Kategorija: Elita Lahm „Ištrūkti nenukentėjus“

Birželio dvylikta diena

Vienuolikta valanda vakaro. Važiavome namo jau valandą ir dar buvo likusi viena. Neturėjau ūpo kalbėtis. Pasakiau, kad esu labai pavargusi ir noriu miego, tad jau pusę kelionės apsimestinai snaudžiu.

Galvoje sukasi savaitgalio įvykiai. Turiu pasipasakoti kažkam. Emilijai. Ne, ne apie Luką. Jį esu pasiruošusi tiesiog išmesti iš galvos ir stengtis daugiau niekada nelikti su juo viena. Man reikia pasikalbėti apie Maiklą.

Kai man buvo dvylika metų sau pažadėjau, kad manęs niekas niekada neskriaus. Užteko matyti tėvą baudžiantį motiną už nieką, bet dabar niekaip negalėjau suprasti, kaip leidau toms mėlynėms atsirasti sau ant rankos.

Nenorėjau tikėti, kad jis buvo blogas. Gal neapskaičiavo jėgos? Gal tas šūdžius Lukas vėl jam sudrumstė smegenis? Nusipurčiau. Ne, tam negali būti jokio pateisinimo, nesvarbu kokios aplinkybės galėjo įtakoti jo elgesį. Česnakai mėlynėmis nevirsta. Kaip tik tą sekundę pajutau jo ranką glostančią man veidą. Vis dar apsimečiau mieganti. Akyse pradėjo kauptis ašaros. Jis glosto man veidą, o aš suku galvą kaip turėčiau jį palikti. Kokia neteisybė.

Išsprūdo ašara ir kol ji nepasiekė jo pirštų, apsimesdama, kad man nepatogu, nusisukau į lango pusę. Jo ranka nukrito man ant kojos ir ten pasiliko likusią kelionės dalį.

Pirmadienio rytą nubudau nuo lengvo kavos kvapo ir Maiklo sėdančio ant lovos krašto. Maiklas šiandien eina į darbą, o aš turiu dar vieną dieną atostogų. Maniau, kad nubusiu viena. Tačiau štai, atėjo nešinas padėklu, taip, kaip to keisto šeštadienio rytą.

Laikrodis rodė 7.15, o ant padėklo jau garavo kava ir šviežias kruasanas. Kartais, kai būdavo proga ar tiesiog savaitgalis, išsikepdavome šaldytų kruasanų orkaitėje, skonis – nepakartojamas. Negalėjau nenusišypsoti, garuojantys kruasanai iškart sukurdavo ypatingai jaukią atmosferą.

– Labas rytas, – nedrąsiai, vos šypsodamasi, žvelgiau į jį.

– Labas, mieloji, – su didelėmis katino akimis palinko pabučiuoti manęs į kaktą Maiklas.

– K… Kokia proga, Maiklai? – susigėdusi vėl jam nusišypsojau. Nesijaučiau verta tokios puotos, bet tuo pačiu, nesijaučiau labai kalta, kad prieštaraučiau jo tokiam gestui.

– Norėjau, kad turėtum nuostabų rytą ir paskutinę atostogų dieną… – atsiduso. – Žinau, kad savaitgalį peržengiau ribas… aš labai atsiprašau, – padėjęs padėklą ant lovos, paėmė mano rankas į savo ir prispaudė jas prie savo lūpų. – Pažadu, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Nenoriu tavęs skaudinti…, – vėl atsiduso jis. – Nežinau, kas man buvo užėję, juk tu žinai, kad aš ne toks…

– Žinau… – ką dar galėjau jam atsakyti?

– Tai viskas gerai? Atleidi man už tą nesąmonę? – Mintyse raukiausi ir krūtinėje degė priekaištas, bet juk atsiprašė?

– …Taip, viskas gerai, – šyptelėjau jam. Nepasakiau, kad atleidžiu. Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo į lūpas, lyg užtvirtindamas mūsų taikos sutartį, ir išskubėjo pro duris, palikdamas mane lovoje su padėklu garuojančių pusryčių.

Atšlijau į pagalves atsipūsdama. Ką dabar papasakosiu Emilijai?

Žvilgtelėjau į padėklą ir po lėkštute su kruasanu pastebėjau kyšantį voką. Atplėšiau jį ir jame radau atspausdintą SPA kuponą užsakytą šiandienai. Dar kartą giliai atsidusau. Per tiek buvimo kartu dar nežino, kad lankytis SPA man nepatinka… Žvilgtelėjau į ranką, kurioje mėlavo jo pirštų įspaudai ir vėl į garuojantį padėklą. Palinkau paimti kavos puodelio. Giliai įkvėpiau šviežaus kavos aromato ir užmerkiau akis. Ar galėtų būti dar sudėtingiau?

*** 

Birželio keturiolikta diena

Negalėjau pakęsti grįžti į darbą, po atostogų, pirmadieniais. Jei galėdavau visada sugrįždavau antradienį. Ta pirma savaitė po atostogų, atrodo, būna tokia ilga… jei praleisdavau pirmadienį, dauguma susikaupusių užduočių po savaitgalio būdavo jau padarytos arba paskirstytos, tad man belikdavo susirinkti tik nuotrupas.

Man taip pat patikdavo į darbą atvykti geru pusvalandžiu anksčiau. Įsijungdavau kompiuterį, niekieno neskubinama pasidarydavau kavos ir ją ramiai gurkšnodavau, kol pro virtuvę pradėdavo plaukti kolegos, duodami signalą, kad mano ramios kavos rytas artėja į pabaigą. Taip pat tą pusvalandį išnaudodavau atsakyti žinutes draugei Emilijai, kurios kaip tik šiandien buvo gimtadienis.

