Kategorija: Gabrielė Kazlauskaitė „Ar tau ne gėda? Meilužės istorija“

Sutarta

Ėjo paskutinės dienos iki išsikraustymo datos. Rašiau Artūrui, bet iš jo vėl jokios žinios. Labai bijojau, kad viskas, ką jis ir Monika sakė atėję pas mane į namus, buvo melas. Kažkoks suaugusių žaidimas, kurį jiedu žaidžia. Turbūt dabar abu ir juokiasi iš mano žinutės, primenančios labiau pagalbos šauksmą, nei suaugusios moters bėdą.

Labas, Artūrai. Kaip gyveni? Mano buto nuomos sutartis baigiasi. Žadėjai padėti su nuoma, ar gali paskambinti ir papasakoti, kokia situacija?

Aišku, kad nepaskambins. Turbūt paskambins tada, kai jam pačiam prireiks. Kodėl aš dar kažko iš jo tikiuosi?

Na ką, turėsiu kraustytis atgal į kaimą, nors jau buvau įtikinta, kad to nereikės daryti. Teks išmesti didžiąją dalį daiktų, nes visų parsivežti tikrai nesugebėsiu. Tas per kelerius metus sukauptas šlamštas (ir ypač jų kiekis) mane varo į neviltį. Kiekvienas daiktas turi tiek daug prisiminimų, kuriuos mielai norėčiau ištrinti iš atminties. Pavyzdžiui, kaip ir šie, nevykusio kvapo moteriški kvepalai, kuriuos gavau nuo Šarūno mokyklos baigimo proga. Kvepia kaip mirštanti močiutė!

– Tikiuosi, kad tau jie patiks, – šyptelėjo įteikęs dovaną. Įmantri kvepalų pakuotė slėpėsi ryškiai rožiniame dovanų maišelyje.

– Ačiū, – bandžiau išspausti dėkingumo šypseną, tačiau man sunkiai sekėsi. Kai kurios Šarūno dovanos buvo labai nevykusios, todėl nujaučiau, kad ir tame krepšelyje manęs laukia ne ką įspūdingesnis siurprizas.

– Patinka? – Šarūno akys net blizgėjo iš jaudulio kuomet atsargiai tyrinėjau kvepalų dėžutę.

– Aha… – pasakiau ir pati tuo nelabai patikėjau. Bet Šarūnui, atrodo, tiek ir užteko. Plačiai nusišypsojo lyg būtų išgirdęs, kad ką tik laimėjo milijoną.

Dabar manau, kad labai blogai padariau nepasakiusi jam tiesos. Vis kažką nutylėdavau arba apsimesdavau, kad man tai patinka, nors būdavo visiškai priešingai. Kodėl aš taip elgiausi? Taip, nenorėjau užgauti jo jausmų, bet jeigu būčiau jį įskaudinusi nevykusia fraze, turbūt būtume ir anksčiau išsiskyrę, greičiau subrendę. Gal ir pati nestovėčiau su mirtį primenančia kvepalų pakuote čia, vidury šių 27 kvadratinių metrų, ir nesvarstyčiau apie gyvenimo pasirinkimus. Aš visiškai nemoku rinktis. Ir nemoku sakyti NE.

Beldimas į duris sugrąžino mane į realybę. Gerai, reikia pamiršti tai, kas buvo ir susidurti akis į akį su skaudžia dabartimi, kuri slėpėsi už šarvuotų durų. Spėju, kad atėjo buto savininkas su klausimu, kada pagaliau dingsiu iš čia. Na, gal taip piktai manęs neklaus, bet nujaučiu, kad tikisi tuščių namų. Tuoj iš įvairių Lietuvos kaimelių suvažiuos studentai mokytis į Vilnių, dėl to butas greitai ras naują gyventoją. O pagal sutartį, manęs čia turėtų nelikti jau rytoj.

–  Labas, Ūlėna, –  pravėrus duris išgirdau Artūro balsą. – Įsileisi?

–  Taip taip taip, –  išbėriau greitakalbe ir susinervinau, kad tai nuskambėjo labai nevykusiai. Kodėl aš visada taip kvailai prie jo kalbu? Ir ką jis čia veikia? Juk rašiau, kad laukiu jo skambučio…

Jis žengė porą žingsnių į priekį. Užrakinau duris ir virpančia širdimi pažvelgiau į jį. Akys vis dar tyrinėjo butą. Turbūt pasibaisėjo ir dabar galvoja, kad esu tikra nevala. Nors… kodėl man turėtų rūpėti jo nuomonė?

–  Čia visas tavo turtas? – prabilo po kiek nejaukios pertraukos.

–  Panašiai. Planuoju daug daiktų išmesti, nenoriu labai įsipareigoti.

–  Gerai… Gerai… – tarė žvalgydamasis aplink.

Jo akys pastebėjo Šarūno dovanotus kvepalus. Paėmė į rankas, prisikišo arčiau nosies norėdamas užuosti kvapą, tačiau iškart susiraukė.

–  Kokie šlykštūs. Geriau išmesk, nenoriu, kad juos naudotum prieš mums susitinkant, –  padėjo stiklinį buteliuką ant stalo ir vis dar nemaloniai raukydamasis. – Smirda kaip mirštanti močiutė.

–  Aš irgi tą patį sakau! – taip energingai jam pritariau, kad išsigandau savo emocijų.

Artūras, atrodo, nesuprato mano atsakymo. Jo akys lakstė po butą lyg kažko ieškodamos.

–  Kiek čia kvadratų? Trisdešimt? Gyvensi šiek tiek mažesniuose apartamentuose, užtat jų užplanavimas bus daug patogesnis nei čia, –  pasakė vis dar žvalgydamasis aplinkui.

Jis nemelavo. Turėsiu naujus namus! Labai dėl to apsidžiaugiau, nes tikrai nenorėjau apsigyventi kitame mieste nei Vilnius. Apie kaimą nė nenorėjau galvoti.

–  Tai… Nieko tokio, viskas gerai. Daug vietos man ir nereikia, – bandžiau kažką pasiaiškinti, nors tai atrodė tikrai juokingai. Juk dabar jis mato visą tą šlamštą, kuris mėtėsi aplinkui. – Aš vis tiek daug daiktų išmesiu, todėl tilpsiu naujuose namuose.

Artūras tylėjo. Vėl ta nejauki tyla. Tik dabar pastebėjau jo rankose planšetę. Kam jis ją atsinešė?

–  Ūlėna, –  pažvelgė man į akis, jog aš net krūptelėjau dėl tokio gilaus žvilgsnio, –  dar noriu su tavimi aptarti mūsų tolimesnį bendravimą. Kad būtume abu patenkinti, manau, reikia nusistatyti tam tikras taisykles, ar ne?

Nelabai supratau, link kur dabar krypsta pokalbis, tačiau jam pritariančiai linktelėjau. Jis šyptelėjo ir tęsė toliau:

–  Čia viskas yra labai paprasta, tiesiog noriu, kad abu tikrai būtume patenkinti šiais santykiais. Esu parašęs, ko aš noriu, tai jei tau kas nors nepatiks, sakyk, pataisysiu. Tu irgi pasakyk, ko tu nori, gerai?

–  Gerai, – linktelėjau galvą ir jau spirgėjau iš nekantrumo, ko jis iš manęs tikisi. Viduje kunkuliavo daugybė emocijų. Turbūt taip jaučiasi erotinės dramos veikėjos, derinančios detales su seksualiu ir labai sėkmingu verslininku.

–  Puiku, tuoj atsidarysiu failą, – atsikrenkštė Artūras ir pradėjo kažko ieškoti planšetėje. Tai neatrodė labai kinematografiškai, tačiau širdis beprotiškai virpėjo ir vis dar jaučiausi, lyg ta drovi mergina iš filmo. – Va, radau, tuoj paskaitysiu. Gali mane bet kada stabdyti, jeigu išgirsi tai, kas tau nepatinka. Gerai?

–  Gerai gerai, – vėl sutikau, nes nebegalėjau sulaukti ką jis perskaitys.

– Kad mūsų santykiai būtų geri ir kokybiški, noriu, kad nei tu, nei aš, su niekuo seksualiai nebendrautume ir būtume ištikimi vienas kitam, – garsiai perskaitė ir pažvelgė man į akis laukdamas atsakymo.

Ištikimi? Tas žodis taip mane prajuokino, jog nesugebėjau sustabdyti savo reakcijos. Garsiai nusijuokiau, kas Artūrui labai nepatiko.

–  Kas čia tokio juokingo?

–  Taigi tu… juk žmoną turi… – jutau, kad dėl juoko vis sunkiau galėjau įkvėpti oro. – Kaip gali būti man ištikimas?

Artūras nieko nesakė, kol tuo tarpu aš bandžiau atgauti kvapą iš neseniai mane apėmusio juoko priepuolio. Man tikrai buvo labai juokinga. Juk jis bus su kita moterimi, nors turi žmoną. Kaip jis gali būti ištikimas?

–  Su Monika seniai nemiegu. Nesiruošiu miegoti ir dabar. Kitos man neįdomios, noriu išbandyti tave, –  paaiškino situaciją, kol aš valiausi paskutiniąsias juoko ašaras. – Galiu skaityti toliau?

– Taip, daugiau to nebus.

– Nuostabu, – piktai mane nužvelgė ir tęsė skaitymą. – Noriu, kad visada atsilieptum į mano skambučius arba žinutes bet kuriuo paros metu ir su manimi susitiktum. Tinka?

– Taip, tinka, – linktelėjau ir nekantravau kas manęs laukia toliau.

– Noriu, kad įsijaustum į mano pasiūlytą situaciją ir ją nuolankiai vykdytum. Tinka?

–  Eee… Tinka, – atsakiau, nors šiek tiek abejojau savo atsakymu.

–  Noriu, kad gyventum mano išrinktuose apartamentuose Vilniuje ir į juos mane įleistum bet kuriuo paros metu. Tinka?

–  Taip, – šyptelėjau išgirdusi šį punktą. Juk galėsiu linkti Vilniuje! – Tinka.

– Noriu, kad nedirbtum, todėl pažadu apmokėti tavo asmenines išlaidas, tiek ir su grožiu susijusias procedūras. Tinka?

– Tinka, – kiek nustebau išgirdusi tokį punktą. – O į tai įeina ir krūtinės didinimas? – šyptelėjau norėdama jį šiek tiek paerzinti.

– Tavo krūtinė gera, man patinka, – atsakė į mano klausimą su šypsena. – Tik man nepatinka plaukeliai ant tavo intymios vietelės. Teks juos naikinti, Ūlėna.

Nuraudau. Dėl to man buvo šiek tiek gėda. Šarūnas dėl to nesiskundė.

– Gerai, – pabandžiau nuslėpti sumišimą ir gėdą. – Nebus plaukelių, eisiu pas depiliacijos meistrę.

Artūras plačiai nusišypsojo.

–  O tu turi kokių nors norų ar pageidavimų? – paklausė išjungęs planšetę.

Apie tai aš nebuvau pagalvojusi.

–  Noriu… Noriu kiekvieną kartą gauti orgazmą.

– Tik orgazmą? Bus, ir net keli, – vėl plačiai šyptelėjo. – Būtinai tai įtrauksiu į mūsų norų sąrašą.

Artūras išjungė planšetę ir atsikrenkštė, lyg norėdamas dar kažką pasakyti.

– Artūrai, – kreipiausi į jį ir pati išsigandau. Juk pirmą kartą ištariau garsiai jo vardą! Artūrai… Reikia prie to priprasti. – Mes dabar pasirašysime kažkokią sutartį ar…? – Dieve brangus, Ūlėna, kas per klausimas! Artūras tik susiraukė išgirdęs keistą klausimą, o aš, bandydama pakeisti pokalbio temą, sugalvojau kitą klausimą. – Nors ne, geriau atsakyk, kaip ilgai tęsis tokia mūsų… draugystė?

Tyla. Turbūt jis galvoja ką atsakyti į šią nesąmonę. Juk ir taip aišku, kad viskas tęsis tiek, kiek jis panorės. Vargu, ar norėsiu tai sustabdyti.

– Ūlėna, – kiek kreivai šyptelėjęs pažvelgė į mane. – Tu ne kino filme. Nieko pasirašyti nereikės, tiesiog norėjau tau pasakyti, ko aš tikiuosi. O viskas tęsis tiek, kiek mes abu norėsime. Kas žino, gal aš tave įsimylėsiu, todėl abu gyvensime ilgai ir labai laimingai?

