Kategorija: Ginei „Dalileo“

Po paskutinio Radvilo laiško Andželina dar tikėjosi, kad jį pamatys. Bet vaikinas nepasirodė nei pirmą, nei antrą, nei trečią, …nei aštuntą savaitę. Kiek Andželina skambindavo Radvilui, niekas nekėlė telefono ragelio.

Na, o po to, kai vieną rytą Andželinai einant į teisės paskaitą prie pat didmiesčio centrinio teismo pastato ją į automobilį tempėsi du vyrai, brolis jai padovanojo mobilųjį telefoną. Po to įvykio išsigando ne tik mergina, bet ir jos šeima. Mergaitei mieste nesaugu. Labai gerai pasimatė skirtumas gyventi mieste ir kaime: kaime esant tokiai situacijai tikrai niekas nepraeitų pro šalį, o mieste į tempiamą merginą ir grūdamą į automobilį niekas iš praeivių nesureagavo, išgelbėjo tik smulkutė kambariokė, kuri grūmėsi įsikabinusi į Andželiną ir jos niekaip nepaleido.

Draugės matė Andželinos sielvartą, bandė kviestis į klubus, į kavines. Mergina vis atsakydavo: “Dar palaukit, dar ne dabar”.

Kaime jau pradėjo eiti kalbos, kad Radvilas draugauja su kita mergina. Andželina jos nėra mačiusi, ji iš kito miestelio. Draugės ją guodė, kad “nieko ten ypatingo. Nėra ką net lyginti su tavimi”. Bet Andželina puikiai suprato, kad būdama su Radvilu bet kuri mergina gali pasijausti ypatinga. Aha, tik iki to laiko, kol jis jos grubiai nemeta…

Nors Andželina neturėjo galimybės duoti Radvilui savo naujojo mobiliojo telefono numerio, bet vakarais pradėjo dėtis keisti dalykai: kažkas vis paskambindavo jai ir tylėdavo, kvėpuodavo, tylėdavo. Vėliau paaiškėjo, kad tai Radvilas. Jis, tiesa, atrodė, kaip apsėstas. Vieną vakarą tiesiog išrėkė į telefono ragelį: “Kad tau galvą kas nutrauktų!”. Andželina būdama šoko būsenos palinkėjo jam to paties. Ji niekaip nesuprato, kas nutiko, kodėl žmogus, kuriam buvo atidavus savo širdį, taip stipriai pasikeitė? Svarbiausia, jis nieko nepaaiškino. Jis tiesiog dingo… Na, o dar vieną vakarą telefone sušmėžavo sms tekstas: “Tu esi stora, kliša ir nemoki dažytis”. Mergina sunkiai patikėjo, kad tai Radvilo mintys, juk jis puikiai žino, kad ji beveik nenaudoja makiažo, o kojos lyg nulietos, o figūra tokia, kad net kartą vokiečių kalbos mokytoja per pamoką priėjo prie Andželinos, apkabino jos liemenį su šypsena ir neištvėrusi tarė: “Andželina, tavo liemuo kaip vapsvos, visai kūdutė”. Andželinai tapo aišku: nuo šiol Radvilo telefone šeimininkauja ne tik jis…

Nors įvykiai su kiekviena diena ritosi žemyn, Andželina vis dar širdyje nešiojosi viltį, kad viskas bus gerai. Bet gerai nebuvo. Vieną vakarą prie mieste esančio bendrabučio, kuriame gyveno Andželina, merginos per langus pamatė stovintį prabangų juodą, tamsintais stiklais Mersedesą. Kažkuri grupiokė dar pajuokavo: “Įdomu, įdomu, pas kurią čia toks prabangus princas atvažiavo? Na, jai ir pasisekė!”. Andželinai juodi prabangūs automobiliai niekada nesisiejo su pasisekimu. Greičiau su baime. Nes ji puikiai matė, kaip gyveno Andžėjus, apsuptas “draugų” su tokiais automobiliais, kiek jis dingdavo, kiek grįždavo sumuštas, kiek gulėjo ligoninėse, kol atsigaudavo, galų gale.. kiek kartų ją, dar mažą mergaitę, yra vogę ir reikalavę išpirkos iš brolio vyrai, kurie iššokdavo iš tokių automobilių kaip šis. “Na, bet čia miestas, bendrabutyje gyvena keli šimtai merginų. Čia jau kita istorija”, – nusiramino save mintyse Andželina.

