13 dalis

Praradimas

Dargas

Pėdą skausmingai traukia mėšlungis, tačiau spaudžiu greičio padalą iki dugno. Automobilis riaumoja kaip pašėlęs, jaučiu, kad dar keli kilometrai ir variklis išlėks tiesiai pro kapotą lauk. Šalia sėdintis Gojus nustojo šaukti prieš keliolika minučių, kai suprato, kad jo klykimas ir maldavimas sustoti manęs neveikia. Jaučiau, kad gyslose kraujas pulsuoja tris kartus greičiau nei įprasta, o pažvelgus į galinio vaizdo veidrodėlį, jame matau raudoniu srūvančių akių atspindį. Lėkiau 250 kilometrų per valandą greičiu į nebūtį. Sunkiai suvokiau, tačiau jei dar galutinai neišprotėjau, nusivylęs savimi ir gyvenimu, išsiunčiau Saulenei trumpą atsiprašymą. Viena mano pusė vylėsi, kad ji atsakys, kita iš manęs juokiesi, kad nieku gyvu jos nesurasiu, tačiau Saulenė mintimis paprašė pagalbos. Mano pasąmonė gal visiškai išsikraustė iš proto, tačiau atrodo Saulenė sakė, kad ji pragare, kad Armanas ją laiko name su jos mamos paveikslu. Jei tai tiesa, tada Armanas nusivežė Saulenę į pačią pragaro šerdį. Turėjau paskubėti ir bet kokia kainą ją iš ten ištraukti iki aušros.

Gojus vis dar nesusidorojo su užgriuvusia realybe ir amžių kaita. Jis nesuvokė, kad šie laikai visiškai skiriasi nuo tų, kada paskutinį kartą galėjo džiaugtis žalia žole ir šiltu smėliu būdamas žmogiškame pavidale. Technika, aplinka, miestai, miesteliai – jam varė pasidygėjimą. Taip, prisipažįstu, aš esu kaltas dėl jo kančių, tačiau buvau visiškai įsiutęs, o dabar viską suvokiu daug aiškiau nei anksčiau. Armanas su Vilda apsuko mane aplink pirštą, buvau apgautas, tačiau šį kartą neleisiu savo broliui visko pasiųsti prarajon. Jis pyksta, kerštauja, tačiau negaliu leisti, kad Armanas nuskriaustu Saulenę, ji to nenusipelnė. Ji pati švelniausia ir tyriausia būtybė, kokią tik esu sutikęs, ji šviesa, balta dėmė juodoje naktyje, ji šviesa, kuri negali užgesti.

Gojus tyliai stebeilijo pro langą, kartais tyliai sukūkčiodamas, baltas kaip drobė, tačiau jis žinojo, kad turi vykti kartu su manimi. Pralėkę Grožių girią, pasiekėm pragaro vartus. Šoviau pro juos kaip kulka, Gojus kone pažaliavo. Pirma kelionė tarp dviejų pasaulių visuomet būna pati baisiausia, tačiau jis laikėsi tvirtai. Nosį pasiekė aitrus sieros dvokas. Susiraukiau, niekada nepriprasiu prie to dvoko. Kiek prilėtinau automobilio greitį, kad neatkreipčiau nepageidaujamo dėmesio, tačiau širdis krūtinėje spurdėjo ne ką lėčiau, nei prieš kelias akimirkas. Ties pragaro vartais vyko keisti dalykai, nepaliaujamas judėjimas link gyvųjų pasaulio, tačiau buvau per daug susitelkęs į Saulenės paieškas, kad apie tai galvočiau. Visi tamsos padarai, demonai ir visi kiti nuteistieji gali manęs palaukti, dabar svarbiausia – Saulenė.

Mūsų senąjį dvarą, kuriame glausdavausi apimtas nevilties, ar kai norėdavau atitrūkti nuo visų ir visko, pasiekiau laikrodžiui mušant beveik vidurnaktį. Pragaro dangus liepsnojo ypatingu raudoniu, galingi žaibai raižė dangų išilgai visos padangės, o žaibus lydėjo kurtinantis trenksmas. Sustojau senoje namo įvažoje, apsižvalgiau, tačiau prie namo nebuvo matyti jokios gyvybės. Gojus tyliai pravėrė automobilio dureles, nesitraukdamas nei žingsnio nuo manęs sekė paskui į dvarą. Jame nebuvo girdėti jokio kito garso, kaip tik ūžaujantis vėjas ir perkūno botago kirčiai. Greitu žingsniu apėjau pagrindinius kambarius ir galiausiai svetainėje, kur kabojo Vildos portretas, ant krėslo gulėjo ji – Saulenė. Pripuoliau prie jos nesigėdydamas parodyti savo jausmų Gojui ir apsidžiaugiau supratęs, kad ji gyva, nors pulsas buvo vos užčiuopiamas, tačiau žinojau, kad galiu ją pagydyti. Atsargiai pakėlęs ant rankų, nunešiau į automobilį, tarytum kūdikį glausdamas prie širdies, paguldžiau ant galinės sėdynės. Ji degė karščiu, kliedėjo apie savo mirtį, apie buvusią Grožių miestelio alką. Pažvelgiau į Gojų, šis atrodė susimąstęs.

– Apie ką ji kalba? – paklausiau jo, kai jau pajudėjome iš požemio atgal į žemę.

– Dar nesu visiškai tikras, man reikia mano šeimos burtų knygos, tačiau tikriausiai ji išsiaiškino kaip reikia sunaikinti gyvybės akmenį, – sunkiai rinkdamas žodžius atsakė.

– Ta knyga saugiai guli mano dvaro bibliotekoje.

– Nei kiek nenustebinai, – Gojus atrodė išsigandęs. Vieną Saulenės ranką laikė savo delne, kita ranka glostė šaltu prakaitu išpiltą kaktą.

Kiek įmanydamas spaudžiau greičio pedalą, tačiau, atrodo, laikas stojo, viena minutė prilygo valandai, sekundė minutei, diena – amžinybei. Galėjau girdėti kiekvieną Saulenės įkvėpimą, kurie retėjo, girdėjau jos širdies dūžius. Ji buvo visiškai kitokie nei anksčiau, silpni ir baugštūs, tokie, tarytum norintys atsisveikinti. Negalėjau sau leisti, kad blogos mintys užvaldytų protą, todėl dar stipriau nuspaudžiau greičio pedalą, kad tik greičiau pasiekčiau savo dvarą.

Šuolis tarp dviejų pasaulių buvo ypač stiprus, nepataisomai paveikė ir taip silpną Saulenės kūną. Vos suvaldydamas automobilį, ištiesinau vairą, kad nenuslystume tiesiai į senus ąžuolus palei kelią, sukandęs dantis pasukau dvaro link. Pro galinio vaizdo veidrodėlį regėjau, kad Gojus vis tvirčiau spaudžia Saulenės kūną prie savęs. Keldamas didžiulį triukšmą, dvarą pasiekiau kiek greičiau nei per 5 minutes. Lauke siautėjo audra, šaltas vėjas audringais gūsiais talžė senų ąžuolų šakas, pastarosios triukšmingai siūbavo į šonus, silpnesnės – lūžo. Negailėdamas savęs, išplėšiau ją iš Gojaus rankų ir čiupęs į glėbį bėgte pasileidau bibliotekos link. Gojus sekė paskui. Gvidas pamatęs, kad grįžtame, plačiau atvėrė dvaro duris.

Paguldęs ją atsargiai ant sofos priešais vitrininį langą, kurį negailestingai skalavo šaltas lietus, ėmiau žvalgytis po biblioteką, kol galiausiai pastebėjau tai, ko ieškojau – knyga vis dar saugiai gulėjo lentynoje.

– Ji ten, – pirštu parodžiau į lentynas. Gojus nieko nesakęs nubėgo prie knygos ir kažką tyliai murmėdamas po nosimi, atvertė ją ir spoksojo bent kelias akimirkas, kol galiausiai giliai atsiduso.

– Labai negerai, – pasakė.

– Gojau, kas yra? – nerimau.

– Aš jau įtariau, pamatęs jos būklę, kad gyvybės akmenį ji bus paslėpusi savo krūtinėje, širdyje. Šis triukas dar niekada nebuvo panaudotas, tačiau Saulenė juo pasinaudojo ir nežinau, kaip jai padėti, – panikavo vis garsiau pabrėždamas tariamus žodžius.

Spoksojau į Saulenės kūną ir tik dabar suvokiau, kad į ją žvelgiu su tokiu atsargumu, kad neišsiduočiau, jog nematau nei pusės to, ką turėčiau regėti. Išlaisvinęs savo vidinę tamsą, pažvelgiau į ją atidžiau ir pamačiau tai, apie ką kalbėjo Gojus. Regėjau ilgą grandinę, kuri sukosi aplink josios kaklą kaip smauglys, mačiau amuletą su akmeniu, kuris baigia apglėbti visą Saulenės širdį. Ją žudė ne kas kitas, o prakeiktas gyvybės akmuo!

– Prakeikimas, – sugriaudėjau pakildamas nuo grindų. Žingsniavau nuo sienos prie sienos, mėgindamas suprasti, kaip ta naivi mergina sugebėjo iškrėsti tokią šunybę. Nugyvenęs tiek daug amžių esu matęs daugybę kvailysčių, tačiau tokio neatsakingo ir savanaudiško poelgio, kokį iškrėtė Saulenė, negalėjau suvokti. Ji nepagalvojo, kad pasitelkdama tokį galingą ir niekada nenaudotą burtažodį, ji gali mirti?

Spoksojau į gležną kūną, kuris tįsojo ant sofos, nebylus ir toks bespalvis, tarytum dar dailininko nepaliesta drobė. Širdis dunksėjo neįprastu ritmu, jaučiau, kad prarandu tai, ko dar net nepasiekiau. Gojus tyliai sėdėjo šalia jos ir iš aukšto žvelgė į pilkėjantį veidą. Ji geso mūsų akyse, tačiau neturėjau net menkiausio supratimo, kaip galėčiau ją išgelbėti. Jei imsiuosi burtų, stipriausių kerų, kokius kada naudojau, gal man pavyks ją išgelbėti? Žvelgiau į lentynas, tačiau nei viena knyga neatsakė į nebylų pagalbos šauksmą. Knygos tapo kurčios ir nebylios.

Negana to, jaučiau, kaip mano šviesa kovoja su kūną užvaldančia tamsa. Ji pikdžiugiškai džiūgavo, kad gyvybės akmuo atliks savo darbą ir gyvybės sergėtojų era baigsis, Žemėje įsivyraus chaosas, požemio gyventojai laisvai vaikščios žeme, tačiau ta pati tamsioji esybės pusė suvokia – kas man iš to, kai šalia nebus žmogaus, su kuriuo norėčiau pasidalyti visais savo pasiekimais? Saulenės pražūtis tolygi mano pražūčiai, kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Nors esu principingas, kartais žiaurus, savanaudis niekšas, kuris, pasirodo, turi sąžine, pripažįstu, kad pastarosios savaitės, praleistos kartu su Saulene, buvo pačios geriausios per visus nugyventus amžius.

Anksčiau maniau, kad skrodžiant dangų, matant pasaulį iš viršaus, jaučiausi laimingas. Maniau, kad tvirtai remiant letenomis žemę, kai gaivališka jėga užplūsta kūną medžiojant stirną, man suteikė laimės. Maniau, kad galimybė būti viršesniu už kitus – man suteikė laimės, tačiau kaip stipriai aš klydau. Saulenės šypsena, naivumas, gilus žvilgsnis, šviesi oda, kelios strazdanos ant nosies – ji tikroji laimės priežastis. Tik jos vaikiški klausimai priverdavo šypsotis. Bijau pripažinti, bet jaučiu jai visišką priklausomybę. Nors mes visiškai skirtingi, tačiau kartu tokie panašūs. Negalėjau taip paprastai pasiduoti, negalėjau.

Lauke siautėjanti audra nei kiek nerimo, turėjau bent akimirkai ištrūkti iš dvaro. Išlėkiau į vidinį sodą, kur galėjau nevaržomai parkritęs ant kelių staugti vilku, taip išliedamas visą susikaupusį įtūžį. Šalti vandens lašai prausė veidą, Perkūnas pliauškino botagu visai šalia dvaro, sukeldamas siaubą ne vienam miestelio gyventojui. Jaučiau kylančią paniką, ateinantį blogį. Tūkstantmečio kometa skriejo visai šalia Žemės, galėjau tai jausti lygiai taip pat, kaip ir Saulenės silpnėjantį pulsą. Jei ji mirs ir gyvybės akmuo nugalės ją – Žemę apgaubs tamsa.

– Ne, ne, ne, – riaumojau rankomis raudamas žolę.

– Broli, atrodai palūžęs, – Armanas stovėjo šalia manęs. Negalėjau patikėti jo šaltakraujiškumu, tačiau kodėl stebiuosi, jis juk iš prigimties – grynas. Pašokęs ant kojų, čiupau jį ties kaklu ir kone pakėliau į orą. Visuomet buvau didysis brolis.

– Tu, žemės kirmėle, prakeiktasis, Šėtono vaike! – keiksmai nesuvaldomai slydo krūtine aukštyn. – Ko tau čia reikia?

– Nurimk, – pajėgė išsilaisvinti tiek, kad kojomis pasiektų žemę. – Dargai, ar ne to visą gyvenimą norėjai? Surasti gyvybės akmenį, atstatyti teisingumą, kad požemio gyventojai galėtų būti viršuje? Ar ne to siekei šitiek šimtmečių? – piktinosi.

– Siekiau? Aš tiek metų kaltinau save dėl tavo žūties! Tiek metų stengiausi įtikti tėvui, tarybai, tau! – atkirtau, o Armanas keistai pasimetė išgirdęs prisipažinimą. – Galvoji, niekada nejaučiau tos prarajos, kuri mus skyrė? Tu buvai grynas, aš maišytas, po velnių.

– Dargai, tu buvai mano brolis, mano autoritetas, – Armanas kiek tyliau pridūrė.

– Nesvarbu, tai neištrina visų blogybių.

– Na, dabar gali viską ištaisyti ir pelnytai būti peklos valdovu. Ar ne šito troškai, kad tėvas tavimi didžiuotųsi? – pikdžiugiškai paklausė.

– Niekada nenorėjau būti pragare, o dabar po tėvo nužudymo… – vėl stvėriau Armaną už kaklo. – Tu jį nužudei? Tu visą tą laiką krėtei tas šunybes?

– Ar visai proto netekai? – Armanas visiškai pašėlo, net nepajaučiau, kaip praradau budrumą ir vieną akimirką stovėjau ant kojų, kitą, jau gulėjau kniūbsčias baloje. – Gali kaltinti dėl daug ko, bet dėl tėvo nužudymo, ne. Tai ne mano darbas.

Atsistojau kiek įmanoma oriau ir tvardžiau kylantį įtūžį. Norėjau gerai jį papurtyti, tačiau jis buvo mano brolis. Prakeikta sąžinė kaip visada nubudo pačiu netinkamiausiu momentu. Norėjau dar daug ką jam išsakyti, išskaityti, ką nuo manęs slepia, tačiau akimirkos pyktį užgožė Saulenės klyksmas. Žaibo greičiu atsidūrėme bibliotekoje. Gojus laikė ją tiek, kad ji nepaspringtų vemiamu krauju. Armanas stovėjo šalia kaip įblęstas, atrodo, gavo šoką, o aš norėjau pasiimti bent pusę jos skausmo ir kančių. Gojaus veidą gaubė pilkas šešėlis, Saulenės kūną tampė konvulsijos, o lauke į medį kirto žaibas. Ąžuolas skilo pusiau, įsiplieskė gaisras. Pro vitrininio lango stiklą, virš degančio medžio, išryškėjo mažas degantis taškelis. Kometa buvo visai čia pat. Dar kartą pažvelgiau į tą medį, tarytum pabaigos pranašą ir suvokiau, kad dar turiu vilties. Nieko nesakęs išplėšiau Saulenės kūną iš Gojaus rankų ir pasinaudojęs persikėlimo kerais, atsidūriau ties šventu Grožių girios ąžuolu. Jo kamiene nuo seno tekėjo šventasis šaltinis, aplink seną, šimtametį ąžuolą sudarydamas ištisinį baseiną. Žmonės nuo seno tikėjo, kad šaltinio vanduo gydo nuo baisiausių ligų. Gal ir netekęs vilties, visiškai pamišęs, tačiau norėjau tikėti, kad šaltinio vanduo gali išgydyti mirštantį Saulenės kūną. Įbridau su ja į vandenį, vis prašydamas jos dar pakentėti. Armanas atsekė paskui ir tyliai stebėjo mus iš tolo. Jaučiau, kad jis čia ne veltui. Jam tai buvo atpirkimas mano nusikaltimo, kai apakintas pykčio leidau tai įtūžusiai miniai sudeginti Vildą, o dabar jis leidžia man kentėti pačiu skausmingiausiu būdu.

Virš mūsų galvų pasirodė pati šviesiausia kometa, kokią tik esu regėjęs. Ji skriejo paskui savęs palikdama ilgą uodegą, tarytum parašą, tokį patį, kaip mirtingieji parduodant savo sielą velniui.

Saulenės akyse įsižiebė šviesa, ji ėmė švytėti kaip deimantas.

– Saulene, prašau, maldauju, nepasiduok, – kuždėjau delnu pildamas vandenį ant josios veido. Jos kvėpavimas darėsi vis tylesnis, o aš nenorėjau jos paleisti. Buvau visiškai tam nepasiruošęs. Ji kiek pajėgė, pasuko galvą į mane ir žvelgė į manąsias akis, buvo per silpna kalbėti garsiai, todėl tik siuntė žinią mintimis.

– Mano mirtis vienintelis būdas sunaikinti gyvybės akmenį, kito būdo nėra. Mačiau viziją, mama mane perspėjo. Toks mano likimas. Po mano mirties Žemėje įsivyraus taika, nebūtis ir būtis nebekels grėsmės viena kitai, viskas stos į vėžes, – atsiduso, skausmingai, tačiau drąsiai. – Pas tave daug daugiau šviesos tamsoje, nei pas bet kurį kitą sutiktą žmogų. Dargai, kitomis aplinkybėmis, kitame laike… Visuomet būsi mano vilkas, o aš tavo lapė, du mirtini priešai, kurie pamilo vienas kitą visai netikėtai ir nelauktai, – jos mintys buvo tokios tolimos, tarytum būčiau išsigalvojęs.

– Saulene, nepasiduok, tu kovotoja, negali išeiti, aš tau dar tiek daug neparodžiau ir nepapasakojau, – kūkčiodamas tariau žodžius, glosčiau jos veidą, jaučiau skausmą širdies plote. Man tai buvo visiškai nauji ir nepažįstami jausmai. Ar tai buvo meilė? Byrėjau į tūkstančius detalių, nepajėgiau savęs surinkti. Palinkęs prie Saulenės veido, žvelgdamas į stingstantį žvilgsnį, bučiavau ją į lūpas, mėgindamas įkvėpti gyvybės, tačiau likimui net ir mano galios nepavaldžios. Bučiavau nuoširdžiai, iš meilės, tikro jausmo, kaustomas baisiausios širdgėlos, kokią tik gali jausti sielą turintis padaras. Pasirodo, turėjau sielą, ji tyliai tūnojo kamputyje, laukdama progos pasirodyti.

Vieną akimirką tvirtai spaudžiau ją prie savęs, o kitą ji švytėjo kaip ta kometa, beveik deginančiai kaip liepsna, kol galiausiai nurimus audrai, dangus tapo giedras, o Saulenės gyvybės liepsna nustojo rusenusi. Girdėjau sielą veriančią raudą, prireikė laiko suprasti, kad ta rauda sklinda iš manęs. Ji išėjo.

 

 

 

12 dalis

Nušvitimas

Saulenė

Žmogiškasis kūnas, nuovargis ir nerimas, skausmingas suvokimas, kad Dargas taip negailestingai žaidė su mano jausmais, nenugalimai užvaldė kūną. Apsunkę vokai tingiai nusileido paslėpdami akis. Keletą kartų mėgindama sumirksėti vis žvilgteldavau į ramiai vairuojantį Armaną galvodama, ką čia veikiu, tačiau nuovargis nugalėjo. Keisti rūkai apsuko miegan grimztantį kūną, kažkur tolumoje driokstelėjo perkūnas. Krūptelėjau nuo tokio intensyvaus garso, pašokau kaip įgelta, tačiau ne iš karto supratau, kad nesu pabudusi. Miegas sugrąžino mane į tą dieną, kai mama rašė burtažodį, tik šį kartą atrodo buvau ne šalia mamos, o buvau jos asmenyje.

– Vilda, anksčiau ar vėliau reikės jai papasakoti, kokia lemtis jos laukia, – tarė mama.

– Mama, žinau, tik neįsivaizduoju ar ji susitaikys su savo lemtimi, – Vilda atrodė sutrikusi.

– Kada pamatei viziją? – pasitikslino mama.

– Kai buvo paskutinis pilnas mėnulis.

– Taip, vadinasi prasidėjo.

– Mama, kodėl būtent ji? – pyko Vilda.

– Vilda, mes visi šioje žemėje esame tik tarnai, vykdome savo misiją. Saulenės misija tokia ir nieko nepakeisi.

Vilda giliai atsiduso ir toliau rašė į knygą. Gyvybės akmens sunaikinimo burtas buvo beveik baigtas, tačiau ji vis barbeno pirštais į stalą tyliai niūniuodama dar vaikystėje išmoktą sutartinę. Vildai nedavė ramybės, kad ji pati įstums dukrą į pavojų, tačiau tokia lemtis buvo išpranašauta paties aukščiausio. Saulenė, kaip ir Vilda, buvo tarytum maži likimo sraigteliai, kurie nuosekliai vykdė visus aukščiausiųjų dvasių nurodymus.

– Mama, pažiūrėk, pievoje su Saulene ir Gojumi kažkas kalbasi? – pašokusi puolė prie mažo pirkios langelio. Mama pasekė paskui ją.

– Nebijok, tai Rugių Boba ir deivė Laima, – atsiduso mama. – Tikriausiai Laima numato, kas netrukus nutiks, ji perduoda Saulenei jos likimo žymę.

– Mama, aš regiu, – Vilda čiupo už širdies ir kone sukniubo palei langą. – Gyvybės akmens niekas negali sunaikinti, joks burtas. Laima pažymėjo Saulenę, ji perdavė jai jos likimą. Saulenei lemta mirti.

Mama rūpesčio perkreiptu veidu pažvelgė į Vildą, kurios veido spalva prilygo baltai drobei, giliai atsiduso, supratingai paglostė viršugalvį ir akimis nulydėjo trobon grįžtančius anūkus.

Aitrus supuvusių kiaušinių dvokas privertė nubusti. Visas jos kūnas buvo padengtas šaltu prakaitu, ji virpėjo kaip epušės lapas. Saulenė pašoko iš sapno mėgindama suvokti mamos pasakytus žodžius ir nuščiuvo apsižvalgiusi aplinkui – ji buvo tikrų tikriausiame pragare! Saulenė nubudo Armano automobilyje, tačiau jo paties viduje nebuvo. Kiek akys matė, aplink tik išdegę laukai, ore tvyranti sieros smarvė, raudoniu blizgantis dangus. Sunkiai nugurgusi seiles, ji tvirčiau prisisegė saugos diržu ir baugščiai dairėsi aplinkui, laukdama kažko ateinant. Saulenė suvokė, kad jai čia ne vieta, tačiau niekaip negalėjo sugalvoti priežasties, kodėl jie čia. Sapne regėtas sapnas buvo pranašiškas – ji mirs. Jos širdis kiekvieną akimirką plakė vis silpniau, joje esantis gyvybės akmuo siuntė Saulenę myriop.

Neilgai trukus į automobilį grįžo Armanas. Pastarasis jautėsi patogiai, nei trupučio nesijaudino, kad aplink esantis pasaulis bet kurią akimirką gali užsiliepsnoti baisiausiomis pragaro liepsnomis.

– Kodėl mes čia? – plūdausi.

– Nusiramink, – šyptelėjo. – Juk sakiau, kad vyksime ten, kur nei viena gyvybės sergėtoja dar nėra buvusi. – paaiškino užvesdamas automobilį. Greičio padalą tikriausiai spaudė iki dugno, automobilis iš vietos pajudėjo paskui savęs palikdamas milžiniškus dulkių kamuolius. Saulenė tik galinio vaizdo veidrodėlyje pastebėjo, kad jie tolsta nuo didingo pastato, panašaus į rūmus.

– Tikriausiai esu perdėtai naivi, tačiau negalvojau, kad turėjai omenyje kelionę į pragarą! – cyptelėjau mintyse ieškodama bet kokios išeities.

– Įsivaizduok, kad tai mažos atostogos prieš didžius žygdarbius, – iššiepė baltus, tarytum perlai dantis.

Saulenė susigūžė Dargo megztinyje, tarytum saugiame prieglobstyje, tačiau ši ramybės oazė buvo saugi tik iki tol, kol jos sielą užtemdė skausmo šešėlis. Ji suprato, kad viskas, kas manė esant tikrą, buvo paremta melu, o dabar ji pačiame pragare.

– Koks siaubingas dvokas, – suburbėjo po nosimi labiau sau, nei Armanui, tačiau pastarasis šio priekaišto nepraleido pro ausis.

– Pragare svečiuojiesi geras porą valandų, o jau skundiesi, – nusijuokė. – Dargas taip pat negali pakęsti būvimo pragare, tačiau tu turi pasirinkimą, o jis ne. Po tėvo mirties, jis šios peklos valdovas, jis privalo grįžti į požemius.

Saulenė pakėlė akis į Armaną, pastarojo žandikauliai – tvirtai suspausti, rankomis kiek per tvirtai gniaužė automobilio vairą. Įprastinė ramybės kaukė nukrito ir pirmą kartą Saulenė jame išžvelgė jausmą. Jis jautė pykti, tačiau ji negalėjo suprasti ar šis pyktis skirtas Dargui, ar jai. Saulenės galvoje mintys sukosi tarytum širšių spiečius. Vienu metu ji mėgino suprasti, kodėl atsidūrė pragare, taip pat mėgino išsiaiškinti mamos pasiųstos žinios prasmę, Armano ir Dargo užmojus.

– Ar gali liautis? – griežtai paprašė Armanas.

– Liautis? – nesuprato Saulenė.