Pravėrusi ofiso duris, pirmą dieną po atostogų, visada apsidairydavau aplink, lyg tikėdamasi išvysti kažką naujo. Pati nežinau ką – naują paveikslą? Naują stalą? Gal tikėjausi, kad Zuzana iš registratūros pasakys, kad vaisiai sugrįžta į virtuvę? Bet ką, kas paįvairintų monotoniškas dienas ir bent sekundei priverstų pagalvoti, kad darbas nėra nuobodus.

Nusprendžiau įrašyti gimtadieninę žinutę draugei pakeliui į virtuvę. “Su gimtadieniu! Lai dienelė būna nuostabi, o metai pilni nuotykių, įspūdžių ir laimės! Kai tik grįšiu, pakelsim po šampano taurę, o gal ir visą butelį! Sveikinu dar kartelį ir būtinai lauksiu žinutės apie gimtadienio planus šiandien!” Užbaigiau žinutę paskubėdama, kadangi priartėjus prie virtuvės pastebėjau, kad kažkas joje jau yra. Ir  kodėl kažkam reikia sugadinti patį pirmą rytą darbe? Juk specialiai ateidavau anksčiau, kad galėčiau mėgautis kava viena.

Pradarius virtuvės duris pasigirdo švelni muzika sklindanti iš telefono padėto ant virtuvės stalo, o mano akis pasitiko dailus užpakalis, kurio savininkas, pasilenkęs, kažko ieškojo mini šaldytuve.

Nė nepajutau kaip tarpduryje tylėdama pradėjau kraipyti galvą, kad galėčiau geriau pasigėrėti tokia rytine dovanėle. Nusipurčiau.

– Gal reikia pagalbos? – pasiteiravau, pykdama ant savęs, kad nutraukiu magišką momentą ir tuo pačiu neatleisdama sau, kad žiopsojau į svetimą pasturgalį.

Žavus užpakalis pasislėpė apsisukdamas (prisiekiu, stengiausi, nesekti jo akimis) ir prieš mane atsistojo jau vieną kartą sutiktas vyras. Bemat jį atpažinau. Greičiau atpažinau jausmą, o ne veidą. Oda nuo ausų iki pat kojų pirštų galiukų suvirpėjo. Jis žiūrėjo į mane ir atrodė, kad jis mato mane kiaurai – mato kaip man šiurpsta oda ir net žino, jog taip jaučiuosi – nuoga ir pažeidžiama, kad jam mane palietus, mano kojos neatlaikys ir sulinks.

Kvailai išsiviepiu atsimindama mūsų pirmą susidūrimą.

– O, labas, – prisimerkia sekundei, greičiausiai, nelabai atsimindamas mane.

Juodos kelnės, balti prasegti marškiniai (ačiū, už karštas Prahos vasaras!) įdegusi oda, trumpi, šviesiai rusvi plaukai, švelnūs, velniškai patrauklūs veido bruožai. Nebuvo jis nei per daug raumeningas, nei labai aukštas. Mano ūgio, bet iš po marškinių švietė tvirta krūtinė ir stiprios rankos buvo įsirėžusios marškinių rankovėse. Ir niekas negalėtų užginčyti, kad tas užpakaliukas dažnai paprakaituoja. Viešpatie, liaukis, moterie. Jei turėčiau surasti palyginimą, greičiausiai jis būtų panašiausias į Paul Walker.

– Aš ieškojau pieno kavai, bet man atrodo visi esantys šaldytuve jau nebegalioja… – tęsė jis, kol aš mintyse ieškojau prie logikos prijungtų neuronų.

– Ah, taip, dažnai nutinka, po savaitgalio ir savaitės pradžioje, – atsipeikėjusi pridūriau. Jo veide vis dar mačiau mįslingus bandymus atsiminti iš kur mane pažįsta. Prisiartinau arčiau jo, norėdama praeiti ir paduoti naują butelį pieno iš spintelės. Vos žengus žingsnį arčiau jo, širdies ritmas padažnėjo. Jausmas buvo toks, lyg tuoj mane ištiks panikos priepuolis. Pasilenkiau ties spintele, šalia šaldytuvo uosdama gaivius, vasariškus jo kvepalus.

– Kokio pieno tau reikia? – pritūpusi paklausiau.

– Pilno riebumo, – išgirdau balsą už savęs, verčiantį mano kaklą šiurpti.

Atsisukau ir pradėjau su pienu kilti aukštyn, kai staiga jo akys nušvito. Greičiausiai, būdama šioje pozicijoje, priminiau jam kaip mes susipažinome.

– Mes susitikom praėjusią savaitę, taip? Atsiprašau, kad iš kart nepažinau…, – pasikasė pakaušį jis. – Tiek daug naujų veidų… vakar buvo mano pirma diena čia, – pirmą kartą kilo noras išsitraukti telefoną ir įrašyti kažkieno balsą.

– Taip… atsiprašau už aną kartą, – susigėdusi prisipažinau, kad gerai atsimenu mūsų pirmąjį susitikimą.

– Na, dabar turbūt laikas susipažinti kaip pridera? – nusišypsojęs kelius pakertančia šypsena, jis ištiesė man ranką. Bijojau ją imti, bet tikinau save, kad privalau, negaliu jaustis taip žiūrėdama į vyrą. Jis TIK vyras. ŽMOGUS – kaip ir visi. Mūsų rankos susilietė ir mano ranka nutirpo iki pat peties. Paspaudimas – užtikrintas, bet šiltas ir malonus.

