Urtė. Džemperis.
Stoviu Henriko glėbyje lyg sapne. Virpantį kūną atiduodu jam, jaučiuosi be galo saugi. Virš mūsų žvaigždėtas dangus, po kojomis – tyliai kuždanti žolė. Kaip gera būti jo rankų apsupty, nenoriu pabusti. Pilnomis šnervėmis traukiu į save vyrišką kvapą ir pamažu mano sąmonė temsta. Jis nekvepia žuvimi ar sliekais kaip tikėjausi, jis kvepia savimi, jis kvepia vyru, kuris nuo pirmos akimirkos apsėdo mano mintis.
Henrikas nenuleidžia rankų ir vis dar atkakliai stengiasi mane sušildyti. Slysdami karšti delnai palieka įelektrintus ruožus mano odoje. Kūnai liečiasi, kvėpavimai susilieja į vieną taktą. O Dieve, kaip gera… Labai noriu pažvelgti jam į akis, bet nedrįstu, bijau išduoti savo jausmus.
Henriko pastangos nenueina perniek: tirtėjimas sumažėja. Mane apima svaigulys ir pajuntu, kaip visos ląstelės norėtų dabar prisnūsti neapsakomai svaiginančiame glėbyje. Tik staiga jis apkabina kaklą ir sukiša šiltus daktariškus pirštus į šlapius mano plaukus. O, dangau… Miegai bemat išgaruoja. Karščio banga praskrieja švelnumo išsiilgusia oda, sustabdau kvėpavimą, nes nežinau ko tikėtis. Širdis visiškai pakvaišta, rodos iššoks iš krūtinės. Pakeliu apsiblaususias akis į jį, jo tobulose lūpose sužimba vos matoma šypsena, tada palinksta manęs link ir švelniai pabučiuoja į kaktą. Akimirką pajuntu minkštas, drėgnas lūpas ir dygių šerelių įkandimą. Apsvaigstu ir nevalingai užsimerkiu.
– Jau matau tau šilčiau, – ištaria lyg niekur nieko, lyg bučinio nebūtų buvę. Paskutinį kartą perbraukia man per visą rankų ilgį ir atsitraukia. Atmerkiu akis, suprasdama, kad bučinys buvo visai ne preliudija prieš aistringesnį, o tiesiog draugiškas pabučiavimas.
– Taip, – atsakau, bet stengiuosi balsu neišsiduoti, kad šiek tiek nusivyliau. – Ačiū už pirmąją pagalbą, daktare, – šypteliu. Jis nusijuokia ir pagriebia nuo žemės meškerę su maišeliu. Nužvelgiu jį ir negaliu patikėti, kaip stipriai jis skiriasi nuo to arogantiško gydytojo Henriko, kurį mačiau ligoninėje.
– Tikiuosi pagalbą suteikiau pagal visas instrukcijas? – mirkteli.
– Du balai iš dešimties, – atšaunu.
– Nesupratau? – išplečia akis. – Aš tikėjausi devynių su pliusu.
– Ar ne per gerai galvoji apie save, gerbiamas gydytojau Henrikai?
– Tikrai, ne, mieloji paciente Urte, žinau, kad viską padariau net labai gerai, – kreivai šypteli.
– Akivaizdu, tave gana stipriai kamuoja egotizmas.
– Kas toksai? – išplečia akis.
– Tai toks dalykėlis, kuris reiškia perdėtą savęs vertinimą.
– Oho, o tu tiksliai ir greitai nustatai diagnozes lyg būtum gydytoja, o ne informatikė, – man pasidaro be galo malonu. Vadinasi, jis atidžiai skaitė mano pacientės kortelę.
– Aš tik norėjau išsiaiškinti, kas kamuoja mane gydantį gydytoją, – išsišiepiu.
– Tau tikrai pavyko. Ir kaip man gydytis?
