Kategorija: Elita Lahm „Ištrūkti nenukentėjus“

Liepos dvidešimt septinta diena. Trečiadienis

Milana

Negalėjau užmigti visą naktį. Su Laura ir kitais pabaigėm vakarą su dar keliais bokalais, bet prieš grįždama į viešbutį nusipirkau vyno butelį, kurio nepaliečiau… Vakarykštės dienos atsiminimai dabar slinko lyg per miglą. Gal tas pokalbis su Jakūbu net neįvyko?

Negaliu patikėti, kad jo žmona laukiasi… kodėl dabar? Tiek metų praėjo, negalėjo palaukti dar kelių?

Skaudėjo galvą. Nenorėjau keltis ir eiti į darbą, nenorėjau žiūrėti Jakūbui į akis. Kaip reaguoti jį pamačius? Sveikinti? Vaikas turėtų būti džiaugsmas, bet aš negaliu net suvaidinti šypsenos…

Pasiekiau darbą lygiai devintą ryto. Nesimatė nei Jakūbo, nei Honzos su Laura, tad ramiai pasidariau kavos ir pradėjau pasiruošimus savaitgalio prezentacijai su viešbučių prezidentu ir vice prezidentu. Markas su Ivona jau darbavosi, kol kiti gretimame kambaryje tik ruošėsi pradėti darbo dieną. Puiki komanda, negalėjau skųstis nei vienu, išskyrus Marku – kartais.

Po dviejų valandų darbo paruošiau penkias skaidres įskaitant dvi su “Sveiki” ir “Ačiū” – apgailėtina. Pasidariau dar kavos ir gurkšnodama priėjau prie lango pailsinti akių. Pamačiau apačioje stovintį Honzą su savo juodaplauke, seniai jos nemačiau. Jie apie kažką aistringai diskutavo, o gal pykosi? Ši skėrėčiojosi rankomis, gūžtelėjo pečiais lyg klausdama “o ką nori, kad daryčiau?” ir Honza susiėmęs už galvos patraukė pečiais su “nežinau”, buvo piktas, ši praėjo pro jį, jis atsisuko jos vytis, bet ši nestojo.

Koridoriuje pasigirdo Lauros aikčiojimas, nusprendžiau pasitikti ją ir paklausti ar sėkmingai grįžo vakar namo. Šalia jos žingsniavo Jakūbas, kuris vos šypsojosi, o Laura laikėsi susiėmusi už burnos.

– Labas rytas, – pasisveikinau su abiem.

– Labas, – pasakė Jakūbas nuleisdamas akis.

– Jakūbo žmona tikrai laukiasi, – aikčiodama suspigo Laura, Jakūbas stovėjo kietai sučiaupęs lūpas ir linkčiojo, – jie ką tik grįžo iš daktaro, – pridūrė ji.

– Sveikinu, nuostabi diena švęsti, – nežinodama, kaip daugiau jam tai pasakyti, dalykiškai išlemenau.

– Ačiū, – nepakeldamas akių pasakė jis. – Aš eisiu tada, – pridūrė ir dingo iš už kampo, o  Laura negalėjo nustoti spygauti.

– Ir kokia ji graži, tiesiog visa švytinti, matosi, kad tik nėštumas gali dar labiau pagražinti moterį, – kad ir Jakūbas išgirstų paskutinius žodžius surėkė Laura.

– O ką, tu kartu su jais pas daktarą lankeisi gal? – šyptelėjau.

– Ne, susitikau abu einančius, klinika netoli mūsų ofiso. Man ir reikia vyro ir vaikų, – nostalgiškai pradėjo ji.

– Gerai, drauguže, svaik, o aš einu toliau darbuotis.

– Eik, o aš gal kokiam eksui parašysiu, gal koks vienas dar bus vienišas ir pagaliau pasiruošęs susitupėti, – sėsdamasi už stalo svaičiojo Laura.

– Viltis miršta paskutinė, – nueidama surikau. Viltis miršta paskutinė, pakartojau. Manau, manoji ką tik mirė.

Liepos trisdešimta diena. Šeštadienis

Milana

Su Jakūbu nekalbėjau apie nieką nuo tada, kai sužinojom naujienas apie jį, tapsiantį tėvu. Visą savaitę nenorėjo nė karto dalintis taksi ir nė karto nevalgėm pusryčių dviese. Bandžiau prieiti ir pasakyti jam, kad viskas gerai, aš suprantu situaciją, bet vos man pabandžius prasižioti, jis pabėgdavo. Juk visą laiką manęs vengti negalės. Turės su manimi kalbėtis. Vakar, paskutinę valandą prieš visiems išeinant iš ofiso, dar greitai ir dalykiškai perėjom per prezentaciją, bet susitarėm susitikti jau viešbutyje, kuriame apsistojusi vadovybė.

Atvykusi į viešbutį radau Jakūbą, besišnekučiuojantį su viceprezidentu. Man pasisveikinus ir direktoriui pasirodžius, vėl susėdom už to paties stalo, kaip ir prieš dvi savaites. Pradėjom prezentaciją pasakodami apie projekto progresą ir kokie darbai mūsų laukia ateinantį mėnesį. Abu vadovai susirūpino padidėjusiomis išlaidomis dėl pasamdytų žmonių, tačiau užtikrinom juos, kad be papildomų rankų nebūtumėm ten, kur esam dabar, o sumažinus komandas greičiausiai nespėtumėm laiku užbaigti programos.

Jakūbas pademonstravo programą su pradiniu dizainu ir papasakojo, kaip programa atrodys kitą savaitę. Nežinau, ar vadovai suprato viską, bet jiems patiko tai, ką matė, o tas ir buvo svarbiausia.

Mums pabaigus susitikimą vėl buvom pasiūlyti pasivaišinti viešbučio kokteiliais. Jakūbas nuotaikingai sutikęs, paspaudęs jiems rankas ir atsisveikinęs, pradėjo traukti link išėjimo.

– Jakub. Jakub! – man baigėsi kantrybė su šituo vyru. Jis sustojo neatsisukdamas. – Einam išgert, – jis nesijudino. – Gerai, man bus daugiau kokteilių, – apsisukau ir patraukiau link baro.

– Dvi margaritas, prašau, – sugavusi padavėjo žvilgsnį ir sėsdamasi prie baro paprašiau. Praėjo minutė ir pajutau kaip šalia manęs kažkas atsisėdo. Jakūbas, žinoma. Nežvilgtelėjau į jį. Padavėjas atėjęs padėjo abu kokteilius priešais mus, vėl pasakiau, kad viskas bus sumokėta prezidento sąskaita.

– Iš kur žinojai, kad ateisiu?

– Viltis miršta paskutinė, – burbtelėjau.

Dar keletas minučių, per kurias nekalbėdami iš naujo pratinomės vienas prie kito.

– Tai kaip sekasi? – nedrąsiai pradedu. – Viskas gerai?

– Ne.

– Puiku… Palauk, ne? – pirmą kartą atsisuku į jį.

– Ne.

– Bet kas yra? Juk būsi tėvas! – nežinau, kodėl pradėjau ant jo pykti už tokį atsakymą.

– O kaip tau atrodo, Milana? – trindamasis akis atsako. Tyliu. – Noriu džiaugtis, turėčiau džiaugtis, bet nesijaučiu toks laimingas, koks įsivaizdavau, kad būsiu pirmą kartą išgirdęs tokią žinią, – jis susiėmęs galvą žiūrėjo žemyn į savo kokteilį.

– Gal tau šokas, visai nesitikėjai tokių žinių…

– Tai va, kad nesitikėjau… Galvojau, gal tai dėl tavęs negaliu džiaugtis šia nuostabia žinia, bet žinau, kad man tikrai būtų nesvarbu, juk svarbiausia būti tėvu. Tačiau niekaip negaliu išsivaduoti iš to sunkaus jausmo, kuris mane slegia… ir faktas, kad tai buvo tokia netikėta žinia, mane slegia labiausiai… – aš vis tylėjau, o jis lyg garsiai samprotaudamas varė toliau. – Aš paskutinius du mėnesius beveik nebuvau namie, beveik nepraleidau jokio laiko kartu su ja, o ypatingai paskutinį mėnesį. Jaučiau, kad mes esam taip nutolę vienas nuo kito, kad mintis apie vaiką buvo tiesiog… neįmanoma… – klausydamasi jo išpažinties išsitraukiau telefoną ir parašiau Laurai “Kokia buvo Jakūbo žmonos plaukų spalva?”. Gaunu atsakymą “Juoda, o kam tau?”.

Mane nukratė šiurpas. Negali būti. Ne. Negali Jakūbo žmona būti ta pati Honzos juodaplaukė. Klausiausi Jakūbo, kuris jau beveik ašarojo, o aš sėdėjau bijodama prasižioti. Padėjau telefoną ant stalo. Negalėjau tiesiog užversti tokios teorijos ant jo, o kas jei aš klystu?

Svarsčiau, ką dar atsimenu apie Eve. Galvojau, kad taip, kaip ėjo ta juodaplaukė, man jau buvo pažįstama, bet vienintelį kartą Eve mačiau birželį, per kampanijos vakarėlį, tada ji buvo blondinė… ir jau tada, mano nuomone, buvo per lipšni su Honza.

Su kiekvienu žodžiu jaučiau, kad jis gali bet kada prapliupti, arba verkti arba isteriškai rėkti.

– Einam iš čia, – uždėdama ranką jam ant peties pasakiau.

Vienas kitam nesakydami nieko patraukėm per parką į viešbutį. Pradėjo lyti, bet žingsnio nespartinom. Jakūbas ėjo panarinęs galvą, o aš nervingai dairiausi aplink. Mušė karštis, norėjosi nuogai išsirengti čia ir dabar.

Lietus stiprėjo kartu su mano širdies plakimu. Nusivilkau savo švarką ir leidau lietui lyti ant nuogų pečių, po apačia dėvėjau tik satino palaidinę ant siaurų petnešėlių.

– Ką čia darai? Sušalsi ir sušlapsi, – staiga atsisukęs, nustebusiu žvilgsniu beveik išrėkė jis.

– Ir taip šlapia. Man karšta, – jis pasižiūrėjo dar kartą klausiamu žvilgsniu, bandydamas turbūt suprasti, ką čia išdarinėju. Lijo, o aš ranka vėdavausi save. Jis papurtė galvą ir nusisuko.

– Jakub, – pradėjau aš. Jis nežymiai pasuko galvą į mane, jo akys išsiplėtė.

– Tau viskas gerai?

Beveik gaudžiau orą. Žinau, kad turiu jam kažką pasakyti.

– Ne, negerai… – jis sugriebė mane už pečių.

– Kas yra?  Milana? – vengiau žiūrėti jam į akis bet privalėjau… nuo ko pradėti?

– Aš turiu tau kai ką pasakyti, bet nežinau kaip…

– Sakyk, kas yra, tu mane gąsdini! – Iškvėpiau visą turėtą orą plaučiuose.

– Gerai, tuoj! – Išrėkiau jam atgal. – Bet aš nežinau, ar tai tiesa, tad pažadėk… pažadėk manęs nenulinčiuoti… – jis vis dar laikė mane už pečių stebeilydamas į akis.

– Milana, sakyk, – užsimerkiau.

– Man atrodo, kad tarp Honzos ir tavo žmonos kažkas vyksta…

– Ką čia dabar kliedi… Milana… – atsimerkiau, jis paleido mano pečius ir žengė porą žingsnių atgal. Susiėmė viena ranka už galvos ir pradėjo juoktis.

– Kas yra???

– Ką tu nori šia paskala pasakyti? Iš kur ištraukei tokią nesąmonę? – jis vis dar juokėsi.

– Ko tu juokiesi???

– Tu nori pasakyti, kad vaikas, kurio laukiasi mano žmona, yra ne mano? – rodydamas į save rankomis klausė jis. Aš tylėjau, o jis beveik kvatojo.

– Aaa, Milana! Man atrodo, ką tik peržengei ribas, kurių neturėjai teisės peržengti….

– Kokias dar ribas?

– Aš suprantu, kad mus kažkas sieja, kad aš tau patinku, bet čia… čia jau per daug, – jis pradėjo rimtėti.

– Aš tau sakiau, kad nesu šimtu procentų įsitikinusi, bet pats pagalvok…

– Ką pagalvoti, Milana??? Ji juk man pranešė, kad yra nėščia! Honza mane vežė namo pas ją! Tu kalbi nesąmones apie mano žmoną! – pirmą kartą girdėjau jį tokį.

– […]

– Negali sakyti tokių dalykų, tiesiog negali. Aš būsiu tėvas, o tu man sakai, kad visa tai yra melas? Kad mano santuoka yra melas?!

– NE! Aš to nesakau, bet juk tu pats prieš valandą dvejojai visu nėštumu, pats garsiai klausei “kaip tai galėjo nutikti?” ir “man tai buvo taip netikėta” – pamėgdžiojau jį. – Tai štai… dabar turi naują versiją, ir nors tau ji nepatinka, privalėjau pasidalinti, nes matau, kaip kenti!

– Aš kenčiu?! Jei ir kenčiu, tai tik dėl tavęs… – jis žengęs du žingsnius atsidūrė priešais mane, suėmė mano veidą į savo rankas ir prisitraukė artyn. Nustojau kvėpuoti… – Tu klysti. Tu labai klysti, Milana, – jis žiūrėjo man į akis nosies atstumu. Jaučiau visus jo pirštus ant savo veido, jaučiau virpantį orą jam tariant žodžius, jaučiau jo nosį liečiančią mano, jo žvilgsnį, jo visą kūną prigludusį prie manojo. Man pradėjo linkti keliai, pakėliau rankas jo apkabinti, bet jis mane paleido, taip pat greitai kaip ir sugriebė. Neatsisukęs, greitu žingsniu, nuskubėjo link viešbučio. O aš likau stovėti lietuje.

Rugpjūčio pirma diena. Pirmadienis

Vakar vakare, po skambučio su Maiklu, kurio metu bandžiau jam pasakyti, kad nesu tikra dėl kvietimų, nenoriu dar jų siųsti, geriau išsiųskime juos kartu, kai grįšiu. Jis supykęs pasakė, kad išrinks juos savo nuožiūra ir išsiųs.

Po valandos gavau elektroninį laišką su prisegtu kvietimu į mūsų vestuves… į mano vestuves… Kvietimas buvo pasirašytas “Su meile, Maiklas ir Milana”. Tada pirmą kartą gyvenime mane ištiko panikos priepuolis. Žinojau, kad tai panikos priepuolis, nes Emilija pasakojo apie savo. Galvojau, mirsiu. Stengiausi ramiai kvėpuoti, bandžiau skaičiuoti iki dešimt, tada iki dvidešimt ir trisdešimt ir lėtai viskas pradėjo rimti. Jaučiau visus artėjančius ženklus jau ne kartą, žinojau, kad bet kada galiu sulaukti priepuolio ir štai.

Turėjau greičiau veikti, turėjau greičiau palikti Maiklą… maniau, kad grįšiu savaitės gale ir mes galėsim pasikalbėti, bet jis paėmė ir išsiuntė kvietimus…

Parašiau elektroninį laišką Honzai, kad namie kilo problemų ir turiu grįžti iš Vienos kaip įmanoma greičiau. Kol laukiau jo atsakymo, užsisakinėjau viešbutį Prahoje. Gerai, kad Honza laikė savo telefoną visada įjungtą, po pusvalandžio gavau atsakymą “gerai, tik pati susiorganizuok visą kelionę”.

Tai štai. Valgau pusryčius viena, Jakūbo nematyti. Nuojauta kuždėjo, kad jis grįžo į Prahą jau vakar, o mano traukinys už dviejų valandų. Nebesivarginsiu eiti į darbą. Maiklas galvos, kad aš vis dar Vienoje, Honza – kad keliauju, bus proga nuveikti porą asmeninių darbų, kol visi užsiėmę.

Rugpjūčio antra diena. Antradienis

Man su Laura grįžus po pietų į ofisą pastebėjau Honzą savo kabinete žiūrintį pro langą. Jo ryte nebuvo. Durys buvo plačiai atvertos.

– Honza, labas, – atsistojau tarpduryje.

– Sveika, – mačiau kaip stengiasi išspausti tikrą šypseną, bet ne kaip sekėsi.

– Ar viskas gerai? Kur Jakūbas? – šūdas, gal nereikėjo klausti, bet pamatyti jo reakciją taip pat turėjau.

– Aaa, sakė, kad turėjo pasilikti namie su savo žmona… kažkas buvo nutikę, manau pavojus praėjo, bet norėjo likti namie dėl visa ko… visai savaitei…

– A, ok, tikiuosi, viskas gerai…

– Mhm…

– O kaip tu? – Net nežinau, ar man rūpi, bet man buvo jo tokio gaila… ar turėčiau pyktį, kad išdavė Jakūbą? Juk šito dar gerai nežinojau…

– […] – regis net negirdėjo mano klausimo.

– Beje, Honza, nežinau, ar Jakūbas spėjo papasakoti kaip praėjo susitikimas savaitgalį, bet praėjo gerai, užsakovai patenkinti, – šyptelėjau, nors jis nežiūrėjo.

– Gerai, puiku. Jakūbas sakė dirbs iš namų, bet manau, kad tau teks perimti keletą susirinkimų iš jo, pasiruošk ir susitark su juo, jei gali.

– Ok, bus padaryta, – nebenorėjau jo trukdyti ir kelti įtarimų, kad galimai kažką žinau. Laura jau laukė virtuvėje, kad raportuočiau, kas įvyko.

Rugpjūčio penkta diena. Penktadienis

Jakūbas nesileido į jokius pokalbius, nesusijusius su darbu. Prisijungė prie keleto susitikimų, per kuriuos nebuvo įsijungęs kameros, tad taip ir nemačiau jo visą savaitę ir nieko apie jį negirdėjau. Perdavė tris susirinkimus man. Sutapimas ar ne – visus, kuriuose buvo Honza. Sėkmingai jiems pasiruošiau ir vadovavau, tad praėjo sklandžiai, nors ir kainavo ilgus visos savaitės vakarus, tačiau nejausdama kaltės, jei reikėdavo, pasiimdavau dviejų valandų ilgio pietų pertraukas. Buvo taip pat neįprasta neplanuoti jokių kelionių. Negavom jokių naujų nurodymų iš Honzos, pats išvažiavo į Vieną trečiadienį.

Rugpjūčio aštunta diena. Pirmadienis

Darydama ofiso duris, tolumoje išgirdau kažkieno balsus. Buvo dvidešimt minučių iki devynių, tokiu laiku į ofisą ateidavau tik aš ir Jakūbas. Man lėtai slenkant koridoriumi link savo stalo balsai stiprėjo. Iš pradžių girdėjosi neaiškus pakeltas balsas ir kitas silpnesnis, bet pirmasis buvo pažįstamas ir vis garsėjo.

– Kaip tu galėjai?! Kaip??? Atėmei iš manęs žmoną ir dabar darbą!? – Honzos suburbuliavimas, dar keli neaiškūs keiksmai iš Jakūbo, garsus trenksmas į stalą? –  Tvarkykis pats, kapstykis iš šitos velniavos vienas, nemanau, kad po tokių naujienų ir Milana norės čia likti, – buvau jau prie pat durų, kai išgirdau trenksmą ir paskui savo vardą, norėjau lįsti į vidų ir įsikišti, kad nieko rimčiau nenutiktų, bet atsivėrė durys, prieš pat mane sustojo Jakūbas, šnopavo pykčiu.

– Štai, gali jai pasiaiškinti, kodėl visą vasarą važinėjom be reikalo ir kodėl ji iš tikrųjų gavo paaukštinimą, – jis dėbtelėjo į mane ir jau buvo žengęs žingsnį pro mane, bet grįžo atgal ir atsistojo tiesiai priešais Honzą, kuris beveik prisiplojo prie lango.

– Tavo laimei, Eve nori likti su vaiko tėvu, bet jei sužinosiu, kad jai kažką padarei ar ją palikai vieną su vaiku, – jis sugniaužė kumštį prieš pat jo nosį. – Prisiekiu, jei reikės, iš po žemių tave iškasiu, – Jakūbas apsisuko ir nežiūrėdamas į mane prasmuko ir dingo koridoriuje.

– Kodėl Jakūbas taip pasakė? – gerklėje jaučiau sunkų gniutulą. Honza valėsi nuo kaktos prakaitą.

– Jis piktas, tik nusišneka, viskas gerai, – Honzos veide mačiau paniką ir mane šį kartą tai džiugino.

– Kodėl aš gavau paaukštinimą?

– Todėl, kad nusipelnei, kaip ir visi, kurie gauna paaukštinimus.

– Netikiu. Pasiaiškink, – Honza pradėjo eiti link išėjimo, kur stovėjau aš.

– Ne, – uždėjau ranką ant durų staktos jį sustabdydama. – Dabar pat, kloji visą tiesą arba išeisiu iš čia taip pat, kaip ir Jakūbas.

– Manai, kad sužinojusi tiesą norėsi pasilikti?

– Tu iš manęs šaipaisi? – pradėjau eiti artyn. – Pasakęs tiesą, turėsi bent mažytį šansą, kad čia liksiu ir projektas kartu su tavo galva bus išgelbėti. O dabar rėžk.

Blogiau prasidėjęs pirmadienis negalėjo būti. Išbėgau iš ofiso, bėgau tiesiai pro Laurą, kuri bandė klausti, ar viskas gerai. Ne, negerai. Visiškai negerai.

Visa vasara –  naujas projektas, paaukštinimas ir darbo kelionės – viskas buvo viena didžiulė afera. Mane paaukštino, nes pasimaišiau laiku po kojom, Jakūbą siuntė į Vieną vietoj savęs, kad tas niekšelis galėtų būti su Jakūbo žmona, o mane siuntė kartu, kad nekiltų įtarimų… gudru? Nepaisant tokio melo ir paskutinės savaitės, su savo naujomis pareigomis susitvarkiau taip, kaip bet kuris kitas savo srities profesionalas susitvarkytų, tad žinojau, kad buvau tinkama darbui. Nekenčiau Honzos, nekenčiau jo, kad mane paaukštino dėl savo meilės nuotykių, kuriais lygiai taip pat negalėjau patikėti.

