3 dalis

Mergina atsisuka į mane ir matau, kaip išsiplečia jos pilkos akys atpažinus. Akivaizdu nesuklydau.

– Vėl tu, – šūkteli ji labai nediskretiškai.

– Taip aš, – demonstratyviai nužvelgiu ją aptemptais džinsais ir leopardiniais aukštakulniais, sėdinčią ant aukštos baro kėdės, pro atsegtą odinį švarką matosi laisvai krentanti palaidinė gilia iškirpte ir smulkus blizgutis, pranykstantis kažkur tarp krūtų, – o tu pasikeitei, – pritariamai kilsteliu antakį, – pažinau, tik iš balso. – Taip atrodydama ji nė iš tolo neprimena to vaikinuko oro uoste. Žvelgdamas į kietą kuodą ant pakaušio ūmai suprantu, kodėl kepurė tada stačia stovėjo ant galvos.

– Tai kur gi ne, – vėl nusisukusi, kaip sėdėjo prieš tai, ignoruodama mane siurbteli per šiaudelį savo kokteilio.

– Užimta? – teiraujuosi rodydamas į tuščią kėdę šalia jos.

Mergina abejingai trukteli pečiais ir aš tai priimu, kaip kvietimą prisėsti.

– Aš Killian, – prisistatau, nors niekas net nesiklauso.

– Laura, – burbteli per petį.

Pastatęs kokteilį smalsiai pažvelgiu į merginą.

Lora? – sudvejoju. Tam jos CV tikrai, kažkaip kitaip buvo parašyta. Vardas abiejuose sutapo.

Mergina iššaukiamai pakelia smakrą ir pagaliau atsisuka visu kūnu. Jai keliais brūkštelėjus per manuosius kažkoks malonus virpulys nubėga šlaunimis.

– O kas blogai su mano vardu?

– Visiškai nieko. Puikus vardas, Lora, – užtikrinu ją, – Iš kur tu?

Matau, kaip net prisimerkia svarstant turbūt ar sakyti, ar ne.

– Iš Lietuvos, – galiausiai prisipažįsta ir aš nesusilaikęs šypteliu, šito nemeluoja. – O tu? – lyg prisiminus dar pasiteirauja manęs.

– Iš Šveicarijos, – atsakau.

– Ženevos?

– Ne visai, – patikslinu, – iš Valė.

Linkteli patvirtindama, kad suprato, nors man kyla įtarimas, jog ji net neįsivaizduoja kas yra Valė. Ūmai apsidairau.

– Su kuo tu čia? – tikiuosi, nepaaiškės, kad užėmiau, pavyzdžiui, jos vaikino vietą, būtų labai nesmagus momentas.

Matau, kaip keičiasi veido išraiška ir ne į gerą. Suprantu, kad mano klausimas ją kažkodėl papiktino.

– Mergina negali tiesiog viena išeiti į miestą išgerti kokteilio? – teiraujasi ji taip stipriai keldama balsą, kad į mus net atsisuka pasižiūrėti.

Kilsteliu abi rankas į orą lyg pasiduodamas.

– Žinoma, kad gali. Aš taip pat vienas čia, – priduriu taikiai, lyg norėdamas sušvelninti situaciją. – O tu labai feministiška, – ūmai paerzinu ją ir nesusilaikęs šypteliu, kai pamatau, kad ji dar labiau supyksta. – Aš taip pat feministė, – patikinu merginą, neleisdamas įsiterpti, – ir dar lesbietė.

Ji iš pradžiu nutyla lyg pasimetusi ir matau, kaip lėtai lūpose nušvinta šypsena, supratus mano pokštą, – Tu smauglį tarp kojų turi, kokia tu lesbietė?

– Oi, tik nepradėk body shamingo, – apsimestinai įsižeidžiu, – galėčiau parodyti jo privalumus, – ir neva gundydamas pakilnoju į viršų abu antakius. Jai pradėjus juoktis suprantu, mergina turi humoro jausmą vis dėlto.

– Kitą kartą, – neva pažada ji ir stipriai patraukia per šiaudelį tirpstančių ledukų praskiesto gėrimo. Galbūt aš klystu, bet tai, kaip nenuleisdama nuo manęs akių ji apžioja tą šiaudelį, manau, ji su manimi flirtuoja.

– Tu čia pirmą kartą? – pasiteirauju. Ji pritariamai linkteli, – tai iš kur žinai apie kokteilį, kurio nėra gėrimų meniu? – reikšmingai pažiūriu į jos apytuštę taurę ir vaisių joje.

Mergina nusijuokia.

– Draugė pasakė, kur nueit ir ką išgerti.

– Puiki tavo draugė, – pritariu pabaigdamas ir savo gėrimą.

Pamažu įsisiūbuoja pokalbis, aš dar užsakau “to paties” iš kart sumokėdamas ir nė nepajuntu, kaip bėga vakaras. Kartas nuo karto sugaunu smalsius kitų vyriškių žvilgsnius ir išpučiu besididžiuodamas krūtinę. Įspūdinga moteris. Man pasisekė, kad galiu šį vakarą leisti jos draugijoje.

Kokteiliai susuko man galvą visiškai ir aš užsimiršęs nežinia kelintą kartą akimis nužvelgiu pašnekovę, lėtai myluodamas žvilgsniu. Įsivyrauja tyla. Pakėlęs galvą matau ją smalsiai stebinčią mane. Putain, prigavo.

– Kaip manai, kuri tavo kūno dalis yra gražiausia? – klausiu, taurę prisitraukdamas arčiau savęs kaip skydą.

Mergina gundomai šypteli. Alkūne besiremdama į stalą, atsilošia kėdėje, demonstratyviai užsimesdama koją ant kojos, pati meta į jas reikšmingą žvilgsnį.

– Ta prasme, tu čia rimtai to klausi? – iššaukiamai pasiteirauja ji.

Užsikvatoju, dar kartą ją nužvelgdamas. Tas dailias, džinsais apmautas kojas ir ant pirštų galiukų valiūkiškai siūbuojamą aukštakulnį batelį. Na ir šelmė.

– Kokia tu paprasta, – susižavėjęs tariu, žiūrėdamas į akis, ir nė nepajuntu, kaip kyla nenumaldomas noras ją pabučiuoti.

Tačiau ji ūmai surimtėja, neva piktai pastatydama kokteilį ant baro:

– Žinoma, kad protas!

Iš netikėtumo net suprunkščiu ir įsijuokiu beveik iki ašarų. Nepamenu, kada tiek juokiausi. Dar ir šmaikštuolė. 

Aš žuvęs. Ji graži, linksma ir negana to, galiu daryti prielaidą, kad dar ir protinga. Ir kuo ilgiau žiūriu į ją, tuo ji man tampa dar gražesnė. Tada suprantu, kad turiu paklausti, kai ko labai svarbaus ir tiesmuko. Tad nugėręs gerą gurkšnį ryžtuosi:

– Sakyk, kiek tu vaikinų iš viso turi?

Ji kilsteli antakį ir, kaip ir reikėjo tikėtis, nė kiek nepasimesdama atlenkia pirštą, tada antrą, trečią, – pasijuntu lyg smūgį būčiau gavęs į saulės rezginį, – o tada išskleidusi abi plaštakas pradeda juoktis.

– Man vaikiną lengviau susirasti, negu darbą.

Neva pritariamai šypteliu ir užgerdamas nuryju kartėlį. Nesikuklina panelė. Be abejo, ji turi vyrus, šliaužiojančius keliais paskui ją. Bet iš kitos pusės, jei ji vaikinus skaičiuoja ant abiejų rankų pirštų, gal kaip tik nieko rimto? Tada nusijuokiu iš savęs, lyg labai rimtas būčiau aš pats. Ūmai susidomiu supratęs, ką ji dar pasakė.

– Ieškai Ženevoje darbo?

– Jau radau, – pergalingai šūkteli ji, net akys iš laimės blyksteli.

– Tai, kad ir su darbu problemų nebuvo. Sveikinu, – iškeliu savo taurę. Padariusi tą patį dzinkteli krašteliu.

Žiūriu įdėmiai į merginą, ją vertindamas. Bandau prisiminti, kas buvo tame jos CV parašyta ir pasigailiu, kad taip neatidžiai skaičiau.

– Tu tikrai neeilinė moteris, nė nesistebiu, kad tau taip gerai viskas sekasi.

– Oi, – atsidūsta mergina, – kad tu žinotum. – Ir jos linksmu veidu nuslenka šešėlis.

Panašu į tai, kad mes visi turime paslapčių.

