4 dalis

NE?

Ilgai laukti Artūro atsakymo nereikėjo. Kaip tik buvau duše kai išgirdau atėjusią naują žinutę. Atskubėjau iškart prie kompiuterio. Nuo kūno krito vandens lašai ir gerai į plaukus neįtrintas šampūnas. Stovėjau šlapia ir nuoga priešais kompiuterio ekraną ir drebėdama skaičiau žinutę.

Laba diena, Ūlėna. Jeigu turite kokių nors klausimų, susijusių su IT, kreipkitės per įmonės puslapį. Su jumis iškart susisieks IT specialistai ir padės išspręsti visas problemas. Geros dienos.

Ką? Tik… tiek? Aš jam nepatikau? Kodėl tik tiek parašė? Tik dėl jo pasikeičiau profilio nuotrauką į šiek tiek seksualesnę. Plačiai šypsausi, matosi iškirptė ir raudoni lūpų dažai. Jis mane užblokavo… Negaliu jam atrašyti į žinutę. Nejau viskas čia ir baigiasi? Pasidarė labai… liūdna? Net pati pasimečiau savo jausmuose. Ką dabar daryti?

Sugrįžau į dušą. Vanduo, atrodo, talžė kiekvieną kūno lopinėlį. Net širdis pasidarė kažkokia labai apsunkusi. Iš pradžių nelabai supratau kodėl tai vyksta su manimi… Ar man tikrai taip reikia kitų vyrų dėmesio?

Šarūnas nežinojo, kad mėgdavau dairytis į kitus vyrus. Na, manau, kad vaikštant gatvėje kiekviena moteris pastebi vyrą, kuris jai pasirodo labai simpatiškas. Pavyzdžiui, švariai apskutęs, kvepiantis ir madingai apsirengęs stipriosios lyties atstovas visada patraukdavo mano dėmesį. Patikdavo net ir tie, su sportinėmis kelnėmis. Visada į tokius praeinančius vyrus apsisukdavau pasižiūrėti, kaip jų užpakalį išryškina stora kelnių medžiaga. Keturiais iš dešimt atvejų likdavau nenusivylusi.

Su draugėmis mėgdavau apkalbėti vyrus. Ypač su Lina, kadangi ji eidavo į daugybę pasimatymų, kuriuos dažnai pratęsdavo ir miegamajame.

– Na nežinau nežinau Ūlėna… Daugiau niekada neparsivesiu kažkokio neaiškaus bičo į namus… Na, bent jis naktį atrodė tikrai simpatiškas, bet kai grįžom pas mane, atrodo, kažkoks žvėris jame prabudo, – skundėsi Lina mums susitikus po Naujųjų metų bare. – Įsivaizduok, jis man sako, koks tavo stop žodis… Ar kažką panašaus jis paklausė, ar net žinok nesupratau…

– Ir ką jam atsakei? – sulaikiusi kvėpavimą paklausiau.

– Ką ką… Sakau, „pakartok?“, nes aš juk jo klausimo nesupratau… O jis man – gerai, bus tada „pakartok“… Tai ir visą naktį kankino jis mane su savo tuo „pakartok“… Kažkoks labai grubus buvo… Nors šiek tiek man ir patiko… Bet po to labai pavargau. Kitą dieną net sunku buvo vaikščioti… Na, jis manęs nemušė… Tiesiog… Gerai padarė, – kiek susigėdusi šyptelėjo ir siurbtelėjo kokteilio.

Man labai patiko Linos pasakojimai. Tikrai pavydėjau jos nuotykių. Juk kiek daug aistros, kiek daug vyrų jai teko pažinti! Aš, tuo tarpu, galėdavau spoksoti tik į gatvėje praeinančius vyrus ir svajoti ką galėčiau nepadoraus su jais nuveikti, jeigu būčiau viena.

Galbūt dėl to ir pajutau tokią nuoskaudą dėl Artūro. Labai bijojau, bet tuo pačiu metu ir norėjau jį sutikti. Galimai ir nebūčiau su juo sutikusi praleisti naktį viename kambaryje. Juk jis gi vedęs, yra Rasa. Nenoriu būti jo dar viena meiluže. Būtume susitarę, manau, tik po skyrybų pradėti rimtai susitikinėti ir pažinti vienas kito kūną. Aišku, vasara būtų buvusi labai liūdna, visiškai be jo artumo… Tačiau reikia palaukti, kad galėtum dar labiau viskuo mėgautis. Juk aš ne kokia paleistuvė, turiu gėdos jausmą.

Parašiau nežinomam numeriui, kad nieko neišėjo. Jau ruošiausi eiti į vonios kambarį ir ten palikti šlapią rankšluostį, bet sulaukiau skambučio.

– Tai kaip tau neišėjo? – vos tik pakėlus ragelį pasigirdo priekaištai. – Tu ką, nenorėjai pinigų? Juk mes buvom susitarę, bent perskaitei ką tau rašiau?

– Skaičiau skaičiau, bet…

– Kas bet? Labai mane nuvylei. Nieko, rasiu kitą, – pasakė ir numetė ragelį.

Skambino Rasa. Keista moteris. Tegul ieško kitos.

Lėtai slinko paskutinės birželio dienos. Ieškojau kokios nors gerai apmokamos veiklos, kad ir stažuotės, bet labai sunkiai sekėsi. Pinigai, aišku, su kiekviena diena vis labiau ir labiau mažėjo. Tai mane tikrai gąsdino, kadangi darbo paieškos buvo visiškai bevaisės. Turėjau kelis pasirinkimus, kurie manęs netenkino. Galėjau tapti padavėja ir vasaros sezoną praleisti Vilniuje. Šią poziciją galėčiau tikrai lengvai gauti bet kuriame restorane ar bare, bet ilgos darbo valandos mane kiek gąsdino.

