4 dalis

– Kunigaikšti, noriu pasikalbėti, – pasigirdo šalia niūrus balsas.

Dakotas nenoriai pakėlė galvą nuo Airilės, tačiau tebelaikė ją prispaudęs prie savęs.

– Klausau tavęs, Linkau.

Tačiau Linkus, tas pats vyresnysis, dalyvavęs sugaunant kunigaikštytę, dėbtelėjo į merginą.

– Akis į akį.

Dakotas suraukė antakius, numanydamas, ką Linkus nori pasakyti. Nenorėjo nieko girdėti, tačiau Linkus garsėjo šaltu protu ir išmintingais patarimais, buvo vyresnis ir daugiau patyręs. Paprastai jaunasis kunigaikštis pats kreipdavosi į jį patarimo. Todėl privalėjo išklausyti ir dabar.

Linktelėjo Linkui ir mostelėjo dviem savo kariams, liepdamas saugoti kunigaikštytę. Kad ši nesumanytų pažaisti jo pilyje slėpynių ar dar kokios kvailystės sugalvoti.

Linkus pasivedė kunigaikštį prie arklidžių durų. Čia jiedu sustojo po nedidele stogo atbraila, tolyn nėjo, nes lauke vis dar nestipriai lynojo.

– Nedaryk kvailysčių, Dakotai, – pusbalsiu pradėjo Linkus. – Mačiau, kaip į ją žiūri. Suprantu, kad ji labai graži, bet ten anksčiau kalbėjo tiesą. Jeigu ją paliesi, pragaras atsivers ir visi požemių demonai išropos. Gausmys čia rąsto ant rąsto nepaliks. O ir kiti kaimynai nebus patenkinti, jei išniekinsi kunigaikštytę. Paprašyk Gausmio išpirkos. Už dukrą jis visą jam priklausančią Varnų girią atiduotų. O gal žirgų, ginklų ar šarvų. Galimybės didžiulės. Tačiau, jei ją paliesi, bus blogai.

– Ar dabar pradėsi klausyti moterų, Linkau? Kunigaikštytė tave išgąsdino? – pasišaipė Dakotas, nepatenkintas tuo, kad Linkus kalbėjo tiesą.

– Klausyčiau ir vaiko, jei jis kalbėtų išmintingai, – ramiai ištarė Linkus. Už tai Dakotas jį gerbė – už šaltą protą, platesnį, nei daugelio, mąstymą. – Tu jaunas, suprantu, bet nesileisk apakinamas gražios mergelės. Susirask kitą, nuleisk garą. Galvok galva, o ne tuo, ką turi kelnėse, kitaip mes visi už tai labai brangiai sumokėsim. – Linkus susirūpinęs pasitrynė švariai nuskustą smakrą. – Be to, keisti gandai sklinda apie Gausmio šeimos moteris. Sako, jos…

Iš arklidžių gilumos pasigirdęs trinktelėjimas pertraukė Linkaus žodžius ir staigaus vėjo šuoras siūbtelėjo užnešdamas šiaudų nuokratas ant jų batų. Nieko nesakęs Dakotas pasuko atgal į arklides, pasinaudodamas proga nutraukti Linkaus pamokslą. Juo labiau, kad šis griebėsi perpasakoti moterėlių pasakas. Kunigaikštis pats buvo girdėjęs gandų apie Gausmį ir buvo įsitikinęs, kad visa tai pramanai.

Likusi prie Piečio gardo Airilė negalėjo girdėti apie ką kalbasi kunigaikštis su Linkumi, tačiau galėjo nuspėti. Degančios ir godžios Dakoto akys nepaliko daug abejonių dėl jo ketinimų, iš susirūpinusio Linkaus veido buvo matyti, kad ir kitiems kunigaikščio siekiai buvo akivaizdūs. Beliko viltis, kad Linkui pavyks atvesti savo užsidegusį valdovą į protą.

Staiga ji atkreipė dėmesį į dar vienas godžias akis, klaidžiojančias po jos kūną. Vienas ją saugoti paliktų vyrukų taip užsimiršo, kad net neslėpė savo galvoje siaučiančių kaitinančių vaizdinių, spoksojo į jos šlapia suknia aptemptą krūtinę net prasižiojęs, su kvaila šypsenėle veide.

Airilė suirzo. Tėvo pilyje už tokią išraišką šitas vėpla liktų be galvos. Visi tai žinojo, kunigaikštytės buvo įpratusios prie itin pagarbių žvilgsnių ir nunertų akių. Tiesa, ko norėti iš tarnų, jei pats valdovas rodo tokį pavyzdį!

Nuleidusi rankas prie šonų, stengdamasi neatkreipti dėmesio Airilė ėmė sukti riešus, ilgais pirštais sukdama nedidelius ratukus. Staiga su trenksmu atsidarė priešingame arklidžių gale esančios durys. Kilęs skersvėjis sukėlė ant grindų esančius šiaudus ir dulkes ir bloškė tiesiai besiseilėjančiam žiopsotojui tiesiai į akis, nosį ir burną.  Šis pratrūko kosėti, spjaudytis ir keiktis. Kitas gūsis paskandino antrąjį sargą dulkėse, tačiau pridarė jam mažiau žalos. Dar vienas galingas skersvėjo šuoras vėl užtrenkė galines duris ir viskas nurimo.

Išgirdusi už savęs žvengimą, Airilė atsisuko į Pietį. Iškišęs galvą pro gardo durų viršų, žirgas stuktelėjo galva merginai į petį ir iššiepė dantis, lyg norėdamas įkąsti.

– Oi, tik nereikia, – sumurmėjo Airilė, apkabindama žirgo galvą. – Jis to nusipelnė. – Pietys suprunkštė. – Aš žinau, ką darau. Viskas bus gerai. – Staiga palūžo ir priglaudė kaktą prie baltos žirgo kaktos ir suaimanavo. – Turi būti gerai. Kitaip… net neįsivaizduoju, kokios negandos ištiks… mano šeimą… visus… per mane… pasakyk, kad viskas bus gerai, Piety…

– Kas čia vyksta? – griežtas balsas už nugaros nežadėjo nieko gero. Airilė atsisuko. Dakotas susiraukęs žiūrėjo į sargybai priskirtus karius – vienas vis dar sprengsėjo, bandydamas atsikosėti, jo akys buvo raudonos, ašarotos, nosis bėgo, kitas atrodė kiek geriau, tačiau purvinu nuo dulkių veidu ir šiaudų prikibusiais plaukais.

– Skersvėjis, kunigaikšti, – paaiškino sargybinis. – Vėjas atidarė galines duris ir viską kaip viesulas čia išpūtė. Labai vėjuotas pavasaris, reikės patikrinti visas duris.

