Kategorija: Lavisa Spell „Airilė, vėjų ragana“

– Jei ne vilkas, tai kas tada? Juk nesimato, kaip gali būti toks tikras?

– Jei nepatinka į jį žiūrėti, užsimerk, – tik sukuždėjo Dakotas, ranka vis drąsiau ją glamonėdamas per plonytę marškinių medžiagą. Glaudėsi arčiau, visai nesukdamas galvos, kad ji nuo jo nusisukusi, spaudė ją į ne itin patogų eglių šakų čiužinį, o nenuorama ranka klaidžiojo nuo krūties prie krūties, tada dideliu delnu suėmė jas abi, pasidžiaugė ir pamylavo ir plačiai išskleistais pirštais nuslydęs prigludo prie jos pilvo.

Airilei ištrūko atodūsis su aiktelėjimu, pajutus šilumą, kuri dilgsinčiu malonumu pasklido po kūną. Jos nenaudėlis kūnas neturėjo abejonių, skaudžių prisiminimų, kaltės jausmo. Kūnas prisiminė tik tą naktį Dakoto pilyje, kai buvo pažadintas naujiems potyriams, moteriškiems malonumo pliūpsniams, galiai. Kūnas labai noriai pasiruošė patirti tai ir dabar – krūtys apsunko, speneliai sukietėjo, o tarp suspaustų šlaunų vėl atsirado šiltas medus.

Pavojinga aplinka – tamsus šaltas miškas, laukiantis tolimas kelias iki saugios vietos ir urzgiantis žvėris, nenuleidžiantis nuo jų tamsoje spindinčių akių, kūno atsaką tik sustiprino. Akivaizdu, kad Dakotas jautėsi panašiai, kadangi jau nekalbėjo, kad ji turėtų jį nuraminti. Jo judesiai tapo ryžtingi, besiveržiantys į tikslą. Judesiai vyro, glėbyje laikančio savo moterį.

Jo delnas suko nedidelius ratukus ant jos pilvo, sulig kiekvienu nusileisdamas vis žemiau. Pasiekęs per ploną medžiagą juntamus plaukelius ir per suglaustas šlaunis negalėdamas keliauti toliau, vyras suurzgė žemu gomuriniu garsu. Airilė pajuto jo krūtine ir kaklu sklindantį vibravimą, tačiau garsas buvo keistas, dvigubas. Paslaptingasis žvėris, tykantis už laužo taip pat urzgė, pritardamas Dakotui, labai panašiu žemu balsu.

Airilė tyliai suverkšleno iš baimės, geismo ir nežinios. Pamėgino užsimerkti, tačiau kaip tu gali nežiūrėti į grėsmingą netoliese tūnantį žvėrį? Neįmanoma. Todėl plačiai atmerkusi akis spoksojo pro laužo liepsnas į tas akis, kol viskas galvoje ir pojūčiuose ėmė painiotis. Gal ten nėra jokių akių, gal tai tik laužo šviesos sukurtas vaizdinys? Juk Dakotas visiškai nesibaimina. O gal žvėris yra, tik kodėl garsai, kuriuos skleidžia tas padaras ir vyras, prigludęs prie jos nugaros, tokie panašūs?

Akys vis dar plėšriai žvelgė į juos, nemirksėdamos, nesiblaškydamos. Merginai atrodė, kad žvėris žvelgia tiesiai jai į akis, kažko laukdamas, lyg bandydamas įsigauti į jos mintis, jausmus. O gal padaras lūkuriuoja, kol ji užsimerks ir tada puls pirmyn, sudraskys, suės?

O gal žvėris tikras, gal yra du žvėrys, vienas tyko iš priekio, kitas jai už nugaros? Gal ta šiluma (o dievai, tai tikras karštis, sklindantis nuo prigludusio kūno) yra apgaulinga, visai neteikia saugumo, o yra pražūtinga ir ją sudegins? O gal vyro rankos, ryžtingai klajojančios po jos kūną, galiausiai ją sudraskys?

– Dakotai, akys… – vėl maldaujančiai sukuždėjo Airilė. Jau pati nežinojo, ko prašo. Paaiškinti, kas vyksta, liautis gąsdinti, ar nesustoti, žiūrėti ir glamonėti toliau, traukti gilyn į tą sūkurį, kuris galiausiai ją praris ir viskas pasibaigs. Šią akimirką visko pabaiga neatrodė blogai. Tamsa būtų išlaisvinimas.

– Akys, – pritarė Dakotas, karštu kvapu alsuodamas jai į viršugalvį. – Nenuleisk akių.

Anksčiau liepė užsimerkti, dabar nenuleisti akių, tačiau Airilei jau neatrodė keista. Ji turi nenuleisti akių, nes taip apsisaugos. Urzgimas garsėjo, akys grėsmingai prisimerkė. Jeigu tik ji užsimerks, jis puls, tuo mergina buvo visiškai tikra.

Todėl ji žiūrėjo, lyg tai būtų svarbiausias dalykas šią akimirką. Svarbesnis už tai, kad įžūli ranka traukia jos marškinius aukštyn, iki liemens. Tada šmurkšteli po marškiniais, ten kur jos švelni šilta oda. Nuo kiekvieno prisilietimo, brūkštelėjimo, paglostymo jos oda tampa vis šiltesnė ir šiltesnė. O gal tai jo ranka kaista?

Didelio šiurkštaus delno ir landžių pirštų glamonės buvo kankinančios, keliančios įtampą, o už laužo spoksančios akys grėsmingos, Airilė norėjo, kad viskas liautųsi. Tačiau kai ranka atsitraukė, mergina protestuodama suinkštė. Ne tik ranka atsitraukė, bet ir visas didelis Dakoto kūnas atitolo nuo jos nugaros. Ar jis ją palieka? Paliks ją čia vieną miško ir to žvėries malonei?

Supratusi, kad jis jos nepalieka, o atsitraukė tam, kad prasisegtų ir nusismauktų kelnes, Airilė pajuto palengvėjimą. Glamonėjanti ranka sugrįžo, šįkart ant jo užpakaliuko ir ten, giliau, kur šiltas medus… Dakoto kūnas vėl prigludo arčiau, dar arčiau. Pajutusi jį prie slidžių savo moteriškumo vartų, noriai jį įsileido. Žėrinčių akių žvėris pradėjo urgzti garsiau, tiesiog kurtinančiai. O gal tai Dakotas? Ji nesuprato. Svaiginantys saldūs judesiai, tas keistas urzgiantis garsas vedė prie beprotybės. Staiga jai pasirodė, kad jei atsisuktų į Dakotą, jo akys žibėtų lygiai taip pat, kaip to žvėries. Ji norėjo pažiūrėti, tačiau atrodė, kad negali atitraukti žvilgsnio nuo žėrinčių akių. Kodėl jai atrodo, kad jos spindi vis ryškiau ir ryškiau? Įtampa jos kūne augo, kol pasiekė lauktą praryjančio sūkurio jausmą. Tą akimirką priešais esantis padaras kvėptelėjo taip stipriai, kad įpūtė laužą, vėjo gūsiu nupūtė liepsnas ant eglių šakų lovos. Ši akimirksniu užsiliepsnojo.

Viską apėmė akinanti liepsnų šviesa, po kurios stojo tamsa ir nebūtis.

—

Šąlančios kojos, nepatogiai nuspausti šonai ir sunkus judesys, nuo kurio traška eglių šakos, išplėšė Airilę iš gilaus miego. Pramerkusi akis ji pamatė priešais blėstantį laužą, drėgną šaltą miško paklotę ir storus medžių kamienus. Vis dar tvyrojo prietema, tik virš medžių, aukštai danguje, debesys pradėjo įgauti blyškiai rausvą spalvą.

Prisiminusi paskutinius vaizdus prieš užmiegant mergina karštligiškai apsidairė aplinkui, už laužo, tarp krūmų. Gal tas keistas žvėris vis dar tūno, tyko jų?

– Laikas judėti, – Dakoto balsas buvo girgždantis, gal iš miegų, gal peršalęs. Vyras pakilo iš jų nepatogaus guolio. Nepaisydamas savo paties raginimo judėti, pakilęs jis vėl užkamšė Airilę jos pačios apsiaustu.

– Kur dingo žvėris? – pirmiausia paklausė Airilė.

– Koks žvėris? – Vis dar iki pusės nuogas Dakotas pritūpė prie laužo ir įmetė dar kelias šakas. Liepsnos linksmiau pašoko, o Dakotas atsistojo ir pradėjo daryti keistus judesius.

Airilė išpūtė iš nuostabos akis.

– Ką čia darai?

– Mankštinuosi, – šyptelėjo vyras. Akivaizdu, kad tuos judesius jis yra daręs šimtus kartų. – Visi kariai žino, kad reikia kūną paruošti iš pat ryto. Kartu ir sušilti, po nakties lauke.

Airilė iš lėto atsisėdo toje nepatogioje lovoje, sudrebėjo ir sudejavo. Rupūžėle mieloji, kaip jai gėlė visą kūną! Atrodė, kad ji ne miegojo ant šakų, o buvo jomis primušta. Rytas buvo šaltas kaip pasmerktų vėlių buveinė. Ji piktai žiūrėjo į lyg niekur nieko besistaipantį ir bestrakaliojantį vyrą. Jis atrodė žvalus, energingas ir nė kiek nesukantis galvos dėl stingdančio šalčio. Po galais, kaip įmanoma, juk buvo iki pusės nuogas! Mergina įtarė, kad laužą Dakotas įkūrė tik dėl jos.

– Kodėl tau nešalta? – pati pasijuto kvailai, nes, atrodė, iš ryto jai pavyksta kalbėti tik klausimais.

– Aš įpratęs. Kariniai žygiai dažniausiai vyksta žiemą, kai pelkės užšąla. Ir tada dažnai tenka miegoti lauke, – ramiai paaiškino Dakotas, vis dar nesiliaudamas daryti tuo keistus judesius. Tiesa, ji žinojo, kad vyrai dažnai iškeliauja žiemą ir netgi nakvoja lauke. Tik niekada nepagalvojo, kaip jie jaučiasi. Jai pačiai tai buvo pirmoji naktis, praleista ne patogioje kunigaikštytės lovoje. Tiesa, dar buvo viena naktis kunigaikščio lovoje, prisiminė Airilė ir išraudo. Vėl prisiminė įvykius prieš užmiegant.

– Ar mes vakar?.. – nepatogiai paklausė. Atkreipė dėmesį, kad Dakoto kelnės buvo tvarkingai užsegtos, o jos apatiniai marškiniai apsisukę aplink blauzdas.

Dakotas tik pašaipiai į ją dirstelėjo ir į šį klausimą neatsakė. Ir ji vėl prisiminė dar neatsakytą klausimą.

– Kas ten buvo? Tas žvėris?

Vyro veidas įgavo keistą išraišką. Lyg jis norėtų pajuokauti, pasišaipyti iš jos. Iš žvilgsnio, probėgšmais mesto į savo kelnių priekį, ji įsivaizdavo paaiškinimą dėl „žvėries“. Tačiau Dakotas apsigalvojo ir vėl ramiai paklausė:

– Koks dar žvėris?

– Tas, kuris tupėjo už laužo. Žiūrėjo į mus. Urzgė. Tu sakei, kad ten ne vilkas. Tai kas ten buvo?

– Nebuvo jokio žvėries, – Dakoto balsas buvo visiškai bespalvis.

– Kaip tai nebuvo? – Airilė susinervino. – Aš mačiau! Ir tu matei.

– Ką tu matei?

– Akis!

– Airile, tu sapnavai. Nuovargis ir midus tave įveikė. Net nesitikėjau, kad taip kietai išmiegosi visą naktį. Renkis greičiau, nes visai sušalsi.

– Aš nesapnavau. Tai buvo tikra, ryšku, – ginčijosi ji, tačiau drebančiomis iš šalčio rankomis jau rengėsi suknelę. Prisiminė, kodėl jis vis dar iki pusės nuogas. Nes ji sėdi ant jo drabužių. Atsistojusi ėmė paskubomis tvarkytis suknelę, kad kuo greičiau galėtų užsimesti apsiaustą. – Ir tu apsirenk.

Airilės balsas buvo suirzęs. Ne tik dėl to, kad jis akivaizdžiai nenori pripažinti vakarykščių įvykių. Gal dėl žvėries ji ir abejoja, juk vakar jai atrodė, kad jų guolis užsiliepsnojo, o šį rytą aiškiai mato, kad nėra nė vieno spygliuko, kuris atrodytų apsvilęs. Tačiau vakar jiedu tikrai TAI darė, nes ji vis dar jaučia savo kūne perštėjimą, kuris tikrai nėra susijęs su nepatogia šakų lova. Dar jai irzulį ir pasipiktinimą kėlė tai, kad jis atrodo nesušalęs, žvalus ir be proto gražus. Ji sunkiai galėjo atitraukti akis nuo plačių galingų pečių, raumeningos krūtinės, siaurų klubų, ilgų kojų, grakščių lyg lūšies judesių. Susitaršę juodi plaukai ir nedidelė tokia pat juoda barzda tik pridėjo jam žavesio, kai tuo tarpu ji, greičiausiai, atrodo tikra baidyklė ir kūtvėla, ačiū jam už tai, kad ištaršė vakar jai plaukus.

Atsidususi Airilė užsisegė odinį suknelės dirželį, iš krepšelio, kabančio prie to diržo išsitraukė nedideles, tačiau labai puošnias šukas ir šiaip ne taip pasišukavusi, susipynė paprastą kasą.

Galiausiai baigęs savo mankštą Dakotas taip pat apsirengė, jiedu suvalgę po pusę duonos riekės ir išgėrę dar po gurkšnį midaus leidosi į kelią. Airilė šį kartą labai atsargiai ragavo saldųjį gėrimą, mat įtarė, kad jis gali būti prisidėjęs prie vakarykščių vaizdinių.

Kelionė buvo dar sunkesnė, nei dieną prieš tai. Miškas buvo pelkingas, reikėjo labai saugotis, kad nenugarmėtum į kokį pasalingą duburį. Batai, kad ir kaip saugant, peršlapo ir aplipo dumblais. Dienai įpusėjus Airilė juto degančius ir dejuojančius raumenis, šlapias sušalusias pėdas. Mintis apie dar vieną naktį miške taip pat neguodė. Jie buvo alkani, tik gerti turėjo sočiai, nes pabaigę klastingąjį midų, be vargo rasdavo šaltinių ir prisipildydavo gertuvę tyro vandens.

Saulė jau slinko vakarop, kai Dakotas, kuris visą dieną nenuilsdamas žygiavo tokiu tempu, kad Airilei norėjosi griežti dantimis, staiga sustojo. Pridėjo pirštą prie lūpų, liepdamas tylėti ir įsiklausė. Dabar ji taip pat išgirdo. Tolimus žmonių ir žirgų garsus.

– Bėgam! – Dakotas puolė į priešingą pusę.

– Gal ten taviškiai? – paprieštaravo Airilė, bet Dakotas jau purtė galvą.

– Girdžiu šunis. Maniškiai neturi šunų.

Dabar Airilė taip pat išgirdo tolimą lojimą.

Jiedu bėgo iš paskutinių jėgų. Jei anksčiau Airilei atrodė, kad tuoj nepakels kojų, dabar ji įgavo antrą kvėpavimą ir bėgo, nors dar neseniai nepajėgė eiti. Tačiau miškas buvo tankus, brautis į priekį buvo sunku, pelkė taip pat neleido laisvai judėti.

Po valandos alinančių pastangų persekiotojai juos vis dėlto pasivijo. Būrys ginkluotų vyrų su šunimis apsupo bėglius. Dakotas instinktyviai pastūmė Airilę sau už nugaros, net jei ir suprato, kad tai nepadės.

Gaudytojų būriui vadovavo pagyvenęs vyras vardu Skurda, Airilė prisiminė jį iš Skomanto palydos. Tas pats, kuris pažadėjo ją viešai nužudyti. Ištąsyti po gyslą.

– Nagi nagi, – Skurdos veidas buvo nuožmus. – Mūsų būsima kunigaikštienė ir jos…

– Pagrobėjas, – pertraukė vyrą Dakotas. – Aš priverčiau kunigaikštytę eiti su manimi.

Airilė suprato, kad Dakotas stengiasi ją išgelbėti. Pagrobta nuotaka, nors mažai tikėtina, tačiau gali sulaukti pasigailėjimo. Pabėgusi nuotaka bus žiauriai nubausta.

Skurda pašaipiai pažiūrėjo į Airilės pirštus, įsikibusius į Dakoto švarko rankovę.

– Ir todėl ji nepuola prie mūsų, džiaugdamasi, kad atėjom jos išgelbėti?

– Gal todėl nepuola, kad žadėjai ją nužudyti? – burbtelėjo Dakotas. Airilė dirstelėjo jam į veidą. Jis buvo išbalęs, sukandęs dantis.

– A, girdėjot vis tik, – Skurda nepatenkintas uždėjo ranką ant kalavijo rankenos. – Gaila, su tuo reikės palaukti. Kunigaikštyte, nudžiugsi sužinojusi, kad tavo būsimas vyras, Skomantas, jaučiasi visai neblogai. Ir vis dar nori tave vesti. Kodėl jam to reikia, pats tau paaiškins. Taigi, keliaukim, esu tikras, kad visą naktį nemiegojai dėl jo nerimaudama.

Skurda šaipėsi, akivaizdžiai suprasdamas Airilės ir Dakoto ryšį. Mostelėjo vyrams ir tie prišoko pagriebti Airilės. Dakotas neištvėręs puolė kumščiais, tačiau dėl to tik buvo nuožmiai parmestas ant žemės ir suspardytas.

Airilė klykė, maldaudama liautis, paskui įniršusi atsisuko ir ištiesė rankas, ketindama sukelti uraganą, kuris nušluotų visą šitą kunigaikštystę nuo žemės paviršiaus.

– Jeigu taip padarysi, – suriko Skurda. – Jis mirs.

Atsisukusi Airilė pamatė virš Dakoto iškeltą kalaviją.

– Jeigu paklusi ir darysi, kas liepta, gal jis liks gyvas. Galiausiai tai nuspręs Skomantas, – tęsė Skurda.

Airilė nuleido rankas. Po akimirkos buvo surišta, it kepimui paruošta žąsis. Matė, kaip ir Dakotas buvo taip pat surištas. Ir jie visi iškeliavo į Skomanto pilį.

Dėkoju visiems, skaičiusiems ir buvusiems kartu visą vasarą!

Dakotas suraukė antakius. Mama dažnai sako, kad Airilės nuomonė keičiasi dažniau, nei vėjo kryptis? Tai nežadėjo nieko gero. Kunigaikštis visada galvojo, kad jo žmona bus rami praktiška moteris. Juk kunigaikštienės pareiga ne vien vyrą lovoje linksminti. Ne tik vaikus gimdyti. Vyrams išjojus į žygius, žmonos perima visą atsakomybę. Už pilį, už gentį, už tai, kad niekas neperimtų valdovo vietos. Padaryti savo kunigaikštiene vėjavaikę raganiūkštę? Tokią impulsyvią ir neatsakingą, kuri nusispjovė į visas savo pareigas ir atsargumą ir atjojo pas savo šeimos priešą jam pasisiūlyti?