Mama dar pasiūlė nutraukti buto sutartį, sugrįžti į gimtinę, ten pasirašyti disertacijos mokslinį projektą ir rudenį sugrįžti į Vilnių. Visai geras planas, sutaupyčiau pinigų. Bet… vasarą sėdėti kaime? Aišku, tektų ir mamos priekaištus girdėti, kad gerą vyrą praganiau. Nesvarbu, kad kiekvieną kartą Šarūnui pasitraukus nuo vaišių stalo jis sulaukdavo jos kritikos.

Dar pagalvojau, kad reikia išbandyti trumpus, vienos ar kelių dienų, darbus ir tokiu būdu turėsiu pinigų pragyvenimui. Ar bent egzistavimui. Ši mintis man atrodė iš visų pati patraukliausia ir turinti tik vieną minusą. Labai bijojau, kad dirbsiu su prastos reputacijos žmonėmis arba su vaikais. Aš siekiu daktaro laipsnio, todėl noriu save apsupti bent šiek tiek protingesniais už save asmenimis. Kam man tie vaikai?

Nežinojau,- ką pasirinkti. Viskas būtų buvę daug paprasčiau, jei Šarūnas nebūtų vienas išvažiavęs. Pabėgo, bjaurybė, pas tuos savo norvegus ir dabar gyvena kaip ponas. Užsimanė mat pertraukos.

Kadangi oficiali buto nuomos sutartis ėjo į pabaigą, nusprendžiau, kad reikia grįžti pas mamą. Planavau ten pabūti porą savaičių, padirbti prie mokslinio projekto ir po to vėl sugrįžti į Vilnių. Buvau pasiryžusi išsinuomuoti kambarį, kad ir tolimiausiame Vilniaus rajone, ir turėti daug butiokų. Labai nenorėjau likti kaime ir ten praleisti visą vasarą. Ten daug uodų, visokie daržai su milijonu piktžolių. Man neįdomu. Ir nenoriu vasaros praleisti lankstydama nugarą prieš kaitrią saulę. Fu.

Dėjau daiktus į lagaminą. Trečią valandą bus traukinys iš Vilniaus. Skubėjau, nes bijojau nespėti. Pradėjo skambėti telefonas. Skambino nežinomas numeris. Išsigandau, nes pagalvojau apie Rasą.

– Klausau? – nedrąsiai tariau pakėlusi ragelį.

– Labas, Ūlėna. Tau skambina Artūras Pocius. Gali kalbėti?

Tas sodrus vyriškas balsas… Artūras… ARTŪRAS? Ko jis iš manęs nori?

 

3 dalis

Artūras

Pocius Artūras, 1984 metų gimimo. Turi IT įmonę, yra direktorius ir vienintelis bendrasavininkis. Mėgsta automobilius, vairuoja Porsche, vardiniai numeriai. Mėgsta moterų dėmesį, patinka didelės krūtinės su iškirpte. Nemėgsta blondinių, dievina rudaplaukes, tamsiaplaukes. Netinka su ryškiu makiažu, nebent tik ryškiai raudonos lūpos. Nepatinka, kai sulaukia vien tik pritarimo, mėgsta kai moteris išsako ir savo nuomonę. Rūko tik kai išgeria, bet jeigu mergina nori rūkyti, turėtų užsirūkyti tik tada, kai jis pradeda. Mėgsta daug valgyti, patinka, kai ir moteris nevaržo savęs valgydama. Mėgsta prabangius restoranus. Gana agresyviai elgiasi lovoje, bet kai pasakai, kad nori švelniau, nurimsta. Nuoroda į profilį feisbuke: https://www.facebook.com/arturasXXXXX

Ryte radau žinutę, gautą iš nežinomo numerio. Turinys aiškiai rodo, kad rašė Rasa apie neištikimą vyrą. Artūrą. Jo aprašymas mane šiek tiek išgąsdino. Atrodė kaip kažkoks despotas, prie kurio, neduok Dieve, ne taip pasielgsi ir būsi pasmerkta. Kažkokia nesąmonė.

Tačiau mačiau ir jo kitą pusę. Jeigu jis verslininkas, vadinasi, mėgsta vadovauti ir žino, kaip pasiekti rezultatą. Turi pinigų, kadangi yra vienintelis įmonės savininkas. Ir ne bet kokios įmonės, bet IT, informacinių technologijų. Technologijos yra ateities, o ateičiai, be abejonės, vadovaus Artūras.

Aišku, spėjau dar pasvajoti. Sakykim, gerai, mes susitinkam. Jis pakviečia mane į pasimatymą. Ar jis atrodys kaip solidus ir rimtas verslininkas, su tobulai jo kūną paryškinusiu kostiumu? Ar jis bus griežtas su manimi? O gal priešingai, jis bus švelnus ir norės, kad aš jį apspjaučiau, trenkčiau ir nuo to jis tik dar labiau užsives? Nors pala pala… Ar turėsiu su juo permiegoti? Rasa minėjo, kad jei norėsiu, galėsiu. Bet ar aš to noriu? Su vedusiu vyru?…

Daug minčių sukosi galvoje ir nežinojau kaip jas sustabdyti. Spėjau ir įsisvajoti apie vyrą, kurio realybėje nesu mačiusi. Keikiau žmoną, kuri nori, kad suviliočiau jos vyrą. Kas per žmona, jei savo vyrą atiduoda į svetimas rankas? Reikia vilioti… Ar tikrai suvilioti?

Labai skaudėjo galvą. Aišku, nereikėjo vakar gerti tiek daug vyno. Ir ypač kokteilių, kuriuose nejutau alkoholio skonio. Dabar manau, kad bent lašelis laipsnių ten tikrai buvo.

Pasidariau kavos ir prisėdau prie kompiuterio. Artūrui parašysiu vėliau, dabar reikia sugrįžti į realybę, kuri manęs nelabai džiugina. Esu bedarbė ir turiu iš kažkur gauti pinigų. Sąskaitoje mažiau nei 1500 eurų, o po mokesčių už butą jų liks dar mažiau. Kai įstosiu į doktorantūrą (neleidžiu sau galvoti priešingai, nes man tai pavyks, aš geriausia ir neturiu kito pasirinkimo), geriausiu atveju stipendiją gausiu tik kokį spalio mėnesį. Arba lapkritį. Bet kaip pragyventi rudens? Beveik rudens vidurio!

