3 dalis

Goirų sugrįžimas

Dargas

Senajame šeimos dvare nesilankiau daug metų, tiksliau paskutinį kartą buvau čia atvykęs per pirmą pasaulinį karą, kai miestelis buvo niokojamas įniršusių karių, o aš džiugiai stebėjau visko eigą. Galbūt pasirodysiu keistas, bet man patinka tas chaosas, kuris kursto nerimą, pagiežą. Kartais užtenka vienu pirštu sukurstyti didžiausią karą ar žvilgsniu išgąsdinti tiek, kad žmogus nustotų kalbėti iki pat gyvenimo galo, tačiau pastarojo amžiaus žmonės tapo išpuikę, visko pertekę kiaulės. Jie tapo gobšesni net už mane. Kartais stebiuosi jų tuštybe. Atrodo, nugyvenau ne vieną amžių, pakeičiau ne vieną tapatybę, tačiau dar niekada nemačiau tokios tuštybės mugės, kokia vyksta pastarajame amžiuje. Praktiškai man nebereikia sėti chaoso, jis visur išplinta savaime, o man belieka stebėti, kad žmonės įsinarpliotų į ko didesnes problemas. Neilgai trukus viskas pasikeis ir žemėje įsiviešpataus mūsų, požemių padarų, kultas. Pagaliau įgyvendinsiu tėvo užduotį ir gausiu ramybę. Patenkintas sėdėjau senoviniame krėsle ir traukiau cigarą, įsišiepęs nuo ausies iki ausies. Šis miestelis buvo puiki terpė vešėti blogiui, niekas net neįtarė, kad kelių mėnesių bėgyje viskas pasikeis. Su džiaugsmu spoksojau į gaisro pašvaistę tolumoje ir pergalingai juokiausi girdėdamas žmonių klyksmus ir aimanas. Juokiausi balsu, vienu piršto judesiu sukeldamas vėjo gūsius, kurie nešioja degančias žiežirbas aplinkui, o žmonės paklaikusiomis akimis stebi, kaip kyla naujas gaisro židinys kitame pastate. Tai buvau aš, tas niekšas, negrynaveislis, maišytas velnio ir mirtingos burtininkės sūnus, kuris, kad įtiktų tėvui pamynė savo žmogišką pusę ir tapo tikru šėtonu. Bent jau tokia buvo mano fasadinė pusė, o kas slypėjo viduje – vienas velnias težino. Turėjau įtikti tėvui, kad pagaliau gaučiau laisvę ir ramybę. Man patiko gyvenimas žemėje, nenorėjau grįžti į požemius. Turėjau pasiekti savo tikslą bet kokia kaina. Tačiau visuomet yra mažas bet ir iki pilnos laimės trūksta mažo mažyčio sraigtelio – gyvybės akmens. Kai daug šimtmečių atgal, sudeginau paskutines sergėtojas, sūnų paverčiau ąžuolu girioje, gyvybės akmuo kaip skradžiai į žemę prasmego. Ištikrinau kiekvieną prakeiktą girios kampelį, kiekvieną Grožių miestelio centimetrą, tačiau jo niekur neradau. Akmens paieškas tęsiau ir visoje Lietuvoje, tačiau – nieko. Nejau susimoviau, nejau viskas veltui? Gal Vilda turėjo daugiau vaikų? Gal yra dar gyvybės sergėtojų? Ne, negali būti. Jausčiau, jei kur nors aplinkui bastytųsi tokia tyra būtybė, kaip gyvybės sergėtoja, tačiau jokio jausmo, nieko. Man nepatiko Vildos žodžiai ištarti prieš mirtį, kuriuos girdėjau tik aš „Tavo viešpatavimui ateis galas ir šviesa išstums tamsą pačiu nepriimtiniausiu būdu. Tu kentėsi labiau nei aš degdama, atmink tai“. Ji buvo protinga moteris, tikrai protinga, jos klastos neišaiškinu jau daugiau nei 800 – tus metų, o mano laikas tiksi. Tikrai nenoriu su visam grįžti į šešėlius, kai galiu gyventi turėdamas viską ir galėdamas valdyti, tas visas kvailas gyvas būtybes.

Žinoma, yra nepatenkintų mano viešpatavimu ir valdžia, jie pyksta ir nesutinka su mano įvestomis taisyklėmis. Tai niekingi demonai ir juodieji magai, kurie kartais sukyla prieš mano valią, tačiau su jais susidoroju be pasigailėjimo, ir viskas galiausiai baigiasi tuo, kad prakeiktieji keliauja tiesiai į pragarą. Niekada nesitaiksčiau su jokiais išsišokėliais, nors manęs maldaudavo, kad pasigailėčiau, tačiau buvau puikus kankinimų meistras, sukurdavau jiems pačią tikriausią kankynę, kokią sunku įsivaizduoti. Negalvokit, kad laupydavau nagus, ar iki numirimo kutendavau juos plunksna. Tikrai ne. Kiekvienas žmogus ar bet koks gyvas sutvėrimas, savo galvoje turi asmeninio pragaro viziją, o man paprasčiausiai reikėdavo pažvelgti giliau ir pasinaudoti jų pačių iliuzija. Manau, net sunku įsivaizduoti, kiek žmonių bijo tamsos, bijo kirmėlių, bijo nuskęsti ar uždusti. Dabartiniais laikais žmonės daugiausia bijo mirties, ar, kad neteks viso turto. Tai jų didžiausios baimės. Aš tai klastingai naudodavau savo tikslams: sukūriau galingą  imperiją, stabilų verslą, išnaudojau patiklius gobšius žmones savo reikmėms. Bet kartais to negana. Po šitiek šimtmečių imu suprasti, kad noriu kažko tokio, kas sujaudins, kas vėl įžiebs norą gyventi ir mėgautis gyvenimo malonumais, tačiau dar nesuradau to laimės krislo. Gal radus gyvybės akmenį ir jį sunaikinus, pagaliau rasiu ramybę ir laimę? Gal pagaliau būsiu pripažintas savo padermės atstovų, kaip pilnavertis tos sistemos narys ir nebereikės nagais, bei ragais kovoti dėl vietos po šia prakeikta saule?