– Taip, liautis galvojusi. Gal tiesiog paklausk, nes dabar tavo mintyse pasiklystu net pats Šerlokas Holmsas.

– Aš tiesiog nesuvokiu ką veikiu tavo automobilyje, pragare. Kodėl mes čia?

– Turėjau sutvarkyti vieną reikalą. Kad praeičiau pro pragaro vartus nepastebėtas, pasinaudojau tavo šviesa, – gūžtelėjo pečiais tarytum visą tai, ką pasakė buvo visiškai paprastai priimama tiesa. – O dabar galime pakalbėti apie gyvybės akmenį. Tau reikia burto jo sunaikinimui? Aš žinau kur yra tavo šeimos kerų knyga.

– Leisk atspėsiu – ją turi Dargas? – negalvodama leptelėjau.

– Tiesiai į dešimtuką! – sarkazmo kupinu balsu atkirto pašnekovas. Jis atrodė patenkintas tuo, kad buvau taip mulkinama šitiek savaičių.

– Na, tikriausiai knygos atgavimas neturi jokios reikšmės. Ji bevertė, – atsakiau.

– Kodėl? – nesuprato Armanas ir pristabdė automobilį įsukdamas į siauresnį keliuką palei išdžiūvusį mišką.

– Regėjau viziją, kurioje mama sakė, kad joks burtažodis nesunaikins gyvybės akmens.

– Šitiek metų mano tėvas ieškojo akmens, kad galėtų jį sunaikinti savomis rankomis, o jūs jį saugojot, kad sunaikintumėt tinkamu laiku? Ar legenda skelbė ne taip, kad kuri pusė sunaikins akmenį per tūkstantmečio kometos pasirodymą, toji ir karaliaus žemėje? – paklausė Armanas įsukdamas į kiemo įvažą.

– Taip, tačiau viskas kur kas painiau, nei buvo kalbama. Dar tiksliai nesuprantu mamos siųstos žinutės, tačiau gyvybės akmuo nesunaikinamas jokiu burtažodžiu.

Automobilis sustojo palei namo fasadu. Pakėliau akis apsižvalgyti – namas sodriai raudonų plytų, visus langus dengė storo metalo grotos. Kiek akys regėjo aplink tik garuojanti žemė ir visiška laukymė. Armanui atvėrus automobilio dureles, pajaučiau deginančią kaitrą ir dar sodresnį sieros tvaiką. Jis paskatino mane sekti paskui jį, tačiau silpnas balselis viduje vis garsiau kartojo, kad neturėčiau taip elgtis, tačiau eilinį kartą pasielgiau visiškai neapgalvotai. Užėjus vidun į keistai atrodantį pastatą, apėmė keistas dežavu jausmas, kad jau esu čia lankiusis, kad šio namo energetika labai artima. Sekiau paskui Armaną iki didžiojo kambario, kurio viduryje stovėjo didelė sofa, o vieną kambario sieną puošė skaldytų akmenų židinys. Ilgai spoksojau į paveikslą, kuris kabojo virš židinio. Jo rėmai tviskėjo auksu, o šviesos kupiname fone stovėjo jauna moteris, kurios gyvybės kupinos akys spinduliavo laime ir meile. Spoksojau į paveikslą išsižiojusi.

– Kodėl mano mamos portretas kabo ant tavo sienos? – išveblenau atsisukdama į Armaną, kuris neatrodė nei kiek nustebintas mano klausimo.

– Kadaise aš labai mylėjau tavo mamą, o ji mylėjo mane, – šyptelėjo. – Tačiau mano brolis atėmė ją iš manęs, todėl manau, kad dabar bus teisingiausia, jei aš jį nubausiu tuo pačiu – atimsiu iš jo tave.

– Aš jam reikalinga tik dėl gyvybės akmens, – atsakiau, tačiau vis dar negalėjau patikėti šios istorijos eiga. Jis ir mano mama? Kiek daug aš nežinau apie savo šeimą. – Aš negaliu suprasti, kad mama galėjo mylėti velnią. Tai skamba neįtikėtinai.

– Tokios meilės, kuri mus jungė, galėtų pavydėti bet kuris mirtingasis, – jo lūpose virptelėjo keistai skambantis liūdesys. – Abu su Dargu troškom jos dėmesio, tačiau jis pasidavė, o aš toliau stengiausi, kol galiausiai Vilda pasidavė. Mūsų meilė buvo nepavaldi laikui, nepavaldi jokiems standartams.

– Aš visiškai nepažinojau savo mamos, – konstatuodama faktą prisėdau ant artimiausio krėslo. Gyvybės akmuo kiekvieną sekundė vis labiau gniaužė širdį. Armanas pastebėjo, kad išblyškau, priklaupė šalia ir ranką pridėjo prie kaktos.

– Tu degi, – pasakė susirūpinęs. – Tu sergi?

– Aš visiškai pasimečiau laike. Tikriausiai tūkstantmečio kometa visai netrukus skries aplink žemę? – nekreipdama į Armano klausimą, nukreipiau pokalbio temą.

– Rytoj naktį. Gal jau gali pasakyti kur paslėptas gyvybės akmuo? Dargas turi savų užmojų, tačiau aš trokštu, kad jis grįžtu į požemius ir supūtu pragare daugiau niekada neregėdamas saulės šviesos, – Armanas troško keršto.

– Man reikia grįžti į paviršiu, turiu pati sunaikinti gyvybės akmenį, – pamėginau atsistoti, tačiau kojos neklausė. Jaučiausi apdujusi ir silpna, galva vis labiau svaigo, tad susmukau kėdėje kaip maišas.

– Ne, tu būsi čia, – griežtai atsakė. – Dargas atėmė iš manęs šviesą, aš ją atimsiu iš jo. Kol jis negrįš į požemius, tol tu būsi čia.

Armanas apsisuko ant kulno ir užtrenkdamas duris paskui save, išėjo iš kambario palikdamas mane sėdėti krėsle. Jaučiau, kad širdis krūtinėje stoja plakti, ji rambėja ir virsta į akmenį. Gal mamos žodžiai apie mano mirtį turi kitokią reikšmę? Visą laiką audžiau save, kad nesugebėsiu įvykdyti misijos, nerasiu burtažodžio, nesunaikinsiu gyvybės akmens ir numirsiu veltui, tačiau sėdint šiame kambaryje ir žvelgiant į mamos portretą, supratau, kad mano mirtis ir yra raktas į šio rebuso išsprendimą. Turiu pasiekti paviršių, grįžti į šalia Gorių girios esančio kalnelio alką, kur seniau stovėjęs šventasis aukuras ir tenai baigti savo gyvenimo kelionę, tačiau buvau per silpna virsti lape, per silpna eiti. Protu suvokiau, kad gyvybės akmuo mane nugalės, tačiau vis dar vyliausi stebuklo.

– .. Suprantu, kad susimoviau, suklydau… Nesu vertas tavo atleidimo, nesu vertas būti tavo draugu, tačiau noriu tau padėti. Negaliu tavęs surasti, nebent padėtum man, – Dargo balsas, vos girdimas, tačiau toks artimas ir savas, pasklido mintyse dilgčiojančiu impulsu.

– .. – susikaupiau, kad pasiųsčiau tinkamą žinutę, – Aš pragare. Armanas laiko mane čia įkalintą. Turiu pasiekti paviršių iki kol kometa skries pro žemę, turiu sunaikinti akmenį, – mano minčių galia buvo tokia silpna, kad abejojau, ar Dargas išgirdo mano žodžius. Buvau tokia pavargusi, kad tik susiriečiau į kamuoliuką ir nugrimzdau į ramų miegą.

 

 

 

11 dalis

Skausmingas susižavėjimas

Pradžia, Grože

Pirmas kartas, kai iš požemio atvykau į mirtingųjų pasaulį, tvirtai stovėjau pėdomis jausdamas saulės šildomą smėlį po kojomis, primerkęs akis stebėjau žydrą dangų, buvau apstulbintas mane supančio grožio, paliko mano vaikiškoje širdyje neišdildomą įspūdį. Ilgai negalėjau atsistebėti augalija, žaluma, paukščių klykavimu, vandens čiurlenimu. Visa tai man buvo visiškai nauja, tačiau tėvas neleido ilgai džiaugtis šiuo grožiu. Jam atrodė, kad visas išorinis pasaulis nė nago juodymo nevertas.

Į žemę atvykome su misija – turėjome surasti stebuklingą akmenį, tačiau nei man, nei Armanui to akmens paieškos neatrodė įdomios. Mus labiau domino aplinkinio pasaulio teikiami malonumai, kurių Žemėje tikrai netrūko. Mums patiko jodinėti ašvieniais, plaukioti vėsiame ežere, vakare stebėti saulėlydį, ryte pasitikti saulėtekį, nejausti šleikštaus sieros kvapo, basomis vaikštinėti rasota žole, gerti vandenį, trykštantį iš šaltinio, suvalgyti nuo medžio nuskintą obuolį, kurį prakandus jausdavai salsvai gaivų skonį. Niekada nepamiršiu pirmo atkąsto obuolio skonio, to jausmo, tos akimirkos, kai jaučiausi beveik žmogumi.

Armanas nuo mažens buvo kitoks. Jis buvo šimtą kartų stipresnis, greitesnis, aštresnio mąstymo, o aš buvau iš prigimties jautrus. Dažnai pagaudavau tėvą spoksant į mane su šleikštuliu, su neapykanta, tačiau niekada nesupratau, kodėl jis manęs taip nekenčia. Tačiau bėgant metams tūnant požemyje, suvokiau, kad skiriuosi nuo kitų tamsos padarų. Kai Armano vidų glemžė tamsa, maniškis sklido šviesa. Tik atėjus tinkamam laikui tėvas pasakė, kad esu maišytas, o mano motina paprasčiausia mirtingoji, tačiau jis nutylėjo svarbų faktą: mano motina buvo ne šiaip mirtingoji, ji buvo ragana. Bręstant atradau būrimo ir virsmo  dovanas, vis stiprėjau, tuo pačiu vis labiau stumdamas šviesą į šoną. Tapau rūsčiu, piktu, nieko nevertinančiu padaru, kuris iš savo kūno išstūmė visus jausmus. Pamažu paleidau visus vaikiškus stebuklus, džiaugsmo kibirkštį ir meilę, kuri kaip juodoji skylė visą tą laiką traukė mane prarajon. Armanas iš prigimties buvo toks, kokiu visuomet norėjau būti, tačiau viena lemtinga akimirka pakeitė mus abu.

Pirmoji vasara, kai be tėvo išvykome Žemėn ir pamatėm ją, pakeitė mus nepataisomai, tačiau mums tai patiko. Vilda buvo nuostabi mergina: žavinga, kerinti, viliojanti, tačiau tokia tyra, tarytum deimantas. Abu su Armanu vis dažniau sukiojomės aplink vietinę gyvenvietę stengdamiesi ją sutikti, pakalbinti. Armanui tai buvo tarytum žaidimas, o man ji kėlė kur kas gilesnius jausmus, nei norėjau. Ji buvo atsargi, miela, paslaugi. Kartą jodamas laukyme visiškai įsismaginau. Obuolmušis žirgas išsigando greta lekiančio vilko, pasibaidė tėkšdamas mane žemėn. Nors šis krytis nebuvo pražūtingas, tačiau praskeltas antakis nepaliaujamai kraujavo. Sėdėjau ant žolės ranka spausdamas kraujuojančią žaizdą, mėginau sutvardyti kylantį įtūžį, kuris išsiverždavo su trenksmu vos parklupdavau, o švelnus Vildos balsas grąžino į realybę.

– Susižeidei? Leisk apžiūrėti žaizdą, – ji priklaupė šalia manęs, lengvą sijono audinį pasikišdama po keliais, švelniai pirštų galiukais brūkštelėjo palei žaizdos kraštus. Sėdėjau stipriai užmerktomis akimis, troškau, kad akis apėmusi tamsa išsisklaidytų. Užteko vieno švelnaus prisilietimo ir širdis krūtinėje tarytum nustojo plakusi, tamsa pasitraukė.

– Tai niekniekis, – nurydamas seiles atsakiau.

– Leisk, – ji nepasidavė ir pašokusi ant kojų nuskubėjo prie šalia tekančios upės. Nuplėšusi sijono apačią, sudrėkino ją vandenyje. Grįžusi su drėgnu, vėsiu audiniu ėmė valyti vis dar stipriai kraujuojančią žaizdą. Valė tol, kol pasijaučiau tikrai geriau. – Uždėsiu trauklapį, kraujas nustos tekėti.

– Tu daug žinai apie augalus, – nuoširdžiai nusistebėjau.

– Mano mama žolininkė. Mano močiutė buvo žolininkė, kaip ir jos mama, – šyptelėjo.

– Tavo rankos stebuklingos, – ranka paliečiau josios ranką, tačiau Vilda krūptelėjo ir tuoj pat atsitraukė.

– Žaizdos siūti nereikia, tikriausiai ir randas liks nežymus, – ištarė atsistodama ir ranka susiglostydama sijoną. Žvelgiau į ją tylomis, viltingai trokšdamas daugiau prisilietimų, daugiau kalbų, tačiau Vilda patraukė savo keliais neatsisukdama.

Tik po kiek laiko, iš vietinio pirklio sužinojau, kad Vilda susaistė savo gyvenimą su kažkokiu ūkininku, sukūrė šeimą. Buvau taip beviltiškai įsiutęs, kad pasinaudojau kerais, kad ją pamirščiau, o ji pamirštų mane, tačiau likimas kartais krečia pačius netikėčiausius pokštus. Kai po daugelio metų grįžau į Grožius, Vilda vis dar buvo tokia stulbinamai graži kaip ir anuomet, visi kerais paslėpti prisiminimai grįžo su trenksmu. Vėl sutikdavau ją girioje, kalbindavau, o iš aplinkinių gyventojų išgirdau, kad jos vyras pasimirė prieš kelerius metus, ji gyveno su mama ir vaikais slėnyje, Grožių girioje. Nors Vilda išoriškai nebuvo pasikeitusi, tačiau šį kartą supratau, kad ji ta, kurios ieškau. Ji buvo gyvybės sergėtoja. Toji šviesa kadaise apakinusi mane, dabar buvo tokia skaisti ir išdavikiška, kad net pats didžiausias neregys būtų supratęs, kas ji tokia. Tačiau kas kartą pažvelgęs į tas sielą veriančias akis, norėdavau viską pamiršti, tačiau Vilda buvo nepasiekiama, bent tik taip galvojau.

Prieš pasirodant tūkstantmečio kometai Žemėje ir požemyje jautėsi visiškas chaosas. Tėvas siuto, taryba skundėsi, kad abu pragaro valdovo sūnūs nepajėgūs surasti gyvybės akmens. Žinojau, kad akmuo pas Vildą, tačiau ji buvo sukta, kad ir kiek šniukštinėjau, tačiau akmens niekur nebuvo matyti. Vieną vakarą virtęs varnu, skraidžiau palei slėnį, kuriame ji gyveno. Tūpiau nuo šakos ant šakos, kol galiausiai mano dėmesį patraukė maža švieselė pačiame slėnio pakraštyje. Virtęs vilku, tyliai sėlinau samanomis dengta miško paklote. Buvo visiška prietema, tačiau mano rega buvo aštri tarytum sakalo, juk buvau pats pavojingiausias šios Žemės plėšrūnas. Priartėjus tiek arti, kad galėčiau įžiūrėti kas vyksta, nustėrau. Vilda linksminosi su mano broliu, kuris buvo apakintas jos tarytum nevaldomas šunytis. Jis juokėsi, jis buvo laimingas. Jis buvo su Vilda! Negalėjau tverti savame kailyje, Armanas mane išdavė. Nors ir buvau save ir ją apakinęs burtais, tačiau Armanas viską žinojo. Ne kartą buvau jam sakęs, kaip jos trokštu, kad tik šalia Vildos jaučiuosi kiek žmogiškesnis, kad tik ji pažadina manyje šviesą, o jis smeigė durklą tiesiai į krūtinę. Nebegalėjau žiūrėti į juos, tad grįžęs į dvarą ėmiau siautėti mėgindamas nusiraminti, tačiau galvoje brendo nevaldomas pyktis.

Apimtas įniršio, valdomas keršto troškimo, paleidau gandą apie Vildos raganavimą. Ilgai nereikėjo laukti ir kelių savaičių laikotarpyje visa Grožių žemė virė neapykanta Vildos šeimai. Kantriai laukiau, stebėjau Armano sumišimą, tačiau tylėjau. Jis blaškėsi dvaro koridoriais tarytum sužeistas žvėris, mėgino išspręsti rebusą, mėgino išnarplioti savo egzistencijos kebeknę, tačiau sprendžiant iš jo nusivylimo, supratau, kad jis beviltiškoje aklavietėje. Atėjus tinkamai dienai, kai visas miestelis buvo pasiryžęs viešam Linčo teismui, pasikviečiau Armaną ir pasidalinau su juo savo įtarimais, kad Vilda – gyvybės sergėtoja. Jis atrodė priblokštas, nusivylęs, tačiau nedrįso prieštarauti mano išmonei. Gal jis nebuvo iš prigimties toks tamsus, kokiu jį laikiau, o gal aš per amžius surambėjau, tačiau jutau vidinį pasitenkinimą matydamas jį tokį. Armanas net nenujautė, kas laukia jo mylimosios Vildos. Paskutinę dieną iki to lemtingo vakaro, jis mėgino pasipriešinti mano planui, čiupo kalaviją ir iškvietė mane dvikovon.

– Armanai, ar tavęs netenkina mano planas? – saldžiai paklausiau jaunėlio brolio.

– Ar tau neatrodo, kad tai netikusi mintis? – jis vis dar nesiruošė trauktis iš kelio, todėl neturėjau jokio kito pasirinkimo, kaip tik ištraukti savo kalaviją iš geležtės ir atremti jo smūgius.

– Tai vienintelė mūsų viltis gauti tą prakeiktą gyvybės akmenį, – suriaumojau, tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis, dėl ko buvau pasiryžęs eiti iki galo.

– Tu nesupranti, – išspjovė Armanas.

Kovėmės tylėdami, vienas kitą vaišindami galingais smūgiais. Geležis liesdamasi su geležimi, nuo neišsenkamos jėgos kėlė pragarišką garsą, tarytum pats Perkūnas vaišintu padangę botago kirčiais. Aplinkui lakstė žiežirbos, pakvipo siera. Buvau taip įtūžęs, kad net nepajaučiau kokiu momentu Armano kalavijas iškrito jam iš rankų. Jis parklupo priešais mane nusivylęs, tačiau prireikė kelių akimirkų susitvardyti, kad nenurėžčiau jo galvos nuo pečių. Nors jis buvo mano brolis, tuo pačiu jis buvo išdavikas. Susiturėjau ir griežtai įsakiau jam susiimti į rankas, vykdyti kas paliepta.

Pasiunčiau Armaną sekti Vildos sūnaus, tačiau vėlesni istorijos posūkiai nebuvo man palankūs. Visa esybe jaučiau, kad Armaną ištiko bėda, kad jis papuolė į žabangas. Jaučiau Vildos energiją, ji tikriausiai buvo paspendusi spąstus, tačiau tie spąstai tikriausiai buvo skirti man. Negalėjau patikėti paskutinėmis gautomis Armano mintimis. Jis atsiprašė ir išėjo amžiams.

Dargas

Pramerkiau akis mėgindamas suvokti kokią klaidą padariau aną dieną. Paleidau Saulenę, sugadinau viską, ko tiek ilgai siekiau. Trenkiau kumščiu į stalą darbo kambaryje. Pastarasis skilo pusiau. Gvidas pašoko iš miego, net nepastebėjau, kad jis tyliai snaudžia susirangęs kapoje palei siena.

– Bose, kas darosi? – paklausė kiek sutrikęs.

– Saulenė išėjo. Ji pas Armaną, – sausai ištariau.

– Armaną? – Gvidas išvertė akis. – Bet… Armanas miręs.

– Jis toks gyvas, kiek tik įmanoma, – sugriaudėjau.

– Gal tai ta pati esybė, kuri kuo puikiausiai pakeičia pavidalus? – garsiai svarstė Gvidas.

– Ne, – atkirtau. – Jaučiau jo energiją. Pažinau ją. Tai mano brolis, tas pats, dėl kurio netekties kaltinau save šitiek šimtmečių.

Gvidas daugiau nieko nesakė, tačiau supratau, kad ši situacija nei man, nei jam, nei bet kam kitas nebus naudinga. Vaikštinėdamas iš vieno dvaro galą į kitą supratau vieną, kad Saulenė būdama tokia patikli, atiduos gyvybės akmenį Armanui, o jis tikriausiai turi tik jam vienam suvokiamų planų. Tačiau labiausiai šioje situacijoje baugino faktas, kad Saulenė juo pasitikėjo labiau nei manimi. Juk aš ją išgelbėjau nuo mirties, aš ją globojau, AŠ!

– Po velnių, – garsiai šaukiau visa gerkle. Balso aidas ritosi aukštomis dvaro lubomis drebindamas krištolinius sietynus.

– Velnią mini, velnias čia, – krūptelėjau išgirdęs Armano balsą.

Atsisukau ton pusėn, tačiau kambaryje buvau vienas.

– Kur tu prakeiktas kalės vaike, – iššvokščiau.

– Brolau, ar nepasiilgai? – nusijuokė. Tik dabar supratau, kad jis man siunčia savo mintis. Jos kaip ir anksčiau labai aiškios ir įtikinamos.

– Armanai! Šitiek metų kaltinau save, kad tu žuvai, o tu leidai manyti, kad esi miręs?

– Tu ir buvai kaltas. Buvau jaunas, naivus. Visuomet vyliausi savo vyresniu broliu, tačiau pasirodo veltui. Apgavai mane.

– Aš apgavau tave? – šaukiau garsu sprogdamas iš pykčio. Jaučiau, kad mano kūną vėl užvaldo tamsa. – Tu žinojai, kad ją mylėjau, tačiau tai tavęs nesulaikė ir įsliuogei į jos guolį kaip gyvatė.

– Ar tu niekada nepagalvojai, kad ji pasirinko mane? – ramiai paklausė. Sulaukus tokių žodžių, pirmą kartą suvokiau, kad jo žodžiuose gali būti tiesos.

– Nesvarbu, – atkirtau, tačiau jau buvo per vėlu. Kūną apėmė gaivališka tamsa, pasidaviau jai. Virtau tuo, nuo ko visą gyvenimą bėgau, nuo ko visą gyvenimą slėpiausi.

Pažvelgiau į veidrodį, kuris kabojo ant sienos ir po ilgų metų ramybės vėl regėjau tikrąjį save. Nekenčiau savo prigimties, tačiau nepajėgiau nuo jos išsivaduoti. Krauju pasruvusios akys, tamsa sklindanti aplinkui, skausmo draskomas kūnas. Priešinausi iki paskutinės akimirkos, tvardžiausi, tačiau negalėjau savęs įveikti. Jaučiau kaip tikroji esybė užvaldo ne tik kūną, bet ir mintis. Negalėjau, nenorėjau toks būti, tačiau tai buvau aš – Dargas, pragaro valdovas.

– Tu savęs nekontroliuoji, – prabilo Armanas tarytum koks sąžinės balsas.

– Kur ji? – kiek ramiau paklausiau, tačiau vis dar negalėjau pažvelgti į savo atvaizdą veidrodyje. – Kur ji?

– Ji saugi. Kol kas, – nusijuokė.

– Jei nuo jos galvos nukris bent vienas plaukas, jei ant jos kūno atsiras bent menkiausias įbrėžimas, – griežiau dantimis. – Šį kartą pasistengsiu, kad tikrai atsisveikintum su šiuo pasauliu.

Armanas tylėjo, o aš pakėliau akis į veidrodį. Jame mačiau tai, kas kėlė šleikštulį – tikrą save, tą, kuriam lemta tūnoti požemyje. Buvau toks beviltiškas, kad buvau pasiryžęs bet kam, kad tik Saulenė grįžtų į mano dvarą. Ji galės su manimi nekalbėti, kad ir tūkstantį metų, galės gyventi kur tik panorėjusi, galės susituokti su kuo tik panorėjusi, tačiau svarbiausia, kad žinočiau, jog ji saugi, sveika. Tikriausiai visai pakvaišau, tačiau, nuo tada, kai išvariau ją, krūtinėje atsivėrė Lietuvos dydžio kiaurymė. Buvau visiškai pakvaišęs, apsėstas ir sutrintas į miltus. Anuomet maniau, kad mylėjau Vildą, tačiau šis jausmas kur kas stipresnis, nei kada esu patyręs. Saulenė prilygo tam pirmo atkąsto obuolio kąsniui, kurio gaiviai saldų skonį jaučiu iki šiolei.

Virtęs varnu, su trenksmu išsklendžiau iš dvaro ir skridau tiesiai iki medžiu paversto Gojaus. Jis kaip visuomet pasitiko mane kurtinančia tyla.

– Aš labai susimoviau. Net negaliu paaiškinti, kaip stipriai suklydau. Iki šiol nesupratau, kad Saulenė man svarbesnė už patį save, – Gojus gailiai žagtelėjo, sutraškėjo senos ąžuolo šakos, jis suaimanavo.

– Geriau dar tūkstantį metų kankink mane, tačiau palik Saulenę ramybėje, – po šitiek metų tylos, jo balsas buvo kur kas duslesnis.

– Jei tik galėčiau… – atsakiau nusvarindamas sparnus. – Gojau, jei būčiau paprastas mirtingasis, ar ji bent akies krašteliu į mane pažvelgtų? – Tačiau Gojus nutilo. – Maldauju, bent tu neatsuk man nugaros, – nusivylęs tariau, tačiau jis tylėjo tarytum kapas.

Nusileidęs ant žemės, delnu priliečiau seną jo kamieną ir pats netikėdamas tuo, kaip elgiuosi, padariau tai, dėl ko tikriausiai vėliau labai gailėsiuosi. Gojus ne iš karto suprato, kad jo kūnas iš seno sumedėjusio tapo toks, koks ir turėtų būti. Ilgi plaukai sruogomis krito ant veido, o seni, nutriušę skarmalai vos dengė kūną. Paklaikęs žvilgsnis buvo iškalbingesnis už tūkstančius žodžių, o aš suvokiau, kad nuo šiol viskas pastatyta ant kortos.

– Vainiau, – išlemeno vos versdamas liežuvį.

