Kategorija: Kamilė Birgė „Pagyrimas gydytojui Henrikui“

Urtė. Džemperis.

Stoviu Henriko glėbyje lyg sapne. Virpantį kūną atiduodu jam, jaučiuosi be galo saugi. Virš mūsų žvaigždėtas dangus, po kojomis – tyliai kuždanti žolė. Kaip gera būti jo rankų apsupty, nenoriu pabusti. Pilnomis šnervėmis traukiu į save vyrišką kvapą ir pamažu mano sąmonė temsta. Jis nekvepia žuvimi ar sliekais kaip tikėjausi, jis kvepia savimi, jis kvepia vyru, kuris nuo pirmos akimirkos apsėdo mano mintis.

Henrikas nenuleidžia rankų ir vis dar atkakliai stengiasi mane sušildyti. Slysdami karšti delnai palieka įelektrintus ruožus mano odoje. Kūnai liečiasi, kvėpavimai susilieja į vieną taktą. O Dieve, kaip gera… Labai noriu pažvelgti jam į akis, bet nedrįstu, bijau išduoti savo jausmus.

Henriko pastangos nenueina perniek: tirtėjimas sumažėja. Mane apima svaigulys ir pajuntu, kaip visos  ląstelės norėtų dabar prisnūsti neapsakomai svaiginančiame glėbyje. Tik staiga jis apkabina kaklą ir sukiša šiltus daktariškus pirštus į šlapius mano plaukus. O, dangau… Miegai bemat išgaruoja. Karščio banga praskrieja švelnumo išsiilgusia oda, sustabdau kvėpavimą, nes nežinau ko tikėtis. Širdis visiškai pakvaišta, rodos iššoks iš krūtinės. Pakeliu apsiblaususias akis į jį, jo tobulose lūpose sužimba vos matoma šypsena, tada palinksta manęs link ir švelniai pabučiuoja į kaktą. Akimirką pajuntu minkštas, drėgnas lūpas ir dygių šerelių įkandimą. Apsvaigstu ir nevalingai užsimerkiu.

– Jau matau tau šilčiau, – ištaria lyg niekur nieko, lyg bučinio nebūtų buvę. Paskutinį kartą perbraukia man per visą rankų ilgį ir atsitraukia. Atmerkiu akis, suprasdama, kad bučinys buvo visai ne preliudija prieš aistringesnį, o tiesiog draugiškas pabučiavimas.

– Taip, – atsakau, bet stengiuosi balsu neišsiduoti, kad šiek tiek nusivyliau. – Ačiū už pirmąją pagalbą, daktare, – šypteliu. Jis nusijuokia ir pagriebia nuo žemės meškerę su maišeliu. Nužvelgiu jį ir negaliu patikėti, kaip stipriai jis skiriasi nuo to arogantiško gydytojo Henriko, kurį mačiau ligoninėje.

– Tikiuosi pagalbą suteikiau pagal visas instrukcijas? – mirkteli.

– Du balai iš dešimties, – atšaunu.

– Nesupratau? – išplečia akis. – Aš tikėjausi devynių su pliusu.

– Ar ne per gerai galvoji apie save, gerbiamas gydytojau Henrikai?

– Tikrai, ne, mieloji paciente Urte, žinau, kad viską padariau net labai gerai, – kreivai šypteli.

– Akivaizdu, tave gana stipriai kamuoja egotizmas.

– Kas toksai? – išplečia akis.

– Tai toks dalykėlis, kuris reiškia perdėtą savęs vertinimą.

– Oho, o tu tiksliai ir greitai nustatai diagnozes lyg būtum gydytoja, o ne informatikė, – man pasidaro be galo malonu. Vadinasi, jis atidžiai skaitė mano pacientės kortelę.

– Aš tik norėjau išsiaiškinti, kas kamuoja mane gydantį gydytoją, – išsišiepiu.

– Tau tikrai pavyko. Ir kaip man gydytis?

– Siūlyčiau nueiti pas šeimos gydytoją ir paprašyti siuntimo pas psichologą, o jei nenori eiti pas psichologą – užsirašyk į dailės būrelį, – ir jis ima juoktis plačia burna. Aš negaliu neprisijungti prie jo, jis mane užkrečia juoku. Mes juokiamės kaip apsirūkę žolės. Kartą mačiau, kaip apsirūkę kikeno draugai.

– Sakai, dailės būrelis?… Gal nori kartu?