Tai tikrai nežadėjo nieko gero.

– Mama! – staiga šūktelėjo Airilė ir Dakotas sutrikęs apsidairė. Nejaugi?… Tačiau aplink buvo tik aklina tamsa, o Airilė ėmė kuistis savo odiniame maišelyje, nešiojamame prie diržo. – Buvau pamiršusi, kad mama man įdėjo duonos ir liepė iki Skomanto pilies neišsiimti. Maniau, čia koks užkalbėjimas sėkmei, tačiau dabar tai nesvarbu. Mes alkani ir šią duoną galime tiesiog suvalgyti.

Iš savo krepšelio Airilė išsitraukė tris storas duonos riekes. Vieną ištiesė Dakotui. Šis paėmęs perlaužė riekę ir pusę grąžino Airilei.

– Kitas pasidėk rytdienai.

Jis prisėdo šalia merginos ant eglių šakų guolio ir tylėdamas kramtė duonos riekę. Galvoje sukosi tiek daug klausimų, kad galiausiai jis neištvėrė.

– Ar manai, kad tavo mama žinojo, jog tu atsidursi miške naktį?

Airilė gūžtelėjo.

– Nežinau. Gal.

– Tokiu atveju, ar ji negalėjo pasakyti tau, kad nebėgtum nuo manęs į mišką? Arba kitaip apsaugoti?

– Mama saugo mane. Tačiau ji juk negali visur kištis. Aš turiu gyventi savo gyvenimą.

Dakotas lėtai nurijo paskutinį gardžios duonos kąsnį, apgalvodamas Airilės žodžius. Staiga į galvą atėjo mintis, kad gal nederėjo valgyti duonos, kurią ragana kažkaip užkalbėjo.

– Kaip manai, ar duona buvo užkerėta? – ramiu balsu užklausė.

Tačiau Airilei šis klausimas nerūpėjo.

– Mama būtų įspėjusi, jei ten būtų kas nors svarbaus.

Ji sudrebėjo ir apkabino save rankomis. Laužas šildė nepakankamai ir nugara jau gerokai šalo.

Dakotas atsistojo ir pradėjo rengtis švarką. Airilė nustebusi išpūtė akis. Nejau jis nusprendė pats šalti, o švarką atiduoti jai? Tačiau Dakotas burbtelėjo.

– Renkis.

– Ką? Tu išprotėjai?

Kunigaikštis patiesė savo švarką ant eglių šakų.

– Laikas miegoti. Bus šilčiau, jei drabužiais mes užsiklosime, o kūnais šildysime vienas kitą.

Šildysime, ar ne? Ji jau žinojo, ką reiškia tas „šildysime“! Nesiruošė jo šią naktį „šildyti“. Kai pasakė jam, jog pati atėjo pas jį, nes jis jai patiko, Dakotas išvijo ją, pažemino ir įskaudino. O kai ji pasižadėjo kitam – įsikišo, užpuolė, nužudė jos sužadėtinį. Panašu, kad jis nori viską daryti priešingai, nei sugalvoja ji. Gal tik požemių demonai žino, kodėl Dakotas taip elgiasi, tačiau jai jau gana.

– Aš šildysiuosi prie laužo, – aštriai ištarė ji. – Nesiruošiu su tavim miegoti.

Tačiau jau kalbant jos lūpos ir smakras vėl sudrebėjo, o Dakotas pajuto, kaip senka kantrybė.

– Juk ne pirmas kartas, kad taip ožiuotumeisi!

– Gal kaip tik todėl! – sušnypštė ji. – Nenoriu to pakartoti.

Dakotas sukando dantis, jo įsiutęs veidas, apšviestas tik blausios laužo šviesos, atrodė tikrai demoniškas. Suėmęs už pečių truktelėjo merginą viršun ir pastatė ant kojų. Dalelė Airilės pabūgo ir norėjo sprukti nuo jo kuo toliau. Nuo kunigaikščio sklido vyriška jėga, persunkta valdingumu ir pykčiu. Prastas derinys. Kas jai šovė į galvą, kad pati tokiam pasisiūlė?

Tačiau dabar išdidumas privertė kilstelėti smakrą ir įžūliai spoksoti tiesiai į žaibus svaidančias jo akis.

– Jei gerai pamenu, tada nesiskundei. Jeigu pamiršai, kodėl tau patiko, galiu priminti. –  Dakotas suėmė už sagės, prilaikančios apsiaustą ir truktelėjo. – Arba atsisek pati, arba išplėšiu su visa medžiaga.

– Palauk! – išsigandusi abiem rankom sugriebė jo kumštį. Tai jos nauji drabužiai, o dar pagalvojus, kad nežinia kada pasieks saugią vietą, protinga būtų drabužius pasaugoti. Galėtų šitas bukagalvis taip pat tai suprasti! – Nedrįsk plėšyti mano drabužių!

Supykęs dėl priešgyniaujančio tono jis dar stipriau truktelėjo.

– Gerai, gerai! – piktai šūktelėjo, mėgindama nuslėpti, kad nuo jų susirėmimo jai darosi karšta. Juto, kokia šilta jo ranka, palyginus su vėsiais jos pirštais. Mažytis jų laužas tikrai nepakankamai ją sušildė, panašu, kad kunigaikštis šią užduotį įvykdytų tikrai geriau. – Nusirengsiu. Galėsim gulėti arti vienas kito, kad būtų šilčiau. Bet daugiau nieko.

– Arti vienas kito? – patenkintas, kad ji atsisegė sunkias žalvarines seges, sukabintas išmaniai supintomis grandinėlėmis ir numetė apsiaustą ant jo švarko, Dakotas per galvą nusitraukė marškinius. – Mudu būsime sulipę kaip varlės pavasarį.

– Aš sakiau, kad nedarysiu su tavimi taip, kaip varlės pavasarį!

– Ach, tiesa, blogas palyginimas, – Dakotas nusivaipė ir patiesė savo marškinius žemiau savo švarko. – Tada kaip šlapias lapas su kazlėko kepure.

– Varlės, grybai… Visai neskamba šiltai, – suburbėjo Airilė.

– Tada prikepę kaip karviašūdis prie akmens karštą vasaros dieną. Ar šilčiau skamba? – suirzęs burbtelėjo Dakotas. – Renkis suknelę!

– Šilčiau, – nurijo juoką ji. Kažkodėl nuo grubaus juokelio pasidarė lengviau. Jos seserys dar ne taip būtų pasakiusios. Suprantama, negirdint mamai. Tėvas nuo nepraustaburniškų dukterų žodžių raukydavosi, bet drauge ir juokdavosi. Aišku, juokdavosi tik tada, kai nematydavo mama.

Airilė griebėsi odinio suknelės dirželio, tačiau rankos gerokai drebėjo. Iš šalčio, iš jaudulio, iš nejaukumo šitoje svetimoje tamsybėje. Kad ir kiek priešgyniavo, pati žinojo, kad mintis apie Dakoto glėbį neleidžia jai palūžti. Jis toks stiprus, pasitikintis savimi. Toks galingas. Jo jėga ir baugino, ir traukė.

Galiausiai bendromis jėgomis dirželis buvo atsegtas, suknelė nutraukta per galvą. Dabar Airilė jau nesiginčydama griebėsi nusitraukti baltus apatinius marškinius, tačiau Dakotas ją sulaikė.

– Nereikia, lik su šitais.

– O tu? – ji parodė į jo nuogą krūtinę.

– Aš įpratęs lauke miegoti, viskas bus gerai. Gulk.

Šią akimirką Airilė jau netikėjo, kad jie sušils. Greičiausiai į rytą iš jų beliks tik suledėję kūnai, kuriuos vėliau miško žvėrys ištąsys kas kur.

Atsargiai, saugodamasi spygliukų, atsigulė ant šono, ant Dakoto švarko, veidu į laužą. Laimei, jo švarkas buvo pakankamai storas ir kietas ir apsaugojo nuo spyglių. Kunigaikštis iškart apklojo ją vilnone suknia, o ant viršaus rūpestingai užkamšė apsiaustu. Tik tada  susiruošė gultis pats, tik nustebindamas Airilę, įlindo į jų susikurtą guolį už jos nugaros.

– Pasislink truputį, – sukuždėjo jis. Ji paklusniai slinktelėjo link kraštelio. Suprato, kad bus įsitaisiusi tarp laužo ir šilto vyro kūno, kuris tuojau pat prie jos prisiplojo visu ilgiu – plati krūtinė prie jos nugaros, o jos užpakaliukas jaukiai įsitaisė prie jo slėpsnų.

– Tikrai kaip karvia…

– Ša, nekartok, – su juoku balse nutraukė Dakotas. – Iš manęs prastas dainius.

– Ką darai? – pasimuistė Airilė, pajutusi jį knebinėjant jos plaukus. O Dakotas atsargiai atrišo aplink galvą apvyniotą kasą ir išpynė plaukus. – Kodėl veli mane?

Išpintus plaukus jis sutiesė ant jos pečių, nugaros, o tada vėl užklojo apsiaustu.

– Tokį kailį turi, gaila būtų nepanaudoti, – sukuždėjo jai į ausį. Apglėbė ją ranka, pakišta po apsiaustu ir prisitraukė dar arčiau. Pasitrynė nosimi į jos viršugalvį.

– Ar tu uostai mano plaukus?

– Jie taip skaniai kvepia. Kokios čia žolelės?

– Nežinau. Gundė pagamina plaukams perskalauti nuovirą iš kelių žolelių, niekada nesako, kokių. – Širdį suspaudė namų ilgesys. – O gal aš neklausiu.

– Ar visos tavo seserys taip kvepia? – Jam buvo sunku patikėti, kad kas nors dar galėtų kvepėti taip saldžiai, kaip Airilė. Jis dar kartą pauostė. Taip, visiška tiesa. Jis niekada nepasisotins šio kvapo.

Mergina papurtė galvą, tiksliau, vos juntamas galvos pasukiojimas turėjo tai atstoti.

– Ne, mums visoms Gundė gamina skirtingus žolelių rinkinius. Kaip ji sako, pagal būdą. Ir pagal tai, ko reikalauja plaukai. – Ji pasuko galvą į viršų, gailėdamasi, kad nemato jo veido. – Tada, kai buvau tavo pilyje, tu tiek daug neklausinėjai.

– Tada kas kita buvo galvoje, – tačiau dabar vos juntamu klubų judesiu pasitrynė į jos sėdmenis. Kietas kauburys kelnėse neleido abejoti, kad ir dabar tas „kas kita“ nėra iškritę iš jo galvos.

Dakotas pamėgino padaryti tarpelį tarp jų klubų ir Airlė, negalvodama, pasislinko arčiau jo. Jai patiko jausti jį sėdmenimis. Skiriant jos marškinių ir jo kelnių medžiagoms, ji jautėsi saugi.

– Airile, – suurzgė jis įspėjančiai. – Gulėk ramiai.

– Tai tu neguli ramiai, – atšovė ji.

– Būtent! Turėtum mane nuraminti, o ne skatinti, – ir jis vėl į ją pasitrynė. – Pasakyk, kad ant manęs pyksti ir manęs nenori. Išvardink visas priežastis, kodėl neturėtume to daryti.

– Aš… – ji vėl nusisuko į laužą, sutrikusi ir nežinodama, ką pasakyti. Kaip ji gali jam paaiškinti, jei pati nesupranta, ką jaučia. Taip, siaubingai ant jo pyko. Kaip jis net po jų pirmos nakties nesuprato, kad jie skirti vienas kitam? Privertė iškęsti tokį pažeminimą prieš savo žmonės, prieš jos šeimą, net prieš Skomantą. Apgėdino ją prieš tris gentis, gal dar daugiau, tokie gandai greitai sklinda.

Skomantas… Sutiko paimti ją į žmonas net praradusią garbę, būtų išgelbėjęs jos gerą vardą net rizikuodamas savuoju. Ji vis dar nebuvo tikra, kam jam to reikėjo. Ar dėl senos jų šeimų draugystės, ji žinojo, kad Skomantas jautėsi skolingas jos tėvui už kažkokią seną paslaugą. O gal jos sužadėtinis turėjo savų sumetimų, juk kalbėjo kažką apie tai, kad nori vesti būtent raganą.

Prieš Airilės akis iškilo prisiminimas, kaip pervertas strėlės Skomantas nuvirsta nuo žirgo ir jai suspaudė širdį. O juk jis buvo jaunas ir išvaizdus, ji žinojo, kad jis linksmo būdo, tik jai grįžus iš Dakoto tas linksmumas dingo. Tai ji kalta dėl Skomanto žūties. Jausis dar blogiau, jei dabar, lyg niekur nieko, atsiduos Dakoto glamonėms.

Tačiau gulėti Dakoto glėbyje buvo labai gera. Nuo vyro nuogos kietos krūtinės sklido karštis, ją apglėbusi ranka buvo raumeninga, sunki. Airilė džiaugėsi, kad jų poza leidžia jausti vienas kitą per visą kūno ilgį. Būtų norėjusi nusispirti batus ir basas kojas taip pat į jį atremti. Ji sušilo ir jautėsi saugi. Tačiau dėl ateities rami nesijautė. Prabudęs vidinis žinojimas nežadėjo, kad viskas bus gerai. Tiesą sakant, tas balsas aiškiai sakė, kad jiems skirta tik ši akimirka. Ir jei žinai, kad tau gyvenime skirti tik du mirksniai meilės, ar gali atsisakyti bent vieno todėl, kad viskas atrodo netobula, kad jauti kaltę ir sielvartą?

Atsakymo ji nežinojo. Kartais žmonės mano, kad raganoms pasisekė, nes jos žino daugiau, mato aiškiau, jaučia ryškiau. Tačiau jie nesupranta, kad tas žinojimas tik dar labiau viską apsunkina.

Jos mintis nutraukė urzgimas. Toks pat urzgimas, koks retkarčiais pasigirsdavo iš Dakoto krūtinės. Tačiau savo nugara ir galva ji nejautė vibracijos, sklindančios nuo jo kūno.

Urzgė ne Dakotas. Airilė tyliai aiktelėjo, miško tamsoje už laužo pamačiusi dvi žibančias akis. Tos akys žiūrėjo tiesiai į juos ir nuo to padaro sklido grėsmingas garsas.

– Dakotai? – baimingai sušnabždėjo ji. – Matai?

– Matau, – jo balsas buvo daugiau šiltas oras ant jos ausies, nei garsas ir Airilė pajuto, kaip jos visas kūnas pašiurpo. – Šššš, viskas bus gerai.

Ji tikėjosi, kad jis griebsis šalia paguldytų kalavijo ir durklo, tačiau ją apkabinusi ranka nuslydo arčiau ir suradusi per marškinius suėmė pilną krūtį. Paglamonėjo, pasimėgavo pilnumu saujoje ir suradęs sukietėjusį spenelį, pasukiojo tarp pirštų.

Saldus maudulys nusirito kūnu žemyn, tačiau Airilė neatitraukė žvilgsnio nuo netoliese esančio padaro akių.

– Ką darai, Dakotai, juk ten vilkas! – sušnypštė ji, žiūrėdama į dusliu balsu urzgiantį padarą. Tiksliau, į jo žibančias, nemirksinčias akis. Tos akys buvo pakankamai aukštai nuo žemės, kad padarytum išvadą, jog netoliese esantis žvėris yra nemažas.

– Ten ne vilkas, – ramiai ištarė Dakotas ir palinkęs artyn lūpomis suėmė jos ausies kraštelį.

Pajutusi įžūlią ranką, ryžtingai keliančią jos sijonus po tokio grasinimo, Airilė sušnypštė lyg įerzinta kiaunė. Nuo artėjančio pažeminimo nutirpo jos rankos, veidas, krūtinė.

Jis rimtai?! Ją, kunigaikštytę, jauną kilmingą moterį, ypatingų galių turinčią raganą – nubaus it nepaklusnų vaiką? Vaizduotėje labai ryškiai iškilo vaizdinys, kaip ją persimeta per kelį, užverčia sijonus, nuogi sėdmenys boluoja prieš jo akis. Ir sunki ranka krenta žemyn…

Žemas urzgimas Dakoto gerklėje, kurio jis pats greičiausiai net nejautė, rodė, kad kunigaikštis įsiutęs ir gali padaryti bet ką.

– Tu neišdrįsi! Aš – kunigaikštytė! Mano tėvas tave…

– Tavo tėvas? – dusliai nusijuokė Dakotas, karštu kvapu nutvilkydamas jos ausį. – Jis tikriausiai jau skaudžiai gailisi, kad pats laiku to nepadarė.

– Liaukis! – pajutusi jo pirštus ant nuogos šlaunies negailestingai kylančius aukštyn, riktelėjo Airilė ir dabar supyko ant savęs, nes balse pasigirdo panikos gaidelė. – Tučtuojau liaukis. Gyvulys! Laukinis!

– Tikrai užsidirbai geros pylos. Kunigaikštytei nedera atsibelsti pas vyrą lyg paleistuvei ir susikraustyti į jo lovą, – Dakoto žodžiai skaudžiai gėlė ir Airilė aiktelėjo. – Lyg niekur nieko pareiškei, kad mes skirti vienas kitam.

– O tu mane išvijai!

– Velniai griebtų, tris dienas! Tik tiek tau reikėjo iškęsti neįšokus į kito vyro rankas.

Dakoto delnas, klajojantis po sijonais kilstelėjo dar aukščiau ir staiga Airilei gresiantis pliaukštelėjimas, ar net keli, neatrodė taip baisu. Kur kas baisiau buvo, kad tuoj pajus, kokia ji įkaitusi ir permirkusi nuo jo artumo, prisispaudusio kieto kūno ir net nuo žemu balsu urzgiamų grasinimų. Ji suspaudė šlaunis, kad lipni karšta drėgmė nenutekėtų žemiau. Kai jo delnas atsidūrė visai arti jos moteriško karščio, ji iš tiesų išsigando. Pradėjo plėštis iš jos rankų lyg pakvaišusi. O tas demonas tik pašaipiai nusijuokė iš jos pastangų. Tai jai suteikė daugiau jėgų ir ji blaškėsi jo rankose nepaisydama savo bejėgiškumo, į medžio kamieną skaudžiai braižomų rankų ir nugaros. Tik piktai sudejavo ir nusikeikė, pajutusi nubraukiamą odą.

Išgirdęs skausmingą aiktelėjimą, Dakotas liovėsi juoktis.

– Nusiramink, susižeisi.

– Niekšas! – uždususi nuo pastangų sušnopavo Airilė, dvigubai įsiutinta pasipūtėliško „nusiramink“, mėgindama jam įspirti ir tuo pačiu laikyti šlaunis suspaustas. Dar kartą sudejavo, nugarai braukiantis į seną gruoblėtą žievę, tačiau nesiliovė kovoti.

Norėdamas apsaugoti nuo žalojančio medžio kamieno, Dakotas žengė žingsnį atgal, laikydamas merginą glėbyje. Taip, jis  buvo piktas  ir norėjo nubausti, tačiau tai padarys savomis rankomis. Tik sakyti, kad jis piktas, reiškė nieko nepasakyti. Ji varė jį iš proto ir jis užsimiršo, kur jie yra ir kodėl.