– Siūlyčiau nueiti pas šeimos gydytoją ir paprašyti siuntimo pas psichologą, o jei nenori eiti pas psichologą – užsirašyk į dailės būrelį, – ir jis ima juoktis plačia burna. Aš negaliu neprisijungti prie jo, jis mane užkrečia juoku. Mes juokiamės kaip apsirūkę žolės. Kartą mačiau, kaip apsirūkę kikeno draugai.
– Sakai, dailės būrelis?… Gal nori kartu?
– Aš? – nustembu, ką jis turėjo omenyje. Jeigu jis negavo mano laiško su šedevru, tada jis akivaizdžiai flirtuoja, o gal jis visgi gavo, bet apsimeta ir duoda suprasti, kad mano nupieštas penis buvo toli gražu iki realybės? – Kam man tas piešimo būrelis, aš ir taip piešiu puikiai, – bandau provokuoti ir išgauti iš jo bent menkiausią užuominą apie laišką.
– Nesiginčiju, gali būti… – išriečia lūpas nuo ausies iki ausies ir vis tiek atsakymo negaunu. – Bet man įdomu, – prityla ir akimis perveria visą mane išmušdamas iš vėžių, – ką padariau ne taip, kad vertas tik dviejų balų? A? – ir aš pasimetu.
– Nesvarbu, – išberiu ir jaučiu, kaip veidą užplūsta raudonis. Jis pastebi mano sutrikimą, akimirkai sustingsta ir nuleidžia galvą. Šūdas, išsidaviau… Įsivyrauja nejauki tyla. Nieko nelaukiu, apsisuku ant kulno. – Einu vidun, – burbtelėju.
Nueinant išgirstu kimų balsą:
– O tau duodu dešimt iš dešimt, – ir stabteliu, žvilgteliu per petį atgal. Mūsų akys susitinka ir kūną perveria galinga elektros srovė.
– Oho! Ir už ką gi? – abejingai paklausiu, lyg man visai nerūpėtų. Mūsų žvilgsniai negali atsiplėšti, trauka tokia didelė. Bet čia gali būti tik mano fantazija, dažnai prisifantazuoju nebūtų dalykų.
– Už nuostabias formas, kurias nuo šiol regėsiu kaskart vos užmerkęs akis, – flirtuojančiai nusišypso ir suprantu, kad kalba apie neseniai matytą mano nuogą kūną.
– Šiknius, – atšaunu ir pasileidžiu ristele namo link, o nuo veido nedingsta šypsena.
– Ir ne bet koks šiknius! – šūkteli man. – Su egotizmo sindromu! – pradedu kikenti bėgdama.
Kieme stovi Gediminas ir dar keli vaikinai. Nenoriu būti su Gediminu, aš visa persunkta Henriko, bet nespėju pasislėpti, jis mane pamato ir tenka prisijungti prie būrelio.
– Labas, gražuole mano, – ištaria Gediminas ir apkabina pečius. Bandau išsisukti iš jo glėbio, bet jis dar tvirčiau apkabina. Nespėju nė apsižvalgyti, kaip prie mūsų ratelio be žodžių prisijungia Henrikas ir atsistoja priešais mane. Užmeta akį į Gedimino ranką ant mano peties ir staigiai nusuka akis. Henrikui prisijungus, oro temperatūra pakyla iš karto bent dešimčia laipsnių, o mano kraujo spaudimas iki rekordinių aukštumų.
Vaikinai diskutuoja apie elektroninius automobilius. Henrikas beveik visą laiką tyli, tik kartais įterpia vieną kitą žodį. Man patinka, kad jis mažai kalba, niekad nežavėjo daug plepantys vyrai. Tik kaip jis mane nervina, per jį negaliu susikoncentruoti ir įsigilinti į diskusiją. Jei ne jis, gal dabar žinočiau šimtą gerų faktų apie elektroninius automobilius ir jau rytoj eičiau tokį pirkti. Staiga Gediminas alkoholio užpiltomis akimis įsispokso į mano džemperį:
– Kieno čia megztinis? – nustebęs paklausia. Akimis permetu, kad visi ratelyje stovintys vilkime džemperius, nes tikrai vėsoka, tik vienintelis Henrikas stovi su trumparankoviais marškinėliais.
