4 dalis

– Tu graži, – gulėdamas tarė Radvilas, vedžiodamas smilga Andželinai per veidą ežero pakrantėje. Ir čia pat pridūrė:
– Tik labai bijau tave prarasti…
– Kodėl tu išvis apie tai galvoji? Argi nematai, kaip tave stipriai myliu, kaip tu  mane visą užvaldęs? Užmiegu su mintimis apie tave ir pabundu su mintimis apie tave. O šiąnakt net sapnavau tave! Tiesa, sapnas buvo šiurpus… Sapne mes ėjome per tiltą į mūsų miestelį ir abu įkritome į upę. Negana to, mus užpuolė banginis! Labai didelis banginis! Aš ištrūkau ir pakilau į vandens paviršių, o tu likai ten… Ryte puoliau žiūrėti į sapnų knygelę, ką reiškia sapnuoti puolantį banginį, išsigandau.
– Ir ką reiškia?
– Nelaimę…Abu atsisėdo iš jaudulio, Radvilas stipriai prisispaudė prie savęs merginą:
– Nepaleisiu. Niekada. Net, jei kas priverstų. Vis tiek tavęs niekada nepaleisiu, girdi? O tas sapnas gal tiesiog reiškia tai, kad nuo rudens tu studijuosi jau mieste už šimto kilometrų. Bet dėl to jaudintis nereikia. Juk čia tik metai, kol ir aš baigsiu mokyklą ir irgi atvyksiu į tą patį miestą tęsti mokslų. Bet mes gi matysimės kiekvieną savaitgalį. Gal man net pavyks savaitės viduryje pas tave atvažiuoti.
– Man vis tiek baisu,  – susigūžė Andželina.
– Angeliuk, o man labiausiai baisu – kitų vaikinų dėmesys. Jei jau čia, mūsų mažame miestelyje, pažiūrėk, kas darosi, neina ramiai nei akimirkai nuo tavęs nusisukti, iš karto prisistato, koks nors “gražuolis”, siūlantis tau savo pagalbą: tai atidaryti duris, tai paklausti, kokios nors nesąmonės, tai užduoti kvailo klausimo: “Kada išsiskirsi su Radvilu?”, tai numesti repliką prie įėjimo į šokių salę: “Na, Radvilui ir pasisekė”, ir panašiai. Tai, kas bus mieste? Atvirai pasakysiu, stengiuosi apie tai negalvoti, bet, vis tiek įkyrios mintys lenda į galvą, o ypač prieš užmiegant.
– Mielasis, dėl šito tau mažiausiai reikėtų jaudintis. Nors aš jaučiu tavo nerimą. Tavo laiškai man paskutiniu metu, jaučiu, kiek pasikeitę. Bet juk viskas priklauso nuo mūsų pačių.
– Suprantu, bet, kai gaunu iš draugų žinutę, kad Andželiną nešioja po mokyklą klasiokai, tai patikėk, kaip jaučiuosi…
– Taigi, ten pusbrolis mane nešė! Na, taip, su dar vienu klasioku, bet iniciatyva buvo iš pusbrolio pusės! Tu gi žinai, kad jis serga panašia liga kaip Andžėjus, iš serijos “Andželina mūsų, niekam neatiduosim”.
– Žinok puikiausiai žinau, nes neseniai jį sutikau  netyčia (“Aha, “netyčia”, – Andželina gerai žinojo, koks Radvilas karštakošis su visais kitais, išskyrus, ją. Su ja – jis kitoks. Mielas ir švelnus).
– Susimušėt?
– Ne, bet vos susilaikiau, nes pasakė, kad aš nevertas tavęs.
– O tai jis pasaulio “žiniuonis”! Žino, kas vertas, kas nevertas! Nekreipk dėmesio į Ąžuolo paistalus.
– Žinau, Angeliuk. Mane kartais apima keistas jausmas: kol aš su tavimi, atrodo, man viskas aišku, o kai mes atskirai, atrodo, dalis mano proto nėrė į krūmus ir visos protingos mintys staiga išgaravo.
– Man irgi taip būna, tik aš nuveju tas mintis. Man irgi neramu dėl merginų, kurios, puikiai žinau, laukia nesulaukia, kada mes išsiskirsim, kad tik tu atitektum joms. Ypač Giedrė, abu gerai žinom, kaip seilėjasi dėl tavęs. Pameni, kaip per tavo gimtadienį, nors ji buvo su Vaidu, bet tik tam, kad patektų į tavo gimtadienį ir galėtų būti šalia tavęs. Galvoji, aš tokių dalykų nematau ar man klasiokės kažko nepasako? Pasako ir į akis, bet aš tiesiog žinau, jei mes dviese tvirtai stovėsim, aplink mus tegul nors uraganai siautėja, mes išliksim kartu.
– Kaip tu moki mane nuraminti, Angeliuk, – savo švelnia šypsena žiūrėdamas tiesiai į akis tarė Radvilas.
– Tai tu moki mane nuraminti, – atgal su šypsena veide atkirto Andželina.
– Ne, tai tu!
– Ne, tu!
– Nesiginčyk, arba su drabužiais įnešiu į ežerą!
Porelė galynėjosi ežero pakrantėje, kol Radvilas stvėre Andželiną ant rankų ir pradėjo nešti ežero link.
– Ne, net nebandyk!
– Ką sakai? Nežinau aš tokio žodžio!
– Neeee!
Bet jau buvo vėlu, jaunuoliai stovėjo vandenyje, tiesa, Andželina, vis dar Radvilo glėbyje, bet abu iki kaklo šlapi.
– Trauktis nėra kur, Angeliuk, – bučiuodamas merginą sumurmėjo Radvilas.
– Aha, trauktis gal yra kur, bet nėra prasmės, – kiek atlėgusi pridūrė mergina, susitaikiusi su mintimi, kad yra šlapia, bet…laiminga, juk ji Radvilo rankose.
– O tavo saviveikla namo rūsyje kilnojant geležis, matau, nenuėjo perniek, – šyptelėjo Andželina vedžiodama pirštais išryškėjusius Radvilo rankų raumenis.
– Juk turiu kažkaip pasiruošti nuo tavo gerbėjų…
– Arba pritraukti sau naujų gerbėjų, – šyptelėjo mergina.
– Myliu tik tave, Angeliuk. Man tu pati svarbiausia žemėje. Ne, meluoju, ne tik žemėje. Visoje visatoje!
Toliau bučiuodamas pridūrė:
– Nešalta tau, Angeliuk? Duok nurengsiu šlapius drabužius, bus šilčiau, o ir paplaukioti galėsime.Radvilas šelmiškai ir lėtai atsegė sagutę po sagutės Andželinos bliuzelės ir numovė savaime vandenyje aukštyn kylantį sijoną. Greitai nusivilko ir savo marškinius bei šortus. Viską sumuturiavęs į vieną gumulą vienu mostu tvirtai numetė ant kranto.
– Ta liemenelė irgi čia nelabai reikalinga?, – šyptelėjo laukdamas pritarimo.
– O, jeigu kas nors ateis?
– Neateis. O, jei ateis, aš tau atnešiu nuo kranto, gerai?, – kaip visada, sprendimų ieškantis, pridūrė vaikinas.
– Tada gerai…