– Aš? – nustembu, ką jis turėjo omenyje. Jeigu jis negavo mano laiško su šedevru, tada jis akivaizdžiai flirtuoja, o gal jis visgi gavo, bet apsimeta ir duoda suprasti, kad mano nupieštas penis buvo toli gražu iki realybės? – Kam man tas piešimo būrelis, aš ir taip piešiu puikiai, – bandau provokuoti ir išgauti iš jo bent menkiausią užuominą apie laišką.

– Nesiginčiju, gali būti… – išriečia lūpas nuo ausies iki ausies ir vis tiek atsakymo negaunu. – Bet man įdomu, – prityla ir akimis perveria visą mane išmušdamas iš vėžių, – ką padariau ne taip, kad vertas tik dviejų balų? A? – ir aš pasimetu.

– Nesvarbu, – išberiu ir jaučiu, kaip veidą užplūsta raudonis. Jis pastebi mano sutrikimą, akimirkai sustingsta ir nuleidžia galvą. Šūdas, išsidaviau… Įsivyrauja nejauki tyla. Nieko nelaukiu, apsisuku ant kulno. – Einu vidun, – burbtelėju.

Nueinant išgirstu kimų balsą:

– O tau duodu dešimt iš dešimt, – ir stabteliu, žvilgteliu per petį atgal. Mūsų akys susitinka ir kūną perveria galinga elektros srovė.

– Oho! Ir už ką gi? – abejingai paklausiu, lyg man visai nerūpėtų. Mūsų žvilgsniai negali atsiplėšti, trauka tokia didelė. Bet čia gali būti tik mano fantazija, dažnai prisifantazuoju nebūtų dalykų.

– Už nuostabias formas, kurias nuo šiol regėsiu kaskart vos užmerkęs akis, – flirtuojančiai nusišypso ir suprantu, kad kalba apie  neseniai matytą mano nuogą kūną.

– Šiknius, – atšaunu ir pasileidžiu ristele namo link, o nuo veido nedingsta šypsena.

– Ir ne bet koks šiknius! – šūkteli man. – Su egotizmo sindromu! – pradedu kikenti bėgdama.

Kieme stovi Gediminas ir dar keli vaikinai. Nenoriu būti su Gediminu, aš visa persunkta Henriko, bet nespėju pasislėpti, jis mane pamato ir tenka prisijungti prie būrelio.

– Labas, gražuole mano, – ištaria Gediminas ir apkabina pečius. Bandau išsisukti iš jo glėbio, bet jis dar tvirčiau apkabina. Nespėju nė apsižvalgyti, kaip prie mūsų ratelio be žodžių prisijungia Henrikas ir atsistoja priešais mane. Užmeta akį į Gedimino ranką ant mano peties ir staigiai nusuka akis. Henrikui prisijungus, oro temperatūra pakyla iš karto bent dešimčia laipsnių, o mano kraujo spaudimas iki rekordinių aukštumų.

Vaikinai diskutuoja apie elektroninius automobilius. Henrikas beveik visą laiką tyli, tik kartais įterpia vieną kitą žodį. Man patinka, kad jis mažai kalba, niekad nežavėjo daug plepantys vyrai. Tik kaip jis mane nervina, per jį negaliu susikoncentruoti ir įsigilinti į diskusiją. Jei ne jis, gal dabar žinočiau šimtą gerų faktų apie elektroninius automobilius ir jau rytoj eičiau tokį pirkti. Staiga Gediminas alkoholio užpiltomis akimis įsispokso į mano džemperį:

– Kieno čia megztinis? – nustebęs paklausia. Akimis permetu, kad visi ratelyje stovintys vilkime džemperius, nes tikrai vėsoka, tik vienintelis Henrikas stovi su trumparankoviais marškinėliais.

– Mano, – mažytė netiesa išsprūsta iš burnos ir girdžiu, kaip Henrikas atsikrenkščia. Tylėk, Henrikai, tylėk, aš visai neturiu noro aiškinti Gediminui, kaip tavo džemperis atsidūrė pas mane.

– Tavo?! – nustemba – Tu nešioji vyriškus drabužius?

– Taip jau gavosi, – atsakau ir jaučiu, kaip darosi karšta nuo savo melo.

– Viskas aišku su tavimi, nešioji buvusio bičo megztinį, nes negali jo pamiršti…

– Nenorėčiau apie tai kalbėti, – nutraukiu.

– O tas bičas, kurio megztiniu šildaisi, toks fainas ir seksualus, kaip aš? – užklausia primerkęs akis.

