį. Abigailė priima Dievą į savo širdį ir gyvenimą. Prie namų padėkoja už pavėžėjimą ir pirmą kartą šiandien nusišypso. Niekas kitas taip širdies nepalies. Tėvai pasitinka dukrą be jokio pykčio, nors vidinis kritikas bando mamos balsu įkišti kaltinimą „pasileidėlė“. Tėtis net apkabina Abigailę, tada iš savo kambario atskuba Gabrielė ir prisijungia prie apsikabino. Mama pataiso arbatos ir nepertraukdama leidžia dukrai išsipasakoti. Pasinaudodama tuo ramiai išsako ir visas nuoskaudas susikaupusias per tuos metus. Įvyksta susitaikymas.

 

– Ir paskutinė naujiena – šiandien aš priėmiau Dievą į savo gyvenimą. Mašinoje. Suprantate, įtikėjau… O namie, atsiklaupusi, gailėdama tiek savęs tiek Natanielio pasakiau Dievui, kad pasiduodu ir atsiduodu.

– Mieloji, nė nenumanai kiek, mes abu už tave meldėmės – susigraudina tėtis.

– Ačiū. Ar galiu dabar truputį pabūti viena? Prastai jaučiuosi, noriu pamiegoti…

– Žinoma. Pailsėk.

 

Greitai parašo Izabelei žinutę, vieną žodį – įtikėjau… ir palieka telefoną svetainėje. Ji iš tikrųjų užsnūsta. Prabunda po poros valandų ir jau geresnės nuotaikos. Visą savaitę palaiko ryšį su Izabele, bet su Natanieliu – jokio kontakto. Jis turbūt supranta, kad reikia duoti Abigailei erdvės. Vėl ateina penktadienis. Atrodytų niekuo nesiskiriantis nuo kitų, bet Abigailė ateina jau perkeista. Su nauja širdimi. Natanielis neįprastai tylus, bet pykčio ženklų nerodo. Nutaiko progą kai jis kiek atsiskyręs nuo kitų grupės narių ir prieina prie jo atsiprašymui, kaip ji pati sau įvardijo – neformaliam devintam žingsniui.

 

– Natanieli, žinau, kad po savaitės tai mažai ką reiškia, bet… Žinau kaip tave įskaudinau. Skaudėjo ir man. Kai sakiau, kad tai kas įvyko nieko nereiškia, klydau. Tai buvo labai reikšminga.  Aš įtikėjau, susitaikiau su tėvais, buvau iš tikrųjų išklausyta. Ką galiu padaryti, kad nors kiek pagerinčiau situacija? Nė nenutuoki kaip man buvo skaudu matyti tave verkiantį… Nors suprasiu jei neatleisi man. – viską pasako ramiai, nors ir  jausdamasi nejaukiau, žiūrėdama jam į akis, o nuo kaltės jausmo suskausta pilvą. – Jaučiuosi lyg būčiau tave išprievartavusi – pripažįsta.

– Aš tau jau seniai atleidau. Pačią pirmą dieną, kai grįžau namo. Pasimeldžiau už tave, atgailavau, nes ir pats elgiausi ne pagal jo valią… Nors ir skaudėjo, buvo sunku melstis. Negalėjau suprasti, kodėl taip pasielgei, bet supratęs kiek daug man Kristuje atleista pasirinkau atleisti tau. Tu neišprievartavai manęs, bet sugundei savo žavesiu. – tai išgirdusi Abigailė nurausta. – Ar galėtum su manimi nueiti į tikrą pasimatymą? Iš karto po susirinkimo. Nes kai sakiau, kad myliu tave, aš nemelavau…

– Gerai. Nueisiu su tavimi į pasimatymą, o kitą savaitę norėčiau, kad ateitum pas mane Padėkos Dienos vakarienei. Tėvai labai susidomėjo tavimi.

– Sutarta. – vaikinas nuoširdžiai nusišypso ir tai sušildo jos širdį.

25 gruodžio naktys 1 dalis

-Netikėtumai

1.

 

Sako, visi gražūs vyrai – arba gėjai, arba užimti. Man nereikia svarstyti, kuriai kategorijai priklauso gatve link manęs žingsniuojantis simpatiškas tamsiaplaukis. Stebiu jo tvirtą kūno sudėjimą, jo veidą ir tas dvi duobutes skruostuose, išryškėjančias jam besišypsant dešimčia metų už jį jaunesnei blondinei, įsikibusiai jam į parankę.

Bėda ne tame, kad jis užimtas. Bėda ta, kad tai mano vyras.

Na, gerai, mano buvęs vyras.

Mūsų žvilgsniams susitikus, duobutės Adomo skruostuose dingsta. Sunku pripažinti, bet jį pamačius man vis dar suspurda širdis. Na, tarkim, dėl to, jog man visuomet patiko vyrai, turintys gerą skonį. O šitas vyras tikrai mokėjo rengtis – samanų žalumo paltas, puikiai derantis prie rudų akių, tamsus megztinis aukštu kaklu ir džinsai. Žaviai pašiaušti plaukai ir madinga barzdelė, kurios sukeltą dilgčiojimą ant savo odos vis dar puikiai pamenu.