Radvilas švelniai pabučiavo Andželinos pečius, tada lėtai savo pirštais atsegė liemenėlę ir numetė ją ant kranto. Tada bučiuodamas merginą palietė jos krūtis. Malonumo “skruzdėlyčių” banga užliejo kūnus. Staiga Radvilas pakėlė Andželiną aukštyn ir abu panėrė trumpam į vandenį. “Tu išprotėjai!”, – išnirusi, per lūpas dar bėgant vandeniui, sušuko Andželina. “Taip! Nuo tos minutės, kai pamačiau tave, Angeliuk, su proteliu teko atsisveikinti, nepyk”, – su šypsena, įrėminta ryškiose veido duobutėse pridūrė Radvilas.

3 dalis

Nuo šiol Andželinai ir Radvilui laikas kartu ištirpo ir atrodė, kad ir kiek jo įsimylėjėliai beturėtų, vis tiek maža. Andželiną spaudė mokslai, tačiau jai puikiai sekėsi viską suderinti. Juk nuo šiol ji įkvėpta gyveno atskiroje jai Radvilo sukurtoje planetoje pavadinimu „Pirma meilė. Išprotėti galima kaip gera!!!“. Kartu patirti buvo gera viską – nuo rimtų pokalbių iki beprotiškiausių šėlionių.