– Ne, nieko panašaus, – atsakau ramiai ir vogčiomis stebiu, kaip reaguoja Henrikas, o jis tik kreivai nusišypso ir ranka perbraukia smakrą.

– Koks jis lovoje? – paslaptingai paklausia Gediminas.

– Užsičiaupk, Gediminai! – užpykstu. – Kaip tu drįsti tokius klausimus uždavinėti?! Tai juk labai asmeniška!

– Asmeniška, tai asmeniška, bet mums labai įdomu, ar ne hebryte? – žvilgteli į draugus.

– Pritariu Urtei, – ramiai taria Henrikas ir mano širdis nusirita į kulnus. – Tai labai asmeniška, – prityla, – o be to, gal ji saugo tavo vyriškumą, Gedi? Jei sužinotum, kad tas vaikinas labai gerai žino, ką daryti lovoje, negi tai neužgautų tavo didžiulės savimeilės? – kreivai nusišypso Henrikas ir akyse regiu, kaip jo pirštai liečia mano nuogą kūną. Maloniai sudilgsi tarpukojyje ir krūtys apsunksta. Šūdas, kaip jis mane veikia.

– Ji dar neturi su kuo lyginti, bet greit jau turės, ar ne gražuole? – pažvelgia apsinešusiomis, kūniškų malonumų ištroškusiomis akimis ir šypteli.

– Tu gal geriau nebegerk, nes jau pradedi kalbėti nesąmones, nebejauti ribų, – piktai pasakau ir noriu nusimesti jo ranką, bet ir vėl nepavyksta.

– Gedi, – toliau tęsia Henrikas, – o tu esi tikras, kad ji nori miegoti su tavimi? – pasijuntu labai keistai po tokių žodžių. Kažkas čia darosi. Įtampa kyla.

Gediminas ima žvengti, kaip neprajodinėtas arklys ir staiga trumpam nutyla, bei išvemia Henrikui:

– Ne, bliad, su tavimi! – ir toliau juokiasi net neįtardamas, kad ką tik pasakė tiesą. Nuo tos tiesos mano veidas užkaista, darosi negera. Į mane žiūri visi, į mane žiūri Henrikas… Ką jie įskaito mano veide?

Staiga juokas nutyla. Gediminas nukreipia akis į mano džemperį, tiksliau į vietą ant krūtinės, kur paprastai būna prekinio ženklo logotipas. Susiraukia ir jo žandikaulis įsitempia. Velnias, nežinau, kas ten parašyta ir nedrįstu skaityti visų akivaizdoje. Iš to, kad džemperis sportinis, tai turėtų būti Nike, Puma ar koks Audimas. Bet kodėl jis susinervino?! Negi jis turi nekenčiamą prekinį ženklą ir man teko garbė būtent tokiu pasipuošti?

Urtė. Kristinos sodyboje.

Lietus pliaupia už lango, o aš parskubėjusi iš darbo, pakuojuosi daiktus į Kristinos sodybą. Labai nenoriu važiuoti, mieliau likčiau namie ir paskaityčiau sau ramiai ant sofutės, bet pažadėjau atvykti į jos rengiamą vakarėlį. Noriu ją palaikyti. Po ligoninės mes su Kristina palaikom ryšį. Kažkas mus sujungė nematomais saitais, gal skrandžio opa. Aš visą laiką stebėjausi, kaip ji tvirtai laikėsi visų skyrybų metu, kai kovojo su vyru Ferdinandu dėl paskutinio šaukšto. Tiesa, jos advokatas nugręžė Kristinos vyrą iki apatinių. Bet kam tie turtai? Galės su savo jaunikle studente ant akmens gyventi. Kai myli, juk turtų nereikia. Be to, Ferdinando naujoji meilė pati turi didelį turtą – D dydžio papus. Kristina dažnai apie juos man kalba, matyt, įsivarė kompleksą ir net kelis kartus užsiminė, kad galbūt jai reiktų pasididinti krūtinę.

– Tu ką? Pasididindama krūtinę nori susigrąžinti Ferdinandą? – anąkart tariau. – Tu verta tikro vyro, kuris tave gerbia ir myli! Tegul jis užsikruša! Pamiršk jį. Na nebent… Ferdinandas tarp kojų turi metrą laimės, – išsišiepiu, o Kirstina ėmė kvatoti nesustodama.