– Saulenei gresia pavojus, o tu vienintelė mano viltis, – pasakiau apsigręždamas. Jaučiau, kaip netvirtai stodamas ir griūdamas, Gojus seka paskui mane į nežinią.

Eidamas mąsčiau, kad visuomet norėjau įtikti tėvui ir kitiems, tačiau galiausiai nuvyliau pats save. Tapau tokiu, kokiu niekada nenorėjau būti. Buvau pats gryniausias velnias iš visų jų padermės, tačiau tokiu negimiau, o tapau visiškai to nenorėdamas.

 

10 dalis

Tikrasis Dargas

Saulenė

Po naktinių košmarų likusi nakties dalis buvo neapsakomai rami. Nepamenu, kada paskutinį kartą taip gerai pailsėjau. Šiek tiek pasirąžiau lovoje ir nosimi pasitryniau į kažką šilto, įsitaisiau patogiau. Galėčiau taip gulėti paromis – pagalvojau mieguose, tačiau visi miegai išsisklaidė kaip dūmas supratus, kad šalia manęs kitas šiltas kūnas. Pramerkiau akis, o į mane spoksojo pora žydrų akių. Dargas gulėjo šalia manęs, rankas pasikišęs po galva, o aš, lapės kūne, gulėjau prisišliejusi prie jo šono. Pajaučiau neapsakomą gėdą, tačiau džiaugiausi, kad storas kailis saugo nuo skruostus nudažančio raudonio. Tokia gėdinga akimirka pastarąjį kartą buvo aplankiusi tą kartą, kai dar ankstyvoje paauglystėje klykdama bėgau pas mamą, išgąsdinta kojomis tekančio kraujo.

– Atleisk, aš miegojau, – pasiunčiau mintis, žinojau, kad jis mane girdi. Norėjau atsitraukti, tačiau Dargas ranka ėmė glostinėti paausį.

– Nieko tokio, Saulene, – atsakė balsu ir tvirčiau suspaudė dantis. Akimirką užmerkiau akis, o Dargas jau buvo virtęs vilku, tupėjo greta manęs.

– Ką tu darai? – suurzgiau.

– Matau, kad tau jaukiau bendrauti būnant šiame kūne, kaip ir man, – atsakė ir prigulė priešais mane. Mūsų snukiai praktiškai glaudėsi nosimis.

– Kodėl neišėjai į savo kambarį? – paklausiau, spoksodama į tas keistai žydras akis.

– Man patiko stebėti tave miegančią ir žiūrėti į visus tuos sapnus, – iššiepė dantis, priversdamas garsiau suurgzti. Šią akimirką siaubingai pykau ant jo.

– Kodėl visi, kas tik nori, knisasi mano galvoje? – urgztelėjau letenomis pakasdama patalynę. Dargas mintyse nusijuokė, tačiau nieko nesakė. Pakilęs ant keturių letenų prisėlino visai greta ir snukiu pasitrynė į maniškį, atsiprašydamas. Lapiškasis kailis pasišiaušė nuo patirto jaudulio ir tokio netikėto prisilietimo. Žvelgiau tiesiai jam į akis, o jis į manąsias. Akimirkai jaučiausi taip, tarytum būčiau girioje, kur švilpauja paukščiai, visur žaluma aplinkui, ir joje tik mes, tokie, kokie esam. Visą akimirkos intymumą išsklaidė atskridusios mintys.

– O tu visai skaniai kvepi, kad ir lapės kailyje, – vėl patraukė per dantį ir nušoko nuo lovos. Kiek apsvaigusi kritau atgal į patalus, tik šį kartą atsimerkiau žmogiškame kūne. Pakreipiau galvą į šoną, šalia manęs iš tiesų tįsojo Dargas, tingiai nužiūrinėdamas nuogą mano kūną.

– Kodėl aš nuoga? – čiupau antklodę ir prisidengiau savo nuogumą.

– Buvai pakeitusi pavidalą, – tingiai atsakė. Ėmiau painioti, kas yra tikra, o kas išgalvota, kada sapnuoju, kada tikrai gyvenu. Su manimi dėjosi keisti dalykai. Suskaudo širdį. Nevalingai ją pridengiau delnu. Tikriausiai gyvybės akmuo lėtai žudo mane iš vidaus.

Dargas atsisėdo kojas nuleisdamas ant grindų ir įsispoksojo pro langą, nieko daugiau nesakęs išėjo iš kambario. Atrodė kiek sutrikęs, tačiau aš jaučiausi dar kvailiau nei bet kada. Kritau atgal į patalus ir nedrąsiai įtraukiau jo kvapo, kuris dar buvo juntamas ant pagalvės. Nusišypsojau pati sau ir dar kartą pripildžiau plaučius to viliojančio vyriško kvapo. Mano kūne ėmė siautėti audra. Tokio keisto jausmo nebuvau nei patyrusi, nei sapnavusi. Mama pasakojo, kad sutikus tą vienintelį, mano širdis plaks sparčiau, pilve skraidys drugeliai, oda raus, o kūnas pradės gyventi atskirą gyvenimą. Viskas, ką mama buvo anksčiau pasakojusi, vyko būtent dabar, kai sutikau jį. Ar jis buvo tas vienintelis? Tik mano laikas šioje Žemėje pražūtingai tirpo, neturėjau laiko puoselėti šį keistą jausmą. Įsispoksojau pro langą – lauke švietė saulė, o mano širdį kaustė mirties šešėlis. Galėjau tai jausti, galėjau suprasti, kad mirštu. Šiandien turėjau bet kokia kaina ištrūkti iš šio dvaro ir pamėginti nukeliauti į tą dieną, kai mama rašė burtažodį į savo šeimos burtų knygą. Dargas turės mane išleisti. Jis privalo.

Dargas sėdėjo prie stalo ir gėrė kavą, skaitė laikraštį. Atsisėdau savo įprastoje vietoje ir pažvelgiau į jį. Dargas pažvelgė į mane pro laikraščio kraštą ir nusišypsojo, tačiau jo šypsena buvo kitokia, nei anksčiau. Papusryčiavome tylomis, buvo girdėti tik verčiamo laikraščio lapų šnaresys bei sieninio laikrodžio tiksėjimas. Tokia tyla kėlė nerimą. Šakute braižiau ornamentą lėkštėje, vis iš naujo atkartodama tuos pačius simbolius. Tik vėliau suvokiau, kad šakute rašau Armano vardą.

– Dargai, galiu paklausti? – paklausiau.

– O kaip kitaip, tu negali be klausimų, – užversdamas laikraštį atsiduso Dargas ir pažiūrėjo į mane tokiu veriančiu žvilgsniu, kad net plaukeliai ant rankų pasišiaušė.

– Man neduoda ramybės mintis, kad tu nesi atviras su manimi, – pasakiau. – Kai pasakiau, kad mane pagrobusio žmogaus vardas Armanas, tu labai supykai. Kodėl?

Dargo nuotaika vėl subjuro, jo putlios lūpos sulipo į krūvą ir tapo viena plona linija, o delnus suspaudė į kumščius. Tikriausiai jo ir Armano keliai buvo anksčiau susikirtę, ir Dargas turi kažkokių nuoskaudų Armano atžvilgiu, o aš tapau puikiu įrankiu jų žaidime. Šioje situacijoje svarbiausias buvo ne vien gyvybės akmuo, tikrai ne.

– Tai mano asmeniniai reikalai, Saulene, – atkirto atsistodamas ir garsiai atstumdamas kėdę. Pastaroji net poškėjo nuo tokio smarkaus stumtelėjimo. – Nemanau, kad turi teisę kišti nosį į ne savo reikalus, – suurzgė.

Aš taip pat neketinau pasiduoti kol neišsiaiškinsiu visos tiesos, tad pakilau paskui jį ir užbėgusi priešais, užstojau jam kelią. Dargas nebuvo patenkintas tokiu mano akibrokštu, tačiau paklusniai sustojo ir vėl pažiūrėjo savo pikto vyruko žvilgsniu.

– Ne, ne ponuli, tai tapo asmeniška, kai tas kažkas pagrobė mane ir tikrai viskas ne vien dėl gyvybės akmens, tiesa? – pirštu dūriau į jo krūtinę ir stumtelėjau jo raumeningą kūną atgal į valgomąjį. – Arba pasakok, arba…

Nespėjau pabaigti sakinio, o Dargas čiupo mane į savo rankas ir su trenksmu prirėmė prie sienos, įkalindamas kūną tarp savo rankų. Žinoma, mano kūnas tuojau pat sureagavo į jo artumą, skruostai nusidažė raudoniu, širdis pašėlo plakti greičiau nei įprasta, o pilve pradėjo plazdėti drugeliai, kurie kuteno papilvę.

– Arba kas, Saulene? – saldžiai paklausė žiūrėdamas į akis.

– Arba aš išeisiu iš šių namų ir jokie kerai manęs nesulaikys, – atkirtau greitai alsuodama ir žiūrėdama į jo lūpas.

– Ar tikrai nori išeiti? – gundančiai paklausė ir visai priartėjo prie mano veido. Jutau jo kvėpavimą ir kūno šilumą. Jo kakta praktiškai lietėsi su manąja. Galėjau lūpomis pasiekti jo nosies galiuką. Garsiai nugurgiau seiles ir apimta gėdos jausmo dėl tokių keistų minčių, įsispoksojau sau į pėdų pirštus, tačiau po akimirkos vėl spoksojau į jo žydras akis tarsi užhipnotizuota.

Viena trumpa akimirka ir kūnu perbėgo šiurpo banga. Negalėjau patikėti savo kūno reakcija į šį žmogų, negalėjau patikėti savo kvailumu ir naivumu. Kaip anksčiau nepažinau tos energijos?

– Tu ir esi Vainius, – tyliai pasakiau žiūrėdama jam į akis. Dargas atrodė sutrikęs, tačiau jis nepaneigė šio fakto, tiesiog stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo į mane.

Viskas stojo į savo vietas, tarsi sakiniai sugulė į knygos lapus. Dargas, ar Vainius, kad ir koks buvo tikrasis jo vardas, anuomet nužudė mano šeimą, o jo brolis – Armanas. Kaip nepastebėjau šio panašumo jau tada, tunelyje.

– Mano tėvas vadino mane Vainiumi, tačiau man priimtinesnis mamos suteiktas vardas – Dargas, – lėtai atsakė, tačiau nekeitė stovėjimo pozicijos, vis dar laikydamas mane įkalintą tarp savo rankų. Nukreipiau žvilgsnį nuo jo akių, negalėjau pakelti daugiau nei akimirkos žiūrėdama į jas.

– Bet tu moki kerėti, kaip tai įmanoma, jei tu pragaro valdovas?

– Aš esu kitoks, – atsakė.

– Kitoks? Tu žudikas, tu nužudei mano šeimą! – vėl pažvelgiau į jį kaltindama. – Pasitrauk, – stumtelėjau, tačiau Dargas net nepajudėjo iš vietos. Pamėginau ištrūkti, tačiau jis apglėbė mano kūną rankomis dar tvirčiau ir nieko neklausęs pabučiavo tiesiai į lūpas. Spurdėjau kaip epušės lapas, mėginau priešintis, tačiau jis nepaleido manęs tol, kol nepajautė mano skruostais sruvančių ašarų. Dargas atšoko nuo manęs kaip nudegintas.

– Aš tavimi šlykščiuosi, – pasakiau.

Bėgte užlėkiau laiptais aukštyn. Kodėl jis mane pabučiavo? Jis žaidžia su manimi, vedžioja už nosies. Jis žudikas, mano šeimos žudikas. Tokios mintys nedavė ramybės, o kartėlis augo širdyje apnuodydamas kūną. Supratau tik vieną, kad negaliu daugiau būti čia, turiu iš čia išeiti. Ilgai spoksojau pro langą svarstydama, kaip turėčiau pasielgti, tačiau jokios mano gudrybės iki šiol nepaveikė jo kerų. Giliai įkvėpiau oro ir nevalingai sukūkčiojau, tačiau suvaldžiau emocijas, tą mokėjau geriausiai ir tvirtu žingsniu neskubėdama nusileidau laiptais žemyn. Atvėriau paradines duris ir vėl atsimušiau į nematomą lauką. Sukaupiau jėgas ir mintyse peržvelgiau žinomus burtažodžius, atkišau rankas į priekį ir šnibždėdama išlaisvinimo kerus lėtai, centimetras po centimetro išėjau pro tą apsaugą lauk. Negalėjau patikėti savo sėkme ir nieko nelaukusi sprukau miško link. Pakeičiau pavidalą ir pasileidau bėgti miško pakraščiu tolyn nuo dvaro. Gal po 20 kilometrų padusau ir atvirtusi į savo žmogišką pavidalą prisėdau po senu klevu. Gaudžiau orą, galvoje spengė, nuogą kūną dengė prakaito lašeliai. Nepaisydama nualinto kūno, turėjau kuo greičiau atgauti jėgas ir keliauti tolyn, link olos. Turėjau kuo greičiau iš savęs pašalinti gyvybės akmenį.

Valandėlę pailsėjusi atsistojau ir apsižvalgiau po apylinkes. Kiek tolėliau pastebėjau seną namą ir didelį aptvarą, pilną ašvienių. Priėjau arčiau sodybos ir buvau pasveikinta jų prunkštimu. Paglosčiau vieną iš jų, jo švelni burna kuteno mano delną, o aš džiaugiausi užsimezgusiu ryšiu tarp mūsų. Jo juodas, kaip sabalo kailis blizgėjo saulėje, o raumeningos kojos taip ir kvietė pajodinėti.

– Tai Perkūnas, tvirčiausias žirgas iš būrio, – išgirdau jau pažįstamą balsą. Atsisukau, o už manęs sukryžiavęs rankas stovėjo Dargas.

– Paleisk mane, – atsakiau apimta nevilties.

– Galvojai, kad gali taip imti ir pabėgti? – rūsčiai paklausė.

-Aš įveikiau tavo burtus ir pabėgau, – taip pat piktai atsakiau kiek didžiuodamasi savimi.

– Cha, – Dargas ėmė kvatotis, o ašvienių būrys, pabūgęs pačio šėtono, pasibaidė į skirtingas puses. – Aš tave išleidau, norėjau pažiūrėti, kiek toli nubėgsi, kol kas nors išblaškys tavo dėmesį.

– Paskutinį kartą pakartosiu, – piktai pasakiau. – Leisk man eiti. Aš nesu tavo nuosavybė, neturi teisės laikyti manęs jėga. Aš tau nieko neskolinga, o tu man skolingas mano šeimos gyvybę!

– Nebūk tokia pasipūtusi, – sudundėjo ir priėjo tiek arti, kiek galėjo būti nejausdamas šleikštulio dėl mano artumo. – O dabar pasidžiaugei ūkininko žirgais, metas keliauti į dvarą.

Dar labiau supykau nuo įsakmaus jo tono ir diktatoriško įsakymo, dėl neturėjimo galimybės pasirinkti norimo kelio, dėl to, kad jis sugriovė mano šeimą, o dabar vaizduojasi turįs teisę aiškinti, kur turiu eiti. Mano viduje kilo didžiulė audra, jausmai sukosi ratu, pykau ant savęs, kad buvau tokia patikli ir naivi, susižavėjau pirmu sutiktu vyru, kuris buvo pats pragaro šeimininkas. Vienu žingsniu priartėjau prie jo ir skėliau tokį antausį, kad atrodo skilo plaštakos kaulas. Dargas stovėjo įsiutęs ir sučiupo mano delną, kai ruošiausi tvoti ir antrą kartą.

– Tu esi niekšas, – išspjoviau žodžius.

– Daugiau niekada, – aiškiai ištarė žodžius pakeldamas mano skaudamą delną. – Niekada nedrįsk man trenkti, – alsuodamas kaip jautis pabaigė sakinį.

– Grasini? Nužudysi? – kiek išdidžiai paklausiau, nors viduje virpėjau.

– Saulene, nežaisk su manimi, – įsakmiu tonu nukirto. Jo jūros mėlynumo akys apsiblausė, gilumoje galėjau įžvelgti raudoną spalvos pėdsaką, veido bruožai įsitempė. Žiūrėjau į jo akis ir jaučiau, kad jis vos tvardosi. Tvirčiau suspaudė mano ranką ir vienu rankos mostu pargabeno mus į dvarą. Nuo tokio greito veiksmo visos dvaro užuolaidos pakilo į orą, o aš nesilioviau žiūrėti į jo akis. Vienu metu jis gąsdino ir viliojo.

– Paleisk mane, – paliepiau mėgindama ištraukti skaudamą plaštaką jam iš delno.

– Nepaleisiu, – suurzgė ir laisva ranka čiupęs už mano plaukų prisitraukė mane prie savęs. – Suteiksiu tau tai, ko norėjai, gal tik ne tokiu būdu, kokį įsivaizdavai, – karčiai nutęsė kiekvieną žodį.

– Dargai, paleisk mane, – kalbėjau kiek išsigandusi, tačiau Dargas nesiklausė. Jo kvėpavimas pasidarė tankus, o akys vis labiau temo, jūros mėlio spalvą pakeitė ryškus raudonis. Tik dabar pastebėjau kokie aštrūs jo dantys, kokia keistai blizganti oda, o kūną gaubia tamsūs šešėliai. Jis nebeslėpė savo prigimties, stovėjo priešais mane toks, koks yra. Supratęs, kad nesitvardo, paleido mano rankas ir įsakė bėgti. Antrą kartą kartoti nereikėjo, tad antrą kartą per dieną, bėgau iš to pačio dvaro neatsigręždama. Bėgdama tik spėjau pačiupti ant krėslo numestą Dargo megztinį, kurį užsimečiau ant nuogo kūno. Šį kartą tikrai nebegrįšiu į dvarą.

Sprukdama jaučiau, kad miestelyje kaupiasi blogis. Tikriausiai Dargas visiškai nesitvardo. Norėjau virsti lape, tačiau nekontroliavau savo kūno. Žmogiškasis kūnas tapo per silpnas, vis kniubau, bėgau sunkiai vilkdama basas kojas, kol galiausiai turėjau sustoti akimirkai pailsėti. Jaučiau, kad Dargas kažkur netoli, jutau jo energiją. Turėjau dingti iš čia, turėjau pabėgti. Šalimais sustojo visureigis. Pasukau galvą į šoną ir pastėrau – Armanas žvelgė į mane su plačia šypsena veide.

– Gal pavėžėti? – pasiūlė.

– Žemėje visa jūsų giminė suvažiavusi? – sarkastiškai paklausiau.

– Kol kas ne. Tačiau jei mano kvailam broliui leisim įgyvendinti jo ambicijas, Žemėje greitu laiku viskas pasikeis.

– O tu jau ne toks kvailas ir mažiau ambicingas?

– Gal ir ambicingas, tačiau mano ambicijos kiek labiau pamišusios, – nusijuokė. – Na gi, sėskis, kol mano brolis visiškai nesusipyko su sveiku protu.

Šiuo metu neturėjau jokio kito pasirinkimo: arba turėjau važiuoti su Armanu, kad išvengčiau Dargo rūstybės, arba turėjau likti čia ir susidurti su juo akis į akį. Pastarasis variantas buvo visiškai nepriimtinas, tad klestelėjau priekinėje automobilio sėdynėje. Armanas pasitaisė akinius nuo saulės, nors dangų temdė pikti audros debesys ir stipriau paspaudė greičio pedalą.

– Kur važiuosim? – paklausiau.

– Ten, kur dar nei viena gyvybės sergėtoja nesilankė, – šyptelėjo.

 

 

9 dalis

Nuojautos

Saulenė

Tekšt… Tekšt… Tekšt… Ausyse skambėjo vandens lašų, krintančių ir atsitrenkiančių į paviršių barbenimas. Pramerkiau akis, tačiau nieko negalėjau įžiūrėti, buvo per tamsu. Jutau drėgmę, vėsą ir pelėsių kvapą. Mano rankos ir kojos buvo supančiotos. Gulėjau ant kieto paviršiaus, greičiausiai ant akmenimis grįsto tako. Pamėginau išvaduoti rankas, tačiau nepavyko, tad ėmiausi burto „Virve mazgą tu išvyki, laisvę rankoms tu suteiki“, tačiau po kelių mėginimų virvė dar labiau susivijo. Greičiausiai ji buvo užkerėta, kad mėginant išsilaisvinti, dar labiau veržtų. Pamėginau pakeisti pavidalą, tačiau buvau per silpna, kad pajėgčiau, jaučiausi keistai apdujusi. Atsisėdau, atsirėmiau į drėgną sieną, akims prisitaikius prie tamsos, galėjau įžiūrėti pažįstamų sienų kontūrus – greičiausiai buvau savo pačios raustuose ir grįstuose tuneliuose. Įdomu, ar Dargas jau grįžo ir manęs pasigedo? Ar aplamai kas nors manęs pasigedo? Kiek laiko manęs nėra? Pastaruoju metu laikas ne mano draugas, todėl labai sunku susigaudyti realybėje. Ir kas man nutiko? Pamenu tik tiek, kad išėjus iš vonios kambario, buvau sučiupta, ant galvos buvo užmestas juodas maišas, o tada viskas išnyko, atsibudau čia. Ir kas mane pagrobė? Kas žinojo, kad esu Goirų dvare? Šie klausimai nedavė ramybės. Tas vandens tekšėjimas varė į neviltį, o žinojimas, kad iki tūkstantmečio kometos pasirodymo liko mažiau nei vieno mėnulio ciklas, o aš neturiu burtažodžio – visiškai sugadino nuotaiką.

Laikas ėjo lėtai, sėdėti ant kieto ir šalto paviršiaus nebuvo patogu, juo labiau, kad mano užpakalio nedengė joks padoresnis rūbas. Sėdėjau su naktiniais marškinėliais ir kelnaitėmis. Šią akimirką nejutau gėdos jausmo dėl savo nuogumo, tačiau kitomis aplinkybėmis raudonuočiau kaip burokas. Mano mama visuomet sakydavo, kad sutikus tą vienintelį niekada nebejausiu gėdos ir viskas, kas dabar atrodo nepriimtina, bus priimtina ir malonu. Dar iki šiol nesupratau jos žodžių prasmės, tačiau ši kvaila situacija privertė susimastyti, kad gal niekada ir neteks patirti to jausmo. Mano pagrobėjo tikslas, žinoma, toks pats kaip ir visų blogiukų, kurie gyvybės sergėtojus persekioja šitiek amžių – jiems reikia gyvybės akmens, o mane tiesiog nužudys. Sėdėjau atsirėmusi į sieną ir spoksojau į juodą tašką. Štai ir viskas… Nugyvenau tokį visiškai neįdomų gyvenimą, nebuvau išvykus toliau Grožių miestelio, netgi niekada nesibučiavau su vyru ir tiesiog numirsiu prakeiktame savo pačios rankomis kastame požemyje. Mama tikrai manimi didžiuotųsi… Bet labiausiai gaila, kad kelias savaites gyvenau pas nuostabaus grožio vyrą, tačiau buvau tokia kvaila, kad nesugebėjau net jo suvilioti bučiniui.

– Kvailė, kvailė… – garsiai atsidusau.

Kaip norėčiau bent paskutinį kartą pamatyti jį, kad ir vilko pavidale, kuris man dar labiau patiko, nei žmogiškasis. Vis svarsčiau, koks tai būtų jausmas liesti jo kailį, uosti miško kvapą, jausti kailio švelnumą. Ar tai malonu, ar jaudina, o gal gąsdina? Paradoksalu, šitiek metų slėpiausi laiko kilpoje, nugyvenau ne vieną šimtmetį, tačiau kai tik pajutau gyvenimo spalvas, pamačiau, kad gyvenimas gali būti puikus, jis tikriausiai ir baigsis net neprasidėjęs. Labai pykau ant likimo, kad gimiau sergėtoja, tačiau negalėjau nieko pakeisti. Mano likimas buvo toks, mano misija šioje Žemėje buvo tokia, tik gaila, kad mirtis bus visiškai bereikšmė. Jei būčiau gimusi paprastoje šeimoje, tikriausiai būčiau ištekėjusi už kokio medžioklio ar vietos ūkininko, susilaukusi kelių vaikų ir laimingai nugyvenusi savo trumpą, žmogišką gyvenimą, tačiau tai buvo tiktai iliuzija. Vėl atsiguliau ant šalto grindinio ir susigūžiau į kamuoliuką, buvo šalta. Gal vėl prisnūdau, o gal jau ir numiriau, nesusigaudžiau laike, tačiau kai pramerkiau akis, prie manęs klūpėjo mama.

Mama? – paklausiau nustebusi.

– Saulene, negali pasiduoti, turi kovoti, – švelniai pasakė ir ranka paglostė sustirusį petį

– Bet aš labai pavargau, – atsidusau.

– Tu negali pasiduoti. Tu esi kovotoja, esi sergėtoja. Turi padaryti tai, ką privalai, – kiek griežčiau pasakė.

– Mama, aš surišta, uždaryta čia, kur manęs niekas nesuras, numirsiu iš bado arba būsiu nužudyta to, kuris mane įkalino.

– Visuomet yra išeitis, tik išmok girdėti, – mama švelniai paglostė mano plaukus. – Ir išmok matyti. Ne viskas aplinkui yra tai, ką matai. Pažvelk iš širdies ir viskas bus aišku.

Mamos vizija išgaravo su paskutiniais žodžiais. Pramerkiau akis išsigandusi, širdis virpėjo iš nepaaiškinamo jaudulio, sunkiai orientavausi situacijoje. Buvo šalta, tačiau visu kūnu jaučiau kitokį šaltį: pavojaus ir baimės sukeltą šaltį. Atsisėdau, nugara atsirėmiau į sieną, kvėpavau garsiai, tačiau visa esybe jaučiau, kad nesu viena, kad mane stebi. Mėginau tamsoje išžiūrėti bent menkiausią šešėlį, siluetą, tačiau mano pastangos buvo bergždžios. Tamsus tunelis tarytum pasidengė rūku, ėmiau drebėti iš baimės ir šalčio. Drebulys tapo toks intensyvus, kad ėmiau kalenti dantimis.

– Kas čia? Kas tu? – drebančiu nuo šalčio ir baimės balsu paklausiau.

– Kas tu? Ko tu nori? Ko tau reikia? Tikrai tik tiek nori paklausti? – atsakė sodrus vyriškas balsas, kuris kaip muzika nuaidėjo siauru požeminiu koridoriumi. – Šitiek metų nugyventa, o tu tik tiek išmokai iš gyvenimo, – caktelėjo liežuviu, nusijuokė.

