Kategorija: Ilona Jonuškaitė „Viesulas“

Atsisveikinimas

Smiltė

Laukiu Killian jo kabinete, norėdama atsisveikinti. Šiandien pagaliau sufotografavome patalpas. Pirmasis darbų etapas baigtas.

Suskamba mano telefonas, pažiūriu kas. Sunkiai iškvepiu. Ir vėl… Grūdu atgal į džinsų kišenę.

Kabineto viduryje pastatau savo lagaminą su ratukais ir perbraukiu pirštais ąžuolinio stalo paviršių jį nužvelgdama. Kompiuterio monitorius, klaviatūra, nuotrauka rėmelyje. Pakeliu – šeimos. Čia Killian dar vaikas ir mama jauna. Įsižiūriu į tėvą. Buvau teisi: nosis, raukšlė tarp antakių ta pati, kaip Killian. Tėvas laiko apglėbęs motiną viena ranka per pečius, visi šypsosi. Akimis nukeliauju į seserį: ši žiūri plačiausiai išsišiepusi į objektyvą su tarpu vietoje dantų. Nusijuokiu, tikras brolis, sesers fotografija ant stalo ir būtinai tokia, kurios ji turbūt mielai niekam nerodytų.

Padėjusi nuotrauką atgal į vietą, pagarbiu lanku apeinu dokumentų šūsnį ant stalo krašto. Su mano sėkme, taigi nuversiu.

Priėjusi prie sienos įsižiūriu į daugiau iškabintų nuotraukų. Visur Killian. Jis leidžiasi su slidėmis nugara beveik liesdamas kalną, jis su purvinu kalnų dviračiu iššokęs ore, jis rodo iškėlęs nykštį danguje, o apačioje po juo matosi nedidelė Dubajaus palmė. Jis laiko abiem rankom suspaudęs sušikto malūnsparnio vairalazdę!!!

Išgirstu kostelėjimą ir atsigręžusi tarpduruyje pamatau Killian plačiu petimi atsirėmusį į durų staktą. Kiek laiko jis jau taip stebi mane?

– Kas tu? Pretendentas? – paklausiu rodydama į nuotraukų sieną man už nugaros. Jo akys tokios liūdnos šiuo metu ir tokios savos. Atrodo, taip švelniai žiūri, lyg jau pradėdamas ilgėtis, nors esu vis dar čia.

– Įspūdingai tik atrodo, – šypteli jis. – Ką čia veiki?

– Atėjau atsisveikinti.

– Tai pagaliau išvažiuojat? – neva pajuokauja, o aš ir šypteliu.

– Pagaliau.

Nuleidžiu akis į savo sportbačių noseles. Vėl pažiūriu į jį. Pasvarstau, sakyti ar ne. Tada ryžtuosi, neįsivaizduoju, kada vėl pasitaikys proga jį pamatyti vieną.

– Tu kitoks, nei buvai prieš tai. Prieš tai tu man patikai labiau.

Killian neatsako, tik matau, kaip jo švelnus žvilgsnis drumsčiasi ir niaukiasi.

– Noriu tavęs paklausti vieno dalyko: – tariu sulaikydama kvėpavimą ir žinodama, kad pati provokuoju, bet ta mintis jau seniai neduoda man ramybės, – jei tada būčiau permiegojusi su tavimi? Aš būčiau buvusi spontaniška mergina? Ar tiesiog kekšė?

Killian į mane įsmeigia nustebusį žvilgsnį ir kiečiau sukanda dantis. Vėl pagilėja ta raukšlė tarp antakių. Atsitraukia nuo durų staktos žingteldamas į mano pusę.

– Žinai, gal neatsakyk, – mosteliu ranka prieš save, lyg jį stabdydama, – aš turbūt jau ir dabar tokia, –  tariu rūsčiai pagiežai gniaužiant krūtinę.

Vyrai. Visi jie tokie. Kiaulės.

– Smiltjie, nenusikalbėk, – švelniai taria jis ir regis lyg kilsteli rankas siekdamas apkabinti, tada ūmai sustoja ir nuleidžia jas prie šonų. – Viskas ne taip paprasta.

Ūmai susijaudinusi ir jausdama, kaip krūtinėje stipriau daužosi širdis žengiu staigų žingsnį link savo lagamino. Nuo jo rankenos nusikabinusi  persimetu per ranką savo striukę ir Alain paltą, kurį jis paprašė trumpam palaikyti, kol grįš iš tualeto.

– Malonu su jumis bendradarbiauti, – burbteliu atsitiesdama.

Killian akys rūsčiai žvelgia į tą paltą, tada į mane.

– Sakyk mieloji, – išgirstu pavojingai švelnų jo balsą, – jei tada būčiau praskėtęs tavo kojas ir pradėjęs žįsti tarpkojį, – prityla, žvelgdamas šaltai, – tu mano vardą būtum išdejavus ar Alain išsprūstų netyčiom?

Ūmai aš nieko nebejaučiu, tik sienomis nuaidi šaižus pliaukštelėjimo garsas, atsimuša į grindis ir nusirita koridoriais.

Žiūriu į jo nustebusį snukį įniršio kupinomis akimis ir užsimoju dar plačiau. Kol jis nespėjo nė atsipeikėti, žiebiu dar stipriau iš to paties degančio delno.

Nė nepajuntu, kaip mums po kojų išsibarsto nuversta šūsnis popierių. Stovim abu piktai šnopuodami per šnervęs ir kaip buliai spitrijamės vienas į kitą ketindami pulti.

– Pakaks!  – šūkteli jis instinktyviai pagaliau pakeldamas ranką savigynai arčiau veido, o aš apsvarstau galimybę dar įspirti ir į kiaušinius.

– Ką tu čia nusišneki? Prie ko čia Alain?

Killian priglaudžia delną prie skruosto.

– Tu jam nuo pat pradžių patikai, jis iš karto tavęs norėjo.

– Jis mano viršininkas!

– Taip, tu priklausai jam.

– Aš priklausau pati sau! Kokią teisę turi mane kažkam dalinti? Aš jam dirbu. Dabar dirbu jau ir tau. Ką tai reiškia? Kad aš miegu su jumis abiem? – Negalėdama patikėti papurtau galvą ir kiečiau suspaudžiu lagamino rankeną, – Žinai, net jei taip ir būtų, aš neturiu jokių įsipareigojimų nei vienam iš jūsų. Norėsiu, pusę kaimo išdulkinsiu. – pagrasinu įsijautusi, – Dabar net susimąsčiau, jei jau sakai, kad aš Alain patinku, tai gal turėčiau išbandyti? – neva svarstydama galimybę pakeliu abu antakius, – Jis žymiai sukalbamesnis nei tu. Mums puikiai sekasi dirbti drauge ir žinai, galbūt ir man jisai patiktų. Tai ačiū, kad atkreipiei mano dėmesį.

Ketindama sprukti patraukiu lagaminą pervažiuodama per išsibarsčiusius dokumentus. Akys staiga užkliūva už pažįstamo popieriaus lapo. Sustoju, kaip įbesta ir pasilenkiu jo pakelti. Netikėdama tuo, kas vyksta, žiūriu į susegtus sąvaržėle du tokius skirtingus savo CV. Žemė išslysta iš po kojų, širdis savo dūžiais apkurtina, lapai mano pirštuose pradeda virpėti. Lyg sapnuodama pasižiūriu į šaltą vyro veidą.

Širdis į širdį, akys į akis. Jo šaltos ant mano piktų. Be žodžių abu viską suprantame. Jis žino. Jis po velnių viską žino!!! Mano darbas, mano suklastoti CV, mano karjera, butas, gyvenimas Ženevoje! O man čia jau buvo pradėję patikti. Visos bemiegės naktys su Elze kuriant ir derinant projektus, prancūzų kalbos kursai, skaitmeninio marketingo studijos, viskas velniop! Velniop mano sušikti Labutinai!!!

Jis tik žiūri be žodžių į mane ir mano griūvantį pasaulį, atsispindintį akyse.

– Tu žinojai, – ištariu pašnibždomis. Visi įžeidimai, antausiai, viskas ūmai pasisuka prieš mane. – Tu žinojai nuo pat pradžių, – kartoju sukepusiomis lūpomis jausdama, kaip kūnu nubėga šaltas šiurpas. Šūdas. Daugiau nebešaukiu. Net mintyse nebeliko keiksmažodžių. Mintyse bėga visi įvykiai: oro uostas, atsitiktinis susitikimas bare, garlaivis, naktis pas mane. Darbo susitikimas! – Tu ir skambinai Elzei, – garsiai pradedu dėlioti visus taškus ant “i”, – neva klausinėdamas apie mane ir marketingą, ir žinodamas, kad aš melavau, vis tiek pasamdei? – žvelgiu į neįskaitomą veidą, – Kodėl?

– O kaip tu manai? – atsako toks pat įskaudintas Killian.

Tirdami vienas kitą akimis bandom išskaityti, kas bus toliau? Kuris puls, o kuris ginsis šį kartą. Neįvyksta nieko panašaus. Tik du įskaudinti žmonės nežino kaip elgtis toliau.

Ūmai koridoriumi pasigirsta žingsniai ir į kabinetą įeina Alain, rankoje laikydamas savo lagamino rankeną.

– Jau pasirengusi, Smiltjie?

Žiūriu įdėmiai į šaltas Killian akis. Į raudona rože besiskleidžiantį mano plaštakos įspaudą skruoste.

– Aš lieku, – atsakau dirbtinai besišypsodama. – Killian maloningai pasiūlė praleisti čia savaitgalį.

Killian veidas neįskaitomas. Matau, kaip po oda juda žandikaulio raumenys jam kiečiau sukandus dantis.

– Tu tuo tikra? – lyg neužtikrintai pasiteirauja mano viršininkas, akimis bėgiodamas tarp manęs ir Killian. Žinau, kad jam pro akis nepraslysta mano pigus gėlėtas lagaminas, per ranką permesta striukė ir jo paltas. Mes jau ketinome išvažiuoti.

– Taip, taip. Tik dabar pasiūlė, – tariu perlenkdama keletą kartų abu savo CV ir grūsdama giliai į džinsų kišenę. Kokio velnio reikėjo tiek kopijų prisispausdinti? – Eime, išlydėsiu tave.

Nelaukdama žengiu link Alain įsikabindama jam į parankę, šis dvejodamas pažiūri į mano plaštaką savo alkūnės linkyje ir nieko nesakydamas leidžiasi išvedamas į lauką.

***

Alain automobiliui nuvažiavus girgždančia po ratais akmens skalda, grįžtu atgal pas Killian.

– Eime.

– Ką? Kur? – nustebęs atsisuka atgal nuo lango į mane. Pro jį dar matau raudonas Alain automobilio stabdžių šviesas, jam išsukant į kelią. – Man tuoj treniruotė prasidės.

– Man taip pat turėtų vykti treniruotė Ženevoje, – užginčiju aš.

– Kur tu nori eiti?

– Mes negalime čia kalbėtis, – atversdama delnus parodau į viešbutį, – tu vediesi mane pasivaikščioti į kalnus.

– Smiltjie, jau vakarėja, neužilgo pradės temti, tu nejuokauk. Ten tokiu paros metu, tik numirt.

– O tai man kaip tik, – piktdžiugiškai nusijuokiu aš.

Killian, dviem pirštais suspaudžia tarpelį tarp akių, iškvepia ir lyg galiausiai pasiduodamas paprašo:

– Palauk, bent batus reikia persiauti.

Akivaizdu, šita princesė, kol nepasikeis savo kurpaičių, niekur neisim.

– Eik.

– O tu? – pažiūri į mano sportbačius.

– O aš tik tokius turiu. Paskubėk.

Matau, kaip Killian nepatenkintas kiečiau suspaudžia lūpas žiūrėdamas į mano batus, o tada apsisuka ir nueina.

– Žinai, – sustoja tarpduryje, – jei persigalvosi ir eisi viena, aš neužpyksiu, bet bent parodyk į kurią pusę. Iškart iškviesiu gelbėtojus.

– Jau apsisprendžiau eiti su tavimi. Gelbėtojų neprireiks.

Vyras nueidamas dar papurto galvą ir pranyksta už durų. O aš priduriu, tyliai sau po nosimi:

– Mes pražudysime vienas kitą ir be pagalbos.

***

Rudeniškas vėsus vakaras. Sparčiai lekiu keliais žingsniais priekyje Killian. Raunu į kalną taip, lyg žinočiau, kur. Mano šlaunų raumenys jau dega. Iš po lygių sportbačių padų nuolat išslysta tai šlapia žolė, tai smulkūs akmenys. Šaltukas maloniai vėsina plaučius. O dar bijojau, kad sušalsiu. Mano nugara jau šlapia.

– Smiltjie, neskubėk, – pašaukia Killian.

Gahrrrrrr… Net suurzgiu mintyse: Smiltjie, Smiltjie, Smsiltjie. Kada tai liausis?

– Aš Smiltė! – šūkteliu jam per petį.

– Smiltjie, – vėl pakartoja jis ir aš sustoju.

Atsisuku. Jis stovi per keletą žingsnių nuo manęs. Dar nesu nepasirengusi su juo kalbėti, bet šito daugiau toleruoti nebegaliu.

– Ne SmiltJIE! – ištariu aiškiai atkartodama, kad gerai išgirstų garsų skirtumą, – bet Smil-tėėėėėė.

Killian įdėmiai žiūri man į burną.

– Smil-tė, – pakartoja paskui ir lyg laukdamas pagyrimo žvilgteli į akis. – Smiltė.

Eureka!

– Taip, Smiltė, – pritariu sausai ir apsisuku ant kulno žengdama pirmyn.

– Smiltė, – girdžiu, kaip tyliai kartoja sau po nosimi. – Smiltė…

Jam nuolat kartojant mano vardą, kaskart vis keistai suvirpa širdis, kad daugiau to negirdėčiau, dar labiau paspartinu žingsnį.

Žinau, kad perspaudžiu. Nereikėjo dėl to vardo čia taip užsipult. Kartais jaučiuosi tokia vieniša, kad žmonės galėtų, kad ir kopūsto gūže kviesti, vis tiek atsišaukčiau. Bet daugiau nebegaliu, iš bejėgiškumo regis tuoj pradėsiu verkti arba muštis. Tiesa muštynės jau  nesuveikė.

– Kur tu skubi, Smilte? – po kurio laiko šūkteli Killian, – palauk. Juk nepažįsti kalnų.

– Nesvarbu! – atsikertu nestodama, – Medkirtį pažįstu.

– Medkirtį?

– Taip, geležinį ir be širdies!

Kurį laiką tik sunkūs Killian žingsniai išduoda, kad jis vis dar eina paskui. Girdžiu, kaip tyliai pakartoja:

– Geležinį ir be širdies.

Pasidaro net truputį apmaudu, kad nusprendžia patylėti ir nesivelti į bereikšmę diskusiją.

Kuo aukščiau į kalną, tuo sunkiau darosi kvėpuoti. Jaučiu, kaip mano žingsniai ne tokie spartūs ir Killian tiesiog eina už manęs nesistengdamas priartėti. Stebiu, kaip saulė apkloja debesimis kalnus ir gulasi už jų. Kokios spalvos! Properšoje sustoju ir atsigręžiu į kaimą. Tas Dievo pirštais nuauksintas vaizdas užgniaužia kvapą.

Tie medžiai, tie takai. Čia mano šventykla, čia mano tikrieji namai. Įkvepiu giliai į plaučius ir suklykiu, lyg kas dantis suleidęs būtų į dūšią. Rankos kryžium į šalis, veidas į dangų. Grįžau!

Raganos ir deivės, pasiimkite mane, išbarkit, paklaidinkite, nubauskit! O miško deivės priešingai, regis visos atpažino, regis visos jos ir pačios dar iš Lietuvos. Įglaudžia mane, apkabina. Išglamonėja paguodžiančiais paglostymais ir bučiniais. Kuo gilyn į kalną tarp medžių, tuo savesnė jaučiuosi čia. Lietuviška laumė, tik čia ir gali pasijusti sava.

Killian sunerimęs prilekia prie manęs ir žiūrėdamas į užverstą galvą nieko nebesako. Pats sustoja greta, pažvelgia į tą patį kaimą, o tuomet užverčia galvą ir iš netikėtumo net pašoku, kai jis užriaumoja greta. Dabar aš be žodžių žiūriu į jį. Stebiu šitą neperprantamą vyrą. Matau, jam lygiai taip pačiai skauda. Žinau, kad ir jis nepasakys kur. Vėl pakeliu galvą į dangų ir mes kurį laiką taip tiesiog stovime.

***

– Gal jau grįžtam?

Papurtau galvą. Dar ne.

Artėjant prie dviejų išsišakojančių takelių Killian įspėja:

– Tuomet dešiniau.

Nė negalvodama ir pasuku. Mintys regis visai kitur.

Saulei pasislėpus už kalnų oras iš karto atvėso. Iki kaklo užsisegu rudeninę striukę ir kišu rankas į kišenes.

Prieiname neapsakomo žydrumo ežerą. Toliau keliaujame jo pakrante. Viešpatie, kaip gražu.

– Smilte, aš atsiprašau, – po kurio laiko pirmas prabyla Killian. Žodžius taria taip tyliai, kad vos beišgirstu.

– Aš dar nepasirengusi kalbėti, – įspėju jį. – Leisk man dar pabūti vienai.

Jis neatsako. O aš paskendusi savo mintyse einu visai šalia stataus ežero krašto. Matau čia prie pat negilu, o vanduo toks skaidrus, kad galiu įžiūrėti mažas plaukiojančias žuvytes ir baltą molingą dugną.

– Smilte, atsargiai, ten slidu.

– Atstok.

– Tu gali pykti ant manęs, būdama ir toliau nuo krašto, – kaip visada švelniai paerzina ir aš staigiai atsisukusi žiojuosi labai aiškiai nurodyti, kur tiksliai jis gali susikišti savo patarimus. Ūmai susvyruoju. Rankos abi giliai kišenėse, neišlaikau pusiausvyros ir dar sutrepsėjusi vietoje savo baltais sportbačiais, iki kelių lėtai nuslystu tiesiai į geliantį ežerą.

Viskas, kaip sulėtintam kine. Pagaliau ištraukusi iš kišenių rankas bandau siektis nuvirtusio medžio šakos, kad galėčiau išlipti. Po mano padais susidrumsčia vanduo ir pilkais kamuoliais molingas dumblas paslepia mano kojas.

– Duokš ranką, – pripuolęs taip arti, kaip gali pakviečia nuo kranto Killian tiesdamas savąją.

Tas geliantis vanduo, toks šaltas, kad panikuodama trepsiu vietoj kojomis ir vis su žengtu žingsniu slysteliu.

– Aš tau sakiau, duok ranką!  – jau širsdamas rikteli jis ir aš kaip tik ją atstumiu.

O tada, batai prisigėrę vandens, nebeklauso, kaip įprastai ir aš nuslystu, kniūpščia pasinerdama po vandeniu su visa galva. Tarp pirštų dumblas, žydras vanduo gelia akių obuolius, balti purslai kutena odą. Atsitiesiu ir iššoku rėkdama, besitaškydama purslais ir springdama jais. Iki kelių stovėdama vandenyje, nuo akių, kaip maurus pirštais bandau nusibraukti plaukus, per kuriuos nieko nebematau. Staiga pajuntu, kaip tvirta ranka sugriebusi mane per dilbį stipriai trūkteli ir išplėšia iš to kažkokio prakeikto vandens!!!

Spiegiu besikalatodama krante. Šaltas oras, aštriais durklais dursto odą.

– Nusirenk drabužius, – sukomanduoja jis, – sušalsi!

– Neaiškink tu man, – išbarškinu žodžius.

Daugiau nieko nesakydamas ištiesęs rankas, pradeda atseginėti šlapią striukę.

– Neliesk manęs.

– Gerai, – sutinka neatsikalbinėdamas ir atsega tą stringantį užtrauktuką. Po striukės per galvą numauna šlapią nertinį ir nė nesusigaudau, kai ant alkūnių pakimba liemenėlė. Vos spėju intymų rūbelį sugauti ištiestomis rankomis.

– Smilte, tau šitos dabar tai tikrai nebereikia. Kol pareisim į chalet ne tik papus nušalsi, bet dar ir plaučių uždegimą įsitaisysi.

Nenorom pasiduodu ir lieku stovėti iki pusės nuoga tik su šlapiais džinsais ir tais prakeiktais sportbačiais. Laikau sukryžiuotom rankom apglėbusi save, po krūtį susiėmusi į delną. Tokiais momentais gal ir turi maža krūtinė privalumų. Tik nuo mano šaltų pirštų nežinau ar papam šilčiau.

Vyras demonstratyviai žvilgteli į šlapius džinsus.

– Nusimausi, ar reikės mano pagalbos?

Grieždama dantimis nusigręžiu nuo jo ir nusispirdama šlapius batus, šiaip ne taip nusitempiu šlapius prie kūno prilipusius džinsus turbūt su visa oda. Ir strakalioju basa ant ledinės žolės. Pasilenkusi abiem rankom stipriai apspaudžiu savo kuodą iš jo gręždama vandenį.

Ūmai per kalnų tylą džerkšteli kelnių užtrauktukas ir barkšteli metalinė diržo sagtis.

Siaubo kupinomis akimis pašoku atsisukdama.

– Ką tu darai?

– Nurimk, mums reikia tave sušildyti.

– Net negalvok apie tai!

– Tu žiūri per daug romantinių filmų, – pašaipiai kilstelėjęs lūpos kamputį atsako jis, o tada pasilenkia ir nusitraukia džinsus žemyn.

– Imk, – taria ištiesdamas savo kelnes.

Nužvelgiu jo plaukuotas kojas kyšančias iš po flanelinių marškinių, tuomet stebiu, kaip nusirengia ir juos.

Taip. Be marškinių jis atrodo geriau.

Lieka su marškinėliais ir trumpikėmis. Net batus su kojinėmis atiduoda man ir savo striukę. Tokia apmūturiuota, buvau tik pas močiutę kaime. Vaikystėje. Jis surenka mano šlapius rūbus ir paragina:

– Eik, – aš ir einu, nė neklausdama kur.

***

Jaučiau, kad einame kita kryptimi negu iš kur atėjome, bet jau nė nedrįsau klausti, kur. O jis pusnuogis ir basas ėjo nieko nesakydamas paskui. Telefonu besišviesdami prieiname mažytį kalnų namelį. Sienoje šalia durų pakelia kumščio didumo metalinės dėžutės dangtelį, surenka ratukinį kodą, kokie būna įtaisyti ant lagaminų ir matau, kaip atsidaro mažytės durytės, kurios saugojo tik vieną paprastą raktą.

Mano tik antakiai šokteli į viršų, mat kaip. O mes Lietuvoje paprastai tokius dalykus slepiame po vazonu.

Vos užeiname vidun, Killian įjungia šviesas ir pripuolęs prie spintos iš jos traukia storas kojines, sportines kelnes ir šiltą nertinį aukštu kaklu.

– Jei per šituos tavo nuotykius liksim gyvi, skaityk, kad mums abiems pasisekė, – O tada įkišęs ranką dar giliau į spintą iš jos traukia rudą vilnonį pledą su Šveicarijos vėliava.

Apsisiaučiu juo ant viršaus ir pariesdama kojas po savimi sėduosi ant vienintelės lovos krašto. Trobelė tokia maža, kad čia telpa tik nedidelis stalas, dvi kėdės. Dvigulė lova ir židinys. Pasikuitęs kompaktiškoje spintelėje virš virtuvės kriauklės suranda ten degtukus ir trikampiu surėmęs mažus pagaliukus, kurių šūsnis suberta dėžėje šalia židinio, Killian pradeda kurti ugnį.

Po dešimties minučių židinyje jau smagiai traškėjo liepsna, arbatinyje burbuliavo verdantis vanduo ir Killian ruošė arbatą.

Kalnų trobelėje

Killian

– Tuoj pašils boileryje vanduo ir galėsi lįsti į dušą.

Kol kas mano senelio trobelėje persimetėme vos keletu žodžiu. Taip šalta, kad atrodo, jei bandysiu kalbėti, besikalenančiais dantimis nusikąsiu liežuvį. Smiltė sėdi tyli, siurbčiodama kažkokių žolių arbatą.

Varstydamas mažas spintelių dureles ištraukiu skardinę foie gras [ančių kepenėlių paštetas], stiklainiuką marinuotų agurkėlių, alyvuogių, džiovintų pamidorų pesto, dar keletą indelių ir į orkaitę įmetu šaldiklyje surastą šaldytos duonos kepalėlį. Mintyse padėkoju savo mamai, kuri, žinau, čia viskuo ir pasirūpino.

– Geriau jautiesi?

– Mhm… – patvirtina mergina.

– Tai, Smilte, – kreipiuosi, atidarydamas stiklainį, – Ką aš gausiu už tai, kad tylėčiau?

– Niekšas.

Nusijuokiu.

– Sakyk, ko nori? – galiausiai pasiduoda ji.

– Nieko aš nenoriu iš tavęs, – atidarau kepenėlių skardinę, – tik noriu suprasti, kodėl taip pasielgei. Kokie tavo motyvai? – Vėl atsigręžiu į ją, – Ir kas tu?

Abu kurį laiką be žodžių žiūrime vienas į kitą. Smiltė vis dar neatsako. Turbūt kurpia dar vieną melą.

Neįtikėtina!

Vėl nusigręžiu į spinteles. Pamakalavęs tarp stiklainiukų vieną ištraukiu. Figų uogienė. Tiks.

– Smilte, tu mulkini mano draugą, – tariu gan griežtai.

– Aš dirbu tavo draugui už numatytą atlygį.

– Tu įsidarbinai apgaule.

– Aš atiduodu daugiau, nei bet kuris kitas žmogus, dirbantis toje įmonėje. Manai lengva nesuprantant bent pusės pokalbių dalyvauti įmonės diskusijose? Aš nuolat mokausi ir pripažink, tikrai greitai reaguoju kritinėse situacijose.

Su pastaruoju, žinoma, aš sutinku.

– Turbūt dar ir romaną su juo suki.

– Nesuku aš jokio romano, mulki tu! Kad tas tavo draugas kažką įsivaizduoja, tai čia jau ne mano bėda.

Vėl abu nutylam. Žinau, kad nemeluoja, bet žinau, kad draugui ji vis tiek patinka.

O aš vis tiek turiu gyventi už du.

– O tu visą šį laiką žinojai, kas aš ir vis tiek mane pasamdei? – tyliai paklausia ji.

Sunkiai iškvepiu.

– Kai reikalai pasisuka apie tave, aš nustoju galvoti galva, – burbteliu ištraukdamas butelį vyno.

– Ir pradedi galvoti širdimi? – viltingai paklausia ji.

Metu skeptišką žvilgsnį per petį.

– Abejoju ar širdimi, bet ten taip pat nėra smegenų.

Ji besijuokdama užkiša už ausies pradžiūvusią plaukų sruogą.

– Killian, – rimtu tonu kreipiasi ji, – Jei tu sušiksi man darbą, aš tave gyvą užkasiu po tavo paties viešbučio pamatais, o po to padėsiu ieškoti kūno.

Žiūriu į besišypsantį veidą ir nė velnio nesuprantu, ar ji juokauja.

Smiltė nusijuokia ir žiojasi vėl kažką pasakyti, bet aš ją pertraukiu galva mosteldamas į mažų medinių durų pusę.

– Gali eiti į dušą, jau turėtų būti pašilęs vanduo.