Navigacija mane veža gilyn į mišką. Aklai paklūstu roboto Beatos balsu komandoms ir man darosi nejauku. Dangus baisiai niūrus, vis dar lyja. Svarbiausia, kad nesu tikra, ar ten važiuoju. Visiškai nesiorientuoju žemėlapiuose ir imu paniškai bijoti, kad nedingtų navigacijos signalas. Prisimenu visus siaubo filmus ir kūną ima rakinti baimė. Keliukas siauras, jei kas nors važiuotų priekyje, sunkiai prasilenktume. Prakeikiu save šimtą kartų, kad sutikau važiuoti ir dar tokią bjaurią dieną. Bet stengiuosi nenusiminti, nepasiduoti baimei ir važiuoti toliau.

Ir štai, pagaliau, pamatau stovinčius automobilius ir sodybą. Pataikiau! Iš laimės vos neapsiverkiu. Priparkuoju automobilį šalia kitų ir matau kaip lauko terasoje po stogu ošia gal penkiolika man nepažįstamų žmonių. Pasidaro nejauku, nemėgstu būti nepažįstamų žmonių kompanijoje. Kristina yra vienintelė, kurią čia pažįstu. Lėtai išlipu iš automobilio ir girdžiu, kaip Kristina su ovacijomis jau lekia manęs link. Pačiumpa už rankos ir tempiasi į draugų ratą.

– Čia mano draugė dailininkė Urtė!

– Ne, aš ne dailininkė, – nusijuokiu. – Bet Urtė, – nusišypsau ir nužvelgiu mane šūksniais sveikinančius veidus. Merginos ir vaikinai mūsų amžiaus, visai mieli, o vienas toks gražuolis tamsiaplaukis apdovanoja mane flirtuojančia šypsena ir verdamas akimis mano kūną, perbraukia ranka sau per trumpus plaukus ir išpučia krūtinę. Pastebiu jo raumeningą, ištreniruotą kūną, aptemtą berankoviais marškinėliais ir pagalvoju, kad šiandien vakarėlis gal bus visai įdomus.

Nespėju nė apsidairyti, kaip jis prisistato prie manęs:

– Gal reikia įdomios kompanijos, kad vakaras neprailgtų mūsų žaviajai viešniai?

– Būtų neblogai. Gal žinai tokį, kuris sugebėtų mane kažkuo nustebinti? – nusišypsau.

– Moku daugybos lentelę, – primerkia akis simpatiškasis vyras.

– Antros klasės kursas man tikrai daro įspūdį! – mano akys prasiplečia ir šypteliu iš neva didelio nustebimo.

– Nenuvertink manęs, Urrrrrte, – suurzgė mano vardą, – tai – ketvirtos klasės kursas.

– Vau, galima sakyti tu – genijus, – išsišiepiu, o jis toliau spigina akimis.

– Aš – Gediminas, – prisistato, paspaudžia mano ranką ir ją pabučiuoja. Žavu.

Mes susėdame terasos kampe ant senovinių fotelių ir su alkoholio pagalba greitai randame kalbą. Išsikalbame. Pasirodo, jis turi sporto klubą Savanorių prospekte netoli mano darbo ir su didžiuliu entuziazmu kviečia mane nemokamai pasportuoti.

– Netikiu aš tavo „nemokamai“. Nemokamai tik sūris pelėkautuose, – nusijuokiu.

– Taip, tu teisi. Aš turiu savo kėslų. Tu pritrauksi mases vyrų į mano klubą ir aš tapsiu milijonierius, – mirkteli ir pripila sklidinas taures šampano, kurio šį vakarą yra tikrai labai daug. Būtų galima jame maudytis.

– Ačiū už komplimentą, bet bijau, kad gali būti priešingai.

– Jei pritrauksi krūvą moterų, tai bus dar geriau. Mėgstu pasižvalgyti po gražius moteriškus kūnus. Aš juk normalus vyras. Nebijok, aš tau atsidėkočiau kaip nors… maloniai.

– Ir kaipgi? – pasmalsauju.

– Prieš tavo akis nusirengčiau iki glaudžių, parodyčiau kelis slaptus judesiukus ir darydamas salto, – iškelia raumeningas rankas į viršų, – įšokčiau į ežerą šaukdamas: „Myliu Urtę!“.