– Kas tu? – kiek garsiau ir drąsiau pakartojau. Keistas rūkas, kuris gaubė tamsą bei šaldė mano kūną, ėmė ir atsitraukė. Ant tunelio sienų įsižiebė mano pačios palikti deglai, tad pradžioje teko prisimerkti, kol akys priprato prie šviesos. Kai akys apsiprato su šviesa, apsižvalgiau aplinkui, tačiau nemačiau nieko kito, tik tamsias tunelio sienas.

– Tu tokia gležna būtybė, – balsas aidėjo visai šalia manęs. Atsisukau į balso pusę ir praktiškai nosimi paliečiau to vyro lūpas. Jis klūpojo šalia manęs, galėjau užuosti jo kvapą, tokį vyrišką, laukinį. Jo žydros akys atsispindėjo deglų šviesoje, tačiau tose akyse mačiau ir raudonį aplink lėliukes. Jis net nesistengė slėptis. Tankūs, tamsūs plaukai madingai suvelti ir pašiaušti pakaušyje, švelnūs veido bruožai, balti dantys.

– Tu velnias, – greičiau konstatavau faktą, nei uždaviau klausimą. Širdis nusirito į kulnus, kai pagaliau tvirtai supratau, kad viskas baigta. Jis nusišypsojo savo akinančiai baltų dantų šypsena ir pikdžiugiškai ranka perbraukė mano skruostą.

– Kokia tu nuovoki Saulene, o galvojau, kad būsi visiška laukinė. Nebijok, nežudysiu tavęs… Kol kas.

– Eik velniop, – sušnypščiau sukeldama jam juoką.

– Jau buvau ten nuėjęs ir patikėk, ten nėra taip blogai kaip žmonės kalba, – vėl kvatojosi. – O dabar, mano smalsi lapute, pasakyk, kur slepi gyvybės akmenį?

– Prasmek pragaran, – Nežinau iš kur mano kūną užplūdo tokia neįtikėtina energija ir drąsa, tačiau žinojau vieną, kad tas niekšas niekada nesužinos, kur paslėpiau gyvybės akmenį.

Jis tingiai atsistojo priešais mane ir pažiūrėjo tokiu gąsdinančiu žvilgsniu, kad atrodė kraujas gyslose sustings iš siaubo. Šis vyras tikrai kėlė pačius baisiausius ir šalčiausius jausmus, kokius tik gali sukelti tokia priešiška būtybė. Garsiai nurijau seiles ir laukiau kada pagaliau mano galva lėks nuo pečių, tačiau jis tik stovėjo ir žiūrėjo į mane, tarsi svarstytų. Tik dabar pagalvojau, kad esu praktiškai nuoga, o per ploną medvilninį audinį aiškiai matėsi tai, kas nederama ir nepadoru jaunai damai. Rūbai buvo drėgni ir purvini, todėl kibo prie kūno taip dar labiau išryškindami jo linkius. Nuo tokio staigaus suvokimo, kad esu pusnuogė, nuraudo skruostai ir greitai visa ankstesnė drąsa nugarmėjo prarajon. Tas vyras dar kelias akimirkas pastovėjo prie manęs ir nusigręžė.

– Nori to ar ne, turėsi pasakyti kur gyvybės akmuo, kitaip mirsi, – kiek mažiau įsakmiu tonu pradėjo iš naujo. – Kitaip…

– Kitaip kas? – užbėgau už akių. – Nužudysi? Juk bet kokiu atveju manęs laukia tas pats likimas, tad gali negaišti laiko ir tuoj pat tai atlikti.

Kiek patogiau atsirėmiau į šaltą tunelio sieną ir susitaikiau su lemtimi. Buvo sunku susitaikyti su faktu, kad mirsiu savo pačios išraustame tunelyje taip ir neišvydusi dienos šviesos, tačiau juk visą gyvenimą žinojau, kad vieną dieną ištiks būtent tokia lemtis. Giliai atsidusau ir užsimerkiau, mintyse garsiai pasakiau „Dargai, gaila tavęs čia nėra“. Sėdėjau užsimerkusi ir klausiausi kaip lėtai teška vanduo, girgžda to vyro batai jam pajudėjus. Laikas pradėjo eiti siaubingai lėtai, praktiškai sustojo, pramerkiau vieną akį ir įsispoksojau į to siaubingo padaro dailiai raumeningą nugarą, kurią puošė aptemti marškinėliai. Jis spoksojo į sieną ir ranka krapštė smakrą, o pajutęs, kad spoksau atsisuko ir vėl nusišypsojo. Jei jis nebūtų prakeiktas velnias, tikrai sakyčiau, kad jis pats gražiausias vyras, kokį man teko sutikti, po Dargo, žinoma.

– Ne, ne šiandien, – atsakė tarytum supratęs, kad galvojau apie savo mirties akimirką. – Juk sakiau, kad tu man reikalinga gyva. Kol kas, – išsišiepė parodydamas dantis. – Beje, tavęs ateina.

– Manęs ateina? – vėl nieko nesupratau.

– Taip… Dar pasimatysime Saulene. Tada jau bus laikas, – apsisukęs ant kulno paėjo kelis žingsnius į priekį, tačiau stabtelėjęs apsigręžė ir grįžęs prie manęs netikėtai pabučiavo tiesiai į lūpas. – Koks aš nemandagus. Mano vardas – Armanas, velniškai malonu susipažinti, – švelniai sukuždėjo atitraukęs šiltas lūpas nuo manųjų, o jo akys ėmė šviesti ryškiu raudoniu, aplink pasklido tas pats rūkas ir jis dingo tunelyje.

Sėdėjau išsižiojusi, kiek pasimetusi dėl bučinio. Vien tai, kad jis paliko mane gyvą reiškia, kad tai, kas manęs laukia vėliau bus kelis kartus blogiau, nei galėjo būti dabar, tačiau negaliu suskysti. Galiu tik pasidžiaugti, kad gyvybės akmuo saugioje vietoje, o aš kaip nors susitvarkysiu su šia keblia situacija. Apsižvalgiau aplinkui, gal kur mėtosi koks aštrus akmuo ar šukė, su kuriuo galėčiau pamėginti perpjauti virvę, tačiau vien nuo tokių minčių jos pradėjo stipriau vytis mano riešais. Susinervinusi griuvau veidu ant žemės ir ėmiau plūstis visais baisiausiais prakeiksmais, kokius tik mokėjau. Prakeiktas velnias tyčiojasi iš manęs, mėgina palaužti mano valią. Išgirdau žingsnius artėjančius prie manęs, pagalvojau, kad grįžta Armanas. Apsiverčiau ant nugaros ir jau ruošiausi pradėti plūsti jį ne tik mintyse, tačiau prieš akis išniro kur kas mielesnė galva, nei galvojau išvysianti. Jūros žydrumo akys žiūrėjo į mane iš viršaus, o tamsūs, kiek per ilgi plaukai krito ant kaktos.

– Labas, – kiek kvailai nusišypsojau.

– Saulene, – ramiai atsakė Dargas ir pritūpė šalimais. Apžiūrėjo surištas rankas ir kojas. – Čia užkeikti pančiai. Iš pragaro. Kas juos tau uždėjo? – kiek išsigandęs paklausė.

– Čia buvo toks vyras. Tamsus, aukštas, su raudonomis akimis.

– Sakai, su raudonomis akimis? – kiek nustebęs perklausė.

– Taip, – atsakiau. – Ar eis kaip nors nuimti šiuos pančius?

– Taip, žinoma, – atsakė ir vienu rankos judesiu atlaisvino mano rankas. Atrodo pančiai pakluso jam kaip šunyčiai. Dargas padavė man savo ranką ir padėjo atsistoti ant kojų, kurios buvo sustirusios nuo nejudėjimo ir sėdėjimo ant šalto pagrindo. Pastebėjęs, kad vos laikausi ant kojų, jis nieko neklausęs čiupo mane į glėbį ir tarytum plunksną pakėlė į orą. Greitu žingsniu pasileido tuneliu pirmyn ir jau netrukus buvome išorėje, mano mažame namelyje Grožių pakraštyje. Kieme stovėjo didelis visureigis. Klestelėjau ant priekinės sėdynės ir apsiglėbiau save rankomis, buvo tikrai vėsu. Dargas padavė savo megztinį, kuris buvo malonus ir šiltas. Apsidžiaugiau galimybe prisidengti. Automobilis lėtai pajudėjo iš vietos, spragindamas žvyruotą keliuką po padangomis, džiaugiausi, kad likau gyva. Kol kas.

Dvare degė šviesos, tad nieko nelaukusi sprukau iš automobilio tiesiai į vidų. Dargas sekė iš paskos. Užbėgau laiptais į viršų ir tris kartus patikrinau langus, ar jie uždaryti, užsirakinau vonioje ir palindau po karštu dušu. Po karšto vandens srove stovėjau tiek ilgai, kad mano pirštai susiraukšlėjo kaip razinos. Apsivilkau sportines kelnes, kurias radau kambaryje, šiltas kojines ir Dargo megztinį. Jis buvo toks malonus ir skaniai kvepėjo juo, kad nesinorėjo jokio kito rūbo. Pilvas grojo maršus, o užuodus maisto kvapą, visiškai pašėlo. Valgomojo stalas kaip visuomet buvo nukrautas patiekalų gausa, tad netarusi nei žodžio puoliau prie jo ir kimšau viską į savo susitraukusi skrandį. Dargas sėdėjo kėdėje ir ranka pasirėmęs galvą žiūrėjo kaip doroju maistą, pats šakute stumdydamas lėkštės turinį be didesnio susidomėjimo. Prie stalo vyravo šermenų nuotaika. Pasisotinusi kelioms dienoms į priekį, lengviau atsikvėpiau ir pagaliau pasijaučiau atsipalaidavusi. Pažiūrėjau į Dargą, o šis vis dar sėdėjo tylus, tarytum nebylys.

– Ačiū tau, – pasakiau. – Beje, kaip mane radai? Kaip sužinojai apie tunelį.

– Tu pati mane pakvietei, – atsakė.

– Tikriausiai išgirdai paskutinę mano mintį, kuri šovė galvon, kai galvojau, kad Armanas mane nužudys.

Dargas, išgirdęs šį vardą, pašoko ant kojų su trenksmu nuversdamas sunkią kėdę ant grindų. Dargo akys apsiblausė, jis atrodė įsiutęs. Niekaip negalėjau jo perprasti: tai šypsosi, tai pyksta. Susigūžiau dideliame megztinyje ir ruošiausi bėgti, kur akys mato, jei jo nuotaika pasieks kritinį tašką. Dargas nebuvo iš tų, kurie keltų didelį pasitikėjimą, veikiau jis buvo per daug impulsyvus ir nenuspėjamo ūmaus būdo vyras, kuris kėlė grėsmę.

– Kas toks? – sukandęs dantis paklausė.

– Armanas, – tyliai atsakiau.

– Tas kalės vaikas, – trenkė kumščiu į stalą taip stipriai, kad ant stalo esantys indai subarškėjo. Nebuvau pratusi prie kompanijos, o juo labiau prie tokios, tad nelaukusi, kas bus toliau, skubriai padėkojau už vakarienę ir dingau savo kambariuose. Dar kartą patikrinau langų užraktus ir užrakinusi duris atsiguliau su visais rūbais. Niekaip nesupratau, kodėl Dargas taip keistai reagavo į mano pagrobėjo vardą, tačiau tai tikriausiai jam labai svarbu. Turiu išsiaiškinti, kas čia vyksta, iki kol pro Žemę skries tūkstantmečio kometa, o iki tos lemtingos dienos liko labai mažai laiko.

Lipnus rūkas supo mano kūną, sunkiai slėgė klubus. Rankos surištos taip stipriai, kad kiekvienas judesys sukelia nenumaldomą skausmą. Mėginu įsitaisyti patogiau, tačiau aplinkui nėra vietos, blaškausi kaip laukinis triušis, papuolęs į medžioklio kilpą. Mėginu rankomis išdaužti skyle sienoje, tačiau sienos dar labiau susitraukia, ant akių byra žemės. Suprantu, kad greit būsiu užpilta jomis ir paprasčiausiai uždusiu nuo oro stygiaus. Ėmiau blaškytis ir šauktis pagalbos, tačiau nuo kiekvieno mano judesio, žemių birimas dar labiau sustiprėjo. Pirmą kartą mane ištiko panikos priepuolis, nežinojau, kaip išsigelbėti. Užsidengiau delnais akis ir iš paskutiniųjų pradėjau traukti orą, tačiau tai nepalengvino situacijos. Jaučiau žemės svorį ir pasidaviau tam jausmui, pasidaviau likimui.

– Atsibusk, atsibusk, – balsas kreipėsi į mane, tačiau akys sunkiai pasidavė įsakymui. Jaučiau rankas ant savo kūno, kurios švelniai purtė pečius ir raginimą atsibusti. Pramerkiau akis, o į mane žiūrėjo tos žydros akys.

– Armanai? – kiek per staigiai pašokau sėdomis ir galva trinktelėjau į jo kaktą. Apsivijau jį rankomis ir prisispaudžiau kaip laukinė pelė, ieškodama užuovėjos. Dabar aiškiai supratau apsipažinusi – šalia manęs stovėjo Dargas.

– Tu šaukei ne savo balsu, pagalvojau, kad kažkas nutiko, – tik dabar pastebėjau, kad jis tik su pižaminėmis kelnėmis, nuoga krūtine. Visa krūtinė buvo išmarginta keistų raštų tatuiruotėmis, jos tarsi marškinėliai dengė jo kūną. Dargas lėtai nuleido rankas ant mano pečių, vėl jaučiau jo širdies plakimą.

– Sapnavau keista sapną, kad mane palaidojo gyvą, – prisiminusi sapno nuotrupas sudrebėjau. – Jaučiau, kad guliu mažoje erdvėje, kaip buvo pilamos žemės. Sapnas buvo labai tikroviškas.

– Tai Armano darbas, jis įlindo į tavo pasąmonę.

– Armanas velnias. Jis Vainiaus palikuonis?

– Ir taip, ir ne, – atsakė užsimerkdamas. – Jis jo brolis.

– Iš kur tu viską žinai? Tu juos pažinojai? – paleidau jo liemenį, atsisėdau lovoje, įsispoksojau į Dargo akis. Mėginau įskaityti atsakymą, tačiau Dargo vidinė stiprybė buvo nepalaužiama.

– Tiesiog daug skaitau, – sausai atsakė ir atsistojo. – Aš jau eisiu. Rytoj pakeisim tavo duris.

Pasekiau Dargo žvilgsniu žemyn – mano kambario durys gulėjo ant grindų. Jis jas išlaužė? Išgirdęs, kad šaukiuosi pagalbos, jis atėjo manęs gelbėti? Buvo malonu jausti tokį rūpestį iš mažai pažįstamo žmogaus, kuris kelia šiurpą, tačiau visa širdimi jutau, kad jis turi geresnę širdį, negu pats galvoja.

– Dargai?

– Taip?

– Gal galėtum pabūti su manimi, kol užmigsiu? – viltingai paklausiau, o Dargas stovėjo ir spoksojo į mane, kaip į penkiametį vaiką, tačiau po kelių akimirkų grįžo prie mano lovos ir atsigulė ant nugaros šalia manęs.

Nieko nesakiau, tik atsiguliau šalia ir susiraičiau į mažą kamuoliuką prie jo šono. Nereikėjo ilgai laukti ir spoksoti į pilną mėnulį, kuris kaip skylė danguje priminė man apie artėjančią katastrofą. Klausydamasi ramaus Dargo kvėpavimo, nevalingai virtusi lape, užmigau .

 

8 dalis

Abejonės

Dargas

Nauja aušra artino tą dieną, kai reikės panaikinti tūkstantmečius trunkantį prakeiksmą, dėl kurio tamsos padarai turi slėptis požemyje, o šviesios būtybės laisvai gali vaikščioti žemėje. Norėjau ištaisyti šią neteisybę bet kokia kaina. Nors auka, kurią ketinu paaukoti, kad gaučiau tai ko noriu, kiek per didelė, tačiau Saulenės šeima nusipelno kiekvieno kančios momento. Vilda nužudė mano brolį, o aš buvau pasmerktas amžinoms gyvybės akmens paieškoms, o dabar, kai Saulenė mano rankose – tikslas ranka pasiekiamas. Nors Saulenė tokia tyra, nekalta, perdėtai naivi… Kartais žiūriu į ją ir galvoju, kaip ji sugebėjo išgyventi tiek metų nepastebėta. Ji smalsi kaip vaikas, jautri, kiekviena emocija atsispindi jos veide. Žvelgdamas į jos veidą gali suprasti kada ji pyksta, kada liūdna, susimąsčiusi, kada galvoja apie mane… Paikos mintys apie Saulenę lenda į galvą ir įkyriai audrina mintis. Ji tokia užsispyrusi, storžievė, atkakli, neišprususi ir įkyri. Kartais jai ginčijantis su manimi norisi paimti ir papurtyti, o kartais norisi priglusti prie jos dailaus ir moteriško kūno, įkvėpti jos kvapo ir niekada nepaleisti. Tačiau viskas lieka tik fantazijose, o realybėje turiu tam tikrų pareigų požeminiam pasauliui ir jo gyventojams. Ir žinoma, Saulenė manyje mato tik juodąjį magą, tačiau nežino, kad aš esu tas pats Vainius, kuris kadaise nužudė jos mamą, močiutę, brolį… Matau, kaip minint kitą mano vardą ji pyksta, liūdi. Tikriausiai jei ji žinotų, kad aš esu tas pats asmuo, net nežiūrėtų į mane tokiomis atviromis ir meiliomis akimis, kaip lig šiol žiūri.

Pavirtęs juodu varnu tupiu medyje netoli Saulenės kambario ir stebiu ją miegančią. Švelniai rudi plaukai bangomis pasklidę ant pagalvės, viena ranka ilsisi ant lovos, kita ranka apglėbusi save. Miegodama ji tokia žavi ir žemiška, kad negaliu susilaikyti ir pro pravira langą patenku vidun. Ji nieko nejaučia, o aš stoviu šalia jos, tarytum narkomanas doze, grožiuosi tokiu nepaprastu reginiu, klausausi, kaip tyliai kvėpuoja, kaip ramiai plaka širdis. Jos širdies plakimas kaip gražiausia melodija mano ausims, tokia sava ir raminanti, dar nesuteršta šio pasaulio siaubo ir negandų. Ranka švelniai paglostau šilkinę plaukų sruogą ir įkvepiu to gaivališko gamtos kvapo. Ši mergina tobula, tikras brangakmenis mūsų sumedėjusioje visuomenėje. Kelias akimirkas dar pastoviu šalia ir šypteliu dėl savo ką tik iškrėsto pokšto – mintimis pasiųsto sapno apie save. Jos skruostai paraudo nuo užplūdusio geismo, tad nieko nelaukęs švelniai pabučiuoju jos lūpas, kiek užlaikydamas bučinį ir vėl virtęs varnu nuplazdu į medį. Saulenė kiek pasiblaško patale ir atsisėda lovoje. Matau, kaip ranka paliečia savo lūpas ir žvalgosi aplinkui. Jos akyse dega aistra, o aš jaučiu kone fizinį malonumą matydamas, kaip veikiu ją. Ji išlipa iš lovos ir priartėja prie lango. Pakėlusi ranką priliečia ją prie nematomos sienos ir žiūri tiesiai į mane. Aš tiesiog tupiu ir stebiu ją, tačiau Saulenė nusisuka, ir dingsta kambario gilumoje.

Grįžau į savo kabinetą ir tenai radau nemalonų svečią – atvyko Aras, vienas mano požemių pakalikų. Tikrai nenorėjau, kad jis pamatytų Saulenę.

– Ko tau reikia? – paklausiau raudonakio velnio, kuris net neketina slėpti savo tikrosios esybės viešėdamas Žemėje.

– Apačioje kilo neramumai, – atsakė. – Turi tuojau pat grįžti į požemius, – atkirto kaip kareivis.

– Aš turiu pakankamai reikalų ir čia, – pyktelėjau dėl mano brangaus laiko trukdymo. – Požemyje visiems atrodo, kad šiaip smaginuosi?

– Tavo tėvas nužudytas, – ši žinia šiek tiek pribloškė, šiek tiek nuliūdino, tačiau supratau vieną, kad nuo šiandien viskas keičiasi. Jei nebėra tėvo, turėsiu perimti jo pareigas požemyje.

– Nužudytas?

– Incidentas įvyko naktį. Privalai grįžti, – atsistojo arčiau durų ir pažiūrėjo į mane krauju pasruvusiomis akimis. – Dabar.

– Palauk lauke kelias akimirkas, – sausai įsakiau.

Arui dingus už durų, nedelsdamas pasikviečiau Gvidą ir įsakiau jam nenuleisti akių nuo Saulenės. Įvykiai pasisuko nenuspėjama linkme, todėl negalėjau rizikuoti. Tikrai kažkas vyko man už nugaros ir tas kažkas kenkė ne tik ant Žemės, bet ir po ja. Saulenę radau valgomajame. Ji ramiai vartė knygą ir pusryčiavo. Priartėjau prie jos ir gal kiek per garsiai kreipiausi vardu, o ši išsigandusi pašoko iš vietos numesdama skaitomą knygą ant stalo.

– Kodėl visą laiką sėlini prie manęs, – suriko, rankas sunėrusi po krūtine, piktu žvilgsniu spigindama į mane.

– Atleisk, – nusišypsojau. – Aš išvykstu. Nebūsiu keletą dienų. Dėl savo ir mano ramybės, pasisaugok. Nelįsk prie langų, nemėgink pabėgti, – kiek griežčiau pasakiau.

– Kur išvyksti? – paklausė tokio paprasto ir žmogiško klausimo, tarytum būtų nuolatinė šių namų gyventoja, mano draugė, o ne kalinė. Ji pati tikriausiai suvokė, kad paklausė nederamo klausimo, skruostai nusidažė raudoniu. – Atsiprašau, išsprūdo, tačiau aš negaliu sėdėti ir dusti tarp keturių sienų. Aš turiu svarbią užduotį. Jau visa esybe jaučiu, kad liko mažiau nei vienas pilnas mėnulis ir pro Žemę praskries tūkstantmečio kometa, – prikando apatinę lūpą ir pakreipė galvą žiūrėdama tiesiai į akis. Jaučiau, kaip išsiplečia vyzdžiai, stebint jos prikastą lūpą.

– Tą akmenį sunaikinsime, prižadu, – tik ne tokiu būdu, kokį tu įsivaizduoji. Vėliau ant manęs labai pyksi, bet negaliu kitaip. – Išvykstu verslo reikalais. Tiesiog klausyk manęs, – paliepiau ir apsisukęs ant kulno išdrožiau pro duris.

Aras laukė manęs prie juodo Porche automobilio durelių. Žinoma, jis nemoka neišsiskirti iš minios. Užsidėjo juodus kaip smala akinius nuo saulės ir iššiepė aštrius dantis, pasididžiuodamas nukniauktu automobiliu. Atverdamas keleivio pusės dureles, pavarčiau akis. Patraukėme Grožių girios pusėn ir įvažiavę gilyn miško takeliu, pradėjome lėkti kaip akis išdegę. Man niekada nepatikdavo kelionė tiltu tarp dviejų pasaulių, tačiau neturėjau kito pasirinkimo. Vaizdas už automobilio lango iš žalių bėgančių medžių virto į baltus garus ir liepsnojančią ugnį. Požemių pasaulio padangę, kaip visuomet, gaubė tamsi naktis, kiek akys matė aplinkui pakelėje tik nudžiūvę medžiai ir nugaišę gyvuliai. Kančių išvarginti požemio gyventojai vos slinko link pragaro vartų, tikėdamiesi, kad jiems pavyks iš čia ištrūkti. Privažiavome tėvo rūmus ir tik išlipus iš automobilio nosį pasiekė aitrus sieros kvapas. Suraukiau nosį, prisimindamas, kodėl požemio nelaikiau savo namais. Pagrindinės rūmų durys buvo puoštos jaučio kaukolėmis su ragais. Tėvas buvo perdėtai dramatiškas, tačiau jo ir mano požiūris į gyvenimą šiek tiek skyrėsi. Aras pradarė duris, žengiau žingsnį vidun. Pagrindinėje menėje sėdėjo susirinkusi velnių taryba. Visi atrodė išpuikę ir pasipūtę. Žinoma, jie manęs nelaikė sau lygiu, juk buvau maišytas, o dabar mano padėtis požemių visuomenėje įgavo kitą lygį, dėl to darėsi dar labiau neramu.

– Vainiau, – kreipėsi į mane pirmuoju vardu tėvo dešinioji ranka, Gabrielius.

– Laba diena, ponai, – abejingai atsakiau. – Malonu jus čia matyti. Galiu pasiūlyti stiklą burbono? O gal kubietišką cigarą? – pasiūliau. Žinojau, kad jiems niekada negana.

– Mums neramu dėl susiklosčiusios situacijos. Tavo tėvas nužudytas, požemiai liko be tiesioginio valdovo, kai tuo tarpu tu blaškaisi po žemę pramogaudamas, – dusliu balsu prabilo Vairūnas.

– Tas, kas drįso nužudyti tėvą, nesulauks pasigailėjimo, – atsakiau kumščiu trenkdamas per akmens masės stalą. Pastarasis skilo į dvi dalis. – O požemių valdymas nepaliktas likimo valiai. Aras puikiai tvarkosi čia, o jūs kiekvienas atsakingas už savo kraštą.

– Taip, bet sklinda kalbos, kad tu per silpnas surasti gyvybės akmenį ir pagaliau sulyginti žemės, ir požemių karalystes, – įtraukęs sodraus cigaro dūmo prabilo Liuciferis. Jo juodos akys lakstė tai prie manęs, tai prie Aro.

– Taip, turiu pritarti Liuciferiui, – paantrino Gabrielius. – Demonai kalba, kad Žemėje buvo pastebėta gyvybės sergėtoja. Sako, ta šviesa tokia akinanti, kad net aklas ją pastebėtų. Nejau dar jos neradai ir neatlikai kas tau pavesta tėvo?

– Viskas mano rankose, – sugriaudėjau, kad viskas skriejo aplink kurtinančiu aidu. – Nė vienas nesikiškit į mano žemiškus reikalus, kitu atveju kiekvienam asmeniškai sukursiu asmeninę peklą.