– Hmm, – nepatenkintas numykė Dakotas. Deglai ant sienos degė, kaip degę, apšviesdami tamsią patalpą. – Sutvarkykit duris, kol vėjas neišvartė deglų po šiaudus! – Nužvelgė Airilę, ši atrodė švarutėlė, nors dar drabužiai ir plaukai dar buvo drėgni nuo lietaus. Mergina stovėjo glostydama savo nelemtąjį žirgą ir prietemoje Dakotui pasirodė, kad netgi pašaipiai šypsosi. Jis griežtai mestelėjo, – Eime. – Ir nelaukdamas atsako nuėjo.

Tik prie arklidžių durų Dakotas apsižiūrėjo, kad kunigaikštytė neina kartu. Atsisukęs pamatė, kad ji stovi kur stovėjusi, ir bučiuoja to nelemto arklio kaktą. Jis sugriežė dantimis, nebuvo pratęs, kad kas jo neklausytų.

– Kunigaikštyte!

Airilė išdidžiai išsitiesė visu stotu.

– Taip, kunigaikšti?

– Gal malonėsi eiti kartu su manimi? – pabrėžtinai pagarbiai paklausė.

Metusi dar vieną atsisveikinimo žvilgsnį į savo žirgą, Airilė priėjo prie nekantriai laukiančio kunigaikščio. Šis mostelėjo ranka, rodydamas jai eiti greta.

– Reikėtų pririšti tave prie stulpo ir palikti vidury kiemo, kaip bausmę už nepaklusnumą, – pusbalsiu ištarė Dakotas. – Pažiūrėtume, ką pilėnai turėtų tau pasakyti. Tavo šeima šiose vietose nėra mėgstama, numanai tai.

– Jau naktis. Tavo žmonės nueis miegoti, o aš mirtinai sušalsiu kieme per naktį, – ramiai atsakė Airilė, lyg jiedu šiaip šnekučiuotųsi, o ne spręstų, kaip ją nukankinti.

– Negerai išeitų, juk aš dar neapsisprendžiau, kas labiausiai sunervintų ir pažemintų tavo tėvą.

Airilė patylėjo, tada paklausė.

– Ar tu turi vaikų, kunigaikšti?

– Ne.

– O seserį?

Jis pašnairavo į ją.

– Nejau tu visai nebijai to, kas tavęs laukia?

– Aš buvau auklėta nebijoti, – ji trumpam susimąstė. – Bent jau neparodyti baimės.

– Ką gi, bus įdomu patikrinti, kaip toli siekia tas auklėjimas, – ramiu balsu ištarti žodžiai nuskambėjo labai grėsmingai.

Airilei pačiai labai rūpėjo atsakymas į šį klausimą. Eidama per kiemą šalia Dakoto juto įdėmius pilėnų žvilgsnius ir jie tikrai nebuvo draugiški. Sunkūs, kupini neapykantos, pikdžiugos, nekantraujantys iš jos pasidaryti žiaurią pramogą. Viena praeinanti senyva moteris ilgais žilais susivėlusiais plaukais staiga griebė ją už rankos. Airilė aiktelėjo ir pabandė ištraukti delną, tačiau senoji laikėsi kietai įsikirtusi.

– Tu atėjai! Aš žinojau, kad tu ateisi! Visiems sakiau, bet jie netikėjo. Tu atneši viesulą, vėtrą, išpūsi…

– Liaukis! – riktelėjo Airilė ir stipriai trūktelėjusi ištraukė ranką.

– Nekreipk dėmesio, kunigaikštyte, ji kvaištelėjusi, – niūriai burbtelėjo Dakotas. Tačiau suirzęs dėl tokio trukdymo pats griebė Airilei už rankos ir tempte nusitempė per kiemą.

– Ji yra Vėtra! – šaukė iš paskos senolė. – Saugokis, kunigaikšti, ji išpūs viską, kas čia nuo seno…

Įėjus į pilį balso nesigirdėjo ir jie abu lengviau atsikvėpė. Dakotas tempė merginą blausiai apšviestomis menėmis, laiptais, tamsiais siaurais koridoriais, kol atidaręs duris įstūmė į erdvų kambarį ir, įėjęs pats, uždarė duris. Uždegė lajinę žvakę ir Airilė galėjo apžiūrėti patalpą. Prie galinės sienos stovėjo didelė lova masyviu mediniu rėmu, kurį šiek tiek švelnino nagingo  meistro atlikti raižiniai. Pūkiniai patalai buvo užtiesti gražiai išaustu vakarėjančio dangaus mėlynumo ir aguonų raudonio spalvų užtiesalu. Lovos kojūgalyje buvo didelė skrynia, ištapyta tokiomis pat spalvomis. Prie kitos sienos stovėjo toks pat masyvus stalas ir dvi kėdės, o kampe nedidelis, neįkurtas židinys. Buvo akivaizdu, kad kambario šeimininkas mėgo tvirtus ir patikimus baldus.

– Pasikalbėkim, kunigaikštyte.

Atplėšusi akis nuo lovos, Airilė atsargiai atsisuko į kunigaikštį. Šis priėjo arčiau.

– Kiek tavo tėvo pilyje šiuo metu yra karių?

– Ar tu nori, kad išduočiau savo tėvą? Savo žmones? – Airilė pasipiktinusi papurtė galvą.

– Neteisingas atsakymas, – ramiai ištarė Dakotas ir ištiesęs rankas nuėmė varinių pynučių lankelį nuo jos galvos. – Pabandyk atsakyti dar kartą. Kiek tavo tėvo pilyje yra karių?

– Aš nežinau! – jos balsas virptelėjo.

– Neteisingai, – jis paėmė jos delną į savo ranką ir pradėjo atsargiai nutraukti nuo plono riešo varinio žalčio apyrankę. – Kai prijojome prie pilies, mačiau, kaip tu apžvelgei sieną, sargybinių postus, labai greitai supratai, kur tavo Pietys. Tu jau mano karius bent apytikriai pasakytum. Manau, jau supratai, kokį žaidimą žaisime. Dar kartą klausiu – kiek tavo tėvo pilyje yra karių?

– Ar nemanai, kad žaidimas būtų įdomesnis, jei aš turėčiau bent menkiausią galimybę laimėti? – karčiai paklausė Airilė, žvelgdama jam į juodas akis. – Jei atsakysiu į šį klausimą, tu užduosi kitą. Tol, kol negalėsiu atsakyti. O jei atsakysiu į visus – ar paleisi mane?

– Taip, – nedvejodamas atsakė Dakotas. Jei kunigaikštytė jam pasakys visas smulkmenas apie įtvirtinimus, slaptus išėjimus, karius ir ginklus, jis ją paleis, jausdamas gailestį jos tėvui.

– Aš galiu pameluoti.

Dakotas šyptelėjo. Šie žodžiai reiškė, kad ji nemeluos.

