13 dalis

Urtė. Moteriška draugystė.

Kristina ir toliau spokso pro langą, kažkodėl vengia atsisukti. Žinoma, ji bijo pažvelgti man į akis… Jaučiasi kalta, kad išdavė. Gerai, ji taip ir turi jaustis. O gal ne? Bandau įtikinti save, kad palengvėtų. Juk tada, kai jie buvo kartu, mūsų su Henriku niekas nesiejo, tik mano slaptos fantazijos. Kvailos, naivios fantazijos. Nepalengvėja…

Įkvėpiu giliau ir ruošiuosi ją dar kartą pakviesti, bet nebenoriu tarti jos vardo… Velniškai pykstu, tik nežinau ant ko labiausiai: jos, Henriko ar savęs, kad patikėjau jo nuoširdumu.

Po galais! Kodėl ji nepasakė man to anksčiau? Tada galbūt nebūčiau pažinusi jo lūpų, jo švelnumo… Dabar skausmas nespaustų krūtinės… Jaučiu, kad man tuoj vėl atsivers opa. Tik kas ją gydys? Henrikai…

Netikėtai suskamba mano telefonas sugrąžindamas į realybę. Mama. Jaučia jos širdis, kai dukrai negera. Taip jau yra. Motiniškas instinktas. Skubu atsiliepti, nes jei po penkių sekundžių neatsiliepsiu, tai dar po penkių ji paskambins policijai ir paskelbs mano paiešką. Ji visada perdėtai manimi rūpinasi, nors aš seniai užaugau. Nusišypsau, paliečiu žalią ragelio ikonėlę ir išeinu iš kambario neuždariusi durų. Užsidarysi, Kristinute, pati. Nebebūsiu tau gera. Tu viską pakeitei permiegojusi su mūsų mylimu gydytoju Henriku.

– Mama! – ištariu kiek galima linksmiau ir skuodžiu laiptais žemyn į kiemą. Nenoriu, kad mūsų pokalbį girdėtų Kristina.

– Na dukryte, kaip laikaisi? – girdžiu mamos raminantį balsą ir krūtinę užlieja šiluma.

– Viskas gerai, mama, esu su draugais sodyboje, čia mums linksma, – įkvepiu gryno oro ir man tikrai pasidaro linksmiau.

– Ar yra kokių grieko vertų kavalierių? – rimtai paklausia. Žinau, kad jai labai norisi, kad išsiskyrusi su Bernardu aš kuo greičiau kažką susirasčiau ir pagaliau ištekėčiau. Mieloji mamyte, teks dar ilgai palaukti.

– Ne, mama, šį kartą visi ne mano skonio, – pameluoju.

– Na ir gerai, nereikia su bet kuo, reikia tokio žmogaus, su kuriuo tau būtų gera, kuris gerbtų, mylėtų ir neišduotų.

– Ačiū, mama, – pasakau ir jaučiu, kaip jos žodžiai mane sugraudina, skausmas pakimba gerklėje. Mylėtų, neišduotų…

Mama dar kažką sako, bet staiga imu nebegirdėti, nes prieš akis išvystu Henriką. Kūnas įsitempia. Širdis ima vartytis krūtinėje. Jis buvo su Kristina… Jis glamonėjo jos kūną, bučiavo švelnią odą, buvo joje… Jis buvo joje! Ima trūkti oro. Nevalingai atitraukiu telefoną nuo ausies.  Jis su Gediminu, Norkumi ir Bubneliu ruošiasi žvejybai, kelios merginos padeda kikendamos, žiūrėdamos į jų meškeres. O Dieve! Meškerių nemačiusios. Bubnelis plekšnoja Henrikui per petį, o jis juokiasi iš širdies. Matau raukšleles apie akis, tobulus baltus dantis ir man sugelia širdį… Velnias, kaip man skaudu. Ir kodėl man atrodo, kad jis juokiasi iš manęs? Matyt jis pajunta mano žvilgsnį ir akimirkai nustoja juoktis, žvilgteli į mane. Mūsų akys susitinka. Nebesuprantu, ką reiškia tas žvilgsnis, nebemoku skaityti… Mano kūną perskrodžia aštri banga ir aš neatlaikau.  Staigiai nusisuku ir vėl glausdama telefoną prie ausies lekiu ežero link pagreitinusi žingsnį.

– Mama, gali pakartoti? Neišgirdau, čia ryšys ne koks… – pameluoju. Einu prie ežero, bet kuo toliau nuo valčių prieplaukos, kad jo nebesutikčiau. Jie išplauks žvejoti, o aš plauksiu namo Kaunan savo liūdesio upe. Nebegaliu čia likti.

Kelis kartus pasigirsta lyg mano vardas. Atsisuku, o ten bėga Kristina visa persigandusi ir šaukia mane, mojuoja rankomis. Pasižiūriu į ją ir nusisuku.  Kalė. Man vis vien, kad ir troba dega. Atsisėdu ant žolės ir įbedu akis į vandenį, toliau kalbu telefonu. Kristina pribėga prie manęs, atsiklaupia iš nugaros, stipriai apkabina ir ima bučiuoti mano plaukus. Suspaudžia širdį, pasakau mamai, kad perskambinsiu ir užbaigiu pokalbį.

– Atleisk man, atleisk, – kužda Kristina, vis tvirčiau spaudžia mane glėbyje ir nenustoja bučiuoti. – Tu man labai brangi. Nenorėjau tavęs įskaudinti.

– Nėra ko atsiprašinėti… – tariu. – Tu buvai laisva, jis buvo laisvas. Jūs nieko blogo nepadarėte, – pasakau. Skausmo gumulas kabo gerklėje. Aš mąstau blaiviai, jie tikrai nieko blogo nepadarė, bet aš vis tiek jaučiuosi klaikiai.

– Šūdas, Urte, šūdas, aš taip nevykusiai pajuokavau, – ištaria ji ir staiga nieko nebesuprantu. Apie ką ji čia? – Atsiprašau, atleisk, – kužda. – Aš pajuokavau, nemaniau, kad patikėsi! Juk jis taip žiūri į tave!

– Apie ką tu? – kiek galėdama abejingiau paklausiu, tik jaučiu širdis tuoj tuoj iššoks iš krūtinės.

– Apie Henriką, aš su juo nemiegojau. Viską kvailai išgalvojau, užsimaniau mat pažaisti, gudragalvė. Pačioje pradžioje susijuokiau, todėl užsidėjau pagalve, tai maniau, kad tikrai supranti, kad juokauju. Paskui, kai supratau, kad galbūt patikėjai, mano fantazija įsijungė, norėjau truputį paerzinti tave.

– .. Aš taip ir maniau, kad juokauji, – sarkastiškai ištariau.

– Atleisk, Urtyte.

Mes apsikabinam ir man nurieda ašara. Iš džiaugsmo. Tarp jų nieko nebuvo! Man norisi bėgti pakrante ir šaukti iš laimės! Išsitiesiu ant žolės pakloto spausdama nugarą prie dar vėsios, bet jau saulės paliestos žemės, ištiesiu rankas į šonus. Koks palengvėjimas! Kristina atsiklausia šalia manęs ir suėmusi mano veidą, pabučiuoja į abu skuostus kuždėdama atsiprašymo žodžius. Aš jai atleidau. Iš karto. Nemoku laikyti pykčio. Taip džiausiuosi, kad mes su Kristina vėl draugės. Taip, ji – mano draugė, nepaisant, kad jos juokeliai gali būti labai kreivi.

– Kas čia per lesbių šau! – išgirstu Gedimino balsą ir abi atsisukam. Šalia stovi žvejų komanda ir aišku, Henrikas. Man atima kvapą… Atsisėdu ir iškart nuleidžiu akis. Vengiu žiūrėti į jį.

– Prisijunk, mažuti, – nusijuokia Kristina. – Trise bus linksmiau, – pajuokauja. Ir kodėl mano dalelė galvoja, kad ji nejuokauja?

– Pasiūlymas labai viliojantis, bet neturiu kada, pupytės. Dabar su vyrais einu žvejoti. Parnešim į šeimos urvą maisto, – mes susižvalgom su Kristina ir nusišypsom. – Urte, o tu nepamiršk dėl rytojaus vakaro. Užsakiau mums staliuką devynioliktai valandai.

Henrikas įbeda akis į mane sekundei ir to pakanka, kad mano kūną perpiltų šaltas dušas. Jis meistriškai varto mano pojūčius vien žvilgsniu. Per sekundę nesulaukęs mano atsakymo, Henrikas apsisuka ir nueina. Juo paseka Norkus su Bubneliu. Lieka tik Gediminas. Laukia atsakymo.

– Gediminai, – tariu. Nenoriu jo nuvilti, bet ir nenoriu suteikti tuščių vilčių. – Opą įsitaisiau ir atsidūriau ligoninėje, nes dar neatsigavau po buvusių santykių. Atleisk, man dar per greitai…

Gediminas akivaizdžiai pasimeta. Tikriausiai jam dar niekas nėra sakęs ne. Įsivyrauja nejaukus momentas.

– Gediminai! – prie jo prišoka Kristina ir paima už alkūnės. – Pasiimk mane, prašau. Tu man juk šitiek kartų žadėjai, bet taip niekad to ir nepadarei, – šypteli ir jis pralinksmėja, bei apglėbia jos liemenį. Ji mane išsuko! Štai kas yra moteriška draugystė!

– Gerai, – sutinka Gediminas. – Tik su sąlyga, kad neištarsi nė žodžio apie tavo buvusį Fediką.

– Pažadu, – mirkteli ji ir Gediminas laimingas nueina.

– Ačiū, – tariu.

– Tai nėra už ką. Mes su juo labai seni draugai. Visada randame apie ką pakalbėti… – ir ji nutyla. – Urte, – ištaria mano vardą ir aš suklūstu.

– Ką?

– Tu tikrai patinki Henrikui. Ar tu matai, kaip jis į tave žiūri?!

Nieko neatsakau, tik viduje nusišypsau.

Henrikas. Vyrų žvejyba

 

Taip jau gavosi, kad Bubnelis su Norkumi įsėdo į vieną valtį, o mes su Gediminu į kitą. Savanoriškai ėmiausi irklų, nes man reikia išsikrauti. Viduje verda pyktis. Ne, ne ant Gedimino, širstu ant Urtės. Negaliu patikėti, ji tikrai eis su Gediminu vakarieniauti. Urtė sutiko? Kodėl?! Nesuprantu jos… Juk buvo mums taip gera! Aišku, ji mane erzina.

Gediminas atsipalaidavęs, laimingas gurkšnoja alų, žiūri į horizontą.

– Gal alaus? – į skardinę rodo jis ir aš sutinku. – Ko toks susirūpinęs?

– Nieko, kažkaip apie darbą užsigalvojau… – nesakau tiesos.

– Pamiršk tą darbą, šiandien šeštadienis, reikia švęsti! Gyvenimas per trumpas, kad savaitgaliais suktum galvą dėl problemų darbe. Kas jų neturi…

– Tu teisus… – jis visada mokėjo atsipalaiduoti. – Gal galiu rytoj vakare atvažiuoti pas tave į sporto klubą, aprodytum? – aišku, manęs tas klubas visai nedomina, man tik įdomu, ar ji sutiko…

– Negaliu rytoj, ryt vilkėsiu šventinius marškinius su kaklaraiščiu, rankoje laikysiu milijoną rožių, dėl viso pikto turėsiu keliolika prezervatyvų ir vieną čiupą – čiupsą, – šypteli.

– Keliolika prezervatyvų! Nieko sau, žinai, taip gali draugams įvaryti lengvą kompleksą.

– Bliad, Henrikai, tu gi gydytojas – išsioperuosi tą sušiktą kompleksą, – nusijuokia.

– Saugiau bus nusipirkti Viagros, – atsakau ir negaliu patikėti į kokį pokalbį įsivėliau. – O kam tas čiupa – čiupsas?

– Jei ji pradės kalbėti apie savo buvusį, aš ją maloniai nutildysiu, – išsišiepia. – Negi bloga mintis?

– Originali, – nusišypsau, nors jo žodžiai mane dar labiau suerzina. Jis eina rytoj su ja vakarieniauti ir dar kažką žino apie jos buvusį draugą! Aš apie Urtę žinau tik tiek, kiek parašyta jos medicinėje kortelėje.  Įdomiausias faktas, kad ji turi rezus minus pirmos grupės kraują, kaip ir aš. – Tu seniai pažįsti Urtę? – plačiai užmojęs irklus paklausiau.

– Ne, tik vakar susipažinom, bet prie ko čia Urtė? Urtė atsisakė eiti su manimi, – taria jis ir jaučiu, kaip mano nuotaika pašoka į aukštumas, bet neišsiduodu. – Užtat pasisiūlė Kristina. Man net širdis iš laimės sudrebėjo. Juk aš ją buvau taip įsimylėjęs…

– Pala, pala… Tu buvai įsimylėjęs Kristiną? – mūsų pokalbis pasikeičia netikėta linkme.

– Vienu laikotarpiu ji lankėsi mano klube. Aš jai patarinėdavau, kaip geriau treniruotis, ji uoliai klausė. Dažnai pakalbėdavom apie gyvenimą, pasijuokdavom… Visą tą laiką ji buvo su savo Fediku, jį be galo mylėjo ir į mane žiūrėjo kaip į draugą…Tai buvo sumautai skaudu. Mylėjau ją slapta, – Gediminas lieja širdį ir negaliu patikėti jo jautrumu. – Po to ji perėjo į kitą klubą, kuris arčiau namų, atšalo ir mano jausmai, kai nebemačiau jos taip dažnai. Ir kai su chebra visi susitinkam, širdis vis dar suvirpa, bet atrodo kaip ir viskas normaliai. Ji verkia dėl Fediko ant mano rankų ir aš tikiuosi, kad viena dieną ji tų rankų norės… – pasako ir gurkšteli alaus. – Nesvarbu, pamiršk.

– Klausyk, mylėti nėra gėda.

– Gėda mylėti tą, kuri priklauso kitam…

– Bet ji išsiskyrė.

– Kažkokie popiergaliai nieko nereiškia, aš matau, kad ji vis dar ilgisi Ferdinando.

Toliau mes plaukiame tyloje. Klausomės medžių ošimo, irklų ir vandens muzikos. Aš toliau irkluoju, vis pažvelgiu į Gediminą ir suprantu, kad noriu jam pasakyti tiesą.

– Gediminai?

– Ką?

Aš įkvėpiu, nes kažkodėl jaudinuosi:

– Man patinka Urtė, – pasakau. Jis išplečia akis ir nustoja gerti. – Labai… Norėjau, kad žinotum.

– Kažkaip taip ir įtariau, kad tarp jūsų kažkas yra. Na ką… Sėkmės! Gal tu būsi laimingesnis. Ji labai faina mergina.

– Tu manai, man prireiks sėkmės su ja?

– Nežinau, seni, – atsiduso, – bet ji man sakė, kad rytoj su manim niekur neis, nes dar nepagijo nuo ankstesnių santykių… Bet jooo, tu gi daktaras pas mus, pagydysi ją.

Sugrįžtam į krantą. Iškart pastebiu netoli besideginančias Kristiną ir Urtę. Atiduodu meškerę Gediminui, kad parneštų, o pats einu link jų. Tobuli kūnai tik su maudymosi kostiumėliais, apšviesti saulės spindulių atrodo puikiai, bet tik vieno aš geidžiu. Kuo arčiau einu, tuo smarkiau kala širdis. Kristina pamato mane pirma. Atsikelia ir pasakiusi Urtei, kad jai jau gana, išeina. Nusišypso man ir duoda suprasti, kad lieku skolingas.

Urtė išgirsta žingsnius ir atpažįsta mane,  tą suprantu iš to, kaip jos pirštai sugniaužia po ja gulintį audeklą. Jos krūtinė ima kilnotis, bet ji neatsimerkia. Glostau jos kūną akimis, jis toks viliojantis, geidžiu ją liesti, glamonėti visur ir visaip.

– Atsiprašau, jūs gulite tokioje kaitroje! Man kaip gydytojui kilo įtarimų dėl jūsų sveikatos būklės, gal galėčiau jus apžiūrėti? – paklausiu ir ji atsimerkusi nusišypso.

– Nežinau, – įsmeigia akis į mane ir pirštais perbraukia sau per nuogą pilvą. Delnas nuslysta ant šlaunies vidinės pusės ir ji vėl užsimerkia. Tas vaizdas mane paveikia akimirksniu ir mano kotas įsiremia į kelnes. Dieve mano, kaip jis savęs visai nekontroliuoja! Ji vėl atsimerkia. – Žinot, aš tokia tik šeši su geležinkeliu, gal jums vertėtų pasiieškoti kažką geriau? Kas jūsų rankoms suteiks didesnį malonumą?

