4 dalis

Urtė. Pirštinės.

Nuo pačio ryto išsimaudau, išsitepu kūną levandų kvapo kremu ir susitvarkau plaukus. Kas sakė, kad ligoninėje turi atrodyti bele kaip? Mintyse kartoju kalbą apie ausinukus ir apie tai, kad jis, gydytojas Henrikas pasielgė su manimi labai neprofesionaliai.

Aš jaudinuosi ir atrodo, kad mano opa vėl padidėja. Vaikštau palatoje palei langą, žiūriu į tolį, bandau nusiraminti. Savo malimusi užknisu Kristiną, nors ji man nieko nesako, aš jaučiu. Niekaip negaliu apsispręsti, kaip viską pradėti: pasisveikinti ir tada viską išrėžti, o gal geriau užsipult iškart? Būsiu griežta ir kovosiu už save, tegul negalvoja, kad aš iš tų, kuri pamatė jį ir ištižo.

Bet kurią sekundę jis gali įeiti. Mano spaudimas kyla kaip ant mielių, tik niekaip nesuprantu nuo ko: nuo to, kad širstu dėl jo vakarykščio elgesio, ar dėlto, kad nekenčiu savęs, nes suvešėjo mano Stokholmo sindromas ir aš… jo pasiilgau! Ką sapnavau šiąnakt, baisu ir prisiminti. Sapnas buvo toks tikroviškas ir toks… nepadorus. Tad stengiuosi jį kuo greičiau ištrinti iš savo kietojo disko, bet vos užmerkiu akis, matau jo nuogus raumeningus sėdmenis ir kaip daktariškais pirštais jis braukia per mano sužadintą krūtį. Mane perlieja karštis. Išsitrink!

Staiga už nugaros prasiveria durys. Tyliai meldžiu Dievo, kad jis ateitų ne vienas, o su mano mylimais rezidentais, su kuriais buvo pirmą dieną. Vis būtų drąsiau. Bet deja, greitai supratau – jis ir vėl vienas. Po to karto, kai pagyriau rezidentą, daugiau jaunieji specialistai nebekelia kojos į mūsų palatą, nors koridoriuje pastoviai šmėžuoja. Įdomu kodėl? Ponas gydytojas sprogo iš pavydo ir nebeleidžia gerų būsimų gydytojų į mūsų palatą, o gal mes su Kristina turim baisiai nuobodžias, jų nedominančias diagnozes?

Išgirstu žemą balsą ir visa sustabarėju. Mano nugara užsidega nuo jo žvilgsnio ir užplūdęs kraujas pagyvina mano veido odą. Suprantu iš kart – visos mano repeticijos nuėjo veltui: nesugebėsiu rišliai ištarti nė žodžio. Amen. Atsisuku, suburbu pasisveikinimą, bet jis į mane net nežiūri. Puiku!

Jis kaip visada pirma prieina prie puikiai nusiteikusios katytės Kristinos, o aš atsakingai ruošiuosi artėjančiai apžiūrai: atsigulu į lovą, greit surišu plaukus į uodegą ir jokių ausinukų! Ūmai išsigąstu, pašoku nuo lovos ir užmetu akį į palangę – juk voko su Rubenso paveikslu nepaslėpiau! Bet iškart atsipalaiduoju: tarp išmėtytų žurnalų, popierinių gulbių ir sausainių pakelių jo nesimato. Palaiminga griūvu atgal į lovą. Dievas yra! Mes vakar su Kristina tiek prisikuitėm ant palangės berašydamos laiškus, kad dabar ten ir meška galvą nusisuktų.

Mano naktinio sapno herojus atsitraukia nuo palatos draugės ir rūškanu veideliu ima žingsniuoti manęs link. O, Dieve!… Ne!… Kristina šelmiškai pamerkia man akį ir išsišiepusi išeina iš palatos! Aš jai noriu šaukti: „Sustok, nepalik manęs vienos su juo!“, bet neišdrįstu ir jaučiu kaip širdis ima daužytis.

Ir kodėl aš papasakojau jai apie savo sapną?! Tau atsirūgs, brangioji, už tokį pokštą. Oi, atsirūgs…

Man darosi nejauku su juo dviese. Palata staiga tampa tokia mažytė, kad rodos tuoj susitrauks iki spintos dydžio. Tuoj mirsiu nuo įtampos.

Gydytojas Henrikas dar kartą pasisveikina su manimi ir maloniai pasiteirauja, kaip jaučiuosi. Nustembu. Išsitiesiu lovoje, bandydama atspėti, ar nepasigirdo jo malonus balso tembras ir vengdama akių kontakto atsakau, kad man viskas gerai. Mėginu nusiraminti ir kelis kartus giliai įkvepiu.

– Nebejaučiate skausmo skrandžio srityje? – rūpestingai klausia.

– Ne, gal tik kartais ir tai tik vos vos.

– Kaip su tuštinimusi? Išmatos ne juodos? – jo ramus žemas tonas mane ima kaitinti mano kraują, bet stengiuosi nuvyti tas nesveikas mintis.

– Ne, normalios spalvos.

– Apžiūrėsiu jus prieš išrašant, – tyliai taria ir jaučiu kaip ima kilti mano pulsas.

