12.
Emai išėjus, iškart nuėjau pas gyvulius. Jau prie jų pripratau ir mielai glosčiau avis ir kalbinau žąsis, nebeerzino nei kvapas, nei mėšlo mėžimas. Neramino tik Kakariokas. Vargšas gaidys manęs vengė ir bėgo kriokdamas bei mosikuodamas sparnais, tarsi išvydęs patį velnią (na, ar bent alkaną lapę). Grįžusi Kordelija mane užmuš, nes iš karto supras, kad kažkas nutiko jos gaidžiui, kuris daugiau nebegieda.
Darbas padėjo užsimiršti, bet mintys vis tiek maišėsi. Tiek daug klausimų, tiek daug neaiškumų ir abejonių. Negalėjau suprasti, kas mane apsėdo. Kodėl taip lengvai prisileidau tuos du vyrus? Fėjūnas… Net pati iki galo negaliu patikėti, kad iš tikrųjų glamžiausi su juo ant virtuvinio stalo. Ko jam iš manęs reikia? O jei visos tos pasakos apie blogas fėjas yra tiesa? O Kreigas… Tas vyras, jo statusas, valdžia ir galia svaigino, o išvaizda tiesiog magnetizavo. Bet kas visų svarbiausia – jis žmogus. Negalėjau suvokti, kuris iš šių dviejų vyrų man patinka labiau, nes šalia abiejų tampu bevale kvaile ir jie abu priverčia mano kūną dainuoti, jų geisti. Visgi Kreigas atrodė patikimesnis variantas, o juodaplaukis – tik jausminga intrigėlė, jaudinanti egzotika, kuri tiesiog neturi logiško paaiškinimo.
Tačiau nuotaika subjuro, nes iš Emos sužinojau, kad Kreigas išskridęs į Londoną. Pasijutau menka ir nesvarbi. Jei būčiau jam rūpėjusi ir jei jis rimtai galvotų apie mus, būtų pranešęs, kad išvyksta. Todėl nutariau pasivaikščioti ir išvėdinti galvą. Nepramintu, užsnigtu takeliu pėdinau link pakrantės. Vėjo ošimas ir bangų garsas išvaikė liūdnas mintis. Be tikslo tiesiog ėjau apsnigtu pakrantės ruožu į niekur. Atrodė, kad galvoje buvo tuščia ir nė šešėlio minčių. Nežinia iš kur kilo noras užlipti ant skardžio ir iš toli pamatyti neaprėpiamus vandens plotus. Pakilusi pastovėjau valandėlę ir kai jau pasisukau eiti, pajutau vėl pralekiant keistus oro gūsius, kaip tada miške. Paspartinau žingsnį, bet vėl girdėjau šnabždesius.
– Svetima. Svetima. Svetima.
Pajutau stiprų stumtelėjimą iš nugaros ir susvirduliavusi, suklupau ant sniego. Pasigirdo piktas moteriškas juokas, bet nemačiau iš kur jis sklinda. Bandžiau atsistoti, bet ir vėl buvau parklupdyta nematomos jėgos.
– Niekam tikusi mergiotė! – prašnypštė moteriškas balsas. Prieš mane pasirodė aukštos ir nepaprastai gražios baltaplaukės merginos pavidalas. Jos veidas buvo griežtas ir šaltas. Kai priartėjusi ji čiupo mane už plaukų ir kilstelėjo, kad žiūrėčiau tiesiai į jos balkšvas akis, pamačiau smailias ausis ir iltis. Kad ir kaip skaudėjo, bet nė necyptelėjau, kas ją suerzino dar labiau. – Hesarionas mano! Manai, gali varžyti su manimi, mergše? – iškošė, beveik šiepdama dantis, kaip vilkė.
– Nesuprantu, apie ką kalbi, – ištariau dirbtinai ramiu balsu, nors širdis daužėsi it pamišusi.
– Nesupranti? – Griebė mane už gerklės ir suleidusi nagus į jautrią kaklo odą, viena ranka pakėlė į orą. Buvau šokiruota jos jėgos, bet mane daug labiau gąsdino neadekvatus fėjūnės elgesys. – Aš tau tuoj nusuksiu sprandą, arba nurausiu tą niekam tikusią galvą nuo laibo kaklelio ir numesiu nuo skardžio paukščiams sulesti.
Ji ėmė piktai juoktis stebėdama, kaip bejėgiškai spardausi ore kojomis ir bandau išsivaduoti iš jos gniaužtų. Fėjūnė ėmė eiti skardžio link, nešdama mane į pražūtį. Bandžiau rėkti ir nagais draskyti jos ranką, bet ji į nieką nereagavo paveikta savo neaiškios neapykantos man.
– Risterida! – išgirdau pažįstamą, bet neįprastai griežtą ir tūžmingą juodaplaukio balsą.
Fėjūnė mane tuoj pat paleido ir pribėgusi prie jo, puolė ant kelių.
– Mano valdove! Hesarionai… – beveik verkdama, fėjūnė klūpojo įsikabinusi pirštais į juodaplaukio koją. – Atleisk man… Bet ji… Negi tu pasirinksi ją, bet ne mane?
Grubiai ištrūkęs iš Risteridos gniaužtų, jis praėjo nė nepažvelgęs į ją, tarsi jos čia nė nebūtų, lyg bausdamas šaltu ignoravimu. Raudodama, ji perliejo mane neapykantos kupinu žvilgsniu ir pranyko tarsi rūkas.
Fėjūnas priėjo prie manęs ir rūpestingai pakėlė ant rankų. Aš nesipriešinau, o tik stipriau įsikibusi, prigludau prie jo. Padėjusi galvą ant krūtinės leidausi nešama, nes vis dar drebėjau po patirto šoko. Maniau, kad ta pamišėlė mane tikrai numes nuo skardžio. Tikriausiai taip ir nutiktų, jei jis nebūtų pasirodęs laiku.
– Tavo vardas Hesarionas? – paklausiau priglausdama sušalusią nosį jam prie kaklo. Jis kvepėjo šerkšnotu mišku ir tas kvapas mane ramino.
– Taip. Malonu, kad paklausei…
– O tu taip ir neprisistatei…
Nė nepastebėjau, kaip greitai fėjūnas atnešė mane namo. Tikriausiai buvau apsnūdusi po patirto streso. Atrodė, kad jis nė nepristigo oro ir mano svoris jo nesuvargino. Pasodinęs mane ant sofos, trumpam pasišalino ir grįžo nešinas drėgnu rankšluosčiu. Hesarionas priklaupė šalia manęs ir atsargiai pridėjęs šaltą rankšluostį man prie kaklo, ėmė švelniai vilgyti ir valyti kruvinas nagų žymes.