Smiltė

Vakaras, bėga daug smagiau, nei tikėjausi. Pašnekovas pasirodo ir linksmas, ir įdomus. Matau, kaip vis nužvelgia mane, kai galvoja, kad nematau. Pastebiu, kaip sublizga jo akys, aprėmintos ilgomis blakstienomis, man įsidedant kokteilio šiaudelį į burną ir kaskart, kai jį sukandu dantimis prieš patraukdama, susiraukia jo veidas, lyg iš skausmo.

Smagu man jį taip erzinti. Viduje net sukunkuliuoja džiaugsmas, kad šitas aukštas dailus šveicaras kampuotu smakru vakarą leidžia mano, Lietuvos kaimo mergelės, kompanijoje. O aš dar taip nenorėjau eiti. Įdėmiai nužvelgiu vyrą. Pirmą kartą oro uoste jo gerai turbūt net neįvertinau, o šiandien prieš mane sėdėjo modernus džentelmenas, gerai gulančiu švarku, užmestu tiesiog ant baltų marškinėlių ir džinsų. Avintis baltais sportbačiais. Pakeliu galvą aukštyn, šonuose trumpai pakirpti plaukai, ant viršugalvio palikta ilgesnė kupeta sušukuota atgal. Turbūt dar ryte nuskustas veidas pasidengęs penktos valandos šešėliu. Kilstelėjusi žvilgsnį nuo adomo obuolio prie skaidrių akių suprantu, kad mane pričiupo stebinčią. Nesislėpdama šypteliu, jis pats žino kokį poveikį daro moterims. Pritariamai žybteli jo akys.

– Kokioje sferoje dirbi? – paklausiu vėl įsidėdama į burną šiaudelį.

– Viešbučių sektoriuje, – atsako stebėdamas mano burną.

– O ką tiksliai darai?

Vyras sarkastiškai nusijuokia, patraukdamas lūpos kampą ir pažvelgia į taurę rankoje.

– Viską.

Įdėmiau įvertinu jo apsirengimą. Turbūt bus koks viešbučio administratorius, padarau išvadas ir nusprendžiu daugiau nekamantinėti.

– O tu? – paklausia jis.

Ūmai susimąstau apie savo naujas pareigas, organizuosiu Alain susitikimus, priiminėsiu svečius, nešiu jiems kavą ir darysiu viską, kas liepiama.

– Aptarnavimo, – burbteliu, nurydama didelį gurkšnį.

Vyras nieko nesakydamas linkteli.

Po pertraukėlės vėl smalsiai pažvelgia į mane.

– Tai sakai iš Lietuvos esi, – susimąsto, – Maža šalis su labai didele istorija.

Besididžiuodama išsišiepiu.

– Istoriją tikrai didelę turime.

– Aš beje moku keletą žodžių lietuviškai, – patenkintas sako jis man, ir tai, kaip viltingai šypsosi, suprantu, kad turėčiau pasidomėti, kokie tie žodžiai, tik aš visai to nenoriu. Jei jis dabar pradės keiktis, arba vardinti intymias kūno dalis, atsistosiu ir išeisiu. Šiaudeliu sumygusi Passion fruit vaisių, įkvepiu ir ryžtuosi.

– Kokie tie žodžiai?

– Duonytė, sviestukas, braškė, – vardija jis ir aš nustebusi išpučiu akis.

– Dar ir mažybine forma. Kas išmokė? – klausiu pakeldama antakius ir pačiai pasidaro keista, kaip nemaloniai spusteli krūtinę vien pagalvojus, kad galbūt jo gyvenime yra kita lietuvė moteris?

– Kolegė, – sako jis, – dirbo kažkada pas mus studentė mergaitė iš Lietuvos. Vis valgydavo ką nors, kai aš ją matydavau, tai tokius ir žodžius žinau.

Nepajuntu, kaip su palengvėjimu iškvepiu. “Studentė mergaitė”, ne mergina.

– O daug lietuvių dirba pas jus? – pasidomiu lyg niekur nieko.

– Man kol kas teko susidurti tik su viena.

Kurį laiką įsivyrauja tyla ir tik dabar suprantu, kad bare, lauke negroja muzika, tik viduje. Keista ta Šveicarija. Nužvelgiu visus susirinkusius ir suprantu, kad laikui bėgant sumažėjo žmonių, o visi esantys sprendžiant pagal formalią aprangą, akivaizdu, čia tiesiai po darbo.

Vėl sutelkiu dėmesį į savo pašnekovą. Stebėdama, kaip kažką galvodamas perbraukia pirštu per taurės kraštą, pakelia akis.

– Vilnius, taip? – paklausia ir nelaukdamas atsakymo tęsia toliau, – jūs jau nuo kelintų Europos sąjungoje? – nustebusi trukteliu pečiais, pamenu, kad tai vyko, tiksliai nepamenu kelintais. Jis prisimerkęs kažką pagalvoja, – man atrodo 2004 Baltijos šalys tapo narėmis, kartu su Lenkija ir kitomis.

– Taip taip, – greitai patvirtinu, – esame Šengeno zonoje ir priklausome Nato, – tik tikiuosi, kad manęs nepaklaus, ką apie Šveicariją žinau.

Tada prisimenu dar kai ką:

– O žinai, kad Lietuva savo plotu už Šveicariją didesnė?

Vyras susiraukia taip, lyg būčiau pasakiusi, kad jo kiaušiniai maži.

– Rimtai? – netiki jau išsitraukdamas telefoną ir matau, kaip atsiverčia Wikipedijos puslapį.

Cha!  Nusijuokiu mintyse ir garsiai patraukiu per šiaudelį pabaigdama savo kokteilį. Belieka tikėtis, kad neapsirikau.

Pūstelėjus vėjui, ūmai sudrebu ir užsisegu striukę. Į vakarą apgaulingai atvėso.

– Tikrai didesnė, – pritaria pakeldamas nustebusį veidą į mane, – bet kaip populiacija sumažėjo pas jus.

Patraukiu pečiais, ką aš galiu pasakyti, tikrai nesitikėjau, kad šį vakarą diskutuosime politologijos temomis. Šveicaras, – diagnozuoju atsistodama. Tiek čia to linksmumo su juo.

– Ne visi lietuviai gyvena Lietuvoje,  – užsimetu ant peties rankinę, – Ačiū už smagiai praleistą vakarą, – draugiškai šypteliu, – aš jau turiu eiti.

Taip smagiai pradėjom, o taip nuobodžiai viskas pakrypo.

Jis nustebęs net atsilošia, o tuomet truktelėjęs švarko rankovę aukštyn žvilgteli į rankinį laikrodį. Akies krašteliu ciferblate atpažįstu mažą karūnėlę. Neprastai, kaip viešbučio darbuotojui, turbūt netikras.

– Tai kad ir man jau laikas, – susizgrimba jis, – O kur tu gyveni?

– Čia netoliese, – parodau pusę, iš kurios atėjau.

– Tai aš tave palydėsiu, – taria atsistodamas ir nuo kėdės atlošo sugriebia savo striukę.

– Nereikia! – iš kart užprotestuoju.

Vyras įdėmiai pažiūri į mane iš viršaus ir tik dabar suprantu, kaip arti vienas kito esame. Nuleidžiu galvą, atsikrenkščiu ir įkvėpdama pajuntu prieskonių, odos ir tabako mišinį. Kaip ir tada oro uoste, tas kvapas sodriu viskiu pasklinda mano gyslomis sušildydamas. Širdis smarkiau sutvaksi.

– Man vis tiek į tą pačią pusę, – taria šiek tiek kimstelėjusiu balsu. Vėl pakėlusi akis sutinku draugišką šypseną ir veriantį žvilgsnį. Kai jis taip žvelgia į mane, suprantu, kad sutikčiau su viskuo, – Eime? – paragina šiltu delnu priliesdamas liemenį ir toje vietoje net šiurpas nubėga. Nieko daugiau nesakydama žengiu žingsnį, savininkiškai prilaikoma jo rankos. Nugaros raumenimis atrodo intymiai jaučiu kiekvieną jo šiltą pirštą. Negaliu pasakyti, kad man tai nepatinka. Besibraunant tarp žmonių link išėjimo, sutinku smalsius merginų žvilgsnius ir aukščiau iškeliu galvą. Taip, jis su manimi.

 

Killian

Lėtai einame gatve. Turiu dar valandą laiko. Ūmai save sugaunu galvojant, kad kai pirmadienį būsiu Ženevoje, norėčiau ir vėl pasimatyti su mergina.

Iš niekur pakilęs vėjas smelkiasi po rūbais ir aš užsisegu striukę. Atpūstas oras nuo ežero maloniai glosto šnerves.