Nusipurtau mesdama iš galvos nostalgiškas mintis ir primenu sau, kodėl prieš trejus metus iširo mūsų santuoka. Ji ne tik neatlaikė išbandymų, auginant vaiką su specialiaisiais poreikiais (še tau ir  „varge ir skausme“). Didžiausias dūris į nugarą buvo jo neištikimybė.

Priėjęs arčiau Adomas skubiai įvertina mano išvaizdą. Jo akyse plyksteli nuostaba – juk dažniausiai šeštadienį tenoriu praleisti tyloje ir ramybėje, nesijausti kažkam gyvybiškai reikalinga ir visą dieną drybsoti su knyga lovoje. Tačiau šiandien savo rudus plaukus kiek pasigarbanojau, paryškinau mėlynas akis ir apsivilkau elegantišką paltuką bei ilgus aulinukus.

– Labutis, Monika, atsiprašom, kad vėluojame, – saldžiai ištaria Austėja ir paleidusi Adomo ranką apkabina mane. – Puikiai atrodai!

– Dėkoju, – atsakau muistydamasi. Nors šita moteris ir neišskyrė mūsų šeimos, jos lipšnumas mane visuomet erzina.

Adomas pasisveikina linktelėjimu. Nusukęs akis į Matuką, liūdnai šypteli. Jis stovi man už nugaros, pasisukęs į parduotuvės vitriną su triukšmą slopinančiomis ausinėmis. Vaiko dėmesį prikaustė traukinukas, besivažinėjantis aplink Kalėdinėmis girliandomis išpuoštą eglutę.

– Liaaabas, Matai, – sučiauška blondinė, pritūpusi prie mano sūnaus. – Koks tu glazutis! Visai kaip tavo tėtis!

Nesusilaikiusi užverčiu akis. Dieve, jei jis autistiškas vaikas, nereiškia, kad su juo reikia bendrauti kaip su kvaileliu. Neįsivaizduoju, kaip toks protingas vyras kaip Adomas išsirinko tokią… tuštutę. Nors ko aš čia spėlioju – krūtys vietoje, stangri oda, ilgi, spindintys plaukai. Figūra irgi dešimt iš dešimt. Atrodo tokia saldutė-gražutė, kad net paliesti baisu. Žiū, dar imsi ir ištepsi netyčia.

– Austėja, jam jau šešeri, ne dveji, – nusijuokęs mandagiai paaiškina Adomas ir kreipiasi į sūnų: – Pasiruošęs, drauguži?

– Palauk, jis skaičiuoja, kol traukinukas apsuks dešimt ratų. – Parodau į Mato užlenktus pirštukus. – Liko septyni.

Abu žinome, kas bus, jei jį nutrauksime. Nė vienas nesame pasirengę isterijai Senamiesčio viduryje, juolab – šita ilgakojė, nė truputėlio nenusimananti apie vaikų auklėjimą. Juolab, nesu nusiteikusi klausytis iki kaulo įgrisusių praeivių komentarų apie „beržinę košę“.

– Na, tai netrukdysiu, mažuti, – nusišypso Austėja ryškiai raudonomis lūpomis ir atsitraukusi nuo Mato ima labai demonstratyviai taisytis ant veido užkritusius plaukus.

Mano žvilgsnis susminga jai į pirštą. Keletą kartų sumirksiu. Skrandis apsiverčia suvokus, kad tai – sužadėtuvių žiedas.

Prisiverčiu atitraukti akis nuo jos rankos ir klausiamai pažvelgiu į Adomą.

Adomas gūžteli ir kaltai nusišypso.

– Jūs?.. Tu?.. Sv..sveikinu? – sakau nustėrusi ir instinktyviai grėbiuosi šalikėlio, lyg tai padėtų nuraminti sopulį už krūtinkaulio.

– Oi, šitas? – apsimestinai abejingai tarsteli Austėja ir koketiškai nusijuokia, tarsi ką tik nekišo man savo žiedo į veidą. – Ačiū! – sukikena ir prigludusi prie Adomo pavelia jam plaukus. Tikiuosi, savo ilgais nagais grybštelėjo jam į skalpą. – Viskas įvyko taip greitai.

– Greitai, – murmteliu. – K-kada vestuvės? – Krenkšteliu, mėgindama pravalyti gerklę.

Adomas išsižioja atsakyti, bet jį aplenkia Austėja:

– Jau per šias Kalėdas!

Mano buvęs vyras žiūri į mane pro savo tamsias, tankias blakstienas, tarsi lauktų pritarimo.

Šias Kalėdas? Už trisdešimt dienų? – perklausiu ir nevalingai dirsteliu jai į pilvą.

Nusekęs mano žvilgsnį, Adomas puola teisintis:

– Austėjos sesuo kaip tik parvažiuoja iš Australijos. Pagalvojom, kodėl gi ne? Šventinis metas, visi kaip tik grįžta namo.

– Na, taip… – linkteliu vos išspaudusi iš savęs atsakymą. Turbūt reikėtų pasakyti ką nors panašaus į „džiaugiuosi už jus“, bet smagesni žodžiai užstrigo gerklėje. Dingo noras kažkur eiti, tenoriu pasiimti Matuką toliau nuo šitos išsipusčiusios blondinės, keliauti namo ir kristi į pagalves.