– Jakub, arba Jacob, kaip mane mėgsta čia vadinti užsieniečiai, – žiūrėjau jam į akis ir bijojau, kad jis jaučia tą patį ką ir aš, arba galvoja, kad dar viena idiotė negali nuo jo atitraukti akių. Aaa, kaip nenorėjau, kad jis galvotų, kad aš kokia kvaila išvaizdžių vyrų fanė.

– Milana, malonu, – bandžiau išlikti kiek įmanoma neutrali. – Kuriam departamente dirbsi, gal pakeitei Samantą?

– Taip, pakeičiau Samantą, esu Programos Lyderis. Palauk, tu ne Produkto Savininkė, kartais? Kalbėjau su Marku vakar, man atrodo jis tavo komandoje, bet jis sakė, kad Milana komandos lyderė.

– Taip, kartais mane vadina lydere, nes šis projektas, kurį baigsime šią savaitę, beveik nereikalavo jokių Produkto Savininko įgūdžių ir pareigų, visa komanda atlikom tas pačias užduotis, – niekšas Markas, garantuoju, bandė įtikti jam, kad užimtų mano vietą arba būtų paaukštintas.

– Gerai, malonu, spėju, tada teks bendradarbiauti, – šyptelėjo jis, atidarinėdamas pieną. Na kodėl… Kaip dirbti su žmogum, kuris savo buvimu atjungia smegenis?

Galėsiu kavą pasidaryti ir vėliau. Buvau beatsisveikinanti, kai su gaidele abejonės išgirdau jį vėl kreipiantis į mane.

– Gal norėtum kavos, darysiuosi sau, galėčiau ir tau padaryti? – šūdas, nenorėjau atsisakyti ir po penkių minučių grįžti vėl ir pasidaryti kavą.

– Gerai… – sutikau nenorėdama ilgiau užsibūti negu reikia ir prisėdau ant aukštos kėdės prie virtuvės stalo.

– Kokią kavą mėgsti? – pradėdamas malti kavos pupeles paklausė jis.

– Rytais latte, – pamačiau kaip šyptelėjo ir manyje vėl viskas suvirpėjo.

– O kitu dienos metu? – susidomėjęs, beveik pašaipiai, paklausė.

– Juodą kavą be nieko, – nukirtau. Stengiausi išlikti neutrali ir neįdomi. Du kolegos šnekučiuojasi, viskas ok. Čia tik aš nenormali. Nenorėjau pradėti klausinėti asmeninių dalykų, bet nežinojau kaip pertraukti tylą.

– Čia tavo muzika? – paklausiau galva rodydama į vis dar švelniai skambantį telefoną ant stalo iš kurio sklido lengva džiazo muzika. Jam pakreipus galvą į mane, kūną vėl perliejo virpulys.

– Oi, atsiprašau, nepagalvojau, gal tave erzina? – be galo mandagiai, susirūpinusiu veidu, kreipėsi jis į mane. Net pasirodė, kad jo skruostai šiek tiek išraudo.

– Oi ne ne, tikrai ne, visai maloni melodija, nuo ryto, – užtikrinau jį.

– Ah, taip, mano ritualas prieš pradedant dieną, – patikslino jis. Ooo, vyras su ritualu… Maiklas irgi turi savo ritualų! Kiek balsų girdžiu savo galvoje???

Jakub atsargiai padavė man puodelį kavos ir pradėjo darytis vieną sau. Gerai, kad kavos aparatas buvo triukšmingas, būčiau nežinojus ką dar jam sakyti. Ruošiau galvoje sakinį, norėdama pabėgti iš virtuvės. Nebegalėjau būti šalia šio vyro ir jo šmėruojančio užpakalio priešakyje. Vos aparatui nutilus suskubau pasišalinti.

– Labai ačiū už kavą, bet tik grįžau iš po atostogų, turiu bėgti ir pasivyti su darbais, – pasiaiškinau jam, kildama nuo stalo. Jis atsisuko beveik be konkrečios išraiškos veide. Tikrai negalėjo nuliūsti, kad išeinu?

– A, ok, iki greito tada, – šyptelėjo man, pildamas pieną į kavą.

Man išeinant iš virtuvės, beveik kaktomuša, susidūriau su Honza, jis žvilgtelėjo į mane ir paskui į Jakūbą

– Labas rytas abiems, – džiugiai išsišiepė jis trindamas rankas. – Kitą savaitę, ketvirtadienį, bus naujo projekto atidarymo vakarėlis. Galit pasikviesti antras puses. Nepamiršk pasiimti Maiklo, – mirktelėdamas man uždėjo ranką ant peties Honza ir nuėjo link Jakūbo.

Neatsisukdama išlėkiau pro duris.

*Pakeitimas  – pagrindinė veikėja išvyks atostogų vienai savaitei, o ne dviems, kaip prieš tai buvau rašiusi pirmoje dalyje.

Visą savaitę su Maiklu važinėjome po Bohemiją apžiūrinėdami vietoves vestuvių šventei. Pilys, viešbučiai ir rūmai su nuostabaus grožio sodais… neįsivaizdavau, kad Čekija gali būti tokia romantiška ir pasakiškai žavinga šalis. Pavargome, bet Maiklas vis darė staigmenas užsakydamas kokį masažą ar SPA, kad nesijaustumėm visai išsunkti ir vistiek sugebėtumėm pailsėti per atostogas.