Vyresnieji neatrodė patenkinti mano įžūlumu, tačiau nei vienas nedrįso ginčytis ar atsikalbinėti. Dar kelias valandas aptarinėjome būsimus pokyčius vadovavime ir galiausiai likau vienas. Sėdėjau tėvo kabinete ir mėginau suvokti kokia bėda užgulė mano pečius. Niekada negalvojau, kad reikės grįžti į požemius, kai ant Žemės tiek daug nuostabaus grožio ir svarbiausia – laisvės jausmas. Mintyse mėginau perkratyti visą sąrašą priešų, kurie būtų norėję tėvo mirties, tačiau tikriausiai visi potencialūs jo priešai šiandien sėdėjo menėje. Nė pas vieną mintyse nemačiau apsisprendimo, tik pasitenkinimą, kad pagaliau tėvas žuvo. Atsiverčiau storą, žmogaus oda trauktą knygą, kurioje krauju surašyti skolininkų sąrašai. Visi iki vieno buvo parsidavę velniui, tačiau nė vienas vardas nekėlė didesnio virpulio.

– Gal tai kokio juodojo mago darbas? – garsiai svarsčiau.

Atėjus Arui dar kartą peržiūrėjome knygas, kurių buvo ne vienas šimtas ar tūkstantis, tačiau nieko apčiuopiamo neradau. Aras lygiai taip pat, kaip ir aš, nesugalvojo jokio mums nežinomo priešo, kurio šiandien nebūtų buvę menėje.

– Vadinasi, turime vienuolika potencialių žudikų tarybos narių, kokį milijoną knygų su sąrašais tų, kas per šitiek šimtmečių pardavė sielą velniui…

– Ir negalim atmesti demonų, – paantrino Aras.

– O kaip juodieji raganiai? Tėvas pastaruoju metu turėjo konfliktų su jais?

– Raganiai nebuvo linkę bendradarbiauti su tavo tėvu, tačiau nesipyko, – taip, ši galimybė tikriausiai atmetama.

Galvon šoko mintis, kad Saulenę medžiojo man dar nematytos šmėklos, padarai, kokių dar neteko matyti nei šiame, nei kitame pasaulyje. Jos neturėjo šmėkloms įprastos struktūros, o Grožių miestelyje pastaraisiais mėnesiais ėmė dėtis keisti dalykai: dingo žmonės, nyko javai, dvėsė galvijai. Pirmiau buvau susikoncentravęs į save ir gyvybės akmens paieškos rūpesčius, tad nepastebėjau akivaizdžių ženklų.

– Arai, žudikas turėjo labai gerai žinoti rūmų išplanavimą, – negalvodamas pasakiau. Aras pažvelgė į mane savo krauju srūvančiomis akimis ir pirmą kartą atrodė sutrikęs. – Taip pat sargyba? Ką jie veikė naktį, kad tėvas liko vienas?

– Nežinau, Dargai. Aš buvau išvykęs į žemutinę pusę nuraminti maištaujančių sielų, o kai parvažiavau, radau bosą persmeigta ietimi.

– Noriu apžiūrėti tėvo kūną ir ietį.

Abu su Aru patraukėme iki galinės rūmų menės, kur tarnai ruošė tėvo palaikus sudeginimui. Apžiūrėjau kūną, kuris buvo susenęs ir sustingęs. Atmintyje iškilo vaizdiniai apie tėvą, kuris buvo žiaurus, kankinantis, smerkiantis ir niekinantis. Dabar jo negyvas kūnas kiekvieną sekundę traukėsi ir glebo, tačiau jo iškrėstos niekšybės niekada manęs nepaleis. Žaizda žiojo ties širdimi, tiek iš nugaros, tiek iš priekio pradurta idealiai dailiai, tarsi chirurgo. Žaizdos krašteliai šiek tiek apsibarstę raudonais milteliais. Su pirštu paliečiau tuos miltelius ir prisikišau arčiau akių, nosies. Tai buvo jonažolė. Ant ieties buvo keisti senoviniai inicialai. Apžiūrėjau ją įdėmiai, tačiau nepažinau nei vieno simbolio. Tai nebuvo nei senųjų baltų, nei hidi ar kita pažįstama kalba. Aras taip pat traukė pečiais ir pūtė orą.

Po penkių valandų atsisveikinimo procesijos, degantis tėvo kūnas buvo paleistas raudona užmaršties upe. Jo kūnas buvo palydėtas nesiliaujančiųjų kentėti aimanomis ir keiksmais. Nusišypsojau nuo šios situacijos beprasmybės, kad pats velnių velnias yra siunčiamas velniop. Po visų procesijų įlindau į senąją biblioteką. Čia buvo kaupiama senųjų amžių užrašai, tad supratau, kad turiu daug kepinančio laiko, kol viską perskaitysiu ir įvertinsiu. Turiu išsiaiškinti, ką reiškia tie užrašai ant ieties, kuri net man nekėlė pasitikėjimo. Nieko nelaukęs ėmiausi darbo ir pradėjau skaityti viską, ką supratau ir galėjau išversti. Užtrukau visą amžinybę, tačiau išsiaiškinau, kad ietis simbolizuoja begalybės rato užvėrimą ir naujos pradžios pradžią. Dar kartą gerai perskaičiau keletą ritinėlių ir supratau vieną, kad čia nagus prikišusi tokia pat stipri antgamtinė būtybė ar esybė, kaip ir mano tėvas, tačiau kėlė nerimą tik tai, kad ta būtybė ar esybė galėjo prieš tėvo mirtį iš jo atimti pragaro vartų raktą. Jei taip nutiko, tada turime rimtesnę problemą, nei galvojau iki šiol. Sunerimęs suradau Arą.

– Kur pragaro vartų raktas? – paklausiau.

– Ne pas tave? – kiek išsproginęs akis paklausė Aras.

– Žinoma, kad ne, – nusijuokiau. – Kodėl jis turėtų būti pas mane?

– Gal prieš kokius tris mėnesius buvai nusileidęs į pragarą. Sakei tėvui, kad turi neatidėliotinų reikalų mirties slėnyje. Gal tris paras lindėjai tėvo bibliotekoje, paskui senis labai tavimi džiaugėsi ir įteikė pragaro vartų raktą. Sakė, kad pagaliau jaunuolis tapo vyru ir jis gali ramiau atsipūsti.

Stovėjau ir negalėjau patikėti savo ausimis. Štai kur šuo pakastas. Kažkas magijos pagalba apsimetė manimi, todėl tėvas nesipriešino. Bet svarbiausia yra tai, kad to kažko rankose vienintelių vartų į pragarą raktas, o jį atrakinus Žemėn išeitų ne tik požemio gyventojai, bet ir tie, kuriems išeiti negalima. Tikriausiai Aras perskaitė viską iš mano akių, nes ir jo veidas ištįso. Abu supratome kokiame mėšle murgdomės, tačiau net nenutuokiau kokia rimtumo situacija iš tiesų yra, kol negrįžau į paviršių. Jau kirtus tiltą tarp nebūties ir būties pajaučiau, kad kažkas pakito. Sunkiai orientavausi laike, tačiau tikriausiai manęs nebuvo kokias 5 dienas. Sustojau Grožių girios viduryje ir įsiklausiau. Visiška tyla, nei menkiausio paukščio klegesio, nei žvėries baubimo, nieko. Dar nesu girdėjęs tokios kurtinančios ir bauginančios tylos. Virtau varnu ir pakilau į dangų, kuris atrodo nebebuvo toks žydras kaip anksčiau. Žvelgiau iš aukštumų į nedidelį miestelį, senų namų stogus, pievas ir laukus, ir buvau ne juokais išsigandęs – miestelis tarytum išmiręs, lauke nesimatė nei gyvos dvasios. Nutūpiau ant senos liepos palei vieną sodybą ir nužvelgiau aplinkinius namus. Viename iš jų pro langą šmėstelėjo kažkokia tai žmogysta ir viskas, šunys lindėjo būduose, net neaplojo manęs sveikindami. Vien tik vėjo judinamų lapų šnaresys ir kurtinanti tyla. Grįžau į dvarą ir tik čia pasijaučiau kiek ramesnis, atrodo, pats dangus mane stebi. Įlindau į savo kabinetą ir čiupęs mobilų surinkau Gvido numerį. Telefonas buvo išjungtas, tai pasirodė labai keista ir nepriimtina Gvidui. Dabar tik pagalvojau, kad dar nemačiau Saulenės. Buvau įsitikinęs, kad ji lauks manęs prie terasos lango ir sutiks grįžusį prie durų, aprėks, tačiau name vyravo tokia pat tyla, kaip ir visame miestelyje. Iš bibliotekos patraukiau tiesiai prie Saulenės miegamojo durų, porą kartų pabeldžiau, tačiau neišgirdau įprasto „užeik“, tad nieko nelaukęs pravėriau duris ir nustėrau – kambaryje jos nebuvo. Apžiūrėjau kiekvieną kambario centimetrą, vonios kambarį – nieko. Taip pat ištikrinau namus – Saulenė kaip skradžiai į žemę prasmego. Išlėkiau į sodą ir prie seno ąžuolo sodo pakraštyje pamačiau tįsantį kūną. Iš karto pažinau, kad tai Gvidas.

– Gvidai, – ėmiau purtyti, o šis sunkiai gaiveliojosi. Jo galvoje žiojo gan gili žaizda iš kurios sunkėsi ryškiai raudonas kraujas. – Kur Saulenė? – suspaudžiau Gvido marškinėlius tarp rankų.

– Aš nežinau, – vos išspaudė žodžius.

– Aš tau patikėjau ją saugoti, o tu nežinai? – riaumojau Gvidui į veidą, tačiau supratau, kad negaliu prarasti savikontrolės ir turiu susiimti į rankas. Gvidas vos laikėsi ant kojų. – Atleisk, tiesiog viskas taip painu… Ar gali eiti? Reikia sutvarkyti šią žaizdą.

Gvidas nieko nesakė, tik akimis parodė, kad gali eiti. Padėjau jam atsistoti ir prilaikydamas jį viena ranka, vilkau apsunkusį kūną dvaro link. Virtuvėje suradau vaistinėlę, kurioje buvo sudėti bintai, nuskausminamieji, dezinfekcinis tirpalas. Išploviau žaizdą ir pakraipiau galvą supratęs, kad reikės siūti. Gvidas nebuvo patenkintas šia mintimi, tačiau ir bėgantis kraujas neteikė daug malonumo, tad išgėręs pusę butelio viskio ir tvirtai sukandęs virtuvinį rankšluostį, atsidavė į mano rankas. Iki raudonumo iškaitinta adata suadžiau jo žaizdą penkiomis siūlėmis ir džiaugiausi, kad esu toks šaltakraujis niekšas. Nors Gvidas buvo išblyškęs, tačiau kaip tikras vyras atlaikė visą egzekuciją ir po kelių akimirkų pagaliau galėjo suregzti padorų sakinį be didesnių skausmo grimasų.

– Dabar pamenu, kad šįryt ant Grožių nusileido labai tirštas rūkas. Prisiekiu Dievu, galėjau jį pasiekti ir paliesti, jis buvo kaip gyvas ir apčiuopiamas padaras. Nieko nelaukęs parbėgau į dvarą ir užbėgau laiptais į antrą aukštą. Pravėriau Saulenės duris, o jos kambaryje buvo kažkokia man dar nematyta esybė: kūnas kaip žmogaus, gal tik kažkiek laužtos kojos, ožio galva, vietoje akių kiaurymė. Jis čiupo Saulenę ir šoko per langą, aš lėkiau paskui. Vijausi jį kaip aklas, per tą rūką nieko nebuvo matyti ir prie ąžuolo pamečiau Saulenės balsą, sustojau apsižvalgyti ir tada smūgis į galvą, po kurio liko tik tamsa.

– Šūdas, – suriaumojau. – Mano tėvą nužudė kažkokia esybė, kuri sugebėjo apsimesti manimi, jis pavogė pragaro vartų raktą, o dabar ir Saulenę. Jis nori gyvybės akmens. Kai turės gyvybės akmenį ir jį sunaikins, galės atrakinti pragaro vartus ir išleisti tūkstantmečius mūsų kalinamas pačias baisiausias esybes, kokios tik yra gyvenusios šioje Žemėje, o tada nei Perkūnas nepadės, – išspjoviau paskutinius žodžius kaip karštą anglį.

– Ką dabar darysime? – paklausė persigandęs.

– Nežinau, nežinau, – ėmiau vaikštinėti po virtuvę. – Ar pastebėjai, kad Grožių girioje nebėra gyvybės?

– Ne, nepastebėjau, bet Saulenė man pasakojo, kad tai pastebėjusi anksčiau, – svarstė Gvidas.

– Keista, ne? Ir visame miestelyje jokio judesio. Atrodo žmonės bijo išeiti į lauką, net miestelio šunys lindį būdose, neloja.

– Tikrai keista, reikia pasidomėti, – atsakė Gvidas ir ėmė grabinėtis džinsų kišenėje. – Šūdas, tikriausiai pamečiau telefoną.

Spoksojau į Gvidą ir galvojau su kokia pikta būtybe susidūriau, kuri sugebėjo pergudrauti mano tėvą, mane. Kodėl ji čia? Kodėl kenkia mano planams ir kam po velnių jam reikalingas gyvybės akmuo ir pragaro vartų raktas. Bet svarbiausia – kur Saulenė ir ar ji gyva. Jutau kvailą prieraišumą tai įkyriai raganiūkštei.  Sukausi aplink savo ašį tarytum vilkas ir ranka krapščiau jau barzda puoštą smakrą.

– Manau žinau ką turiu daryti, – garsiai tariau ir pasileidau Saulenės kambario link. Čiupau jos suknelę, kurią vilkėjo paskutinę dieną, kai mačiau ją prieš išvykstant į požemius ir kelis plaukus iš plaukų šepečio. Nusileidau į biblioteką, paskui mane slinko ir Gvidas. Uždegiau žvakes ir druska apibarsčiau šešiakampę žvaigždę tarp jų. Nuo stalo čiupau žemėlapį ir padėjau tame rate.

– Ką čia sugalvojai? – krapštydamas žaizdą paklausė Gvidas.

– Darysiu paieškos burtą, tikiuosi pavyks ją rasti, – atsakiau susikaupęs. Vienoje rankoje spaudžiau suknelę ir su kita ant žemėlapio nubarsčiau plaukus. Peiliu įpjovęs ranką nulašinau kelis kraujo lašus ant plaukų ir ėmiau kartoti į prašymą panašų burtą lotynų kalba „Sanguinem flumina deportant manus vestras“ kol kraujo lašai ėmė bėgioti po Lietuvos žemėlapį ir sustojo ties Grožiais. – Ji dar šiame miestelyje. Velnias, – vėl suriaumojau. – Kad ji pasiųstų bent menkiausią ženklą, mintį, kad suprasčiau, kur ji!

Vyliausi, kad mano pykčiu perlietos mintys pasieks jos pasąmonę, tad stipriai susikaupiau ir pasiunčiau minties žinią Saulenei: „Kur tu? Duok užuominą“.

 

7 dalis

Spąstai

Saulenė

Mirkimas karštoje vonioje prilygo gardžiausiam pyragui. Tai buvo pirmas kartas, kai mėgavausi tokiomis procedūromis, nors ežero vanduo ne ką prasčiau atpalaiduodavo pavargusį kūną, tačiau vonia pilna kvapnių putų buvo aukso vertės. Jaučiausi tokia nesava, buvo sunku suvokti, kad tiek laiko vegetavau kažkokio burtininko namuose. Iš tiesų buvo sunku patikėti, kad esu gyva, o mane kalbina pats gražiausias vyras, kokį kada nors esu mačiusi: tamsūs kaip anglis plaukai, šiek tiek per ilgi priekyje, tad krito lengvai ant kaktos, trumpesni ties ausimis ir šonais. Tokia šukuosena kvieste kvietė tapti šikšnosparniu ir įsisukti į jo tankius plaukus. Didelės ir tokios žydros akys, į kurias pažvelgus rodos skęsti jūroje, išraiškingi ir dailūs antakiai, tiesi ir vyriška nosis darė jį šiek tiek baugiu, plačios ir sultingos lūpos prašėsi bučiuojamos, o balti ir tiesūs dantys varė siaubą. Jis buvo aukštas, raumeningas, tačiau raumeningas tiek, kiek ir priklauso jo amžiaus vyrui, gal net truputį per laibas, pasvėrus jo ūgio ir svorio proporcijas, tačiau visumoje atrodė neįtikėtinai gražiai. Jam šypsantis pakildavo vienas lūpų kamputis, o griežtas žandikaulis šiek tiek sušvelnėdavo. Gulėjau vonioje ir mintyse piešiau jo atvaizdą, prisimindama kiekvieną detalę. Jis buvo kitoks: tarytum tamsi dėmė šviesioje dienoje, jis baugino, tačiau šalia jo jaučiausi saugiai. Jis buvo tikra mįslė.

Nusiplovus visą purvą, kuris atrodo buvo prie manęs prilipęs, ir pagaliau išlipus iš vonios, pažvelgiau į veidrodį, kuris stovėjo vonios kambario kampe. Veidrodis buvo prašmatnus, įtalpintas įmantriuose rėmuose su liūto kojelėmis, auksu žibančiais rėmais. Atvaizdas veidrodyje nežavėjo – atrodžiau pasibaisėtinai. Apžiūrėjau savo kojas, rankas, kurios atrodė liesos tiek, kad kiaurai galėjai matyti kaulą, styrojo išsišokęs stuburkaulis. Veidas ištįsęs, o akiduobės apjuodusios. Atrodžiau kaip šmėkla. Nusausinau dar drėgnus plaukus minkšto audinio rankšluosčiu, tvirtai susisiaučiau į chalatą. Basomis iššlepsėjau į kambarį, kuriame miegojau dvi savaites ir gerai apsižvalgiau: didžiulė medinė lova su aukštu galvūgaliu, puoštu įmantriais raižiniais, senoviniai baldai, persiškas kilimas ir raudonmedžio grindys. „Kur aš?“ paklausiau savęs mintyse ir dar kartą nusistebėjau mane supančia prabanga.

Tyliai pravėriau sunkias dvivėres kambario duris ir išėjau į tokį pat prašmatnų, platų koridorių. Medines grindis dengė minkšti, tarytum pūkas kilimai, prie sienų stovėjo staliukai, ant kurių puikavosi gėlės, ant sienų kabojo įvairiausių epochų paveikslai. Nuo aukštų skliautinių lubų kabojo krištoliniai sietynai. Saulės šviesos blyksniai žaidė sietyno krištole skildami į žaismingus saulės zuikučius ant sienų. Ranka pamėginau paliesti krištolo karulius, tačiau jie buvo per aukštai. Susigūžiau supratusi, kad man čia ne vieta. Tyliai, stengdamasi nekelti triukšmo, nusileidau mediniais suktais laiptais žemyn. Baikščiai žvalgiausi aplinkui, tarytum vaikas žavėjausi viskuo, ką akys aprėpė. Ranka prisidengiau akis nuo akinančios šviesos, kuri sklido pro arkinius langus į šviesios spalvos holą. Jei neklystu, grindis puošė tikrų tikriausias marmuras, o prašmatnūs baldai perkėlė į baroko epochą.

– Oho, – garsiai nusistebėjau.

– Patinka? – pašokau iš vietos nuo netikėto jo prisėlinimo už nugaros. – Atleisk, nenorėjau išgąsdinti. Kaip tik ėjau tavęs pakviesti.

– Viskas gerai, tavo namai labai gražūs, – atsakiau ir tvirčiau susisiaučiau chalate. Atrodė, kad jis žvelgia kiaurai manęs.

Dargas pasisuko kitų durų link, pasekiau jam iš paskos, nors visu kūnų jaučiau, kad turėčiau iš čia bėgti neatsigręždama. Įėjome į kambarį, kurio dydis prilygo menei. Reikėjo bent kelių akimirkų, kad apsiprasčiau su kambario dydžiu. Žinoma, šis kambarys taip pat alsavo prabanga ir senųjų laikų dvasia: mediniai, raižiniais puošti baldai, sofų ir krėslų audiniai traukė akį ryškiomis spalvomis ir nematytais raštais. Čia sietynai buvo tokie pat įspūdingi kaip ir anksčiau matyti, tačiau tris kartus didesni, aukštos skliautinės lubos sukūrė keistą akustiką. Dargas atitraukė sunkią kėdę nuo ilgo stalo ir pasiūlė man prisėsti, o pats nuėjo prie masyvios komodos, kuri stovėjo arčiau židinio ir per senovinį grotuvą paleido plokštelę. Kambarį užliejo muzikos garsai. Tikriausiai tai saksofonas, kartą esu girdėjusi šio instrumento skambesį gyvenvietėje, o gal klydau, nelabai supratau, tačiau man patiko. Atsitraukęs kėdę stalo gale prisėdo ir spragtelėjo pirštais: ant stalo atsirado gausybė patiekalų, užsidegė žvakės.

– Vaišinkis, – paliepė.

– Ačiū, – pilvas priminė, kad burnoje jau senokai neturėjau maisto, tad į lėkštę kroviau daržoves ir mėsą, nesigėdydama, kad mane stebi. Rankomis pasigardžiuodama valgiau pusiau keptą kepsnį ir praktiškai verkiau nuo užplūdusio malonumo, kai dantys susmigo į mėsą. Dargas valgė tyliai ir stebėjo mane. Tikriausiai jam atrodžiau kaip neišprususi mergina, kaimietė, kuri  valgo maistą nenaudodama įrankių, tačiau man buvo visiškai nesvarbu, ką apie mane galvojo. Nors ką bandau apgauti, norėčiau, kad jis apie mane galvotų gerai. Juk jis pirmas vyras, aplamai pirmas žmogus, su kuriuo bendrauju artimiau.

– Saulene, papasakok apie save, – gurkštelėjęs vyno Dargas patogiau įsitaisė krėsle, tarytum soste, ir susidėjęs rankų pirštus į trikampį, žvilgsniu įsakė pasakoti. Gurkštelėjau vyno ir susiraukiau. Nesu ragavusi jokio alkoholio, todėl tai buvo nauja patirtis. Pastūmiau taurę toliau nuo savęs ir godžiai atsigėriau sulčių.

– Kiek supratau, tu jau žinai, kad esu gyvybės sergėtoja. Tiksliau paskutinė gyvybės sergėtoja, – kiek liūdniau pridūriau. – Ilgus metus gyvenau pasislėpusi ir vengiau visuomenės, tiksliau virš 800 metų… Jei dar tiksliau nuo 1202 metų, kai tas niekšas Vainius nužudė mano mamą, močiutę ir brolį. Likau visiškai viena, – vėl nutilau mėgindama suvaldyti kylančią tulžį. – Daug metų gyvenau vienatvėje, tačiau pastaraisiais metais pradėjau jaustis labai blogai. Slėnis man tapo kalėjimu, o trobelė, kuri seniau buvo saugus prieglobstis – svetima vieta. Kai jau pajutau artėjančios tūkstantmečio kometos pasirodymą, nusprendžiau, kad bent dabar galiu pasidžiaugti žmogiškais džiaugsmais, bent kartą… Bet tada mane surado šmėklos, jos ieško gyvybės akmens, taip tikriausiai atsidūriau čia, – gūžtelėjau pečiais. – Beje, kaip tu supratai, kas aš?

– Turi labai šviesią aurą, nebuvo sunku suprasti, kas esi, – tyliai atsakė.

– O tu? Papasakok apie save?

– Aš tiesiog burtininkas, kuris klaidžioja iš vienos vietos į kitą. Esu lygiai toks pats vienišius, kaip ir tu.

– Iš kur sužinojai apie gyvybės akmenį ir tūkstantmečio kometą? – kimšau jau antrą kepsnį su salotomis ir net neketinau sustoti, kalbėjau pilna burna.

– Aš daug skaitau, Saulene. Žinau visą didingą sergėtojų istoriją ir gyvybės akmens svarbą, kad šviesa nugalės tamsą, Žemėje stos taika, – kiek pašiepiamai užbaigė savo kalbą.

– O kaip tavo šeima? – toliau smalsavau, nors supratau, kad nederėjo užduoti šio klausimo, nes Dargo veido bruožai sugriežtėjo.

– Šia tema nekalbėsiu, – griežtai nukirto ir pakilo nuo stalo.

Jis tikriausiai buvo lygiai taip pat nuskriaustas gyvenimo, kaip ir aš, tačiau buvo per daug išdidus apie tai kalbėti. Stebėjau jį nueinant, tačiau nesupratau, ką tokio blogo jam pasakiau. Gūžtelėjusi pečiais vėl įnikau į vaišes, paragavau skanaus pyrago ir visiškai soti sudribau kėdėje. Jaučiausi tokia pavargusi, tarytum būčiau nudirbusi sunkiausius ūkio darbus. Priėjau arčiau lango, už kurio matėsi sodas.

– O švenčiausiasis Perkūne, aš Goirų dvare. Dargas yra Goira? – svarsčiau balsu.

Laiptais užbėgau į antrą aukštą, į kambarį, kuriame buvau apgyvendinta ir ėmiau dairytis savo daiktų – krepšio, kuriame laikiau savo pačius svarbiausius prisiminimus. Jo niekur nebuvo matyti. Prisėdau ant lovos krašto ir mėginau sutvardyti kylantį pykti. Vėl nuskubėjau laiptais žemyn prie paradinių durų ir kiek per stipriai jas atlapojau. Žengiau žingsnį laukan ir atsitrenkiau tarytum į sieną. Rankomis padaužiau tą nematomą lauką, kuris mane skyrė nuo išorinio pasaulio ir tik dabar supratau, į kokias pinkles papuoliau. Ėmiau blaškytis po namus kaip narve laikomas laukinis žvėris, tačiau visos durys ir langai turėjo tą patį nematomą lauką.

– Velnias, – garsiai nusikeikiau.

– Velnią mini, velnias čia, – Dargas išdygo šalia manęs kaip šešėlis.

– Tuojau pat išleisk mane, – sugręžiau dantimis. – Arba aš…

– Arba tu ką? – vėl nusišypsojo.