– Geriau to nedaryk, – įspėjo. – Aš negaliu pakęsti melo. Taigi, grįžkim prie mūsų žaidimo. Kur yra slaptas išėjimas iš Dovinės pilies?

Airilė prikando apatinę lūpą ir niūriai papurtė galvą.

– Neteisingas atsakymas, – Dakotas ištiesė rankas ir ėmėsi atrišti suknelės dirželį.

 

 

3 dalis

Galiausiai Dakotas atsiplėšė nuo kunigaikštytės lūpų. Sunkiai alsuodamas, ranka suėmęs plaukus atitraukė jos veidą ir žvelgė tokiu nustebusiu žvilgsniu, lyg nesuprasdamas, kas ką tik nutiko. Merginos lūpos buvo raudonos nuo bučinio, atrodė dar putlesnės, drėgnos, saldžios. Sprendžiant iš tokio paties uždususio alsavimo, apsiblaususių akių ir suminkštėjusios laikysenos, bučinys jai taip pat paliko nemažesnį įspūdį.

Dvidešimt penkerių metų vyras jau buvo patyręs daugybę pabučiavimų. Meilių ir saldžių, karštų ir aistringų, grubių, piktų, nekaltų, viliojančių, nuobodžių. Taip, tikrai nemažai bučinių. Dakotui patiko bučiuotis, dar labiau patikdavo, kai bučiniai vedė į kai ką daugiau.

Tačiau jis pirmą kartą juto, lyg būtų per greitai užsivertęs taurę saldžiausio midaus. Apsvaigęs, apsalęs, pamiršęs, kur joja.

Netgi pamiršęs, kas šioji viliokė jo rankose.

Mirtino priešo dukra.

– Ar dar turi ką nors pasakyti apie mano susitaikymą su tavo tėvu? – paklausė gergždinčiu, tačiau pašaipiu balsu.

Kunigaikštytės žalios akys sužaibavo, lūpos susispaudė. Dakotas netgi linktelėjo kiek arčiau, šventas dangaus kalvi, jam tikrai pasirodė, kad merginos akyse tvykstelėjo žaibukai!

Klaidingai supratusi Dakoto palinkimą artyn, Airilė pamėgino atsitraukti, kiek leido plaukus suėmęs kumštis ir vos vos papurtė galvą.

Dakoto lūpos išsitempė į triumfuojančią šypseną ir jis paleido švelnias tamsaus medaus spalvos sruogas.

Nebus sunku ją sutramdyti, gal tik iš pradžių atrodė, kad ji labiau pasiutusi.

Airilė nusisuko nuo vyro ir įsispoksojo į priekį. Jos nugara vėl įsitempė, stengėsi kiek įmanoma nesiliesti prie kunigaikščio. Ši užduotis buvo ne iš lengvųjų, kadangi balnas, šiaip ar taip, neskirtas dviems žmonėms. Ji sėdėjo tarp jo šlaunų, iš abiejų pusių suspausta vadeles laikančių rankų. Jautė, koks raumeningas ir kietas jo kūnas, treniruoto kario kūnas, užpakaliuku jautė…

Ji pabandė pasislinkti dar šiek kiek toliau nuo jo, palinko į priekį ir įsitvėrė žirgo karčių.

Triumfuojanti Dakoto šypsena pamažu išblėso. Staiga pradėjo trūkti švelnaus merginos balso, kad ir kokias nesąmones ji paistytų. Iš suirzusio Daumanto žvilgtelėjimo nuo gretimo žirgo, kunigaikštis suprato, kad jo linksmuolis bičiulis taip pat nėra patenkintas, kad mergina buvo užtildyta. Iki pilies dar gabalas kelio, temo labai greitai, nes vakarėjantį dangų aptraukė vis juodesni debesys. Pradėjo krapnoti, laimei, jie jau pasuko į siaurą miško keliuką, kuriuo teko joti vorele, tačiau tankios medžių šakos šiek tiek sulaikė šaltus lašus. Jeigu medžiai jau būtų su lapais, sulaikytų lietų lyg stogas, tačiau pavasario viduryje jie turėjo tik pumpuruose paslėptą lapų pažadą.

Jau vos įžiūrimoje tamsoje girdėjosi tik žirgų žingsniai, protarpiais skimbtelinti viena kita geležinė kamanų dalelė, gilus žirgų alsavimas ir tylus lietaus šniokštimas.

Airilė pradėjo drebėti. Paskubomis pasprukusi iš namų neapsivilko apsiausto, šventei paruošta suknelė buvo per plona tokiam orui.

Dakotas, suprantama, tai pajuto. Jam neturėtų tai rūpėti, tikrai nerūpėjo, gal tik tai, kad iš sergančios kunigaikštytės jam mažai naudos. O dar reikėjo gerai pasukti galvą, kaip šia padėtimi kuo geriau pasinaudoti.

Oi, koks laukia malonumas, matyti Gausmį besiraitantį ir maldaujantį, kaip kokį cypiantį kauką!

– Atsiremk į mane, bent ant nugaros nelis, – suburbėjo Dakotas. Tačiau ta užsispyrėlė dar labiau palinko į priekį ir dar stipriau sudrebėjo. Tačiau neišleido nė garselio.

Kunigaikštis supyko. Štai kaip, šita mergiščia demonstruoja, kad jo nebijo ir tyli tik todėl, kad nenori būti bučiuojama!

Apglėbęs ją ranka taip staigiai ir stipriai prispaudė ją prie savęs, kad ji išleido duslų suspaustą garsą. O kai jis atleido glėbį, ji pasisuko ir staigiai žiebė jam alkūne į pilvą.

Smūgis buvo skausmingas, nors ir mažiau, nei ji būtų norėjusi. Nebuvo vietos gerai užsimoti.

– Aš – kunigaikštytė! – sušnypštė Airilė, pamiršusi, kad turi tylėti. – Negali manęs tampyti!

– Dar pamatysi, ką galiu! – įsiutęs Dakotas suurzgė jai į ausį, apgailestaudamas, kad negali čia pat nusitraukti jos nuo žirgo ir paauklėti. – Aš tau…

Netoliese už medžių pasigirdo balsai, pro medžių tamsumą sušvytavo ugnys. Dakotas davė ženklą visiems sustoti, įsiklausė. Tada atsikvėpė.

– Savi.

Tikrai, tai buvo nedidelis paieškos būrelis su deglais, atjojęs pasitikti kunigaikščio.

– Matau, pagavot dar vieną! – šūktelėjo vienas vyrų džiugiai. Airilė įsitempė. – Neįžiūriu tamsoje, ar šitas bent perpus toks geras, kaip tas baltis?

– Geras? – pasipiktino kitas. – Tuo žirgu gal tik pats Perkūnas gali jodinėti! Sužeidė tris vyrus. Vargšas Mantigirdas pusę valandos gulėjo kaip miręs, kai baltis jį numetė. O dabar vemia nesustodamas. O baltis beveik išspyrė aptvarą. Turėjom skubiai keliais rąstais paaukštinti tvorą.