Tiek Andžėjus, tiek mažo miestelio gyventojai (vyresnieji senoliai apkalbėtojai ir Andželinos atkritę gerbėjai) jau priprato prie jaunosios porelės, išskyrus tai, kad niekaip nesuprato, ką Andželina, pasak jų, „tokia gražuolė moksliukė“ pamatė „tokiame nepaklusniame neklaužadoj“, kaip Radvilas. Tačiau tiek Andželinos mama, tiek Radvilo tėvai buvo labai patenkinti jaunuolių draugyste, nes, svarbiausia – vaikai laimingi.
Nepaisant visų apkalbų apie „blogą berniuką“, Radvilas mokėjo skambinti pianinu. Labiausiai Andželinai patiko Bethoveno „Elizai“. Šią melodiją jis grodavo net grįžęs iš Andželinos, paskambindavo telefonu ir grodavo į telefono ragelį tol, kol Andželinai pradėdavo lipti akys.
„Tu muzikalus. Turėtum tapti dainininku!“ – kartą juokais išpyškino Andželina.
Radvilas sugebėjo stebinti. Andželina jau priprato, kad jei ir pasijaučia akimirkai kažkur esanti viena, tai jau sekančią akimirką prieš akis išdygsta Radvilas. Su gėlėm, šokoladu, papuošalais, įvairiais siurprizais, meilės laiškais…
„Labas, Andželinute,
pirmiausia, tai bučiuoju tave. Sėdžiu savo kambaryje ir neturių ką veikti, todėl nusprendžiau parašyti tau šį laišką. Galvoju, ką čia parašius. Grįžęs iš tavęs truputį galvojau apie tave. Noriu, kad visada sakytum viską, ką galvoji ir nebijotum, kad aš ko nors nesuprasiu. Aš labai norėčiau, kad, kai tave kas nors neramina ar kamuoja blogos mintys, tu man išsipasakotum. Taip pat norėčiau, kad ant manęs nepyktum, net, jei aš padarau ką nors blogo, tai patikėk, tikrai to nenorėdamas. Kartais man atrodo, kad aš tiek džiaugiuosi, jog suradau tave, kad pametu galvą ir darau kvailystes. Kaip tada, kai su šokoladu ištepiau tau kaklą. Atleisk man, kvaileliui. Bet žinau, tu, visa laimė, nemoki ilgai pykti. Dar prašau nepyk ant manęs už „pavydo scenas“. Supranti, tai, kad vyrai mušasi, yra normalu. O ypač, jei prisikalba, kaip tas čiulbuonėlis mokyklos direktorės sūnelis, kuris vos sugeba laikyti rankas vietoj, kai tave pamato. Angeliuk, suprask mane. Ar žinai, ko aš labiau nei mirties bijau šiam gyvenime? Prarasti tave…
Myliu tave. 
Radvilas“.
Vieną ankstyvą rytą Radvilas atėjo pas Andželiną ir paprašė leisti jam pabūti pas ją, kol ji bus mokykloje, nes tą dieną jam nebuvo nuotaikos eiti į mokyklą. Prieš išeidama į mokyklą, Andželina spėjo po pliušiniu tigro žaislu, gulėjusio ant lovos, palikti raštelį Radvilui: „Nenuobodžiauk. Kurk. Myliu ir…Tu žinai…“.
Grįžusią namo Andželiną pasitiko siurprizas. Radvilas su savo plačia šypsena veide atvėrė duris ir Andželinos žvilgsnis sustojo į grindis, visas takas iki jos kambario buvo nuklotas mažais sulankstytais rašteliais. Andželina pakėlė pirmąjį: „Kai ką tau sukūriau. Ieškok antrame raštelyje. Myliu tave labai“, tada antrąjį: „Iš kur žinojai, kad aš pakelsiu nuo lovos tigriuką? Nepyk, kad apgavau, bet siurprizas trečiame raštelyje. Myliu!“, toliau „Tavo siurprizas yra ant palangės. Myliu tave. Radvilas“, „Nepyk ir vėl apgavau, tavo siurprizas spintoje. Gerai paieškojus, turėtum rasti. Myliu“, kol galiausiai „Labas, Angeliuk, myliu tave! ( Labai!). Kaip sekasi ieškoti siurprizo? Jis yra pas mane marškinių dešinėje kišenėje. Saldus bučinukas ir atiduosiu. Myliu tave. Radvilas“.
Andželinai patiko tokie saldūs Radvilo siurprizai. Todėl nedelsdama apdovanojo mylimąjį bučiniu. Radvilas iš už nugaros ištraukė skrynelę. Ją atidarius pradėjo šokti balerina pagal mylimiausią Andželinos melodiją „Elizai“.
„Žinai, Andželina, jei galėčiau, pervadinčiau šią melodiją iš „Elizai“ į „Andželinai“. Pažadu kada nors sukursiu tau melodiją, gal net ir dainą. O šiandien noriu padovanoti tau šį žiedą“ – iš vis dar skambančios skrynelės giliausios kertelės Radvilas ištraukė sidabrinį žiedelį.