Trumpam. Kol į duris išgirdo beldžiant.

Duris atidarė ta pati “coliukė” kambariokė, kuri buvo iš karto išprašyta už durų, kaip ir dar dvi grupiokės.
– Jūs dingstat, lieka tik Andželina, – tarė vienas iš dviejų raumenų kalnų – “robotų”.
Kas keisčiausia, mergina visai nepasimetė, ramiu veidu tarė:
– Arbatos?, – ironiškai nusišypsojo Andželina.
– Tinka, – visas išskydęs atsakė vienas iš “spintų”.
Pagrindinės “spintos” vardas, pasirodo, Mindaugas. Kito “roboto” – Gintas. Nors pagal užsakytą Radvilo planą pokalbis turėjo gautis šiurpinantis ir įbauginantis Andželiną, kad šioji su niekuo nesusidėtų, bet viskas gavosi kurioziškai atvirkščiai. Merginai sukėlė juoką tokių “spintų” pasirodymas, tad jai, atrodo, lyg kokia flirto fėja būtų įkandusi, mergina tyčia pradėjo flirtuoti su savo “gąsdintojais”:
– Mindaugai, o tu šiuo metu vienišas? Toks ypatingas vyras… Spėju, negali būti vienišas…? Aš tai vieniša, liūdna kažkaip po to, kai Radvilas paliko nieko nesakęs…
– Tu esi kosmosas, ne mergina. O Radvilas kvailiausias kada nors mano sutiktas žmogus Žemėje. Ar galiu pas tave atvažiuoti rytoj?
– Gali.

Vėlai vakare Andželina gavo Radvilo sms: “Užmušiu tave! Pažadu tave užmušiu!”.
“Sėkmės”, – palinkėjo atgal mergina.

Nors merginai puikiai sekėsi atlaikyti šį Radvilo iškeltą šou, išorėje emocijų neparodė, bet viduje ji, atrodė, plyšo pusiau. “Kas iš mūsų liko, Radvilai??? Kodėl….?”.

Mindaugas pradėjo vakarais lankytis pas Andželiną. Mergina matė, kad nors vaikinas išoriškai atrodė, kaip žiaurus gigantas, bet viduje tėra švelnus kaip pūkelis jautruolis. Todėl negalėjo jo apgaudinėti ar suteikti vilčių: “Man blogai, Mindaugai. Aš negaliu pamiršti Radvilo, kad ir koks velnias jis dabar yra. Aš turiu pabūti viena tol, kol kažkokiu stebuklingu būdu išgysiu”.

Kol merginos vidus kraujavo, aplinkinių gyvenimas, atrodė, sukosi įvykių sūkuryje: brolis mamai padovanojo parduotuvę, o pats susižadėjo su savo drauge. Beje, Andžėjus kažkada atraportavo Andželinai, kad Radvilas, nors ir ženkliai už jį jaunesnis, bet sparčiai “išsiveržė” “jų rinkoje” į priekį, nes pradėjo tiekimą “tam tikromis prekėmis” iš užsienio šalių, nusipirko automobilį ir gan veržliai užsiiminėja “tam tikrų prekių” tiekimo “rinkos” dalį. “Geras velnias iš to tavo Radvilo, Andželina, užaugo. Gerai, kad tu ne su juo. Girdėjau, jam visai stogas važiuoja. Suprantu, prekiauti – viena, bet pačiam vartoti – ilgai netrauks taip. Čia jo pagrindinė klaida”.