Iš visos savo savasties noriu palikti jį šiame šūde vieną, tegu atlieka visų trijų darbus ir dar mano komandai vadovauja, bet jei nepabaigsim projekto, pusė mano komandos praras savo darbo kontraktus… Velnias…

Gerai. Mąstyk logiškai. Žinau vieną, kad ir kokia buvo mano paaukštinimo priežastis, aš įrodžiau, kad galiu atlikti šį darbą ir dar daugiau.

Giliai įkvėpiau ir grįžau į ofisą, tiesiai į Honzos ofisą. Radau jį sėdintį už stalo susiėmusį už galvos.

– Klausyk, nesikišiu į visas nesąmones, kurių pridarei Jakūbui – atskira istorija. Pykstu, kad tokiu niekšišku būdu gavau paaukštinimą, bet liksiu projekte su viena sąlyga, jei perleisi man Jakūbo pareigas.

– Bet aš negaliu tau duoti antro paaukštinimo per du mėnesius!

– Negalėjai duoti ir pirmo, bet davei, tad jei nori išsaugot šį projektą, savo purviną subinę ir visų čia esančių darbus – stengsies, kad gaučiau ir šitą, – nelaukiau atsakymo užtrenkiau duris ir antrą kartą, dar prieš dešimtą valandą ryto, išbėgau iš ofiso.

Rugpjūčio trisdešimt pirma diena. Trečiadienis

Šiandien nesvarbu, kas benutiktų – aš išeinu bet kokia kaina.

Gėriau balkone savo paskutinį užsilikusį prosseko, bet išgirdusi automobilį vis tiek jį paslėpiau po terasos lentom. Dar vienas ženklas, kad pats laikas dingti – lenta buvo šiek tiek pasikėlusi, jis bet kada atras šią nuodėmingą slaptavietę.

Laukiu balkone. Girdžiu rakinamas buto duris.

– Brangioji, kur tu? Turiu nuostabių žinių! – TIK NE VĖL…

– Taip mie…lasis, aš čia, – išeinu iš balkono ir matau jį su buteliu šampano rankose.

– Aš pagaliau gavau paaukštinimą!!! Po trejų metų, pagaliau mane paaukštino! – klykė jis darydamas šampaną ir bučiuodamas mane į skruostą. Prosseko gerti negaliu jau visą vasarą, bet kai jis gauna paaukštinimą, mes geriam šampaną?

– OMG, sveikinu! Pagaliau! – Žinoma, džiaugiausi dėl jo. Bet negalėjo pasirinkti geresnės dienos? Negi vėl reikės laukti rytojaus ar kitos dienos? Juk negaliu pasakyti, kad palieku jį dabar??? Jaučiau kylantį nusivylimą ir beviltiškumo jausmą, gniaužiantį man krūtinę.

– Pamaniau, kad galėtumėm šiandien – tokia proga, paeksperimentuoti, kaip kad kažkada kalbėjom… – jis linktelėjo galvą link žemės pabučiuodamas mane į kaktą, ant jos pamačiau gulintį popierinį maišelį su sekso parduotuvės logotipu, pilnutėlį žaislų… Pakėliau akis į jį.

– Sakai, nori pažaisti?

– Aha!

– O antrankius turi?

Tai nėra istorijos pabaiga, bet liko visai ne daug ir tikiuosi, kad greitai pavyks ją jums išvysti Esu be galo dėkinga jums už jūsų laiką, sakau ačiū iš visos širdies – ši patirtis buvo nepakartojama!

Taip pat, toms, kurios nežino kaip ištrūkti nenukentėjus arba nežino, kaip padėti kitai, kuriai reikia pagalbos, pasinaudokite nemokamai suteikiama psichologine pagalba Lietuvoje. Daugiau informacijos rasite čia: https://pagalbosmoterimslinija.lt/ bet linkiu, kad niekada tokios pagalbos neprireiktų! Rūpinkitės savimi – Elita

Liepos dvidešimt penkta diena. Pirmadienis

Jakub

Savaitgalis su Eve praėjo nepriekaištingai gerai, visiškai kitaip, nei praėjusį kartą SPA. Ji turėjo ir laiko ir buvo nepaprastai lipšni, nors pas mus kaip tik lankėsi mano geriausias draugas, laiko pabūti tik dviese per daug neturėjome. Nors negaliu per daug dėl to apgailestauti… visą savaitgalį galvojau apie Milaną ir kartais darydavosi sunku būti šalia savo meilikaujančios žmonos. Negaliu patikėti, kad tai sakau… Galvojau apie gėrimus bare, apie tą šunį parke ir jos žodžius, apie jos prisipažinimą, kad yra man neabejinga… kad palieka savo sužadėtinį… apie pusryčius drauge, apie važiavimą į darbą kartu. Kiekviena darbo diena buvo geresnė, nes buvo ji. Kiekvienas vakaras rodėsi linksmesnis, nes žinojau, kad jį praleisime drauge.

Stengiuosi kaip įmanydamas vyti visas mintis apie ją į šalį, bet nebegaliu priešintis – nebepadeda. Galvodamas apie ją jaučiausi taip, lyg man daugiau nieko netrūktų… Kaip tragiška taip galvoti, turint mielą žmoną pašonėje ir neturint tos, apie kurią nuolat galvoji…

Šiandien į darbą atėjau neįprastai anksti, tad jau buvau išgėręs kavos, kai išplovęs puodelį išėjau iš virtuvės ir beveik kaktomuša susitikau su Milana ir jos paliktu vėjo gūsiu jai praskriejus pro mane. Ji tempėsi paskui save lagaminą.

– Labas rytas, maniau, kad išvažiuojam tik ketvirtadienį, ar aš kažką praleidau?

– Aa taip… Aš… Mes, mes praleisim porą dienų viešbutyje prieš man vėl išnykstant kelioms savaitėms, – išspaudė šypseną ji, sėsdamasi į savo kėdę, prie stalo jau sėdėjo kolega Markas su kuriuo pasisveikinau anksčiau. Ką ji čia kalba, juk sakė, kad ji viską baigia.

– Mmm, smagu, reikia reikia, mes irgi visą savaitgalį praleidome kartu su Eve…

– Labas rytas abiems, – pro mus praslinko, aiškiai, naujai savaitei nepasiruošęs Honza.

– Labas rytas, – choru atsiliepėm.

– Ok, tai smagių poros dienų, pasimatysime per susitikimus, – kokio velnio aš toks dalykiškas su ja, juk prieš porą dienų ją pabučiavau į skruostą kaip seną bičiulę.

– Ačiū, manau, jas praleisim tikrai gerai. – Ar aš kažko nesupratau ar ji persigalvojo likti su juo?

Liepos dvidešimt šešta diena. Antradienis

Milana

Įsibėgėjo paskutinė liepos savaitė ir mes, regis, nudirbom tiek, kiek suplanavom. Rytoj trečiadienis, kai pusė ofiso vėl išvyks į Vieną, bet Honza mums leido padarius visus būtiniausius darbus šiandien atsipalaiduoti.

Kadangi vėl buvo nežmoniškai karšta, su visa komanda patraukėm tramvajumi ten, kur nebūčiau niekada sugalvojusi vykti – į atrakcionų parką, bet mano komanda primygtinai prašė, o mums svarbiausia, kad jie būtų laimingi.

Iš pradžių, šnekučiuodamos ėjom mes su Laura ir Jakūbas su Honza už mūsų, kol mano komanda ir dar keli bendradarbiai rodė kelią.

Mums priėjus parką, Honza patraukė tiesiai link prekybviečių su alumi ir paklausė, kas nori drauge, kadangi aš maniau, kad eisim ant keleto atrakcionų, tikrai nesiruošiau gerti alaus prieš tai, bet Laura ir dar keletas iškart sutiko – juk bosas moka, kaip neimsi.

– WOW! – iš už krūmų ir medžių pasirodė visa atrakcionų alėja ir aš garsiai nusistebėjau.

– Vienintelis atrakcionas, kurio bijau iki šio,l tai laisvas kritimas, ar pasiryžtum? – paklausiau šalia stoviniuojančio Jakūbo, žiūrėdama į aukštą bokštą su kylančiais žmogeliukais.

– Kas toks? Nežinau, gal, – nepatogiai sukrizeno jis pasekdamas mano žvilgsnį.

– Einam, – nemirksėdama ir žiūrėdama jam tiesiai į akis pasakiau.

– Ką?

– Einam. Pabandom, – nenutraukdama žvilgsnio vis tikindama jį kalbinau.

– Nežinau, – Jakūbas bandė šiaušti savo ilgėjančius plaukus.

– Eikit tik, kad jau atėjom, – prisiartinęs Honza su Laura, siurbdamas sklidiną alaus bokalą, suburbuliavo. Mano akys užsidegė, žinojau, kad kitų paraginimo užteks, nes nebus jam kur dėtis.

Pasivijom kitus kolegas, einančius gilyn į atrakcionų alėją, keletas jų jau buvo pakeliui į švytuoklę. Honza su Laura nusprendė, kad palauks netoliese, kol išgers savo alų, o mes su Jakūbu patraukėm link laisvo kritimo bokšto.

– Veeelnias, o čia aukštai, – atlošęs galvą stebėjosi Jakūbas. Sekundę išsigandau, kad paspruks, bet griebiau jį už parankės ir nusivedžiau pirkti bilietų. Jei paprastai būčiau tokių ekstremalių atrakcionų bijojusi, dabar nebijojau nei kiek ir stebėjau, kaip jis laukdamas eilėje į bokštą pradėjo taip pat atsipalaiduoti. Kartais per petį žvilgčiojau, ar nėra Honzos ar Maiklo, bet negalėjau patikėti savimi, kaip man tai mažai terūpėjo… Jakūbas visą laiką eilėje buvo beveik bereikalingai prie manęs prisispaudęs. Neprieštaravau, buvo be proto gera jausti jo artumą.

Atsisėdom vienas šalia kito kikendami, apsimesdami, kad mes tik kvailiojam, nors dabar buvau tikra – kuriame atsiminimus, kurie bus tik mūsų dviejų ir nesvarbu, kas laukia rytoj, šis atsiminimas, potyris ir kvailystė bus tik mudviejų.

Mūsų sėdynės pradeda lėtai kilti ir mane apima baimė, galvoje mintys apie Maiklą, žiedą, vaikų planavimą, vestuves ir Jakūbą. Jakūbą, kuris buvo taip arti, į kurį bijojau pažvelgti, nes žinojau, kad negalėsiu atitraukti akių nuo jo šypsenos.

Prieš mus atsivėrė nuostabūs Prahos vaizdai ir aš tyliai aiktelėjau. Nors buvo sunku matyti Jakūbą per visas apsaugas, žinojau, kad gėrisi vaizdu kartu su manimi.

Karuselei lėtai sustojus pačiame viršuje, pradėjome nervingai laukti, bet kada pradėsim kristi į bedugnę… Baimė kilo su kiekviena sekunde…

Staiga sutrūkčiojo karuselė ir aš susiradusi jo ranką stipriai suspaudžiau ir užsimerkiau. Užmerktomis akimis jaučiau, kaip tą sekundę pradėjom kvėpuoti tuo pačiu ritmu. Pajutau stiprų spūstelėjimą atgal, mūsų pirštai susinėrė ir padrąsinta jo atsako plačiai atsimerkiau, žiūrėdama baimei tiesiai į akis. Žinojau, kad daugiau nieko blogo nutikti negali.

Jakub

Atsilaisvinus apsaugoms ir mums pakilus nuo sėdynių priekyje pamatėm šmėžuojančius Honzos ir Lauros veidus, Milana eidama už manęs tvarkėsi plaukus, abu šypsojomės, nors tos šypsenos greičiausiai buvo labiau išgąstingos. Honza su Laura rodė į mus pirštais ir kvatojo, turbūt matėsi, kad esam šiek tiek išėję iš savo kūnų.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad atrakcionų parkas gali padėti pažvelgti realybei į akis. Tiesa ta, kad tą sekundę, kai galvoji, jog niekas tavęs nelaiko ir tu gali nukristi į prarają, tavo galvoje pradeda suktis prigimtinės mintys, verčiančios pažvelgti į savo nuogus norus, apie tai, kur ir su kuo nori būti ir ką veikti prieš mirtį. Nepagalvotum, kad iliuzija gali būti tokia stipri ir sukurti realybę atitinkančią situaciją.

Spausdamas Milanos ranką savojoje nenorėjau būti niekur kitur. Nežinau, kaip kitaip paaiškinti tą jausmą, man daugiau nieko nereikia, tik jos.

Mums lipant laiptais žemyn ir maišantis su išeinančiais ir ateinančiais žmonėmis, pajutau, kaip Milana vėl paima mano ranką ir suspaudžia. Širdis pradeda šėlti atsiminus, kad visą laiką viršuje laikėmės vienas kito. Kaltė, malonumas ir viskas plakėsi kartu į vieną. Ji paskutinį kartą spustelėjusi paleido ir mes išnirom priešais Honzą su Laura, kurie vis dar vaipėsi ir juokavo, kad mums greičiausiai užteks atrakcionų metams į priekį.

– Patys ir pabandykit, atrodo, kad siela viršuje pasiliko, – vis dar glostydama savo išsidarkiusias sruogas linksmai atšovė Milana.

– Mes norim pabandyt traukinuką, mažiau šansų, kad atpilsim alų, – nusijuokė Laura.

– O tu gal nori ko nors išgerti? – atsisukęs paklausiau Milanos.

– Galim eit, – vis dar iš savęs išėjusi atsakė ji.

– Ok, tai mes tuoj tada ir paskui ateisim prie traukinukų, –  užtikrinau bosą su Laura.

– Tik paskubėkit, palaikysit mūsų stiklines, – pavymui sušuko Laura.

– Eime, – atsisukęs į vis dar, atrodo, nesigaudančią savo aplinkoje Milaną paraginau eiti.

Nuo jos prisipažinimo pergalvojau savo gyvenimą milijoną kartų. Negalėjau liautis galvoti apie gyvenimą su žmona ir apie neegzistuojantį gyvenimą su Milana. Viskas su Eve yra gerai, tame ir yra problema. Šeši metai drauge, nuostabiai praleistas laikas kartu, bet negalėjau išmesti iš galvos Milanos. Jaučiau jai tokią trauką, kurios nejaučiau niekam, ji užvaldė mano visas mintis, net tada kada būdavau kartu su Eve. Du mėnesiai ir tai nepraeina. Vos ją pamačius noriu griebti ją į glėbį ir nepaleisti. Matant Maiklą šalia jos kyla toks pavydas, kurio nejaučiau Eve per visus šešis metus, nors nutikdavo visko tikrai daug.

Pagalvojus apie tai, kaip jausčiausi po penkių metų nedavęs sau ir Milanai šanso, jau dabar žinau, kad gailėčiausi, o kas jei visus penkis metus ir penkis po to ir gal net visą gyvenimą, man neišeitų išmesti jos iš galvos? Ar tai nebūtų savęs kankinimas ir lygiai tokia pati išdavystė Eve, jei ne baisesnė? Būti su žmogumi, bet visada galvoti apie kitą? Žinau, kad esu kryžkelėje, kurios maniau niekada neprieisiu.

Nors ir antradienis, bet eilės prie prekyviečių buvo ilgos. Apsidairiau aplink, lyg tikrindamas, ar nesimato kolegų ar Eve. Badė širdį peiliai, žinojau, kad tai, ką darau yra negerai, bet turėjau jai kažką pasakyti, norėjau, kad žinotų, jog jaučiu tą patį. Atsisukau į ją ir griebęs ją už rankos truktelėjau artyn tvirtai apkabindamas.

– Ką, ką darai… – nedrąsiai pradėjo ji, atsakydama į mano glėbį apkabinimu. Panardinau veidą į jos plaukus. Visą kūną nudilgė malonus jausmas.

– Atsiprašau, Milana, nebegaliu daugiau. Nebegaliu apie tave negalvoti, kad ir kaip stengiuosi, – tyla, dar tvirtesnis apkabinimas ir jos galva prisiglaudžia man prie kaklo, atrodo, jaučiu jos lūpas ant savo odos, visas virpu iš noro ją pabučiuoti. – Aš nežinau, ką daryti. Tikrai nežinau. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę galvoju apie tave, apie mus ir apie mūsų ateitį, jei tokia tik galėtų būti… –  šnabždėjau jai į ausį vis dar tvirtai spausdamas prie savęs. – Ar tu tikrai apsisprendei palikti savo sužadėtinį? –  bijodamas atsakymo paklausiau.

– Taip…

– Bet jūs dabar apsistoję viešbutyje? –  suvirpėjau nuo tos minties, kad ji grįš šiandien pas jį.

– Ne, aš viena. Jis galvoja, kad aš jau Vienoje… –  spustelėjau ją dar tvirčiau.

– Norėčiau pasakyti, kad viskas baigta ir dabar galime būti kartu, bet aš negaliu. Dar nesugalvojau kaip ištrūkti iš šios situacijos, bet žinau, kad turiu pabandyti…

– Neskubėk, gerai apgalvok.

– Milana. Man atrodo aš tave…

– Neprivalai to dabar sakyti, neversk savęs, – pertraukė ji mane.

– Neverčiu… – paglosčiau jos plaukus bandydamas neišskysti.

– Žinau, bet tai būtų neteisinga, – aš iš visų jėgų laikiausi neatsukęs jos ir nepabučiavęs į lūpas, bet vis dar tvirtai ją laikydamas, pabučiavau į viršugalvį ir visu kūnu prieštaraudamas ją paleidau. Ji nusisuko į priekį į mane nepažvelgusi. Mačiau kaip jai giliai įkvėpiant jos pečiai pasikėlė du kartus ir vėl nusileido.

– Pone, jūsų eilė, – nekantraujanti jauna pora bakstelėjo man į petį ir mes priėjom prie prekystalio.

Nežinojau, kas bus toliau, bet turėjau arba baigti su Milana arba su savo… žmona… Ir manau atsakymą jau žinojau.

Milana

Mano širdis negalėjo nurimti. Jakūbas prisipažino, kad mane myli… viskas tikra… bet kas toliau?

Grįžę paėmėm alų iš Honzos su Laura ir žiūrėjom, kaip jie šūkalioja traukinuke iškėlę rankas. Prie mūsų prisijungė ir kiti kolegos, tad visi laukėm, kol jie baigs, kad galėtumėm judėti toliau arba eiti iš atrakcionų parko kažkur kitur.

Mačiau kaip jo veidas iš susirūpinusio dienos pradžioje, keičiasi į pakylėtą. Per keletą minučių atsidūrė kolegų apsuptyje dalindamasis įvairiais darbo nutikimais iš buvusio darbo. Vogčiomis vis dairėmės vienas į kitą, kartais netyčia susiliesdami alkūnėmis. Buvo gera žiūrėti į jį tokį linksmą ir tikėti, kad mes galėtumėm tuoj būti kartu, kad viskas, kas liko, tai ištrūkti nenukentėjus, jog galėtumėm pradėti kažką naujo, bet jutau, kad taip lengva nebus.

Honzai su Laura baigus klykauti ir perėmus alų iš mūsų, patraukėm tolyn nuo atrakcionų, kur buvo mažiau triukšmo ir kur galėtumėm susirasti barą lauke ir dar pasimėgauti vienu ar kitu bokalu.

Suskambo Jakūbo telefonas ir aš suklusau.

– Sveika, kaip laikaisi… viskas gerai…? Ok… mes tik patraukėm iš atrakcionų link baro… turbūt dar negreitai… prašau sakyk kas yra, nes dabar grįžti negaliu… – Jakūbo veidas ištįso, iš nuostabos? Džiaugsmo? Baimės? Buvo sunku suprasti…

– Wow, negaliu patikėti – jis susiėmė už galvos, jo veide neužtikrinta šypsena. – O dieve, tikrai? Wow, gerai, tuoj būsiu, palauk, – jis baigė pokalbį. Trumpai, lyg apgailestaudamas, žvilgtelėjo į mane, tada pasisuko į į jį žiūrinčius Laura su Honza.

– Honza, tu su mašina, gal galėtum mane parvežti namo? – Honza nepatikliai sukluso gurkštelėdamas alaus.

– Na taip, galėčiau… kažkas nutiko?

– Man atrodo, mano žmona laukiasi… – Spengimas ausyse, Honzai išbėgo gurkšnis atgal į stiklinę, Lauros veidas nušvito, o Jakūbas, regis, negalėjo apsispręsti, džiaugtis ar ne.

– Eikit tada, eikit, omg kaip nerealu! – iš laimės suspirgėjo Laura ir pradėjo rankomis raginti abu vyrus dingti iš čia ir važiuoti pas Jakūbo žmoną. Aš negalėjau ištarti nė žodžio, tik kvailai šyptelėjusi apsimečiau, kad naujienos tiesiog atėmė iš manęs žadą. Honzą reikėjo paragintį dar kartą, bet vietoj to, kad paliktų alų Laurai jis susivertė likutį vienu ypu.

Dabar toks istorijos vidurys, kur vyksta labai daug ir nebeišeina visko sudėti čia, tad yra teksto, kuris čia nebepakliūna, nes liko jau visai nedaug dalių, o norisi papasakoti tiek daug. Labai lauksiu komentarų apie tas vietas, kuriose, jūsų manymu, kažko norisi daugiau, kur galėčiau išsiplėsti dar labiau, o gal kažkas per greitai rutuliojasi? Be galo ačiū skaitantiems <333

*Jakūbas su Milana nusprendė pavakarieniauti prieš grįžtant į viešbutį*

Liepos šešiolikta diena. Šeštadienis

Jakub

Atvykome į mano išrinktą restoraną, maloni padavėja pasodino mus prie pat lango ir uždegė žvakę. Negalėjo būti romantiškiau, bet negi užpūsiu… Milana nuo pat pietų atrodė svajinga, niekaip negaliu išmesti jos replikų pasakytų šuniukui parke iš galvos. Ar iš tikrųjų taip galvoja ir jaučiasi? Ar kažkas negerai su jos sužadėtiniu? Juk negalėtų norėti pabėgti dėl manęs, tai būtų kvaila, juk gerai žino, kad turiu žmoną, o ir taip mūsų juk niekas nesieja… Išskyrus tą trauką, kuri, norėčiau tikėti, tik laikina ir tik iš mano pusės.