Andželinos viduje kunkuliavo įvairiausi jausmai, padėka, nuostaba, džiaugsmas, jai atrodė, kad šį žmogų, stovintį jai prieš akis, ji myli iki begalybės, o pažįsta taip kaip save. Atrodė, kad Radvilo akyse pasimiršta visi mokyklos klausimai, draugės, mama, brolis. Atrodė, kad yra tik ši akimirka. Radvilas ir ji.
Kol Andželina vis dar nustebusi savo viduje suko jausmų karuselę, Radvilas žvilgsniu pakvietė ją atsisėsti greta. Vienas po kito švelnūs prisilietimai prie kaklo, kol Radvilas pasisodino Andželiną ant savęs. „Taip patogiau žiūrėti tau į akis“, – kaip visada, nusišypsojo.
Andželina jau buvo įpratusi prie švelnių Radvilo bučinių ir nekaltų glostymų vakarais, kol jis būdavo pas ją kambaryje. Kartais jis tiek Andželiną „užglostydavo“, kal šioji tiesiog užmigdavo padėjusi galvą jam ant krūtinės.
Tačiau šį kartą jai viskas atrodė kitaip. Radvilas lėtai bučiuodamas kaklą slinko žemyn kol pakėlė palaidinukę ir rankomis suradęs standžias krūtis, švelniai vedžiodamas pirštais surado spenelius. Akimis klausdamas „Ar viskas gerai?“, Radvilas tęsė krūtų glamones pridurdamas „Jei ką ne taip darau, sakyk“. Andželinos viduje kunkuliavo nauji jausmai, kurie maišėsi su keista gėda, baime, jeigu kas nors grįš namo ir beprotiška trauka. „Tęsk“, – atsimerkusi tepridūrė ir pakišusi rankas po Radvilo marškiniais švelniai pirštais vedžiojo per jo nugaros odą.
Radvilo bučiniai griežtėjo, viena ranka stipriai suėmęs Andželinos galvą, kitą krūtį, tada rankos judėjo nuo nugaros iki sėdmenų, šį kartą Radvilas glamonėjo ir bučiavo kaip išprotėjęs. Tada akimirką sustojo, pažiūrėjo į akis ir švelniai švelniai bučiavo vis dar žiūrėdamas į akis ir šypsodamasis. Andželina nei nepajuto kaip jos palaidinukė ir jo marškiniai liko gulėti ant grindų, kaip savo kūnu pajuto nuogą Radvilo krūtinę. Negalėjo nejausti ir apačioje sukietėjusio iškilimo, nes juk sėdėjo ant Radvilo, tačiau ta keista vidinė gėda neleido net akies krašteliu pažiūrėti žemiau. Buvo baisu. Jaudinančiai baisu. Kai ir norisi tęsti toliau, ir tuo pačiu metu kamuoja baimė, kas bus toliau.
„Nebijok“ – „minčių skaitytojas“ Radvilas aiškiai pajuto vidinę Andželinos sumaištį. Tačiau rankomis glamonėdamas nuogus sėdmenis po kelnaitėmis pasistūmėjo dar vienu žingsniu pirmyn link dar niekada nepatirto Andželinai intymumo. Radvilas nusirengė ir nurengė merginą iki paskutinio apnuoginto odos lopinėlio. Uodė jos kvapą, mėgavosi, sūpavo pasisodinęs ant savęs kiek pasimetusią Andželiną. Sustojo ir žiūrėdamas į akis, tarė „Ar jauti kaip gera tiesiog būti? Nebijok, Andželina, šiandien aš neįeisiu į tave. Tu man esi brangi ir mes niekur neskubam. Matau, kaip bijai net žvilgtelti ten žemiau“ – plačiai šypsodamasis paėmė jos ranką ir uždėjo ant savo penio. Andželina irgi pagaliau atsipalaidavusi ir jau su šypsena veide vis tik išdrįso švelniai glostydama apčiupinėti tą tiek daug kartų su klasiokėmis apkalbėtą vyriškąją kūno „detalę“. Nors dar nelabai aiškiai suprato, kur ten kas, tačiau viena buvo aišku: jis kažkoks keistai slidus, didelis, grublėtas ir tiesą sakant, „nesuprantu, kur jis jam toks didelis telpa“ – šelmiškai viduje nusišypsojo nuo savo išdrąsėjusių minčių Andželina.
„Gera tave jausti, Angeliuk. Ir gera, kad jau tavo akyse nebematau baimės. Priprask prie manęs. Mes niekur neskubam“, –  persikėlė Andželiną po antklode ir tiesiog švelniai glostydamas jos priglaustą galvą sau prie krūtinės ir nuogą nugarą, eilinį kartą ją „užglostė“ panardindamas į trumpą popietės sapną.