Galėjau prieš jį panaudoti savo galią ir jo mintims pasiųsti skausmo bangą. Nieko nelaukusi sukaupusi visas jėgas, nukreipiau mintis jo pusėn, tačiau Dargas net nekrustelėjo, tik prisimerkė ir vėl nusišypsojęs surūstėjo, o tada nutiko tai, ko niekada nebuvau jautusi: mano galia atsigręžė prieš mane pačią. Parklupau ant kelių varstoma tokio skausmo, kokį sunku įsivaizduoti. Aštrus skausmas mano kūną surietė į nagą, negalėjau nei žodžio ištarti, nei įkvėpti. Ši kankynė truko kelias sekundes, tačiau atrodo, kad tęsėsi visą amžinybę. Galiausiai jis liovėsi ir susmukau ant kietų grindų kaip bulvių maišas.

– Dar nors kartą pamėginsi savo triukus išmėginti ant manęs, atsidursi ten, kur tikrai vaivorykštėmis net nekvepia, – pagrasino, o aš gulėjau ant šono ir spoksojau į jo juodus aulinius batus. – Dėl tavo pačios saugumo turi būti čia, kol išsiaiškinsiu, kas į tave kėsinosi.

Neištariau nei žodžio, tik apsiverčiau ant kito šono, kad nereikėtų spoksoti į jo batus. Jis dar šiek tiek pastovėjo šalia manęs, tačiau galiausiai paliko mane vieną tįsoti ant grindų vienatvėje. Buvau tokia išsekusi, kad nerūpėjo nei kietos grindys, nei skaudantys kaulai. Pasidaviau nuovargiui ir užmerkiau pavargusias akis. Nežinau, kiek laiko buvau atsijungusi, tačiau nubudau tada, kai lauke jau buvo tamsu, pro kambario langus ant žemės krito pilnaties šviesos metami šešėliai. Sunkiai atmerkiau akis ir spoksojau į tuos šešėlius. Tada pastebėjau, kad terasoje kažkas stovi. Stengiausi nejudėti, tik įdėmiau įsižiūrėjau į siluetą: nugara į mane stovėjo Dargas. Kiek pasižvalgęs aplinkui pritūpė ir pakeitė pavidalą virsdamas dideliu vilku. Krūptelėjau nuo jo dydžio ir tikriausiai jis pajuto, kad stebiu jį. Atsigręžė į kambarį ir iššiepė baltas iltis urgzdamas. Mano gyvuliškoji prigimtis ir savisaugos instinktas buvo stipresni nei maniau, tad nevaldomai virtau lape. Stovėdamas kitoje lango pusėje, jis urzgė ant manęs, o aš kitoje stiklo pusėje taip pat šiepiau dantis nepasiduodama.

– Paleisk mane, – pasiunčiau jam mintį. Žinojau, kad jis mane girdi ir supranta.

– Tu nieko nesupranti, paika mergše! Aš saugau tave, – urzgė seilėdamasis ir kasė priekinėmis kojomis ties terasos langu.

– Tu pats nieko nesupranti, – urzgiau atgal. – Neturiu laiko.

– Tu būsi čia iki tol, kol viską išsiaiškinsiu, o tada kad tave kur Perkūnas trenktų! Gali skradžiai į žemę prasmegti, – riaumojo daužydamasis į stiklą.

– Už dviejų savaičių, jei nebus sunaikintas gyvybės akmuo, visi ten atsidursime, – taip pat įnirtingai daužiausi į stiklą.

Dargas dar kiek laiko pasiklausė, ką pasakiau ir stipriai trinktelėjęs nugara į stiklą, pasileido girios link. Dar ilgai sukau ratus, norėjau ištrūkti iš čia, tačiau niekaip nesugalvojau kaip. Lapės kūnas nenorėjo manęs paleisti, tad susirangiusi į kamuoliuką, užmigau ant plačios palangės. Miegojau be sapno ir besirąžydama nuo kaulus suėmusio stingulio, nusiritau nuo palangės žemėn. Didžiulio trenksmo sukrėsta, pabudau apimta išgąsčio. Atsisėdau ant grindų ir apsižvalgiau aplinkui: prireikė laiko, kad suprasčiau, kur esu ir kas esu. Už kelių žingsnių nuo manęs ant fotelio sėdėjo Dargas ir rūkė cigarą. Kaip visuomet jis atrodė tarytum Dievas: gražiai prigludę tamsūs marškiniai iki alkūnių atraitotomis rankovėmis, juodi džinsai ir auliniai storapadžiai batai. Plaukai dar drėgni po dušo.

– Ką čia darai? – paklausiau pačio kvailiausio klausimo.

– Tai aš turėčiau paklausti, kodėl miegojai ant palangės, kai turi kambarį su minkšta lova? – vėl nusišypsojo patenkintas.

– Nežaisk su manimi, Goira. Aš tau ne draugė, – vėl pyktelėjau. Buvau visiškai nuoga, tad arčiau savęs prisitraukiau kojas, o nuogą krūtinę pridengiau ranka.

– Kada suprasi, kad aš tau padedu?

– Tu įkalinai mane savo prašmatniame dvare, prieš mano valią. Čia pagalba? – vėl širdau.

– Saulene, nurimk. Aš nesu tavo priešas, – kiek ramiau pasakė ir atsistojęs priėjo prie lango. Jo žydrose akyse atsispindėjo šviesa sklindanti iš lauko. – Aš galiu tau padėti, bet tu turi padėti man ir abu būsime laimingi, – vėl nusišypsojo atsisukęs.

– Kuo galiu tau padėti? – kiek pasimečiau.

– Tu turi tai, ko man reikia. Aš galiu padėti gauti tai, ko reikia tau ir abu būsime laimingi. Mūsų abiejų tikslas tas pats – sunaikinti gyvybės akmenį, gal tik skiriasi priemonės.

– Kodėl tau svarbus gyvybės akmens sunaikinimas? Jei neklystu, tavo protėvis Vainius bet kokia kaina norėjo gauti tą gyvybės akmenį ir jį išsaugoti, jis nužudė mano šeimą! – pykau balsu.

– Jis ne aš, – trumpai atsakė.

Kiek patylėjau ir vėl žiojausi ginčytis, tačiau pastebėjau jo geidulingą žvilgsnį, kuris atsispindėjo stikle. Dargas tikriausiai pastebėjo mano pasimetimą ir vėl nusišypsojo savo akinančiai baltų dantų šypsena. Jei atmestume faktą, kad jis prakeiktas Goira, jis būtų nuostabus vyras ir meilužis, tikriausiai. Manau, ne viena mergina būtų patenkinta sulaukusi tokio gražaus vyro dėmesio, tačiau prisiminus faktą, iš kokios šeimos jis kilęs ir pridėjus jo siaubingą būdą, jis visiškai nepakenčiamas. Pašokusi ant kojų, akimirką pamindžikavau ir greitu žingsniu patraukiau antro aukšto link. Įpuoliau į kambarį ir kiek ramiau atsikvėpiau, kad išsilaisvinau iš jo ryškiai mėlynų akių žvilgsnio. Mano nuostabai, kambaryje radau kelis maišelius su rūbais, batais ir apatiniu trikotažu. Visi rūbai buvo nauji, su etiketėmis. Vėl išraudau kaip krabas, kai rankose laikiau nėriniuotas, raudonos spalvos apatines kelnaites.

Palindau po dušu ir kiek ramesnėmis mintimis, apsirengiau naujais rūbais: trumpais baltais šortais, šilkine geltona palaidinuke ir juodais aulinukais. Radau net kvepalų buteliuką. Jie kvepėjo citrusiniais vaisiais, tikra vasara. Pasikvėpinau švariai nupraustą kūną ir apsidžiaugiau tuo keistu jausmu, jaučiausi žmogumi. Plaukai dar buvo drėgni po dušo ir sunkiomis sruogomis krito ant pečių. Nusileidau į pirmą aukštą, Dargą radau prie valgomojo stalo. Jis įdėmiai skaitė kažkokioje plokščioje lentelėje, o aš išsižiojusi žiūrėjau į tą šviečiantį prietaisą. Dargas pažvelgė į mane iš padilbų, o tada į tą prietaisą ir vėl į mane.

– Kas? – paklausė.

– Nieko, – atsakiau atsisėsdama prie stalo. – Tiesiog kas tai per daiktas? – pirštu parodžiau į jo rankose laikomą plokštelę.

– Čia planšetinis kompiuteris, – ramiai atsakė.

– Planšetinis kompiuteris, – garsiai pakartojau mirksėdama akimis.

– Tu kaip mažas vaikas, – nusistebėjo. – Tai kompiuteris, tik patogus nešiotis, – užvertė akis į lubas ir ranka persibraukė plaukus, kurie krito ant kaktos.

– O kas yra kompiuteris? – vėl paklausiau pilna burna.

– Tu rimtai? Nežinai kas yra kompiuteris? – nusistebėjo ir ėmė kvatotis. – Paklausčiau kokiame urve augai, bet nieko keista, kad esi visiškai atsilikusi nuo šiuolaikinių technologijų, kai visą gyvenimą slėpeisi toje trobelėje, toli nuo civilizacijos.

– Ir dėl to nei kiek nesigailiu, – atkirtau kiek įsižeidusi, kad mane laiko nevisprote.

– Saulene, pasaulis pasikeitė.

– Žinau, nesu kvaila, – suburbėjau.

Dargas daugiau nieko nesakė, tik gurkštelėjo kavos ir vėl įniko į skaitymą. Vaišinausi vėl gausiai maistu padengto stalo gėrybėmis ir džiaugiausi kiekvienu kąsneliu. Nebuvau pratusi prie tokio gausaus ir skanaus asortimento, tobulos tvarkos ir prabangos. Tiek šimtmečių gyvenau viena, valgydavau be įrankių, tad visas tas prabanga tviskantis stalas kėlė norą sprukti.

Po pusryčių prie Dargo atėjo kitas augalotas vaikinas, pašnibždėjo kažką į ausį ir Dargas atsiprašęs pakilo nuo stalo. Likau sėdėti viena. Šiandien buvau karingai nusiteikusi, tad planavau priremti Dargą prie sienos ir išsiaiškinti viską, kas man aktualu. Praslampinėjau po didžiulį dvarą skersai ir išilgai, nesutikau nei vienos gyvos dvasios. Visas dvaras tviskėjo švara ir prabanga. O kas tvarko visus šiuos kambarius? Tikriausiai nematomos tarnaitės arba dvaras pats save susitvarko, juk jis burtininkas. Pietus valgiau viena, Dargo nebuvo nei matyti nei girdėti, vakarienę taip pat. Užlipau į antrą aukštą jau visai sutemus ir atsiguliau minkštoje lovoje. Tikriausiai buvau prisnūdusi, nes išgirdus keistus garsus pirmame aukšte, pašokau išsigandusi. Tyliai nutipenau prie kambario durų ir jas pravėriau. Apačioje girdėjau žingsnius. Basomis kojomis nusileidau į pirmą aukštą, stengiausi netriukšmauti. Dargo kabinete degė blausi šviesa, kuri skverbėsi pro uždarytų kabineto durų apačios plyšelį, girdėjau sklindančią muziką. Prikišau ausį prie durų ir stengiausi išgirsti skambančią melodiją. Muzika buvo maloni, raminanti. Klasikinė – nusprendžiau. Atsipalaidavau ir nusišypsojau, tačiau durys staiga atsilapojo ir įgriuvau tiesiai į Dargo glėbį. Skruostu prisiliečiau prie nuogos jo krūtinės ir girdėjau širdies tuksėjimą, kuris buvo greitas. Užverčiau akis į jį, o jis laikė mane apglėbęs savo raumeningomis rankomis.

– Šnipinėji, Saulene? – paklausė, o jo žydros akys atrodė kiek kitokios nei įprastai, buvo šaltos.

– Atleisk, išgirdau muziką ir nesusilaikiau, – pasiteisinau ir ištrūkau iš jo glėbio. Jaučiau, kad skruostus nudažė raudonis.

– Tai Čiurlionis, – kiek žemesniu balsu nei paprastai, prabilo Dargas. – Kūrinys „Jūra“.

– Labai gražu, – atsakiau. – Tiesa, norėjau su tavimi pasikalbėti, tačiau šiandien niekaip tavęs nesutikau. Gal galima dabar aptarti kai kuriuos reikalus?

– Negali palaukti ryto?

– Ne, – griežtai atsakiau ir praėjau pro jį į jo kabinetą. Kabinete užuodžiau cigarų ir odos kvapą. Dargas uždarė kabineto duris ir priėjęs prie savo darbo stalo užvertė kažkokią knygą, nuo kėdės atlošo nusikabino juodus marškinius ir užsimetė juos ant pečių, tačiau neužsisagstė. Tas nuogas odos lopinėlis ties krūtine labai trikdė.

– Apie ką norėjai pakalbėti? – kiek atsainiai paklausė.

– Man kilo klausimas, tad tikiuosi sulaukti atsakymo į jį, – priėjau arčiau jo stalo ir prisėdau į kėdę pastatytą priešais jį. – Jei gerai pamenu, mano mama Vainių laikė Velniu. Aš esu linkusi tikėti jos nuojauta, tačiau tu esi burtininkas. Kaip tai įmanoma?

Dargas žiūrėjo į mane ranka kasydamas smakrą, kurį dengė poros dienų senumo barzda ir kažką svarstė. Jis atrodė grėsmingai, tačiau stengiausi išlikti rami.

– O gal tavo mama klydo? Niekada apie tai nepagalvojai?

– Ne, mano mama neklysdavo, – atkirtau.

– Taip, tu teisi,- nusišypsojo. Mane nervino visi jo sukti atsakymai į mano užduotus klausimus. Jis dar nei karto neatsakė tiesiai šviesiai, tačiau buvimas šalia jo pažadindavo manyje tikrą nedorėlę, kuri norėjo jį tardyti iki kraujo praliejimo.

– Aš teisi dėl ko?

– Aš nežinau, kas buvo mano protėviai, bet aš esu aš, – jo žydrų akių žvilgsnis vėrė kiaurai dūšios, ėmė trūkti oro. Atrodo, jis kiaurai skaitė mano mintis, žino, ką apie jį galvoju ir kokios slapčiausios fantazijos pastarosiomis dienomis sukasi mano galvoje. Nuo jo žvilgsnio, tokio atviro ir gilaus, mano pulsas tvinksėjo kaip laikrodžio sekundinė rodyklė, nugurgiau seiles ir šiek tiek šyptelėjau nuo pilve kvailai skraidančių drugelių kutenimo.

– Ką čia skaitai? – mikliai nukreipiau kalbą ir pirštu parodžiau į knygą, gulinčią ant jo stalo.

– Poeziją, – vėl kiek keistai nusišypsojęs atsakė. – Tai Mačernis, bet vargu ar esi apie jį girdėjusi.

– Tu teisus, nesu, – atsakiau vėl susigėdusi ir pasijutusi visiškai neišprususi. – Ar ši poezija graži?

– Man patinka, – atsakė ir atsivertė knygą. Pervertė kelis lapus ir vėl nusišypsojo puse lūpų. – Kai vieną vakarą lyg sužeista, kraujuos paplūdusi, iš lėto mirė saulė, kai aš abuojas toks stebėjau jos kančių finalo minutes ir kai žėrėjo platumos ir prasivėrę toliai rodė seną, gniūžtantį pasaulį… Prasmengant į nakties gelmes… Aš pajutau gyvybę, jėgą darbui ir gyvenimui sugrįžtant, ir įkvėpimo ugnį plūstant kraujo takuose, ir nuostabų budrumą, begalinį ryžtą, užvaldantį mane…

– Labai gražu, – tyliai pasakiau sužavėta eilėraščio ir to jausmo, kurį regėjau sklindant iš Dargo.

– Gražu, – atsakė žiūrėdamas į akis.

 

6 dalis

Tarp Butano ir nebūties

1201 metai, Vilda

Kiekviena diena slėnyje artino mus iki tos dienos, kai turėsiu palikti vaikus. Mėginau vadovautis sveika logika ir nepamesti proto, išlikti šaltų nervų. Svarbiausia, reikėjo nuslėpti savo rūpestį nuo vaikų ir mamos, nors, manau, mama ir be žodžių viską gerai suprato. Pažiūrėdavau į jos baltų žymių išmargintą smakrą ir suprasdavau, kad mama seniai viską supranta, tačiau tyli. Abi klūpėjome prie lauko viralinės ir trynėme žolynus, kalbėjome šį bei tą. Gojus su Saulene smagiai išsitaisę sėdėjo prie akmens. Jaučiau, kad medyje tupi vanagas ir stebi mus. Žinojau, kad tai Vainius. Jis buvo velnias, kuris atvyko žemėn atsiimti gyvybės akmens, tačiau apsimečiau, kad esu naivi ir nejaučiu pavojaus. Tas stebėjimas prasidėjo prieš kelis pilnus mėnulius. Mama lygiai taip pat kartais žvilgteldavo ton pusėn, apsimesdama, kad ilsina rankas nuo žolių trynimo. Nei žodžiais, nei mintimis negalėjome bendrauti, jis viską girdi.

Paėmiau šakelę nuo žemės ir kaire ranka nupiešiau tik mums su mama suprantamą simbolių seką „Mus stebi Vainius“. Mama ėmė niūniuoti melodiją ir atgal su šakele pabraižė žemėje kelis simbolius „Vaikeli, jis praktiškai gyvena slėnyje“. Vėl patryniau žoles ir ėmiau jas krapštyti į medinį indą, o kita ranka vėl brėžiau simbolius „Taip ir žinojau, kad supratai, kas jis. Mūsų laikas senka“. Mama ėmė garsiau niūniuoti vis patarškindama akmeniniu grūdeklių į akmenį pagal ritmą. Tik po kelių sekundžių supratau, kad ji buria. Mama vėl papiešė kelis simbolius „Reikia paslėpti akmenį. Šiąnakt“. Aš palingavau galvą tarsi linguodama į ritmą, o mama vis intensyviau mušė akmeniniu grūdekliu, keisdama melodijos tempą ir garsindama išraišką. Dangus virš mūsų galvų apsiniaukė, o giria tarsi atgijo ūžesiu, pakilo vėjas. Mama ėmė linguoti tai pirmyn, tai atgal, o aš kartu su ja kartojau melodingus žodžius „Dangaus linksmybe, Žemės gerybe, imk sava piktybę, dūk mums ramybę“. Vis kartojom ir kartojom, kol dangus ir medžiai nurimo. Pažvelgiau ton pusėn, kur medyje tupėjo juodas vanagas. Jo nebebuvo nei kvapo. Lengviau atsipūčiau ir pažiūrėjau, kad išsigandę vaikai artėja prie mūsų su klausiamomis veidų išraiškomis.

– Mama, kas čia buvo? – Gojus paklausė tampydamas savo lininių marškinių kraštą. Jis buvo biologiškai suaugęs, tačiau toks trapus ir patiklus.

– Nieko sūnau, užkalbėjom žoles, kad josios būtų dar stipresnės ir visas gydomąsias galias atiduotų žmonėms, – nusišypsojau, nuramindama sūnų. – Tik nuo šiandien nebevaikščiokit girioje po vieną. Mūsų žemėse klaidžioja šmėklos, – įspėjau.

Gojus supratingai padėkojo ir pažadėjo, kad niekada nepaliks sesės vienos, o Saulenė, būdama įtaresnė, nužvelgė mane taip, kaip tik ji moka. Ji buvo gudri kaip lapė ir suprasdavo, kada jai nepasakau visos tiesos. Ji tikriausiai ims šniukštinėti ir klausinėti, tačiau dar per anksti jai papasakoti tikrąją jos lemtį. Ji per jauna su tuo susitaikyti. Man dar trūksta laiko, turiu ją paruošti tam suvokimui, kurį turės išsiugdyti. Saulenė buvo visos Žemės viltis, tačiau ji pati dar nesuvokė, kokia svarbi jos misija. Su mama užkalbėjom Vainių, jis turėtų neprisiminti mano vaikų, tačiau nežinojau, kiek ilgai tai truks.

Dargas

Slinko jau trečia para, tačiau mano namų viešnia net nesiruošė atsibusti. Jau ėmė nerimas, tačiau nenorėjau jos žadinti burtų pagalba. Kas rytą ateidavau į jos kambarį ir praverdavau langą, tačiau ji nereagavo. Galvojau, gal kažką padariau ne taip, gal netinkamai sukalbėjau burtą? Bet juk tai aš, didysis Dargas, esu pats galingiausias žemės padaras, kuris nedaro klaidų. Ranka paliečiau jos skruostą, ji buvo šilta, tačiau balta kaip popierius. Net skruostuose nebuvo matyti jokios gyvybės požymių. Ilgai stovėjau prie jos lovos ir svarsčiau, ko turėčiau imtis, tačiau atsakymo neradau. Pusdienį skaičiau įvairią literatūrą, kurią sukaupiau per tiek šimtmečių, bet neradau jokio kitokio paaiškinimo, kodėl ji nepabunda, kaip tik tai, kad pabusti nenori. Turėjau vienintelę išeiti – keliauti pas ją ir parsivesti iš ribinio pasaulio gniaužtų. Tačiau visuomet yra mažas bet: šiam stipriam burtui atlikti reikėjo ypač reto augalo – Hyoscyamus niger, dar kitaip vadinamo juoduoju hanbanu, tad nieko nelaukęs užrakinau dvarus ypač stipriu apsaugos burtu ir pats išvykau į Aziją.

Skrydis privačiu lėktuvu neprailgo. Tik nusileidus Butano oro uoste, gavau pranešimą nuo Gvido, kad Lietuvoje viskas gerai, mano kalinė vis dar miega, tačiau jos išvaizda nieko gero nežada. Žinojau, kad neturiu daug laiko, tad užvedęs naujutelaitį Volvo, patraukiau Himalajų kalnų link. Priartėjus kalnus, galėjau išsilaisvinti ir virtęs juodu varnu, pakilau į dangų ieškodamas pievų, kuriose būtų matyti žydintys juodieji hanbanai. Išskraidžiau visą kalnų pakraštį, tačiau niekur nemačiau tų prakeiktų augalų. Jau visiškai praradau viltį ir nutūpiau ant automobilio mąstydamas, kad pats velnias kiša man koją, tačiau juk aš ir buvau tas velnias. Atsiverčiau į žmogišką pavidalą ir trypiau aplink automobilį galvodamas, kokiame pasaulio kampelyje dar esu matęs šį augalą, tačiau be Butano nesugalvojau jokios kitos šalies. Prisėdau ant lauko akmens ir įsispoksojau į Himalajų kalnus. Ši šalis visuomet buvo labai mistiška ir paslaptinga. Čia visuomet atvykstu, kai noriu surasti vidinę ramybę, kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Taip, velnias, kuris ieško vidinės ramybės. Skamba tikrai ne ypač patraukliai, tačiau aš nesu grynas. Visuomet dėl savo išskirtinumo ar silpnumo kaltinau tą prakeiktą, maišytą pusę. Tėvas niekuomet nekalbėjo apie mano motiną, iš kurios įsčių gimiau, tačiau faktas, kad ji nebuvo velniškos padermės. Jau būdamas mažas supratau, kad skiriuosi nuo visų kitų požemio pasaulio padarų: gimiau velniškos išvaizdos, raudonomis akimis, aštriais dantimis ir ragais, tačiau kaip tėvas sakė, turėjau sielą. Buvau jautrus, o vėliau supratau, kad turiu ir kerėjimo dovaną. Žinoma, ant žemės vaikštau žmogiškame kūne, bet man šis gyvenimas patinka labiau, nei amžinas tūnojimas po žeme. Kaip tėvas pasakytu: esu dvilypis. Viena mano pusė per daug žmogiška, o kita per daug velniška, o galiniame rezultate – esu velnias su žmogiškais lūkesčiais. Ar gali būti geriau? Nemanau.

Iš kalnų grįžau į Butaną ir apsistojau viename vietos viešbutyje. Žmonės čia kalbėjo Botijų kalba, puikiai ją supratau, tad išėjęs pasivaikščioti į miestą, nuėjau į vietinį turgų ir ėmiau pardavėjų klausinėti apie seniau Himalajų slėnyje augusius augalus. Žmonės, žinoma nepatiklūs, įtariai žiūri į visus užsieniečius, kurie atvyksta į šią, už Lietuvą bent tris kartus mažesnę valstybę, tačiau vienas ūkininkas už neblogą atlygi pažadėjo rytoj ryte nuvesti į vieną slėnį, kuriame dar galima rasti juodąjį hanbaną. Vyliausi, kad rytojaus diena bus sėkmingesnė ir pasieksiu savo tikslą. Rytas išaušo lietingas, tačiau kaip ir buvo tartasi, ūkininkas laukė manęs savo ūkyje. Važiavome siauru, vingiuotu kalnų takeliu aukštyn į kalnus. Visa ta žaluma aplinkui darė įspūdį, net ir man. Kelias buvo sudėtingas, tvirčiau suspaudžiau vairą ir po dviejų valandų važiavimo, pagaliau pasiekiau tikslą. Toliau ėjome pėsčiomis. Ūkininkas buvo nekalbus, į mano užduodamus klausimus atsakinėdavo tik tai „Taip“ arba „Ne“ ir vis žvilgčiojo į mane per petį. Galiausiai ėmiau juoktis.

– Žmogau, ar tu bijai manęs? – paklausiau sklandžia Botijų kalba, kiek su perdėtu jų kraštų akcentu.

– Aš suprantu kas tu, – kiek išsigandęs atsakė. – Mano tėvas pasakojo apie požemių valdovą, kuris čia atvyksta kas keli šimtmečiai.

– O kodėl tu manai, kad tai būtent aš, mano žmogau? – pabrėžiau paskutinį žodį taip, kad ūkininko kaklo plaukeliai pasišiaušė.

– Tu ieškai stebuklingo augalo, – atsakė.

– Protingas žmogus, – vėl nusijuokiau. – Tik turiu nuliūdinti, apsirikai. Tas augalas nėra stebuklingas. Jis reikalingas vienam burtui, o tas burtas reikalingas man, – suurzgiau. – Jei negausiu to augalo, neišgelbėsiu vienos trapios mergaitės, o jei jos neišgelbėsiu… Jei jos neišgelbėsiu – visas mano pastarųjų šimtmečių triūsas nueis veltui.