Padavėja buvo be galo maloni ispanė, kuri kalbėjo vokiškai ir vadino mus “miela pora”, bet nė karto jos nepataisiau. Visą vakarienę su Milana prasijuokėm, prajuokavom ir pasakojom vienas kitam apie savo vaikystes, kurios nors ir iš skirtingų valstybių, buvo nepaprastai panašios. Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo jos akių ir tos liepsnos, žaidžiančios jose. Jos šypsena, plaukai, humoras ir juokas, žinau, kad klimpstu gilyn su kiekviena minute praleista su ja ir, kad ir kaip stengiausi priešintis, buvo tik blogiau. Kaskart mintyse pagalvojus, kad tai tik darbas, ji tik kolegė, tai tik verslo kelionė, aš turiu žmoną, turiu savo nuostabiąją Eve, mano ranka nevalingai artinosi link Milanos ir aš sugniaužęs stiklinę vandens susitvardydavau. Turėjau išlikti profesionalus, privalau susilaikyti.

Pasibaigus vakarienei, likusią atkarpą kelio iki viešbučio pabaigėme eiti pėsčiomis.

– Rytoj tik sekmadienis, eisiu bent vienam gėrimui į terasą… nori prisijungti? – netikėtai ir laisvai išpyškino ji.

– Gerai… aš tik pasidėsiu savo kuprinę su kompiuteriu ir pakilsiu į viršų…

– Sutarta, susitinkam viršui už poros minučių, kuris pirmas – užims stalelį, – šyptelėjo ji ir mes patraukėm skirtingais keliais.

Milana

Žiūriu į jį, nueinantį koridoriumi, ir jaučiu ramumą, kurios jau ilgą laiką nejaučiu būdama su niekuo kitu. Kalbėdamasi su juo nebijau pasakyti nieko. Žinau, kad neįžeisiu, o jei pasakysiu kažką ne taip, žinau, kad niekada nesupyks arba bent jau nelaikys užslėpto pykčio ar pavydo, kuris vėliau prasiveržia kerštu lovoje… ar dar kur nors. Jis susituokęs. Žinau. Žinau. Bet ar tai svarbu? – Ne.

Svarbiausia čia ne aš ir Jakūbas ir tai, kad, man atrodo, aš pamečiau dėl jo galvą, svarbiausia yra tai, kad jo netikėtas atsiradimas mano gyvenime, padėjo suvokti mano tikruosius jausmus Maiklui…

Man atrodo, mane tuoj ištiks panikos priepuolis… Pirmą kartą tai sau pripažinau, taip, tikrai pamečiau dėl jo galvą… Šūdas, mano kvėpavimas pradėjo tankėti, turiu iš čia išeiti. Įėjusi į liftą ir nuskubėjusi į savo kambarį atsidariau langą ir keletą kartų giliai ir ramiai įkvėpiau.

Jakub

Jos dar nebuvo, tad atsisėdau terasoje, užimdamas stalelį. Aplink būriavosi žmonės, dauguma jų vis dar dėvėjo kostiumus. Nors ir šeštadienis, kaip ir aš pats, atėjau su marškiniais po šiandienos susitikimo, buvo karšta, tad švarką palikau kambaryje. Už poros minučių pastebėjau Milaną prie baro, ji man pamojo ir nupirkusi gėrimus atėjo.

– Štai jums vienas alaus, pone, – žaismingai įteikusi man buteliuką alaus, atsisėdo į krėslą priešais.

– Ačiū. Nuostabus vakaras, kaip ir visa vasara, – parodžiau į giedrą dangų ranka. Milana atšlijo į kėdę ir užvertė akis.

– Tikrai taip, nežinojau, kad vidurys Europos turi tokias šiltas, ilgas vasaras, – atsiduso ji, lyg apgailestaudama.

– Būtum žinojus, būtum anksčiau atsikrausčiusi?

– Gal…– ir atsitiesusi šyptelėjo, nežinau, kas sukosi jos galvoje, bet ji pirmą kartą atrodė nepaprastai atsipalaidavusi. – Ačiū, beje, už palaikymą ir pasitikėjimą susitikime šiandien, – pridūrė ji.

– Na kaip kitaip, juk esam komanda, o tu nereali darbuotoja, – kokio velnio reikėjo nuskambėti taip oficialiai…

– Haha, ačiū, stengiuosi, – turbūt nenorėdama mūsų pokalbiui pasukti darbo tema, ji pakomentavo, kad gaila, jog viešbučio baras neturėjo pilstomo alaus ir jokio gero vyno.

Prie mūsų, pasiteiraudami ar gali naudotis dviem kėdėmis ir mažu staliuku, prisėdo du vyrai. Po keleto minučių nejaukaus gurkšnojimo ir klausymosi, kaip šie įnirtingai diskutuoja vokiečių kalba, Milana, pakilusi nuo krėslo, nuėjo link terasos krašto. Gaivus vėjas šaižė plaukus, o miestas mirguliavo it pašėlęs – nuostabus, romantiškas vaizdas… Priėjau prie jos ir atsirėmiau alkūnėmis į turėklą..

– Žinai, Jakub… – pradėjo ji ir man nutirpo kūnas, jos balso tonas buvo ne toks, kaip visada…

– Tu man patinki… Taip patinki, kad aš net buvau supanikavus, nežinodama, ką toliau turėčiau daryti su savo gyvenimu, – jos veidą padengė plati šypsena, o aš sustingęs nesakiau nieko, tik žiūrėjau kažkur į vieną tašką. Turbūt pamatė mano sutrikusį veidą ir nusijuokė.

– Nesijaudink, Jakub… – ji nulenkė galvą, o aš vis dar tylėjau, sapnuote nesapnavau, kad kada nors išgirsiu šiuos žodžius iš jos lūpų…

– Aš labai norėčiau būti padėtyje, kurioje galėtumėm vienas kitam duoti šansą… bet žinau, kad esam abu įsipareigoję, tu turi žmoną, aš sužadėtinį… gaila, kad nesusipažinom daug anksčiau, – atsiduso ji. – Man ilgą laiką trūko oro ir aš nežinojau ką daryti, bet dabar žinau, – Ji atsisuko, aš žiūrėjau į ją bijodamas pajudėti. Negaliu pripažinti, kad jaučiuosi lygiai taip pat… tiesiog negaliu…

– Nebijok, – staiga pasakė ji žiūrėdama į mane ir nusibraukdama plaukus sau nuo veido. – Nieko nedarysiu, – vėl švelni šypsena užliejo jos ramų veidą ir ji vėl pasisuko į miestą, o aš nuleidau galvą nebegalėdamas į ją žiūrėti.

– Bet žinai ką man davė mūsų pažintis? – ji dar kartą pasisuko į mane, bet aš nejudėjau ir ji tęsė toliau. – Visų pirma, tai privertė pažvelgti į mano santykius iš šalies ir suprasti, ko aš tikrai nenoriu. Tad visai nesvarbu, ar aš ir tu kada nors būsim kartu, svarbiausia, jog dabar tvirtai žinau, kad nenoriu likti su žmogumi, su kuriuo esu dabar. Tik tavo dėka aš tai supratau ir tikiuosi, kad laiku…

– Bet ką tu kalbi, juk jūs jau susižadėję, planuojat vestuves… – nežinojau kaip reaguoti į visą šią informaciją…

– Taip, žinau… bet aš to nenoriu, nenoriu jokių vestuvių… nenoriu nieko…

Liepos dvidešimt antra diena. Penktadienis

Milana

Pasibaigė dar viena savaitė sunkaus darbo. Su padidėjusia komanda darbas sekasi puikiai. Jakūbas padeda spręsti bet kokius komunikacijos klausimus, juk niekada prieš tai neturėjau savo komandos ir dar tokios didelės.

Dvi savaitės su juo, kad ir dirbant, buvo nepaprastai malonios. Laukdavau kiekvienų pusryčių kartu, nelaukdavau kiekvieno vakaro, kai reikdavo atsisveikinti. Bet apie vakarą ant terasos nei vienas daugiau nebeužsiminėm. Nebuvo apie ką daugiau diskutuoti. Aš juk neprašiau skirtis su žmona, neprašiau būti su manimi, tai bus jo sprendimas, aš tik buvau jam dėkinga, kad mes susipažinom.

– Iki, Milana, susitiksime kitą savaitę, – Jakub priėjęs pabučiavo mane į skruostą, kaip elgiasi draugai Čekijoje, tik mes prieš tai to nedarydavom, juk buvom tik kolegos… bet jo ranka uždėta man ant nugaros ir švelnus prisilietimas prie mano skruosto vertė visas kūno ląsteles sujusti.

– Iki… Smagaus savaitgalio… – ir jis neatsisukdamas įsiliejo į minią.

O dabar namo.

– Sveikas, Maiklai, aš namie…

– Ooo Milana, sveika, kaip seniai matyta, kaip tau sekasi! – mane pasitiko šūksniai. Kambaryje sėdėjo Maiklas, sesuo ir jo tėvai. Maiklas pašoko.

– Sveika, Milana, brangioji mano, – ir suspaudęs tvirtai pabučiavo. – Mes turime labai gerų žinių, tėvai mums dovanoja mūsų vestuvių šventę viešbutyje už Prahos! Balandžio 22 dieną!

– Aš be žado, – išskėčiau rankas, mano širdis rodėsi iššoks iš krūtinės. – Tai nuostabu! – Apsikabinau būsimą vyrą ir nuėjau padėkoti uošviams.

– Matot, juk sakiau, kad bus patenkinta! – Džiaugsmingai sušuko Maiklas.

– Aš tik nesitikėjau, kad taip gretai, man dar reikia susirasti suknelę…

– Spėsi, juk suknelei susitaupiusi irgi turi, teks tik išsirinkti.

– Na taip, tik neturėjau laiko pasižvalgyti po parduotuves, visa vasara užimta.

– Taip, žinau, bet turim jau vietą, kur švęsime, tad rugsėjį galėsi pradėti ieškoti suknelės. Kaip aš džiaugiuosi, mažute, – ir vėl paėmė mane į savo rankas su šypsena iki ausų.

– Gal po mažą taurelę? – pakilusi paklausė visų Miroslava.

– Ne. Geriau kavos arba arbatos, manau, mums pats laikas nebegerti, – ir priėjęs apkabino mane per pečius ir pabučiavo į viršugalvį.

– Aš paruošiu, – nusišypsojau visiems ir išėjau į virtuvę. Užkaičiau vandens ir nuėjau į vonią. Šaltu vandeniu nusiploviau veidą ir grįžusi pradėjau ruošti visiems karštuosius gėrimus.

Maiklas išlydėjo tėvus, o aš greitai peržvelgiau visus savo emailus, ieškodama vieno. Radau –  mūsų ofiso kelionių agentės su prisegtais traukinio bilietais kitai savaitei. Išvykstame trečiadienį, nes savaitgalį man ir Jakūbui vėl reikės pasilikti susitikimui su viešbučio tinklo prezidentu. Laikas skriejo pernelyg greitai.

Užsitrenkė lauko durys ir grįžo Maiklas, vis dar geros nuotaikos. Visą savaitę palaikėm normalų ryšį, su trumpom žinutėm ir skambučiais, jau buvo susitaikęs su faktu, kad praėjusį savaitgalį nebuvau grįžusi ir buvo pasiruošęs, kad turėsiu išvykti ir vėl.

– Tai patiko pilis-viešbutis? – iš koridoriaus sušuko jis.

– Aha, būtų buvę fainiau, jei būtumėm galėję patys išsirinkti arba bent jau matę nuotrauką, prieš sutinkant su pasiūlymu, – plaudama indus surikau atgal. Jutau kaip jis tyliai prisėlino iš už nugaros.

– Tu neturi tam laiko, pati žinai. Ką turėjau daryti? Neleisti? Viskas ir taip jau užsakyta ir tai buvo staigmena. Turėtum džiaugtis, kad viskas padaryta už tave, net piršto nepajudinai, – paskutinius žodžius sušvokštė man į ausį priversdamas kaklo odą pašiurpti. Norėjau atsikirsti sakydama, kad pats pajudino lygiai tiek pat pirštų kiek ir aš, tik zyzė labiau, bet ar buvo verta?

– Žinoma, atsiprašau, esu be galo dėkinga tavo tėvams, – nusišypsojau atsisukdama ir pabučiuodama jį į skruostą, po bučinio jo rūškanas veidas šiek tiek prašviesėjo.

– Ir tik draugiškas priminimas, neįsižeisk, bet kitą kartą, kai ateis mano tėvai į svečius, imk tuos puodelius, kuriuos jie dovanojo mūsų sužadėtuvių proga, o ne bet kokius, pirktus turguj, gerai? – Jaučiau kaip mano šnervės plečiasi ir man kyla noras šveisti plaunamą lėkštę į sieną.

– Gerai, nepagalvojau, taip sujaudinai su staigmena, – melas po melo… Ar aš anksčiau nepastebėdavau šitų jo replikų ar tik dabar pasidarė blogiau? – O kaip dėl kvietimų? Dabar juk jau galėsim išsiųsti, kadangi turim datą ir vietą, taip? – kiek galėdama linksmiau paklausiau jo gailėdamasi klausimo, bet nežinodama kaip kitaip sušvelninti vakarą, kad nebūtų blogiau.

– Aah taip, – priėjęs sugriebė mano veidą į rankas ir įspaudė bučinį. – Susiskambinsiu su viešbučiu susitarti dėl laiko ir galėsim siųsti, – šypsodamasis paėmė rankšluostį ir pradėjo sausinti lėkštes.

– Puiku…

– Jau žinai, kada keliausi į Austriją kitą savaitę?

– Mhm, pirmadienį po pietų, imsiu lagaminą su savim ir iškart keliausiu į darbą, – neatsisukdama pasakiau.

– Na gerai, gaila, kad tiek dirbi ir sakei, kad dabar savaitgalį vėl negrįši?

– Mhm… atsiprašau…

– Nieko tokio, svarbiausia, kad jau turim vietą vestuvėms, – padėjęs lėkštę su rankšluostėliu į šalį priėjo iš už nugaros ir pradėjo bučiuoti mane į kaklą. Apkabino ir viena ranka pradėjo slysti gilyn į džinsus.

– Atsiprašau, negalėtų būti blogesnio laiko, man mėnesinės – prasidėjo traukinyje, – šis ištraukė ranką, pakštelėjo man į žandą ir išėjo iš virtuvės. Piktai nužvelgiau numestą rankšluostį su pusiau sausa lėkšte ant spintelės. Juk ir per mėnesines galima užsiimti žaidimais.

– [POKŠT]

– Kas čia buvo?! – pasigirdo susirūpinęs Maiklo balsas iš svetainės ir skubūs žingsniai.

– Nieko. Nemačiau, kad buvai palikęs lėkštę rankšluostyje, siekiau rankšluosčio ir numečiau lėkštę – viskas gerai, – atsitūpusi rinkau šukes.

– Ok, būk atsargesnė kitą kartą, – ir dingo į kitą kambarį.

Suvirpėjo rankos. Buvau besuspaudžianti šukę rankose, bet pagalvojau, kad dėl jo man žalotis neverta.

Liepos trylikta diena. Trečiadienis

Jakub

Pramerkiu akis ant veido jausdamas saulės spindulius. Pasisekė, viešbučio kambarys buvo trisdešimtame aukšte, nuostabus vaizdas į Vieną. Vakar vakare turėjo atvykti ir Milana. Įdomu, kuriame aukšte ji apsistojo.

Sunkiai apsiverčiu lovoje. Paimu telefoną nuo stalelio – 6:59, neleidžiu žadintuvui suskambėti ir pats jį išjungiu. Patenkintas, kad atsikėliau pats, atsisėdu lovoje rąžydamasis. Nesvarbu, kad buvo septinta ryto, saulė spigino pro langą kaitindama visą kambarį.

Pusnuogis priėjau prie lango ir įsistebeilijau į miestą po kojomis. Mane ramino rytai ir tekanti saulė. Nauja diena, nauja pradžia ir nauji iššūkiai – viskas spinduliavo nauja viltimi, kad šiandien gali nutikti kažkas nepakartojamo ir nuostabaus. Žiūrėdamas į bundantį miestą galvojau apie tai, kiek dar žmonių miega, kiek bunda, ką jie veiks šiandien. Eis į darbą? Ves vaikus į mokyklą? Gal kam nors šiandien bus geriausia arba blogiausia diena gyvenime? Nusipurčiau, nenorėjau apsunkinti savęs egzistencinėmis mintimis nuo pat ryto. Bet šis savaitgalis SPA su Eve neišėjo man iš galvos. Kai pasiūliau jai romantišką savaitgalį, ji be galo apsidžiaugė, bet vos nuvažiavus į viešbutį pradėjo skųstis, kaip jai skauda galva ir kad nueis tik į masažą ir daugiau niekur. Paplaukiojęs baseine ir grįžęs radau ją jau miegančią. Kritau ant žemės ir pradėjau daryti atsispaudimus.

– Vienas, du, trys, keturi… – ir taip mažai laiko praleidžiu su ja, o dar ir visą romantišką savaitgalį praleidome beveik atskirai…

– Dvylika, trylika, keturiolika… – O Milana, ar jie taip pat išvyko romantiškam savaitgaliui?

– Septyniolika, aštuoniolika… – Kokio velnio tas mūlas atėjo jos pasitikti stotyje?

– Dvidešimt, dvidešimt vienas… – Žinau, kad jie susižadėję ir jis gali daryti ką nori, bet kokio velnio?

– Dvidešimt penki, dvidešimt šeši… – Ir Evė, atrodo, ta, kuriai nerūpėjo mokslai, dabar mokosi be perstojo ir niekam daugiau nebeturi jėgų ir laiko.

– Trisdešimt, trisdešimt vienas… – aš irgi pavargęs, kiekvieną dieną dirbu iki išnaktų, bet laiko ir jėgų savo mylimam žmogui randu…

– Trisdešimt septyni… – Ar ateis ji šį rytą pusryčių..?

– Keturiasdešimt, keturiasdešimt vienas… – Lauke karšta, gal vėl ateis su suknele..?

– Keturiasdešimt devyni, penkiasdešimt… – Tas narcizas Kristianas šiandien irgi pasirodys darbe, kokio velnio jam čia reikėjo vilktis, vis tiek jis čia tik dėl vaizdo ir gero viešbučio…

– Šešiasdešimt, šešiasdešimt vienas… – Šiandien arba rytoj gal išeis ištrūkti vakarienei tik su Milana…

– Šešiasdešimt septyni… – Ji vienintelė, su kuria galima normaliai praleisti laiką ir ramiai užbaigti vakarą…

– Septyniasdešimt penki… septyniasdešimt šeši… – Nors aną kartą mūsų vakaras užsibaigė visai netikėtai…

– Aštuoniasdešimt du… – Aaa, negalėjau pakęsti to mulkio vis nužiūrinčio ją nuo galvos iki kojų…

– Aštuoniasdešimt šeši, septyni, aštuoni, devyni… – Sušikti maitvanagiai…

– Devyniasdešimt. Vienas, du… – viskas gerai, taip daugiau nepasikartos, o ir ne mano reikalas, tik paslaugą jai padariau…

– Devyniasdešimt aštuoni, devyni, – ji man nerūpi!

– Šimtas, šūdas! – Rankos tirtėjo, apsiverčiau ant nugaros. Rekordas, kurio nesiekiau.

Iškart pasijutau lengvesnis. Dabar dušas ir pusryčiai.

Milana

Kaip nekenčiau pusryčiauti viešbučiuose, kuriuose dar neteko lankytis. Visa ta naujovė kėlė tokį nerimą, geriau jau būčiau likusi be pusryčių. Bet už pusryčius jau sumokėta, o egzistuodama iki pietų be pusryčių – kelčiau pavojų žmonijai.

Gerai, ne taip jau ir blogai, vokiškai pasisveikinau su padavėju prie įėjimo, nurodžiau kambario numerį ir šis mane praleido į salę su maistu ir stalais. Čia ir prasideda visas nerimas. Niekada nebūdavau tikra, ar pirmiausia turiu užsiimti stalą ar pasiimti kavą, ar galiu valgyti, ką noriu ar turiu pasiimti kažką tam tikra tvarka. Stovėjau eilėje prie kavos, visi grūdosi, dauguma su kostiumais, greičiausiai verslo kelionėse, kaip ir aš.

Neramiai dairiausi aplinkui ieškodama tuščio stalelio, vienas po kito visi būdavo paimti man bežiūrint. Na kodėl man tai būdavo taip nepatogu. Atsisagsčiau marškinėlių sagtį. Įsipylusi kavos ir pasiėmusi kruasaną su uogiene atsisukau į baisiąją salę, pilną žmonių ir užimtų stalų. Šūdas. Labiausiai ko nenorėjau, tai prašyti prisijungti prie kokio kostiumuoto tipelio. Gal vertėtų dar pastoviniuoti ir apsimesti, kad dairausi daugiau maisto? Bet tada kava pradės vėsti…

– Labas rytas, šiandien ankstyva, – kūną perliejo šiluma, maloniausias balsas kokį tik galėjau šiuo metu išgirsti…

– Jakub, – išsišiepiau, neslėpdama palengvėjimo. Jis rankose laikė kavos puodelį ir šypsojosi žvelgdamas man į akis. – Labas rytas, nerandu laisvo staliuko, – iškart prisipažinau nusimesdama naštą nuo pečių.

– Einam, surasim ką nors, – Jakūbas nedvejodamas pasisuko ir aš nusekiau paskui jo baltus marškinius į visą rytinę sumaištį. Jis skynėsi pro žmones, nerasdamas nei vieno tuščio staliuko ir kai jau galvojau kad apsisuks, jis tiesiog išėjo į terasą.

– Daug geriau, ar ne? – pravėręs duris ir demonstratyviai įkvėpęs gaivaus ryto oro tarė jis. Čia iškart stojo tyla ir šurmulys pasiliko už mūsų. Buvo keletas užimtų staliukų, bet užtektinai vietos ir mums.

– O taip, – šyptelėjau jam ir šis, parodęs man rankos mostu rinktis, kur noriu sėstis, pasitraukė į šalį. Nuėjau prie staliuko arčiausiai terasos krašto. Padėjau kruasaną su lėkštute ir pasiėmusi kavą priėjau prie turėklų.

– Wow! Koks vaizdas, – buvo sunku nesistebėti, miestas driekėsi iki pat horizonto. Priėjęs Jakūbas siurbtelėjo savo kavos.

– Tikrai nuostabus, – ir daugiau nieko nesakęs įsistebeilijo į tolį.

– Tu čia jau nuo pirmadienio ryto?

– Sekmadienio vakaro, deja, – nežymiai šyptelėjęs apsisuko ir atsisėdo į vieną iš krėslų.