Gydytojas Henrikas iš kišenės išsitraukia gumines pirštines ir stabteli. Spokso į jas, varto rankoje. O, ne! Taip negali būti. Tik nesvarstyk, prašau, ar apsimauti pirštines, ar išsaugoti gamtą. Esi gydytojas ir turi laikytis visų higienos reikalavimų! Maukis pirštines, jei nenori, kad pacientė patirtų orgazmą apžiūros metu!

Jis vis dar vartalioja pirštines tarp pirštų ir mane apima silpnumas. Prašau, maldauju, užsimauk tas prakeiktas pirštines!

Jis išgirsta mano mintis ir lėtai ima temptis jas ant ilgų savo pirštų. Tas gumos garsas man primena prezervatyvo išėjimo į malonumų gyvenimą ceremoniją ir susigėstų nuo savo minčių. Gydytojas pasilenkia prie manęs ir aš nesąmoningai giliai įkvepiu jo vyriško odos, tabako ir bergamotės aromato mišinio. Ūmai užsinoriu prisiglausti prie jo ir sugerti į save visą jo kvapą… Aš tikrai nenormali. Neturėčiau taip reaguoti į mane gydantį gydytoją.

Jis pirštais švelniai pakelia abiejų akių vokus ir įdėmiai stebi mano akių obuolius, paprašydamas pasukinėti akis į šalis.

– Akys gražios, neturiu prie ko prikibti, – rimtai ištaria ir toliau klausinėja apie mano savijautą.

Ką jis turėjo galvoje „akys gražios“?

Jis šiandien man atidus ir švelnus, koks kad visada būna Kristinai. Gal jis bijodavo pasirodyti dėmesingas man, kad Kristinai nekiltų kokių nors įtartinų minčių? O kai jos nėra, jis gali būti savimi? Man staiga pasidaro taip gėda, dėl to laiško, kurį jam parašiau, tiksliau nupiešiau ir nesvarbu, kad jo neperdaviau, bet vis tiek jaučiausi bjauriai. Kaip greitai padariau neteisingas išvadas apie gerą žmogų.

– Gal galit pasikelti palaidinę? – dusliai paklausia. – Noriu apžiūrėti jūsų pilvą, – sukužda ir mano širdis smarkiai suplaka. Jaučiu kaip šiluma užplūsta kūną. Pasikeliu pižamą apnuogindama pilvą ir užsimerkiu. Jaučiu, kaip jo pirštai švelniai ima maigyti mano nuogą pilvą, ieškodami skaudamų taškų, bet niekas neskauda. Kiekvienas prisilietimas lyg palaima. Tik staiga, jis suima už kelnių juosmens ir… švelniai pasmaukia žemyn…

 

**************

IG – kamile_birge https://www.instagram.com/kamile_birge/

FB – Kamilė Birgė  https://www.facebook.com/Kamil%C4%97-Birg%C4%97-107975438521970

Wattpad – https://www.wattpad.com/user/KamileBirge

Užsisakyti „Vasaros desertų“ naujienlaiškį https://forms.gle/3pVLDw5bfMaPSZvPA

3 dalis

Henrikas. Rytas.

Išeinu į balkoną su dideliu puodeliu kavos ir įkvepiu gaivaus rytinio oro. Nuogomis pėdomis liečiu vėsias plyteles ir kūnas bemat atsipalaiduoja. Patinka Kauno senamiestis vos imant brėkšti. Tylus, šiek tiek paslaptingas, daug žadantis. Žinau, tuoj pradės šurmuliuoti žmonės ir miestas bus vėl gyvas.

Ir Kopenhagoje rytą pradėdavau gurkštelėjęs kavos balkone. Man Danijoje visai patiko: Amagerio ligoninėje darbo sąlygos buvo puikios, uždirbau gerai, nuomojausi mažą, jaukų butą senamiestyje, kas savaitę su kolegomis eidavome pašėlti į barą. Tačiau kai pablogėjo močiutės sveikata, apsisprendžiau sugrįžti į Lietuvą ir pasirūpinti ja. Grįžimo procesas užtruko ir močiutė per tą laiką pasveiko. Dabar ir toliau gyvena aktyvų gyvenimą, apvažinėdama dviračiu visas savo drauges. Galima pasakyti, kad ji mane išdūrė, nors iš tiesų džiaugiuosi, kad ji tada susirgo, kitaip nebūčiau čia.

Danijoje man trūko gilių, nepaviršutiniškų santykių. Nepaisant to, kad durys pas mane neužsidarydavo nuo draugų vizitų, kad susilaukdavau nemažai moteriško dėmesio, bet vis tiek jaučiau, kaip skyrėsi mūsų kultūros, humoro jausmas, požiūriai. Jaučiausi svetimas tarp jų. Aš nesuprasdavau jų iki galo, o jie manęs. Net kai ėmėme susitikėti su Karen, vis tiek man kažko trūko. Mano kūnas buvo patenkintas žavios gydytojos anesteziologės glėbyje, bet siela kažkur blaškėsi nesuprasta. Gal per daug ilgėjausi Lietuvos? Nežinau…  O gal tiesiog per daug iš kitų reikalavau? Nors man reikėjo tik paprasto nuoširdaus pokalbio. Troškau tik tikrumo ir normalaus žmogiško ryšio. Tik…

Staiga į mintis įsiskverbia Urtė ir akimirksniu plačiai nusišypsau pats sau. Ji mane pabudina geriau nei kofeinas. Rudi, tiesūs, ilgi plaukai surišti į netvarkingą uodegą, priekyje valiūkiškai išsitaršę. Tamsūs antakiai, šviesiai rudos akys. Tiesi nosis, lūpos… O taip, lūpos… tokios paprastos, bet kartu nežmoniškai traukiančios. Puodelio kraštu švelniai brūkšteliu sau per apatinę lūpą. Maloni šiluma perskrodžia mane lyg Urtė ją būtų palietusi ir mano miegantis kotas iškart pabunda ištroškęs jaudinančių potyrių. Miegok, drauguži, miegok. Čia tik puodelis.