Suprunkščiu iš jo fantazijos ir truputį apsilieju šampanu. Gediminas toliau įsijautęs fantazuoja ir aš kikenu. Seniai taip gerai besijuokiau.  Jis brauko mano kūną žibančiomis akimis, akivaizdžiai duoda suprasti, kad jam patinku. Jei žvilgtelčiau dabar į jo tarpukojį, nežinau ar nepamatyčiau kupoliuko. Tiksliau, aš to tikrai nenorėčiau pamatyti, nes jis visai ne mano skonio. Tikrai linksmas ir žavus vyras, bet ne mano tipažo.

Nesigailiu, kad atvažiavau. Gedimino ir šampano dėka mano savivertė užskrido į Everesto viršukalnę. Sėdžiu gražaus kūno savininko draugijoje ir praktiškai visą vakarą šypsena nedingsta nuo mano veido. Matau, kaip kelios merginos man pavydi Misterio Kūno, nuo to nuotaika dar labiau pakyla ir aš dar plačiau nusišypsau.

Nebeturiu opos, nebekamuoja hipertenzija ir Stokholmo sindromo nebeliko nė pėdsako. Esu visiškai atsipalaidavusi, laiminga, jaučiuosi kaip deivė. Jaučiuosi geidžiama ir svarbiausia – nepažeidžiama, nes jis man nepatinka kaip vyras. Maudausi jo dėmesyje, kurį man dosniai dovanoja, tik truputį jo gaila, kad jis su manim iki finišo tiesiosios nenuvažiuos, bet aišku, to jam nesakau. Tegul neriasi iš kailio, tegul prakaituoja. Jo pastangos mane žavi.

Staiga pajuntu kaip kažkas prisėlina iš nugaros, ištiesia ranką ir švelniai kliudęs mano delno odą atima taurę.  Vis dar besijuokdama atsisuku į akiplėšą vagišių, mūsų žvilgsniai susitinka ir jaučiu, kaip visas kūnas nutirpsta.

– Ką tu darai? Tau juk negalima, – tyliai taria prikimusiu balsu, užburia savo patamsėjusiu žvilgsniu ir iškart nusisukęs nueina siurbčiodamas mano šampaną. Žinojimas, kad jo lūpos liečia stiklą, prie kurio ką tik glaudėsi mano lūpos, sukelia malonią šilumą. Mūsų lūpos susilietė. Per stiklą. Kūną išmuša karštis, lyg jis būtų užvaldęs mano lūpas. Atsisuku į Gediminą ir bandau dėtis, kad Henriko pasirodymas visai neišmušė manęs iš vėžių. Dar neseniai jis maigė mano pilvą su pirštinėmis, o dabar be jokios apsaugos ragauja mano bakterijas. Aš jam patinku? O gal tiesiog jis norėjo šampano ir geria ramia sąžine, nebijodamas jokių bakterijų, nes kaip mano kolegos mėgsta sakyti – alkoholis jas užmuša. Mano širdis dunksi kaip paklaikusi, nebegaliu susikoncentruoti, akys blaškosi. Nebenoriu būti su Tobulu Kūnu, su Gediminu. Noriu bėgti paskui jį… Jis čia, mano mylimas pikčiurna gydytojas, mano slapčiausių fantazijų herojus.

– Henrikai, nelįsk prie mano panos! – užrėkia jam nueinančiam Gediminas ir tai man padeda šiek tiek atsitokėti. – Ot, atsirado sveikatos policininkas, – atsisukęs į mane atsidūsta ir aš nekaltai šypteliu. – Pala, tu nėščia? – išplečia akis. – Kodėl negali gerti?

– Man skrandžio opa.

– A, kaip ir Kristinai, teisingai, ji juk pasakojo, kad susipažinot ligoninėje. Tada negerk šampano, tik nežinau ar čia mes turim kisieliaus.

– Kurgi neturėsit! – prunkštelėju, o mano kūnas vis dar įsielektrinęs nuo susidūrimo su Henriku.

– Ajajai, kokia tu išdykusi mergaitė, – išriečia lūpas. – Šiaip aš kalbėjau apie normalų močiutės kisielių, kuris padeda nuo visokių opų, – tikrai jis mane pagavo, nes aš pagalvojau apie vyrišką aistringos meilės kisielių.

Jis vėl atsisuka į Henriką ir dar kartą užriaumoja

– Gydyk savo Kristinutę, o Urte aš pats pasirūpinsiu!