– Šį kartą mūsų grobis dar geresnis! – pasigyrė Daumantas.

– Niekus skiedi, Daumantai! Tas kuinas vos stovi ant kojų.

Airilė pasipiktinusi sušnarpštė, įsižeidusi dėl Vėdrūnės.

– Ne apie arklį kalbu! – nusijuokė Daumantas. – Pažiūrėk, ką kunigaikštis turi.

Prijoję vyrai pasišvietė deglais ir jau aiškiai pamatė merginą ant kunigaikščio žirgo.

– Kur, po galais, jūs ją radot?

– Prie galinio Varnų girios krašto. Netoli Dovinės žemių, – Daumantas patylėjo prieš pasakydamas didžiausią naujieną. – Tai paties Gausmio dukra.

Vyrų reakcijos nenuvylė pasakotojo. Garsūs šūksniai, kvatojimas, grubūs pasiūlymai, ką daryti su kunigaikštyte.

Dakotas pajuto, kaip mergina vėl glustelėjo arčiau jo.

Paraginęs žirgą šuoliais pasileido į kelią ir jau visai netrukus pro didžiulius pravertus vartus įjojo į pilies kiemą. Nušoko nuo žirgo ir nutraukė belaisvę. Patraukė link arklidžių, beveik nesirūpindamas, ar mergina seks iš paskos.

Seks, jei nenorės pakliūti jo vyrams į rankas.

Ir tikrai, Airilė neraginama nuėjo paskui Dakotą.

O visai netoli arklidžių puolė bėgti.

– Stok, kad tave Pikuolis! – nusikeikė Dakotas, numetė savo žirgo vadeles arklininkui ir nusivijo bėglę. – Kvaiša, kur tu dingsi uždarame kieme?

Tačiau Airilė žinojo, kur bėga. Prie arklidžių sienos buvo pristatytas rąstinis aptvaras, kuriame vaiduokliškai žvengė baltas žirgas. Mergina sugriebė sijonus į vieną ranką ir lengvai kaip stirna, pasilipusi rąstais, įšoko į aptvarą.

– Ką darai, tas žirgas tave sutryps! – suriaumojo Dakotas, nutirpęs iš siaubo. Tačiau kitą akimirką sustingo iš nuostabos. Mergina pakibo nesutramdomam pasiutėliui ant kaklo, o tas, romiai, lyg avinėlis, kinkavo didele galva, glostydamas jai petį.

– Piety! Mano gerasis, – švelniai sučiauškėjo kunigaikštytė. – Atleisk man. Viskas bus gerai, pamatysi.

Žirgas priekaištingai suprunkštė.

– Airile, – Dakoto balsas pabrėžtinai ramus. – Lipk iš aptvaro.

– Tau aš kunigaikštytė! – atšovė mergina. Visgi, jautėsi patenkinta, kad jis įsiminė jos vardą.

– Tučtuojau lipk iš prakeikto aptvaro! – Dakoto balsas nuskambėjo pikčiau ir įsakmiau, vyras pradėjo lipti aptvaro rąstais. Pietys sužvingo ir pradėjo kasti priekinėmis kojomis.

– Tu jį nervini, atsitrauk, – įsakė Airilė.

Dakotas sugniaužė kumščius iš įniršio, tačiau atsitraukė.

– Prisiekiu, jei tuojau pat iš ten neisi, tavasis Pietys neliks gyvas.

Aplinkui pradėjo būriuotis žmonės, tačiau artyn niekas nedrįso eiti.

– Neišdrįstum, Pietys per puikus žirgas, – Airilė vėl prigludo prie balto kaklo.

– Jis pavojingas!

– Netiesa.

– Airile, – grasinančiai suurzgė kunigaikštis. – Mano kantrybė baigiasi.

– Gerai jau gerai, – atsiduso mergina. Suprato, kad kunigaikštis tuščiai negrasina. – Tik leisk nuvesti jį į arklides. Dar per šalta būti lauke visą naktį.

– Geriau paklausk, kur tu pati būsi visą naktį, – keistu, suirzusiu balsu pasiūlė Dakotas.

– Leisk Pietį į arklides, o mane, jei nori, gali ir lauke palikti, – nerūpestingai pasiūlė Airilė. Tėvas visada raukydavosi ir sakydavo, kad Airilė kalba nepagalvojusi ir vieną dieną prisivirs košės. Greičiausiai, jis buvo teisus ir ta diena atėjo.

Jeigu kas atidarytų aptvarą ir jai pavyktų atsidurti Piečiui ant nugaros, tiek jie ją ir tematytų!

– Ar pilies vartai uždaryti? – paklausė Dakotas vyrų. Jis kuo puikiausiai suprato, kad vargiai kas pavytų tokį žirgą su lengvute raitele.

– Taip, kunigaikšti.

Airilė atsiduso. Pilies sienos net Pietys neperšoks. Ką gi, bent jau jos mylimas žirgas naktį nešals.

Nedrįsdami nė prasižioti pilėnai stebėjo, kaip liauna mergina veda į arklides žirgą, kurio nepajėgė sutramdyti geriausi pilies jojikai. Airilė įvedė Pietį į erdvų gardą, pašėrė arklininko paduotais šiaudais ir graudulingai palinkėjo labos nakties.

Vos tik uždarė Piečio gardą, kunigaikštis stvėrė ją, užsuko ranką už nugaros taip, kad skausmingai aiktelėjusi, mergina norom nenorom prigludo prie krūtinės. Dakotas pasilenkė prie jos ausies.

– Tai ar pasakyti, kur tu praleisi naktį?

 

 

 

 

 

 

2 dalis

– Piety! – Airilė blaškėsi po pamiškę ant juodbėrės Vėdrūnės. Eiklesni žirgai buvo arba pasileidę iš aptvaro arba paimti tiems pabėgėliams sugaudyti. Vėdrūnė – puiki kumelė, romi ir paklusni, paprastai naudojama mokytis joti. Tokiam žygiui, į kurį dabar išsiruošė Airilė, kumelė nebuvo tinkama. Mergina būtų norėjusi jaunesnio, greitesnio žirgo. Užvis labiausiai dabar troško savo baltojo sielos draugo. – Piety!

Kunigaikščio Dakoto žemėse net miškas niūresnis, pievose mažiau gėlių ir tas pilkas debesis nuo čia tikriausiai niekada nepasitraukia, piktai pagalvojo Airilė. Ji jau gana toli nujojusi nuo savo tėvo žemių ribos, taip toli, kad jų jau nesimatė horizonte. Saulė negailestingai greitai sviro žemyn. Tiesa, pro debesį jos nė nesimatė, Airilė tik nerimastingai sekė šiek tiek šviesesnį lopinėlį apniukusiame danguje, išduodantį, kad laikas tirpsta.