Bet negaliu sujaukti Mato rutinos. Šeštadieniais Adomas veda jį į privačias plaukimo pamokas. Ir tai vienintelė diena, kai tėtis mato sūnų. Kai skyrėmės, Adomas norėjo, kad Matukas gyventų savaitę pas jį, savaitę pas mane. Tačiau Matas sunkiai pakelia aplinkos pokyčius, be to, mudu kasdien atliekame ABA[1] terapijos pratimus. Todėl šeštadienis man tapo savotiška poilsio diena. Vienintelis nepatogumas – Adomas nakvodavo mūsų namuose.

Mano mintis išblaško ranka ant peties. Staigiai atsisuku ir savo nuostabai esu paskandinama vyriškame glėbyje.

– Labas, Monika, – sveikinasi Rimas, apie kurį buvau visai pamiršusi ir pakšteli man į žandą.

– O, na, sveikas, – sumurmu paleista ant žemės. Vyrukas aukštesnis nei pamenu.

Adomas rūsčiai spokso tai į mane, tai į Rimantą.

– Rimas? Tikrai? – klausia jis priekaištaujančiu tonu.

O varge… Jei Adomas su savo vištele nebūtų pavėlavęs, dabar nereikėtų aiškintis, kodėl susitinku su jo buvusiu geriausiu draugu, ex verslo partneriu, įsteigusiu konkurencinę statybų inžinerijos įmonę.

– Mudu tiesiog… – noriu pasakyti, kad Rimas pakvietė mane išgerti kavos. O kadangi aš jau šimtmetį nebuvau niekur išėjusi su vyriška kompanija, man tai pasirodė puiki mintis. Darbas mokykloje, choro repeticijos, Mato terapijos ir įgrisusi rutina namuose, kuri taip reikalinga sūnui, verčia jaustis, kad dirbu 18 valandų per parą.

Tačiau Rimas neleidžia man pabaigti sakinio:

– Mes susitikinėjame. Nepyk, bičiuli, juk visada sakiau, kad mielai perimsiu tavo žmoną, jei kada prisidirbsi, – sako su kreiva šypsenėle veide.

Mano žandikaulis atvimpa, Adomo kūnas įsitempia, Austėja kosteli laukdama, kol jai kas nors pristatys Rimą.

– Rimantas, Monikos vaikinas, – taria Rimas nepajudinęs nė raumenuko veide.

– Ką gi, lygiosios, ­– atrėžia Adomas, dirstelėjęs į mane ir perspėdamas kreipiasi į Rimą: – Būk atsargus su mano sūnumi.

– Nesijaudink, bičiuli, man nereikia vadovėlio, kaip bendrauti su Matu. Jis pakankamai gerai mane pažįsta.

Išpylus karščiui, imu sagstytis paltuką. Man reikia prisėsti.

– Mama, – kreipiasi Matas ir aš akimirksniu perkeliu visą dėmesį į vaiką. Jis žiūri į mane, tarsi sakytų, jog jau pasirengęs eiti su tėčiu. Jis daug nekalba, tad išmokau suprasti jo žvilgsnius, kūno kalbą.

– Pasiruošęs eiti? – įgarsinu jo mintis ir Matas linkteli.

Adomas porą kartų krenkšteli, meta pagiežingą žvilgsnį Rimui ir tvardydamasis giliai įkvepia.

– Einam, Matai, – taria jis ramiu balsu, pritūpęs prie Mato. Įdomu tai, kad auginant lengvai susierzinantį vaiką, pats išmoksti labiau valdyti savo pyktį. Nustembu, nes anksčiau jam tai sekėsi prasčiau. – Treneris jau laukia mūsų.

– Džiaugiuosi už tave, – suokalbiai sušnibžda Austėja, nužvelgdama Rimantą nuo galvos iki kojų. – Gero pasimatymo! – Ji vėl įsikimba Adomui į parankę ir nukulkši Kalėdų žibintais išpuošta gatve.

Pasisuku į Rimą ir įsmeigiu akis į jo prasikaltusį veidą, laukdama paaiškinimo. Jis nusibraukia savo pusilgius, aplink veidą bangomis sukritusius plaukus atgal.

– Gal pirma galiu pavaišinti tave kava? – klausia prikandęs putloką apatinę lūpą ir atlenkia odinės striukės apykaklę. – Lauke šaltoka.

Grįžtant prie gražių vyrų temos, šis šviesiaplaukis priklauso šviežiai išsiskyrusiųjų viengungių kategorijai. Pilkšvos akys, tankūs antakiai, platus, pabrėžtas žandikaulis. Ir kalta šypsena, laukiant mano atsakymo.

Na, būtų gaila, kad mano pastangos vėl pasiversti dailia moterimi nueitų perniek. Seniai nesijaučiau taip gerai, žvelgdama į savo atvaizdą veidrodyje. O kai moteris jaučiasi graži, nuodėmė nepasirodyti pasauliui. Net jei tai tik maža kavinukė senamiesčio centre.

– Gerai.  Bet žiūrėk, kad paaiškinimas būtų to vertas, – pagrasinu jam pirštu.

Rimantas iškelia ranką ir žavingai nusišypsojęs nykščiu nusibraižo kryžiuką ant krūtinės:

– Pažadu.