Vakar apžiūrėjome paskutinę vietovę – Hluboka pilį – balta ir princesiška. Graži. Tiek galiu pasakyti. Nejaučiau to virpulio – kad viskas, noriu tuoktis čia. Tik Maiklas buvo toks užsidegęs, vos galėjau jį nulaikyti, kad neduotų depozito.

Man reikia daugiau laiko pagalvoti. Matėme penkias vietas ir nebuvau įtikinta nei viena jų, o vestuvės jau kitą vasarą. Dauguma vietų jau buvo užsakytos metams į priekį, bet kadangi tuoksimės penktadienį, turime šiek tiek daugiau pasirinkimo.

– Labas rytas, gražuole, – pro duris įėjo Maiklas su plačia šypsena, nešinas padėklu su dviem garuojančiais kavos puodeliais. Turbūt jau buvo prabėgęs ratelį aplink viešbučio sodus, kol aš rąžydamasi, pro užuolaidas stebėjau tekančią saulę.

– Labas rytas, – sėsdamasi ir padarydama jam vietos ant lovos krašto nusišypsojau aš.

– Ne ne ne, – sustabdė mano ranką, siekiančią kavos, ir atkišo lūpas. – Pirma, bučkis, o tada kava, – nusišypsojau, žinau, kad stengėsi įtikti, mačiau kaip žiba jo akys, tuo pačiu susijaudinimu, kaip po pilies apžiūrėjimo vakar.

Užsivertęs savo dvigubą espresso, pakštelėjo į kaktą ir išskubėjo į dušą. Man patiko lėti rytai. Galėčiau praleisti valandas gurkšnodama kavą ir stebėdama kylančią saulę.

Nutilo dušas, pažadindamas mane iš transo ir perliedamas nerimo banga. Tuoj važiuosim susitikti su Maiklo sese Miroslava ir jo geriausiu draugu Luku. Mačiau juos tik kartą, bet tam gyvuliui nerūpėjo, kad aš jo geriausio draugo mergina. Jis, regis, akivaizdžiai su manim flirtavo, o Maiklas ir jo sesuo numojo viską ranka, priimdami jo flirtavimą kaip pagyrimą Maiklui, kad susirado gražią panelę. “Jis tik juokauja, nekreipk dėmesio”.

Tą vakarą, per Miroslavos gimtadienį, kai Maiklas šokdino seserį, mane į glėbį stvėrė Lukas. Taip stipriai mane suspaudė ir prišlijo, kad nebuvo kur dėtis ir tik panarinti galvą į jo kaklą. Visi buvom pagėrę ir šokome prieblandoje, tad niekas negalėjo gerai matyti kas vyksta. Lukas tiesiog valgė mano ausį, ranka vaikščiodamas po visą mano nugarą. Šokdamas vis įkišdavo koją man į tarpukojį, apsimesdamas, kad tai tik šokio judesys ir kaskart tai padaręs suaimanuodavo man į ausį ją lyžtelėdamas. Nežinojau kaip elgtis, nesitikėjau tokio tiesmukumo. Nejaugi turėjau pradėti rėkti ir sugadinti Miroslavos gimtadienį? Ją mačiau pirmą kartą gyvenime, nenorėjau kelti scenos. Dainai pasibaigus turėjau išeiti įkvėpti gryno oro. Negalėjau pulti atgal Maiklui į glėbį, buvo taip gėda.

Įsukome į kempingą su palapinėmis po dešine ir nameliais ant ežero kranto po kaire puse. Priekyje iškart pastebėjau laukiančius Luką su Miroslava, ši kabojo jam ant kaklo nuogu užpakaliu. Su rankšluosčiais ant pečių, jau buvo pasiruošę eiti prie ežero. Maiklas papypino ir šie išsišiepę pradėjo mojuoti.

Pasistatę automobilį prie namelio pasisveikinom su porele. Lukas vos kreipė į mane dėmesį, vadinasi tikrai neatsiminė to vakaro. Iškart pasidarė lengviau. Miroslava, pasak Maiklo, angliškai mokėjo kalbėti puikiai, bet kažkodėl nesistengė nė trupučio. Nebuvau tikra ar tai buvo jos protestas prieš mane ir faktas, kad nekalbu čekiškai ar tiesiog buvo nedrąsi. Tad, kol Maiklas su Luku glebėsčiavosi, mes nejaukiai stoviniavom šalia ir šypsojomės.

– Mes greitai persirengsim ir galim eit, gal galėsim užsukti į kokią užkandinę pakeliui prie vandens dviračių?  Esam baisiai išalkę, – rankomis patrynė Maiklas.

– Žinoma, mes palauksim, bėkit, balandėliai, po audringo ryto greičiausiai išbadėję, ane? – alkūne pagrūmojo Lukas Maiklui ir pamerkė akį. Ko jis siekia tokiais komentarais? Mes ryte nesimylėjom, bet Maiklas sukikenęs trenkė jam alkūne atgal, lyg sutikdamas, kad taip būtent ir buvo. Dirbtinai šyptelėjau ir apsisukusi užlipau laipteliais į mūsų namelį, iš paskos Maiklas.

Man apsivilkus maudymosi kostiumėlį ir besilenkiant pasiimti suknelės iš lagamino, Maiklas pliaukštelėjo per užpakalį.

– Auč, ką čia sugalvojai!

– Oi, atsiprašau, kad norėjau pažaisti su savo sužadėtine, – iškėlė rankas į viršų jis.

– Tiesiog nustebinai mane, – tryniau užpakalį piktokai žiūrėdama į jį. – Skauda.