Kai Smiltė išeina iš kambario atkemšu butelį vyno ir palieku jį atvirą, kad pakvėpuotų. Žiūrėdamas į duris, už kurių ji pranyko, paremiu galvą ranka, o tada ir abiem. Kur čia mudu įsivėlėme? Įsipilu taurę vyno, pateliuskuoju prieš šviesą ir nugeriant gurkšnelį akys užkliūva už vienintelės lovos esančios čia. Nuotaika ūmai pasitaiso.

Fotografavimas

Smiltė

Kol fotografas įsirenginėja zoną portretų fotografavimui su Albertu vėl grįžtame į kambarius.

– Tikiu, kad Arnaud geras fotografas, – tariu vertindama aplinką, – bet kad šios patalpos nuotraukose pradėtų parduoti, reikia būti burtininku, o ne fotografu.

Albertas nesiginčija.

– Būčiau žinojęs, kad taip blogai, būčiau stilistę fotografavimui įtraukęs į sąmatą.

– Stilistę?

– Taip, kad gražiai apipavidalintų patalpas, nes dabar čia tuščia. Tik sienos ir lovos.

– Interjero stilistė tiktų? – pasitikslinu neužtikrintai.

– Žinoma, bet reikia, kad dar turėtų su kuo dirbti. Tuščiom rankom juk nieko nepadarysi.

Ūmai prisimenu moterį, kuri kaip tik visko turi, ko mums reikia, net per daug, ir Killian mamos susidomėjimas viešbutį išnaudoti, kaip pardavimo erdvę. Gal jas reikia tik supažindinti?

***

– Labas, pameni mane? Buvau tavo pirmoji lankytoja šiandien, – tariu į telefono ragelį.

– Sveiki, žinoma, pamenu. Nieko nepirkote.

Nusijuokiu.

– Oh, taip. Man patinka, kad neini užuolankomis, turiu verslo pasiūlymą ir, jei nieko prieš, kalbėsiu tiesiai.

– Žinoma, prašom, – atsainiai sutinka moteris.

– Ar žinai tą viešbutį už miestelio, netoli šiaurinio pakeltuvo.

– Taip taip, žinau. Atsinaujino neseniai.

– Vis dar naujinasi. Tai va, turiu pasiūlymą. Tu neturi pinigų didesnėms patalpoms, o jie neturi pinigų interjero detalėms. Ar norėtum dirbti su jais barteriu? Dalį savo parduodamų produktų eksponuotum pas juos, kaip interjero detales, o jie pardavę tavo daiktus, kas mėnesį pervestų tą sumą už kiek buvo parduota.

– Pasiūlymas, žinoma, labai įdomus, bet aš turiu pagalvoti.

– Nėra kada galvoti. Šiandien darom fotosesiją, daiktų reikia jau dabar! Turi padaryti gerą įspūdį vadovams, kad jie neabejotų tavo interjero dizainerės talentu, – išsigandusi net šūkteliu aš.

– Negaliu šiandien. Dirbu.

– Jei nori, kad tavo produktai atsidurtų jų internetiniame puslapyje, kurį neužilgo visur promoutins, tu rasi išeitį. Pasitelkę šias fotografijas siūlysime bendradarbiauti infliuenceriams. Reikia apipavidalinti du svečių kambarius, priimamąjį ir restoraną.

– Net jei dabar išsikviesčiau savo asistentę ir uždaryčiau pusdieniui parduotuvę, mes šiandienai neparuošime niekaip.

– Viešbutyje pagalbos bus. Reikia paruošti tik fotografavimo zonas, ne visą patalpą.

– Rytdienai, – nenusileidžia mergina, – ir mums reikia transporto.

– Sutarta.Vat jaučiau, kad tu man iš karto patikai.

– Tu keista.

– Oi, ačiū, – susigėdusi net nuraustu.

***

– Kur visi? Pasitarimas! – Šūkteliu pralėkdama pro nustebusį Albertą. Ir kaip dažnai sako mūsų viršininkas, jau lėkdama pro duris dar priduriu, – dabar!

Beveik visus randame fotografavimui skirtame kambaryje.

– Kur jūs buvote? – smalsiai teiraujasi Alain, – jau atvyko vizažistė, – kaip tik grimuoja Jacquelin [tariasi kaip Žaklin]. Pro atviras kabineto duris, matau, kaip Killian mama sėdinti grimerės kėdėje, mums šypteli išgirdusi savo vardą.

– Sveiki, – pasisveikinu mūsų užsakovę ir prisistatome vizažistei, juk šiandien visą dieną dirbsime su ja.

– Turime problemą, – pradeda Albertas.

– Bet turime ir sprendimą.

Visi smalsiai sužiūra į mane. Išgirdusi žingsnius už nugaros, net neatsigręždama žinau, kad į kambarį įėjo Killian. Jam prisėdus prie Alain, matau jo įtarų žvilgsnį. Atrodo vis dar jaučiu jo šiltus delnus ant savo krūtų. Jo sunkų kvėpavimą ir alkaną ryjantį žvilgsnį. Tai prisiminus šiluma per sprandą pakylą į veidą ir turbūt išraustu.

– Kas čia vyksta? – įtariai teiraujasi jis.

– Smiltjie gelbėja mūsų viešbutį, – juokais atsako jo mama ir man suprakaituoja delnai sulaukus tiek dėmesio.

Įkvėpk per nosį, sulaikyk. Iškvėpk per burną…

Ir beveik vienu įkvėpimu išpyškinu tuščių kambarių problemą ir kad jau radau sprendimą ir reikia krovininio automobilio. Pronto!

– Tai tu nori čia baldų parduotuvę įrengti?

– Pradžiai apipavidalinti patalpas fotosesijai.

– Ji kalba įdomiai, – įsiterpia Killian mama, – Boutique hotel. Niekada negalvojau, kad bent idėją tokią svarstysime, – moteris susimąsčiuisi žiūri į sūnų. Atrodo tarp jų vyksta nebyli diskusija.

Šis lyg pasiduodamas pasisuka į mane.

– Žinau tą parduotuvę. Einu suderinsiu transportą. Bet tik dėl fotosesijos! – dar priduria nueidamas.

Killian pasišalinus patalpoje toliau vyksta darbai. Fotografas ant štatyvų išsikelia milžiniškas specialias lempas ir nukreipia jas į jau išskleistą fotografavimui skirtą foną. Ant grindų, kaip gyvatės rangosi kilometrai juodų kabelių. Sugaunu įdėmų Alain žvilgsnį. Tas parodo, kad prieičiau. Žengdama artyn įtariai apsidairau. Negi gausiu pylos?

– Kitą kartą, – taria pusbalsiu, kai prisėdu greta, – tokius dalykus reikėtų pirma suderinti su manimi.

***

Žaklin stovi besišypsodama ant išskleisto fono priešais Arnaud su fotoaparatu.

– Aš tik šviesas tikrinuosi, – šypsosi jis jai, nuspausdamas mygtuką, – nesijaudinkite dar.

Žiūriu į viską iš tolo, apsimesdama, kad žinau, ką čia veikiu. Man atrodo, pirmą kartą esu fotosesijoje.

Svarbu vaizduok, kad visas detales matai, – mintyse prisimenu Elzės pamokymus, – Pažiūrėk, ar pilnai paakius nugrimavo, net jeigu ir taip, vis tiek pabumbek. Nurink pūkelius, net jeigu ir nėra, ir vis palygink rūbus, kad nekristų raukšlė. Visa kita improvizuok pagal situaciją. Svarbiausia, kad modelis gerai jaustųsi. Keli triukai, ką gali patarti, kad: į kamerą žiūrėtų pasisukęs trim ketvirčiais, svorį laikytų ant vienos ar ant kitos kojos, nuolat judėtų ir keistų pozicijas.

Ir aš improvizuoju. Prieinu ir sustoju šalia Žaklin. Įdėmiai nužvelgusi, pirštų galiukais pakedenu jos plaukus, perbraukiu nuo pečių per rankas, neva palygindama delnais švarką.

– Tobula, – tariu šyptelėjusi jai ir moteris atsako man tuo pačiu.

Keletas fotografavimo pozicijų ant fono, keletas, kabinete ir dar keletas lauke. Viskas judesyje ir dirbant visai komandai. Kartais net ir pati pagalvoju, kad suprantu, ką čia veikiu.

– Panele Žaklin, su jumis jau baigta, – šypsosi Arnaud.

– Šelmis! – nusijuokia Killian mama

***

Pietums sukimšę po didelį club sandwich plušome toliau. Sumuštinis buvo tooobulas!

Kai pamačiau, kad pagaliau atvyko interjero stilistė Rita iš baldų parduotuvės su pilnu krovininiu automobiliu prikrautu iki lubų įvairiausių interjero detalių, man iš karto palengvėjo. Darbo ėmėsi nedelsdama ir dienos pabaigoje turėjome paruoštas patalpas rytdienos fotografavimui. O sakė, kad nespės.

Kai fotografavome administratorę, mergina papasakojo, kad hamam pirtis puikiausiai veikia ir būtinai turime išbandyti. Nusprendžiu neprieštarauti ir taip ir pasielgti, kai pagaliau viską baigsime.

– Ar dar ilgai truksime, – teiraujasi ji, – ponui Killian nepatinka, kai mano darbo vieta prie įėjimo būna tuščia.

– Palik poną Killian man, – tariu merginai, – o tu fotografuokis. – Ir nueinu užimti jos darbo vietos. Galiu vaidinti marketingo specialistę, tai viešbučio administratorę tikrai suvaidinsiu.

Smiltės ledinukai

Killian

Įeinu į priimamąjį ir randu Smiltę administratorės vietoje.

– Ką čia darai?

Iš to, kaip ji pasižiūri į mane, tuoj pat pasigailiu savo klausimo. Kurį laiką ji stebi be žodžių, o tuomet kažką paritinėjusi burnoje įstumia į žandą ir jame atsispaudža apvalus išsikišimas.

– Čiulpiu, – taria dar čepteldama lūpimis.

Nevalingai kišu pirštą už smaugiančio kaklaraiščio mazgo ir suprantu, kad aš be kaklaraiščio. Ar teisingai išgirdau? Po užsitęsusios pauzės ji vėl perverčia kažką burnoje. – Nori ir tu? – neva nekaltai kilstelėjus antakį paklausia.

– Ko?

Smiltė įkiša ranką į savo suknelės kišenę ir ištiesia man delną suspaustą į kumštį. Pamatęs kraštelį blizgančios folijos jos saujoje sunkiai nuryju seiles. Ji čia prezervatyvą man siūlo? Nejaukiai apsidairau, ar niekas nemato.

– Pačiulpt. – Stebėdama mano veido išraišką atlenkia pirštus ir atidengia pilną saują ledinukų blizgiuose popierėliuose.

Pažiūriu nieko nesuprasdamas jai į akis, persibraukiu delnu veidą ir paėmęs iš jos saujos visus saldainius nueinu į lounge zoną, matydamas ten sėdintį Alain.

Šis, lyg pajutęs mane einantį į jį, pakelia galvą nuo kompiuterio.

– Kas tau nutiko?

Nieko nesakydamas tik pažeriu saldainius ant salo ir krentu į fotelį priešais.

Tas pradeda juoktis net atsilošdamas.

– Gavai ir tu pačiulpt?

– Tu supranti, kad jus tuoj visus kas nors paduos į teismą už seksualinį priekabiavimą?

Alain toliau besijuokdamas tik ranka numoja ir apverčia burnoje ledinuką. Nejučia man pavydas suspaudžia krūtinę. Ji ir jam davė pačiulpt.

– Jei kas ir pasiskųs, tai nebent tu, – užverčia savo laptopą.– Žinai, kad pas jus kambariuose labai prastas internetas?

– Tai mano mažiausia bėda šiuo metu.

Įkyrios mintys neduoda ramybės. Visą šį laiką nuolat stebėjau, kaip jis bendrauja su Smilte. Mergina vienodai, kaip ir su visais nuolat tauškia keisčiausius niekus. Juokiasi. Tik jo žvilgsniai ilgesni.

Lyg ir suprantu, kas vyksta, bet turiu įsitikinti ir paklausti, kas man jau seniai rūpi ir nors žinau, kad taip elgdamasis esu tiesiog mazochistas, dar sekundėlę pasvarstęs atsikrenkščiu ir ryžtuosi:

– Tai kaip tau sekasi su asistente?

Alain suraukia antakius, žiūri, galvoja. Matau, kaip pažvelgia į priimamąjį, kur, žinau, turėtų būti ji ir vėl žvilgsniu sugrįžta prie manęs.

– Gal gerai, – taria įtariai suraukdamas antakius, – kodėl klausi?

– Šiaip smalsu. Pats pasakojai, kad ji patinka tau.

– Patinka, – nutęsdamas prisipažįsta jis ir man nemaloniai susitraukia skrandis, – bet jaučiu turi kažką.

– Ką turi galvoje? – iš kart susidomiu.

– Kartais matau, kaip šypsosi kvailai žiūrėdama į telefoną, kartą į darbą atėjo miegojus turbūt tik keletą valandų ir dar tas keistas savaitgalis su draugėmis, kuris, kaip spėju nepavyko, nes pirmadienį vis tiek buvo darbe.

Klausydamas bandau sekti įvykius ir prisimenu mūsų bemiegę naktį drauge, prisimenu susirašinėjimus ir kelionę į Tičino. Viešpatie, kaip man palengvėja. Gal ji jam ir patinka, bet tarp jų nieko nėra?

– O tarp jūsų vyksta kas nors ar visiškai nieko? Juk tau ji taip patiko… – dar paspaudžiu.

– Neįsivaizduoju, – prisipažįsta Alain, – kartais atrodo, kad gal flirtuoja su manimi, bet ji su visais tokia: tai už rankos paima, tai apsikabina impulsyviai, o jau kaip pasako ką nors… O dabar, – matau, kaip draugo nuotaika pasikeičia, – Atsirado dar du kažkokie kaimynai bičiuliai. Nuolat kartu vakarieniauja ir dar nežinau ką veikia. Man regis, ji ir miega su jais abiem.

Atsimerk

Killian

Sėdžiu pagaliau visiškai atsipalaidavęs ir ramus, tik galvoje chaosas. Žinojau, kad su Smilte dirbti bus tikras iššūkis, bet nė neįtariau, kad toks. Pradedant jos suknelės atsisagstymu dar ryte, ledinukų pasiūlymu ir tuos ilgesingus, ir lėtus jos delnų paglostymus mano pečiais per fotosesiją. Norėjau, kad visada mane taip rūpestingai liestų, kiekvieną rytą taip išleistų į darbą ir pasitiktų glausdama prie savęs. Dažnai mes norime to, ko negalime turėti. Mergina, kuria žavisi mano vienintelis gyvas likęs draugas? Ne, ji ne man.

Gerai, kad rytoj sufotografuos patalpas ir viskas bus baigta. Smiltjie gudri, tikrai greitai orientuojasi situacijoje. Jos idėja bendradarbiauti su nediduke vietine interjero detalių parduotuve tikrai nustebino. Mama liko ypatingai sužavėta. Žinau, kad ji rimtai ketina siūlyti dirbti drauge. Iš to išloštume ir mes, ir ji.

Ūmai išgirstu, kaip atsidaro ir užsidaro stiklinės durys. Mano oda pašiurpsta. Pasigirsta tylūs basų pėdų žingsniai. Jaučiu, kaip jie sustoja visai šalia. Tylim abu.

– Atsimerk, – tyliai paprašo Smiltjie. Žinojau, kad tai ji.

– Sėskis prašau.

– Aš sėdžiu.

– Tu stovi nuoga prieš mane, – ištariu, kažkokiu gergždžiančiu balsu.

– Iš kur žinai?

– Jaučiu tave…

– Gal aš laužau taisykles ir esu hamame su maudymosi kostiumėliu?

Pasiduodamas iškvepiu.

– Ne, šitos tu nelaužai, – tariu lėtai atsimerkdamas.

Smiltė stovi visu ūgiu prieš mane, pirmą kartą matau ją visiškai nuogutėlę. Tenka sukaupti dar likusias valios jėgas, kad nepradėčiau akimis klajoti jos kūnu. Jos bamba mano lūpų lygyje.

Akys. Žiūrėk į akis. Patalpą vėl apgaubia garų migla, aš ją vos įžvelgiu. Tikiuosi ir ji manęs beveik nemato.

Mintyse dauginu ir dalinu, skaičiuoju, kiek esu skolingas valstybei mokesčių už praėjusius metus.

– Paliesk mane, – paprašo pašnibždomis.

– Smilte, neerzink.

Ji nesitraukdama stovi vietoje ir aš kaip užhiptnotizuotas pakeliu abi rankas uždėdamas ant liemens ir nuslysdamas iki klubų. Prisitraukiu ją prie savęs pasvirdamas į priekį ir Smiltė žingteli paskutinį žingsnį sustodama man tarp kojų.

Įsiremiu kakta jai į pilvą. Jaučiu ją. Užuodžiu ją.

– Ką mes darome? – paklausiu tyliai. – Ką tu man darai?

Ji apglėbia abiem rankom mano galvą ir panardina plaštakas į plaukus, juos nuolat braukdama pirštais.

– Aš noriu būti Lora, – truputį virpančiu balsu pasako mergina. Mano širdis taip pat virpteli, – Lorą tu kvietei į pasimatymus, rašei smagias žinutes, Lorą tu miegojai apkabinęs. Kodėl, – čia jos balsas truputį užsikerta, – kodėl Smiltė netinka tau?

Sekundėlę tyliu nerasdamas žodžiu.

– Smiltjie… – iškvepiu prarasdamas save ir užsimiršęs apglėbiu jos kojas abiem rankomis, visas prisiglausdamas.

Akimirka tokia saldi, kad aš patikiu, jog galiu būti laimingas, kad ši lietuviška laumė galbūt atėjo manęs?

Galvos aptemimą išsklaido suvokimas, kad mes esame mano viešbučio pirtyje, čia bet kas gali užeiti. Toksai aš negaliu rodytis žmonėms. Sukaupęs visą valią švelniai stumteliu merginą atbulą ir atsistoju priglusdamas prie jos drėgno įšilusio kūno visu savo ūgiu. Vos vienai sekundės daliai stabteliu švelniai besiliesdamas prie jos,  susineriam pirštų galiukais.

Žengiu lemiamą žingsnį lauk, švelniai išslysdamas iš jos pirštų.

Tik atsiradęs už durų įkvepiu ir šoku į ledinio vandens baseiną. Pasinėręs visa galva po vandeniu sėdžiu ten, kol pradeda stigti oro.

Stoviu su viešbučio chalatu, ketindamas išeiti ir žiūriu į ženkliukus sukabintus šalia kiekvienos pirties durų.

“Hamam, keturiasdešimties – šešiasdešimties laipsnių temperatūra, įėjimas su maudymosi rūbais draudžiamas.” Reiks nukabint.

Ūmai pro mane pralekia net nereaguodama interjero dizainerė ir nusimetusi chalatą ant šalia stovinčio suolo lenda į pirtį.

– O, Smiltjie, ir tu čia, – girdžiu nudžiunga Rita. – Aš šiandien viešbutyje mačiau toookį barzdočių, dar dabar pamiršt negaliu. Lyg ir simpatiškas vyras, bet per tuos šerius sunku pasakyt.

Girdžiu Smiltė dviprasmiškai nusijuokia:

– I feel your pain [jaučiu tavo skausmą*].

Nulenkiu durų rankeną ketindamas palikti jas vienas.

– Tau labiau patinka vyrai su barzdomis ar be barzdų? – išgirstu klausimą ir ūmai pasidaro labai smalsu išgirsti atsakymą.

– Aš tai matau, kaip saviraišką, – filosofiškai nutęsia Smiltė, – visi turi teisę eksperimentuoti su savo kūnais, kaip tinkami, – o tada priduria jau besijuokdama tuo išdykusiu savo juoku, – svarbu, kad kiaušinių nesiliautų skutę.

Virgin Margarita?

Smiltė

– Kaip tai virgin Margarita? [virgin – nekalta*] – išpučiu akis, kai Alain paima padavėjo jam ištiestą kokteilį.

Nejaukiai šypteli, arčiau stovėję kolegos, taip pat smalsiai pasižiūri.

– Šiandien aš su mašina, negaliu nieko stipraus.

– Žiūrėk, kad tavo nekalta Margarita nepaaiškėtų esanti pasileidus kekšė, – kandžiai įgeliu patraukdama per šiaudelį savo kokteilio, žinau, kaip baigiasi darbo drinkai, – juk tikrai ne kartą esi palikęs savo automobilį stovėjimo aikštelėje per naktį.

– Gal ir esu… – paslaptingai šypteli Alain ir persėda per vieną kėdę atlaisvindamas vietą.

– Taip ir pamaniau, – šypsausi visa žinančia šypsena ir prisėdu į atlaisvintą vietą šalia jo. Albertas, džentelmeniškai paėmęs mano ir kitų merginų paltus, nuneša pakabinti. Jam vos grįžus, visi iškeliam kokteilius, prisiminę, kad mes čia ne šiaip sau.

– Už du naujus projektus! – šūkteli Alain.

– Ir už puikius kolegas! – padlaižūniškai priduriu aš, visi nusijuokia. Kaukštelim kokteilinėmis taurėmis nusilaistydami gėrimais pirštus.

– Ar tu žinai, – per stalą prie manęs persisvėrusi prisikiša veidu Pilar, – Samia šiandien išėjo pietauti ir negrįžo visas keturias valandas, – paskundžia man kolegę.

– Tu rimtai? – nusistebiu aš. –  O Alain ar sakei?

– Žino jis, – nepatenkinta burbteli Pilar ir žvilgteli man per petį, spėju į viršininką.

– Ir nieko nesako? – nusistebiu.

– Man atrodo, ji kažkokia šeimos draugė, ar kažkieno dukra. Ją dar tėvas pasamdė, – reikšmingai priduria pašnibždomis. O aš prisimenu, kad Elzė įspėjo mane saugotis kažkokios žiežulos.

Įpusėjus kokteiliams išgirstu dar daugiau darbinių paskalų.

– Smilte, rytoj reikia suderinti su Killian, kad jis šią savaitę atvyktų pas mus, –  įsiterpia į pokalbį Alain, – sutarsime likusias smulkmenas dėl fotosesijų ir tų tavo blogerių. Kitą savaitę jau turime važiuoti dirbti į kalnus.

Mano širdis iš jaudulio, ar ir iš baimės stipriau sutvaksi.  Bet turbūt tos malonios. Velnias, aš tikrai darau savo pirmąjį kūrybinį projektą, pasidžiaugiu viduje. Tada prisimenu Killian ir jo grasinimus. Nuotaika vėl subjūra. Per anksti džiaugiuosi. Dar nežinia, kaip čia bus.

– Smilte, tu atsargiai, – nusijuokia Alexi, – jei Alain patiks, kaip tu dirbi, jis ir tavęs nepaleis, kaip Elzės nepaleido jo tėvas.

Alain nusijuokia ir nepaprieštarauja. O aš jaučiuosi ir pagirta, ir sutrikusi.

Svarbu, kad dar ir mokėtų tiek pat, kaip Elzei tėvas mokėjo, – pamanau žinodama, kad draugės atlyginimas buvo ne pagal pareigybę didelis. Tiesa, jis ją ir drožė. Morališkai!

– Ir dar, – vėl link manęs palinksta Pilar. – Samia ryt turi susitikimą su nauja prabangių papuošalų įmone ir kol kas neturi jokio pasiūlymo, jei taip ir toliau, mes juos prarasim!

Čia aš susidomėjusi palinkstu link jos.

– Kaip ji juos surado?

– Niekaip, įkrito paklausimas bendruoju paštu. Alexi jai prasitarė, kad yra paklausimas iš jų įmonės, Samia nusigvelbė kontaktą ir susisiekė, siūlydama susitikti tiesiogiai su ja.

– Tai nebuvo jokio bendro įmonės susirinkimo ir vidinio konkurso, kas dirbs su jais?

Pilar reikšmingai pažiūri į mane.

Aš iš pradžių supykstu dėl sukčiaujančios kolegės, o tuomet pagalvoju, kad jei ji klasta pasiėmė sau klientą, aš klasta galiu įsiprašyti į jos susirinkimą. Sugriebdama apytuštę kokteilio taurę pasisuku į kitą pusę su visa kėde.

Ir pradedu melodingu balsu:

– Alain…

***

– Na ką, gero likusio vakaro, – tariu atsistodama, – aš jau turiu bėgti.

– Kur gi jau taip? – regis su nusivylimu balse pasiteirauja mano viršininkas.

– Į pasimatymą, – šypteliu visiems smalsiai žiūrintiems.

– Kažką padarysi šiąnakt laimingu? – paerzina Alexi.

– Tiesą sakant, darysiu iš karto du! – nusijuokiu garsiai.

Alain įdėmiai mane nužvelgia.

Susiverčiu savo likusį kokteilį ir visiems atsisveikindama pakštelėjusi į skruostus po tris kartus išlekiu pro duris.

Marco ir Roberto, mano šelmiai kaimynai šiandien pakvietė vakarienės, tai kaip aš galiu atsisakyti? Sakė, gaminsime midijas. Po susipažinimo jau keletą kartų buvome susitikę. Visada prisijuokiam tiek, kad šonus įskausta. Marco ispanas, Roberto italas, du Taekwondo fanatai ir puikūs virėjai laisvalaikiu. Abu dirba biure.  Žinau, kad su jais manęs laukia puikus ir nerūpestingas vakaras. Svarbu, kad vynelio nepadaugintume. Ir vėl…

Velnias, fainas bičas tas Alain, pamanau žengdama link autobuso stotelės, galiu suprasti, kodėl jie draugeliai su Killian. Du berniukai saldainiukai. Tada pagalvoju apie Marko ir Roberto ir suprantu, kad berniukai saldainiukai šitie du. Alain ir Killian tokie vyrai, kuriuos norisi parsivesti namo ir gimdyti jiems vaikus. O po to auginti vienai, pesimistiškai priduriu sau mintyse ir pastačiusi aukštą apykaklę, besigindama nuo atšiauraus vėjo paspartinu žingsnį.

Kalnu žemyn

Killian

Ankstus rytas ir tirštas rūkas kalnuose. Ruduo. O ruduo pranašauja, kad ateina žiema – darbų sezonas ir mes nė velnio tam nepasirengę.

Šaltas įkvepiamas oras drasko mano karštus plaučius. Siauru kalnų taku lekiu laisvu greičiu žemyn stačia nuokalne. Rankomis tvirtai sugriebęs dviračio rankenas, manevruoju tarp medžių ir akmenų, kas sekundę vos spėdamas išvengti naujo tykančio pavojaus. Iš po padangų skrieja purvas ir akmenys. Venomis adrenalinas pumpuoja tiesiai į širdį. Staigiai krypteliu kairėn, tada dešinėn. Medžių šakos brūkšteli per kojas. Lekiu kaip vejamas. Tik paskutinę minutę spėju išsisukti nuo kliūties ir užvažiavęs ant pasislėpusio akmens iššoku su dviračiu į orą, vėl nusileisdamas ant dviejų ratų ir nudardu toliau. Galvoje vienintelė mintis, kaip neužsimušt.

***

Sėdžiu ant skardžio iš viršaus žiūrėdamas į savo šeimos viešbutį ir išsidriekusį seną pakeltuvą kalno papėdėje. Nugeltę medžių lapai ir bundantis kaimas apačioje. Matau, kaip keli ankstyvi hikeriai, kaip skruzdės, jau kopia į viršų. Mūsų viešbutis toliau nuo parduotuvių ir restoranų triukšmo. Didelė parkavimosi aikštelė. Todėl čia renkasi ir tie, kurie neapsistoja viešbutyje. Vėliau pas mus užsukdami après ski [ po slidinėjimo*] kokteiliui prieš išvažiuodami.