Šyptelėjau. Ilgai ir laimingai su Artūru? Nežinojau, kaip į tai reaguoti. Neslėpsiu, ši mintis mane žavėjo, bet tuo pačiu metu ir šiek tiek gąsdino. Ar tikrai gali būti, kad mes pamilsim vienas kitą ir po to gyvensime ilgai ir laimingai, kol mirtis mus išskirs? Labai to norėčiau, bet… Tai bus tik trumpas vasaros romanas, ir taip aišku.

– Man patiktų, – nesulaikiau emocijų ir plačiai nusišypsojau.

Artūras priėjo arčiau manęs. Pajutau jo kvepalus. Kaip jis skaniai kvepėjo! Taip vyriškai ir… saugiai.

– Man irgi, – tyliai atsakė ir netikėtai pakštelėjo man į žandą.

Nuraudau. Bučinukas buvo toks netikėtas ir malonus!

Artūras šyptelėjo. Matė mano sumišimą ir su pasimėgavimu stebėjo kaip giliau klimstu į jo voratinklį. Tačiau man tai patiko. Nenorėjau būti išgelbėta.

Laukite tęsinio

* * *

Ačiū visiems skaičiusiems mano penktadienio istoriją! Jūsų komentarai mane skatino tęsti šią istoriją, todėl labai džiaugiuosi, kad „Ar tau ne gėda? Meilužės istorija“ yra jau baigta! Labai tikiuosi, kad ši istorija sudomins leidyklas, o jeigu tai nenutiks, žiemą pasidalinsiu ja „Wattpad“ (slapyvardis – GabrielKazlauskait4) platformoje.

Kraustymasis

Man jau gana. Užtenka.

Aš noriu būti laiminga, tačiau šitam šūdinam mieste nepavyks to padaryti.

Nusprendžiau išsikraustyti iš Vilniaus. Ne tik vasarai, bet ir visam laikui. Per šitas visas nesąmones neparašiau mokslinio projekto. Pražiopsojau dokumentų priėmimo datas, todėl dabar belieka kaltinti tik save dėl tokio požiūrio į ateitį. Ieškojau darbo ir kaip kvailelė maniau, kad lengvai įstosiu į doktorantūrą. Kokia aš apgailėtina. Taip lengvai pamiršau visus tikslus dėl paprasčiausio diedo. Kas man nutiko?

Sąskaitoje liko pora šimtų eurų. Kadangi nuomos sutartis galioja iki liepos pabaigos, gerai, kad bent už nuomą nereikės vėl pakloti kelių šimtų eurų, kurių neturiu. Ačiū Dievui, kad egzistuoja toks nuostabus dalykas kaip depozitas, kuris palengvins mano kančias.

Važiuosiu gyventi į Kauną. Nepatinka man tas miestas, tačiau nenoriu likti kaime su mama. Ji ir taip ant manęs pyksta, kad praėjusį savaitgalį neparašiau, jog negrįšiu. Nurimo, kai pasakiau, kad teko viską atšaukti dėl darbo pokalbio, kuris, neva, turėjo vykti sekmadienį. Gal tuo ir patikėjo, tik labai stebėjosi, kad kviečia pasikalbėti tokią dieną:

– Keisti žmonės sostinėje gyvena. Sekmadieniais reikia eiti į bažnyčią, o ne į pokalbius.

Šį kartą nesakiau, kad grįšiu. Pamaniau, padarysiu jai staigmeną netikėtai grįždama namo su pilnomis dėžėmis daiktų, kuriuos galėčiau drąsiai pavadinti šlamštu. Kam man tiek daug daiktų? Nekenčiu kraustymosi, nemėgstu, kai reikia ieškoti naujos vietos kiekvienai smulkmenai. Turbūt lengviau būtų visa tai išmesti ir pradėti gyvenimą iš naujo, tačiau tokios prabangos aš neturiu. Aš apskritai neturiu pinigų normaliam gyvenimui.

Niekam nesakiau apie kraustymąsi. Birželio mėnesį užsiminiau Linai, kad liepą ieškosiu naujo buto, nes dabartinį sunku vienai išlaikyti. Netgi buvau susitarusi apžiūrėti kambario trijų kambarių bute, tačiau paskutinę akimirką atsisakiau. Kvailė.

Tos dėžės mane erzino. Parašiau Inesai klausdama, ką veiks šį vakarą. Man jos reikės, tiksliau, jos ir Kasparo pagalbos persikeliant iš Vilniaus į kaimą. Lina šiuo metu atostogauja Turkijoje, o grįš tik rugpjūtį, kai manęs jau nebus Vilniuje. Teks kažkokiu būdu įtikinti Inesą, kad man padėtų su tomis dėžėmis. Spėju, vis dar pyksta po nevykusios kelionės į kaimą. Bet man ji taip reikalinga! Inesa labai tvarkinga, todėl pagelbės adekvačiai įvertinti, kurių daiktų man reikia, o kuriuos verta atiduoti šiukšlių dėžei. Be to, apsidžiaugs, kad kažką darau su savo gyvenimu.

Mintis pertraukė durų skambutis. Turbūt buto savininkas atėjo paklausti, kada paliksiu buvusius namus. Malonus vyrukas, tik jo draugė, namų bendrasavininkė ar kaip ten, atrodo tikra žiežula. Labai nemaloni moteris.

Apsidairiau. Dėžių koks milijardas. Atitraukiau jas kiek tolyn, kad galėtų užeiti savininkas. Tačiau tarpdury pamačiau visai ką kita. Priešais mane stovėjo Artūras kartu su smulkute brunete.

– Labas, Ūlėna. Atėjau su taika. Įsileisi mane į vidų? – paklausė labai žavi brunetė.

Atpažinau jos balsą ir negalėjau patikėti, kad priešais mane stovi Rasa. Įsivaizdavau ją visiškai kitokią. Labiau tokią… bobišką.

– ..taip taip, užeikite, abu užeikite, – plačiai pravėriau duris ir pasitraukiau į šalį.

Rasa žengė pirma, o jai iš paskos Artūras. Praeidamas dar spėjo man mirktelti.

– Tau patinka gyventi tokioje kiaulidėje? – apsidairiusi aplink paklausė Rasa. – Kaip tu sugebėjai susidomėti tokia nevala, aš to nuoširdžiai nesuprantu, Artūrai.

Artūras šonu atsirėmė į vonios kambario duris ir prabilo:

– Monika, ką tu čia nusišneki. Ar tu nesupranti, kad Ūlėna ruošiasi persikraustyti? Pasirodo, laiku atėjome.

Monika? Tai ne Rasa? Kodėl ji slėpė nuo manęs savo tikrąjį vardą?

– Kiaulidė ir tiek, bet man tai nerūpi, – atsakė Artūrui ir piktą žvilgsnį nukreipė į mane. – Ūlėna, aš džiaugiuosi, kad mes tave čia radome. Turiu tau…

– Turim, širdele, turim. Juk mes abu tai nusprendėm, tiesa? – į Monikos mintį įsiterpė Artūras.

Monika pavartė akis. Artūras plačiai šypsojosi žiūrėdamas į mane. Jiems tikrai kažkas negerai.

– Taip taip, turim tau pasiūlymą, – vėl prie nutrauktos minties sugrįžo Monika. – Kadangi mano mielas vyrelis labai myli kitas moteris, o mane tai labai erzina, dėl to su džiugesiu širdyje pasirašyčiau skyrybų dokumentus kad ir šią akimirką, galiausiai nusprendėme, kad skyrybos mums atneštų daugiau žalos nei naudos. Na, bent jau man naudos daugiau atneštų.

– Monika, nenusišnekėk, – suurzgė Artūras. – Kalbėk be išsidirbinėjimų.

Monika suraukė veidą ir pasimaivė, lyg atkartodama ką pasakė sutuoktinis. Jis atsiduso ir susirūpinęs į mane pažvelgė. Dabar jau pradedu suprasti, kad Rasa, tai yra Monika, yra tikrai šiek tiek psichinė, kaip ir jis pasakojo. Ji nesielgė lyg mylinti ir atsidavusi žmona (aišku, kuri žmona leistų vyrui eiti į kairę ir nieko apie tai nesakytų?), labiau priminė piktą priešą. Nesuprantu, ką jie vis dar veikia kartu. Ir kodėl jie kartu?

– Gerai jau gerai, kalbėsiu. Ūlėna, tikiuosi, kad tu mane suprasi, kaip moteris moterį. Žinai, vyrai kartais yra tikri… Kaip čia pasakius, šūdžiai. Toks ir yra Artūras, tik tu dar to nematai. Bet aš leisiu tau tai pačiai pamatyti.

– Monika, eik prie esmės, – vėl piktai suurzgė Artūras.

– Esmės? Esmė yra ta, miela Ūlėna, kad aš su savo brangiu vyru pavargau kovoti ir pyktis. Jis vis tiek eis į kairę, nes jam, pasirodo, vienos moters neužtenka. Taigi, turim tau pasiūlymą, kuris yra labai paprastas. Būk Artūro sekso vergė, juk mes taip susitarėm, brangusis? – atsisukusi į Artūrą paklausė. Matėsi iš akių, kad jį labai nervino Monika.

– Ūlėna, nekreipk dėmesio, ką ta varna kalba, – tarė Artūras ir priėjo arčiau manęs. Pajutau jo gaivų vyriškų kvepalų aromatą, kuris iškart apsuko galvą. – Tiesiog mes abu nusprendėme, kad norim atvirų santykių. Supranti, mums neapsimoka dabar skirtis, bet, kaip ir pati matai, sunkiai abu sugyvename. Dėl to ir miegosime su kitais, tačiau nesiskirsime. Tu nebūsi mano sekso vergė, tiesiog būsi dar viena mano mylima moteris. Ar tau tai tinka?

Monika prunkštelėjo.

– Tai dabar ją jau ir myli?

Jis sunkiai atsiduso. Matėsi, kad bando sulaikyti savitvardą ir nepadaryti to, ko vėliau pasigailėtų.

– .. Monikute… Juk aš ne tai turėjau mintyje sakydamas mylima moteris. Baik kvailioti.

Stebėjau juos iš šono ir nežinojau net ką atsakyti. Artūras paėmė mane už rankų. Man jau darėsi bloga ir visiškai neaišku, ko jiedu iš manęs nori.

– Pamiršai geriausią dalį, brangusis, – tarė po butą apsidairiusi Monika. – Jeigu nuojauta manęs neapgauna, o tai ir akivaizdu, apsidairius šioje kiaulidėje, tu ruošiesi išsikraustyti, ar ne? Kažkur labai toli? Tai žinok, kad to nereikės daryti, nes Artūras yra pasiruošęs tave išlaikyti. Ar ne, brangusis? Kaip ten sakei?

Artūras paleido mano rankas. Net pasidarė lengviau kvėpuoti, tik dabar nesuprantu apie ką kalba Monika.

– Ne tavo sušiktas reikalas! Ką, tau pačiai pinigų maža, a? Kur noriu, ten ir leisiu savo pinigus, aišku? – Moniką užsipuolė Artūras. Dar nebuvau mačiusi jo tokio pikto. – Ūlėna, tu tik niekur nevažiuok, – staiga pakeitęs balso toną švelniai į mane kreipėsi, – aš to nenoriu. Ta gyvatė kalba tiesą, gausi iš manęs pinigų tiek, kiek reikės. Tik turi pažadėti, kad būsi su manimi, gerai?

Vėl abiejų žvilgsniai nukreipti į mane. Jeigu atvirai, man sąlygos patiko. Jeigu visa tai, ką jie kalba, yra tiesa. Suprantu, kad tai skamba tiesiog neįtikėtinai, bet bijojau to dar kartą paklausti. O jeigu jie apsigalvos?

Aš noriu būti su Artūru. Tikrai noriu. Netikiu, kad mes būsime amžinai, tačiau dar kelių audringų naktų su juo tikrai neatsisakysiu. Kodėl turėčiau? Ypač jeigu jo žmona sutinka su tuo… Be to, jei jis tikrai padės man su finansais, esu pasiruošusi visiškai atsiduoti. Nes… Kodėl gi ne? Nenoriu grįžti į kaimą ir visiškai nenoriu išsikraustyti iš Vilniaus. Kodėl turėčiau kraustytis iš tokio nuostabaus miesto?

– Ūlėna, koks tavo atsakymas? – dar kartą paklausė manęs Artūras.

– Aš su viskuo sutinku. Gerai. Tinka.

Artūras šyptelėjo. Monika veide taip pat atsirado kažkas panašaus į šypseną, tačiau tai labiau priminė kažkokią paslėptą klastą. Nejutau iš jos sklindančios neapykantos man, tačiau galiu patikinti, kad visas jos paslėptas pyktis buvo skirtas Artūrui.

Ir tegul.

Jeigu atvirai, man tai nerūpi. Va, ir pasakiau. Aš neturiu ko prarasti.