Atitraukta nuo ąžuolo Airilė gavo daugiau vietos kovoti. Judėjo greitai lyg žalčiukas ir Dakotas vos išlaikė ją savo rankose. Galiausiai ji pabandė ištrūkti slysdama iš jo rankų žemyn ir tai baigėsi tuo, kad jie abu parvirto ant žolės. Čia Dakotas vėl atgavo pranašumą, atvertė ją ant nugaros,  prispaudė rankas virš galvos ir vėl vos išvengęs spyrio, kojomis praskėtė jos kojas ir įsitaisė tarp jų ant jos sijonų.

– Liaukis kėsintis į mūsų būsimus vaikus, – įspėjo, patenkintas, kad ji nebegali nė krustelėti. Tačiau jo žodžiai ją sustingdė labiau, nei sunkus kūnas.

– Nesąmonė, – sumurmėjo ji, išpūtusi akis. – Aš ištekėsiu už…aaa, – suaimanavo, pajutusi, kaip jis stipriai prisispaudžia klubais prie jos tarpkojo ir net per visus medžiagos sluoksnius tas pojūtis toks saldus ir netikėtas, kad dejonė ištrūko nevaldomai.

Dakotas padėjo alkūnes ant žemės abipus jos galvos ir pasilenkė artyn, lyg lūpomis gaudydamas tą švelnų moterišką garselį.

– Tu buvai teisi. Mes skirti vienas kitam.

– Aš klydau, – nė nemirktelėjusi atšovė Airilė, spoksodama tiesiai į tamsiai mėlynas, lyg audringas dangus, jo akis. – Mes skirti pražudyti vienas kitą.

– Galimas daiktas, – lengvai sutiko kunigaikštis. O tada jo gerklėje vėl pasigirdo tas vilkiškas urzgimas, kuris varė Airilę iš proto. – Į gerą ar į blogą, tačiau tu. Esi. Mano. – Ir kad būtų įtikinamiau, kiekvieną žodį pabrėžė prisispausdamas kietu vyriškumu prie jos maudžiančios vietelės.

Airilė tvirtai prikando lūpą, kad neišsprūstų dar viena aimana ir didžiulėmis valios pastangomis neleido savo kūnui išsiriesti link to kankintojo. Tik po kelių akimirkų įstengė riktelėti:

– Per vėlu! Aš pažadėjau Sko…

– Ša!

Dakoto kūnas įsitempė ir paleidęs jos rankas, vienu delnu užspaudė burną. Ji norėjo įkąsti į tą dusinančią ranką, mykti protestuodama, tačiau vyras kilstelėjo galvą lyg klausydamasis ir ji taip pat įsiklausė.

Kažkas per mišką ėjo link jų.

Dakotas pašoko nuo jos, griebęs už rankos truktelėjo aukštyn ir nusitempė ten, kur netoliese dryksojo seno išvirtusio medžio kamienas, iš visų pusių apaugęs krūmais. Jiedu vos spėjo atsitūpti už to kamieno, kai į laukymę įbėgo šeši uždusę vyrai.

Airilė kilstelėjo galvą, tačiau sunki ranka iš karto palenkė ją žemyn. Vis dėlto, ji spėjo pamatyti, kad tai buvo kunigaikščio Skomanto vyrai, sprunkantys nuo Dakoto karių pasalos.

Vienas jų, žilstelėjusiais paausiais ir randuotu veidu, pradėjo keiktis.

– Viskas dėl tos raganos! Sakiau Skomantui, neprasidėk! Bus tik blogiau. Ar jis klausė?! O dabar… – vyros balsas virptelėjo lyg nuo ašarų ir slėpdamas tai, jis vėl nusikeikė. – Jeigu ją sučiupsiu, ne šiaip nusuksiu sprandą. Sukviesiu visus pažiūrėti ir ištąsysiu po gyslą! Kad visi pamatytų, kas būna paleistuvėms. Palaukit, kol Skomanto broliai sužinos. Mes jau savo žemėse. Sumedžiosim juos kaip pasiutusius žvėris.

– Žiūrėkit, čia pieva ištrypta, – mostelėjo kitas vyras į plotą, kur neseniai vartėsi Dakotas su Airile. – Mačiau, kaip merga nubėgo į šitą pusę, o juočkis ją nusivijo. Kitur nusukti negalėjo, miškas per tankus, iš kitos pusės pelkė. Jie kažkur čia.

Ir vyrai su kruvinu užsidegimu pradėjo ieškoti. Nutirpusi Airilė klausėsi, kaip artėja žingsniai. Net jos galios čia nepadės. Jie per arti. Kol ji sukels pakankamai stiprų vėją, durklas jau styros jos širdyje. Pajutusi stipriau apkabinančias Dakoto rankas, ji kiek nurimo. Pabandė pajusti mišką ir jo gyventojus.

Žingsniai artėjo ir ji užsimerkė. Dakotas vieną ranką uždėjo ant kalavijo rankenos pasiruošdamas kovai, tačiau kita glaudė Airilę prie savęs.

Kiek tolėliau sutreškėjo krūmai, lyg kas bėgtų ir keli Skomanto vyrai riktelėjo beveik kartu:

– Ten!

Jie išsitraukė kalavijus ir nubėgo į garso pusę. Airilė sukuždėjo:

– Ten buvo stirna. Jie grįš.

Dakotas suspaudė jos delną savo ranka.

– Bėgam.

Ir nusitempė ją kartu. Bet vos po kelių žingsnių Airilė stabtelėjo.

– Mes atbėgom iš tos pusės, – pasakė sutrikusi. Dakotas ją tempė tolyn tiek nuo Skomanto vyrų, tiek nuo saviškių.

– Ten jų gali būti dar daugiau.

Ji linktelėjo. Nepagalvojo apie tai, Skomanto palydoj buvo virš penkiasdešimties vyrų, tikrai gali būti pasprukusių daugiau, nei tie šeši.

Jiedu bėgo ilgai. Dakotas nė akimirkai nepaleido jos rankos, tempte tempė kartu. Kai ji visai užduso ir kluptelėjo, jis sustojo, priglaudė ją prie savęs, leisdamas pailsėti ir pasisemti jėgų iš jo tvirto kūno. Airilė apmaudžiai pagalvojo, kad kunigaikštytės nesitreniruoja kaip kariai. Jos jodinėja ir moka valdyti kelis ginklus, tačiau didelės ištvermės neugdo. Juk kilminga moteris visada turi būti saugoma ir ginama. Ilgi sijonai ir pavasarinis apsiaustas taip pat nepalengvino užduoties.

– Kodėl mes taip toli bėgam? – suburbėjo Airilė Dakotui į krūtinę. – Maniau, apsuksime ratą ir grįšime pas taviškius.

Dakotas papurtė galvą, jo veidas buvo niūrus.

– Skomanto pilis labai arti. Nesuspėjau pavyti jūsų vilkstinės anksčiau, jis labai skubėjo. Dabar mes jau giliai jo žemėse ir pastiprinimas greitai prisistatys. Mano žmonės tai žino, jie manęs nelauks. Jiems įsakyta atsitraukti bet kuriuo atveju. Mano planas buvo pulti netikėtai ir greitai, pasiimti tave ir trauktis.

Airilė suvirpėjo.

– Bet aš pabėgau į mišką. – Jo suspaustos lūpos buvo patvirtinimas, kad šis jos poelgis sužlugdė žaibiško puolimo planą. – Kai nusivijai mane į mišką, žinojai…

– Kad teks grįžti kitu keliu. Miškais. Skomanto žmonės mūsų ieškos, pati girdėjai. Turėsime judėti greitai. Jei pasiseks, su mano vyrais susitiksime prie girios pakraščio sutartoj vietoj, jau ne Skomanto valdose.

Ji žinojo, kur prasidėjo Skomanto genties žemės, jis pats jai parodė. Tai buvo toli, o dabar jau gerokai vakarėjo.

Airilė pradėjo suvokti padėties rimtumą.

– Kaip? – ji nurijo seiles, mėgindama nuraminti kylančią tulžį. – Kada?

– Pėsčiomis mišku, jei viskas klostysis sklandžiai, turėtume išeiti po dviejų dienų.

Ji išpūtė akis.

– Po dviejų… O dievai! – ji užsimerkė ir susigūžė, o vėl atsimerkusi paklausė tokio kvailo klausimo, kad pati pasibaisėjo. – Ar tu ant manęs labai pyksti?

Jos nuostabai, Dakotas šyptelėjo ir nubraukė jos plaukus, išsipešusius iš tvarkingai aplink galvą susuktos kasos ir prilipusius prie prakaituotos kaktos.

– Aš ant tavęs pykstu už tiek daug dalykų, kad, man atrodo, jau nepykstu visai. Vis tiek už visus išsišokimus ir sukeltus nepatogumus tave nubausiu. Bet tai bus vėliau. Atgavai jėgas? – Airilė liūdnai linktelėjo ir Dakotas paragino. – Keliaukim, dar turim toli nusigauti iki tamsos.

—

Kai Dakotas pagaliau pasakė, jog metas sustoti nakčiai, Airilei kilo kvaila mintis jį pabučiuoti. Iš palengvėjimo, žinoma. Juk jie skubriu žingsniu ėjo valandų valandas, brovėsi pro tankmę, lipo per išvirtusius medžius, netgi basi perbrido ledinį dumbliną upelį, saugodami batus ir drabužius. Ir vėl ėjo, ėjo, ėjo. Kojų raumenys degte degė, o pėdos buvo sušalusios nepaisant greito ėjimo. Niekas negalėjo pakeisti fakto, kad buvo vos balandis ir tankus, ledine drėgme persisunkęs miškas nebuvo pati jaukiausia vietelė. Mintis apie visą naktį šioje vietoje kėlė šiurpą, kita vertus, nuovargis surakino rankas ir kojas, viskas visai netrukus paskęs aklinoje tamsoje, tad kitos išeities nebuvo.

Tačiau ir dabar ilsėtis dar buvo per anksti. Iš pradžių reikėjo pasiruošti stovyklavietę. Kol Dakotas laužė eglės šakas jų guoliui, Airilė pririnko malkų laužui. Jų reikėjo daug, juk laužas turės kūrentis visą naktį, saugodamas nuo šalčio ir žvėrių. Iš eglės šakų paruošta lova leis nesigulti tiesiai ant dar įšalusios žemės. Tačiau vis tiek Airilė stengėsi negalvoti apie naktį. Kuri jau buvo čia pat.

Pritūpęs prie sukrautos malkų krūvos, Dakotas atsisuko į Airilę ir kreivai šyptelėjo.

– Gal tu gali tiesiog taip? – ir jis, atkišęs rankas į laužą, pamakalavo pirštais.

Airilė papurtė galvą suirzusi. Atrodė, jog iš jos turimų galių jokios naudos.

– Tik Eisra taip moka. Dar mama kartais.

– Eisra? Sesuo, ta ryškiausiai raudonais plaukais? – jis prisiminė merginą, ant kurios pirštų matėsi liepsnelės, kai bandė jį… iškepti gyvą? nubausti? Dovinės pilies kieme.

– Taip, tai jauniausia mano sesė.

Dakotas vėl nusisuko į laužą ir iš odinio maišelio, kabančio prie diržo, išsitraukė dagtį ir skeltuvą. Po kiek laiko laužas jau liepsnojo, teikdamas viltį. Dakotas pasiėmė kitą maišelį, tarnaujantį kaip gertuvė. Atrišo, atsigėrė ir ištiesė Airilei. Ji paėmė, tačiau gerti neskubėjo. Dakotas kažkaip keistai nurijo savo gurkšnį.

– Kas čia? – įtariai paklausė ji.

– Midus.

Ji išplėtė akis, tačiau atsargiai gurkštelėjo. Deginantis saldumas priminė, kad visą dieną nevalgė. Ji gurkštelėjo dar. Ir dar, tada Dakotas atėmė gertuvę.

– Ramiau, nenoriu, kad nuvirstum be sąmonės.

Tačiau svaiginanti šiluma jau bėgiojo po Airilės kūną ir staiga pasidarė kur kas linksmiau. Ji klestelėjo ant eglių šakų guolio ir ištiesė rankas į laužą.

– Toks valdingas, – suraukė nosį ji. – Vis nurodinėji man ir tik dėbsai piktom akim. Tu man nepatinki.

– Tačiau tu manęs norėjai. Pati atėjai pas mane, – ištarė patenkintu balsu, pirmą kartą išsiduodamas, kad jaučiasi pamalonintas, jog dėl jo ji ryžosi beprotiškam žingsniui. – Dabar mane turi.

– Aš apsigalvojau.

– Apsigalvojai?

Airilė apsimestinai džiugiai nusišypsojo.

– Mama dažnai sako, kad mano nuotaika keičiasi greičiau, nei vėjo kryptis.

– Mergaitės! – nulydėjęs akimis peršlapusį nusiminusį jaunąjį kaimyną, jojantį per pilies vartus ir įsitikinęs, kad sargybiniai nenuleidžia nuo jo akių, kunigaikštis Gausmys atsisuko į dukras.

Šios neramiai susižvalgė. Tėvo balsas buvo griežtas ir žadėjo pylą.

– Kaip atsitiko, jog pamiršote taisykles? Priminsiu – draudžiama pilies viduje ar kieme sukelti ugnį, žemės griūtį ir audros debesis! Taip pat draudžiama užkasinėti gyvus žmones kieme! Pilėnai paskui bijos čia gyventi, prisigalvos vaiduoklių ar dar ko nors. Savo išpuoliu išgąsdinote žmones.

– Atsiprašome, tėveli, – švelniai ištarė Gundė ir trys merginos nunėrė akis, klausydamos barimo, tikras atgailos ir paklusnumo įsikūnijimas.

– Mes tik labai supykome už Airilę, – Leitė piktai suspaudė lūpas, šiek tiek sugadindama nuolankios dukros įspūdį.

– O žmonėms patiko, kad paspirginome tą… – sumurmėjo Eisra, išmintingai nurydama keiksmą.

Gausmys nepatenkintas trūksmingai atsiduso, nusiteikęs šį kartą neleisti šioms nenaudėlėms  išmušti jo iš vėžių. Jau ir taip dažniausiai jos išsisuka nuo pelnytos tėviškos bausmės, nutaisydamos švelnius veidelius ir apskritas lyg pelėdžiukų akis. Jo nenuoramos dukros kuo puikiausiai žino, kaip jį nuginkluoti, o jis kiekvieną kartą pasiduoda.

Ir pažiūrėkite, kuo tai baigėsi! Jo vyresnėlė pati nudrožė pas vyrą, praleido ten naktį, visiškai negalvodama apie pasekmes. Ir dar kokį vyrą! Nesutaikomą tėvo priešą!

Todėl nuo šiol dukras jis auklės griežtai.

– Ką jūs sau galvojote, kas jus apsėdo? – užsivedė bartis kunigaikštis ir nenurimo net pajutęs glostančią ranką. Piktai atsisuko į žmoną. – Neužstok jų! Matai, kuo tai baigiasi?

– Tai aš joms liepiau taip pasielgti, – švelniai ištarė Žygintė.

Gausmys netikėdamas įsmeigė piktą žvilgsnį į žmoną, bandydamas suprasti, ar tik ji nemeluoja, saugodama dukras nuo jo pykčio.

– Galit eiti, mergaitės, – ištarė Žygintė, nenuleisdamas akių nuo vyro. Antrą kartą kartoti nereikėjo. Merginos griebėsi už sijonų ir nesitarusios bėgte pasileido į pirtį. Reikėjo aptarti viską, kas įvyko, kuo toliau nuo smalsių pilėnų ausų.

– Kad tave Pikuolis nujotų, kokio bieso taip padarei?! – pratrūko Gaumys, jau visai netekęs kantrybės.

– Norėjau apsaugoti Dakotą, kad tu išlėkęs nenuritintum kalaviju jam galvos.

– Jis to nusipelnė! Ir dar išdrįso čia pasirodyti!

– Arba kad kuris nors sargybinis nepaleistų į jį strėlės. Juk buvo atkišta bent trisdešimt lankų.

– Nesuprantu, kur bėda? Kartoju, jis to nusipelnė.

– Ir norėjau parodyti jiems abiems, Dakotui ir Skomantui, su kuo jie susidūrė. Su kokia galia. Kad pagarbiau elgtųsi su mūsų mergaite.

Gausmys dar labiau įpyko, šį kartą todėl, kad nerado ką atsakyti į tokį pareiškimą. Kol atitoko ir įtariai prisimerkė.

– Geriausiai Dakotui mūsų galią būtų parodęs kalavijas! Ir kokiam galui rodyti jam, su kuo jis susidūrė? Viskas baigta, Airilė teka už Skomanto.

– Airilė Dakotui jaučia ypatingus jausmus. Ar jie bus kartu, ar ne, nenorėjau, kad pamatytų jį žūstant.

Kunigaikštis atsiduso ir uždėjęs ranką žmonai ant nugaros, pasuko ją į pilį.

– Ką nori išgirsti? – vis dar piktai, tačiau jau rimdamas paklausė. – Tu teisi. Pasakyk man, raganėle, ar su visom bus taip sunku ieškant vyro?

Žygintė nusijuokė, bet jos juokas buvo nelinksmas.

——

Kol pasiekė savo žemių ribas, Dakotas visai sušalo. Sumautas ledinis balandžio vėjas košė kiaurai jo šlapius drabužius ir sustiręs į ragą vyras svarstė, ar tik to vėjo jam nesiunčia viena pažįstama ragana. O gal visos keturios? Pala, juk jų yra penkios, nereikia pamiršti kunigaikštienės.

Taip pasvarsčius, reikėtų džiaugtis, kad laimingai išsisuko. Paimti žmoną iš tokios šeimos!

Tačiau jis nesidžiaugė, tik prisiminęs pasipūtusią Skomanto šypseną, urzgė visą kelią lyg vilkas.

– Kunigaikšti, tu gyvas! – Linkaus balsas buvo pilnas palengvėjimo. Jis su dar keliais vyrais laukė, kaip buvo įsakęs Dakotas, prie žemių ribų. Rizikuoti savo galva dėl moters Dakotas norėjo vienas. Pamatęs, kad jo valdovas visas permirkęs ir dreba, Linkus ištiesė jam savo apsiaustą. – Kas atsitiko? Gausmys užvožė tau kibirą su vandeniu ant galvos? Ar Dovinės upe bandei prie pilies priplaukti?

Dakotas niūriai dėbtelėjo, tačiau dėkingas užsimetė ant pečių šiltą vilnonį audinį. Jo vyrai džiūgavo iš palengvėjimo, tiesą pasakius, nė vienas beveik nesitikėjo sulaukti kunigaikščio gyvo. Tik pastarasis visai nemanė, kad jo žygis pasisekė. Kaip ten Gausmys sakė – „Nerasi ramybės nei dieną, nei naktį“? Dakotas žinojo, kad Airilės tėvas nemelavo ir tuščiai negąsdino.