Širdis rimsta, protas blaivėja. Visada taip vėjui prapūtus galvą viskas pasidaro aiškiau. Ir vienu metu pradedu gailėtis dėl pasirašytos sutarties, kitu – laukti kada Smiltę pamatysiu ir vėl. Negaliu pasakyti, kad pasielgiau impulsyviai. Po paskutinės akistatos tikrai turėjau laiko pagalvoti, o pirmas dalykas, ką pirmadienį padariau atėjęs į darbą išsiunčiau pasirašytą sutartį.

Jei būčiau nesutikęs su jos sutarties sąlygom, esu tikras, kad daugiau jau būčiau ir nebematęs. Noras ją pamatyti buvo didesnis nei sveikas protas. Sutinku imti bent tiek, kiek galiu. Ir stebėti iš tolo, matyti, girdėti, dirbti drauge su ja.

Geriau matyti ją taip, nei nematyti visai.

Kodėl siunčiau tik Alain? Todėl, kad žinojau, kad tai ją įsiutins. Juk projektas turėtų būti jos. Šypteliu, bus smagu. Norėjo dirbti su manimi? Prašom.

Šypsausi kaip idiotas, tarp pirštų maigydamas nudžiūvusią smilgą, atsikvepiu ir sutrupinu ją. Nosį kutena aštrus šaltukas, kalnų viršūnes jau dengia sniegas. Visada su jauduliu laukdavom žiemos sezono, bet ne šį kartą. Šįkart suprantu, kad jei bus viešbutyje daug svečių, kai kuriuos teks apgyvendinti iki galo neįrengtose patalpose, jau nekalbant apie dekoravimą. O kaip reikės fotosesijas daryti? Juk jau kitą savaitę turėtume ir pradėti, jei norime spėti!

Atrodo tik mano tėvas mokėjo puikiai tvarkytis su viešbučiu, o aš tiesiog iššokau aukščiau bambos gerai nežinodamas, ką pats darau. Ir dar į pagalbą nusisamdžiau apgavikę, kuri taip pat nežino, ką daro. Nesusilaikęs net nusijuokiu. Koks aš patetiškas.

Atsigulu atsilošdamas žolėje ir sukryžiuoju sau virš galvos rankas. Ji visada tokia graži, kai šypsosi, kai pyksta, kai meluoja man.

Prieš akis plaukia apsunkę pilki debesys. Atsipalaidavę raumenys maloniai tvilkčioja.

Prisimenu jos iš įniršio surauktą nosį, žaibuojančias akis, kai šaukia ant manęs ir kaip pati nejausdama trepteli koja. Kokia patenkinta ji tada traukė analinio kaištį iš popierinio pirkinių maišo. Mačiau, kokia pasitikinti savimi buvo tuo metu.

Kas tie jos išleisti du tūkstančiai? Lašas jūroje! Jei ji visur tokia drąsi ir kūrybiška, gal ir dirbdama man išnaudos savo potencialą?

Smiltė verčia mane užsimiršti. Su ja šoku, juokiuosi. Man net ginčytis su ja malonu! Kai ji nuolat pikta, lengva apsimesti, kad jos nusipelniau. Kad turėti ją gyvenime yra normalu.

Tada mane vėl prislegia kaltės našta. Turiu pasirūpinti savo motina, seserimi ir Anabele. Svarbiausia Anabele. Tam vaikui aš esu skolingas daug daugiau nei galiu duoti.

Kažkas gyvena, kažkas miršta. Kažkas turėtų gyventi už du.

Kaip?

Gražiai paprašyk

Killian

Plačiu žingsniu žengiu baltom marmurinėm grindim. Jau daugybę kartų čia esu buvęs. Pro atidarytas kabineto duris matau savo draugą, palinkusį prie kompiuterio. Sugavęs pro monitoriaus viršų smalsias Smiltės akis pasisveikinu.

– Labas rytas, – nestodamas ir nelaukdamas, ką atsakys, įžengiu į Alain kabinetą, praeidamas pro ją ir ketindamas paskui save uždaryti duris.

– O, sveikas, Killian, tu anksčiau nei planuota. Pakviesk ir Smiltę prašau, – vos pamatęs mane paprašo jis.

Sustoju tarpduryje svarstydamas ar noriu. Gal kaip nors pavyktų jos išvengti? Esu nusiteikęs dirbti su ja, bet šiandien matyti dar nenoriu. Bet jei atsisakyčiau, draugas pradėtų įtarinėti ir atsidusęs atsisuku į Smiltės kabinetą, stoviu pasisukęs taip, kad Alain mato tik mano nugarą. Atsikrenkščiu. Mergina vėl pakelia nuo monitoriaus veidą į mane viduriniu pirštu stumteldama akinius nosimi į viršų. Nenorom šypteliu, puikiai suprasdamas ką ji turi omenyje.

– Norėjote kažko? – mandagiai pasiteirauja ji, kad išgirstų Alain. l’actrice  [aktorė*].

– Taip. Prašom, prisijunk prie mūsų, – pakviečiu rimtu balsu.

Ji atsispiria su kėde nuo stalo, įžūliai žiūrėdama į akis. Stebiu, kaip šiek tiek praskečia kojas ir vos vos atsmaukia sijoną į viršų, atidengdama mano akims kelių girneles. Įtariai žvelgiu į merginą laukdamas, kas bus. Smiltjie patogiai atsilošia kėdėje ir taria pusbalsiu, kad išgirsčiau tik aš.

–Gražiai paprašyk.

Sunkiai nuryju seiles ir pajuntu, kaip sudrėksta delnai. Vaizduotė staiga nupiešia mane suklupusį jai tarp kojų, galva nuleista žemyn ir negaliu pasakyti, kad ta vizija man atgrasi. Greit kišu ranką į kišenę. Atsikrenkščiu dar kartą nežinodamas, ką pasakyti ir matau kaip Smiltjie pergalingai besišypsodama atsistoja.

Pasisuku per petį į Alain.

– She is coming [dviprasmybė, ji ateina*angl. dar gali reikšti ji patiria orgazmą]

Smiltė išgirdus atsakymą nusijuokia ir mirktelėjusi man, taria normaliu balsu, kaip suprantu skirtu mulkinti Alain.

– I’m coming, I’m coming… – Apeidama savo darbo stalą su šelmiška šypsena veide pritaria mergina ir dar pasigriebia bloknotą su tušinuku. Nestodama praeina pro duris vidun į savo viršininko kabinetą, apsvaigindama mane kvepalais.

Alain šypsosi šypena žmogaus, lyg jo akyse du paaugliai vaikai pagaliau pradėjo sutarti. Ir aš pasijutęs niekšu, bet ne draugu, paskui save uždarau duris, nusiteikęs tik darbiniams reikalams.

– Geros naujienos, sniegas planuojamas anksti. Dabar koncentruojamės į fotosesijas, dizainą, o tada paleisim soc. media. su visais influenceriais.

Pasiruošimas kalnams

    Smiltė

– Elze, kur tu mane įvėlei? – užsipuolu draugę.

Ji tik nusijuokia į ragelį. Rytoj važiuojam dirbti į kalnus, jaudinuosi, kaip išprotėjus.

– Man keltis vos už kelių valandų, o nė neįsivaizduoju ką dėti į lagaminą.

– Tuoj sukrausim tą tavo lagaminą.

– Kad aš nieko neturiu tinkamo kalnams. Ką kraut?

– Eik, pasikuisk mano spintoje, mes gi panašaus sudėjimo, tu tik aukštesnė.

Ir aš kuičiuosi. Ūmai akys užkliūva už vienos suknelės. Ištraukusi parodau ją draugei per vaizdo kamerą.

– O kas, jei rytoj apsirengčiau šita? – suknelė per visą priekį nuo kaklo iki sijono apačios susagstoma metalinėmis spaudėmis. Atrodo ir jaunatviškai, ir kartu elegantiškai.

– Oi, ne. Ten užsegimas… – paprieštarauja Elzė, tada ūmai nutyla ir regis spėju sugauti jos išdykėlišką šypseną, – o žinai, tai puiki suknelė, – pritaria ji, – tik man nelabai tiko. Žinai, tas keistas ilgis iki vidurio blauzdos? Tau bus kaip tik.

Jos padedama pagaliau susidedu lagaminą ir darbui, ir laisvalaikiui kalnuose.

Išsivaliusi dantis nueinu miegoti dešimtą valandą vakaro, o žadintuvą nusistatau trečiai. Taip jaudinuosi, kad kyla klausimas ar šiąnakt išvis sudėsiu bluostą.

***

Pusė penkių, dar tamsi naktis, stoviu gatvėje rankose spausdama nedidelio lagamino rankeną. Kur aš čia veliuosi? Nerimas gniaužia krūtinę. Ir viskas per Elzę. Jei ne jinai, tai ir Šveicarijoj nebūtų manęs. Suskamba telefonas.

– Labas rytas, Smiltjie! – energingai šūkteli Alain, – aš netoliese, leiskis žemyn. O, tu jau čia, jau matau, – atsako pats sau ir pastebiu, kaip tolumoje iš už kampo išsuka vienintelis automobilis tokiu paros metu.

Jam priartėjus, mano viršininkas iššoka lauk, paimdamas lagaminą.

– Prašau, sėskis, jaudiniesi?

Krentu į odinį saloną prisisegdama saugos diržu ir neatsakau.

Laukia daugiau nei dvi valandos kelio. O tada…

– Turi savo bloknotą ir tušinuką? Kai ką sugalvojau.

Tai žinoma, kad jis sugalvojo kažką.

Kavos!

Smiltė

– Alain, daryk, ką nori, aš noriu  kavos.

– Tai, kad mes beveik atvykome.

– Dabar. – Nukertu nesileisdama į diskusiją.

Viršininkas įtariai pažvelgia į mane, tačiau neprieštarauja. Dar kurį laiką pavažiavę ir vos pradėję kilti į kalną sustojame degalinėje.

– Bus bjauri čia ta kava, – dar burbteli man, kai aš jau lipu lauk.

Neatsakau. Aš įpratusi prie nuolat bumbančių vyrų. Kaskart nežinau, ką daryti, kai jie pradeda elgtis maloniai.

Atsikėlus trečią valandą ryto, ne kava man buvo galvoje, tačiau dabar kūnas pradeda reikalauti kofeino ir jaučiu, kad negavusi savo dozės, galiu netyčia nudėt mūsų užsakovą. Išėjusi iš degalinės išsinešu du popierinius kavos puodelius ir pamačiusi medinį suolą pamoju Alain. Koks gražus rytas, kalnai. Noriu dar bent trumpam pasimėgauti aušra ir ryto gaiva. Juk kai atvyksim, bus mano diena sugadinta. Juk žinau, kad taip bus.

Alain priėjęs paima savo puodelį, nugeria gurkšnį ir sėdasi greta.

– Gražiai atrodai šiandien, – sako mesteldamas trumpą žvilgsnį į mano/Elzės suknelę.

– Ko nori? – atsisuku įtariai.

– Tik šiaip pasakiau. Komplimentas.

Įdėmiai žvelgiu į jį, tačiau nusprendžiu nusileisti.

– Ačiū.

Kurį laiką sėdime tylėdami. Matau, kaip moteris prieina prie baldų parduotuvės ir ją atrakina. Viduje užsidega daugybė, žibintų, toršerų ir kitų lempų.

– Kas vyksta tarp tavęs ir Killian? – paklausia tiesmukai, o man kava patenka ne į ta gerklę ir aš labai neelegantiškai užsikosėju.

– Atsiprašau, – sakau, jau praėjus kosuliui, – einu pažiūrėti, ką jie ten parduoda, – burbteliu atsistodama ir nudumiu vidun.

Jau savo ir Killian draugystės niuansų tai aš tikrai nesu nusiteikusi aptarinėti su viršininku. Nei su kuo nors kitu. Vos įžengus pro duris skimbteli varpelis, pranešdamas, kad atėjau.

– Bonjour [sveiki*] – pasisveikina moteris. Aš jai šyptelėjusi linkteliu ir pradedu šniukštinėti. Bet gi ir perkrauta čia viskas. Matau visame tame chaose gražių daiktų, bet jie tiesiog susiplakę su visa visuma. Parduotuvė dviejų aukštų, moteriai parodau pirštu į viršų ir ji man šypteli, – taip, galite eiti, – atsako angliškai, suprasdama, kad turbūt aš ne vietinė. O viršuje dar didesnis chaosas. Išgirstu, kaip ji taip pat užlipa laiptais. – Jei domina, gaminame minkštuosius baldus pagal užsakymą ir turime dar daugiau daiktų iš katalogų, – pradeda pasakoti ji, – aš dar ir dekoratorė.

– Matau, čia pas jus daug gražių dalykėlių. – šypteliu jai, – bet vietos tai jums trūksta.

– Oi, – numoja ranka, – net nežinau ką daryti. Čia labai gera lokacija, beveik visi kas važiuoja į savo chalet [kalnų namelis*] stabteli apsipirkti, ar dovanų, ar sau. Ir jau pripratę, kad mes čia. Vietos trūksta, suprantu, bet nenoriu kraustytis.

Ūmai suskamba durų varpelis apačioje pranešdamas, kad kažkas užėjo vidun.

– Smiltjie? – išgirstu kviečiantį Alain balsą.

– Au, – šūkteliu iš viršaus persisverdama per turėklą.

Tas pakėlęs galvą man šypteli.

– Turim važiuoti, Albertas jau čia.

Killian

– Killian, – pašaukia mama.

Smalsiai pakeliu galvą žiūrėdamas į ją, persimetusią per petį valyklos maišą, kuriame turbūt šiandienos fotosesijai paruošti rūbai.

– Taip? – paklausiu smalsiai.

– Nesusimauk šį kartą, – pagrasina man ir aš neatsakydamas vėl nuleidžiu galvą į kompiuterį, žinodamas, kad ji turi omenyje Smiltės prezentacijos dieną.

– O kur Sofija?

– Tuoj pasirodys, sakė truputį vėluos šiandien.

– Aš negaliu čia visą rytą sėdėti.

– Žinau, mums labai pasisekė, kad turime tave.

– O kur valymo įmonė? Jie prieš valandą turėjo pradėti darbus.

– Akivaizdu, kad ir jie vėluoja.

– Ar man tik atrodo, ar čia niekas negerbia manęs?

– Bent Smiltjie pagarbą jaučia, – taria ji, pasukdama galvą į vitrininį langą žvelgiantį į kiemą.

Pamatęs atvažiuojančius du automobilius atsistoju iš viešbučio priimamojo kėdės ir per automatines duris nueinu jų pasitikti.

Automobilių stovėjimo aikštelėje sustoja du automobiliai, iš vieno išlipa Albertas su fotografu, o iš kito Alain. Tada lėtai prasiveria dar vienos durys ir matau, kaip lėtai iškiša koją apmautą apsmukusiu zomšiniu batu, tada kitą ir išlipa Smiltjie. Nenorom pajuntu, kaip ją išvydus širdis sutvaksi. Kalnų fone ji atrodo dar gražesnė. Jos suknia plaikstosi vėjyje, pirmą kartą matau į uodegą surištą botago ilgumo kasą. Mergina, regis, užsimiršus žvelgia į kalnų viršūnes, o tada lėtai atsuka saulės akiniais padabintą veidą į mane. Neįskaitau jos išraiškos. Nematau akių. Bet sekundėlei liaujuosi kvėpuoti.

Mandagiai nusišypso ir visi pasisveikiname.

– Kavos? – paklausiu ištiesdamas ranką į restorano durų pusę.

– Su malonumu, – apsidžiaugia Albertas.

Smiltė kažką burbteli po nosimi, kad ji neseniai gėrė, bet nesiginčija.

Albertas žengęs žingsnį sustoja, kaip ir visi mes, į priekį praleisdami Smiltjie, kuri pamaiviškai šyptelėjusi praeina iškėlusi galvą.

– Merci messieurs [ačiū ponai*]

Ožys giminaitis

Smiltė

Gerdami kavą, greitai aptariame dienos planą ir, kol laukiame visažistės, Killian pasisiūlo aprodyti viešbutį. Alain priglaudęs telefoną prie ausies eina drauge su mūsų grupe, derėdamasis su spaustuve.

Pamačiusi beveik žmogaus dydžio medinį ožį dideliais raitytais ragais, įtaisytą iškart prie liftų, stabteliu.

– O, Killian, – tariu pašnibždomis, kad girdėtų tik jis, – tavo giminaitis? Kaip iš akies luptas tu.

Jis tik pažiūri į mane mesdamas šaltą žvilgsnį ir visus nusiveda į lauką. Šalia vienas kito du pastatai: viešbutis ir medinis keltuvų statinys.

– Prieš tai čia buvo šeimos namai, – pasakoja mums. Atsisukam į viešbutį, tada vėl į kalną, – senelis savo rankom pjovė medžius, arkliais juos tempė žemyn. Taip išvalė visą pakėlimo trasą iki pat viršaus. O iš nupjautos medienos statė pakeltuvų pastatą, – mosteli į seną nerestauruotą medinį statinį, – ir šeimos namus. Vėliau namus pavertė mažu viešbutuku su keturiais nuomojamais kambariais. Tada mano tėvas pastatė dar didesnį priestatą, ir įrengė dar aštuonis nuomojamus kambarius ir mažytį restoranėlį.

– Kiek dabar kambarių viešbutyje? – paklausiu smalsiai.

– Dvidešimt.

– O kiek restauruoti ir parengti naudojimui? – matau, kaip nusvyra Killian pečiai, – ar bent fotografavimui? – priduriu viltingai.

– Devyni.

– Oi, tai susitvarkysim! – džiaugsmingai šūkteliu.

– Keturi iš jų jau išnuomoti, – tada patyli ir priduria, – kituose jūs apsistosite.

Sustoju, kaip įbesta.

– Tik jau nesitikėk, kad miegosi su manimi viename kambaryje!

Jis blykstelėjęs į mane akimis šypteli:

– Norėtum.

Albertas man meta griežtą žvilgsnį, bet nekomentuoja. Lyg įspėdamas, kad su klientu taip kalbėti negalima, o aš praeidama jį niukteliu petimi.

– Bambeklis.

– Aš nieko nesakiau.

– Bet pagalvojai, – mirkteliu ir jis nusijuokia.

Killian vedasi visus atgal į pastatą ir pasikėlę liftu į viršų apžiūrime kambarius. Viskas šviežiai išdažyta, naujos sunkios užuolaidos, tvarkingai paklotos lovos, balta švari patalynė. Viskas atsiduoda švara ir naujumu. Bet… Apsidairau. Jokio šarmo. Jokios Šveicariškos dvasios, neskaitant to balkonėlio su vaizdu į kalnus, eilinis viešbutis. Taip, visur vyksta statybų darbai, girdisi gręžiamų aparatų garsas, kalimas, vyrų balsai. Nuotraukose to žinoma nesimatys. Bet neįsivaizduoju, kaip susitvarkysime. Vienintelė viešbučio dekoracija – tas medinis ožys/giminaitis, prie įėjimo.

– Leidžiamės į SPA?

Jau žinau, kad SPA nebaigtas tvarkyti, linkteliu be entuziazmo.

O ten net žadą atima. Ir ne gerąją prasme. Viskas uždangstyta balta apsaugine plėvele ir tik žydras baseino vanduo tyvuliuoja.

– Vakar, kaip tik prileidome vandens, – patenkintas pasakoja Killian, tik ten dar nebaigtos dėti plytelės, – parodo į kitą patalpos dalį.

– O čia kas? – smalsiai teiraujasi Albertas rodydamas į plėvelę.

– Kad nepridulkėtų. Čia freska.

– Man atrodo mačiau senose nuotraukose, – taria susimąstydamas. Aš net nosį suraukiu. Nieko panašaus nepamenu.

– Turime dvi pirtis.

– Veikiančias? – pasitikslinu  nekaltai.

– Hamamas veikia.

– Susitvarkysim, – taria mano susirūpinusį veidą stebintis fotografas Arnaud. Šiandien pirmą kartą aš jį matau mūsų komandoje. Žinau, kad geras, Alain visą kelią daug gerų dalykų pripasakojo, bet aš dar nežinau, ar jis man patinka. Girdėjau, kad jis turi kažkiek visos įmonės akcijų, kartu su Alain tėvu ir kūrė verslą kartu, bet Alain tėvas perėmė agentūrą, o Arnaud pasitraukė į fotografavimą.

O kur Alain? Apsidairau ir išgirstu už durų jo balsą. Vis dar “kabo” ant telefono.

Killian pažiūri į laikrodį.

– Kada pasirodys grimerė?

Aš taip pat pasitikslinu kiek valandų telefone.

– Už pusvalandžio.

– Jau turėtume pradėti ruoštis, kur fotografuosime portretus, – susirūpina Arnaud.

– Einam, parodysiu, – pasuka link lifto ir stabteli.

– Aš pasikelsiu su Alain, – tariu eidama link viršininko balso.

– Palauksime jūsų.

– Nereikia, rasim.

Už nugaros išgirstu, kaip užsiveria durys ir parsitempusi už parankės parsivedu viršininką.

– Aš labai atsiprašau, – taria jis, dėdamasis telefoną į kišenę. – Kaip tyčia viskas nesiseka. Samia dar kažkokių nesąmonių pridarė.

Aš net nesureaguoju į jo skundus.

– Alain, aš nežinau, ką mes čia fotografuosim, – tariu tiesmukai baimės kupinas akis įsmeigusi į jį.

– Nesijaudink, viskas bus gerai.

– Kaip nesijaudinti? Ar tu bent apsidairei? Čia statybvietė!

Jis tik nusijuokia.

– Tu visai vaizduotės neturi.

– Turiu, bet ne šitokią!

Mums vos pasikėlus į viršų, vėl suskamba telefonas ir Alain išeina į lauką, o aš pikta staigiai pasisuku į ten, kur manau, kad visi turėtų būti ir žengiu nežiūrėdama pro ožį.

Staiga pasigirsta netikėtas trektrektrektrektrektrektrektrek – atsisagstančių metalinių spaudžių garsas ir aš stoviu tik su apatiniais ir ant pečių kabančiu rūbu, kaip atsilapojusiu vonios chalatu. Bandau paskubomis nesėkmingai siaustis ir pakėlusi akis susitinku nustebusį Killian žvilgsnį.

Puiku. Tik jo man ir betrūko.

Ūmai, lyg judėjimo gebėjimą atgavęs puola šuoliais prie manęs ir sugriebęs įstumia į kažkokią blankią patalpą. Stovim abu sparčiai kvėpuodami ir stebiu, kaip Killian virpančiom rankom bando sugaudyti suknelės atlapus ir mažas metalines spaudes. Sugauna, spaudžia, praslysta, burbteli kažką ir vėl mėgina iš naujo.

Stoviu lyg iš šalies viską stebėdama, pati sau neįtikėtinai rami. Ir negaliu patikėti, kaip toks visada ramus ir savimi pasitikintis Killian ūmai taip susijaudino. Čia dėl manęs? Ar tai todėl, kad galim būti užklupti? Juk galėjo ignoruoti mane su ta atlapa suknia ir palikti tvarkytis pačiai, arba išvis! Galėjo pradėti juoktis! Bet ne, puolė gelbėti. Ir tokia maloni šiluma užlieja krūtinę. Killian…

Švelniai suimu abiem delnais jo virpančias rankas. Stoviu beveik nuoga, bet jaučiuosi taip, kad jam reikia mano nuraminimo ir paguodos.

Jis jau turėjo mano krūtį burnoje, ritinėjo spenelį lūpomis. Kas jam nutiko? Kas pasikeitė po to, kai sužinojo, kad dirbu jo draugui? Killian atsikvepia ir pagaliau pažiūri į akis. Matau, kaip ieško ir tiria žvilgsniu, kaip nusileidžia iki mano lūpų ir vėl susitinka akys. Girdžiu, kaip greitėja mano pačios širdies plakimas, turbūt girdi ir jis.

Ūmai lyg pajutusi savo moterišką galią belaikydama jo delnus uždedu abu sau ant krūtų ir Killian sudejuoja. Švelniai spusteli apglėbdamas ilgais pirštais šonus ir pasuka delnus į jų centrus įstatydamas spenelius, dengiamus permatomos braletės.

– Killian, – ištariu pašnibždomis ir slysteliu rankų dilbiais.

Jis lyg apimtas transo stebi savo plaštakas glamonėdamas mano krūtis, krūtinę, raktikaulius. Kildamas delnais kaklu į viršų apima mano veidą ir linkteli galvą žemyn. Širdis džiaugsmingai krūpteli ir aš vos vos pasistiebiu ant pirštų galiukų, siekdama jo lūpų, ir užmerkiu akis.

Taip ir nesulaukusi bučinio nustebusi atsimerkiu.

Kakta įsiremia į mano kaktą ir Killian sunkiai iškvepia. Nosimi švelniai brūkšteldamas iš vienos pusės per mano nosį, tuomet iš kitos. Stovime taip susiglaudę. Mūsų lūpos beveik liečiasi. Įtampa kyla. Ką aš iškvepiu – jis įkvepia, ką iškvepia jis – įkvepiu aš. Perbraukiu delnais jo pečius ir Killian dar stipriau spustelėjęs mano veidą tarp savo delnų ūmai atsitraukia.

– Velnias. Mes negalime to daryti. Ne taip. Ne čia. Tu dirbi man. Viskas kas buvo iki šiol, po sutarties pasirašymo – baigėsi. Tu priklausai Alain.

– Aš priklausau sau.

– Tu išvarysi mane iš proto! Daugiau laikykis atstumo nuo manęs ir žiūrėk, kad tai, – akimis perbėga mano pusnuogiu kūnu, dengiamu permatomų apatinių ir zomšinių batų iki kelių, – nepasikartotų.

Tada apsisuka ant kulno ir išeidamas paskui save uždaro duris.

Likusi viena pradedu lėtai sagstyti metalines spaudes, besidriekiančias per visą suknelės ilgį.

Tuomet išgirstu balsus:

– Smiltė norėjo apžiūrėti pusryčių restoraną, – išgirstu jo paaiškinimą, – einam, ji sakė tuoj prisijungs, – paragina kažką ir pasigirsta nutolstantys žingsniai.

Suprantu, kad kurį laiką jis tiesiog stovėjo už durų.

Apsidairau kambario prieblandoje. Pro sunkias užuolaidas, jų tarpuose vos skverbiasi šviesa vidun ir aš įžiūriu tvarkingai išrikiuotus stalus.

Sielos terapija

Smiltė

Pffff… Kokį traukinį? Akivaizdu, kad aš niekur nekeliauju. Kadangi jau turiu pasiėmusi pusę laisvos dienos, šį laiką nusprendžiu išnaudoti savo emocinės būsenos gerinimui.

Žingsnis. Kaukšt. Aidas. Žingsnis. Kaukšt. Aidas. Užtikrintai žengiu baltom marmurinėm grindim paskui save tempdama savaitgaliui sukrautą nedidelį lagaminą. Žingsnis. Kaukšt. Aidas. Kaip erzina mane tas aukštakulnių kaukšėjimas! Prasiveria automatinės durys ir aš išeinu į rudenišką dieną. Ūmai prisimenu, kad lagamine tempiu ir baltus sportinius batelius, tad stabteliu lauko kavinėje prie laisvo staliuko ir prisėdu. Iškart prisistato padavėjas.

– Ne, ačiū, nieko neno… – pradedu aš, o tuomet persigalvoju, – žinote, norėčiau taurės šampano.