 

– Atidarius kavinės duris, į veidus plūsteli šilto oro gūsis. Trukteliu į save šviežiai maltos kavos ir kepamų bandelių aromato. Fone skambanti Kalėdinė muzika susilieja su ramiais lankytojų pašnekesiais. Dieve, kaip gera jaustis žmogumi. Galbūt kažkam apsilankymas kavinėje atrodo eilinis įvykis, tačiau man tai prilygsta šventei. Juolab, ir draugių nelikę, su kuriomis galėčiau išeiti kavos… Kai augini kitokį vaiką, draugų ratas gerokai apmažėja.

Greičiausiai todėl iš dalies ir sutikau su Rimanto pasiūlymu kartu išgerti kavos. Girdėjau, kad jis neseniai išsiskyrė ir gana sunkiai išgyvena skyrybas. Iš patirties žinau, kad po skyrybų ne visada yra su kuo pasikalbėti, nes kartais nė nežinai, kas tavo draugai, kas – buvusiojo. Tad senos draugystės vardan ryžausi šiai avantiūrai.

Rimantas padeda man nusivilkti paltą ir pakabina jį šalimais. Priėjus padavėjui užsisakau didžiulį lãtės kavos su karameliniu sirupu  puoduką  ir kruasaną. Rimantas paprašo dvigubo espreso.

– Na, tai klausau. – Atsilošiu į kėdės atkaltę ir sukryžiuoju rankas ant krūtinės.

– Buvau kitoje gatvės pusėje, viską girdėjau, – atsako Rimantas ir užjaučiamai į mane pažvelgia.

Mano rankos nusvyra, atsidūstu ir nusuku akis į langą.

– Atleisk, pasielgiau neapgalvotai. Tiesiog jei mano ex būtų taip pareiškusi… – Rimantas trūkteli pečiais.

– Būtum norėjęs jai įgelti, – pabaigiu jo mintį.

Jis kreivai šypteli ir palinkčioja. Krypteliu galvą į šoną ir pažvelgusi į jį lengvai nusijuokiu.

– Na, turiu pripažinti, jog po žinios apie sužadėtuves, gal ir buvo šiek tiek malonu pamatyti ištįsusį Adomo veidą.

Rimantas atsipalaiduoja ir nusijuokia kartu. Kai padavėjas atnešęs mūsų užsakymą nueina, Rimas papasakoja, kodėl nutrūko jo vos metus trukusi santuoka – jo žmona gavo darbo pasiūlymą užsienyje ir išvyko, pasirinkusi karjerą vietoje meilės.

– Man labai gaila, – sakau.

– Na, šiaip ar taip, iš mūsų nebūtų išėję nieko gero. Buvom per daug skirtingi. – Jis liūdnai šypteli. – Bet tu ir Adomas… Atrodėte sutverti vienas kitam.

– Ach, nepradėk… – papurtau galvą ir sriūbteliu kavos.

– Jei teisingai girdėjau, jis mėgino tave susigrąžinti bent dvejus metus po skyrybų?

– Taip, bet turiu puikų pavyzdį, ką padaro neištikimybė šeimai. Nors mano mama ir atleido tėvui, visuomet jam tai prikaišiojo, paversdama mūsų visų gyvenimą nepakenčiamu. Iš linksmo, optimistiško vyro mano tėtis tapo gaižiu seniu. – Nutylu ir po akimirkos ilgesingai atsidususi pridedu: – Tad gal ir gerai, kad Adomas juda į priekį…

– Juk pati tuo netiki.

– Na taip, nėra lengva priimti, kad jis netrukus sukurs šeimą. – Viduje vėl kažkas trūkteli apie tai pagalvojus. Mano balsas prikimsta. Atsikrenkštusi tęsiu: – Nenorėjau mums tokio paties likimo. Bijau tapti savo mama. Galbūt, jei ji nebūtų priėmusi tėčio atgal, abu būtų radę antras puses ir nugyvenę laimingą gyvenimą.

– Na, Adomas jau tuo kaip ir pasirūpino. O tu?

Nusijuokiu.

– Juokauji? Aš nė neturiu laiko pasimatymams. Tuo labiau, kam reikalinga išsiskyrusi 32 metų moteris, auginanti ypatingų poreikių turintį vaiką?

– Nesakyk taip, – Rimantas papurto galvą ir akimirką tyli, nykščiu vedžiodamas palei puodelio kraštą. Jis įkvepia ir pakelia į mane savo pilkas akis. – Monika, ar žinai, kodėl iširo mūsų su Adomu draugystė?

– Nes tu pavogei jo idėjas ir įgyvendinai jas savo įmonėje?

Rimas liūdnai nusijuokia.

– Nesistebiu, kad jis tau taip pasakė. Pats būčiau sakęs kažką panašaus.

Susiraukiu, tikėdamasi paaiškinimo. Rimas nuleidžia galvą, atsikvėpia, tuomet vėl pažvelgia į mane.

– Nes įsimylėjau savo geriausio draugo žmoną.

Mano burna prasižioja. Lyg ir ketinu kažką atsakyti, tačiau nė nežinau ką.