– Neplaukiau upe ir ne Gausmys mane užpuolė, – niūriai suburbėjo. – Jo dukros.

– Mergaitės? – nustebo Linkus.

– Velnio neštos raganos, štai kas jos! Užkūrė man tikrą pirtį.

– Ir kunigaikštytė Airilė?

– Ji mane išgelbėjo, – atsiduso Dakotas.

– Tai viskas gerai? Susitarei dėl jos? Bus vestuvės?

– O, vestuvės bus! Tik ne mano. Ji iškeliavo su Skomantu. Bus jo žmona, – Dakotas griežė dantimis.

– Bet sakei, kunigaikštytė išgelbėjo tave ? Ar tu taip lengvai ją atiduosi?

– O ką man daryti? – suriaumojo Dakotas. – Pats matei, ką ji gali! Susidorojo su dešimčia vyrų. O jos seserys! Negali prievarta vesti raganos. O ji pyksta. Labai ant manęs pyksta.

– Ką ji sakė?

Dakotas pritilo, vėl prieš akis matydamas ją, iki skausmo gražią, lediniu veidu žvelgiančią tiesiai į jį ir atsisveikinančią. Sakančią, kad tada mėgino susirasti jį iš – meilės? Susižavėjimo? Kaip paprasta mergina. Ir kad niekada jo neužbūrė (na, jis tikrai galėtų su tuo pasiginčyti). Ir kad niekada jo neužburs. Nenaudos ant jo kerų.

Dakotas staigiai sustabdė žirgą ir Linkus ir dar keli lydintys vyrai nustebę atsisuko

– Ji sakė, kad nenaudos savo galių ant manęs. Tiesą sakant, davė žodį. Kuo skubiau į pilį! Surinksim vyrus, mačiau, kokio dydžio jų palyda. Atsiimsiu, tai, kas priklauso man! – Ir galingai paragino savo žirgą visu greičiu.

—-

Trys dienos kelionės Airilei kaip reikiant atsibodo. Ji buvo pratusi laisvai lakstyti po miškus ištisas dienas, tad nuo sėdėjimo ant nepatogaus vežimo suolo, kad ir paminkštinto pagalvėle, jai gėlė visą kūną. Ji norėjo joti Piečiu, tačiau Skomantas, kažkodėl, nenorėjo apie tai net girdėti. Jo nuotaka, kaip ir priklauso, atvyks į pilį išpuoštame vežime, griežtai nukirto kunigaikštis. Pats Skomantas labai greitai iš vežimo persėdo ant žirgo. Regis, sėdėti greta būsimosios žmonos kunigaikštis norėjo tik kol nutolo šios gimtieji namai. Dar daugiau, Airilei atrodė, kad ir joti jai neleidžiama tik todėl, kad ji nebūtų arti jo. Po truputį Airilė pradėjo suprasti, kad  nutikimo su Dakotu Skomantas nesiruošia nei pamiršti, nei atleisti.

Tačiau jos būsimajam vyrui dėl kažkokios priežasties reikėjo vesti moterį, turinčią raganiškų galių.

Tris dienas vienui viena kratydamasi vežime per duobėtus kelius, upių brastas ir kalvas, Airilė turėjo laiko pagalvoti. Ji be proto ilgėjosi tėvų, o dar labiau seserų. viską būtų atidavusi, kad galėtų su jomis pasikalbėti.

Naktis Dakoto pilyje dabar jai atrodė susapnuota. Jų susitikimas buvo toks trumpas, ryškus, tačiau nieko nepakeitė. Ji, kaip ir planuota, vis tiek taps Skomanto žmona. Davė jam žodį, o savo žodžio Airilė laikėsi šventai. Šį dalyką mama buvo tvirtai įkalusi jai į galvą. Jei ragana sulaužo priesaiką, pasekmės būna labai rimtos. Todėl ji stengsis būti kaip įmanoma geresnė žmona Skomantui ir gal jis kada nors pamirš, jog buvo pažemintas ir turėjo vesti suterštą nuotaką.

Iš nelinksmų godų Airilę pažadino užplūdęs netikėtas nerimas, jis sklido iš pilvo aukštyn krūtine ir į gerklę. Pamiršusi niūrias mintis apie praeitį ir ateitį ji greitai apsidairė. Kažkas ne taip. Kažkas… blogai. Pavojus!

– Atsargiai! – riktelėjo ji, atsistodama vežime. Aplink lėtai ant žirgų judantys vyrai griebėsi ginklų ir ėmė dairytis, tik nieko nepamatė. – Pavojus!

– Koks pavojus, kunigaikštyte? – paklausė vienas karys.

– Nežinau, tik jaučiu, jog kažkas įvyks!

Vyrai skeptiškai nužvelgė susijaudinusią jauną moterį. Kiek besidairė, jie aplinkui nieko pavojingo nematė.

– Pranešiu kunigaikščiui, – burbtelėjo karys. Jis nujojo į vilkstinės priekį ieškoti Skomanto. Tačiau šiam dar nespėjus priartėti prie Airilės vežimo, pasigirdo tylūs lyg bitės dūgztelėjimai. Priekyje ir gale vilkstinės pradėjo dejuoti vyrai ir kristi nuo žirgų, pakirsti lyg iš niekur atskriejusių strėlių.

– Užpuolimas! – suriko Skomantas. – Gintis! Kunigaikštyte, gulk ant vežimo…

Skomantas nespėjo užbaigti, žiūrėdamas į Airilę prarado brangią akimirką, neprisidengė ir jo paties šoną pervėrė strėlė. Dar spėjo pamatyti iš už tankių medžių išnyrančius raitus priešininkus. Jų buvo daug, atkišę į priekį skydus ir kalavijus, rėkdami jie puolė į priekį. Skomantas dar bandė atkišti į priekį skydą, tačiau neišlaikęs, aptemus sąmonei, šlumštelėjo nuo žirgo žemėn.

Airilė nė neketino slėptis. Atsisukusi į priešininkus ji ištiesė rankas ir pasiruošė gintis. Ėmė kilti vėjas, kažkur tolumoje sugrumėjo griaustinis. Ji užsimerkė, kaupdama galias, o kai atsimerkė, aiktelėjo, jos ištiestos rankos pradėjo drebėti.

Įsmeigęs akis tiesiai į ją artyn jojo Dakotas. Pamatęs jos karingą stovėseną sustabdė žirgą, laukdamas viesulo. Tačiau mergina lėtai nuleido virpančias rankas, o Dakotas išsišiepė, supratęs, jog ji laikysis žodžio ir paragino žirgą pirmyn.

Airilė karšligiškai apsidairė. Skomanto kariai dar kovėsi, tačiau jėgų persvara aiškiai buvo ne jų pusėje. Pats Skomantas gulėjo ant žemės be gyvybės ženklų. Dakoto pergalinga šypsena greitai dingo, greitais žirgo šuoliais mažinant atstumą tarp jų, jo veidą nuplieskė pyktis. Trumpai pasvarsčiusi, ar nereikėtų griebtis kalavijo, vis tik nusprendė kitaip. Šoko per kitą vežimo pusę ir puolė bėgti į mišką. Dakotui nespėjus prijoti jau dingo tarp medžių ir krūmų. Miškas šioje vietoje buvo tankus, tačiau ne nepraeinamas brūzgynas, bėgti sekėsi gerai, tankmė ją gerai paslėpė. Ir ji bėgo, sugriebusi sijonus į rankas, kad nekibtų už medžių šaknų, klupdama ir dusdama skuodė, kol burnoje pradėjo jausti metalo skonį, širdis išsipūtė ir nebetilpo į krūtinę, užspausdama plaučius, gerklę ir ausis. Jau buvo gerokai nutolusi, todėl leido sau stabtelėti. Atsirėmė nugara į seno ąžuolo kamieną, užsimerkė ir susiėmusi už krūtinės, stengėsi atgauti kvapą. Visai netoli trakštelėjo šakelė, išsigandusi ji atmerkė akis ir susidūrė su veriančiu mėlynu žvilgsniu.

– Jau prisibėgiojai? – ramiai paklausė Dakotas. Instinktyviai ji norėjo pulti tolyn, tačiau suprato, kad pasprukti nepavyks, todėl vėl atsirėmė į medį. Didžiulė neteisybė buvo tai, kad tas bjaurybė net neatrodė neuždusęs.

Neskubėdamas, apskaičiuotais žingsniais vyras priėjo artyn ir atsirėmė delnais abipus Airilės galvos. Palenkė veidą artyn ir ji pikta nusisuko.

– Ko tau iš manęs reikia? – sušnypštė, vis dar sunkiai besikilnojančia krūtine. – Išvijai mane, sakei, nenori matyti. Kodėl dabar nepalieki ramybėje?

– Tu pažadėjai tapti mano žmona. – Jis dar priartėjo, jų krūtinės beveik lietėsi. Keista, jei po bėgimo mišku Dakotas neužduso, tai dabar pradėjo tankiau alsuoti, lyg atkartodamas jos įkvėpimus. Airilė įspraudė rankas tarp jų ir pamėgino vyrą nustumti.

– Netiesa, aš daviau žodį Skomantui!

– Na, aš tave nuo jo išlaisvinau, – šaltai ištarė Dakotas.

Įsiutusi Airilė pradėjo būgnyti jį kumščiais, kur papuola, atsivėdėjusi trenkė antausį.

– Niekšas! Tu jį nužudei! Sugriovei mano gyvenimą – dar kartą! – ir vėl pliaukštelėjo kunigaikščiui per veidą.

Jeigu pirmą kartą jis tik piktai sužaibavo akimis, tai dabar stvėrė ją už rankų, iškėlė jas virš galvos ir viena savo geležine ranka prispaudė riešus prie medžio.

– Jei padarysi taip dar kartą…

– Trenksi man? Nužudysi? – piktai spitrėjosi jam į akis.

– Pliaukštelėsiu, kaip ir tu. Tik ne per šituos žandukus, – laisva ranka paglostė jai skruostą.

Airilės veidas, kuris jau buvo spėjęs šiek tiek atgauti spalvą, vėl kuo tirščiausiai išraudo. Įsiutusi spyrė, taikydamasi keliu į tarpkojį. Deja, jos koja įsipainiojo sijonuose ir tikslo nepasiekė.

– Ach tu, raganiūkšte, – suurzgė Dakotas. – Aš tave įspėjau.

Priplojo ją savo kūnu prie ąžuolo kamieno ir viena ranka pradėjo traukti jos sijonus aukštyn.

Dakotas spustelėjo žirgą keliais ragindamas ir pasileido skrieti beprotiškais šuoliais. Pernelyg greitai, pats žinojo, kad jau per daug pavojinga, tačiau jam tai nerūpėjo. Priartėjus kliūčiai sklandžiu šuoliu pakilo į orą ir sėkmingai perlėkė aukštą rąstų užtvarą. Tačiau pasiekęs žemę priekinėmis kojomis žirgas kluptelėjo ir visu svoriu krito ant šono.

Jeigu nebūtų treniravęsis, kaip elgtis tokiu atveju, nuo vaikystės, kunigaikštis per kelias akimirkas būtų sutraiškytas sunkaus gyvulio. Tačiau dabar jis suspėjo ištraukti kojas iš balnakilpių, atsispirti ir kūlversčiais nusiristi tolyn.

Tai nereiškė, kad jam neskaudėjo. Gulėjo bandydamas suvokti, ar nėra rimtų sužeidimų. Kūną gėlė lyg būtų per Perkūno girnas permaltas, tačiau jis liko gyvas. Atrodo, kad ir su sveikais kaulais.

Šaukdami iš nerimo  artyn atbėgo žmonės, pasiruošę padėti, o juodbėris, blizgančiais nuo prakaito šonais žirgas, ėmė sunkiai stotis.

Dar nepribėgus žmonėms atsistojo ir Dakotas. Priėjo prie žvengiančio žirgo, kuris bandė pastatyti priekinę koją, tačiau vėl ją kėlė aukštyn. Ant tos kojos tabalavo atsilaisvinusi pasaga.

– Kunigaikšti, ar sveikas?! – arklininkų ir kareivių balsuose girdėjosi nerimas.

Tarp pribėgusiųjų pastebėjęs vaikinuką, kuris dirbo arklidėse ir kalvio padėjėju, Dakotas stvėrė jį už marškinių ir nulenkė jo galvą žemyn link žirgo.

– Kas čia?! Užmušt mane sugalvojai? Tai tu, šūdaranki, kaustei mano žirgą? Kas čia?!

– Kunigaikšti… – suinkštė jaunuolis, sugniaužtas kietų rankų ir mirtinai persigandęs įpykusio valdovo.

– Gal tu dar ir aklas, kas čia, klausiu?! Palauk, aš tave pagydysiu, – sunkiai šnopuodamas iš įniršio Dakotas užsimojo rimbu. Vaikinas nevalingai kilstelėjo rankas, nors ir pats suprato, kad jomis neapsisaugos.

– Dakotai! – Linkaus balsas buvo įspėjantis ir toks garsus, kad prasiskverbė pro kunigaikščio ausyse šniokščiantį kraują.

Ranka su rimbu sustingo ore, tačiau Dakotas neatsisuko.

– Ko? – nuo pikto balso visi aplink nejučiomis atsitraukė. Suprato, kad dabar bet kuris gali paragauti to rimbo.

– Žodį? – tik Linkus, atrodo, nebijojo.

Kelis kartus šniokščiančiai įkvėpęs, Dakotas numetė rimbą ant žemės, paleido nelaimingąjį kalvio pameistrį ir nužirgliojo prie aptvaro, nesirūpindamas pažiūrėti, ar Linkus seka iš paskos. Priėjęs kibirą su vandeniu, pasėmė mediniu kaušu ir godžiai atsigėrė.

– Nenustebčiau, jei tai būtų tos raganos kerai, – burbtelėjo Dakotas Linkui.

Linkus nepritariamai suspaudė lūpas.

– Tu per greitai varei žirgą. Manau, jam trūko raiščiai.

Kunigaikštis niūriai įsistebeilijo į vyresnį vyrą.

– Gal ir tu aklas? Juk žirgo pasaga buvo atsipalaidavus.

– Taip, tačiau kojos jis padėti negali iš skausmo. Gyvulys susižeidė, – Linkus daugiau neištarė: „Nes tu jį nuvarei“. – Bet kuriuo atveju, ne Bartas kaltas. Tas vaikis dar negauna kaustyti žirgų. – Linkus patylėjo. – Pastarosiomis dienomis tu nesavas, Dakotai. Paprastai taip nesielgi.

Kunigaikštis sukišo pirštus į plaukus ir vėl nervingai ištraukė.

– Na gerai, gal pasikarščiavau po kritimo.

– Šiandien ryte tu pravirkdei virtuvės mergą.

– Ji per garsiai krovė dubenis. Per lėtai nešė maistą. Išlaistė alų.

– Nes pradėjai ant jos rėkti. Po pietų pravirkdei tarnaitę.

– Nes ji šlavė pelenus man į veidą! – įsiutęs Dakotas numetė vandeniui skirtą kaušą į kibirą ir sunkus medinis įrankis krisdamas ištaškė pusę vandens kunigaikščiui ant kelnių. Nusikeikęs Dakotas paspyrė kibirą ir tas parvirto ant šono.

Linkus atsiduso.

– Gal turėtum susigrąžinti Dovinės kunigaikštytę?

Kunigaikštis staigiai pakėlė galvą ir vieną akimirką atrodė, jog trenks tai pasiūliusiam vyrui.

– Nori, kad ragana taptų tavo kunigaikštiene? – su panieka išspjovė.

– Jau geriau kunigaikštienė ragana, nei žvėrimi pavirtęs kunigaikštis.

– Tai ji mane tokiu padarė! Ar to dar negana?

Vyras linktelėjo.

– Žinoma, ji. Visi tai supranta, – vyras netikėtai šyptelėjo. – Kai mano Algaudė supyksta ir nepriima manęs į lovą, aš taip pat noriu išmalti snukį pirmam pasitaikiusiam.

Netikėtai susidomėjęs Dakotas pasižiūrėjo į vyrą. Linkus jau buvo seniai vedęs, turėjo devynis vaikus, o jo žmona Algaudė atrodė romumo ir šeimyniško paklusnumo įsikūnijimas.

– Argi žmona gali nepriimti vyro į lovą?

– Na, ji neuždraudžia. Tačiau nesišypso, nesiglausto, būna liūdna, – Linkus nesmagiai vyptelėjo. – Savo žmonos aš neprievartauju. O dėl kunigaikštytės Airilės. Žinoma, ji tave užkerėjo. Kiekviena graži moteris moka susukti galvą.

Dakoto veidą išmušė raudonos dėmės. Pagalvojęs, kad visi pilėnai kuo puikiausiai supranta, kad jų kunigaikštis šėlsta ir riaumoja tik todėl, kad nėra kas šildytų jo lovą, jis vėl paspyrė kibirą.

O juk anksčiau šį klausimą išspręsdavo visai paprastai.

Lyg išgirdęs jo mintis, Linkus lyg tarp kitko užklausė:

– Ar buvai pas jaunąją našlę po to, kai…

Ne, nebuvo. Dingo bet koks noras ten eiti. Juk Novaidė turi juodus plaukus, o ne kvepiančius medaus spalvos, jos kūnas žemas ir minkštas, o ne aukštas, tvirtas, lankstus. Vienu žodžiu, Novaidė, kuri jam teikė nemažai džiaugsmo pastaraisiais metais, dabar jo visiškai nebetraukė. Atrodė, lyg kas ją būtų visiškai ištrynęs iš jo minčių.

Jis papuolė į bėdą. Įsipainiojo į raganos plaukus ir neranda kelio atgal.

– Ji – Gausmio dukra! – Pastarosiomis dienomis Dakotas dieną naktį svarstė, kuri blogybė didesnė – ar kad Airilė – nekenčiamo Dovinės kunigaikščio dukra, ar kad ji ragana ir tai reiškė… Tai reiškė, kad ji vargu ar bus nuolanki, romi žmona, kokią jis visada įsivaizdavo. Ji galės savivaliauti, nepaklusti; tai, kaip ji ištaškė tuos plėšikus, šaltakraujiškai suvarė į krūtines jų pačių kalavijus tokia jėga, kokia net pats Dakotas nesuvarytų… Kaip galės pilėnai jį gerbti, jei jo žmona bus kur kas galingesnė, nesuvaldoma?

– Žmonės kalba, kad kunigaikščio Gausmio žmona ragana, o visos dukros paveldėjo jos galias. Ir, regis, Gausmiui visai neblogai sekasi. Jis jau surado jaunikį kunigaikštytei Airilei. – Dakoto akys lyg kaltai įsmigo į Linkų, kuris tęsė. – Sako, kad kunigaikštis Skomantas vis tik ves kunigaikštytę. Net po to, ką tu… Nežinau, ką Skomantas skolingas Gausmiui.

Prieš Dakoto akis stojęs vaizdinys buvo ryškus ir visiškai nepageidautinas. To netikėlio Skomanto letenos ant baltos, negausiom strazdanėlėm papuoštos Airilės odos. Ant apvalių krūtų, pirštai, sugnybiantys rožines viršūnėles. Tie pirštai, kito vyro, ne Dakoto,  pirštai, slenkantys žemyn, pro rusvas garbanėles, panyrantys į drėgną, svaigiai kvepiantį karštį.