Visi tikriausiai velnią įsivaizduoja kaip baisų padarą, dviragį, siaubingai klaikaus veido savininką, bet ne. Tai ne tiesa – velnias yra kiekvieno gyvo padaro atspindys. Kiekvienas žvelgdamas į veidrodį mato ne tik save, bet ir tą tamsią savo pusę, kurią drąsiai galima pavadinti velniškuoju pradu. Ir pats, kas kartą turiu žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje, kuris patikėkit, tikrai šlykštus. Paprasti mirtingieji to nemato, jiems aš stulbinančio grožio vyras, skausmingai ryškių mėlynų akių, akinamai baltų, tiesių dantų, tamsaus gymio, kiek per aukštas, net per liesas, o tikroji mano esybė atrodo kitaip: raudonos, krauju pasruvusios akys, aštrūs dantys ir tamsa sklindanti aplink mano materialųjį kūną. Tai mano velniškasis pradas, kuris tikriausiai tūkstantį kartų baisesnis, nei vaizduojama. Ir mano gyvenimas ne visuomet toks linksmas, greičiau nuobodus. Šitiek amžių kankinti kitus, prižiūrėti visas giltines ir demonus, bausti nusikaltusius, kelti chaosą, klausytis amžinų aimanų, kurios aidi mano galvoje kaip priminimas, kas aš esu – labai vargina. Kartais norėdavosi tiesiog užmigti, pailsėti, tačiau man tai neįmanoma. Aš nemiegu. Naktį dažniausiai virstu varnu ar vanagu, sklandau apylinkėse, ieškau gyvybės akmens, medžioju, gąsdinu. Tačiau ir tai pabosta. Žinoma, galėčiau pasinaudoti prigimtimi ir tapti labiau žmogišku, tačiau, tokiu atveju manęs lauktų baisi egzekucija už nusižengimą sistemai. Tikrai ne vienas požemių karalystės padaras laukia, kada suklupsiu, padarysiu klaidą ir mano galva lėks nuo giljotinos kardo.

Kai grįžau į dvarą, miestelyje gyvenimas pasikeitė visu šimtu procentu: ėmė dingti žmonės, gaišti gyvuliai, vyko kitokios gamtos anomalijos, miškuose dingo žvėrys. Prie kai kurių anomalijų prikišau nagus aš, bet žmonių dingimas – ne mano stilius. Tai kėlė rimtą nerimą, tačiau dabar neturėjau laiko aiškintis kur čia šuo pakastas. Didžiausias galvos skausmas buvo nerastas gyvybės akmuo ir artėjanti tūkstantmečio kometa, kuri praskris pro žemę greičiau nei už dviejų mėnesių. Iki to laiko turėjau surasti gyvybės akmenį ir įdėti jį į skeptrą, tačiau kaip turiu jį surasti, jei neradau iki šiol? Šis varginantis reikalas nedavė man ramybės, tačiau turėjau ir „žmogiškų“ rūpesčių, tokių kaip duoklės atidavimas vietos gyventojams. Nors buvau tamsos atstovas, tačiau visais laikais stengiausi išsaugoti balansą tarp šių dviejų pasaulių, be to velniškai mėgau linksmybes, tad pastaruoju metu dvare rengdavau ne tik pobūvius, anapusinio pasaulio atstovams, kurie sėkmingai gyveno žemėje, aukštuomenei, bet ir griausmingus muzikos festivalius žmonėms. Žinoma, man patikdavo stebėti kaip žmonės besilinksmindami ne tik susipykdavo, bet rasdavo laiko meilei ir peržengdavo ribas. Nors nežinau to jausmo,  kurį vadino meile, apie kurį rašė ne vienas garsus poetas, dėl kurio žūdavo ištisos civilizacijos, ar būdavo pasirengę mirti mylimieji. Man buvo svetimi tokie sentimentalūs jausmai, buvau tuščias ne tik išore, bet ir vidumi, nors nevengiau kūniškų malonumų – man jie net labai patiko. Būdavo lengva gauti bet kurią moterį, kuri krisdavo man į akį, tačiau tai neteikė tos aprašomos euforijos, apie kurią rašė Šekspyras, Hardis ar Tolstojus. Nemeluosiu, kartais taip norėjosi būti paprastu žmogumi, norėjosi suprasti ką reiškia mylėti, būti mylimam, tačiau žinau, kad niekada to nesužinosiu. Juk neturint širdies mylėti neįmanoma, tiesa?