Na ir kas, kad tik pusiaudienis. Gyvenimą reikia švęsti nesvarbu kas. O šįkart man ir įtemptus nervus reikia apraminti.

Kol sugrįžta padavėjas su mano užsakymu, čia pat persimaunu sportinius batelius ir išsitraukusi ausines įsijungiu patinkančią dainą. Sėdžiu viena lauko kavinėje, rudenėjančią dieną atsukusi veidą į saulę ir besimėgaudama gera muzika nugeriu gurkšnį iš savo taurės.

Prieš nueidama padavėjui parodau, kad norėčiau susimokėti ir jis sugrįžta su atsiskaitymo aparatu. Pravėrusi piniginę ištraukiu kortelę ir ūmai žvilgsnis užkliųva už Killian kreditinės. Hm… Kyla mintis.

Pypt.

Suveikė.

Mintys pradeda suktis, kaip pašėlę. Žinoma aš ne tokia, bet… Šveicarijoje kreditine kortele iki 80 frankų (Vietinė valiuta. Panašiai tiek pat bus ir eurais) atsiskaitinėjant nereikia suvedinėti PIN kodo. Ir nė nepajuntu, kaip energingai tempiu lagaminą akmenuotu senamiesčio grindiniu besidairydama į parduotuvių vitrinas, kartu su Billie Eilish panosėje traukdama:

‘Cause I’d never treat me this shitty

You made me hate this city  [Happier than Ever*]

“Massimo Dutti”, palaidinė, 75 frankai. Pypt. “C&A”, biuro stiliaus suknelė, 79 frankai. Pypt. “Zara”, prailgintas oversize švarkas, 75, su nuolaida. Pypt. “Calzedonia”, apatinių komplektas, 65 frankai. Pypt. Apsisukus grįžtu atgal į parduotuvę ir pasiimu tokį pat, tik kitos spalvos, pypt. “Michael Kors”, apsidairau. Suprantu, kad čia aš tik per klaidą. O, raktų pakabukas! Man tokio kaip ir nereikia, bet ką gali žinot. 69 frankai. Pypt. Vyno parduotuvė, du buteliai šampano, 74 frankai. Pypt. Po kelių valandų perėjusi ne vieną shopingo gatvių pajuntu, kad vos bepavelku visus maišus ir nusprendžiu, kad mano sielos kančios šiek tiek apmąžo.

Sunkiai pūškuodama tempiu pirkinius namo ir kaip tik prie kaimyninio pastato pamatau prisigrūdusią grupelę žmonių. O kas čia?

Killian

– Coucou [tariasi panašiai, kaip ku-kų, trumpas familiarus pasisveikinimas], – pasilenkęs tris kartus pakšteliu seseriai į skruostus. – O tu namie? – klausiu užeidamas vidun į jos butą. Tokiais spontaniškais atvejais, kai važiuoju pas ją į namus, paprastai pirma pasiskambinu.

– Dirbu iš namų, – žvilgteli į šalį. Pasekęs jos akimis pamatau atverstą kompiuterį ant apvalaus stalo svetainėje ir padrikai išbarstytus popieriaus lapus. – O tu neturėtum būti Tičino? – Smalsiai teiraujasi ji.

– Pražiopsojau traukinį.

– Tu? – Nustebusi kilsteli antakį.

– Et, tiesiog nusprendžiau nebevažiuoti. Ir taip daug darbo, viską galiu sutvarkyti telefonu.

– Mhm, – mįslingai nutęsia sesuo.

– O kur Anabelė? – Pakeičiu temą.

– Dienos stovykloje.

Nusiavęs batus einu tiesiai prie šaldytuvo, pasiimu buteliuką mineralinio vandens ir kažkodėl žiūrėdamas į atdarą šaldytuvą prisimenu Smiltjie. Vis dar nežinau kaip jaustis. Gal šiandien ir pasikarščiavau. Gal tarp jos ir Alain nieko nėra. Bet viskas velniškai įtartina. Iš pradžių ta nesąmonė su jos vardu, suklastotas CV, kas iš pradžių buvo tik intriguojantis pokštas, virto labai bjauriu reikalu. Tada šiandienos staigmena – darbas pas mano draugą ir mėginimas parduoti paslaugas man. Taip, pristatymas geras, įmonė puiki, juk ne ji pati viską darys – komanda. Beeeet. Visa ši situacija, tiesiog peilis man į nugarą. Juk mes šiandien turėjome važiuoti drauge į Tičino! Galų gale būtų tas Alain nespoksojęs į ją alkanom akim, gal būčiau taip ir neįsiutęs, bet dar šią savaitę aš miegojau jos lovoj! Ir aš ją pirmas pamačiau!

Ir nesąžininga, ir beviltiška. Iš vieno draugo jau atėmiau gyvenimą, su antru taip nepasielgsiu.

Jie abu kasdien matosi, abu turi bendrą tikslą. Kas aš toks, kad su tuo kovočiau?

– Artėja jo metinės, – pertraukia mintis Odrės balsas.

Ką? Pakeliu išsiblaškiusį žvilgsnį į seserį kuri, nė neišgirdau, kaip priėjo prie manęs ir dabar drauge su manimi žiūri į šaldytuvą.

– Taip, žinau, – atsakau kaltai nuleisdamas galvą.

– Nori važiuoti su manimi aplankyt?

– Tu žinai, kad aš niekada nevažiuoju.

– Pagalvojau, jau tiek metų praėjo…

Pekeliu į ją įspėjantį žvilgsnį ir sesuo, užkišdama tamsių plaukų garbaną už ausies, sakinio nebaigia.

– Tai vėl bus tas pats, kaip kasmet? – kaltinamai klausia ji. – Tu turi išmokti paleisti tai, kas buvo, tai ne tavo kaltė.

– Būčiau žinojęs, kad vesi man gyvenimo pamokas, būčiau čia nevažiavęs.

Mums basiginčijant trakšteli durų spyna ir su kuprine ant pečių įbėga dvylikos metų mergaitė.

– Killian!!! – nustebus šūkteli ji, – Aš nežinojau, kad būsi čia!

Nenusiaudama savo apipaišytų “Conversų” skuodžia per visą butą į mane ir šoka ant kaklo, stipriai apsikabindama abiem rankom.

– Kaip tu grįžai? – Smalsiai teiraujasi sesuo pažvelgdama į savo Rolex.

– Margo mama parvežė.

– Kodėl nepaskambinai man?

– Telefonas išsikrovė, – atšauna net nežvilgteldama į mamą. Paleisdama mano kaklą nusliuogia žemyn ir timpteli pasitaisydama marškinėlius. Kuprinę nusviedžia tiesiai virtuvėje ant grindų šalia šaldytuvo ir vėl atsigręždama pasiteirauja, – Ką veiksim?

– O su manimi pasisveikinti nereikia?

– mh… – mykteli Anabel ir pasistiebusi pakšteli mano seseriai į skruostą.

– Mes nežinom, ar Killian turi laiko. Aš dar nebaigiau darbo dienos, – vėl pažvelgia į kompiuterį suraukdama nosį.

– Laiko turiu, – pažvelgiu į laikrodį, – iki aštuntos valandos traukinio.

– Lik pas mus nakvoti, rytoj juk šeštadienis, – ūmai pasiūlo mergaitė.

– Nenakvos Killian pas mus. Jam gi kalnai šeštadieniais.

Anabel užverčia atgal akis, bet nesiginčija.

– Einu persirengsiu, – patraukiu į savo kambarį, kuriame paprastai apsistoju nenumatytais atvejais, – ir galėsim eiti į miestą. Tavo mama tegul ramiai užbaigia darbo dieną.

– Super!

***

Sėdžiu knygyne sukritęs į minkštą krėslą ir sukryžiavęs per kulkšnis kojas apmautas Conversais. Anabelė sakė, taip atrodom skoningai susiderinę. Na tebūnie. Laukiu, kol mergaitė išsirinks patinkančias knygas. Nė neįsivaizduoju, ką ji ten tiek laiko renkasi, bet bent jau iš paaugliams skirtos literatūros lentynų.

Pagaliau su visu glėbiu knygų parvaro išsišiepusi ir klesteli į fotelį greta.

– Jau! – informuoja net uždususi.

– Tu gal bėgai?

– Ar žinojai, kad pandos turi pirštų antspaudus? – Nereaguodama į mano pastabą teiraujasi ji.

Nesivarginu atsakyti.

– Jau galim eit?

– Mhm… – Atsistoja vėl susirinkdama knygas, –  o kad jūros arkliukų patinėliai gimdo, o ne patalės?

Šitą išgirdęs smalsiai pažiūriu į ją.

– Iš kur žinai?

Priėjus prie kasos mums supakuoja knygas ir aš atsiskaitydamas, kaip visada per aparatą brūkšteliu telefonu. Pypt. Staiga prisimenu. Mano kortelės!

Kamuojamas blogos nuojautos, sėdu į kitą laukiantiems skirtą krėslą, atsidarau banko ikonėlę. Kur rast išklotinę? Spusteliu. Oras net suūžia man iškvepiant per nosį. Beveik kas penkios minutės matau pirkimus neviršijančius 80 frankų. Permetu akimis parduotuvių pavadinimus. Žinau, kuria gatve ji ėjo. Matau, kad paskutinis pirkinys buvo prieš valandą su puse. Tai jau turbūt namie.

Kojos žergtai

Smiltė

Kojos žergtai, rankos už nugaros.

– Pas mus jūs visi ateinate tuo, kas ateinate, – grupės priekyje pakeltu tonu kalba instruktorius balta uniforma, – bet išeisite kitais žmonėmis. – reikšmingai nužvelgia visus, – Šie metai jus pakeis, – pažada iškilmingai, – deja, ne visi eisite iki galo.

Stoviu kaip šachmatų pėstininkas kažkur tvarkingai išrikiuotos grupės gale, tarp išstypusių paauglių ir suaugusių vyrų. Merginų taip pat keletas yra, bet jos visos dar mokyklinio amžiaus, neskaitant moters už manęs, kuri turbūt virš penkiasdešimties. Kol kas jaučiuosi gana nejaukiai. Didžioji dalis iš mūsų su tom baltom pižamom, kaip ten jos vadinasi? Nepamenu. Tik keletas tokių pat nustebusių su sportine apranga, kaip aš. Užsitempusi naująjį jogos kostiumą, dėl kurio aš čia ir atėjau, smalsiai žioplinėju aplinkui.

Prie namų jau seniai akys kliuvo už Taekwondo mokyklos iškabos, kaimyniniame pastate. Šiandien pamačiusi tuos susirinkusius žmones sužinojau, kad renkama nauja grupė, tai ir ryžausi užeiti į pristatomąjį užsiėmimą. Greitai dūmiau namo palikti pirkinių ir beveik nepavėlavau. Grupė gan didelė. Užsiėmimą tik dėl manęs ir dar vieno vaikinuko, kuris taip pat nekalba prancūziškai, veda dviem kalbomis. Nė kiek nesijaučiu dėl to nejaukiai. Po pasisveikinimo ir pristatomosios kalbos, pamoką vis dėlto tęsė daugiau prancūziškai, o man beliko tik spėjimo būdu kopijuoti kitų judesius.

Dar nuo vaikystės norėjau išbandyti kovos menus. Tai kada, jei ne dabar? Tebūnie, bent vidinį vaiką nusprendžiu pradžiuginti.

Man eilinį kartą neteisingai atlikus judesį, berniukas iš gretimos juostos draugišku, bet spuoguotu veidu, ūmai atsisuka į mane ir angliškai paaiškina, kad nepamirščiau kiap – šūksnio. Velnias, kaip daug čia reikia galvoti. Bet vaikinas yra geltonas diržas, akivaizdu, jis žino daugiau, nei aš. Čia taip vieni kitus vadina – diržo spalva, nesvarbu kas tu, iš kur ir ką veiki. Tavo autoritetas vertinamas pagal iškovotą diržą.

– Pas comme ça [ne taip], – ūmai išgirstu kito vaikino balsą ir pasisuku į kairiau, antroje linijoje prieš mane stovintį grupioką. Aukštas tamsiaodis, rimta veido išraiška, spėju virš trisdešimties, įdėmiai stebi mane. Raudonas diržas. Vau. Jam priėjus nejaukiai susigūžiu. Apsisuka atgręždamas man nugarą ir pakelia suspaustus kumščius sau prie veido veido, akių lygyje. Padarau tą patį. Lėtai parodo, kaip reikia atlikti smūgį kumščiu. Pakartoju. Metęs žvilgsnį per petį į mane pakraipo galvą ir atsisuka. Suėmęs abiem rankom mano riešus juos kilsteli aukštyn ir pakreipia iš pradžių vienos rankos riešą, po to kitos išformuodamas tiesią liniją su dilbiu.  – comme ça [štai taip*], – tada priekabiai nuskenuoja mane akimis ir be žodžių truputį pasuka mano pečius, uždėjęs rankas ant klubų nuleidžia žemyn į įtūpstą ir vis dar prilaikydamas, basa pėda paspardo į padus juos pražergdamas plačiau. Čia toooks seksas, kad aš tikrai sapnuosiu visus šiuos prakaituotus jaunus kūnus. Patenkintas linkteli galva, suprask, taip ir laikyk, ir apsisukęs daugiau nieko nesakydamas grįžta į savo eilę toliau kartoti kumščio ir spyrio pratimo su grupe. Po kurio laiko vėl sugaunu jo įdėmų žvilgsnį. Davęs ženklą atlieka tą patį spyrio pratimą ir suprantu, kad vėl kažką ne taip padariau. Bandau kartoti paskui, tik iš jo išraiškos supratau, kad vėl nepataikiau. Šįkart jis tik pakraipo galvą ir nusisuka. Šypteliu. Turbūt suprato, kad beviltiška.

– Frappé, – išgirstu šaukiant intstuktorių priekyje. Kažką praleidau. Kas yra frappé? Man tai visada buvo kava su ledukais. Apsidairau ir matau, kad visi spiria daug aukščiau į orą, siekdami galvos lygio. – Frappé, – pakartoja judesį šūkteldamas, – regarde comme ça [žiūrėk, štai taip*], – rodo instruktorius. ([Frappé [smūgis*])

Žiūriu: rankos sugniaužtos į kumščius. Dešinė ranka sulenkta per alkūnę pritraukta prie kūno, kita ištiesta prie klubo. Stovi ant dešinės kojos, kairė iškelta į orą, visas kūnas įstrižai su grindimis. Ištiestos rankos pirštu parodo į įtemptą pėdą. Pirštai ištiesti, kaip balerinos, tada vis dar įtempęs pėdą atlenkia pirštus į priekį ir rodo, kad spirti reikia pado pagalvėlėmis.

Oh lala, jau tokio meistriškumo, tai aš tikrai nesuprantu. Bandau negrabiai kartoti tą patį nė lygsvaros gerai nenulaikydama. Matau, kad su manimi stovintys toje pačioje juostoje lygiai taip pačiai klysta, kaip ir aš. Palengvėja. Kai kam sekasi dar blogiau nei man.

Grupė draugiška, nuolat man vis kas nors paaiškina, kaip reikia atlikti taisyklingai judesius. Ypatingai berniukai. Viso užsiėmimo metu turėjome jėgos pratimų, kardio, tempimo ir savigynos. Baigiau treniruotę permirkusiu nuo prakaito savo jogos kostiumu, šlapiais iš kuodo išsprūdusiais plaukais limpančiais prie veido ir persisotinusi testosteronu tvyrančiu ore.

Labiausiai patiko, tai savigyna. Kai didelis stambus briedis sugavo mane iš nugaros, o aš taisyklingai turėjau iš jo gniaužtų išsisukti. Smagu, kai taip stipriai tave apkabina tokią šūdiną dieną. Treniruočių partneriai keitėsi vis su kitu pratimu, taip persikaliau su visa savo grupe. Paralelinė realybė. Kam nors gerai įspyrus, man padėkoja už gerą smūgį. Vyrai, jaučiu, kad kontroliuoja savo jėgą besitreniruodami su manimi. Visi nuolat teiraujasi, ar viskas gerai, ar ne per stipriai?

Visą dienos metu patirtą stresą, kaip ranka nuėmė. Su kiekvienu kiap išrėkiau sukauptą pyktį, stagnaciją ir nevisavertiškumą. Dabar jaučiuosi pavargusi ir lengva. Lengva net savo plaučiuose.

Instruktorius sakė, mano geras spyris iš kairės, kas labai retai pasitaiko ir jau dabar išspiriu labai aukštai. Piktžiugiškai šypteliu, kitą kartą susitikus galėsiu Killian į galvą įspirt, gal atsitokės. Nuojauta kamuoja, kad pasimatysim. Į pamokų galą sąžinė kažkaip nejaukiai pradėjo slėgti. Įdomu, kiek aš šiandien sugebėjau išleisti?

Patiko man Killian. Velniškai patiko. Ir negaliu liautis galvojusi apie jį. Tačiau šiandienos įvykiai viską pakeitė.

Persirengimo kambarėliu dalinamės šešiose, didžioji dalis dar mokyklinio amžiaus mergaitės. Iš pradžių nejaukiai, bet vėliau jos prie manęs pripranta, o aš prie jų, ir visos pradedame šnekučiuotis. Su šypsena pastebiu medvilnines jų kelnaites margintas žirniukais arba gėlytėmis, ir sportines tuščias liemenėles. Kažkada aš ir pati tokia buvau ir širdį šiek tiek sugniaužia pavydas, kaip būčiau norėjusi jų amžiaus ir pati lankyti kovos menus. Dar vaikai, o viena jau juodas diržas. Bet geriau vėliau nei niekada.

Vyresnė moteris išsiaiškinom, kad penkiasdešimt trijų, jos vyras gavo darbą Ženevoje ir ji su šeima turėjo kraustytis ir keliauti paskui. Vaikai paskutinėse mokyklos klasėse, o ji neturėjo ką veikt, pamatė skelbimą ir atėjo. Lygiai taip pačiai, kaip ir aš. Kažkaip labai lengvai užsimezga ryšys. Mes su ja tik dviese čia dėvėjome jogos rūbus.

Persirengusi matau, kaip instruktorius stovintis tarpduryje visiems išeinantiems paspaudžia ranką ir draugiškai besišypsodamas pakalbina. Man praeinant taip pat tiesia plaštaką, viena paspaudžia dėkodamas, kad atėjau į paskaitą, kita draugiškai pridengia iš viršaus šiltai spusteldamas.

– Kaip smagu, kad prisijungei, – sako jis su stipriu prancūzišku akcentu. Maloniai sujaudina, kai žinau, kad žmogus sunkiai kalba šia kalba, bet labai stengiasi vien dėl manęs. – Kaip manai ar dar sugrįši pas mus?

Neužtikrintai šypteliu, besidairydama po dabar apytuštę salę, matau keletą vaikinų, besitreniruojančių poromis. Įdėmiai stebiu du aukštus grupiokus paeiliui kartojančius skirtingus spyrius viens kitam ir negaliu nesižavėti. Gynybos pozicija, spyris, atsitraukimas. Gynybos pozicija, spyris, atsitraukimas. Po kiekvieno smūgio salėj nuaidi veržlus kiap. Įsiklausau, kad vienas iš jų savo kiap taria kaip hačiaaa, kitas dar kažkaip kitaip. Aš savo kiap dar neturiu, tik kartoju, paraidžiui tą žodį. Lyg nujausdamas, kad stebiu, vienas iš priešininkų iššoka apsisukdamas aplink savo ašį į orą ir spiria kitam galvos lygyje beveik liesdamas pėda veidą. Suprantu, kad toks ir buvo tikslas. Momentas daugiau nei įspūdingas. Aukšti, liekni, gerai treniruoti vyrai, draugiški ir paslaugūs šalyje, kur aš neturiu nė vieno pažįstamo, neskaitant kolegų darbe ir to belzabubo. Nusprendžiu, kad pats likimas atvedė mane čia.

– Manau, kad grįšiu, – tariu vėl pažvelgdama į jį.

– Užsakyti dobok kitam kartui? – tai va kaip vadinasi ta pižama, prisimenu išgirdusi šiandien jau minėtą žodį.

– Žinoma, – atsakau net sau pačiai kažkaip labai jau entuziastingai.

– Šimtas aštuoniasdešimt frankų, su mūsų mokyklos rekvizitais.

– O galiu dabar sumokėti septyniasdešimt frankų avansą? – paklausiu patenkinta ir išsitraukiu piniginę iš savo sportinio krepšio.

Mane pasivedėjęs prie stalo, matydamas jau paruoštą kortelę iš stalčiaus ištraukia mažytį aparačiuką suvesdamas į jį reikiamą pinigų sumą. Brūkšteliu per jį ir nieko nenutinka. Nieko neįtardama brūkšteliu dar kartą. Nuojauta sugniaužia krūtinę. Jaučiu parišo mane tas pizdukas. Nejaukiai šyptelėjusi įtariam instruktoriui operaciją užbaigiu sumokėdama savo kortele.

– Labai džiaugiuosi, kad tau patiko, – džiaugiasi jis žvelgdamas draugišku žvilgsniu, – tikiuosi eisi iki pabaigos ir apsiginsi diržą.

***

Išeidama iš salės užsimetu savo sportinį krepšį ant peties ir tarpduryje beveik kaktomuša susimušu su dviem vaikinais iš kart. Abu kvepiantys ir drėgnais plaukais, smalsiai žvelgia į mane. Turbūt po dušo. Be tų pižamų labai keistai atrodydami. Kuris yra kuris diržas?

– Labas, – sako man vienas, – einam?

– Kur einam? – nustembu.

– Namo, – atsako kitas.

Klapsiu blakstienom, čia aš ar tiedu stipriau susitrenkėm negu maniau?

– Mes gyvenam tame pačiame name, juk ne vieną kartą prasilenkėm tarpduryje.

Tyliu vis dar akmeniniu veidu.

– Tu penktame aukšte, mes trečiame, – paaiškina draugas.

Galiausia lengvabūdiškai trukteliu petimi ir nueinu drauge su jais. Juk reik kažkaip susirasti naujų draugų. O tie du atrodo, net labai draugiški.

***

Belipant laiptais iš ketvirto aukšto į penktą pamatau “Conversais” apmautas kojas ir akimis perbėgu ant laiptų sėdinčia figūra. Akys susitinka su rūsčiu Killian žvilgsniu. Širdis pašėlsta, skrandis apsiverčia, kyla noras apsisukt ir pasileisti laiptais žemyn.

Vietoj to, aukščiau kilsteliu smakrą ir peržengdama jo ilgas kojas nueinu prie durų.

– Ką čia darai?

– Pas tave mano dokumentas.

– O ką tu būtum, daręs, jei aš būčiau negrįžus?

– Taip ar taip, tu man nekeli ragelio.

Pasipūtėlis.

– Seniai lauki?

Neatsako.

Barškindama raktais, mėginu atrakinti spyną.

Pajuntu, kaip atsistodamas išsitiesia man už nugaros ir aš sunkiai nuryju seiles. Jo ūgis, jo skleidžiama jėga, ypatingai po to, ko pridirbau, veikia bauginančiai.

Pagaliau prasivėrus durims žengiu vidun ir Killian patraukia nekviestas paskui mane palikdamas praviras duris už nugaros. Atsisuku į jį numesdama ant spintelės raktus ir matau, kaip pakyla vienas antakis, kai jis nužvelgia mano pirkinių maišus, bet kaip sumestus svetainėje. Kas ant stalo, kas ant sofos, kas ant grindų.

– Atiduok kortelę, – iškošia piktai pro dantis.

Širdis daužosi, tačiau bandau išlikti rami ir to neparodyti.

– Žinok, jau nebeveikia.

– Žinau.

– Mat kaip? – pasikuitusi piniginėje ištiesiu kortelę, – Štai prašom.

– Aš noriu savo tapatybes korteles. Bijau pagalvot ką su ja padarei.

– Pardaviau tave kaip lėlę. Še! – ištiesiu pasipiktinus, – Ką, tu galvoji aš visai nenormali?

– Smiltjie, tu išleidai daugiau nei 2000 frankų pasisavinusi svetimą kortelę. Man tikrai kyla abejonių dėl tavo psichinės sveikatos.

– Pamanyk tiktai, – nusistebiu atsainiai, – net du tūkstančius? O atrodo nieko labai ir nenusipirkau.

– Tai yra vagystė!

– Aš tai vadinu terapija už padarytą moralinę žalą!

– Tu supranti, kad dar jei ir ketinau iki šiol dirbti su tavimi, po šito jau tikrai viskas baigta?

– Eik jau? Rimtai? – paklausiu net cypiančiu balsu aukštai iškėlusi abu antakius, neva nustebusi, o tada vėl pakeičiu balsą į normalų savo toną. – Nei tu būtum dirbęs, nei ką. Kam tas spektaklis? Tu įsižeidei, aš įsižeidžiau. Tada aš radau, kaip reabilituotis, o tu ne. Šįkart bent jau žinau už ką pyksti. Nes kodėl per prezentaciją ožius rodei, man iki šiol taip ir neaišku.

Lyg to dar būtų negana, kai ką dar prisimenu.

– Palauk, – ir patraukiu tiesiai prie pirkinių maišų, – Aš ir apie tave pagalvojau. – Pasikuitusi ištraukiu iš vieno maišelio analinio kaištį ir priėjusi įgrūdu Killian į ranką. – Va prašau. Pagalvojau, kaip tik šito tau ir trūksta. Toks piktas visąlaik, girdėjau šitie net nuo migrenos padeda. Išmėgink. Sukalbamesnis būsi.

Killian nežvilgtelėjęs, piktai saujoj sugniaužia kartoninę analinio kaiščio dėžutę ir aš net netikiu, išgirdusi, kaip ji lūždama sutraška tarp jo kietų pirštų. Jo veido išraiška niaukiasi taip greitai, kad aš nejuokais šįkart išsigąstu, kad perlenkiau lazdą.

– Žinai ką, – taria per dantis košdamas žodžius, – tu dirbsi man. – Sumirksiu abejodama ar gerai išgirdau. Žinau, kad toks ir buvo mano ryto tikslas, bet dabar aš ūmai suprantu, kad kaip tik šito ir nenoriu. – Už tai, ką šiandien padarei tu gali būti pasodinta į kalėjimą. Visose parduotuvėse yra vaizdo kameros. Man užtenka tik parašyti pranešimą apie vagystę ir tave suras tą pačią dieną. Yra pirkinių išklotinė, visur atpažins tavo veidą ir už kiekvieną kvailą pirkinį turėsi atsakyti prieš Šveicarijos teismą. – Mano širdis baimingai pradeda daužytis krūtinėj, ūmai taip įsiskausta galva, kad pamanau, jog apsivemsiu! O Killian tęsia toliau.  – todėl, kai aš diktuosiu, kokia kaina dirbsiu su jūsų įmone, tu sutiksi. Kai aš norėsiu, kad produkciją pristatytum, kad ir vidury nakties – tu pristatysi. Kai paskutinę minutę pakeisiu užsakymą, tu perdarysi. Niekam nesiskųsi, niekam nepasakosi. Nes jei sužinosiu… – reikšmingai sakinio neužbaigia.

– Čia šantažas, – ištariu beveik pašnibždomis.

– Čia mano terapija! – Meta pašaipiai. – Aš stebėsiu kiekvieną tavo žingsnį, – žengia link manęs, – aš kvėpuosiu tau į nugarą, – dar vienas žingsnis, – Aš tave sulaužysiu ir surinksiu, aš tave kasdien sugniuždysiu ir pakelsiu, ir tu kasdien ateisi pas mane. Nes jeigu ne, – sustoja, – tu pati žinai kas bus. – Su kiekvienu grasinimu jis priartėjo baugiai arti, – Todėl, Smiltjie, nesusimauk daugiau.