Reikia darbo. Nenorėjau dirbti bet ko, reikia gauti daugiau nei minimumą, kad galėčiau ir pragyventi, ir pasitaupyti pinigų. Pernai metais Norvegijoje buvo gerai – parsivežiau daugiau nei 7000 eurų, kurių man užteko iki šiol. Aišku, Šarūnas beveik už viską mokėdavo, todėl pinigus galėjau leisti savo malonumui. Dabar jis, greičiausiai, kokiai vargetai lietuvei ten, Norvegijoje, perka pyragaičius. Tegul paspringsta ta kekšė kokoso drožlėmis.

Man reikia darbo. Išsirinkau didžiausią darbo skelbimų portalą, juk ten tikrai kažką rasiu sau tinkamo. Suradau kelias sritis ir paspaudžiau „Filtruoti“. Iššoko raudonas langelis, kuris skelbė, kad „Skelbimų pagal Jūsų pasirinktus kriterijus nėra“.

Kaip tai nėra??

Ieškojau toliau. Juk man reikia tiesiog paprasto darbo, kuriame laiku mokėtų atlyginimą. Ar Lietuvos darbdaviai gali man tai duoti? Visi, kaip susitarę, ieško darbuotojo tik pilnu etatu ir tik ilgalaikio. Gal ir galėčiau būti ilgalaikė darbuotoja, bet… nenoriu. Aš nenoriu švaistyti savo brangaus laiko darbe, kuriame ir taip ilgai nedirbsiu. Visos mano mintys jau dabar sukasi apie doktorantūrą. Kam man reikalingas kitas darbas? Nebent pats Universitetas ieško darbuotojų, tai gal reikia…

Supypsėjo telefonas. Nauja žinutė nuo nepažįstamo numerio.

Ar parašei jam?

Pamiršau. Galvoje kiti dalykai sukasi. Atrašiau, kad tuoj parašysiu ir susierzinusi įsijungiau feisbuką. Reikia parašyti Artūrui, darbas šiek tiek palauks.

Jo profilį radau labai lengvai. Juodai balta nuotrauka, kurioje į mane žiūri Jis. Blemba, simpatiškas vyras. Baltos kelnės ir šviesus megztinis. Ant viršaus – juodas švarkas, susiliejęs su tamsiu fonu. Tačiau Artūro siluetas lieka gana ryškus. Jo ausys atrodo kiek per didelės galvai, tačiau žvilgsnis, skrodžiantis mano akis, šnabžda, kad aš visai ne į ten žiūriu. Net šiek tiek susigėdau. Atrodo, kad jis tuo mėgaujasi. Pakeltas kairysis antakis, storos lūpos ir tos akys, žiūrinčios pro madingos formos akinius… Man atrodo, kad aš įsimylėjau.

Spoksojau į Artūro nuotrauką ir toliau jį tyrinėjau. Jo plaštakos atrodė labai didelės. Net pradėjau įsivaizduoti, kaip jomis liečia mano kūną. Ūsiukai priminė rimtą Italijos mafijozą, kuris tau yra pasiruošęs duoti į galvą už tai, kad tau nepatinka jo ūsai. Spėju, kad jo akys rudos, nors iš nuotraukos negaliu tiksliai pasakyti, bet manau, kad rudos. O gal žalios? Tokios egzotiškos. Jis turbūt yra geras melagis, tačiau kiekvienas jo žodis tave taip įtikins, kad galiausiai ir tu patikėsi viskuo, ką išgirsi.

Įsimylėjau. Aš tikrai jaučiuosi įsimylėjusi. Pilve nejaučiu plazdančių drugelių, tačiau ten, apačioje, jaučiu kaip viskas po truputį šlampa man į jį bežiūrint. Net susigėdau dėl to. Bet tik šiek tiek. Tikrai simpatiškas vyras, nors ir vyresnis 12 metų.

Reikia jam rašyti… Bet nuo ko pradėti?

Labas, labai gražiai atrodai.

Labas?

Labas, ką veiki šį savaitgalį?

Labas! Nori susitikti ir gerai praleisti laiką?

Nenumaniau, kad rašyti pirmajai yra taip sunku. Kaip atkreipti jo dėmesį? Ką rašyti? Ką dabar daryti? Galvą ir taip plėšia į visas puses, o dar šitai prisidėjo…

Supypsėjo telefonas. Nauja žinutė nuo nepažįstamo numerio.

Ar jau parašei jam?

Parašysiu parašysiu. Bet žinutės jis iškart juk nepamatys.

Paspaudžiau mygtuką „Pridėti prie draugų“. Viskas pasirodė dar realiau. Ar jis gavo feisbuko pranešimą, kad aš prašausi į jo draugus? Dabar reikia jam parašyti žinutę. Kažką paprasto.

Šiek tiek pagalvojusi, paspaudžiau ant „Siųsti pranešimą“. Pirštai virpėjo nuo įtampos, bet bėgiodami po klaviatūrą jie surinko trumpą, bet labai paprastą žinutę:

Sveiki! Matau, kad Jūs turite IT įmonę, ar galite man padėti?

Dabar reikia laukti, ar jis tikrai man norės padėti.

 

2 dalis

Susitarimas

Pribaigiau butelį vyno. Apsvaigusi gulėjau ant sofos ir viena akimi stebėjau televizoriaus ekrane besikeičiančius vaizdus. Na, tikrai negalėjau numanyti, kad taip atrodysiu gavusi diplomą. Tokia girta, bet su dar vienu aukštuoju išsilavinimu, kuris man ir taip nepadės darbo rinkoje.

Užmigau. Sapnavau kažkokią asteroidų ataką, nuo kurios bandau pasislėpti, tačiau nerandu tinkamos slėptuvės. Kojos pinasi, o burna taip siaubingai išdžiūvusi, kad negaliu prisišaukti pagalbos. Žmonės nuo manęs bėga ir slepiasi bunkeriuose, o aš jiems bandau kažką sakyti, bet liežuvis manęs neklauso. Galiausiai atsirėmiau į uždaryto bunkerio duris ir bandžiau verkti, bet ir to nepavyko padaryti. Leidau kažkokius gerklinius garsus, kurie skambėjo lyg skerdžiamos anties.