– Ai, ai! – beveik sušnypščiau įsikabindama į jo ranką.
– Atleisk…
– Ar ji tavo mergina? Na, tavo moteris? – suskubau paklausti ir virpančia širdimi laukiau atsakymo.
– Ne, ji nėra mano moteris, – pasakė žvelgdamas man į akis.
– Tada kodėl ji rėkė, kad tu esi jos, kad palikčiau tave ir vos nenumetė nuo skardžio? – beveik išrėkiau tvardydama ašaras ir slėpdama drėgnas akis.
– Nežinau, ką ji prisigalvojo. Žinau vieną – man labai gaila dėl to, kas nutiko.
– Jei jųdviejų niekas nesietų, ji taip nesielgtų… – pati nesupratau, kodėl burbtelėjau tuos žodžius.
– Ar tu pavyduliauji? – paklausė patenkintai šyptelėjęs.
– Pff, dar ko! Juk aiškiai pasakiau, kad man patinka kitas.
– Sprendžiant iš to, kaip bučiavai mane…
– Net nepradėk! Tai buvo tiesiog… Net nežinau… Matyt hormonų audros. Jaučiasi vieniša, o tada pasirodei tu – visas toks paslaptingas, antgamtiškas, gražus, pavojingas, bet… švelnus… Ir nežinau…
– Tai aš tau gražus? – tarė priartėdamas prie mano veido. Aš neatsitraukiau, o mano išdavikiškas žvilgsnis sustingo ties jo putliomis lūpomis. Nurijusi seiles laukiau bučinio, bet Hesarionas tiesiog patraukė plaukų sruogą ir nuvalė kruvinas žymes nuo mano kaklo. Tada atsistojo ir uždengė mano kelius pledu. – Užkursiu židinį, sušilsi.
Jis išėjo į lauką, bet po akimirkos grįžo nešinas pintine pilna malkų. Tada bet kaip jas sumetė į židinį. Norėjau jam pasakyti, kad taip paprastai jis neužkurs stambių malkų, bet jis, ištiesęs ranką delnu į viršų, parodė tikrą magiją, kurią išvydusi aiktelėjau. Hesariono delne atsirado mėlyna liepsna, kurią jis paleido tiesiai į židinį. Jau po akimirkos malkos liepsnojo karšta ugnimi.
– Nieko sau! – sušukau neslėpdama nuostabos. – Kaip tu tai padarei?
– Aš dar ne tokių dalykų moku, Agata. Ar parodyti? – jo balsas nuskambėjo viliojančiai, priversdamas mane išrausti nuo mano pačios pašėlusių minčių.
– Ar gali dar truputį pabūti su manimi? Nenoriu likti viena, – išdrįsau paprašyti, iš jaudulio krapštydama nagų odeles.
Jis nustebusiai pažvelgė į mane. Patvirtindama, kad jis išgirdo teisingai, pasislinkau palikdama jam vietos ant sofos. Fėjūnas atsisėdo šalia.
– Ar galiu? – paklausiau, bet nelaukdama atsakymo, priglaudžiau dekoratyvinę pagalvę jam prie šlaunies ir padėjau galvą. Pajutau, kaip iš netikėtumo jis virptelėjo, bet jau po akimirkos švelniai pirštais braukė per mano plaukus.
Šalia jo buvo taip ramu ir gera, šalia jo jaučiausi taip, lyg būčiau namie. Už akių užkliuvo krepšyje tebestovinti dar nepapuošta eglutė. Pamaniau, kad būtų taip smagu, ją papuošti kartu, bet nuvijau tą mintį. Bijojau, kad jis vėl supyks dėl to kirsto medžio. Bet ramybės man nedavė kitas klausimas.
– Kodėl? – pradėjau nedrąsiai. – Kodėl man pasirodei savo fėjišku pavidalu? – paklausiau neslėpdama smalsumo. – Ir kur tu gyveni? Kaip apskritai fėjos gyvena? Aš tiesiog nesuprantu, nes man tu atrodai kaip žmogus, bent jau kol nepasikeičia tavo akys. Na, dar tos ausys, iltys…
– Kiek daug klausimų, – nusijuokė. Gailėjausi, kad gulėdama jam kelių, negaliu matyti akių ar veido išraiškos. – Norėjau, kad žinotum, kas aš išties esu. Be to, įsiutau pamatęs, kad nukirtai eglę, todėl norėjau pagąsdinti ir paerzinti. Gyvename mes panašiai kaip ir jūs, tik kitoje pusėje.
– Ką reiškia kitoje pusėje? Miške?
– Ir taip, ir ne. – Jis susimąstė tarsi rinkdamas man suprantamesnius žodžius. – Mūsų pasaulius skiria riba ir tik aukščiausio rango fėjūnai gali keliauti tarp dviejų pasaulių lygmenų. Tačiau per Jolę – per Žiemos saulėgrįžos mėnesį – ši riba beveik pranyksta ir mes galime be didelių pastangų ateiti į žmonių pasaulį. Dalis fėjūnų, užaugusių tarp žmonių, taip ir gyvena jūsų pasaulyje, tarsi būtų žmonės. Pasitaiko, kad vaikai būna sukeičiami ir žmonės nei neįtarią visą gyvenimą auginę ne savo vaiką, o fėjinuką. Kartais nevaisingos poros išmaldauja sandorio ir jiems yra dovanojamas mūsų vaikas, kurį jie augina kaip savo.
Klausiausi ir negalėjau patikėti tuo, ką pasakojo Hesarionas.
– Bet kam jums žmonių vaikai? Ar ir moteris grobiate, kaip man sakė Ema?
– Nuo seno mes tobuliname mūsų geną, kam kuo puikiausiai tinka žmonės. Jūsų moterys yra gražios ir mums patrauklios, todėl fėjūnai grobia ir žmonių moteris. Sudaromos santuokos, gimdomi vaikai. Pasitaiko, kad pačios moterys prašosi būti priimamos gyventi tarp mūsų.
Jo pasakojimas mane šiurpino, bet norėjau sužinoti daugiau. Norėjau sužinoti apie jį.
– Ar manai, kad grobti žmones ir sukeitinėti vaikus yra normalu? – tariau atsisėsdama ir žvelgdama į jį.
– Mes taip gyvename nuo neatmetamų laikų. Tokios tradicijos ir tokie ryšiai buvo nuo seno plėtojami su žmonėmis.
– Tradicijos? Ryšiai? Kas gali puoselėti tokias tradicijas?
– Mūsų valdovas ir karalius jas tęsia, kaip prieš tai darė ir kiti valdovai.