2 dalis

Andželina, tik spėjo savo galvoje pagauti mintį „Kokia gėda!“, kaip staiga pajuto, kad yra pakelta Andžėjaus už pažastų aukštyn ir nunešta kelis žingsnius atgal į svetainės kambarį. O tada pasigirdo garsus durų trenksmas.

Muštukui – karatistui jos broliui tai atrodė metų nominacijos vertas garbingiausias darbas – „apsaugoti“ sesę nuo visokių „balvonų“, nes juk „svarbiausia yra pasiruošti studijoms universitete!“. Abu vaikai šeimoje augo be tėvo, nors oficialiai jie turėjo juos skirtingus. Tad Andžėjus, kaip vyresnis brolis, gan karštai ėmėsi tėvo vaidmens:

– Andželina, tu atmink, esi vienintelė iš visos giminės, kuri studijuos aukštąjį mokslą! O aš padarysiu viską, kad tai būtų tiesa! – įsijautęs į savo dramą karštai išrėžė brolis. Ir pridūrė:
– Jokių „chakalių“. Dabar svarbiausia – mokslai. Tu man už tai dar padėkosi. Kažkada, aišku – šyptelėjo pats savimi patenkintas už tokį „nuostabų“ pamokslą.

Andželina pribėgo prie virtuvėje vakarienę ruošiančios mamos:
– Mama, tu matei visą šį spektaklį? Kaip manai, ar Andžėjui ne laikas pasirodyti pas rimtą psichiatrą? – paklausė su ironijos prieskoniu.
– Mačiau, mačiau, – veide neslėpė šypsenos ir primerkusi vieną akį pridūrė:
– Dabar tu nori į tualetą. Na, jis prie durų, ar ne? Garsiai užsidarai tualeto duris, tada tyliai jas atsidarai ir tyliai išeini pro duris. Supratai?

Mama šiuo metu pati gyveno įsimylėjėlės gyvenimą. Panašu, kad jai pagaliau pavyko sutikti jos vertą rimtą vyrą. Tad puikiai suprato dukrą, pas kurią pirmą kartą į namus atėjo vaikinas. Tiesą sakant, giliai viduje ji didžiavosi savo dukra. Ji ne tik moksliukė – pirmūnė, bet ir mergina. Mergina, kuri verta gražiausių dalykų žemėje, o ypač – meilės.

Andželina, supratusi mamos pasiūlytą puikų planą, taip ir padarė. Dramatiškai trinktelėjo tualeto duris, prieš tai sušukdama ant viso buto: „O atlikti gamtinius reikalus be tavo priežiūros galiu?!“.

– Gali, – pasigirdo iš brolio pusės.

Tyliai išsliūkinusi iš namų, Andželina kieme susidūrė su vis dar kantriai jos laukiančiu Radvilu.
– Tu atėjai, – laimingas ištarė. Tada čiupo Andželiną už rankos ir abu bėgte pasileido į greta namų esantį parką, kurio slapčiausi takeliai Andželinos nuo vaikystės puikiai ištyrinėti. Pavymui abu išgirdo brolio balsą: „Andželinaaaaaa!!!“.

Bet jiems buvo vis vien. Švelnus ir šiltas vakaro vėjas tapo jų sąmokslininku ir lydėjo juos tiesiai į miško parkelį. Anksčiau niekada vienas kito nepažinoję ir nebendravę jaunuoliai, tą akimirką, kol bėgo slėptis, tapo komanda, kuriai žūt būt reikia pasislėpti.

– Eikš čia, – į didžiulę medžio drevę pasiūlė įlįsti Andželina. Čia buvo jos slėptuvė nuo vaikystės, į kurią ateidavo pabūti viena, apmąstyti savo mintis, pasvajoti… Tiesa, į ją galėjo tilpti ne itin platus žmogus.

Greitai į drevę įlindusiai Andželinai teko minutėlę palaukti, kol pagaliau įsirabždinti į išsausėjusio medžio vidų pavyks ir Radvilui. Čia vietos nepasirodė, kad būtų labai daug, tad Radvilas, galima sakyti, net nenorėdamas, užgriuvo Andželiną stipriai prispausdamas ją savo kūnu prie drevės.

– Žinai, man pradeda patikti, – nusišypsojo jis. Ir abu išgirdo bėgimo žingsnius. Andžėjus.
– Nebijok, – tyliai sušnabždėjo Radvilui į ausį Andželina, – čia jis ir jo raumenys tikrai netilps.
Žingsniams nutolus abu ir toliau liko prilipę vienas prie kito.