Nerandu žodžių kaip jai atšauti švelniai, tai tyliu kaip žuvis. Urtė atsikelia,  iš lėto susirenka knygą, saulės akinius nuo žemės ir elegantiškai išsitiesia.

– Žinot, gerbiamas gydytojau, jums reiktų kažko su stuburu, – ramiai pasako, bet aš žinau, jai patinku, ji nori manęs, tik pyksta.

Prieinu ir apkabinu. Glaudžiu prie savęs ir jaučiu, kaip mano kūnas įsielektrina. Kaip malonu ją liesti pirštais… Jos beveik nuogas kūnas prigludęs prie manęs. Ji pilvu pajaučia, kaip jos geidžiu… Jos kvėpavimas padažnėja, ji įsikabina į mano rankas, spusteli ir giliai įkvėpia.  Trokštu jos lūpų ir nevaržau savęs, pasilenkiu prie jos veido. Tik staiga, ji išsineria iš mano rankų:

– Tu manai mane pažeminsi, arogantiškas šūdžiau, ateisi, apkabinsi ir aš susileisiu? – piktai pasako ir net nesugalvoju, ką greitai jai atsakyti. – Ne veltui tau Gediminas vožė, galėjo ir daugiau, – pasako ir nueina, bet staiga atsisuka. – Žinai, aš neisiu rytoj vakarieniauti su Gediminu, bet tikrai ne dėl tavęs, tad nesusireikšmink!

Sumaudžia krūtinėje.

Urtė. Šokiai.

 

Keista, bet visą vakarą Henrikas nesiartina prie manęs. Vakarienės metu sėdi tolimiausiame kampe. Nežinau, bet man tai nėra malonu, nes slapta tikėjausi, kad dar prie ežero jis mane pasivys ir atsiprašys.

Pavalgę kiti išsivaikščioja kas kur, o Henrikas lieka sėdėti su žvejais: Gediminu, Norkumi ir Bubneliu. Aš į jį stengiuosi nežiūrėti, bet matau, kad jam linksma ir kad kelia prie lūpų stiklą su viskiu. Gerai, apsvaigusio jo dar nemačiau.

Kažkas įjungia visu garsu muziką ir pasigirsta labai populiari daina, tik nežinau jos pavadinimo. Norisi šokti! Akimirksniu visi keturi žvejai pakyla nuo stalo ir ima judėti ratelyje. Aš kitų nematau, mano akys įsmigusios tik į Henriką. Atsirėmusi į kampą stebiu, kaip jis puikiai šoka! Puikiai jaučia ritmą, tobulai juda. Koks vyriškas jo kūnas, nepaisant to, kad jis neturi kalną raumenų kaip Gediminas. Aš jo velniškai noriu, trokštu būti jo glėbyje ir man nemalonu, kad jis mane ignoruoja. Nebegaliu savęs kankinti žiūrėdama į jį, išeinu iš šokių kambario ir pasileidžiu ežero link kaip dieną.

Mėtau akmenėlius į vandenį ir visos mintys tik apie jį. Blogai jaučiuosi be jo… Tik staiga išgirstu žingsnius už nugaros ir atsisuku. Net nepajuntu, kaip atsiduriu jo glėbyje. Ištirpstu.

Jis atsisėda ant žolės, pasisodina mane sau tarp kojų, suspaudžia glėbyje ir pabučiuoja plaukus, o tada sušnabžda prie ausies:

– Papasakok man apie save. Noriu žinoti visas smulkmenas. Nuo pat vaikystės…

Jo žodžiai pripildo šilumos mano kūną ir man palengvėja. Nebepykstu ant Henriko… Jis nori pažinti, kas aš tokia. Vadinasi, jam rūpiu, o jis rūpi man.

– Nuo ko pradėti? – pasiteirauju.

– Nuo šaknų, nuo savo tėvų. Kuo jie vardu, kaip susipažino? – pasako ir paglosto rankas. Kaip gera būti jo glėbyje.

– Oi, ten labai linksma jų susipažinimo istorija. Mama – Zuzana, tėtis – Jurgis. Jiedu susipažino Kaune. Kaip ir mes, – šypteliu.

– Geras ženklas! – apsidžiaugė Henrikas.

– Nesidžiauk per anksti! – sudrausminu. – Žodžiu, tėtis studijavo Veterinarijos akademijoje, jis – veterinarijos gydytojas. Beje! Kaip gydytojas jis daug švelnesnis ir malonesnis už tave savo pacientams, Henrikai! – paerzinu ir jis žaismingai krimsteli man į ausį.

– Aš ir būčiau labai malonus, jei mano pacientai nekalbėtų, – nusijuokia ir paprašo tęsti.

– Mama studijavo KPI, skaičiavimo mašinas. Važiuodamas po paskaitų troleibuse tėtis pastebėjo ją. Ji buvo su lengva ryškiaspalve suknele. Kaip jis pasakojo – atrodė pasakiškai! Jis, toks perstypęs kaimo berniokas iš Skuodo rajono, priėjo ir drąsiai jai tarė: „Jūsų labai graži krūtinė, šįvakar išgersiu už ją degtinės“, – pasakau ir Henrikas ima juoktis, kaip ir mūsų šeima kaskart juokiasi prisiminus šią istoriją. – Žinai, tėtis buvo labai nusiteikęs prieš alkoholį ir nebuvo ragavęs jo labai ilgai, bet sakė, kad tą vakarą pirmą kartą bendrabutyje paragavo degtinės. Laikėsi žodžio duoto mamai.

– Tavo tėtis drąsus, laikosi žodžio ir dar turi puikų humoro jausmą.

– Taip! Tu teisus. Dėl to mama iškart jį ir įsimylėjo, nepaisant jo klaikaus megztuko ir dar klaikesnės šukuosenos.

Kažkaip nutylam abu. Susimąstom. Mėgaujamės tyla kartu ir ta tyla tokia nuostabi. Henrikas švelniai trina mano nuogas blauzdas, o aš jo rankų odą. Jaučiu kokios stiprios rankos ir visa širdimi trokštu, kad jis priklausytų tik man.

– Urte, – tyliai taria, – įtariu tavo krūtinė irgi labai graži. Ją apžiūrėsiu kiek vėliau, mėnulio šviesoje ir išgersiu už jos grožį visą butelį degtinės, – sušnabžda, o aš visa išsišiepus kumšteliu jam alkūne į šoną.

– Pasigersi, – tariu ir Henrikas pasilenkia prie mano kaklo, švelniai jį pabučiuoja. Mane suvirpina elektra. Jis pirštais ima braukti pilvu aukštyn, bet pasiekęs krūtinę, aukščiau nebekyla… Jaučiu, kaip maloniai sudilgsi tarpkojyje.

– Aš jau ir taip apsvaigęs nuo tavęs… Tai degtinė jokio poveikio nepadarys…

Mes taip sėdim jau ilgai, aš daug kalbu, jis daug pasakoja. Mes juokiamės, diskutuojam, apnuoginame savo širdis ir taip labiau pažįstame vienas kitą. Kuo daugiau sužinojau apie jį, tuo daugiau aš jo geidžiu.

Jis netikėtai atsistoja ir ištiesia ranką.

– Eime, – sukužda ir suspaudęs delną mane veda link aptriušusio namelio esančio netoli ežero. Aš žinau, kodėl mes ten einame ir mano širdis dunksi, net atrodo jos dūžiai girdisi kitame ežero krante. Mes greitai pasiekiame namą ir jis iš karto priremia mane prie medinės lauko sienos visu kūnu. Jaučiu jo karštą iškvepiamą orą, jo jėgą, jo vyrišką galią. Pilvu jaučiu, kaip kieta varpa trinasi ir mano kelnaitės nebesugeba atlaikyti aistros syvų. Aš taip jo trokštu.

Henrikas. Kodėl?

Ar galima taip nežmoniškai geisti jos? Niekada nemaniau, kad patirsiu tokį jausmą, bet ta aistra, kurią jaučiu Urtei nežmoniška. Bučiuoju jos kaklą, liečiu sėdmenis ir gniaužau savo delnuose. Jos kūnas tiesiog tobulas, nes jos vidus šiltas ir geras. Be vidinio grožio net ir tobuliausias kūnas nebus gražus. Nusmaukiu suknelę nuo peties ir švelniai pirštais išvaduoju krūtį. Mes žiūrim vienas į kitą apsiblausę, ji ima sparčiau kvėpuot. Pasilenkiu ir imu bučiuoti ją, nuo aistros apsunkusią krūtį; lūpomis, liežuviu glamonėju sustingusį spenelį. Ji aimanuoja nuo mano glamonių ir kotas įsitempia, pasidaro kietas kaip akmuo. Trokštu karštai ją pamylėt, išsilieti joje… Noriu padovanoti jai neapsakomą malonumą. Noriu padaryti ją laiminga! Mano ranka nuslysta jos riestu užpakaliu žemyn, palenda po suknelės kraštu ir ima slinkti kelnaičių link. Jos krūtinė pašėlsta ir tai mane tik dar labiau įkvepia. Pirštais įsliuogiu į kelnaites ir iškart atsirandu ten, kur kunkuliuoja karšta lava. Įstumiu vidurinį pirštą į ją kiek galima giliau ir ji suaimanuoja. Aš toliau darbuojuosi pirštu, paskui įkišu antrą, trečią. Matau, kaip jai gera, o aš pats tuoj baigsiu vien to vaizdo. Ji tyliai aimanuoja, juda klubais, padeda man ir nagais vagoja mano nugarą. Aš trokštu dabar tik vieno dalyko – privesti ją iki sprogimo.

Tik staiga kažkas sušmėžuoja krūmuose. Atidžiau pasižiūriu, bet pirštai nesustoja. Velnias! Negaliu patikėti savo akimis! Kristina žiūri į mus besiglamonėjančius ir jos akyse ašaros! Kas čia per šūdas? Kristina pamato, kad aš ją pastebėjau ir duoda man ženklą,  maldauja, kad nieko nesakyčiau Urtei ir nubėga.

Išmuša šaltas prakaitas. Visa aistra dingsta. Atsiraukiu nuo Urtės ir jos atsiprašau.

– Kas nutiko? – visa alsuodama paklausia Urtė.

– Nieko, – nusišypsau. – Tik pagalvojau, kaip reikės pasakyti mūsų sūnui, kad mes pasimylėjom per pirmąjį pasimatymą, aš neturėjau prezervatyvų, dar buvau išgėręs ir taip gimė jis.

Urtė nusišypso ir apkabina mane, o aš niekaip negaliu pamiršti Kristinos žvilgsnio. Sumautas šūdas, gal ji tikrai norėjo prisijungti prie mūsų, kaip juokavo dieną?

 

12 dalis

Urtė. Sodybos grožis.

Atsistoju nuo fotelio, kol dar iš keršto nepasakiau Gediminui aiškaus TAIP ir nepanaudojau smurto prieš ne taip jau seniai nukraujavusį Henriką. Vargšas juk nebeatlaikytų, nes aš dabar jo nosies tikrai nebevalyčiau, nebent švitriniu popieriumi. Niekšas. Palieku jį su Gediminu ir žygiuoju žadinti Kristinos. Ji dar miega, kaip ir visi kiti baliauninkai, bet man reikia moteriškos pagalbos. Nueidama jaučiu, kad nugara tiesiog dega. Sulėtinu žingsnį ir neiškentusi abejinga atsisuku. Gediminas labai užsiėmęs kažko ieško nukritusio po foteliu, o Henrikas sėdi atsipalaidavęs, kaip koks mafijos bosas, užmetęs vieną alkūnę ant fotelio krašto. Akivaizdžiai akimis skrodžia mano kojas ir su pasimėgavimu geria kavą. Jis net nepasimeta man atsisukus ir toliau varsto mano pusiau apnuogintas šlaunis arogantišku žvilgsniu. Šiknius. Ir dar aš su juo bučiavausi!

– Šeši su geležinkeliu, – taria jis spoksodamas man į akis. Mane perpila karštis. Jis pyksta ant manęs. Tegul… Šventai tikiu, kad mintyse galvoja „dešimt su pliusu“, tiksliau „dešimt su pliusu, aš noriu jas glamonėti be paliovos kas vakarą savo daktariškais pirštais“!

Gediminas išlenda iš po fotelio:

– Tu čia apie ką? – paklausia jis, bet manęs, stovinčios tolėliau, nepastebi.

– Apie sodybos grožį, – šypteli Henrikas atsisukęs į jį ir pakelia kavos puodelį prie lūpų. Nutirpstu. Kodėl jis toks velniškai patrauklus?!

– Ko tiek mažai? Labai jau esi pretenzingas. Nieko nepasikeitei nuo mokyklos laikų, seni. Tau viskas turėjo būti kas geriausia, tobuliausia, į viską žiūrėjai per daug rimtai ir atsakingai. Kaip tu mane užknisdavai per rungtynes. Kad tu žinotum! Su savo nežmonišku noru visada laimėti, atlikti derinius geriausiai, mesti taikliausiai, suklysti mažiausiai, o aš labiau norėjau gerai praleisti laiką aikštelėje ir pasimaivyti prieš paneles. Man medalio nereikėjo, man reikėjo dėmesio, – pasakoja Gediminas ir mane labai sudomina mokyklos laikų Henrikas. Labai noriu sužinoti daugiau. – Aš tai duočiau visą dešimt, man čia labai gražu! – atsako Gediminas ir aš apsisukusi einu toliau, bet viską girdžiu. Žinoma, Henrikas labai stengiasi, kad girdėčiau kiekvieną jo žodį.

– Ji turi būti ne tik graži, bet ir privalo turėti savo stuburą, kad visokie barbarai ja nepasinaudotų, – paaiškina Henrikas ir man sugelia širdį. Jis ką? Mane laiko bestubure?! Tik dėl to, kad Gediminui pasakiau „nežinau“? Supykstu ant jo.

– Nelabai supratau apie tą tavo stuburą… Tikriausiai turėjai omenyje tvorą? Tai nieko baisaus, kol jos čia nėra, mes apginsim sodybą nuo barbarų, – nusijuokia Gediminas. Nebegirdžiu, ką atsako Henrikas, bet gal ir gerai, nes nuotaika ir taip sugadinta. Labai gerai žinoti, ką jis mano apie mane, kad ir kaip būtų skaudu.

Kaip jo nekenčiu! Kaip tas pats žmogus gali būti toks švelnus, romantiškas, bet tuo pačiu ir velniškai bjaurus?!

Ateinu į kambarį, krentu pas Kristiną į lovą ir taip ją pažadinu. Tuščiai spoksau į lubas.

– Kas tau dabar? – užsimiegojusi pasiteirauja. – Kas nutiko, Urte? Viskas gerai? – susirūpino.

– Nieko, viskas man gerai, tik Henrikas prisikalbėjo. Aš jį pritvosiu savomis rankomis!

– Gražu, – romantiškai ištaria Kristina. – O po to sukrisit į lovą, jis nuplėš drabužius nuo tavo tobulo kūno, liežuviu pamalonins visas ertmes ir galop karštai pasimylėsit, – užbaigia ji. Tada saldžiai nusižiovauja ir pasirąžo lovoje.

– Nefantazuok! To nebus! – griežtai pasakau ir mano kūnas susijaudina vien nuo jos žodžių. Ji labai gerai pasakoja arba aš turiu per daug lakią vaizduotę.

– Aha, aha… – išsišiepia Kristina.

– Kaip suprasti tavo aha, aha? Tu irgi manai, kad neturiu stuburo?! – užpykstu.

– O kas dar taip mano? Henrikas? – paklausia, bet nieko neatsakau. – Šalia Henriko visos mes netenkame stuburo…

Kažkaip keistai nuskamba jos žodžiai. Mes netenkame stuburo… Ta prasme, ir ji?! Nežinau kodėl, mane suima pavydas. Prisimenu, kaip jie gražiai bendraudavo ligoninėje ir šiaip… ji labai graži, o jis… net nėra ką sakyti.

– Tau patinka Henrikas? – nedrąsiai pasiteirauju. Jaučiuosi labai nejaukiai, o ji tik nusijuokia.

– O kam jis nepatinka?

– Nežinau… Gal Gediminui? – šypteliu. Suprantu, tikrai kvailas klausimas. Kam jis gali nepatikti…

– Ir Gediminui jis patinka, ir Gediminui… tik kartais jie pasipeša.

Stoja tyla. Kristinai irgi patinka Henrikas… Girdžiu kaip zvimbia įkyrus uodas. Atsikeliu, nusimaunu sportinį batą ir vienu bandymu jį pritrėkšiu prie sienos, įsivaizduodama, kad ten Henrikas. Sekundei palengvėja, bet pamatau ištiškusį kraują ir kažkodėl pamanau, kad tai blogas ženklas.