Andželina grįždavo savaitgaliais į gimtinę. Padėdavo mamai dirbti parduotuvėje, nes mama per savaitę labai išvargdavo, tad dukters laukdavo kaip išganymo. Andželinai patiko padėti mamai, o ir bendrauti parduotuvėje su žmonėmis jai patiko, bent taip kažkiek nuvydavo mintis apie Radvilą. Vieną vakarą į parduotuvę užsuko keli vaikinai, keletas iš jų vietiniai, o vienas – itin aukštas, veido gražaus lyg aktoriaus – atvykėlis. Na, štai, šiam atvykėliui itin prireikė Andželinos. Jo vardas Jovaras. Vaikinas atvyko iš to paties miesto, kuriame studijuoja Andželina, į savo senelio laidotuves. Jovaras iš karto paprašė pasimatymo su mergina mieste jau kitą savaitę. Vaikino žavesys ir mandagumas nugalėjo, Andželina davė savo telefono numerį.

Andželina kuo toliau, tuo labiau suprato, kad praeitis niekada negrįš. Nors vakarais vis dar gaudavo grasinančių Radvilo žinučių, tokių kaip “Net nebandai nieko susirast!”, mergina stengėsi žiūrėti į priekį: pradėjo lankyti modernaus šokio studiją bei gimnastikos užsiėmimus. Po paskaitų kartais ateidavo pas ją Jovaras. Vaikinas iš tiesų įspūdingo grožio, bet labai nuoširdus. Net keista, – stebėjosi Andželina tokiu deriniu. Jovaras buvo kilęs iš paprastos šeimos, irgi studijavo. Daug laiko leisdavo su draugais. Andželina kartais su Jovaru ir jo draugais išeidavo pasivaikščioti po miestą. Tačiau merginos širdyje vis tiek “gyveno” Radvilas ir net neketino užleisti vietos kitam žmogui. Andželina nemelavo apie savo jausmus ir Jovarui: “Mano širdyje vis dar yra jis…”. “Aš lauksiu kiek reikės”, – ramiai su šypsena atsakydavo Jovaras. Kartais, žiūrėdama į jį, mergina galvodavo: kaip jam viskas lengva. Jis sugeba būti tiesiog akimirkoje ir joks laukimas jam neatrodo baisu. Kiek reikės, tiek lauks. Mmmm….

Vieną popietę, kai Andželina grįždama iš paskaitų su grupiokėmis jau ėjo nuo troleibuso stotelės link bendrabučio, prie jų sustojo Mersedesas. Aha, tik šį kartą sidabrinės spalvos. Iš jo išlipo tamsaus gymio vyras metuose ir šalia jo atskubėjo dar vienas aukštas vyras. “Ko tam senoliui čia reikia”, – spėjo mintyse pagalvoti Andželina, kai išgirdo kreipimąsi į ją:
– Labas, aš Cecilio. Jūs man labai patikti, jūs būti labai graži panelė. Aš turėti mieste mados namus ir kviečiu tave būti modeliu.
Mergina nusijuokė atsakydama “nedomina” ir ketino žengti toliau, kai buvo sugriebta to aukšto pono senolio Cecilio “tarno”, kaip ėjo suprasti iš situacijos.
– O čia mano apsaugos darbuotojas Haris, – tarė net nežinia iš kurios užsienio šalies kilęs vyras.
– Hari, jūs ne per daug sau leidžiate?, – vis dar vyro sugriebta ir laikoma rankose tarė Andželina ir pridėjo ponui senoliui:
– Manęs NE-DO-MI-NA kekšės darbas jūsų “mados namuose”. Aš studijuoju ekonomiką ir jei norėsiu, ateityje pati susikursiu mados namus. Aišku, jei to NO-RĖ-SIU!”, – dramatiškai pabrėžė mergina.
– Koks tavo gražus balsas! Jei nori iš tavęs galiu padaryti dainininkę!
– NE-DO-MI-NA!
Andželina numetė Hario rankas ir pamojusi draugėm “eime” nuėjo savo laikinų namų link.

“Man jos reikia”, – ramiai tepasakė Cecilio Hariui ir lėtai pasekė, kur gyvena mergina.

