4 dalis

Birželio septyniolikta diena. Penktadienis

Nors savaitę pradėjau antradienį, maniau, kad penktadienis niekada neišauš. Visą savaitę vengiau rytais eiti į virtuvę darytis kavos. Kiekvieną kartą praeidama pro virtuvę be dvidešimt minučių devynios jau matydavau ten sukiojantis Jakūbą. Kokio velnio jis eina į virtuvę tuo pačiu metu kaip ir aš? Aš ten eidavau pirmesnė.

Trečiadienio rytą mūsų žvilgsniai susitiko ir jam gestu paklausus ar nenoriu kavos, aš demonstratyviai jam parodžiau savo išsinešimui skirtą puodelį, kuris jau seniai buvo tuščias.

Nekenčiau neštis kavą iš namų, brautis pro visus žmones, skubėti į metro, o paskui į tramvajų – tikra kančia. Man patiko ja mėgautis ramiai, prie stalo, niekur neskubant. Tai turi baigtis, juk negalėsiu jo vengti visą laiką, gal teks dirbti šalia ištisus metus ar net daugiau.

Gerai. Šiandien darysiuos kavą virtuvėje, kaip ir visą šį laiką iki jam pasirodant darbe.

Įskubėjau į ofisą ir pasukau tiesiai link virtuvės. Jo nebuvo. Gal šiandien visgi neateis į darbą? Pajutau keistą nusivylimą.

Neskubėdama nuėjau prie savo darbo stalo palikti rankinės, bet grįždama, prie pat stiklinių virtuvės durų susidūriau su Jakūbu. Iškart perliejo keistas jausmas. Negalėjau nuspręsti ar tai buvo “bėk” ar “lik”.

– O labas rytas, – nuoširdžiai nustebęs tarė jis atidarydamas man duris ir praleisdamas.

– Labas rytas, – nedrąsiai tariau, vengdama žiūrėti jam į akis, kad keliai nesulinktų. Šmurkštelėjau pro jį vidun užuosdama neseniai jo kūną padengusius kvepalus ir nežinodama, ką toliau daryti, apsisukau porą kartų aplink savo ašį. Gerai, kad uždarydamas duris nepastebėjo mano blaškymosi. Spėjau nueiti prie spintelės ir apsimesti, kad man reikia stiklinės vandens.

– Beveik tavęs nemačiau šią savaitę, daug darbų užbaigiant projektą?

– Taip, vakar viską baigėm ir pradėjom ruošti baigiamąją ataskaitą, šiandien pristatysim ir bus viskas, –  patenkinta išpyškinau. Regis, tik dabar, jam paklausus, supratau, kad šis nelemtas projektas tikrai baigiasi šiandien. Jis, greičiausiai pamatęs, kad pagaliau išspaudžiau šypseną, atlėgo ir pats nusišypsojo. Nenorėjau atrodyti, kaip rūgena, tačiau taip pat negalėjau atrodyti per daug draugiška ir lipšni.

– Gal ta proga norėsi kavos? Ar maniškė nepatiko? Mačiau tave vis einančią su puodeliu kavos, pagalvojau, kad susimoviau ir daugiau čia kavos gerti negrįši, – pašaipiai šypsojosi jis pradėdamas malti kavos pupeles. Jaučiau, kaip iškaito veidas.

– Ne, tiesiog buvo daug darbo visą savaitę. Bandžiau sutaupyti laiko išgerdama kavą pakeliui, – sumelavau, atsisėsdama ant tos pačios aukštos kėdės kaip aną kartą.

– Mm… gerai, – nustodamas malti, gundančiai nutęsė jis ir mano kaklą vėl pasiekė šiurpulys. – Tai latte? – pakeldamas tik akis, grūsdamas kavą, švelniai paklausė jis.

– Taip, ačiū, – nustebau, kad prisimena. Tikiuosi, neraudonuoju. Dar niekada nesijaučiau taip nepatogiai kalbėdamasi su vyru… Dažniausiai aš būdavau ta drąsi merga, kuri nepatogiai įspaus vyrą į kampą tiek savo kalba, tiek elgesiu, juk taip gavau ir Maiklą, jam patiko mano drąsa. Bet būdama šalia Jakūbo vos sugebėjau blaiviai mąstyti.