– Negalvojau, kad tokia jautri, – pažvairavo ir apsisuko. – Užrakink duris, kai baigsi, – piktai šovė jis ir išbėgo į lauką.

Tas sušiktas Lukas jam blogas pavyzdys, visada tampa kažkokiu gyvuliu, kai su juo susideda.

Įsimečiau porą daiktų į krepšį ir išėjau. Lukas su Maiklu linksmai kalbėjosi ir juokavo. Užrakinau duris ir pradėjau lipti laiptukais žemyn. Pastebėjau, kaip Lukas paslapčia bandė nužvelgti mano kojas ir širdis pradėjo smarkiau plakti. Maiklas iškart prišoko ir apkabino mane per kaklą. Koks lipšnus staiga pasidarė.

Lukas su Maiklu aiškiai mėgavosi vienas kito draugija. Kai Miroslava pamatė, kad jai nebeliko nieko kito tik kalbėtis su manimi, ji apėjo vaikinus ir prisijungė prie manęs. Ir iš tiesų, jos anglų kalba buvo nepriekaištinga.

– Kaip sekasi vestuvių planavimas? Girdėjau iš draugių, kad atima nemažai nervų, – draugiškai pasiteiravo ji. Aną kartą, kai susitikome, buvo jos gimtadienis ir pliurpti nebuvo kada. Praktiškai, tai pirmas kartas kai mes kalbamės.

– O taip, jie buvo teisūs. Visą savaitę apžiūrinėjom viešbučius ir pilis ir nesu tikra, kad kažkas labai krito į akį, bent jau man. Jausmas toks, kad tiek planavom ir iš taško A visai nepajudėjom, – nusivylusiai burbuliavau aš. Niekam nepasakojau apie šios savaitės vargus, tad buvo gera nusimesti šias mintis nuo pečių.

– Na kaip nors, kaip visi susiplanuoja taip ir jūs susiplanuosit, o jeigu kas, tai visada galit susirašyt kai kur tik dviese ir nedaryti jokių vestuvių, – šypsojosi ji.

– Ha ha ha, tu ko gero žinai, kad Maiklas niekada nepasirašytų tokiai šventei, būtum mačius, kaip jam patiko Hluboka pilis vakar, jis nenustygo vietoje! – parodžiau rankomis kaip sprogsta galva.

– Kas sakė, kad tik moterims patinka pompastika? – suprunkštė ji. Abi pradėjome juoktis, ji mane suprato. Regis diena bus geresnė, nei tikėjausi.

Priėjome greito maisto sunkvežimį. Maiklas jau buvo nusipirkęs dešrainį be nieko ir kartu su Luku pasiėmė alaus. Pamačiau, kad jie pardavinėja langošė – užkandį su česnakiniu pagrindu, daug sūrio ir daug pomidorų padažo. DIEVINAU jį. Mano mėgstamiausias užkandis Čekijoje.

Buvau tokia alkana, net pamiršau, kad tuoj lipsiu į tą patį laivą su Luku, rūpėjo tik maistas. Užsisakiau langošė ir radlerio stiklinę, nemanau, kad Maiklas prieštaraus, juk ten beveik nėra alkoholio.

Ištiesiau rankas pasiimti langoše ir, kol pardavėjas rinko grąžą, godžiai suleidau dantis į padą. Pagaliau – maistas. Pasiėmiau į kitą ranką radlerį ir patraukėm su Miroslava link vaikinų. Maiklas žvilgtelėjo į mūsų pusę, į mano maistą ir kol Miroslava ragavo Luko alų, Maiklas priėjęs sugriebė už rankos ir spausdamas ją sušvokštė pro sukąstus dantis:

– Aš tau kiek kartų sakiau, kad nekenčiu česnakų. Ir vėl nesimylėsim, nes negalėsi atsikratyt to kvapo iki rytojaus. Maniau vieno karto užteks suprasti, kokią nesąmonę padarei, – ir paleidęs nuėjo. Akyse susikaupė ašaros… Pamiršau, kad jis nekenčia česnakų… Visai iš galvos išgaravo… Dabar galvos, kad specialiai taip padariau… Laikykis, neverk.

– Kas nutiko, tau viskas gerai? – susirūpinusi paklausė Miroslava.

– Taip… taip, viskas gerai, įsikandau liežuvį, net ašaros ištryško, – sumelavau jai.

– Eech, būna.Va užgerk radleriu, praeis.

– Aha, praeis…

Pasiėmėm dvivietį dviratį su didesniu deniu ir išplaukėm. Maiklas su Luku mynė, o mes, valgydamos ledus, sėdėjome ant krašto vilgydamos kojas vandenyje. Ežeras buvo didžiulis, visose pusėse plaukiojo vandens dviračiai ir dūko vaikai. Tikrų tikriausia vasara.

Vaikinai plaukiojo nuo dviračio, tolyn ir atgal, o mes drybsojome ir klausėmės muzikos. Maiklas nuo kranto nepratarė man nė žodžio. Apsimetė, kad viskas gerai, bet mane visiškai ignoravo. Pykau ant savęs, kad pamiršau tuos sušiktus česnakus.

Man begulint ant denio ir mėgaujantis saule, staiga pakilo vėjas, apsidairiau aplink ir iš vienos ežero pusės, kurioje augo aukšti medžiai, pasirodė beveik juodi debesys. Atrodo girdėjau griaudint, bet su tiek triukšmo aplink, nebuvau tikra. Vaikinai buvo tik išplaukę tolyn.

– Miroslava, žiūrėk! – parodžiau į juodutėlį dangų atslenkantį link mūsų.