– Andželina, ar gali atsakyti man į vieną klausimą?
– Kokį? – klausiamai pasižiūrėjo į akis.
– Ar tu mane atpažinai? – Dabar jau visai rimtu veidu paklausė Radvilas.
– Taip, tu esi Radvilas, tikrai ne joks Antanas ar Anzelmas, – šyptelėjo.
– Ne, ne ta prasme.
– Nesuprantu, ką tuomet tu turi galvoje? Paaiškink.
– Na, supranti… – kiek nedrąsiai pradėjo Radvilas, – trys dienos iki mums susitinkant, aš atlikau tokį ritualą…
– Ritualą? Tai tu koks nors raganius? – kiek ironiškai, bet susidomėjusi išpyškino mergina.
– Na, taip… Naktį aš sapnavau sapną, ką reikia daryti, kad sutikti savo žmogų. Savo sielos pusę, supranti?
– Nelabai. O tai tau negana tavo sielos?
– Nesupratai, Andželina…, – paniręs nosimi į jos plaukus ir įkvėpdamas jos kvapo, tęsė:
– Tame sapne aš pamačiau aiškias gaires, ką turiu daryti. Ir tada aš išsakiau tokius žodžius: „Ką laikrodžių dūžiai sujungs, švelnus vėjas lydės, o medžio šerdis priglaus, kvapas leis atpažint, tų neišskirt niekada. Tebūnie taip! Tai padaryta. Dėkoju. Amen“. Kai sakiau šiuos žodžius, tikrai neįsivaizdavau, kad laikrodžiai gali susidaužti tiesiogine to žodžio prasme! Ir, kad dabar su gražiausia miestelio mergina būsiu medžio viduje! Ar dabar supratai, Andželina?! Aš tave atpažinau, tu esi mano žmogus! O aš…
– Mano…, – dabar jau surimtėjusi pridūrė Andželina. Švelniai pirštais perbėgo per Radvilo kaklą, įtraukė jo kvapo ir, tarsi, užhipnotizuota pridėjo:
– Tai tu? Juk tai tu! Tik dabar tavo vardas Radvilas…
– Pagaliau… Mes atpažinom vienas kitą… Ir susitikom… – Radvilas žiūrėjo merginai tiesiai į akis ir tuo pačiu glostė jos plaukus, tada pabučiavo kaktą, nosį, akis ir jausdamas natūralų merginos jaudulį, dar kartą žvilgsniu lyg paklausęs: „ar galiu tęsti?“, gavęs pritarimą, švelniai palietė lūpomis Andželinos lūpas.

Pirmasis poros bučinys buvo toks švelnus ir saldus, kad prieš jį bet kokią kovą pralaimėtų pats saldžiausias pasaulyje desertas ar taip mėgstami Andželinos ledai. Dabar visa tai ištirpo ir neteko prasmės, kai pajuto tikrąjį saldumo skonį. Pirmojo bučinio… Radvilas abiejomis rankomis suėmęs Andželinos veidą toliau skanavo jos lūpas liežuviu vis leisdamasis giliau, kol pagaliau jie susijungė į vieną aistringą tango. Radvilas švelniai atsitraukęs, žiūrėdamas tiesiai į akis, paklausė:

– Andželina, ar sutinki būti mano mergina? O, jei tiksliau? Mano žmogumi? Visą likusį gyvenimą?
– Sutinku. O tu?
– Sutinku.

Laikas kažkur išnyko, poros pilvuose apsigyveno, atrodo, visa drugelių populiacija, veidus, dabar jau ilgam, papuošė lengva „kvailelių“ šypsena. Abu išlindo iš medžio šerdies – „slėptuvės“, Radvilas ištraukė iš kišenės taip ilgai neštą Andželinai šokoladą ir jau visiškai nieko nebijodami, apsikabinę, lyg drauge gyventų šimtą metų, kvatodami, tarpais sustodami bučiniui… abu nuėjo parko takeliu.

 

I dalis

Tądien mažo miestelio, pasislėpusio gražiausių miškų ir upių prieglobstyje – Otilių – vidurinės mokyklos salėje vyko rudens šventė. Pasipuošę vyresnių klasių moksleiviai džiugino mokytojus eilėmis, o mažesnieji – savo (o gal, po teisybei, labiau savo tėvelių) sukurtų puokščių demonstracija. Mokiniai sėdėjo pasiskirstę grupėmis pagal klases: dvyliktokai, vienuoliktokai, dešimtokai…

Tik dvyliktokų būrelyje nerimastingai lūpą kandžiojo Andželina. Žinodama, kaip pastaroji bijo scenos, šalia sėdėjusi klasiokė Ieva nuramino:
– Nebijok, tau nereikės stoti prieš visus ir sakyti eilių, mes su Dovile paruošėme už visą mūsų klasę tiek eilėraščių, kad mokytojai turės mus stabdyti, kai pagazuosim, – kaip visada, atsipalaidavusi ir linksma išpyškino Ieva.
– Ačiū, – kiek nurimusi šyptelėjo ir Andželina.

Artėjo dvyliktokų pasirodymo eilė ir Dovilė su Ieva pakilo nuo kėdžių „gelbėti“ visos klasės. Šioms merginoms neduok pavalgyti, o duok pakalbėti, scena – jų „maistas“.

Staiga šalia Andželinos atsilaisvinusioje vienoje kėdėje klektelėjo Radvilas, kaip visada drąsus, savimi pasitikintis vienuoliktokas.

– Labas, Andželina. Gražiai atrodai.
– Čia užimta, – piktai atkirto Andželina. Aha, matytų šį tavo performansą mano brolis Andžėjus, kaip mat tavęs čia šalia neliktų – mintyse pagalvojo ji.

Salėje pasigirdo Dovilės ir Ievos deklamuojamos eilės. Andželina vaizdavo, kad jai labai rūpi išgirsti tas suknistas eiles, kad tik nereikėtų komunikuoti su vis nerimstančiu šalia sėdinčiu Radvilu. Ir iš viso, kas jis toks, ką jis sau leidžia, kažkoks miestelio turčių lepūnėlis ir apskritai, jis metais jaunesnis vienuoliktokas!!!