Žmogelis atrodė išsigandęs, tačiau nieko neatsakė, tik pritariamai linktelėjo ir tvirčiau susisiautęs į lietpaltį, patraukė pirmyn link slėnio. Pažinojau ir jo tėvą, ir prosenelį, ir pro prosenelį. Jie ne kartą tarnavo man, kai viešėdavau Butane. Jie buvo geri žmonės, todėl pragare už savo padarytas nuodėmes neatgailaus. Nors kartais pažiūrėjus į dabartinį žmonių gyvenimą pagalvoju, kad jie jau gyvena pragare, o jau po mirties, galima sakyti, išvyksta atostogų į tikrų tikriausius Maldyvus. Dar paėjėjus valandą laiko, pagaliau pasiekėme kelionės tikslą. Nors buvau kiaurai permirkęs, o plaukais žliaugė vanduo, tačiau mano magiškoji pusė juto artėjantį tikslą. Ūkininkas parkrito ant kelių ir ėmė rodyti augalus, kurių dar buvo likę keletas krūmynų. Atsargiai nusilaužiau kelias šakeles augalo ir pridėjęs delną ant žemės užkalbėjau „Žeme, motina mano, aš iš tavęs imu, tu atgal sėji“. Kartojau, kol pro žoles ėmė kaltis nauji juodųjų hanbanų daigai. Ūkininkas žiūrėjo pravėręs lūpas ir netikėjo savo akimis.

– Mano žmogau, – vėl lėtai tariau. – Tavo pro prosenelis, prosenelis, senelis ir tėvas tarnavo man. Tau pavedu prižiūrėti šį slėnį, kad juodieji hanbanai augtų niekino neliečiami, o mainais gausi tiek turto, kiek paneši rankomis.

Žmogelis pasvarstė, pasvėrė mano žodžius ir sutiko su sąlygomis. Su žmonėmis visuomet būdavo lengva susitarti. Jie visi iki vieno norėjo lengvų pinigų, tačiau tik retas mokėdavo tuos pinigus protingai išleisti. Jau visai į pavakarę grįžome į ūkininko valdas ir pradaręs automobilio dureles išlipau lauk, padaviau jam raktelius į delną.

– Šis automobilis ir viskas kas jame, tavo žmogau. Tikiuosi prireikus pagalbos, neatsuksi man nugaros?

– Ne, pone, – nurydamas seiles atsakė ūkininkas.

– Protingai naudok viską, ką rasi automobilyje, kitu atveju anksčiau laiko keliausi į požemius, – pasakiau ir nusišypsojęs pakeičiau pavidalą į vanagą, vikriai dingau danguje.

Grįžęs į viešbutį švariai nusiprausiau ir pranešęs Gvidui, kad turiu ko reikia, išvykau į oro uostą. Į dvarą įžengiau po dviejų dienų, kelionė kaip niekad prailgo, tačiau krykštavau kaip mažas vaikas, kad pagaliau pasieksiu savo tikslą. Senais ąžuoliniais laiptais uždundėjau į antrą aukštą, kur buvo svečių kambariai ir aplankiau vis dar miegančią sergėtoją. Ji tikrai atrodė labai prastai, sunkiai jutau jos gyvybės savastį, todėl neturėjau laiko daugiau laukti. Bibliotekoje suradau seniausia juodosios magijos knygą, kurią gavau iš Jakutijos juodojo šamano, dar 1655 metais. Nupūčiau dulkes ir suradau reikiamą burtą, kurie apdūlėjusiuose lapuose buvo surašyti krauju, Hidi kalba. Vienu rankos judesiu sudegiau visas bibliotekoje esančias žvakes. Metaliniame dubenyje, ranka sutryniau juodojo hanbano žolę, lauro lapą ir tardamas „Mrtyu ek svapn ka kaaran hogee, jeevit vyakti“ lašinau ant žolių savo kraują, vis garsiau kartojau burtą, kol mano sąmonė ėmė temti.

Atmerkiau akis ir pirmiausia pamačiau žydrą dangų bei žalią pievą. Lengvas vėjelis švelniai kedeno mano kiek per ilgus plaukus. Atsisėdau ir apsižvalgiau aplinkui, tikra ramybės oazė, pamaniau. Kiek toliau pamačiau ryškiai raudoną medį. Pradėjau eiti link jo ir neapsirikau. Atsirėmusi į medžio kamieną, sėdėjo gyvybės sergėtoja. Ji atrodė susigūžusi, apsikabinusi kelius rankomis. Ji verkė? Priėjau kiek įmanoma arčiau jos, tačiau laikiausi saugaus atstumo, kad neišgąsdinčiau. Juk galima sakyti buvau ne savo žaidimo aikštelėje, dėl to jaučiausi nejaukiai. Nei vienam tamsos gyventojui nebuvo galima patekti už vaivorykštės, tad bet kuriuo metu galėjau būti išvarytas.

– Labas, – kiek per garsiai pasakiau. Sergėtoja atrodė išsigando mano balso ir pašoko ant kojų.

– Tu? – paklausė rankas glausdama prie krūtinės.

– Aš? – nustebęs paklausiau. Ji žino, kad aš velnias?

– Tu tas vaikinas, kuris užkalbino mane tą vakarą, – kalbėjo nerišliai. – Tu raganius? Paprasti žmonės negali čia patekti. Tu taip pat mirei?

– Aš raganius, – ramiai atsakiau ir tik dabar pastebėjau kokios įdomios jos akys. Rudoje rainelėje lakstė žalsvai geltoni taškiukai. – Ir ne, aš gyvas, kaip ir tu. Atėjau tavęs parsivesti.

– Manęs parsivesti? Aš gyva? Bet aš nerandu kelio iš čia, aš susimoviau, – žiūrėjo į mane didelėmis akimis, tarytum į didvyrį.

– Eime, – apsižvalgęs paraginau ir ištiesiau jai savo ranką.

– Bet aš tavęs nepažįstu, – toliau priešinosi.

– Taip, nepažįsti. Labas, aš Dargas. Esu raganius ir atvykau tau padėti, bet turime iš čia nešdintis, kol dar galime. Nei vienam gyvajam negalima čia užsibūti, nes nebūtis pasiims ir tikrai numirsi. Tad nekelk scenų ir duok ranką.

Ji dar ilgai spoksojo į mane, tarsi tyrinėdama, tarsi įvertindama, kiek įtariai primerkusi akis, tačiau galiausiai ištiesė ranką ir įdėjo savo smulkų delną į manąjį. Jis buvo šiltas ir švelnus. Nusišypsojau jai, tačiau iš jos šypsenos nesulaukiau. Ji buvo kiek per rimta savo amžiui. Jai galėjo būti kažkur 25 metai, tačiau laikas ją įkalino magiškoje kilpoje. Timptelėjau ją eiti su manimi, tačiau ji vis dar nepatikliai stebėjo mano judesius, tarytum saugotųsi. Gal ji jautė, kad nesu tas, kas deduosi? Tiksliau buvau tas, kuo deduosi, tik ne visai taip, kaip prisistačiau. Pamiršau paminėti tą svarbų faktą, kad esu velnias ir bet kokia kaina noriu gauti gyvybės akmenį, bet jai dar ne laikas apie tai sužinoti. Ji ėjo šalia manęs tylėdama, tačiau tvirtai laikydama mano ranką, o aš žvalgiausi aplinkui, atrodo, kiekvienas augalas šiame lauke stebėjo ką mudu veikiame. Dvasios buvo visur aplinkui ir jos tikrai žinojo, kas aš esu, tačiau nesupratau vieno, kodėl jos tylėjo. Priėjau tą vietą, kurioje atsibudau ir sustojau. Atsisukau į gyvybės sergėtoją ir pažiūrėjau jai į akis.

– Koks tavo vardas? – paklausiau.

– Saulenė, – atsakė.

– Malonu susipažinti, Saulene, – aplinkui sūkuriu pakilo vėjas, kuris apsupo mus tarytum viesulas, pakeldamas Saulenės sijoną aukštyn. Ji žiūrėjo į mano akis ir net neketino paleisti rankos. Vėl viskas aptemo ir nubudau jau savo bibliotekoje, gulėjau ant grindų, iš nosies bėgo kraujas. Tokie juodosios magijos burtai niekuomet nepridėdavo geros savijautos, tačiau kartais jie būdavo būtini.

Lėtai atsistojau ir turėjau įsikibti į stalo kraštą, vis dar svaigo galva. Kartais labai nemėgdavau savo žmogiškosios pusės dėl tokių silpnumo akimirkų. Man labiau patiko jaustis nenugalimam, nei turėti žmogiškųjų trūkumų. Galiausiai galvos svaigimas liovėsi ir atsitiesiau visu ūgiu. Nieko nelaukęs nuskubėjau į Saulenės kambarį. Vilda jai suteikė tikrai gražų vardą, pamaniau. Ji vis dar miegojo, tačiau jos skruostai buvo rausvi, rankos šiltos. Paliečiau jos kaktą ranka ir pagalvojau, kad esant kitokioms sąlygoms, tikriausiai būčiau ją užkalbinęs, kitais tikslais žinoma. Apsisukau eiti, bet mane sulaukė Saulenės delnas.

– Dargai?

– Labas, – pasisveikinau nusišypsodamas.

– Aš tave sapnavau, – vėl spoksojo į mane savo didelėmis, vaikiškomis akimis.

– Galima ir taip pavadinti, – atsakiau ranka kasydamasis sprandą. – Kaip jautiesi?

– Sustingusi, – nusišypsojo sėsdamasi. – Kur aš? – apsižvalgė kambaryje ir tvirčiau susisiautė į antklodę. – Ar ilgai miegojau?

– Tu mano namuose. Miegojai dvi savaites.

– Dvi savaites? – dar labiau išsigandusi paklausė. – O šventa rupke, visai nebeturiu laiko!

Ji puolė iš lovos ir susverdėjo vos tik kojomis pasiekusi grindis. Teko prilaikyti ją ranka, kad nenugriūtų, tačiau ji greitai susitvardė ir išsitiesė visu ūgiu, parodydama man, kad ji valdo situaciją. Vėl pasodinau ją ant lovos krašto.

– Pirmiausia, tau reikia pavalgyti ir atgauti jėgas, – pasiūliau. – Ilgai buvai vegetacinėje būsenoje, todėl manau, dar viena diena čia nieko nepakeis.

– Taip, gal tu ir teisus, – šį kartą nesiginčijo ir dar kartą apsižvalgė po prabangų kambarį.

– Norėtum pirmiausia pavalgyti ar nusiprausti? – paklausiau, suprasdamas ko ji ieško. Jos veide atsispindėjo visos emocijos. Dar nei karto per šitiek šimtmečių neteko matyti tokio atviro žmogaus.

– Nusiprausti, – atsakė ir pažiūrėjo į savo suplyšusią suknelę.

– Vonia ten, – pirštu parodžiau į sunkias ąžuolines duris, kurių krašteliai buvo puošti metalinėmis gėlėmis. – Joje rasi chalatą, o vėliau sugalvosiu iš kur gauti rūbų.

– Ačiū, – susigėdusi nuraudo ir atsargiai atsistojo, pasitraukė nuo lovos, netvirtais žingsniais basomis kojomis, nupėdino prie durų ir jas darydama atsisuko. – Kodėl man padedi?

Tikrai geras klausimas. Tikriausiai pagrindinis dalykas, ką atsakytu mano velniškosios prigimties pusė, būtų ta, kad trūkt plyšt man reikia to prakeikto gyvybės akmens. Iš žmogiškosios pusės atsakyčiau, kad man įdomu, gal šiek tiek net gaila, nors nesu tikras, ar šis jausmas, kurį laikau gailesčiu iš tikro ir yra gailestis. Juk nesu niekada jo jutęs, tad neturiu su kuo palyginti. Dar viena priežastis, tai man patiko žaisti šį katės ir pelės žaidimą, kuris į mano gyvenimą atnešė šiek tiek daugiau spalvų nei įprasta.

– Nes aš raganius, kaip ir tu. Tiksliau, tu esi gyvybės sergėtoja, turi svarbią misiją, o aš tau padėsiu, – vėl nusišypsojau kiek įmanoma plačiau.

Saulenė pasiklausė ir dingo už vonios durų. Neturėjau nei žalio supratimo, kaip elgtis tokiomis sąlygomis, juk dažniausiai viską pasiimu iš visų vienu piršto spragtelėjimu, o čia reikia įdėti žymiai daugiau pastangų, kad gaučiau tai, ko noriu.

Kol Saulenė turškėsi vandenyje, nusileidau į valgomąjį ir įsipyliau taurę seno, kaip mano tėvas, viskio. Kiekvienas nurytas gurkšnis priversdavo prisiminti, kokia mano prigimtis ir tikroji viso šito spektaklio misija. Nežinau, kiek laiko reikės, kad išpeščiau iš jos reikiamus atsakymus, tačiau turiu pelnyti jos pasitikėjimą, negaliu suklysti. Nors, net neįsivaizduoju, kiek ji panaši į Vildą vidumi, kiek karinga ir apsukri. Kadaise Vilda apgavo mane, dabar negaliu leisti, kad jos dukra taip pat įviliotų mane į spąstus. Žinojau tik viena, kad anksčiau ar vėliau ji supras, kad namas užburtas, kad jos burtai čia neveikia, tai tik laiko klausimas, o kai viskas paaiškės, ji tikrai nebus tokia draugiška man ir po šiuo stogu užvirs mirtina kova.

 

5 dalis

Netikėtas sprendimas

Dargas

Negalėjau atsistebėti savo sėkme, kuri aplankė šį vakarą taip netikėtai, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nuobodžiaudamas slampinėjau šventėje, viliojau merginas vakaro linksmybėms, kai visa esybe pajutau arti manęs esančią šviesą. Akimirką buvau sužavėtas tokio tyrumo ir skaistumo, kuris viliojo, tarytum saldainis vaiką. Galėjau būti kvailiausias žemės padaras, tačiau bet kokiu atveju būčiau ją atpažinęs: grakšti kaip gazelė, ilgų, viliojančių, stirnos kailio rudumo kasų, švelniai rudos odos, ilgakojė būtybė, švytinti iš savęs – arčiau scenos su minia šoko gyvybės sergėtoja. Jos energija buvo juntama mažiausiai 15 kilometrų spinduliu.

– Pagaliau išlindai iš slėptuvės, – sugriežiau dantimis patenkintas.

Likusio vakaro dalį tyliai stebėjau, kaip ji nekaltai grožėjosi viskuo, kas vyksta aplinkui, tarytum ką tik gimęs kūdikis, pamiršusi budrumą, pamiršusi, kas ji tokia. Tyliai stebėjau ir beveik pavydėjau jai, kad ji gali sau leisti būti tokia laisva. Jos šypsena priversdavo nusišypsoti kiekvieną šio prakeikto miestelio gyventoją, tik vargu, ar ji pati suprato, kokią galią ir įtaką turi. Pasibaigus šventei ji atrodė sutrikusi, lyg supratusi, kad jos realybė skiriasi nuo šios realybės, ir baugščiai spruko tolyn iš aikštės. Pasekiau paskui ją ir, kol ji rakino dviratį, užkalbinau, pasisiūliau palydėti namo su mintimi ją pagrobti ir iškvosti, kur tas prakeiktas gyvybės akmuo, tačiau tą akimirką, kai ji pakėlė savo keistai švytinčias akis į mane, kažkas pasikeitė. Jos žvilgsnis buvo toks kupinas gyvybės, viliojantis, nebenorėjau nuo jos atitraukti akių. Ji buvo tikras Vildos atvaizdas. Pajutau kvailą pasitenkinimą, malonumą ir norėjau daugiau. Ji perdėtai mandagiai atsiprašė manęs ir dingo tamsoje. Nieko nelaukęs, šešėlyje virtau vanagu ir sekiau paskui ją. Privažiavusi mažą namelį Grožių pakraštyje, dingo jame. Keista, daugybę kartų tupėjau tame medyje šio namelio kieme, tačiau nei karto nemačiau, kad čia kas nors gyventų. Ji dingo namelio viduje ir viskas, daugiau jokios užuominos, kad ji būtų čia. Pratupėjau kelias valandas ir nesulaukęs jokios prošvaistės vėl ją pamatyti, nusprendžiau skristi dvaran, tačiau tą akimirką dangų nušvietė švytinti šviesa ir kurtinantis burtų sprogimas. Mirtingieji negalėjo matyti tokio reginio, jis buvo per daug ryškus jų akims, ar per daug galingas jų klausai, jiems atrodė, kad prasidėjo pragariška audra. Sprogimo banga nusirito tolyn į šonus nuo Grožių girios. Pakilau nuo šakos ir sklendžiau sprogimo link, sunkiai pasipriešindamas sprogimo bangos sukeltam vėjui. Priartėjau prie sprogimo epicentro ir negalėjau patikėti savo akimis: senajame slėnyje, kur kadaise stovėjo Vildos trobelė, dabar degė į šipulius suskaldyta ta pati trobelė, kurią galiu galvą duoti nukirsti, sudeginau prieš kelis šimtmečius. Aplinkui rūko dūmai ir raitėsi ugnies liežuviai. Nusileidau ant žemės atsiversdamas į dvikojį pavidalą. Apėjau aplinkui nuolaužų krūvas – viskas sunaikinta, plaikstėsi tik svylantys popierių lapai. Užuodžiau šmėklų pėdsaką. Įvyko kažkas rimto, kad Vildos palikuonė atidengė savo slėptuvę, tačiau kur ji pati?

Apsižvalgiau aplinkui ir tolumoje pamačiau ant žemės gulintį, nejudantį kūną.

– O ne, tu negali mirti, tik ne dabar, – per kelias sekundes atsidūriau šalia jos. – Tu man reikalinga gyva, kad pasakytum, kur tas prakeiktas gyvybės akmuo, – rėkiau purtydamas ją. Jos šonas buvo pradurtas lentos atraižos, kakta nubrozdinta, iš burnos sruvo kraujas. Ranka paliečiau jos kaklą, jutau silpną pulsą. Neturėjau kitos išeities, kaip tik pagydyti ją, pasitelkdamas magiškąjį pradą, apie kurį niekas nežinojo. Uždėjau ranką ant jos krūtinės ties širdimi, tris kartus sukalbėjau gyvybės burtažodį ir iškvėpdamas savo gyvasties, dalį atidaviau jai, pabučiuodamas į lūpas ir įpūsdamas gaivališkos jėgos vidun, o su kita ranka iš šono ištraukiau atraižą. Jos lūpos buvo švelnios ir putlios, kvepėjo medumi ir šviežiu krauju. Kraujas buvo saldžiai sūrus. Pakėlęs galvą apsilaižiau lūpas ir vos galėjau susilaikyti, norėjau daugiau. Manyje draskėsi šėtonas ir paprasčiausias žmogus, kuriam į akį krito simpatiška mergina, Vildos kopija.

Atsitiesiau ir stebėjau kaip jos kūnu sklinda raudona energija, krūtinė pradėjo kilnotis nuo įkvepiamo oro, oda ėmė rausti, jaučiau kaip jos gyslomis vėl teka kraujas, širdis ritmingai plakta. Lengviau atsikvėpiau supratęs, kad gyvens. Visą juntamą euforiją sudrumstė už nugaros ėmęs sklisti šaltis. Iš dangaus žemyn siūlais leidosi šmėklos, kurios ieškojo tikriausiai lygiai to paties, ko ir aš. Nieko nelaukęs, čiupau jos smulkų kūną ir rankoje spaudžiamą maišą sau į rankas, apsigaubęs nakties skraiste, šviesos greičiu parbėgau į dvarą. Paguldžiau ją viename iš svečių kambarių, žinoma, kambarį kaip ir visą dvarą užkerėjau, kad gudruolė nepabėgtų. Užrakinau duris ir palikau ją ilsėtis vienumoje. Varno pavidalu grįžau prie slėnio. Jame svirduliuodamos, lyg apgirtusios, ilgomis kojomis ir rankomis slankiojo šmėklos, mėgindamos atsekti sergėtojos pėdsakus, tačiau tikriausiai jas trikdė mano kvapas. Spėliojau, kokiu tikslu ir kas jas pasiuntė į žemę. Jaučiau, kad kažkas bręsta man už nugaros, tik dar nebuvau tikras kas už viso to stovi. Šmėklos išsisklaidė su ryto saule, o aš dar kartą gerai apžiūrėjau trobelės liekanas. Viskas buvo nepataisomai sugadinta. Mėginau įskaityti sudegusių skiaučių likučiuose likusius užrašus, tačiau jie buvo per daug suniokoti. Iš Vildos trobelės liko tik pelenai. Tikriausiai šį kartą trobelė nebuvo apsaugota nauju burtu, nes Vildos dukra nesitikėjo būti aptikta. Keista, kiek metų sklandžiau virš šios girios, tačiau niekada nepastebėjau jokio burto, nieko. Vilda buvo stipri gyvybės sergėtoja, tikra kovotoja, gal dėl to taip ja žavėjausi ir mylėjau.

Parskridau į dvarą ir nutūpiau ant svečių kambario palangės, kuriame ramiai miegojo sergėtoja. Įdomu, kiek ilgai ji bus tokioje būsenoje? Ji atrodė rami, kaip porcelianinė. Kad ji gyva, liudijo tik tai, kad kvėpuoja. Geriau įsižiūrėjus, ji nebuvo panaši į Vildą tiek, kiek pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Jos motina buvo aukšta, raumeninga, tamsaus gymio, griežtų veido bruožų, o ši, maža sergėtoja labiau priminė vaiką, nei karę. Tiek metų stengiausi surasti tą sergėtoją, pas kurį yra gyvybės akmuo, kad tikėjausi kažko įspūdingesnio, tačiau ji buvo paprasčiausias vaikas. Nepaisant tos sklindančios gėrio šviesios, ji labiau priminė mirtingąją, nei tikrieji mirtingieji. Kvaila, paika sergėtoja. Ji, kaip ir visi mirtingieji, troško žmogiškų linksmybių, triukšmo, norėjo pritapti prie visuomenės, norėjo būti žmogumi. Jei nebūtų susižavėjusi festivaliu, greičiausiai niekada nebūčiau jos radęs, tačiau dabar viskas mano rankose. Jos burtai neveiks mano užburtame dvare, ji čia bejėgė, tačiau stebint ją bejėgis tampu aš. Tikriausiai galėčiau valandų valandas tupėti ir spoksoti į jos šviesą skleidžiantį kūną. Ji buvo tikras nešlifuotas brangakmenis, kuris nori nenori traukė akį ir viliojo.

Sunkią naktį pakeitė saulėta vasaros diena. Po ilgo, ledinio dušo, vėl sėdėjau savo kabinete, sename odiniame krėsle ir rūkiau cigarą. Visiems darbuotojams pasakiau, kad nekreiptų dėmesio į artimiausiu metu name girdimus garsus, tačiau žinojau, kad jie nedrįstu ką nors sakyti. Jie buvo skolingi man savo gyvybes, todėl buvo visiškai paklusnūs ir ištikimi, tarytum avys. Gvidą pasiunčiau pašniukštinėti Grožių apylinkėse, paieškoti kokių keistų mistinių būtybių buvimo ženklų. Juo uoslė prilygo medžiokliniam šuniui, užuosdavo mistiką kelių kilometrų atstumu. Svarsčiau, kiek ilgai miegos mano miegančioji gražuolė, tačiau dar nebuvau pasirengęs jos spygavimui ir prakeiksmams. Jei jos charakterio bruožai bent kruopelytę bus panašūs į Vildą, vadinasi bus kovinga, ir taip lengvai nepasiduos spaudimui, tačiau man patinka ilgi ir malonūs žaidimai, o kai kompaniją palaikys tokia graži mergina, šis ritualas gali užsitęsti iki begalybės.

1200 metai

Su jaunėliu broliu, Armanu, pakilome iš požemių į žemę. Turėjome aiškią, tėvo duotą misiją – surasti žemėje paslėptą gyvybės akmenį ir pargabenti jį į pragarą. Tai buvo pirmas kartas, kai nevaržomas vaikščiojau žemės paviršiumi. Sekėme pėdsakais iki pat Grožių žemės ir čia, visi magijos pėdsakai nutrūko. Žinoma, anais laikais Grožiai nebuvo taip vadinami, vietiniai žmonės ją vadino „Žeme“, tačiau po mūsų pasirodymo, suteikėme šiai žemei vardą ir  supratome vieną, kad Grožiai, kaip koks magijos švyturys, traukia mistines, anapusines būtybes, todėl čia buvo pati tinkamiausia vieta įsikurti. Greitai ties Grožių upės vingiu, kur susikerta septyni šaltiniai, buvo pastatytas ištaigingas dvaras. Vietos gyventojai baugščiai žiūrėjo į mus, atvykėlius iš kito krašto, tačiau užtekdavo numesti keletą monetų ir visi pradėjo su pagarba tarti mano vardą – Vainius. Anuomet save vadinau taip. Prabėgo pirmieji metai gyvenant Žemėje, tačiau vis dar neradau tos šviesos, kurios ieškojau. Kartą su kitais kilmingaisiais jojome į Grožių girią medžioti stumbrų, kai miške pirmą kartą pamačiau Vildą. Ji švytėjo kaip deimantas. Negalėjau atsigrožėti jos magišku spindesiu, kuris buvo toks akinamai skaistus, kad galėjau būti demaskuotas per kelias akimirkas. Tą kartą mandagiai ją užkalbinome, pasiteiravome, ką tokia trapi būtybė veikia girioje, o ji nerūpestingai atsakė, kad renka gydomąsias žoles. Vėliau ėmiau sekti ją, stebėti jos įpročius, kurie iš pirmo žvilgsnio pasirodė labai paprasti ir lengvai nuspėjami.