Stovi žvelgdamas žemyn į mane, net kvapą gniaužia tas sklindantis pyktis.

– Tu galvą iš užpakalio išsitrauk! – pagrasinu. Tačiau balsas nuskamba labiau kaip maldavimas ir aš žingteliu atbula.

Kilian žengia paskutinį žingsnį artyn ir mes beveik liečiamės. Vėl įkvepiu jo kvapo ir šįkart mane suparalyžuoja baimė.

– Smiltjie, – kreipiasi daug švelnesniu balsu pakeldamas man prieš akis sulamdytą dėžutę. Nurydama seiles gurkteliu, – kai tu baigsi man dirbti, – taria švelniai jis, žvelgdamas hipnotizuojančiu žalčio žvilgsniu, – aš pats sugrūsiu jį tau po uodega.

Tada nuleidžia dėžutę ir piktai apsisukęs patraukia link durų, kur sustoja kaip įbestas pamatęs mano du laukiančius kaimynus.

Killian

Tarpduryje susitikęs du įdėmiai mane stebinčius vyrus net lošteliu atgal. Iš jų agresyvių žvilgsnių kyla nuojauta, kad galiu gauti į snukį.

– Kas čia vyksta? – savininkiškai klausia vienas iš jų. Susidaro įspūdis, kad merginą jie puikiai pažįsta. Iš besikaupiančio pykčio dar labiau sugriežiu dantimis. Dar du. Tai kiek ji bernų iš viso turi vien Šveicarijoj? O apie Lietuvą aš jau nenoriu nė pagalvoti.

Neatsakydamas metu žvilgsnį atgal į Smiltjie. Jaučiuosi kaip gladiatorius, laukiantis, ar man parodys nykštį žemyn ar į viršų? Gal keli smūgiai kumščiu, kaip tik tai ko reikia, kad atsipeikėčiau?

Mūsų akys susiremia. Abu tylime sekundėlę nieko nebesakydami, o tuomet mergina atsainiai mosteli ranka parodydama, kad mane praleistų ir liūdnai nuleidžia galvą žemyn.

– Eik velniop, – burbteli tyliai sau po nosimi.

Nedelsdamas aš taip ir padarau.

Smiltė

– Labas, drauge, aš susimoviau… – pokalbį su Elze pradedu nė nepasisveikinusi.

– Kas nutiko, mieloji?

– Man atrodo, baigsis karjera darbe.

– Nusiramink, dar tik spėlioji. Nebūk tokia pesimistiška, tu žinai, kad mane nervuoja blogai patys sau pranašaujantys ateitį žmonės, be jokių konkrečių pasekmių. Pasakok nuo pradžių.

Ir aš pasakoju. Apie pasimatymus su Killian, kuris paaiškėjo esantis potencialus užsakovas, apie shopingą su jo kortele, apie Tae kwon do ir apie analinį kaištį, ir du naujuosius kaimynus šokusius manęs ginti ir apie, tai, kad po to visi ėjome gerti alaus.

– Po sporto?

– O ką?

Nusijuokia.

– Tu ir tavo nuotykiai. Tiesiog Eglė žalčių karalienė kažkokia. Aišku, tas kaištis čia viską vainikuoja. Tu ir sugalvok man taip.

– Tai kad normaliam daiktui aštuoniasdešimt frankų per mažai, – pasiskundžiu aš.

Elzė vėl nusijuokia.

– Žinau!!!  – šūkteli besikvatodama į ragelį.

– Tai ką darom?

– Kad man atrodo, tu jau ir taip normaliai prisidirbus, – juokiasi iš mano gyvenimo katastrofos. – Iki pirmadienio jau daugiau nedaryk nieko, o su laiku, pamatysi, viskas ir išsispręs.

Pati šypteliu ir perkryžiuoju kulkšnis atlošdama galvą atgal. Abiem delnais užsidengiu veidą.

– Kad viskas būtų taip paprasta.

– Paprasta ir yra. Visos problemos tik mūsų galvoje. Ką gali – pakeisk, ko negali – susitaikyk. Ašarojimas nieko nepadės. O jei tikrai atleis, grįžusi į Lietuvą galėsi man padėti ruoštis parodai, nes tas Nedas jau kartais užknisa juodai. O kur dar paplūdimio rūbai? Neprapulsi. Darbo tikrai bus, – nematau, bet turbūt net jaučiu, kaip ji šypsosi. Elzė nebūtų Elzė. Nori, nenori – su ja gausi darbų visada.

Grįžti į Lietuvą? Tik ar aš tam pasirengusi?

Pirmadienis

Smiltė

– Smiltjie, probono projektas. Posėdžių salėje. Dabar. – Alain kaip tornadas išlekia iš savo kabineto ir nestodamas patraukia koridoriumi. Pašoku nuo kėdės ir beveik bėgte nusiveju viršininką, pasigriebdama tik tušinuką ir baltą popieriaus lapą. – Kartais mes bendradarbiaujame su įvairiomis organizacijomis, – nestodamas dėsto jis, – Pirmadienį sakei nedirbsi, tai nieko ir neužsiminiau. Už šį projektą mokama nebus, bet manau, gali būti įdomu ir tau. Atsižvelgiant į tavo sukauptą patirtį su panašiais renginiais, – Tu rupūže aukštienlinka, ko dar Elzė prirašė tam mano CV? – čia būtų puikus šansas, prasimušti Šveicarijos rinkoje. Taip sakant, užsidirbti vardą. Pažiūrėk į Albertą.

Albertas jau spūdina priešais mane tik ką išlindęs iš savo kabineto ir išgirdęs savo vardą pasipūsdamas ištiesina pečius. Žinau, kad mūsų kūrybos vadovas krūtas. Na ir kas? Prie posėdžių salės priartėjam visi trys petys petin žengdami marmurinėmis koridoriaus grindimis, kaip trys spec. agentai. Gerai, kad bent du iš mūsų žino, ką darom.

Salėje jau laukia keturios moterys kiekviena su balto kaspinėlio ženkliuku, prisegtu ant krūtinės. Žinau, kad rožinis prieš krūties vėžį, juodas – gedulas, ryškiai žalias – klimato kaita. O ką reiškia visos kitos spalvos?

Praleisdama tuos du, su kuriais atėjau, pati sėdu arčiau durų ir stengiuosi per daug nekristi į akis. Moterys prisistato. Mane ir Albertą pristato Alain ir diskusija prasideda. Ant stalo lankstinukų pavyzdžiai. Su skambiais šūkiais: “Smurtas prieš moteris”, “Smurtas artimoje aplinkoje”, “Girtavimas šeimoje”. Nemaloniai kūnu nubėga šiurpas ir aš šiek tiek susigūžiu savo vietoje. Kaip danguje, taip ir ant žemės. Šveicarija, Keiptaunas, Lietuva. Problemos visur tos pačios.

Smurtas prieš moteris. Akivaizdu, jis visur.

Rimto veido ir tvirto sudėjimo moteris negražbyliaudama iškart eina prie reikalo.

– Atsižvelgiant į statistiką smurtas namuose pražudo daugiau moterų, nei rūkymas ar alkoholis. Žmogžudystės vyksta todėl, kad vyrai moteris vertina, kaip savo nuosavybę. Yra daugybė smurto rūšių. Daugybės mirčių įvyksta dėl kaimynų nesikišimo ir akivaizdžios problemos ignoravimo. Turime imtis prevencinių priemonių. Šįkart rengiame akciją prieš smurtą šeimoje girtaujant ir raginame kaimynus kviesti pagalbą kilus įtarimams dėl bet kokio smurto šeimoje. Ačiū, pone Alain, kad sutikote prie mūsų prisijungti ir šį kartą. Jūsų pagalbą mes labai vertiname. Kaip visada reikės visos media pagalbos, nuo pranešimų spaudoje, televizijoje, radijuje ir renginių gatvėje.

– Meno performansas.

– Kas? – Nustebęs į mane pasisuka Alain.

– Nežinau, aš čia spontaniškai sugalvojau, – burbteliu atsiprašomai sau po nosimi sugavus smerkiamą Alberto žvilgsnį. – Meno performansas, – pakartoju garsiau ir iš padilbių nužvelgiu visas sėdinčias priešais mane moteris. – Aš žinau, apie ką jūs kalbate, – tariu neužtikrintai ir matau iš jų empatiškų veidų, kad jos taip pat žino.

– “Dėl kaimynų nutylėjimo ir nesikišimo į šeimos konfliktus, dėl girtavimo, nukenčia daugiausiai moterys ir vaikai.” – perskaitau garsiai nuo vienos iš skrajučių ir pakeliu akis, – Kaip visada – tie kurie negali apsiginti. Manau, šalia visko ką išvardinote galime suorganizuoti meno performansą mieste. Nieko stebuklingo aš nepasakysiu, – bandau kalbėti užtikrintai, – idėja bus jau matyta ir girdėta kažkur panaši, – prisipažįstu aš, – bet galime surengti mieste performansą įtraukiantį ir verčiantį susimastyti tai ignoruojančią visuomenę.

– Kaip tai įsivaizduoji? – Susidomi viena iš moterų.

Matau ir kitų smalsius veidus, net Albertas, regis, žvelgia palaikančiai. Mėgindama prisiminti visus Agnės Jagelavičiūtės daryto performanso niuansus, galvoje suplaku, dar kelias ir idėjas ir bandau spontaniškai improvizuoti:

– Skambant policijos pranešimo įrašams arba audio iškarpoms iš žinių, kur panešama apie dar vieną smurto namuose auką iš aplinkinių restoranų ir lauko terasų, vis išgėrus butelį padavėjai turėtų ateiti į aikštės centrą ir ten kur balta juosta būtų pažymėta žuvusio asmens mirties vieta, jis padėtų tą tuščią butelį. Taip performanso metu, būtų išformuojama negyvo gulinčio žmogaus figūra. Tai parodytų, kad tylėdami mes taip pat prisidedame prie vykstančių mirčių aplink mus.

Kurį laiką įsivyrauja tyla. Sėdi visi ir be žodžių žiūri į mane. Ūmai greičiau pradeda plakti širdis. Negi susimoviau?

– Ačiū, Smilte, už pasidalintą idėją, – padėkoja Alain, nežinodamas turbūt ir pats, kaip reaguoti, – manau verta apgalvoti. Gal dar kils kažkokių minčių? – pasisuka į Albert.

– Man patinka, – įsiterpia prieš tai organizaciją pristačiusi moteris. Pažiūri įdėmiai į mane, – aš vien besiklausydama performanso idėjos pasijutau kalta ir prisidedanti prie vykstančių įvykių.

– Manau, butelius turėtų išdėlioti mažas berniukas, – taria visą laiką pratylėjęs Albert ir įsivaizduojant tą reginį man kūnu nubėga šiurpas. – Vaikai tame nukenčia labiausiai.

***

Dienos pabaigoje išjungiu kompiuterį ir stebiu, kaip Alain sustoja tarpduryje, atsiremia į staktą ir sukišęs rankas į kelnių kišenes įdėmiai įsižiūri į mane. Jį ignoruodama į rankinę sumetu telefoną, prakąstą šokoladuką ir pakelį vienkartinių nosinių. Rankų kremą ir tušinukus delnu nužeriu į stalčių jį uždarydama.

Laukdama, ką man pagaliau pasakys smalsiai pakeliu galvą į viršininką.

– Nustebinai šiandien, Smiljtie, – sako jis man.

Tylėdama toliau žiūriu į jį.

– Einam su komanda drinkui, visi manau nusipelnėme, o ypatingai tu. Du pasirašyti kontraktai per vieną dieną. Nuostabu!

Patenkinta išsišiepiu per visą veidą. Kokia aš šaunuolė, pati negaliu patikėt.

Palauk. Ką jis pasakė?

– Du?

– Taip, du kontraktai. O aš tau nesakiau? Killian dar ryte atsiuntė pasirašytą sutartį. Turbūt per “Baltąjį kaspiną” visai pamiršau pasakyti.

– O ar daug nusiderėjo nuo bendros sumos už paslaugas?

– Derėjosi? Ne. Išvis be žodžių tik prisegtą dokumentą atsiuntė ir tiek. Aš galvojau, kad čia tu viską susitarei?

– Einam kokteilių, – tariu atsistodama ir patraukdama link savo spintos. – Šiandien man reikia kažko stipraus.

Daugiau negalėdamas su Smilte pasilikti viename kambaryje ir žiūrėti į draugo akis, atsisveikinu.

– Killian išvyksta į Tičino, – draugiškai pasiteisina mama už neprognozuojamą mano elgesį, lyg nepatogiai besijausdama prieš Alain.

Tik to ir trūko, ūmai suprantu.

– Koks sutapimas, – smalsiai pakelia antakį draugas, – Smiltė taip pat vyksta ilgam savaitgaliui į Tičino, – Alain greitai perbėga akimis nuo mano veido prie Smiltės ir atgal. – Jaučiuosi taip, lyg ten vyktų vakarėlis, į kurį manęs niekas nekviečia, – įdėmiai stebėdamas mano išraišką neva pajuokauja jis.

Abu su Smilte išsisukinėdami, kažką numykiam ir aš, daugiau nedelsdamas, plačiu žingsniu žengiu lauk pro duris, pasiteisinęs, kad vėluoju. Vos atsidūręs koridoriuje, su jėga atlaisvinu kaklaraiščio mazgą, lyg jis būtų mane smaugęs visą šį laiką ir patraukiu tiesiai prie lifto. Greičiau lauk.

Smiltė.

Kas čia ką tik įvyko?

Killian už nugaros užsivėrus durims, kaip suprantu jo mama (niekaip nepamenu jos vardo) dar kartą padėkoja už puikų pasiūlymą ir pažada apsvarstyti. Dar įspėja, kad turės pasitarti su sūnumi, bet dėl to problemų kilti neturėtų. Šį kartą aš kažkaip suabejoju, ar jai taip lengvai pavyks susitart. Tada Alain draugiškai pakviečia garbingą viešnią:

– Jūs juk niekur neskubate? – išgirstu, kaip teiraujasi jis, – Aš savo kabinete turiu kai ką nuo savo mamos.

Dar nesulaukusi, kol jie išeis, pagriebiu nuo stalo vizitinę kortelę, kurią neva prisistatydamas man padavė ponas Killian. Jau spėju, kad ne administratorius jis, marketingo specialistas gal?

Ranka su kortele nusvyra žemyn ir sekundėlę nė nežinau, kaip man jaustis.

Šūdas.

Viešbučio savininkas.

Tik vis dar nesuprantu, kodėl reikėjo jam čia taip sureaguoti šiandien, it koks įsimylėjęs paauglys.

Kaip aš jaučiuosi? Pati neįsivaizduoju.

Kurį laiką nejutau iš vis nieko ir negalvojau. Automatiškai susakiau išmoktą prezentaciją, ir tik dabar pradedu suprasti, kad miegojau (bet nepermiegojau!) su būsimu klientu. Nors jis iki krumplių jau buvo sulindęs į mano kelnaites, stengiuosi apie tai negalvoti. Juk vis tiek nieko nebuvo, ir guodžiu, ir teisinu save. O kad aš būčiau žinojus… Kaip apsigavau, manydama, kad jis tik paprastas vaikinas gerai gulančiu švarku. Juk iš tolo matyt, kad jis ne šiaip vaikinas.

Žinojau, kad pirmasis pristatymas bus sunkus ir pareikalaus daugybės jaudulio ir streso, bet to aš tai jau tikrai nesitikėjau. Išvydus savo Killian šaltą ir piktą, pakirto kelius ir atėmė žadą. Tas mano viešbučio administratorius, tas mielas vaikinas, dar savaitės pradžioje šokdinęs mane garlaivio denyje ir per naktį laikęs glėbyje – pasirodo esantis egocentriškas niekšas. Ir dar potencialus mano pirmasis klientas.

Nusprendusi visko taip nepalikti, palaukiu, kol koridoriuje nutolsta Alain ir Killian mamos žingsniai.

Tyliai paskui save uždarydama duris, pasileidžiu bėgte link lifto. Desperatiškai spaudinėju mygtuką, kai išgirstu, kad kažkuriame aukšte sulipa žmonės. Oi tu bitute, tu pilkoji, neturiu laiko tiek laukti, kol atbruzdės tas senas įrengimas iki mano aukšto. Skalambindama savo aukštakulniais bateliais pasileidžiu sraigtiniais laiptais žemyn. Penktas aukštas, ketvirtas, trečias, antras, pirmas, REZ! Įlekiu į holą ir Alexi pakelia į mane nustebusias akis.

– Kur jis? – šūkteliu pribėgdama.

– Kas, – nesuprasdama, klausia ji.

– Dvoklys.

– Kas?

– Killian, – susitvardau. – Kur nuėjo Killian?

Alex žiūri kažką karštligiškai galvodama, kai ūmai pasigirsta atidaromų lifto durų skimbtelėjimas. Pasisuku į garsą ir pamatau, kaip su grupele žmonių iš jo išeina ir jis.

– Killian!

– Aš neturiu tau ką pasakyti, Lora – prasibraudamas pro žmones pasuka link durų vyras, aplenkdamas mane.

– Oi ne vyruti, – prisiveju nedelsdama, – tu su manimi kalbėsi, ir dabar pat.

Vyras nestodamas pereina holą, o aš pašnibždomis bumbėdama, koks jis niekšas nuseku paskui, neatsilikdama nė per žingsnį.

– Gal gali paaiškinti, kas ten buvo? – klausiu vos išeiname į lauką ir stipriau suneriu ant krūtinės rankas, kai rudeniškas vėjas žnybteli odą po šilkine palaidine. Killian ignoruodamas pasuka tiesiai link prirakintų dviračių ir aš be žado stebiu, kaip vieną iš jų paverčia truputį į šalį ir atsirakinęs išsitraukia.

Toks kietas bičas, o visur tik su dvirka? Jam mane ignoruojant toliau, atsistoju priešais jo priekinį dviračio ratą. Kai jis pamėgina mane apeiti, pakėlusi koją demonstratyviai  įsiremiu į padangą aukštakulniu batu ir lengvai spusteliu smaila, dešimties centimetrų pakulne.

– Ką tu darai?

Spusteliu dar stipriau.

Killian akylai stebėdamas garsiai nugurgia seiles, lyg būčiau smeigusi jam į tarpkojį ir atitraukia dviratį daugiau neketindamas prasmukti.

– Kas ten buvo? – vėl pradedu nuo pradžių.

– Smiltjie, tu man viską melavai.

– Laba diena, tu man taip pat tiesos nesakei iki galo.

– Ketinau pasakyti Tičine.

– Aš taip pat, – nedvejodama šūkteliu ir aš. Ūmai sugavusi smalsų praeinančios moters žvilgsnį nutylu, be žodžių akimis žaibuodama į Killian. Velnią jis ten man būtų ką prisipažinęs.

– Žinoma, kad būtum prisipažinus, – pašaipiai pakartoja beveik tą patį, ką aš galvoju apie jį. – Tu man net savo vardą melavai iki paskutinės minutės.

– Bet aš tau juk jau paaiškinau, kodėl.

– Smiltjie, neabejoju, kad tu viską gali paaiškinti, – pašiepia jis. – Man tik smalsu, su Alain permiegojai dar prieš darbo sutartį pasirašydamą, ar jau po to? Nes su manim, kaip matai, tai nesuveiks.

Žiūriu į jį ir jaučiu, kaip gyslose šniokščia kunkuliuodamas kraujas. Pirmas impulsas buvo užsimot ir žiebt per snukį, tada ūmai prisiminiau, kad aš juk išsilavinusi suaugusi moteris ir gatvėje su arogantiškais berniukais nebesimušu. Šveicarija. Darbas. Karjera. Per nosį, per burną. Sulaikyk…

– Tu visai ne tokia, kaip aš maniau.

– Nepatikėsi, tu taip pat!

– Smiltje, – ištaria kažkaip grasinančiai. Man baugiai ant kūno pasišiaušia plaukai. – Aš žinau apie tave daug daugiau, nei tu manai.

Jam įdėmiai mane stebint, jaučiu, kaip sunkiai dunksi krūtinėje širdis. Velnias, o jei jis tikrai žino apie mane daugiau, nei aš norėčiau? Prisimenu, kaip kruopščiai kurpėm mano įsidarbinimo planą su Elze ir bandau suprasti, kur galėjome palikti spragų? Bet gi niekas į galvą neateina, tai kaip jis gali žinoti, kad aš kažką slepiu? Net primerkusi akis įdėmiai stebiu jo veriantį žvilgsnį. Alain yra geras Killian draugas, jei jis tikrai kažką žino, juk pirmadienį ne sutartį gausiu,  bet atleidimo dokumentus.

Man neatsakius, dar priduria, tokiu pat šaltu tonu:

– Aš nuo pat pradžių viską žinojau apie tave.

Čia, kažkodėl nusprendžiu daugiau to nesureikšminti. Nieko jis nežinojo nuo pradžių, visą šį laiką būtų Lora ir nesikreipęs, jei būtų žinojęs. Nesijaučiu labai užtikrintai, bet suprantu, kad Killian taip pat nesimėgauja susiklosčiusia situacija. Abu mes iš šio konflikto nieko neišlošim, tačiau matydama, kaip jis tvardosi nusprendžiu provokuoti toliau.

Killian

– Žinai ką, lovoj tu šiaip sau, – taria ūmai. Iš pradžių, net nesupratau apie ką.

– Smiltjie, pas mus net sekso nebuvo.

– Nesijaudink, aš užbaigiau be tavęs, – įžūliai meta ji.

Paniekinamai išsiviepiu, nors įsivaizduojant, kaip ji liečia pati save, žinau, kad naktį jau neužmigsiu.

– Kuriuo pirštu? – klausiu provokuojančiai, įsitikinęs, kad neatsakys.

Smiltė pakelia vidurinį.

Paniekinamai išsiviepiu. Taip ir pamaniau. Drąsią tik vaizduoja. Pašaipiai patempiu lūpą ir lengvai prasižioju, kai ji ištiesia ir bevardį.

– O šitas į galą, – įžūliai taria ji ir man dabar jau triusikuose darosi ankšta.

Vėl prisimenu kontraceptinį žiedą šaldytuve, prisimenu ją apsižergusią mane ir karšta lytimi besitrinančią į visą ilgį tik per apatinius drabužius. Prisimenu jos aksominį liežuvį savo burnoje, standžią krūtį delne ir veržlų kūną besirangantį mano rankose. Kaip naktį glaudėsi į mano kūną, kaip murmėjo vardą apimta aistros.

Sorcière [Ragana]!

Kad vizija išsisklaidytų nusipurtau ir vėl pasilenkiu prie dviračio spynos. Merde, jau seniai atrakinta.

Man atsitiesus stebiu merginą stebinčią mane.

Ji žingteli artyn.

Per arti.

Po velnių, kodėl ji taip elgiasi? Aš galiu užuosti santalo aromatą, dar ryškiau prisimenu mūsų naktį kartu, jos kvapą, likusį ant mano pirštų ir dabar visiškai kotas įsiremia į kelnių užtrauktuką. Po velnių, koks išdavikas, kaip jis nesupranta, kad nuo šiol ji mums nebepatinka!

– Pirmadienį, – taria ji žengdama dar arčiau ir mes abu liečiamės į dviratį tarp mūsų. Aš apsidžiaugiu, kad jis mus skiria ir prakeikiu vienu metu, –  tu susisieksi su Alain, – tęsia užtikrintai mergina, – ir pasakysi, kad tau patiko projetas, kad mano idėjos originalios ir inovatyvios ir kad jos puikiai pritaikytos tavo poreikiams ir, kad mane samdai.

– O jeigu ne? – ištariu be balso tik pašnibždomis, įkvėpdamas į plaučius dar daugiau jos kvapo.

– Sapnuosiuosi! – pagrasina sarkastiškai, tik aš tuo net nesuabejoju. – Kaip tai „jeigu ne“? – lyg netikėdama, kad galėčiau nesutikti, žiūri į mane, – Tu neturi pasirinkimo. Pasiūlymas nerealus. Gauni geriausią komandą ir prestižinę įmonę. – O dabar laimingo kelio tau, paukšteli, – pagaliau žingteli atgal atsitraukdama. – Tikiuosi, jau supratai, kad tarp mūsų viskas baigta. Romanų darbe aš nedarau.

Smiltė

Įlekiu į pirmo aukšto tualetą, nekreipdama dėmesio į Alexi nustebusį žvilgsį ir dar nespėjus užsidaryti durims suriaumoju, už galvos susigriebdama abiem rankomis.

– Tas goželis!!! – Pratrūkstu sparčiai žingsniuodama po patalpą, kaip įkalintas žvėris. – Akis apšalęs dvoklys, rupūžės išnara, sysalo puta, tas…

Per nosį, per burną, per nosį, per burną. Ramiau Smilte, viskas bus gerai. Per nosį per burną. Sulaikyk, blemba! Kas čia vyksta su tavimi?! Sustoju, kietai užmerkusi akis. Nuleidžiu prie šonų rankas.

Nejudu. Nekvėpuoju.

…

Įkvpėpk per nosį, sulaikyk.

Pradedu ramiai nuo pradžių.

Iškvėpk per burną, sulaikyk. Įkvėpk per nosį…

Kai pagausiu tą pimpagalvį kitą kartą, – pasižadu sau mintyse, – užmušiu! – O tada jau ramiau sau primenu, – Iškvėpk per burną… – Garsiai išpūsdama sudedu lūpas lyg tarčiau Ū raidę. Labai svarbu pozityvios mintys.

– Ça va, Mademoiselle? – Išgirstu susirūpinusį moters balsą ir su siaubu atpažįstu.

Tai ar gali šią dieną man dar labiau nesisekti?

Lėtai atsimerkiu ir žiūriu į tokias pat akis, kaip Killian. Burna taip pat panaši. Taip pat sudėtos lūpos, kai kažko susirūpina. Bet nėra tos raukšlelės tarp antakių ir nosis daug smulkesnė. Jau čia turbūt iš tėvo bus.

– Ça va madame, [viskas gerai, ponia] – atsakau.

Žiūriu į ją, ji žiūri į mane. Žvilgsnis smalsus, tiriantis. Ką ji žino? Ar įtaria, kad aš jos sūnų aukštienlinką buvau pasiguldžiusi? Turbūt vien dėl minčių įžūlumo pajuntu, kaip nukaista mano skruostai ir nejaukiai nuleidžiu akis į grindis.

– Jūs taip nesijaudinkite, – sako ji man, turbūt savaip perskaičius mano reakciją. Kažkodėl lengviau atsikvepiu. Tą minutę paslaptyje išlaikyti santykiai su Killian pasirodo daug svarbiau, negu kad potenciali klientė pagalvos, kad gal aš šiaip kvanktelėjus ir tualete kalbu pati su savimi. Tiksliau, raminu save, kad kai pagausiu, jos sūnų… Šįkart nesusilaikiusi šypteliu iš situacijos absurdiškumo. Savaip supratusi mano šypsnį moteris lyg pritardama linkteli. – Na va, daug geriau. – Tuomet pasisuka į kriauklę ir pradeda plauti rankas.

Aš, išvydusi save veidrodyje, beveik aikteliu, skruostai dega, plaukai ties smilkiniais išsipešę. Puolu prie šalia esančios kriauklės, atsuku vandenį ir drėgnais pirštais atgal suglostau plaukus, taip kaip ir buvo. Moteris jaučiu susidomėjusi stebi mane.

– Jūs perfekcionistė, – taria ji.

– Turbūt, – sutinku, sutikdama jos žvilgsnį veidrodyje. – Man patinka, kai viskas savo vietose ir pagal planą, – žinoma, tas nuskamba ironiškai.