Kaip ir buvo galima įtarti, prasidėjo Cecilio nebylus asistavimas Andželinai: vakarais siunčiamos gėlių puokštės, rytais atsiųstas automobilis su Hariu ir pasiūlymu pavežėti iki paskaitų. Jeigu lyginti Cecilio su Jovaru, tai būtų kaip šviesa ir tamsa, kaip grožis ir šlykštybės, kaip melas ir tiesa. Andželina vis dažniau pradėjo visur vaikščioti su Jovaru, jai taip buvo ramiau ir saugiau. Nors didžioji jų santykių pažanga buvo ta, kad ji jau leido vaikinui laikyti savo ranką einant, tačiau jų santykiai labiau priminė brolio ir sesės. Jovaras užsimojo merginą išmokyti vairuoti, tad pakankamai intensyviame merginos grafike papildomai atsirado ir vairavimo pamokos. Įvykių gausa pagaliau užliejo ir Andželinos gyvenimą, tad mintys apie Radvilą galėjo slegiančiai išlįsti tiek prieš pat užmiegant. O, be to, mergina gavo pasiūlymą iš šokių studijos vadovės lankyti privatų pianino ir balso lavinimo mokytoją. Andželinai visada patiko pianino skambesys, tad sulaukusi tokio netikėto pasiūlymo, žinoma, mergina sutiko. Aišku, buvo kiek keista, kad mokytoja jai nusamdė populiariausią mieste mokytoją, pas kurį, tiesa, patenka tik “žvaigždės”, bet vadovei atkirtus: “Tavo balsas nuostabus, Andželina. Taip, tu šoki puikiai. Bet negali slėpti ir savo talento dainuoti”, mergina patikėjo, kad kartais tiesiog vyksta stebuklai…

Vieną vakarą prieš užmiegant mergina vėl gavo sms iš Radvilo:
– Maldauju, tik su niekuo neprasidėk.
– O, tu jau normaliai su manimi kalbi, kaip žmogus?
– Maldauju, su niekuo neprasidėk, – pakartojo Radvilas.
– Ar kada nors man viską paaiškinsi, kas vyksta?
– Jeigu galėsiu…

Nuo šiol Andželinai ir Radvilui laikas kartu ištirpo ir atrodė, kad ir kiek jo įsimylėjėliai beturėtų, vis tiek maža. Andželiną spaudė mokslai, tačiau jai puikiai sekėsi viską suderinti. Juk nuo šiol ji įkvėpta gyveno atskiroje jai Radvilo sukurtoje planetoje pavadinimu „Pirma meilė. Išprotėti galima kaip gera!!!“. Kartu patirti buvo gera viską – nuo rimtų pokalbių iki beprotiškiausių šėlionių.

Andželina, tik spėjo savo galvoje pagauti mintį „Kokia gėda!“, kaip staiga pajuto, kad yra pakelta Andžėjaus už pažastų aukštyn ir nunešta kelis žingsnius atgal į svetainės kambarį. O tada pasigirdo garsus durų trenksmas.

Muštukui – karatistui jos broliui tai atrodė metų nominacijos vertas garbingiausias darbas – „apsaugoti“ sesę nuo visokių „balvonų“, nes juk „svarbiausia yra pasiruošti studijoms universitete!“. Abu vaikai šeimoje augo be tėvo, nors oficialiai jie turėjo juos skirtingus. Tad Andžėjus, kaip vyresnis brolis, gan karštai ėmėsi tėvo vaidmens:

– Andželina, tu atmink, esi vienintelė iš visos giminės, kuri studijuos aukštąjį mokslą! O aš padarysiu viską, kad tai būtų tiesa! – įsijautęs į savo dramą karštai išrėžė brolis. Ir pridūrė:
– Jokių „chakalių“. Dabar svarbiausia – mokslai. Tu man už tai dar padėkosi. Kažkada, aišku – šyptelėjo pats savimi patenkintas už tokį „nuostabų“ pamokslą.

Andželina pribėgo prie virtuvėje vakarienę ruošiančios mamos:
– Mama, tu matei visą šį spektaklį? Kaip manai, ar Andžėjui ne laikas pasirodyti pas rimtą psichiatrą? – paklausė su ironijos prieskoniu.
– Mačiau, mačiau, – veide neslėpė šypsenos ir primerkusi vieną akį pridūrė:
– Dabar tu nori į tualetą. Na, jis prie durų, ar ne? Garsiai užsidarai tualeto duris, tada tyliai jas atsidarai ir tyliai išeini pro duris. Supratai?