Po šių žodžių man bemat subjursta nuotaika. Kristina su Henriku pora?! Jie visgi susikukavo ir Kristina slėpė nuo manęs? Štai kodėl ji taip puikiai laikėsi skyrybų metu… Pasidaro labai liūdna ir užpykstu ant Kristinos, kad nieko man nesakė. Jaučiuosi apgauta. Kai raminau ją ir sakiau, kad ji verta tikro vyro, kuris ją gerbia ir myli, tikrai neturėjau omenyje Henriko…

Nebenoriu čia būti. Nenoriu pamatyti jų kartu.

Urtė. Ligoninė

Prabundu akinamai baltoje palatoje. Atsikėlusi pažvelgiu pro langą į žalumoje skendintį ligoninės kiemą ir su didžiuliu džiaugsmu pasirąžau. Šiandien mane išrašo! Pasiilgau savo plačios lovos ir levandomis kvepiančio vonios kambario. Nors Kauno klinikose esu vos tris dienas, bet labai traukia namo. Padarė man galybę tyrimų ir diagnozavo dvylikapirštės žarnos opą. Nieko rimto, tik sakė du kartus dienoje ant tuščio skrandžio gerti nurodytus vaistus, laikytis griežtos dietos, kuo daugiau ilsėtis ir svarbiausia – nesijaudinti. To tai tikrai bus sunku laikytis, nes nerimauti moku tobulai. Taip ir įsivariau opą.

Metu akį į savo palatos kaimynę, šviesiaplaukę liekną moterį, su karė tipo šukuosena ir ant rankos ištatuiruota neaiškia gėle, bei nušypsojusi pasisveikinu. Kristina atsako tuo pačiu ir mano diena dar labiau pragiedrėja. Jai tokia pat opa kaip ir man, tik rimtesnė. Štai ir gulim dvi gražuolės dvivietėje palatoje ir laukiam nuotykių. Kristinai – trisdešimt ketveri, o man lygiai trisdešimt. Turim daug bendrų temų pokalbiui, nes esame gana panašios: abi tikrai neblogai atrodome, mūsų abiejų statusas – vieniša, nes kažkodėl susidedame tik su mulkiais ir abiem mums užtaisė ragus. Kristinos skyrybos buvo dar pačiame įkarštyje ir turto dalybos ją paguldė į šitą baltą, metalinę lovą. Panašu, kad tik iš pažiūros Kristutė atrodo kietakaktė ir nepalaužiama.

Jos istorija neįtikėtina. Vyras Ferdinandas, fizikas, KTU habilituotas daktaras, gerokai už ją vyresnis, užmezgė romaną su savo studente, kuriai vos devyniolika metų. Tai nekaltai panelei padėdavo daryti laboratorinius. Ji ateidavo į judviejų namus vakarais, du kartus per savaitę. Nieko blogo Kristina nenujautė, juo labiau, kad mergina nebuvo ypatingai išvaizdi: storos šlaunys, žandai putlūs, trumpų plaukų šukuosena ir ta pati dažnai neplauta. Jai, gazelei, tikrai ne konkurentė. Be to, jos vyras buvo lėtas ir nedrąsus, kaip ir dera tokiems moksliukams su aukštu intelekto koeficientu.

Kristinai likimas atsiuntė Ferdinandą prieš septynerius metus, būtent tuo metu, kai jai labiausiai to reikėjo. Po daugybės audringų romanų, ji  troško ramybės ir tada sutiko jį, protingą užkietėjusį senbernį. Jis sužavėjo ją savo ramumu ir nepaisant didelio amžiaus skirtumo, jiedu įsimylėjo vienas kitą, ir netrukus susituokė. Tekėdama už jo jautėsi saugi ir tvirtai tikėjo, kad jos gyvenime audrų daugiau nebebus.

Staiga Ferdinandas pamokas su studente perkėlė į dienos metą, kai Kristina būdavo darbe ir jo elgesys bemat pasikeitė. Jis ėmė pirktis naujus, jaunatviškus drabužius, kvėpintis, pakeitė šukuoseną, nustojo valgyti mėsą, pralinksmėjo ir išdrąsėjo. Tai Kristinai sukėlė įtarimų ir ji nusprendė įsitikinti, kad jai pačiai paranoja, ir, jog vyras neturi jokio romano su savo studente. Tad vieną dieną sugrįžo namo anksčiau.