– Skani čia kava, – išberiu vengdama jo žvilgsnio ir taip staigiai atsistoju, kad puodeliai ant stalo subarška. – Ačiū, buvo, hm… įdomu

Pastvėrusi rankinę ieškau piniginės, tačiau toji, matyt, bus pradingusi šitoje bedugnėje, vadinamoje moterišku rankinuku. Stuburu ima bėgti prakaito lašeliai. Maloni šiluma staiga virto beprotiška kaitra.

– Monika…

– Man viskas gerai, – atsakau pagaliau suradusi piniginę ir padedu ant stalo dešimt eurų.

Rimas persibraukia plaukus ranka.

– Prašau, prisėsk.

– Atsiprašau, bet turiu reikalų. Šiandien penktą choro repeticija. Žinai, prieš šventes tenka ruoštis koncertams, pažadėjau vaikams, kad iki Kalėdinio koncerto susitiksime ir šeštadieniais, – malu vilkdamasi paltą. – Taigi, – tarsi apgailestaudama atsidūstu, – turiu skubėti.

– Leisk bent palydėti tave, – sako stodamasis ir numeta ant stalo dar vieną dešimtinę.

– Dėkui, mano mašina netoliese.

Stumtelėjusi duris, pilnais plaučiais įkvepiu šalto, gaivinančio oro. Pražingsniavus kelias gatveles, prakaito išmuštas kūnas ima vėsti. Stipriau susisiaučiu į paltą ir pasiekusi automobilį, šmurkšteliu vidun.

Ar visata nusprendė šiandien užpilti mane netikėtumų lietumi? Nė nespėjau suvokti fakto, kad mano buvęs vyras ketina sukurti naują šeimą. Galbūt jiedu turės vaikų. Sveikų vaikų…

Papurtau galvą, stengdamasi nesileisti į tą emocijų jūrą, kurią kelia ši mintis ir užvedusi variklį atsisuku šilumą.

Nė nežinau, kaip reaguoti į Rimanto prisipažinimą. Jaučiuosi sumišusi, pasipiktinusi ir… viltinga?..

Neslėpsiu, pasiilgau šilumos, prisilietimų, bučinių. Galų gale, pasiilgau sekso. Jaučiuosi vieniša. Noriu būti apkabinta prieš miegą, jausti raminantį kvėpavimą šalia, pabusti saugiame, vyriškame glėbyje… Bet mano gyvenime nėra laiko pasimatymams. Dirbu muzikos mokytoja iki pietų, nes Matukas darželyje greitai pavargsta. Po darbo lekiu apsipirkti, visuomet viena. Parduotuvė Matui yra tiesiog dirgiklių kratinys. Mes, neurotipiniai žmonės (arba dar kitaip liaudyje vadinami „normalūs“), daugelį dirgiklių galime blokuoti, tačiau Matukas – ne. Vienu metu jis jaučia viską: išsipešusį rūbo siūlelį palei kaklą, besikeičiančius kvapus, blykčiojančias šviesas, jo ausies būgnelį nuolatos dirgina muzika, praeivių balsai ar kiti garsai. Perkrauta nervų sistema lygu pykčio priepuoliams parduotuvės viduryje. Tokio vaiko negaliu tiesiog paimti ir palikti senelių priežiūrai, prieš tai jo tam neparuošusi (o kartu ir senelių). Visą laiką, išskyrus šeštadienius, skiriu Matui. Kaip į tokią dienotvarkę galėčiau įtraukti vyrą? Aš nė jo ieškoti neturiu laiko.

O štai Rimas ėmė ir pats atsirado. Bet juk negaliu imti ir susitikinėti su savo buvusio vyro priešu?

Ar galiu?..

O dieve, aš tikra kvailelė. Staiga mane aplanko nušvitimas: juk Adomo ir Rimanto keliai išsiskyrė prieš ketverius metus. Jo meilė jau seniausiai išblėso. Greičiausiai, jis tenorėjo papasakoti, kas iš tiesų tarp jų įvyko. Na, žinoma, kaip aš apie tai nepagalvojau?

Mano žandus vėl išpila karštis. Panardinu veidą delnuose ir tuoj krūpteliu, išgasdinta beldimo į langą. Rimantas klausiamai žvelgia į mane. Atsidūstu ir nuleidžiu langą.

– Rimai, man taip gėda, – sakau. – Atsiprašau, kad pabėgau, turėjau išklausyti iki galo. Tiesiog per daug šokiruojančių žinių per dieną.

Rimas pasitrina sprandą.

– Ir tu atleisk, pasielgiau kiek spontaniškai. Galėjau bent jau palaukti, kol išgersi kavą, – nusijuokia jis.

– Tikrai, tokia skani buvo, – pritariu juokdamasi.

– .. Gal susitikime ir kitą šeštadienį? – klausia mindžikuodamas. Keista, Rimas niekada nesielgė neryžtingai. Kiek jį pamenu, visada buvo drąsus, net kiek akiplėšiškas ir puikiai žinojo, kaip naudotis savo išvaizdos teikiamais privalumais. – Norėčiau, kad sekantį kartą baigtum gerti tą kavą. – Jis nusišypso. Toje putlių lūpų šypsenoje yra kažkas, kam nesugebu atsispirti.

– Bet, prašau, be jokių šokiruojančių žinių.