Jos oda labai švelni, tą galiu justi net per gumines pirštines. Pirštinės man reikalingos ne tik dėl higienos sumetimų, bet taip pat, kad apžiūrėdamas Urtę išsaugočiau blaivų protą. O jį prarasti labai lengva. Anąkart praeinant pro palatos durų stiklą mačiau ją besišypsančią. Jos skruostuose žaidė duobutės ir tada pagavau save, kaip nesąmoningai stabtelėjau ir ryškiai per ilgai užsižiopsojau į ją. Gerai, kad niekas to nepastebėjo, nes atrodžiau kaip maniakas, stovintis atvėpusiu žandikauliu.

Užsimerkiu. Ją matau labai ryškiai ir mėginu įsivaizduoti, koks būtų jausmas pirštų galais paliesti Urtės plaukus. Įkvėpiu giliai. Taip. Jausmas būtų nuostabus, tai patvirtina ir mano nenustygstantis partneris, įsirėmęs į sportines kelnes. Dėl gydytojų ir pacientų etikos greičiausiai persistengiu ir tikriausiai jai atrodau nuobodus, amžinai nepatenkintas tipas, bet nieko negaliu padaryti. Prieš įeinant pas ją į palatą, visada kamuoja jaudulys, kuris mane nervina ir trukdo profesionaliai bendrauti, o kai prieinu prie jos – iš vis neatpažįstu savęs, tampu kažkoks arogantiškas idiotas. Labiausiai bijau, kad mano įnagis nesugalvotų jos akivaizdoje pasipuikuoti ir išsitiesti visu ilgiu, bet ačiū Dievui, pasirodo jis turi proto.

Pasigirsta kažkieno lūpose gergždžianti „Kunigunda“ ir aš atsimerkiu. Mano dėmesį patraukia neblaivus vyriškis. Tai jis dainuoja. Matau, kaip ankstyvas paukštelis ruošiasi nusilengvinti ant Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos raudonų mūrų sienos ir aš draugiškai švilptelėju. Jis ūmai  susigėsta ir susitvarkęs klyną, pasilinguodamas greitu žingsniu nueina tolyn, bet staiga atsisuka ir išsiviepęs iškelia man vidurinį pirštą! Aš tai priimu, kaip gerą ženklą, o ne kaip įspėjimą. Nusišypsau ir parodau jam liuksą. Staiga susivokiu, kad per ilgai užsisvajojau ir jau laikas į darbą.

Susiruošęs nusileidžiu žemyn, sėdu ant dviračio, užsidedu šalmą ir, kaip įpratau Kopenhagoje, minu į Klinikas. Ten manęs laukia nauja diena. Ten manęs laukia Urtė! Nuo pirmos dienos, kaip ją paguldė į mūsų skyrių, kažkas keisto ėmė darytis su manimi. Kasryt jaučiu azartą ir skubu į darbą trokšdamas vėl išvysti ją. Tik iškart nusimenu, juk šiandien ją išrašau namo. O gal nebūtina? Gal galima jai pripaišyti dar kokią diagnozę ir dar pasilikti?

**************

IG – kamile_birge https://www.instagram.com/kamile_birge/

FB – Kamilė Birgė  https://www.facebook.com/Kamil%C4%97-Birg%C4%97-107975438521970

Wattpad –   https://www.wattpad.com/user/KamileBirge

Užsisakyti „Vasaros desertų“ naujienlaiškį  https://forms.gle/3pVLDw5bfMaPSZvPA

 

2 dalis

Išrašymas

Šiandien, išrašymo dieną, nuo ryto laukiu savo gydytojo. Kiti mūsų susitikimai nebuvo tokie įspūdingi, kaip pirmasis, bet visi jie buvo jaudinantys. Henrikas, tiksliau, gydytojas Henrikas, gydo mano opą, bet neapsakomai kelia kraujo spaudimą. Nežinau, kuri liga rimtesnė. Per tą velnią įsivarysiu hipertenziją. Vienas privalumas  gulint Klinikose – kardiologinis skyrius visai šalia.

Staiga pro palatos durų langą pastebiu grėsmingą siluetą baltu chalatu ir visa įsitempiu! Prasidaro durys ir įžengia jis – mūsų palatos gydytojas Henrikas! Tą pačią akimirką oras patalpoje įsielektrina ir stipriai sumažėja deguonies koncentracija. Kristina išsiriečia kaip katė ir nusišypso parodydama eilę baltų dantų. Ferdinando nuotykiai, kaip matau, jos talento flirtuoti neatėmė. Aš specialiai nesišypsau, taupau šypseną tiems, kurios jos nusipelnė, bet širdis ima kalti.

– Labas rytas, – įeidamas taria žemu balsu ir skruzdės perbėga mano oda. Jis kaip visada perdėtai rimtas ir arogantiškas, bet su tuo griežtai nesutinka Kristina, nes ji gydytoją Henriką mato visiškai priešingai.