Dakoto veidas papilkėjo. Nieko nesakęs, jisis ryžtingai pradėjo eiti link aptvaro, kuriame buvo žirgai ir paruošti balnai ant rąstinės tvoros.

– Kunigaikšti! – prisivijęs Linkus stvėrė jį už rankos. – Negali ten taip imti ir nujoti. Gausmys tave nužudys po to, ką padarei jo dukrai ir niekas tam nepaprieštaraus. Turi viską gerai apgalvoti.

– Nėra kada galvoti, – burbtelėjo Dakotas, ištraukdamas ranką. – Aš ją susigrąžinsiu. Ji – mano.

Ir bėgte nubėgo prie žirgų.

Linkus iš nevilties griebėsi už galvos.

– Ką aš padariau?!

—–

Prijojęs prie Dovinės pilies Dakotas pamatė, kad ruošiama visa vilkstinė išvykimui. Kariai jau sėdėjo ant žirgų, prikrauti kraičio vežimai  buvo išrikiuoti kalno papėdėje. Dakotas karštligiškai dairėsi išpuošto, nuotakai skirto vežimo, tačiau jis greičiausiai dar buvo pilies kieme. Ką darys, pamatęs kunigaikštytę, jis nežinojo. Vienintelis planas buvo eiti ir pareikalauti savo nuotakos. Juk Gausmys jam pirmam pažadėjo dukrą. Na, gerai, Dakotas supykęs ją išvijo, tačiau negalima taip iš karto pulti prie kito vyro. Kalė. Turėjo suprasti, duoti jam laiko susitaikyti su tuo, kas ji yra. Ne kiekvieną dieną vyras supranta, jog turi vesti viską šluojančią vėtrą.

Sargyboje stovintys kariai jį matė, prajojantį pilies vartus ir nubėgo pranešti. Kiti sargybiniai nutaikė į jį strėles. Dakotas truputį įsitempė. Gali būti, kad jam net nespėjus išsižioti, atskries strėlė, durklas ar kalavijas.

Vietoje to pamatė iš pilies išbėgančią merginą. Šmėstelėjo kvaila mintis, kad visai nebaisu būtų mirti, žiūrint jai į akis. Dakotas nejučiom išsišiepė, tačiau labai greitai jo šypsena dingo.

Tai nebuvo Airilė. Panaši, tiesa, tačiau ryškesnio vario spalvos plaukais.

Vadinasi, tai sesuo.

Pasirodė antra mergina, trečia, tačiau Airilės nebuvo matyti. O jos seserys ryžtingai artėjo prie nekviesto svečio. Pyktis srūte sruvo iš kiekvieno jų judesio.

Dakotas nulipo nuo žirgo ir merginos iškart jį apsupo. Jo akys klydinėjo nuo vieno gražaus veidelio prie kito, jaučiant tik nusivylimą, kad nėra tos, kurios jis atjojo ieškoti.

O gal ir gerai, kad jos nėra. Seserų išraiškos ėmė kelti nerimą ir jis prisiminė. „Visos Gausmio dukros paveldėjo raganiškas motinos galias“ sakė Linkus.

Trys įsiutusios raganos, pasirengusios jį suplėšyti, o Airilė, greičiausiai, trokšta tai padaryti labiausiai iš visų.

– Kunigaikšti Dakotai, tu nuskriaudei mūsų seserį, – šaltu, kaltinančiu balsu ištarė viena mergina.

– Išvijai, pažeminai, – pridėjo kita.

– Sudaužei jai širdį, – akmeniniu balsu ištarė trečioji ir Dakotas suprato. Jos ne šiaip jam priekaištauja. Jos skaito jam nuosprendį. Išvardins jo kaltes, tada paskelbs bausmę.

Raganiūkštės ištiesė į jį rankas. Staiga tobulu ratu aplink Dakotą ėmė degti ugnis. Čia pat, ant nutryptos žemės pilies kieme. Pajutęs keistą nesvarumo būseną, Dakotas pamatė, kad jam iš po kojų byra žemės. Lyg tai būtų ne tvirtas suplūktas molis, o sumautas smėlis. Dakoto kojos ėmė grimzti gilyn. Liepsnos pakilo aukščiau, o jo kojos jau buvo įkalintos žemės.

Jis suprato savo bausmę. Jis bus palaidotas Dovinės pilies kieme. Dabar pat, visų akivaizdoje, prasmegs čia gyvas.

Liepsnos jau gerokai kaitino ir kai iš dangaus prapliupo lietus, Dakotas pajuto visaapimantį palengvėjimą.

Tik lietus neužgesino ugnies. Susipynę kartu, stichijos ėmė šokti keistą šokį – ant Dakoto kliokiantis vanduo kaito, buvo vis karštesnis ir karštesnis, kol oda užraudo. Dakotas užsidengė veidą rankomis nuo svilinančių lašų.

Pirma jam nudirs odą gyvam, iškeps, tada palaidos.

Jis nemaldavo pasigailėjimo, žinojo, kad tai nepadės.

Kai jau kojos buvo iki kelių žemėse, o karštis sunkiai pakeliamas, Dakotas nuėmė delnus nuo veido ir paskutinį kartą karšligiškai apsidairė.

Pamatyti ją paskutinį kartą!

– Airile, – sukuždėjo jis.

Ir staiga išvydo ją.

Lyg išgirdusi be garso, tik lūpomis sudėliotą savo vardą, mergina bėgo nuo pilies prie degančio kieme rato. Dakotui pasidarė net įdomu, kokį kankinimą pridės jo raganiūkštė.

– Liaukitės! – Airilės balsas nustelbė vandens ir lietaus gaudesį. – Liaukitės.

Kilstelėjusi rankas užpūtė liepsnas, nupūtė lietaus debesį, kuris buvo virš Dakoto galvos, o byrančias žemes įsuko į sūkurį ir išlaisvino kunigaikščio kojas.

– Jis to nusipelnė, sese, – nepatenkinta ištarė viena mergina.

– Nenusipelnė. Tai aš dėl visko kalta. – Airilė liūdnai pažiūrėjo į Dakotą. – Nenorėjai vesti raganos, kunigaikšti? Mano seserys tau parodė, kad buvai visiškai teisus. Tik aš nenaudojau kerų ant tavęs, atjojau pas tave kaip paprasta mergina. Nenaudosiu jų tau niekada, duodu žodį, – ji skaudžiai nurijo seiles. – Gali nesijaudinti ir visus šiuos nutikimus pamiršti. Mano seserys daugiau tau nekeršys, aš taip pat nekeršysiu.

– Airile, – bandė pertraukti ją Dakotas, stovėdamas priešais ją permirkęs ir varvantis, lyg iš upelio ištrauktas juodas katinas. Atidžiai stebėdamas jos veidą, bandė įskaityti jausmus, tačiau Airilė jų neišdavė.

Akies krašteliu Dakotas matė, kaip artėja kunigaikštis Gausmys su raudonplauke moterimi, kunigaikštiene. Kartu su jais ateina jaunas šviesiaplaukis vyras. Prakeiktas Skomantas.

– Lik sveikas, kunigaikšti Dakotai, – Airilės balsas buvo toks šaltas, kad atvėsino net jo nudegintą odą. Tai buvo įsižeidusios moters balsas. Moters, kuri niekada jam neatleis.

Nusisukusi Airilė nuėjo tiesiai prie laukiančio vežimo ir įsėdo. Kunigaikštis Skomantas įlipo į vežimą paskui ją.

Sutrikęs karys stovėjo šalia su pabalnotu žirgu.

– Kunigaikšti, sakei, josi žirgu?

– Apsigalvojau, – tingiai atsakė Skomantas ir su pranašumo kupina šypsenėle nužvelgė Dakotą. – Važiuosiu su savo nuotaka.

Vilkstinė pajudėjo ir būsimieji sutuoktiniai išvyko, o Airilės šeima su ašaromis akyse žiūrėjo, kol nebuvo matyti nė vieno vežimo ar raitelio. Kai pilies kieme tapo spengiančiai tylu, Dakotas atplėšė akis nuo kelio ir atsigręžė į kunigaikštį Gausmį. Airilės tėvas žiūrėjo tiesiai jam į akis.

– Tikiuosi, kad gyvensi šimtą metų, Dakotai, – ramiai pasakė Gausmys, tačiau iš balso varvėjo neapykanta. – Tu neturėsi ramybės dieną, o naktys tau pavirs pragariška kančia. Žinau tai, pats patyriau. Pusę metų klajojau kaip šmėkla, ieškodamas savo moters, – jis švelniai pažvelgė į kunigaikštienę, tada atgal į Dakotą ir jo akyse tarp aštrių pagiežos šukių pasirodė gailestis. – Airilė tau prarasta amžiams. Keliauk namo, kaimyne, ir tikiuosi, daugiau tavęs niekada nematysiu.

Dakotui neliko nieko kito, kaip sėsti ant žirgo.

Kelionė į Dovinę truko amžinai ir kartu per greitai. Airilė sėdėjo ant Piečio nunėrusi galvą, net nematydama, kur žirgas eina. Visiškai juo pasitikėjo, kita vertus, jei ištikimasis sielos draugas būtų sumanęs nunešti ją toli toli, į visiškai nepažįstamą kraštą, mergina būtų nė kiek neprieštaravusi. Dar daugiau, slapčiausiame širdies kampelyje ji to kuo karščiausiai troško.

Nukeliauti kuo toliau nuo kunigaikščio Dakoto ir nuo gimtosios Dovinės.

Jai buvo beprotiškai gėda. Sukosi galva, kad per tokį trumpą laiką įvyko tiek daug ir viskas baigėsi visiška prapultimi. Ji užtraukė nešlovę visai savo giminei, tėvams, netgi raganos vardui. Kaip ji galėjo taip apsirikti? Tąsyk, pamačiusi Dakotą sueigoje pajuto ypatingą jausmą. Pilvą sukuteno, visas kūnas užkaito, širdis taip suplakė, kad net nėjo įkvėpti oro. Čia jos žmogus. Jai skirtas vyras. Jos gyvenimo meilė, tokia meilė, kokia dalinasi jos tėvai. Ji neabejojo, kad Dakotas, vos pažvelgęs į ją, pajus tą patį. Matė jį iš tolo, net mėgino vytis, kad ir jis ją pastebėtų, tačiau jis buvo savo žmonių apsupty, o jųdviejų gentys paprastai laikėsi atokiai.

Galėjo mintimis priversti jį atsisukti. Tačiau nenorėjo to daryti, nenorėjo painioti magijos. Buvo tvirtai įsitikinusi, kad to nereikės. Jų sąjunga kuo aiškiausiai įrašyta žvaigždėse.

Tačiau kunigaikštis tą kartą išvyko taip ir nepažvelgęs į ją. Nieko keisto, juk jis visada vengė žiūrėti į nekenčiamus kaimynus. O tada ėmė lėtai slinkti laikas, dienos, savaitės. Netrukus turėjo atvykti piršliai, netikėtas susitikimas su Dakotu taip ir neįvyko ir Airilė supanikavo.

Privertė Dakotą į ją pažvelgti. Kunigaikštis nesutirpo taip, kaip ji tikėjosi. Ji laukė, kada jis plačiai nusišypsos ir su didžiausiu palengvėjimu ištars: „Pagaliau! Aš tavęs taip ilgai laukiau“

Nieko panašaus neįvyko.  Jis nenudžiugo, buvo šiurkštus, paniuręs, bučiavo ne taip, kaip vyras bučiuoja mylimą moterį. Tiesa, ji dar nežinojo, kaip tai vyksta iš meilės, tačiau Dakotas buvo godus, išdarinėjo tokius dalykus, kad… Ne, ji daugiau niekada nepakels galvos ir niekam nepažvelgs į akis.

Ji dar tikėjosi, kad per naktį, o gal ryte, jis supras, kad jie vienas kitam skirtos sielos.

Dabar lėtai jodama namo ir mintyse vėl ir vėl sukdama visus įvykius, labiausiai gėdijosi net ne nakties nepažįstamo vyro lovoje. Tai, ką ji palaikė likimu, raganišku žinojimu apie jai skirtąjį žmogų, apie amžiną meilę ir jos širdies puselę, visa tai tebuvo jaunos merginos susižavėjimas patraukliu vyru, o nuo jo sklindanti pavojaus, paslapčių ir kliūčių nuojauta tą žavesį tik sustiprino.

Ji susimovė kaip ragana. Kaip moteris. Kaip dukra.

Sudejavusi Airilė visai paleido vadeles ir užsidengė veidą rankomis. Tačiau Pietys pradėjo kopti į kalvą ir mergina suprato, kad jie sugrįžo namo. Nuleido rankas, prisivertė kilstelėti galvą. Ir tuojau pat to pasigailėjo, nes pirmas žmogus, kurį ji pamatė Dovinės pilies kieme, buvo kunigaikštis Skomantas.

Tik vakar vakare atvykęs su palyda pirštis, naktį padėjo Dovinės pilėnams ieškoti merginos, kol teko pripažinti, jog ši pateko į Dakoto rankas. Kol merginos tėvas, kunigaikštis Gausmys, negrįžo iš susitikimo su pagrobėju, Skomantas dar tikėjosi, kad Dakotas pareikalaus iš Gausmio išpirkos, tada grąžins Airilę ir bus galima grįžti prie piršlybų. Tačiau parneštos žinios buvo liūdnos ir kunigaikštis Skomantas dabar balnojo žirgus joti atgal.

Pamatęs Airilę jis sustingo, mėgindamas atspėti, ką tai reiškia. Kunigaikštytė sugrįžo, viena vienutėlė ir neapsakomai liūdna. Ar Dakotas ją paleido? Jei taip, vadinasi, vestuvių, apie kurias kalbėjo kunigaikštis Gausmys, nebus.

Jei vestuvių nebus, tada bus karas.

Yra ir trečia išeitis.

Skomantas nusekė akimis pro šalį jojančią merginą, tačiau nekalbino jos. Tik mostelėjo arklininkui nuvesti jo žirgą.

Panašu, kad išvykimą galima atidėti, kol išaiškės, kas čia vyksta.

Airilė įžengė į savo kambarį. Koks keistas jausmas – vaikystės kambarys lygiai toks pat, kaip ir buvo. Atrodė, lyg praėjusi para būtų buvusi tik sapnas. Lyg ji nebūtų sugriovusi savo gyvenimo. Padariusi didžiausios klaidos gyvenime. Tapusi moterimi.

Lyg jos širdis nebūtų sudužusi.

Sukrėsta tokių didžiulių pokyčių, tačiau visiškai to neatspindinčios aplinkos, Airilė priėjo prie lovos, lėtai atsigulė ant apkloto ir susirietė į kamuoliuką ant šono.

Nežinojo, kiek taip pragulėjo, jausdama vos ištveriamą širdies skausmą ir kūno maudulius, negailestingai primenančius praeitos nakties akimirkas, kai kambario durys tyliai prasivėrė.

Įėjusi mama taip pat tyliai uždarė duris, priėjo prie lovos ir, paėmusi vieną didžiulių plunksninių pagalvių, atrėmė į lovos galvūgalį. Užsilipusi ant aukštos lovos pati į tą pagalvę atsirėmė, įsitaisydama pusiaugula. Ištiesė apkabinimui rankas į dukterį ir Airilė, kaip įpratusi nuo kūdikystės, pasislinko artyn, prisiglaudė ir padėjo galvą mamai ant krūtinės. Žygintė apkabino dukrą ir pradėjo švelniai glostyti plaukus.

– Ar tėtis labai ant manęs pyksta? – neištvėrusi sumurmėjo Airilė.

– Tu esi jo saulė ir žvaigždės, juk žinai. Tačiau ši padėtis jam yra labai skaudi. Labiausiai dėl to, kad tu buvai įskaudinta.

– Aš buvau tokia tikra… – karčiai ištarė Airilė.

– Kuo, Vėjeli?

– Kad kunigaikštis Dakotas man skirtas. Pamačiau toje sueigoje ir.. jo žvilgsnis, lūpos, jo esmė. Mane kaip žaibas trenkė, kad čia yra mano žmogus. O aš jo. Kaip galėjau taip suklysti?

– Gal ir nesuklydai dėl to jausmo, – Žygintė balsas buvo ramus, švelnus, tikras gydomasis tepalas sužeistai širdžiai. – Gal judu ir sieja ryšys. Tačiau žmonės ne visada supranta tai. O kartais supranta, tačiau leidžia gyvenimo aplinkybėms užgniaužti šį žinojimą.

– Tai jis gali niekada to nepripažinti?

Žygintė tylėdama glostė plaukus ir tai buvo atsakymas.

– Mama?

– Ką, Vėjeli?

– Atleisk man. Turėjau su tavimi pasitarti. Žinai… – Airilė kilstelėjo galvą į mamos veidą ir vėl nuleido. – Vieną kartą aš pamačiau tavo ritualą. Tą, kurį tu atlieki deivės Lelos garbei. Netyčia išgirdau, ką tu kalbėjai. Tu maldavai deivės nuimti nuo tavo dukrų prakeiksmą. Kurį mes paveldėjome iš tėčio. Prakeiksmą, kuris sako, – Airilės balsas suvirpėjo. – Kad aš ir mano seserys niekada nebūsime mylimos.

Žygintės ranka trumpam sustingo.

– Nenorėjau, kad tai žinotumėt.

– Kodėl? – Airilės balsas piktai pakilo. – Mes turime teisę žinoti.

– Tai nėra nuosprendis, Vėjeli. Gali būti, kad jums toje srityje teks patirti daugiau sunkumų. Daugiau išbandymų, – išgirdusi šiuos žodžius Airilė karčiai prunkštelėjo, tačiau Žygintė kantriai tęsė. – Tačiau prakeiksmo nutartį galima pakeisti. Taip pasakė deivė.

– Aš bandžiau! – Airilės balsas vėl pakilo. – Tačiau vos įjojusi į Dakoto žemes supratau, kad darau klaidą, per daug rizikuoju. Ore tvyrojo negera nuojauta ir aš tenorėjau susirasti Pietį ir joti namo. Tačiau buvo per vėlu. Pasirodė kunigaikštis Dakotas ir aš vis laukiau, kad jis suprastų… Tačiau sužinojęs, kad aš ragana, tiesiog pašėlo. Sakė, kad jį užkerėjau.

– O tu tikrai nenaudojai kerų?

– Tik vieną kvailą skersvėjį arklidėse, visai mažytį. Na, ir paskui galingą vėtrą, kad išgelbėčiau mus nuo ginkluotų plėšikų. O tas kvailys, vietoje to, kad padėkotų, aprėkė mane ir išvijo!

– Vėjeli, – atsiduso Žygintė. – Magija visada pareikalauja atpildo, juk žinai tai. Paprastai kaina būna tai, kas tau brangiausia.