– O man patiko jūsų prezentacija. Pateiktos idėjos tikrai originalios, tik nesu tikra ar mes tam jau pasirengę. Žinoma, tas erelis prajuokino, – šypteli draugiškai ji. Šypteldama atsakomąja šypsena nejaukiai nuleidžiu akis į grindis, mintyse save subardama, kad vis dėlto persistengiau. – Kas man patiko labiausiai, – tęsia ji, ir aš viltingai pakeliu žvilgsnį vėl, – kad šalia marketingo plano pateikėte ir konkrečių patarimų, kaip dar galima uždirbti iš viešbučio ir įtraukti gyvenvietės žmones.

Nusišluosčiusi rankas į popierinį rankšluostėlį, sumaigo jį į gniutuliuką ir meta į šiukšlių dėžę po kriaukle.

– Aukščiau nosį, – taria nesulaukusi iš manęs jokio atsakymo, o ką aš ir pasakyti galėčiau? Stoviu vis dar be amo. To belzabubo gimdytoja pasirodo, normali moteris. – Viskas jums pavyks. Iki pirmadienio, – taria atsisveikindama ir priėjusi prie durų ūmai atsisuka į mane. – Napavėluokite į traukinį.

Smiltė

Pabundu pajutusi neįprastą spaudimą ir sekundėlei net išsigąstu suvokusi, kad lovoje aš ne viena. Sunki ranka permesta per liemenį glaudžia prie kieto kūno. Tuomet prisimenu praėjusios nakties nuotykius ir nurimusi suneriu mūsų su Killian pirštus sau ant pilvo pasukdama galvą ir pasitrindama skruostu į šiurkštų vaikino veidą. Labai jauku taip nubusti vidury nakties jo glėbyje. Jaučiuosi saugi, jaučiuosi geidžiama. Maloni šiluma glosto krūtinę. Neįsimylėk, sudrausminu save ir atsispiriu į čiužinį kulnimis, nugara dar stipriau įglusdama į jo tvirtą krūtinę, o jis per miegus dar labiau mane įglėbia, stipriau priglausdamas prie savęs, lyg ir jam pačiam to besąlygiškai reikėtų.

Pažvelgusi į naktinį staliuką ir pamačiusi dvi stiklines vandens, apdairiai padėtas mums abiems, dar kartą save sudrausminu, neįsimylėk. Koks jis dėmesingas. Kaip diskretiškai rūpinasi manimi ir nespaudžia daryti nieko, ko nenoriu. Iki paskutinės minutės tauškė kvailystes erzindamas ir glostė mano pilvą, vis pasiteiraudamas, kaip jaučiuosi ir vėl pasišaipydamas. Guliu taip bijodama net pakrutėti, kad neprarasčiau jo kūno šilumos. Nepamenu, kada taip gera buvo. Prisispaudusi nuo pečių iki savo kojų padų mintinai mokausi jo kūną, kiekvieną raumenų kauburėlį ir įdubimą, kiekvieną tvarkingai pakirptą plauką.

Kitą kartą nubundu, tik pajutusi jo šiltas lūpas sau ant kaktos. Vos man pramerkus akis jis meiliai nusišypso kambario prieblandoje.

– Miegok, ma belle, dar labai anksti, – pašnibždomis taria jis, pirštų galiukais nubraukdamas plaukus man nuo veido, – miegok. Aš tik negalėjau išeiti tavęs nepabučiavęs.

Mieguista pakeliu rankas ir, apkabinusi jį per kaklą, prisitraukiu prie savęs.

– Pabūk dar su manimi, – paprašau tyliai.

– Patikėk manimi, kaip noriai dabar pasilikčiau tavo glėbyje, – apglėbia mane prisitraukdamas.

Rankomis jaučiu vėsų jo marškinių audinį ir tvirtus pečius. Kas gali būti dar maloniau, nei tie platūs pečiai po mano delnais. Vienu delnu nuslystu per nugarą, o kitos rankos pirštus nardinu į jo plaukus, veidą pamerkdama į jo kaklą ir įtraukdama kūno kvapą atsiminimui. Kaip kaskart jį užuodus, visą mane perveria jaudulys.

– Parašyk man dėl penktadienio kelionės, – paprašau ūmai apsisprendusi.

Jaučiu kaklo oda, kaip juda jo veido raumenys besišypsant.

– Būtinai, – pažada man. Ir įspaudęs dar vieną atsisveikinimo bučinį į skruostą, regis, ryžtasi ir atsitiesia, – turiu važiuoti.

***

– Nežinau, kas vyksta šiandien, – pasiskundžiu garsiai, žinodama, kad Alain mane puikiai girdi per mūsų kabinetus jungiančias atidarytas duris, –  man visai neveikia kompiuteris. Paspaudusi mygtuką šiandien perkraunu jau antrą kartą.

Kurį laiką girdisi klavišų spragsėjimas, pamanau, kad neatsakys. Tuomet liaujasi.

– Manau, problema gali būti toje tarpinėje, – rimtu tonu sako jis, – tarp kompiuterio ir kėdės.

Kurį laiką sėdžiu žiūrėdama priešais save, kol bandau suvokti, ką jis ką tik pasakė.

– Alain, – šūkteliu staiga supratusi ir iškart išgirstu vyro juoką, – tu atleistas!

Kurį laiką jis toliau juokiasi, o tuomet man primena:

– Aš tavo viršininkas.

– Čia tik tu taip galvoji, – atkertu neva piktai.

– Visko gali būt, – juokais sutinka jis. – Ar jau pradėjai ruošti pasiūlymą viešbučio rebrandingo kampanijai?

– Žinoma! – atkertu užtikrintai ir pajuntu, kaip kvailai išsišiepiu, prisiminusi bemiegę naktį Killian glėbyje. Ot tai darbininkė. Nesusilaikiusi nusižiovauju. Kažkaip reikia išgyventi šią dieną. Gavusi keletą Elzės patarimų, bent jau pradėjau šniukštinėti, kaip daro kiti viešbučiai. Jei nieko nesugalvosiu savo, tai žinau, nuo ko nukopijuosiu. Ir kol Alain nepaklausė dar ko nors, užbėgu įvykiams už akių. – Gal galiu rezervuoti rytdienai susirinkimų salę, – taip išlošiu vieną dieną preliminariam projekto paruošimui, o po to galėsiu įdarbinti ir daugiau žmonių, – Norėčiau tau ir Albertui pristatyti ką paruošiau, – sakau užtikrintai, kai tuo tarpu viską dar tik pradedu ir labai tikiuosi, kad šiandien manęs niekas nieko daugiau nebepaklaus.

Zvimbteli telefonas. Jį atvertusi pamatau Killian vardą ekrane ir jaudulingai suvirpa širdis.

Killian: Ačiū, už puikiai praleistą naktį. Neskaitant to, kad knarki, man labai patiko laikyti tave savo glėbyje <mirksiuko emocija> Beje, man atrodo, pas tave pamiršau dėklą su tapatybės kortele ir kreditine.

Jis sako, kad knarkiu, o aš laiminga  sėdžiu ir šypsausi laikydama telefoną rankoje.

Smiltė: Radau. Kol visko neišleisiu – negrąžinsiu <bučinuko emocija, velniuko emocija>

Įkrenta dar viena žinutė ir nuotaika sugenda. Sunkiai atsikvepiu.

Ąžuolas: Labas, kaip tu? Ar gali kalbėti?

Smiltė: Dirbu. Kaip namie reikalai?

Ąžuolas: Tu ir pati supranti.

Smiltė: Ar man grįžti?

Ąžuolas: Ko? Paskambink, kai galėsi. Svarbu.

Didysis penktadienis

Smilė

Įkvėpk per nosį, sulaikyk. Iškvėpk per burną sulaikyk. Įkvėpk per nosį… Mėgindama save nuraminti atlikinėju kvėpavimo pratimus, nervingai vaikščiodama po posėdžių salę. Didysis momentas nenumaldomai artėja. Patikrinu, ar veikia projektorius ir šimtąjį kartą perstatau ant stalo vandens buteliukus. Taip bus geriau.

Iššniukštinėjusi, kaip dirba kiti viešbučiai ir daugiau nei valandą prapliurpusi telefonu su Elze, drauge prigalvojom įvairiausių idėjų. Pati netikiu, kad vis dėlto sugebėjau paruošti pasiūlymą.  Kartais mane reikia tik užvesti ant kelio ir aš viską toliau pati suprantu. Butą nusipirkusi sugebėjau susiremontuoti, o su statybom niekada neturėjau nieko bendro. Žiūrėdama youtube video įrašus mašinos lemputę galiu pakeisti. Tam pačiam youtube radau ir dabar reikalingos informacijos.

Greičiau baigtųsi tas pristatymas, o tada, nusišypsau, savaitgalis Tičino. Po mano darbo stalu laukia sukrautas lagaminas ir po pietų jau turiu būti traukinių stotyje, kur manęs lauks Killian. Vien pagalvojus apie jį pilvo apačioje sudrebu nekantrumu.  Alain keistai sureagavo, kai paprašiau laisvo pusdienio, įtartinai pradėjo klausinėti, kur ir su kuo keliauju. Bet čia tai jau tikrai ne jo reikalas. Darbas ir asmeninis gyvenimas – du skirtingi dalykai. Neketinu pasakoti viršininkui apie savo meilės paklydimus. Su Killian kol kas dar nieko neaišku, mes dar tik pradedame pažinti vienas kitą. Kol kas nusprendžiu apie tai negalvoti. Dabar prezentacija, o dėl savaitgalio su Killian jaudinsiuosi po to.

Ne pirma mano rengiama prezentacija, kažkaip jaučiu, kad viskas bus gerai, nors be galo jaudinuosi. Žinau, kiek darbo įdėjau. Albertas po ilgų įkalbinėjimų vis dėlto nustūmė darbus į šalį ir padarė man keletą puikių  vizualų.

Pasilenkusi virš nešiojamo kompiuterio ekrano pakrutinu pelę ir dar kartą akimis greitai permetu visas pristatymo skaidres.

Ūmai koridoriuje pasigirsta žingsniai ir balsai. Sudreba širdis. Atsitiesiu, pasisuku į duris ir nutaisau malonią šypseną. Aš pasiruošusi. Žingsniai priartėja, Alain kažką pasako, kažkas nusijuokia. Išgirstu, kaip pakviečia užeiti, pasisuka durų rankena ir stebiu, kaip jos lėtai prasiveria. Pirma pasirodo vyresnio amžiaus draugiškai besišypsanti moteris ir aukštas džentelmenas už jos. Kai susitinka mūsų akys, man širdis nukrenta į kulnis.

***

Killian

Stoviu žiūrėdamas prieš save ir netikiu tuo ką matau. Jos veidas iš pradžių nustemba, o tuomet lūpos persikreipia į šypseną, lyg džiaugtųsi mane matydama. Žingteli į priekį pasitikdama.

– Smiltė pristatys naują rebrendingo pasiūlymą, – draugiškai kviečia Alain, mandagiai atitraukdamas kėdę mano mamai.

Smiltė yra ta pati Alain asistentė. Matau, kaip mergina žiojasi kažką sakyti ir aš užbėgu už akių, formaliai atkišdamas ranką tarp mūsų.

– Bonjour, Smiltjie, enchante. Je suis Killian.

– Ji nekalba prancūziškai, – mane įspėja Alain angliškai, kad visi suprastų ir aš neva pasimetęs atsiprašau. Matau, kaip iš nuostabos dar labiau mainosi ir keičiasi jos veidas. Tai štai kas toji išgirtoji Alain asistentė! Maža ta Ženeva vis dėlto. Akivaizdu, Smiltje suveikė jos suklastotas CV. Bet tik jau ne mano sąskaita. Prisimenu, ką dar kalbėjo Alain, kaip gyrė jos humorą ir kojas ir kietai sugriežiu dantimis. Kalė. Turbūt apsuko mano draugą aplink pirštą, kaip ir mane patį. O Alain rimtai ja susidomėjęs, bet kam juk nesiūlytų kilti karjeros laiktais ir nerizikuotų klientu. Išsiviepiu. „Karjeros laiptais“. Ir dar man įsūdė jos paslaugas. Nemaloniai sutraukia skrandį prisiminus paskutinę mūsų naktį. Dienos? Puiki strategija. Bet bent jau nemiega su dviem vienu metu, nors kas ten žino. Turbūt specialiai viską surežisavusi buvo, kad prisijaukintų mane, o aš kvailys ir patikėjau. Juk ji kasdien matosi su juo.

Sėduosi arčiau durų visiems už nugarų už ovalaus didelio stalo. Alain, pristatęs merginą, prisėda viena kėde prieš mane.

Vis dar negaliu patikėti, kad mane taip apmulkino. O dabar dar mulkina ir mano draugą. Stebiu Alain, kaip jis žiūri į pradėjusią kalbėti Smiltę, ir paniekinamai perkreipiu burną.

Atliko tyrimą, bla bla bla, mačiau jos CV, kokius tyrimus atlikinėja, parengė pasiūlymą pritaikytą… Toliau nesiklausau. O Alain jau permiegojo su ja? Prieš pasiūlydamas merginai projektą ar jau po to… Suprojektavo.

Ekrane keičiasi pasaulinių influencerių profiliai, skirtinga auditorija: kelionės, šeima, aktyvus sportas. Vėl nieko negirdžiu. Žiūriu, kaip vengdama mano žvilgsnio pristato influencerių savaitę mūsų viešbutyje su full experience [pilna patirtis] programa, nuo kambarių viešbutyje, iki vakarienių, vyno testavimo, slidinėjimo, hikinimo, spa. Rodo įspūdingus sekėjų skaičius ir diagramas, kaip vienam ar kitam viešbučiui pagerino pardavimus panaši programa.

– Nežinau, – pertraukiu ją, – jei kas nori ir taip mus juk tagina socialiniuose tinkluose.

– Čia ne tas pats, – užtikrina Smiltė ir turbūt pirmą kartą susitinka mūsų akys.

Alain palaikydamas linkteli ir užtaria merginą, priversdamas mane dar labiau susierzinti dėl to, kas vyksta.

Ignoruodamas nekreipiu į draugą dėmesio.

Smiltė pereina prie fotosesijos idėjos. Siūlo viską sieti su judesiu, slidinėjimu. Ekrane nuotraukų pavyzdžiai nuo patalpų iki maisto fotografavimo.

– Skrendantis erelis aplink viešbutį su kamera po kaklu? – ūmai išgirstu smalsų savo mamos klausimą ir suprantu, kad dalį pristatymo vėl praleidau. –  Sutaupysim numesdami Killian nuo kokio skardžio su skraidančios voverės kostiumu.

Abu su Alain pritardami nusijuokia, o aš ir vėl sugaunu smalsų merginos žvilgsnį. Atrodo net menkiausiu savo judesiu bijo suerzinti mane. Ir ne veltui. Tikrai jaučiuosi taip, kad bet kada galėčiau nusukti jai sprandą. Paprastai linksmas ir įžūlus veidas dabar rimtas ir pablyškęs. Kartais pastebiu, kaip virpteli jos rankos. O ji net neįtaria, ką aš žinau apie ją.

– Ne voverės, o wing suit, – pataisau savo šmaikštuolę mamą.

– Tai, kad tas pats. Kaip jūs ten vadinatės? Skraidančios voverės? – Toliau šaiposi ji. Taip ir būna, kai dirbi šeimos įmonėje ir paslaugas perki iš seno draugo. Jokios pagarbos.

– Slibinai, – burbteliu po nosimi į ją nežiūrėdamas, – Skraidantys slibinai.

– Taip ir sakiau, – patvirtina ji.

Ir sekundės dalį pasirodo, kad net ir Smiltjė šyptelėjo. O gal tik pasirodė?

Kai ji pasilenkusi prie kompiuterio perjungia kitą skaidrių rinkinį, stebiu, kaip Alain nužvelgia trumpam atsivėrusią merginos iškirptę, prieš kažką pasižymėdamas tušinuku savo lape ir aš užsimanau išspirti kėdę jam iš po sėdimosios.

– Tu nemanai, kad ji puikiai išmano savo darbą? – atsigręžęs tyliai paklausia draugas.

– Ne, – nukertu sausai.

Smiltė smalsiai kilsteli galvą į mano pusę ir vėl pasisuka į ekraną. Įsijungia kitų skaidrių rinkinys. Atpažįstu savo viešbutį.

– Šitai į marketingo planą neįeina, – pradeda mergina žiūrėdama man tiesiai į akis, – bet atidžiai išstudijavusi viešbučio planą ir teritoriją, kurioje jis yra, radau dvidešimties kilometrų spinduliu įsikūrusius net keletą vietinių amatininkų ar mažų verslų, – vėl ekrane pasikeičia skaidrės, žemėlapiai, patalpų planas. Mergina tęsia toliau, – pirmo aukšto koridoriuose dalį erdvės galima išnaudoti vietinių žmonių kūrybai eksponuoti, – kalba apie bendruomeniškumą ir tokio bendradarbiavimo privalumus. – Jei dirbsime drauge, turiu ir daugiau pasiūlymų, ne tik visų metų marketingo kampanijoms, bet ir kaip pritraukti daugiau turistų ne tik slidinėjimo sezono metu, – taria ji, pagaliau užbaigdama prezentaciją.

Mano mama labai susidomėjusi užduoda keletą klausimų, prisipažindama, kad ir pati galvojo apie ekspozicijas, bet anksčiau nebuvo kur jų įrengti. Atsistojusi prieina ir padėkoja už pristatymą, žadėdama greitai susisiekti, o aš sėdžiu ir nieko nesakau. Šis momentas šiandien buvo laukiamiausias, kada po pristatymo turėjau su ja susitikti traukinių stotyje. Žiūriu įdėmiai į merginą, taip pat žvelgiančią į mane ir abu suprantam, kad niekur mudu nevažiuosime.

Mergina nejaukiai permeta svorį nuo vienos pėdos ant kitos.

– Taip, čia tas, – pakartoja mano judesį, apsukdama tokį pat ratą ranka sau virš galvos.

Šypteliu. Ji nusuka akis.

– Jauskis, kaip namie, – taria pasvarsčiusi ir priduria, vėl pakeldama galvą, –  nežinau, gal norėtum vyno? Šampano? – Keista matyti tokią įžūlią merginą taip nejaukiai mindžikuojančią savo namuose. Svečias juk aš, o jaučiuosi labai gerai.

– Ne, ačiū, turiu anksti išvažiuoti, – tariu jos pagailėjęs ir pasitraukiu per žingsnelį nuo vonios durų.

– Virtuvė čia, – parodo ranka ir kilsteli į tą pusę smakru, – lova čia, – mosteli į kitą pusę nežiūrėdama, – aš tuoj ateisiu, – ir neria pro mane į vonią uždarydama duris paskui save.

Nueinu iki šaldytuvo, man reikia kažko arba gaivinančio, arba stipraus. Pravėręs jo duris šypteliu, nužvelgdamas turinį: jogurtai, apelsinų sultys, vaisiai, pusryčiams paruošti dribsniai, užpilti jogurtu – maitinasi kaip paukštelis, – pamanau. Išsiimu nedidelį buteliuką gazuoto mineralinio vandens ir, prieš uždarant duris, pastebiu mėlyną kvadratėlį. Be abejo, prieš tai mestelėjęs akį į vonios kambarį, smalsiai pakeliu pasižiūrėti. Kas čia?

Vartau tarp pirštų, skaitau.

Kontraceptinis žiedas.

Sustingstu.

Velnias. Vien žinojimas, kad ji sąlyginai pasirengusi seksualiniams santykiams, mane verčia jaustis ir susijaudinusiu, ir pavydžiu. Susidomėjęs statau mineralinį ant stalo ir liečiu pirštų galiukais žiedą. Tada kyla dar viena mintis, įdomu, ar jausčiau jį jos viduje? O koks jausmas laikyti ją savo glėbyje ir justi odos šilumą? Metu folijos gabalėlį atgal ir uždaręs dureles persibraukiu veidą ranka. Tai kaip dabar negalvoti apie tai? Tuoj pastatysiu save į labai nepatogią padėtį.

Paimu dvi stiklines, mineralinį ir einu į miegamąjį.

Dar nevėlu, galiu apsisukti ir važiuoti iš čia. Vietoj to, nusirengdamas susidedu tvarkingai rūbus ant šalia esančios kėdės ir atsigulu jos laukti likęs tik su trumpikėmis.

Mergina išeina iš vonios švariai nuplautu veidu. Sunkiai nuryju seiles vėl matydamas tą paslaptingą fėją. Kai ji žvilgteli į lovos pusę, kviečiamai kilsteliu antklodės kraštelį. Šypteli, perėjusi per butą išjungia šviesas ir regis išdelsusi, kiek gali, pagaliau ateina pas mane.

Ateina pas mane.

Atmetusi kasą, atgal sėdasi ant lovos kraštelio ir aš kiečiau suspaudžiu pirštus į kumščius, kad negriebčiau jos į glėbį. Stebiu, kaip gulasi greta aukštienlinka, tvarkingai užsitraukdama antklodę iki kaklo. Pasiverčiu ant šono, pasiremdamas galvą ranka. Žiūriu ją iš viršaus.

– Labas, – tariu, lyg matydamas pirmą kart.

– Labas, – atsiliepia tyliu balsu.

– Tu labai graži.

Mergina neatsako. Kurį laiką žiūri į lubas, o tada pasisuka į mane. Ir ta išraiška matau, kad nieko gero nežada.

Negi vis dėlto turėsiu naktį išvažiuoti?

– Killian, aš turiu tau kai ką pasakyti, – išpyškina, lyg pleistrą nuo žaizdos nulupdama.

Nemaloniai susiraukiu, o tuomet nejučia nusišypsau iš situacijos absurdiškumo.

– Klausau.

– Nesijuok, tai rimta, – pagrasina man.

– Gerai. Nesijuokiu, – dar labiau išsišiepiu. Ką man sesuo pasakys, kai ją pažadinsiu vidury nakties? O aš naivuolis jau be kelnių atsiguliau.

Matau, kaip ji per nosį įkvepia, per burną iškvepia ir giliai įkvėpusi dar kartą išpyškina:

– Aš ne Laura, aš Smiltė.

Tylim minutėlę abu. Gal ir nereikės vis dėlto pas seserį važiuoti. Matau, kaip nesulaukusi atsakymo pažvairuoja smalsiai į mane ir vėl įsistebeilija į lubas.

– Malonu susipažinti, – atsakau pagaliau pertraukdamas tylą, – aš Killian.

– Bet, Killian, aš tau melavau, – atsisuka iš nuostabos išpūsdama akis, kad nebus konflikto, – tu nepyksti?

– Aš jau seniai žinojau, kad tu Smiltjie, – prisipažįstu.

– Kaip? – stebisi, atsisukdama ant šono į mane ir taip pačiai pasiremdama galvą ranka. Mano akys iš karto įkrenta į jos atsivėrusią iškirptę, – Aš tau kažkada prasitariau ir tu nieko nepasakei? – spėlioja ji.

Ką man sako? Vėl žvelgiu merginai į akis. Atsikrenkščiu. Oi ta Smiltė. Kaip dabar pasakyti, kad mano stalčiuje guli du tokie patys ir kartu tokie skirtingi jos CV ir nuo pat pradžių žinojau tikrąjį vardą ir kas ji tokia? Tiksliau, dvi skirtingas versijas.

Bet šiandien, matydamas, kaip jos mažos kūtys atsispaudžia per švelnų naktinių audinį, aš nenoriu kalbėti apie tuos CV, šiandien aš noriu ją liesti ir laikyti savo glėbyje.

Nebyliai ieškodamas atsakymo šokinėju žvilgsniu nuo jos lūpų iki akių, kai ji, stebėdama mano žvilgsnį, praveria burną, pasvyru į priekį, ranka apglėbdamas jos galvą į plaštaką. Mergina pasvyra į mane ir mūsų lūpos beveik susiliečia.

– Ar galiu? – paklausiu pašnibždomis jai į burną. Smiltė užsikirsdama linkteli galva ir pasitinka mane apkabindama. Prisitraukiu ją prie savęs, nurydamas nuostabos aiktelėjimą ir iškvepiamo oro gurkšnį. Garsas apsvaigina mane ir aš užgulu ją savo kūnu, paspausdamas po savimi. Na pagaliau!

Abiem rankom klaidžioju jos kūnu pagaliau į delną suimdamas apvalią krūtį ir jausdamas, kaip į jį įsiremia spenelis. Smiltė apsiveja mano liemenį keliais ir aš lytimi įsiremiu į jos karštą moteriškumo šerdį. Sudejuojam abu rydami viens kitą burna ir užsimiršę visiškai.

Mano keliai plačiai, jos kulnai suvaryti man į nugarą. Abu kaip laukiniai klaidžiojam rankomis vienas kito kūnu tirdami, atrasdami, susipažindami. Liežuvio galiuku keliauju nuo ausies kriauklės kaklu, sugrįždamas prie smakro ir pagaliau nusileisdamas prie krūties. Smiltė aikteli ir išsiriečia po manimi pasiūlydama ir antrą. Mano delnuose ji rangosi ir atsiskleidžia. Abiem delnais perbėga nugara švelniai brūkšteldama nagais ir mano kūnas pašiurpsta.

– Patrauk į šalį savo kelnaites, – iškvepiu jai į burną viena ranka atsmaukdamas savo trumpikes. Aš daugiau nebegaliu.

Ūmai mergina mano rankose sustingsta. Kažkas ne taip.

– Velnias, mes negalime to daryti, – iškvepia užsikirsdama ir žiūrėdama man į akis padūmavusiomis akimis.

Truputį atlaisvinu glėbį iki galo nesuprasdamas, kas vyksta.

– Nematau tam priežasčių. Tu nuoga, man stovi.

– Aš ne nuoga, – paprieštarauja jį, atgal sugrąžindama plonytę petnešėlę ir užsitraukdama naktinių kraštą prisidengia vieną krūtį.

– Oi palauk, tuoj pataisysiu padėtį, – pamėginu ranka siekti naktinių apačios, kad galėčiau juos nutraukti.

Smiltė pliaukšteli delnu man per ranką. Nustebęs pažvelgiu jai į akis.

– Kas? Neskusta?

Ji nustebus net sumirksi.

– Tu manai, man tai rūpėtų? – pasipiktina mergina.

– Aš nežinau, – prikandu lūpą svarstydamas, – o skusta?

– Su tavimi neįmanoma, Killian.

– Taip. Žinau. Bet toks aš tau ir patinku.

– Turbūt, – atsidūsta ji juokais.

Priimdamas tai kaip ženklą tęsti, vėl ištiesiu ranką link jos naktinių.

– Killian, – abiem delnais sugauna mano plaštaką. Pažiūri piktai į akis, o tuomet uždeda ją sau ant krūties ir aš sugniaužiu ją į savo delną.

– Viešpatie, kaip tu man patinki, – vėl pasilenkiu jos pabučiuotiū. Ūmai ji apverčia mane aukštieninką užsliuogdama ant viršaus. Sugavęs už klubų įspraudžiu ją ten, kur ir norėčiau, kad ji pasiliktų ir ji paklusniai, kartą, antrą, trečią siūbteli klubais karšta savo lytimi perbraukdama mano kotą per skiriančius drabužius. Aš jau ne dejuoju, aš riaumoju ir kraustausi iš proto visiškai.

– Man dienos.

Aš dar kartą per rūbus bedu į jos lytį.

Ką?

Nesuprasdamas pakeliu galvą.

– Man dienos, – pakartoja mergina.