Net puldinėdama nuo vienos laukymės prie kitos ir šaukdama, širdyje Airilė suprato, kad tai beprasmiška. Jeigu Pietys būtų kažkur netoliese, jau seniausiai būtų atbėgęs. Paprastai žirgas prisistatydavo vien pagalvojus apie jį. Jeigu jis nesirodo, reiškiasi, negali.

– Tai aš kalta, – kuždėjo Airilė. – O, Piety, atleisk man. Ateik pas mane, prašau, ateik.

Airilė sukūkčiojo iš nevilties. Jau greitai jai teks keliauti į tolimą būsimojo vyro kraštą, palikti savo šeimą, visus, kuriuos pažinojo nuo vaikystės ir mylėjo. Pietys turėjo būti kartu su ja, ten, tarp svetimų žmonių, jos nuostabusis žirgas turėjo būti jai atrama ir paguoda

Be jo ji neištvers, be Piečio neturės pusės sielos.

Ir tik ji pati kalta, kad jo neteko.

Ne, ne, ne! To negali būti!

– Piety! – Airilė suriko iš visų jėgų. – Piety! Piety!

Priešais stūksojo nedidelė kalvelė, o už jos matėsi dar tankesnis miškas. Blykstelėjo tamsaus sidabro spalvos lopinėlis. Ežeras? Jeigu ežeras, gal žirgai nubėgo ten atsigerti?

Sukirbėjo nauja viltis ir, pamiršusi bet kokį atsargumą, Airilė pasileido atviru lauku į kalvą.

– Piety! – šaukdama ji ragino vargšę Vėdrūnę bėgti iš visų jėgų. Pačiai buvo gaila taip alinamo gyvulio, tačiau ji privalėjo išmėginti viską, kad atgautų savo žirgą.

– Atleisk, atleisk, – sukuždėjo Airilė dabar jau Vėdrūnei ir vėl suriko, – Piety!

Už kalvelės pasigirdo žirgo žvengimas. Džiaugsmas tvykstelėjo greitai, lyg Perkūno botagas danguje, ir dingo. Jį pakeitė atsargumas. Tai ne Piečio balsas.

Kalvos viršūnėje pirmiausia pasirodė žirgo galva, tada antra, trečia. Ir raiteliai. Ant žirgų sėdėjo raiteliai. Trys ginkluoti vyrai.

Airilė staigiai ir per grubiai trūktelėjo vadeles. Vėdrūnė priekaištingai sužvingo.

– Atgal, Vėdrūne, atgal!

– Stok! – atskriejo įsakmus šūksnis nuo kalvos viršaus. Suprantama, ji nė neketino paklusti.

Rodės ne tik ausimis, o visu kūnu girdėjo atsivejančių žirgų dungsėjimą.

Mergina žinojo, kad geroji kumelė stengiasi iš visų jėgų. Bėgti kalvos šlaitu buvo lengviau, tačiau tą patį privalumą turėjo ir persekiotojai. Jie artėjo taip greitai.

Tuoj jie paleis ietį man į nugarą, šmėstelėjo mintis.

O gal prijos arčiau ir kirs kalaviju?

Jeigu ji tik spėtų iki miško.

Jeigu tik ji turėtų dabar savo Pietį,  jiedu skriete nuskrietų, žemės neliesdami.

– Oho, kokia skrajūnė! – šūktelėjo vienas vyras, lyg nugirdęs jos mintis, ir švilptelėjo. Kitas nusikvatojo.

Jie netgi pernelyg nesistengia. Tausoja savo žirgus, mėgaujasi pramoga.

Airilė skausmingai jautė besiplaikstančią šventinę suknelę ir savo ilgus palaidus plaukus, skambančias sidabro apyrankes.

Jie nesvies į ją ieties, neperkirs kalavijo ašmenimis.

Bent jau ne iš karto.

Dar kartą stipriai keliais paragino Vėdrūnę, kuriai ir taip jau dribo putos iš snukio. Po akimirkos pajuto stiprų trūktelėjimą ir žirgas iš po jos dingo.

Tiksliau, ji pati dingo nuo Vėdrūnės nugaros, stiprios rankos ištraukta iš balno dabar buvo kniūpščia užmesta ant persekiotojo žirgo balno ir raitelio šlaunų.

Persekiotojas sustabdė savo žirgą, švilptelėjo bendrui, kad tas sugautų Vėdrūnę.

Tada stumtelėjo Airilę žemyn taip, kad ši nuslydo nuo žirgo ant žemės ir šlumštelėjo ant virpančių kojų.

Pagrobėjai taip pat nulipo nuo žirgų ir apsupo merginą.

– Nagi, nagi, ir ką mes čia sumedžiojome? – pašaipiai ištarė tas, kuris ištraukė ją iš balno. Sugriebęs už smakro pakėlė jos veidą taip, kad galėtų geriau apžiūrėti.

Airilė taip pat piktai spoksojo į vyro veidą. Jau buvo mačiusi šį veidą, prieš keletą mėnesių, genčių sueigoje. Tokio tamsaus vyro anksčiau nebuvo regėjusi, todėl tada atkreipė dėmesį. Juodi lyg derva plaukai, juodi platūs antakiai, nosis su kuprele, juoda trumpa barzda. Lūpos putlios, išlinkusios taip, kad atrodė, jog jis nuolat šaiposi. Ir oda tamsesnė, rusvesnė, galėjai suabejoti, kad šis vyras – jotvingis. Tačiau jis ne šiaip jotvingis, o kilęs iš garsios šeimos. Airilė žinojo jo vardą.

Dakotas.

– Seniai nemačiau tokios gražuolės! Koks veidelis, plaukai, kūnas – tikra deivė! – džiugiai ir gosliai įvertino kitas.

– Nesiseilėk, – subarė trečias, jis atrodė vyriausias iš trijų. – Pažiūrėk į ją, čia ne šiaip mergšė. Ji kilminga. Verta neblogos išpirkos. Arba kainos. Jeigu ji tikrai ta, kaip manau, mums perkūniškai pasisekė.

Nuo tokių žodžių mergina įsitempė.

– Kas tu tokia? – įsakmiai paklausė Dakotas.

Airilė pamuistė galvą, norėdama ištrūkti iš smakrą surakinusios rankos, tačiau jis tik dar skaudžiau suspaudė.

– Aš – kunigaikščio Gausmio duktė, kunigaikštytė Airilė, – išdidžiai pareiškė. Dabar nieko kito nepadarysi – jos tėvas turės išpirkti ją iš Dakoto, o kartu ir jos žirgą.

Dakoto akys nušvito piktu džiaugsmu.

– Kad mane kur, – nusikvatojo vyras. – Kunigaikštis Gausmys šiandien man siunčia tikrai prabangias dovanas. Reikės gerai pasinaudoti tokiu dosnumu.