– Koks barbaras turėtų būti jūsų karalius, kad grobtų moteris ir vaikus! – irzau ir neslėpiau savo nusistatymo dėl tokių dalykų.
Hesarionas pasimuistė. Tikriausiai jis nebenorėjo tęsti šios temos, bet aš negalėjau sustoti. Turėjau sužinoti.
– Kam tavo karalius grobia moteris?
– Kad padarytų nuotakomis. Jos tampa žmonomis kilmingiems fėjūnams, gimdo vaikus.
Širdis ėmė pašėlusiai plakti krūtinėje. Bloga nuojauta apnuodijo kūną, o šalia manęs sėdinti fėjūnas mechaniškai atsakinėjo į klausimus nė nepakeldamas akių į mane.
– Pasakyk man tiesą, kodėl pasirodei man? Ko tau iš manęs reikia ir kam buvo skirtas visas tas vilionių cirkas?
Akyse ėmė kauptis ašaros. Staiga man viskas tapo aišku, bet norėjau tai išgirsti iš jo lūpų.
– Tavo tėvas. Jis sudarė sandorį su fėjūnų valdovu ir pažadėjo jam atiduoti į nuotakas savo dukterį.
– Ką? Mano tėvas taip nepasielgtų!
Pašokau nuo sofos ir ėmiau blaškytis po kambarį. Nors viskas nuskambėjo neįtikinamai, bet tai buvo paaiškinimas, kodėl motina išsivežė manė į Lietuvą, kodėl neleido bendrauti su tėvo gimine ar grįžti į Airiją.
– Agata, nuo savo lemties nepabėgsi.
– Aš šios lemties nesirinkau!
– Bet ji pasirinko tave. Šis sandoris turi magišką galią ir tu negali jo nutraukti, užginčyti ar pasipriešinti. Lemtis vis tiek tave susiras. Tu priklausai fėjūnų valdovui, kaip ir jis priklauso tau.
Hesarionas pakilo ir raminančiai bandė suimti mane per pečius, bet nustūmiau jį nuo savęs.
– Agata…
– Nenoriu nieko girdėti, – pasakiau beveik suurgzdama ir parodžiau ranka į duris. – Išeik! Perduok savo valdovui, karaliui, ar kas jis ten jums yra, kad aš nesutinku ir verčiau mirsiu nei būsiu jo nuotaka. Ne mano tai sandoris ir aš neketinu jo pildyti, nes savo likimą kursiu pati, laisva valia. Dabar išeik ir daugiau niekada nebegrįžk!
Hasarionas liūdnai pažvelgė į mane ir tarsi dar kažką norėjo pasakyti, bet susilaikė ir klusniai išėjo. Užtrenkiau paskui jį duris, užsirakinau ant visų spynų ir atsirėmusi nugara į duris susmukau ant grindų ir ėmiau raudoti.
13.
Praverkiau visą naktį. Kažkodėl jaučiausi blogiau nei tada, kai užtikau Dominyką barškinant mano geriausią draugę. Sopėjo širdį ir jaučiausi išduoda, apgauta ir įskaudinta. Nors beveik nepažinojau Hesariono, to prakeikto fėjūno, bet jaučiau jam neapsakomą artumą ir trauką, kuri nebuvo vien aistra ir noras turėti, išragauti gražų kūną. Tai buvo kažkas daugiau, ko negalėjau paaiškinti, ko iki šiol nebuvau patyrusi. Jam jaučiau keistą švelnumą ir ryšį, kuris subyrėjo į šipulius. Man buvo skaudu nuo minties, kad jis tik žaidė su manimi, savotiškai norėjo paruošti prieš atiduodamas savo valdovui. O aš kvailė pirmiau laiko prisifantazavau.
Nusiprausi po dušu pasijutau geriau. Vanduo puikiai nuplauna ne tik nuoskaudas, bet ir ašaras. Nuotaika nuo pačio ryto buvo subjurusi. Norėjau paskambinti Emai ir pasiūlyti mergaitiškai prasiblaškyti, bet telefono ekrane pamačiau tris praleistus skambučius. Visi buvo nuo Kreigo.
– Eik, velniop!
Supykusi mečiau telefoną ant lovos. Po kelių minučių pasigirdo skambutis į duris ir lengvas beldimas. Tarpduryje stovėjo Kreigas, laikantis glėbį raudonų rožių.
– Ar galiu įeiti? – pramurkė. – Žinau, kad pyksti, bet leisk pasiaiškinti. Prašau.
– Turi penkias minutes, – tariau irzliai, praleisdama blondiną.
– Agata, žinau, kad derėjo pranešti, bet turėjau skubiai išskristi į Londoną.
– Jau žinau, – pasakiau sunerdama rankas ant krūtinės.
– Pasiilgau tavęs.
– Jei būtum pasiilgęs, tai būtum ir paskambinęs. Kiek aš skolinga už elektrikų darbą?
– Agata, prašau…
– Viskas gerai, – tariau šaltai. – Mudu pažįstami vos kelias dienas, todėl neturiu teisės iš tavęs ko nors reikalauti ar tikėtis.
Kreigas padėjo rožės ant kavos staliuko ir priėjęs pabandė mane pabučiuoti, bet aš atšlijau.
– Agata… – irzliai atsiduso ir pirštais suspaudė tarpą tarp akių. – Buvau Londone. Mano mama susirgo. Mečiau viską ir išvykau. Atsiprašau, kad nepagalvojau apie tave, bet tokią akimirką, man ne romantiški santykiai buvo galvoje. Bet grįžau ir pirmas dalykas, kurį padariau – atėjau pas tave.
Jo žodžiai ištirpdė ledą mano širdyje, sukeldami užuojautą ir gailestį. Man pasidarė gėda dėl savo elgesio.
– Kaip jaučiasi tavo mama? – pasiteiravau.
– Ačiū. Jau geriau.
Kreigas vėl žengtelėjo arčiau ir paėmė mano ranką į savo delnus. Šįkart jo neatstūmiau.
– Ar man atleista?
– Hmm, net nežinau, nežinau, – tariau žaismingai.
Jis nusijuokė ir prisitraukęs suspaudė mane glėbyje.
– Kad tu žinotum, kaip tavęs pasiilgau.
Buvo malonu žinoti, kad jam manęs trūko. Vien faktas, kad toks vyras, kaip Kreigas, manimi domisi kėlė mano ego iki padebesių. Bet ar jo pasiilgau ir aš? Buvau pernelyg emociškai išsunkta, kad ką nors išvis jausčiau. Stovėjau įsikniaubusi į jo krūtinę ir jaučiausi tokia tuščia.
– Labai gražios rožės. Ačiū, – tariau kiek per liūdnai.