Mama šiuo metu pati gyveno įsimylėjėlės gyvenimą. Panašu, kad jai pagaliau pavyko sutikti jos vertą rimtą vyrą. Tad puikiai suprato dukrą, pas kurią pirmą kartą į namus atėjo vaikinas. Tiesą sakant, giliai viduje ji didžiavosi savo dukra. Ji ne tik moksliukė – pirmūnė, bet ir mergina. Mergina, kuri verta gražiausių dalykų žemėje, o ypač – meilės.

Andželina, supratusi mamos pasiūlytą puikų planą, taip ir padarė. Dramatiškai trinktelėjo tualeto duris, prieš tai sušukdama ant viso buto: „O atlikti gamtinius reikalus be tavo priežiūros galiu?!“.

– Gali, – pasigirdo iš brolio pusės.

Tyliai išsliūkinusi iš namų, Andželina kieme susidūrė su vis dar kantriai jos laukiančiu Radvilu.
– Tu atėjai, – laimingas ištarė. Tada čiupo Andželiną už rankos ir abu bėgte pasileido į greta namų esantį parką, kurio slapčiausi takeliai Andželinos nuo vaikystės puikiai ištyrinėti. Pavymui abu išgirdo brolio balsą: „Andželinaaaaaa!!!“.

Bet jiems buvo vis vien. Švelnus ir šiltas vakaro vėjas tapo jų sąmokslininku ir lydėjo juos tiesiai į miško parkelį. Anksčiau niekada vienas kito nepažinoję ir nebendravę jaunuoliai, tą akimirką, kol bėgo slėptis, tapo komanda, kuriai žūt būt reikia pasislėpti.

– Eikš čia, – į didžiulę medžio drevę pasiūlė įlįsti Andželina. Čia buvo jos slėptuvė nuo vaikystės, į kurią ateidavo pabūti viena, apmąstyti savo mintis, pasvajoti… Tiesa, į ją galėjo tilpti ne itin platus žmogus.

Greitai į drevę įlindusiai Andželinai teko minutėlę palaukti, kol pagaliau įsirabždinti į išsausėjusio medžio vidų pavyks ir Radvilui. Čia vietos nepasirodė, kad būtų labai daug, tad Radvilas, galima sakyti, net nenorėdamas, užgriuvo Andželiną stipriai prispausdamas ją savo kūnu prie drevės.

– Žinai, man pradeda patikti, – nusišypsojo jis. Ir abu išgirdo bėgimo žingsnius. Andžėjus.
– Nebijok, – tyliai sušnabždėjo Radvilui į ausį Andželina, – čia jis ir jo raumenys tikrai netilps.
Žingsniams nutolus abu ir toliau liko prilipę vienas prie kito.