– Velnias, va čia tai bus. Sėsk, minam jų pasiimt, – paragino Miroslava. Sėdau šalia jos ir pradėjom minti link vaikinų. Jiems tolumoje sustojus ir pagaliau pamačius, koks debesis iš už mūsų artinasi, suskubo plaukti atgal.

Vėjas dabar plaikstė dviratį kaip pašėlęs. Buvo sunku minti, kilo bangos ir stūmė mus į kitą ežero pusę. Vaikinai priartėję užsikabarojo ant denio. Per visą sąmyšį aš jau spėjau pamiršti kas nutiko, bet ne Maiklas. Bandžiau tiesti jam ranką, bet jis jos neėmė ir vėl mane ignoravo. Lukas pastebėjo šį jo gestą, žvilgtelėjo į mane, bet aš nusukau akis.

Darėsi nežmoniškai šalta. Diena virto naktimi vos per keletą sekundžių.

– Reikėtų mums lįsti į vandenį, bus šilčiau, – laikydamasi plaukus ir susirietusi iš šalčio rėkiau visiems.

– Vis tiek nenuplauksim iki kranto su tokiu vėju – niekaip, reikės išlaukti čia, – pridūrė Lukas.

– Na, aš į jokį vandenį nelįsiu, – drebėdama kėdėje, susisukusi į rankšluostį drėbė Miroslava. Maiklas atsisėdo į antrą kėdę šalia jos ir taip pat susisuko į rankšluostį. Keturiems, po mažyčiu stogeliu čia net nebūtų vietos.

– Šūdas, vėjas mus neša į priešingą pusę, reikia bandyti bent išsilaikyti toje pačioje vietoje, turėtų greit praeiti, – rėkė Maiklas, bandydamas minti ir “vairuoti”.

– Gerai, man žiauriai šalta, aš šoku į vandenį! – ir nelaukdama atsakymo, net nežvilgtelėjusi į Maiklą, galva žemyn nėriau į vandenį. Buvo kur kas šilčiau nei ant dviračio.

Išnėrusi pastebėjau, kad mūsų dviratis per vidurį turėjo tuščią erdvę su metaliniu strypu per vidurį – puiku, slėptuvė nuo lietaus. Joje laisvai visi tilptume. Įsikabinau į dviratį ir laikydamasi už krašto sušukau, kad jie taip pat galėtų nusileisti žemyn, kur nėra vėjo. Tačiau, išskyrus Luką, niekas nesiklausė. Įplaukiau į tą erdvę, užsikabinau už strypo ir šiltai laukiau, kol Miroslava rėkavo ant prasidedančios liūties.

Vanduo maišėsi su dangumi. Nebuvau mačiusi nieko panašaus. Tai buvo taip antgamtiška… o gal atvirkščiai – nepaprastai gamtiška? Viskas atrodė lyg sapnas – triukšmas, vanduo, debesys ir lietus. Šniokštimas užgožė bet kokį kitą garsą. Viskas tiesiog ūžė.

Pasigirdo tylus pliukštelėjimas į vandenį, bet nesimatė nieko. Staiga išgirdau kaip kažkas už manęs išnėrė ir prisiartino sugriebdamas mane per liemenį ir prisitraukdamas save prie mano kūno. Pajutau šiltą kvėpavimą į kaklą ir į ausį ir mane perliejo šiurpas. Lukas.

– Ką darai… – išsigandusiu, bet ramiu balsu paklausiau. Nemoku paaiškinti kokia siurreali rodėsi ši situacija. Jausmas buvo toks, lyg mes išnėrėme į kitą pasaulį – atskirą nuo to, kuris yra viršuje. Pasaulį, kuriame nėra nieko, kurio nestebi niekas ir apie kurį nežino niekas.

– Galvojau apie tave, – gundančiu balsu tarė jis, viena ranka glostydamas man pilvą. Užsimerkiau ir leidau jam mane jausti. Rankomis laikiausi už strypo, kol jis mėgavosi mano kūnu. Neliečiau jo, bet jo šilti bučiniai varė mane į ekstazę. Jis viena koja apsivijo manąją, kad vanduo mūsų neišskirtų. Pajutau kaip į nugarą įsirėmė jo standi erekcija. Man į tai nesureagavus, jo ranka pradėjo slysti žemyn. Patrauk, patrauk – tylus balsas rėkė galvoje. Ša, nieks nesužinos, vos galiu girdėti savo pačios mintis.

 …

Birželio trečia diena

Sėdėjau ranka pasirėmusi veidą. Vis žvilgčiodama į saulėtą dangų, bandžiau fokusuotis į kompiuterio ekraną. Jaučiau, kad krumpliai vėl paliks žande raudoną žymę, bet nedariau nieko. Koja nutirpo jau prieš geras penkias minutes, bet jos taip pat neketinau judinti. Paskutinė darbo diena prieš atostogas – kai laikas, regis, sustoja, o diena, atrodo, niekada nesibaigs.

Dirbu nuobodžiausią darbą gyvenime, net sraigių rinkimas vaikystėje turėjo daugiau prasmės nei šis. Gerai, žinau, kad visada gali būti blogiau, bet jaučiu kaip kiekviena minutė čia, degina mano likusias smegenų ląsteles. Šeši mėnesiai. Tiek laiko skrudinu savo neuronus po magistro baigimo, kuris, tikėjausi, atneš nuostabų darbą, sėkmę ir tą suaugusiųjų gyvenimą apie kurį svajojau visus studijų metus. Visiškai nieko panašaus, o atsimenu, šikau į kelnes interviu metu, nors tokį darbą galėjo gauti mano keturiolikmetė pusseserė, kuriai tik TikTok’as terūpi.