– Žiūrėk, fontanas! – šūkteli ji, viena ranka rodydama tarp namų atsiskleidusį vaizdą, kita išsitraukdama telefoną.

Jai atsitūpus ir nuo grindinio fotografuojant miesto pasididžiavimą man užgniaužia kvapą atsivėręs vaizdas, tik aš ne į fontaną žiūriu.

– Nori prieiti arčiau? – pats nustembu, kad pasiūliau. Kada buvau po fontanu?

Tačiau mergina neigiamai papurto galvą.

– Ne, sušlapsime. Vėjas į mūsų pusę, pažiūrėk.

Atsigręžęs į fontaną matau srovę, pasisukusią ir užliejančią visą akmeninį molą.

– Ar žinai, kad per sekundę į 140-ties metrų aukštį, į orą yra išstumiama 500 litrų vandens.

Mergina pasuka galvą nuo telefono į mane ir smalsiai žvelgdama iš apačios atsistoja.

– Visi šveicarai žino tokias detales mintinai?

Nusijuokiu, truktelėdamas pečiais ir parodau ranka į “Mont blanc” tilto pusę.

– Anksčiau originali fontano buvimo vieta buvo štai ten, industrinėje miesto dalyje už tilto ir vanduo buvo naudojamas hidrauliniam elektros tinklui vėsinti. Tiesa, tuometinis mechanizmas į aukštį išstumdavo vos 30-ties metrų srovę, – matydamas kaip ji kažką įjungia telefone, įsižeidęs pasitikslinu, – tau neįdomu?

– Ne-ne, žinoma įdomu. Tikrinu ar Wikipedija nepridarė klaidų, – pradeda juoktis ir įsideda telefoną atgal į džinsų kišenę – atsiprašau, – šypteli, – nesusilaikiau. Pasakok toliau. Man labai įdomu.

Sustoju priešais ją abi rankas susikišęs į kelnių kišenes ir įdėmiai žvelgdamas į merginą nieko nesakau. Kiek tame jos “labai įdomu” yra tiesos? Ji taip plačiai išsišiepia, kad pamatau turbūt net krūminius dantis.

– Kodėl fontaną perkėlė? – neva pasmalsauja.

Kurį laiką taip ir stebiu ją įbedęs žvilgsnį į akis ir nieko nesakau. Ji sugeba dar plačiau nusišypsot.

– Todėl, kad patobulėjo naudojamos technologijos ir jis tapo nebereikalingu. Tačiau pats jet d’eau buvo tapęs miesto identiteto simboliu, todėl patobulintas fontano mechanizmas perkeltas čia, kur dabar jis ir yra.

– Ir dabar jis atlieka tik dekoratyvinę funkciją?

Patvirtindamas linkteliu.

– O kiek metų šitam fontanui? – matau, kaip stipriau sukryžiuoja ant krūtinės rankas vėl prasiautus vėjo gūsiui.

– Šimtas trisdešimt, – sausai užbaigiu aš. – Einam, nes tuoj visai sušalsi.

Ir nelaukdamas čiumpu merginą už riešo, užkabinu jos ranką sau per parankę, o kitu delnu patrinu šaltus pirštus juos uždengdamas nuo vėjo. Ji sekundėlei lyg sustingsta, bet rankos neatitraukia, tuomet užsikabina dar ir kita ir neužtikrintai žengia drauge su manimi.

Taip susiglaudę tęsiame kelionę ir pasukęs galvą aš galiu užuosti jos labai specifinį kvepalų aromatą. Tas kvapas tikrai ne kiekvienai. Man patinka justi, kaip liečiasi jos smulkus kūnas prie manojo, kaip trinasi mūsų drabužiai. Dar kurį laiką paėjėjęs pasidomiu:

– Dar toli?

– Kas ar toli?

– Tavo namai.

Matau, kaip ji plačiai išsišiepia.

– Neįsivaizduoju.

– Ką turi galvoje?

– Nuo fontano aš paklydau.

Oh lala. Iškart dirsteliu į laikrodį. Dar yra truputėlis laiko, dar spėsiu. Bet jei palikčiau ją čia, nežinia kur dar atsidurs. Taip pasielgti negaliu, akivaizdu, kad mergužėlė visiškai nesiorientuoja. Išsitraukiu telefoną.

– Sakyk savo adresą.

– Nepamenu.

Lora? – Nutęsiu įspėdamas ir matydamas, kad nereaguoja, pakartoju griežčiau, – Lora!

Ūmai ji krūpteli, lyg nustebus pakelia galvą į mane ir matau, kaip akyse nušvinta suvokimas.

– Oh, – sumurma kažką sau po nosimi, lyg primindama, kad ji Laura. Stebiu, kaip pasvarsčiusi išsitraukia savo telefoną.

– Rasiu pati, – dar pabando priešintis, bet turbūt išgirdusi, kaip sugriežiu dantimis pasiduoda ir suveda adresą žemėlapyje. Pažiūriu ir be žodžių pasukdamas mus atgal, iš kur atėjome, patraukiu reikiama kryptimi.

– Atspėk kas, – tylą nutraukia ji, – du apvalūs viens pailgas visom bobom reikalingas.

Sustoju, kaip įbestas, bet pamatęs jos besijuokiantį veidą žengiu toliau.

– Tu nenori girdėti mano spėjimo.

– Tikrai žinai, – patikina ji besijuokdama.

– Sunku nežinot, – burbteliu sau.

– Taigi žirklės.

Jaučiu, kai iš nuostabos pakyla mano antakiai. Labai jau dviprasmiški tie jos juokeliai.

– Čia jūsų lietuviškas humoras?

Mergina nusijuokia.

– Dabar tavo eilė, – taria spustelėdama mano bicepsą ir jaučiu, kaip lyg tik dabar supratusi, už ko laikosi spūsteli dar kartą tik tam, kad įsitikintų. Aš, žinoma, specialiai šiek tiek įtempiu raumenį. Tegul pasimėgauja.

– Nežinau, neturim mes mįslių.

– Tikiu, kad turit. Anekdotą tada.

– Neturim ir anekdotų.

– Killian, – vaikiškai patempia lūpą besimaivydama.

Pasiduodamas iškvepiu.

– Kodėl ežiukas, bėgdamas per žolytę, šypsosi? – sududenu monotonišku balsu, – nes žolytė pilvuką kutena.

Smiltė užsikvatoja taip, lyg čia būtų geriausias jos girdėtas pokštas. Nustebęs net pats šypteliu.

– O, neeee, – girdžiu užginčija ji, – mes Lietuvoj tą patį anekdotą turim, tikrai ne pilvuką kutena. – Nieko nesakydamas žvilgteliu į ją, skeptiškai pakeldamas antakį, – kiaušinukus, – neprašoma patikslina mergina.

Dabar tikrai nusijuokiu. Su ja neįmanoma palaikyti paprasto pokalbio, viskas susiveda į seksualinį innuendo.

– Jūs Lietuvoj visos tokios… – nutylu ieškodamas tinkamo žodžio, – linksmos?

– Oi, tikrai ne. Aš ir Lietuvoje keista buvau, – patenkinta išsišiepia ji.

Kodėl aš tuo nesistebiu?

– Žiūrėk, kas čia! – ūmai ji stipriai sugriebia mano plaštaką įsitempdama paskui save už tamsaus kampo. Spėju instinktyviai sugauti ją per žastus tik paskutinę akimirką, kai bloškia į sieną, priremdama krūtine ir jos lūpos sustoja vos per milimetrą nuo manųjų.

Laikydamas įsirėmusią priešais save, sunkiai įkvepiu, įtraukdamas jos iškvėpiamo oro.

– Ką tu darai? – dusteliu pašnibždomis.

– Atsargiai, pone, – taria kimiai, akimis įžūliai nukeliaudama iki mano burnos ir aš nejučia lyžteliu apatinę lūpą, tik dabar suprasdamas, kas vyksta, – tai ginkluotas užpuolimas, nesipriešinkite ir jums nieko blogo nenutiks.

Dvejodamas atlaisvinu ją laikančias rankas ir moteris užgula mane dar labiau. Krūtine jaučiu besiremiančias jos apvalias krūtis ir mūsų abiejų kvėpavimas padažnėja. Kaip užhipnotizuotas stebiu burną. Mergina pakreipia galvą ir švelniai lūpomis vos vos prisilietusi prie manųjų atsitraukia. Jei tai užpuolimas, tai kaip ji gražiai pasitiktų mane?