– Agata, ar viskas gerai?
– Gal išvažiuokime kur nors? – pasiūliau, nes nenorėjau pabėgti nuo šio miestelio bent trumpam.
Kreigas atsivežė mane į Belfastą. Šiaurės Airijos sostinė mirgėjo nuo kalėdinių papuošimų, girliandų ir lempučių, o rotušės aikštėje buvo įsikūrusi didžiulė kalėdinė mugė. Čia virė tikras šventinis gyvenimas, visur buvo gausu žmonių ir net sėdint automobilyje buvo girdėti muzikos, žmonių balsų ir juoko aidesys. Per visą kelionę neištariau beveik nė žodžio, tik pritariamai įterpdavau vieną kitą sakinį ar palinksėdavau galva. Vairuodamas Kreigas laikė mane už rankos, nykščiu glostydamas odą. Buvo malonu, bet negalėjau suprasti savęs, kodėl nebejaučiu tos laimės jam esant šalia. Dėl savo prastos nuotaikos ir abejingumo pasiteisinau jam, o gal labiau sau, siaubingai plyštančia galva. Jis pasiūlė grįžti, bet aš paprieštaravau, sakydama, kad man būtina prasiblaškyti. Jis patenkintas pritraukė mano ranką sau prie lūpų ir pabučiavo. Šyptelėjusi jam, stebėjau langų valytuvus, įnirtingai braukiančius į šonus drebiantį sniegą.
Kai atvažiavome, jau buvo sutemę, todėl šventinė nuotaika tarp visų lempučių pasijuto dar labiau. Senos kalėdinės dainos kaip mat išvaikė niūrias mintis ir širdyje pasėjo lengvumo ir laimės jauseną. Žvalgiausi į visas puses bijodama praleisti bent menkiausią detalę, palapinę ar dekoraciją. Norėjau šį vaizdą ir jausmą ilgam išsisaugoti atmintyje. Lietuvoje nebuvau mačiusi tokių didelių ir iškilmingų kalėdinių mugių. Ši buvo panašai į ištisą Kalėdų miestelį, o ne paprastą mugę su palapinėmis aplink eglę. Dar niekada neteko sutikti tiek jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių persirengusių elfais su žaliai dryžuotomis kojinėmis, raudonais Kalėdų senio švarkais ar mirgančiais lankeliais su smailiomis fėjiškomis ausimis.
Grožėjausi viskuo kaip mažas vaikas. Nesusilaikiau ir paglosčiau elnius, kurių čia buvo visas aptvaras. Kreigas nupirko morkų, kuriomis šerdama elnius kelis kartus sucypiau, kai šie dantimis grybštelėjo delną. Jis juokėsi iš mano bailumo, o aš didžiavausi savo drąsa. Iki atvažiavimo čia, vengiau gyvūnų, bijojau net kačių, o dabar – glostau avis, iš ranku šeriu elnius ir be baimės vaikau vištas.
Apėję didžiąją dalį palapinių, sustojome prie taiklumo stendo, kur už kamuoliuku numuštus kėglius, gali gauti pliušinį žaislą arba lankelį. Kreigas pasigyrė galintis lengvai vienu metimu numušti visus taikinius.
– Netikiu, kad pataikysi, – tyčia paerzinau.
– Meti man iššūkį? – tarė žaismingai kilstelėjęs antakį. – Stebėk!
Nė nesupratau kaip, bet Kreigas tikrai numušė visus kėglius vienu metimu. Patenkintas išvydęs mano nuostabą, jis žaismingai mirktelėjo ir pardavėjo paprašė lankelio su smailiomis, fėjiškomis ausimis. Vyras uždėjo langelį man ant galvos ir paspaudė mygtuką, kad imtų mirguliuoti spalvotos lemputės.
– O tau tinka.
– Kas tinka? – perklausiau nesuprasdama, ką jis turi galvoje.
– Smailios ausytės, – sumurkė pabučiuodamas man į kaktą. – Su jomis atrodai labai miela ir seksuali.
Nervingai nusijuokiau vietoje atsakymo. Atmintyje iškilo smailios Hesariono ausys. Man taip norėjosi kam nors pasakyti, išsikalbėti apie tai, ką mačiau ir ką sužinojau. Bet ką Kreigas apie mane pagalvotų, jei pasakyčiau, kad mačiau tikrą fėjūną? Ne tik mačiau, bet ir bučiavausi su juo ant virtuvinio stalo, kai jis liūdėjo prie sergančios motinos lovos. Išraudau prisiminusi tą artumo akimirką. Kažkodėl pasijutau prasikaltusi ir norėdama nuo baltaplaukio nuslėpti šiuos jausmus, nusitempiau jį prie paviljono su imbieriniais sausainiais. Išsirinkau širdelės formos sausainį aplietą balta ir žalia glazūra. Norėjau pavaišinti ir Kreigą, bet jis atsisakė. Sunėręs mūsų pirštus, jis netikėtinai nusitempė mane neaiškia kryptimi, vos man spėjus susimokėti. Jau visai netrukus supratau, kur mane vedasi. Beveik iš nuostabos pravėrusi burną, iš apačios žvelgiau į didžiulį, baltomis lemputėmis išpuoštą apžvalgos bokštą. Susimokėję įšokome vidun ir stebėjome, kaip lėtai apžvalgos ratas pradeda kilti, atverdamas pasakiško grožio apsnigto ir mirguliuojančio nuo šviesų miesto panoramą.
Kreigas prisitraukė mane apglėbdamas per pečius. Tai buvo tokia jauki ir romantiška akimirka, už kurią jaučiausi jam dėkinga. Prigludau lūpomis prie jo lūpų ir mudu ištirpome švelniame bučinyje.
– Žinai, aš papasakojau tėvams apie tave.
– Ką? Kodėl? Ką tu jiems pasakei? – sutrikusiu ėmiau beveik mikčioti.
– Pasakiau, kad sutikau ypatingą merginą.
– Kreigai… – švelniai ištariau jo vardą, nes daugiau nežinojau ką pasakyti ir delnu paliečiau vyro skruostą.
– Pasakiau, kad sutikau moterį su kuria galėčiau praleisti visą savo gyvenimą.
Aš įsitempiau. Smegenys tarsi atsijungė ir aš nežinojau, kaip turėčiau sureaguoti į jo žodžius, kurie, viena vertus, buvo malonūs ir glostantys savimeilę, bet kita vertus – mane išgąsdino.
Jis paėmė mano rankas ir, laikydamas jas savo delnuose, pabučiavo.
– Agata… Man atrodo, kad aš tave įsimyliu.