Nors jo nelabai mėgstu, turiu pripažinti, kad mūsų gydytojas atrodo tikrai gerai. Aukštas, šviesūs plaukai sušukuoti į viršų, tarp antakių dvi mažytės rūpesčio raukšlelės, akys didelės, mėlynos, kampučiai kiek nusvirę žemyn. Lūpos griežtos, viršutinė kiek siauresnė už apatinę. Siaurą smakrą dengia trijų dienų barzdelė taip dar labiau išryškindama jo kampuotus žandikaulius. Baltas chalatas dailiai guli ant jo liekno kūno, ties apykakle prasegti žydri marškiniai daro jį šiek tiek žaismingesniu, o apnuogintas Adomo obuolys paverčia jį skaudžiai patraukliu. Jam galėtų būti apie trisdešimt penkerius metus, bet gali būti, kad amžinai susirūpinusi mina jį pasendina keleriais metais. Vogčiom nužvelgiu jo „daktariškus“ dailius pirštus – jokio vestuvinio žiedo. Pasidaro aišku, kodėl jo veide amžinai nelaiminga mina: įkalinti uodeguotieji mažyliai spaudžia pono daktaro smegenis viršuje ir apačioje. Taip jam ir reikia. Negaliu jo pakęsti, bet kažkodėl kaskart man norisi jį pamatyti. Nesuprantu savęs. Man opa, besivystanti hipertenzija ir dabar dar pastebiu pirmuosius Stokholmo sindromo pumpurėlius.

Akies krašteliu regiu, kaip jis prieina prie Kristinos ir atsigulusi nusisuku į langą, bei įsidedu ausinukus vaidindama, kad nesiklausau jų pokalbio. Visgi, sveikata labai asmeniškas reikalas. Bet realiai viską girdžiu, ką jie kalba ir eilinį kartą imu pavydėti Kristinai, kad jis taip rūpestingai bendrauja su ja, jie net pasijuokia. O su manimi jis būna šaltas, apie juokus nė minties nėra. Įtariu, kad tarp Kirstinos ir Henriko kažkas mezgasi.  Abu žavūs, nepriklausomi,  ir manau, kad Kristina visai norėtų ir nesidrovėtų, jei daktaras ją aistringai paguostų ligoninės sandėliuke.

Jis baigia Kristinos apžiūrą ir aš išsigandusi, kad jis nesuprastų, jog klausiausi jų pokalbio, pasigarsinu ausines iki maksimalaus leistino garso. Jis priartėja prie manęs ir aš lyg niekur nieko lėtai atsigręžiu į jį. Gydytojas Henrikas susiraukęs kažką man pasako, bet aš nieko negirdžiu, mano ausyse plyšauja grupės Imagine Dragon šedevras „Follow You“, ir… Negaliu patikėti – jis nueina! Aš pašoku iš lovos, išsiimu ausinukus iš ausų ir matau, kaip jis išnyksta už durų. Susinervinusi atsigręžiu į Kristiną:

– Ką jis man pasakė?!

Ji nusijuokia ir žemu balsu imituodama jį atsako:

– Matau jūs labai užsiėmusi. Kai turėsit laiko, susirasit mane.

– Neprofesionalumo viršūnė! Aš tau sakiau, kad jis arogantiškas! Aš tau sakiau! – užpykstu dar labiau ant jo ir lieju savo širdį palatos draugei. – Negalėjo tiesiog pasakyti, kad išsiimčiau ausines?! Liežuvis nudžiūtų?

Matau, kaip Kristina susimąsto minutėlei, o tada nutaiso paslaptingą miną:

– Žinai, – prityla, – aš gana gerai žinau vyrų logiką ir pagal taip, kaip jis elgiasi su tavimi, man rodos, kad tu jam patinki, ir jis mielai savo liežuvį panaudotų kitur, o ne tam, kad pasakytų, kad išsiimtum ausinukus… – išsišiepia nuo ausies iki ausies ir įbeda akis į mane.

Juntu kaip ima kaisti skruostai ir staigiai nusigręžiu į langą. Nenoriu, kad ji pamatytų sunokusios braškės spalvos mano veidą.

– Nesąmonė, – nutęsiu spoksodama į tolį ir neva gėriuosi netikėtinai atsivėrusia įspūdingo grožio panorama. Širdis blaškosi krūtinėje.

– Sąmonė, sąmonė. Vienas įvarė opą, kitas išgydys, – sukikena Kristina. – O tau jis irgi patinka, ar ne? – ima kamantinėti mane ir mano skruostai dar labiau suliepsnoja kaip kokiai paauglei.

– Tikrai jau ne! Kam jis išvis gali patikti? – bandau įtikinti Kristiną tuo, kuo pati netikiu ir atsisuku į ją, kad įrodyčiau, jog nemeluoju. – Pastebėjau tarp jūsų užsimezgė labai šiltas ryšys. Jūs net pajuokaujat… – kažkaip pavydžiai nuskamba mano balsas.

– Niekas pas mus neužsimezgė, tiesiog jei aš nusišypsau, nusišypso ir jis. Pabandyk.