 

Vakare palydėjusi paskutinę mokinę, užrakinu kabineto duris. Mokykloje neįprastai tamsu ir tylu, koridoriuose girdėti tik mano aulinukų kaukšėjimas. Didžiulis skaitmeninis laikrodis foje rodo truputį po septynių. Matukas gulasi aštuntą, tad nusprendžiu užsukti į prekybos centrą. Nenoriu susitikti akis į akį su Adomu. Paguldęs Matą, jis nueina į savo kambarį ir ten praleidžia likusį vakarą. Tokiame dideliame penkių kambarių name nė nesusitinkame iki pat ryto.

Svarstau, kaip viskas pasikeis, kai Austėja taps jo žmona? Ar ji nepriekaištaus jam, kad jis moka už namą, kuriame gyvena jo buvusi žmona su vaiku? Kad alimentų jis visada persiunčia dvigubai daugiau? Ar gimus jų vaikams, Adomas vis dar lankys savo sūnų kiekvieną šeštadienį ir prieš miegą pasakos apie naujausius inžinerinius išradimus?.. Taip galvodama klaidžioju po parduotuves iki pat devynių, tad namo grįžtu tik apie pusę dešimtos. Pasitrinu aulinukų kiek nuspaustas kojas ir tvarkingai pasidedu juos į spintelę. Ketinu eiti tiesiai į vonią, tačiau mano akį patraukia svetainėje deganti blanki šviesa. Truputėlį padelsiu ir kyštelėjusi nosį į svetainę staigiai įkvėpiu.

Ant sofos miega Adomas, nusimetęs nuo savęs marškinėlius. Mirguliuojanti šviesa nuo televizoriaus ekrano apšviečia jo raumenukais nusėtą torsą, užsibaigiantį viliojančia V forma žemiau džinsų juosmens. Atsirėmusi į staktą, stebiu tą nedidelį plaukų ruoželį ant jo pilvo, vedantį žemyn ir sulaikau kvapą. Pamenu, kaip vakarais susirangydavome ant šitos sofos, kaip priglusdavau prie savo mėgstamos vietelės tarp jo peties ir galvos. Kaip jis tyliai suurgzdavo man į plaukus, mano rankai slystant jo stangriu pilvu žemyn už trumpikių juosmens. Pamenu, kaip jis sunerdavo mūsų pirštus besimylint. Nejučia nusišypsau prisiminusi, jog daugumą filmų turėdavome žiūrėti iš naujo, nes užplūdus aistrai nė vieno taip ir nebaigdavome žiūrėti.

Bet taip buvo iki gimstant Matui. Beviltiškai atsidūstu ir, atsisėdusi ant fotelio šalimais, trumpam užmerkiu akis. Noriu nors akimirkai apsimesti, kad esame normali šeima. Kad grįžau vėlai iš koncerto, Adomas paguldė Matą ir užmigo ant sofos laukdamas manęs. Nė nepajuntu, kaip kūnas apsunksta ir viską aplink užtraukia migla.

Staiga pabundu pajutusi, kaip Adomo kojos remiasi man į kelius. Atmerkiu akis. Jis stovi įsirėmęs delnais į fotelio ranktūrius abipus manęs. Nuo jo pusnuogio kūno sklinda švelnus muskuso kvapas.

– Monika… – taria Adomas giliu balsu, kuris nukeliauja mano krūtine iki pat papilvės. Jo veidas vos per porą centimetrų nuo manojo.

 

2.

 

– Monika. Monika? Pabusk. – Pajuntu švelnų purtymą ir pramerkiu akis. Adomas stovi pusnuogis, palinkęs virš manęs. – Tu sėdi ant mano marškinėlių.

Staigiai nusuku akis nuo jo kūno ir pasikeliu.

– O, na, taip, atleisk, – sušnabždu pasimetusi.

– Ką tu čia veiki? – klausia pritildęs balsą ir vilkdamasis marškinėlius. – Dabar pirma nakties.

Nervingai pasitaisau suknelės apykaklę.

– Aš… ėjau pro šalį. Patraukė įdomi laida, tai prisėdau trumpam. – Nuryju seiles. – Matyt, prisnūdau.

– Hm, – numykia Adomas ir atsisėdęs ant sofos atsidaro skardinę „Colos“. – Tai kaip pasimatymas? – klausia su lengva pašaipėle balse, tad kuo svajingiau nusišypsau ir atsakau:

– Puikiai.

Adomas dedasi abejingu, bet jį išduoda nežymiai atsikišęs smakras ir perkreiptos lūpos. Jis pasiima pultelį ir ima junginėti kanalus.

– Tai tu ir Rimas? Gal nori man ką nors paaiškinti?

– Esu išsiskyrusi moteris, nesuprantu, kodėl turėčiau atsiskaitinėti prieš savo buvusį vyrą, permiegojusį su kita.

– Sąžininga, – atkerta ir prikanda žandikaulį. – Tikiuosi nepamiršai, kad moteris jis keičia dažniau nei kojines.

Nežinau, kas man užėjo, bet panūstu jam įgelti:

– Girdėjau. Dar girdėjau, kad jis puikus meilužis, – atsainiai mesteliu ir atsilošiu fotelyje.

„Colos“ skardinė Adomo rankoje trakšteli.