Ir dabar. Jis daro kavą, kažko manęs klausia, aš kažką atsakau, o matau tik jo standų užpakalį ir įsitempusias rankas, gaminančias man kavą… Penktadienis, tad jis dėvėjo tik paprastus juodus marškinėlius. Tokį vyrą per daug lengva įsivaizduoti namų virtuvėje. Nedvejojus parversčiau ant sofos.

Jis atsisuko ir aš sumirksėjusi pajutau išsausėjusias akis nuo spoksojimo. Jis pasidėjo kavos puodelius ant stalo priešais mane ir pasiėmęs pieną pradėjo pilti darydamas latte.

– Oho, o tu tikrai išmanai, kaip daryti kavą, – žiūrėdama į tobulai iš pieno putų padarytą šakelę nusistebėjau aš. Atrodo, aną kartą tik užpylė pieno nieko nepiešdamas, nebent ne tas galvoje buvo ir nepastebėjau. Jis sustojo akimirką prieš pildamas pieną į antrą puodelį ir regis žvilgtelėdamas pats nusistebėjo, kaip jam gerai išėjo.

– Tikrai gerai išėjo, – nuoširdžiai pripažino jis ir priartėjo prie antros kavos išmanevruodamas širdelę.

Neliečiau puodelių, tik išsigandusi spoksojau į tą su širdele. Jis apsisukęs išskalavo pieno plakimui skirtą indą ir atsisukęs pastūmė į mane puodelį su šakele pasilikdamas sau širdį.

– Ačiū. Tavo kava tikrai labai gera, – užtikrinau jį siurbtelėdama.

– Mmm, tikrai gerai išėjo, gal naujos kavos pupelės geresnės? – jis žvilgtelėjo man tiesiai į akis. Maniau sustos širdis.

– Kaip tau praėjo pirma darbo savaitė, apsipranti su viskuo? – turėjau nukreipti savo mintis, kalbėtis apie kažką, turiu pralaužti ledus ir šitą nepatogumą.

– Mmh, taip. Honza praleidžia daug laiko pažindindamas mane su nauju projektu. Pasirodė kaip labai atsakingas ir pareigingas bosas, rimtai nusiteikęs naujam etapui, – norėjau prunkštelėti, gal ir pareigingas, bet palauk kitos savaitės vakarėlio. Išlįs jo visas gašlumas, kai bus bent viena stiklinė alkoholio ir moterų. Tačiau nesakysiu nieko, nenoriu kurti išankstinių nusistatymų, man patinka kai žmonės susidaro savo įspūdį, neįtakoti kitų išankstinės nuomonės.

– Smagu girdėti. Jei ir tu rimtai nusiteikęs, turėtų būti tikrai daug geriau, – užtikrinau jį šypsodamasi, nekantravau pradėti naujo projekto. Sklido gandai, kad bus susiję su viešbučių ar tai restoranų tinklu. Jis šyptelėjo, vėl gurkštelėdamas kavos, ir man prieš akis šmėstelėjo vestuvinis žiedas, kurio, kažkaip, prieš tai buvau nepastebėjusi. Stengiausi išlikti neutrali, juk kalbuosi su juo antrą kartą. Gerai, trečią, bet manęs tai neturėtų jaudinti ir vis tiek jaučiau kaip padažnėjo širdies ritmas ir iš rankų beveik išslydo puodelis.

Lyg numanydamas, kad pastebėjau jo žiedą, jis atsikrenkštęs paklausė:

– Gal netyčia žinai, kokių gražių parkų Prahoje? Žinau, kad pati čia neilgai dar esi, bet mano žmona iš Amerikos, o aš pats iš Ostravos, ne dažnas svečias čia buvau prieš randant šį darbą, – jam garsiai pasakius “mano žmona” mane perliejo nusivylimas ir palengvėjimas tuo pačiu metu. Vadinasi, nieko tarp mūsų nebus. Žinoma, nieko ir negalėjo būti, juk aš pati susižadėjusi, bet juk fantazuoti galėjau, ar ne? Nežinau tik, ar jis pastebėjo mano žiedą, gal vis dar galvoja, kad esu su kažkokiu Maiklu, bet nežino, ar jis vaikinas ar kas?

– Mmm… man labiausiai patinka Riegrovy Sady. Daug užsieniečių, ypatingai amerikiečių. Nuostabaus grožio parkas ant kalvos. Labai romantiška vakare. Gali stebėti visą miestą ir už Prahos pilies besileidžiančią saulę. Tikrai turėtum su ja ten nueiti, – atsiminusi tą kalvą, užsisvajojusi nutęsiau aš.