  • Bose, turime problemą, – pabeldęs į duris užėjo Gvidas. Gvidas buvo vienas iš mano pavaldinių, kuris paskui mane atsekė iš pragaro gniaužtų. Jį būtų galima vadinti įvairiai: demonu, velniu, puolusiu angelu, tačiau jis buvo vienas ištikimiausių mano bendražygių.
  • Kokios problemos gali būti? – atsainiai paklausiau.
  • Vėl dingo žmogus.
  • Kur? Kada?
  • Vakar naktį, o dabar dar ir gaisras. Miestelėnai jaučią įtampą ir pradeda įtarinėti jus, nes visos anomalijos prasidėjo, kai grįžote į dvarą.
  • Tikrai, įdomu, – abejingai atsakiau, nors pradėjo imti nerimas. Pastarąjį šimtmetį paskui mane driekėsi mirties ir negandų šleifas, nors stengiausi per daug neišsiskirti iš aplinkos. Daug keliavau po pasaulį tirdamas skirtingas kultūras ir aiškindamasis senovės paslaptis, ieškodamas išeities iš šios nepavydėtinos situacijos, kurioje murdausi jau kelis šimtmečius.

Išdundėjau iš kabineto, užnugaryje palikdamas Gvidą ir virtęs varnu išlėkiau iš dvaro. Apskridau visus Grožius, apžiūrėjau gaisravietę. Ten vis būriavosi žmonės, stebėjo neeilinį reginį. Galėjau užuosti giltinės esybę, ji tikrai buvo netoliese, tačiau ne jos būdui surengti tokį šviesų šou. Vėl pakilau į dangų ir skridau girios link. Nutūpiau ant aukščiausio ąžuolo ir žvalgiausi aplinkui tikėdamasis išvysti tai, ko ieškau, tačiau girioje buvo ramu. Visiška tyla. Nebuvo girdėti nei ūbaujančių pelėdų, nei krebždančios pelės, nieko. Dar kartą apskridau didelį ratą aplinkui ir nutūpiau ant kito medžio šakos. Po kelių akimirkų iš krūmų išlindo lapė ir galiu prisiekti visais demonais, kad ji pažiūrėjo į mane su tokiu žmogišku baugumu. Kiek pastebėjusi mane vėl vikriai dingo krūmuose. Miške tikrai būta kažko antgamtiško, jutau tai. Tas kažkas kėlė baimę ir grėsmę, nenorėjau čia būti, atrodo, kažkas varė mane lauk. Nusklendžiau prie to ąžuolo į kurį paverčiau Vildos sunų. Jis galingomis šakomis rėmėsi į dangų. Vis dar galėjau girdėti jo prašymą išvaduoti iš šios kankynės, tačiau tai buvo jo asmeninis kalėjimas, skaistykla. Jis turėjo atpirkti savo giminės linijos kančias, todėl jau daugiau nei pusę amžiaus, kankinasi tokioje vegetacinėje būsenoje. Žinoma, nebuvau visiškai nužmogėjęs, dažnai su juo kalbėdavau, pasakodavau jam apie pasaulį, koks žydras dangus ir kaip tą dangų raižo lėktuvai. Man kalbant, jis tylėdavo ir klausydavo manęs, tačiau po tokių kalbų, imdavo raudoti. Labai retai jis pats manęs paklausinėdavo apie pasaulį ir viską, kas jame gražaus, tačiau paskui kelis dešimtmečius, net nesivargindavo bendrauti, tik aimanuodavo. Ir šiandien jis nekalbus, girdžiu tik maldą ir kreipimąsi į Perkūną, kad nutrenktų jį savo žaibo botagu, tačiau jis nežino, kad Perkūnas paliko žmones likimo valei. Pasisveikinau su Gojumi ir nesulaukęs atsakymo apsižvalgiau aplinkui – visur tamsa ir nieko daugiau. Įprastomis aplinkybėmis nekreipčiau dėmesio, tačiau pats puikiai supratau, kad artėja kometos pasirodymo laikas ir visi kas žino apie gyvybės akmens galią dabar mėgins jį surasti ir galias pasitelkti savo pusėn. Negalėjau to leisti, bet žinoma ne dėl to, kad man rūpėtu žmonija ir jos likimas, man rūpėjo mano gerovė. Tupėjau medyje ir mėginau suprasti kas čia vyksta, tačiau buvo sunku suvokti kokia grėsmė atsivijo mane į šį kraštą. Beveik paryčiais grįžau į dvarą ir bibliotekoje ėmiau ieškoti senojo amžiaus užrašų, kuriuos kruopščiai saugojau. Tikrai užrašuose turėčiau rasti kažkokios vertingos informacijos, kuri padėtų išnarplioti šį rebusą. Už akių užkliuvo tolimiausiame lentynos kampe padėta knyga, rudais odiniais viršeliais, perrišta raudonu kaspinu. Tai Vildos šeimos knyga. Paėmiau ją iš jos prieš uždegant trobelę. Paimu ją iš lentynos ir atverčiu – kaip visuomet tuščia. Jokio žodelio… Visi įrašai užslaptinti magija. Kiek kartų mėginau išsiaiškinti, kas joje parašyta naudodamas savo galias, visame pasaulyje ieškojau raganų, kurios burtų pagalba panaikintų kerus, tačiau šie kerai nenugalimi. Niekas nepadėjo. Prisėdau ant palangės ir laikydamas knygą spoksojau į bundančią dieną. Į mane iš laukų žiūrėjo ta pati lapė, kurią mačiau girioje. Ji mane stebėjo, o vėliau nusisukusi vėl dingo tolumoje.

  • Ir kas gi tu, mieloji? – garsiai paklausiau.