Abu nejudam iš vietos. Liežuvio galiuku, lyg ragaudama mano skonį lyžteli viršutinę savo lūpą. Tas vaizdas perveria krūtinę aistra, atliepdamas mano klyne ir aš čiumpu ją nekantriai į glėbį, be ceremonijų įsisiurbdamas į pravirą burną. Pajutę vienas kito skonį sudejuojam abu. Širdis apsąla ir aš liežuvio galiuku dar labiau praskiriu jos lūpas, kur mane pasitinka smailas merginos liežuvis, noriai kviesdamas vidun į jos aksominę ir šiltą burnos ertmę.

Jaučiu jos rankas savo plaukuose, pašėlusiai glaudžiančias mane prie savęs ir aš duodu valią sau pagaliau be skrupulų perbėgdamas delnais jos liaunu kūnu.

Apsvaigę atsitraukiam įkvėpti, padūmavusiomis akimis tirdami vienas kitą ir matau, kaip ji šyptelėjusi nuleidžia galvą žemyn, kur mano kieta erekcija remiasi į ją.

– Po viso vakaro erzinimo su tuo nelemtu šiaudeliu, tu nesitiki, kad aš stovėsiu čia kaip medinis?

Ji sukrizena.

– Bet tu ir stovi, – pakelia įžūlias akis į mane, – kaip medinis, – žaismingai subanguoja klubais dar labiau prisispausdama prie mano išdavikiško silpnumo įrodymo.

Net sušnypščiu pro dantis, čiupdamas ją už liemens ir mus abu apsukęs priremiu savo kuolu prie sienos. Parodysiu aš tau išdykėle, kaip erzinti mane. Vėl liežuviu įsiveržiu į jos burną, o mūsų rankos kaip pašėlę gniaužia vienas kitą į save.

– Ačiū už vakarą, – tarp bučinių į burną ištaria ji.

– Tau ačiū, – tariu vėl įsisiurbdamas.

Ūmai pajutęs, kad mergina atsitraukia, atlaisvinu glėbį. Matau, kaip apsisukusi ištiesia ranką ir pradeda rinkti durų kodą, kurių aš nė nepastebėjau. Pasigirsta automatinis kvietimas užeiti.

– Atvykome, – taria besišypsodama ir patraukdama rankeną.

– Tu nori pasakyt, paliksi mane dabar, – parodau ranka sau į juosmenį, – tokį?

Sugaunu jos blizgančias akis, žiūrinčias į akivaizdų kauburį kelnėse ir demonstratyviai pasitaisau perbraukdamas delnu per visą styrantį ilgį.

Mergina gurktelėjusi nuryja seiles ir, lyg atsibudusi iš savo minčių, lengvai kresteli galva.

– Gundo žinoma, bet kitą kartą, – mirkteli man. – Dar kartą ačiū už vakarą, aš puikiai praleidau laiką. – plačiau atverdama žengia vidun pro duris.

Puikiai praleidome laiką. Kur gi ne, grįšiu mėlynais kiaušiniais.

– Nori, pasakysiu paskutinį šio vakaro anekdotą? – pašaukiu ją dar prieš pranykstant viduje.

Mergina susidomėjusi stabteli ir atsigręžia.

– Skelk.

Įkišu ranką į kišenę.

– Duok savo numerį, – paprašau jau išsitraukdamas telefoną.

Kaip ir visą vakarą ji užvertusi galvą nusijuokia.

– Rašykis, – ir aš net nustembu, kad taip paprastai pasidavė. Pradeda diktuoti, tada ūmai taria, – bet koks skaičius, – ir diktuoja toliau.

Nesupratęs ar gerai išgirdau pakeliu į ją galvą.

– Ką?

– Išgirdai teisingai. Jei tikrai norėsi su manimi susisiekti, turėsi padirbėti.

– Tai vaikiška, – tariu įsižeidęs.

– Žinau, – nesiginčydama sutinka mergina ir trinkteli prieš nosį durimis.

Nuleidęs galvą pažiūriu į laikrodį.

Šūdas. Pavėlavau.

2 dalis

Interviu

Smiltė

Mano aukštakulnių keliamas garsas, su kiekvienu užtikrintu žingsniu skambiai nuaidi erdviu šviesiu holu dideliais arkiniais langais į gatvę. Kodėl turėjau apsiauti būtent šiuos batus? Žingsnis, kaukšt, aidas. Žingsnis, kaukšt, aidas. Baltose marmurinėse grindyse, kaskart pamatau atsispindinčius pilkus padus. Jei mane priims, iš pirmo atlyginimo pirksiu “Louboutin’us”, – pasižadu sau. Žingsnis, kaukšt, aidas. Prasilenkiantys nužvelgia mane, o aš dirbtinai iškreipiu lūpas į šypseną.

Bemiegę naktį kupiną jaudulio vainikavo pajuodę paakiai ir raudonos akys. Tad rytą praleidau besitardama pati su savimi ir kartodama vieną ir tą pačią afirmaciją “Jei ne protu, tai gražumu”. Makiažui skyriau daugiau laiko, nei įprastai, nors man pačiai per gražios moterys visada atrodo įtartinos. Prisiminus savo išgalvotą istoriją sarkastiškai šypteliu, – ir ne veltui.

Blogiausiu atveju, jei Sharon Stone sugebėjo išgarsėti perkeldama koją ant kojos, griebsiuosi nesąžiningų triukų ir aš! Vėl nesusilaikau nervingai šyptelėdama. Oi prisidirbsiu šį kartą…

Prieinu prie azijietiško gymio administratorės staliuko.

Hello, aš esu Smiltė, vienuoliktą valandą turiu darbo pokalbį, – sakau angliškai ir sudvejoju pamiršusi vardą su kuo, po paraliais! Iškart pajuntu, kaip tarp menčių nusirita prakaito lašas. Merginos didelės šviesiai geltonos akys draugiškai žvelgia į mane.

Hello, Smiltjie. Aš esu Alex, palydėsiu į susitikimą. Jūsų jau laukia, – atsako man ir jai besistojant ant stalo pamatau savo CV – Elzės patobulintą jo versiją!

Įkvėpk per nosį, sulaikyk. Iškvėpk per burną, sulaikyk. Įkvėpk per nosį…

Nuseku merginą į senovinį liftą. Viena jo siena mušta velvetu, ant kitos siauras pailgas veidrodis, kuriame pamatau aukštą savimi pasitikinčią moterį – save ir sekundėlei net nustembu, kad čia aš. Pieštuko formos sijonas siaurėjantis žemyn, šilkinė palaidinė sukišta vidun, į kietą kuodą susuktas plaukų mazgas ir smulkus veidas, aprėmintas juodu akinių rėmu. Labai gerai. Alex paspaudus kažkurį mygtuką priešais nosį su trenksmu užsitrenkia metalo virbų durys, kad net krūpteliu. Besikeliant matau, kaip per juos priartėjam ir pralenkiam skiriančius aukštus, nužvelgiu įmantrų art deco stiliaus virbų lankstinį.

Išlipus kažkuriame aukšte, mane palydi koridoriumi iki uždarytų durų, kurias  mergina man atidaro ir praleidžia į vidų. Aš su nusivylimu iškvepiu pamačiusi didelį konferencinį stalą. Po tokiu stalu, mano kojų triukas tikrai nesuveiks. 

– Ačiū, Alex,  – išgirstu vyrišką balsą ir pasisuku į jį, susidurdama su rudomis smalsiomis vyro akimis, kuris mane jau kalbino per vieną iš online interviu. Labai simpatiškas vaikinas, bet šiuo metu, man tai nė nerūpi.

– Sveiki, – tariu tiesdama ranką pasisveikinti. Nė nežinau ar čia tai priimtina. Kodėl Elzė manęs neperspėjo dėl to? – aš Smiltė.

– Sveiki, Alain Bieri, – prisistato ir mandagiai paspaudžia mano ištiestą plaštaką, pakviečia sėstis, o pats įsitaiso stalo gale. Pasvarsčiusi prieinu ir prisėdu arčiau jo. Priešais mane milžiniški arkiniai langai į senamiesčio stogus, tarp jų pamatau legendinio Ženevos fontano viršūnę.

– Kavos? Arbatos? – mano stebėjimus pertraukia vyras.

– Vandens.

– Tuojau, – užbėga už akių Alex ir paskui save uždaro duris.

– Prie mūsų prisijungs dar ir kūrybos direktorius, – paaiškina besišypsodamas.

Dirbtinai kilsteliu lūpų kampučius į viršų neva pritardama. Jau net nesvarbu, kas dar prisijungs. Ir kur aš čia veliuosi? Kūrybos direktorius! Vajezus tu marija.