– Tu dabar juokauji? – klausiu netikėdamas, – Pasakyk, kad čia vienas iš tų tavo juokelių – “O grikiai” ar kažkas panašaus. Tada prisimenu maža dėžutę tamponų, pamirštą vonioje, ir žinau, kad ji rimtai kalba.

Ji kaip raitelė sėdi apsižergusi mane, savo karšta lytimi beveik įglaudusi į vidų ir sako, kad… Nieko nebus?

Viena ranka apimdamas jos sėdmenį, kita švelniai brūkšteliu per kelnaičių kraštelį, žemyn ir sustoju, klausiamai pažvelgęs į akis matau jos žvilgsnį, stebintį mane ir provokuojantį išdrįsti. O aš drąsus ir lėtai paslinkęs kraštelį žemyn perbraukiu jos lytimi pirštų pagalvėlėmis kabindamas slidų medų ir užčiuopdamas medvilninį siūlą.

– Velnias, – burbteliu tyliai po nosimi ir slysteliu piršto galiuku dar giliau.

– Ką… – kvėpteli mergina, stipriau spusteldama mane keliais, – ką tu darai?

– Manai lašas kraujo mane atbaidys?

***

Galiausiai per kažkokį stebuklą buvau iškrapštytas iš jos kelnaičių ir paguldytas aukštienlinkas, o ji kaip švelni katytė susisuko mano rankos linkyje permesdama sulenktą koją man per kelius.

– Gerai, – tariu susitaikydamas, – Tada sakyk, kodėl melavai vardą.

Mergina šypteli. Aš švelniai perbraukiu nykščiu jos petimi.

– Kai pirmą kartą išėjau viena į barą, – pradeda pasakoti ji nė nesudvejojusi, – labai keistai jaučiausi. Todėl visą vakarą sėdėdama viena prisiminiau iškrėstas kvailystes drauge su savo drauge. Ir prisiminiau, kaip ji paklausta vardo, prisistatė Laura, savo būsimam sužadėtiniui, ir taip prisistatydama tau aš jaučiausi mažiau viena, nors ir nebuvo taip juokinga, kaip būnant su ja.

– Tau patiko taip mane kvailinti visą šį laiką?

– Tiesą sakant, taip, – įžūliai prisipažįsta ji, – Iš pradžių buvo tik pokštas, po to susitikome dar kartą, ir dar ir aš vis neradau progos kaip pasisakyti, o tu beveik ir nesikreipei į mane vardu ir aš ir pamiršdavau tiesą sakant. Kaskart apsvaigindavai mane savo bučiniais, – taria, išdykėliškai pakeldama galvą į viršų ir perbraukdama mano lūpą pirštu.

Aš staiga krimsteliu, sugavęs jos piršto galiuką, ir abu nusijuokiam.

– Ar dar melavai man ką nors?

– Ka? – Nustemba ji, – Ne, nieko.

– Tuomet viskas gerai, – pasiduodu aš, – eikš dabar pas mane ir gražiai atsiprašyk, – delnu apglėbiu jai galvą ir neva bandau stumtelti žemyn po antklode. Smiltė piktai muistosi, o man taip smagu ją erzinti. Ne veltui ji man iš karto patiko. Ji tokia juokinga būna, kai supyksta. Jei taip aistringai pyksta, tai kaip ji mylisi tuomet?? Oh velnias. Ji įžnyba man į šoną ir aš prisitraukiu ją apkabindamas. – Miegam, mano melagėle. Susitaikysim kitą kart, – pažadu jai bučiuodamas į ausį ir įsitaisau nakčiai, laikydamas ją taip glėbyje.

***

Vartausi kaip malūnsparnis, negalėdamas užmigti. Ji taip pat tai atsitraukia, tai vėl prisiglaudžia prie manęs.

– Dar nesibaigė? – klausiu prarasdamas kantrybę.

– Kas? – mieguista nustemba ji.

– Tavo dienos.

Tyliai nusijuokia ir kambario prieblandoje pamatau, kaip timpteli jos lūpos kamputis.

– Nebūk juokingas.

– Man atrodo aš turėčiau patikrinti.

– Miegok.

– Kaaaip? – desperatiškai nutęsiu aš ir demonstatyviai parodau į savo styrantį dičkį.

– Aš tau siūliau ištiesti pagalbos ranką.

– Mūsų pirmą kartą turime patirti drauge, – užprotestuoju aš, nors kuo labiau į naktį, tuo labiau abejoju savo sprendimu.

– Killian, mes negalime drauge, – pradeda irzti ji, – juk viską puikiai ir taip supranti. Jei tokia didelė bėda, eik į dušą ir susitvarkyk.

Ūmai susimąstau.

– O tu norėtum žiūrėti? Kaip aš, – reikšmingai patyliu, – susitvarkau?

Neatsako. Susidomėjęs pasikeliu ant alkūnės, kad galėčiau atidžiau įsižiūrėti į jos veidą. Ji atkakliai ignoruoja mane. – Aš sutinku, – tariu suintriguotas idėjos, – bet tuomet aš norėčiau stebėti, kaip tu pati save lieti.

Mergina ūmai plačiai atsimerkia.

– Killian!

– M?

– Užsičiaupk tu pagaliau, – juokiasi nejaukiai, bet neatsisako. – Jau tuoj švisti pradės, man į darbą rytoj.

– Velnias, man taip pat.

Atsižvelgdama į skaitytojų pastabas, praėjusios dalies pabaigą praplėčiau ir papildžiau. Ačiū už jūsų palaikymą. Jūs esate nuostabūs 🙂

Mostelėjęs ranka prieš save, Killian parodo, kad turėčiau eiti į priekį ir prilaikoma jo delno išeinu į denį. Pasitaikė šilta rudeniška naktis, vėjas taršo plaukus iš kietai susukto kuodo, karts nuo karto vandens dulksna paglosto veidą. Ir aš pilnais plaučiais įkvepiu gaivaus ežero kvapo. Ant mano klubo stiprus Killian delnas laiko priglaudęs prie savęs. Denyje stovime dviese. Žmonių šurmulys viduje. Skrodžiam juodą naktį, baltais laivo ašmenimis.

Idilė.

Šiandien jau antrą kartą užplūsta jausmas, kad sapnuoju. Kai tą dieną sėdau į lėktuvą viską palikusi, netikėjau, kad taip pasisuks. Lyg bijodama, kad kas nors galėtų tai iš manęs atimti, dar giliau įglundu į Killian glėbį ir padedu galvą ant peties, žiūrėdama drauge su juo ta pačia kryptimi. Vyras pasukęs galvą iš viršaus įspaudžia bučinį man į pakaušį. Jo pirštai slysteli šonu auštyn stipriau apkabindami, lyg netyčia vos vos prisiliesdami prie krūties.

– Mesje [pone pranc.*], atsiprašau, kad trukdau, bet neužilgo pradėsime tiekti vakarienę, – prasivėrus durims mus pakviečia padavėjas.

Killian kažką burbteli po nosimi prancūziškai ir pasuka galvą į jį.

– Merci pour l’invitation, mes ateiname [ačiū už kvietimą pranc.*].

Vyras vėl pranyksta tarpduryje, o Killian lėtai atsitraukia paleisdamas mane iš glėbio ir aš iškart pasigendu jo kūno šilumos.

*Po keleto valandų.*

Besisukdama iškaitusi Killian glėbyje drauge su vakaro dainininke iš visų plaučių traukiu populiarią dainą. O Killian juokiasi purtydamas galvą ir prisiglaudęs kužda man į ausį.

– Nedainuok, susimildama, nedainuok…

O aš tik dar plačiau išsišiepiu ir traukiu toliau. Vyras grakščiai mane apsuka, atsitraukia per du žingsnius nepaleisdamas rankos ir jam pirštų galiukais truktelėjus į save, susisuku atgal įsivydama į jo glėbį. Jaučiuosi lyg mes taip šokame jau šimtąjį kartą. Lyg aš ir pažinojau jį visą savo gyvenimą iki šiol.

Smagų šokį pakeičia lyriška melodija ir kai Killian per liemenį mane apglėbia abiem rankomis, besišypsodama suneriu jam ant sprando pirštus. Įdėmiai žvelgia į mane skaidriomis akimis, lyg tiltus tiestume į vienas kito sielas. Širdis jaudulingai virpa. Šokame lėtai pagal ritmą siūbuodami klubais. Su kiekvienu žingsneliu susiliesdami batų galiukais.

Oi, kaip jis įskaudins tave, tyliai kužda nerami nuojauta, bet ar man kada nors tai rūpėjo?

– Penktadienį aš vėl būsiu Ženevoje, – taria jis, – ir pamaniau, – padaro pauzę lyg svarstydamas, – gal norėtum praleisti savaitgalį drauge?

Šypteliu, nuleisdama žvilgsnį į viršutinę jo marškinių sagutę. Savaitgalį praleisti drauge. Ech tas šelmis! Žinau, kas nutinka tokiais savaitgaliais. Aš jau buvau ten, – pamanau ironiškai, ir dariau tai. Bet vien pagalvojus apie tai, tvirčiau suspaudžiu šlaunis, apmautas prisegamom nailoninėm kojinėm.

– Tu dar nepažįsti visos šalies, – toliau dėsto vyras, – o aš pirmadienį turiu susitikimą Tičino mieste, itališka Šveicarijos dalis, galėtume keliauti drauge. Žinoma, jei tu norėtum palaikyti man kompaniją ir jei išleistų tave dienai iš naujojo darbo, o vakare jau būtum Ženevoje.

Trys naktys su Killian. Tik tiek užfiksuoja mano smegenys. Trys pašėlę naktys, su šituo eržilu, viešbučio pataluose. Ne miestas man galvoje, ne gamtos grožis. Patalai. Ir įkaitęs kietas jo kūnas spaudžiantis mane po savimi. Turbūt po tokio savaitgalio dar savaitę vaikščiočiau išsižergus, kaip jūreivis, bet laiminga. Nusišypsau. Pakeliu žvilgsnį į jo akis ir suprantu, kad dabar ne apie mano darbą jis ir pats mąsto, o atsitiktinai glustelėjusi klubais, pajuntu ir to patvirtinimą. Papilve perbėga skruzdėlės, širdis sudreba. Kietas kuolas besiremiantis prie kirkšnies, išduoda jo tikruosius ketinimus ir man pasidaro be galo malonu būti taip trokštamai ir baugu taip pat. Kas, žinoma, ne mažiau jaudina!

Jaučiu tarp mūsų chemiją, kokios nežinau ar išvis esu kada nors jautusi gyvenime ir esu tikra, po šio trumpo nuotykio jis apsuks man galvą ir mane pamirš, o man susijauks protas ir aš tiesiog iki ausų įsimylėsiu. Apsimesti atsainia kietašikne – mano stiprioji galia. Galiu laidyti drąsius juokelius, garsiai kalbėti ir plačiai šypsotis, bet viduje aš velniškai bijau likti įskaudinta. O visą savaitgalį praleisti su juo? Kai net savo vardo tikro dar nepasakiau? Įkvepiu, iškvepiu, reikia tai padaryti dabar. Įsiremiu kakta jam į kaklą delnus priglausdama prie jo kietos krūtinės ir Killian dar stipriau priglaudžia mane apkabindamas, lyg pajutęs, kad dabar man kaip tik to ir reikia. Vienu šiltu delnu slysteldamas link mentės, kitu, link priešingo sėdmens. Viskas taip sava atrodo ir natūralu. Lėtai įkvepiu į save tą jau pažįstama kvapą, apgaubta jo kūno šilumos. Jaučiuosi maža jo glėbyje. Jaučiuosi saugi.

Ūmai patalpą užlieja ryški lempų šviesa ir prityla muzika. Per garsiakalbį pasigirsta kapitono balsas.

– Švartuojamės, – paaiškina Killian, lėtai paleisdamas iš glėbio. Nuleidęs žvilgsnį į mano ranką kilsteli plaštaką prie lūpų jomis švelniai paliesdamas krumplius, žvilgteli iš padilbių į akis ir pasuka link rūbinės nusivesdamas.

***

Killian

Garlaivis mus išleido arčiau senamiesčio. Einame lėtai per pėsčiųjų perėją. Suėmęs abiem rankom už rankenų, veduosi elektrinį miesto dviratį greta.

Lengva su ja, bet kartu ir labai sunku. Ne visada suprantu, kada ji tik juokauja, kada rimtai kalba, nors su kiekviena minute praleista drauge įtariu, kad kiekviename jos pajuokavime visada yra dalis tiesos. O kaip ji šoka! Tai, kaip jos kūnas paklūsta manajam šokant yra tiesiog neįtikėtina. Galiu tik įsivaizduoti, kaip puikiai derėtume mes lovoje. Šalia jos aš visą laiką jaučiuosi lyg apsvaigęs.

Šiek tiek nemaloniai sugniaužia krūtinę prisiminus šmėstelėjusią abejonę merginos veide, kai pakviečiau praleisti savaitgalį drauge. Man nė mintis, nebuvo kilusi, kad ji galėtų nesutikti. Dabar pradedu abejoti tuo.

Vis dar nesuprantu, kodėl ji nutyli savo vardą ir kokių dar paslapčių turi. Bet jei Lora nori žaisti kažkokį keistą žaidimą, man netrukdo. Gal kaip tik atvirkščiai – masina ir vilioja jos paslaptys.

Mergina įtariai vis pasižiūri į mano dviratį ir lyg svarsto kažką.

– Tu visur su dviračiu važinėji?

– Na taip, – atsakau truputį nustebdamas, o kuo jai užkliuvo mano dviratis? Nes jau iš akių matau, kad jis jai įspūdžio nedaro visiškai.

– Turi automobilį?

Nejučia suraukiu antakius ir kiečiau sukandu dantis.

– Nepatinka man automobiliai.

– O motociklai? – paklausia viltingu tonu.

– Motociklai nepatinka mažiau, – pagalvoju apie visus sniegamobilius ir keturačius, kuriais žiemą tenka naudotis kalnuose.

Už dešimties minučių prieiname skersgatvį, kuriame slepiasi merginos laiptinės durys. Sustojame vienas priešais kitą atsisveikinimui, abu gerai nujausdami kas laukia.

Jos žvilgsnis nusileidžia nuo mano akių iki burnos. Automatiškai lyžteliu apatinę lūpą. Mergina giliai įkvepia stebėdama.

– Nesiartink! – neva užprotestuoju aš, – Jei tu ir vėl susuksi man galvą ir pasipustysi padus, aš bijau, kad pusė mano kūno gali gangrenuoti.

Nusijuokia.

– Viršutinė ar apatinė dalis? – klausia smalsiai primerkusi akis ir įdėmiai žiūrėdama į mane.

– Spėk.

Mergina prideda smilių prie smilkinio reikšmingai patapšnodama ir taria išminčiaus tonu:

– Svarbu, galva sveika.

Taip stoviniuojame gatvėje užsimiršę ir juokiamės iš kvailų niekų. Šįkart ji man papasakoja kažkokį baisų juokelį apie katiną ir grikius, ir aš tik stoviu išpūtęs akis ir nieko nesuprantu. Kas juokingo tame, kad vargšą gyvūną keletą dienų išvykę šeimininkai marino badu, kol tas po kelių dienų bado vėl puolė ėsti grikius. O ji juokiasi patenkinta savo sąmoju “ooo grikiai”. Nejučia vis dėl to pradedu ir pats šypsotis. Staiga kamuojamas blogos nuojautos žvilgteliu į laikrodį ir net sustingstu.

– Merde [šūdas pranc*], aš ir vėl pavėlavau! – Šūdas šūdas šūdas, keikiuosi mintyse. Man ryt anksti reikia būti viešbutyje. – Oh lala… – Iškvėpdamas išpučiu žandus.

– Kur pavėlavai? – Smalsiai klausia mergina.

Viena ranka laikydamas dviračio rėmą, kita persibraukiu sau veidą.

– Į paskutinį traukinį.

Jos dar neseniai besijuokusios akys surimtėja.

– Nė negalvok apie tai, – ūmai įspėja žengteldama atgal.

– Apie ką? – ne iškart suprantu.

– Tu nenakvosi pas mane!

Nusijuokiu.

– Ne, žinoma ne, – užtikrinu, – mano sesuo Ženevoje gyvena, – paaiškinu persibraukdamas per švarko kišenę. – Aš turiu jos buto raktus tokiems atvejams. – persibraukiu per kitą švarko pusę perimdamas dviratį į kitą ranką. Nieko neužčiuopęs kišu abi rankas į kelnių kišenes. Dvigubas šūdas! Mano raktai liko portfelyje pas seserį.

– Na žinoma, – skeptiškai burbteli mergina.

– Kas žinoma?

– Neturi raktų.

– Iš kur žinai?

Nieko daugiau nesakydama apsisuka ir patraukia į skersgatvį. Pats nustembu, kaip apmaudas suspaudžia krūtinę nuo tokio jos ūmaus šaltumo. Išgirstu, kaip ji pradeda rinkti durų kodą. Pasigirdus automatiniam kvietimui užeiti, trukteli rankeną, atidaro duris ir pikta atsisuka į mane.

– Tai ko lauki? Užeik. Kur man dėt tave vidury nakties?

Stoviu žiūrėdamas į jos neįskaitomą veidą, apšviestą krentančios šviesos iš vidaus. Suprantu, kad tas tonas apsimestinis ir jei ji nenorėtų, nekviestų manęs. Šypteliu.

– O draugą galiu pasiimti drauge su savimi?

Ji pažiūri įtariai į mano dviratį kilsteldama antakį.

– Kaip nori.

Daugiau nesvarstydamas žengiu pro merginą vidun, kol man paslaugiai prilaiko duris.

– Tu to nepasigailėsi, – pažadu mirkteldamas jai akį.

– Aš jau gailiuosi, – matau, kaip šypseną tramdo ji.

Su dviračiu ant peties sraigtiniais laiptais užpūškuoju siauru koridoriumi iki trečio aukšto, kol pagaliau ji stabteli atrakinti savo buto durų.

Užeinu vidun ir pastatau savo dviratį čia pat ankštame koridoriuje. Nežinau, ko tikėjausi. Dairausi po nedidelį studio tipo butą aukštomis lubomis ir storomis senoviškomis sienomis, su žema plačia palange, nukrauta margomis tarpusavyje derančiomis pagalvėlėmis, apvaliu valgomojo staliuku su keturiomis kėdėmis. Virtuvės zona. Smalsiai nužvelgiu atvirą knygų lentyną su tvarkingai išdėliotomis knygomis ir skulptūromis. Pro atviras lentynas kitoje pusėje pamatau dalį dvigubos lovos balta patalyne.

– Jauku pas tave, – tariu pasisukdamas į ją.

Mergina nusitraukia nuo kaklo šaliką, velkasi lietpaltį ir kabina jį ant modernaus kablio sienoje. Matau penkis tokius apvalius daiktus skirtingame aukštyje. Nebūčiau pagalvojęs, kad jie turi paskirtį. Maniau, dėl grožio. Visas butas nedidelis, bet jaukus, puikiai išnaudota visa erdvė.

– Ačiū. Užeik, – abu jaučiamės kažkaip nejaukiai. Nesu tikras, ar gera mintis likti pas ją.

Mergina nusiauna batus ir praeina pro mane vidun. Pasvarstęs, padarau lygiai tą patį ir nuseku paskui.

– Turiu tik vieną lovą, – staigiai stabteldama skėsteli rankomis.

Aš beveik atsitrenkiu į ją ir, kad taip nenutiktų, instinktyviai sugriebiu ją už klubų. Ir sustingstame taip vidury kambario. Matau, kad ji jaučiasi kažkodėl nepatogiai ir jaudinasi turbūt, kad aš esu čia.

– Atsipalaiduok, nieko nebus, ko pati nenori. – patikinu ją laikydamas savo rankose, – tikrai pamiršau raktus ir galiu važiuoti naktį pas ją, bet turėsiu pažadinti, kad mane įsileistų. Tad jei nori, kad išvažiuočiau – sakyk. Aš tik norėjau praleisti daugiau laiko su tavimi.

Mergina prikanda lūpą ir galiausiai pakelia galvą pažvelgdama į akis. Švelniai priglaudžia abu delnus man prie krūtinės ir galiausiai papurto galvą.

– Nevažiuok. Lik čia. Bet man anksti keltis rytoj, sunki diena.

– Man taip pat, – sutinku su ja.

Mergina dar pamindžikavusi pasisuka link miegamojo zonos.

– Kur tualetas? – paklausiu galvodamas, kad gal jai reikia truputį privataus laiko savo namuose.

– Jei norėtum į dušą, – pradeda mergina ir jau nelaukdama atsakymo atidaro sieninės spintos duris ir tiesia man rankšluostį. – Bet atskiro dantų šepetėlio neturiu, – nuogąstauja ji, o aš viduje pasidžiaugiu, kad tai geras ženklas, vadinasi neturi ji čia nakvoti pasiliekančių lankytojų.

Vonia, kaip ir įprasta mažame bute, sujungta drauge su tualetu. Nužvelgiu patalpą, pilną mažų moteriškų asmeninių daiktelių.

– Gali naudotis viskuo, – išgirstu ją šūktelint iš už uždarų durų.

Akys užkliūna už ant tualeto bakelio pamirštos dėžutės tamponų. Ant rankšluosčiams skirtų laikiklių pakabinti džiūsta du liemenukai ir keletas baltų nėriniuotų kelnaičių su juostele. Jaučiuosi įsiveržęs į labai privačią erdvę. Kai pagaliau vėl atidarau vonios kambario duris, sustoju it praradęs amą. Mergina ateina iš už knygų lentynos dėvėdama šilkinius naktinius iki kelių su plonomis petnešėlėmis ir ilga supinta kasa permesta per petį, siekiančia beveik iki šlaunų. Basa be garso žengia per kambarį link manęs. Atsitraukiu atlaisvindamas praėjimą į vonią.

– Ar čia, – išstenu žiūrėdamas į jos kasą ir pakėlęs ranką apsuku ratą sau virš galvos, – čia tas daiktas? – turiu galvoj jos kuodą.

Ir dabar man amen. Ta jos kasa man iškart primena botagą ir aš noriu sugriebti už jos, prisitraukt prie savęs ir daryti visus nepadorius dalykus burna, pirštais, dantimis. Noriu ją gniaužti savo delnuose suėmęs už pečių, kol nuslys plonos petnešėlės, apnuogindamos jos baltą kūną. Aš jau dabar matau mažus kietus spenelius, įsirėmusius į audinį, šaukiančius mane, ir garsiai nuryju seiles.

Killian

Restorane, pasitinka pats šeimininkas ir mus pasodinęs prie jaukaus staliuko su langu į gatvę pristato Plat du jour [dienos pietus*], risotto su triufeliais. Iškart ir užsisakom.

– O kas pas tave dar naujo? – klausia Alain, pildamas vandenį į mano taurę.

– Be viešbučio? – susimąstau, – Buvau savaitę su vaikinais Dubajuje.

– Nerūpi man tavo Dubajus, papasakok ką įdomesnio.

– Tai ir ketinau, – nusijuokiu žinodamas ko tiksliai klausia. Sekundėlei išnyra jos veidas akyse ir turbūt net nusišypsau, – grįždamas susipažinau su kai kuo.

– Argi?

Kol priėjęs padavėjas paserviruoja mūsų užsakymą, tyliu prisimindamas.

– Lora, – tariu padvejojęs.

– Rrrrr Lorrra? – pašaipiai blyksteli draugo akys. Nusijuokiu ir pats, vardas tikrai skamba kaip burleskos šokėjos slapyvardis, gerai, kad netikras. – Pasakok, – paragina mane.

Nejausdamas abiem rankom užsidengiu veidą ir perbraukiu delnais į šalis, lyg tokiu būdu galėčiau ištrinti jos viziją sau iš atminties.

– Vieną minutę ji tarsi santūri vienuolė, kitą pasileidus kekšė. Kai pasakys kažką…

Alain šypsosi, lyg suprasdamas apie ką aš kalbu. Labai nesiplėsdamas papasakoju apie merginą, kurią sutikau oro uoste ir po to bare. Žinoma, dalį apie vakaro pabaigą pasilikdamas tik sau.

– Mano asistentė irgi tokia pat, – pasigiria Alain.

– Tai kurgi ne, – burbteliu po nosimi, tuo labai abejodamas.

– Kada ir vėl ketini su ja pasimatyti?

– Šį vakarą, – tariu prieš įsidėdamas kąsnį į burną, kad nepradėčiau šypsotis, kaip idiotas ir pradedu kramtyti jausdamas, kaip skonis skleidžiasi ant liežuvio galiuko.

– Betgi šį vakarą tau viešbučių valdytojų susitikimas, aš net laikraštyje skaičiau apie tai.

Tik plačiau nusišypsau neatsakydamas. Alain iš nuostabos išsiplečia akys.

– Tu rimtai ketini ją pasiimti drauge?

Baigiame valgyti, susimokame ir atsistojame eiti, ūmai Alain taria:

– Žinai, turiu idėją!

Smalsiai pažvelgiu į jį ir vėl atsisėdu atgal prie stalo, nes jaučiu, kad vis tiek gi papasakos.

– Mano naujoji asistentė labai ambicinga ir sutiko dirbti pas mus tik jei bus galimybė kilti pareigose. – klausau suraukdamas antakius ir sukryžiuodamas ant krūtinės rankas, aš dar nežinau ar man patinka, kur šis pokalbis krypsta. Juk jau atsisakiau dirbti su Alain kompanija ir jis tai žino, – Jos įgyvendintų projektų sąrašas įspūdingas, – dėsto įsijautęs draugas, – tau pačiam reikėtų pamatyti jos CV, o pas mus darbinosi tik į pagalbinę poziciją, – nesusilaikęs čia šypteliu, matęs aš tų CV ir tikrai žinau, kad ne visuose juose tiesa rašoma.

Alain dėsto savo genialią idėją, kaip jis galėtų asistentei suteikti galimybę išbandyti jėgas kuriant mano viešbučio rebrendingo kampaniją, siūlydamas daug patrauklesnę kainą, nei buvo prieš tai paruoštame projekte.

– Tu pats sakei, kad nori kažko naujo, kažko negirdėto, – tęsia bičiulis, šiek tiek pašaipiai pakartodamas prieš tai sakytus mano žodžius, – kažko gaivaus.

Skeptiškai žiūriu į jį mėgindamas logiškai vertinti situaciją. Akivaizdu, ta jo asistentė ne juokais jam galvą susuko. Gerai, kad aš ne toks.

Bet pasiūlymas vertas svarstymų.

– Tai nieko dar nereiškia, – tariu, labai gerai apgalvodamas savo žodžius, – bet jei aš sutikčiau išklausyti jos pasiūlymą, kokią dizainerių komandą duotum? – klausiu, mintyse galvodamas, kurio fotografo norėčiau, o jei man duos patį Albertą, ta mergužėlė išvis tik simboliškai figūruotų projekte.

– Galėsi išsirinkti pats.

Ištiesiu per stalą ranką.

– Turim sandėrį, – tariu paspausdamas jo delną užtvirtinimui. – Bet aš negaliu laukti dar vieną mėnesį kito jūsų įmonės pasiūlymo.

– Paruoš iki savaitės pabaigos, – užtikrina Alain.

***

Smiltė

Rudenio saulei šviečiant į veidą, ant nosies pasikabinusi madingus, pusę veido dengiančius akinius, negaliu patikėti savimi. Pietų pertrauka su kolegėmis. Pakeliui nusipirkę visą maišą sušių sėdim tarp jachtų ant akmeninio molo ir pietaujame. Prieš akis fontanas ir visas miestas kaip ant delno. Žongliruodama mediniais pagaliukais įsimetu kąsnį į burną. Ir klausau kramtydama, kaip Alexi su kita kolege Pilar iš vadybos skyriaus pasakoja kvailas istorijas, visos gražiai prisimena Elzę ir apgailestauja, kad ji išėjo.