Sužinojusi, kad kunigaikštis Skomantas nori su ja pasikalbėti, Airilė sutriko. Neįsivaizdavo, ką jie vienas kitam gali pasakyti. Gal tiesiog kunigaikštis norės išlieti savo nepasitenkinimą? Visiškai nenorėjo klausytis jo pamokslų ar paniekos žodžių. Tačiau mama kalbėjo apie atsakomybę ir savo veiksmų padarinius.

Susitikimas su Skomantu ir atsiprašymas bus jos atgaila. Juk ji negalėjo leisti, kad dėl jos kvailumo didžiausias tėvo sąjungininkas pavirstų priešu.

Kunigaikštis Skomantas jos laukė mažojoje menėje. Įėjusi ji sustingo iš nesmagumo, tačiau susitvardė ir tūptelėjo sveikindamasi. Kunigaikštis nulenkė galvą, tačiau jo gražiame vyriškame veide šypsenos nebuvo.

– Kunigaikštyte, būk pasveikinta.

– Kunigaikšti.

Stojo tyla. Airilė negalėjo nelyginti. Skomantas buvo aukštas vyras, patrauklus, turėjo rusvus plaukus ir mėlynas šiltas akis. Net akivaizdžiai pykdamas ir nusivylęs jis nebuvo toks atšiaurus ir niūrus, kaip Dakotas. Kunigaikštis Skomantas būtų buvęs geras sutuoktinis, pakankamai švelnus ir supratingas, su liūdnu susitaikymu dėl to, kas prarasta, pagalvojo Airilė.

– Aš atsiprašau…

– Kalbėsiu atvirai…

Neištvėrę tylos jie prakalbo kartu ir kartu nutilo.

– Išklausyk manęs, kunigaikštyte, – vėl pradėjo Skomantas ir, sulaukęs Airilės linktelėjimo, atsiduso. – Ilgus metus stebėjau tavo tėvus. Daug pasakojimų apie juos sklinda. Kaip tavo mama gydo žmones. Tavo tėvą, kunigaikštį Gausmį, ji praktiškai iš vėlių pasaulio ištraukė. Panaikino jo prakeiksmą. Aplinkines pilis nuolatos puldinėja tai vieni, tai kiti priešai, o Dovinė jau kelis dešimtmečius stovi nepaliesta. Esu tikras, tai taip pat kunigaikštienės nuopelnas.

– Tu norėjai vesti raganą, – susivokė Airilė.

– Žinoma, aš nesitikėjau tokių jausmų, kurie sieja tavo tėvus, – bejausmiu balsu tęsė Skomantas. – Tačiau taip, aš norėjau vesti raganą. Vis dar noriu. Tiesa, dabar iškilo kūdikio tikimybė, – susiraukė jis, o Airilė tirštai išraudo. Tačiau, klausantis Skomanto, išbalo. – Tačiau juk tu ragana. Galėsi lengvai išspręsti tokią bėdą.

– Nebus kūdikio, – prislėgtu balsu sumurmėjo Airilė. Ji tai jautė ir mama tai patvirtino.

Savaip supratęs jos žodžius Skomantas linktelėjo.

– Kai susituoksime, aš palauksiu, kol tai bus visiškai aišku. Mano įpėdinis bus mano sūnus, ne to juočkio.

– Kunigaikšti, aš dar nesutikau tekėti, – aštriai atsiliepė Airilė.

Skomantas mąsliai ją nužvelgė.

– Žinai, kunigaikštyte, labai neįprasta, kad tokius klausimus sprendžia nuotaka. Paprastai pakanka su tėvu susitarti. Tikriausiai kunigaikštis Gausmys leidžia tau rinktis dėl ypatingų tavo galių, – Skomantas įrėmė į ją akis. – Ar supranti, Airile, kokią nešlovę užtrauksi savo genčiai? Po tavo nuotykio net į tavo seseris niekas rimtai nežiūrės.

Airilė sukando dantis. Skomantas teisus, ji puikiai suprato. Jos mama, skatindama dukteris ugdyti galias ir elgtis savarankiškai, visada pabrėžė atsakomybę. Tai Airilė suklydo, jodama pas Dakotą. Ji negali leisti, kad už tai mokėtų visa šeima. Visos genties žmonės kentėtų kitų patyčias.

Galų gale, jei tai ne Dakotas, nėra jokio skirtumo, už ko ji ištekės. O Skomantas tiesiog nori pasinaudoti jos galiomis. Tai bus praktiškas susitarimas.

Kunigaikštis sekė jos išraišką atidžiai, lyg medžioklis grobį.

– Tai kaip, kunigaikštyte, būsi mano žmona?

Airilė žiūrėjo pro jo petį į menės židinį, į ten miegančią deivę Gabiją, kai negarsiai, tačiau aiškiai ištarė:

– Būsiu.

Labai nenorom kunigaikštis Gausmys sutiko, kad, ko gero, vestuvės yra geresnė išeitis. Kitaip iš tiesų tektų atsivesti savo karius prieš Dakotą, kuris pareiškė, jog kunigaikštytės neatiduos.

Dar reikėjo gerai pasukti galvą, ką pasakyti Skomantui. Tiesa, šis dar tik atjojo pasipiršti, niekas nebuvo suderėta. Tiesa, sužinojęs, kas nutiko Airilei, kunigaikštis Skomantas siūlėsi prisidėti prie žygio prieš Dakotą.

Jodamas atgalios į Dovinės pilį, Gausmys keiksnojo po nosimi. Kad juos kur galas, tuos jauniklius, visą Jotvą pavers liepsnojančiu kraujo pragaru, nes nesugeba galvoti galva.

Prisiminęs priežastį, dėl kurios kunigaikštukai taip beatodairiškai elgėsi, Gausmys sugniaužė savo bežilstančią barzdą.

Jo duktė.

Airilė stovėjo pagrindinėje Dakoto pilies menėje, jausdama skaudžiai spaudžiančią Dakoto ranką.

– Pristatau jums kunigaikščio Gausmio dukterį Airilę, būsimą mano žmoną, jūsų kunigaikštienę, – tvirtu balsu, tačiau niūria išraiška paskelbė Dakotas susirinkusiems pilėnams.

Sausakimšoje žmonių menėje Airilė nematė nė vieno draugiško veido. Nepaisant džiugios naujienos, visi spoksojo piktai, priešiškai.

– Dovinės ragana bus mūsų ponia? – suburbėjo vienas vyras.

– Kažin ką pasakytų amžinatilsį kunigaikštis?

Per patalpą nusirito nepatenkintas murmesys.

– … papiktinsim dievus…

– … užsirūstins protėviai…

Netoli kunigaikščio Dakoto atsistojo vienas vyras, kurį Airilė jau pažinojo.

– Kunigaikšti, – nusilenkęs Linkus pasisuko į Airilę. – Kunigaikštyte. Priimkite širdingus sveikinimus.

Nepasitenkinimas menėje pritilo, tačiau net Dakoto pasiūlytas alus ir vaišės šia džiaugsminga proga, regis, nesušildė pilėnų širdžių.

Airilė suprato, kad jos laukia nelengva dalia naujojo sutuoktinio namuose.

Po susitikimo menėje jaunoji pora išvyko pas žynį, kuris turėjo nustatyti palankią vedyboms datą. Į palydą Dakotas pasiėmė tik Linkų, žynio šventvietė buvo sąlyginai netoli. Nors Linkus ir burbėjo, kad reikėtų būti atsargesniems, tačiau Dakotas nenorėjo jausti smerkiančių pilėnų žvilgsnių.

Vis dėlto, šio sprendimo jis greitai pasigailėjo. Dar neprijojus žynio alkakalnio jie pateko į pasalą. Greitosiomis Dakotas suskaičiavo virš dvidešimt ginkluotų raitelių.

Plėšikai, greičiausiai pabėgę iš rusėnų kariuomenės. Nevaldomi, alkani ir žvėriškai pavojingi. Jie buvo per arti, jų per daug. Dakotas suprato, kad padėtis mirtinai pavojinga.

Vien todėl, kad jis buvo per daug išsiblaškęs dėl jaunos merginos, kvepiančios gėlėmis, kad galvotų blaiviai.

Pamatę vos tris raitelius, plėšikai, džiaugsmingai šaukdami, atkišę į priekį kalavijus, paragino žirgus pirmyn.

– Jok į pilį! Pakviesk pagalbą! – riktelėjo Dakotas Airilei. – Mes su Linkum juos sulaikysim.

Tačiau Dakotas suprato, kad užpuolikų per daug ir ilgai jiedu neatsilaikys. Gal tik pakankamai, kad Airilei pavyktų pasprukti su savo eikliuoju žirgu. Jei dievai bus palankūs, gal priešai nesusiprotės keli atsiskirti ir vytis merginos. Tačiau vilties nedaug.

Airilė taip pat suprato, kad Dakoto kova bus trumpa. Per trumpa, kad iš pilies pakviesti vyrai suspėtų padėti.

Nepaklususi įsakymui ji nušoko nuo žirgo.

– Ką darai?! – sustugo Dakotas, svarstydamas, kad jis laiku nepastebėjo. Akivaizdu, kad merginai trūksta vieno šulo. Todėl ji ir į jo žemes atjojo. Todėl jos tėvas be didelio vargo ją ir atidavė. – Jok į pilį! Pakviesk pagalbą!

Nepaisydama Dakoto įsakymų Airilė ištiesė rankas į priekį ir pradėjo šnabždėti žodžius, kurių Dakotas nesuprato. Vyrai tik pajuto, kad ima kilti vėjas, kuris greitai pavirto tikru viesulu, stipriais šuorais ir gūsiais nešančio kelio dulkes, žemes ir medžių šakeles į užpuolikų būrį.

Airilė susikaupusi suraukė antakius, jos balsas garsėjo. Ar užteks tiesiog vėjo atremti tokiai galybei vyrų? Ginkluotų raitelių ir pilnakraujų karo žirgų? Ji nežinojo. Niekada nebuvo bandžiusi tokio stiprumo kerų.

Atsitūpė ir priglaudė rankas prie žemės.

Dabar į priekį skriejo toks vėjas, kuris beveik rovė su šaknimis šimtamečius medžius.

Dar vienas prašymas Vėjo dievui ir priešininkai neatsilaikė. Bent trys vyrai išlėkė iš balno, kitų žirgai merkėsi nuo žemių šuoro, klupo, sukosi atgal.

Dar blogiau – plėšikų rankose buvę ginklai išsprūdo, neatlaikę siautulingų gūsių, sukosi viesule ir smigo atgal į šeimininkų krūtines.

Jie krito žemėn vienas po kito, o likusi saujelė nenukentėjusių susivokė, jog jie susidūrė su antgamtiška galybe, kuriai nėra vilčių pasipriešinti. Apsisukę atgalios, spruko kiek įkabindami, slėpėsi už medžių ir krūmų nuo neįveikiamos stichijos.

Nelikus priešininkų, pamažu vėjas rimo. Airilė nuleido rankas, drebėdama visu kūnu, ir atsistojo. Dar niekada anksčiau nebuvo sukėlusi tokio viesulo, išnaudojusi savo galimybių ribas iki pat dugno.

Laiminga ir didžiuodamasi, kad juos apsaugojo, atsisuko į Dakotą. Nesąmoningai laukė pasididžiavimo kupino žvilgsnio, kuriuo būtų apdovanojęs ją tėvas. „Buvai nuostabi, Vėjeli, šaunuolė. Tačiau saugok save, žiūrėk, nepersitempk.“

Tačiau Dakoto žvilgsnis nė iš tolo nepriminė jos tėvo. Jis buvo tamsus, neįskaitomas. Lyg kunigaikštis iš visų jėgų tvardytų įtūžį.

Vyras nulipo nuo savo žirgo ir atsigręžė į sužadėtinę.

– Kas čia buvo? – net jo balsas metalinis.

– Aš turiu… galių, – kiek virptelėjusiu balsu pasakė Airilė. – Vėjo galių.

Vadinasi, žmonių kalbos apie kunigaikščio Gausmio šeimos moteris nėra perdėtos. Priešingai. Tai retas atvejis, kai paskalos neperduoda net pusės tiesos.

– Galių, aišku. – Dakotas kapote kapojo žodžius. – O kai aš tave vijausi, juk tai buvo vos vakar, ar tu taip pat galėjai taip padaryti? Sukelti viesulą? Persmeigti mane mano paties kalaviju?

– Galėjau, – ji lėtai linktelėjo galva.

– Kodėl taip nepadarei?

Dabar Airilės skruostai išraudo.

– Nes vakar aš jojau pas tave. Tai aš paleidau savo tėvo žirgus. Tiesiog sukėliau vėjo gūsį, kuris atvėrė aptvaro vartus. Jei ne aš, mano Pietys būtų bėgęs į Dovinę, namo. Aš norėjau, kad jis nubėgtų pas tave.

Dakotas stebeilijo neperprantamu žvilgsniu.

– Jojai pas mane. Kam?

Airilė dar labiau išraudo.

– Per praeitą genčių sueigą, kai buvo susirinkę visi Jotvos kunigaikščiai… Pamačiau tave pirmą kartą ir man pasirodė…

– Pasirodė?

– Kad tu esi man skirtasis, – sušnibždėjo Airilė. – Vakar pas mane keliavo piršliai. Aš tiesiog turėjau patikrinti, ar mano nuojauta buvo teisinga.

– Tai todėl tavo tėvas atjojo vienas, be kariuomenės? Nes jis žinojo, kad tai tavo sumanymas?

Ji linktelėjo.

– Mama jam tikriausiai pasakė. Ji suprato. Visada, kad ir ką mes su seserimis sugalvotume, ji supranta.

– O gal tavo tėvas pats sugalvojo šitą planą? – išspjovė Dakotas. – Todėl tavo pirmieji žodžiai buvo apie genčių sąjungą. Kunigaikštis Gausmys sensta, o turi vien dukras. Štai ir sugalvojo vieną jų prakišti man.

Jam kalbant Airilė purtė galvą, jos akyse sužibo ašaros.

– Ne, tai tik aš pati. Tėvelis niekada nebūtų manęs išleidęs…

– Nekenčiu melo, jau sakiau tau, – iškošė Dakotas. – Pasiimk savo nelemtą žirgą ir keliauk pas savo pakvaišusį tėtušį. Pasakyk, kad jūsų planas dėl sąjungos su manimi, nepavyko.

Airilės skruostais jau nusirito ašaros.

– Dakotai, nereikia…

– Nereikia? – jis sugriebė jos kaklą ir skaudžiai sugniaužė pirštais žandikaulį. – Reikėtų kur kas daugiau! Ar žinai, ką padaryčiau bet kam kitam už tokią apgaulę? – jo pirštai dar skaudžiau susigniaužė. – Nusukčiau sprandą. Tave paleidžiu tik todėl, kad naktį gerai pasilinksminau. Todėl nebandyk mano kantrybės, nes galiu ir apsigalvoti.

– Dakotai, prašau…

– Geriau pagalvojus, juk tu ne tik vėją sukelti gali. Tikriausiai gali apkvaitinti vyrą taip, kad jis net sutiktų vesti didžiausio priešo dukrą. Ir jam netgi atrodytų, kad jis pats tai sugalvojo! Be tavo juodų kerų man tokia mintis niekada nebūtų šovusi!

– Aš neužbūriau tavęs! Atjojau pas tave kaip paprasta mergina.

– Kurgi ne. Nori pasakyti, kad vakar tu nė trupučio nesinaudojai savo galiomis?

– Aš ne… – ji užsikirto. Jos kvailas skversvėjis, sukeltas arklidėse. – Tai nebuvo…

– Nešdinkis iš mano žemių.

Dakotas paleido jos kaklą, užšoko ant žirgo ir neatsigręždamas nujojo.

Po kelių akimirkų dvejonių Linkus nusekė paskui jį.

Airilė liko stovėti sugniužusi, nuleidusi pečius, kol Pietys bakstelėjo sunkiu snukiu jai į petį. Sukaustytais lyg senutės judesiais Airilė užsiropštė ant žirgo.

– Nešk mane namo, Piety, – liūdnu balsu paprašė. – Nešk į Dovinę.

– Kunigaikštis Gausmys čia atjojo vienas.

Netikėdamas Dakotas įsmeigė į sargybinį akis. Kas vyksta, gal visa nekenčiamo kaimyno šeimyna išprotėjo? Airilė, jauna ir jausminga, galėjo nepagalvojusi taip nutrūktgalviškai pasielgti, tačiau Gausmys?

– Gal jie slepiasi miške? Gal jūs jų tiesiog nematot?

– Gausmys sakosi atjojęs vienas ir nori su tavimi pasikalbėti, kunigaikšti.

– Atvesk jį čia.

Likęs menėje vienas, Dakotas įsipylė į sidabro taurę vandens. Ką tas senas vilkas sugalvojo? Juk puikiai supranta, kad Dakotas gali ir jį patį įkalinti, kaip ir dukrą. Kodėl kunigaikštis nesidera saugioje vietoje ar per pasiuntinius?

Netrukus Gausmys įėjo į menę, o paskui jį kalaviją atkišęs sargybinis. Dakotas suirzo.

– Prašiau palydėti kunigaikštį, o ne kalaviju mojuoti. Grįžk į postą.

Dakotas nužvelgė amžiną savo genties priešą. Nedažnai jį matydavo, tik bendrose Jotvos sueigose. Nereikia sakyti, kad kaimynai neturėjo įpročio užsukti vienas pas kitą į svečius. Dabar Gausmys atrodė pavargęs, iš nerimo sukritusiu veidu.

Kaip dažnai anksčiau Dakotas pasvajodavo apie nusižeminusį, maldaujantį kunigaikštį Gausmį! Tačiau dabar jam nesinorėjo puikuotis.

– Nustebinai, atėjęs vienas, kaimyne. Ar esi tikras, kad tai buvo gera mintis? – be pasisveikinimo prakalbo Dakotas.

– Paleisk ją, – sunkiu balsu ištarė Gausmys, taip pat nesivargindamas labintis. Ir apie kokią labą dieną gali dabar kalbėti? – Aš esu čia, daryk, ką nori. Keršyk, nužudyk. Tik paleisk mano dukrą. Ji su šita nesantaika neturi nieko bendro, yra tokia švelni, kad nesugebėtų nieko įskaudinti.

Dakotas neįskaitomu žvilgsniu žvelgė į kunigaikštį, savo ir savo giminės mirtiną priešą. Tai buvo ta akimirka, dėl kurios trys kartos jo protėvių pašoktų iš savo pilkapių ir sušoktų pergalės tryptinį.

– Tu ir taip jau čia, kunigaikšti, vienas ir mano valioje, – apskaičiuotai ir ramiai ištarė Dakotas. – Man nėra jokio reikalo tavęs į ką nors iškeisti. Net jei tavo noras pasiaukoti ir pasiūlymai, ką galėčiau su tavimi daryti, yra labai viliojantys, aš jų nepriimu. Negrąžinsiu Airilės namo. Tai jau nebeįmanoma.

Gausmio veidas išbalo, jame neliko nė lašelio kraujo.

– Ką jai padarei?! – jis prišoko prie Dakoto ir sugriebė jį už marškinių. Pasigirdo plyštančios medžiagos garsas. – Kur ji? Ar gyva?