Pasirodė, kad laboratoriniai buvo atliekami labai atsakingai dulkinant tą šlykščią mergšę, sėdinčią nuogu pasturgaliu ant Kristinos darbo stalo! Įniršio kupina, Kristina sučiupo gulėjusius ant žemės drabužius ir išsviedė pro balkoną. O jos tylenis, ramusis vyras vietoj to, kad atsiprašinėtų suklydęs, neatsilaikęs jauno kūno vilionėms, apgaubė aistros objektą savo marškiniais, priglaudė prie savęs ir iškilmingai pareiškė Kristinai:

– Aš ją myliu!

Tokio pažeminimo Kristina nebuvo gyvenime patyrusi. Įpuolė atgal į balkoną įkvėpti gryno oro. Likimo ironija! Jaunosios paleistuvės D dydžio liemenėlė kabojo aukštai ant medžio šakos. Tai buvo lyg įrodymas Kristinai, kodėl jaunasis vegetaras Ferdinandas pasirinko tą mergšę. Ir dar sakoma, kad dydis neturi reikšmės.

Kristina iš karto padavė prašymą skyryboms. Ji man juokavo, kad jų skyrybų dokumentuose kaip skyrybų priežastis bus nurodyta: „per maži žmonos papai“. Tikrai kraupi istorija.

Man ragus įtaisė prieš metus ir gal ne taip žiauriai, kaip palatos kaimynei. Mano mylimas vaikinas pasakė, kad jam karjera yra svarbiau ir pasinaudojo pasiūlymu, bei išvyko dirbti į Dalasą man net nepasiūlęs vykti kartu. O aš taip tikėjausi… net slapta buvau susiradusi darbą ten. Maniau, kad mūsų santykiai buvo rimti, bet stipriai klydau. Kad su Bernardu tikrai viskas baigta, supratau gal tik po pusmečio, kai atslūgus liūdesiui pradėjau blaiviau mąstyti ir pamačiau, kad per pusę metų jis man nė karto neparašė.

O kodėl aš čia su dvylikapiršte žarnos opa? Ogi visai neseniai sužinojau, kad Bernardas, vyras, kuriam norėjau pagimdyti būrelį vaikų, Amerikoje susižadėjo ir ketina vesti kažkokią amerikietę Judy vos po kelių mėnesių draugystės, ir jie „be galo laimingi“. Pasijutau tokia pažeminta, mano pasitikėjimas nusirito iki paties dugno, juk jis man taip ir nepasipiršo, nors draugavom daugiau nei penkerius metus, nes anot jo – santuoka nieko nereiškia. Ak, o dabar jau reiškia, kai pasimaišė judy pudy?! Viduje kirbėjo pyktis atkeršyti jam ir visai vyriškai giminei. Tas pyktis greičiausiai ir prakiurdė mano skrandį.

Patekusi į Kauno klinikas, nuo pirmos akimirkos supratau, kad čia manimi gerai pasirūpins. Klinikos buvo pilnos jaunučių rezidentų, kurie vis kažkur skubėjo savo susirūpinusiais ir perbalusiais veidais. Šie, baltais chalatais pasipuošę merginos ir vaikinai, netrukus taps tikrais savarankiškais gydytojais. Jais didžiuosis visa šeima, gal ir visa giminė. Jie bus rūpestingi, kantrūs, profesionalūs gydytojai. Ėmiau jais didžiuotis. Labai gerbiu gydytojo profesiją. Mano tėtis gydytojas, tik veterinarijos ir kaip jis juokauja: „dar nė vienas pacientas nėra parašęs jam skundo“. Tikiu, juk su kanopa rašyti sunku.

Mane kaip princesę paguldė į dvivietę, neseniai suremontuotą palatą. Nežinau, kodėl man taip pasisekė. Nesisekė su vyrais, bet tikrai pasisekė su palata. Turi būti gyvenime balansas. Iš karto susibičiuliavom su Kristina, bei supratau, kad su ja nuobodžiauti tikrai neteks.

Tą pirmą dieną ligoninėje, mums besišnekučiuojant su Kristina, staiga pro duris įsiveržia jaunas, žavus gydytojas ir iš paskos jam atseka du akiniuoti, išsigandę, perdžiūvę rezidentai. Gydytojas prisistato, bet aš nieko neišgirstu, nes vos jį pamačiusi, mano smegenys užsiblokuoja. Šypteliu, o jis savo rūsčia mina duoda suprasti, kad flirtuojančios pacientės jį užkniso juodai, tad iš karto surimtėju ir gailestingai akimis nužvelgiu vargšus rezidentus.