Aš sustingau. Norėjosi perklausti, ką jis pasakė ir ką turėjo minty. Tačiau buvau visiškai tikra, kad išgirdau būtent tai, ką jis ir pasakė. Man nepasirodė, tai ne fantazija. Šis seksualus, charizmatiškas ir nepadoriai turtingas vyras man ką tik beveik prisipažino meilėje. Kojos suglebo tarsi želatina ir aš nespėjau pagauti nuo kelių nučiuožiančią imbierinę širdelę, kuri įkrito kažkur į pusnį. Man apsvaigo galva ir viskas, ką girdėjau, tai fone grojusią Wham! „Last christmas“ dainą.
Atgal važiavome tylėdami. Tačiau tyla buvo jauki. Pasakiau Kreigui, kad jis man labai patinka, bet dar nesu tikra dėl jausmų. Atvirai pasakiau, kad nežinau, ar tai, ką jam jaučiu, yra meilė. Regis, jį šis atsakymas visai tenkino. Džiaugiausi nesulaukusi spaudimo ar įsižeidusios reakcijos.
Visą kelią namo prasnaudžiau, atrėmusi galvą į automobilio langą. Privažiavus namus, vyras pažadino mane švelniai glostydamas plaukus. Man prasibudinus, jis pradarė automobilio dureles ir palydėjo iki namo durų. Stovėjome po blausia lauko apšvietimo lempa, o ant mūsų krito stambios snaigės.
Atsisveikindama ir padėkodama už puikiai praleistą vakarą pabučiavau jį. Kreigas prisišliejo prie manęs arčiau ir bandė liežuviu įsiprašyti į mano burną, reikalaudamas gilesnio, aistringesnio bučinio. Bet aš atsitraukiau ir meiliai pabučiavau jo nosies galiuką.
– Atleisk, – tariau nusukdama akis, – bet jaučiuosi labai pavargusi. Eisiu miegoti.
– Suprantu, – tarė pabučiuodamas man kaktą. – Dvidešimtą dieną mano dvare bus rengiamas kalėdinis vakarėlis. Žinai, suknelės, kaukės, šokiai ir daug šampano. Noriu, kad būtum mano pora. Ar sutinki?
– Žinoma, Kreigai, mielai, – nusišypsojau ir palinkėdama labos nakties įėjau į tamsius, tuščius namus.
14.
Miegamajame ant lovos radau prabangiai atrodančią dėžę. Joje gulėjo nepaprasto grožio, smaragdo žalumo aksomo suknelė – ilgomis rankovėmis ir pabrėžianti visus kūno linkius. Šalia gulėjo juoda nėriniuota kaukė ir dėžutė su prabangiu smaragdų vėriniu. Aiktelėjau iš nuostabos išvydusi tokį grožį ir kaip užburta pirštais liečiau tviskančius brangakmenis. Radau ir ranka rašytą raštelį:
„Mano karalienės verta suknelė. Noriu pamatyti tave su ja per Jolę.“
Dieną prieš vakarėlį, Ema panikuodama kuitėsi mano miegamajame. Ji persimatavo visas savo turimas sukneles po kelis kartus ir niekaip negalėjo apsispręsti, su kuria turėtų pasirodyti, kad suviliotų Koliną. Draugė stresavo ir grasino nebeisianti į tą vakarėlį, o aš buvau laiminga, kad Kreigas pakvietė ir ją. Kad ir kaip bumbėtų ir kibtų prie savo išvaizdos, ieškodama netobulumų, mačiau, kad jos akys spindėjo iš laimės vien nuo minties, kad galės būti vienoje patalpoje su Kolinu. O jei labai pasiseks – jai net pavyks jį pašokdinti.
Galiausiai Ema pasipuošė ilga juoda suknele, platėjančia nuo liemens. Suknelė buvo atvira, be, rankovių ir pabrėžė jos ilgą ir laibą kaklą, dailią raktikaulių liniją. Aš apsivilkau žalią suknelę, kurią man tobulai parinko Kreigas. Ji tiesiog gulte nugulė ant mano kūno, tarsi būtų pasiūta pagal individualų užsakymą, prieš tai išmatavus kiekvieną mano kūno centimetrą. Ant kaklo, šalia plačios iškirptės, puikavosi smaragdų vėrinys, o kraujo raudonumo lūpdažiu padažytos lūpos atrodė nuodėmingai goslios, jausmingos ir puikiai tiko prie žalių atspalvių. Stovėdama prie veidrodžio lengvai sugarbanojau plaukus ir susukau juos į laisvą, žemą kuodą, leisdama kelioms sruogoms koketiškai išsitaršyti. Dar niekada neatrodžiau tokia graži. Dar niekada nejaučiau galinti taip atrodyti. Vyšnaitė ant torto – nėrinių kaukė, kurią užsirišau ant akių.
Aštuntą valandą vakaro mūsų pasiimti privažiavo dar vienas prabangus Kreigo automobilis. Tačiau nei jo, nei Kolino nebuvo, o mums dureles atidaryti prišoko jau žilstelėjęs vairuotojas.
Kelionė neprailgo ir po dešimties minučių, laimingos ir susikibusios rankomis, mudvi su Ema žengėme į didžiulę vilos salę marmuro grindimis ir masyviais raižytais laiptais, apstatytais įmantriomis kalėdinėmis kompozicijomis ir antikinio stiliaus statulomis. Salės centre puikavosi tikriausiai prabangiausiai išpuošta mano kada nors matyta egle. Ema, jau buvo pratusi prie šių namų, o man viskas buvo pirmą kartą ir aš negalėjau atsigėrėti jų prabanga ir išskirtinumu.
Ilgai dairytis neteko, nes jau po akimirkos prie mūsų priėjo Kreigas. Paskui jį, kiek atsilikęs, prisliūkino ir Kolinas. Abu vyrai atrodė pritrenkiančiai, apsivilkę stilingais kostiumais. Ema iškart ėmėsi iniciatyvos ir nusitempė rimtuolį į kitą salės galą.
– Atrodai, pasakiškai, – neslėpdamas susižavėjimo ir geismo ištarė Kreigas.
– Kaip karaliaus verta karalienė? – žaismingai paklausiau.
Kreigas trumpai šyptelėjo, susimąstė, bet nieko nepasakė. Atkišęs parankę nusivedė į salės vidurį arčiau eglės.
– Ar patinka? Stengiausi dėl tavęs, – pasakė rodydamas į puošnų medį.
– Ji nuostabi. Gražiausia eglė, kurią kada buvau mačiusi.
– Džiaugiuosi, kad tau patinka. Mačiau kokią varganą eglutę pasistatei namuose. Todėl norėjau nudžiuginti tikra, šventine egle.