Belaukiant prislegia nejauka. Vyras mandagiai pasiteirauja apie skrydį. Pradėdama pasakoti, nesmagiai pasimuistau kėdėje ir mėgindama įsipatoginti, užmetu koją ant kojos. Dar nežinau, ar jis man patinka. Besikalbėdami abu įtariai vienas kitą nužvelgiame. Ką aš čia veikiu? Alain man iš dešinės pastuksena tušinuku į stalą kažką skaitydamas.  Žvilgtelėjus iškart atpažįstu savo legendinį darbo aprašymą. Tokio gražaus CV niekada neturėjau, nei savo turiniu, nei dizainu. Elzė tikrai puikiai padirbėjo. Man dabar svarbu nesusimauti. Sako, melas kuo labiau turi būti panašus į tiesą. Esu dirbusi su pardavimais, žinau, kaip vyksta įmonių bendradarbiavimas, galų gale, turiu magistro diplomą, tik ne marketingo srityje, nors didesnę dalį darbo dienos praleidžiu skaičiuodama nuliukus milijoninėse sąskaitose, turiu darbo patirties su projektais. Gal tie mano projektai mažiau kūrybiški, bet tikrai daugiau kainuojantys. Piktdžiugiškai šypteliu pati sau. Bent jau aš taip galvoju, kad daugiau kainuojantys?

Prasiveria patalpos durys. Alex atneša gėrimus ir kažkaip labai arti manęs padeda servetėlę ir puodelį espreso kavos kurios aš nė neprašiau. Mergina kažkaip keistai pažiūri į tą kavą ir aš dvejodama paimu puodelį, ant servetėlės perskaitydama lietuviškai parašytą frazę “Viskas bus gerai”. Klausiamai pažvelgiu į Aleks ir, sugavusi jos suokalbišką akies mirksnį, pradedu tuo tikėti.

Lyg niekur nieko nugeriu gurkšnį, kad nepasirodyčiau įtartina, staiga nuo deginančio skonio išpūsdama akis. Kas čia mano kavoje? Viskis? Jaučiu kaip deginantis skystis pasklinda kūne ir pasišiaušia rankų oda. Įtampa ūmai atlėgsta. Ištiesinu pečius.

Supratusi, kad turiu čia sąjungininkę, iš kart pasijuntu geriau ir mano pasitikėjimas savimi grįžta. Elzė visur turi savo akis. Kai ji sakė, kad pasirūpins manimi, dabar tikrai patikiu, kad nemelavo.

– Labai atsiprašau, – taria Alex nukreipdama Alain dėmesį nuo manęs, – kūrybos direktorius negalės prisijungti į interviu. Kažkas netikėto nutiko su paskutiniu dizainu.

ça va*, – [viskas gerai – pranc.*] nesipriešina Alain, – pradėsime be jo.

Už Alex užsidarius durims prasideda pokalbis, trukęs ilgiau nei valandą. Viską supasakoju dar geriau, nei Elzė mane primokė. Galų gale prisimenu savo pasiruoštą triuką. Stumtelėjusi tušinuką neva netyčia numetu ant grindų ir Alain instinktyviai pasilenkia jo paimti, o aš nepraleidžiu progos perkelti kojos ant kojos jas perkryžiuodama.

– O kaip galimybė kilti pareigose? – Klausiu dalykiškai.

Vyras po stalu trinkteli į jį galvą ir pasikelia ranka susiėmęs už pakaušio.

– Tai nori būti mano asistente, bet neilgam? – šypsosi, numesdamas ant stalo tušinuką. Tai, kaip nukaito jo skruostai, panašu, kad mano triukas suveikė, – Galimybė kilti pareigose yra, ir manau pardavimuose tau sektųsi, – užsimiršęs vėl dirsteli į mano kojas, – ir net labai. Parduok tušinuką, – ūmai paprašo jis pastumdamas į mane tą, kurį ką tik pakėlė nuo grindų.

Nustembu, koks banalus naratyvas ir vis dar naudojamas.

– O kodėl ne dramblį? – nusijuokiu nesusilaikiusi.

– Gali ir dramblį, – susidomėjęs pritaria jis.

– Pardavimas yra ne produkto siūlymas, bet kliento poreikių ir vertybių išsiaiškinimas. Juk marketingas tokia sritis, kur parduodamas produktas šimtu procentų subalansuotas kliento poreikiams. Toliau, – beriu įsijautusi, net oro pamiršdama įkvėpti, – kokius “tušinukus” įmonė naudojo prieš tai, kodėl juos keičia ir ko tikisi iš naujojo “tušinuko”? Bankininkas ir laikrodininkas, tikiu, renkasi skirtingus produktus. Dar klausimas, ar šiuo metu “tušinuko” klientui reikia išvis? Galbūt klientas žino tik koks yra norimas rezultatas, bet jo pasirinktas “tušinukas” neatneš to, ko tikimasi. Svarbiausia išsiaiškinti, ko klientui reikia šiuo metu ir tai pasiūlyti atsižvelgiant į esamą rinką šių dienų kontekste.

Alain susidomėjęs stebi mane dviem pirštais vis braukdamas sau per smakrą.

– Įdomu, įdomu… – taria mąsliai kažką sau galvodamas, veidas rimtas, – o kokios tavo stipriosios savybės?

Lengviau atsikvepiu, nusišypsau.

– Esu atkakli, komunikabili ir stipri derybose.

– Tuomet, kokios tavo silpnosios savybės?

– Esu atkakli, komunikabili ir stipri derybose.

Vyras nusijuokia ir įdėmiai stebėdamas mane paklausia:

– Kol negausi šių pareigų, tol iš čia neišeisi?

– Alain, – tariu įdėmiai žiūrėdama, tiesiai į akis ir pasiremdama į stalą pasvyru į jo pusę, – Tau reikia tokio žmogaus, kaip aš ir tau labai pasisekė, kad esu čia, – užbaigiu užtikrintai. O man labai reikia darbo.

Skambutis

Smiltė

Sugrįžusi į Elzės butą, po šiandienos suprantu, kad šią vietą turėčiau pradėti vadinti savo namais, bet kol kas viskas taip keista. Miegamajame iš po lovos išsitraukiu kartoninę dėžę, ją praplėšiu ir išsiimu vieną šampano butelį iš šešių. Žinau, kur gerus dalykus draugė laiko, jau esu buvusi anksčiau svečiuose. Todėl paėmusi butelį įsuku jį į drėgną virtuvinį rankšluostėlį ir įdedu į šaldymo kamerą, kad greičiau atvėstų. Būčiau tikėjusi mūsų avantiūra, būčiau pasiruošusi iš karto, o dabar?

Nusispiriu aukštakulnius batus, krentu į krėslą ir abiem rankom užsidengiu veidą. Tubūt pirmą kartą šiandien pagaliau atsikvepiu. Negaliu patikėti, – aš gavau darbą!!!

***

Pamačiusi, kad skambina Elzė iš karto įsidedu ausines ir pasipildau taurę šalto šampano.

– Saule, – į ragelį linksmai išrėkia draugė. – Sveikinu!!! Aš vis dar netikiu, kad mūsų planas pavyko.

– Žinai, netikiu ir aš.

– Dabar reikia gerai atšvęsti! – džiaugsmingai klykteli ji.

– Gaila, kad tu ne čia.

– Ką padarysi, teks tau švęsti vienai už mus abi. Nelabai toli nuo namų yra puiki gatvelė, kurioje įsikūrę daugybė barų. Tai tau reikia ten, – krykštauja Elzė, –  Tikiu, jau vietoje rasi su kuo  deramai atšvęsti.

Šypsausi pati sau, puikiai žinau, ką ji turi omenyje.

– Nesu tikra, ar viena noriu kur nors eiti.

– Žinoma, kad eik, negi taip ir sėdėsi užsidariusi namuose?

Dar truputį pasiderėjusi, pasižadu išeiti, bent vienam gėrimui. Svarbu, kad atstotų.

– Žinai, ką pirksiu iš pirmo atlyginimo? – Pasidžiaugiu prisiminusi, – Louboutin’us!

Girdžiu, kaip prunkšteli į ragelį.

– Labutine, tu mano labutine, nepatogūs tie batai. Tu iš pirmo atlyginimo prancūzų kalbos kursų paketą geriau nusipirk, o iki tol aš sugalvojau, kaip pagerinti tavo marketingo žinias.

– Žinai, kaip nužudyti gerą nuotaiką, – neva pabumbu.

– Net neabejoju, – sutinka ji, – tai va, atsiųsiu tau vienų kursų, kuriuos kažkada pati lankiau, praktinę užduotį. Kol įvykdysi visus punktus, turėsi ne tik supratimą, bet ir įgūdžių.