Nežinau, labai noriu kai ką sužinoti, bet bijau…

– Kristina? – atsiskosčiu, gerklę ima kutenti iš jaudulio. – Ar tarp jūsų su Henriku kažkas buvo? – lyg tarp kitko užklausiu besiaudama batą, kuris ką tik atėmė nekaltą gyvybę. Nors esu visu šimtu procentų įsitikinusi, kad tikrai nieko nebuvo tarp judviejų, bet man reikia patvirtinimo.

– Koks klausimas!

– Nežinau, gal ir kvailas, – kreivai nusišypsau, – bet vis tiek man įdomu, nes kodėl jis, tavo gydytojas yra čia, tavo rengiamame vakarėlyje? Tikrai tik dėl to, kad jis su tavo draugais žaidė krepšinį vienoje komandoje? O gal kai kas buvo tarp jūsų?

Kristina kažkaip keistai tyli. Kodėl ji nieko nesako? Širdis ima virpėti. Tada ji išsišiepia ir pačiumpa pagalvę, užsideda ant veido. Po kelių akimirkų numeta ją į šoną.

– Na kaip čia pasakius…. – nutyla. – O ką reiškia buvo ar nebuvo? – ji atsikelia ir prieina prie lango. Atsuka man nugarą. – Nevyniosiu žodžių į vatą, aš ne iš tų. Taip, kai kas buvo, jei galima taip pasakyti… Mes kartą permiegojom… Po ligoninės… Galėjom to nedaryti, bet yra kaip yra, – abejingai pasakė žiūrėdama pro stiklą. – Bet tai nieko nereiškė, aš buvau labai įskaudinta, norėjau pamiršti Ferdinandą, jis – savo praeitį…  Susitikom jo namuose… nieko nereikalavom vienas iš kito. Tai buvo tik vienkartinis nuotykis. Tai tas pats, lyg būčiau nuvažiavusi ir pasisukusi apžvalgos ratu. Grįžau patenkinta, laiminga, bet be jokių lūkesčių, kad apžvalgos ratas manęs lauks ar pati grįšiu pas jį. Man užteko vieno karto.

Negaliu patikėti, ką girdžiu savo ausimis. Ne toks turėjo būti atsakymas.  Tai negali būti tiesa! Jaučiu, kaip ima stigti oro, kambarys ima svyruoti. Prisimenu Gedimino žodžius pasakytus Henrikui „Eik pas savo Kristinutę“… Tai visgi jis turėjo pagrindą… ir Gediminas kažką žinojo apie juos.

Aš pradedu savimi visiškai nepasitikėti… Gal Henrikui aš visai nepatinku? Gal jis atėjo pas mane tik todėl, nes esu bestuburė, laisvo elgesio paukštelis? Žinojo, kad jis, sužeistas, žavus, blizgančiom akim herojus ir kruvina panose pasirodys ant slenksčio ir gaus mano bučinius, mano kūną. Ištirpsiu bemat nuo jo nuogos krūtinės ir atsiduosiu lengvai… be jokių pasimatymų, vakarienių, gėlių, gražių žodžių? O tada baigsis savaitgalis, baigsis ir mūsų mažytis romanas. Vėliau jis turės kitus gražius savaitgalius su kitomis Kristinomis, Urtėmis ir Gretomis.

Nebenoriu čia būti. Noriu namo… Tiek daug melo čia, tiek netikrumo. Kojos apsunksta, atsisėdu ant lovos krašto ir imu giliai kvėpuoti. Man trūksta oro, po velnių! Duokit man oro!  Jei pasileisiu į kiemą, ten bus jis, dėl kurio aš taip jaučiuosi ir man tai nepadės, o jei liksiu čia…

Bijau, kad ką tik nutrūko mūsų taip smagiai užsimezgęs ryšys su Kristina. Taip, tylomis nutraukiu mūsų santykius iš pavydo, nes ji buvo su vyru, kurio aš geidžiu ir jis visada man patiko. Ji tai žinojo! Bet nepaisant to, su juo permiegojo. Viską suprantu, jis buvo laisvas, ji laisva, mes nebuvome įsipareigoję vienas kitam. Ji kaip ir nieko blogo nepadarė? Bet kodėl jaučiuosi taip šūdinai?

Susimąstau, kaip viskas būtų buvę, jei tai būčiau žinojusi vos atvykusi į sodybą. Ar leisčiau tada mane šildyti prie ežero, ar leisčiausi bučiuojama, žinodama, kad jis buvo su Kristina, kad ir kaip ji sakė – nieko nereiškė. Ar leisčiausi?

– Kristina, – pasakau. Noriu, kad ji atsisuktų, noriu pažiūrėt į jos akis. Aš noriu užfiksuoti momentą, kada baigiasi moteriška draugystė.

 

11 dalis

Henrikas. Gedimino ašaros.

Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvo taip gera. Mes su Urte bučiuojamės kaip išprotėję, liečiu jos skruostus, plaukus, kaklą, sliuogiu nugara, braukau pirštais jos gundančius sėdmenis. Ji taršo mano plaukus, kaip ir širdį… Aš toks gyvas, kaip niekada anksčiau! Mūsų artumas rauna stogą. Su ja viskas taip paprasta, jaučiuosi savimi. Trokštu nuplėšti drabužius, glausti ją nuogą prie savo įkaitusios odos, bučiuoti nuo aistros apsunkusias krūtis, liežuviu braukti sukietėjusius spenelius, bet delsiu, nenoriu visko skubinti, noriu mėgautis kiekviena akimirka, kiekvienu odos lopinėliu. Kokia ji švelni, skani, viliojanti. Mano milžinas įsitempęs kankinasi per mažomis tapusiose kelnėse. Raminu jį, kad atsipalaiduotų, nes šiandien malonumų tikrai nepatirs… Gerbiu ją, nenoriu permiegoti per pirmą pasimatymą, tiksliau susitikimą. Ji turi jaustis visiškai saugi, kaip ir aš. Nenoriu kitą rytą jaustis nejaukiai, nes paskubėjome… Niekada nemėgau vienadienių nuotykių, o jei kas girdavosi, kad parsivedė merginą po pirmo pasimatymo ir ją pamylėjo, man visai nedarė įspūdžio, nes man reikia tikrumo, man reikia jausmų, man reikia žmogaus ne, tik sekso. Suprantu, kad jausmai gali blykstelėti taip galingai, kad nebegali atsispirti. Taip, tikrai gerai suprantu, nes aš pats su malonumu dabar nutempčiau jos kelnaites. Mano pirminis patino instinktas ją išdulkinti ir apvaisinti yra ir jis labai galingas, bet… aš – ne gyvulys. Galiu visa tai kontroliuoti.

Tik staiga prasidaro durys, akis apakina didžiulė šviesa ir pasigirsta:

– Oba!! – išleidžia emociją Kristina. Panašu, atėjo miegoti. Mes atsitraukiame vienas nuo kito lyg nusikaltę, šypsomės. – Geriau bėk iš čia, – sako man, – nes jei jus kartu pamatys Gediminas, geruoju nesibaigs… O jis ieško tavęs…

– Gerai, šiandien kraujo pakaks, – atsakau. Pagriebiu džemperį nuo žemės, užsivelku, pribėgu prie Urtės ir švelniai pabučiuoju. – Mes dar nebaigėm. Man tik reikia sutvarkyti kai ką, – pašnibždu į ausį ir sprunku.

 

Sėdim su Gediminu terasoje jau ne vieną valandą, visi miega, o mes –  mezgame brolišką ryšį po jo išpuolio. Jis verkšlendamas manęs atsiprašo gal tūkstantį kartų, kad net užknisa ir vis bandau nukreipti temą. Atleidau juk, kiek galima apie tą patį. Juo labiau, kad gal jis iš tiesų padarė man paslaugą ir turėčiau jam padėkoti? Jei ne kraujuojanti nosis, gal nebūčiau pajutęs Urtės pasakiškų lūpų skonio.

– Aš turiu viską: kietą tačką, sėkmingą verslą, puikų ištreniruotą kūną, bet kodėl ji, Urtė, pasirinko tave, kaip ir Ievutė tada? – veblena nelaimingas Gediminas.

– Nenusišnekėk, čia jau kalba tavo fantazija.

Tenka įrodinėti, kad niekas nieko nepasirinko, kad tarp mūsų su Urte nieko nėra ir nieko nebuvo. Ji tik buvusi mano pacientė ir kad tai nėra ta pati istorija, kaip buvo su Ievute. Urtei buvo šalta ir daviau savo džemperį – viskas, lygiai taip pat būčiau davęs jam, jeigu būtų šalta. Jis pralinksmėja, bet man nepatinka, kad šiek tiek meluoju, t.y. nesakau apie savo jausmus Urtei, apie tai, kad buvom kartu, bet jam to dabar žinoti nereikia. Jis per daug girtas. Taip geriau, nes apsvaigę žmonės gali pridaryti daug negerų dalykų.

Siūlau jam eiti miegoti, bet jis nė neketina, tad klausausi nuobodžių girto žmogaus istorijų: kaip jis kartą per mėnesį uždirbo trisdešimt penkis tūkstančius eurų, kaip jo automobilis greitai įsibėgėja iš vietos, kaip kartą miegojo su dviem kekšėm, ir dar kartą įsitikinu, kad esame labai skirtingi. Kažkam tos kalbos gal darytų įspūdį, bet ne man.

Nebegaliu, nebenusėdžiu vietoje, nusibodo jo paistalai. Trokštu bėgti pas Urtę, bet… Tiesiog negaliu, jaučiu pareigą būti su Gediminu, nes jis labai susinervino, kai pamatė Urtę su mano džemperiu, jam atgijo mokyklos istorija su Ievute ir kaip jis pats poetiškai išsireiškė  „jam dabar kraujuoja širdis“, o aš gi gydytojas, negaliu palikti, kad nukraujuotų.

Po pačių ilgiausių mano gyvenime keturių valandų jis pagaliau sėdėdamas užsnūsta! Nuvedu jį į pirmą pasitaikiusį kambarį ir paguldau ant laisvos sofos. Užlipu laiptais ir sustoju prie Urtės durų. Jaučiu kaip kraujas pulsuoja venose, giliai įkvepiu. Nežinau kodėl aš čia, ji juk miega, bet tikriausiai giliai širdyje tikiuosi, kad ji pajus, kad aš čia ir ateis. Būtų labai keista, jei pats paryčiais belsčiausi į jų kambarį. Tikriausiai jos su Kristina jau sapnuoją dešimtą sapną.

Atsisėdu ant viršutinio laipto ir pirštais perbraukiu lūpas. Dar jaučiu jos skonį. Užmerkiu akis ir laukiu kurį laiką. Kažkokio stebuklo. Deja, jis neįvyksta. Einu miegot.

**

Prabundu ryte, į veidą spigina saulė. Pakylu iš lovos ir apsirengęs išeinu į tuščią ramų kiemą. Iškart nustembu – terasoje jau sėdi Gediminas ir geria kavą! Jis stebėtinai gerai atrodo, alkoholis jam nė kiek nepakenkė. Kaip taip įmanoma? Jei būčiau gėręs tiek, kiek jis, tikriausiai mane dabar gaivintų su lašelinėmis intensyvios priežiūros palatoje.

Šalia Gedimino laisvas fotelis, ant stalelio padėtas pusiau nugertas kavos puodelis ir jau nuvalgytas torto gabalėlis. Man tai kažkodėl nepatinka, ir viliuosi, kad klystu. Labai tikiuosi, kad su juo pusryčiavo ne ji, kuri vakar šluostė ir tuo pačiu vertė kunkuliuoti mano aistros prisotintą kraują.

– Sveikas, Henrikai, – šūkteli Gediminas ir pamoja ranka. Prieinu ir mes paspaudžiam rankas vienas kitam, lyg vakar nieko nebuvo nutikę. Jis sėdi su treninginėmis kelnėmis, o viršutinę dalį puošia tik sixpackas, ištreniruota krūtinė ir tobuli bicepsai ant rankų.

– Jau pusryčiauji? Ankstyvas, – šypteliu. Imam kalbėti apie orą ir truputį nerimauju, laukiu, kol ateis jo kompanionas.

Staiga išgirstu lengvus žingsnius už nugaros, širdis juos atpažįsta ir bemat ima plakti greičiau. Atsisukęs pamatau Urtę ir mano kūnas apsvaigsta lyg nuo geros taurės viskio. Pajuntu, koks iš tiesų esu egoistas, nes noriu ją turėti tik sau. Trokštu apkabinti šią gundančią jauną moterį, sunerti pirštus į plaukus ir bučiuoti be paliovos, bet aš.. tik nusišypsau ir pasisveikinu.

– Labas, – ištaria pasimetusi, lyg nežinotų, ką daryti. Praeina pro mane ir visomis ląstelėmis pajuntu jos kūno šilumą, nors ji net neprisiliečia. Per akimirką spėju užuosti jos kvapą. Ji kvepia tobulai, tik nežinau, ką tas kvapas man primena, gal kriaušes? Nesąmoningai įkvepiu jos giliai ir sulaikau kvėpavimą. Šiandien ji dėvi nenusakomos spalvos lengvą vasarišką suknelę ant petnešėlių. Tamsūs ilgi plaukai plaikstosi ant nuogų pečių. Ryto šviesoje ji gundomai graži. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ji pasipuošė dėl manęs… O gal aš tikrai per gerai apie save galvoju?

Urtė klesteli į laisvą fotelį priešais Gediminą. Tai štai su kuo jis pradeda rytą… Taip ir įtariau… Man tai nepatinka. Su Urte rytą turėjau pradėti aš… Regiu, kaip Urtė bando šypsotis, bet jaučiasi nepatogiai, bijo pažvelgti į akis. Netikėtai mūsų akys susitinka mažai akimirkai ir man bemat pakyla nuotaika. Kiek iš tiesų mums kartais mažai reikia iki laimės.

– Einu ir aš pasidaryti kavos, – tariu.

– Aš padarysiu, jūs kalbėkitės, – strykteli iš fotelio ji. – Gediminai, nori dar vieną? – pasisuka į jį.

– Gerai, ačiū labai, išgersiu. Nuo pačio ryto gausiu kofeino bombą, – nusijuokia jis ir lyg netyčia įtempia krūtinės raumenis.

Šnekuosi su Gediminu ir nesuprantu, ar jis tikrai nieko neprisimena, kas buvo vakar, ar tiesiog apsimeta. Jis visas linksmas, mėto sąmojus.

– Einu padėsiu Urtei atnešti kavą, – ištariu ir jis pažvelgia į mane kažkaip keistai, bet man nesvarbu. Aš trokštu bent minutėlės dviese su ja.

Įeinu į erdvią senoviškai įrengtą virtuvę ir matau kaip Urtė užpila vandens į du puodelius. Padeda virdulį, nuleidžia rankas ir daugiau nejuda. Taip… Ji pajuto mane. Prieinu iš nugaros, kvėpuoju į jos pakaušį ir jaučiu, kaip ji ima virpėti. Mano širdis daužosi lyg norėtų ištrūkti iš krūtinės ir tikiu, kad tą patį daro jos širdis. Nedrąsiai apkabinu jos liemenį per šonus ir švelniai pirštais sliuogiu pilvo link.

– Niekaip negalėjau užmigti, galvojau apie tave, – kuždu ir vis spaudžiu arčiau savęs. Pirštų galiukais nubraukiu plaukus nuo peties ir lūpomis paliečiu jį. Ji atsisuka į mane, apkabina kaklą, apsiblaususiomis žiūri į mane, o tada staigiai pabučiuoja mano lūpas ir atsitraukia lyg nieko nebūtų buvę.

– Imk, nešk kavą, – nusišypso ir mirkteli.

– Mano pirštai mieliau darytų kai ką maloniau … – primerkęs akis sukuždu ir ji lengvai nurausta. Man patinka, kaip ji reaguoja.

– Kaip matau labai seniai gavai į nosį, – ištaria ir mes imame juoktis.

Sugrįžtu pas Gediminą su kavos puodeliais ir vieną padedu jam. Netrukus sugrįžta Urtė ir mes imame šnekučiuotis visi trys. Koks puikus rytas ir viskas tik dėl jos. Gediminas išsiblaivęs vėl pavirto į normalų pašnekovą ir jokių užuominų apie vakar nemėto. Visiškai atsipalaiduoju. Mūsų su Urte akys vis susitinka vogčiomis ir ta akimirka būna nepakartojama. Tą jaučiu visu kūnu. Nežinau, kodėl mes turim slėptis nuo Gedimino? Tikriausiai, dėl šventos ramybės, kad vėl neužrūstinti didįjį jūrų vėplį, bet jei vėl jis man trenks, teks panaudoti dar mokykloje išmoktus kelis dziudo triukus, kuriuos atsargiai išbandydavau namie ant sesės.