– Tai šis vaizdas tau jau ne naujiena tuomet? – prisijungiau užimdama kitą krėslą šalia.

– Ne, bet kiekvieną rytą atima žadą, – svajingai tarė jis. Kaip gera buvo jį matyti.

– Kuriame aukšte tavo kambarys? – netikėtai paklausė jis.

– Ketvirtame, o tavo? – dvejodama, ar turiu tęsti šį keistai pasisukusį pokalbį paklausiau aš.

– Trisdešimtame…

– Ah, tik todėl, kad esi programos lyderis, ar ne? – pašaipiai pakomentavau tepdama uogienę ant kruasano.

– Ha ha, nežinau, gal buvo daugiau likusių laisvų kambarių, tu juk atvykai vėliau, – jo šypsena…

– Nori? – pasiūliau pusę kruasano, kurį ką tik padengiau džemu.

– Duok man tą pusę, be džemo, – drąsiai paprašė jis. Mūsų pokalbiai darėsi vis paprastesni, su kiekviena diena jaučiausi jam artimesnė ir mane tai be proto gąsdino. Paėmiau kitą pusę kruasano ir ištiesiau jam nepakeldama akių.

– Atnešiu dar, matau, kad sudvejojai dalindamasi, – išsišiepė jis imdamas iš manęs puselę.

– Ai, Jakub… – Net nežinojau, ką norėjau tuo pasakyti, jis tiesiog buvo – žavus… nenulaikiau šypsenos. Žinojau, kad norėjo paklausti, “ką?” – “ką turi omeny, vadindama mane mano vardu?” bet tik šyptelėjo patenkintas. Ir gerai… Nebūčiau turėjusi atsakymo.

Liepos šešiolikta diena. Šeštadienis

Milana

Susitikome su viešbučių prezidentu ir vice-prezidentu penkių žvaigždučių viešbutyje, kuriame jie buvo apsistoję. Turėjome dvi valandas pristatyti projekto planą, progresą ir programos prototipą. Jie liko sužavėti mūsų darbu, davė keletą pastabų kuriamai programai ir norėjo susitikti už poros savaičių dar kartą.

– Ačiū, ačiū abiems, mes susiskambinsim su Honza ir pranešim jam, kad esam patenkinti padarytu progresu, – šypsodamiesi vyrai spaudė mums abiems rankas.

– Viešbučio bare galit pasiimti po gėrimą, visgi savaitgalis, pasakykit, kad uždėtų ant Dietrich Weber sąskaitos ir nesirūpinkit, ačiū, kad atėjot savaitgalį – ir abu pamoję dingo atgal į susitikimų kambarį.

– Aaa, pavyko! – šypsodamasi iš palengvėjimo prispaudžiau ranką sau prie krūtinės.

– Dabar jau tikrai savaitgalis, šaunuolė, buvai nereali. Laisvai gali daryti prezentacijas, Honza daug prarado anksčiau tavęs nepaaukštinęs.

– Ką jau čia, bet ačiū, – patenkinta savimi, priėmiau komplimentą. Be jokių trikdžių pristačiau prototipą ir gebėjau paaiškinti technines dalis ir atsakyti į užduotus klausimus, kol Jakūbas vėliau aptarinėjo viso projekto planą, biudžetą ir išteklius. – Abu šauniai susitvarkėm, Honza bus patenkintas.

– Tikrai bus, aš jam tik greit paskambinsiu pasakyti, kad viskas praėjo šauniai ir nėra dėl ko nerimauti, gali eiti prie baro užimti mums vietas, aš tuoj, – dėdamasis telefoną prie ausies pasakė Jakūbas ir pasiliko prie baro įėjimo. Aš patraukiau tiesiai prie žavaus barmeno su varlyte, velnias, kokie jie iščiustyti visi. Mane pasveikino tobula šypsena ir ištiesė gėrimų menu prieš pat nosį.

– Neatsiliepia, – sugrįžęs Jakūbas atsisėdo šalia. – Nieko prieš, jei greit paskambinsiu savo žmonai, žadėjau jai pranešti, kaip seksis susitikimas.

– Žinoma, skambink, – toliau skenavau platų kokteilių pasirinkimą. Sakiau Maiklui, kad dirbsiu visą dieną, neskubėjau su juo susisiekti.

– Irgi neatsiliepia, – nusivylusiai tarė jis ir pakėlęs antakius į mane, lyg pats dėl savęs apgailestaudamas, pradėjo dairytis menu. Priėjęs barmenas iškart ištiesė jam antrą. O jie tikrai pastebi viską.

– Danke, – tyliai tarė jis ir įniko į kokteilių sąrašą. – ar jau išsirinkai, ką gersi?

– Mhm, sex in the trunk.

– Rimtai, yra toks kokteilis? – pradėjo maniškai žiūrėti sąrašą.

– Ne, šiaip sugalvojau pajuokauti, toks susikrimtęs pasirodei, kad niekas neatsako į tavo skambučius, – šyptelėjau per meniu viršų. – Gal visi nori tau duoti savaitgalį, kurio tikrai nusipelnei, džiaukis, kad niekas neskambinėja.

–  Ha ha, gal ir gerai. O tu niekam neskambinsi?

– Ne, – jaučiu, laukia paaiškinimo. – Mano telefonas ant skrydžio rėžimo.

– Aaa, – lyg klausiamai nutęsė jis, bet aš visai nenorėjau pradėti jam pasakoti asmeninių santykių istorijų. Nebuvo ko pasakoti.

– Ok, aš išrinksiu tau kokteilį, o tu išrink man, – staiga pasiūlė jis.

– Gerai, darosi įdomu, – įsipatoginau kėdėje. Barmenas priėjo ir paklausė ką norėtumėm užsisakyti.

– Mai Tai šiai damai, – parodė į mane Jakūbas.

– Ir Porn Star Martini šiam džentelmenui, – aš be išraiškos veide atidaviau meniu besišypsančiam barmenui, o Jakūbas pradėjo nepatogiai juoktis.

– Ką tokį? – mačiau, kaip kaista jo žandai, jo veidas buvo žodžiais nenupasakojamas.

– Norėjai, kad išrinkčiau tau kokteilį, tai išrinkau, – vėl ramiai pasakiau, žiūrėdama kažkur tarp daugybės butelių gėrimų lentynose.

– Nu gerai, pažiūrėsim, kas čia per kokteilis bus, – toliau krizendamas Jakūbas persibraukė rankomis veidą.

Po keletos minučių grįžęs barmenas su dviem kokteiliais pastatė juos prieš mus.

– Pamiršau, mūsų gėrimus apmokės ponas Weber Dietrich, – pasakiau atsiminusi ir barmenas mandagiai linktelėjęs paliko mus vienus.

– Prost! – Abu lėtai sudaužę stiklinėmis siurbtelėjom vienas kito išrinktų gėrimų.

– WOW, geras, man labai patinka! – sužavėta kokteilio gaivumu pritariau jo pasirinkimui.

– Na šitas irgi labai neblogas, – šypsodamasis patvirtino Jakūbas.

– Džiaugiuosi, kad patinka, – patenkinta žiūrėjau kaip jis mėgaujasi savo martiniu, leisdama fantazijai skrieti nevaldomai. Nebegalėjau sau padėti. Visur mačiau tik jį – tobulą veidą, kūną, šypseną ir akis. Kad ir kaip norėjau apie jį taip negalvoti, nebegalėjau susivaldyti, kad ir kaip stengiausi.

– Maiklas negali pakęsti, kad turi vienas planuoti vestuves, – beveik ištuštėjus savo taurei išpyliau žirnius į prieš tai nutylėtą klausimą.

– […]

– Tai pasakiau, kad dirbsiu visą dieną ir įjungiau skrydžio rėžimą. Tingiu aiškintis dėl tokių pačių nesąmonių, kas kartą, kai kalbame telefonu. Norėjau pailsėti nuo visų planavimų, ir taip užtektinai visko vyksta darbe, juk net savaitgalį turėjome pasilikti, o kur dar visas šventės planavimas.

– Žinoma, juk visi turim pailsėti, – pritariamai linktelėjo jis ir daugiau nieko nebeklausė.

Jakub

Po linksmų kokteilių išėjom į gatvę. Nusprendėm grįžti į viešbutį pasivaikščiodami per parką. Buvo per graži diena praleisti ją už lango.

Su Milana buvo be proto lengva kalbėtis, net nežinau, apie ką mes kalbėjom visą tą laiką, tiesiog kalbam ir girdisi juokas ir klausimas, ir vėl juokas, kažkokia istorija iš vaikystės. Kas tik nori, regis pažįstam vienas kitą jau metų metus ir dabar tiesiog pasakojam vienas kitam ką praleidom.

Mums linksmai bepliurpiant prie mūsų pribėgo nedidelis šuniukas.

– Oo, labas, mažyli, ką tu čia veiki? – Milana nieko nelaukdama pasilenkė ir puolė prie šuniuko, kuris spurdėdamas pradėjo ją kandžioti ir muistytis. – Oi, koks tu mielas, ką čia veiki vienas? – šis pradėjo šokinėti ir laižyti jai visą veidą, ši vėl jį niurkė, o jis vėl jai pradėjo kandžioti rankas. Tas vaizdas tirpdė mano širdį, kokie jie du atrodė laimingi. Pūkuotukas nenustygo vietoje, pasilenkiau prie jo ir šis bematant savo mažais dantukais kibo man į rankas.

– Koks jis žaismingas, bet kur tavo šeimininkai? – nesitikėdamas atsakymo paklausiau. Mūsų rankos mylavo šuniuką ir vis netyčia susiliesdavo, širdis plakė vis greičiau, atsitraukiau ir atsistojau apsidairyti, ar nesimato šeimininkų.

– Aš būsiu tavo šeimininkė, nes mes vienas kitam patinkam, taip? – ši toliau žaidė su šuniuku, nekreipdama jokio dėmesio į aplinkinį pasaulį, atrodė, tik jiedu du čia ir dabar egzistuoja.

– Bet tu ir pavadžio neturi, – pasilenkęs patikrinti, ar tarp jo kudlų nėra kokio antkaklio vėl atsitiesiau atgal, žvalgydamasis ar niekas neatbėga.

– Aš ir norėčiau neturėti pavadžio, – lyg tarp kitko, pro sukąstus dantis, žaismingai kalbėdama šuniukui ištarė Milana, lyg manęs čia nebūtų buvę. Ar gerai išgirdau?

– Viskas bus gerai, rasim tavo šeimininkus, mažyti, – ši pasiėmė jį į glėbį ir atsistojo šalia manęs.

– Štai ir jie, man atrodo, – parodžiau pirštu į iš už krūmų pasirodžiusias mažą mergaitę ir jos mamą, bėgančias link mūsų su tabaluojančiu pavadžiu ir apykakle rankoje.

– Tai pasprukai, nenaudėli, protingas šuniukas, – garsiai sušnabždėjo jam į ausį Milana.

Liepos aštunta diena. Penktadienis

Traukinyje, atgal į Prahą su Jakūbu beveik nekalbėjome. Jis buvo įnikęs į kompiuterį – ruošėsi kitai savaitei, bent jau man taip aiškino. Aš vos įlipusi iškart prisipažinau, kad nebegaliu daugiau dirbti ir turiu pailsėti, tad visą kelionę namo praleidau skaitydama romaną kindle.

Nei vienas iš mūsų neužsiminė apie vakar. Lyg nieko nebūtų įvykę, gal ir gerai. Girdėjau, kaip Honza prašė jo pasilikti savaitgalį Vienoje, bet Jakūbas griežtai prieštaravo sakydamas, kad privalo bent vieną dieną pasimatyti su savo žmona.

Maiklas su manimi beveik nekalbėjo šią savaitę. Manau, pirmą kartą net šiek tiek bijojau grįžti namo.

Liko vos kelios minutės iki stoties. Jakūbas pakavosi daiktus nepakeldamas į mane akių, lyg traukinyje jis būtų buvęs vienas. Tuoj turėsim atsisveikinti, o aš net nežinojau ar susitiksiu su juo kitą savaitę.

– Turit kažką suplanavę savaitgaliui? – netikėtai linksmai paklausė Jakūbas, stodamasis eiti link išėjimo, kai traukinys pradėjo lėtėti.

– Emm, – suglumau prigauta tokio klausimo. – Nežinau… Man atrodo, turėjom pasidaryti keletą darbų dėl vestuvių… o tu? – Netikėdama tuo, apie ką kalbame, paklausiau jo tokios pat nesąmonės. Jis su šypsena veide praleido mane į priekį link išėjimo.

– Žadu pasiimti Evę romantiškam savaitgaliui, kur nors į SPA. Žinau, kad gali būti sunku vėliau pabėgti kur nors tik dviese, išnaudosiu progą, kol tokią turim. – Ką jis čia kliedi. Man vienodai, kur jis nori savo žmoną nusivežti. Stengiausi nepykti, bet negalėjau sau padėti.

– Oho, skamba labai romantiškai, smagaus savaitgalio tuomet, – sučiaupusi lūpas palinkėjau tverdamasi už turėklo ir laukdama, kol atsidarys traukinio durys.

– Užtat buvo smagi darbo savaitė, – pasigirdo nuoširdesnis – Jakūbo, kuris man patinka, balsas. Žinojau, kad šypsosi stovėdamas už manęs.

– Mhm. Buvo, – negalėdama atsipalaiduoti išspaudžiau pro sukąstus dantis.

– Tikiuosi, nuo dabar bus tik lengviau, – toliau entuziastingai ir netikėtai tęsė jis.

– Daug tikėsies, daug prarasi, ar kaip ten sako, – iškošiau neatsisukdama ir nelaukdama atsakymo išlipau iš traukinio.

Pirmą kartą norėjau nuo jo atitrūkti.

– Milana! – Priekyje pamačiau Maiklą, mojantį su gėlėmis rankose. Ką jis čia veikia?

– Maiklai!? Kaip čia suprast? – negalėjau nuslėpti šypsenos, bet taip pat jaučiau kaip man kaista žandai ir kad kažkur visai šalia yra Jakūbas, kurį kelioms sekundėms buvau pamiršusi.

– Norėjau tave nustebinti… – Maiklas paėmė mane į glėbį, iškėlė į viršų ir įsikniaubė į kaklą. Ką tokiu atveju turėjau daryt? Pradėjau krizenti ir maldauti mane paleisti. Akies krašteliu pamačiau persikreipusį Jakūbo veidą. Maiklas padėjo mane ant žemės, stipriai mane pabučiavo ir apkabinęs įdavė puokštę gėlių.

– Maiklai, nereikėjo…

– Pamaniau, po sunkios savaitės – gėlės pravers, – apkabinęs per pečius suokė Maiklas.

Galvojau, kad jis ant manęs pyksta. Visai nesitikėjau jokių gėlių ir dar kad pasitiks mane stotyje.

– Sveikas, – pastebėjęs Jakūbą ištiesė ranką jam Maiklas, ir pasisveikinę visi patraukėm link išėjimo.

– Labas, nelengva per atstumą išlaikyti santykius, taip? – kvailai išsišiepęs paklausė Jakūbas. Mačiau, kokia nepatogi jam ši situacija, bet ką tik suokė, kaip vesis savo žmonelę į SPA, tad tegul įsižeidusio dabar nevaidina.

– Cha cha, tikrai ne, bet laukia smagus savaitgalis, planuosim vestuves, o ir projektas juk trumpalaikis, ar ne? – pakiliai paklausė Maiklas Jakūbo.

Norėjau sprukti iš čia, negalėjau žiūrėti nei Maiklui, nei Jakūbui į akis.

– Taip taip, trumpalaikis, juk nieko nėra amžino, – nepastebimai, vos sekundę žvilgtelėjęs man į akis nutęsė Jakūbas.

– Žinai, Jakūbas pakišo gerą idėją, gal ir mums reikėtų į kokį SPA savaitgaliui išvykti, mmm? – žvilgtelėjusi į Maiklą svajingai pasiūliau. Tiesiog jaučiau kylančią įtampą iš Jakūbo pusės. Nenorėjau į jį žiūrėti, pats pradėjo pokalbį apie SPA savaitgalį, tegul pats ir kenčia.

– Ooo geeras! Tikrai galim, tik Jakūb, susitariam, kad į tą patį SPA nenuvyktumėm, – kumštelėdamas Jakūbui į petį pradėjo juoktis Maiklas.

– Smagu tikrai nebūtų, – tyliai ištarė jis.

Jaučiausi tokia sumišusi. Nesuprantu, kokį žaidimą žaidžiam su Jakūbu, bet gerai žinau – tai žaidimas.

– Ok, iki pirmadienio tada, Milana. Buvo smagu su tavim pasimatyti, Maiklai, tikiuosi greitai susitiksim ir vėl, – toldamas ir nenorėdamas vėl spausti rankos Maiklui atsisveikino Jakūbas.

– Iki, – abu pamojom ir pasukom į tramvajų stotelę.

– Aš maniau, kad tu pyksti, – negalėdama daugiau tylėti prisipažinau Maiklui.

– Taip. Pykau, – surimtėjęs ir nežiūrėdamas į mane pasakė jis.

– Kas pasikeitė?

– Niekas. Tiesiog žinau, kad viskas gerai ir tai mano problema. Juk tu man nė karto nemelavai ir pasakei iš karto, kada galėsi būti namie ir kada ne. Žinau, kad tai yra svarbu tavo karjerai, man tik sunku susitaikyti, kad negalime leisti daugiau laiko kartu, ypatingai, kai planavome per šią vasarą ruoštis vestuvių šventei.

Klausiausi jo ir gailėjau. Pasistiebiau pabučiuoti.

– Pažadu praleisti visą šį savaitgalį kartu su tavimi. Galėsim planuoti vestuves iki paryčių, – šypsodamasi žvelgiau į jį. Koks jis vis dėl to supratingas. Jis pasilenkė ir mane apkabinęs pabučiavo į kaktą.

Viskas bus gerai. Žinau, kad viskas bus gerai.

Liepos vienuolikta diena. Pirmadienis

Jakūbo nėra ofise. Jau buvo pakeliui į Vieną. O mano dienotvarkė užkišta darbo pokalbiais. Džiaugiuosi, kad tuoj galėsiu papildyti komandą, bet tuo pačiu vis tiek negalėjau įsivaizduoti, kaip pabaigsim šį projektą laiku, atrodo viskas judėjo per lėtai.

Po keturių darbo pokalbių, iš kurių du programeriai, potencialiai, galėtų pradėti dirbti su mumis jau nuo kito pirmadienio – geras progresas, bet išėjau su galvos skausmu. Nemaniau, kad gali būti taip sudėtinga klausytis keturių skirtingų asmenybių ir stengtis suprasti, kaip jos gali pasirodyti darbo aplinkoje. Su Jakūbu ir Kristianu turėsime skambutį tik ketvirtą vakaro, tad galėjau bandyti atsipalaiduoti per pietų pertrauką ir toliau tęsti su darbo pokalbiais.

Išėjau pietų viena. Buvau be proto pavargusi eiti su kitais kolegomis ir su jais kalbėtis visą valandą apie nieką. Norėjau užsisakyti taurę vyno ir tiesiog grįžti atgal niekieno netrukdoma.

Atėjusi į atokesnę kavinę, kurią mėgau ir užsisakiusi taurę vyno, pamačiau tolimesniame kampe sėdintį Honzą. Velnias, net vyno viena nebegaliu išgerti. Paslėpiau taurę už vazos su gėlėmis, vyliausi, kad nepamatys manęs. Regis, visai nesidairė aplinkui.

Po poros minučių pasirodė juodaplaukė. Jis ją pabučiavo į skruostą ir ranka pakvietė sėstis. Ji atsisėdo nugara į mane. Nežinojau, kad Honza turi antrą pusę. O gal čia pirmas pasimatymas? Nors iš bučinio taip neatrodė, jautėsi, kad vienas kitą pažįsta jau kuris laikas. Ach, tas šelmis Honza, žinojau, kad vienas negali būti. Gal čia ta pati, apie kurią Jakūbas minėjo, kad nori mylėtis visur ir visada ir negali atsispirti Honzai?

Nesulaukiau Honzos ir jo naujos partnerės pietų pabaigos, jie vis laikydavo vienas kito rankas, tai vėl paleisdavo, tikrai buvo susitikę daugiau kartų nei tik vieną. Turėjau lėkti, manęs laukė dar keletas interviu.

– Milanaaa, – iš už kampo, šypsodamasis, pasirodė Honza. Mhm, lyg nežinočiau, kodėl toks laimingas jis buvo, greičiausiai kažkelintas pasimatymas labai pasisekė.

– Taip, Honza, – atsilošiau kėdėje džiaugdamasi dėl jo, bet nenorėdama to parodyti. Jis visiškas šiknius, bet teisę į meilę juk taip pat turėjo, ar ne?

– Milana… labai atsiprašau, bet poryt turėsi keliauti į Austriją pas Jakūbą, – per kaklą iškart perėjo šiurpuliukai.

– Greičiausiai tik porai dienų, bet turėsi vykti, jis vienas bando padaryti visus darbus ir pristatyti visą progresą vadovybei, antros rankos tikrai padėtų.

– O kaip Kristianas? – Honza susiraukė.

– Nu žinai… Kristianui amžinai kas nors netinka, net diskutuot tingiu apie jį. Bus jo praradimas, jei norėsim kažkam duoti paaukštinimą, – pamerkė akį man Honza. – Tai ar galėtum? – padariau mažą pauzę, lyg galvodama ar verta.

– Žinoma, Honza, padėsiu kuo galėsiu, – išsišiepiau matydama kaip jo veidas nušvinta.

– Puiku, puiku, Milana. Gal greičiau pavyks pasidaryti visu darbus, jei būsit su Jakūbu viename kambaryje, – suplojo rankomis Honza ir pakilo nuo mano stalo ant kurio rymojo.

– Mhm, stengsiuosi, kad judėtų visi reikalai kuo greičiau, – užtikrinau jį ir atsistojau norėdama eiti link mūsų kompanijos kelionių agentės.

– Ačiū labai, dar turi manau keletą pokalbių dėl darbo, tad pirmyn, eik ruoštis, – Honza negalėjo nustoti šypsotis. Jei jam tiek laimės teikia mano kelionė į Vieną, tebūnie. Atsisveikinau ir patraukiau link kelionių agentės stalo.