– Tau derėtų mane paleisti.

Dakotas paleido jos smakrą ir perbraukė pirštais per iškaitusį nuo jojimo ir vyro artumos skruostą.

– Tokia graži, tačiau kvailutė, – lyg apgailestaudamas ištarė. – Argi tavo tėvas neįspėjo neiti į mano žemes? Tu įsibrovei ir dabar priklausai man. Lipk į balną.

Nelaukęs sutikimo suėmė delnais jos liemenį ir kilstelėjo aukštyn ant savo žirgo. Po akimirkos ir pats įsitaisė jai už nugaros.

Kunigaikštį Dakotą atlydėję vyrai taip pat sėdo į balnus, vienas jų vedėsi Vėdrūnę už pavadžio.

Vyrai pasuko ten, iš kur buvo atjoję.

– Aš neįsibroviau į tavo valdas, kunigaikšti. Tiesiog ieškojau savo žirgo. Tokio balto, nuostabiai gražaus. Jo vardas Pietys. Labai myliu tą žirgą, esu kartu nuo jo gimimo. Jis mano sielos gyvūnas.

Dakotas susiraukė nuo tokios žodžių tirados.

– Patylėk.

– Turėtum grąžinti mane namo. Mano tėvas tau tikrai atsilygins. Šita nesantaika – tikra kvailystė. Mes juk kaimynai. Mūsų protėviai susipyko jau labai seniai, esu tikra, kad niekas nė nežino, kokia to barnio priežastis.

– Aš žinau, – burbtelėjo Dakotas.

– Visa tai įvyko seniai, – nenusileido Airilė. – Dabar laikai pasikeitė. Neturite prabangos pyktis, kovoti vienas su kitu. Pažiūrėk, kiek aplinkui priešų. Jeigu judu nesusivienysite, o pešitės dėl kiekvieno grumsto, tie priešai įveiks jus kaip vaikus.

– Susivienyti? Su tavo tėvu? – neištvėrė Dakotas. – Tokios kvailystės kaip gyvas nesu girdėjęs? Ar to tavo tėvas tave čia atsiuntė? Gal grąžinti jam tave dalimis, kad parodyčiau, ką apie tai manau? Nesiutink manęs, geriau patylėk.

Tačiau Airilė nė nemanė klausyti. Šitas kietakaktis turi išgirsti proto balsą.

– Ką laimėsi, taip pasielgęs? Mano tėvas atsives čia visą kariuomenę, tu taip pat turi nemažą. Išsiskersite taip, kad kitiems beliks tik susirinkti mūsų turtus, žemes, pilis. Jeigu susitaikytumėte, sujungtumėte pajėgas, turėtumėte didžiulę kariuomenę. Niekas jums neprilygtų. Pagalvok, argi dėl to neverta pamiršti senos sutrūnijusios nesantaikos? Jeigu saugiai pargabensi mane namo, tėvas tikrai atsidėkos. O juk šiandien atvyksta Skomantas pirštis. Jeigu nepaleisi manęs, sugriausi man gyvenimą.

– Patylėk, arba surasiu, kaip tave užčiaupti, – suurzgė Dakotas. Jo niūrus veidas neišdavė jausmų, tačiau viduje jis siuto lyg užkabintas širšių lizdas. Susivienyti. Su Gausmiu. Jo protėviai dabar tikriausiai varto pilkapių akmenis. Arba kvatojasi lyg bepročiai. Nes toks šis pasiūlymas ir yra. Beprotiškas.

Airilė nepaisė įspėjimo, ištarto tokiu grėsmingu balsu, kad ir ginkluotą vyrą būtų privertęs trauktis.

– Paleisk mane. Jei man kas nors nutiks, tėvas dangų su žeme sumaišys, bet atkeršys. Juk pats supranti. O kol judu kariausite, kol mūsų šeimos kariaus, priešai nesnaus. Pargabenk mane tėvui, grąžink mano baltąjį žirgą, mano Pietį ir judu galėsite sudaryti sąjungą, kaip ir pridera kaimynams. Ai! – Airilės jausminga kalba baigėsi skaudžiu aiktelėjimu.

Dakotas suėmė kumščiu jos tankius medaus spalvos plaukus ir atsuko merginos veidą į save. Nebegalėdamas daugiau klausytis, nuo aimanos pravertas rausvas lūpas užspaudė savo burna. Baudžiantis bučinys buvo godus ir gilus. Vyro liežuvis bemat įsmuko į saldžią burną, tačiau tyrė ją atsargiai, baimindamasis, kad toji pasiutėlė jam neįkąstų. Tik pajutusi lūpų prisilietimą Airilė sustingo, tačiau netrukus jos kūnas atsipalaidavo, netgi glustelėjo arčiau kietos Dakoto krūtinės. Nustebęs vyras suprato, kad belaisvė nė nemano kandžiotis. Ir veikiausiai pati nejaučia, kad tylutėliai aikčioja jam į burną.

Dakotas niekada nebūtų pagalvojęs, kad aikčiojimai gali turėti skonį. Saldų, kvepiantį, kvaitinantį.

Priekyje joję vyrai atsisuko pažiūrėti, kodėl Dakotas atsiliko. Pamatęs jį karštai bučiuojantį priešo dukrą, vyresnysis jau žiojosi priekaištauti.

Jis, nors ir labai nenorom, pritarė merginai. Kunigaikštis Gausmys yra patyręs karvedys, turi daug vyrų. Visi plačiojoj Jotvoj ir už jos ribų žino, kad žmoną ir dukras jis saugo nuožmiai kaip vilkas. Kad išvaduotų savo brangiąją mergaitę, užgrius Dakoto pilį su didžiule kariuomene ir Perkūno rūstybe.

Todėl reikėtų paklausyti išmintingų kunigaikštytės žodžių ir kuo skubiausiai saugiai pristatyti ją į jos grėsmingojo tėvo rankas. Arba išsireikalauti gausios išpirkos ir tada gyvą sveiką grąžinti namo.

Tačiau toks paraginimas liko neištartas. Dakotas vienu kumščiu kietai laikė sugniaužęs švelnius merginos plaukus, kad ši nesimuistytų, tačiau kita ranka švelniai glostė rausvą skruostą, braukė plaukus nuo jo.

Vyrai susižvalgė. Suprato, kad dabar tos merginos neišplėši iš Dakoto glėbio, kaip kad neatimtum šviežio grobio iš plėšraus žvėries.

Jiedu nusigręžė ir niūriai įsispoksojo į kelią priešais save.

Burtas mestas, kas bus, tebūnie.

I dalis

– Aaa!