Kažkodėl jo žodžiai mane nuliūdino. Nepaisant to, kaip ši eglė atsirado mano namuose, ji man labai patiko. Tegul neprabangi ir papuošta tik lemputėmis, bet ji buvo mano.
Kreigas, nepastebėjęs mano susimąstymo, nusivedė į salės vidurį, o muzikai pasikeitus, ėmė sukti greito valso ritmu. Nors nemokėjau žingsnelių, bet atrodė, kad jo vedama esu besvorė ir sklendžiu ore, pirštų galiukais nesiekdama žemės. Jausmas buvo svaiginantis, jis mane suko dar ir dar, laikydamas tvirtame glėbyje. Apsvaigusi ir laiminga, mačiau kaip į salės vidurį išėjo ir kitos poros, kurios taip pat sukosi valso ritmu.
Kreigas pasilenkė ir lūpomis perbraukė mano kaklą. Valdingai ir kiek grubokai prisitraukęs prie savęs, jis pabučiavo man į ausį ir sukuždėjo taip jausmingai, kad visu kūnu perbėgo malonus šiurpas:
– Agata, noriu, kad būtum mano…
Jis vėl keliavo lūpomis per mano kaklą, kartais vos krimstelėdamas ar lyžteldamas. Suvokiau, kad tikriausiai į mus žiūri žmonės, bet man tai nerūpėjo. Viskas, ko aš norėjau, atsiduoti Kreigo valiai.
– Būk mano, – vėl pakartojo, godžiai įsisiurbdamas į lupas ir liežuviu prasibraudamas man į burną. Jis aistringai ir nekantriai mane bučiavo, ragaudamas ir mėgaudamasis skoniu, spausdamas prie savęs ir vos leisdamas įkvėpti oro.
– Kaip aš tavęs pasiilgau, Agata. Noriu tavęs, mano meile, – šnabždėjo man į burną, o aš svaigau nuo jo žodžių saldumo, kurį jutau tekant mano visu kūnu, venomis, užvaldant kiekvieną neuroną, kiekvieną ląstelę.
Tada Kreigas nekantraudamas paėmė mane už rankos ir norėjo išsivesti iš salės, bet pasigirdo kurtinantis bildesys ir mudu sustingę prie laiptų atsisukome. Sunkios, medžio masyvo durys su trenksmu prasivėrė į visas puses, lyg būtų audros talžomos laibos langinės. Tarpdury pasirodė vyriškas siluetas. Tai buvo fėjūnas, kurio varno juodumo plaukus puošė plona aukso karūna. Jis tvirtais ir agresyviais žingsniais artėjo prie mūsų.
– Kreigai, Kreigai… Ir ką tu darai su mano nuotaka? – pasigirdo rūstus balsas, primenantis žvėries urzgimą.
15.
Žvelgiau į Hesarioną, negalėdama patikėti tuo, ką mačiau. Prieš mane stovėjo didingas valdovas, kurio galvą puošė karūna. Jis nebuvo paprastas fėjūnas, kaip maniau iš pradžių. Su panieka veide nužvelgęs Kreigą, jis dirbtinai nusijuokė šiepdamas dantis. Jis atvirai pasirodė savo fėjiška forma, nesislėpdamas ir nebijodamas vakarėlyje susirinkusių žmonių. Įėjo kaip tikras valdovas, plevėsuodamas ir grindimis vilkdamas apsiausto kraštus, kurio apykaklę puošė juodas kailis. Jo galia, karališka laikysena, pasitikėjimas savimi ir gaivališko pirmapradiškumo aura, baugino bet ir kėlė pagarbą, traukė ir hipnotizavo. Žiūrėjau į jį neatitraukdama akių ir negalėdama suprasti, ką reiškia šis pasirodymas ir elgesys.
– Matau, surengei neblogą spektaklį, – tarė fėjūnas suplodamas delnais. Pajutau, kaip Kreigas, stovintis šalia manęs, susigūžia. Tuo tarpu Hesarionas mostelėjo riešu ir visi salėje buvę žmonės išnyko, tiesiog išgaravo. Sustingę stovėti salės gale liko tik Kolinas ir Ema. – Savo menkomis iliuzijomis gali apkvailinti ją, bet ne mane, – tarė akivaizdžiai pašiepdamas mano palydovo sugebėjimus.
Negalėjau suprasti, kaip ir kur dingo žmonės, kodėl Kreigas tiesiog tyli ir ką reiškia toks Hesariono elgesys?
Tuo tarpu fėjūnas niekur neskubėjo ir laikė mus įtampoje. Apėjęs salę tarsi plėšrus grobuonis apsupęs savo auką ir nužvelgęs kalėdinę eglę, vėl atsisuko į mus. Mostelėjęs riešu į mano pusę, jis gudriai nusišypsojo ir pajudindamas dviem pirštasis, tarsi nematomais siūlais, prisitraukė mane į savo glėbį. Pati nesupratau, kaip taip lengvai ir greitai, tiesiog nučiuožiau pas jį per marmuro grindis. Vos susiglaudusi su juo, pajutau, kaip prieš tai mano protą gaubusi migla prasisklaidė ir aš vėl atgavau valią.
– Agata, juk prašiau nenusiimti pakabuko, – tarė švelniai, surakinęs glėbyje. Kumščiu trenkiau Hesarionui į krūtinę ir pabandžiau atsitraukti, bet jis apglėbė mane per liemenį ir vėl prisitraukė prie savęs. Pažvelgęs žaismingai erzinančiu žvilgsniu, begėdiškai atvirai nužvelgė mano iškirptę. – Suknelė ir vėrinys tau puikiai tinka. Atrodo būtent taip, kaip ir įsivaizdavau.
Sustingau suvokusi, kad suknelė buvo ne Kreigo, o jo dovana. Dabar tapo aišku, ką reiškė tie žodžiai raštelyje. Žiūrėjau į fėjūnų valdovą užvertusi galvą ir bandžiau sugalvoti, ką pasakyti ir kaip jam įgelti, bet niekas neatėjo į galvą. Tuo tarpu jis visą savo dėmesį sutelkė į Kreigą, nepaleisdamas manęs iš glėbio. Pastebėjau, kaip šešėliai perbėgo jo šaltai gražiu veidu, kuris vėl tapo plėšrus.
– Pakeistinuk, vis dar drįsti akiplėšiškai stovėti savo valdovo akivaizdoje?
Šie žodžiai tarsi ledo peiliais susmigo man į krūtinę. Nenorėjau tuo patikėti, tiesiog nenorėjau. Bet tada atsiminiau tuos kartus, kai akies krašteliu pastebėdavau pasikeitusias, gyvsidabrį primenančias Kreigo akis.