– Maiklai? – Atrakinusi duris pašaukiau jį, bet niekas neatsakė.

Iš savo apatinių stalčiaus išsitraukiau paskutinį mažą buteliuką prosecco ir įmečiau į šaldiklį. Greitai persirengiau. 17.25, Maiklas grįš tik apie 18. Išsitraukiau buteliuką iš šaldiklio ir skubėdama išbėgau į balkoną. Sukritau į krėslą ir atsisukusi Prosecco, godžiai gurkštelėjau. Šalia putojančio turėjau pasidėjusi šampaninius triufelius, kuriuos taip mėgau. Iškvėpiau bandydama atsipalaiduoti ir susidėlioti mintis. Išvykstu jau rytojaus vakarą. Reikės vėl pasakyti Maiklui, kad netikėtai turiu išvažiuoti.

Išgirdus jo automobilį, pamečiau buteliuką po terasos grindiniu ir sušlamščiau du triufelius.

– Maiklai, labas mielasis! – užšokau jam ant kaklo ir jis stipriai mane apglėbęs paleido pradėdamas nusiauti batus.

– Sveika, brangioji, kaip darbas?

– Gerai… na ne visai, reikės vėl keliauti… – jis trumpam sustingo, dėdamas savo daiktus ant spintelės koridoriuje, bet tęsė savo ritualą. – Rytoj vakare išvykstu vėl į Vieną. Honza primygtinai prašė. Per daug darbo, kad galėčiau aš su Kristianu išvien skambinėtis su Jakūbu.

– Gerai, ką padarysi, juk sakėm, tik vasara, ar ne? Ir vis tiek daug padarėm šį savaitgalį. Liko keletas vestuvių pakvietimų pavyzdžių ir susitarėm aplankyti dar tris pilis kitą savaitgalį, tai viskas gerai, tikrai, – užbaigė pateisinimus laikydamas mano veidą rankose ir žiūrėdamas man į akis.

– Myliu tave, Maiklai, ačiū, kad esi toks supratingas, – tariau tuos žodžius, o galvoje šmėstelėjo Jakūbo atvaizdas. Nusipurčiau ir prilipau prie Maiklo dar kartą. Jis tvirtai apkabinęs mane paleido ir nuėjo pasidaryti kavos.

Vakare žiūrėjom filmą ir viskas buvo nuostabu. Maiklas keletą kartų minėjo, kad šis vakaras paskutinis prieš man išvažiuojant, tad turėtumėm praleistį jį įsimintinai.

Maiklas užsakė vakarienę į namus, kad nei vienam nereikėtų gaminti ir net ne visai pabaigus vakarienę pradėjo lėtai glamonėti mano kojas. Man patiko tokie vakarai. Visada įsivaizdavau tokį vedybinį gyvenimą – abu sutuoktiniai, pavalgę, užsiiminėja seksu, kas gali būti geriau?

Maiklas palinkęs virš mano dėžutės su kinietiškomis lazdelėmis siekė manęs pabučiuoti. Supratusi, kad kito sušio nepaimsiu, bučiuodama Maiklą atsilošdama viena ranka padėjau dėžutę ant stalo. Ar Jakūbas taip bučiavo savo žmoną savaitgalį? Apsikabinau Maiklą aplink kaklą ir apglėbiau jo juosmenį kojomis. Jis nepaprastai gerai kvepėjo, atrodo, kad net maistas negali permušti jo gaivaus burnos kvapo.

Jis lėtai pradėjo mane nurenginėti. Atsegė marškinėlius ir nusmaukė juos viena ranka žemyn. Atrodo, jis vienu judesiu užsisodino mane ant savo standaus koto, ir nusinešė į miegamąjį. Beveik nuplėšęs visus drabužius pradėjo žemyn dantimis mauti mano apatinius. Palikęs juos žemiau kelių, liežuviu, braukdamas per šlaunį aukštyn, sugrįžo prie mano makšties ir lėtai liežuviu sukdamas ratus aplink mano klitorių, įsiskverbė į jį.

Nenustygau vietoje iš malonumo, spaudžiau jo galvą savo rankose kojomis pasivyniodama jį per nugarą. Pamiršau, kaip yra gera būti Maiklo glėbyje. Pamiršau, kaip gera būti su mylimuoju, kaip gera vėl būti geidžiamai.

– Maiklai, aš tuoj, tuoj, aaa, tuoj!

…

…

Maiklas pakėlė galvą ir išėjo į vonią… Sprogsta galva, buvau priartėjus prie tokio taško, kad galvojau, vienintelė išeitis yra pabaigti. Susiriečiau į kamuoliuką iš skausmo, iš nevilties, iš nežinau ko. Kažkur tamsaus buto glūdumoje, pasigirsta tekanti dušo srovė. Pasikėliau nuo lovos, įsisukau į chalatą ir išsprukau į balkoną sunkiai kvėpduodama. Ne, ne ne… negalėjo tai įvykti trečią kartą… Dabar tikrai žinau, kad tai jis daro tyčia… sujaudina, duoda geriausia oralinį, kokio nebuvau prieš tai patyrusi ir žinodamas, kad tuoj baigsiu, nutraukia viską prieš pasiekiant aukščiausią kulminacijos tašką ir atsistojęs išeina netardamas nė žodžio. Trečias kartas… Trečias kartas man sako, kad viskas, ką jis daro tai tyčia…

Spaudžiu terasos turėklus negalėdama patikėti, kad mano būsimas vyras kerštauja man… lovoje… už… už ką? Už sėkmę? Už darbą? Atsitupiu vis dar laikydamasi už turėklų, klausydamasi svirplių ir sklindančio dušo garsų už manęs, o akyse kaupiasi ašaros. Galvoju apie Jakūbą ir jo apkabinimą. Galvoju apie Maiklą ir mėlynę ant rankos. Galvoju apie šią keistą, pavydo kupiną bausmę. Žinau, kad taip negaliu tęsti… Tiesiog negaliu. Atsistoju, nubraukiu ašaras į chalato alkūnę ir žengiu vidun. Išsiimu lagaminą iš spintos ir pradedu krautis daiktus rytojaus darbo kelionei.

Liepos ketvirta diena. Pirmadienis.

Savaitgalis praėjo lyg ant adatų. Ketvirtadienio vakarą Maiklui pranešiau, kad tiek šeštadienį, tiek sekmadienį turėsiu dirbti, ir kad jau pirmadienį, septintą ryto, turiu išvažiuoti į Vieną. Iš pradžių lyg ir džiaugėsi, kad gavau svarbų projektą ir kad tai bus gera patirtis, bet paskui pamiršo apie planuotą vakarienę penktadienio vakarą. Pamiršo tas, kuris niekada nieko nepamiršta. Visus vakarus nuėjo miegoti pirmas – nelaukdamas manęs ir nepasilikdamas žiūrėti jokio filmo kartu, kas būdavo įprasta, bent jau vieną iš dviejų savaitgalio vakarų.

Nepajutau, kaip pradėjau skubėti, nors laiko turėjau. Šešta valanda ryto, bet saulė jau plieskė ir kaitino veidą, tad bematant pradėjau jausti limpančius marškinėlius. Sulėtinau žingsnį išpūsdama lauk orą. Tempiau rankinį lagaminą paskui save ir lyg užhipnotizuota pergalvojau visus Maiklo veiksmus šį savaitgalį. Jis vos pasikėlė iš lovos su manimi atsisveikinti. Jokios kavos ar kruasano šiandien, o buvau tikra, kad išlydės mane su visa jam būdinga ceremonija.

Bet užteks apie savaitgalį, priešakyje laukia pirma verslo kelionė mano gyvenime. Na, ne pati kelionė mane neramino ir kaip seksis pats darbas šią savaitę, bet keturios valandos traukiniu su Jakūbu ir visa savaitė su juo… Kokio velnio aš apie jį dabar galvoju? Sunku negalvoti, juk visą savaitgalį pradirbau susirašinėdama su juo ir Kristianu, bet apie Kristianą juk negalvoju! Ar tiesiog ieškau pozityvesnių minčių, nes galvojant apie Maiklą jokių gerų emocijų į galvą nebeateina? Susiraukiau pykdama ant savęs, kad lenda tokios mintys. Tu susižadėjusi.

Savaitgalį manęs laukia vietovių apžiūrėjimai vestuvių šventei, kvietimų rinkimasis, o pats Jakūbas leidžia laisvalaikius su žmona… Nėra reikalo net diskutuoti pačiai su savimi, privalau paleisti visas mintis apie jį. Nusipurtau, žengiu į metro ir pradedu stebėti aplink skubančius žmones, norėdama nukreipti savo mintis į čia ir dabar.

Sulig kiekviena stotele atsirasdavo daugiau keleivių, skubančių į darbą, keletas – kaip ir aš, turėjo su savimi lagaminus ir man išlipus stotyje jie patraukė kartu su manimi link traukinių platformų. Širdies ritmas sistemingai dažnėjo su kiekvienu žingsniu.

Stūmiau lagaminą erdviu koridoriumi tarp į krėslus panašių sėdynių. Dabar tikrai pirmą kartą pasijutau priklausanti verslo pasauliui, juo labiau, kad nuo šiandien oficialiai esu Techninio produkto vadybininkė ir ši nauja rolė prasideda tokiame stiliuje – verslo kelionėje ir dar verslo klasėje. Išspaudžiu šypseną sau ir įkrentu į savo krėslą. Liko vos kelios minutės iki išvykimo.

Pradėjau nerimauti, jo dar nėra, o traukinys pradeda judėti, nejaugi pražiopsojo? Nervingai dairiausi į duris priekyje. Kondicionierius veikė, bet man buvo karšta. Atsistojau nusirengti savo švarko. Pasikabinusi jį klestelėjau atgal į krėslą. Išsiėmiau laptopą – bus proga peržiūrėti visus užrašus ir planus savaitei į priekį. Vos atsidarius laptopą, priekyje, už automatinių durų pasirodė vyras. Dar nematydama jo veido, žinojau, kad čia jis braunasi su lagaminu koridoriumi. Tarpduryje pasirodė Jakūbas su dviem kavos puodeliais padėkle. Jo marškiniai, kaip ir beveik kiekvieną vasaros dieną, buvo prasegti, tik jo plaukai buvo nepaprastai trumpi. Tokio jo dar nebuvau mačiusi, visada turėjo pasitaršiusius plaukus, jei tai buvo įmanoma, tai jis atrodė dar geriau su trumpais. Per kūną perbėgo šiurpulys, mūsų akys susitiko ir aš dar stipriau pajutau savo širdies plakimą.

– Sveika, kaip laikaisi? Pailsėjai per savaitgalį? – Pastebėjęs mano kvailą šypseną pridūrė. – Atsiprašau, kvailas klausimas, juk abu dirbome, – visą šį laiką žiūrėjo man tiesiai į akis, jaučiau, kaip kaista žandai. Jakūbas ištiesė man padėklą su kavomis, kol pats kabinosi švarką ir dėjo lagaminą sau virš galvos.

– Ha ha, taip, nelabai pailsėjau, bet viskas gerai, nusiteikusi sunkiai savaitei.

– Gerai, – perbraukė ranka per savo trumpus plaukus atsisėsdamas ir iš manęs paimdamas padėklą su gėrimais.

– Atnešiau kavos iš geriausios kavinės stotyje, – išimdamas vieną tiesia ją man. –  Latė, – užlaikydamas žvilgsnį ramiai atsako į dar neužduotą mano klausimą. – Traukinyje geros kavos neruošia.

– Ačiū, – imdama puodelį iš jo rankų keistai pagalvojau, kad žinojau, jog už jo neslypi joks vėliau prasiveržiantis pavydas, žinojau, kad šis kavos puodelis nereiškia jokio atsiprašymo. Koks nuostabiai prasidėjęs rytas.

– Dvejojau, ar paimti vieną tau, ar jau būsi nusipirkusi, džiaugiuosi, kad jokios neturi, – ir ramiai atšlijo į krėslą persibraukdamas plaukus.

Žvilgtelėjau į savo puodelį, ant jo buvo užrašyta “Jakub <3 Latte”. Patryniau širdelę nykščiu. Grimzdu į jį ir nieko negaliu padaryti.

– Kur dingo tavo plaukai? – Išsišiepusi patraukiu per dantį, norėdama nukreipti dėmesį nuo gąsdinančių minčių.

– O velnias, ne kaip atrodo? – išsigandęs žvilgtelėjo į mane bandydamas šiaušti trumpus plaukus.

– Ne, priešingai, manau, atrodo labai gerai… – per daug entuziastingai užtikrinau jam.

– Tikrai? Tai buvo žmonos idėja, sakė, atrodys gerai.

– Na, ji buvo visiškai teisi, atrodo labai gerai, – šį kartą santūriau šypsodamasi tariau jam. Velnias, kaip jis gerai atrodo. Net klynas užkaito. Pagavau save spoksant ir nežinodama, ką toliau daryti, gumute susirišau plaukus į netvarkingą kuodą, kad nebeliptų prie kaklo – niekaip negalėjau atvėsti. Šį kartą jis žvilgtelėjo į mane.

– O tau irgi taip tinka, – vos pastebimai šyptelėjęs patikino jis imdamas savo kompiuterį iš kuprinės. Užsikišau sruogas už ausų išrausdama ir bijodama vėl sutikti jo žvilgsnį, tad nepakeldama akių burbtelėjau “ačiū”.

– Tai kokia nusimato ši savaitė? – kreipdama pokalbį nuo komplimentų pradėjau aš.

– Sunki, bet manau, kad per savaitgalį nemažai pasistūmėjom, gal turėsim laiko pasivaikščioti po Vieną ir bent vieną vakarą atsipalaiduoti.

– Galėsim išeiti į miestą po darbo? – jis sustingo.

– Na taip, jei baigsim darbą anksti, galėsim daryti ką norėsim, laikas mūsų, juk vakarieniauti kažkur turėsime taip pat, – visai nepagalvojau, kad galėsime leisti vakarus kartu…

– Tau čia pirma verslo kelionė? – sukluso jis.

– Aha, – nusišypsojau. – Viskas man nauja, bet skamba labai smagiai, – nedrąsiai nusišypsojau.

– Mmm, gerai, ir pirmas kartas Vienoje?

– Taip, – linktelėjau vėl už ausies užsikišdama išsprukusią sruogą.

– Gerai, bus ką tau parodyti, – nuoširdžiai nusišypsojo jis ir įniko į kompiuterį. Pylė karštis, ką sakysiu Maiklui, jei kas dieną vaikščiosiu po miestą su Jakūbu?

Liepos septinta diena. Ketvirtadienis.

Aštunta valanda vakaro, o mes dar ofise. Nebeturiu jėgų, o ir sloga kibo nuo visų kondicionierių. Vakarienei turėjome užsisakę picos, nemačiau dienos šviesos visą dieną ir, tiesą pasakius, visą savaitę. Honza ir Kristianas su mumis dirbo nuo pat pirmadienio. Kiekvieną dieną darbą baigdavome apie devintą vakaro, bet šiandien Honza, mūsų klientai, kiti vadybininkai ir visi darbuotojai ruošiamės eiti į vakarėlį, tad turėtumėm baigti bet kurią minutę. Aš nebeturiu jėgų niekur eiti, nekalbėjau su Maiklu jau visą dieną, norėjau grįžti į viešbučio kambarį, paskambinti jam ir griūti į lovą, juk rytoj bus dar viena ilga darbo diena prieš prasidedant savaitgaliui, užkištam vestuvių planavimo reikalų.

Aš ir keletas kolegų vietoj vakarėlio nusprendėme grįžti į viešbutį, Jakūbas patraukė kartu su Honza ir kitais. Visa savaitė buvo tokia užimta, kad nepraleidom nei valandos tik dviese. Arba eidavome visi kartu vakarieniauti arba kas sau išsiskirstydavome, tad nejaučiau jokios kaltės dėl Maiklo. Visa savaitė buvo tik sunkus darbas.

Taksi mane ir dar tris kolegas paleido per vieną gatvę nuo viešbučio, turėjome paėjėti dar keliolika minučių. Bandžiau paskambinti Maiklui, bet šis neatsiliepė, po minutės gavau žinutę “Aš pavargęs, pasikalbėsim rytoj, kai grįši”. Šūdžius.

Buvo giedras, šiltas vakaras, jau mačiau mūsų viešbutį, bet nenorėjau grįžti į tuščią kambarį.

– Aš pasivaikščiosiu dar šiek tiek po miestą, įkvėpsiu gryno oro, jūs eikit jei norit.

– Ok, iki rytojaus, Milana, – visi pamojo vangiai ranka ir patraukė link viešbučio. Aš paėjusi gatve atsisėdau ant suoliuko. Tikrai gera pagaliau būti lauke. Iškart atsigavau ir net slogos užuominos dingo su šviežio oro gurkšniais.

Pirma savaitė naujoje rolėje, mano manymu, praėjo puikiai, nepaisant visų viršvalandžių. Stengiausi išspręsti bet kokius neaiškumus kaip įmanydama greičiau ir efektyviau ir, manau, kad mano komanda tai pastebėjo. Matė, kad dėl jų stengiuosi ir nepyko dėl ilgų darbo valandų. Užteks apie darbą, pailsėk.

Netoliese girdėjosi muzika. Gal vertėtų visgi šiek tiek atsipalaiduoti ir man.

Patraukiau link sklindančio saksafono garsų. Džiazas.

Įėjusi į pusiau pilną, pritemusį pusrūsį su maža scena gale atsisėdau prie baro ir priėjusio barmeno paprašiau klasikinės Margaritos. Visada norėjau paragauti. Džiazas –  taip pat mano dar neištirtas muzikos žanras – kažkas naujo, man nepažįstamame mieste.

Žvilgtelėjau į telefoną – jokio ryšio. Iškart pasijutau lyg būčiau atsidūrusi lėktuve, kur niekas negali manęs pasiekti ir aš negaliu nieko padaryti – vieta, kur negali paskubinti laiko, belieka tik būti. Atsipalaidavau dar labiau.

Nežinau kiek laiko praėjo, bet muzika vis grojo, rinkosi žmonės. Geriant paskutinius pirmo kokteilio gurkšnius jaučiausi maloniai svaigstanti. Nuovargis ir mažas suvartoto vandens kiekis turbūt turėjo mano greitam svaigimui įtakos.

Užsisakiau dar vieną Margaritą. Lengvas, paprastas ir per daug neprimaišytas kokteilis – greičiausiai bus mano naujas mėgstamiausias gėrimas po Prosecco.

Kažkas palietė mano petį ir jau buvau pasiruošusi surikti į veidą ‘atsiknisk’ kai pasigirdo pažįstamas balsas:

– Milana? – Jakūbas… Visi raumenys aptirpo, atsisukau, o ten šviesų šešėliuose, priešais mane stovėjo jis – Jakūbas. Susigriebiau už širdies.

– Kaip, kaip tu žinojai, kad aš čia? – vienoje rankoje laikiau taurę, kitą glausdama prie krūtinės žiūrėjau į jį netikėdama, kad jis čia.

– Galiu prisėsti? – parodė į kėdę šalia manęs.

– Žinoma… bet kodėl tu ne vakarėlyje? – vis dar nustebusi, lyg užhipnotizuota, žiūrėjau į šią tobulybę sėdantį šalia manęs ir akimis ieškantį barmeno.

– Eeech, – nutęsė jis pavargusiu balsu, – stengiausi ištverti jų kompaniją, bet visi norėjo šotų, alaus, vėl šotų ir paskui eiti į klubą. Turėjau iš ten dingti, – pavartė akis ir parodęs barmenui, kad gers tą patį ką ir aš atsisuko į mane.

– Tai buvo neįdomu? – perklausiau.

– Paskutinę valandą klausėmės Honzos istorijų apie kažkokią naują moterį, kurią susirado ir kuri negali nustoti prašyt su ja mylėtis, kokia ji karšta ir ištroškusi ir kaip mėgsta bandyti naujas vietas ir pozas, – susiėmė už galvos bepasakodamas. – Žodžiu, ne tokiomis temomis noriu užbaigti vakarą ir juo labiau klausytis boso seksualinių nuotykių, – šyptelėjo man jis.

– Bet tu žinojai, kad aš čia ar kaip? – vis dar nustebusi ir negalėdama nuo jo atitraukti akių paklausiau aš.

– Norėjau tavęs klausti to paties. Kodėl tu čia? Juk sakei eisi atgal į viešbutį.

– Nenorėjau grįžti į viešbutį, reikėjo gryno oro ir paskui išgirdusi muziką nusprendžiau ateiti kokteiliui ar dviem.

– Nepagalvok nieko keisto, aš ir norėjau dar šiek tiek pasivaikščioti, o čia turbūt vienintelis baras su gyva muzika mūsų viešbučio gatvėje, – padėkojo barmenui paimdamas gėrimą. Neturėčiau būti tokia nustebusi, aplink tikrai nesigirdėjo daugiau jokių gyvos muzikos barų.

– Na ką, už beveik pasibaigusią pirmą darbo savaitę, – pakėlė taurę į mane Jakūbas, ir stengdamasi neužsižiopsoti į jį nusisukau į iš pertraukos grįžusį saksafonistą.

Vėl užgrojo garsi muzika. Už manęs sėdėjo Jakūbas, o priekyje atsisėdo du kostiumuoti vyrai. Vyras sėdintis arčiausiai manęs, žvilgtelėjęs į mane, pasisuko ir palinko paklausti ar neužstoju scenos, atsakiau, kad ne, viskas gerai. Po keleto sekundžių vėl atsisuko ir paklausė, ką geriu. Jam atsakius jis vėl nusisuko, bet po poros sekundžių jis ir vėl palinko link manęs. Žvilgtelėjęs į mano rūbus – darbui ofise tinkančią juodą suknelę, paklausė, ar esu čia darbo reikalais, atsakiau, kad taip ir jis vėl nusigręžė į draugą. Jaučiau už manęs besimuistantį Jakūbą. Vyras atsisuko ketvirtą kartą ir pakomentavo, kad gerai atrodau. Norėjau pasisukti į Jakūbą, bet šis ilgai nelaukęs paklausė, ar galėtų nupirkti man gėrimą ir aš papurčiau galvą atsisakydama. Norėjau vėl pasisukti į Jakūbą, kad pamatytų, jog nesu viena, bet jis nieko nedelsęs vėl paklausė, tik šį kartą garsiau, kodėl negalėtų nupirkti man gėrimo. Aš pradėjau vėl purtyti galvą, kad “nereikia, ačiū” ir tada pajutau už savęs atsistojantį Jakūbą. Jis uždėjo savo ranką man ant peties, iš pradžių nedrąsiai, bet paskui palinko virš manęs, ranka apglėbamas mane per priekį.