Airilė suklykė, pajutusi negailestingus kirčius ant nuogo kūno. Gulėjo kniūpsčia ant medinių lentų, prakaitas tekėjo balta oda, ant kurios ryškėjo beržinių rykščių paliktos žymės. Lapuotos liaunos šakelės vėl ir vėl negailestingai čaižė nugarą, užpakalį, kojas. Nuo karščio, rodės, tuoj ims luptis oda, o širdis iššoks iš svylančios krūtinės.

Neištvėrusi ji kilstelėjo ant liaunų šlapių rankų.

– Ar visai pasiutai, Eisra? Liks žymės visai savaitei, o gal ir visai odą nudirsi. Būk švelnesnė.

Jauniausioji sesė, anksčiau mosavusi vanta lyg kultuve, sulėtino judesius ir Airilė lengviau atsikvėpė.

Tačiau kitos dvi seserys, nuogutėlės išsipleikusios ant pirties gultų, neskubėjo vyresnėlės užtarti.

– Gerai gerai, Eisra. Reikia iš jos išplakti visą pasiutimą, kad nueitų pas jaunikį minkštesnė, nuolankesnė, – nusišaipė Leitė.

– Juk ne pirmai nakčiai ruošiuosi, – suburbėjo Airilė. – Jis tik pasipiršti atvažiuoja. Nuolankumo dar nepažadėjau.

– O aš matau, – Eisros akys užsivertė aukštyn, buvo matyti tik balti plyšeliai. – Matau kraują ir aistrą, baimę ir apgaulę, labai greitai, gal net šią naktį.

– Eisra, liaukis! – Airilė vėl piktai pasikėlė ant rankų, pilnos krūtys subangavo, apsidžiaugusios laisve . – Tavo vaizduotė neturi ribų. Geriau jau daryk, ką darai – toliau vanok mane vanta. Jei taip galima pavadinti šį kankinimo įrankį. Vardan Lelos, to, kas ją surišo, rankas turbūt laumės šluotražiais užkerėjo.

– Mano Vaizduotė? – Įsižeidė Eisra, jos akys vėl buvo normalios. – Aš regiu tiesą! Ir jūs pačios jau greitai tuo įsitikinsite.

– Ką tu regi, mieloji? – ramiai lyg upelė, užklausė Leitė, mediniu kaušu pildama vandenį ant karštų akmenų.

– Leite, neskatink jos! – sudraudė Airilė, tačiau iš karto su pasimėgavimu įkvėpė garų. – Puikus kvapas, Gunde. Kokių žolelių įdėjai?

– Šio to širdies meilumui, kūno gaivai ir proto skaidrumui, – meiliai atsakė Gundė, nesileisdama į smulkmenas. Ne, jai nebuvo gaila atskleisti savo paslaptis seserims, tačiau jau žinojo, kad jai pasakojant apie visas augalų savybes, per kokį mėnulį reikia jas rinkti, kaip paruošti, kokiais kiekiais sumaišyti ir kitas svarbias žoliavimo smulkmenas, daugumos klausytojų akys tapdavo mieguistos, jie imdavo žiovauti ir pasigailėdavo klausę. Netgi jos sesutės raganaitės. Tik su mama Gundė galėdavo valandų valandas apie tai kalbėtis. Mama apie tai žinojo kur kas daugiau, nei Gundė, tiesa Gundė turėjo tam didesnį potraukį ir talentą.

– Ar tikrai manai, kad šiandien jai reikalingas proto skaidrumas? – nusivaipė Leitė. – Geriau būtum įdėjusi dvigubą kiekį meilumo.

– Dvigubai meilumo įdėsiu prieš vestuves, – nusišypsojo Gundė. – Per piršlybas sveikas protas nepakenks.

– Žinoma, kam man tas meilumas, jei ant manęs nebus likę sveikos odos, – suburbėjo Airilė, o pati sau pagalvojo, kad ir aiškaus proto nereikia. Vis tiek ne ji pati sprendžia.

– Iki vestuvių ataugs ta oda, – prunkštelėjo Leitė, o Eisra mosavo vanta kaip mosavusi.

– Gal jau bėkime į upę? Nebegaliu daugiau, – sudejavo Airilė. Nors buvo vyriausia iš seserų, tačiau pirtyje visada vadovavo Leitė.

– Gerai jau, gerai, – maloningai leido Leitė ir keturios merginos su garų kamuoliais išpuolė į vėsų balandžio orą. Spygčiodamos sušoko į ledinį Dovinės vandenį, kurio Perkūnas dar nebuvo palytėjęs savo atšildančiu grumėjimu.

Kai seserys sugrįžo į pirtį antram užėjimui, noras šaipytis buvo praėjęs. Šiandien ypatinga diena – vyresnėlė sulauks piršlių, būsimas jaunikis – jaunas, tačiau mūšiuose pasižymėjęs vyras, didelės genties valdovas, išvaizdus, nors ir griežtokas. Jų tėvui, kunigaikščiui Gausmiui, Skomantas patiko, ir negali ginčytis, buvo tikrai doras vyras. Seserys nuoširdžiai džiaugėsi Airilės laime, tačiau liūdesys pamažu sėlino į širdis. Neišskiriamos nuo gimimo, jos buvo įpratusios dalintis viskuo, jei ir paerzindavo viena kitą, tačiau niekada rimtai nesipyko. O dabar laukia išsiskyrimas. Skomanto pilis toli, Airilė galėtų nebent šiltu vėjeliu atskriejusi apkabinti.

Todėl dabar pirtyje įsivyravo rimtis. Pusbalsiu kartodamos šventus žodžius seserys išsikvietė Deivę Lelą. Paprašė palaiminimo, paaukojo šakelę su pirmaisiais pavasario pumpurais, padėkojo deivei. Užbaigusios ritualą erdviame priešpirtyje ėmė rengtis jau šventiniais rūbais.

Ši pirtis buvo skirta tik kunigaikščio šeimai. Ją pastatė po Airilės gimimo, tačiau kitos seserys pasaulį išvydo jau šioje pirtyje. Čia kunigaikštienė atlikdavo savo ritualus, kartais kunigaikščių pora užsidarydavo tik dviese, kad pabėgtų nuo smalsių pilėnų ausų. Paaugusios kunigaikštytės pirtyje, o dažniau prabangiai įrengtame priepirtyje, praleisdavo daugiau laiko, nei pilyje.

Čia jie jautėsi visiškai laisvai – žinojo, kad pilėnai net už skrynią aukso nesutiktų prie šios pirties prisiartinti. Jie siaubingai bijojo kunigaikščio pykčio. Tačiau kunigaikštienės, kad ir kokia gera ji buvo, visi bijojo dar labiau.

Jeigu medinės šios pirtelės sienos prakalbėtų… Tačiau ši šventa vieta gerai mokėjo saugoti paslaptis.