– Puiku, – atkerta ir susiverčia gėrimo likutį į gerklę. Sutraiškęs skardinę, pakyla nuo sofos ir ruošiasi eiti į savo kambarį.

– O tu? Kodėl dar nemiegi? – klausiu.

Adomas sustoja tarpduryje.

– Matas sunkiai užmigo. Likau čia, jei kartais jam manęs prireiktų, nes iš savo kambario jo negirdžiu.

– O, užjaučiu… – išlemenu. Staiga pasijuntu kalta, kad jį erzinau. – Turėjo būti nelengva.

Adomas trūkteli pečiais.

– Na, tu tai patiri dažniau nei kartą per savaitę. Džiaugiuosi, kad nors kartais galiu būti jam naudingas.

Pakeliu į jį akis. Noriu atsakyti, kad džiaugiuosi, jog šeštadieniais jis lieka su mumis. Nors mus skiria kelios sienos, tomis naktimis jaučiuosi mažiau vieniša. Noriu pasakyti, kad mėginau rasti savyje jėgų jam atleisti, bet bijojau, jog niekada negalėsiu pamiršti išdavystės ir sugadinsiu mudviejų gyvenimus.

Tada prisimenu, kad jis netrukus ves kitą moterį ir viskas sudūžta į šipulius. Prisimenu, koks nekantrus jis buvo Matui. Kaip sužinojęs diagnozę nenorėjo to pripažinti, kaltino sistemą, mano auklėjimą, pedagogus. Galbūt, patyliukais, kaltinome vienas kitą… Buvo sunku priimti šią žinią. Kaip patrakusi ieškojau visos įmanomos informacijos – kodėl taip nutiko? Kodėl mums? Ką darėme ne taip? Vėliau, susibendravusi su tokio paties likimo mamomis, supratau, kad švaistau savo energiją, beviltiškai mėgindama sužinoti priežastį, kuri nieko nepakeis. Todėl nusprendžiau savo jėgas skirti stengdamasi padėti sūnui: ėmėme lankytis pas įvairius specialistus, pati išmokau terapijos. Be kita ko, mokiausi atlaikyti piktus komentarus apie savo sūnaus elgesį, kovojau dėl jo teisės būti darželyje, maldavau kitų tėvelių supratingumo. Nes mano sūnus mušasi ne dėl to, kad yra neišauklėtas. Jis mušasi, nes negali išreikšti savęs kalba, nes nesupranta socialinių normų. Niekada jo neteisinau ir stengiausi mokyti taip nesielgti, bet buvo be proto sunku. Kur buvo Adomas, kai mums jo reikėjo?..

Ach, taip – tvarkė kažkokią mergšę.

– Žinoma, ačiū. – Stengiuosi balsu neišsiduoti, kad jaučiuosi užgauta prisiminimų. – Labanakt.

Adomas kurį laiką pastovi, lyg norėtų kažką pasakyti, bet galiausiai palinki saldžių sapnų ir išeina.

Atlošiu galvą į sofos atkaltę ir stipriai užmerkiu akis. Negaliu leisti sau verkti. Tokios prabangos neturiu. Viskas yra gerai, kartoju sau. Man nereikia Adomo. Didžiulių mano pastangų dėka sūnus išmoko komunikuoti paveikslėliais, taria keletą pavienių žodžių. Pykčio priepuolių gerokai sumažėjo. Negaliu suskysti ir pasiduoti emocijoms, nes nebegalėsiu išlaikyti taip puikiai sustyguotos rutinos. Pakilusi nuo sofos giliai įkvėpiu ir iškvėpiu, susitvardau ir einu praustis.

 

Pabundu lygiai šeštą ryto, dar nespėjus suskambėti žadintuvui. Per tiek metų mano kūnas jau priprato keltis pagal laikrodį. Lauke dar tamsu, norėtųsi šiek tiek pagulinėti, bet mėgstu atsikelti truputėlį anksčiau, kad galėčiau tyloje ir ramybėje išgerti puodelį kavos.

Nusileidusi laiptais žemyn į virtuvę, randu ten Adomą, nukrausčiusį stalą įrankiais.

– Išardei mano kavos aparatą? – klausiu nustebusi.

– Mhm, – burbteli susikaupęs ir įstato kažkokią mikroschemą į vietą. – Ekranas sugedo.

Toks jau tas Adomas. Nors žino, kad iš draugės galiu gauti naują su nuolaida, vis tiek bandys sutaisyti senąjį.

– Ačiū, – tarsteliu ir nusisukusi imu ruošti pusryčius Matui. Visada tokius pačius: jogurtas be priedų. Bananinis arba vanilinis. Minkšta duonos riekelė nupjaustytais kraštais. Mėgstamas puodelis su meškiuku.

– Klausyk, aš čia pagalvojau… – sako Adomas man raikant duoną. – Matui sekasi vis geriau, gal galėtume pamėginti į jo rutiną įtraukti daugiau laiko su manimi?

Nuleidžiu peilį.

– Nežinau… nemanau, kad tai gera idėja, – atsakau nepasukusi galvos ir grįžtu prie darbo.