Kelionė

Praėjo 20 minučių, o aš vis dar stoviu degalinėje ir strateguoju, ką daryti toliau. Galėjau parašyti Artūrui, kad labas, ar gali mane paimti nuo X lokacijos, tačiau vos tik Inesa su Kasparu nuvažiavo, jam atrašiau visai ką kita.

Labas, labai tavęs pasiilgau. Lauksiu : )

Labai tavęs pasiilgau? PASIILGAU? Kas per nesąmonė…

Kodėl aš esu tokia kvaila? Jau ir taip aišku, kad Artūras man nieko neatrašys, nes žinutėje neuždaviau jokio klausimo. Greičiausiai dabar jis pasirašinėja kokius nors svarbius popierius ar užbaigia stambų verslo sandorį, todėl man parašė. Nori atšvęsti. Su manimi. Mano namuose, nes galvoja, kad aš ten ir esu.

Kokia kvailė!

Nuo Vilniaus ribų buvau nutolusi 6 kilometrus. Bent jau taip rodė navigacija telefone, bet nuojauta kužda, kad tai yra klaida. Labiausiai man nerimą kėlė faktas, kad nespėsiu laiku grįžti namo ir persirengti. Medvilniniai rausvi šortai ir juoda palaidinė neatrodė labai gundančiai. Plius, smirdėjau prakaitu, kurį, manau, paspartino ir faktas, kad žiauriai nervinausi. Labai nenorėjau taksi vairuotojui palikti 25 Eurų ir 60 centų. Kodėl tiek daug už tokią sąlyginai trumpą kelionę?

Praėjo penkios minutės. Kantrybės visai neturėjau. Porą kartų apėjau degalinės teritoriją. Turbūt mane apsaugos darbuotojai tuoj vys lauk, nes palaikys laisvo elgesio mergele, belaukiančia pravažiuojančių fūristų. O jų čia buvo daug. Penkios sunkiasvorės transporto priemonės stovėjo degalinės teritorijos pakraštyje. Po poros minučių įsuko ir šeštasis vilkikas su lietuviškais numeriais. Ir, aišku, važiavo manęs link.

– Panele, gal ieškote kompanijos? – sušuko sustojęs apžėlęs vyriškis, kuris, spėju, yra Artūro bendraamžis, bet realybėje atrodo kaip jo tėvas.

Nieko jam nesakiau. Pagriebiau ant žemės gulėjusią kuprinę ir sparčiu žingsniu nuskubėjau link degalinės. Labai išsigandau to neaiškaus diedo.

Viduje buvo maloniai vėsu. Prie pat įėjimo stovėjo ryškiaspalviai šalti šerbetinių gėrimų aparatai. Oranžinė spalva patraukė akį, užsimaniau jo paragauti. Aišku, kol pyliau gėrimą į plastikinę stiklinę, į vidų atėjo mane kalbinęs vairuotojas. Pajutusi jo gašlų žvilgnį net nusipurčiau. Fui fui fui.

Pasitraukiau toliau nuo įėjimo, kad taip nekrisčiau šlykščiam vyrui į akis. Apžėlusi barzda, turbūt nesiskuto penkias savaites. Girdėjau, kai gan garsiai klausinėjo kasininkės apie cigaretes, o ši raukėsi į jį žiūrėdama. Spėju, kad vyriškis siaubingai smirda. Gerai, kad bent aš nieko neužuodžiu.

Kai jo rankose atsidūrė banko kortelė, supratau, kad tuoj pasišalins iš degalinės ir grįš į savo ratuotus namus.

Man irgi reikėjo namo. Artūras turbūt jau važiuoja manęs link, kol aš slapstausi nuo fūristo.

Vyriškis pagaliau išėjo. Iškart įgavau daugiau drąsos ir nuėjau link kasos susimokėti už gėrimą. Ten dar užuodžiau aštrų vyrišką kvapą. Fu.

Laiko, kaip ir mano pinigų banko sąskaitoje, lieka vis mažiau. Teks kviestis taksi, nors to nelabai norėjau. Dabar teks mokėti 30 Eurų ir 79 centus. Kodėl aš to nepadariau anksčiau? Ir kodėl kelionė su kiekviena minute vis brangsta?

Taksistas atvažiavo gana greitai. 25 minutės iki susitikimo su Artūru. Tikrai nespėsiu laiku grįžti namo, o dėl to esu pati ir kalta. Kodėl aš taip ilgai delsiau?

Automobilyje buvo vėsu. Įjungtas kondicionierius gaivino orą. Iškart atsipalaidavau ir perkroviau smegenis. Grįžus namo palįsiu po šaltu dušu. Būsiu pakankamai atvėsusi, todėl galėsiu ant kūno užsimesti Šarūno dovanotą chalatą metinių proga. Su juo atrodysiu labai gerai.

– Jūsų labai gražus vardas, panele Ūlėna, – staiga mano svarstymus, ar reikia plauti galvą, sudrumstė taksi vairuotojas. Prie vairo buvo jaunas vaikinas, gal kokių 20 metų.

Nežinojau, ką jam ir atsakyti. Jeigu atvirai, net nenorėjau su juo ir kalbėti. Ir iš kur jis žino mano vardą? Ar mato per programėlę? Žvilgtelėjau į telefoną ir aš. Mano vairuotojo vardas Jonas. Visiškai jam netinka, labiau man primena Gvidą ar Rapolą.

Jis net nebuvo mano skonio. Įdegusi oda, juodi tankūs plaukai. Aptempti balti marškinėliai išryškino jo raumenis, kurie nebuvo labai įspūdingi. Sakyčiau, Jonas neseniai pradėjo sportuoti, todėl dar neturi kuo didžiuotis.

– Žinau žinau, unikalus vardas. Mama pamatė jį ant antkapio iškaltą ir sugalvojo mane taip pavadinti, – nenoromis paaiškinau vardo kilmę.

Vaikinas, atrodo, tik dar labiau susidomėjo manimi ir kalbėjo toliau:

– Oho, kaip įdomu! Ar žinai ką tavo vardas reiškia? Mano vardas Jonas, nelabai įspūdingas vardas, palyginus su taviškiu.

Stebėjau pro langą besikeičiančius vaizdus. Tuoj būsiu netoli namų.

– Nežinau, ką reiškia… Ir nenoriu žinoti… – kiek primiršusi vaikino klausimą atsakiau.

Kelionę tęsėme tyloje. Vėl pradėjau galvoje dėliotis planą, ką darysiu grįžusi namo. Pasidžiaugiau, kad bent prieš išvažiuodama susitvarkiau, todėl neteks raudonuoti prieš Artūrą, pamačius netvarką.

Likus paskutiniesiems kilometrams iki namų, Jonas įjungė radijo imtuvą. Pasigirdo kažkokia nesąmonė. Na gerai, galbūt muzika nebuvo tokia prasta, tik mano nervai negalėjo atlaikyti tokios įtampos. Turbūt Artūras jau laukia prie namų, o aš dar važiuoju. Net kairioji akis pradėjo trūkčioti. Įtampa darė savo – labai bijojau pavėluoti.

– Panele Ūlėna, gal kada norėtumėte su manimi išgerti šaltos kavos? – vos tik mums sustojus penkiaaukščio namo kieme, paklausė vairuotojas Jonas.

Akimis ieškojau žalio Porsche, tačiau jo niekur neradau. Matyt Artūras dar kelyje.

– Sorry, turiu vaikiną, bet ačiū už kelionę, gero vakaro, – greitai atsisveikinau ir pabėgau iš automobilio. Dabar norėjau tik kuo greičiau atsidurti duše ir gaiviai kvepėti.

Dar niekada taip greitai nebuvau užlipusi į 5 aukštą. Kadangi lipdama laiptais pamiršau kvėpuoti, dabar jaučiausi taip, lyg tuoj tuoj per gerklę išbėgs visas tas šaltas šerbetas, kurį taip godžiai gėriau sėdėdama taksi.

Aš namuose. Pagaliau. Greitai nusirengiau ir prieš eidama į dušą, parašiau Artūrui.

Kur tu? Ar greitai būsi?

Gerai, kad jis vėluoja. Bent spėsiu išsimaudyti po šaltu vandeniu ir šiek tiek atvėsiu.

Ledinio vandens srovė atgaivino perkaitusį kūną. Dievulėliau, kaip tai malonu! Pastaroji valanda mane visiškai išsunkė. Atrodo, taip ilgai laukiau Artūro žinutės ir vos tik ją gavusi, visiškai pamečiau protą. Ar tai reiškia, kad aš jį įsimylėjau? Galbūt. Juk jis beprotiškai simpatiškas vyras, dėl kurio, manau, verta pasistengti. Aišku, aš jį menkai pažįstu ir net per pirmą mūsų pasimatymą mažai su juo ir tekalbėjau, tačiau kažkuo jis mane traukia. Matyt, veikia vasaros kerai, karštas oras ir vienatvė, prie kurios vis dar negaliu priprasti.

Aš nenoriu būti viena.

Šaltas vanduo vėl sugrąžino mane į realybę. Bet kurią akimirką gali pasirodyti Artūras. O gal mes vėl kažkur kitur važiuosime? Kol jo nėra, reikia parašyti mamai, kad negrįšiu. Turbūt cepelinai jau verda puode.

Telefone švietė žinutė. Nuo Artūro.

Šiandien neatvažiuosiu.

Pala pala… Skaitau dar kartą.

Šiandien neatvažiuosiu.

Nesupratau kas ką tik įvyko. Jis neatvažiuos? Kodėl?

Galvoje pradėjo cypti, lyg senas televizorius būtų pabaigęs rodyti vakarinę televizijos programą. Net nežinojau, ką daryti toliau. Jis tikrai neatvažiuos? Reikia jo paklausti.

Šiandien neatvažiuosiu.

Jis mane apgavo. Išdūrė svolačius. Ką jis dabar veikia? Jau norėjau atrašyti su galybe klaustukų, tačiau mane išgąsdino gauta nauja žinutė. Rašė pažįstamas nežinomas numeris.

Kale, nelįsk prie mano vyro. Jeigu sugalvosi su juo susitikti, perrėšiu tau gerklę.

Rašė Rasa. Jiedu susitaikė, matyt todėl Artūrui manęs jau nereikia. Dabar jis dulkina savo vis dar teisėtą žmoną, kuri prieš kelias savaites ieškojo kas jį galėtų suvilioti. Šlykštynė.

Kodėl man taip nesiseka?

Nežinia

Tačiau ne visa ši savaitė buvo tokia maloni. Darbo paieškos nedavė visiškai jokios naudos. Buvau viename pokalbyje dėl administratorės pozicijos Universitete, tačiau ir ten sugebėjau susimauti. Tikra nevykėlė.

– Suprantate, ši pozicija labiau yra skirta asmenims, kurie mokosi bakalauro ar magistro studijų programose. Ar esate tikra, kad studijuodama doktorantūroje, rasite jėgų ir noro atlikti paprasčiausius administracinius darbus? – klausė kostiumuota moteris, kuomet aš jai papasakojau savo ateities planus dėl doktorantūros.

Ant jos kaktos žvilgėjo smulkūs prakaito lašai. Žiūrėjau į juos ir nesugebėjau mąstyti toliau. Tą akimirką pati norėjau jos paklausti (o gal net ir papriekaištauti): kodėl pastaroji vilki juodą kostiumėlį ir nenusivelka švarko? Juk patalpose taip karšta! Ir nėra normalaus kondicionieriaus, nes, matyt, kažkas gaili pinigų tokiam naudingam prietaisui.

Jeigu ne tie žvilgantys prakaito lašai, tikrai būčiau daug geriau pasirodžiusi. Manau, būčiau atsakysiu moteriškei, kad nebijokite, tikrai viską suderinsiu. Moku prisitaikyti prie sudėtingų situacijų, o administracinis darbas leis man įgyti papildomų kompetencijų. Po tokio puikaus paaiškinimo ji man būtų paspaudusi ranką ir atsakiusi, kad jūs esate tai, ko mes ieškome. Sveikinu, jūs priimta!

Praleidau savo šansą. Labai dėl to gaila. Praradau viltį, kad sugebėsiu greitu metu rasti kokį nors paprastą darbą, o jau daugiau nei pusė liepos praėjo. Susigyvenau su mintimi, kad teks grįžti į kaimą. Labai to nenoriu, bet gal mama buvo teisi. Reikia grįžti. Bent pinigų sutaupysiu, o jų ir taip mažai turiu.

Šeštadienį Inesa su Kasparu pažadėjo parvežti mane pas mamą. Bijojau susitikimo su ja, kadangi taip ir nesugebėjau paaiškinti, kodėl negrįžau praėjusią savaitę. Paaiškinimas, kad buvau pasimatyme ir ėjome į restoraną jai netiks. Man kartais atrodo, kad ji laukia, kada Šarūnas grįš iš Norvegijos ir mes susituoksime. Dabar, kai jo nėra, ji tarsi pamilo Šarūną ir nori, kad jo laukčiau. Net atsiprašyčiau. Tik įdomu, už ką.