Taip ilgai stovėjau ir rėkiau, nes labai bijojau. Ryškiai pamenu tą jausmą. Tačiau aš sapne labiausiai nerimavau ne dėl į mane atskrendančio asteroido, bet fakto, kad niekas manęs nemylės ir niekam aš nebūsiu reikalinga. Pradėjo kristi ašaros ir staiga pajutau, kad kažkas mane stumia iš nugaros. Kritau į dumblą ir norėjau rėkti, kad pagailėtų manęs ir nemuštų.

Sunkias geležines bunkerio duris atidarė labai išvaizdus vyras. Su kostiumu, pasikvėpinęs. Jam buvo apie 40 metų, nors akimirką pasirodė, kad mano bendraamžis.

Jis priėjo prie manęs, priklaupė ant kelio, ir elegantiškai paėmęs mano delną, tarė:

– Ar būsi mano sekso vergė?

Tada aš atsibudau. Televizorius nieko nerodė. Į metalinę palangės skardą ritmingai krito lietaus lašai. Siaubingai skaudėjo galvą. Burna buvo išdžiūvusi, visai kaip ir sapne.

Atsikėliau nuo sofos. Labai skaudėjo gerklę, todėl tikėjausi, kad bent vanduo padės jai atsigauti. Tačiau pirmieji vandens lašai taip skaudžiai nutekėjo per išdžiūvusią gerklę, kad pasidarė tik dar blogiau.

Labai susinervinau. Iš galvos nedingo sapne matyto vyro vaizdinys ir žodžiai. Ar būsi mano sekso vergė, kas per nesąmonė. Miego nesinorėjo, todėl sugalvojau panaršyti socialiniuose tinkluose. Buvo antra nakties.

Radau žinutę feisbuke. Parašė „Rasa Rasa“. Profilio nuotraukoje buvo ramunėlių laukas, kuris pasirodė labai įtartinas. Bet pamačius pirmą žinutės eilutę, viskas tapo aišku. Mano telefono numeris 86XXXXXXX. Paskambink man, pasakysiu ko iš tavęs noriu.

Neištikimo vyro žmona parašė prieš dvi. Vadinasi, ji dar nemiega. Sugalvojau jai paskambinti. Ji greitai atsiliepė.

– Labas vakaras, jūs man parašėte žinutę per feisbuką apie… – kalbėjau ir jutau kaip žodžiai stringa išdžiūvusioje gerklėje.

– Labas labas. Eikim prie reikalo, aš negaliu ilgai kalbėti. Reikia, kad parašytum mano vyrui, paflirtuotum. Jis tave tikrai pakvies į pasimatymą, nes visada taip daro, o aš jus nufotografuosiu drauge. Į kambarį eiti su juo nebūtina, nebent pati norėsi, aš leidžiu. Man po to reikės jūsų susirašinėjimų, pasistenk, kad jie būtų kuo intymesni. Sumokėsiu tūkstantį už tavo vargą, dėl pinigų nesijaudink. Jeigu sutinki, pasakyk taip.

Pala pala pala. Iš pradžių net nepatikėjau, ką ji sako. Gal aš dar sapnuoju? Įsižnybiau į šlaunį, esu vis dar toje pačioje vietoje. Lietaus lašai vis dar ritmingai krito į metalinę palangę. Tamsu, naktis, o man nepažįstama moteris siūlo permiegoti su jos vyru už pinigus.

– Tu mane girdi? Ilgai negaliu kalbėti, sakyk ar sutinki? – net šiek tiek pyktelėjusi kalbėjo moteris.

Ragelyje girdėjau jos kvėpavimą. Viskas labai realu.

– Taip, sutinku. Kaip jam parašyti?

– Iš kito numerio SMS žinute atsiųsiu vyro vardą ir pavardę. Rytoj vakare jam parašyk, apie šeštą, jis tuo metu dar bus darbe. Tik feisbuko profilio nuotrauką pasikeisk į kažką seksualesnio. Trauks labiau akį. Sumokėsiu, kai viskas bus atlikta. – pasakė ir numetė ragelį.

Dar porą sekundžių prastovėjau laikydama telefoną rankose. Sunkiai ką ir supratau. Žinojau, kad man tikrai reikės pinigų, tačiau į svetimą lovą, tikiuosi, nereikės lipti. Bet pakalbėti su inteligentišku vyru bus labai įdomu.

Pasitikėjimas

Šarūnas ir aš labai pasitikėjome vienas kitu. Mano mama tuo stebėdavosi, kadangi pati buvo patyrusi vyro išdavystę ir nelabai tikėjo stipriosios lyties atstovais.

– Aš taip juo nepasitikėčiau. Ryte jis tau gali kalbėti gražius žodžius, o vakare, jau žiūrėk, vartysis su kažkokia boba lovoje, – sakydavo, kai tik Šarūnas pakildavo nuo mamos nukrauto vaišių stalo parūkyti. – Šarūnas geras vyras, darbštus, tu tik nepamesk jo.

– Nu mama… Kas per žodžiai, – kažką panašaus į tai jai atsakydavau.

Dėl Šarūno mano mama buvo neteisi. Jam kitos moterys tiesiog neegzistavo. Į jas jis tikrai nekreipdavo dėmesio. Pavyzdžiui, kai žiūrėdavome televizorių, jis mėgdavo susitvarkiusias moteris pavadinti „baisiomis“, o plastinę chirurgiją vadino „pinigų plovimo mašina“. Kai bevartydama žurnalą jam parodydavau, kaip buvo apsirengusi viena ar kita Holivudo mega žvaigždė (pavyzdžiui, per „Oskarus“), jis atsakydavo, kad nemato čia nieko ypatingo.