Urtė. Pakvietimas į vakarienę

Man visai smagu gerti kavą su jais. Vienam patinku aš, o kitas patinka man ir viliuosi jausmai abipusiai. Tiksliau, esu tikra – tikrai patinku Henrikui, tai įrodo ir mūsų slapti, karšti žvilgsniai.

– Urte, turi planų rytojaus vakarui? – netikėtai paklausia Gediminas ir aš pasijuntu nepatogiai.

– Ne, – nusišypsau, jaučiu kraujas ima plūsti į veidą, darosi karštoka. Akies krašteliu matau Henriką, jis nusišypso puse lūpų.

– Nusivešiu tave pavakarieniauti, – užtikrintai taria Gediminas ir aš pasimetu. Negaliu patikėti, bet taip yra. – Žinau pasakišką vietą, kur duoda labai skaniai valgyti. Moku aš! – užbaigia ir mirkteli.

– .. Nežinau… – nutęsiu, nemoku mandagiai atsisakyti, esu per daug empatiška, nenoriu sužeisti kito jausmus. Jaučiuosi apgailėtinai, lyg išduočiau Henriką nepasakiusi tiesiai šviesiai ne. Bet iš kitos pusės, mes tik pasibučiavom, jis man nieko nežadėjo, aš jam… O „nežinau“ juk ir nereiškia „taip“.

Henrikas gurkšteli kavos ir lėtai atsilošia fotelyje. Perbraukia kelis kartus savo smakrą. Jis šiandien nesiskuto, plaukai išsitaršę. Jis toks skaudžiai patrauklus! Nužvelgiu jo pirštus ir mano oda maloniai pasišiaušia.

– Tu tikrai nežinai? – atsisuka į mane Henrikas. – Nemėgsti skanaus maisto? – rimtu veidu paklausia ir nebesuprantu, kodėl jis taip padarė. Negi jis nori, kad eičiau su Gediminu vakarieniauti?! O gal tik juokauja?… Įbedu akis į Henriką ir bandau kažką įskaityti. Matau pasikeitusį žvilgsnį ir susirūpinimo raukšlelę tarp antakių, kokią matydavau ligoninėje, kai jis buvo arogantiškas mane gydantis gydytojas – šiknius. Nusišypsau iš beviltiškumo, nes niekaip negaliu suprasti: jis mane erzina ar pyksta ir baudžia už nemokėjimą aiškiai pasakyti NE? Šis gydytojas man kelia stresą. Jam reiktų pasimokyti iš mano tėčio, veterinarijos gydytojo, kaip tinkamai elgtis su savo pacientais, kad jiems netektų ieškoti pagalbos pas psichologą ar varstant piešimo būrelio duris!

– Na kodėl, Henrikai, – imu kalbėti po pauzės. – Aš labai mėgstu skanų maistą, tik negaliu pakęsti patiekalų su krauju, kad ir kaip jie viliojančiai atrodytų ar patys skristų į mano lėkštę… Kartą paragavau ir supratau, kad tai tiesiog ne man, – pikdžiugiškai nusišypsau jam.

– Puiku! Tad geros jums vakarienės! Gediminas tau tikrai suteiks šansą paragauti geresnių patiekalų, – atsako Henrikas ir kreivai šypteli, o man sukyla begalinis noras jį pritvoti.

10 dalis

Henrikas. Kraujas.

Negaliu žiūrėti, kaip Gediminas laiko glėbyje Urtę. Norėčiau prieiti ir išplėšti ją iš purvinų rankų. Jis greičiausiai nepasikeitė per tuos metus, taip ir liko lovelasas skrendantis pasidulkinti nuo vienos gėlelės ant kitos. Pykstu ant jos, kad leidžiasi jo liečiama, kai ką tik buvo mano rankose ir aš tikrai jutau chemiją tarp mūsų. Na, bet žinoma, nieko nebuvo, aš tik draugiškai pagelbėjau, o su Gediminu ji juk leido visą vakarą… Gal Urtei tikrai jis patinka? Raumeningas kūnas, platūs pečiai… Imu pavydėti Gediminui, senam pažįstamui, kuris šiandien prisigėręs virto paskutiniu moliu. Jam negalima gerti, tą žinom dar nuo mokyklos laikų. Nepaisant to, tas Molio Motiejus glaudžia merginą, kurios aš taip geidžiu.

Dabar jis akimis nagrinėja Urtės, t. y. mano džemperį ir garantuoju, tuoj atlėks kumštis man į veidą, mat pyktis įsirėžęs jo veide, nes ant džemperio parašyta „Kauno klinikos“. Gediminas negali pakęsti net mažiausios konkurencijos, o ypač mano. Mokykloje buvo tokia Ievutė, kurią jis buvo beviltiškai įsimylėjęs, o Ievutei patikau aš, mes su ja turėjom daug bendro, abu norėjome ir abu tapome gydytojais (kaip vėliau sužinojau). Kurį laiką mes su Ieva draugavome ta vaikiška, naivia draugyste, bet paskui išsiskyrėm, nes ji išsikėlė į Klaipėdą, o likusį darbą atliko atstumas. Kol mes draugavom, kelis kartus buvo supjaustyta mano dviračio padanga. Buvau tikras, kad tai Gedimino darbas, bet to jam niekad nesakiau, nes žinojau, kaip jam skauda, kad ji su manimi. Toks gyvenimas, kartais mes mylim tą, kurie myli kitą… Ir tas kitas dažnai būna, deja, tavo draugas.

– Urte, – taria Gediminas, – tau patinka lopai?

– Kas čia pas tave per klausimai?

– Neišsisukinėk, normalus gi klausimas. Įsivaizduok, yra du labai faini bičai, bet vienas turi prabangų BMW ir savo verslą, o kitas – tik sumautą dviratį ir valdišką atlyginimą. Kurį pasirinktum? – na žinoma, dabar Gediminas nori pasipuikuoti prieš Urtę savo absurdiškai brangiu BMW automobiliu su vardiniais numeriais ir pažeminti mane, bet nepavyks, aš žinau savo vertę. Aišku, labai įdomu, kaip jis mato mane iš šono, tegu… Pradeda imti pyktis ant jo, juk mes buvom šiokiais tokiais draugais kažkada, bet laikausi. Jis visada toks buvo. Gerai, kol gerai, bet kai interesai susipjauna, jo ginklas yra kitų žeminimas.

Urte pagaliau išsineria iš Gedimino rankų ir prieš išeidama taria:

– Pavargau, paieškosiu Kristinos, kad parodytų mano lovą ir eisiu miegoti, – nenoriu, kad ji išeitų, noriu būti su ja, matyti bent jos šešėlį, man to pakaktų, bet negaliu prie visų maldauti. – O dėl pasirinkimo, Gediminai… Tai juk akivaizdu, – ir tas molis visas išsišiepia triumfuodamas ir įsispokso man į akis.

– Kas akivaizdu? – pasitikslina išsiviepęs ir užtikrintas savo pergale.

– Kad per mažai informacijos, tie faktai dar nieko nepasako, – ištaria žodžius, kurie paglosto mano širdį ir išeina. Stebiu ją nueinančią, kaip jos šlapi plaukai paliko tamsų dryžį mano džemperyje. Tikrai vėsoka, bet žinojimas, kad džemperis šildo ją, mane kaitina. Kokia ji nuostabi, aš noriu jos… dar labiau.

Sunkiai, bet girdžiu, kaip kiek tolėliau nuo mūsų kalbasi Urtė su Kristina.

– Kur mes miegosim? – užklausia Urtė.

– Antram aukšte, prie dušo, – atsako Kristinos balsas. – Nebijok, miegosim dviese.

– Tikiuosi, kad neateis koks apgirtęs didysis jūrų vėplys, – sukikena ir aš nusišypsau, kaip ji gražiai pavadino Gediminą.

Urtė nueina miegoti, o Kristina dar neskuba ir prisijungia prie kelių panelių, rūkančias elektronines cigaretes. Aš negaliu nurimti, kaip noriu būti su Urte, žinau, ji bus ten viena, bet kaip nueiti pas ją Gediminui nematant? Gi dabar jis seka kiekvieną mano judesį.

Vos spėju atsisukti į draugų būrį, kai pamatau tiesiai prieš akis atlekiantį grėsmingą kumštį. Nuo smūgio vos susilaikau nenugriuvęs aukštielninkas. Jaučiu didžiulį skausmą nosies srityje. Po sekundės atsitokėju. Nuojauta manęs neapgavo. Gediminas… Regiu, kaip Norkus su Bubneliu jau užlaužę rankas jį tempia link ežero. Ne, skandinti už tai jo nereikia… Išsigandusios prie manęs pripuola Kristina ir kitos merginos, bet aš duodu suprasti, kad man viskas gerai.

– O, velnias, tau iš nosies bėga kraujas, – kažkuri pasako ir aš pasitikrinu. Tikrai, kraujas teka gana stipriai, bet aš juk gydytojas. Nuleidžiu akis – mano marškinėliai visi kruvini, kaip iš siaubo filmo. Ir iš kur pas mane tiek kraujo?

– Ačiū merginos, man viskas gerai, – bandau sulaikyti kraujavimą. Jaučiu, kaip delnas prisipila kraujo. Nusivelku marškinėlius, pasidarau gniužulą ir užsidedu ant nosies. – Man tikrai viskas gerai… Tik reikia kriauklės apsiprausti.

– Antro aukšto duše yra kriauklė, ūkinis muilas, švarūs rankšluosčiai lentynėlėje, viskas, ko tau reikia, – išberia susirūpinusi Kristina ir matau, kokiu žvilgsniu ji nužvelgia mano nuogą kūną. Pasidaro truputį nejauku.

– Ačiū.

– Gal palydėti?

– Ne, – nusijuokiu, – man tikrai viskas gerai. Čia tokie neužaugusių berniukų žaidimai.

– Tai dėl ko susimušėte? – pasidomi ji.

– Nepasidalinome mašinėle… – ir nueinu į namą. Neturiu noro niekam aiškinti…

 

Stoviu prie kriauklės priešais veidrodį, regiu savo atvaizdą. Kraujavimas liovėsi, nosis nuo smūgio paraudusi. Dar kartą perpilu šaltu vandeniu veidą ir krūtinę. Paimu muilą ir imu skalbti savo vienintelius marškinėlius. Visai gerai sekasi, kraujo dėmės išsiplovė. Gerai išgręžiu, išpurtau ir bandau užsivilkti juos vėl, bet greit atsisakau minties. Šlapias drabužis ant kūno nėra malonu. Reikėtų iš kažko pasiskolinti marškinėlius arba… Taip, arba reikėtų susigrąžinti savo džemperį.

Prisimenu, kad Urtė turi miegoti kambaryje prie dušo. Pusnuogis prieinu prie tų durų ir man ima kalti širdis. Šūdas, kodėl aš taip jaudinuosi? Man reikia tik paprašyti savo džemperio, kurio jai, greičiausiai, jau seniai nebereikia. Tyliai pabeldžiu į duris ir giliai įkvepiu. Laukiu. Nenoriu eiti vidun ir ją išgąsdinti. Gal ji jau miega, o gal ji visai ne čia? Dar kartą pabeldžiu.

Lėtai prasiveria durys ir išvystu nuostabaus grožio išblyškusį, nustebusi veidą. Kaip norėčiau ją apkabinti, įsikniaubti į plaukus, pajusti tų gundančių lūpų skonį… Ji vis dar su mano džemperiu! Šiluma užgula krūtinę. Aš jai tikrai patinku. Viduje nusišypsau kaip mažas vaikas.

– Labas, – liūdnai šypteliu.

– Kas nutiko? – išplečia akis ir lėtai ima apžiūrinėti mane nuo viršugalvio žemyn. Jos žvilgsnis slysta kaklu, pečiais, nuoga krūtine ir jaučiu, kaip mano kvėpavimas pagilėja. Nepaklusnus mažasis draugužis įsitempia ir šviesos greičiu tampa Vytautu Didžiuoju, bei atsiremia į kelnes, lyg pasiruošęs puolimui. Šūdas! Šūdas! Šūdas! Raminkis, karžygy, neišgąsdink jos, juk aš ne gyvulys… Ji tai pastebi, bet visai neišsigąsta, tik akimis nusišypso ir greitai pakelia akis. Protinga mergaitė. Atsargiai perbraukia mano panosę kelis kartus ir ant jos švelnių pirštų matau savo kraują. Pasirodo, dar ne visai sustabdžiau kraujavimą. Kaip man pasisekė… Paimu jos pirštus ir valau nuo jų savo raudoną skystį. Mes žiūrim vienas į kitą, abu kaip apduję, pirštai glaustosi, trinasi.

– Atsitrenkiau į stulpą, – šypteliu ir ji iš karto supranta, kad meluoju. Stebiu duobutes jos skruostuose ir negaliu atsigėrėti. Nepatraukiu rankos, vis dar valau kraują nuo jos dieviškų pirštų, nors jo seniai nebesimato. O, Dieve, kaip trokštu šios moters, jos švelni oda išvarys mane iš proto. Apkabinu ją per liemenį ir paeinu porą žingsnių į priekį, ji atgal. Trinkteli durys už nugaros. Atsiremiu į duris, prisitraukiu ją prie savęs. Mes tamsiame kambaryje. Tik ji ir aš, ir mūsų karštas kvėpavimas. Mūsų krūtinės liečiasi, jaučiu, kaip jos iškvepiamas oras šildo man veidą. Mano vyriškumas remiasi į ją ir tikisi laimingos pabaigos. Pavadinčiau jį optimistu. Ji ne tokia.

– Tu pusnuogis, tikriausiai šalta, – sukužda šypsodamasi puse lūpų. Atsitraukusi užtrauktuką nusivelka džemperį ir bando uždėti jį man ant pečių. Suima juokas, ji dabar kartoja mane prie ežero. Kokia ji šelmė… Paimu džemperį ir nusviedžiu tolyn.

– Man reikia tavo šilumos, – sušnibždu ir sukišu pirštus į jos plaukus. Ji užsimerkia, lengvai suaimanuoja ir pabučiuoju abi jos akis. Stovim apsvaigę, viduje viskas dega. Staiga ji atsimerkia.

– Tau reikia nusimauti kelnes ir apatinius, – aš nustembu. – Tu juk matei mane nuogą, man reikia atsirevanšuoti, – tyliai pasako ir imame kikenti.

– Aš tikrai nesipriešinsiu ir leisiu viską padaryti tau, – atsakau ir švelniai įkandu į apatinę lūpą. Tada lūpomis paliečiu jos burną ir nedrąsiai pabučiuoju. Ji atsako tuo pačiu ir netrukus mūsų lūpų jau nebeįmanoma atplėšti. Mano liežuvis įslysta į jos burną, nutirpstu iš malonumo. Liežuviai ima mylėtis, kūnas užsiliepsnoja. Nuverčiu ją į lovą ant nugaros, užgulu, bet rankomis laikau savo kūną, kad neprispausčiau ir stebiu, kaip jos krūtinė kilnojasi, veidas įkaitęs. Lenkiuosi vėl bučiuot, tik staiga išvystu kaip kraujo lašas užtyška Urtei ant veido. – Velnias, – susikeikiu ir nusiritu nuo jos. – Matai, man tiek pastangų reikėjo tave pabučiuoti, kad net prakaitas virto krauju.

Ji nusišypso plačiai, pasivalo ranka kraujo lašelį ir greitai susiranda servetėlę. Atsigula ant pilvo prie manęs ir švelniai ima valyti mano kruviną nosį. Kiekvienas prisilietimas mane jaudina, kiekvienas prisilietimas lyg dovana. Mes godžiai žiūrim vienas į kitą ir ūmai nebeatlaikom atstumo. Mūsų burnos susitinka ir susilieja į pražūtingą bučinį. Nebesvarbu ta nosis ar lašantis kraujas, Gedimino pavydas, kad ji buvo mano pacientė, o aš gydytojas… Niekas nebesvarbu. Mes dabar norim tik vienas kito.

9 dalis

Urtė. Džemperis.

 

Stoviu Henriko glėbyje lyg sapne. Virpantį kūną atiduodu jam, jaučiuosi be galo saugi. Virš mūsų žvaigždėtas dangus, po kojomis – tyliai kuždanti žolė. Kaip gera būti jo rankų apsupty, nenoriu pabusti. Pilnomis šnervėmis traukiu į save vyrišką kvapą ir pamažu mano sąmonė temsta. Jis nekvepia žuvimi ar sliekais kaip tikėjausi, jis kvepia savimi, jis kvepia vyru, kuris nuo pirmos akimirkos apsėdo mano mintis.