– Nežinau, kaip ilgai aš ten pavešiu, – tariu su baime laukdama, kada teks susidurti su darbo realybe.

– Paveši, – užtikrina mane, – tu ten ne viena. Alex tavo pusėje. Su Alain lengva dirbti, svarbu, kad tik spėtum su juo visur ir svarbiausia, – čia ji įspėjamai padaro pauzę, – jokiu būdu niekada ir niekur nevėluok.

Ūmai abi pradedame juoktis. Aš ir punktualumas? Nieko negirdėjau.

– Gal radai mano seną elektroninę skaityklę, – lyg tarp kitko pasiteirauja Elzė, – ten yra atskiras dokumentas su marketingo knygomis.

– Gerai, kad paklausei. Radau! – šypsausi, – bet ten vien pornuškės.

– Eik tu pornuške, šiuolaikiniai meilės romanai! Tik  nesakyk, kad nepaskaitai?

– Jau vieną knygą beveik ir baigiu, – prisipažįstu nugerdama gurkšnį iš taurės, – eik tu šikt, kokios knygos, net nežinojau, kad būna tokių.

– Aš tau seniai sakiau, – girdžiu, patenkinta juokiasi.

– Galvojau, kad tyčiojiesi. Ten ir vokiečiams dar yra iš ko pasimokyti kuriant filmus.

– Tik nereikia jau taip perspausti, – nutęsia ji. – Dabar sakyk, kuo rengsiesi drinkui? Ir šeštą jau būk ten.

– Taip anksti?

– Na žinoma, rytoj, juk į darbus visiems!

“Intoksikuotas”

Killian

Būdamas bare stebiu besirenkančius po darbo žmones. Kostiumuoti traideriai, bankininkai ir kiti verslo džiunglių rykliai. Atsainiai stebiu tuos jaunus su pigiais pasiglamžiusiais kostiumais, bandančius padaryti įspūdį tiems su brangesniais, gerai gulančiais. Juk kažkada ir pats buvau tų pirmųjų vietoje. Fone girdisi muzika, juokas ir skirtingų kalbų kakofonija.

Barzdotas barmenas su plačiabryle skrybėle man linkteli, pasiteiraudamas ką gersiu. Užsisakau džino kokteilį. Mane pamačiusi jo šviesiaplaukė kolegė žaismingai mirkteli. Nejučia šypteliu. Jaunatviškai apsirengusi, plačiai besišypsanti, o turbūt jau penkiasdešimties. Šelmė. Už tai ją visi ir mėgsta.

Pasiimu naujai užmaišytą kokteilį ir išeinu į terasą besidairydamas vietos, o tuomet net atsilošiu tarp žmonių pamatęs vienišą merginą per šiaudelį siurbiančią “Rome passion” taip lyg tai būtų vanduo su sirupu. Praeinant padavėjui, ji užsisako dar to paties ir aš, išgirdęs stiprų akcentą, jau neabejoju, kad mūsų keliai buvo susikirtę prieš tai.

– Labas, – tariu, prasibrovęs tarp žmonių iki jos, – man atrodo tu man  kažkur matyta.

I dalis

Patrauk medūzą

Killian

Dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu, laisvu kritimu, lekiam tryse. Oras ausyse švilpia, kombinezonų audinys plakasi prie kūno, veidą čaižo šalčio adatos. Dviese iš abiejų pusių laikom būsimą skydiverį kuris pirmą kartą atlieka AFF šuolį. Išklausęs aštuonių valandų kursą vaikinas pirmą kartą parašiutu leidžiasi savarankiškai.

Ranka sumosavęs studentui priešais veidą rodomuoju pirštu parodau ženklą “skleisti parašiutą”.

Studentas dešine ranka, siekdamas sau už nugaros, apgraibomis ieško parašiuto paleidimo pagalvėlės, vadinamosios medūzos, beveik paliečia, bet nesugraibo ir vėl per alkūnę sulenktą ranką ištiesia prieš save.

Su “Dangaus slibinai” kolega reikšmingai susižvalgom per mokinio nugarą. Lyg sakydami, dar vienas drąsuolis. Susikibę tryse sklendžiam žemyn laisvu kryčiu, tvirtai laikydami iš abiejų pusių mūsų šuolininką. Jaučiu, kad vaikinas visas įsitempęs. Pakrutinęs glebią plaštaką parodau ženkla “atsipalaiduok” taip mėgindamas jį kažkiek nuraminti.

Laiko neturim visai. Mano kolega ištiestu smiliumi vėl parodo ženklą “skleisti parašiutą”.

Kai studentas apgraibomis vėl siekia medūzos, pirštinėta ranka sugriebiu jo riešą nukreipdamas teisinga kryptimi. Matau, kaip liečia, bet nesugraibo. Stipriau įsikertu į koją ir paleidžiu ranką, gal aš jam trukdau siekti. Vaikinukas aklai grabalioja, o laikas senka. Galų gale neiškentęs parodau savo kolegai, kad jau gana žaist ir kol visi neišsitaškėm velniop staigiai trūkteliu už studento parašiuto paleidimo pagalvėlės.

Besiskleidžiantis parašiutas vaikino kritimą pristabdo ir jis pasilieka virš mūsų. Pakėlęs galvą matau, kaip tvarkingai skleidžiasi pagrindinis sparnas. Dabar belieka tikėtis, kad jam nusileisti pavyks geriau, nei išskleisti parašiutą. Oi nervuoja mane tie geltonsnapiai. Jie įsivaizduoju, kad gali viską, tik kinkos kaip paaiškėja per skystos, jau tik danguje. Mintyse dar pabumbėjęs, ant pradedančiųjų “nutrackinu” į saugų atstumą ir pamojavęs abiem rankom duodu ženklą savo kolegai, kad skleisiu parašiutą.

Atbula ranka sugrabaliojęs už nugaros užtikrintai patraukiu medūzą. Pilkais žvynais margintas sparnas nuneša mane kalnų viršūnėmis užgoždamas saulę ir aš nusklendžiu lengva širdimi. Gražu.

Sveika, Šveicarija, tai atvarau

Smiltė

Lėktuvui kylant iš Vilniaus oro uosto, net gerklėj atrodo daužosi širdis. Neįsivaizduoju kas manęs laukia ir kuo viskas baigsis. Įkvėpk per nosį. Sulaikyk. Iškvėpk per burną. Sulaikyk. Įkvėpk per nosį. Sulaikyk. Iškvėpk per burną. Sulaikyk. Vėl pradėk nuo pradžių. Stipriau sugniaužiu pirštais sėdynės ranktūrius, o mintyse, kaip “Tėve mūsų” kartoju savo mintinai iškaltą CV. Elzė, puiki draugė. Su ja ne tik smagu, bet ji dar sugeba įtraukti ir į gyvenimo avantiūras. Kaip pavyzdžiui ši. Jai staiga įsimylėjus ir apsisprendus likti gyventi Lietuvoje, jos darbo vieta reklamos agentūroje Šveicarijoje liko laisva. O aš “koks sutapimas” kaip tik buvau atleista iš tarptautinės įmonės, už net neįvykusį darbinį romaniuką. Niekšas, – sugriežiu piktai dantimis prisiminusi visus šios lemiamos vasaros nuotykius. Tas paršas Agnius, įsimaišė į mano tobulą bręstantį meilės romaną su naujuoju viršininku. Prisiminus, vėl jaučiu, kaip pradedu širsti. Tik per jį aš pakliuvau į šią absurdišką situaciją. Įkvėpk per nosį. Sulaikyk. Iškvėpk per burną. Sulaikyk.

Praeinanti stiuardesė manęs pasiteirauja ko norėčiau ir aš jau laikau rankoj taurę balto vyno. Lietuvoje lieka buto paskola, automobilio lizingas ir jokių įeinančių lėšų. Ir dar žinoma katinas, – susigraudinu, – iškeliavo pas močiutę neribotam laikui, – gailiai kukteliu besikaupiant ašaroms akyse ir nuryju gerą gurkšnį vyno, drauge su gumulu gerklėje.

Šveicarija, Šveicarija, dar niekas neaišku, kaip čia bus su tavimi. Vėl mintyse pradedu kartoti tobulai išmoktą melą apie save. Elzė kartais genijus, kartais kamikadzė. Kodėl aš sutikau į tai veltis??? Neįsivaizduoju… Iš pradžių turbūt net negalvojau, kad jai pavyks, todėl mintis nekilo atsisakyti, o dabar jau net trauktis nėra kur. Mano draugė,  nusprendusi, kad neeilinė situacija, reikalauja neeilinių sprendimo būdų į atsilaisvinusią savo darbo vietą pasiūlė mane. Tiesiog persiuntė “truputėlį” pakoregavusi CV savo buvusiai kolegei, o sekančią dieną, man džiugiai pranešė, kad perėjau pirmąjį atrankos etapą. Tada sekė online interviu su personalo vadove ir dar vienas interviu su būsimu tiesioginiu viršininku, į kurio asistentės postą aš ir “pretenduoju”.