Visą savo gyvenimą Dakotas buvo mokomas trokšti, kad Gausmys kentėtų. Tačiau dabar tėviška šio vyro kančia kažkodėl neteikė jam jokio malonumo.

– Nusiramink, tavo dukra gyva, – trumpą akimirksnį sudvejojęs pridūrė. – Ir sveika.

Žinoma, jis negalėjo ištarti „aš jai nieko nepadariau, nes tai buvo netiesa.

Iš trumpos dvejonės Dakoto žodžiuose Gausmys suprato, kas įvyko.

– Parodyk man ją. Nuvesk pas mano dukrą.

– Ji miega, – tačiau matydamas atkaklią Gausmio išraišką, šaltai mostelėjo link durų. – Gerai, eime.

Gausmys plačiai garsėjo savo karštu impulsyviu būdu ir Dakotui tai tikrai nebuvo paslaptis. Tai, kad dabar kunigaikštis elgiasi taip susitvardančiai, matydamas, kad jo brangiam kūdikiui gresia pavojus, norom nenorom kėlė Dakotui pagarbą. Jis puikiai suprato, kaip mielai Gausmys dabar, riaumodamas lyg žvėris, nutrauktų jam galūnę po galūnės.

Vietoje to, kunigaikštis tik linktelėjo galva.

– Rodyk kelią.

Erdvus Dakoto miegamasis skendėjo prieblandoje, langas buvo uždengtas gobelenu, saugančiu nuo nakties vėsos, drėgmės ir vabzdžių. Buvo matyti, kad tai vyro kambarys – baldai masyvūs, nagingo meistro pagaminti iš tvirto ąžuolo, kaustyti variu ir sidabru. Kilmingo vyro miegamasis.

Vidury kambario stovinčioje plačioje lovoje Gausmys, apsipratus akims, įžiūrėjo trapią figūrėlę. Airilė kietai miegojo susisukusi į kamuoliuką, rankas pasikišusi po skruostu, jos medaus atspalvio plaukai buvo plačiai išsidraikę ant pagalvės. Rankos ir balti pečiai buvo nuogi, lūpos paburkusios, po akimis pilkavo nuovargio šešėliai.

Lyg pajutusi kažką esant kambaryje mergina pasimuistė, atsiduso, tyliai sudejavo, tačiau neprabudo. Gausmys pajuto, kaip giliai jo gerklėje ima sklisti žemas urzgimas. Jis žengė link lovos, tačiau pajuto ant peties sulaikančią ranką.

– Tegul miega, – sušnibždėjo Dakotas jam prie ausies. Gausmys sustingo, tada nenoriai linktelėjo. Ir visai, kaip kadaise, kai Airilė buvo dar visai kūdikis, be garso ištykino iš kambario, jausdamas didžiulį palengvėjimą, kad Dakotas išėjo drauge su juo.

Nors kunigaikščiui Gausmiui niežtėjo rankos negyvai uždaužyti tą šunsnukį už tai, ką jis padarė jo mergaitei, tačiau šią akimirką Dakotas teisus. Bus geriau, jei Airilė kuo ilgiau pamiegos, atgaus jėgas. Kol miegos, negalvos apie šią painiavą, į kurį papuolė.

– Turime aptarti susiklosčiusią padėtį, kunigaikšti Gausmy, – ištarė Dakotas, kai vyrai vėl buvo didžiojoje menėje.

Įsitikinęs, kad dukra gyva, Gausmys juto, kad vėl gali kvėpuoti, lyg sunki uola, prislėgusi krūtinę, būtų kiek nuslinkusi. Tačiau dar ne visai.

Jis derėsis, maldaus ar kausis iki mirties, tačiau pasirūpins, kad Airilė būtų saugi. Kad ir kas nutiko praeitą naktį, jie pasistengs tai pamiršti.

Dakotas įpylė alaus į sidabrines taures ir vieną ištiesė Gausmiui. Šis užsivertė gėrimą, mėgindamas užgerti deginančią rūgštį gerklėje ir padėjo taurę ant stalo.

– Kalbėk, – paragino Dakotą. Šiaip ar taip, jaunasis kunigaikštis dabar buvo padėties šeimininkas.

– Aš neatėjau į tavo žemes, į tavo namus, pagrobti tavo dukros. Tai ji buvo įsibrovusi į mano valdas, – pradėjo Dakotas.

– Airilė gerai žino, kur prasideda tavo žemės. Žino, kad negalima peržengti ribos.

– Pirmiausia pasirodė žirgai. Sugavom du. Aš su vyrais žvalgiausi, kiek jų dar ir iš kur jie, kai pamatėm merginą. Ji sakė, kad ieško savo balto žirgo.

– Tarp ištrūkusių žirgų buvo Pietys, Airilės žirgas. Juos sieja ypatingas ryšys.

– Ji tikrai nudžiugo pamačiusi jį saugų mano arklidėse.

Gausmys buvo nustebęs dėl taip pasisukusios kalbos. Ne to tikėjosi. Manė, jog Dakotas bus pasipūtęs ir pikdžiugiškai mėgausis galimybe atkeršyti amžinam priešui. Tačiau jaunas vyras kalbėjo ramiai, atrodė susimąstęs.

Galbūt nori užliūliuoti Gausmio budrumą, o tada kirsti skaudų smūgį?

Dakotas sunkiai atsiduso.

– Vakar, kol jojome į mano pilį, tavo dukra tarškėjo neužsičiaupdama, – kol Dakotas jos nepabučiavo, tačiau vyras neketino šios detalės atskleisti merginos tėvui. – Ji kalbėjo, jog mudu – aš ir tu, kunigaikšti Gausmy, elgiamės kvailai. Pešamės dėl dalykų, kurie įvyko, kai nė vienas iš mūsų nebuvo gimęs, kai tuo tarpu mūsų žemes vis dažniau puldinėja priešai. Ir tiems priešams anksčiau ar vėliau pasiseks, kol mes stumdysimės lyg vaikai ant bačkos. – Turi protingą dukrą, kunigaikšti. Erzinančią, tačiau protingą.

– Kur lenki, Dakotai?

– Sakau, – Dakotas sunkiai nurijo seiles ir kilstelėjo pečius, lyg jausdamas rūsčius ir ledinius protėvių žvilgsnius, sklindančius pro kietus pilkapių akmenis. – Kad reikėtų pagalvoti apie jėgų suvienijimą. Kad ir kaip bjauru tai būtų. Tačiau tik taip turėsime vilties.

– Tu pagrobei mano dukrą. Nuskriaudei ją. O dabar kalbi apie sąjungą? – suriaumojo Gausmys. – Gal tau galvoj negerai?

– Tėti? – Abu vyrai atsisuko į švelnų balsą. Airilė stovėjo prie menės durų, vilkėdama savo vakarykščia suknele, tik plaukų nespėjusi susišukuoti. – Ką tu čia veiki?

Jos veide atsispindėjo siaubas, supratus, kad tėvas pateko į pavojų. Jos karštakošis, ūmus, karštai mylimas tėvas. Pamatęs, kas jai nutiko, jis nesusivaldys ir Dakoto atsakas gali būti nenuspėjamas.

Gausmys ištiesė rankas, kaip visada, kai norėdavo ją nuraminti ar paguosti. Niekur kitur pasaulyje Airilė nesijausdavo tokia saugi, kaip švelniai apglėbta stiprių tėvo rankų.

– Vaikuti mano.

Airilė metėsi link tėvo. Tačiau likus vos žingsniui, staiga sustingo, jos skruostai iškaito, o tada išbalo.

Ji praleido naktį priešo lovoje ir dabar dar kvepėjo jų abiejų kvapais. Dakotas ją lietė taip, kad prieš tėvą ji jautėsi nusikaltusi, neverta.

Gausmys suprato. Jo veidas skausmingai persikreipė,, jis žengė prie dukros ir stipriai ją apkabino. Pabučiavo šviesius susitaršiusius viršugalvio plaukus, paglostė pečius.

Kaip ji drįsta galvoti, kad jis ją pasmerks? Kad ir kas jai nutiktų, kad ir ką ji iškrėstų, niekas nepakeis to fakto, kad Airilė – jo mylima dukrelė ir jis ją palaikys ir gins, kol bus gyvas.

– Viskas bus gerai, vaikuti, – sukuždėjo Gausmys dukrai.

Dakotas stebėjo juos atidžiai lyg sakalas grobį ir dabar suraukė antakius.

– O man sakė, kad tu niekada nemeluoji, kunigaikšti Gausmy, – nusišaipė.

Gausmys staigiai pakėlė galvą. Jis neleis tam pienburniui jo išprovokuoti.

– Ką nori pasakyti, Dakotai? – griežtai paklausė. Šiaip ar taip, prieš pasirodant Airilei, jaunasis kaimynas užsiminė apie sąjungą.

– Papusryčiaukime. Nenoriu, kad pasklistų gandai, esą nemoku vaišingai priimti svečių, – Dakoto balsas vis dar buvo piktai pašaipus. Atrodė, jog vyras pyksta dėl tai pasisukusių reikalų ir dėl to, ką ketino pasiūlyti amžinam savo giminės priešui. – O tada aptarsime susiklosčiusią padėtį.

Gausmys įsmeigė akis į šeimininką. Dakoto akys nuslydo Airilės figūra, vyras atrodė suirzęs. Kaip mielai jis būtų ištraukęs merginą tėvui iš rankų ir pastatęs šalia savęs. Dar mieliau jis susikautų su Gausmiu, giminės priešu, žiauriai, iki vieno iš jų mirties. Sutikęs Gausmio žvilgsnį virš Airilės galvos, Dakotas kreivai vyptelėjo. Jis nedarys nė vieno tų dalykų, kurių taip trokšta, nes… nenori gąsdinti Airilės.

O Airilė ir neatrodė persigandusi. Sutrikusi dėl gėdingos padėties, kurioje atsidūrė, sunerimusi dėl tėvo ir savo likimo. Tačiau jos veide nebuvo nuskriaustos moters išraiškos. Kas jau kas, tačiau Gausmys, savo nesuskaičiuojamų mūšių ir plėšimų metu tokių moterų buvo matęs pakankamai.

Dukra jo glėbyje nedrebėjo ir neraudojo iš skausmo ir siaubo. Jis norėjo, kad taip ir liktų.

– Kaip galėčiau atsisakyti, kai taip svetingai kvieti, kaimyne, – su tokia pat pašaipa, kaip ir Dakotas, atsakė Gausmys.

Dakotas mostelėjo ranka, kviesdamas prie stalo. Šūktelėjęs tarnui, įsakė atnešti pusryčius.

Sėsdama ant kieto suolo, Airilė nejučiomis susiraukė iš skausmo. Pati to nejautė, jos dėmesys buvo sutelktas į gardžiai atrodančią duoną ir medų ant stalo. Tačiau jos trumpą mirksnį trukusi skausminga išraiška neprasprūdo vyrams pro akis. Gausmys įrėmė kaltinantį žvilgsnį į Dakotą, tačiau šis ramiai jį atlaikė. Na taip, Gausmio dukra buvo nekalta, prieš patekdama pas jį į rankas. Dabar tokia nebėra. Tačiau jis nė truputėlio dėl to neapgailestavo.

Netrukus stalas buvo nuklotas vaišėmis. Vėl žvilgtelėjęs į Airilę, Dakotas pamatė, kad ši godžiai kanda duonos su baltutėliu sūriu. Štai dabar jis pajuto kaltės smigtelėjimą. Po galais, vakar jis nė nepagalvojo, kad reikėtų pasiūlyti merginai užkąsti.

Gausmys paėmė džiovintos mėsos gabalą, atsikando ir ėmė lėtai kramtyti, nejausdamas skonio.  Sutramdęs norą apversti stalą su visomis nelemtomis vaišėmis tik dėl to, kad Airilė skaniai sau pusryčiavo, lyg neturėtų nė rūpestėlio gyvenime.

Galiausiai Gausmys nebeištvėrė.

– Taigi, Dakotai. Klausau tavęs. Klok.

Dakotas sunkiai galėjo atplėšti akis nuo Airilės. Jos skruostai nuo sočių pusryčių paraudo, ilgi blizgantys plaukai išsidraikę po nakties, suglostyti tik rankomis. Jis dar jautė tų sruogų švelnumą savo pirštais, užuodė svaigų gėlių kvapą.

– Noriu vesti tavo dukrą, kunigaikšti Gausmy. Net jei mano protėviai išvartys visus akmenis, po kuriais ilsisi.

– Ne tavo vieno protėviai vartytųsi, – sumurmėjo Gausmys. Praktišku žvilgsniu pažiūrėjus, šis pasiūlymas taikiai išspręstų šią velniavą, kuri bręsta. Tačiau tai reiškė, kad reikėtų palikti savo mergytę pagrobėjo rankose. Vyro, kuris su motinos pienu buvo mokomas nekęsti Gausmio giminės. Kas žino, kokiais būdais prasiveržtų ši neapykanta vedybiniame gyvenime? O gal tai būtų puikus kerštas – Gausmys nusigaluotų matydamas sutuoktinio skriaudžiamą dukrą ir negalėdamas jai padėti. – Tavo pasiūlymas garbingas, tačiau…

– Aš sutinku! – užbaigė tėvo sakinį Airilė ir išraudo. Kur tai matyta, kad kunigaikštytė taip energingai siūlytųsi jaunikiui, netgi tėvą pertrauktų.

– Airile, – susiraukė Gausmys. – Tu nesupranti.

– Atleisk, tėveli, – nunėrė akis mergina. – Tačiau juk tai vienintelė išeitis.

Žiūrėdama, kaip didelės vyriškos rankos vikriai atmazgo įmantriai išaustą juostelę, tarnaujančią kaip suknelės dirželis, Airilė nejučia įtraukė pilvą. Atrišęs paslaptingais šilko raštais išmargintą pynę, Dakotas neskubėjo numesti jos ant žemės. Laikė abu galus suėmęs kumščiais ir neperprantamu žvilgsniu žiūrėjo į jos veidą. Apėmė keistas jausmas, lyg juostelė būtų sujungusi juos stipresniais, nei šilko siūlai, saitais.

– Liaukis, kol nevėlu, Dakotai, – švelniai pabandė atvesti jį į protą. Toks balso tonas puikiai veikdavo, ko nors prašant iš tėvo. Tačiau, nors kunigaikščio kumščiai kiečiau susigniaužė, išgirdus savo vardą iš jos lūpų, pasiduoti įkalbinėjimams jis neketino.

– Tai bus tavo bausmė. Tu įsibrovei į mano valdas, aš įsibrausiu į tavo kūną.

Airilės skruostai nusidažė skaisčiu raudoniu.

– Tavo bausmė labai griežta, kunigaikšti. Tavo žemėms aš nepadariau jokios žalos. O įvykdęs savo grasinimą tu sugriausi mano gyvenimą. Šį vakarą kunigaikštis Skomantas atvyko į Dovinę pasipiršti man. Iš tavo rankų jis manęs nenorės. Niekas nenorės.

Dakotas piktai numetė dirželį ant grindų. Mintis apie Skomantą buvo nemaloni. Dar daugiau, pagalvojus apie Airilę to Skomanto rankose, Dakotui kilo noras žudyti.

– Kodėl manai, kad man tai rūpi? – piktai paklausė.

– Turi rūpėti. Pasikeis ne tik mano likimas. Tavasis taip pat.

Kunigaikštis nusijuokė. Vyro gyvenimas nepasikeičia, jei jis pasivolioja su moterimi. Tada prisiminė jos tėvą.

Gal pasikeis ir jo gyvenimas.

Tik šią akimirką jam tai nerūpėjo.

– Kiek karių yra tavo tėvo pilyje? – vėl paklausė. Airilė matė, kaip mėgindamas nuspręsti, ką dabar nurengs, klaidžioja akimis jos kūnu.

– Kokia prasmė klausinėti? Tu atsivedei mane į savo kambarį. Visiems aišku, ką esi suplanavęs!

Jis nustebęs pakėlė galvą.

– Atsivedžiau čia, nes pats tave prižiūrėsiu. Negaliu palikti niekur kitur. Mačiau, kaip mano vyrai į tave žiūri. Arba apkvailinsi kokį žioplį, kad tave paleistų, arba jie gali nuspręsti patys pasilinksminti su tavimi. Nepaisydami pasekmių, – jis pašaipiai vyptelėjo. – Dievai liudininkai, man jos taip pat nelabai rūpi. Kur yra slapti Dovinės išėjimai?

– Dakotai, liaukis, – sušnabždėjo kunigaikštytė.

– Taip drąsiai vadini mane vardu. Tavo balsas švelnus, keliantis ilgesį, kaip pavasario vėjas, – nepaisant pagiriančių žodžių, Dakoto akys žvelgė į ją kietai. – Kaip ir sakiau, apvyniotum kokį geltonsnapį sargybinį net nemirktelėjusi.

– Tik ne tave, kunigaikšti?

Dakotas pats nebuvo tikras dėl atsakymo į šį klausimą, o gal jam nepatiko tas atsakymas, kurį jis žinojo, todėl apsimetė neišgirdęs.

– Slapti išėjimai?

Airilė tylėjo.

Kunigaikštis ėmėsi prabangaus kaklo vėrinio. Suėmė jį pirštais, tačiau neskubėjo nuimti per galvą, tik brūkšėjo pirštų krumpliais, per suknelę jausdamas švelnius krūtų apvalumus. Airilė pradėjo tankiau kvėpuoti, pro suknelės audinį išryškėjo kietos viršūnėlės. Galiausiai vyras nuėmė vėrinį ir padėjo ant stalo šalia apyrankės ir plaukų lankelio.

– Jis mano močiutės. Tik šio vakaro ypatinga proga tėvas man leido juo pasipuošti, – nelaiminga ištarė Airilė.

– Tau nereikia jokių papuošalų, – Dakotas lietė, glostė jos plaukus, stebėdamasis reginiu, pirštais švelniai perbraukė antakių liniją, baltą lygų skruostą, nykščiu paspaudė putnią apatinę lūpą ir mergina prasižiojo, lūpos sublizgo nuo drėgmės. Dakotas patyliukais nusikeikė ir kimiai pakartojo, – tau nereikia jokių papuošalų.

Ir prarado savitvardą. Suėmė plačiais delnais merginos veidą, palinko į priekį. Sunkiai alsuodamas, lyg būtų bėgęs į kalną, o ne stovėtų savo miegamajame, dar graibėsi paskutinių valios likučių. Priglaudė kaktą prie jos kaktos ir išskėstais pirštais paniro į plaukus. Tie plaukai! Nelemtieji plaukai vedė jį iš proto, kvepėdami gaiva ir gėlėmis, svaigindami srūvančiomis tankiomis švelniomis sruogomis.

– Pasakyk dar kartą, kodėl neturėčiau to daryti, – kimiu balsu paprašė vyras.

Airilė jautėsi ne mažiau apsvaigusi. Buvo belaisvė Dakoto rankose. Tačiau nejautė baimės. Pati savęs klausė, kodėl nesibaimina. Ar tai, kad jis toks vyriškai gražus, yra priežastis jo nebijoti? Juk nuo vaikystės girdėjo apie šeimų nesantaiką. Dakotas tapo kunigaikščiu dar būdamas labai jaunas ir buvo tikrai užsidegęs atkeršyti už skriaudą, kurią jo proseneliui padarė Airilės šeima. Ji girdėjo žmones kalbant, esą jis prisiekė, kad būtent jis privers už viską sumokėti.