2 dalis

Šimtmečiai vienatvės

2017 metai

Saulenė

Visa esybe jutau, kad artinasi blogis, tačiau buvo sunku suprasti, kur jis manęs tyko ir kada užklups nepasiruošusią. Praėjus daugiau nei 800 – ams metų nuo šeimos netekties, išmokau visų svarbiausių gudrybių, kurios padėjo išgyventi: tapau stipresnė, išmokau gyventi santarvėje su gamta, išmokau valdyti savo totemą. Galėjau pakeisti pavidalą ir virsti lape. Tyliai ir saugiai gyvenau savo proskynoje, žmonės čia neatklysdavo. Nuo seno visi iki vieno bijojo Grožių girios, visi tikėjo legenda, apie sudegintas raganas ir prakeiksmą. Gal taip buvo ir geriau. Visai Grožių miestelio pakraštyje turėjau mažą namuką, jame kartais apsilankydavau, jei reikėdavo pasirodyti miestelyje šio to nusipirkti ar apsižvalgyti. Visi galvojo, kad atvykdavau atostogauti, niekam nekrisdavau į akis, persimesdavau keliais žodžiais su parduotuvių pardavėjais ar miestelio gyventojais, jie laikė mane prašalaite, kuri nekelia grėsmės. Per tiek vienatvės metų, po dalimi miestelio, iškasiau tunelius, kuriais laisvai galėjau patekti į man reikiamą vietą nepastebėtai, tik senasis Grožių dvaras liko šio tinklo nuošalyje. Atrodo, tas dvaras buvo užburtas kažkokios tamsiosios raganos, o gal jame kažkada gyveno kokia esybė, tačiau stengdavausi iš tolo jį apeiti. Kartą, pasivertusi lape buvau priartėjusi tiek, kad vaikštinėjau dvaro sode, tačiau jaučiau, kad mane kažkas stebi. Baugščiai pritūpiau kaip dera lapėms ir pažvelgiau į dvaro langus. Iš antro aukšto į mane žiūrėjo kažkoks šešėlis, greitai nešdinausi į saugią girią, tačiau prieš du metus dvaras buvo nupirktas kažkokio turtuolio. Kiek girdėjau iš miestelio gyventojų, jis tą dvarą atstatė, sutvarkė ir dabar rengia ten aukštuomenės pobūvius, grandiozinius muzikos festivalius. Pamenu, kad dar karalių valdymo laikais, Grožiai buvo kultūros centras: čia rinkdavosi bajorų seimeliai, pilyje buvo rengiami prabangūs pobūviai. Ne kartą stebėjau didikų ponias šokant įmantrius šokius, o jų pūstos suknelės sunkiai siūbuodamos aplink kojas, blizgėdavo žvakių šviesoje, o brangus audinys šiugždėdavo nuo kiekvieno judesio. Pati svajodavau nors kartą pasijusti paprasta mergina, pašokti su vaikinu, pajusti kas yra meilė, laisvė ir laimė, tačiau tai buvo tik svajonės. Buvau kitokia, turėjau misiją ir nuosekliai ją vykdžiau. Tapau visiška atsiskyrėle, tačiau slapta svajojau apie kitokį gyvenimą. Su nekantrumu laukiau tūkstantmečio kometos pasirodymo, pagal mano paskaičiavimus, tai turi nutikti šių metų rudenį, o tada, atlikus burtą tapsiu laisva nuo šių kerų ir galėsiu nugyventi paprastą mirtingosios gyvenimą. Tik viena bėda – mama mirdama nepasakė kokį burtą turiu atlikti, todėl tiek šimtmečių studijuoju visus mamos užrašus, tačiau nieko, kas būtų susiję su tūkstantmečio kometa, pasaulio pabaiga ar gyvybės akmeniu – nerandu. Mama sakė, kad tas burtažodis tiesiai man prieš akis ir turiu išmokti skaityti tarp eilučių, tačiau viską perskaičiau gal milijoną kartų ir nieko neradau. Nežinau kaip kitaip turiu surasti tą burtažodį, kaip suvaldyti blogį? Kartais apimdavo visiškas nevilties jausmas, atrodo skendau savo vienatvėje kaip vandenyje ir žinojau, kad neišsikapstysiu.