– Nepyk, – tarsi, piktas merginos mintis kiaurai perskaitęs, tarė Radvilas. Ir pridėjo:
– Netinka tau, kai tu pyksti. Juk turi nuostabią šypseną.

Andželina su visa „ta savo nuostabia šypsena“ dirbtinai išsišiepė, atsisuko į Radvilą ir murmtelėjo:
– Nepykstu.

Visi ir toliau vaizdavo, kokia čia „įdomi“ šventė vyksta ir kaip „įdomu“ klausytis tų eilių, tad Ievą ir Dovilę išlydėjo plojimais. Andželina su Radvilu, sėdėję greta vienas kito, irgi plojo. Ir kas per nesąmonė tie plojimai?? Kas juos apskritai sugalvojo? Kažkoks keistas delnų plekšnojimas-tapšnojimas su klaikiu išleidžiamu garsu – piktai savo mintyse dūmojo Andželina, kai staiga išgirdo POKŠT.

– O, taip! Tiesiog „nuostabu“! – tęsė savo vidinį monologą Andželina.
Radvilas ką tik sudaužė jos mylimą mamos jai dovanotą laikrodį. Tiek stipriai plojo, kad jo laikrodis susidaužė su jos ir suskilo būtent Andželinos laikrodžio stiklas.

– Nesijaudink, aš tau atpirksiu nauju, – ramino Radvilas ir pratęsė: – Duokš man šį sudaužytą laikrodį, o aš paieškosiu pirkti panašaus.

Susinervinusi Andželina atrėžė:
– Geriau negu nieko. Bet, kas per mada laikrodį dėvėti ant dešinės rankos??? Juk, jei būtum šį rytą užsidėjęs savo laikrodį ant kairės, kaip visi normalūs žmonės – sarkastiškai pabrėžė Andželina, – nebūtum sudaužęs manojo!

Čia pat sugrįžo nuo scenos Ieva su Dovile, Dovilės kėdė buvo laisva, o Ieva kreivai pažiūrėjusi į Radvilą, išpyškino:
– Traukis, eik į savo vietą!

– Aš čia dar nebaigiau reikalų. Bet tau rezervavau vietą ten, – valiūkiška šypsena Radvilas parodė pirštu į vienuoliktokų būrį ir pamerkęs akį Ievai, duodamas susiprasti, kad šioji leistų jam sėdėti šalia Andželinos, toliau atsisuko į savo tikslą:
– Andželina, ar galiu šį vakarą pas tave ateiti atsiprašyti? – ieškodamas preteksto pasimatymui su žaviausia mokyklos mergina, jau kiek nedrąsiai, pasakė Radvilas.
– Gerai… – Apsimesdama, kad nieko viduje nepajuto, be emocijų sutiko Andželina.
– Ačiū, – su dėkingumu padovanojo savo šypseną Radvilas ir „netyčia“ plojant akimirkai pagriebė Andželinos ranką.
– Netyčia, – vėl su savo valiūkiška šypsena tiesiai merginai į akis žiūrėdamas tarė Radvilas, bet rankos nepaleido. Anaiptol, atrodė, kad jis Andželinos ranką tik dar stipriau suspaudė tarp savo delnų, pakėlė ją sau prie lūpų ir jau švelniai ištarė: „Gera… Gerai! Susitiksime vakare!“ – laimingas pakilo ir pagaliau užleido „jos vietą“ Ievai renginiui jau beveik pasibaigus…

– Mmmmm, kas iš viso čia buvo, nesupratau??? – pribėgusi prie draugės klausiamai vyptelėjo Ieva.
– Žinok, kad aš nei pati nesupratau, kas čia buvo…, – kiek pasimetusi atšovė Andželina.

Andželinos galvoje sukosi minčių malūnas. Arba, koks dar malūnas?! Čia sukosi visa visata! Bet labiausiai neramino mintis, kas bus, jeigu, kai vakare ateis Radvilas, namuose bus brolis. Nors pastarojo dažnai namuose nebūna arba jis grįžta labai vėlai. Dar keistai atrodė, kad Radvilas nepaklausė nei adreso, nieko. Mmm, įdomiai, – tęsė vidinį monologą Andželina.

Na, o Radvilui Andželinos adreso nereikėjo, jis puikiausiai žinojo, kur gyvena mergina, apie kurią jis svajojo jau mažiausiai metus laiko. Tiesą sakant, jis žinojo ne tik, kur gyvena Andželina, bet ir kada ji eina į mokyklą, kada eina dieną pasivaikščioti su klasioke Ieva ir panašiai. Tiesa, kiek neramino merginos vyresnis brolis, miestelyje pagarsėjęs kaip ne visai sugebantis tvardyti emocijas „mačo“. Tačiau kažkuria prasme Radvilas jautėsi dėkingas Andželinos „apsauginiui“, nes būtent jo dėka sumažėja konkurentų, aplink ją sparną rėžiančių jaunuolių, ratas. Uf, tereikia šiek tiek drąsos ir mano svajonė išsipildys, – dūmojo Radvilas besiruošdamas vakaro pasimatymui.