– Ji su manimi, – vyrui beveik prieš veidą atsuko savo ranką su vestuviniu žiedu pamodamas ir vokiškai dar kažką pridūrė. Vyras parodė kvailą grimasą ir nusisuko į savo draugą. Jakūbo smakras lietė mano smilkinį, jo ranka liko mane apsikabinusi per krūtinę aplink kaklą, kita jis rėmėsi į barą. Jaučiau jo prišlijusį kūną prie mano.

Maniau, kad širdis iššoks iš krūtinės. Jis tvirtai laikė mane savo glėbyje, bet pamažu pradėjo trauktis. Aš pasukau galvą taip, kad ji atsidūrė jam visiškai po smakru, galėjau skruostu jausti jo nuogą krūtinę. Tirpo visos galūnės, jo kūno šiluma, jo kūnas… Visa esybe norėjau, kad jis nuo manęs neatsitrauktų, bet tuo pačiu, mintyse, linčiavau save, kodėl noriu būti šalia jo labiau nei kur nors kitur?  Jis lėtai atšlijo braukdamas rankomis per savo trumpus plaukus ir sugavęs barmeną paprašė sąskaitos. Gestu parodė, kad mokės už abu. Aš nereagavau. Abu tylėjome. Jaučiausi lyg išplaukusi iš savo kūno. Negalėjau atsikratyti to švelnaus ką tik patirto jausmo būnant jo glėbyje, liečiant jį…

– Tu… kalbi vokiškai? – atsitokėjusi paklausiau.

– Taip, – šyptelėjo jis mokėdamas sąskaitą.

– Leisk man, – priliečiau jo ranką bandydama sustabdyti mokėjimą ir greitai atitraukiau, pajutusi jo kūną suvirpant.

– Viskas gerai, – šyptelėjo jis, –  galėsi atsilyginti kitą kartą… – ir regis pasigailėjo ištardamas paskutinius žodžius.

Išėjome į gatvę, į gaivų orą ir iš savotiško transo.

Lėtai žingsniavome link viešbučio, bandžiau spėlioti apie ką jis galvoja, ką jis jaučia, bet visai nesisekė. Galvojau tik apie tą momentą, kai stovėjo mane tvirtai apkabinęs.

– Beje, kur išmokai vokiškai? – bandydama sulaužyti tylą vėl prabilau.

– Mokykloje. Daugelis mūsų, Čekijoje, kalba vokiškai, o mane ypatingai spaudė mama, sakė, kad gali prireikti.

– Mmm, – numykiau, visai ne to norėdama paklausti. – O ką tu jam, tam vyrui, pasakei, vokiškai?

Jis sekundę patylėjo ir prieš pat įeinant pro viešbučio duris tyliai leptelėjo:

– Kad esi mano žmona.

Sunku. Toliau eksperimentuoju, įdedu daugiau darbo aplinkos, daugiau Jakūbo, bet viskas mažiau sexy. Lauksiu įspūdžių, ačiū!

Birželio dvidešimt devinta diena. Trečiadienis

Jakūbas

Beveik vėluoju į savo pirmą verslo kelionę šioje kompanijoje. Meste metu rūbus į lagaminą. Trejus marškinius, dvejus marškinėlius, penkias poras kojinių ir apatinių. Žinau, kad važiuoju tik trim dienom, bet patirtis išmokė būti pasiruošus viskam. Švarkas? Gal. Metu ir jį. Vakarykštis išėjimas alaus su kolegomis nors ir ilgai neužsitęsė, bet kaip reikiant išvargino. Nemėgau būti didelėse kompanijose ilgą laiką, o dar šiek tiek alkoholio ir mane beregint išmušė šis chaosas iš rutinos.

Be penkių minučių septinta ryto, turiu susiruošti ir išeiti per penkias minutes. Paskubomis į maišelį metu dantų šepetėlį, kvepalus, skutimosi priemones, dantų pastą nusipirksiu Vienoje. Eve dar miega. Vakar buvo išėjusi su naujomis draugėmis į barą. Nebežadinsiu – nėra reikalo.

Pabučiuoju garsiai knarkiančią savo žmoną, kuri net nesujuda ir išbėgu pro duris nuo stalo griebdamas kuprinę su laptopu. Paskubomis einu link metro ir pajaučiu kaip minioje ieškau Milanos. Su ja nesimatysiu visą likusią savaitę. Na ir gerai, per tiek laiko atvėsiu, atstumas padės apie ją negalvoti.

Įšoku į žalią – A liniją, išlipsiu Muziejaus stotelėje ir nueisiu į pagrindinę traukinių stotį, bus greičiau nei keisti metro linijas.

Vėl dairausi ir akimis ieškau jos. Šūdas. Galvok apie Evę, apie savo nuostabią žmoną. Liepiu sau ir galvoje atgyja jos knarkimas, kurį girdėjau prieš penkiolika minučių. Puikiai žinai, kad vienu ar kitu metu knarkiam visi. Milana taip pat ne iš angelų pieno pilta.

O jei?

Galvoje iškilo kolega Kristianas iš Vokietijos, kuris su kitais vadovais vakar lankėsi mūsų ofise. Atsiminiau, kaip nuo galvos iki kojų nužiūrėjo einančią Milaną ir nejutom pagavau save griežiant dantimis. Atsipalaiduok. Papurčiau galvą bandydamas atpalaiduoti kaklo raumenis. Tik susižavėjimas, juk tokių buvo, čia irgi toks pat, tiesiog daili, protinga, kraują kaitinanti moteris… NE. Tik daili ir protinga, visai kaip daugelis, jokio kraujo ji nekaitina. Nenorom atsiminiau jos lygią odą, pusnuogę nugarą, tada, lifte ir šis malonus vaizdinys greit buvo pakeistas jos sužadėtinio snukiu, skelbiančiu, kad ruošiasi susituokti greičiau nei planavę.

– Sakra! – Pražiopsojau Muziejaus stotelę!

Giliai įkvėpiau skaičiuodamas sekundes nuo tolstančios stotelės. Pykau ant savęs, bet teliko laukti, kelionės juk nepagreitinsiu. Sekančioje stotelėje perbėgęs platformą spėjau laiku įšokti į grįžtantį traukinį neiššvaistęs nė sekundės. Bent tiek.

Pagaliau klestelėjau į patogią sėdynę vėsiame verslo klasės vagone. Visgi bėgiojimai vakarais atsipirko, per visą skubėjimą ir lakstymą nereikėjo nė karto gaudyti kvapo.

Laukia trys įtemptos dienos, pilnos susitikimų su viešbučių tinklo komanda, atsakinga už šį projektą, o dar viską reikės raportuoti Milanai su Kristianu, teks dirbti viršvalandžius.

Pirma diena Vienoje praėjo tragiškai. Pasirodo, Honza, praleidęs vakarykštį vakarą su komanda ir žadėjęs visiems papasakoti apie projekto terminus, susimovė tiek, kad mums gresia atleidimas. Visas šis mėšlas krito ant mano pečių, o aš neturėjau atsakymų. Viešbučio tinklų vadovybė galvojo, kad mes jau seniai buvome perėmę pradėtus darbus iš konsultantų, kuriuos jie atleido prieš du mėnesius ir kad turėsime galutinį produktą – programą padarytą ir veikiančią rugsėjo pirmai dienai – vėliausiai. Tai su mūsų resursais yra visiškai neįmanoma. Aš net nežinojau nieko apie jokius kitus konsultantus ir Honza man buvo sakęs, kad viskas turės būti paruošta gruodžio pirmai dienai. Tad minusas – daug mažiau laiko nei galvojome,  pliusas – jau yra kažkokia dokumentacija, kurią galime perimti ir pradėti darbus greičiau nei tikėjomės.

– Honza. Kaip galva šiandien?

– O labas, Jakub, sunki, he he, jau Austrijoje? Ir kaip viskas ten pas jus? – gniaužiau kumščius klausydamasis jo balso.

–  Cha. Taip, Austrijoje, gražu, nuostabu… Ant manęs rėkė trys skirtingi vadybininkai ir manau, kad rytoj bus daugiau. Ar tu nieko negirdėjai apie konsultantų atliktus darbus, surinktus reikalavimus ir kad šio projekto terminas – rugsėjo pirma diena? – sukandęs dantis stengiausi išlikti kiek įmanoma ramesnis, bet vos tvardžiausi.

– Negali būti. Jie man sakė, kad projektas užtruks šešis mėnesius…

– Taip, Honza, šešis mėnesius nuo tada, kai praėjusi kompanija pradėjo savo darbą – prieš keturis mėnesius. Projektas jau du mėnesiai kaip nejuda iš vietos. Mes su dviem komandom niekaip negalėsim pabaigti šio projekto laiku, aš sakau tau dabar, nes man tai nėra pirmas toks projektas. Aš tavęs, po šimts, klausiau, kai mane samdei, kokios apimties bus šis projektas, iš tavo duoto laiko ir komandų dydžio supratau, kad tai bus maža programėlė keletui viešbučių, bet mes kalbam apie didžiulį viešbučių tinklą siekiantį dešimtis tūkstančių užsakymų per vieną sezoną, mes nesam pasiruošę tokio mąsto projektui. Arba turime jo atsisakyti ir patikėti didesnei kompanijai, arba turime skubiai surasti mažiausiai dar vieną programuotojų ir dizainerių komandą, kuriems tai nebūtų pirmas jų darbas.

– … – tyla, girdėjau kaip garsiai atsidūsta.

– Dar nemačiau kitos komandos paruoštų dokumentų, rytoj peržvelgęs sužinosiu kokioj šiknaskylėj atsidūrėm.

– Sakra, sakra sakra… Čia bus ta Samanta, kurią tu pakeitei, kalta. Ji sakė nuo pat pradžių, kad turim laiko pabaigt aną projektą be jokios skubos ir naujas žmogus – tu, jai išėjus, galės paimti viešbučius nuo nulio… Šūdas! Kokio velnio ja taip aklai tikėjau! Klausyk, Jakub, negalim jokiais būdais prarast šito projekto, jei prarasim turėsiu atleist pusę pasamdytų darbuotojų, tarp jų ir tave.

– Ką nori, kad daryčiau??? Tu turėtum jau dabar dėti skelbimą, kad ieškai papildomų žmonių, jei nori mus kažkaip iš čia ištraukti. Viešbučiai nesutiks nei su vienos dienos vėlavimu, jie geriau atsisakys mūsų ir sumokės Google, kad padarytų jiems naują programą, – praradau bet kokias mandagybes su Honza, tiek aš, tiek jis buvom totalioj skylėj.

– Gerai, gerai. Gauk tuos dokumentus rytoj, pažiūrėk, kiek jau padaryta. Jei viską turim bent jau prototipui pradėt, skambinsim Milanai ir Kristianui, pradėsim dirbt nieko nedelsdami. Sakra! – Honza nebesivaldė, girdėjau kaip daužė kumščiu į stalą.

– Apie kokį prototipą kalbi, melskis, kad toks būtų, nes, jei tokio nėra, aš nežinau per kokį stebuklą tu norėsi išvis pabaigt šį projektą, pamiršk apie “sėkmingai”, – Išpūčiau orą iš plaučių. – Tai man nuteikt juos, kad reikės dirbt viršvalandžius visą likusią vasarą? – praradęs viltį į normalų gyvenimą monotoniškai paklausiau jo ir išgirdau atodūsį.

– Kai žinosi daugiau, suorganizuok video konferenciją, aš jiems pranešiu. Niekam nepasakok į kokį šūdą įklimpom. Nesiųsiu jokio žmogaus tau į pagalbą šį savaitgalį, kad nekeltumėm vadovybei įtarimų, atsiprašau dėl šito, Jakub.

– Kaip… Kaip tu išvis į tokią klampynę įlindai, nes aš nesuvokiu, kas čia dedasi ir kaip jūs sugebėjot nuslėpt tokį projekto uždelsimą, – roviausi plaukus nuo galvos ir plėšiau rūbus nuo savęs, ruošdamasis kuo greičiau lįsti į šaltą dušą vos baigus pokalbį su bosu.

– Jakub… Neįsivaizduoju… Man atrodo, kad viešbučių tinklas turėjo didelių pokyčių vadovybėje ir kurį laiką tuo projektu nesirūpino, bet artėjant sezonui vis tiek turėjo viskas išlįsti į paviršių. Sakra! – Dar kartą nusikeikęs suburbėjo, kad turi eit, kol nesudaužė telefono į sieną ir kitoje pusėje stojo tyla. Trenkiau telefoną ant spintelės prie kriauklės ir pabaigiau nusirengti. Su viena koja duše telefonas vėl pradėjo vibruoti, turbūt Eve, bet skambino nežinomas numeris.

– Labas, Jakub? – Milana! Lyg šluoste nusibraukė ką tik taip intensyviai apkalbėta problema.

– Labas! Kokia staigmena, vi…viskas gerai? – mano nuostabą, išgirdus jos balsą, pakeitė rūpestis. Kas nutiko, ko ji skambina?

– Ai, likau darbe, kad galėčiau greičiau susipažinti su projekto dokumentacija ir kaip tik likau pakankamai ilgai, kad išgirsčiau kaip siautėja Honza… tu netyčia nežinai, kas jam užėjo? Tikiuosi ne su projektu kažkas susiję?

– Ah, nesijaudink, taip, rytoj bus aiškiau, gal tik išgąstis šiandienai, kad turėjom ne tuos projekto terminus ir galim nespėti visko padaryti…

– Rimtai??? Bet kas nutiko?

– Palauk, tu ką tik sakei, kad skaitei projekto dokumentaciją?

– Na taip…

– Kokią dokumentaciją, iš kur ją gavai? – turbūt persistengiau, išgirdau jos sunerimusį ir šiek tiek išsigandusį balsą.

– Projekto reikalavimus, analizes – man Samanta prieš išeidama juos persiuntė, kaip ir visiems kitiems? – klausimu užbaigė ji.

– Ne!!! O dieve, tu turi visus dokumentus??? Ji niekam nieko nesiuntė, Milana, tu turbūt išgelbėsi visą projektą! Gal gali viską, ką tau Samanta atsiuntė, persiųsti man? Pala, kokią datą projekto ji tau pasakė?

– Dabar einu namo, bet kai tik grįšiu galėsiu iškart tau viską persiųsti, mano manymu dokumentai ir analizės paruoštos tikrai detaliai ir kokybiškai.

– Nuostabu! O kaip dėl datos, sakė kažką ji tau?

– Sakė, viskas turi būti paruošta rugsėjo pirmai dienai, bet Jakub, aš esu tikra, kad ji visą šią informaciją buvo perdavusi Honzai… – ji ištarė mano vardą ir aš visas krūptelėjau, žiūrėjau į save nuogą veidrodyje ir troškau, kad ji įeitų pro vonios duris. Ne!

– Gerai, bent jau vienas žmogus kompanijoje žino, kas vyksta. Rytoj susiskambinsim, gal nėra tokia jau ir beviltiška ši situacija, tačiau bet kokiu atveju, pasiruošk dirbti viršvalandžius. Apgailestauju…

– Negąsdink, turiu daug darbų šią vasarą… – nutęsė ji ir aš pajutau, kad artėja laikas atsisveikinti. – Kaip Viena? – Neįprastai greitai paklausė ji po trumpos pauzės.

– Nieko dar nemačiau. Buvau aprėktas trijų skirtingų vadybininkų, kad nežinau, kas dedasi su projektu, – šyptelėjau, žiūrėdamas žemyn į nuo Milanos balso dilgčiojantį draugelį.

– Aš jaučiuosi tokia kalta… Aš buvau tikra, kad Honza viską turėjo ir žinojo…

– Nesijaudink, Milana, tai nebuvo tavo atsakomybė, tu net nežinojai, kad turėsi tokią atsakingą rolę šiame projekte, tad viskas gerai, – raminau ją ir išgirdau kaip ji atsidūsta.

– Gerai, eisiu tada aš… atsiųsiu visą informaciją kaip galėdama greičiau…

– Gerai, iki… ačiū, kad paskambinai… Man reikėjo išgirsti bent vieną ant manęs nerėkiantį žmogų šiandien, – šūdas, pasakiau ir pasigailėjau, dabar atrodys, kad nekalbu su savo žmona, bet tiesiog neturėjau laiko jai paskambinti, kol nebaigiau su darbo reikalais.

– Džiaugiuosi, kad tau bent kažkiek padėjo, – girdėjau ją besišypsantis. Aš kartu su draugeliu irgi šypsojomės.

– Iki, Milana.

– Iki… Jakub.

Nežinau kodėl užbaigėm pokalbį sakydami vienas kito vardus… jautėsi… intymu…

Pagaliau vienas. Užsileidau muzikos ir įšokau į ledinį dušą.

Milana

“Emilija, po šimts, atrašyk, aš tau širdį savo lieju, savo baimes ir didžiausias paslaptis iš širdies gelmių pilu, o tu mane ignoruoji. Matau, kad perskaitei žinutes, tai neapsimesk šlanga ir būk draugė atrašyk, nes nervuojuosi, kad nereikėjo tau išvis nieko pasakoti, bet daugiau neturiu kam. Nebūk žiežula!” – baigiau balso žinutę supykusi. Žinau, kad su vaiku sunkiau surasti laiko, bet aš matau, kad žinutę tai ji išklausė!

Išlipus iš metro atsirado ryšys ir pradėjo plūsti žinutės. Emilija: “Aš tau patį pirmą kartą, kai taip nutiko sakiau, kad tai buvo tyčia. Pasitikėk savo nuojauta, tau sakiau jau milijoną kartų. Ir tai ne mano protingi žodžiai, bet jei kažkas nutiko vieną kartą antro gali ir nebūt, o jei nutiko antrą, bus ir trečias ir ketvirtas, pati darykis išvadas.”

Emilija: “Gerai, atsiprašau, kad gavosi tokia pikta žinutė. Ką ruošiesi daryti?”

Birželio dvidešimt septinta diena. Pirmadienis

– Ačiū, Honza, esu be galo dėkinga už pasitikėjimą, iki greito, – linksėjau virpančiu balsu išeidama paskui Jakūbą iš ofiso. Uždariau duris ir atsidususi pradėjau rankomis vėduoti prie kūno limpančią baltą palaidinę. Sekiau Jakūbą į virtuvę, stebėdama kaip jis ranka taršo sau plaukus. Kažkas jį neramino.

– Norėsi kavos? Atsipūsti po susirinkimo? Visgi dar tik ankstus rytas, – atmestinai paklausė Jakūbas. Žvilgtelėjau į laikrodį ant rankos. Vos pusę dešimtos, o maniau, kad su Honza kalbėjomės pusę dienos.

– Taip, ačiū, – ilga tylos pauzė nepatogiai tęsėsi, kol aš sėdausi ant aukštos kėdės, o Jakūbas ieškojo dviejų puodelių kavai.

– Aš vis tiek negaliu patikėti, kas ką tik įvyko, – susiėmiau veidą rankomis.

– Aš net neabejoju, kad tu esi verta tokio paaukštinimo, – be ekspresijos veide tarė Jakūbas, susikoncentravęs į kavos aparatą.

Jo tyla mane nervino. Galėjo bent suvaidinti, kad džiaugiasi dėl manęs.

Mane paaukštino, tapau Technine produkto vadybininke. Vienu laipteliu arčiau Jakūbo. Tai reikš daugiau susitikimų kartu, daugiau bendrų užduočių. Ir net galimų bendrų kelionių. Negalėjau patikėti, kad buvau paaukštinta į tokias pareigas ir taip greitai. Honza sakė, kad užtruktų ilgiau surasti žmogų į vadybininko vietą negu į produkto savininko, tad geriau buvo duoti paaukštinimą jau esamam darbuotojui, nei ieškoti naujo.

Naujas projektas reikalauja daug resursų ir viskas turi būti atlikta iki rudens. Alpėse įsikūrę viešbučiai ruošis naujam žiemos sezonui, tad kiekviena vasaros diena buvo svarbi. Mano naujos pareigos įsigalios jau kitą savaitę. Jei atliksiu šį projektą sėkmingai ir iki galo, man atsivers naujos durys bet kurioje tarptautinėje kampanijoje. Tik apie tai ir tegalėjau galvoti. Net nerūpėjo, kad dirbsiu su Jakūbu į kurį pažiūrėjus man virpa keliai. Neatsisakysiu karjeros dėl to, kad jaučiuosi nepatogiai būdama šalia vyro, privalėsiu per save perlipti. Maiklas nuo pat pradžių mane buvo perspėjęs, kad greitai karjeros laiptais kilti neturėčiau tikėtis, jis pats laukia paaukštinimo jau du metus ir niekas nieko jam dar nežada. Tad gerai suvokiau, kad ši galimybė man buvo visiška sėkmė.

– Tai kaip supratau, šią savaitę į Vieną važiuosiu tik aš, o tau pranešiu visas projekto naujienas konferencijų metu, – kraipė galvą, lyg apskaičiuodamas, kokia savaitė jo laukia.

– Taip, Honza kažką sakė, kad nenorėtų manęs siųsti, kol mano paaukštinimas nėra oficialiai įrašytas.

– Mhm… – nutęsė jis pildamas pieną į puodelius ir pastumdamas vieną man. Puodelyje nebuvo jokio lapelio, jokios širdelės, tiesiog rudas kavos taškas pieno putoje.

– Ačiū už kavą, turiu pranešti naujienas savo sužadėtiniui, – lygiu tonu išdėsčiau ir pasiėmusi jo paruoštą latė nuskubėjau prie savo darbo stalo. Neketinau toliau kęsti jo apatiškumo.

<…>

– Aaa, Maiklai! – Sušukau bėgdama prie durų jo pasitikti. Kadangi jo darbas buvo šiek tiek toliau nei manasis, net ir paprastą darbo dieną, jis visada grįždavo namo vėliau.  – Mane paaukštino! – nesitvardžiau aš. Jo veide buvo plati šypsena, o rankose laikė puokštę gėlių.

– Sveikinu, mažute, didžiuojuosi tavimi, – ramiai, bet su šypsena taręs jis mane pabučiavo ir ištiesė gėles priešais mane.