Grožių miestelyje nebuvau gal metus laiko. Mano slėnyje laikas eina kitokia tėkme, nei realybėje. Pas mane amžina vasara ir viena diena gali atitikti savaitę ar mėnesį. Kartais pati pamirštu koks dabar amžius. Susiruošiau tuneliu nukeliauti į miestelyje esantį namelį ir nueiti iki vietos parduotuvių, reikia pažiūrėti, kas vyksta išoriniame pasaulyje, sužinoti kurie dabar metai. Tuneliu naudojausi seniai, tad ėjau pasišviesdama deglu ir stengiausi neįsipainioti į karančius voratinklius. Gal kvaila, tačiau buvau sentimentali ir pirmumą teikiau senam geram deglui, nors kelnių kišenėje turėjau žibintuvėlį, tačiau senieji įpročiai ir prisiminimai buvo artimesni dūšiai. Tunelyje buvo galima jausti drėgmės tvaiką ir šaltį, kuris sklido nuo žemės. Lauke greičiausiai šaltasis metų sezonas, pamaniau. Trobelėje taip pat buvo šalta ir drėgna, tad nieko nelaukusi užkūriau krosnį, kuri labai nenoriai spjaudė dūmus iš kamino. Žemė kieme nuklota baltu sniego sluoksniu, tviskėjo nuo saulės spindulių. Apsirengiau šiltais rūbais, kuriuos laikiau trobelėje ir išėjau į miestelį. Buvo jaučiamas nedidelis minusas, o po kojomis girgždėjo sniegas. Seniai nebuvau jutusi tokio gaivaus ir žiemiško oro. Miestelis nebuvo per daug pasikeitęs nuo pastarojo karto, kai jame lankiausi. Mačiau, kad atidarytos kelios naujos parduotuvės, pastatyti nauji namai, tačiau iš esmės viskas taip pat, kaip ir prieš dešimt ar dvidešimt metų. Ėjau ir žvalgiausi aplinkui. Vienoje parduotuvės vitrinoje pamačiau labai gražią, gėlėmis margintą suknelę, kuri traukė akį ryškiomis spalvomis. Užėjau vidun ir pirštais perbraukiau suknelės audinį: šilkinis. Nusišypsojau ir apžiūrėjau kitus apdarus. Priartėjau prie centrinės aikštės, o joje vyko miestelio Užgavėnių šventė. Būrys kaukėtų persirengėlių šoko ratu apie degančią Morę ir vijo žiemą iš kiemo. Kitas būrys važinėjo rogėmis, grodami armonika ir bildindami būgnais, dainuodami liaudiškas dainas. Vaikai džiugiai krykštaudami ragavo blynus ir ėjo prašinėdami saldainių. Žirgai buvo išpuošti žvangančiais cimbolais. Stabtelėjau ir stebėjau šį reginį. Visi buvo laimingi ir smagūs. Nuo rytojaus stos rimties metas, tad šiandien visi smaginsis iš peties. Parduotuvėje nusipirkau kelis laikraščius ir grįžau į savo slėnį. Akimis permečiau naujienas laikraščiuose ir už akių užkliuvo antraštė, kad prieš savaitę iš namų į girią išėjo ir joje dingo vienas paauglys. Jo ieškojo visą savaitę, tačiau taip ir nerado. Pasak policijos pareigūnų, tikėtina, kad paauglys bus įlūžęs pelkėse ir nuskendo. Platesnėms paieškoms trukdo netinkamos oro sąlygos. Keista, nejaučiau jokio pagalbos šauksmo iš girios, pamaniau. Dažniausiai, jei kas užklysdavo į šią girią ir pasiklysdavo, visuomet išgirsdavau tų nelaimėlių pagalbos šauksmą ir padėdavau jiems rasti kelią iš čia. Nieko nelaukdama pasiverčiau lape ir išbėgau į girią. Iki paryčių bėgiojau girioje ieškodama menkiausio ženklo, kad joje būta jaunuolio, bet neužuodžiau jokio žmogiško kvapo, kuris būtų buvęs persmelktas baime ar nerimu. Grįžau į slėnį ir pirmą kartą po tiek metų jaučiau keistą virpulį krūtinėje.

– Prasidėjo, – garsiai ištariau.

Nuo tos dienos, kasdien išeidavau iš savo slapto slėnio ir vaikščiodavau aplinkui Grožius ieškodama daugiau ženklų, lemiančių artėjančią nelaimę. Pastebėjau, kad iš aplinkinių miškų išsilakstė visi žvėrys ir paukščiai. Sustojau ties Grožių upės krantu ir įsiklausiau – nebuvo girdėti nei menkiausio garselio. Atrodo, net medžių lapai šnarėjo tyliau, nei įprasta. Grįždama į girią nusprendžiau prabėgti visai šalia Grožių dvaro ir vėliau pasigailėjau pasirinkusi šį maršrutą. Mano kailis pasišiaušė priartėjus arčiau nei dera, oda ėjo pagaugais. Tame dvare slėpėsi kažkas labai negero, tik dar nei karto neteko priartėti tiek, kad išsiaiškinčiau, kas ten slepiasi. Kelias akimirkas pasislėpusi krūmuose pažiūrėjau į dvarą ir nusprendžiau bėgti iš čia, kol niekas manęs nepamatė. Taip savaitė po savaitės apibėgdavau Grožius, įsiklausydavau ką kalba žmonės. Miestelyje pradėjo vykti keisti dalykai: dingdavo žmonės, gaišo ūkių galvijai, miškai ištuštėjo. Atėjus vasarai, miestelį skalavo liūtys arba vargino sausra. Ūkininkų pasėliai buvo suniokoti tokių kataklizmų, galvijams trūko maisto, buvo juntamas nerimas. Miestelio gyventojai vėl tapo pikti ir niurzgantys, taip kaip tada, dar 1202 metais, kai virš mūsų skrido kometa ir supykdyti žmonės sukilo prieš mano šeimą. Nejau į miestelį grįžo Goiros? Pirmasis Vainius Goira, kurį teko sutikti šiose vietose buvo Grožių miestelio dvaro savininkas. Mama man nesakė, nes buvau per jauna, bet manau ji įtarė jį esant pačiam velniui, o jei jis čia, vadinasi šalia turi būti ir giltinės, kurios mane medžios iki kol išleisiu paskutinį atodūsį. Dar neteko susidurti su jais akis į akį, tačiau supratau, kad ta valanda išaušo.