Vakaras. Nedideliame, tačiau tvarkingame ir mamos jaukiai išpuoselėtame dviejų kambarių bute, nerasdama sau vietos, iš kampo į kampą trypčiojo Andželina, kuri ir toliau sėkmingai vedė savo vidinius dialogus su savimi ir su „kita“ panele – savimi:
– Viskas. Aš tikrai numirsiu belaukdama, kol jis ateis. Ką aš pasakysiu mamai? Gerai, mamai dar pasakysiu, kad štai, vuolia, atėjo Radvilas! Ai, tiesiog niekada pas mane lig šiol niekas neateidavo, o dabar štai taip lengvai išpyškinsiu: ėmė ir atėjo! O dar tas Andžėjus, drybso visą pavakarę namuose fotelyje, kaip koks įkaltas kelmas su šaknimis ir būtinai šį vakarą jam niekur nereikia nei išvažiuoti, nei tvarkyti jokių reikalų! Pala pala, o kur jo visos chebros ir visi „greitai grįšiu, turiu lėkt“?! Šį vakarą, kaip tyčia, namuose stojo šventa ramybė. Blogiausia, kad nei pasipuošti negaliu, nes iš karto namiškiams kils klausimas: „Tai kur ruošiesi?“.

Gerai, kad duryse nuaidėjo skambutis, nes nuo Andželinos minčių turbūt jau greitai būtų pradėjęs siautėti žaibas tiesiog štai lygioje vietoje namuose nuo susikaupusios įtampos.

Kol Andžėjus pakėlęs vieną antakį klausiamai sėdėjo, Andželina pasileido prie durų:
– Atidarysiu! Čia pas mane.

– Labas, – savo plačią šypseną dovanodamas tarė Radvilas, – čia tau, – viena ranka ištiesė didžiulę šokolado plytą, o kita švelniai patraukė nuo jos kaklo storą plaukų sruogą ir prisitraukęs merginą arčiau savęs, pakštelėjo jai į žandą.

– Koks nuostabus vaizdelis, klapt klapt klapt! – lydimas savo paties plojimų ironiškai išpyškino koridoriaus viduryje demonstratyviai atsistojęs Andžėjus.

 

 

 

Prisistatymas

Mistinis meilės romanas:
Autorė: Ginei
„Dalileo. Bendravimas po mirties. Susitikom“
Pagrindiniams knygos herojams dainininkei Andželinai ir jos mylimajam Radvilui buvo lemta susitikti žemėje dar kartą. Svajoti, kurti kartu savo gyvenimus ir likti amžinai. Tačiau tam yra viena sąlyga – jie gyvena skirtinguose pasauliuose, tačiau viename bendrame – savo pačių atrastame – Dalileo. Tokį pasaulį turi visi mylimieji, tik ne visi jį atranda…
– Tėve, leisk man keliauti laiku.
– Kodėl tu nori keliauti laiku?
– Jei tik galėčiau sugrįžti bent tris dienas prieš į tą akimirką, kai…

– Ir ką tu darytum?
– Apkabinčiau ir daugiau niekada nebepaleisčiau.
– Savintumeisi? Tai apkabink dabar. Keliauk kur nori – dabar. Tik užsimerk ir panirk į savo vidinį pasaulį.
 
Romano mylimieji įminė amžinos meilės paslaptį. Jie atrado Dalileo – tai terminas, reiškiantis dviejų sielų amžiną meilę. Kai sielos 33 inkarnacijas pasirenka būti viena kitos mylimaisiais, jos tampa Dalileo. Jos visada atpažįsta viena kitą, visada pritraukia viena kitą. Tai didžiulė dovana iš Visatos Tėvo. Dalileo visada jaučia vienas kitą telepatiškai. Dalileo turi dvi puses: didelę laimę arba didelę kančią. Priklausomai nuo to, kaip elgiasi sielos. Tačiau Dalileo neišskiriami. Kad ir kokias pamokas rinktųsi Dalileo, viskas į naudą, viskas patirčiai kaupti. Dalileo net tada, kai yra su kitais partneriais, atlieka svarbią misiją. Dažniausiai Dalileo santykiai su kitais nesusiklosto, nes jie atlieka tik Mokytojo vaidmenį tam partneriui. Baigę savo Mokytojų misijas, Dalileo visada būna kartu vienyje, kuris vadinasi Dalileo. Net būdami su kitais partneriais Dalileo visada jaučia, kad jų tikroji meilė yra kažkur kitur.