Prieš porą metų vasarą, dar prieš visus karantinus, buvome Palangoje ir sėdėjome vienoje kavinėje, lauke. Taip jau pasitaikė, kad kavinės terasa buvo Basanavičiaus gatvėje, pro kurią praeina daugybė moterų. Šarūnas iš pradžių vartė meniu, bet kai užsisakėme, įlindo į telefoną.

– Ką tu ten darai? Išlįsk iš telefono, juk atostogos. Geriau pažiūrėk, va, kiek daug gražių žmonių vaikšto, kokios merginos ir vaikinai gražūs… – bandžiau jį provokuoti, nors labiau mane erzino, kad jis kažką naršo telefone.

– Kurvų susirinkimas, ir tiek, – pakėlęs akis atkirto ir telefoną pasidėjo ant stalo. – Man tu ir taip pati gražiausia, net neįdomu į kitas žiūrėti.

Šarūnui visiškai nerūpėjo kitos moterys. Jis matė tik mane.

O kaip aš? Na…

Ilgą laiką svarsčiau, ar gerai pasirinkau. Šarūnas meilus, dėmesingas, tik kartais mėgsta užsispirti kaip mažas berniukas. Dovanoja gėles, niekada nepamiršta Valentino dienos,  Kovo 8 ir mano gimtadienio. Mums besimylint visada stengdavosi dėl manęs ir visada būdavo tas, kuris norėdavo kažką naujo išbandyti.

Aš visu tuo džiaugiausi, tačiau vis klausiau savęs, ar to man gana. Vienas vyras visą gyvenimą?

– Ką tu čia nusišneki… Aišku, kad gana, – pykdavo Lina, kai pradėdavau sakyti, kad pavydžiu jai buvimo vienai, be vaikino. – Mes visos vienišės kaip tik pavydim jums su vyrais. O tu dar taip anksti radai savo Šarūną ir vis dar esate kartu. Tai yra nuostabu!

– Man atrodo, kad tu manęs nesupranti, – bandydavau jai teisintis, nes ji tikrai nesuprasdavo ką aš turėdavau galvoje. – Tikrai smagu turėti antrą pusę, su Šarūnu viskas gerai, bet kartais atrodo, kad… O jeigu man kitas vaikinas labiau patiks?

– Nebesvaik, – atkirsdavo ir dar stipriau pradėdavo siurbti gėrimą per popierinį šiaudelį. Apie vyrus mes dažniausiai kalbėdavome tik gerdamos kokteilius. – Nėra kitų vyrų kotai tokie jau ir stebuklingi. Žinok, geriau jau vienas patikimas nei krūva nevykusių.

Taip ir pasibaigdavo mūsų pokalbiai apie vyrus. Ir nors jau atrodydavo, kad Lina tik dar labiau supykdavo, kai pasakydavau, kad pavydžiu jos laisvės, ji vis tiek sugrįždavo pas mane pasipasakoti apie sutiktus bernus. O aš juodai pavydėdavau jai tokių istorijų, nors ir buvau su Šarūnu.

Kaip ten visi sako, reikia jaunystėje išsilakstyti, kad po to senatvėje būtų ramu, ar ne? Šiai frazei jaučiausi svetima, nes manęs vis neapleisdavo nuojauta, kad man dar reikia „palakstyti“.

 

I dalis

Mielasis,

aš suprantu, kad tai, ką padariau, yra nepamirštama. Aš buvau naivi, pikta ir pasimetusi. Maniau, kad tai mūsų pabaiga. Mano galva sprogo iš baimės, nes nežinojau kaip reikės gyventi toliau. Juk tu mane palikai vieną! Pirmą kartą po dešimtiems metų… Vieną! Ir pamiršai, kad žadėjai, jog mus išskirs tik mirtis!

Aš nežinojau kaip gyventi toliau, todėl taip greitai prisišliejau prie kito žmogaus. Buvau ištroškusi dėmesio ir švelnumo. Visa tai gavau kito vyro glėbyje. Jis man buvo svetimas, tačiau priėmė mane taip, lyg aš jam būčiau seniai pažįstama. Mylimoji.

Kodėl tu manęs nenorėjai? Kodėl nelietei? Aš suprantu, kad pati niekada nerodžiau didelių jausmų tau, bet kodėl tu nekovojai? Kodėl nesipriešinai mano bukai savimeilei, kuri galvojo, kad jai reikia kitų? Ar aš tau atsibodau?

Pavargau teisintis. Nebenoriu daugiau aiškintis ir maldauti atleidimo. Abu esame kalti, kad pabėgome nuo vienas kito.  Jeigu manai, kad mes turime bendrą ateitį… prašau… Sugrįžk!

Ūlėna

Vilnius, 2022 spalis

Pradžia

Viskas prasidėjo nuo kasdienio ginčo. Sakau, kasdienio, nes mes kiekvieną dieną pykdavomės. Ir net po kelis kartus. Nelabai prisimenu dėl ko kildavo kivirčai. Turbūt dėl visko. Tai puodelis neišplautas stovi kriauklėje ar nėra paruoštos vakarienės. Jis amžinai nenori sekso. Aš rašau magistro darbą ir nervinuosi, kad laiko visai nėra.

– Tu juk iš darbo išėjai dėl magistro… Ką tu veiki kiekvieną dieną, jeigu nesugebi parašyti praktinės dalies? – kasdien ir vis to paties klausdavo Šarūnas, kai pasiguosdavau, kad sunkiai sekasi rašyti darbą.

Jis niekada manęs nepalaikė.  Aš suprantu, kad kai kuriems žmonėms nereikia diplomo, bet kodėl jis taip žlugdė mano norą siekti aukštojo išsilavinimo? Ironiška, tačiau baigęs lietuvišką profkę uždirbo daug daugiau nei aš su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu.

Bet man tai nelabai rūpėjo. Aš norėjau mokytis toliau. Samdomas darbas užkniso, todėl labai rimtai svarsčiau apie doktorantūros studijas. Norėjau būti lektore, o po to profesore. Arba docente. Žodžiu, jaukinausi mintį, kad dirbsiu universitete. Pačiame geriausiame.