– Vaikui reikėtų daugiau socializuotis. Galėčiau dažniau nusivesti jį į žaidimų aikštelę, ten…

– Žaidimų aikštelę? – nutraukiu jį pasisukusi visu kūnu. – Kur daug triukšmo, vaikų? Jam tikrai nereikia tos papildomos stimuliacijos. Ir tuo labiau nereikia, kad vaikai jį atstumtų.

– Aš jau keletą savaitgalių einu su juo į žaidimų aikštelę. – Adomas susineria rankas ant krūtinės ir pakreipia galvą. – Kol kas sekėsi puikiai.

Nustėrusi spoksau į jį.

Susipažinau su tėvais, auginančiais tokius pat vaikus, – tęsia jis. – Susitinkame šeštadienį po baseino, kai jis būna ramesnis. Jie kartu žaidžia, Monika, – sako pragiedrėjusiu balsu palinkęs į priekį. – Mes žaidžiame kartu. Pagaliau galiu spardyti kamuolį kartu su sūnumi.

– Kodėl man nesakei, kad vedi jį į žaidimų aikštelę?

Adomo žvilgsnis vėl apsiniaukia.

– Tikrai? Ir tik tokia tavo reakcija? Ne „o, wow, jis tikrai žaidžia su kitais?“

– Jei įtrauki į jo rutiną kažką naujo, aš turiu apie tai žinoti!

Adomas tvardydamasis pasitrina veidą delnais.

– Nelaikyk jo taip pririšusi prie savęs, – sako jis. – Juk žinai, kad reikės jį paleisti. Skaičiau daug knygų apie autizmą, Monika. Jis galės gyventi savarankišką gyvenimą, nes yra protingas, gabus vaikas. O ką darysi tu, kai jis išeis iš namų? Kai nebereikės niekuo rūpintis?

– Ar tau nereikia ruoštis vestuvėms? – atkertu. – Numanau, kad turi daug darbo.

Adomas užsimerkia ir giliai įkvėpia.

– Pamėginsime apie tai pasikalbėti kitą savaitę. – Jis uždaro kavos aparato dangtį, prisuka jį ir pastatęs aparatą į vietą, įjungia. – Štai, veikia. Prašom, – sugriežia dantims ir žvilgtelėjęs į laikrodį eina žadinti Mato.

Pusryčiaujame tyloje. Suvokiu praleidusi pro ausis tai, jog Adomas, regis, pagaliau susitaikė su diagnoze. Kai baigiame valgyti, Adomas kartu su Matu sudeda indus į indaplovę. Tuomet atsisveikina ir išeina mestelėjęs į mane nusivylimo kupiną žvilgsnį.

Susisiaučiu į savo minkštą žalsvą chalatą ir nuslenku paskui Matą – jis jau pasirengęs žiūrėti filmukus. Bukai spoksau į televizoriaus ekrane mirguliuojančius Šreko veikėjus ir galvoju apie Adomo žodžius.

Negi mano pasaulis tikrai sukasi tik apie sūnų?.. Kas bus, kai jis paliks namus? Ar mano vienišumo jausmas toliau tik augs?.. Mane apima šiokia tokia panika, todėl, kai gaunu kiek dviprasmišką Rimanto žinutę su pasiūlymu pasimatyti kitą šeštadienio vakarą, nedvejodama sutinku.

 

[1] ABA terapija taikoma siekiant pagerinti autizmo sutrikimą turinčių žmonių prisitaikymą prie kasdienės aplinkos.

Algita „Meilė, nugriaunanti sienas“

Aš dalykus darau atvirkščiai. Pirma pradėjau rašyti knygą su veikėjais, su kuriais susipažinsite istorijoje, paskui pačią istoriją. Tad jei ši mano istorija jums patiks, galėsite su veikėjais susipažinti artimiau. Pristatau veikėjus ir pačią istoriją.

Abigailė – šalta, nebendraujanti ir nenorinti turėti nieko bendro su jai simpatizuojančiu Natanieliu. Nebetiki tikra meile, vietoj santykių renkasi vienadienius pasimatymus, žavi vyrus savo grožiu. Abu jaunuoliai lanko tą pačią 12 žingsnių grupę, bet yra visiškos priešingybės. Natanielis doras, mandagus, Abigailės pašaipiai vadinamas šventuoju, nuolat rodantis jai dėmesį ir norintis vieną dieną susituokti. Kartą jie nusprendžia susitikti po susirinkimo. Nuo tos dienos viskas ima keistis – Abigailės elgesys, santykiai su namiškais, požiūris į Natanielį. Vis daugiau laiko praleisdama su Natanieliu ji pradeda atskleisti ir švelniąją savo pusę. Ar Natanielis pagaliau laimės Abigailę ir vienos nakties nuotykis padės pamatus jų amžinybei? Sužinosite istorijoje.

Šiame projekte dalyvauti man pasiūlė Aiste Šopienė tiesiog atsiuntusi nuorodą. Iš pradžių bijojau, bet sužinojus, kad ji taip pat dalyvaus pasijutau drasiau. Bijojau, kad istorija nebus pakankamai romantiška, nes romantikos rašyti neteko. Visą laiką kiek save pamenu norėjau būti rašytoja, anksčiau visi tik juokėsi, niekas nežiūrėjo rimtai, o dabar mano kūrinį skaitys plati auditorija.

#ImbierineSirdele2022