Per visą dieną jis pas mane daugiau taip ir nebeatėjo. Aš irgi nėjau pas jį. Turiu orumo taip pat. Susigriebiu tik po ketvirtos valandos, kad jis manęs taip ir neišrašė namo, kaip buvo žadėjęs vakar, o jo darbo valandos jau pasibaigė. Aš strimgalviais lekiu į gydytojų kambarį, bet ten jo jau nėra.

– Gydytojas Henrikas turėjo mane išrašyti, bet taip ir nesulaukiau, – pasiguodžiu vyresnio amžiaus pamainos gydytojai.

– Jūs Urtė, ar ne? – paklausė ji, žiūrėdama pro akinių viršų.

– Gydytojas minėjo, kad kažkas jam dar sukėlė įtarimų ir paliko jus pasekti. Rytoj jis jums viską paaiškins.

– Ačiū, – suvaldau užvirusias emocijas ir išeinu visa pikta kaip furija. Jis negalėjo man pasakyti, kad mane dar pasilieka? Kad man dar kažką įtaria? Ar aš jam nematoma? Jokio normalaus bendravimo! Jis mane pribaigė galutinai. Kur po galais skundų knyga?!

Sugrįžtu į gydytojų kabinetą ir kaip galėdama maloniau pasiteirauju tos pačios gydytojos:

– Atsiprašau, jūs kažkur turite skundų knygą?

– Skundų? – išplečia akis.

Pasijuntu nepatogiai ir iškart pasitaisau:

– Pagyrimų ir skundų, – pabrėžiu pirmąjį žodį ir išriečiu lūpų kampučius it nekalta avelė.

– Negi jūs norit apskųsti jį, talentingą, jauną, atsidavusį gydytoją? Nedarykit to, – rūpestingu balsu tarė ji. – Geriau pasakykit jam asmeniškai kas nepatiko. Visi mes žmonės. Visi turim prastų dienų.

– Ne, ne, ne, – imu jaustis kaip pacientė su raudonu šauktuku, – nieko panašaus, aš priešingai, norėjau jį pagirti, kad labai atsakingai žiūri į savo darbą, bet nedrįstu to pasakyti gyvai.

– A, tada viskas gerai, o jau buvot išgąsdinusi mane, – nusišypsojo ji. – Žinot, štai, – ji padavė man lapą, parkerį ir voką. – Parašykit jam gerą žodį, įdėkit į šį voką ir užrašykit, kad čia jam. Padėsim jam ant stalo, rytoj atėjęs į darbą ras ir labai apsidžiaugs. Mane taip kartą, prieš daugelį metų buvo pradžiuginęs pacientas, prisimenu iki šiol.

– Gerai, žinoma, ačiū už idėją, einu ir tuoj parašysiu, – šypteliu. – O jo žmona kartais ne gydytoja? – negaliu atsistebėti savo išradingumu.

– Ne, jis nevedęs. Viengungis. Tik pirmi metai, kaip grįžęs iš Danijos. Jis ten mokslus baigė ir kurį laiką dirbo.

Nieko sau! Netikėtai pajuntu pagarbą jam dėl jo mokslų užsienyje, sugrįžimo į Lietuvą ir kad jis neįsipareigojęs. Greičiausiai. Tada prisimenu Kristinos žodžius „man rodos, tu jam patinki“ ir mane užplūsta maloni šiluma, bet iškart nuveju kvailas mintis tolyn ir einu kažką sukurpti į voką. Imu jaudintis.

– Kristina, prisidirbau, – rodau jai iškeltą voką, popieriaus lapą ir parkerį. – Turiu parašyti pagyrimą gydytojui Henrikui, kitaip atrodysiu, kaip trenkta pacientė. Aš jo nemėgstu, nekenčiu, kaip galiu parašyti kažką gražaus?

– Jei man reiktų parašyti padėkos laišką savo vyreliui, nupieščiau jam penį su įkaltu vinimi kiaurai, – pasako Kristina ir jos mintis mane iš karto sužavi. Klesteliu prie palangės ir kikendama lapo viduryje nupiešiau penį. Tik be įkalto vinies, bet su dviem rutuliukais šalia ir keliais plaukeliais styrančiais iš jų. Atsuku šedevrą Kristinai.

– Rubensas! – ji sušunka.

– Taip, žinau, aš velniškai talentinga.

Rūpestingai sulankstau lapą, pabučiuoju jį, įkišu į voką ir ant jo suraitau: „Gydytojui Henrikui“.

– Baigta! – apsidžiaugiu ir iškeliu voką į viršų.

– Aš tikiuosi, tu juokauji čia? Ir to laiško niekam neneši? – Kristina sunerimsta.

– Nemaišyk. Man juk skylė skrandyje, o ne galvoje, – išsišiepiu ir ji atsipalaiduoja. – Bet tai buvo geras būdas išsikrauti. Skaičiau ne kartą, kad kai esi piktas, visą pyktį išrašyk lape. Na, ir ką galiu pasakyti, kai pati pabandžiau? Mano rašinėlis buvo trumpas, bet tikrai padėjo! Rekomenduoju ir tau, nes manau savo Ferdinandui turi labai daug ką pasakyti.

Nusviedžiu voką ant palangės ir abi išeinam pasidaryti Latte kavos iš aparato, nors aišku, mums opininkėms kavos gerti negalima, bet mes kartais nusižengiam. Mes jau tokios. Eidamos pasižadam, kad grįžusios parašysim po pykčio, t.y. atsisveikinimo laišką: aš – Bernardui, ji savo vegetarui Ferdinandui ir nuo rytojaus imsim gyventi be pykčio.