Ji suteikė jam kuo puikiausią progą įvykdyti savo pažadą. Galėjo tik nuspėti, kad nepagailės jos, geismui susimaišius su neapykanta, pasekmės gali būti nenuspėjamos, skaudžios.

Tik nustebusi mergina pajuto, kad jos bejėgiškumas, visiškas priklausymas nuo jo malonės, kelia jai dar niekad nepatirtą saldų jaudulį, kuriam taip sunku atsispirti.

Kunigaikštis, aukštas, plačiapetis vyras, buvo pakankamai stiprus, kad perlaužtų ją pusiau. Dideli delnai laikė jos galvą tvirtai, savininkiškai, nors pirštai pradėjo truputį drebėti. Mergina suprato, kad tai paskutinės akimirkos, kai gali jį sustabdyti, išgelbėti juos abu. Ji privalo išsivaduoti iš šios beprotybės gniaužtų ir bent pamėginti.

– Jei tai padarysi, kelio atgal nebus, – sukuždėjo. – Nei man, nei tau. Paleisk mane, grąžink mane namo.

Jis papurtė galvą, priglaustą prie jos, Airilė ant savo odos pajuto jo kaktą išmušusį prakaitą.

– Aš – tavo priešo dukra. Tu nekenti manęs.

– Nekenčiu. Ir tokiu būdu atkeršysiu visai tavo genčiai. Nubausiu tave.

– Mane nuskriaudęs sukelsi karą.

Dakotas giliai įkvėpė.

– Man nerūpi.

Ir pripuolė prie jos lūpų godžiu bučiniu.

Grobdamas jos burną aistringais lūpų ir liežuvio judesiais rankomis paskubomis graibė suknelę ir kėlė aukštyn. Pertraukė bučinį, kad galėtų nutraukti drabužį merginai per galvą. Ji liko su plona balta apatine suknele, o jie spoksojo vienas kitam į akis, lyg abu negalėdami patikėti tuo, kas vyksta. Dakotas buvo sukrėstas, kad taip prarado savikontrolę, kuria paprastai didžiuodavosi, dabar jautėsi lyg nešamas galingos upės srovės. Airilės jausmai buvo sumišę, ji žinojo, kad tai, kas vyksta yra blogai, reikėtų priešintis ir kovoti, tačiau dar niekada anksčiau nejuto tokio poreikio paklusti.

Apatinė suknelė dingo lyg vaiduoklis, rodos, nei Dakotas, nei Airilė nesuprato, kaip tai nutiko. Vyras sustingęs žiūrėjo į nuostabiai gražią nuogą merginą, tada lėtai atsiklaupė ir pradėjo numauti vieną minkštutėlės odos batelį. Vis dėlto, neatsispirdamas pakėlė galvą į reginį, kuris buvo tiesiai prieš akis ir staigiai kvėptelėjo, pastebėjęs rausvas žymeles ant baltos odos. Suėmęs delnais už apvalių klubų, nusuko ją nuo savęs.

– Kas čia? – kimiu balsu piktai paklausė.

– Kur? – Airilė pasisukusi bandė pažiūrėti į savo nugarą.

– Čia, – pakartojo Dakotas, pirštais švelniai vedžiodamas nežymius rykštelės pėdsakus. Suėmė akinantis pyktis, kad kažkas su ja taip elgėsi, kita vertus, tie paraudimai ant apvalaus užpakaliuko, grakščios nugaros ir viliojančių šlaunų kėlė nepaaiškinamą jaudulį.

– Tai niekis, tik sesuo įsismagino pirtyje su vanta, – virpančiu balsu, tačiau su švelnia šypsena atsakė Airilė. Užsimerkė, prisiminusi mažosios sesutės žodžius: „Matau kraują ir aistrą, baimę ir apgaulę, labai greitai, gal net šią naktį“. Jau tada žinojo, kad Eisra sako tiesą, todėl ją ir pertraukė.

Pajutusi švelnų prisilietimą Airilė aiktelėjo. Dakotas beveik pagarbiai lietė lūpomis visas rausvas plonytes rykštės žymes. Tačiau, kai jis atsistojo ir greitais judesiais nusitraukė savo švarką, jo judesiuose ir žvilgsnyje švelnumo nebebuvo.

—-

Anksti rytą Dakotas stovėjo pagrindinėje menėje ir niūriai spoksojo į tarnų jau įkurtą židinį. Buvo piktas ir irzlus, lyg lokys, per anksti pažadintas iš žiemos miego. Naktį miegojo vos kelias valandas, apkvaitęs nuo geismo, nepaisė įspėjimų, negalvojo apie pasekmes, niekaip negalėjo pasisotinti saldžiu Airilės kūnu. Išaušo rytas ir teks pagalvoti apie savo veiksmų kainą. Sulig šia mintimi į pagrindinę menę įbėgo sargybinis.

– Kunigaikšti, Gausmys prie pilies sienos!

Dakotas kelias akimirkas patylėjo. Žinoma, jis žinojo, kad taip nutiks, tačiau negalvojo, kad taip greitai. Gal Gausmys buvo surinkęs kariuomenę joti į žygį, kad taip greitai čia prisistatė?

– Kiek vyrų su juo?

Sargybinis tik papurtė galvą, iš nuostabos išplėtęs akis.

– Kunigaikšti, noriu pasikalbėti, – pasigirdo šalia niūrus balsas.

Dakotas nenoriai pakėlė galvą nuo Airilės, tačiau tebelaikė ją prispaudęs prie savęs.

– Klausau tavęs, Linkau.

Tačiau Linkus, tas pats vyresnysis, dalyvavęs sugaunant kunigaikštytę, dėbtelėjo į merginą.

– Akis į akį.

Dakotas suraukė antakius, numanydamas, ką Linkus nori pasakyti. Nenorėjo nieko girdėti, tačiau Linkus garsėjo šaltu protu ir išmintingais patarimais, buvo vyresnis ir daugiau patyręs. Paprastai jaunasis kunigaikštis pats kreipdavosi į jį patarimo. Todėl privalėjo išklausyti ir dabar.

Linktelėjo Linkui ir mostelėjo dviem savo kariams, liepdamas saugoti kunigaikštytę. Kad ši nesumanytų pažaisti jo pilyje slėpynių ar dar kokios kvailystės sugalvoti.

Linkus pasivedė kunigaikštį prie arklidžių durų. Čia jiedu sustojo po nedidele stogo atbraila, tolyn nėjo, nes lauke vis dar nestipriai lynojo.

– Nedaryk kvailysčių, Dakotai, – pusbalsiu pradėjo Linkus. – Mačiau, kaip į ją žiūri. Suprantu, kad ji labai graži, bet ten anksčiau kalbėjo tiesą. Jeigu ją paliesi, pragaras atsivers ir visi požemių demonai išropos. Gausmys čia rąsto ant rąsto nepaliks. O ir kiti kaimynai nebus patenkinti, jei išniekinsi kunigaikštytę. Paprašyk Gausmio išpirkos. Už dukrą jis visą jam priklausančią Varnų girią atiduotų. O gal žirgų, ginklų ar šarvų. Galimybės didžiulės. Tačiau, jei ją paliesi, bus blogai.

– Ar dabar pradėsi klausyti moterų, Linkau? Kunigaikštytė tave išgąsdino? – pasišaipė Dakotas, nepatenkintas tuo, kad Linkus kalbėjo tiesą.

– Klausyčiau ir vaiko, jei jis kalbėtų išmintingai, – ramiai ištarė Linkus. Už tai Dakotas jį gerbė – už šaltą protą, platesnį, nei daugelio, mąstymą. – Tu jaunas, suprantu, bet nesileisk apakinamas gražios mergelės. Susirask kitą, nuleisk garą. Galvok galva, o ne tuo, ką turi kelnėse, kitaip mes visi už tai labai brangiai sumokėsim. – Linkus susirūpinęs pasitrynė švariai nuskustą smakrą. – Be to, keisti gandai sklinda apie Gausmio šeimos moteris. Sako, jos…

Iš arklidžių gilumos pasigirdęs trinktelėjimas pertraukė Linkaus žodžius ir staigaus vėjo šuoras siūbtelėjo užnešdamas šiaudų nuokratas ant jų batų. Nieko nesakęs Dakotas pasuko atgal į arklides, pasinaudodamas proga nutraukti Linkaus pamokslą. Juo labiau, kad šis griebėsi perpasakoti moterėlių pasakas. Kunigaikštis pats buvo girdėjęs gandų apie Gausmį ir buvo įsitikinęs, kad visa tai pramanai.

—

Likusi prie Piečio gardo Airilė negalėjo girdėti apie ką kalbasi kunigaikštis su Linkumi, tačiau galėjo nuspėti. Degančios ir godžios Dakoto akys nepaliko daug abejonių dėl jo ketinimų, iš susirūpinusio Linkaus veido buvo matyti, kad ir kitiems kunigaikščio siekiai buvo akivaizdūs. Beliko viltis, kad Linkui pavyks atvesti savo užsidegusį valdovą į protą.

Staiga ji atkreipė dėmesį į dar vienas godžias akis, klaidžiojančias po jos kūną. Vienas ją saugoti paliktų vyrukų taip užsimiršo, kad net neslėpė savo galvoje siaučiančių kaitinančių vaizdinių, spoksojo į jos šlapia suknia aptemptą krūtinę net prasižiojęs, su kvaila šypsenėle veide.

Airilė suirzo. Tėvo pilyje už tokią išraišką šitas vėpla liktų be galvos. Visi tai žinojo, kunigaikštytės buvo įpratusios prie itin pagarbių žvilgsnių ir nunertų akių. Tiesa, ko norėti iš tarnų, jei pats valdovas rodo tokį pavyzdį!

Nuleidusi rankas prie šonų, stengdamasi neatkreipti dėmesio Airilė ėmė sukti riešus, ilgais pirštais sukdama nedidelius ratukus. Staiga su trenksmu atsidarė priešingame arklidžių gale esančios durys. Kilęs skersvėjis sukėlė ant grindų esančius šiaudus ir dulkes ir bloškė tiesiai besiseilėjančiam žiopsotojui tiesiai į akis, nosį ir burną.  Šis pratrūko kosėti, spjaudytis ir keiktis. Kitas gūsis paskandino antrąjį sargą dulkėse, tačiau pridarė jam mažiau žalos. Dar vienas galingas skersvėjo šuoras vėl užtrenkė galines duris ir viskas nurimo.

Išgirdusi už savęs žvengimą, Airilė atsisuko į Pietį. Iškišęs galvą pro gardo durų viršų, žirgas stuktelėjo galva merginai į petį ir iššiepė dantis, lyg norėdamas įkąsti.

– Oi, tik nereikia, – sumurmėjo Airilė, apkabindama žirgo galvą. – Jis to nusipelnė. – Pietys suprunkštė. – Aš žinau, ką darau. Viskas bus gerai. – Staiga palūžo ir priglaudė kaktą prie baltos žirgo kaktos ir suaimanavo. – Turi būti gerai. Kitaip… net neįsivaizduoju, kokios negandos ištiks… mano šeimą… visus… per mane… pasakyk, kad viskas bus gerai, Piety…

– Kas čia vyksta? – griežtas balsas už nugaros nežadėjo nieko gero. Airilė atsisuko. Dakotas susiraukęs žiūrėjo į sargybai priskirtus karius – vienas vis dar sprengsėjo, bandydamas atsikosėti, jo akys buvo raudonos, ašarotos, nosis bėgo, kitas atrodė kiek geriau, tačiau purvinu nuo dulkių veidu ir šiaudų prikibusiais plaukais.

– Skersvėjis, kunigaikšti, – paaiškino sargybinis. – Vėjas atidarė galines duris ir viską kaip viesulas čia išpūtė. Labai vėjuotas pavasaris, reikės patikrinti visas duris.

– Hmm, – nepatenkintas numykė Dakotas. Deglai ant sienos degė, kaip degę, apšviesdami tamsią patalpą. – Sutvarkykit duris, kol vėjas neišvartė deglų po šiaudus! – Nužvelgė Airilę, ši atrodė švarutėlė, nors dar drabužiai ir plaukai dar buvo drėgni nuo lietaus. Mergina stovėjo glostydama savo nelemtąjį žirgą ir prietemoje Dakotui pasirodė, kad netgi pašaipiai šypsosi. Jis griežtai mestelėjo, – Eime. – Ir nelaukdamas atsako nuėjo.

Tik prie arklidžių durų Dakotas apsižiūrėjo, kad kunigaikštytė neina kartu. Atsisukęs pamatė, kad ji stovi kur stovėjusi, ir bučiuoja to nelemto arklio kaktą. Jis sugriežė dantimis, nebuvo pratęs, kad kas jo neklausytų.

– Kunigaikštyte!

Airilė išdidžiai išsitiesė visu stotu.

– Taip, kunigaikšti?

– Gal malonėsi eiti kartu su manimi? – pabrėžtinai pagarbiai paklausė.

Metusi dar vieną atsisveikinimo žvilgsnį į savo žirgą, Airilė priėjo prie nekantriai laukiančio kunigaikščio. Šis mostelėjo ranka, rodydamas jai eiti greta.

– Reikėtų pririšti tave prie stulpo ir palikti vidury kiemo, kaip bausmę už nepaklusnumą, – pusbalsiu ištarė Dakotas. – Pažiūrėtume, ką pilėnai turėtų tau pasakyti. Tavo šeima šiose vietose nėra mėgstama, numanai tai.

– Jau naktis. Tavo žmonės nueis miegoti, o aš mirtinai sušalsiu kieme per naktį, – ramiai atsakė Airilė, lyg jiedu šiaip šnekučiuotųsi, o ne spręstų, kaip ją nukankinti.

– Negerai išeitų, juk aš dar neapsisprendžiau, kas labiausiai sunervintų ir pažemintų tavo tėvą.

Airilė patylėjo, tada paklausė.

– Ar tu turi vaikų, kunigaikšti?

– Ne.

– O seserį?

Jis pašnairavo į ją.

– Nejau tu visai nebijai to, kas tavęs laukia?

– Aš buvau auklėta nebijoti, – ji trumpam susimąstė. – Bent jau neparodyti baimės.

– Ką gi, bus įdomu patikrinti, kaip toli siekia tas auklėjimas, – ramiu balsu ištarti žodžiai nuskambėjo labai grėsmingai.

Airilei pačiai labai rūpėjo atsakymas į šį klausimą. Eidama per kiemą šalia Dakoto juto įdėmius pilėnų žvilgsnius ir jie tikrai nebuvo draugiški. Sunkūs, kupini neapykantos, pikdžiugos, nekantraujantys iš jos pasidaryti žiaurią pramogą. Viena praeinanti senyva moteris ilgais žilais susivėlusiais plaukais staiga griebė ją už rankos. Airilė aiktelėjo ir pabandė ištraukti delną, tačiau senoji laikėsi kietai įsikirtusi.

– Tu atėjai! Aš žinojau, kad tu ateisi! Visiems sakiau, bet jie netikėjo. Tu atneši viesulą, vėtrą, išpūsi…

– Liaukis! – riktelėjo Airilė ir stipriai trūktelėjusi ištraukė ranką.

– Nekreipk dėmesio, kunigaikštyte, ji kvaištelėjusi, – niūriai burbtelėjo Dakotas. Tačiau suirzęs dėl tokio trukdymo pats griebė Airilei už rankos ir tempte nusitempė per kiemą.

– Ji yra Vėtra! – šaukė iš paskos senolė. – Saugokis, kunigaikšti, ji išpūs viską, kas čia nuo seno…

Įėjus į pilį balso nesigirdėjo ir jie abu lengviau atsikvėpė. Dakotas tempė merginą blausiai apšviestomis menėmis, laiptais, tamsiais siaurais koridoriais, kol atidaręs duris įstūmė į erdvų kambarį ir, įėjęs pats, uždarė duris. Uždegė lajinę žvakę ir Airilė galėjo apžiūrėti patalpą. Prie galinės sienos stovėjo didelė lova masyviu mediniu rėmu, kurį šiek tiek švelnino nagingo  meistro atlikti raižiniai. Pūkiniai patalai buvo užtiesti gražiai išaustu vakarėjančio dangaus mėlynumo ir aguonų raudonio spalvų užtiesalu. Lovos kojūgalyje buvo didelė skrynia, ištapyta tokiomis pat spalvomis. Prie kitos sienos stovėjo toks pat masyvus stalas ir dvi kėdės, o kampe nedidelis, neįkurtas židinys. Buvo akivaizdu, kad kambario šeimininkas mėgo tvirtus ir patikimus baldus.

– Pasikalbėkim, kunigaikštyte.

Atplėšusi akis nuo lovos, Airilė atsargiai atsisuko į kunigaikštį. Šis priėjo arčiau.

– Kiek tavo tėvo pilyje šiuo metu yra karių?

– Ar tu nori, kad išduočiau savo tėvą? Savo žmones? – Airilė pasipiktinusi papurtė galvą.

– Neteisingas atsakymas, – ramiai ištarė Dakotas ir ištiesęs rankas nuėmė varinių pynučių lankelį nuo jos galvos. – Pabandyk atsakyti dar kartą. Kiek tavo tėvo pilyje yra karių?

– Aš nežinau! – jos balsas virptelėjo.

– Neteisingai, – jis paėmė jos delną į savo ranką ir pradėjo atsargiai nutraukti nuo plono riešo varinio žalčio apyrankę. – Kai prijojome prie pilies, mačiau, kaip tu apžvelgei sieną, sargybinių postus, labai greitai supratai, kur tavo Pietys. Tu jau mano karius bent apytikriai pasakytum. Manau, jau supratai, kokį žaidimą žaisime. Dar kartą klausiu – kiek tavo tėvo pilyje yra karių?

– Ar nemanai, kad žaidimas būtų įdomesnis, jei aš turėčiau bent menkiausią galimybę laimėti? – karčiai paklausė Airilė, žvelgdama jam į juodas akis. – Jei atsakysiu į šį klausimą, tu užduosi kitą. Tol, kol negalėsiu atsakyti. O jei atsakysiu į visus – ar paleisi mane?

– Taip, – nedvejodamas atsakė Dakotas. Jei kunigaikštytė jam pasakys visas smulkmenas apie įtvirtinimus, slaptus išėjimus, karius ir ginklus, jis ją paleis, jausdamas gailestį jos tėvui.

– Aš galiu pameluoti.

Dakotas šyptelėjo. Šie žodžiai reiškė, kad ji nemeluos.

– Geriau to nedaryk, – įspėjo. – Aš negaliu pakęsti melo. Taigi, grįžkim prie mūsų žaidimo. Kur yra slaptas išėjimas iš Dovinės pilies?

Airilė prikando apatinę lūpą ir niūriai papurtė galvą.

– Neteisingas atsakymas, – Dakotas ištiesė rankas ir ėmėsi atrišti suknelės dirželį.