Gerą pusmetį ji nepastebėjo nieko keisto, nejautė, kad didžiausias žemės grobuonis tyliai tyko jos šešėlyje, o aš galėjau prie jos priartėti tiek, kiek leido jos lengvabūdiškumas. Tačiau aš pats užmigau ant savo įsivaizduojamų laurų ir vieną dieną papuoliau į Vildos suregztus spąstus – pamilau ją. Buvo 1202 metai, žiemos ledas traukėsi iš Grožių žemės, lėtai atleisdamas laukus ir pievas. Žiemos bado išvarginti žmonės buvo pikti ir jautrūs. Tėvas iš požemių pasaulio, laikas nuo laiko atsiųsdavo žinią, kad metas grįžti į požemį, tačiau supratau vieną, kad man patinka gyvenimas žemėje ir nenoriu grįžti. Sukurpiau naują klastingą planą, kaip gauti gyvybės akmenį. Nusiunčiau Armaną į girią pašniukštinėti sergėtojų, tačiau nepagalvojau, kad jos viską jau seniai supratusios ir mano brolis papuls į mirtinas pinkles. Jos demaskavo, kas mes ir už savo kvailumą sumokėjau brolio gyvybės kaina. Buvau toks įsiutęs, kad nebebuvo svarbus akmuo ar tėvo norai, net meilė Vildai. Tarp gyventojų paskleidžiau gandą apie raganas, kurios gyvena Grožių girioje, ėmiau skleisti paniką, marą, badą. Valstiečiai greitai įtikėjo mano pramanais, Vildą ir jos šeimą pradėjo kaltinti raganavimu. Kai apylinkėse ėmė mirti žmonės, valstiečiai buvo pasiryžę savomis rankomis susidoroti su jomis. Patenkintas nusiunčiau minią įtūžusių valstiečių į girią, o pats jausdamas dar vienos jaunos šviesos baimę, kuri blaškėsi girioje, pasekiau paskui ją. Tamsiu mišku, pasiklydęs bėgo Vildos sūnus Gojus. Parbloškiau jį vienu smūgiu ir labai norėjau atkeršyti už savo brolio mirtį, tačiau negalėjau taip paprastai leisti jiems išsisukti nuo bausmės. Niekas nežinojo, kad aš pusiau velnias, pusiau raganius, todėl Gojus prarado amą, kai suvokė kas jo laukia. Paverčiau jį ąžuolu ir palikau pūti girioje.

Kai nuskridau prie Vildos trobelės, įsiutusi minia jau buvo pasigavusi ją ir motiną, surišę jų kūnus prie didelio laužo, kurį spėjo sukrauti. Vyko Linčo teismas. Kol valstiečiai buvo užsiėmę jų kvota, niekino nepastebėtas patekau trobelės vidun ir nugvelbiau Vildos burtų knygą. Su paieškos burtu išieškojau kiekvieną trobelės kampelį, tačiau gyvybės akmens neradau. Užbūriau knygą ir pats tyliai dingau girios šešėlyje. Vėliau atjojau į tą kvailą cirką su žirgu. Vilda laikėsi oriai, iki paskutinės akimirkos neparodė, kad bijo. Stebėjau ją ir mėgavausi akimirka. Žinoma, ji man neišdavė jokios naudingos informacijos, tačiau kam tai rūpi? Turėjau jos burtų knygą – rasiu ir akmenį. Tą kartą buvau apakintas pykčio, tad net nepastebėjau, kad Vilda  vėl mane pergudravo. Jau anuomet supratau, kad meilė gali apakinti. Išsižadėjau šios žmogiškos pusės, išsižadėjau jausmų amžiams.

Ta maža raganaitė sėkmingai išgyveno iki pat šių laikų, tačiau dabar išaušo atpildo valanda ir pagaliau visiems laikams nutrauksiu gyvybės sergėtojų erą. Dėl jų šeimos turėjau šimtmečius trunkančius nesutarimus su tėvu ir amžiną kaltę dėl brolio pražudymo. Žinoma, velniams nebūdinga sąžinė ir savigrauža, bet aš juk maišytas, dėl to tėvas manęs nekentė ne ką mažiau nei visų kitų, mažiau vertų padarų už velnius, tačiau Vildos dukra kėlė man dviprasmius jausmus. Velniškoji mano pusė troško keršto ir kraujo, žmogiškoji – troško jos. Buvo sunku tai pripažinti, tačiau dar sunkiau susivaldyti.

 

 

 

4 dalis

Saulenės viltys

1202 metai, Vilda

Goirų atsikėlimas į mūsų žemes nieko gero nežadėjo. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau Vainius Goira supras, kad esu gyvybės sergėtoja ir sunaikins mano šeimą, todėl nuosekliai ruošiausi blogiausiam scenarijui. Su kiekvienu pilnu mėnuliu atlikdavau apeigas, kurios turėjo sustiprinti mano jėgas. Mama gamino amuletą, kuriame įtalpins gyvybės akmenį: tas amuletas apsaugos gyvybės akmenį iki to laiko, kol bus tinkamas metas jį sunaikinti. Turėjome jį apsaugoti nuo giltinės, demonų ir paties šėtono, nes kitokiu atveju ši trapi siena tarp dviejų pasaulių visiškai sugrius, ir žemę užvaldys tamsiosios jėgos.

Likus savaitei iki tūkstantmečio kometos pasirodymo, sapnavau pranašišką sapną, kuriame regėjau savo mirtį. Žinojau tikslią dieną ir laiką, žinojau, kad mirsiu nuo Goiros rankos. Jis pats velnias, pakilęs į žemę ieškoti gyvybės akmens. Vieną po kito išžudė visus gyvybės sergėtojus, mes likome – paskutiniai. Turėjau bet kokia kaina apsaugoti savo vaikus, todėl su mama metėme patį stipriausią burtą, kuris turėjo išgelbėti vaikus nuo pražūties. Gojus buvo per trapus, kad savimi pasirūpintu, o Saulenė per jauna šiai atsakomybei, tačiau neturėjau jokio kito pasirinkimo. Saulenė buvo paskutinė mūsų viltis. Atėjus lemtingai dienai, išsiunčiau Gojų ir Saulenę į gretimą kaimelį, kad pririnktų trūkstamų vaistažolių, tačiau jie išeidami iš namų nežinojo, kad tai paskutinis mūsų susitikimas. Už kelių valandų pas mus atklys įpykusi minia, kuri kaltins mus raganavimu. Žmonės buvo tokie kvaili, kad jie nesuprato, ką mes iš tikrųjų darome. Ar buvau ragana? Taip, turėjau galių, bet savęs niekada nevadinau ragana. Ar naudojau savo galias? Taip, bet tik tiek, kiek reikėjo, kad pagelbėčiau žmonijai. Niekuomet nenaudojau kerų savo ar kitų asmenų gerbūviui. Laikiausi visų įstatymų, padėjau žmonėms, buvau puiki pribuvėja, gydytoja. Jei miestelyje nutikdavo kokia nelaimė, pati pirmoji eidavau padėti, ne kartą išgelbėjau mirštančius žmones, išgydžiau sergančius vaikus ar galvijus. Žinoma, toks elgesys išdavė mane Vainiui. Jis, kaip įprasta, sukeldamas chaosą, sukiršino žmones ir pats nepajudindamas nei piršto, gavo tai, ko norėjo – mano mirtį, tik jis neapgalvojo vieno, kad niekada nesužinos, kur yra gyvybės akmuo ir galiausiai, po daug šimtmečių, jo padermės karaliavimas žemėje baigsis.

Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis dar spėjau paskutinį kartą pamatyti Saulenę, įsakiau jai, kad ji turi bėgti iš čia, turi nepasiduoti. Tikėjau, kad Saulenė susitvarkys su ja užgriuvusia atsakomybe ir įgyvendins mano pradėtą darbą iki galo, o dabar galiu jai palikti tik šį trumpą gyvą priminimą, kurį ji pamatys atvėrusi mūsų šeimos knygą, kai ją suras.

 

Saulenė

Vėl sapnavau mamą, kuri sapne liepė klausyti širdies balso. O, kad žinočiau ką ji tuo nori pasakyti. Viskas pasidarė taip painu. Jaučiausi pavargusi nuo tokio gyvenimo, nuo buvimo nuošalyje ir vienatvės. Taip norėjau bent kartą su kažkuo nuoširdžiai pabendrauti, pakalbėti, kaip seniau bendraudavome su Gojumi. Jis buvo ne tik mano brolis, bet ir geriausias draugas, kurio labai trūksta. Laikas šioje proskynoje visiškai sustojo, o gal tik taip atrodė? Dienoms suvienodėjus tiek, kad ėmiau kalbėti su trobos sienomis, nusprendžiau išeiti į civilizaciją. Paėmusi deglą, patraukiau kitų savo namų link. Trobelė buvo pridvisusi, tad atvėriau visus langus ir pasidžiaugiau gražia, vasariška diena. Miestelyje kažkas vyko, buvo girdėti šurmulys. Nusimečiau savo kasdienę lininę suknelę ir apsivilkau gražią ryškiaspalvę, kurią turėjau tokioms progoms, apsiaviau lygiapadžius batelius, nors nebuvau pratusi vaikščioti su batais, tačiau negalėjau išsiskirti iš minios. Pažvelgiau į veidrodį, o iš jo į mane žvelgė mamos atvaizdas, primindamas, kad nevalia išsišokti, nevalia į save atkreipti dėmesio. Čiupusi dviratį palengva nudardėjau miestelio link. Dviratį pasistačiau prie kavinukės, kurios kieme susėdę prie lauko staliukų smagiai šnekučiavosi žmonės. Miestelis buvo atgijęs, visur buvo pilną nematytų veidų. Pasijaučiau kiek laisviau, kad neatkreipsiu dėmesio, tad neskubėdama žvalgiausi, ką siūlo mugės prekeiviai, stebėjausi visomis naujovėmis, kurios man tikriausiai atrodė nauja, o žmonėms – įprasta ir sena. Mačiau, kad gatvės gale stovi didžiulė scena. Negalėjau praeiti pro šalį – muzika užvaldė kiekvieną kūno ląstelę. Scenoje grojo jaunuolių grupė, kurie apdainavo meilę. Klausiausi muzikos su šypsena veide. Niekada nebuvau jokiame panašiame renginyje, visuomet viską stebėjau iš šalies. Dar kartą apsižvalgiau aplinkui, ar niekas manęs nestebi, tačiau nepajutusi jokio pavojaus, atsipalaidavau ir atsidaviau muzikos ritmui.

Ta stebuklinga atmosfera, gera žmonių nuotaika užbūrė mane, įtraukė į linksmybių sūkurį. Gėriau kiekvieną šio stebuklingo momento akimirką, džiaugiausi kartu su minia, šokau drauge su jaunimu. Buvo smagu nors kartą pasijusti paprasta mergina, kokia visuomet norėjau būti. Kartu su visais skandavau jiems visiems žinomų dainų žodžius, o man tai buvo kažkokia stebuklinga naujovė. Net nepajutau kaip greitai baigėsi diena ir atėjo naktis, o dangų puošė nuostabaus grožio spalvotos gėlės. Žmonės juos vadino fejerverkais. Žiūrėjau į juos išsižiojusi, pirmą kartą regėjau tokį grožį, o tai atrodė taip magiška ir nepaprasta. Galiausiai šventės koncertai baigėsi ir jaunimas triukšmingai gūžėjo į barą ar kavinę švęsti toliau. Priėjau prie savo dviračio, niūniuodama girdėtą dainą ir rakinau jo grandinę, kai mane užkalbino nepažįstamasis.

– Labas vakaras, – pasisveikino. – Jūs ne vietinė?

Atsisukau į mane kalbinantį vyrą. Šis pasirodė toks gražus, kad pagalvojau sapnuojanti. Jo akių žydrumas užbūrė, kiek per ilgi, tamsūs plaukai netvarkingai sklido ant jo kaktos, vyriški veido bruožai aiškiai pasakė, kad jis pavojingas vyras, o platūs pečiai ir aukštas ūgis vertė susigūžti.

– Labas vakaras, – tyliai atsakiau ir apsižvalgiau aplinkui, kad reikalui esant galėčiau pasikviesti pagalbos. Savo galios negaliu naudoti prieš žmones, tai prieštarautų visam mūsų padermės kodeksui, kurį mokėjau mintinai: 1) Nepadėk tiems, kas nenusipelno pagalbos 2) Nepiktnaudžiauk savo kerais dėl puikybės 3) Niekada nenuskriausk nekalto žmogaus 4) Padėk vargstantiems tiek, kad jie neišpuiktų 5) Nenaudok burtų meilės kerams 6) Jokiam gyvam padarui nelinkėk pikto 7) Mirtingiesiems neparodyk kas esi, – Ne, ne vietinė.

– Taip ir pamaniau, kad nesu anksčiau tavęs čia matęs, – švelniai sumurkė ir ranka pagavo iš mano rankų išsprūdusį dviratį.

– Taip, – vėl atsakiau kiek per baugiai.

– Gal reikia tave palydėti namo? – pasisiūlė. Nuo jo balso tembro pasišiaušė oda. Ėmiau jausti keistą grėsmę, kuri visai šalia, tačiau tai buvo ne šis vyras. Mintyse ėmiau regėti vaizdinius, kad kažkur šalia yra giltinė, arba mano vaizduotė visiškai sutriko.

– Ne, nereikia, atleiskite, bet jums leidus, keliausiu, – atsakiau prastumdama dviratį pro jį ir kiek įkabindama myniau pedalus. Tamsa aplinkui baugino, o stingdanti tyla varė nenusakomą siaubą. Buvo taip tylu, kad vienišoje naktyje galėjau girdėti, net savo širdies plakimą.

Grįžau į namelį ir užtrenkiau duris paskui save. Sunkiai alsavau ir buvau mirtinai persigandusi. Jau seniai nejaučiau tokio nerimo, tiksliau nuo 1202 metų, kai bėgau Grožių giria nuo to blogio, kuris mane ir Gojų ėmė vytis grįžtant į trobelę. Nejau tai sugrįžo? Gal padariau klaidą, kad pasirodžiau viešumoje ilgiau nei dera? Sulaužiau mamai duotą pažadą neišsiduoti, tačiau jau buvo per vėlu ką pakeisti. Greitai užrakinau duris ir langus, vienu pirštų spragtelėjimu sutvarkiau namelyje sukuistus daiktus, ir gaudydama kvapą nuskubėjau prie rūsio, kuriame buvo paslėptas įėjimas į tunelį.

Pravėriau sunkias, girgždančias rūsio duris įsiklausydama į tylą. Vos tramdydama kylantį siaubą, nubėgau prie tunelio durų, kurias buvau apsaugojusi burtais. Greitai sukalbėjau burtažodį ir trokšdama kuo greičiau pasislėpti savo jaukiame prieglobstyje, sprukau tunelio vidun. Bėgau kiek įmanydama, tačiau tik išlindusi iš olos lauk, supratau, kad kažkas negerai. Palei mano trobelę klaidžiojo juodi šešėliai, kurie ilgomis kojomis bei rankomis, šmėkliškai niokojo trobelės išorę. Tas blogis, kurį jaučiau pastaruoju metu, pagaliau mane rado, tačiau negalėjau pasiduoti ir turėjau nusigauti iki trobelės. Joje buvo paslėptas gyvybės akmuo, turėjau pasiimti jį ir dar kelis svarbius daiktus, kurie padės išgyventi išoriniame pasaulyje. Slapstydamasi šešėliuose, tyliai slinkau slėnio pakraščiu ir mėginau nesukeliant jokio pašalinio garso, prasprukti pro juos nepastebėta. Dar nesu akis į akį susidūrusi su tokiais keistais padarai. Apie tokius padarus nebuvo rašoma mamos paliktuose užrašuose, jie nepriminė nei giltinės, nei demonų. Labiau panašėjo į šmėklas, pasimetusias sielas, bet tai buvo kur kas stipriau. Nepastebėta įsmukau į trobelę, kuri taip pat buvo apsaugota burtais, todėl šmėkloms sunkiai sekėsi į ją įsibrauti. Turėjau nedaug laiko susirinkti svarbiausiems daiktams, tad  čiupau krepšį ir į jį sumečiau pačius svarbiausius užrašus, kurių gali reikėti, jau išnykusias žoleles. Gyvybės akmenį pasikabinau ant savo kaklo ir išnaudojau kritinį burtą, kuris buvo aprašytas mūsų taisyklėse, tačiau dar niekas nebuvo jo panaudojęs, dėl to nežinau, kaip reikės jį atšaukti. Šio burto pagalba gyvybės akmenį paslėpiau savo širdyje. Buvo nemalonu ir skausminga, tačiau tai saugiausia vieta jo paslėpimui. Dabar reikėjo saugiai pabėgti iš trobelės ir grįžti į namą. Šmėklos vis leidosi į slėnį, lauke jų buvo dar daugiau, nei man einant į trobelę, viskas aplink ėmė gausti ir tratėti, o mano nelaimei, slėnyje ėmė švisti aušra. Šią akimirką keikiau kitokio laiko tėkmę šiame slėnyje.

– Nagi, mąstyk, mąstyk! Po šimts Perkūnų! – bariau save.

Prisiminiau, kad galiu pasitelkti ne tik burtus, bet ir žmogiškuosius išteklius. Turėjau kelis butelius alkoholio, kuris buvo labai degus. Išlaisčiau juos kambaryje ir padegiau. Trobelės grindis pasiglemžė liepsna, ėmiau kalbėti užkeikimą ir liepsna augo į didelį ugnies stulpą. Rankomis formavau kamuolį, taip ir liepsna formavosi į tokį patį kamuolį. Vis didinau jį sukdama tarp rankų, kol galiausiai tas kamuolys tapo toks didelis, kad vos tilpo tarp trobelės sienų. Pribėgau prie šoninio lango ir užsimečiau maišą ant pečių, staigiu judesiu persisvėriau per langa ir pliaukštelėjau rankomis. Kamuolys sukdamasis ir poškėdamas sprogo visa jėga, taip išsklaidydamas šmėklas ore. Aš buvau nublokšta stiprios smūgio bangos ir parkritau ant žemės. Nepagalvojau apie tai prieš darant, tad krisdama dar spėjau pagalvoti, kad ši mintis nebuvo visiškai gera, o tada mane apgaubė tamsa.

Girdėjau ramų girios gaudimą, vaikų krykštavimą, nesupratau, kas vyksta ir kur esu. Pramerkiau akis ir apsižvalgiau aplinkui. Gulėjau prie trobelės slėnyje, kiek arčiau senojo ąžuolo, kurį vėliau nupjovė žmonės po trobelės sudeginimo 1202 metais. Atsisėdau žolėje ir rankomis susiėmiau ausis, jos vis dar spengė nuo patirto sprogimo. Apsižvalgiau aplinkui, viskas atrodė taip artima, tačiau mano dėmesį prikaustė prie trobelės dūkstantys vaikai. Pamėginau atsistoti, tačiau kojos nenorėjo laikyti mano svorio. Parkritau ant kelių ir kelias minutes taip klūpėjau, kol atgavau kvapą. Kairiame šone jaučiau skausmą, pažiūrėjau į jį ir pamačiau, kad iš po mano suknelės sunkiasi kraujas. Tikriausiai susižalojau sprogimo metu. Ranka susiėmiau žaizdą ir vėl pamėginau atsistoti, netvirtais žingsniais judėjau trobelės link. Priartėjus tiek arti jos, kad galėjau išžiūrėti žaidžiančių vaikų atvaizdus – pastėrau. Prie trobelės žaidėme aš su Gojumi. Buvome dar visai maži. Priėjau arčiau, o jie prabėgo kiaurai manęs. Pažiūrėjau į savo rankas, kurios kaip miražas vėl subėgo atgal į krūvą ir išsigandau. Ar aš sapnuoju? Pro atviras trobelės duris buvo girdėti tylūs balsai. Įsikibdama į sieną, įėjau vidun. Senoje asloje, kur žengiau, liko mano kraujo lašeliai. Mama su močiute sėdėjo prie stalo. Močiutė įnirtingai trynė kažkokias žoles su akmenine grūstuve, o mama rašė į savo šeimos burtų knygą.

– Vilda, anksčiau ar vėliau reikės jai papasakoti, kokia lemtis jos laukia, – tarė močiutė.

– Mama, žinau, tik neįsivaizduoju, ar ji susitaikys su savo lemtimi, – mama atrodė sutrikusi.

– Kada pamatei viziją? – pasitikslino močiutė.

– Kai buvo paskutinis pilnas mėnulis.

– Taip, vadinasi prasidėjo.

– Mama, kodėl būtent ji? – pyko mama.

– Vilda, mes visi šioje žemėje esame tik tarnai, vykdome savo misiją. Saulenės misija tokia ir nieko nepakeisi.

Jos kalbasi apie mane? Kokia mano misija? Juk jau žinau savo misiją – saugoti gyvybės akmenį iki kol virš žemės pasirodys tūkstantmečio kometa, o tada tarsiu burtažodį ir išgelbėsiu pasaulį nuo tamsos, viskas. Jau susitaikiau su šia atsakomybe. Kodėl jos tokios sunerimusios?

– Mama? – mėginau kreiptis į ją, tačiau jos manęs negirdėjo, o aš silpau sulig kiekvienu atodūsiu.

– Mama, prašau, išgirsk mane, – jau pradėjau ašaroti.

Mama toliau rašė į tą knygą. Visiškai vilkdama kojas, priėjau prie jos ir pamėginau savo ranką uždėti jai ant pečių. Mama pakėlė galvą ir pažiūrėjo į duris. Akimis permečiau jos dailia rašysena, prabaltų kalba parašytas kelias eilutes „Gyvybės akmens užkeikimas“. Ta kalba seniai pamiršta ir šiais laikais jos niekas nemoka, tačiau supratau kiekvieną parašytą žodį, tačiau burtas nebuvo užbaigtas.

– Mama, parašyk pilną burtą, aš atsiminsiu, – suaimanavau. Tačiau mama tik padėjo plunksną prie indelio su raudonos spalvos skysčiu. Nejau tai kraujas? Mama vėl pažiūrėjo pro mažą trobelės langą ir atsiduso.

– Vilda, likimo nepakeisi, – subarė močiutė.

– Žinau mama, bet Saulenės likimas bus tikras pragaras žemėje. Kad galėčiau viską pakeisti, pakeisčiau…

Iš paskutinių jėgų suspaudžiau mamos petį ir gerai papurčiau klykdama „Mama, koks mano likimas?“ Mama pašoko nuo kėdės ir ranką padėjo ties širdimi.

– Mus stebi, – išsigandusi pažiūrėjo į močiutę. – Čia yra šmėkla.

Greitai užvertė burtų knygą ir pradangino ją vienu piršto judesiu. Mama atrodė susijaudinusi, keistai sumišusi.

– Mama, tos šmėklos savastis labai artima, panaši į… Saulenę… O Dieve…

Močiutė atrodė taip pat šokiruota, o aš nesuvokiau, kas čia nutiko. Man ėmė svaigti galva, burnoje pajutau kraujo skonį, ėmiau dusti ir kosėti krauju. Tikriausiai mirštu, pamaniau. Vėl ėmiau kristi į minkštą juodą patalą, viskas aplinkui nurimo, nutilo. Sklendžiau ore, nebejaučiau skausmo, nieko. Nejau mirtis tokia keista būsena? Giltinė neatėjo manęs pasiimti, gal aš dar sklandau tarpiniame pasaulyje? O tada juodumą skrodė pats ryškiausias žaibas, kokį tik esu mačiusi ir  viskas išsijungė.

Atrodo skendau, jutau vandens purslus ir garsą, tarsi sraunus vanduo apgaubtų mano kūną, kilau į paviršių ir griausminga jėga pakilau į orą. Sklendžiau, tarytum be kūno virš žemės, kuri liepsnojo, tikriausiai atsidūriau pragare. Jautėsi degėsių, pūvančios mėsos ir sieros tvaikas. Viskas skendėjo smoge, girdėjosi klyksmai, dejonės. Vėl patekau į sūkurį, kuris trenksminga jėga nubloškė mane į žydinčią pievą. Pakėliau galvą ir apsižvalgiau: aplinkui taip spalvinga, žydras dangus, skraido plaštakės ir visiška ramybė. Atsisėdau, rankomis braukiau minkštą žolę. Saulės spinduliai šiltai bučiavo skruostus, mačiau aplink tyvuliuojančius laukus, o lengvas vėjelis šiureno žoles ir gėles, atrodo, buvau gėlių jūroje. Apsižvalgiau aplinkui, tolumoje pamačiau ryškiai raudoną medį. Atsikėliau ir pradėjau eiti jo link. Nebejaučiau skausmo, nemalonių pojūčių, tik ramybę. Priėjau medį, o jo šakose plazdėjo tūkstančiai plaštakių. Ranka paliečiau vieną iš jų ir jos visu būriu nuskrido tolyn, palikdamos medį pliką, be jokio lapelio. Gerai apžiūrėjau kamieną, kuriame buvo išraižyta baltų prokalbės raidė „G“.

– Gojus… – tyliai sušnabždėjau.

Apsikabinau medžio kamieną ir ėmiau raudoti. Susmukau ties medžio šaknimis ir purčiausi kratoma raudos. Pasidarė taip ilgu ir liūdna, kad visą gyvenimą turėjau nugyventi viena, be mylinčios šeimos, be broliškos meilės, atskirta nuo visuomenės, o galiausiai viskas buvo veltui, nes suklydau, miriau. Tikriausiai atsidūriau kažkur sielų pasaulyje, vadinasi, mano misija nutrūko, žemės gyvybė liko be sergėtojos. Raudojau balsu, o skruostais ritosi pupos dydžio ašaros.

– Mieloji mano, nurimk, – išgirdau moters balsą.

Išsigandusi pašokau ant kojų pasiruošusi gintis, tačiau aplinkui nieko nebuvo. Apsižvalgiau kiek tik akys aprėpė, jokios kitos būtybės čia nebuvo, tačiau link manęs plazdėjo raudonų plaštakių būrys. Jis manevringai krito žemėn, suformuodamas piltuvėlį ir taip griausmingai dūzgė, kad net klestelėjau ant sėdmenų. Viskas staiga nušvito ir nutilo. Priešais mane stovėjo įspūdingo grožio moteris: ryškiai raudonų plaukų, kurie buvo tokie ilgi, kad dėjosi ant žemės, ryškiai raudonų lūpų, vaiskiai žalių akių ir šviesios, kaip porcelianas odos. Plono audinio suknia lengvai plazdėjo aplink jos kūno linkius.

– Saulene, tau dar ne laikas būti čia, – švelniai tarė.

– Kur aš? – stodamasi paklausiau.

– Už vaivorykštės, – nusišypsojo moteris.

– Aš miriau?

– Ir taip, ir ne. Tave išgelbės, – vėl paslaptingai atsakė.

– Ar mano šeima čia? – vyliausi, kad galėsiu likti čia.

– Taip, jos čia, bet tau dar ne laikas. Tu dar turi daug ką nuveikti.

– Ne, man reikia pasikalbėti su mama, man reikia atsakymų, – susijaudinusi kalbėjau, o toji moteris pirštu palietė man ties širdimi ir vėl driokstelėjo žaibas, sukausi iš vieno pasaulio į kitą, skrodžiau vieną materiją po kitos, kol galiausiai paskendau kurtinančioje tamsoje.