– Ar jau parašėte? – girdžiu balsą sklindantį iš gydytojų kabineto ir jaučiu, kad klausimas skirtas man.

Atsisuku į pamainos gydytoją, kuri man valiūkiškai šypsosi.

– Dar ne, sunku rasti tinkamus žodžius, – draugiškai atsakau ir nueinam su Kristina plačiai išsišiepusios.

I dalis.

Urtė. Ligoninė

Prabundu akinamai baltoje palatoje. Atsikėlusi pažvelgiu pro langą į žalumoje skendintį ligoninės kiemą ir su didžiuliu džiaugsmu pasirąžau. Šiandien mane išrašo! Pasiilgau savo plačios lovos ir levandomis kvepiančio vonios kambario. Nors Kauno klinikose esu vos tris dienas, bet labai traukia namo. Padarė man galybę tyrimų ir diagnozavo dvylikapirštės žarnos opą. Nieko rimto, tik sakė du kartus dienoje ant tuščio skrandžio gerti nurodytus vaistus, laikytis griežtos dietos, kuo daugiau ilsėtis ir svarbiausia – nesijaudinti. To tai tikrai bus sunku laikytis, nes nerimauti moku tobulai. Taip ir įsivariau opą.

Metu akį į savo palatos kaimynę, šviesiaplaukę liekną moterį, su karė tipo šukuosena ir ant rankos ištatuiruota neaiškia gėle, bei nušypsojusi pasisveikinu. Kristina atsako tuo pačiu ir mano diena dar labiau pragiedrėja. Jai tokia pat opa kaip ir man, tik rimtesnė. Štai ir gulim dvi gražuolės dvivietėje palatoje ir laukiam nuotykių. Kristinai – trisdešimt ketveri, o man lygiai trisdešimt. Turim daug bendrų temų pokalbiui, nes esame gana panašios: abi tikrai neblogai atrodome, mūsų abiejų statusas – vieniša, nes kažkodėl susidedame tik su mulkiais ir abiem mums užtaisė ragus. Kristinos skyrybos buvo dar pačiame įkarštyje ir turto dalybos ją paguldė į šitą baltą, metalinę lovą. Panašu, kad tik iš pažiūros Kristutė atrodo kietakaktė ir nepalaužiama.

Jos istorija neįtikėtina. Vyras Ferdinandas, fizikas, KTU habilituotas daktaras, gerokai už ją vyresnis, užmezgė romaną su savo studente, kuriai vos devyniolika metų. Tai nekaltai panelei padėdavo daryti laboratorinius. Ji ateidavo į judviejų namus vakarais, du kartus per savaitę. Nieko blogo Kristina nenujautė, juo labiau, kad mergina nebuvo ypatingai išvaizdi: storos šlaunys, žandai putlūs, trumpų plaukų šukuosena ir ta pati dažnai neplauta. Jai, gazelei, tikrai ne konkurentė. Be to, jos vyras buvo lėtas ir nedrąsus, kaip ir dera tokiems moksliukams su aukštu intelekto koeficientu.

Kristinai likimas atsiuntė Ferdinandą prieš septynerius metus, būtent tuo metu, kai jai labiausiai to reikėjo. Po daugybės audringų romanų, ji  troško ramybės ir tada sutiko jį, protingą užkietėjusį senbernį. Jis sužavėjo ją savo ramumu ir nepaisant didelio amžiaus skirtumo, jiedu įsimylėjo vienas kitą, ir netrukus susituokė. Tekėdama už jo jautėsi saugi ir tvirtai tikėjo, kad jos gyvenime audrų daugiau nebebus.

Staiga Ferdinandas pamokas su studente perkėlė į dienos metą, kai Kristina būdavo darbe ir jo elgesys bemat pasikeitė. Jis ėmė pirktis naujus, jaunatviškus drabužius, kvėpintis, pakeitė šukuoseną, nustojo valgyti mėsą, pralinksmėjo ir išdrąsėjo. Tai Kristinai sukėlė įtarimų ir ji nusprendė įsitikinti, kad jai pačiai paranoja, ir, jog vyras neturi jokio romano su savo studente. Tad vieną dieną sugrįžo namo anksčiau.

Pasirodė, kad laboratoriniai buvo atliekami labai atsakingai dulkinant tą šlykščią mergšę, sėdinčią nuogu pasturgaliu ant Kristinos darbo stalo! Įniršio kupina, Kristina sučiupo gulėjusius ant žemės drabužius ir išsviedė pro balkoną. O jos tylenis, ramusis vyras vietoj to, kad atsiprašinėtų suklydęs, neatsilaikęs jauno kūno vilionėms, apgaubė aistros objektą savo marškiniais, priglaudė prie savęs ir iškilmingai pareiškė Kristinai:

– Aš ją myliu!

Tokio pažeminimo Kristina nebuvo gyvenime patyrusi. Įpuolė atgal į balkoną įkvėpti gryno oro. Likimo ironija! Jaunosios paleistuvės D dydžio liemenėlė kabojo aukštai ant medžio šakos. Tai buvo lyg įrodymas Kristinai, kodėl jaunasis vegetaras Ferdinandas pasirinko tą mergšę. Ir dar sakoma, kad dydis neturi reikšmės.