– Andželina, ar gali atsakyti man į vieną klausimą?
– Kokį? – klausiamai pasižiūrėjo į akis.
– Ar tu mane atpažinai? – Dabar jau visai rimtu veidu paklausė Radvilas.
– Taip, tu esi Radvilas, tikrai ne joks Antanas ar Anzelmas, – šyptelėjo.
– Ne, ne ta prasme.
– Nesuprantu, ką tuomet tu turi galvoje? Paaiškink.
– Na, supranti… – kiek nedrąsiai pradėjo Radvilas, – trys dienos iki mums susitinkant, aš atlikau tokį ritualą…
– Ritualą? Tai tu koks nors raganius? – kiek ironiškai, bet susidomėjusi išpyškino mergina.
– Na, taip… Naktį aš sapnavau sapną, ką reikia daryti, kad sutikti savo žmogų. Savo sielos pusę, supranti?
– Nelabai. O tai tau negana tavo sielos?
– Nesupratai, Andželina…, – paniręs nosimi į jos plaukus ir įkvėpdamas jos kvapo, tęsė:
– Tame sapne aš pamačiau aiškias gaires, ką turiu daryti. Ir tada aš išsakiau tokius žodžius: „Ką laikrodžių dūžiai sujungs, švelnus vėjas lydės, o medžio šerdis priglaus, kvapas leis atpažint, tų neišskirt niekada. Tebūnie taip! Tai padaryta. Dėkoju. Amen“. Kai sakiau šiuos žodžius, tikrai neįsivaizdavau, kad laikrodžiai gali susidaužti tiesiogine to žodžio prasme! Ir, kad dabar su gražiausia miestelio mergina būsiu medžio viduje! Ar dabar supratai, Andželina?! Aš tave atpažinau, tu esi mano žmogus! O aš…
– Mano…, – dabar jau surimtėjusi pridūrė Andželina. Švelniai pirštais perbėgo per Radvilo kaklą, įtraukė jo kvapo ir, tarsi, užhipnotizuota pridėjo:
– Tai tu? Juk tai tu! Tik dabar tavo vardas Radvilas…
– Pagaliau… Mes atpažinom vienas kitą… Ir susitikom… – Radvilas žiūrėjo merginai tiesiai į akis ir tuo pačiu glostė jos plaukus, tada pabučiavo kaktą, nosį, akis ir jausdamas natūralų merginos jaudulį, dar kartą žvilgsniu lyg paklausęs: „ar galiu tęsti?“, gavęs pritarimą, švelniai palietė lūpomis Andželinos lūpas.

Pirmasis poros bučinys buvo toks švelnus ir saldus, kad prieš jį bet kokią kovą pralaimėtų pats saldžiausias pasaulyje desertas ar taip mėgstami Andželinos ledai. Dabar visa tai ištirpo ir neteko prasmės, kai pajuto tikrąjį saldumo skonį. Pirmojo bučinio… Radvilas abiejomis rankomis suėmęs Andželinos veidą toliau skanavo jos lūpas liežuviu vis leisdamasis giliau, kol pagaliau jie susijungė į vieną aistringą tango. Radvilas švelniai atsitraukęs, žiūrėdamas tiesiai į akis, paklausė:

– Andželina, ar sutinki būti mano mergina? O, jei tiksliau? Mano žmogumi? Visą likusį gyvenimą?
– Sutinku. O tu?
– Sutinku.

Laikas kažkur išnyko, poros pilvuose apsigyveno, atrodo, visa drugelių populiacija, veidus, dabar jau ilgam, papuošė lengva „kvailelių“ šypsena. Abu išlindo iš medžio šerdies – „slėptuvės“, Radvilas ištraukė iš kišenės taip ilgai neštą Andželinai šokoladą ir jau visiškai nieko nebijodami, apsikabinę, lyg drauge gyventų šimtą metų, kvatodami, tarpais sustodami bučiniui… abu nuėjo parko takeliu.

Tądien mažo miestelio, pasislėpusio gražiausių miškų ir upių prieglobstyje – Otilių – vidurinės mokyklos salėje vyko rudens šventė. Pasipuošę vyresnių klasių moksleiviai džiugino mokytojus eilėmis, o mažesnieji – savo (o gal, po teisybei, labiau savo tėvelių) sukurtų puokščių demonstracija. Mokiniai sėdėjo pasiskirstę grupėmis pagal klases: dvyliktokai, vienuoliktokai, dešimtokai…

Tik dvyliktokų būrelyje nerimastingai lūpą kandžiojo Andželina. Žinodama, kaip pastaroji bijo scenos, šalia sėdėjusi klasiokė Ieva nuramino:
– Nebijok, tau nereikės stoti prieš visus ir sakyti eilių, mes su Dovile paruošėme už visą mūsų klasę tiek eilėraščių, kad mokytojai turės mus stabdyti, kai pagazuosim, – kaip visada, atsipalaidavusi ir linksma išpyškino Ieva.
– Ačiū, – kiek nurimusi šyptelėjo ir Andželina.

Artėjo dvyliktokų pasirodymo eilė ir Dovilė su Ieva pakilo nuo kėdžių „gelbėti“ visos klasės. Šioms merginoms neduok pavalgyti, o duok pakalbėti, scena – jų „maistas“.