Bet kai parašiau, kad grįšiu šeštadienio vakarą, ji labai apsidžiaugė.

Pagaliau! Ką skanaus pagaminti vakarienei?

Paprašiau cepelinų. Su grietine ir daug daug spirgučių. Pasiilgau namie gaminto maisto. Moku gaminti, tačiau mano paruošto maisto skonis su mamos patiekalais yra nesulyginamas. Esu prasta šeimininkė, bet tai man nelabai ir rūpi. Visada galima užsisakyti maisto į namus. O jei tam pinigų neužtenka, tiks ir šaldyta pica. Esu paprasta. Juk gyvenu tikrai ne dėl maisto.

Taigi, šeštadienio vakaras. Inesa su Kasparu atvažiavo manęs paimti apie septintą. Tą pačią valandą kaip ir Artūras praėjusią savaitę.

– Sorry, Ūla, kad mes taip vėlai, – atsiprašinėjo Inesa man vos įsėdus į mašiną. – Šiandien dirbau, niekaip darbe su skaičiais nesusitvarkom. Gal taip ir geriau, bent yra galimybė papildomai užsidirbti.

– Nieko tokio, – atsakiau besisegdama saugos diržą. Automobilis pradėjo judėti. – Žinok ir pati neatsisakyčiau padirbti, net ir tokią karštą dieną.

Kasparas nusijuokė. Nepatinka man jis. Inesa žino, kad niekada juo nepasitikėjau. Dar labiau pradėjau jį niekinti, kai pamačiau jį meiliai besiglaustantį su kita mergina. Nesuprantu, ką jis veikia su Inesa. Kažkada klausiau, kam jai Kasparas, bet rišlaus atsakymo nesulaukiau.

– Pas mus ieško naujų darbuotojų. Atsiųsiu skelbimą, gal šį kartą neatsisakysi, – viltingai kalbėjo kažką naršydama telefone.

Ji ne kartą siūlė įsidarbinti pas ją banke, bet aš vis atsakydavau. Kokia iš manęs bankininkė? Na gerai, ji ten ne pinigus skaičiuoja, bet, kaip aiškino, tikrina pinigų kilmę ar kažkas tokio. Gal ir įdomu, bet labai nutolusi sfera nuo mano, kaip būsimos mokslininkės, srities. O aš nenoriu mėtytis tarp kelių veiklų, noriu būti geriausia vienoje srityje.

Na gerai, mokslai gal man ne itin gerai sekėsi. Tikrai galėčiau mokytis geriau, o tai noriu įrodyti studijuodama doktorantūroje. Duok Dieve, kad mano tinginystė nesutrukdytų siekti aukštojo mokslo. Šį kartą aš tikrai pasistengsiu labiau!

Pro langą maloniai pūtė vėjas. Kasparas šiek tiek pravėrė visus automobilio langus, kadangi neveikė kondicionierius ar kažkas tokio. Jiedu dėl to dar spėjo važiuojant ir susipykti. Po kokių dešimties minučių susitaikė. Kasparas pažadėjo Inesai šaltos kavos ir šokoladuką iš artimiausios degalinės.

– Ar nieko tokio, kad padarysim trumpą sustojimą? – paklausė Inesa.

– Viskas gerai, aš irgi noriu kavos. Reikia kažkaip neužmigti, nes dar manęs laukia mamos cepelinai, – bandžiau juokauti, bet kažkaip niekas į tai nesureagavo. Na ir gerai. Nusukau žvilgsnį į langą ir stebėjau besikeičiantį kraštovaizdį.

Išvažiavome iš Vilniaus miesto ribų. Gal po kokio nuvažiuoto kilometro Kasparas ruošėsi užsukti į netoliese buvusią degalinę, tačiau Inesa pradėjo šaukti, kad į tą ruskių vietą ji nekels kojos.

– Lietuviai ten juk dirba, kokia tau ten ruskių vieta? Ir nuo kada tu rasistė? – rėkė Kasparas traukdamas mašiną iš degalinės teritorijos.

– Tu ką, nematai kas Ukrainoje darosi? Neskaitai naujienų? Neleisiu, kad bent vienas centas iš mūsų biudžeto atitektų rusiško kapitalo įmonei! – piktai aiškino Inesa.

Ir ji užsivedė kalbėti toliau. Matyt, prabuvo vidinė istorikė, kuri tik ir laukė kada galės pasireikšti. Bevažiuojant iki kitos degalinės, Inesa spėjo išdėstyti Kasparui savo poziciją dėl karo Ukrainoje, pasiremdama argumentais iš įvairių istorinių įvykių. Pastarasis tylėjo ir akimis ieškojo naujos degalinės, kur galėtume sustoti. Jautėsi, kad ši tema jam nemaloni, tačiau tylėjo. Bent tiek gerai.

– Šita tiks? – piktai atšovė Inesai, sukdamas mašiną į dešinę.

– Tiks, – atsidususi atsakė Inesa. – Ūla, aš tau persiunčiau skelbimą, pažiūrėk, – pasakiusi sunkiai atsiduso.

Mašina sustojo. Saldžioji porelė išlipo. Dar Inesa pradėjo piktai mane nužiūrinėti. Nenorėjau būti šalia jų, todėl gestais bandžiau parodyti, kad aš liksiu mašinoje. Ji tai suprato ir nusekė paskui Kasparą.

Telefonas rodė, kad gavau dvi žinutes. Viena jų buvo Inesos, o kita nuo Artūro.

Artūro…

Akimirką apmiriau. Artūras pagaliau atrašė. Pagaliau! Tik ko jis iš manęs nori?

Labas, turėjau daug darbo. Galim po valandos susitikti.

Jis nori mane pamatyti… Mane! Širdis tiesiog apsalo iš laimės. Taip ilgai laukiau jo žinutės ir pagaliau sulaukiau atsakymo. Noriu, beprotiškai noriu jį pamatyti ir apkabinti!

Kol mąsčiau, ką atrašyti Artūrui, į mašiną sugrįžo Inesa su Kasparu. Su jais grįžo ir suvokimas, kad, blemba, juk aš dabar važiuoju į kaimą! Suprantu, kad dabar mama skuta bulves būsimam cepelinų baliui, tačiau Artūras… Jeigu jis nori su manimi susitikti, turiu grįžti atgal į Vilnių.

– Chebraaaa… – nedrąsiai prabilau vos tik Kasparas pasuko mašinos raktelį. – Man reikia grįžti atgal. Labai atsiprašau, čia ekstra atvejis. Labai nepykit.

Abu atsisuko į mane. Kasparo akyse pamačiau pyktį (gal pamanė, kad paprašysiu jo mane parvežti atgal), o Inesos – baimę, jog kažką sugalvojau negero. Galbūt ji ir įtarė mano tikslus, tačiau tylėjo.

– O… o kaip tu grįši? – paklausė ji.

– Taksą išsikviesiu. Tikrai nepykit, atsirado vienas reikalas… Aaaa… radau elektroniniam pakvietimą į darbo pokalbį… Reikės pasiruošti, tai tikrai soriukas, – kažką bandžiau paaiškinti traukdama savęs link kuprinę.

– Tai… Gerai. Parašyk kai grįši namo, – neįprastai ramiu balsu tarė Inesa.

– Jo jo, būtinai, – pritariau jai linksėdama galvą. – Gero kelio judviem ir atsiprašau už tokius nesklandumus!

Garsiai trinktelėjo mašinos durelės. Atrodo, kad dar girdėjau kažką panašaus į „sudie“. Matyt Inesa norėjo atsisveikinti, bet aš buvau greitesnė. Labai nenorėjau girdėti jos piktų komentarų apie mano gyvenimo pasirinkimus. Pati irgi klysta, gal net ir daugiau nei aš.

Mėlyna Audi nuvažiavo. Likau viena degalinėje.

Tai kaip man dabar grįžti atgal į Vilnių?

Tyla

Aštrūs vandens lašai daužė mano kūną. Rodos, jutau kiekvieną šaltą prisilietimą, bet tai mane tik dar labiau gaivino. Buvo ankstyvas rytas, tačiau saulė jau kepino bundantį miestą.

Girdėjau, kaip garsiai užsitrenkė apartamentų durys. Tikiuosi, kad netyčia. Turbūt Artūras dar būtų pasilikęs pusryčiams, tačiau po netikėto skambučio jo nuotaika tik dar labiau subjuro.

– Atsiprašau, turiu bėgti, – išbėrė žodžius, uždarydamas vonios kambario duris.

Labai gaila. Maniau, kad pasiliks pusryčiams. Jis, kaip ir aš, šią naktį beveik nemiegojo. Ir tikrai ne dėl to, kad bandėm vienas kitą pažinti kalbėdamiesi. Viskas vyko kiek kitaip.

Aštunta ryto. Prabudau, nes buvo beprotiškai karšta. Artūras snaudė šalia. Bandžiau užmigti ir aš, tačiau sunkiai sekėsi. Maloniai maudė visą kūną. Jaučiau, kaip viskas dar tvinkčioja ten, apačioje. Lūpos atrodė tokios sunkios, vos galėjau jas pakelti. Užuodžiau jo ir savo prakaito miksą, po kurio nosis tik dar labiau susiraukė. Turiu nueiti į dušą.

Vanduo šaltas, maloniai vėsinantis. Karšto vandens, aišku, dar buvo, tačiau pati dar jaučiausi per daug įkaitusi. Turiu šiek tiek atvėsinti kūną.

Nė nepastebėjau kaip jis atsirado duše. Matyt mane išgirdo ir tyliai įsliūkino

– Aš… Man reikia pertraukos, – paprašiau, nes bijojau, kad vėl mane „užpuls“, o aš nesugebėsiu jam pasakyti „ne“.

Artūras tylėjo. Nė nesucypė, kai pajuto šaltą vandens srovę. Tik iš susiraukusios veido išraiškos galėjau suprasti, kad šaltas vanduo jam nelabai patinka.

Pajutau jo pirštus ant šlaunų. Jis kilo toliau, į viršų, liesdamas mano kūno siluetą. Sulaikiusi kvėpavimą laukiau, koks bus jo kitas žingsnis.

Artūras prisitraukė arčiau manęs. Pajutau, kaip į užpakalį įsirėmė jo penis. O dievai, kaip jis vakar gerai manyje darbavosi! Savos mintys ir pačią nustebino – nejau visos moterys su tokiu geiduliu prisimena pačius geriausius gyvenime sutiktus penius? Galbūt.

Pajutau bakstelėjimą. Ką jis daro? Ir nori čia, duše? Aš net nežinau, ar esu tam pasiruošusi. Tikrai ne! Nors baksnojimą jaučiu kažkur užpakaliuko zonoje… Ar jis… Mes… Nejau jis nori analinio?

Ne, tikrai ne. Bent ne dabar.

– Nesinervuok, – ramino ir pakštelėjo mane į žandą.

Gerai, nesinervinsiu. Turbūt jis pajuto mano nuostabą ir baimę. Su šituo vyru noriu viską išbandyti, tikrai noriu. Aš net esu pasiruošusi tapti jo kekše, jeigu tik to jis paprašys. Aš suprantu, kad jis vedęs ir suprantu, kad yra žmona, bet ji… Nors ne, negalima taip galvoti. Negaliu ardyti šeimos. Turiu džiaugtis šia akimirka, o rytoj viską pamiršiu.

Pametei galvą dėl nepažįstamo vyro galvą, Ūlėna… Kaip tau galėjo taip nutikti?

Jo delnai minkė mano krūtis. Tai labai malonu. Kiekvienas jo prisilietimas toks beprotiškas, netikėtas. Ir tuo pačiu metu toks aistringas… Šarūnai, kodėl tavo rankos taip nemoka?

Artūro dešinė ranka slysta žemyn… Lūpos pajuto jo pirštus… Man atrodo, kad tuoj ištirpsiu.

– Girdi? – staiga sustingo Artūras, lyg bandydamas kažką išgirsti.

Papurčiau galvą. Lyg ir kažkas skambėjo, turbūt kieno nors žadintuvas. Nenorėjau, kad jis išeitų ir pradėtų tikrinti kas ten skamba.

– Man skambina. Turiu atsiliepti, – staiga tarė ir išėjo iš dušo.

Ką?

Aštrūs vandens lašai daužė mano kūną. Jis išėjo. Ką man dabar daryti?

Tyloje prastovėjau kokias dešimt minučių ir išėjau iš dušo. Jo jau seniai ten nebuvo. Likau viena.