– Aaah, Maiklai… nesitikėjau… ateik čia, – griebiau jį už kaklaraiščio ir prisitraukiau artyn prie savęs. Jis krimstelėjo man ausį, kaip visada, šiek tiek per aršiai, bet šį kartą nesakiau nieko ir atsakiau krimstelėdama jam atgal į lūpą.

– Mmm, gal šiandien nusiteikusi kažkam aštresnio? – klustelėjo jis liežuviu stipriai laižydamas man kaklą ir nusmaukęs marškinius žemyn nuo peties suleido dantis į porą vietų.

– Hmm, pažiūrėsim, – nejaukiai sukikenau ir paleidau jo kaklaraištį atsukdama į jį užpakalį pauostyti savo gėlių. Jis mane jau kuris laikas spaudžia išbandyti kažką grubesnio lovoje, bet nesu tikra ar to noriu. Nesu tikra, kad man patiktų, nors jis tikina, kad šis eksperimentas galėtų mane nustebinti.

Užpakaliu lėtai tryniausi į jo klyną ir jis sugriebęs mano sijoną pradėjo kelti jį į viršų.

– Maiklai… maniau, kad atšvęsime, o tada pradėsime kvailioti… – tankiau kvėpuodama išspaudžiau aš. Jis paleido sijoną, kuris liko stovėti man ant liemens ir per marškinius, rankomis nuslinko link mano krūtų. Tvirtai jas suspaudęs viena ranka atlošė mano galvą į save ir bučiuodamas kaklą vėl nuslinko link nuogo peties, kurį dar kartą raižydamas dantimis sukando.

– Ah, gerai, bet neturėtum čia taip apsirengus vaikščioti po namus, – nusipurtęs jis mane paleido ir nužingsniavo link šaldytuvo. Nusismaukiau sijoną žemyn ir susitvarkiau išsipešusius marškinius.

– Gersim šampaną? – įėjusi į virtuvę ir pamačiusi jį su šampanu rankose ir tvirta palapine kelnėse nustebusi paklausiau.

– Na, manau, toks paaukštinimas visgi nusipelno kažko šventiškesnio, juk neprivalom išgerti viso butelio, – surimtėjęs tarė jis. Šypsojausi, jis buvo keistai mielas. Į vazą merkiau gėles, kol Maiklas atidarinėjo butelį.

– Pamiršau paminėti, kad paaukštinimas gali reikšti verslo keliones netolimoje ateityje… Turime pabaigti šį projektą iki vasaros pabaigos, visos komandos bus įtrauktos, gali reikti dirbti net papildomas valandas, – berdama žodį po žodžio, užsimerkiau tvirtai sukąsdama dantis. Tyla. Nedrąsiai atsimerkiau. Nieko. Tikėjausi priekaišto arba klausimo apie atlyginimą, bet jis vis neatėjo, turbūt nujautė, kad dabar uždirbsiu daugiau negu jis.

– Na, su paaukštinimu natūraliai bus daugiau atsakomybių, puiku, už tai ir pakelkim tostą, – pildamas šampaną į taurę ir nežiūrėdamas man į akis tarė jis.

Klausiamu žvilgsniu žiūrėjau į jį ieškodama stipresnės reakcijos, bet jis tik įsipylė taurę sau ir išsišiepęs sudaužė su mano.

– Už paaukštinimą! Sveikinu, brangioji, – ir palinko manęs pabučiuoti. Regis viskas buvo gerai, turbūt pati perdedu.

Išgėrėm po dvi taures putojančio ir palikom butelį virtuvėje. Pažadėjau sutvarkyti virtuvę, kol jis ruošis eiti į lovą. Po minutėlės Maiklas išlindo iš vonios nuogut nuogutėlis, su pusiau snaudžiančia varpa tarp kojų. Eidamas pro virtuvę suspaudė man užpakalį ir gundančiai sušnabždėjo “paskubėk”.

Užsiverčiau burbuliukus iš viso butelio ir likutį supyliau į kriauklę. Greit nubėgau išsivalyti dantų ir tokia pat nuoga kaip jis įžengiau į mūsų miegamąjį.

– Man atrodo, šiandienos laimingoji nusipelno nakties pilnos malonumų, – žemu užtvirtintu balsu tarė jis laukdamas manęs lovoje su ant šlaunies gulinčiu pimpalu.

Man priartėjus prie lovos jis sugriebė ranką, parvertė ant nugaros ir iškart mane apsižergė, net suspigau iš nuostabos, o jis tik plačiai nusišypsojo. Nieko nelaukdamas jis įsisiurbė lūpomis į mano krūtį viena ranka maigydamas kitą. Pradėjau raitytis iš malonumo. Jis viena ranka, bepradedančiame prakaituoti kūne, pirštais brėžė liniją žemyn. Pirštus, kuriais tikrino drėgnumą, įkišo man į burną ir bučiuodamas pilvą pamažėle pradėjo judėti žemyn link klitoriaus. O ne…

– “Emilija… Atsimeni, tau pasakojau, kad kai radau darbą Prahoje, Maiklas mane nustebino vakariene ir mes, praleidę nuostabų vakarą, pasimylėjome. Na, ne visai… atsimeni, dėl ko skundžiausi tau aną kartą? Ir dabar tikrai nesu tikra, kad tai buvo netyčia arba iš nežinojimo… pradedu rimtai galvoti, kad jis taip pasielgė… net nenoriu garsiai ištarti to žodžio… bet gerai. Vadinkim tai tikraisiais vardais, nes tyčia-netyčia, jaučiuosi lyg norėdama jį pateisinti… jaučiu, kad jis taip pasielgė iš keršto…” – šūdas pradedu vėl velti viską į vieną žinutę, įrašysiu į kitą.

– “Atsiprašau, nepasakiau svarbiausio, vakar gavau paaukštinimą, šventėm mano paaukštinimą ir tada… tada viskas pasikartojo… gerai, nebegaliu kalbėti, girdžiu jį išeinantį iš vonios, lauksiu tavo atsakymo,” – sušnabždėdama paskutinius žodžius į telefoną skubėdama nutraukiau balso žinutę ir slapčia įmečiau telefoną į šilkinio chalato kišenę.

Birželio dvidešimt trečia diena. Ketvirtadienis

Joninės. Mano mėgstamiausia šventė, nors jau praėjo aštuoneri metai kaip jos nešvenčiau, šiandien visgi sutapo su projekto atidarymo vakarėliu. Man šios dienos visada būdavo kažkuo magiškos. Trumpiausia naktis metuose man simbolizavo metą pokyčiams. Kas gali nutikti per trumpiausią naktį metuose, jei ji iš tikrųjų virsta naktimi?

Tačiau iki vakarėlio turėjau atkentėti dar vieną košmarišką dieną ofise su visais bosais diskutuojančiais apie projektą. Visą dieną sėdėjau įlindusi į kompiuterį neturėdama laiko atsikvėpti ir nueiti iki tualeto. Jakūbas šiandien sėdi šalia manęs ir buvau tikra, kad man tai padėjo ištverti šią nesibaigiančią dieną.

Artėjant šeštai valandai vakaro visi susirinkusieji pradėjo pamažėle nusišnekėti ir vis dažniau diskutuoti apie suplanuotas pramogas šiam vakarui. Kai laikrodis rodė pusę šešių Honza atsistojo ir paskelbė, kad tie, kas baigė gali eiti į vakarėlį. Kai tarė šiuos žodžius į mane jis nežiūrėjo. Jakūbas sėdėjęs šalia manęs ir visą popietę ruošęs prezentaciją, nepakėlė į Honzą akių. Jis, kaip programos lyderis, turėjo paruošti prezentaciją rytojaus susirinkimui, o aš visos savaitės jau atliktų veiksmų santrauką ir paruošti vieną sekančiai savaitei. Viskas turėjo būti baigta rytojaus dešimtos valandos susirinkimui.

– Aš liksiu ir pabaigsiu prezentaciją, negaliu atidėti rytojui, – atsistojusiam Honzai pareiškė Jakūbas.

– Aš taip pat turiu baigti ruošti dokumentus, kad turėtumėt rytojaus dešimtos valandos susirinkimui, – pridūriau, visai nekreipdama dėmesio nei į Jakūbą, nei į Honzą. Rašiau žinutę Maiklui, kad atsiprašau, jog vėluosiu, turėčiau baigti prieš septynias.

– Gerai, šaunuoliai, – išsišiepęs pagyrė Honza, – galėsit tada be rūpesčių švęsti. Jūsų abiejų partneriai ateis į vakarėlį?

– Taip? – Jakūbas atsisuko į mane pasitikslinti ir aš linktelėjau.

– Paskambinsiu Evei, kad šiek tiek vėluosiu, jūs vis tiek svečius užimsit, taip? – klausiamu žvilgsniu kreipėsi Jakūbas į bosą ir atsistojęs prisidėjo telefoną prie ausies.

– Na žinoma, bus ir keletas bendradarbiaujančių firmų, bus gėrimų, kažkoks koncertas, vaišių – bus ką veikti. Jie net nepastebės, kaip praeis laikas, – užtikrino jis, dėdamasis kompiuterį į kuprinę. – Gerai, lėksiu tuomet, susimatysim ten, ilgai neužsibūkit, – mirktelėjo Honza ir plevendamas švarku išrūko iš kambario, kad dar kažko nesugalvotumėm paklausti.

Žvilgtelėjau į Jakūbą. Jis buvo priėjęs prie lango. Stebėjo išeinančius kolegas ir tyliai kažką kalbėjo Evei į telefoną. Atrodė pavargęs ir su barzda, neskusta nuo pirmadienio. Įnikau į kompiuterį ir stengiausi nekreipti į jį dėmesio. Po minutės jis atsisėdo šalia ir mes abu vienas kitam nejaukiai šyptelėję pradėjome darbuotis.

Šeštą valandą pakilau nuo kompiuterio ir Jakūbas sukluso.

– Jau baigei?

– Taip, bet man reikia eiti pasiruošti vakarėliui, tai jei dar turi darbo, darbuokis, manau tikrai užtruksiu geras dvidešimt minučių, žinoma, jei nori į vakarėlį eiti kartu… – nedrąsiai pridūriau.

– Na žinoma, kam mums eiti atskirai? – viliojančiai šyptelėjo jis. Nežinau ar jis tikrai viliojo, man atrodė, kad aš viską išsigalvoju.

Grįžau po dvidešimties minučių su koralų spalvos trumpa vasarine suknele. Turėtų tikti kompanijos baliui, neturėjau nei per daug atviros krūtinės, nei nuogų pečių, tiesiog berankovė, siekianti kelius vasarinė suknelė.

– Pasiruošęs, ar reikia daugiau laiko? – sustojusi tarpduryje paklausiau, stengdamasi nesureikšminti fakto, kad jis manęs su tokia suknele ir tiek makiažo dar nebuvo matęs. Jis lėtai pakėlė galvą, lyg dėdamas paskutinį tašką prezentacijoje ir jo žvilgsnis užsifiksavo ant manęs ir mano suknelės. Jis greitai užsičiaupė ir ranka užsidengė burną, nudelbdamas akis atgal į kompiuterio ekraną.

– Taip, kaip tik baigiau paskutinę skaidrę, galim eiti, – sumurmėjo jis per ranką, spaudžiančią jo burną. Ir sekundę uždelsęs pradėjo dėtis daiktus. Aš pasiėmiau savo rankinę, kurioje, žinoma, tilpo daugiau negu turėtų – šiandienos bateliai ir kelnės su maikute, ir išėjau laukti prie liftų koridoriuje.

Jis šiek tiek uždelsė ir po minutės pasirodė lėtai išeinantis iš susirinkimų kambario. Visą kelią eidamas per koridorių vengė žiūrėti man į akis. Nujaučiau, kad jam patiko ką matė, ir nors jaučiau begalinį pasitenkinimą šiuo rezultatu, mane taip pat neramino šis begėdiškas pasitenkinimo jausmas.

Jam priėjus jau visai arti iškviečiau liftą, jis praleido mane pirmą ir sukrenkštė, įsekdamas paskui.

– Nenoriu pasirodyti kažkoks… nemandagus, bet tavo suknelė nugaroje atsisegusi…

– Neee, – bemat išraudau. Kaip galėjau pamiršti… tikiuosi negalvoja, kad specialiai to nepadariau… susinervinusi bandžiau sugraibyti užtrauktuką, bet žinoma, šis buvo užstrigęs arba mano pirštai buvo per slidūs.

– Gal galiu pagelbėti? – nedrąsiai tarė jis, paspaudęs nulinį aukštą ir aš, dar labiau susigėdusi, nustojau muistytis.

– Prašyčiau… – ir atsukau jam nugarą. Dar kartą sukrenkštė ir, paėmęs užtrauktuką, beveik be pastangų jį užtraukė. Jaučiau, kad mano oda lyg žąsies šiaušėsi ant nugaros ir sprando, jis turėjo pastebėti kiekvieną jos iškilimą. Žinojau, kad užtraukė užtrauktuką, bet nejudėdamas stovėjo už manęs vis dar jo laikydamasis. Pakreipiau galvą, norėdama klausti, ar viskas gerai, bet tuo metu jis švelniai uždėjo rankas man ant pečių. Aš krūptelėjau ir lifto durys plačiai atsivėrė.

– Atrodai nuostabiai, – sužnabždėjo jis ir išskubėjo iš lifto. Širdis plakė kaip pašėlusi. Pasivijau jį lauke ir jis lyg niekur nieko leptelėjo, kaip jam atsibodo šis karštis. Buvo tvanku lyg prieš audrą. Apsimesti, kad mes ką tik neturėjome romantiško momento buvo kur kas lengviau.

Mums prisiartinus prie Lavka klubo girdėjosi smarki muzika. Prie įėjimo pasakėme savo vardus ir gavę apyrankes įėjome į kiemą. Vakarėlis vyko lauke ant Vltavos upės kranto, nuo kurio matėsi seniausias ir populiariausias Prahos Karolio tiltas, už kurio žiojėjo įspūdingo dydžio pilis. Vakarėjanti saulė, auksinė valanda, gražiai apsirengę žmonės, padavėjai nešini šampanu, jaučiausi lyg filme.

Mums ieškant savo antrų pusių Jakūbas pagriebė dvi taures šampano ir įdavė vieną man į ranką, tuo metu prie mūsų pribėgo fotografas ir galima sakyti neklausęs tiesiog nupyškino mus su taurėmis šampano ir su visu šiuo vaizdu už mūsų. Nuotraukai išlindus iš aparato, įdavė man ją į rankas ir pabėgo. Susižvalgėm su Jakūbu ir nusijuokėm. Nesitikėjom, kad bus tokio masto renginys net su fotografu. Buvo daug nepažįstamų, greičiausiai iš tų kitų kampanijų, kurias Honza paminėjo, su kuriomis ruošėmės dirbti.

Jam dairantis aplink, žvilgtelėjau į ryškėjančią nuotrauką. Atrodėm kaip tobula pora per pirmą pasimatymą. Jis šypsodamasis žvelgė į mane duodamas man taurę šampano, o aš akivaizdžiai susigėdusi ir išsiviepusi ėmiau taurę iš jo rankų, mano pirštai lietėsi su jo. Niekas negali pamatyti šios nuotraukos. Įgrūdau ją į rankinę ir į laptopo vidų.

Tolumoje, prie turėklų, skiriančių klubą su upe, stovėjo Honza ir mergino žavią blondinę gelsva suknele. Iš čia mačiau, kaip stengėsi jai įtikti, o ši kvatodama net atsilošdavo.

– Matai savo sužadėtinį?

– Ne, bet matau Honzą, jis mer…

– O, su Eve, mano žmona! Einam, supažindinsiu, – čia Jakūbo žmona? Nenorėdama pasileidau paskui Jakūbą, akimis ieškodama Maiklo.

Jakūbui priėjus ir pabučiavus savo žmoną į skruostą prie mūsų priėjo ir Maiklas.

– O! Tai ši žavi moteris yra tavo žmona, Jakub? Nujaučiau. Juk negalėjo būti viena, – išsiviepęs ir jau apšilęs kalbėjo Honza.

– Taip, mano žavioji Eve, – apkabinęs per liemenį gėrėdamasis ja tarė Jakub ir pakštelėjo jai į kaktą. Nebuvo abejonės, kad jis garbino savo žmoną. Ji buvo patraukli žema blondinė ilgais banguotais plaukais, derėjo šiame sode kaip tikra princesė, atėjusi iš savo pilies.

– Čia, Milana, mano kolegė, – pristatė jis mane savo žmonai, kuri linktelėjusi man ištiesė savo ranką su tobulu manikiūru. Ilgi, smailėjantys nagai blizgėjo gelsvai kaip jos suknelė.

– O čia, turbūt, Maiklas, Milanos sužadėtinis? – Jakub, kreipėsi į Maiklą, kuris stovėjo apkabinęs mane per juosmenį ir ištiesė jam ranką, – Maiklas paspaudė jo ir Evės rankas.

– Jūs susižadėję?! Oo, Jakub, atsimeni tą laiką? – svajingai žvelgė Eve į savo vyrą katino akimis. – Kaip miela! Ar jau turit vestuvių datą? – amerikietiškas žavesys vestuvėms vertė mane jaustis nepatogiai, lyg tai būtų svarbiausias įvykis žmogaus gyvenime.

– Taip, birželio trečią dieną, bet svarstome pagreitinti, tas laukimas žudo, – išpyškino Maiklas ir aš atsisukau į jį klausiamu žvilgsniu, bet jis tik pasinaudojo proga ir stipriai mane pabučiavo į lūpas. Aš nepatogiai sukrizenusi atsisukau į vakaro kompanjonus. Šypsena nuo Jakūbo veido buvo dingusi. Jis laikė apkabinęs Eve, rankoje teliūskuodamas šampaną. Stovi apsikabinęs savo žmoną, juk negali būti, kad žinia apie mano vestuvių datą jam kelia kažkokius jausmus, ar gali? Svarsčiau bandydama analizuoti jo veidą. Honza stovėjo linguodamas, nežinodamas, kaip reaguoti į mūsų susipažinimų vakarą. Aiškiai praradęs susidomėjimą mūsų kompanija jis nepatogiai išvebleno:

– Gerai, žmonės, kaip bosas, turiu aplėkti dar keletą kolegų. Linksminkitės, gerkite, tik į upę neprivemkite, – linksmai, kvailu juokeliu užbaigė nueidamas Honza, kuris pralinksmino tik Evę.

– Man reikia daugiau šampano, mielasis, eime, mačiau jie ir kažkokius kokteilius daro, noriu paragauti, – maldavo Evė Jakubą ir abu mums pamoję, dingo tarp žmonių.

– Mes planuojame paankstinti vestuves? – atsisukusi piktai paklausiau Maiklo.

– Kodėl ne? Man jau dabar atsibodo planuoti, o dar metus laukti? Nemanau, kad nei tu, nei aš turim noro knistis su visu planavimu dar tiek laiko, – rimtai atrėžė Maiklas. Aš viriau viduje.

– Jei nenori planuoti, tai susituokiam be jokios puotos, tu aš ir liudytojai, – pasiūliau prarasdama kantrybę. Žinojau, kad jis metrikacijos skyriuje niekada gyvenime nesutiks tuoktis.

– Ne. Bus taip kaip planavome, tik greičiau, – užprotestavo jis.

Žinojau, kad jei prasižiosiu dar kartą, sugadinsiu visą vakarą. Tad sugniaužusi visą pyktį pasakiau, kad einu pasižvalgyti po vidų ir dingau ieškoti daugiau šampano.

Apžiūrinėdama stalus nukrautus užkandžių ir sveikindamasi su ofise matytais kolegomis priėjau barą. Atsisukau pažiūrėti, ar Maiklas manęs neatsekė, ir pagavusi barmeno žvilgsnį persisvėriau per barą paprašyti dvigubos becherovkos. Užsiverčiau vienu ypu ir trenkusi tuščiu stikliuku į stalą pagavau Jakūbo žvilgsnį iš kitos baro pusės. Neturėjau jėgų šypsotis. Nulipau nuo baro kėdės ir pasigavusi praeinantį barmeną su šampanu griebiau taurę ir išėjau atgal į lauką.

Po valandos, kai visi buvo daugiau išgėrę, prasidėjo šokiai. Maiklas, beje, mane susirado iškart po to, kai su nauja taure šampano išėjau į lauką. Atsiprašė, pabučiavo į skruostą ir paskutinę valandą praleidom kalbėdamiesi su mano kolegomis. Lengvai sukosi galva. Nusprendžiau, kad lengviau bus stengtis mėgautis vakaru ir negalvoti apie vestuves. Man su Maiklu patraukus į šokių salę ten jau šoko Evė su Jakūbu. Maiklas apkabinęs mane patraukė link jų ir greit po to salė pradėjo pilnėti.

Honza, girtas ir išsitaršiusiais marškiniais buvo be galo draugiškas visiems svečiams. Priėjęs prie mūsų ir mus apkabinęs pasiteiravo ar gerai leidžiame vakarą ir kreiva trajektorija patraukė link Jakūbo su Eve. Gal tik pasirodė, bet buvau tikra, kad savo apkabinimu taikėsi žemiau nei Evės juosmuo. Ištvirkęs niekšas.

Mums šokant, mano ir Jakūbo žvilgsniai vis susitikdavo. Stengiausi nežiūrėti į jį, bet buvo sunku. Jis, atrodo, kartais, negalėdavo atitraukti nuo manęs akių, o kitus kartus įsikniaubdavo į savo žmonos plaukus ir stipriai ją apkabinęs visai į mane ignoruodavo.

Negalėjau paaiškinti, ką jaučiau matydama jį su kita moterimi – su savo žmona. Norėjau, kad jo rankos liestų mane. Visai nerūpėjo faktas, kad esu savo sužadėtinio glėbyje ir mane tai be galo neramino.

Birželio dvidešimt ketvirta diena. Penktadienis

Buvo sutarta, kad į darbą visi ateis dešimtą valandą ryto. Tad pusiau užsimiegoję ir dar pagirioti kolegos žiovaudami pradėjo lėtai plūsti į ofisą. Honza jau laukė vadybininkų dešimtos valandos susitikimui, buvo nepaprastai geros nuotaikos, o gal dar ir girtas nuo vakar.