Niekada nesu dirbusi reklamos agentūroje. Niekada neteko net bendrauti su fotografais, dizaineriais ir kitais meno žmonėmis. Aš ateinu iš finansų. Kiekvieno interviu metu, Elzė sėdėjo kitoje kompiuterio ekrano pusėje, sufleravo visus reikiamus atsakymus rodydama gestais ir rašydama ant lapuko atsakymus, kurių iš manęs tikimasi. Ir štai aš čia. Įmonės apmokėtu skrydžiu atvarau. Mokausi dabar mintinai savo suklastotą CV, kai norisi tik atplėšt lėktuvo duris ir šokt be parašiuto žemyn. Ji man net ir universitetą vieną papildomą prirašė!!! Nurodė tikras įmones veikiančias Lietuvoje, kontaktinius asmenis, tik numerius įrašė savo, Nojaus ir dar vienos geros draugės. Nojus, jos būsimas vyras žinoma nesutiko čia veltis, bet ji pažadėjo, iki kol prireiks įkalbės. Žinau aš jos metodus.

Paklausus, kas bus, jei būsimasis viršininkas pats nuspręs tiesiogiai susisiekti su tomis įmonėmis, mane užtikrino, kad taip nenutiks, nes ji turi gerą reputaciją kompanijoje.

 

Dienų realybė

Killian 

Oro uosto koridoriumi kryptimi “Geneve”, sparčiai žengiu su minia, tempdamas savo rankinį lagaminą. Buvo puikus senų parašiutininkų susitikimas Dubajuje. Kažkada šokinėjau profesionaliai, dabar tai beliko tik maloniu hobiu. Tobulas laikas su sena komanda ir naujais nariais. Suvibravus telefonui, stabteliu, kad galėčiau įkišęs ranką išsitraukti jį iš džinsų kišenės. Pažiūriu kas skambina. Tai tiek tų malonių prisiminimų, vos pasiekiau Šveicarijos žemę iškart bloškė dienų realybė – darbas. Taip ir būna, kai malonumus iškeiti į verslą. Jau bekeliant prietaisą prie ausies staiga trenkiasi kažkas man į nugarą ir matau, kaip naujausias Iphone išlekia į orą ir išsitėškęs į blizgias keramikines grindis jomis nuslysta tolyn.

Putain, – nusikeikiu piktai ir staigiai atsisuku pasižiūrėti kas kaltas. Matau vidutinio sudėjimo vaikinuką, over size paltu su juoda odine kuprine ant peties ir megzta kepure, kuri stovi ant galvos it dresiruota, renkantį plačiai pabirusius popierius nuo grindų, – Kur po velnių tu žiūri, kai eini? – Iškošiu prancūziškai pro kietai sukąstus dantis. Stebėdamas, kaip jis greitai juda bandydamas susirinkti visus popierius, kol jų neapmindžiojo praeinantys žmonės. Juokinga, visi mandagiai peržengia lapus, bet perbraukia lagaminų ratukais.

Dar nė metų telefonui nėra, bet per šitą perkūdusį stilistą turėsiu gaišti ir laiką, ir patirti daugybę nepatogumų. Mintyse staiga pergalvoju, kur mano nenaudojamas įrenginys ir jau net krūminius paskausta prisiminus, kiek užtruksiu kol persikelsiu visus duomenis į tą senajį ir tada vėl į naująjį, kai pagaliau jį gausiu. Norisi vaikiną viena ranka kilstelt nuo grindų ir pakratyt su visu mandru paltu.

Matau, kaip liauna vaikino ranka sustingsta, lyg būtų išgirdęs mano mintis. Jis pasitaiso ant galvos kepurę ją truputėlį atsmaukdamas nuo akių ir iš apačios užverčia galvą į mane.

Abu spoksom vienas į kitą. Tos pilkos piktos veriančios akys, mane kažkaip keistai paveikia ir su nerimu pajuntu, kaip kelnėse susidomėjęs krūpteli mano kotas. O tu šude šventas. Staiga išsigąstu. Kas čia dabar dedasi? Vaikinas nenuleisdamas akių lėtai atsistoja ir ištiesina pečius. Vidutinio ūgio, lieknas, smulkių, bet labai piktų veido bruožų, šviesiu sportiniu kostiumu su kapišonu gulančiu ant pečių ir juodais Timberland stiliaus batais.

– Ką tu ką tik pasakei? – išgirstu piktą moterišką balsą klausiantį anglų kalba.

Tomboy stiliumi apsirengusi mergina, be makiažo žvelgia į mane taip, lyg tuoj gaučiau į snukį. Akimis skanuoju jos aštrius tobulus veido bruožus, katiniškas akis, lygią kreminę odą. Kaip išvis galėjau, pagalvoti, kad tai vaikinas? Dieve šventas, kaip man palengvėja. Aš vis dar heteroseksualus! Lenviau atsikvepiu ir pajuntu, kaip net išsišiepiu žiūrėdamas į jos rūstų, mane skanuojantį veidą. Stebiu, kaip iš pasibjaurėjimo persikreipia kietai suspaustos lūpos, pamačius mano laimingą išraišką.

– Idiotas, – burbteli vėl pasilenkdama ir toliau rinkdama likusius popierius.

Welcome to the Switzerland, – draugiškai pasveikinu aš ją ir pats pasilenkiu siekdamas lapo man po kojomis.

– Neliesk.

– Aš tik noriu tau padėti.

– Tu jau “padėjai”,  – mosteli smakru kažkur tolyn, – eik ir kitą kartą žiūrėk, kur eini.

– Čia aš nežiūriu, kur einu? – staiga supykstu prisiminęs savo sudužusį telefoną. Pati trenkėsi į mane ir tik popierius išbarstė, o reaguoja lyg nuostolius patyrė ji.

Mergina beveik jėga išplešia popieriaus lapą iš rankų ir kažką bumbėdama sau po nosimi nesuprantama kalba staigiai žengia pirmyn nusitempdama mano lagaminą.

– Stop! – šūkteliu per minią, kol dar nevėlu.

– Kas dabar? – Atsisuka piktai, net palto kraštai į orą pakyla.

Be žodžių pastumiu koja gėlėtą pigų lagaminą į priekį ir stebiu, kaip išsiplečia jos akys atpažinus. Jei ji mano, kad aš nemoku būti paršas, tai labai klysta. Nors pirmą kartą gyvenime matau tokį piktą žmogų. Graži, bet bjauri, – pagiežingai sugriežiu dantimis, –  ir turbūt jai moterys patinka labiau, – dar įsižeidęs priduriu mintyse. Staiga nežinia iš kur, galvoje iškyla vizija kurioje matau ją nuogą besibučiuojančią su kita moterimi. Neramumai kelnėse pasikartoja. Mielai būčiau trečias.

Net pasipurtau, kad vizija išsisklaidytų. Kas čia per mintys tokios? Patirtas adrenalinas turbūt kaltas.

Mergina nieko nesakydama, vis dar tokia pat rūsčia išraiška, palikusi mano lagaminą vidurį praėjimo prilekia artyn, nusičiumpa savąjį ir nurūksta neatsigręždama.

Pirmiausiai, žengęs keletą didelių žingsnių sugriebiu vienišo palikto lagamino rankeną, o tuomet eidamas link telefono likučių, pamatau du apmindytus lapus turbūt mažų ratukų nutemptų su minia. Jau įtariu, iš kur jie. Pakeliu ir susidomėjęs pažiūriu, ką čia turiu. Dvi CV kopijos. Tas pats žmogus, ta pati nuotrauka, ta pati kontaktinė informacija, tik turinys visiškai kitas. Nesusilaikęs išsišiepiu, kaip tas idiotas, kuriuo ji mane ką tik pavadino. Pikta apgavikė, ji ruošiasi mulkinti čia kažką.

Susižavėjimo kupinas akis pakeliu ta kryptimi kur ji ką tik pranyko plevėsuodama palto kraštais. Moteris viesulas.