10:00 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:02 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:04 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:06 Esamo kliento duomenų keitimas

10:08 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:10 Naujo kliento duomenų patikrinimas

Tęsti? Manau esmę supratot. Ir taip jau 120 dienų ir viena valanda dešimt minučių. Žinau, kad tai tik projektas, kuris tuoj baigsis, bet fiziškai jaučiu kaip mažėja mano smegenys. Kiek ilgai galima tai tęsti? Nežinau.

Ekrane iššoko priminimas apie už penkiolikos minučių vyksiantį susirinkimą. Šūdas. Vėl reikės žiūrėti tam mulkiui Janui arba Honzai, kaip jį visi čia vadina, į akis. Patvirkęs, beveik penkiasdešimtmetis, bosas. Turbūt vienintelis man čia nepatinkantis žmogus. Kažkada bandė pajuokauti, kad ateina vasara ir visos moterys pradės mažiau rengtis. Iškart pervėriau jį aštriu žvilgsniu ir daugiau iš jo tokio tipo juokelių nebegirdėjau. Nemanau, kad nustojo juokauti, bet bent jau prie manęs tokių kvailų replikų nebemėto.

Prahoje esu jau šešetą mėnesių, ir nors rudenį tai atrodė lyg pats geriausias sprendimas, žadantis gyvenimą pilną nuotykių, dabar nebuvau tokia tikra. Gyvenam naujame, dviejų kambarių bute su nuostabiu vaizdu į Prahos miestą. Terasoje rytais mėgaujamės kava, o vakarais vynu. Vieną tokį vakarą, prieš porą mėnesių, ištariau „taip” ir absoliučiai viskas nuo to balandžio, išskyrus darbą, atrodo kaip pasaka. Maiklui gerai sekasi darbe, taupome automobiliui ir buto depozitui, susitinkame su jo draugais, kadangi savo, išskyrus kolegę Įvoną, neturiu. Pirmą kartą turiu pinigų pasidaryti gražų manikiūrą, nueiti į kirpyklą, o kur dar kompanijos apmokamas sporto klubų abonementas. Idealu, niekada taip nesidžiaugiau savo išvaizda ir gyvenimo kokybe kaip dabar. Tiesiog… nejaučiu tos laimės apie kurią svajojau. Ar ji išvis egzistuoja?

10:20 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:22 Esamo kliento duomenų keitimas

10:24 Naujo kliento duomenų patikrinimas

…

***

Man, kartu su kitais komandų lyderiais, išėjus iš susirinkimo su Honza, kuris beje, elgėsi gražiai, keliai susikirto su minia kitų darbuotojų, baigusių savo susirinkimus. Išsišiepusi skubėjau, braudamasi per visus, atgal į savo darbo vietą, rašydama Maiklui žinutę apie naujienas ir nekantraudama papasakoti kolegei Ivonai, kad šis nelemtas projektas tuoj baigsis. Kažkoks nevykėlis išmušė telefoną iš rankų neatsisukdamas ir aš skubėdama pagriebti jį nuo žemės, kol dar kas nors jo nenuspyrė išlįsdamas iš už kampo, pasilenkiau ir pajutau kaip mano galva atsidūrė keistoje vietoje… Pajaučiau rankas ant savo pečių neleidžiančias man judėti toliau ir keliančias mane į viršų…

– Oooo, viskas gerai ar kažką pametei? – išgirstu malonų ir nedrąsų balsą, kurio savininkas laiko mano pečius per atstumą. Kylu su užkaitusiais skruostais į viršų susivokdama, kad ką tik atsitrenkiau vyrui į klyną… Nedrąsiai pakeliu susigėdusias akis ir susitinku su nuo saulės įdegusiu veidu, kurio žandus, kaip ir mano, spėjau, puošė lengvas raudonis.

– A…a… – sumikčiojau nerasdama žodžių… Tokia nepatogi situacija, o aš tegalėjau galvoti, kodėl šis susidūrimas jautėsi toks keistai malonus… Bandydamas laikyti savo tarpkojį toliau nuo manęs, jis paleido mano pečius ir išsitiesdamas priartėjo. Susiėmiau burną prilaikydama juoką ir akimis susiradusi telefoną su koja jį prisitraukiau arčiau. Vėl, tik šį kartą lėčiau, pasilenkiau jo paimti, akies krašteliu matydama, kaip jis vėl žengė žingsnį atgal, rankomis bandydamas apsaugoti savo turtą. Atsitiesiau negalėdama nesišypsoti. Šį kartą pastebėdama malonų jo kvepalų kvapą.

– Aš… aš atsiprašau, – bandžiau nesijuokti rodydama telefoną rankoje. – Pamečiau telefoną… o tau viskas gerai? – paklausiau stebėdama, kaip jo akyse pradeda žaisti juokas…

– Jo, man viskas gerai, – jo veide pasirodė šmaikšti šypsena ir man pakirto kojas… Taip buvo nutikę tik kartą gyvenime, prieš septynis metus, kai buvo Avengers premjera Londone ir, prisiekiu, Chris Hemsworth pažiūrėjo man tiesiai į akis ir nusišypsojo, galvojau, kad nualpsiu. Kaip gali kas nors turėti tokią šypseną, kuri verčia tave prakaituoti ir pamiršti kas esi?