Vienuoliktai valandai atėjus, visi darbuotojai laukėm vadybininkų susirinkimo pabaigos, kad šie galėtų mums pristatyti projektą ir naujas atsakomybes. Vienam iš vadovų atidarius duris ir leidus visiems įeiti mačiau kaip priekyje amfiteatro Jakūbas su Honza kažką karštai aptarinėjo. Jakūbo veidas buvo rimtas, trynėsi neskustą smakrą ir klausėsi Honzos. Priėjus mūsų visos tarptautinės kompanijos direktoriui (Honza buvo tik Čekijos direktorius), Honza uždėjo ranką Jakūbui ant peties ir kažką pradėjo pasakoti priėjusiam direktoriui. Įdomu, apie ką jie diskutuoja.

Pasibaigus susirinkimui aiškiau nebuvo, kokia bus mano rolė nuo kitos savaitės, atrodo, kad vadybininkai nebuvo apsisprendę, kaip nori, kad vyktų darbai. Tačiau aš su kitais produkto savininkais susitiksime su Jakūbu kitą savaitę ir aptarsim darbų planą detaliau. Kursim programą viešbučių tinklui nuo pagrindų. Turėtų būti be galo įdomu.

Pusė keturių. Dar valanda ir namo. Eidama pro virtuvę pastebėjau Jakūbą. Negalvodama patraukiau tiesiai link jo.

– Labas, sunki diena? – žiūrėjau jam tiesiai į akis lyg ieškodama atsakymo į “kas tarp mūsų vyksta?”.

– Labas. Taip, – persibraukė veidą ranka ir taip pat akylai kaip aš įsispitrijo man į akis. – Gerai praėjo vakarėlis? – nerūpestingai paklausė jis, pradėdamas atsiraitoti marškinių rankoves.

– Aha, – trumpai atsakiau. Jau buvau besižiojanti pakomentuoti kaip gražiai atrodė jo žmona,  bet Honza kyštelėjo galvą pro virtuvės duris.

– Jakub, pirmadienį iš pat ryto prisistatyk pas mane į ofisą, – Honza žvilgtelėjo į mane ir uždaręs duris nuėjo, bet dar nepradingęs už kampo apsisuko ir grįžo atgal. – Ir tu, Milana – abu prisistatykit pirmadienį pas mane į ofisą, – Išsišiepė susimąstęs ir skubėdamas nužingsniavo link liftų.

Birželio septyniolikta diena. Penktadienis

Nors savaitę pradėjau antradienį, maniau, kad penktadienis niekada neišauš. Visą savaitę vengiau rytais eiti į virtuvę darytis kavos. Kiekvieną kartą praeidama pro virtuvę be dvidešimt minučių devynios jau matydavau ten sukiojantis Jakūbą. Kokio velnio jis eina į virtuvę tuo pačiu metu kaip ir aš? Aš ten eidavau pirmesnė.

Trečiadienio rytą mūsų žvilgsniai susitiko ir jam gestu paklausus ar nenoriu kavos, aš demonstratyviai jam parodžiau savo išsinešimui skirtą puodelį, kuris jau seniai buvo tuščias.

Nekenčiau neštis kavą iš namų, brautis pro visus žmones, skubėti į metro, o paskui į tramvajų – tikra kančia. Man patiko ja mėgautis ramiai, prie stalo, niekur neskubant. Tai turi baigtis, juk negalėsiu jo vengti visą laiką, gal teks dirbti šalia ištisus metus ar net daugiau.

Gerai. Šiandien darysiuos kavą virtuvėje, kaip ir visą šį laiką iki jam pasirodant darbe.

Įskubėjau į ofisą ir pasukau tiesiai link virtuvės. Jo nebuvo. Gal šiandien visgi neateis į darbą? Pajutau keistą nusivylimą.

Neskubėdama nuėjau prie savo darbo stalo palikti rankinės, bet grįždama, prie pat stiklinių virtuvės durų susidūriau su Jakūbu. Iškart perliejo keistas jausmas. Negalėjau nuspręsti ar tai buvo “bėk” ar “lik”.

– O labas rytas, – nuoširdžiai nustebęs tarė jis atidarydamas man duris ir praleisdamas.

– Labas rytas, – nedrąsiai tariau, vengdama žiūrėti jam į akis, kad keliai nesulinktų. Šmurkštelėjau pro jį vidun užuosdama neseniai jo kūną padengusius kvepalus ir nežinodama, ką toliau daryti, apsisukau porą kartų aplink savo ašį. Gerai, kad uždarydamas duris nepastebėjo mano blaškymosi. Spėjau nueiti prie spintelės ir apsimesti, kad man reikia stiklinės vandens.

– Beveik tavęs nemačiau šią savaitę, daug darbų užbaigiant projektą?

– Taip, vakar viską baigėm ir pradėjom ruošti baigiamąją ataskaitą, šiandien pristatysim ir bus viskas, –  patenkinta išpyškinau. Regis, tik dabar, jam paklausus, supratau, kad šis nelemtas projektas tikrai baigiasi šiandien. Jis, greičiausiai pamatęs, kad pagaliau išspaudžiau šypseną, atlėgo ir pats nusišypsojo. Nenorėjau atrodyti, kaip rūgena, tačiau taip pat negalėjau atrodyti per daug draugiška ir lipšni.

– Gal ta proga norėsi kavos? Ar maniškė nepatiko? Mačiau tave vis einančią su puodeliu kavos, pagalvojau, kad susimoviau ir daugiau čia kavos gerti negrįši, – pašaipiai šypsojosi jis pradėdamas malti kavos pupeles. Jaučiau, kaip iškaito veidas.

– Ne, tiesiog buvo daug darbo visą savaitę. Bandžiau sutaupyti laiko išgerdama kavą pakeliui, – sumelavau, atsisėsdama ant tos pačios aukštos kėdės kaip aną kartą.

– Mm… gerai, – nustodamas malti, gundančiai nutęsė jis ir mano kaklą vėl pasiekė šiurpulys. – Tai latte? – pakeldamas tik akis, grūsdamas kavą, švelniai paklausė jis.

– Taip, ačiū, – nustebau, kad prisimena. Tikiuosi, neraudonuoju. Dar niekada nesijaučiau taip nepatogiai kalbėdamasi su vyru… Dažniausiai aš būdavau ta drąsi merga, kuri nepatogiai įspaus vyrą į kampą tiek savo kalba, tiek elgesiu, juk taip gavau ir Maiklą, jam patiko mano drąsa. Bet būdama šalia Jakūbo vos sugebėjau blaiviai mąstyti.

Ir dabar. Jis daro kavą, kažko manęs klausia, aš kažką atsakau, o matau tik jo standų užpakalį ir įsitempusias rankas, gaminančias man kavą… Penktadienis, tad jis dėvėjo tik paprastus juodus marškinėlius. Tokį vyrą per daug lengva įsivaizduoti namų virtuvėje. Nedvejojus parversčiau ant sofos.

Jis atsisuko ir aš sumirksėjusi pajutau išsausėjusias akis nuo spoksojimo. Jis pasidėjo kavos puodelius ant stalo priešais mane ir pasiėmęs pieną pradėjo pilti darydamas latte.

– Oho, o tu tikrai išmanai, kaip daryti kavą, – žiūrėdama į tobulai iš pieno putų padarytą šakelę nusistebėjau aš. Atrodo, aną kartą tik užpylė pieno nieko nepiešdamas, nebent ne tas galvoje buvo ir nepastebėjau. Jis sustojo akimirką prieš pildamas pieną į antrą puodelį ir regis žvilgtelėdamas pats nusistebėjo, kaip jam gerai išėjo.

– Tikrai gerai išėjo, – nuoširdžiai pripažino jis ir priartėjo prie antros kavos išmanevruodamas širdelę.

Neliečiau puodelių, tik išsigandusi spoksojau į tą su širdele. Jis apsisukęs išskalavo pieno plakimui skirtą indą ir atsisukęs pastūmė į mane puodelį su šakele pasilikdamas sau širdį.

– Ačiū. Tavo kava tikrai labai gera, – užtikrinau jį siurbtelėdama.

– Mmm, tikrai gerai išėjo, gal naujos kavos pupelės geresnės? – jis žvilgtelėjo man tiesiai į akis. Maniau sustos širdis.

– Kaip tau praėjo pirma darbo savaitė, apsipranti su viskuo? – turėjau nukreipti savo mintis, kalbėtis apie kažką, turiu pralaužti ledus ir šitą nepatogumą.

– Mmh, taip. Honza praleidžia daug laiko pažindindamas mane su nauju projektu. Pasirodė kaip labai atsakingas ir pareigingas bosas, rimtai nusiteikęs naujam etapui, – norėjau prunkštelėti, gal ir pareigingas, bet palauk kitos savaitės vakarėlio. Išlįs jo visas gašlumas, kai bus bent viena stiklinė alkoholio ir moterų. Tačiau nesakysiu nieko, nenoriu kurti išankstinių nusistatymų, man patinka kai žmonės susidaro savo įspūdį, neįtakoti kitų išankstinės nuomonės.

– Smagu girdėti. Jei ir tu rimtai nusiteikęs, turėtų būti tikrai daug geriau, – užtikrinau jį šypsodamasi, nekantravau pradėti naujo projekto. Sklido gandai, kad bus susiję su viešbučių ar tai restoranų tinklu. Jis šyptelėjo, vėl gurkštelėdamas kavos, ir man prieš akis šmėstelėjo vestuvinis žiedas, kurio, kažkaip, prieš tai buvau nepastebėjusi. Stengiausi išlikti neutrali, juk kalbuosi su juo antrą kartą. Gerai, trečią, bet manęs tai neturėtų jaudinti ir vis tiek jaučiau kaip padažnėjo širdies ritmas ir iš rankų beveik išslydo puodelis.

Lyg numanydamas, kad pastebėjau jo žiedą, jis atsikrenkštęs paklausė:

– Gal netyčia žinai, kokių gražių parkų Prahoje? Žinau, kad pati čia neilgai dar esi, bet mano žmona iš Amerikos, o aš pats iš Ostravos, ne dažnas svečias čia buvau prieš randant šį darbą, – jam garsiai pasakius “mano žmona” mane perliejo nusivylimas ir palengvėjimas tuo pačiu metu. Vadinasi, nieko tarp mūsų nebus. Žinoma, nieko ir negalėjo būti, juk aš pati susižadėjusi, bet juk fantazuoti galėjau, ar ne? Nežinau tik, ar jis pastebėjo mano žiedą, gal vis dar galvoja, kad esu su kažkokiu Maiklu, bet nežino, ar jis vaikinas ar kas?

– Mmm… man labiausiai patinka Riegrovy Sady. Daug užsieniečių, ypatingai amerikiečių. Nuostabaus grožio parkas ant kalvos. Labai romantiška vakare. Gali stebėti visą miestą ir už Prahos pilies besileidžiančią saulę. Tikrai turėtum su ja ten nueiti, – atsiminusi tą kalvą, užsisvajojusi nutęsiau aš.

– Gerai. Riegrovy Sady, pažiūrėsiu, ačiū, – užsivertęs paskutinį kavos lašą dėkingai šyptelėjo jis, – baigei? – rodydamas į tuščią mano puodelį tarstelėjo jis.

– Oh taip, ačiū, – šyptelėjau, šį kartą jausdamasi kur kas lengviau. Jis, imdamas kavos puodelį man iš rankų, pirštais prilietė manuosius ir jo juntama šiluma vėl prikėlė tą patį jaudulį, kuris, galvojau, po žinios apie jo žmoną bus pasitraukęs. Velnias, regis nei mano pačios sužadėtuvės, nei jo žmona nepanaikins šios keistos traukos, bet gal dabar galėsiu bent lengviau su juo kalbėtis?

Birželio aštuoniolikta diena. Šeštadienis

Jakub

Šiandien mano gražuolės žmonos Eve gimtadienis. Jai vis dar sunkiai sekasi pamėgti Prahą, o aš regis ją pamilau iš pirmo žvilgsnio. Ir visgi kalbu apie Prahą, ne apie žmoną. Žmonos iš pirmo žvilgsnio neįsimylėjau.

Susipažinom prieš penkerius metus pas mano geriausią draugą Štefaną gimtadienyje. Eve buvo jo sesers universiteto draugė. Jis jau seniai bandė man ją piršti ir tą lemtingą dieną ji su Štefano sese Lenka nusigėrė ir aš tik mačiau Lenką tualete laikančią Evės plaukus. Štefanui pasakiau, kad dar vienos amerikietės girtuoklės man nesiūlytų. Jis mane tikino, kad ją tokią mato pirmą kartą. Pasirodo, jos tėtį ištiko infarktas ir ji, negalėdama būti su juo, susinervino ir prisigėrė. Vežiau ją namo tą vakarą ir kai ji, pradėjusi verkti, paėmė mano ranką ir pasidėjo sau ant krūtinės supratau, kad tai tikrai nebuvo įprastas vakaras. Gražus nuraudotas veidas slėpėsi po blondiniškomis garbanomis ir aš tuo momentu pajutau jai nepaaiškinamą gailestį.

Palydėjau ją į jos butą, tiksliau įnešiau, nes ji vos paėjo ir paguldžiau į lovą. Šalia jos lovos pastebėjau jos šeimos nuotrauką. Ji su broliu iš kraštų stipriai laikė apkabinusius savo tėvus ir ta nuotrauka mane tiesiog išlydė.

Palikęs ją lovoje ir užklojęs antklode atnešiau iš virtuvėlės stiklinę vandens ir palikau ant staliuko prie nuotraukos. Ji neramiai miegojo. Priėjau prie jos rašomojo stalo ir ant lapelio užrašęs savo telefono numerį parašiau “Skambink, jei ko reikia, Jakub”. Nesusilaikiau. Negalėjau jos taip palikti.

Dvi savaites nieko iš jos negirdėjau ir galvojau, kad taip viskas ir užsibaigė. Tačiau, pasirodo, ji buvo išvykusi aplankyti savo tėčio, kuris, laimei, atsigavo ir ji vos grįžusi man paskambino, kviesdama atsidėkoti už tą naktį. Nuo to karto pradėjome susitikinėti ir po šešeto mėnesių įsikėlėme kartu gyventi. Po dar dviejų metų susituokėme ir štai jau beveik trys metai kaip esam susituokę ir gyvename kartu.

Visi buto langai buvo atidaryti. Lauke plieskė karštis, temperatūra neįprastai anksti šiais metais, siekė trisdešimt laipsnių. Nenoriu pagalvoti, kas bus liepą. Vaikščiojau po namus tik su šortais, darėsi negera vien pagalvojus apie marškinėlius prilipusius prie kūno.

Suruošiau krepšį su užkandžiais, šampano buteliu ir maža dėžute su Pandoros pakabuku apyrankei, kuriuos ji taip mėgo.

Pasigirdo rakinamos durys ir pro jas skersvėjo lydima pasirodė mano žmona. Jos šviesiai žalia, gėlėta suknelė plevėsavo tarpduryje kartu su švelniai banguotais plaukais, kurie, regis, jau buvo pradėję lipti nuo karščio.

– O, labas mielasis, sakei kažkur eisim. Eisi nuogas? – koketiškai šyptelėjo ji ir priėjusi prie manęs prisispaudė prie krūtinės. Šviežiai lakuotu nagu braukdama man nuo bambos link smakro prikandusi lūpą žiūrėjo man į akis.

– Aš visas prakaituotas, nenoriu tavęs sutepti, – laikiau ją rankose pakštelėdamas į jos tobulą skruostą ir kaktą.

– Per vėlu, turbūt nėra neprakaituoto žmogaus visoje Prahoje, – meiliai kalbėjo ji toliau nagu braukydama man per krūtinę.

– Liaukis, Eve, mes turime eiti, – pradėjau jausti kylantį susijaudinimą, bet nebenorėjau delsti ir dar kartą lįsti po dušu. Tad karštai pabučiavau ją į lūpas ir švelniai atsitraukiau bandydamas nukreipti mintis. Ši nepatenkinta sunarino rankas ant krūtinės.

– Nieko nepamiršai? – susiraukusi paklausė ji. Aš sužvairavęs, kad ji nematytų vėl prie jos priėjau, paėmiau jos rankas, pabučiavau į abi ir žvilgtelėdamas į šviežią manikiūrą užtikrinau, kad jos melsvi, dangaus spalvos nagai atrodo tobulai.

– Ačiū, – patenkinta apsisuko leisdama suknelei supleventi ore ir dingo vonioje.

– Aš jau esu viską paruošęs, – vilkdamasis lininius baltus marškinius sušukau jai pavymui. – Galim išeiti nors ir dabar.

– Gerai, aš tuoj! – suriko ji iš vonios.

Dėdamas į pintinę ką tik padarytą šviežios kavos mini termosą atsiminiau Milaną. Atrodo būtent antradienis ir penktadienis, kai ryte susitikau su ja, buvo geros dienos. Ji turėjo nepaprastai patrauklų aprangos stilių. O gal tiesiog business casual mane labai traukė kaip stilius. Antradienį ji dėvėjo kūno spalvos aukštakulnius, aptemptus juodus džinsus ir baltą palaidinę siaurom petnešėlėm. Palaidinę bandė slėpti po ilgu, lengvu kūno spalvos megztinuku, kurio viena rankovė buvo nukritusi jai nuo peties, man atsisukus ji ją pasitaisė, bet įdegusį petį atsimenu iki dabar. Jos trumpi, iki kaklo lengvai pasukti, karameliniai plaukai rodėsi kvepėjo per atstumą. Ir žvilgsnis… toks gilus, lyg apžiūrinėtų mano nuogą sielą. Mačiau, kad jai ant rankos puikuojasi į sužadėtuvių panašus žiedas, greičiausiai to Maiklo, kurį Honza minėjo. Tikiuosi ateis kavos į virtuvę dažniau, juk mes tik kolegos.

Su skrybėle rankoje pasirodė Eve. Kokia ji graži. Gundanti, atvira krūtinė alsavo blizgėdama nuo tvankumos. Paėmiau ją į glėbį, norėdamas sugerti jos moteriškumą ir atlošęs ją atgal įsisiurbiau į kaklą.

– Gerai gerai, galėsim pratęsti po iškylos, – atšlijau sunkiai valdydamasis, kol ši kvatojo. Po penkerių metų ji man vis dar atrodė tokia pat seksuali kaip ir po pirmo pasimatymo.

Priėjome Riegrovy sodus. Jie buvo visai pašonėje, tačiau niekada čia nebuvome užsukę. Ir iš tiesų, einant taku išgirdome vieną šeimą, porą ir grupę vaikinų kalbančių amerikietišku akcentu. Eve šypsojosi žvelgdama į mane. Ačiū, Milana.

Prieš mūsų akis atsivėrė Praha ir jos pilis, viskas buvo lyg iš atvirutės, nežinojau, kad čia gali būti taip gražu. Dar kartą, Milana buvo teisi. Tiesa, apačioje vyko kažkokie darbai parke, bet vaizdu mėgautis netrukdė.

– Mmhh… – numykė Eve. Tik nesakyk, kad tai jai sugadins visą vakarą. – labai daug žmonių, gal paeinam toliau kažkur? – suraukė nosį ji. Bijodamas pažvelgti jos pusėn užginčijau:

– Bet tada nematysim Prahos ir saulėlydžio.

– Jau geriau tiesiog pagulėsiu žolėje tarp medžių, nei spoksosiu į prakaituojančius darbininkų užpakalius, – nukirto ji. Persimetė plaukus nuo priekio ant peties ir patraukė tiesiai, nelaukdama manęs. Ty vole. Tiek to, jei ji šito nori, tebūnie, tai juk jos gimtadienis.

Radau ją stovinčią ant takelio, besirenkančią vietą piknikui. Na, bent jau visai nepabėgo. Man priartėjus, ištiesė ranką neatsisukdama.

– Pledą, – aštriai nukirto ji. Paklusniai padaviau. Pradėjo jį tiesti ir po sekundės susinervino. – Tai gal padėsi, ar taip ir žiūrėsi, kaip kankinuosi, – išvertė akis į mane pasipiktinusi, kad stoviu nesusipratęs. Aš puikiai viską suprantu, bet ne mano kaltė, kad jai vėl nuotaika dėl nieko subjuro. Nenorėdamas pyktis, padėjau krepšį su maistu ant žolės ir padėjau jai patiesti užtiesalą. Nusispyrė batelius ir bematant išsitiesė ant jo. Nieko nelaukdamas išėmiau mūsų atsineštas vaišes ir atkimšęs butelį putojančio įdaviau jai plastikinę taurę tiesiai į ranką.

– Juk sakiau, kad man plastikas nepatinka. Galėjai paimti stiklines, visgi gimtadienis, ne kažkokia iškyla su giminėm, – suprunkštė ji. Tvardykis, tvardykis, viskas gerai. Subjuro nuotaika, vis dar galime pasukti vakarą kita linkme, tai nereiškia, kad toks bus ir visas vakaras.

– Atsiprašau, mieloji, pabijojau, kad suduš, – kaip įmanydamas meiliau atsakiau jai siekdamas sudaužti plastikinėmis taurėmis ir perbraukdamas per jos šviesią garbaną prisitraukiau arčiau. Stebėjau niekaip neatsipalaiduojantį jos veidą. Trauk Pandorą, mulki! Vienintelė korta, jei ir Pandora negelbės, daugiau kortų rankovėje pasislėpęs neturėsiu. Na, nebent nori pažadėt kokią brangią kelionę, gal tada pavyks. Geriau prie to neprieitumėm, neaišku, ar išliksiu darbe visą bandomąjį laikotarpį.

Iš krepšio ištraukiau pandoros dovanų maišelį, Evai iškart nušvito akys. Taip, šauniai padirbėta! O dar galvojau nepirkti, tada būtų tikrai sugadintas vakaras. Ji su nekantrumu išlupo dėžutę iš popierinio maišelio ir lėtai ją atidarė. Užplūdo nauja baimė, o kas jei ir pakabutis nepatiks? O gal jau turi tokį? Iš kur man žinoti kokius turi, jų milijonas pas ją stalčiuje, bet pardavėja patikino, kad jis naujai išleistas į prekybą, tad turėtų būti nematytas.

– Oh my god, Jakub! Jis tobulas! OMG, šokanti Bella iš Gražuolės ir Pabaisos! Čia sidabras???

– Taip, – žiūrėjau į jos žibančias akis. – Čia iš jų naujos Disney kolekcijos, – pridėjau.

– OMG, tobula! Ačiū, Jakub! – ir ji puolė man ant kaklo bučiuodama.

Neprašoviau.