Kristina iš karto padavė prašymą skyryboms. Ji man juokavo, kad jų skyrybų dokumentuose kaip skyrybų priežastis bus nurodyta: „per maži žmonos papai“. Tikrai kraupi istorija.

Man ragus įtaisė prieš metus ir gal ne taip žiauriai, kaip palatos kaimynei. Mano mylimas vaikinas pasakė, kad jam karjera yra svarbiau ir pasinaudojo pasiūlymu, bei išvyko dirbti į Dalasą man net nepasiūlęs vykti kartu. O aš taip tikėjausi… net slapta buvau susiradusi darbą ten. Maniau, kad mūsų santykiai buvo rimti, bet stipriai klydau. Kad su Bernardu tikrai viskas baigta, supratau gal tik po pusmečio, kai atslūgus liūdesiui pradėjau blaiviau mąstyti ir pamačiau, kad per pusę metų jis man nė karto neparašė.

O kodėl aš čia su dvylikapiršte žarnos opa? Ogi visai neseniai sužinojau, kad Bernardas, vyras, kuriam norėjau pagimdyti būrelį vaikų, Amerikoje susižadėjo ir ketina vesti kažkokią amerikietę Judy vos po kelių mėnesių draugystės, ir jie „be galo laimingi“. Pasijutau tokia pažeminta, mano pasitikėjimas nusirito iki paties dugno, juk jis man taip ir nepasipiršo, nors draugavom daugiau nei penkerius metus, nes anot jo – santuoka nieko nereiškia. Ak, o dabar jau reiškia, kai pasimaišė judy pudy?! Viduje kirbėjo pyktis atkeršyti jam ir visai vyriškai giminei. Tas pyktis greičiausiai ir prakiurdė mano skrandį.

Patekusi į Kauno klinikas, nuo pirmos akimirkos supratau, kad čia manimi gerai pasirūpins. Klinikos buvo pilnos jaunučių rezidentų, kurie vis kažkur skubėjo savo susirūpinusiais ir perbalusiais veidais. Šie, baltais chalatais pasipuošę merginos ir vaikinai, netrukus taps tikrais savarankiškais gydytojais. Jais didžiuosis visa šeima, gal ir visa giminė. Jie bus rūpestingi, kantrūs, profesionalūs gydytojai. Ėmiau jais didžiuotis. Labai gerbiu gydytojo profesiją. Mano tėtis gydytojas, tik veterinarijos ir kaip jis juokauja: „dar nė vienas pacientas nėra parašęs jam skundo“. Tikiu, juk su kanopa rašyti sunku.

Mane kaip princesę paguldė į dvivietę, neseniai suremontuotą palatą. Nežinau, kodėl man taip pasisekė. Nesisekė su vyrais, bet tikrai pasisekė su palata. Turi būti gyvenime balansas. Iš karto susibičiuliavom su Kristina, bei supratau, kad su ja nuobodžiauti tikrai neteks.

Tą pirmą dieną ligoninėje, mums besišnekučiuojant su Kristina, staiga pro duris įsiveržia jaunas, žavus gydytojas ir iš paskos jam atseka du akiniuoti, išsigandę, perdžiūvę rezidentai. Gydytojas prisistato, bet aš nieko neišgirstu, nes vos jį pamačiusi, mano smegenys užsiblokuoja. Šypteliu, o jis savo rūsčia mina duoda suprasti, kad flirtuojančios pacientės jį užkniso juodai, tad iš karto surimtėju ir gailestingai akimis nužvelgiu vargšus rezidentus.

– Kuo skundžiatės? – rūškana mina paklausia gydytojas, žiūrėdamas į mane gulinčią, ir aš imu pasakoti. Jis atidžiai klausosi ir kažką konspektuoja savo knygoje. Rezidentai užsirašinėja taip pat. – Ar galėčiau jus apžiūrėti? – paklausia, kai baigiu nuobodų pasakojimą.

Ir staiga man užeina neapsakomas noras paflirtuoti su šiuo rūsčiuoju gydytoju:

– O turiu kitą pasirinkimą? – išriečiu lūpų kampučius ir mesteliu akį į rezidentus. Iš jų veidų išraiškos suprantu, kad mano klausimas buvo blogas.

– Taip, turite, galiu paprašyti, kad jus perimtų kitas gydytojas, kuris taip labai jūsų nejaudintų ir nebijotumėte apžiūros, – susiraukia jis ir duoda suprasti, kad vagiu iš jo brangų laiką. Man kraujas plūsteli į veidą nuo žodžio „nejaudintų“ ir supratu, kad atrodau kvailai bandydama šypsena pagyvinti surūgusią atmosferą.

– Ne, viskas gerai, galite jūs mane apžiūrėti, – atsakau sausai kaip tik įmanoma ir jaučiu, kaip visiškai išgaruoja noras flirtuoti su gydytoju, o gal ir su visa vyriška gimine. Panašu, kad Bernardas sunaikino mano flirtavimo įgūdžius ir dabar aš flirtuodama pykdau, o ne užburiu vyrus.

– Apnuoginkite pilvą, – paliepia jis ir paklustu iš karto, bei pakeliu palaidinę. Nenoriu, kad jis mane sistemoje pažymėtų, kaip „nepaklusni pacientė“.

Jis užsimauna gumines pirštines.