– Vis tiek mažai uždirbsi. Bent išvažiuokim iš Vilniaus, į mažesnį miestą, ir ten būk ta savo profesore, – atsakė Šarūnas kai pirmą kartą papasakojau apie savo profesinius planus.

Jam niekas niekada nepatiko. Net nesistebiu. Stebiuosi tik tuo faktu, kad buvau su juo nuo dešimtos klasės. Ir taip dešimtmetį su juo. KAIP?

Kovo pabaiga. Lauke po truputėlį kaito oras. Šiltas vakaras, kiek neįprastas pavasariui. Buvau neseniai grįžusi iš universiteto, visą dieną prasėdėjau bibliotekoje, taisiau teorinę darbo dalį. Labai pavargau, bet žinojau, kad dar ne laikas ilsėtis. Grįžęs namo Šarūnas norės valgyti.

Užkaičiau puodą vandens. Laukiau, kol užvirs. Vakarienei planavau gaminti makaronus su daug mėsos ir sūrio. Šarūno mėgstamiausi. Kuo daugiau mėsos, tuo skanesnis patiekalas.

Net vanduo nespėjo užvirti kai iš darbo grįžo Šarūnas. Jis atrodė … laimingas? Bent jau dabar viską vėl prisimindama taip manau. Jis tikrai atrodė laimingas. Ne piktas, ne agresyvus, o laimingas. Ir tylus.

Iš pradžių tuo net pasidžiaugiau. Nerėkia, vadinasi, nesipyksim.

Cha, kokia aš buvau durna. Net nesupratau kas manęs laukia.

– Ūlėna… Važiuosiu šią vasarą į Norvegiją ir… – pradėjo kalbėti Šarūnas.

– Kada šiais metais? Tikiuosi, kad po diplomų įteikimų, nes nenoriu jų praleisti, – pradėjau jam aiškinti, nes juk mes visada kartu važiuojame į Norvegiją. Jis ten uždarbiauja, o aš… Šiek tiek jam padedu arba randu darbelį pas vietinį ūkininką ir pati uždarbiauju. Po to Lietuvoje nedirbu, nes pinigų pakanka kone visiems metams.

– Paklausyk, nepertrauk, – supyko jis ir iškart supratau, kad kažkas bus blogai. – Aš važiuosiu vienas, o tu ne. Lik čia. Mums reikia pertraukos, pabūkim atskirai. Gerai? Grįšiu vasaros pabaigoje, tiksliai nežinau. Arba rugsėjį, dar reikės susitarti su Jorgenu.

Gerai… Gerai? Nežinojau kaip į tai tinkamai reaguoti. Viena manęs dalis dėl to džiaugėsi. Nenorėjau vėl dažyti smirdantiems norvegų ūkininkams tvartų. Juk aš ne tam mokiausi. Nenorėjau juodo darbo. Vyrai turi juos dirbti, o ne moterys.

Bet tuo pačiu ir liūdėjau. Tu mane palieki? Juk visi žinome, ką reiškia tos visos pertraukos. Aš tai iškart supratau. Tai juk pabaiga. Santykių finišas. Aišku, kad jis nesugrįš pas mane. Greičiausiai nė negrįš į Lietuvą. Suras kitą lietuvę, vietinę emigrantę, ir įsimylės. Ten nusipirks namą ir tikrai negrįš į Lietuvą. Net pamirš kas ta Lietuva ir kas aš.

– Kada išvažiuosi? – tik tiek sugebėjau paklausti. Gerklėje jaučiau kylantį gumulą. Atrodė, kad tuoj apsiverksiu. Jis mane palieka. Net pasidarė gaila.

– Kitą savaitę. Jorgenas rašė, kad manęs jau laukia. Skrisiu lėktuvu, bus daug greičiau, nes manęs jau tikrai laukia ir … – pradėjo kalbėti apie būsimą kelionę Šarūnas, tik aš jo negirdėjau. Nenorėjau girdėti.

Supratau, kad jau viskas. Tikrai viskas. Niekas nebus taip, kaip buvo anksčiau.

Viena

Šarūnas išvažiavo. Susirinko daiktus ir po poros dienų išvažiavo. Nesiūlė atvažiuoti jo aplankyti. Net nesakė kada grįš, nors jo klausiau. Tik iš akių galėjau matyti, kad į visus mano klausimus jau buvo paruoštas atsakymas – NE. Nenoriu, nežinau, niekada. Tik kai paklausiau, ar man važiuoti į oro uostą, sulaukiau komentaro.

– Manau, kad mums reikia pabūti atskirai. Aš noriu šiek tiek pamąstyti. Ūlėna, mes tokie skirtingi, kad net nesuprantu kaip mes sugebėjome taip ilgai išdraugauti… – jau prie durų, su lagaminu rankose, tarė Šarūnas.

Dar pasakė „sudie“ ir išėjo.

Nejau taip atrodo kažkada vienas kitą mylėjusių žmonių išsiskyrimas?

Kankinausi visą savaitę. Pamiršau rašomą darbą, dušą, miegą. Pamiršau skambučius mamai, drauges ir švarius drabužius. Panirau į ašaras ir liūdesį. Juk mane paliko mano gyvenimo dalis, tai kaip gi man reikės gyventi toliau?

Buvo keista savaitė. Iki šiol nepamenu kaip ji praėjo. Atrodo, kad po Šarūno išėjimo atsisėdau ant sofos ir verkiau… Tik verkiau ir daugiau nieko nedariau. Krito didžiulės liūdesio, pykčio ir nusivylimo ašaros, kurių nestabdžiau. Buvo tiesiog beprotiškai liūdna ir gėda, kad man nepasisekė. Juk mūsų meilė turi tęstis amžinai! Pirmoji meilė juk niekur nedingsta, ar ne?

Kūkčiodama daug galvojau. Prisiminiau, kaip jis man pirmą kartą prisipažino meilėje. Šešiolikmetis, prasmirdęs pigiomis rusiškomis cigaretėmis. Rankose – raudonos rožės žiedas, o veide nedrąsi šypsena.