Henrikas nenuleidžia rankų ir vis dar atkakliai stengiasi mane sušildyti. Slysdami karšti delnai palieka įelektrintus ruožus mano odoje. Kūnai liečiasi, kvėpavimai susilieja į vieną taktą. O Dieve, kaip gera… Labai noriu pažvelgti jam į akis, bet nedrįstu, bijau išduoti savo jausmus.

Henriko pastangos nenueina perniek: tirtėjimas sumažėja. Mane apima svaigulys ir pajuntu, kaip visos  ląstelės norėtų dabar prisnūsti neapsakomai svaiginančiame glėbyje. Tik staiga jis apkabina kaklą ir sukiša šiltus daktariškus pirštus į šlapius mano plaukus. O, dangau… Miegai bemat išgaruoja. Karščio banga praskrieja švelnumo išsiilgusia oda, sustabdau kvėpavimą, nes nežinau ko tikėtis. Širdis visiškai pakvaišta, rodos iššoks iš krūtinės. Pakeliu apsiblaususias akis į jį, jo tobulose lūpose sužimba vos matoma šypsena, tada palinksta manęs link ir švelniai pabučiuoja į kaktą. Akimirką pajuntu minkštas, drėgnas lūpas ir dygių šerelių įkandimą. Apsvaigstu ir nevalingai užsimerkiu.

– Jau matau tau šilčiau, – ištaria lyg niekur nieko, lyg bučinio nebūtų buvę. Paskutinį kartą perbraukia man per visą rankų ilgį ir atsitraukia. Atmerkiu akis, suprasdama, kad bučinys buvo visai ne preliudija prieš aistringesnį, o tiesiog draugiškas pabučiavimas.

– Taip, – atsakau, bet stengiuosi balsu neišsiduoti, kad šiek tiek nusivyliau. – Ačiū už pirmąją pagalbą, daktare, – šypteliu. Jis nusijuokia ir pagriebia nuo žemės meškerę su maišeliu. Nužvelgiu jį ir negaliu patikėti, kaip stipriai jis skiriasi nuo to arogantiško gydytojo Henriko, kurį mačiau ligoninėje.

– Tikiuosi pagalbą suteikiau pagal visas instrukcijas? – mirkteli.

– Du balai iš dešimties, – atšaunu.

– Nesupratau? – išplečia akis. – Aš tikėjausi devynių su pliusu.

– Ar ne per gerai galvoji apie save, gerbiamas gydytojau Henrikai?

– Tikrai, ne, mieloji paciente Urte, žinau, kad viską padariau net labai gerai, – kreivai šypteli.

– Akivaizdu, tave gana stipriai kamuoja egotizmas.

– Kas toksai? – išplečia akis.

– Tai toks dalykėlis, kuris reiškia perdėtą savęs vertinimą.

– Oho, o tu tiksliai ir greitai nustatai diagnozes lyg būtum gydytoja, o ne informatikė, – man pasidaro be galo malonu. Vadinasi, jis atidžiai skaitė mano pacientės kortelę.

– Aš tik norėjau išsiaiškinti, kas kamuoja mane gydantį gydytoją, – išsišiepiu.

– Tau tikrai pavyko. Ir kaip man gydytis?

– Siūlyčiau nueiti pas šeimos gydytoją ir paprašyti siuntimo pas psichologą, o jei nenori eiti pas psichologą – užsirašyk į dailės būrelį, – ir jis ima juoktis plačia burna. Aš negaliu neprisijungti prie jo, jis mane užkrečia juoku. Mes juokiamės kaip apsirūkę žolės. Kartą mačiau, kaip apsirūkę kikeno draugai.

– Sakai, dailės būrelis?… Gal nori kartu?

– Aš? – nustembu, ką jis turėjo omenyje. Jeigu jis negavo mano laiško su šedevru, tada jis akivaizdžiai flirtuoja, o gal jis visgi gavo, bet apsimeta ir duoda suprasti, kad mano nupieštas penis buvo toli gražu iki realybės? – Kam man tas piešimo būrelis, aš ir taip piešiu puikiai, – bandau provokuoti ir išgauti iš jo bent menkiausią užuominą apie laišką.

– Nesiginčiju, gali būti… – išriečia lūpas nuo ausies iki ausies ir vis tiek atsakymo negaunu. – Bet man įdomu, – prityla ir akimis perveria visą mane išmušdamas iš vėžių, – ką padariau ne taip, kad vertas tik dviejų balų? A? – ir aš pasimetu.

– Nesvarbu, – išberiu ir jaučiu, kaip veidą užplūsta raudonis. Jis pastebi mano sutrikimą, akimirkai sustingsta ir nuleidžia galvą. Šūdas, išsidaviau… Įsivyrauja nejauki tyla. Nieko nelaukiu, apsisuku ant kulno. – Einu vidun, – burbtelėju.

Nueinant išgirstu kimų balsą:

– O tau duodu dešimt iš dešimt, – ir stabteliu, žvilgteliu per petį atgal. Mūsų akys susitinka ir kūną perveria galinga elektros srovė.

– Oho! Ir už ką gi? – abejingai paklausiu, lyg man visai nerūpėtų. Mūsų žvilgsniai negali atsiplėšti, trauka tokia didelė. Bet čia gali būti tik mano fantazija, dažnai prisifantazuoju nebūtų dalykų.

– Už nuostabias formas, kurias nuo šiol regėsiu kaskart vos užmerkęs akis, – flirtuojančiai nusišypso ir suprantu, kad kalba apie  neseniai matytą mano nuogą kūną.

– Šiknius, – atšaunu ir pasileidžiu ristele namo link, o nuo veido nedingsta šypsena.

– Ir ne bet koks šiknius! – šūkteli man. – Su egotizmo sindromu! – pradedu kikenti bėgdama.

 

Kieme stovi Gediminas ir dar keli vaikinai. Nenoriu būti su Gediminu, aš visa persunkta Henriko, bet nespėju pasislėpti, jis mane pamato ir tenka prisijungti prie būrelio.

– Labas, gražuole mano, – ištaria Gediminas ir apkabina pečius. Bandau išsisukti iš jo glėbio, bet jis dar tvirčiau apkabina. Nespėju nė apsižvalgyti, kaip prie mūsų ratelio be žodžių prisijungia Henrikas ir atsistoja priešais mane. Užmeta akį į Gedimino ranką ant mano peties ir staigiai nusuka akis. Henrikui prisijungus, oro temperatūra pakyla iš karto bent dešimčia laipsnių, o mano kraujo spaudimas iki rekordinių aukštumų.

Vaikinai diskutuoja apie elektroninius automobilius. Henrikas beveik visą laiką tyli, tik kartais įterpia vieną kitą žodį. Man patinka, kad jis mažai kalba, niekad nežavėjo daug plepantys vyrai. Tik kaip jis mane nervina, per jį negaliu susikoncentruoti ir įsigilinti į diskusiją. Jei ne jis, gal dabar žinočiau šimtą gerų faktų apie elektroninius automobilius ir jau rytoj eičiau tokį pirkti. Staiga Gediminas alkoholio užpiltomis akimis įsispokso į mano džemperį:

– Kieno čia megztinis? – nustebęs paklausia. Akimis permetu, kad visi ratelyje stovintys vilkime džemperius, nes tikrai vėsoka, tik vienintelis Henrikas stovi su trumparankoviais marškinėliais.

– Mano, – mažytė netiesa išsprūsta iš burnos ir girdžiu, kaip Henrikas atsikrenkščia. Tylėk, Henrikai, tylėk, aš visai neturiu noro aiškinti Gediminui, kaip tavo džemperis atsidūrė pas mane.

– Tavo?! – nustemba – Tu nešioji vyriškus drabužius?

– Taip jau gavosi, – atsakau ir jaučiu, kaip darosi karšta nuo savo melo.

– Viskas aišku su tavimi, nešioji buvusio bičo megztinį, nes negali jo pamiršti…

– Nenorėčiau apie tai kalbėti, – nutraukiu.

– O tas bičas, kurio megztiniu šildaisi, toks fainas ir seksualus, kaip aš? – užklausia primerkęs akis.

– Ne, nieko panašaus, – atsakau ramiai ir vogčiomis stebiu, kaip reaguoja Henrikas, o jis tik kreivai nusišypso ir ranka perbraukia smakrą.

– Koks jis lovoje? – paslaptingai paklausia Gediminas.

– Užsičiaupk, Gediminai! – užpykstu. – Kaip tu drįsti tokius klausimus uždavinėti?! Tai juk labai asmeniška!

– Asmeniška, tai asmeniška, bet mums labai įdomu, ar ne hebryte? – žvilgteli į draugus.

– Pritariu Urtei, – ramiai taria Henrikas ir mano širdis nusirita į kulnus. – Tai labai asmeniška, – prityla, – o be to, gal ji saugo tavo vyriškumą, Gedi? Jei sužinotum, kad tas vaikinas labai gerai žino, ką daryti lovoje, negi tai neužgautų tavo didžiulės savimeilės? – kreivai nusišypso Henrikas ir akyse regiu, kaip jo pirštai liečia mano nuogą kūną. Maloniai sudilgsi tarpukojyje ir krūtys apsunksta. Šūdas, kaip jis mane veikia.

– Ji dar neturi su kuo lyginti, bet greit jau turės, ar ne gražuole? – pažvelgia apsinešusiomis, kūniškų malonumų ištroškusiomis akimis ir šypteli.

– Tu gal geriau nebegerk, nes jau pradedi kalbėti nesąmones, nebejauti ribų, – piktai pasakau ir noriu nusimesti jo ranką, bet ir vėl nepavyksta.

– Gedi, – toliau tęsia Henrikas, – o tu esi tikras, kad ji nori miegoti su tavimi? – pasijuntu labai keistai po tokių žodžių. Kažkas čia darosi. Įtampa kyla.

Gediminas ima žvengti, kaip neprajodinėtas arklys ir staiga trumpam nutyla, bei išvemia Henrikui:

– Ne, bliad, su tavimi! – ir toliau juokiasi net neįtardamas, kad ką tik pasakė tiesą. Nuo tos tiesos mano veidas užkaista, darosi negera. Į mane žiūri visi, į mane žiūri Henrikas… Ką jie įskaito mano veide?

Staiga juokas nutyla. Gediminas nukreipia akis į mano džemperį, tiksliau į vietą ant krūtinės, kur paprastai būna prekinio ženklo logotipas. Susiraukia ir jo žandikaulis įsitempia. Velnias, nežinau, kas ten parašyta ir nedrįstu skaityti visų akivaizdoje. Iš to, kad džemperis sportinis, tai turėtų būti Nike, Puma ar koks Audimas. Bet kodėl jis susinervino?! Negi jis turi nekenčiamą prekinį ženklą ir man teko garbė būtent tokiu pasipuošti?

 

8 dalis

Urtė. Kisielius.

– Kristina, kur tu?! Mes turim kisieliaus? –šūkteli Gediminas, bet jos aplink nesimato. Na žinoma, nebesimato ir Henriko. Balandėliai pasislėpę burkuoja… Dar prieš akimirką vakaras atrodė toks puikus, kaip greitai mano nuotaika persimainė į visiškai priešingą pusę. Niekaip negaliu nurimti ir pačiumpu ąsotį su vandeniu, kad neišsiduočiau.

– Kristina su Henriku seniai draugauja? – pildamasi vandenį į stiklinę kiek galima abejingiau pasiteirauju ir apsimetu, kad man vis vien, nors krūtinėje nemaloniai maudžia. Pavydas – negeras jausmas. Godžiai nuryju vandens gurkšnį ir paspringusi užsikosiu. Gediminas pašoka ir kelis kartus trinkteli man per nugarą, bet parodau, kad man viskas gerai ir jis sugrįžta į savo vietą.

– Draugauja? Ai, ne, nežinau ar jie pora, – iš jo išraiškos matau, kad jis mano jausmų neperkando. Šaunuolis.

– Tai kaip tada jos gydytojas atsidūrė jos rengiamame vakarėlyje?

– Matai, mes čia beveik visi klasiokai ar vaikystės draugai. Atvariau parsivežti Kristinos iš ligoninės ir pamačiau jūsų gydytoją Henriką! O mes su juo ir dar keliais klasiokais, kelis metus lankėm tą patį krepšinio klubą. Ne vieną pergalę ir nusivylimą kartu išgyvenom, net dėl tos pačios panos buvom susirėmę… – jis atsidūsta ir man sukirba krūtinėje. – Tai kai Kristė sumanė surengti vakarėlį skyrybų užbaigimo proga, pasiūliau pakviesti ir Henriką. Aš norėjau su juo pašėlti kaip senais laikais ir maniau, kad jis puikiai galėtų apraminti Kristiną tokiu metu.

Dabar viskas tampa aišku, kaip jie visi čia susiję. Pasidarė kiek lengviau, bet vis tiek manau, kad Kristina su Henriku gali būti pora.

– O tu pažinojai Kristinos vyrą Ferdinandą? – nukreipiu temą, kad neįtartų manęs pernelyg besidominčia gydytoju Henriku.

– Pažinojau. Ramus, normalus senis buvo. Nu toks biškį kosmose nuo savo mokslų, bet jie kartu man labai tiko su Kristina.

– O jums nebuvo keista, kad ji ištekėjo už daug vyresnio už save vyro?

– Penkiolika metų nieko baisaus. O jis labai gerai atrodė. Svarbiausia, ji buvo labai laiminga ir mes visi ją palaikėm.

– Man atrodo, kad Kristina labai gerai laikosi, net nepasakyčiau, kad išgyvena skyrybas. Kad ir šiandien, pasitiko mane plačia šypsena ir su didele energija.

– Mažai dar Kristiną pažįsti… Prieš kelias valandas ji kūkčiojo man ant peties dėl Ferdinando. Kieta išorėje, minkšta vidumi mūsų Kristutė, – ir man suspaudžia širdį dėl jos. Jei ji guodėsi Gediminui, tai gal su Henriku jie visgi ne pora?

Jau visą valandą mes su Gediminu diskutuojam apie gyvenimą, neliesdami istorijų nei apie Henriką, nei apie Kristiną, nors mirštu iš smalsumo sužinoti daugiau detalių apie juos, labiausiai, žinoma, apie Henriką. Per tą laiką visiškai nustojo lyti, oras kiek atšilo, tik smarkiai sutemo.

Kieme šoka atsipalaidavę Kristinos svečiai, bet nei jos, nei Henriko nematyti tarp jų, kad ir kiek skenuočiau akimis šokančius ar aplink esančią teritoriją. Jie kartu… Deja… Tai gadina man nuotaiką vis labiau ir manau, kad kartu jie tikrai ne gėlytes skabo.

Gediminas suima mano ranką ir kviečia į šokančių būrį. Neturiu noro šokti, bet jo entuziazmas mane užveda. Negaliu atsistebėti, kad toks raumeningas vaikinas šoka ir raitosi taip plastiškai! Tikras striptizo erelis ir mano lūpos automatiškai riečiasi į šypseną, o jis kaip tik padaro kelis apsisukimus.

– Kristina! – staiga iškelia ranką Gediminas ir kviečia ją prisijungti prie mūsų. – Kur buvai dingusi? – pasiteirauja, kai ji atėjusi mus abu apkabina per liemenį ir švelniai paglosto.

– Miegojau, labai įsiskaudėjo galva, tad sugalvojau palėpėje nusnūsti. Maniau, kad tikrai nepasigesit.

– Miegojai viena? – erzino Gediminas. – O kur tavo gydytojas?

– Nežinau, bet mačiau, kad jis ėjo žvejoti kartu su Norkumi ir Bubneliu, – žvejyba visiškai pataisė mano nuotaiką, tiesiog atgijau visa.

– Ot, žvairiai, manęs tai nepaėmė!

– Atsiprašau? – piktai pasakau. – Tau nepatinka mano kompanija? – jis tik žvilgteli ir nieko nesakęs persimeta mane kaip plunksnelę per petį ir ristele pasileidžia ežero link. Paskui lekia Kristina ir juokiasi pilna burna.

Naktis tamsi, gana šilta, prie ežero tuščia. Ramuma. Nors kabu ant Gedimino raumeningo peties, užuodžiu gaivų vandens kvapą. Gediminas iš karto brenda vandenin, o aš pakėlusi galvą dar akimis bandau ieškoti žvejų, bet jų nesimato.

– Gediminai, paleisk! – užrėkiu jam į ausį ir imu spurdėti.