Aš užtikrinu, kad jai tai išėjo tik į gerą. Dabar ji rengia dailės parodą prestižinėj galerijoj Vilniuje ir planuoja vestuves.

Sėdžiu, uosdama gaivų ežero kvapą, negalėdama patikėti, kad esu čia. Paprasta kaimo mergaitė Šveicarijoje. Užaugau tikram kaime su visais privalomais sezoniniais darbais. Vasarą grėbdama šieną, rudenį kasdama bulves, žiemą pindama svogūnus į pynes, kol pavasarį vėl prasidėdavo viskas nuo bulvių sodinimo. Kaip ten gatvės vaikai vadindavo? Ištįsus kaip kartis. Ir štai aš čia, kemšu sušius Šveicarijoje, pietaudama ant akmeninio molo tarp jachtų. Žvilgteliu į laikrodį, kad nepavėluotume grįžti į darbą. Įdomu, kokių naujienų turės Alain. Nekantrauju, kada pradės ir mane vežtis į susitikimus. Nuobodu sėdėti vienoje vietoje. Elzė nuolat keliaudavo su Alain tėvu, tiesa, ji ir didžiąją dalį darbų nudirbdavo už jį.

Ūmai suskamba telefonas, pažiūrėjusi į ekraną sunkiai atsidūstu, skausmas suveržia krūtinę. Grūsdama atgal į rankinę, išjungiu skambutį. Vėl tos dienos, vėl man skambins ir šauks, vadindamas jos vardu. Ne, man to nereikia.

Ir vis tiek prisimenu namus. Broliai sutvarkė mano butą ir parengė nuomai. Automobilį pagal įgaliojimą pardavė. Bumbėjo iš pradžių, kai pasakiau, ką sumaniau, bet galų gale atlyžo. Žinoma, neatskleidžiau tiesos iki galo, būtų iškart sprandą nusukę. O dabar eina jau antras mėnuo kai aš čia. Laboutinų taip ir nenusipirkau kaip planuota, bet susimokėjau už trijų mėnesių vakarinius prancūzų kalbos kursus. Ką padarysi, batai palauks.

Papietavę grįžtame į darbą ir aš iškart atsidarau savo elektroninį paštą.

Nepraėjus nė penkioms minutėms Alain užtikrintai įžengia į kabinetą ir pasuka tiesiai prie mano darbo stalo. Ūmai it kažką blogo nujausdama krūtinėj susitraukia širdis.

– Smilte, – taria kažkaip iškilmingai, – šiandien po darbo einame švęsti.

Mano burna perdžiūsta.

– Ką švęsime? – įtariai pasiteirauju šiek tiek susigūždama kėdėje.

– Tavo naują projektą.

Garlaivis

Atsisveikinu su kolegomis palikdama juos šėlti bare ir susisiautusi į trench coat [lietpaltis*] nuskubu namo ruoštis pasimatymui. Nekantriai laukiu šio vakaro. Killian visą savaitę man rašė labai gražias žinutes ir flirtavo. Negailėjo komplimentų ir vertė jaustis ypatinga. Žinoma, tarp to saldaus flirto įpindamas ir vulgarių juokelių. Šypteliu, – su manimi jis atranda savo paties dar nepažintą pusę.

Įšokusi į autobusą parašau jam žinutę.

Smiltė: Tai kur vediesi šįvakar mane?

Pažiūriu į laikrodį, jau stipriai po šešių.

Killian: Staigmena.

Nepatinka man staigmenos – nepatenkinta suraukiu nosį. Nei geros, nei blogos. Aš noriu būti viskam pasiruošusi. Būčiau žinojus, būčiau likusi su kolegomis gerti.

Killian: Atvažiuok čia: <prisegta žemėlapio nuoroda>.

Žiūriu mirksėdama blakstienom į ekraną, nurodyta vieta visai kitoje ežero pusėje. Tai gerai, kad bent Ženevoje, pamanau. Ir ta prasme? Autobusu? Jis kviečia mane pasimatyti ir nė neatvažiuos pasiimti? Nebūtų eilinis viešbučio darbuotojas, – netikėdama tuo, kas vyksta, skeptiškai papurtau galvą. Nuotaika ūmai sugenda. Jei man visur taip autobusu reikės į pasimatymus baladotis, tai ilgai netempsim.

Dėl visa ko skambinu Elzei. Ta besijuokdama patikina, kad važiuoti į pasimatymą autobusu yra normalu ir dar pavadina mane dėmesio išlepinta lietuvaite. Visko gali būti, kad tokia ir esu.

Smiltė: Bent pasakyk, kaip man rengtis?

Killian: Kaip į restoraną.

Nors tiek gerai.

Killian: Tik būk gerutė,  nevėluok.

Po pusantros valandos.

Killian: Labas, nepyk, vėluoju. Tu jau ten? Niekur nedink.

Skaitau ir netikiu, bet gi jis visiškai akis apšalęs. Iš pradžių man reikia skubiai susiruošti ir belstis iki čia autobusu, prigrasina nevėluot. Dabar, kai atvažiavau, vėluoja jis pats.

Dairausi po parką šalia ežero pakrantės, keista vieta susitikimui. Tolumoje subaubia galingas garlaivio signalas, baltas garas iš didelio kamino veržiasi lauk į tamsėjantį vakaro dangų. Iš tolo ne pamatau, bet išgirstu jame žmonių balsus ir muziką. Kažkam gi sekasi gyvenime, – pamanau ir išsitraukiu piktai telefoną.

Smiltė: Jau geriau man būtų verta čia tavęs laukti!

Killian: Aš taip pat to tikiuosi <mirksiuko emocija>.

Šypteliu. Šiknius. Jis dar ir tyčiojasi. Labiau susisiaučiu į madingą lietpaltį, pasitaisau kašmyro šaliką ir toliau kaukšiu po nedidelę aikštę pirmyn atgal. Apeinu ratą aplink vaikišką cirko karuselę su arkliukais ir prisimenu, kaip vaikystėje tokias tik filmuose mačiau. Nesvarbu, kad esu suaugusi moteris – ūmai kyla noras pasisukti toje karuselėje.

Praeina dar penkios minutės. Pasižadu pati sau, kad palauksiu dar penkias ir varau aš iš čia.

Matau, kaip lėtai prie doko artėja tas legendinis senoviškas ežero garlaivis. Ir pradeda švartuotis. Į eilę išsirikiuoja čia vaikštinėję žmonės. Kažkodėl smalsiai prieinu arčiau stebėdama, kas bus. Dviaukštis laivas pilnas žmonių. Akivaizdu, kažką švenčia.

Stebiu, kaip laivui prisišvartavus, įgula numeta medinį trapą, kuris dunkstelėjęs trenkiasi į akmeninės prieplaukos grindinį ir paslaugiai prilaikomi už rankos pradeda į laivą lipti žmonės.

Staiga išgirstu švilptelint ir ta kryptimi pakėlusi akis atpažįstu man iš laivo mojuojantį Killian.

– Šok čia!

Širdis nukrenta į kulnis. Tas niekšas! Ir nė neįspėjo ką rezga.

Stoju į eilės galą, netikėdama tuo, kas vyksta. Į restoraną mat.

Kilian stovi ir šypsosi ta plačia savo šypsena.

Pamatau prieš save ištiestą laivo darbuotojo ranką, vaikinas atrodo įdegęs ir valiūkiškas. Jam besišypsant blizga dantys ir žėri akys. Vajetus, kokie vyrai čia, – pamanau, dar įvertindama kitus du kolegas, stovinčius jam už nugaros ir pasiryžusi pagaliau ištiesiu delną, leisdama mane pervesti trapu į laivą. Vyras dėvi įgulos uniforma: tamsiai mėlynas kelnes ir baltus marškinėlius su laivo simbolika.

Vos tik jo kolega atsega praėjimą skiriančią raudoną aksominę juostą, Killian čiumpa mane į glėbį ir apkabina.

– Tu atėjai! – Džiaugiasi laikydamas glėbyje.

– Atėjau, – tariu, užuostama pažįstamą prieskonių ir odos kvapą ir jausdama, kaip aptirpsta paausiai ir pašiurpsta blauzdos.

– Ir laukei, – priduria, regis, netikėdamas.

– Taip, žinau, aš pati apakus.

Nusijuokia. Ir aš šypteliu. Koks jis šaunus.

Kas čia dabar su manim, aš gi pykstu ant jo, ūmai prisimenu ir pliaukšteliu delnu jam per raumeningą krūtinę.

– Bet tu vėlavai, – pasipiktinu suraukdama antakius. Na ir kas, kad su garlaiviu, bet privertė laukti juk.

Killian nusijuokia.

– Žinau, nepyk. Kapitonas taip pat atsiprašo, – šypsosi jis, pasisukdamas su manimi į vyrą, stovintį mums už nugaros. Pagal antpečius spėju, čia ir yra mūsų kapitonas, nepatogiai šypteliu.

– Sveiki, aš jums atleidžiu, – ir pasisuku į Killian. – O su tavim, vyruti, mes dar pašnekėsim atskirai, – neva pagrasinu Killian, agresyviai atkišusi pirštą.

Kapitonas šypsosi, stebėdamas mus, ir ištiesia delną. Aš jam įduodu savąjį ir stebiu, kaip nulenkęs galvą galantiškai pabučiuoja man plaštaką.

– Quel plaisir mademoiselle, quel plaisir. Je suis David. [koks malonumas panele, koks malonumas, aš esu Davidas*]

– Enchanté, David, je suis Smil… Lora [Malonu Davidai, aš esu Smil… Lora*], – prisistatau ir turbūt nuraustu, veriama to sidabrinio lapino įdėmaus žvilgsnio. Kur aš? Kas tie žmonės? Ar aš pakliuvau į vyrų rojų? Kapitonas aukštas, plačių pečių, akivaizdu jaunas pražilęs, jam turbūt vos virš keturiasdešimt. Apsidairau, kas su uniformom, kas su kostiumais, simpatiški, dailūs visi. Ir vis tiek suprantu, kad pats patraukliausias laiko savininkiškai uždėjęs ranką man ant klubo.

– Ei, David, užteks čia tavo triukų, jei nepatrauksi rankų, eisiu skųstis tavo žmonai, – neva pasipiktina Killian.

Vyras geranoriškai nusijuokia, dar kažką pasako prancūziškai Killian. Iš to kaip jis stipriau ranka spustelėjo klubą, spėju apie mane, ir tas jo gestas pilvo apačioje pažadina visus tyliai snaudusius drugelius.

– Va, žiūrėk, garo variklis, – rodo man Killian, kai įeinam vidun. Mandagiai padarau, kas liepiama. Kol stebiu velenus ir stūmoklius, dar papasakoja kelintų metų laivas ir visą jo istoriją, Ženevos ežere plaukioja nuo kažkelintų, neišgirstu. Garo variklis pakeistas dyzeliniu.

Jam viskas ypatinga, fontanas ypatingas, garlaivis ypatingas. Susimąstau, įdomu ar būsiu ypatinga ir aš? Pakeliu žvilgsnį į tokias geras jo akis. Kažkodėl pamanau, kad jis būtų vienas iš tų retų vyrų, kurie vertina tai ką turi. Įdomu, ir mane pristatytų taip pat, kaip besididžiuodamas pasakoja apie miesto objektus? Šypteliu įsivaizduodama: – Sveiki, čia Smiltė. Sveria šešiasdešimt du kilogramus, ūgis metras septyniasdešimt aštuoni. Iš Lietuvos, Europos sąjungos šalis. Išsišiepiu dar plačiau. Taip. Tikėtina.

– Ką gersi?

– Aš negaliu gerti, manęs kojos tuomet neklauso, – neva pasikuklinu. Killian išdykėliškai šypsosi.

– O kas vyksta? Pinasi?

– Ne, – patikslinu jau besijuokdama, – skečiasi.

Tas užvertęs galvą į viršų nusikvatoja ir neva pasisuka į baro pusę.

– Tekilos! – šūkteli pakeldamas ranką. O tada sumerkia veidą man į plaukus ir liežuviu perbraukia nuo kaklo iki ausies ten įspausdamas lūpas bučiniui, kuris išduoda jo tikruosius jausmus. Odą brėžia per dieną atžėlę veido šeriai ir pajuntu, kaip net ir be tekilos pradeda linkti mano keliai, o krūtinėje išsiskleidžia šiluma, prisiminus mūsų paskutinį atsisveikinimą.

Praeinant padavėjui, Killian pačiumpa dvi taures šampano, vieną ištiesia man. Gavusi taurę makteliu ją trim gurkšniais ir stebiu, kaip Killian sumirksėjęs akimis atiduoda man ir savo taurę. Su tokiu vyru, man reikia vidinio pastiprinimo.

Pasitaikė šilta rudeniška naktis, vėjas taršo plaukus iš kietai susukto kuodo, kartas nuo karto vandens dulksna paglosto veidą. Ant mano klubo stiprus Killian delnas laiko priglaudęs prie savęs.

Idilė.

*Po keturių valandų.*

Vakarienė laive buvo su šokiais ir gyva muzika. Nepamenu, kada taip gerai leidau laiką.

– Penktadienį aš vėl būsiu Ženevoje ir pamaniau, – taria Killian, išsprūdusią sruogą užkišdamas už ausies ir ypatingai švelniai žvelgdamas man į akis, – gal norėtum praleisti savaitgalį drauge su manimi?

Kas tu?

Killian

Glaudžiu prie veido suklastotą CV kaip iškvėpintą meilužės laišką. Kas tu, mano nenaudėle? Visą savaitę negaliu pamiršti merginos ir jos šypsenos, lūpų, akių. Jos landaus liežuvio savo burnoje ir to pojūčio, kai apsvaigusi sudejavo man į gomurį. Ma belle [mano gražuolė*]. Vien prisimenant vogčiomis pasitaisau, timpteldamas kelnių kišenę į viršų.

Tik vedamas smalsumo išsitraukiau oro uoste surastus CV ir paskambinau į nurodytas įmones, apsimesdamas potencialiu jos darbdaviu. Finansų įmonėje labai normaliai sureagavo į mano skambutį, o mergina, atsiliepusi “reklamos agentūroje”, man klausimų uždavė daugiau, nei aš jai. Akivaizdu, skambučio nesitikėjo. Šypteliu. Įdomu, kokį ten darbą gavo ta mano apgavikė? Sakė, aptarnavimo srityje, tai gal vis dėl to ir nepasiteisino jos suklastoti CV?

Telefone pasižiūriu į neteisingą numerį ir į tą, kuris nurodytas jos CV. Tikrai trūksta tik vieno skaičiaus. Šito nors ir nemelavo, tiesos nepasakė vis tiek.

– Killian, pasirašyk prašau, – ūmai į kabinetą įeina mama, ir pakiša po nosimi kažkokius dokumentus, smalsiai nužvelgdama CV mano rankoje, – ar mes kažką samdome?

– Ne, nieko nesamdome, – sugrūdu lapus giliai į stalčių.

– Laikas pradėti žvalgytis sezoninių darbuotojų. O kaip su mūsų marketingo kampanija? – Teiraujasi ji klestelėdama į kėdę, kol aš peržvelgiu dokumentus prieš padėdamas parašus. – Darbai beveik baigti, jei mums pasiseks, iki Kalėdų jau ir SPA kompleksas turėtų būti suremontuotas. Reikia užsakinėti fotosesijas, parengti naują svetainę, restorano meniu. Ir taip stipriai vėluojame.

– Taip mam, viskas procese. Jau gavau keletą pasiūlymų.

– Viską reik gerai išstudijuoti, – nepraleidžia progos pakomentuoti ji, – Mūsų senojoje agentūroje vyko dideli pasikeitimai, girdėjau, sūnus perėmė visą verslą. Kaip manai, tai į gerą ar atvirkščiai? Nemanai, kad reikėtų juos keisti? – smalsiai pažvelgia pro skaitymui skirtų akinių viršų į mane.

Pasimuistau kėdėje lyg pajutęs priekaištą pats sau. Renovuoti šeimos viešbutį buvo mano mintis ir kol kas visiškai neaišku, ar jis pasiteisins. Jau išeikvojau visas šeimos pajamas ir dar daugiau, o didesnio susidomėjimo nesulaukėme.

– Nauji vėjai manau tik į gera senam šeimos verslui, – atsakau dviprasmiškai turėdamas omenyje ir mūsų viešbutį, kurį po tėvo mirties pagaliau atrestauravome, jį praplėsdami ir atnaujindami.

Motina smalsiai kurį laiką dar žvelgia į mane, o tuomet atsistodama pasiima atsineštus dokumentus.

– Ateisi šiandien vakarienės?

– Ne, negaliu, – atsisakau, kaip visada, – turiu planų.

– Kaip nori, mes su Vatsonu valgysime dviese.

Jai pranykus tarpduryje, vėl išsitraukiu aplamdytą CV ir surenku ten nurodytą numerį.

<Labas, Lora, čia tu?>

Nusprendžiu žaisti jos pasirinktą žaidimą ir pažiūrėti, kas bus toliau. Kai mane už nosies vedžioja jos rankos, aš nieko prieš.

Nieko prieš būčiau ne tik už nosies jos vedžiojamas.

Ledinukai

Smiltė

– Smilte, paruošk, prašau projekto laikrodininkams pristatymą, – prabėgdamas pro mano stalą paprašo Alain. – Atsiųsiu detalų pasiūlymą ir sąmatą. Įmonės templeitas vidiniam diske, – nestodamas įlekia į savo kabinetą ir išgirstu, kaip atsitraukia kėdę, – Dar paprašyk, kad dizaineriai permestų preliminarius vizualus.

Darbo knygoje staigiai susirašau, ką man sako ir bandau šypsotis, lyg žinočiau nuo ko pradėti.

– O iki kada reikia padaryti? – paklausiu iš savo vietos ir pasičiupusi telefoną sumaigau žinutę Elzei.

– Iki kitos savaitės, – man šūkteli atgal.

Pasigirsta varstomų stalčių garas, popierių šnarėjimas ir netrukus su dideliu aplanku rankoje Alain vėl pasirodo tarpduryje.

– Dabar važiuoju į susitikimą, kitą kartą tu turėtum vykti drauge su manimi, juk sakei tau sekasi derybose, – šypteli, – Dabar, susirink visą informaciją, ką pasakiau, jei ko trūksta, klausk Alex. O pietų metu turėsiu dar vieną susitikimą čia ofise. Beje, rytoj ryte susirinkimas, pranešk vadybininkams. Po šiandienos, jei man pasiseks, turėsime didelį klientą.

– Ar man perkelti savo pertrauką dėl šiandienos pietų susitikimo?

– Susitvarkysiu pats, nekeisk savo planų, – draugiškai nusišypso viršininkas ir išskuba pro duris.

Pirmosios savaitės darbe pralėkė nepastebimai. Daug streso ir įtampos. Milijonai nesusipratimų. Su darbo kalba sunku, jie čia kaitalioja iš prancūzų į anglų, priklausomai, kas su kuo kalbasi. Ne visada pavyksta iškart susigaudyti apie ką bendraujama, bet puikiai išmokau skaityti kūno kalbą. Elzė, kaip ir žadėjo, visur man padeda nuotoliniu būdu, bet vis tiek sunku. Čia atrodo viskas kitaip: aš įpratusi prie Microsoft kompiuterinės programos, o pas juos visur obuoliai, kartais nežinau net elementarių pirštų kombinacijų, viską turiu googlinti ir ieškoti.

Mano darbo vieta įrengta pereinamam kabinete tarp koridoriaus ir Alain kabineto. Privalumas tas, kad aš taip pat turiu milžinišką langą žvelgiantį į miesto fontano viršūnę ir pas mane retai kas ateina, nes nenori maišytis viršininkui po kojomis. O man Alain patinka, linksmas vaikinas, draugiškas. Jei ir mato mano nesusipratimus, nekritikuoja. Daug padeda ir palaiko, nors kiti kolegos, matau, laikosi pagarbaus atstumo.

Dažnai su administratore Alex ir kolegomis iš vadybos skyriaus einame po darbo drinkui. Patinka man ši kolektyvo tradicija. Kai keletą kartų prisijungė ir Alain, daug kas nustebo. Pasirodo, anksčiau prie jų nesijungdavo.

Tada prisimenu savo pirmą išėjimą drinkui ir krūtinėje užsidegęs ugnies kamuolys persirita visu kūnu išsisklaidydamas pirštų galiukuose. Aš nuolat galvoju apie Killian, apie tą vakarą, apie bučinį. Apie jo rankas gniaužiančias mane į save. Tik kodėl pasivadinau Laura? Neįsivaizduoju. Su draugėmis visada prisistatom išgalvotais vardais, kad linksmiau būtų. Tačiau vienai be draugių prisistatinėti išgalvotu vardu ne taip ir smagu buvo. Pirmą kart gavusi jo žinutę nė ne iškart supratau, kad čia man, o dabar jau kiek laiko susirašinėjame ir aš vis dar Lora. Nieko, kai susitiksime gyvai – pasisakysiu.

Išsitraukiu telefoną ir nusišypsau pamačiusi dar vieną žinutę. Vėl krūtinėj krūpteli, kažkas saldaus. Šiandien jis Ženevoje ir kviečia vakarienei. Oh là là laukia dar daugiau nuotykių, – pamanau ir pati sau nusišypsau. Dar nežinau, kur mane vedasi, bet jau mintyse įsivaizduoju, kurią suknelę rengsiuosi jo erzinimui. Bus matyt, kiek pavyks išprovokuoti vaikiną šį kartą? Man labai patinka provokuoti tą santūrų šveicarą. Toks rimtas, toks nesugadintas dar. Atsikvepiu besišypsodama.

Kaip Alain manęs ir prašė nuėjusi į vadybos kabinetą įspėju visus dėl neplanuoto rytdienos susitikimo, o tuomet susikaupiu ir patraukiu pas dizainerius – tie mažiau draugiški. Man sustojus tarpduryje nieks nė galvos nepakelia, girdisi mygtukų ir pelyčių spragsėjimas, per dvigubus milžinus monitorius matosi tik kolegų viršugalviai.

– Sveiki, kas dirba su laikrodininkais? – paklausiu, nejaukiai pamindžikavusi vietoje. Niekas nė galvos nepakelia. Oh, čia tai draugiškas kolektyvas. Tada suprantu, kad jie beveik visi su ausinėmis. Atsikrenkščiu ir pabandau dar kartą garsiau. Be žodžių pakyla, beveik visos rankos. Spėju, kad ne viena laikrodžių kompanija yra mūsų klientai. Garsiai perskaitau, pavadinimą kokį turiu užsirašiusi ir visos rankos vėl nusileidžia.

Na palaukit jūs man, pamanau piktai apsisukdama ant kulno. Nudūmusi atgal prie savo darbo stalo atsidarau stalčių, pasičiumpu pilną saują ledinukų ir grįžtu atgal į dizainerių kabinetą. Sako šveicarai konservatyvūs, šitas turėtų suveikt.

– Kas čiulpiat? – be ceremonijų šūkteliu stovėdama tarpduryje.

Staiga į mane pakyla visų nustebę veidai. Kas išsiima ausinę, o kas ir abi.

– Tu? – paklausiu žiūrėdama į arčiausiai sėdintį ir nelaukdama atsakymo metu į jį saldainį, kurį vaikinas turbūt impulsyviai iškart ir pagauna. Pasisuku į kitą, – Tu? – Taip apmėtau visus ledinukais ir, kai pasigirsta popierėlių šiugždenimas, lengviau atsikvepiu. Čiulpia visi. 

– Esu naujoji Alain asistentė, Smiltė, – prisistatau dėl visa ko, nors jau ne pirmą kartą ateinu. – Aš dirbu čia su jumis, – šypteliu nužvelgdama savo auditoriją. – Kitą savaitę atvažiuoja Piaget, turim paruošti pasiūlymą. Kas darote vizualus?

– Albertai, man atrodo čia tavo projektas? – paklausia smulki garbanota mergina pasisukdama į piktai visus stebintį azijietiško gymio vaikiną.

Mūsų kūrybos vadovas, sėdi ant krūtinės sukryžiavęs rankas. Jo saldainis ant stalo guli neišlukštentas.

– Kas? Nepatinka skonis?

Darbo reikalai

Killian

– Ačiū už pasiūlymą, – tariu išklausęs naują marketingo planą, – bet turiu pagalvoti. Mes neseniai pasidarėme viešbučio restauravimą, tokių pinigų šiuo metu neturiu. O ir pasiūlymas, nepyk, bet viskas jau kažkada daryta. Norėtųsi, kažko naujo, kažko, – nutylu ieškodamas žodio, – kažko gaivaus.

– O tu gerai pamąstyk, Killian, – taria man senas draugas. – Kas iš tavo rekonstrukcijų, jei nebus klientų. O kaip kitaip juos pritrauksi, jei ne su gera marketingo kampanija.

– Geras planas, gali kainuoti ir mažiau, – šypsausi jam.

– Jūs prasiplėtėt, tau reik užpildyti tuščius kambarius ir parduoti SPA paslaugas, kurių neturėjote anksčiau. O aš tau galiu garantuoti sėkmę. Mes žinom ką darom, – gražiai įsegtą pasiūlymą man pastumia per stalą ir aš įsidedu jį į kompiuterio dėklą.

– Ką veiksi dabar, jau, kad esi Ženevoje? – paklausia Alain, daugiau manęs nebespausdamas.

– Pirmiausia, tai norėčiau pavalgyti, – ir patraukęs rankovę į viršų žvilgteliu, kiek dabar valandų. Šiandien visai nusilaksčiau.

– Tuomet eime. Čia viršuje turime labai neblogą šeimos restoranėlį. Kaip tik pietų metas. Pasirinkimas kuklus, bet geras. Tau patiks. – Beje, ar praeidamas matei mano naująją asistentę?

– Elzės vietoje?

– Taip.

– Gal nepastebėjau, – atsainiai trukteliu petimi.

– Oi, ne vyruti, būtum tikrai pastebėjęs.

– Tu senas palaidūne, negi ketini savo darbuotoją…? – Sakinį užbaigiu reikšmingai pakeldamas antakį.

Alain, šelmiškai žvilgtelėjęs į mane, komentarą nutyli ir, susimąsčiusias akis nusukęs į langą, taria braukdamas pirštais sau per smakrą:

– Tau reik ją pamatyti pačiam, kad suprastum apie ką aš.

– Tai tau išvis be šansų, tada, – nusijuokiu nesusilaikęs.

Alain taip pat šypteli.

– Šiknius.

Pirmą kartą matau jį taip susidomėjusį moterimi.

– Ji tavo darbuotoja, Alain, – bandau protinti seną bičiulį.

Į šitą, taip pat neatsako ir man pasidaro be galo smalsu, kas toji laimingoji?

Mums išėjus iš kabineto ir vėl asistentės darbo vietoje nėra.

– Matau, mergina pluša iš peties? – paerzinu draugą.

– Pietų metas, – pasiteisina Alain, lyg priekaištą būčiau metęs jam asmeniškai, – Mergina protinga, įmonėje jos potencialą galėčiau išnaudoti geriau, nei vaikydamas su kavos puodeliais svečiams.

– Sakai potencialą galėtum išnaudoti geriau? – paklausiu nesusilaikęs ir liežuviu bedu keletą kartų sau į skruostą jį išstumdamas į išorę, vulgariai pavaizduodamas, kaip tiksliai jis galėtų išnaudoti tą potencialą.