Airilės suknelė buvo nuostabiai graži – švelniai rausva, prigludusi prie nedidelės apvalios krūtinės, liekno liemens ir grakščių rankų. Nuo klubų platėjo iki pat žemės. Apvalią apykaklę ir suknios palankus puošė juostelė su sėkmę nešančiais ir apsaugančiais ornamentas. Prašmatnios sidabro apyrankės svarino riešus, jų išvinguriuotą pynimą atkartojantis lankelis aplink galvą prilaikė plaukus. Šiandien Airilės plaukai nebus slepiami po gobtuvais ar skarelėmis, pinami į kasas. Jos medaus spalvos sruogos buvo kruopščiai išplautos kvepiančiomis žolelėmis, perlietos šaltu vandeniu, išdžiovintos ir iššukuotos iki blizgesio, puošnia banga nusviro pečiais ir nugara.

Priekabiai apžiūrėjusios seserys nutarė, kad Skomantui seilė nutįs, pamačius būsimąją nuotaką. Jos dar labiau nuliūdo. Tikriausiai vestuvės įvyks labai greitai.

Likusios trys seserys taip pat atrodė gražiai, tiesa, kiek kukliau, nei Airilė. Šiandien vyresnėlė turi spindėti.

Iš pirties patraukusios į pilį kieme sutiko tėvą. Šis su pasididžiavimu nužvelgė dukras, tada jo akys apsistojo ties Airile. Gausmys nusišypsojo.

– Atrodai labai gražiai, Vėjeli. – Tačiau jo akys buvo apsiniaukusios.

– Žirgai! Žirgai! – į pilies kiemą įskriejo keli raiteliai ir Airilė krūptelėjo. Ar tai reiškia, kad jaunikis jau atvyko? – Žirgai ištrūko iš aptvaro Varnų girioje.

Gausmys nusikeikė.

– Tai ko gaištat laiką? Sugaudykit juos!

– Keli nuklydo į Dakoto žemes.

Gausmys dar kartą nusikeikė. Šį kartą pikčiau.

– Ten nelįskit. Stenkitės, kad daugiau nė vienas žirgas ten nepapultų. Kurie peržengė žemių ribas, manykit, kad prarasti.

Dakotas buvo kaimynas, artimiausios kunigaikštystės valdovas. Pasakyti, kad kaimynai nesutarė, buvo nieko nepasakyti. Neapykanta tarp kaimynų ėjo karta iš kartos, ir iš toli atklydusių svetimšalių priešų jie abu nekentė kur kas mažiau, nei vienas kito. Visi žinojo, kad peržengus griežtai prižiūrimas žemių ribas gali grėsti net mirtis.

– O Pietys? – aiktelėjo Airilė. – Juk ten buvo ir Pietys. Ar jį surado?

Gausmys suraukęs antakius atsisuko į dukrą.

– Kaip tavo žirgas ten pateko? Juk turėjo būti pilyje?

– Aš negalėjau šiandien jo pramankštinti, todėl išleidau į aptvarą su kitais.

Žinią pranešęs pilėnas nunėrė akis.

– Piečio dar nesurado, kunigaikštyte. Atrodo, kad jis tarp tų, kurie…

Vyras gniaužė rankose kepurę, nedrįsdamas užbaigti. Visi žinojo, kad savo žirgą Pietį kunigaikštytė laikė sielos broliu. Jie buvo drauge nuo pat Piečio atsiradimo šiame pasaulyje. Tai kunigaikštytės rankos padėjo baltam naujagimiui kumeliukui atsistoti ant virpančių kojelių. Nuo tos akimirkos jiedu paremia vienas kitą.

– Mes jo ieškosim, Airile, – Gausmys mėgino guosti dukrą. Tačiau ši išgirdo, kad pažado surasti, išgelbėti ar išpirkti nebuvo. Gausmys netikėjo derybomis su Dakotu.

Airilė linktelėjo ir rydama ašaras nubėgo į pilį. Įpuolusi į pirmą pasitaikiusią tuščią patalpą, atsirėmė į sieną.

Ką ji padarė? Kaip galėjo savo mylimą Pietį išleisti taip arti pavojaus? Ji, tik ji dėl to kalta.

Ji privalo jį surasti. Niekas kitas neišdrįs įžengti į Dakoto žemes. Gal jos Pietys yra visai netoli žemių ribų? Jai tereikės jį pašaukti. Niekas nesužinos. Ji suspės iki saulės laidos, bus čia, kai reikės pasitikti svečius.

Dėl visa ko pasinaudojusi dėmesio neatkreipimo kerais, kuriuos, kaip ir daugelį kitų, išmokė mama, atsargiai kiemo pakraščiais nubėgo į arklides. Saugotis reikėjo mamos ir seserų, kurios galėjo permatyti kiaurai kerus ir tuoj suprastų jos sumanymą. Airilė negalėjo leisti, kad ją sustabdytų.

Ji suras savo Pietį, net jei reikėtų skersai išilgai išieškoti Dakoto žemes. Net jei reikėtų nueiti tiesiai į to nenaudėlio arklides ir išsivesti žirgą jam iš panosės.

Tik išgelbės savo dvasios gyvūną ir jau vėliau niekada, NIEKADA, taip nerūpestingai nesielgs.

 

 

 

 

 

 

Prisistatymas

Pašėlusios moterys, narsūs valdingi vyrai. Senovinės pilys, eiklūs žirgai, ginklai. Kovos dėl išlikimo, laisvės, turto. Ir meilės.

Taip, vėl griebiu laiko mašiną ir keliuosi į XIII amžių. Dar neatskleidžiau visų ten paliktų paslapčių, savo „Regėtojoje“ tik žvilgtelėjau pro ąžuolinėse geležimi kaustytose duryse surastą rakto skylutę.

Situacija jotvingių žemėse kaista, tačiau Airilei kiti dalykai rūpi labiau. Šį vakarą turi atvykti jaunikis su piršlybomis. Negali sakyti, kad merginai jis nepatinka – jis jaunas ir išvaizdus, turi gražią pilį ir didelę kunigaikštystę. Gal tik per rimtas. Ar jam patiks garsiai kvatojanti ir dainuojanti, per lietų basa šokanti ir viesulus kelianti žmona?

Ir dar Airilei neduoda ramybės netyčia nugirsti motinos žodžiai.

Vasaros deserto projekte kiekvieną vasaros šeštadienį pasižadu pateikti gabalėlį istorijos, kaip sekėsi raganaitei Airilei ieškoti meilės. Taip, tai pačiai, kuri pasirodė „Regėtojos“ paskutiniame skyriuje. Dėl šio pažado truputį nerimauju. Mano istorijos banguoja – po knygos su magija paprastai rašau knygą be magijos. Jei kartais ir mėgindavau rašyti kitaip, man nepavykdavo. Lyg koks užkeikimas. Ar pavyks man jį sulaužyti šiame projekte? Susitarti su raganomis, kad jos ateitų ir papasakotų man savo istoriją tada, kai man norisi?