Jis paklūsta iškart, gražiai mane nuleidžia ant kranto ir ima nusirenginėti:

– Mergaitės, varom nusimaudyti!

– Nesvaik, aš neturiu maudymosi kostiumėlio, – tariu ir pažvelgiu į Kristiną, kuri dėl to visai nesuka galvos ir ima nusirenginėti.

– Gedi, nusisuk, – įsako jam. – Galėsi atsisukti tik tada, kada pasakysiu, – ir atsisuka į mane. – Varom maudytis nuogos, niekas čia mūsų nematys, o malonumo daug daugiau, kai vanduo liečia tavo nuogą kūną, – ir aš pagalvoju : „kodėl gi ne?“.

Mes greitai apsinuoginame ir susikibusios rankomis klykdamos įbėgame į ežerą prieš tai dar kartą įsakiusios Gediminui neatsisukti. Kai jau mūsų kūnai panirsta iki kaklo, leidžiame jam atsisukti.

– O į mane galite žiūrėti! – sušunka Gediminas, nusimauna apatinius ir nuogas pasileidžia link mūsų. Aš iš mandagumo nusuku akis, kad kas nors tabaluojantis man naktimis nesivaidentų.

Gediminas ima visaip mus taškyti, o mes cypti. Kristina apglėbia mane bandydama apsaugoti:

– Nebijok, jis geras, – sušnibžda ir mirkteli man.

Visi drauge smagiai pasiplaukiojam, paišdykaujam. Tik Gediminas su Kristina gana greitai išlipa į krantą, o aš lieku. Man taip gera ežere. Plūduriuoju ant nugaros ir mėgaujuosi vandens galia. Netrukus pastebėjau, kad Gediminas jau spėjo atsinešti butelį stipraus gėrimo, greičiausiai viskio ir atsisėdę su Kristina kažką kalba bei geria  tiesiai iš kaklelio. Negerai Kristinai alkoholis dėl opos, negerai ir Gediminui, nes jis ir taip buvo gerai apšilęs, bet jie daro, ką nori, jie protingi, laisvi žmonės ir aš jiems nenurodinėsiu. Ir staiga prisimenu, kaip Henrikas atėmė iš manęs taurę, nusišypsau ir apsidairau, nes kaip tik išgirstu kažkokius balsus. Kiek tolėliau matau atplaukiančią valtį ir joje tris vyrų siluetus. Susijaudinu. Širdis paspartina greitį. Ten gali būti jis. Velnias, aš nuoga. Plaukiu greičiau prie kranto, kad spėčiau išlipti greičiau už juos, bet pasirodo buvau nuplaukusi gana toli ir jie buvo greitesni. Kai buvau netoli kranto, du žvejai jau sėdėjo šalia Kristinos ir Gedimino. Henriko nesimatė, greičiausiai jis nuėjo į namą.

– Nu ką, mažule, gausi ateiti Ievos kostiumu pas mus, – sukikena Gediminas. Jis tikrai apgirtęs, man tai nepatinka.

– Cha, cha, norėtum, – atkertu jam. – Aš visai nesiruošiu dar išlipti, – atsakau, nors darosi šalta.

– Einam visi iš čia, – sukomanduoja Kristina, – leiskim Urtei išlipti. Einam į terasą valgyti torto!

Išlipu krantan. Visi jau nuėję, bet dar matau tolstančias nugaras. Visas ežero krantas priklauso man. Užplūsta ramybė. Man truputį vėsoka, aš visiškai nuoga. Išsigręžiu plaukus ir jau ruošiuosi lenktis prie drabužių, kaip pajuntu kažkieno žvilgsnį. Išsigąstu, krūpteliu atgal ir staigiai užsidengiu viena ranka krūtinę, o kita tarpkojį.

– Atsiprašau, – sutrinka Henrikas ir staigiai nusisuka. Vienoje rankoje matau meškerę, kitoje maišelį su laimikiu. Paskubomis imu rengtis, nes norėdamas sugrįžti į sodybą, jis turi praeiti pro mane. Širdies dūžiai tapo tokie garsūs, kad bijau, kad šioje tyloje jis juos girdi. Kuo labiau skubu, tuo labiau kabinasi drabužiai prie šlapio kūno ir trukdo paskubėti.

– Viskas, jau apsirengiau, – tyliai pasakau nuleidusi galvą, nes man šiek tiek gėda, kad matė mane nuogą. Apsikabinu save rankomis, nes imu velniškai tirtėti, gal nuo šalčio, gal iš jaudulio, kad jis netoli manęs. Noriu, kad Henrikas kuo greičiau praeitų ir nematytų manęs tokios. Kodėl nepasiėmiau megztinio?

Jis niekur neina, nors kelias laisvas. Mes stovim netoli vienas kito. Jaučiuosi kažkaip keistai, tyla labai mane jaudina. Jis pažvelgia į mane veriančiomis akimis ir aš prikandu lūpą. Tada Henrikas numeta meškerę ir laimikį ant žemės, nusimauna savo sportinį džemperį ir prieina prie manęs per žingsnį. Nedrąsiai pakeliu akis į jį ir jis apgaubia mano pečius savo šiltu, juo kvepiančiu drabužiu. Jis stovi prieš mane, jaučiu malonią jo kūno šilumą. Jis atsargiai paima mano rankas, mūsų odos susiliečia ir man ima svaigti galva. Švelniai sukiša rankas į rankoves, pataiso džemperį per pečius ir lėtai užtraukia užtrauktuką. Pakelia akis į mane. Visiškai apsvaigstu nuo jo.

– Šilčiau? – sušnibžda ir jaučiu, kaip man pakirto kojas, bet dar laikausi.

– Šilčiau, ačiū, – lūžtančiu balsu atsakau, bet niekaip negaliu nustoti tirtėti.

– Tu visa virpi… – sukužda, – Ateik, – ištaria vos girdimai ir tvirtomis rankomis apkabina mane ir prisiglaudžia prie savo karšto kūno. Rankomis trina mano nugarą, bando sušildyti mane. Mano šalta nosis remiasi į jo nuogą kaklą ir visa esybe jaučiu, koks karštas kraujas pulsuoja tose arterijose… Jei dabar nualpsiu nuo užplūdusių jausmų, visai nesijaudinu, nes žinau, kad jis moka daryti dirbtinį kvėpavimą…

7 dalis

Urtė. Kristinos sodyboje.

Lietus pliaupia už lango, o aš parskubėjusi iš darbo, pakuojuosi daiktus į Kristinos sodybą. Labai nenoriu važiuoti, mieliau likčiau namie ir paskaityčiau sau ramiai ant sofutės, bet pažadėjau atvykti į jos rengiamą vakarėlį. Noriu ją palaikyti. Po ligoninės mes su Kristina palaikom ryšį. Kažkas mus sujungė nematomais saitais, gal skrandžio opa. Aš visą laiką stebėjausi, kaip ji tvirtai laikėsi visų skyrybų metu, kai kovojo su vyru Ferdinandu dėl paskutinio šaukšto. Tiesa, jos advokatas nugręžė Kristinos vyrą iki apatinių. Bet kam tie turtai? Galės su savo jaunikle studente ant akmens gyventi. Kai myli, juk turtų nereikia. Be to, Ferdinando naujoji meilė pati turi didelį turtą – D dydžio papus. Kristina dažnai apie juos man kalba, matyt, įsivarė kompleksą ir net kelis kartus užsiminė, kad galbūt jai reiktų pasididinti krūtinę.

– Tu ką? Pasididindama krūtinę nori susigrąžinti Ferdinandą? – anąkart tariau. – Tu verta tikro vyro, kuris tave gerbia ir myli! Tegul jis užsikruša! Pamiršk jį. Na nebent… Ferdinandas tarp kojų turi metrą laimės, – išsišiepiu, o Kirstina ėmė kvatoti nesustodama.

Navigacija mane veža gilyn į mišką. Aklai paklūstu roboto Beatos balsu komandoms ir man darosi nejauku. Dangus baisiai niūrus, vis dar lyja. Svarbiausia, kad nesu tikra, ar ten važiuoju. Visiškai nesiorientuoju žemėlapiuose ir imu paniškai bijoti, kad nedingtų navigacijos signalas. Prisimenu visus siaubo filmus ir kūną ima rakinti baimė. Keliukas siauras, jei kas nors važiuotų priekyje, sunkiai prasilenktume. Prakeikiu save šimtą kartų, kad sutikau važiuoti ir dar tokią bjaurią dieną. Bet stengiuosi nenusiminti, nepasiduoti baimei ir važiuoti toliau.

 

Ir štai, pagaliau, pamatau stovinčius automobilius ir sodybą. Pataikiau! Iš laimės vos neapsiverkiu. Priparkuoju automobilį šalia kitų ir matau kaip lauko terasoje po stogu ošia gal penkiolika man nepažįstamų žmonių. Pasidaro nejauku, nemėgstu būti nepažįstamų žmonių kompanijoje. Kristina yra vienintelė, kurią čia pažįstu. Lėtai išlipu iš automobilio ir girdžiu, kaip Kristina su ovacijomis jau lekia manęs link. Pačiumpa už rankos ir tempiasi į draugų ratą.

– Čia mano draugė dailininkė Urtė!

– Ne, aš ne dailininkė, – nusijuokiu. – Bet Urtė, – nusišypsau ir nužvelgiu mane šūksniais sveikinančius veidus. Merginos ir vaikinai mūsų amžiaus, visai mieli, o vienas toks gražuolis tamsiaplaukis apdovanoja mane flirtuojančia šypsena ir verdamas akimis mano kūną, perbraukia ranka sau per trumpus plaukus ir išpučia krūtinę. Pastebiu jo raumeningą, ištreniruotą kūną, aptemtą berankoviais marškinėliais ir pagalvoju, kad šiandien vakarėlis gal bus visai įdomus.

 

Nespėju nė apsidairyti, kaip jis prisistato prie manęs:

– Gal reikia įdomios kompanijos, kad vakaras neprailgtų mūsų žaviajai viešniai?

– Būtų neblogai. Gal žinai tokį, kuris sugebėtų mane kažkuo nustebinti? – nusišypsau.

– Moku daugybos lentelę, – primerkia akis simpatiškasis vyras.

– Antros klasės kursas man tikrai daro įspūdį! – mano akys prasiplečia ir šypteliu iš neva didelio nustebimo.

– Nenuvertink manęs, Urrrrrte, – suurzgė mano vardą, – tai – ketvirtos klasės kursas.

– Vau, galima sakyti tu – genijus, – išsišiepiu, o jis toliau spigina akimis.

– Aš – Gediminas, – prisistato, paspaudžia mano ranką ir ją pabučiuoja. Žavu.

Mes susėdame terasos kampe ant senovinių fotelių ir su alkoholio pagalba greitai randame kalbą. Išsikalbame. Pasirodo, jis turi sporto klubą Savanorių prospekte netoli mano darbo ir su didžiuliu entuziazmu kviečia mane nemokamai pasportuoti.

– Netikiu aš tavo „nemokamai“. Nemokamai tik sūris pelėkautuose, – nusijuokiu.

– Taip, tu teisi. Aš turiu savo kėslų. Tu pritrauksi mases vyrų į mano klubą ir aš tapsiu milijonierius, – mirkteli ir pripila sklidinas taures šampano, kurio šį vakarą yra tikrai labai daug. Būtų galima jame maudytis.

– Ačiū už komplimentą, bet bijau, kad gali būti priešingai.

– Jei pritrauksi krūvą moterų, tai bus dar geriau. Mėgstu pasižvalgyti po gražius moteriškus kūnus. Aš juk normalus vyras. Nebijok, aš tau atsidėkočiau kaip nors… maloniai.

– Ir kaipgi? – pasmalsauju.

– Prieš tavo akis nusirengčiau iki glaudžių, parodyčiau kelis slaptus judesiukus ir darydamas salto, – iškelia raumeningas rankas į viršų, – įšokčiau į ežerą šaukdamas: „Myliu Urtę!“.

Suprunkščiu iš jo fantazijos ir truputį apsilieju šampanu. Gediminas toliau įsijautęs fantazuoja ir aš kikenu. Seniai taip gerai besijuokiau.  Jis brauko mano kūną žibančiomis akimis, akivaizdžiai duoda suprasti, kad jam patinku. Jei žvilgtelčiau dabar į jo tarpukojį, nežinau ar nepamatyčiau kupoliuko. Tiksliau, aš to tikrai nenorėčiau pamatyti, nes jis visai ne mano skonio. Tikrai linksmas ir žavus vyras, bet ne mano tipažo.

Nesigailiu, kad atvažiavau. Gedimino ir šampano dėka mano savivertė užskrido į Everesto viršukalnę. Sėdžiu gražaus kūno savininko draugijoje ir praktiškai visą vakarą šypsena nedingsta nuo mano veido. Matau, kaip kelios merginos man pavydi Misterio Kūno, nuo to nuotaika dar labiau pakyla ir aš dar plačiau nusišypsau.

Nebeturiu opos, nebekamuoja hipertenzija ir Stokholmo sindromo nebeliko nė pėdsako. Esu visiškai atsipalaidavusi, laiminga, jaučiuosi kaip deivė. Jaučiuosi geidžiama ir svarbiausia – nepažeidžiama, nes jis man nepatinka kaip vyras. Maudausi jo dėmesyje, kurį man dosniai dovanoja, tik truputį jo gaila, kad jis su manim iki finišo tiesiosios nenuvažiuos, bet aišku, to jam nesakau. Tegul neriasi iš kailio, tegul prakaituoja. Jo pastangos mane žavi.

Staiga pajuntu kaip kažkas prisėlina iš nugaros, ištiesia ranką ir švelniai kliudęs mano delno odą atima taurę.  Vis dar besijuokdama atsisuku į akiplėšą vagišių, mūsų žvilgsniai susitinka ir jaučiu, kaip visas kūnas nutirpsta.

– Ką tu darai? Tau juk negalima, – tyliai taria prikimusiu balsu, užburia savo patamsėjusiu žvilgsniu ir iškart nusisukęs nueina siurbčiodamas mano šampaną. Žinojimas, kad jo lūpos liečia stiklą, prie kurio ką tik glaudėsi mano lūpos, sukelia malonią šilumą. Mūsų lūpos susilietė. Per stiklą. Kūną išmuša karštis, lyg jis būtų užvaldęs mano lūpas. Atsisuku į Gediminą ir bandau dėtis, kad Henriko pasirodymas visai neišmušė manęs iš vėžių. Dar neseniai jis maigė mano pilvą su pirštinėmis, o dabar be jokios apsaugos ragauja mano bakterijas. Aš jam patinku? O gal tiesiog jis norėjo šampano ir geria ramia sąžine, nebijodamas jokių bakterijų, nes kaip mano kolegos mėgsta sakyti – alkoholis jas užmuša. Mano širdis dunksi kaip paklaikusi, nebegaliu susikoncentruoti, akys blaškosi. Nebenoriu būti su Tobulu Kūnu, su Gediminu. Noriu bėgti paskui jį… Jis čia, mano mylimas pikčiurna gydytojas, mano slapčiausių fantazijų herojus.

– Henrikai, nelįsk prie mano panos! – užrėkia jam nueinančiam Gediminas ir tai man padeda šiek tiek atsitokėti. – Ot, atsirado sveikatos policininkas, – atsisukęs į mane atsidūsta ir aš nekaltai šypteliu. – Pala, tu nėščia? – išplečia akis. – Kodėl negali gerti?

– Man skrandžio opa.

– A, kaip ir Kristinai, teisingai, ji juk pasakojo, kad susipažinot ligoninėje. Tada negerk šampano, tik nežinau ar čia mes turim kisieliaus.

– Kurgi neturėsit! – prunkštelėju, o mano kūnas vis dar įsielektrinęs nuo susidūrimo su Henriku.

– Ajajai, kokia tu išdykusi mergaitė, – išriečia lūpas. – Šiaip aš kalbėjau apie normalų močiutės kisielių, kuris padeda nuo visokių opų, – tikrai jis mane pagavo, nes aš pagalvojau apie vyrišką aistringos meilės kisielių.

Jis vėl atsisuka į Henriką ir dar kartą užriaumoja

– Gydyk savo Kristinutę, o Urte aš pats pasirūpinsiu!

Po šių žodžių man bemat subjursta nuotaika. Kristina su Henriku pora?! Jie visgi susikukavo ir Kristina slėpė nuo manęs? Štai kodėl ji taip puikiai laikėsi skyrybų metu… Pasidaro labai liūdna ir užpykstu ant Kristinos, kad nieko man nesakė. Jaučiuosi apgauta. Kai raminau ją ir sakiau, kad ji verta tikro vyro, kuris ją gerbia ir myli, tikrai neturėjau omenyje Henriko…

Nebenoriu čia būti. Nenoriu pamatyti jų kartu.