Stebėjau, kaip sukandęs dantis, nuleidęs galvą ir akis, Kreigas lėtai klaupėsi ant kelių. Gniauždamas kumščius prie šlaunų, jis sunkiai tvardė pažeminimo kartėlį.
– Pakeistinuk, ar papasakojai Agatai, kas tu iš tiesu esi? – Hesarionas mostelėjo ranka, tarsi būtų nuėmęs magišką šydą, ir Kreigas įgavo fėjišką pavidalą.
Aš sustingau, krutinę suspaudė ir akyse ėmė kauptis ašaros. Kažkodėl jaučiausi išduoda ir neverta pasitikėjimo, jei Kreigas neprisipažino esąs fėjūnas. Jis klūpėjo prieš mus nuleidęs galvą, bet vos pakėlęs akis, bandė pagauti mano drėgną žvilgsnį.
– Agata, aš norėjau pasakyti…
– Bet nepasakei, – įsiterpė Hesarionas. – Dar nepasakei ir to, kad norėjai ją apgaule suvilioti. Naudojai prieš ją magiją, kad greičiau priverstum į save įsimylėti ir per Žiemos saulėgrįžos šventę, be jos sutikimo, norėjai atlikti fėjiškų vedybų ritualą.
– Kreigai, ar tai tiesa? – suvapėjau pusbalsiu.
Jis tylėjo.
– Agata, tu esi pažadėta man. Tavo tėvas krauju sudarė sandorį, kurio nepanaikinsi. Mudu esame surišti amžiams. Tu priklausai man, o aš priklausau tau. O jis norėjo tavimi pasinaudoti tik tam, kad liktų žmonių pasaulyje ir toliau gyventų kaip žmogus, nes per daug įprato prie visos prabangos ir jūsų pasaulio malonumų.
– Nieko nesuprantu, kas čia vyksta! – sušukau išsivadavusi iš Heksariono glėbio. – Kam jums manęs reikia? Aš ne žaislas, aš gyvas žmogus. Aš nepriklausau nei vienam iš jūsų, o tik sau! Kreigai, ar tai, ką jis sako yra tiesa? Atsakyk! – sušukau.
– Agata…
– Pasakyk man! – beveik urzgiau iš įniršio.
– Taip, tai tiesa, – tarė liūdnai atsidusęs. – Bent jau buvo iki tol, kol tave pažinau. Norėjau pasinaudoti tavimi, bet galiausiai pamilau. Agata, aš nemeluoju.
– Kam tau reikia nuotakos? Kas per apeigos ir kodėl?
– Kreigas yra pakeistinukas, – įsiterpė Hesarionas. – Jo tėvai, labai turtingi žmonės, kurie niekaip negalėjo susilaukti vaikų. Jie lankėsi pas gydytojus, išleido dideles sumas, galiausiai meldė dievų, kad atsiųstų jiems vaiką. Dievai jų neišgirdo, bet išgirdo fėjos. Jo tėvai sudarė sandorį ir jiems buvo padovanotas fėjų vaikas – Kreigas. Jis užaugo tarp žmonių, prabangoje ir apsuptas įtėvių meilės. Tačiau pakeistinukas, iki trisdešimtojo gimtadienio neapsivedęs su žmonių moterimi, privalo grįžti atgal į fėjūnų žemes. Tad Kreigas, pagal fėjų amžių, dar yra visiškas jauniklis, – akivaizdžiai besimėgaudamas Kreigo pažeidžiamumu, pasakojo fėjūnų karalius. – Žinoma, nei jis, nei jo įtėviai nenorėjo jo paleisti, todėl sugalvojo planą. Agata, ar niekada nesusimąstei, kodėl tavo teta taip įnirtingai ir atkakliai užsigeidė tave pamatyti, atsivilioti čia ir vėliau pati išvažiavo? Tikrai manai, kad ji taip stengėsi dėl pulkelio avių ir staiga pasiilgo dukterėčios? Ne… Jai gerai sumokėjo ir ji be sąžinės graužaties tave pardavė Kreigui. Net tavo lėktuvo bilietai buvo apmokėti iš jų pinigų. Kordelija išdavė ne tik tave, bet ir mane. Ak, taip – kad mes esame fėjūnai, ji tai irgi žinojo.
– Agata, prašau. Patikėk, aš tave tikrai pamilau… Nenorėjau, neplanavau, bet pamilau.
Man visko atrodė per daug. Per sunku. Per skaudu. Tramdyti jausmai išsiveržė sūriomis ašaromis.
– Aš tau niekada neatleisiu už šį melą ir tai, kad naudojai prieš mane apžavus! Kad atėmei iš manęs valią, kad apžavėjai ir privertei jaustis įsimylėjusia.
– Pakeistinuk, – irzliai tarė Hesarionas, – drįsti man girdint, kalbėti apie meilę mano moteriai?
– Aš nesu tavo moteris! Niekada ja nebūsiu, ar girdi mane! Prakeiktas kaimas, prakeiti fėjūnai!
Blaškiausi susiėmusi rankomis galvą ir nenorėjau tikėti, kad visi man artimi žmonės mane išdavė.
– Agata, ne ant manęs turėtumei pykti. Aš nuo pat pradžių buvau tau atviras. Daviau apsaugą nuo mūsų apžavų, pasakiau, kas esu. Nieko neslėpiau.
– Tu nepasakei, kad ir esi tas fėjų karalius, kuriam buvau pažadėta, – išrėkiau prilėkusi prie jo. Norėjau jam trenkti, daužyti, mušti, kad jam skaudėtų taip pat, kaip dabar skauda ir man.
– Tu nenorėjai manęs klausyti ir išvijai iš namų. Nors aš tavęs neapgavau. Nebandžiau tavimi pasinaudoti, nors ir turiu tam visas teises.
Priėjau prie jo ir ėmiau rėkti, kad jam nepriklausau, kad aš nesutinku ir man nerūpi, kas ir ką nulėmė už mane. Šaukiau nerišlius žodžius ir badžiau pirštu jam į krūtinę, įrodinėdama savo tiesas. Hesarionas suėmė mano pirštą ranką, bet aš akimoju jį išplėšiau ir atsitraukiau. Degiau pykčiu, kuris nebetilpo mano kūne.
– Mudu surišti, Agata. Patinka tau tai ar ne, bet šio sandorio neatšauksi. Anksčiau ar vėliau būtume susitikę, sandorio magija mus atvestų vienas pas kitą, – tarsi su nuoskauda balse, ramiai tarė Hesarionas. – O gal tau labiau patinka tas jauniklis, kuris dėl savo laivės buvo pasiryžęs tave apgaule paimti į žmonas? Kuris kaip užstatą už savo laivsę būtų atidavęs fėjoms jųdviejų pirmagimį? Ar jo tu nori? – vėl irzliai prakošė pro dantis.