– Kuo skundžiatės? – rūškana mina paklausia gydytojas, žiūrėdamas į mane gulinčią, ir aš imu pasakoti. Jis atidžiai klausosi ir kažką konspektuoja savo knygoje. Rezidentai užsirašinėja taip pat. – Ar galėčiau jus apžiūrėti? – paklausia, kai baigiu nuobodų pasakojimą.

Ir staiga man užeina neapsakomas noras paflirtuoti su šiuo rūsčiuoju gydytoju:

– O turiu kitą pasirinkimą? – išriečiu lūpų kampučius ir mesteliu akį į rezidentus. Iš jų veidų išraiškos suprantu, kad mano klausimas buvo blogas.

– Taip, turite, galiu paprašyti, kad jus perimtų kitas gydytojas, kuris taip labai jūsų nejaudintų ir nebijotumėte apžiūros, – susiraukia jis ir duoda suprasti, kad vagiu iš jo brangų laiką. Man kraujas plūsteli į veidą nuo žodžio „nejaudintų“ ir supratu, kad atrodau kvailai bandydama šypsena pagyvinti surūgusią atmosferą.

– Ne, viskas gerai, galite jūs mane apžiūrėti, – atsakau sausai kaip tik įmanoma ir jaučiu, kaip visiškai išgaruoja noras flirtuoti su gydytoju, o gal ir su visa vyriška gimine. Panašu, kad Bernardas sunaikino mano flirtavimo įgūdžius ir dabar aš flirtuodama pykdau, o ne užburiu vyrus.

– Apnuoginkite pilvą, – paliepia jis ir paklustu iš karto, bei pakeliu palaidinę. Nenoriu, kad jis mane sistemoje pažymėtų, kaip „nepaklusni pacientė“.

Jis užsimauna gumines pirštines.

– .. Kam jums pirštinės? Aš manau šiai apžiūrai jos visai nereikalingos. Taip labai teršiate mūsų aplinką, – nustebusi pasakau, dar nė karto nesu mačiusi, kad pilvą maigytų su apsauginėmis pirštinėmis!

Jis įduria žvilgsnį tiesiai į mano akis ir rimtu veidu paaiškina:

– Dėl higienos sumetimų.

Mane išmuša šaltas prakaitas ir matau, kaip rezidentai susižvalgę vienas į kitą, sukikena.

Gydytojas nužvelgia apnuogintą mano pilvą ir nepatenkintas ištaria:

– Prašau, pasmaukit žemiau kelnes, jei galima, nematau viso jūsų pilvo, – mane ima nervinti jo bendravimo stilius. Jaučiuosi kaip ant adatų. Susiraukiu, kaip ir jis, ir truputį pasmaukiu kelnes žemyn nuo pilvo.

– Dar truputį, – paprašo, ir aš iš karto pasmaukiu vėl. – Dar, – ir man suima pyktis. Tai paimk ir pasmauk kiek tau reikia arba tegul tai padaro rezidentai, velniai griebtų, bet paklusniai smaukiu kelnes žemyn ir laukiu, kol jis pasakys man stop.

– Gana, – pakėlęs ranką sustabdo mane. – Aš ne ginekologas, – paaiškina ir periferiniu regėjimu matau, kaip šypsosi ne tik rezidentai, bet ir mano palatos kaimynė. Ir tikrai, dar keli centimetrai ir išraudę rezidentai būtų galėję sukonspektuoti, kaip atrodo mano gaktos plaukai.

Apžiūrėjęs mane, leidžia tą patį padaryti vienam rezidentui, o šis jaunuolis taip švelniai ir maloniai mane tikrina, kad aš labai pasigailiu, kad jis dar ne gydytojas.

– Jūs būsite labai geras gydytojas, – pasakau rezidentui, po to, kai jis mane kruopščiai išspaudinėjo. Rezidento veidą nuplieskia raudonis ir visas nukaitęs padėkoja man. Vogčia žvilgteliu į jo šefą. Man tikrai nesivaidena: gydytojo akyse matau mažytę, mažytę pavydo liepsnelę. Viduje nusišypsau.

Po apžiūros gydytojas kartu su savo rūsčia mina ir rezidentų palyda išskuba iš palatos, bet tas nesmagumo jausmas dėl jo arogancijos pasilieka mano krūtinėje.

– Fainas jis gydytojas, nebijok, tik reikia susigyventi su jo bendravimo manieromis, – paguodžia mane Kristina.

– Išgyvensiu, – mirkteliu jai.

Štai kokia spalvinga buvo mano pirmoji pažintis su gydytoju Henriku!