Suvibravo mobilusis. Žinutė nuo Artūro.

Nepyk, kad pabėgau. Su registratūra susitariau, atneš pusryčius į kambarį. Viskas apmokėta, kambarinė ateis trečią, ilgai neužsibūk.

Buvo šiek tiek po dešimtos ryto. Vadinasi, galėsiu čia būti dar penkias valandas. Nuostabu.

Žiauriai norėjau valgyti. Vakar taip ir neparagavau tos įmantrios anties krūtinėlės. Žiūrėjau į lėkštę, gulinčią ant stalo, bet šiandien patiekalas neatrodė labai apetitiškai. Galbūt anties skonis yra toks pat geras kaip ir niekas ten nepasikeitė, bet nenorėjau rizikuoti. Juk gausiu pusryčius į numerį.

Atsiguliau ant lovos. Šiek tiek skaudėjo galvą. Taip, vakar šampano buvo tikrai per daug. Nors skonis man nepatiko, tačiau gėriau jį labai godžiai. Juk reikėjo kažkokiu būdu atsipalaiduoti ir įgauti dar daugiau drąsos.

Permiegojau su vedusiu vyru. Nors pala, jis juk sakė, kad skirsis. Nė nepaklausiau, ar dar gyvena tuose pačiuose namuose su Rasa. Gal jis dabar nuvažiavo pas ją? Ryte jo mobilusis vibravo, nes skambino Rasa?

Daug įvairių minčių sukosi galvoje. Bet ką aiškiai žinojau, kad praėjusios nakties tikrai nesigailiu. O kodėl turėčiau? Abu suaugę žmonės, žinojom, ką darom.

Beldimas į duris. Išgirdusi šį netikėtą garsą net šoktelėjau iš lovos. Grįžo Artūras?

Ant pirštų galiukų nutipenau durų link. Norėjau bent pro akutę pamatyti kas ten. Pasigirdo dar garsesnis beldimas į duris, kuris mane siaubingai išgąsdino, ir šį kartą kažkas už jų vyriškas balsas garsiai surėkė „Pusryčiai!“.

Atidariau duris. Pamačiau didžiulį padėklą laikantį vakarykštį padavėją. Gal jis aptarnauja tik Artūrą? Šiek tiek susigėdau, nes pamaniau, kad vaikinukas suprato, ką vakar veikiau su Artūru. Jis atrodė mano metų, turbūt mudu geriau tiktume į porą negu aš su Artūru.

– Labas rytas, atnešiau pusryčius, kur juos padėti? – greitakalbę išbėrė padavėjas.

– .. Dėkite ant lovos, ačiū.

– Dėkui jums, skanių pusryčių, – linktelėjo ir greitai pasišalino.

Dabar galėsiu atsipalaiduoti. Manęs laukė angliško stiliaus pusryčiai su pora kruasanų ir juoda kava. Viską surijau iškart. Po apsiėdimo, aišku, nesugebėjau pajudėti iš vietos, todėl tiesiog įsitaisiau lovoje ir užmigau.

Vėl sapnavau nesąmones. Sapne Šarūnas man liepė grįžti į kaimą, nes ten manęs jau laukia. Aš pykstu, nes nenoriu niekur važiuoti. Mama klūpi prieš mane ir verkia kruvinomis ašaromis. Bandau ją raminti, tačiau manęs negirdi ir dar garsiau pradeda verkti. Staiga pamatau, kad netoliese stovi Artūras, jam nusišypsau ir tiesiu rankas į jį, tačiau jis į mane net nežiūri. Galiausiai, kai kažkokiu būdu priėjau arčiau jo, ramiu balsu į mane kreipėsi:

– Ūlėna, eik iš čia. Tikrai pasigailėsi, jeigu su manimi prasidėsi.

Iškart prabudau. Laikrodis rodė pirmą. Sugebėjau praleisti porą mamos skambučių. Rodos, sapnavau gal tik kokią minutę, tačiau praėjo daugiau nei porą valandų. Labai keistas jausmas. Gal sapnuodama nesąmones kūnas mane norėjo įspėti, kad jau laikas namo?

Namo parvažiavau taksi. Taksistas buvo tylus, gerai. Nenorėjau su niekuo kalbėti. Buvau su tais pačiais rūbais, todėl taksistas, spėju, nė neklausęs prigalvojo galybę variantų, ką aš dariau praėjusią naktį. Bet tai man nelabai ir rūpėjo. Kodėl turėčiau jo klausytis?

Grįžusi namo iškart kritau į lovą. Viskas čia taip miela ir pažįstama. Jaučiausi tarsi sulaužyta. Galvoje dūzgė galybė minčių, kurių, atrodo, nenorėjau valdyti. Ką norėjau, padariau, o dabar reikės gyventi toliau.

Tai taip ir gyvenau visą likusią savaitę. Kūnas ilgėjosi Artūro, tačiau nesulaukiau iš jo jokios žinios. Labai norėjau jį dar kartą paliesti. Makštis net pati susitraukdavo man prisiminus jo penį. Taip, tą savaitę, kai pamatydavau kokį nors ilgesnį daiktą ar maisto produktą, prisimindavau jo penį. Tokį didelį, storą, aistros pritvinkusį bokštą. Tą savaitę valgiau labai daug bananų, nors nelabai juos mėgstu.

Jei vakare pasižiūrėdavau į laikrodį ir pamatydavau devintą valandą, kūnu pradėdavo lakstyti tie patys virpuliai, kuriuos patyriau kai Artūras bučiavo mano tarpkojį būtent tą valandą. Kambaryje buvo sieninis laikrodis, dėl to ir įsidėmėjau tą valandą. Net ir dabar prisiminusi šiurpstu iš malonumo, kokioje ekstazėje tuomet buvau pakilusi.

Įdomu, ką dabar veikia Artūras?

Kambaryje

– .. Ką veikiam?

Artūras klausiamai į mane žiūri ir nieko neatsako. Darosi kiek nejauku.

– Geriam šampaną. Juk to norėjai, tiesa? – galiausiai prabilo pastatęs taures ant stalo.

Pritariamai linktelėjau galvą. Gailėjausi, kad pasiūliau jam užeiti į vidų. Kas man atsitiko? Dar prieš mums susitinkant buvau nusprendusi, kad niekur su juo neisiu ir po vakarienės paprašysiu, kad mane parvežtų namo. Ką aš čia darau? Dairiausi aplinkui ir nesupratau kas vyksta.

– Gaila, kad prezidentinis užimtas, bet ir liuksas atrodo visai neblogai, – pasigirdo pokštelėjimas ir Artūro rankose jau putojo šampanas. – Paduok taures, nes gėrimo tuoj neliks.

Pagriebiau taures ir pakišau po stipriai putojančia burbuliukų srove. Artūras jas pripildė ir įkišo butelį atgal į ledukais pripildytą kibirėlį.

– Ar galiu pasakyti tostą? – paėmęs taurę gėrimo paklausė.

Vėl linktelėjau galvą. Bijojau ką ir pasakyti. Tiesiog… bijojau, o drąsos, atėjus į milžiniškus apartamentus, visiškai neliko. Kas man atsitiko?

– Kad pildytųsi mūsų svajonės! – tarė iškėlęs taurę į viršų. Padariau tą patį. Dzingt ir mano gerklėje tirpsta burbuliukai. Rūgštu. Nė nepajutau, kaip pradėjau raukytis. Artūras šyptelėjo. – Nepatinka?

Bijojau pasakyti „Ne“. Po paraliais, kas man darosi? Kur dingo mano drąsa? Kas su manimi darosi?

– .. Nesu pratusi prie tokio skonio… Čia juk šampanas šampanas? – tikslinausi ir išgirdusi savo klausimą tik dar labiau išraudau. Kodėl aš kalbu tokias nesąmones? Man visiškai nesiseka bendrauti.

Artūras dar kartą gurkštelėjo gėrimo ir padėjo taurę ant stalo. Priėjo arčiau manęs. Pasidarė šiek tiek baugu ir nė nejusdama pradėjau eiti atgal. Kadangi stovėjau netoli durų, į jas ir atsitrenkiau.

– Šampanas šampanas… – pakartojo Artūras, eidamas arčiau manęs. – Kokia tu juokinga, Ūlėna. Ir tavo vardas koks keistas. Ar tai tavo tikras vardas?

– .. Tikras tikras… Mama pamatė šį vardą iškaltą ant antkapio, todėl ir mano vardas toks, – nė neprašyta pradėjau aiškinti vardo kilmę.

Artūras suraukė kaktą.

– Ant antkapio? Kapinėse rado tavo vardą?

– .. Taip, – patvirtinau.

Artūras nusivilko švarką ir tvarkingai jį pakabino ant kėdės atlošo. Ką jis darys toliau?

– Ūlėna… Tai skambės labai nuvalkiotai, bet tu tikrai esi visiškai kitokia moteris nei visos kitos. Ar tai žinojai? – paklausė ir prisėdo ant lovos krašto.

Droviai šyptelėjau. Ar aš tikrai kitokia? Turbūt, kad taip. Kitokia, nes nelabai primenu tų gražuolių manekenių, su kuriomis, greičiausiai, jis anksčiau ir tik miegojo. Nusibodo su jomis gulėti lovoje, matyt, dėl to ir mane pasirinko. Arba, jam pasidarė taip nuobodu su gražuolėmis, kad sugalvojo susirasti naują auką ir ja tapau aš.

Pala… Tai aš auka? Tikrai ne… Aš tiesiog… Man nusibodo nuobodus gyvenimas, matyt, dėl to ir atsidūriau su menkai pažįstamu vyru viename iš sostinės viešbučių.

– Žinojau… Žinojau… – kiek drovėdamasi jam atsakiau. Šalia jo, atrodo, negaliu atsipalaiduoti. Bandau žiūrėti į jį, bet akys pačios krenta žemyn ir net bijo pažvelgti į jį. Kodėl aš jo… bijau? Ir kodėl jam pasiūliau nueiti į kambarį?

Ne taip įsivaizdavau mūsų pirmąjį susitikimą, tikrai ne taip… Viskas turėjo vykti kitaip. Aš, nuotykio ištroškusi panelė, sutinku veltis į avantiūrą ir susitinku su vyru, kurį, jo žmonos „prašymu“, turėjau „patikrinti“. Bet juk nieko neišėjo, bet galiausiai išėjo, nes jis man paskambino ir pakvietė susitikti.

Viskas atrodo labai painu ir pajutau, kad pati pradedu painiotis. Juk planavau su juo tik pasikalbėti ir nemokamai skaniai pavalgyti. Juk mano planuose buvo tik tai ir daugiau visiškai visiškai nieko… Aš norėjau tik jį pamatyti ir…

– Kaip tu gavai mano telefono numerį? – netikėtai paklausiau ir net pati šio klausimo išsigandau. Seniai norėjau tai išsiaiškinti.

– Aš programuotojas, Ūlėna. Informacija yra mano rankose, – šyptelėjo ir priėjo arčiau manęs. – Laisvalaikiu mėgstu įsilaužti į svetimus kompiuterius ir gauti tai, ko aš noriu.

Išsigandau. Jis viską matė? Ir žino, ką aš veikiu mobiliajame?

– Bet juk tai nelegalu…

– Oi, tik nereikia… – suprunkštė ir gurkštelėjo šampano. – Ar žmonai legalu mulkinti vyrą? Pati su kitais miega, o vaizduoja šventąją… Ūlėna, prašau, paaiškink man… Kodėl moterys mano, kad vyrai tokie durni ir nieko nepastebi?

– Aš nelabai…

– … viską mes pastebim. Ir matom, – nutraukęs mano mintį kalbėjo toliau, – ir nereikia mūsų kvailinti. Kam to reikia? Jeigu ji vaikšto į kairę, tai kodėl negaliu aš? Arba skirkimės… Bet neee, jai juk reikia įrodyti, kad aš gyvulys! Juk reikia iš manęs viską atimti!

Artūrą erzino teisėta sutuoktinė. Gerai, tai girdžiu ir puikiai jį suprantu (turbūt). Bet tuomet… Kodėl jie kartu? Čia viskas tik dėl pinigų?

Jis buvo labai piktas. Galiausiai ištuštinęs taurę padėjo ant stalo ir susinervinęs kažkur pradingo apartamentuose.

Likau viena. Na, greičiausiai ir ne viena, jisai buvo kažkur netoliese, tačiau jo nemačiau.

Pradėjau dairytis aplinkui. Juk pirmą kartą esu tokiuose prabangiuose apartamentuose, todėl reikia naudotis proga ir juos apžiūrėti. Nors… Gal reikia bėgti iš čia ir viską pamiršti?