– Agata, neklausyk jo. Aš nežinau… Tiek toli negalvojau… Žinojau vieną, noriu tavęs. Noriu tavęs sau ir man net nerūpėjo, kad nusižengiu visoms taisyklėms ir bandau tave nuvilioti nuo savo karaliaus. Juk žinau, kad ir tu man kažką jauti.
– Aš nežinau, ką aš jaučiu. Visi tie jausmai ir norai buvo netikri, jie buvo ne mano.
Neiškentęs, Kreigas atsistojo ir puolė prie manęs, bandydamas paimti už rankos. Tačiau Hesarionas buvo greitesnis ir tam sutrukdė. Dviejų pirštų mostų jis pakėlė Kreigą į orą ir irgi prisitraukė prie savęs tarsi skudurinę lėlę.
– Tu tikrai esi kvailas, jei manai, kad leisiu tau prie jos artintis, – prakošė. – Tu išdavei savo karalių, parodei nepagarbą, kėsinaisi į tai, kad man pažadėta ir išniekinai šventąją priesaiką. Už tai tavęs laukia mirtis.
Po jo žodžių mane pervėrė baimės dūris. Nežinojau, ką jaučiu Kreigui, bet jis nebuvo man svetimas ir nenorėjau jo mirties. Todėl puoliau prie Hesariono ir įsikibau į jo ištiestą ranką, kuria valdė Kreigą.
– Ne, meldžiu, nedaryk to, – maldavau. – Prašau, nežudyk jo!
Hesarioną mano prašymas pasigailėti Kreigo nepradžiugino.
– O ką man už tai pažadėsi? – nusijuokė.
Man jau buvo visko gana. Gana fėjūnų, gana paslapčių, dramų ir išdavysčių.
– Eikite jūs visi velniop! – išspjoviau žodžius ir pasileidau bėgti pro praviras duris į tamsą ir sniegą.
16.
Bėgau sniegu klupinėdama pusnyse. Pro akis užtraukusias ašaras ir ant laukų gulančią miglą nemačiau nei kur bėgu, nei suvokiau, ką darau. Norėjau tiesiog pabėgti nuo tų dviejų vyrų, kurie buvo net ne žmonės. O gal norėjau pabėgti nuo savo jausmų ir fakto, kad ir vėl, vos patikėjusi laime, buvau išduoda. Bet bateliuose slystančios šlapios pėdos mane padarė nerangią ir lėtą. Susinervinusi ir keiksnodamasi nusiėmiau aukštakulnius ir šveičiau juos į sniegą. Basomis pasileidau pievomis ir kenčiau šaltį, kuris vis intensyviau kandžiojo man padus, pranykdamas iki pat kaulų. Tikėjausi nukirsti kampą, greitai pasiekti namus ir susikrovus lagaminą grįžti atgal į Lietuvą – kuo toliau nuo šios vietos.
Pasigirdo Hesariono balsas. Jis kvietė mane vardu, šaukė, prašė sustoti. Bet aš bėgau į priekį, retkarčiais atsigręždama, bet pro tirštą, baltą rūką nieko nemačiau. Tada jis netikėtai atsirado prieš mane. Aš pasileidau į kitą pusę.
– Agata! – piktai suriko. – Nustok kvailioti, tai pavojinga! Tu susirgsi.
Tarsi aš jam rūpėčiau. Tarsi jam rūpėtų kažkas daugiau, nei tas nelemtas sandoris. Akimirkai pralėkė mintis, kad tyčia norėčiau susirgti. Kad jis pasijaustu kaltas. Ar jis jaustųsi kaltas?
– Agata! Priekyje skardis! Atsar…
Išgirdau jį šaukiant, bet jau buvo per vėlu. Pajutau, kaip mano koja slystelėjo ir praradau pusiausvyrą. Mačiau, kaip iš rūko išnyra Hesariono ranka, bandanti mane pagauti, bet aš jau kritau į beveidę, baltą nesvarumo prarają. Užsimerkiau ir susitaikiau. Ir jau maniau, kad skruostu rieda mano paskutinioji ašara, kai pajutau pažystamą glėbį, apgaubiantį mane. Hesarionas šoko nuo skardžio paskui mane ir pagavęs, surakino tvirtame glėbyje. Tą nesvarumo akimirką atrodė, kad laikas ir pasaulis sustojo. Nesupratau, kas vyksta ir instinktyviai įsikibau į fėjūną, panardindama galvą į jo krūtinę. Nenorėjau atsimerkti, nenorėjau žinoti, kas nutiko. Viskas, ko man reikėjo, tai tik dar truputį pasimėgauti jo kūno šiluma ir tuo saugumo jausmu, kuris priminė namus. Ašaros riedėjo pačios ir pasikūkčiodama aš negalėjau nustoti verkti.
– Agata… – ištarė mano vardą taip švelniai, kad aš prisiverčiau pakelti į jį akis. – Dabar tu saugi, – pasakė glostydamas man plaukus ir bučiniu nusausino ašaras.
Tik po kurio laiko suvokiau, kad mudu buvome paplūdimyje. Hesarionas sėdėjo ant apsnigto smėlio, o mane laikė užsikėlęs sau ant kelių ir šildė apgobęs savo apsiaustu. Norėjau pykti, verkti, mušti, apšaukti, bet dar labiau norėjau jį pabučiuoti, kaip tada – mano virtuvėje.
– Agata… – tarė taip švelniai žiūrėdamas savo balkšvomis akimis, kad atrodė, manyje ištirpo visas ledas ir kažkur išgaravo pyktis. – Tu nesi tiesiog sandoris. Tu esi didžiausia likimo dovana ir brangiausia ką turiu. Jei tu tik žinotum, kiek ilgai aš tavęs laukiau. Pripažįstu, mano charakteris tikrai nėra tobulas, bet aš norėjau, kad priimtum mane tokį, koks esu – su smailiomis ausimis ar be jų, su karūna ant galvos, ar paprastą fėjūną, paprastą mylintį vyrą. Norėjau, kad po visu tuo fasadu pamatytum tikrąjį mane.
Šią akimirką protas atsisakė mąstyti ir galvoti, kas bus toliau. Norėjau būti čia ir dabar. Žinojau, kad galbūt ateityje pasigailėsiu, bet dabar norėjau tik vieno – pabučiuoti. Giliai, aistringai ir tarsi pirmą kartą, lyg daugiau neegzistuotų nieko, o būtume tik jis ir aš.