6 dalis

Urtė. Namo. VI dalis

Sugrįžtu į palatą, randu Kristiną, kalbančią telefonu. Ji, pamačiusi mane, nušvinta ir plačiai nusišypso. Ji tikrai labai graži, protinga, šmaikšti. Kodėl Ferdinandas ją taip įskaudino? Kas jų santykiuose buvo ne taip? Juk vieno kalto nebūna. O gal? Šiandien ji dėvi berankovę palaidinę ir pastebiu jos raumeningas lieknas rankas, tatuiruotė atsiskleidžia pilnu grožiu. Išsišiepiu palatos draugei, lyg labai džiaugčiausi, kad jau namo, ir imu pakuotis daiktus.

– Tai palieki mane? – pabaigusi pokalbį prieina prie manęs ir apkabina. Per tokį trumpą laiką, rodėsi, tapom geriausiomis draugėmis.

– Palieku, – liūdnai šypteliu. – Bet ne ilgam. Susitiksim kur nors senamiestyje, išgersim kokteilį ir pasileisim plaukus. Nukabinsiu kokį turtingą žavų šveicarą, kad Bernardas sprogtų iš pavydo, tu – karštą jauną italą. Suprasi, kad Ferdinandas buvo tik įsivaizduojamas gėris.

– Man planas patinka: šveicaras tau, italas man. Bet pirmiau vis tiek norėčiau plikomis rankomis prismaugti Ferdinandą. Jis ketina vesti tą jauniklę! Įsivaizduoji? Nekenčiu jo. Nekenčiu! – sukandusi dantis iškošia ir staiga pralinksmėja. – Gausi būti mano bendrininkė.

– Ką man reikės daryti?

– Guosti mane po viso šito, – nusijuokia ir pabučiuoja mane atsisveikinant. – Beje, kaip sekėsi gydytojo Henriko apžiūra, kai likot dviese? Viskas kaip sapne? – mirkteli man.

– Toli gražu, – atsidūstu.

– Et, nenusimink, tokių Henrikų pilnas Kaunas.

– Tikrai taip, – atsakau, nors šventai tikiu, kad tokio kaip jis daugiau nėra.

Išeinu iš palatos, žingsniuoju tuščiu ligoninės koridoriumi namo. Vogčiomis užmetu akį į gydytojų kambarį, ten jo nėra, o taip norėjosi jį dar kartą pamatyti, kad ir iš toli. Sustoju akimirkai, apsižvalgau, gal kur eina koridoriaus gale, bet deja ne. Bliamba, kaip negera, nenoriu namo, maudžia širdies plote. Negi tikrai jį įsimylėjau?…

Tolėliau pamatau sanitarę. Nors jos vardas Onutė, bet mes su Kristina ją pavadinome Klinikų Tornado. Apvali mažutė moterėlė baltais it pienas plaukais, beveik iki pat juosmens surištais į uodegą, arba susuktais į milžinišką kuodą pakaušyje, smalos juodumo siaurais antakiais ir žavingomis priklijuojamomis blakstienomis, kurias, kai pamatau, visada prisimenu vaikystės karvutę Žibą ir jos nuostabias akis. Darbščioji moteris amžinai surauktu veideliu ir savo esybe rėkte rėkia – ji čia labai svarbi, ji – ligoninės tikroji direktorė! Ir iš tiesų – visi paklūsta šiai įdomiai būtybei,  gydytojai ar net skyriaus vedėjas vaikšto kampais ant pirštų galiukų, kai Klinikų Tornado plauna grindis. Nenusakoma, nepakartojama šluotos galia! Nedrąsiai prieinu prie jos:

– Atsiprašau, jūs plovėte mūsų palatą, gal kartais išmetėte kokį voką į šiukšlių dėžę? Nes aš neberandu.

Ji įsmeigė smerkiančias akis į mane, suraukė veidą ir ėmė linguoti galvą:

– Kokios jūs nevalos abi, kaip jums ne sarmata? – gėdino mane. – Koks vyras jūsų norės?

– Nesupratau? – nustembu ir pasijaučiu, kaip barama mokinukė.

– Net Henrikui pasakiau, – ji vadina gydytoją Henriką vardu?! Nieko sau! Kieta moteriškė, – kad jūsų palata tikras tvartas. Ir jis man pritarė! ir dar pridėjo – su dviem laukinėmis stirnomis, – mane suėmė juokas ir akimirką įsivaizdavau, kaip jis tai ištarė. – Čia ligoninė, o ne kiaulidė, o į ką panaši jūsų palangė?

– Jūs ją aptvarkėte? – maža viltis sužimba.

– Nekišau piršto prie jos, bet ką skersvėjis nusviedė ant žemės, tą išmečiau, – apsidžiaugiu ir nusišypsau. Mano šedevras šiukšlių konteineryje!

– Ar ten buvo toks vokas? – pasitikslinu.

– Gal ir buvo, nesigilinau. Jei aš gilinčiausi į kiekvieną šiukšlę, gulinčią ant žemės, mano protas perkaistų nuo perteklinės informacijos.

Kur jau ne.

Henrikas. Gastroskopija

Su sesele Igne įžengiu į procedūrinę palatą. Ji visa nepatenkinta ir įsižeidusi, bet neturiu noro ir sveikatos gilintis į moteriškas emocijas – mūsų laukia pacientas. Stambaus sudėjimo, vešlių garbanotų plaukų, vyresnio amžiaus pacientas jau guli pasiruošęs gastroskopijai. Šalia stovi mano rezidentai ir maloniai kalbina jį. Uždegindamas bandysiu sustabdyti niekaip nesiliaujantį kraujavimą skrandžio srityje.

Pasisveikinu ir nusišypsau. Žinau, kad procedūra ne iš maloniųjų ir kad pacientui reikia nuimti stresą. Aišku, nerimauju ir aš, bet to neparodau. Seselė Ignė palengvinti situacijos nenori ir demonstratyviai rodo, kad yra nepatenkinta dėl visko ką pamatė, t. y. kad per daug intymiai stovėjau šalia pacientės Urtės, ir dabar gana grubiai kalba su pacientu. Aš ją nutraukiu ir tęsiu instruktažą pats, stengdamasis, kad pacientas įgautų pasitikėjimą ir atsipalaiduotų.

Bekišant vamzdelį į burną pacientas ima blaškytis ir seselė ant jo užrėkia. Aš žudančiu žvilgsniu pažvelgiu į ją:

– Prašau palikti procedūrinį, – pasakau ramiai. Ignė išnyksta iš procedūrinio ir man palengvėja.

Žvilgteliu į rezidentus ir akimis išsirenku Urtės mylimiausią, Jokūbą. Rezidentas greitai užsimauna pirštines ir prisėda prie paciento galvos. Švelniai apkabina jo smilkinius, padrąsinamai kalba ir regiu, kaip pacientas bemat atsipalaiduoja. Urtė buvo teisi – Jokūbas bus tikrai geras gydytojas. Aš jos jau ilgiuosi, kūnu perbėga šiluma, bet iškart vėl susikoncentruoju.

Jau buvau netekęs vilties, nes žaizda buvo gana didelė, o pacientas vėl ėmė blaškytis, bet galop kraujavimą sustabdau. Ištraukiu vamzdelį iš paciento burnos. Mano nugara visa šlapia nuo prakaito, galva vis dar zvimbia nuo įtampos.

– Kraujavimas sustabdytas, – šypteliu pacientui ir jis padėkoja.

– Jūs buvote labai kantrus pacientas, – taria rezidentas, padėdamas vyrui atsikelti.

Pacientas grįžta į palatą, o mes su rezidentais kruopščiai aptariame šią situaciją. Žaviuosi jų įžvalgomis, bet labiausiai mane sujaudina tai, kiek juose yra empatijos pacientams. Pats kažkada toks buvau. Norėjau laikyti kiekvieną sergantį už rankos, atiduoti savo inkstą, o gal net ir širdį. Mano empatija ligoniams mažėjo su kiekvienais metais ir jaučiau, kad vieną dieną galiu tapti robotu. Robotu gydytoju – nepriekaištingai atliekančiu savo darbą, bet šaltu ir abejingu. Pernelyg didelė empatija gali trukdyti gerai atlikti savo darbą, todėl geriau atsiriboti nuo jausmų, bet visi mes žmonės. Sergantieji iš gydytojų nori ne tik piliulės ar operacijos, jie nori švelnumo ir normalaus dėmesio. O tu nebesugebi jiems to duoti, nes pats to nebeturi… Nežmogiški krūviai, nedideli atlyginai, dėl kurių turim dirbti papildomai, kad mūsų orumas nenukentėtų. Bet tikiu, tai jau truks nebe ilgai ir pagaliau atidarysiu savo kliniką.

Pakviečiu rezidentus į vestibiulį kavos. Ten stovi galingas kavos aparatas. Ironiška – kavos aparatas šalia pacientų, kuriems negalima gerti kavos.

Stovim visi trys prie automatinės mašinos ir bandome atspėti, ko norėtume išgerti po tokios svarbios įvykdytos misijos.

– Vaišinu aš, – tariu. – Jūs abu puikiai padirbėjote. Padarėte labai geras išvadas. Didžiuojuosi jumis.

Jie bando ginčytis, kad patys susimokės, bet galop sutinka.

Paeinam į atokiausią vietą šalia lango ir mėgaujamės kava. Pro langą pučiantis vėjelis vėsina mano nugarą. Palengva atsipalaiduoju, tik negaliu pamiršti seselės Ignės neprofesionalaus poelgio. Jei tai dar pasikartos, paprašysiu ją pakeisti. Man visai nesinori dirbti su pametusia galvą dėl manęs asistente, ypač, kuri nemoka tvardytis. Jausmai yra jausmai, ne visada gali juos suvaldyti ir darbe nuo jų nepabėgsi, bet profesionalumas turi būti svarbiau. Mes esame žmonės, ne gyvuliai, ir galim valdyti emocijas.

Staiga pastebiu, kaip rezidentas Jokūbas išsitiesia, iškelia krūtinę ir ima keistai elgtis. Akimis nuseku jo žvilgsniu ir pamatau Urtę, su kuprine einančią iš skyriaus laiptų link. Širdis ima kalti ir giliai įkvėpiu. Dar nieko panašaus nesu jautęs savo pacientei, dar daugiau, neprisimenu iš vis, kada mano širdis taip dėl kažko pagreitintų tempą. Tik žinau, kad tas jausmas praeis. Nebematysiu jos ir viskas bus pamiršta. Tik šįkart galbūt užtruks…

Suknelė plonytė. Pro ją matau lieknas šlaunis, ilgas kojas. Kaip norėčiau apglėbti ją ir braukti pirštų galais per jos odą… Mano draugužis įsitempia ir ima spausti kelnėse. Ji išnyksta iš akiračio. Užbaigiu kavą, išmetu puodelį, bet mano atkaklusis įnagis vis dar įsitempęs. Tas maudimas mane nervina. Mh…. Urteeeee… Mielu noru nueičiau į dušą ir palengvinčiau savo kančias, bet aš ligoninėje. Prisimenu ką tik buvusią gastroskopiją ir mano milžinas pamažu susitraukia. Be žodžių kartu su rezidentais sugrįžtu į skyrių. Jie irgi nekalba, matyt Urtė mums visiems atėmė amą.

 

5 dalis

Urtė. Dailės būrelis.

Gydytojas Henrikas lėtai pasmaukia mano kelnes ir tą pačią akimirką iki šiol visai neblogai laikęsis kūnas pasiduoda. Akių neatmerkiu, pabandau įkvėpti giliai jam nepastebint. Jis virš manęs, užuodžiu jo gundantį kvapą. Negalima taip pavojingai kvepėti gydytojui. Oi, negalima… Jis kvepia ne Hugo Boss ar Tom Ford kvepalais, jis kvepia – vyriškumu. Tikru. Su maža dezinfektanto priemaiša. Mano sveikas protas pamažu ima nykti. Prie visų ligų puokštės: opos, hipertenzijos, Stokholmo sindromo, įgaunu beprotiškai svaiginančią silpnaprotystę.

Gydytojas Henrikas ima maigyti pilvo apačioje. Nuo minties, kad jo pirštai gali netyčia nuslysti ir atsidurti ten, sudilgsi tarpkojyje ir… kelnaitės sudrėksta. Ak, kokia gėda, bet man visai ne gėda. Guliu pritrenkta savo organizmo reakcijos, mėgaujuosi malonia apžiūra ir ištvirkusiomis savo fantazijomis. Nejudu it prikalta, nors mano susižadinęs kūnas norėtų paieškoti šiek tiek malonesnės pozicijos. Tik staiga suvokiu, kad šis patinas, mūvintis guminėmis pirštinėmis, mano drėgmę gali užuosti iš toli ir išsigąstu, kad jis visą supras. Supras, kad aš nesveika, nes fantazuoju medicininės apžiūros metu! Staigiai pakeliu galvą ir plačiai atsimerkiu. Jis išsigandęs atitraukia rankas ir atsitiesia.

– Suskaudo? – rūpestingai paklausia, žiūrėdamas į mane.

– Ne, ne, viskas gerai, – vėl padedu galvą ant pagalvės nieko neaiškindama, juk negaliu visko išduoti. Jis žengia žingsnį atgal, mesteli žvilgsnį per langą ir ima lėtai nusitraukinėti pirštines apnuogindamas pirštus. Mano fantazija įsijungia vėl. Nežinau, ar kada esu mačiusi erotiškesnį veiksmą už šį… Darosi silpna…

– Šiandien išrašysiu jus namo, – atsisukęs baritonu informuoja ir kažką rašo į knygą. Jis dar patrauklesnis kai yra geras ir švelnus. Stebiu jo skruostus, žandikaulį, kaip bekalbant juda lūpos. Nebesimato susirūpinimo raukšlelių tarp antakių. Netikėtai užmatau simpatišką duobutę nosies gale, kurios anksčiau nepastebėjau ir užsinoriu ją palytėti liežuvio galiuku. Suvaldau save ir pagiriu save už tai.

Įsivyrauja nejauki tyla. Sumanau ją nutraukti.

– Galėjote išrašyti mane vakar, ar ne? Bet to nepadarėte, nes buvote per daug principingas, – bandau juokauti ir išriečiu lūpų kampučius. Žiūriu į jį ir jis nustebęs pakelia akis į mane. – Švaistote mokesčių mokėtojų pinigus, – nežinau, kažkoks kreivas juokelis gavosi, bet bent jau nutraukiau nejaukią tylą.

Jo veidas persimaino ir vienu mostu užverčia knygą.

– Gerbiamoji paciente, o kodėl kitą kartą jums pačiai savęs nepasigydžius? – sausai taria ir mane perlieja ledinis vanduo.

– Aš… – bandau kažką sakyti ir jaučiu, kaip užsikertu.

– Beje! Rekomenduoju jums nueiti pas savo šeimos gydytoją ir paprašyti siuntimo pas psichologą, – dabar jau mane išmuša karščio banga. Jis tikrai sakė „psichologą“? Man nepasigirdo?

– Kodėl? – aš nieko nebesuprantu ir išsigąstu. – Kas su manim negerai? – supykstu ant jo. Kaip jis drįsta galvoti, kad man su nervais negerai?! Negi dėlto, kad paminėjau mokesčių mokėtojų pinigus ar kad aš visiškai nemoku flirtuoti su man patinkančiu gydytoju?

Jis nieko nepaaiškinęs apsisuka ir nueina, kaip vakar. Aš jaučiu – tuoj sprogsiu iš pykčio, o jis dar prieš išeinant iš palatos mesteli:

– Jei nenorit eiti pas psichologą, bent jau užsirašykite į dailės būrelį, – ir išeina.

Gėdos ietis perduria mane kiaurai. Tampu visa raudona, kaip labiausiai prisirpęs šiltnamio pomidoras ir jam išėjus puolu prie palangės. Tarp išmėtytų popiergalių, išlankstytų paukščių, sausainių likučių karštligiškai ieškau voko su savo šedevru, bet jo nerandu! Kur jis, po velnių?! Prakeikimas. Negi pas jį?! Bet kaip?

Praveriu langą, atsistoju prieš jį ir traukiu į save gaivų orą. Jis mane ramina. Nieko blogo nenutiko, viską galiu ištaisyti. Ramiai. Atsiprašysiu ir viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Panašu, kad įkalbėjau save. Jaučiu, kaip rimstu ir veidas pamažu įgauna įprastą spalvą.