Nebėgsiu, apsigalvojau. Geriau jo palauksiu ir tada išeisiu. Reikia gi atsisveikinti ir atsiprašyti, kad nedrįsiu toliau pratęsti nakties.

Apartamentai erdvūs, apstatyti klasikiniais baldais. Interjeras ne itin mane sužavėjo ir greičiausiai dėl to, kad man patinka modernizmas. Juk gyvenam XXI amžiuje, kam reikalingos tos praėjusių šimtmečių liekanos? Tie keistos formos foteliai ir ryškios, tačiau derančios tarpusavyje, spalvos atrodė…

– Atsiprašau, kad šiek tiek pasikarščiavau, – netikėtai sugrįžo Artūras.

Šyptelėjau. Mintys, kurias, maniau, spėjau susidėlioti jam išėjus, pabiro ir viduje vėl kilo panika. Po paraliais, ką mes čia veikiame? Ir kodėl aš jam pasiūliau vakarą pratęsti kambaryje? Aš tikrai noriu nakties su juo?

Abu tylėjom. Aš, atrodo, nežinojau, ką jam daugiau ir pasakyti, o jis, greičiausiai, laukė koks bus mano kitas žingsnis.

– Ūlėna, aš nenoriu nieko daryti prieš tavo valią. Atmink, kad tu esi padėties šeimininkė, o aš darau tai, ką tu nori. Aš tikrai nenoriu tavęs spausti, kad darytum tai, kas tau yra nemalonu, – aiškino man, tačiau po šių jo žodžių man pasidarė tik dar baisiau. Ar tikrai esu jam pasiruošusi?

Sukaupiau drąsą ir paklausiau to, kas sukosi mano galvoje, tačiau ilgai nedrįsau ištarti:

– Kodėl tu išdavei žmoną?

Artūras atsistojo ir porą žingsnių paėjęs, iš kibirėlio ištraukė šampano butelį. Truktelėjo porą gurkšnių ir tarė:

– Noriu skirtis. Turbūt ir pati sakė, kad nori skyrybų. Seniai jau nesutariame, turbūt tik dėl vaiko dar esu su ja. Nereikėjo man jos vesti, bet pasakė, kad nėščia… O ir pats be tėvo augau… Nenorėjau, kad ir sūnui taip nutiktų… Ai, palikim šią temą, nenoriu kalbėti.

Gerai, vadinasi, vedė tik dėl vaiko. Šiek tiek užpykau ant Rasos, kad nekovojo dėl santuokos. Galbūt ji iš tiesų norėjo tik pinigų, dėl to pasakė, kad nėščia?

– Šiandien svarbiausia tik tu, – nutraukė mano mintis Artūras. – Ar galiu tave pabučiuoti? Ir dar pasakyk, ko tu tikiesi iš šio vakaro? Seniai liepiau padavėjui atnešti maistą, aš nesuprantu, kodėl dar nieko nėra!

Artūras priėjo arčiau. Pajutau, kaip kartu su juo priėjo ir nuostabus vyriškų kvepalų aromatas. Greičiausiai labai brangių, nes kvepėjo taip neįkyriai ir maloniai. Stovėjau atsirėmusi į sieną, jutau, kaip kvapnus debesys mane stabdė. Ar taip kvepia visi turtingi vyrai?

Artūras apsilaižė viršutinę lūpą. Pridėjo dar arčiau. Širdis nepaliaujamai daužėsi ir jau bijojau, kad netikėtai ims ir iššoks iš krūtinės. Po paraliais, jis siaubingai patrauklus.

Labai laukiau ir kartu bijojau kada jo lūpos palies manąsias. Bijau, kad mūsų chemijos, sklandančios ore, bus per daug ir mes abu tiesiog sprogsim dėl didelės įtampos.

Galiausiai mintys galvoje nurimo. Supratau, kodėl aš esu čia. Ir, teatleidžia man Dievas ir jo paleistuvė (juk sakė, kad ir ji ne šventoji) žmona, noriu padaryti tai, apie ką esu skaičiusi nebent tik knygose. Noriu nakties su įtakingu vyru.

– Aš… – kažką pradėjau veblenti ir net pati nustebau. – Aš noriu, kad pabučiuotum mano lūpas… apačioje…

Artūras sustojo. Iš pradžių lyg ir nesuprato, ką aš turėjau galvoje, bet po to plačiai nusišypsojo. Jis lėtai glostė mano šlaunis, kol galiausiai truktelėjo suknelę į viršų.

– Kaip tu pasakysi, – tarė ir pajutau, kaip jo liežuvio galiukas palietė mano iš susijaudinimo permirkusias kelnaites.

Pasimatymas (tęsinys)

Restorano vidus manęs nesužavėjo. Netgi priešingai, nuvylė. Tikėjausi šiek tiek daugiau prabangos. Ar tikrai čia valgo Vilniaus elitas? Viduje nebuvo nei marmurinių grindų, šilkinių staltiesių ar pribloškiančio interjero. Tik ryškus raštuotas raudonas kilimas, staliukai, užkloti dviem staltiesėm, raudonos kėdės ir daug daug augalų. Ne aukštos klasės restoranas, o botanikos sodas.

– Kažkaip čia… Įdomiai atrodo, – sumurmėjau ir net akimirką pasigailėjau. Juk kam ta mano nuomonė įdomi?

– Taip, sutinku, jų interjeras ne kažką. Užtat jų lovos kambariuose labai patogios, – šyptelėjo Artūras ir kažką gestais parodė padavėjui.

Ooo… Mes mylėsimės? Vakarą reikės tęsti kambaryje? Jis jau viską suplanavo? Gerai, kad jis vis dar mane laikė už parankės, nes kitaip būčiau nukritusi vidury restorano ir pridariusi abiems gėdos. Aš net nežinojau, ar esu pasiruošusi karštai nakčiai su kitu vyru. Atrodo, lyg vėl planuočiau prarasti nekaltybę, tik šį kartą su daug vyresniu ir patyrusiu. Dar vakar prieš užmiegant galvojau apie seksą su Artūru ir mąsčiau, kaip jam reikės pasakyti NE.

Nors… gal ir aš to noriu? Artūras labai mane traukė, ypač jo aromatas. Turbūt nesugebėsiu jam atsispirti. Jis tikrai kažką turi. Rodos, nėra gražuoliukas iš romantinių serialų ar filmų, dėl kurių svaigsta pasaulio moterys. Tačiau jo buvimas šalia mane tiesiog varo iš proto. O gal tai tik dėl to, kad jis vedęs? Uždraustas vaisius?

Padavėjas mus atvedė į lauko terasą. Giliai įkvėpiau ir iškart pasidarė geriau.

– Na, čia geriau? – paklausė Artūras.

– Daug geriau.

Žvalgiausi aplinkui. Viskas aplinkui žaliavo. Netgi senos senamiesčio sienos, dėka kažkokio neaiškaus vilioklio augalo, buvo nusidažiusios ryškiai žalia spalva. Tačiau ne tai mane labiausiai žavėjo. Terasos viduryje stovėjo mūsų staliukas. Aplinkui tuščia, nebuvo kitų žmonių. Apsidžiaugiau. Nenorėjau, kad kas nors mus pamatytų. Supras, kad tokio lygio vyras bendrauja su tokia prasta mergina norėdamas tik vieno dalyko.

Artūras, manau, pastebėjo mano sumišimą. Nieko man nesakė, tik padėkojo padavėjui ir iškart įlindo į meniu. Spėju, gailėjosi, kad tokią žioplą mergą pasikvietė į tokią prabangią vietą.

Nuleidau akis į meniu. Grojo rami muzika, turbūt džiazas, nelabai gaudausi muzikos stiliuose. Dabar bandžiau susivokti ką turėčiau užsisakyti iš meniu. Kainos ten, aišku, tragiškai aukštos, todėl mano piniginė, jeigu reikės už save susimokėti, tikrai apsiverks. Meniu sudarė 4 puslapiai be gėrimų, kuriuos, aišku, bus daug lengviau išsirinkti. Tačiau nežinojau, ar turėčiau užsisakyti kaip turtuoliai daro – karštą arba šaltą užkandį, pagrindinį patiekalą ir desertą? O gal užteks tik pagrindinio patiekalo? Nors iš karštųjų užkandžių krevetėmis įdaryti ravioliai (dievinu krevetes!) skamba labai skaniai.

– Ką šiandien valgysi, Ūlėna? – išgirdau Artūro balsą, sklindantį už meniu.

Tik tada supratau, kad meniu laikiau priešais save, taip paslėpdama savo veidą. Kokia gėda.

– Dar mąstau. Viskas atrodo taip skaniai, – pamelavau, nes tikrai nebūčiau valgiusi ančių kepenėlių ar tortelinių, kurių net apskritai nežinau. Kas tai per patiekalas?

– Aš manau, kad tau labai patiks anties krūtinėlė su batatų tyre. – Pasakė plačiai nusišypsodamas. Ar tai kažką seksualaus turėjo reikšti?

– Pasitikėsiu tavo skoniu. Juk tu man negalėtum meluoti, ar ne? – pabandžiau kuo erotiškiau jam tai pasakyti. Širdis, atrodo, taip stipriai tvinkčiojo, kad Artūras tikrai turėjo tai išgirsti.

– Jeigu manimi tikėsi ir klausysi ką aš tau sakau, galėsi taip nerūpestingai gyventi, jog vienintelis tavo rūpestis liks tik išsirinkti iš meniu, ko norėsi pietums.

Nesu tikra ką jis norėjo tuo pasakyti. Pasijaučiau tokia kvaila! Atrodo, neseniai baigiau magistro studijas, tačiau flirtuoti visiškai nemoku. Juk čia buvo flirtas, su paslėpta mintimi. Ar jis man čia ką tik prisipažino, kad tiki mūsų ateitimi? Ką tai reiškia?

Abu tylėjom ir žiūrėjom į vienas kitą. Vis dar grojo džiazas, manau. Jis tikrai labai simpatiškas vyras. Niekada gyvenime nesu buvusi pasimatyme su vyresniu vyru. Gal dėl to taip jaudinuosi? Artūras, atrodo, buvo visiškai atsipalaidavęs ir su nekantrumu laukė ką aš atsakysiu. Patogiai atsisėdęs ant kėdės, abi rankos ant stalo. Nykščiais braukė per pirštų pagalvėles, lyg skaičiuodamas ar turi visus pirštus.

Supratau, kad turiu kažką jam pasakyti, bet net nežinojau ką. Galva tuščia, jokių minčių.

Prie mūsų atėjo padavėjas. Ačiū Dievui, bus proga užbaigti tą per ilgai trukusią tylą.

– Man kaip įprastai, jautienos išpjovą. Damai, prašom, anties krūtinėlę, o desertui du juodojo šokolado desertus. Ir prieš maistą porą taurių šampano, mano mėgstamiausio, žinosi, ar ne? – užsakymą vardijo Artūras.

– Taip, pone, žinoma, – kiek robotiškai atsakinėjo padavėjas besižymėdamas planšetėje užsakymą. – Gal dar kažką?

– Vietoje dviejų taurių, atnešk butelį šampano, – žiūrėdamas į mane tarė.

Padavėjas linktelėjo ir vėl kažką pasižymėjęs, nuėjo.

Artūras išrinko mums maistą. Bus šampanas. Supratau, kad namo grįšiu, greičiausiai, tik ryt ryte. Nieko tokio, raminau save ir plačiai nusišypsojau, prisimindama, kad esu su naujais nėriniuotais stringais, kuriuos pirkau praėjusią savaitę su Lina. Plaukelių ant gaktos neturiu, kojas dar šiandien nusiskutau. Vadinasi, esu pasiruošusi. Blemba, kodėl turėčiau tam priešintis? Įtampa slėgė krūtinę, jog atrodo, kad tuoj uždusiu. Tuo tarpu Artūras, atrodė, dėl nieko nesijaudino ir laukė ką aš darysiu toliau.

Manau, jau žinau ką jam atsakyti.

– Gal kylam į viršų, kai atneš šampaną? – garsiai ištariau ir net pati išsigandau savo klausimo.

Artūras plačiai nusišypsojo ir pritariamai linktelėjo.

– Man irgi čia nepatinka. Antras aukštas, gali manęs ten palaukti. Aš įspėsiu padavėją, kad maistą mums atneštų į kambarį.

Pasimatymas

Nepaisant Inesos piktų komentarų, nusprendžiau eiti.

Gali būti, kad vėliau labai gailėsiuosi šio poelgio. Tačiau aš noriu šio nuotykio, kad ir su vedusiu vyru. Net jei ir vakaras visiškai nenusiseks, bent skaniai pavalgysiu. Telieka tikėtis, kad jis yra džentelmenas, todėl sąskaitą apmokės. Jei ne, tuomet vargšė mano piniginė.