– Myliu tave, Ūlėna. Būk mano! – pasakė ir ištiesė tą rožės žiedą man.

Nelabai supratau tuo metu kas vyksta. Tik iš filmų buvau mačiusi kaip atrodo meilė. Nesitikėjau, kad tas mokyklos chuliganas iš 10b sugalvos man TAI pasakyti. Tuo metu oficialiai buvom išdraugavę mėnesį.

– Ačiū, Šarūnai, – atsakiau ir paėmusi iš jo rankų žiedą priglaudžiau prie nosies pauostyti. Tik tada pamačiau, kad rožėje slėpiasi ir sidabrinė grandinėlė.

– Čia tau, – plačiai nusišypsojo jis. – Patinka?

– Patinka!

Dar ir dabar turiu tą grandinėlę. Vėliau su Šarūnu juokavom, kad taip jis mane „prisirišo“ prie savęs. Bet pats po to nuo manęs pabėgo. Ironiška.

Po ašarotos savaitės supratau, kad reikia gyventi toliau. Gyvenimas iš manęs pasišaipė, palikdamas mane vieną. Po to man priminė, kad gyvenime turiu kai ką svarbaus nuveikti. Juk man dar liko magistro baigiamasis darbas.

Balandžio mėnesį praleidau užsidariusi šaltuose namuose. Centrinis šildymas buvo įjungtas, bet širdyje buvo labai šalta. Nejauku. Pirmą kartą gyvenime likau viena ir nežinojau kaip elgtis toliau.

Gegužės mėnesį sutikau beprotiškai pavargusi. Nuo vienatvės ir nuo rašomo darbo. Po ilgos tylos pirmą kartą su draugėmis išėjau į miestą pavakaroti.

– Ir nereikia tau to Šarūno, rasim tau dar geresnį, – kaip susitarusios visos kudakavo. Bet man reikėjo tik jo.

Birželio mėnesio pradžia prasidėjo labai intensyviai. Buvau tokia užimta darbo pridavimu, gynimu ir diplomų įteikimais, kad galiausiai net apsidžiaugiau, kad jo nėra šalia. Niekas nesimaišo man po kojomis. Galiu nieko netrukdama rašyti darbą namie. Turiu daug veiklos, kuri man yra svarbiausia. Daugiau niekas.

Šarūnas apie save man priminė per diplomų įteikimo šventę. Laukiau, kada rektorius ištars mano pavardę, bet netikėtai gavau SMS iš Šarūno. Iškart įlindau į telefoną ir vos nepražiopsojau savo eilės.

Sveikinu su diplomu. Tu to verta. Siek savo tikslų. Šaunuolė!

„Siek savo tikslų? Siek savo tikslų? O kokių tikslų tu dabar sieki, Šarūnai?“ – norėjosi jį sutikus paklausti ir iškart tvoti per veidą. Bet negalėjau, juk jis pabėgo į Norvegiją. Nežinia, ką dabar ir su kuo daro. Vadinasi, man tikrai reikia siekti savo tikslų, jeigu jis to linki. Šlykštynė.

Po įteikimų su mama ir pora draugių nuėjome į netoliese buvusią kavinę. Buvo siaubingai nuobodu.

Namo grįžau anksti. Nors ir su diplomu rankose, bet dėl to geriau nesijaučiau. Kažkoks vidinis balselis kvietė eiti ieškoti nuotykių. Na, aš jam ir atsiliepiau – taurę pripildžiau vynu ir išsidrėbiau ant sofos. Jaukesnei atmosferai sukurti įjungiau televizorių. Rodė kažkokią lietuvišką laidą, nelabai net kreipiau į ją dėmesį, kadangi naršiau internete. Tiksliau, feisbuke. Turiu kelias mylimiausias grupes, kuriose mėgstu skaitinėti kitų žmonių istorijas. Savotiškas bėdų turgus, kuriame bet kuri moteris gali pasiskųsti savo šūdinu gyvenimu ir paprašyti patarimų iš kitų moterų, kurių gyvenimai, spėju, irgi ne ką geresni.

Labai mėgstu tokius įrašus. Kartais pakomentuodavau ir pati, nes maniau, kad tikrai žinau atsakymus į daugelį klausimų. O juk klausia kvailelės tokių idiotiškų klausimų! Dabar atrodo, kad ir pačiai norėtųsi išgirsti kitų komentarus apie mano gyvenimą. Ypač pasiūlymų ką veikti toliau.

Bet aš gi ne apie tai.

Akis sudomino vienas neįprastas įrašas. Parašytas anonimiškai. Logiška, juk nei viena moteris nenori pripažinti, kad jos gyvenime vyksta nelabai malonūs dalykai.

Labas visoms. Noriu, kad mano postas būtų anonimiškas dėl suprantamų priežasčių. Reikia, kad atsirastų mergina, kuri galėtų patikrinti mano vyrą. Įtariu, kad jis turi meilužę ir vaidina, kad jam rūpi šeima. Mano vyras yra intelektualus, turi nuosavą verslą, gerai atrodo. Suprantama, kad ir mergina turėtų būti išvaizdi ir protinga, kad galėtų sudominti mano vyrą. Labai lauksiu vilniečių komentarų.

Neištikimas vyras. Galbūt ir mano Šarūnas dabar su kažkuo mane išduoda. Net susinervinau apie tai pagalvojusi. Nuoširdžiai pasidarė pikta, nors suprantu, kad nėra dėl ko. Juk mes dabar ne kartu. Tarp mūsų viskas baigta. Gali ir toliau bučiuoti tą šliundrą, Šarūnėli.