 

I dalis

Žvilgsnis į praeitį

1202 metai, Grože

Aklina tamsa ir lūžtančių šakelių, nuo mano dedamų basų pėdų garsas, aidu skriejo aplink girios tankmę. Mėginu įžiūrėti, kas darosi priekyje, tačiau toliau savo rankos neįžiūriu, ši naktis tikriausiai tamsiausia, kokią tik teko prisiminti per visus savo gyvenimo ciklus. Kažkur medyje ūbauja pelėda, ji tikriausiai pastebėjo mane atbėgant, nes tuoj pat nutilo, įsiklausė. Širdis daužosi kaip pašėlusi, jaučiu, kad kažkas negerai, viena ranka dengiuosi krūtinę, kitą ranką laikau ištiesusi į priekį, kad susidūrusi su kokia kliūtimi, neatsitrenkčiau. Su Gojumi išsiskyrėme prie pat Grožių girios pakraščio ir susitarėme susitikti prie trobelės, nes jau pareinant nuo upės, supratau, kad kažkas mus stebi, reikėjo greitai veikti, ir Gojus pasiūlė namo eiti skirtingais takais. Mano sijonas vilkosi žeme, jaučiau, kad audinys sudrėko iki pat kelių, o basos kojos juto žemės vėsą ir pavasario rasą. Labai gailėjausi, kad neturėjau savo kailinio apsiausto – nuo vakaro vėsos, oda buvo pastirusi. Bėgant gilyn į girios tankmę, darėsi šviesiau. Atrodo, priekyje buvo sukurtas didžiulis laužas, kuris spragsėjo ir skleidė šilumą. Mano širdis nerimastingai suspurdo krūtinėje – čia tikrai vyksta neeiliniai dalykai, tam turėjau puikią nuojautą. Priekyje laukė grėsmė, tačiau net nenutuokiau kokio ji mąsto.

Įtemtas bėgimas vargino, tad sustojau ir ranka atsirėmiau į medžio kamieną. Burnoje jutau kraujo skonį, sunkiai gaudžiau orą, vis rydama jį į save, didžiuliais gurkšniais, kokius tik pajėgiau įkvėpti. Mano kūnas nebuvo pasiruošęs tokiam fiziniam krūviui, turėjau kelias akimirkas pastovėti ir nurimti, suvaldyti padriką kvėpavimą ir krūtinėje šokinėjančią širdį, kuri įnirtingai kūnu varinėjo kraują. Drėgna plaukų kasa, sunkiai gulė ant peties, o išsidraikiusios sruogos, sklido ant akių ir nevalingai lipo ant prakaitu padengto veido. Skaudžiai nurijau seiles ir sukaupusi paskutines jėgas, vėl pasileidau bėgti šviesos link. Rankas atkišau į priekį, kad krūmų šakos visiškai nesubraižytu veido, tačiau tai nepadėjo, jos skaudžiai rėžė skruostus, kaktą, jaučiau, kad vietomis sunkiasi kraujas. Dar keli žingsniai ir turėčiau pasiekti proskyną, tačiau mano jėgos seko, kojos pynėsi į šlapią sijoną. Laužo šviesa išryškėjo, pagaliau pamačiau, kad tas laužas ne kas kito, o deganti mūsų trobelė, kuri degdama spragsėjo ir bildėjo. Išsigandusi pasislėpiau už medžio ir prisidengdama krūmais, prišliaužiau kiek įmanoma arčiau jos. Aplinkui buvo susirinkę vietos gyventojai, ūkininkai ginkluoti smaigais, ponai ir jų priešakyje, aukštas vyras su ilga tamsia kasa. Jo pečius dengė vilko kailiai, o plaukuose mačiau įrištas varno plunksnas, kurios blizgėjo laužo šviesoje. Neįžiūrėjau jo veido bruožų, tačiau tvirta stovėsena įspėjo, kad jis grėsmė. Visi jį vadino Vainiumi. Akimis sekiau kiekvieną stovintį prie degančios trobelės ir nustėrau pamačiusi, kad mano močiutė, ir mama buvo pririštos prie medinių pagalių.

– Raganos, raganos, – skandavo įsiutusi minia. – Sudeginti raganas!

Ranka susiėmiau burną, kad nepradėčiau klykti ir dar labiau susigūžiau į kamuoliuką. Dabar mane drebino ne tik nuovargio ir šalčio, bet ir baimės drebulys. Sukaupiau visą energiją, kurios buvo nedaug likę, pamėginau mintimis kreiptis į mamą:

– Mama! Aš ateinu mama, laikykitės, – skruostais sruvo ašaros, kurios kaip ugnis degino sustingusį veidą.

– Saulene, bėk prie olos, – mama siuntė mintį lėtai, atsakingai parinkdama žodžius. – Ola apsaugota kerais. Į ją įėjusi būsi saugi. Sek piešinius ant uolos sienos ir prieisi slaptą tunelį, kurio gale bus maža ertmė. Ten rasi mažą, į drobę susuktą ryšulį. Pasiimk jį, o kai viskas baigsis, grįžk čia. Su močiute užbūrėme trobelę, todėl per septynis mėnulius, ji atsistatys ir ties devintu mėnuliu, taps nematoma jokiai paprasto žmogaus, ar giltinės akiai.

– Bet mama, jie nužudys jus, – toliau springau užlaikoma rauda.