Labai jaudinuosi prieš pasimatymą. Nežinau kas manęs laukia (be „Stiklių“ restorano), dėl to širdis nenumaldomai kiekvieną kartą virpėjo pagalvojus apie būsimą vakarą. Greičiausiai bus kažkas labai romantiško. Juk vakarieniausiu su elegantišku vyru, todėl abu juokausime ir valgysime tokį prabangų maistą, kurį po to kiekvieną naktį sapnuosiu.

Atrodo, kad tuoj širdis iššoks iš krūtinės, nes įtampa tiesiog nepakeliama. O jeigu aš jam nepatiksiu? Artūrui? Ar jis tai pasakys tiesiai žiūrėdamas man į akis? Net neįsivaizduoju kaip po to reikės tęsti vakarą jeigu jis taip man ir pasakys – tu man neįdomi. Ar bandysiu būti įdomesnė? Ar jis paprašys padavėjos padalinti sąskaitą dviems ir lieps apmokėti savo sąskaitos dalį? Ar jis bus piktas ir išeis iš restorano, pasiųsdamas mane velniop?

Tokios įtampos seniai nejutau. Buvo likusi valanda iki septynių. Sėdėjau su apatiniais, apsimovusi pėdkelnes. Aišku, nežinojau ką apsirengti. Ir dar pėdkelnes spėjau susiplėšyti. Lauke karšta, gal tų pėdkelnių net ir nereikia? Kodėl mano galva taip nefunkcioniuoja? Prakaituoju, lyg kokia ant laužo kepama kiaulė. Nors neseniai išsimaudžiau, bet jaučiu kaip vėl nežmoniškai daug prakaituoju.

Su Šarūnu tokių problemų neturėjau. Retai išeidavome kur nors į miestą. Jam amžinai Vilniuje viskas buvo per daug brangu ir laiko švaistymas, galim tą patį namuose veikti.  O ką galima veikti namuose be televizoriaus žiūrėjimo? Kartais atrodydavo, kad tai yra jo vienintelė pramoga. Na, dar ir kompiuteris. Ir filmai.

Dar prieš karantiną ir visus suvaržymus, kartu eidavome į žygius. Nesu didelė gamtos mylėtoja (ir turbūt niekada tokia nebūsiu), tačiau mums gyvenant Norvegijoje, pasikeitė mano požiūris į gamtą. Žinoma, dėka Šarūno. Savaitgaliais arba kartais po darbo, susikraudavome kuprines ir leisdavomės į trumpus žygius aplink Stavangerį. Arba važiuodavome kur nors toliau, kad galėtume pamatyti pačias įspūdingiausias vietas. Pavydžiui, Trolio liežuvį ar Preikestolen. Tikrai įspūdingos vietos.

– Šarūnaaaaaai… Kodėl tu mane atveži į tokias baisias vietas, a?? – kaskart drebėdavo mano širdis, kai pasiekus uolos viršūnę pažiūrėdavau žemyn.

– Kiek aš tau kartų sakiau – nežiūrėk žemyn. Žiūrėk tik į priekį, – ramindavo jis ir dar stipriau suspausdavo mano prakaituotą ranką.

Tai tikrai padėdavo. Iškart pasijusdavau saugi. Nors dažnai Šarūnu skųsdavausi draugėmis, tačiau su juo jausdavausi visada saugi. Atrodė, kad jis niekada manęs nepaliks. Net jei ir aš kažką blogo padarysiu (ar pasakysiu), jis sunkiai atsidus ir pasakys, kad viskas tikrai bus gerai.

– Nežiūrim, kas buvo praeityje. Žiūrėkim, kas mūsų laukia ateityje, – dažnai man kartodavo Norvegijoje, kai pradėdavo mane graužti sąžinės balsas dėl bučinio per fuksų vakarėlį. – Ūlėna, kaip aš tavęs norėjau 10 klasėje, taip ir iki šiol noriu. Dėl to būk rami.

Ir buvau rami. Tik dabar, aišku, nežinia ką jis daro. Gal dabar, kol ruošiuosi pasimatymui su Artūru, jis su kokia baisia norvege stovi ant to paties Trolio liežuvio? Jai baisu, o jis, kaip koks didvyris, ją ramina, kad viskas gerai?

Gal ir gerai. Tegul. Aš vis dar pykstu ant jo. Tegul ten ir stovi su savo kekše.

Man reikėjo skubėti. Spintoje kabėjo raudona suknelė, kažkada pirkta per išpardavimą, net nesimatavus. Tik namuose pamačiau, kad ji man per maža, matėsi išsišokęs pilvas. Tada pasakiau sau, kad suplonėsiu specialiai dėl šios suknelės, bet laikytis dietos nesisekė. Nors nelabai ir bandžiau.

Vis tik tilpau į suknelę. Nustebau. Net pasidarė lengviau. Tampri medžiaga išryškino klubus ir krūtinę. Pilvo, kuris anksčiau taip rėžė akį, neliko. Matyt dėl streso palikus Šarūnui jis dingo. Na, pasirodo, tai išėjo man į naudą. Suknelė atrodė dailiai. Pati sau patikau.

Vibravo telefonas. Artūras. Liko kelios minutės iki septintos. Aš, aišku, nespėjau nė gerai pasidažyti. Greitai perbraukiau blakstienas tušu, raudonai pasidažiau lūpas. Plaukai dar šiek tiek drėgni, pilni smulkių garbanų.

Dar prieš išeidama spėjau pažiūrėti į save veidrodyje. Nesijaučiau pačia seksualiausia, bet… Gal jam tai patiks? Natūralumas juk dabar ant bangos.

Kol bandžiau suprasti, ar gerai atrodau, gavau SMS.

Jei nebūsi po 5 min, išvažiuosiu : )

Emmm… Ką? Net rankos pradėjo drebėti. Nejau jis tikrai žada mane palikti, jei nebūsiu laiku? Greitai viską susirinkau ir išbėgau pro duris. Rankos dar labiau pradėjo drebėti, skubėjau rakinti duris, bet nesugebėjau net rakto įkišti į spyną. Kaimynė Ona tikrai girdėjo mano keiksmus.

Paskubomis lipau žemyn. Penktas aukštas ir kulniukai tikrai nėra patogu. Laiptinė aidėjo nuo nesibaigiančio kaukšėjimo. Ir gerai, tegul visi girdi. Jaučiau tokį didelį stresą, kad net dorai kvėpuoti pamiršau. Po to, aišku, antrame aukšte prisiminiau, kad ir švarką pamiršau namuose. Grįžti atgal nesiruošiu.

Atidarius laiptinės duris, mane pasitiko vyriškų kvepalų debesys ir vasariškas šaltukas. Po to pamačiau Jį. Sustojo prie pat mano namų. Jei būtų galėjęs, turbūt būtų ir prie pat durų pasistatęs mašiną. Kostiumuotas, nerūpestingai atsirėmęs į žalią Porsche. Na, turbūt į Porsche, man visos mašinos atrodo taip pat.

Artūras rankose laikė raudonų rožių puokštę. Šyptelėjo, kuomet žengiau porą žingsnių į priekį.

Aš tikrai sau pati pavydžiu. Manęs laukė elegantiškas vyras, kurį mačiau, turbūt, tik filmuose. Šį vakarą jis praleis su manimi.

– Pagaliau nusileido ir mano rožytė, – pasakė Artūras ir plačiai nusišypsojo. Dieve, jo dantys buvo tokie balti! Lyg perlų vėrinys.

– Taip taip taip… Nusileido, – bandžiau kažką atsakyti. Smegenys, atrodo, nesuprato ką reikia dabar daryti.

Artūras priėjo arčiau. Įteikė gėles ir pabučiavo į kairįjį skruostą. Pajutau, kaip nutirpo mano kūnas.

– Važiuojam, aš labai noriu valgyti. Tikiuosi, kad ir tu alkana.

Linktelėjau galvą ir nusekiau paskui jį.

Turbūt pirmą (ir greičiausiai paskutinį) kartą sėdėjau tokioje prabangioje mašinoje. Viskas taip… švaru! Pas Šarūną mašinoje niekada taip nebuvo švaru.

– Dėl tavęs taip susitvarkiau, Ūlėna. Ar patinka? – atsisukęs paklausė Artūras.

– .. Patinka…

Artūras dar kartą man nusišypsojo ir pasuko mašinos raktelį. Garsiai suriaumojo variklis ir pajudėjome į priekį.

Visą kelią iki restorano buvau tarsi nesava. Bijojau judėti ir kažką sakyti. O jeigu aš jam pasirodysiu per daug… kvaila? Vaikiška? Ir apskritai, jis juk vedęs! Ką aš su juo veikiu?

Ką aš apskritai čia veikiu? Šioje mašinoje ir su šiuo vyru? Vėl pradėjau abejoti savo pasirinkimais. Gal man šiuo metu tikrai reikia susilaikyti nuo vyrų?

Automobilyje garsiai grojo radijo imtuvas. Artūras jį netikėtai pritildė ir tarė:

– Tu nebijok, aš tavęs nenuskriausiu. Nedarysiu nieko prieš tavo valią, gerai?

Linktelėjau. Jaučiau tokią didžiulę įtampą viduje, kad nesugebėjau kalbėti. Užtat Artūras plačiai šypsojosi ir buvo atsipalaidavęs. Dieve, koks jis gražus realybėje! Gerai, kad be tų ūsiukų, atrodo net dar geriau.

Greitai privažiavome vietą. Maniau, kad ilgiau važiuosim. Artūras atidarė man mašinos dureles. Buvo malonu. Jis, matyt, tikrai yra džentelmenas, nors jo žmona sakė priešingai.

– Kibkis man į parankę. Mūsų jau laukia, – seksualiu, kiek prikimusiu balsu, man tarė. Iškart pajutau kaip sudrėkau. Tikiuosi, kad eidama bent nenualpsiu.

Noriu

– Ūlėna… Girdi mane? – tylą nutraukė iš telefono sklindantis Artūro balsas.

Pirmą kartą gyvenime išsigandau. Labai išsigandau. Nesupratau  kokiu būdu Artūras gavo mano telefono numerį. Davė Rasa? Arba, pats rado, nes užsimanė patikrinti Rasos telefoną ir perskaitė mūsų susirašinėjimą? Kas nutiko?

– .. Girdžiu girdžiu, čia Ūlėna kalba, – nurijusi baimę prabilau.

– Taip jau daug geriau, – tarė užburiantis vyriškas balsas. Skambėjo taip, lyg būtų man nusišypsojęs kitapus telefono ragelio. – Norėjau pasakyti, kad skiriuosi su Rasa. Tu juk pati matei, kad ji šiek tiek psichinė, ar ne?

Pora sekundžių tylos. Jis laukia mano atsakymo? Man kažką sakyti?

– .. Galbūt galbūt… Labai, matyt, jus myli.

– Tave myli, sakyk, tave, o ne jūs… – taip švelniai tarė, kad man net rankų plaukeliai pasišiaušė. – Nesu jau toks senis… Geriau papasakok apie save, Ūlėna, ir pamirškim tą, kurios vardo nenoriu minėti. Kiek tau metų?

– .. 26 metai rugsėjį, – atsakiau trumpai pamąsčiusi. Žinojau savo metus, bet tokiam jo klausimui nebuvau pasiruošusi.

– Rugsėjis? Galėsim keliauti į Nicą rugsėjį, turėsiu mažiau darbo, todėl bus proga tinkamai atšvęsti tavo gimtadienį. Aš dar ir savo gimtadienį paminėsiu, buvo gegužės mėnesį, bet per tą psichinę, žinai, nesinorėjo nei švęsti.

Tai dabar man reikia kažką atsakyti? Nežinojau kaip elgtis ir ką daryti toliau. Jo balsas taip maloniai skambėjo! Net ir tos frazės apie žmoną neatrodė tokios blogos, kai kalbėjo jis.

– Ūlėna… Ūlėna… Ką man su tavimi daryti? Girdžiu, kad nelabai nori su manimi bendrauti, nors feisbuke prašeisi manęs pagalbos… Tai gal dabar pasakysi, kas nutiko?

– .. Prašiau… gal… – ką man jam atsakyti? Man atrodo, kad jis flirtuoja (?) su manimi, o aš visiškai nežinau ką daryti šioje situacijoje.

– Girdžiu, kad tau labai sunku šiandien kalbėti. Nekankinsiu daugiau, iš karto pereikim prie to, dėl ko tau skambinu. Tai kaip jau ir supratai, manyčiau, skiriuosi su Rasa. Ta ragana man tik gyvenimą gadina. Aš noriu dabar tavęs, supranti? Šeštadienį einame į „Stiklius“. Septintą tavęs atvažiuosiu pasiimti.