Po šiuo įrašu atsirado daugybė komentarų. Buvo daug merginų, kurios pasisiūlė pagelbėti galimai vyro neištikimybę kenčiančiai moteriai. Bet daugiausiai buvo smerkiančių moterį komentarų – esą, jeigu įtarinėji, greičiausiai ir turi, mes jį lauk. Bet ir anonimė moteris, pasirodo, žino, ką daro:

Prašau, neaiškinkit man, visažinės, kas yra blogai, o kas ne. Pati tai gebu atskirti. Apeikit šitą postą jeigu jums kas nors nepatinka. Mano vyras ne kartą buvo nuėjęs į kairę, pati tai gerai žinau, tačiau anksčiau tai ignoravau dėl vaikų. Dabar to nenoriu daryti, kadangi siekiu susitvarkyti ir savo gyvenimą. Patikėkite manimi, pati esu ir graži, ir seksuali, tik mano vyrui reikia jaunesnių nei aš. Ruošiu jam staigmeną – skyrybų dokumentus, kadangi turtas bendras, nenoriu, kad jis paliktų mane basą. Juk jį visada palaikiau kuriant verslą – daugiau psichologiškai, nes buvo sunki pradžia, po to ir finansiškai šiek tiek. Vyro susigrąžinti nenoriu, pati turiu simpatiją naują, bet nenoriu su juo dar nieko rimto pradėti, kol rankose nelaikau skyrybų dokumentų.

Va čia tai melodrama. Sakyčiau, kad visi vyrai panašūs. Ištikimai jiems tarnauji, o po to, žiūrėk, jau miega su kita. Tokios problemos su Šarūnu aš neturėjau. Tik iš draugių girdėdavau apie jų vaikinų nuotykius. Pavyzdžiui, Inesos Kasparas atrodydavo tikras darboholikas, visai kaip Šarūnas. Inesą iš pradžių tai erzino, nes jo amžinai nebūdavo namuose. Bet kai prasidėjo brangios dovanos, atrodo, kad Inesa užsimerkė prieš Kasparo posūkius tai į kairę, tai šiek tiek ir į dešinę. Jie vis dar kartu, netgi planuoja vestuves.

Kai Inesos paklausiau, ar jos nežeidžia faktas, kad Kasparas suka į kairę (papildau: pati esu ne kartą jį sutikusi vaikštinėjantį Gedimino prospektu su blondine pašonėje), ji net įsižeidė ir piktai atšovė, kad neaiškinčiau jai kaip gyventi. „O ką, jau pati pamiršai kaip laižeisi su tuo užsieniečiu bare? Kam tau apskritai Šarūnas, jeigu visą laiką klubuose pati dairaisi į kitus?“.

Na taip, buvo tokių atvejų, buvo. Tačiau visada sugrįždavau atgal namo. Pas jį. Bet dabar Šarūno nėra šalia.

Sukaupiau visą drąsą ir pakomentavau po įrašu, kad noriu padėti. Pričiupsiu tą neištikimą vyrą. Nežinojau, kaip man tai reikės padaryti, bet kažkodėl jaučiausi užtikrintai. Birželio mėnuo ritasi į pabaigą, o aš dar nieko nenuveikiau. Trokštu nuotykių. Be to, Šarūnas greičiausiai su kita mergina dabar guli.

 

Prisistatymas

Mano vardas Gabrielė ir vasaros penktadieniai bus skirti mano kepamam desertui „Ar tau ne gėda? Meilužės istorija“. Jaučiu malonumų stresiuką beruošdama šį desertą skaitytojams, kadangi net buvau pamiršusi, kad kovo mėnesį buvau parašiusi Lavisa Spell, kad noriu prisijungti prie šio projekto (ups!). Na, jeigu Lavisa parašė ir priminė apie tai, vadinasi, reikia jungtis!
Pati istorija galvoje užgimė gegužės 15 dieną. Po to dar bandžiau kelis kartus pergalvoti, ar tikrai yra gera idėja rašyti apie… meilužę. Tai ne itin mėgstamas žmogus realybėje, bet man pasidarė įdomu, kokia būtų jos istorija. Kaip merginos tampa meilužėmis? Kaip joms apskritai ne gėda būti meilužėmis? Vogti vyrą iš kitos moters? Daug minčių sukosi galvoje, bet turbūt pats didžiausias klaustukas ten, kur norėjau sau pačiai iš pradžių paaiškinti kokia yra šios istorijos esmė. Juk kam skaityti, jeigu perskaičius nesupranti apie ką buvo visa istorija, ar ne?
Penktadieniais, kartu su pagrindine knygos heroje Ūlėna (fun fact – jos vardą pamačiau ant vieno antkapio Dzūkijos kaime ir pasirodė labai gražus vardas) bandysim pristatyti istoriją apie pasirinkimus ir meilę. Apskritai, kas yra ta meilė? Kaip atpažinti Tą Vienintelį, jeigu tu didžiąją gyvenimo dalį praleidai tik su vienu vyru?
Ūlėna yra paprasta mergina, niekuo neišsiskirianti iš aplinkinių (nebent tik savo neįprastu vardu). Pavasarį jos ilgametis vaikinas Šarūnas pasiūlo padaryti pertrauką santykiuose ir išvažiuoja vienas vasarai uždarbiauti į Norvegiją (nors prieš tai jie kartu važiuodavo ten). Ūlėna palūžta, nes mano, kad tai reiškia pabaigą. Po magistro diplomų įteikimo Ūlėna grįžta namo ir su vyno buteliu rankose „švenčia“ magistro pabaigą. Benaršydama socialiniuose tinkluose randa moters įrašą, kuriame ji prašo vilniečių merginų atsiliepti, nes ieško merginos, kuri galėtų patikrinti, ar jos vyras yra ištikimas. Ūlėną tai sudomina, kadangi galvoja, kad Šarūnas Norvegijoje ją išduoda su kita, o ji pati irgi nori nuotykių. Prasideda pati keisčiausia ir aistringiausia Ūlėnos vasara…
Kadangi istorija vis dar yra rašoma, labai lauksiu komentarų apie kiekvieną pasirodžiusią penktadienio deserto dalį. Jeigu atvirai, tik nuo šių metų sausio 2 dienos prisiminiau paauglišką norą vėl rašyti (ir daug rašyti), todėl komentarai, tiek geri, tiek ir blogi, labai laukiami.
Susitinkam birželio 3 d. puslapyje https://www.lavisaspell.lt/ arba Wattpad https://www.wattpad.com/user/GabrielKazlauskait4!