– .. Kam jums pirštinės? Aš manau šiai apžiūrai jos visai nereikalingos. Taip labai teršiate mūsų aplinką, – nustebusi pasakau, dar nė karto nesu mačiusi, kad pilvą maigytų su apsauginėmis pirštinėmis!

Jis įduria žvilgsnį tiesiai į mano akis ir rimtu veidu paaiškina:

– Dėl higienos sumetimų.

Mane išmuša šaltas prakaitas ir matau, kaip rezidentai susižvalgę vienas į kitą, sukikena.

Gydytojas nužvelgia apnuogintą mano pilvą ir nepatenkintas ištaria:

– Prašau, pasmaukit žemiau kelnes, jei galima, nematau viso jūsų pilvo, – mane ima nervinti jo bendravimo stilius. Jaučiuosi kaip ant adatų. Susiraukiu, kaip ir jis, ir truputį pasmaukiu kelnes žemyn nuo pilvo.

– Dar truputį, – paprašo, ir aš iš karto pasmaukiu vėl. – Dar, – ir man suima pyktis. Tai paimk ir pasmauk kiek tau reikia arba tegul tai padaro rezidentai, velniai griebtų, bet paklusniai smaukiu kelnes žemyn ir laukiu, kol jis pasakys man stop.

– Gana, – pakėlęs ranką sustabdo mane. – Aš ne ginekologas, – paaiškina ir periferiniu regėjimu matau, kaip šypsosi ne tik rezidentai, bet ir mano palatos kaimynė. Ir tikrai, dar keli centimetrai ir išraudę rezidentai būtų galėję sukonspektuoti, kaip atrodo mano gaktos plaukai.

Apžiūrėjęs mane, leidžia tą patį padaryti vienam rezidentui, o šis jaunuolis taip švelniai ir maloniai mane tikrina, kad aš labai pasigailiu, kad jis dar ne gydytojas.

– Jūs būsite labai geras gydytojas, – pasakau rezidentui, po to, kai jis mane kruopščiai išspaudinėjo. Rezidento veidą nuplieskia raudonis ir visas nukaitęs padėkoja man. Vogčia žvilgteliu į jo šefą. Man tikrai nesivaidena: gydytojo akyse matau mažytę, mažytę pavydo liepsnelę. Viduje nusišypsau.

Po apžiūros gydytojas kartu su savo rūsčia mina ir rezidentų palyda išskuba iš palatos, bet tas nesmagumo jausmas dėl jo arogancijos pasilieka mano krūtinėje.

– Fainas jis gydytojas, nebijok, tik reikia susigyventi su jo bendravimo manieromis, – paguodžia mane Kristina.

– Išgyvensiu, – mirkteliu jai.

 

Štai kokia spalvinga buvo mano pirmoji pažintis su gydytoju Henriku!

 

Prisistatymas

Per tą savo buvusį vaikiną Bernardą įsivariau dvylikapirštės žarnos opą, mat penkerius metus kol buvome pora, jis man aiškino, kad santuoka nieko nereiškia, o aš taip norėjau susituokti… Jis mane metė ir paliko Lietuvą. Ir štai, neseniai sužinau, kad vyras, nuo kurio turėjau gimdyti vaikus, veda! Netrukus mano ex užmaus žiedą kažkokiai vos pažįstamai amerikietei Judy ir jie yra: „be galo laimingi“. Pykstu ant jo ir ant savęs, kad tikėjau Bernardo paistalais. Jis iš manęs pavogė penkerius metus! Džiaugiuosi, kad jis Amerikoje, nes už savo veiksmus neatsakau.
Ir štai, aš, Urtė, gydausi Kauno klinikose. Turiu nuostabią palatos kaimynę Kristiną, kuri irgi gydosi opą, įvarytą neištikimojo jos vyrelio, gerokai už ją vyresnio KTU habilituoto daktaro. Merginos, jei manot, kad ištekėdamos už į tėvą tinkančio vyro galėsite gyventi ramiai ir atsipalaiduoti, tai Kristinos patirtis rodo, kad jokiu būdu!
Man čia, Klinikose, kaip ir viskas normaliai, bet negaliu pakęsti savo arogantiškojo gydytojo Henriko. Skaičiuoju minutes, kada mane išrašys iš tos ligoninės, tik prieš paleidžiant aš jam būtinai parašysiu „pagyrimą“…😜
Ketvirtadieniais kviečiu Jus apžiūrai pas gydytoją Henriką www.lavisaspell.lt svetainėje skyrelyje „Vasaros desertas“. Dėmesio! Gali tekti nusirengti iki pusės! 🤫Pirmasis įrašas – birželio 2 d.! Ačiū Lavisai Spell ir Ilonai Jonuškaitei, be kurių šio „Vasaros desertas“ projekto nebūtų.❤️
Pabaigai. Esu Ramunė Birgerienė rašanti po Kamilės Birgės slapyvardžiu. „Pagyrimas gydytojui Henrikui“ yra mano naujai rašoma, trečioji knyga. Pirmoji „Kasdien vis labiau“ išleista 2019 metais. Antrasis romanas „Nuodėmės, kurios gyvena tarp mūsų“ pasirodys jau šį birželio mėnesį!🥳 Kas be nuodėmės, tegul meta į mane akmenį. 😉https://www.instagram.com/reel/Cb7rJv5AMkm/?igshid=YmMyMTA2M2Y=
🔥🔥🔥
Meilės reikia visiems!❤️❤️❤️