Vėl tyla. O Dieve, ar man kažką jam dar pasakyti? Ką aš turėčiau jam pasakyti? Ta tyla jau darėsi kiek nemaloni, būčiau ją mielai ir pati nutraukusi, bet pajutau kaip iš tos įtampos sustojo širdis. Kūnas nutirpo ir laukė ką vėl pasakys Artūras.

– Tinka? – įsakmiai, bet kartu taip seksualiai manęs paklausė.

– .. Tinka?

– Puiku, iki pasimatymo, Ūlėna, – atsisveikino ir numetė ragelį.

Nelabai supratau kas ką tik nutiko. Aš ir Artūras… Mes einame į pasimatymą? Taip viskas paprastai ir buvo nuspręsta? Nors pala, jis tiesiog pasakė faktą, kad manęs atvažiuos pasiimti šeštadienį, septintą. Tai man dabar nevažiuoti į kaimą?

Beje, kaip jis gavo mano telefono numerį? Ir mano adreso jis nepaprašė… Kaip jis mane ras?

Nusprendžiau parvažiuoti pas mamą sekmadienį. Nebuvau tikra ar šeštadienį tikrai eisiu į pasimatymą su Artūru, todėl norėjau su kažkuo dar pasikalbėti. Nors praėjo tik valanda po mūsų pokalbio, aš vis dar negaliu atsigauti. Artūras pasirodė toks… tvirtas. Jis man ne pasiūlė, bet pasakė, kad šeštadienį mes susitinkam. Gal man reikėjo sakyti jam „Atsiprašau, bet ne“? Ar galiu jam dabar parašyti, kad turiu kitų reikalų ir šeštadienį nesusitinkam?

Nežinojau kaip elgtis toliau. Parašiau Inesai ir pasiūliau trečią susitikti kavos centre.

Inesa manęs laukė sutartoje vietoje. Šypsojosi, kas buvo jai nebūdinga. Ji šiaip yra linksmas žmogus, tačiau pastaruosius metus pradėjo labai nesutarti su Kasparu, dėl to dažniau atrodydavo, kad ji liūdnu veidu žiūri kažkur į tolį ir galvoja.

Užsisakėme abi po kapučino ir atsisėdome į atokiausią kavinės kampelį.

• – Aš labai noriu tau pasipasakoti. Tik iš karto prašau, nebark manęs iš karto, gerai? – vos tik atsisėdus įspėjau Inesą.- Bus sunku, bet pabandysiu, – demonstratyviai atsiduso.

Sukaupiau drąsą ir papasakojau jai viską. Apie naktį po diplomų įteikimų, įrašą feisbuke ir keistą pokalbį vidury nakties su Rasa. Net parodžiau Artūro nuotrauką ir pasakiau, kad jis mane pakvietė į pasimatymą. Važiuosim į „Stiklius“, privažiuos manęs septintą.

– Spėju, viskas ten bus taip prabangiai, o aš turbūt neturėsiu ką apsirengti… Kaip galvoji, eiti man ar neiti? – savo ilgą monologą užbaigiau klausimu.

Inesa giliai įkvėpė ir iškvėpė.

– Ūla… Man taip sunku nesikeikti… Bet pabandysiu… – nutilo ir atsigėrusi pravėsusio kapučino, vėl prabilo. – O tu rūta žalioji, įkrėsk šitai vištai proto!! Ūlėna, baik malti šūdą, gerai? Nes užknisi, tikrai labai užknisi!

– .. Kaip užknisu? Aš tik norėjau paklausti ir … – nustebau, nes tikėjausi kiek kitokios reakcijos.

– Šitaip užknisi. Du mėnesius žliumbei, kad paliko Šarūnas ir tau dabar depresija. O ką dabar darai? Su kažkokiais seniais prasidedi… Vyrų viliotoja! Jis juk vedęs! – piktai atkirto Inesa.

Akyse kaupėsi ašaros. Labai nuliūdino Inesa. Tikėjausi kitokios jos reakcijos. Suprantu, kad pastaruosius mėnesius buvau tikrai lyg nesava, bet tikėjausi kiek kitokios reakcijos.

– Ūlėna, suprask, esi geras žmogus, bet į tokį briedą įlįst… Nežinau nežinau… Ar tau tikrai to reikia? – paklausė ir gurkštelėjo kapučino.

– Aš ir pati nežinau, ko man reikia… – atsakiau nuleidusi galvą.

Buvo net šiek tiek gėda. Labai norėjau pamatyti Artūrą, bet Inesa buvo teisi. Turbūt. Man reikia atsiriboti nuo šitos istorijos, nes čia kažkas atrodo ne taip.

NE?

Ilgai laukti Artūro atsakymo nereikėjo. Kaip tik buvau duše kai išgirdau atėjusią naują žinutę. Atskubėjau iškart prie kompiuterio. Nuo kūno krito vandens lašai ir gerai į plaukus neįtrintas šampūnas. Stovėjau šlapia ir nuoga priešais kompiuterio ekraną ir drebėdama skaičiau žinutę.

Laba diena, Ūlėna. Jeigu turite kokių nors klausimų, susijusių su IT, kreipkitės per įmonės puslapį. Su jumis iškart susisieks IT specialistai ir padės išspręsti visas problemas. Geros dienos.

Ką? Tik… tiek? Aš jam nepatikau? Kodėl tik tiek parašė? Tik dėl jo pasikeičiau profilio nuotrauką į šiek tiek seksualesnę. Plačiai šypsausi, matosi iškirptė ir raudoni lūpų dažai. Jis mane užblokavo… Negaliu jam atrašyti į žinutę. Nejau viskas čia ir baigiasi? Pasidarė labai… liūdna? Net pati pasimečiau savo jausmuose. Ką dabar daryti?

Sugrįžau į dušą. Vanduo, atrodo, talžė kiekvieną kūno lopinėlį. Net širdis pasidarė kažkokia labai apsunkusi. Iš pradžių nelabai supratau kodėl tai vyksta su manimi… Ar man tikrai taip reikia kitų vyrų dėmesio?

Šarūnas nežinojo, kad mėgdavau dairytis į kitus vyrus. Na, manau, kad vaikštant gatvėje kiekviena moteris pastebi vyrą, kuris jai pasirodo labai simpatiškas. Pavyzdžiui, švariai apskutęs, kvepiantis ir madingai apsirengęs stipriosios lyties atstovas visada patraukdavo mano dėmesį. Patikdavo net ir tie, su sportinėmis kelnėmis. Visada į tokius praeinančius vyrus apsisukdavau pasižiūrėti, kaip jų užpakalį išryškina stora kelnių medžiaga. Keturiais iš dešimt atvejų likdavau nenusivylusi.

Su draugėmis mėgdavau apkalbėti vyrus. Ypač su Lina, kadangi ji eidavo į daugybę pasimatymų, kuriuos dažnai pratęsdavo ir miegamajame.

– Na nežinau nežinau Ūlėna… Daugiau niekada neparsivesiu kažkokio neaiškaus bičo į namus… Na, bent jis naktį atrodė tikrai simpatiškas, bet kai grįžom pas mane, atrodo, kažkoks žvėris jame prabudo, – skundėsi Lina mums susitikus po Naujųjų metų bare. – Įsivaizduok, jis man sako, koks tavo stop žodis… Ar kažką panašaus jis paklausė, ar net žinok nesupratau…

– Ir ką jam atsakei? – sulaikiusi kvėpavimą paklausiau.

– Ką ką… Sakau, „pakartok?“, nes aš juk jo klausimo nesupratau… O jis man – gerai, bus tada „pakartok“… Tai ir visą naktį kankino jis mane su savo tuo „pakartok“… Kažkoks labai grubus buvo… Nors šiek tiek man ir patiko… Bet po to labai pavargau. Kitą dieną net sunku buvo vaikščioti… Na, jis manęs nemušė… Tiesiog… Gerai padarė, – kiek susigėdusi šyptelėjo ir siurbtelėjo kokteilio.

Man labai patiko Linos pasakojimai. Tikrai pavydėjau jos nuotykių. Juk kiek daug aistros, kiek daug vyrų jai teko pažinti! Aš, tuo tarpu, galėdavau spoksoti tik į gatvėje praeinančius vyrus ir svajoti ką galėčiau nepadoraus su jais nuveikti, jeigu būčiau viena.

Galbūt dėl to ir pajutau tokią nuoskaudą dėl Artūro. Labai bijojau, bet tuo pačiu metu ir norėjau jį sutikti. Galimai ir nebūčiau su juo sutikusi praleisti naktį viename kambaryje. Juk jis gi vedęs, yra Rasa. Nenoriu būti jo dar viena meiluže. Būtume susitarę, manau, tik po skyrybų pradėti rimtai susitikinėti ir pažinti vienas kito kūną. Aišku, vasara būtų buvusi labai liūdna, visiškai be jo artumo… Tačiau reikia palaukti, kad galėtum dar labiau viskuo mėgautis. Juk aš ne kokia paleistuvė, turiu gėdos jausmą.

Parašiau nežinomam numeriui, kad nieko neišėjo. Jau ruošiausi eiti į vonios kambarį ir ten palikti šlapią rankšluostį, bet sulaukiau skambučio.

– Tai kaip tau neišėjo? – vos tik pakėlus ragelį pasigirdo priekaištai. – Tu ką, nenorėjai pinigų? Juk mes buvom susitarę, bent perskaitei ką tau rašiau?

– Skaičiau skaičiau, bet…

– Kas bet? Labai mane nuvylei. Nieko, rasiu kitą, – pasakė ir numetė ragelį.

Skambino Rasa. Keista moteris. Tegul ieško kitos.

Lėtai slinko paskutinės birželio dienos. Ieškojau kokios nors gerai apmokamos veiklos, kad ir stažuotės, bet labai sunkiai sekėsi. Pinigai, aišku, su kiekviena diena vis labiau ir labiau mažėjo. Tai mane tikrai gąsdino, kadangi darbo paieškos buvo visiškai bevaisės. Turėjau kelis pasirinkimus, kurie manęs netenkino. Galėjau tapti padavėja ir vasaros sezoną praleisti Vilniuje. Šią poziciją galėčiau tikrai lengvai gauti bet kuriame restorane ar bare, bet ilgos darbo valandos mane kiek gąsdino.

Mama dar pasiūlė nutraukti buto sutartį, sugrįžti į gimtinę, ten pasirašyti disertacijos mokslinį projektą ir rudenį sugrįžti į Vilnių. Visai geras planas, sutaupyčiau pinigų. Bet… vasarą sėdėti kaime? Aišku, tektų ir mamos priekaištus girdėti, kad gerą vyrą praganiau. Nesvarbu, kad kiekvieną kartą Šarūnui pasitraukus nuo vaišių stalo jis sulaukdavo jos kritikos.

Dar pagalvojau, kad reikia išbandyti trumpus, vienos ar kelių dienų, darbus ir tokiu būdu turėsiu pinigų pragyvenimui. Ar bent egzistavimui. Ši mintis man atrodė iš visų pati patraukliausia ir turinti tik vieną minusą. Labai bijojau, kad dirbsiu su prastos reputacijos žmonėmis arba su vaikais. Aš siekiu daktaro laipsnio, todėl noriu save apsupti bent šiek tiek protingesniais už save asmenimis. Kam man tie vaikai?

Nežinojau,- ką pasirinkti. Viskas būtų buvę daug paprasčiau, jei Šarūnas nebūtų vienas išvažiavęs. Pabėgo, bjaurybė, pas tuos savo norvegus ir dabar gyvena kaip ponas. Užsimanė mat pertraukos.

Kadangi oficiali buto nuomos sutartis ėjo į pabaigą, nusprendžiau, kad reikia grįžti pas mamą. Planavau ten pabūti porą savaičių, padirbti prie mokslinio projekto ir po to vėl sugrįžti į Vilnių. Buvau pasiryžusi išsinuomuoti kambarį, kad ir tolimiausiame Vilniaus rajone, ir turėti daug butiokų. Labai nenorėjau likti kaime ir ten praleisti visą vasarą. Ten daug uodų, visokie daržai su milijonu piktžolių. Man neįdomu. Ir nenoriu vasaros praleisti lankstydama nugarą prieš kaitrią saulę. Fu.

Dėjau daiktus į lagaminą. Trečią valandą bus traukinys iš Vilniaus. Skubėjau, nes bijojau nespėti. Pradėjo skambėti telefonas. Skambino nežinomas numeris. Išsigandau, nes pagalvojau apie Rasą.

– Klausau? – nedrąsiai tariau pakėlusi ragelį.

– Labas, Ūlėna. Tau skambina Artūras Pocius. Gali kalbėti?

Tas sodrus vyriškas balsas… Artūras… ARTŪRAS? Ko jis iš manęs nori?