Iš vieno ofiso išlindo mūsų registratorė ir sušuko:

– Jakub? Tavęs laukia, – Laura žvilgtelėjo į mane pro duris ir Jakubui nežiūrint, be garso, man ištarė „hoooot” ir parodė gestą lyg nusidegintų pirštus. Išpūčiau akis išsigandusi, kad jis pamatys, jis to nepastebėdamas, nepatogiai persibraukė savo trumpus, šviesius plaukus ir prieš nueidamas tarstelėjo:

– Ok, iki tada, – ir lyg nežinodamas ar dar kada nors susitiksim, nedrąsiai šmurkštelėjo į kabinetą pro Laurą, kuri prieš uždarydama duris man dar pamerkė akį. Jis čia greičiausiai dėl darbo pokalbio, žinojau, kad kita komanda ieško vadybininko pakeisti Samantai, kuri tuoj išeis į motinystės atostogas.

***

Man bespoksant į šviesą žaidžiančią deimantėlyje, Ivona pertraukė mano mintis ir paklausė ar viskas gerai, sakė atrodau, lyg mane ką tik būtų atleidę. Nupurčiusi bepradedančias lįsti niekšiškas mintis, išsišiepiau ir pasakiau, kad atvirkščiai. Projektas tuoj baigsis, o sekantis tikrai bus geresnis nei šis. Markas, sėdintis šalia manęs, negalėjo pakęsti, kad aš buvau komandos lyderė ir viską sužinau pirma. Išgirdęs naujienas išsišiepė dirbtine Džokerio šypsena ir išskubėjo į virtuvę darytis kavos.

Gal man tik pasirodė, kad jis toks žavus? Negalėjau sau leisti, kad man bent šiek tiek patiktų kitas vyras. Vėl žvilgtelėjau į savo ranką, į sužadėtuvių žiedą. Tikiuosi, negaus jis to darbo.

***

Gulėjau išsidrėbusi kėdėje, svilindama saulėje vidines rankų puses. Vienoje laikiau telefoną, kitoje putojantį prosecco. Lapuota terasos tvora mane visiškai slėpė nuo bet kokių pašalinių akių. Įtempusi ausis laukiau įsukančių padangų garso.

Dar kartą siurbtelėjau maloniai šalto gėrimo. Pasigirdo artėjantis automobilis. Žinojau, kad ilgai laukti nereikės. Užsiverčiau burbuliukus ir užsukusi buteliuką įmečiau jį po viena iš terasos lentų, kuris linksmai nudzingsėjo ir susimaišė su kitais. Nuskubėjau į vidų ir nejungdama šviesos vonioje, čiupau Listerine ir prasiskalavau burną.

Nesu priklausoma, tiesiog dievinu burbuliukus penktadieniais po darbo, tik su prosecco jaučiu, kad prasidėjo vasara ir deginimosi sezonas atidarytas. Tačiau visiškai suprantu ir Maiklą. Jis žino, kad gerti moteriai, kuri nori greitu laiku pastoti nėra sveika. Jis įsitikinęs, kad turėčiau nustoti gerti bent metus prieš bandant susilaukti vaikelio. Stengiuosi jam įrodyti, kad man tikrai tai rūpi, tik pati nemanau, kad taurelė šampano penktadieniais galėtų pakenkti. Tingiu ginčytis. Juo labiau, kad aš penktadieniais darbą baigiu 4.30pm, tad mano ceremonija ir toliau lieka tik mano ceremonija. Juk visi turime vienokių ar kitokių paslapčių, tad ši mažytė, tebūnie liks tik mano.

– Sveika, mažute, – pakėlęs mane nuo grindų pabučiavo į lūpas Maiklas.

– Labas, kaip paskutinė diena darbe praėjo? – paklausiau laikydamasi jam ant kaklo.

– Eh, žinai, nieko naujo, nieko gero, – audamasis batus kalbėjo jis. – Jau visus darbus buvau atidavęs kolegoms, tad teliko išlaukti penktos valandos. Kaip tau diena praėjo? – nevalingai, galvoje pasirodė Jakubas ir jo šypsena. Iškart maloniai pašiurpo oda.

– Ne, nieko gero… tiesiog visi džiaugiamės pagaliau baigiantys tą nuobodų projektą. Turėtumėm pradėti naują, tad mūsų atostogos prasidėjo pačiu geriausiu laiku, nereikės vesti duomenų paskutines dvi savaites, – ir išsišiepusi pasistiebiau jo vėl pabučiuoti.

– Nuostabu! Aš susitariau su Luku ir Miroslava susitikti per atostogas, turėtumėm rasti laiko tarp patalpų ir… pilių apžiūrėjimo… – pakėlė antakį jis.

– Ką??? Kokių pilių? Palauk, juk neturi minty, kad tuoksimės tikroje pilyje? – jis toliau į mane žiūrėjo patenkintas, kad man tai padarė įspūdį, tik pati nebuvau tikra, gerą ar nelabai.

– Ha ha ha, taip! Norėjau, kad tai būtų staigmena, bet negalėjau iškentėti, galėsime susitikti su jais po Hluboka pilies vizito prie ežero! – toliau nenustygo vietoje jis, dar kartą paimdamas mane į glėbį pabučiavo į kaktą ir dingo vonioje palikdamas mane be amo. Nežinau ar man nepatiko idėja tuoktis pilyje, ar kad turėsiu vėl susitikti su jo sese ir asilu geriausiu draugu. Lukas. Po paskutinio mūsų susitikimo jaučiausi kalta dar keletą savaičių, kol įtikinau save, kad tai kas įvyko jų sodyboje, nebuvo mano kaltė.