– Mano, – mažytė netiesa išsprūsta iš burnos ir girdžiu, kaip Henrikas atsikrenkščia. Tylėk, Henrikai, tylėk, aš visai neturiu noro aiškinti Gediminui, kaip tavo džemperis atsidūrė pas mane.
– Tavo?! – nustemba – Tu nešioji vyriškus drabužius?
– Taip jau gavosi, – atsakau ir jaučiu, kaip darosi karšta nuo savo melo.
– Viskas aišku su tavimi, nešioji buvusio bičo megztinį, nes negali jo pamiršti…
– Nenorėčiau apie tai kalbėti, – nutraukiu.
– O tas bičas, kurio megztiniu šildaisi, toks fainas ir seksualus, kaip aš? – užklausia primerkęs akis.
– Ne, nieko panašaus, – atsakau ramiai ir vogčiomis stebiu, kaip reaguoja Henrikas, o jis tik kreivai nusišypso ir ranka perbraukia smakrą.
– Koks jis lovoje? – paslaptingai paklausia Gediminas.
– Užsičiaupk, Gediminai! – užpykstu. – Kaip tu drįsti tokius klausimus uždavinėti?! Tai juk labai asmeniška!
– Asmeniška, tai asmeniška, bet mums labai įdomu, ar ne hebryte? – žvilgteli į draugus.
– Pritariu Urtei, – ramiai taria Henrikas ir mano širdis nusirita į kulnus. – Tai labai asmeniška, – prityla, – o be to, gal ji saugo tavo vyriškumą, Gedi? Jei sužinotum, kad tas vaikinas labai gerai žino, ką daryti lovoje, negi tai neužgautų tavo didžiulės savimeilės? – kreivai nusišypso Henrikas ir akyse regiu, kaip jo pirštai liečia mano nuogą kūną. Maloniai sudilgsi tarpukojyje ir krūtys apsunksta. Šūdas, kaip jis mane veikia.
– Ji dar neturi su kuo lyginti, bet greit jau turės, ar ne gražuole? – pažvelgia apsinešusiomis, kūniškų malonumų ištroškusiomis akimis ir šypteli.
– Tu gal geriau nebegerk, nes jau pradedi kalbėti nesąmones, nebejauti ribų, – piktai pasakau ir noriu nusimesti jo ranką, bet ir vėl nepavyksta.
– Gedi, – toliau tęsia Henrikas, – o tu esi tikras, kad ji nori miegoti su tavimi? – pasijuntu labai keistai po tokių žodžių. Kažkas čia darosi. Įtampa kyla.
Gediminas ima žvengti, kaip neprajodinėtas arklys ir staiga trumpam nutyla, bei išvemia Henrikui:
– Ne, bliad, su tavimi! – ir toliau juokiasi net neįtardamas, kad ką tik pasakė tiesą. Nuo tos tiesos mano veidas užkaista, darosi negera. Į mane žiūri visi, į mane žiūri Henrikas… Ką jie įskaito mano veide?
Staiga juokas nutyla. Gediminas nukreipia akis į mano džemperį, tiksliau į vietą ant krūtinės, kur paprastai būna prekinio ženklo logotipas. Susiraukia ir jo žandikaulis įsitempia. Velnias, nežinau, kas ten parašyta ir nedrįstu skaityti visų akivaizdoje. Iš to, kad džemperis sportinis, tai turėtų būti Nike, Puma ar koks Audimas. Bet kodėl jis susinervino?! Negi jis turi nekenčiamą prekinį ženklą ir man teko garbė būtent tokiu pasipuošti?