– Gerai. Riegrovy Sady, pažiūrėsiu, ačiū, – užsivertęs paskutinį kavos lašą dėkingai šyptelėjo jis, – baigei? – rodydamas į tuščią mano puodelį tarstelėjo jis.

– Oh taip, ačiū, – šyptelėjau, šį kartą jausdamasi kur kas lengviau. Jis, imdamas kavos puodelį man iš rankų, pirštais prilietė manuosius ir jo juntama šiluma vėl prikėlė tą patį jaudulį, kuris, galvojau, po žinios apie jo žmoną bus pasitraukęs. Velnias, regis nei mano pačios sužadėtuvės, nei jo žmona nepanaikins šios keistos traukos, bet gal dabar galėsiu bent lengviau su juo kalbėtis?

 

Birželio aštuoniolikta diena. Šeštadienis

Jakub

Šiandien mano gražuolės žmonos Eve gimtadienis. Jai vis dar sunkiai sekasi pamėgti Prahą, o aš regis ją pamilau iš pirmo žvilgsnio. Ir visgi kalbu apie Prahą, ne apie žmoną. Žmonos iš pirmo žvilgsnio neįsimylėjau.

Susipažinom prieš penkerius metus pas mano geriausią draugą Štefaną gimtadienyje. Eve buvo jo sesers universiteto draugė. Jis jau seniai bandė man ją piršti ir tą lemtingą dieną ji su Štefano sese Lenka nusigėrė ir aš tik mačiau Lenką tualete laikančią Evės plaukus. Štefanui pasakiau, kad dar vienos amerikietės girtuoklės man nesiūlytų. Jis mane tikino, kad ją tokią mato pirmą kartą. Pasirodo, jos tėtį ištiko infarktas ir ji, negalėdama būti su juo, susinervino ir prisigėrė. Vežiau ją namo tą vakarą ir kai ji, pradėjusi verkti, paėmė mano ranką ir pasidėjo sau ant krūtinės supratau, kad tai tikrai nebuvo įprastas vakaras. Gražus nuraudotas veidas slėpėsi po blondiniškomis garbanomis ir aš tuo momentu pajutau jai nepaaiškinamą gailestį.

Palydėjau ją į jos butą, tiksliau įnešiau, nes ji vos paėjo ir paguldžiau į lovą. Šalia jos lovos pastebėjau jos šeimos nuotrauką. Ji su broliu iš kraštų stipriai laikė apkabinusius savo tėvus ir ta nuotrauka mane tiesiog išlydė.

Palikęs ją lovoje ir užklojęs antklode atnešiau iš virtuvėlės stiklinę vandens ir palikau ant staliuko prie nuotraukos. Ji neramiai miegojo. Priėjau prie jos rašomojo stalo ir ant lapelio užrašęs savo telefono numerį parašiau “Skambink, jei ko reikia, Jakub”. Nesusilaikiau. Negalėjau jos taip palikti.

Dvi savaites nieko iš jos negirdėjau ir galvojau, kad taip viskas ir užsibaigė. Tačiau, pasirodo, ji buvo išvykusi aplankyti savo tėčio, kuris, laimei, atsigavo ir ji vos grįžusi man paskambino, kviesdama atsidėkoti už tą naktį. Nuo to karto pradėjome susitikinėti ir po šešeto mėnesių įsikėlėme kartu gyventi. Po dar dviejų metų susituokėme ir štai jau beveik trys metai kaip esam susituokę ir gyvename kartu.

Visi buto langai buvo atidaryti. Lauke plieskė karštis, temperatūra neįprastai anksti šiais metais, siekė trisdešimt laipsnių. Nenoriu pagalvoti, kas bus liepą. Vaikščiojau po namus tik su šortais, darėsi negera vien pagalvojus apie marškinėlius prilipusius prie kūno.

Suruošiau krepšį su užkandžiais, šampano buteliu ir maža dėžute su Pandoros pakabuku apyrankei, kuriuos ji taip mėgo.

Pasigirdo rakinamos durys ir pro jas skersvėjo lydima pasirodė mano žmona. Jos šviesiai žalia, gėlėta suknelė plevėsavo tarpduryje kartu su švelniai banguotais plaukais, kurie, regis, jau buvo pradėję lipti nuo karščio.

– O, labas mielasis, sakei kažkur eisim. Eisi nuogas? – koketiškai šyptelėjo ji ir priėjusi prie manęs prisispaudė prie krūtinės. Šviežiai lakuotu nagu braukdama man nuo bambos link smakro prikandusi lūpą žiūrėjo man į akis.