– Saulene, dabar įdėmiai manęs paklausyk. Gojų pagavo giltinė. Jo nebėra. Tu likai paskutine gyvybės sergėtoja, todėl privalai laikytis įstatymo ir bet kokia kaina išlikti gyva iki tos dienos, kai pro šventą žemę skris tūkstantmečio kometa. Išsaugok gyvybės akmenį ir atlik užkeikimą, kuris amžiams apsaugos mūsų pasaulį nuo anapusinio pasaulio. Užkeikimas tau prieš akis, tik išmok skaityti tarp eilučių, – klausiausi mamos žodžių ir paklaikusiomis akimis stebėjau kaip įtūžę kaimiečiai, su Vainiumi priešakyje, deglu padega ratu aplink mamą ir močiutę sudėtus šiaudus. Jos abi santūriai stovi, nešaukia, nebando priešintis, tik kaip maldą pusbalsiu kartoja žodžius „Kas dega lai sudega, kas gyvas – nemiršta, saulė nugalės mėnulį – pasauly stos taika“. – Dukra, saugokis velnio, jis tarp mūsų ir bet kokia kaina tavęs ieškos. Saugokis Vainiaus. Turėsi išmokti gyventi šešėlyje, prisimink savo prigimtį, o dabar bėk.

Giria ėmė ūžti, medžių kamienai tratėti, atrodo giria nubudo. Vėjo gūsiai sukosi sūkuriais aplink degančią mamą ir močiutę. Susigūžusi stebėjau šią egzekuciją ir tirtėjau apimta siaubo – žmonės gali būti negailestingi. Mano vyresnėlis brolis, kuriam dar tik 19 metų ciklų, dingo girioje, o aš būdama dviem metų ciklais jaunesnė už jį, likau viena, atsakinga už šią trapią pusiausvyrą tarp dviejų pasaulių. Tą akimirką, kai mano mamos veidas dar nepradingo liepsnos liežuviuose, ji pažvelgė į mane, ir jos akyse mačiau gailestį. Nebegalėjau matyti to pragariško vaizdo, tad kiek įmanydama, pasileidau uolos link. Nutolusi tiek toli, kad nebesigirdėjo minios, ugnies, o tik gūdžios girios garsai, kritau ant kelių į samanų apklotą, ir ėmiau klykti, tarytum spąstan papuolusi elnė. Rėkiau iš visų jėgų, tačiau į mano šauksmą atsiliepė tik gaudžiantys ąžuolai ir ta pati, ūbaujanti pelėda. Supratau, kad negaliu pasiduoti, turiu keliauti į olą, ten būsiu saugi. Mama su močiute pasirūpino apsaugos kerais, o kai sulauksiu savo 19 gyvenimo ciklo, pati gausiu savo dovaną. Turiu išgyventi iki to laiko, aš juk – gyvybės sergėtoja.

Jau auštant, kartu su stirnų būriu, priklampojau lapės olą, kuri buvo šalia didžiulės kalvos. Sukaupusi paskutines jėgas, įlindau į ją ir paropojus kiek giliau, užmigau. Praėjo ne vienas mėnulis, kol radau paslėptą ryšulėlį. Jame į drobę buvo suvyniotas pats gražiausias amuletas su raudonu brangakmeniu, kokį tik esu mačiusi. Žiūrėjau į jį aukštai iškėlusi į saulę ir gėrėjausi jo grožiu. Pasigrožėjusi vėl saugiai surišau ir paslėpiau savo apdare. Dienos šviesioje gerai apžiūrėjau savo rankas ir kojas, kurios buvo apskretusios purvu. Aš visa buvau apskretusi. Pagal saulės šešėlio laiką nusprendžiau, kad spėsiu nueiti prie Gryžos upės, tad negaišdama laiko, patraukiau jos link. Pasiekusi sraunios upės krantą ir pažiūrėjusi į vandenyje matomą atvaizdą, nustėrau – veidas žaizdotas, išteptas purvu. Sulipę, stirnos rudumo plaukai styrojo į šalis. Nusirengiau rūbą ir nuoga įbridau į vandenį, kuris buvo šaltas, dar neįšildytas artėjančio šiltojo laiko. Plūduriavau vandenyje apsivertusi ant nugaros ir spoksojau į žydrą dangų. Buvo baisu suvokti, kad šiame dideliame pasaulyje likau viena, neturiu su kuo pasikalbėti, kam pasiguosti. Esu atsakinga, kad gyvybės akmuo nepatektų į blogas rankas ir tinkamu laiku būtų pasakytas burtas, o akmuo sunaikintas. Buvau atsakinga už gėrio ir blogio pusiausvyrą žemėje. Tokia atsakomybės našta, kaip šaltas plienas užgulė mano pečius, tačiau neturėjau kito pasirinkimo – likau tik aš.