Drąsiai žengiu gydytojų kabineto kryptimi. Durys praviros. Žvilgteliu vidun – ten tuščia. Velnias, nesiseka. Pasuku galvą į šoną ir matau kaip iš koridoriaus galo manęs link juda gydytojas Henrikas. Vien nuo vaizdo iškart sutrinka kvėpavimas. Noriu apsisukti, grįžti į palatą, bet susilaikau. Ką jis pagalvos apie mane? Prasta penių piešėja ir dar isterikė? Įbedu akis į pirmą pasitaikiusį priešais kabantį paveikslą, kuriame pavaizduotas miškas saulėtą dieną ir laukiu jo. Širdis dunksi kaip pašėlusi. Jis sulėtina žingsnį ir priėjęs atsistoja šalia, bei įbeda žvilgsnį į tą patį paveikslą.  Jaučiu, kaip tarp mūsų susidariusią įtampą būtų galima pjaustyti peiliais.

– Nuobodokas, ar ne? – susidomėjusia mina paklausia ir  iškart suprantu, kad mano piešinys jam buvo tikrai įdomesnis. Kūnas nueina pagaugais. Nepajėgiu ištarti nė žodžio. – Jūs pas mane, ar ne? Gerai, kad atėjote, kaip tik ruošiausi atnešti išrašymo dokumentus ir palinkėti gero kelio.

Jis čia rimtai norėjo palinkėti man gero kelio, o gal turėjo galvoje „nešdinkis greičiau iš čia, dailininke“? Tikiuosi klystu, bet jis turi pilną teisę. Aš jį suprantu, jei pati būčiau gydytoja ir gaučiau penį iš savo  paciento, verkčiau visą savaitę, o gal ir kelias.

Jis sustoja prie durų ir ranka pakviečia užeiti vidun, praleisdamas į priekį. Tad įeinu pirma,  jis iš paskos ir atsisėdęs prie stalo iškart ima kažką spausdinti klaviatūroje. Man nejauku, kai durys atidarytos, tad paskubomis uždarau jas ir nervingai išsišiepiu. Gydytojas nustoja spausdinti, atsistoja, ramiai nueina prie durų ir jas vėl pradaro:

– Prašau, neuždarykite durų, – ramiai paprašo ir toliau sugrįžęs sau barškina klavišais.

Kodėl? Kas čia per taisyklės? Ar noriu atsiprašyti privačiai, o ne girdint visai ligoninei. Tada prisimenu, kaip kolega pasakojo, kad kažkokioje šalyje yra draudžiama vyrui ir moteriai būti tame pačiame kabinete dviese dėl seksualinio priekabiavimo galimybės. Patalpoje turi būti dar vienas žmogus, kabinetas turi būti iš stiklo pertvarų, arba turi būti pravertos durys. Gal taip yra Danijoje ir jis taip įpratęs?… O dangau! Jis mano, kad aš seksualiai priekabiauju prie jo! Tai suvokusi, jaučiu, kaip ima slysti žemė iš po kojų ir jau matau, kaip mano laiškas guli ant etikos komisijos stalo, regiu didžiules antraštes dienraščiuose „Pacientė priekabiavo prie jauno, perspektyvaus gydytojo “ ir daug komentarų: „kalė, paleistuvė, mirk kekše…“

– Aš labai atsiprašau, – tariu tyliai. Jis suklūsta ir patraukia pirštus nuo klaviatūros, bet vis dar žiūri į ekraną. – Aš nuoširdžiai jūsų atsiprašau, pasielgiau labai kvailai, bet jis buvo skirtas ne jums… Na kaip… jums, bet jis neturėjo jus pasiekti. Man labai labai gėda ir tikiuosi, kad man atleisit. Vakar supykau ant jūsų, kad manęs neapžiūrėjote, kai buvau su ausinukais ir išsiliejau, bet tai buvo tik nevykęs pokštas…

Jis lėtai visu kūnu pasisuka į mane ir nustebęs klausia:

– Apie ką jūs?

– Apie tai, dėl ko jūs man rekomendavote užsirašyti į dailės būrelį, – šypteliu iš nevilties.

– Aš tikrai nesuprantu apie ką jūs. O piešimą visiems rekomenduoju, tai puiki terapija nusiraminimui. Juk visos ligos nuo nervų. O apie ką kalbėjote jūs?

– Aš… Nesvarbu… – net nežinau ką atsakyti, sustingstu. Vadinasi jis vis dėlto laiško negavo ir vokas vis dar mėtosi pas mus ant palangės arba nukritęs po lova, o aš eilinį kartą prisifantazavau, tiek nervų sugadinau. – Ar mano dokumentai jau paruošti? – nukreipiu temą, ir jis parašo dar kelis žodžius ekrane ir paleidžia dokumentą į spausdintuvą. Tada paima lapus, pasirašo ir ištiesia juos man.

– Čia jūsų išrašymo dokumentai. Gerkite vaistus dar dvi savaites. Venkite aštraus, riebaus maisto, kavos, alkoholio ir žinoma streso.

– Ačiū, taip ir darysiu, – nutylu ir susikaupusi tariu, – Jei kada įžeidžiau, labai atsiprašau dar kartą, – po šių žodžių jis atsistoja, pasitaiso marškinių apykaklę ir prisėda ant stalo krašto priešais mane. Per metrą. Koks jis seksualus, negaliu… kojose įsimeta sunkumas ir užkyla kūno temperatūra. Įdėmiai pažvelgia į mane ir plačiai nusišypso. Kaip jam tinka šypsena. Negaliu atitraukti akių. Jis ant manęs nepyksta! Galėčiau apkabinti jį ir pabučiuoti, bet tik nusišypsau.

– Jūs manęs neįžeidėt… – nutyla sekundei, – Urte, – ištaria mano vardą. Taip švelniai… taip gundomai… Oda pasišiaušia, lyg jo pirštai būtų palietę mano nuogą kaklą. – Anaiptol, jūs buvote labai gera pacientė ir nesiskundėte, kai elgiausi su jumis netinkamai. Vakar turėjau jūsų tiesiog paprašyti, kad išsiimtumėte ausinukus, bet prieš tai turėjau konfliktinį pacientą, kuris išvedė mane iš pusiausvyros ir todėl nevykusiai pasielgiau su jumis, bet tai nepateisina mano elgesio, todėl atsiprašau.

Negaliu patikėti, ką girdžiu, mano širdis tuoj persisotins laime, jei tai įmanoma. Jis manęs atsiprašė!

– Viskas gerai, – nusišypsau ir pastebiu, kaip mūsų akys susitikusios užsilaiko per ilgai. Jis staigiai nusisuka ir šypsena dingsta nuo jo veido, o aš vis dar jaučiu, kaip skruzdės bėgioja po kūną, kraujas daužosi į venų sieneles, o skruostai dega. Jo dailūs pirštai spaudžia stalo kraštą ir venos išryškėja. Jis jaudinasi būdamas su manimi lygiai taip pat kaip ir aš? Abu jaučiamės nejaukiai, bet nenorim išsiskirti? Taip, tai gali būti tik mano fantazija, ir tik mano vienos noras būti šalia jo kiek galima ilgiau.

Staiga į kabinetą įlekia jauna daili seselė. Pamačiusi mus kartu ji pasimeta ir jos veidą nupliekia raudonis. Dar viena nelaimingoji, įsimylėjusi gydytoją Henriką? Akimirką nieko nesako, bet greit atsitokėja ir gydytojo Henriko paprašo skubios pagalbos. Jis susinervina ir atsistoja nuo stalo. Tik nežinau, dėl ko jis susinervina, kad jį iškvietė ar kad taip įtariai mus nužvelgė ji? Jis visas persimaino.

– Likit sveika, – ištaria šaltu oficialiu tonu jau nežvelgdamas man į akis. Susinervinu, nors suprantu, kad jis slepia jausmus nuo seselės. Jiedu išeina, aš juos stebiu. Ji kažką įsijautusi pasakoja ir lyg netyčia paliečia jo ranką. Jaučiu, kad imu pavydėti jai, nors greičiausiai jis jai nepriklauso, kaip ir man. Dar spėju nužvelgti gydytoją Henriką iš nugaros. Žvilgsniu braukau jo nutolstantį kūną nuo pakaušio iki Achilo kulno. Besigėrinčios akys nenori jo paleisti iš savo gniaužtų. Galbūt jis tą pajunta, nes akimirkai atsisuka į mane. Šyptelėju, bet jis to nepastebi – sekundė buvo per trumpa.

Taip mes ir išsiskiriame. Su visam. Pasidaro kažkaip baisiai liūdna, suspaudžia krūtinę. Išsigydžiau opą, bet susižeidžiau širdį.

Ačiū, kad skaitote 😊Gydytojas Henrikas Jus visus apkabina!

IG – kamile_birge FB – Kamilė Birgė

 

4 dalis

Urtė. Pirštinės.

Nuo pačio ryto išsimaudau, išsitepu kūną levandų kvapo kremu ir susitvarkau plaukus. Kas sakė, kad ligoninėje turi atrodyti bele kaip? Mintyse kartoju kalbą apie ausinukus ir apie tai, kad jis, gydytojas Henrikas pasielgė su manimi labai neprofesionaliai.

Aš jaudinuosi ir atrodo, kad mano opa vėl padidėja. Vaikštau palatoje palei langą, žiūriu į tolį, bandau nusiraminti. Savo malimusi užknisu Kristiną, nors ji man nieko nesako, aš jaučiu. Niekaip negaliu apsispręsti, kaip viską pradėti: pasisveikinti ir tada viską išrėžti, o gal geriau užsipult iškart? Būsiu griežta ir kovosiu už save, tegul negalvoja, kad aš iš tų, kuri pamatė jį ir ištižo.

Bet kurią sekundę jis gali įeiti. Mano spaudimas kyla kaip ant mielių, tik niekaip nesuprantu nuo ko: nuo to, kad širstu dėl jo vakarykščio elgesio, ar dėlto, kad nekenčiu savęs, nes suvešėjo mano Stokholmo sindromas ir aš… jo pasiilgau! Ką sapnavau šiąnakt, baisu ir prisiminti. Sapnas buvo toks tikroviškas ir toks… nepadorus. Tad stengiuosi jį kuo greičiau ištrinti iš savo kietojo disko, bet vos užmerkiu akis, matau jo nuogus raumeningus sėdmenis ir kaip daktariškais pirštais jis braukia per mano sužadintą krūtį. Mane perlieja karštis. Išsitrink!

Staiga už nugaros prasiveria durys. Tyliai meldžiu Dievo, kad jis ateitų ne vienas, o su mano mylimais rezidentais, su kuriais buvo pirmą dieną. Vis būtų drąsiau. Bet deja, greitai supratau – jis ir vėl vienas. Po to karto, kai pagyriau rezidentą, daugiau jaunieji specialistai nebekelia kojos į mūsų palatą, nors koridoriuje pastoviai šmėžuoja. Įdomu kodėl? Ponas gydytojas sprogo iš pavydo ir nebeleidžia gerų būsimų gydytojų į mūsų palatą, o gal mes su Kristina turim baisiai nuobodžias, jų nedominančias diagnozes?

Išgirstu žemą balsą ir visa sustabarėju. Mano nugara užsidega nuo jo žvilgsnio ir užplūdęs kraujas pagyvina mano veido odą. Suprantu iš kart – visos mano repeticijos nuėjo veltui: nesugebėsiu rišliai ištarti nė žodžio. Amen. Atsisuku, suburbu pasisveikinimą, bet jis į mane net nežiūri. Puiku!

Jis kaip visada pirma prieina prie puikiai nusiteikusios katytės Kristinos, o aš atsakingai ruošiuosi artėjančiai apžiūrai: atsigulu į lovą, greit surišu plaukus į uodegą ir jokių ausinukų! Ūmai išsigąstu, pašoku nuo lovos ir užmetu akį į palangę – juk voko su Rubenso paveikslu nepaslėpiau! Bet iškart atsipalaiduoju: tarp išmėtytų žurnalų, popierinių gulbių ir sausainių pakelių jo nesimato. Palaiminga griūvu atgal į lovą. Dievas yra! Mes vakar su Kristina tiek prisikuitėm ant palangės berašydamos laiškus, kad dabar ten ir meška galvą nusisuktų.

Mano naktinio sapno herojus atsitraukia nuo palatos draugės ir rūškanu veideliu ima žingsniuoti manęs link. O, Dieve!… Ne!… Kristina šelmiškai pamerkia man akį ir išsišiepusi išeina iš palatos! Aš jai noriu šaukti: „Sustok, nepalik manęs vienos su juo!“, bet neišdrįstu ir jaučiu kaip širdis ima daužytis.

Ir kodėl aš papasakojau jai apie savo sapną?! Tau atsirūgs, brangioji, už tokį pokštą. Oi, atsirūgs…

Man darosi nejauku su juo dviese. Palata staiga tampa tokia mažytė, kad rodos tuoj susitrauks iki spintos dydžio. Tuoj mirsiu nuo įtampos.

Gydytojas Henrikas dar kartą pasisveikina su manimi ir maloniai pasiteirauja, kaip jaučiuosi. Nustembu. Išsitiesiu lovoje, bandydama atspėti, ar nepasigirdo jo malonus balso tembras ir vengdama akių kontakto atsakau, kad man viskas gerai. Mėginu nusiraminti ir kelis kartus giliai įkvepiu.

– Nebejaučiate skausmo skrandžio srityje? – rūpestingai klausia.

– Ne, gal tik kartais ir tai tik vos vos.

– Kaip su tuštinimusi? Išmatos ne juodos? – jo ramus žemas tonas mane ima kaitinti mano kraują, bet stengiuosi nuvyti tas nesveikas mintis.

– Ne, normalios spalvos.

– Apžiūrėsiu jus prieš išrašant, – tyliai taria ir jaučiu kaip ima kilti mano pulsas.

Gydytojas Henrikas iš kišenės išsitraukia gumines pirštines ir stabteli. Spokso į jas, varto rankoje. O, ne! Taip negali būti. Tik nesvarstyk, prašau, ar apsimauti pirštines, ar išsaugoti gamtą. Esi gydytojas ir turi laikytis visų higienos reikalavimų! Maukis pirštines, jei nenori, kad pacientė patirtų orgazmą apžiūros metu!

Jis vis dar vartalioja pirštines tarp pirštų ir mane apima silpnumas. Prašau, maldauju, užsimauk tas prakeiktas pirštines!

Jis išgirsta mano mintis ir lėtai ima temptis jas ant ilgų savo pirštų. Tas gumos garsas man primena prezervatyvo išėjimo į malonumų gyvenimą ceremoniją ir susigėstų nuo savo minčių. Gydytojas pasilenkia prie manęs ir aš nesąmoningai giliai įkvepiu jo vyriško odos, tabako ir bergamotės aromato mišinio. Ūmai užsinoriu prisiglausti prie jo ir sugerti į save visą jo kvapą… Aš tikrai nenormali. Neturėčiau taip reaguoti į mane gydantį gydytoją.

Jis pirštais švelniai pakelia abiejų akių vokus ir įdėmiai stebi mano akių obuolius, paprašydamas pasukinėti akis į šalis.

– Akys gražios, neturiu prie ko prikibti, – rimtai ištaria ir toliau klausinėja apie mano savijautą.

Ką jis turėjo galvoje „akys gražios“?

Jis šiandien man atidus ir švelnus, koks kad visada būna Kristinai. Gal jis bijodavo pasirodyti dėmesingas man, kad Kristinai nekiltų kokių nors įtartinų minčių? O kai jos nėra, jis gali būti savimi? Man staiga pasidaro taip gėda, dėl to laiško, kurį jam parašiau, tiksliau nupiešiau ir nesvarbu, kad jo neperdaviau, bet vis tiek jaučiausi bjauriai. Kaip greitai padariau neteisingas išvadas apie gerą žmogų.

– Gal galit pasikelti palaidinę? – dusliai paklausia. – Noriu apžiūrėti jūsų pilvą, – sukužda ir mano širdis smarkiai suplaka. Jaučiu kaip šiluma užplūsta kūną. Pasikeliu pižamą apnuogindama pilvą ir užsimerkiu. Jaučiu, kaip jo pirštai švelniai ima maigyti mano nuogą pilvą, ieškodami skaudamų taškų, bet niekas neskauda. Kiekvienas prisilietimas lyg palaima. Tik staiga, jis suima už kelnių juosmens ir… švelniai pasmaukia žemyn…

 

**************

IG – kamile_birge https://www.instagram.com/kamile_birge/

FB – Kamilė Birgė  https://www.facebook.com/Kamil%C4%97-Birg%C4%97-107975438521970

Wattpad – https://www.wattpad.com/user/KamileBirge

Užsisakyti „Vasaros desertų“ naujienlaiškį https://forms.gle/3pVLDw5bfMaPSZvPA