Goželis

Smiltė

– Išsižiojęs goželis, – urzgiu sau po nosimi besiirdama stačiai per žmones. Tik pamanyk, streso ir taip pilną dieną dar labiau sugadina kažkoks žioplys ramiai sau stabčiodamas vidurį skubančios minios. Pats kaltas, kad tas jo telefonas sudužo. Nėra ko žiopsot. Įkvėpk per nosį. Sulaikyk. Iškvėpk per burną. Sulaikyk. Jau net kvėpavimo pratimai nepadeda. Ir išvis, jie kam nors padėjo kada nors? Gal ir esu truputėlį kalta dėl to jo telefono, – nenorom prisipažįstu sau viduje. – Nesąmonė, – greit pati ir užginčiju ir jaučiu, kad tuoj vėl pradėsiu ant ko nors šaukti.

Įkvėpk per nosį. Sulaikyk. Iškvėpk per burną. Sulaikyk. Pinda ta Elzė. Įkvėpk per nosį. Rytoj didžioji diena. Jau nežinau kiek laiko bandau save įtikinti tuo, kad jei ir negausiu šio darbo, gi nieko neprarasiu. Žinosiu, kad tikrai pabandžiau ir praleisiu keletą dienų nuostabioje šalyje. Tada sau primenu – labai brangioje šalyje. Kelionės išlaidas, bet kuriuo atveju padengs įmonė, apsistosiu pas Elzę sename bute, o kas tada? Savaitę pabūsiu čia ir tada namo, kažkaip išgyventi su esamomis pajamomis, kol gausiu kitą gerai apmokamą darbą Lietuvoje.

O ką darysiu jei šitą darbą gausiu? Vėl nejučia pradedu atlikinėti kvėpavimo pratimus giliai alsuodama. Per nosį, per burną, per nosį, per burną. Šūdas, pamiršau sulaikyt!

Atvykimo salėje pamatau jau besisukantį savo didelį lagaminą tarp kitų. Pribėgusi jį išsikeliu su “Uch” užsimetimu ir vilkdama paskui dabar jau du lagaminus dairausi link išėjimo. Elzė kažką minėjo, kad nepamirščiau atsispausdinti nemokamo bilietėlio visuomeniniam transportui, galiojančio vieną valandą. Už “Uber” paslaugas aš visai nenusiteikusi pakloti apie 40 frankų. Tai kur tas velnio aparatas dabar? 

Žmonės skuba link išėjimo, kažkas pastumia mane, kažkas kažką pasako, atsiprašo? Reik žiūrėti kur eini. Pamačiusi eilę laukiančiųjų prie dviejų aparatų, spėju čia tai ko man reikia.

Sulaukusi eilės spoksau į šviečiantį ekraną bandydama suprasti, kas toliau?

Pasirenku kalbą. Skaitau.

Staiga vyriška ranka nuspaudžia mygtuką. Du kartus! Pasigirsta spausdinamų bilietėlių garsas. Kas čia taip drįsta lįsti be eilės? Atsisuku širsdama atgal, ruošdama piktą kalbą ir užverčiu galvą aukštyn. Aukštyn. Aukštyn.

Vėl tas pats. Kažkodėl baimingai krūpteli širdis, lyg būčiau nusikaltusi. Vyras labai arti veria mane savo skaidriomis žalsvomis akimis. Taip arti, kad galiu užuosti prieskonių, odos ir tabako kvapą. Įkvėpdama jo giliai į save, pajuntu, kaip kraujas it tekantis viskis gyslomis, sušildo kūną. Per arti. Nevalingai žengiu žingsnį atgal neatitraukdama žvilgsnio nuo jo akių ir pajuntu, kaip atsiremiu į bilietų aparatą. Įsižiūriu atidžiau į saulės ir vėjo nugairintą odą, kampuotą smakrą dengiamą kelių dienų šerių ir išsitaršiusius plaukus bet kaip styrančius ant galvos ir suprantu, kad tas primityvus vaizdas mane sujaudina.

Vyras taip pat nenukreipdamas žvilgsnio pasilenkia prie manęs priartėdamas veidu. Dabar širdis jau visai pašėlsta, burna perdžiūsta. Įkvepiu. Išsižioju.

Rėksiu!

– Prašom, – sako jis mandagiu tonu ir jo balsas nuvilnija mano pasišiaušusia oda.

Ne iškart supratusi ką jisai pasakė, lėtai nuleidžiu žvilgsnį žemyn. Matau ištiestą mažą baltą bilietėlį, suspaustą tarp smiliaus ir didžiojo. Negalvodama ištiesiu ranką. Jis ūmai užlenkia pirštus į delną, atitraukdamas bilietėlį. Kas čia dabar? Nustebus vėl pažvelgiu aukštyn.

Vyras draugiškai šypsosi.

Pokštininkas mat. Įtampa manyje atslūgsta ir aš truputėlį atsipalaiduoju. Vėl ištiesiu ranką neatsitiktinai prisiliesdama. Šitą žaidimą galime žaisti dviese. Mūsų oda susiliečia, sulaikau sekundėlei pirštus per ilgai ant jo pirštų ir netikėtai elektra tvoskia stuburu žemyn, kad nebyliai aikteliu.

Nejudu.

Nejuda ir jisai.

Esu tikra abu tai pajutome ir abu žiūrime į mūsų besiliečiančias rankas. Tada kažkas už mūsų nejaukiai atsikrenkščia ir kažką pasako. Momentas dingsta.

Vyras, lėtai atsitraukia. Lyžteli apatinę lūpą prikąsdamas dantimis, tarsi tramdytų šypseną. Pamanyk, koks jis. O mano krūtinėje širdis vis dar šėlsta.

À bientôt! – taria nueidamas ir mesdamas tokį žvilgsnį, lyg kažką žinotų, ko aš nežinau.

Atsitraukiu su savo lagaminais nuo aparato ir palydžiu jį smalsiai akimis. Odinė striukė, džinsai, gražiai glaudžiantys kūną, ir “Convers” aukštaauliai sportbačiai suteikiantys jaunatviškumo. Viskas nesvarbu, bet tos skaidrios veriančios akys, nujaučiu, kad mintyse mane persekios dar ilgai.

Galiausiai vyras pranyksta tarp išėjimo durų nė neatsigręždamas. Truputėlį nusiviliu, atsikvepiu ir vėl bumbėdama nusitempiu lagaminus. Ir kam tiek reikėjo prisikraut. Kokie šansai, kad aš tą darbą gausiu?

Ir kaip ilgai dirbsiu? 

Pinda ta Elzė.

Prisistatymas

Sveiki, esu Ilona,
Viena iš desertmeisterių 👩‍🍳🧁
Kad vasarą per daug neatsipalaiduotume sugalvojome rašymo avantiūrą, kuri vadinsis „Vasaros desertas“. Auksės Šiugždininenės inicijuotas porjektas kuris jau suveikė 2020m vasarą ir taip gimė knyga „Regėtoja“. Autorė jau tada kartą per savaitę keldavo po gabalėlį teksto ir dalinosi rašoma istorija su savo skaitytojais, kaip saldžiu desertu prie kavos.
Smagu, kad šiais metais @lavisaspell priglaudė po savo sparneliu ir mus visas. Išduosiu paslaptį, autorė ne tik globoja, bet toliau rašys drauge 😉🤫
Kaip ir visoms avantiūroms jungiuosi ir aš. Burtai lėmė, kad pirmadieniais savaitės pradžiai kelsiu jums savo naujos rašomos istorijos „Viesulas“ ištraukas. Neįsivaizduoju, kuo baigsis ši avantiūra, bet panašu į tai, kad kažkas bus.
Startuojam birželio 1-ąją dieną drauge su kalendorine vasara.
Apie kygą:
Jam į rankas pakliūva suklastotas merginos CV. Bet tai niekis palyginus su tuo, kas nutinka po to. Pašėlus mergiotė, ir santūrus šveicaras. Kalnai, tarptautinio miesto kultūra ir tai tik istorijos fonas. Jau seniai norėjau išbandyti save „Eglės žalčių karalienės“ retelingu, tai kada, jei ne dabar? 😉
Man meilės romanas yra įrankis pakalbėti apie rimtesnius dalykus, pažiūrėsim, kaip pavyks šį kartą, nes ta dalis visada yra sudėtingiausia. Ne, ne seksas rašyti yra sudėtinga, o ten kur skauda, manau tuomet ir įvyksta tikrasis autoriaus išsinuoginimas.
Pamenate vis sklandė legendos apie „Nuodą“? Kažkokia mistinė knyga kuri vis dar leidybos procese? 🤭🤓 Tai čia bus antroji serijos knyga ir joje susipažinsite su draugės istorija (draugės, kurios dar nepažįstate 🙈🤣).
Mano gyvenime viskas atvirkščiai, ne išimtis ir šį kartą. Palinkėkite sėkmės ir man, ir visam projektui ♥️