Bėgant metams tūnojau savo trobelėje, maitinausi tuo, ką gamta davė, išvengiau susitikimo su vietiniais žmonėmis. Mamos ir močiutės kerai puikiai saugojo šį slėnį, tad jis tapo nematomas nei vienai mirtingojo ar blogio nešėjo akiai. Sulaukusi 19 – os metų rato apsisukimo, gavau savo galias, kurias man perdavė protėviai, mama ir močiutė. Įgavus dovaną, gebėjau skaityti visus mamos paliktus raštus, mokytis bendrystės su gamta. Bėgo metai ir šio šimtmečio pabaigoje Lietuva buvo apkrikštyta, vyko siaubingos kovos tarp pagonių ir krikštytojų. Viską stebėjau iš šalies, analizavau žmonių elgesį, stengiausi nesivelti į išorinio pasaulio blogybes. Vėliau, į Grožių kraštą atklydo šviesos skleidėjai, kurie mėgino išmokyti žmones teisingai gyventi. Jų tiesios buvo parvežtos iš svetimo krašto, o papročiai skyrėsi nuo čionykščių. Tapau čia gyvenančių žmonių šešėliu ir slapta stebėjau, klausiausi, kaip jie girioje kuria eiles ar pamokslus, kuria planus, ar aprauda nesėkmes. Stengiausi nesikišti į mirtingųjų gyvenimą, tačiau bėgant šimtmečiams, man tapo taip nuobodu, kad ėmiau nebesikliauti savo mamos žodžiais, stengiausi padėti likimo nuskriaustiems Grožių gyventojams. Kam nesisekė su turtais, nusiųsdavau pagalbon Aitvarą. Šis tyliai atnešdavo to, ko labiausiai žmonės stokojo, o gobšumo apimtų bajorų mušamas Aitvaras, virsdavo žiežirba ir sudegindavo viską, kas būdavo to pono vertingesnio. Jei pavargusios ūkininkų žmonos laukuose pamiršdavo savo kūdikius, kviesdavau pagalbon Laumes, kurios tuos kūdikius globojo. Jei matydavau, kad šeima nesutaria, kviesdavau į pagalbą deivę Gabiją. Ji pakurstydavo šeimos židinį ir netrukus tuose namuose išgirsdavau kūdikio verksmą. Jei pasijusdavau labai vieniša, nuklysdavau į pievas, kur neretai sutikdavau Rugių bobą. Ji mane išklausydavo, pradžiugindavo rugiagėlių puokšte, o krintant ryto rasai, kartu su mano nevilties ašaromis susimaišiusi iš nebūties pasirodydavo ir deivė Aušrinė. Jei trobelėje rasdavau užkurtą krosnį, žinodavau, kad tai jos darbas. Grožių girioje neretai sutikdavau ir deivę Medeiną, kuri saugojo girią nuo pikčiausių priešų.

Lekiant šimtmečiams regėjau ne tik visuomenės virsmą, bet ir marą, badą, kitų ligų ir negandų nukamuotus žmones, krauju aplaistytus karus. Galiausiai dievai supyko ir nusisuko nuo nedėkingų žmonių, Perkūnas nustojo saugoti žemę nuo pirmapradžių jėgų, net mano prašomas nusisuko nuo žmonijos. Jaučiau, kad anksčiau ar vėliau atslinks tamsa.

 

Prisistatymas

Prisistatymas

Laba diena. Tėvai mane pavadino – Simona, vyrui esu – Simutė, vaikai vadina – mama, kolegos – Simonete, o aš pati mėgstu save pristatyti – Simona Šara. Šią vasarą esu pakviesta būti gaspadine ir prisijungti prie subtilaus skanėsto gamybos. Žinoma, paklausit kokį skanėstą gaminsim? Galiu drąsiai atsakyti, kad šis skanėstas bus pats gardžiausias vasaros desertas, kokį tik būsit ragavę! Jame netrūks cukraus, pabarstukų, lipnaus karamelinio glaisto, o vyšnaitė ant plaktos grietinėlės – būrys pačių nuostabiausių desertmeisterių! Trumpai pristatysiu virtuvės komandą: projekto globėja ir iniciatorė, nuostabioji raganaitė, rašytoja, aukščiausio rango meilės romanų virtuvės šefė – Lavisa Spell, kuri dar 2020 metais startavo su šiuo „Vasaros desertu“. Virtuvės fėja ir šefės dešinioji ranka ryšiams su visuomene – Begėdės dienoraščio, Meilės romanų mylėtojų klubo įkūrėja – Ilona. Na ir žinoma, virtuvėje suksis pačios šmaikščiausios, labiausiai įsimylėjusios, gardžiausiai gaminančios šeimininkutės, kokias tik galite įsivaizduoti! Savuoju desertu vaišinsiu – antradieniais, jau nuo birželio 1 dienos iki kol tarsime vasarai „Sudie!”. Skanėstų dalybos vyks www.lavisaspell.lt.
Pasinerdama į šį smagų projektą, mečiau sau iššūkį visiškai išlipti iš komforto zonos, bei norėdama pagerbti projekto globėją, stačia galva neriu į mistikos pasaulį su antradieniais publikuojama istorija „Gyvybės sergėtoja“.
Apie knygą:
Ar gali įsivaizduoti gūdžius, tamsius laikus, kai žmonės garbino stabus, meldė Perkūnui, bijojo Velnio, o žodis ragana sukeldavo klaikiausią paniką? Jau anuomet žemėje vyko kova tarp gėrio ir blogio, kuri tyliai tęsiasi iki šių dienų. Ši istorija nublokš jus į painius, legendomis apipintus istorinius vingius, tačiau net ir gūdžiausiais laikais – meilė sutaikydavo net pikčiausius priešus.
Saulenei buvo patikėta šventa misija – išsaugoti gyvybės akmenį iki tūkstantmečio kometos pasirodymo, tačiau nemirtingumo naštos svoris, vienišumo jausmas ir žmogiškas smalsumas – priverčia suklysti. Ji pamiršta budrumą ir papuola į glėbį pačiam velniui – Dargui. Ar jo prigimtis pražudys Saulenę? Ar vilkas gali pamilti ėriuką?..
Visą tai pamėginsime išsiaiškinti antradieniais 😉