Staiga šalia Andželinos atsilaisvinusioje vienoje kėdėje klektelėjo Radvilas, kaip visada drąsus, savimi pasitikintis vienuoliktokas.

– Labas, Andželina. Gražiai atrodai.
– Čia užimta, – piktai atkirto Andželina. Aha, matytų šį tavo performansą mano brolis Andžėjus, kaip mat tavęs čia šalia neliktų – mintyse pagalvojo ji.

Salėje pasigirdo Dovilės ir Ievos deklamuojamos eilės. Andželina vaizdavo, kad jai labai rūpi išgirsti tas suknistas eiles, kad tik nereikėtų komunikuoti su vis nerimstančiu šalia sėdinčiu Radvilu. Ir iš viso, kas jis toks, ką jis sau leidžia, kažkoks miestelio turčių lepūnėlis ir apskritai, jis metais jaunesnis vienuoliktokas!!!

– Nepyk, – tarsi, piktas merginos mintis kiaurai perskaitęs, tarė Radvilas. Ir pridėjo:
– Netinka tau, kai tu pyksti. Juk turi nuostabią šypseną.

Andželina su visa „ta savo nuostabia šypsena“ dirbtinai išsišiepė, atsisuko į Radvilą ir murmtelėjo:
– Nepykstu.

Visi ir toliau vaizdavo, kokia čia „įdomi“ šventė vyksta ir kaip „įdomu“ klausytis tų eilių, tad Ievą ir Dovilę išlydėjo plojimais. Andželina su Radvilu, sėdėję greta vienas kito, irgi plojo. Ir kas per nesąmonė tie plojimai?? Kas juos apskritai sugalvojo? Kažkoks keistas delnų plekšnojimas-tapšnojimas su klaikiu išleidžiamu garsu – piktai savo mintyse dūmojo Andželina, kai staiga išgirdo POKŠT.

– O, taip! Tiesiog „nuostabu“! – tęsė savo vidinį monologą Andželina.
Radvilas ką tik sudaužė jos mylimą mamos jai dovanotą laikrodį. Tiek stipriai plojo, kad jo laikrodis susidaužė su jos ir suskilo būtent Andželinos laikrodžio stiklas.

– Nesijaudink, aš tau atpirksiu nauju, – ramino Radvilas ir pratęsė: – Duokš man šį sudaužytą laikrodį, o aš paieškosiu pirkti panašaus.

Susinervinusi Andželina atrėžė:
– Geriau negu nieko. Bet, kas per mada laikrodį dėvėti ant dešinės rankos??? Juk, jei būtum šį rytą užsidėjęs savo laikrodį ant kairės, kaip visi normalūs žmonės – sarkastiškai pabrėžė Andželina, – nebūtum sudaužęs manojo!

Čia pat sugrįžo nuo scenos Ieva su Dovile, Dovilės kėdė buvo laisva, o Ieva kreivai pažiūrėjusi į Radvilą, išpyškino:
– Traukis, eik į savo vietą!

– Aš čia dar nebaigiau reikalų. Bet tau rezervavau vietą ten, – valiūkiška šypsena Radvilas parodė pirštu į vienuoliktokų būrį ir pamerkęs akį Ievai, duodamas susiprasti, kad šioji leistų jam sėdėti šalia Andželinos, toliau atsisuko į savo tikslą:
– Andželina, ar galiu šį vakarą pas tave ateiti atsiprašyti? – ieškodamas preteksto pasimatymui su žaviausia mokyklos mergina, jau kiek nedrąsiai, pasakė Radvilas.
– Gerai… – Apsimesdama, kad nieko viduje nepajuto, be emocijų sutiko Andželina.
– Ačiū, – su dėkingumu padovanojo savo šypseną Radvilas ir „netyčia“ plojant akimirkai pagriebė Andželinos ranką.
– Netyčia, – vėl su savo valiūkiška šypsena tiesiai merginai į akis žiūrėdamas tarė Radvilas, bet rankos nepaleido. Anaiptol, atrodė, kad jis Andželinos ranką tik dar stipriau suspaudė tarp savo delnų, pakėlė ją sau prie lūpų ir jau švelniai ištarė: „Gera… Gerai! Susitiksime vakare!“ – laimingas pakilo ir pagaliau užleido „jos vietą“ Ievai renginiui jau beveik pasibaigus…

– Mmmmm, kas iš viso čia buvo, nesupratau??? – pribėgusi prie draugės klausiamai vyptelėjo Ieva.
– Žinok, kad aš nei pati nesupratau, kas čia buvo…, – kiek pasimetusi atšovė Andželina.

Andželinos galvoje sukosi minčių malūnas. Arba, koks dar malūnas?! Čia sukosi visa visata! Bet labiausiai neramino mintis, kas bus, jeigu, kai vakare ateis Radvilas, namuose bus brolis. Nors pastarojo dažnai namuose nebūna arba jis grįžta labai vėlai. Dar keistai atrodė, kad Radvilas nepaklausė nei adreso, nieko. Mmm, įdomiai, – tęsė vidinį monologą Andželina.

Na, o Radvilui Andželinos adreso nereikėjo, jis puikiausiai žinojo, kur gyvena mergina, apie kurią jis svajojo jau mažiausiai metus laiko. Tiesą sakant, jis žinojo ne tik, kur gyvena Andželina, bet ir kada ji eina į mokyklą, kada eina dieną pasivaikščioti su klasioke Ieva ir panašiai. Tiesa, kiek neramino merginos vyresnis brolis, miestelyje pagarsėjęs kaip ne visai sugebantis tvardyti emocijas „mačo“. Tačiau kažkuria prasme Radvilas jautėsi dėkingas Andželinos „apsauginiui“, nes būtent jo dėka sumažėja konkurentų, aplink ją sparną rėžiančių jaunuolių, ratas. Uf, tereikia šiek tiek drąsos ir mano svajonė išsipildys, – dūmojo Radvilas besiruošdamas vakaro pasimatymui.

Vakaras. Nedideliame, tačiau tvarkingame ir mamos jaukiai išpuoselėtame dviejų kambarių bute, nerasdama sau vietos, iš kampo į kampą trypčiojo Andželina, kuri ir toliau sėkmingai vedė savo vidinius dialogus su savimi ir su „kita“ panele – savimi:
– Viskas. Aš tikrai numirsiu belaukdama, kol jis ateis. Ką aš pasakysiu mamai? Gerai, mamai dar pasakysiu, kad štai, vuolia, atėjo Radvilas! Ai, tiesiog niekada pas mane lig šiol niekas neateidavo, o dabar štai taip lengvai išpyškinsiu: ėmė ir atėjo! O dar tas Andžėjus, drybso visą pavakarę namuose fotelyje, kaip koks įkaltas kelmas su šaknimis ir būtinai šį vakarą jam niekur nereikia nei išvažiuoti, nei tvarkyti jokių reikalų! Pala pala, o kur jo visos chebros ir visi „greitai grįšiu, turiu lėkt“?! Šį vakarą, kaip tyčia, namuose stojo šventa ramybė. Blogiausia, kad nei pasipuošti negaliu, nes iš karto namiškiams kils klausimas: „Tai kur ruošiesi?“.

Gerai, kad duryse nuaidėjo skambutis, nes nuo Andželinos minčių turbūt jau greitai būtų pradėjęs siautėti žaibas tiesiog štai lygioje vietoje namuose nuo susikaupusios įtampos.

Kol Andžėjus pakėlęs vieną antakį klausiamai sėdėjo, Andželina pasileido prie durų:
– Atidarysiu! Čia pas mane.

– Labas, – savo plačią šypseną dovanodamas tarė Radvilas, – čia tau, – viena ranka ištiesė didžiulę šokolado plytą, o kita švelniai patraukė nuo jos kaklo storą plaukų sruogą ir prisitraukęs merginą arčiau savęs, pakštelėjo jai į žandą.

– Koks nuostabus vaizdelis, klapt klapt klapt! – lydimas savo paties plojimų ironiškai išpyškino koridoriaus viduryje demonstratyviai atsistojęs Andžėjus.