– Aš visas prakaituotas, nenoriu tavęs sutepti, – laikiau ją rankose pakštelėdamas į jos tobulą skruostą ir kaktą.

– Per vėlu, turbūt nėra neprakaituoto žmogaus visoje Prahoje, – meiliai kalbėjo ji toliau nagu braukydama man per krūtinę.

– Liaukis, Eve, mes turime eiti, – pradėjau jausti kylantį susijaudinimą, bet nebenorėjau delsti ir dar kartą lįsti po dušu. Tad karštai pabučiavau ją į lūpas ir švelniai atsitraukiau bandydamas nukreipti mintis. Ši nepatenkinta sunarino rankas ant krūtinės.

– Nieko nepamiršai? – susiraukusi paklausė ji. Aš sužvairavęs, kad ji nematytų vėl prie jos priėjau, paėmiau jos rankas, pabučiavau į abi ir žvilgtelėdamas į šviežią manikiūrą užtikrinau, kad jos melsvi, dangaus spalvos nagai atrodo tobulai.

– Ačiū, – patenkinta apsisuko leisdama suknelei supleventi ore ir dingo vonioje.

– Aš jau esu viską paruošęs, – vilkdamasis lininius baltus marškinius sušukau jai pavymui. – Galim išeiti nors ir dabar.

– Gerai, aš tuoj! – suriko ji iš vonios.

Dėdamas į pintinę ką tik padarytą šviežios kavos mini termosą atsiminiau Milaną. Atrodo būtent antradienis ir penktadienis, kai ryte susitikau su ja, buvo geros dienos. Ji turėjo nepaprastai patrauklų aprangos stilių. O gal tiesiog business casual mane labai traukė kaip stilius. Antradienį ji dėvėjo kūno spalvos aukštakulnius, aptemptus juodus džinsus ir baltą palaidinę siaurom petnešėlėm. Palaidinę bandė slėpti po ilgu, lengvu kūno spalvos megztinuku, kurio viena rankovė buvo nukritusi jai nuo peties, man atsisukus ji ją pasitaisė, bet įdegusį petį atsimenu iki dabar. Jos trumpi, iki kaklo lengvai pasukti, karameliniai plaukai rodėsi kvepėjo per atstumą. Ir žvilgsnis… toks gilus, lyg apžiūrinėtų mano nuogą sielą. Mačiau, kad jai ant rankos puikuojasi į sužadėtuvių panašus žiedas, greičiausiai to Maiklo, kurį Honza minėjo. Tikiuosi ateis kavos į virtuvę dažniau, juk mes tik kolegos.

Su skrybėle rankoje pasirodė Eve. Kokia ji graži. Gundanti, atvira krūtinė alsavo blizgėdama nuo tvankumos. Paėmiau ją į glėbį, norėdamas sugerti jos moteriškumą ir atlošęs ją atgal įsisiurbiau į kaklą.

– Gerai gerai, galėsim pratęsti po iškylos, – atšlijau sunkiai valdydamasis, kol ši kvatojo. Po penkerių metų ji man vis dar atrodė tokia pat seksuali kaip ir po pirmo pasimatymo.

Priėjome Riegrovy sodus. Jie buvo visai pašonėje, tačiau niekada čia nebuvome užsukę. Ir iš tiesų, einant taku išgirdome vieną šeimą, porą ir grupę vaikinų kalbančių amerikietišku akcentu. Eve šypsojosi žvelgdama į mane. Ačiū, Milana.

Prieš mūsų akis atsivėrė Praha ir jos pilis, viskas buvo lyg iš atvirutės, nežinojau, kad čia gali būti taip gražu. Dar kartą, Milana buvo teisi. Tiesa, apačioje vyko kažkokie darbai parke, bet vaizdu mėgautis netrukdė.

– Mmhh… – numykė Eve. Tik nesakyk, kad tai jai sugadins visą vakarą. – labai daug žmonių, gal paeinam toliau kažkur? – suraukė nosį ji. Bijodamas pažvelgti jos pusėn užginčijau:

– Bet tada nematysim Prahos ir saulėlydžio.

– Jau geriau tiesiog pagulėsiu žolėje tarp medžių, nei spoksosiu į prakaituojančius darbininkų užpakalius, – nukirto ji. Persimetė plaukus nuo priekio ant peties ir patraukė tiesiai, nelaukdama manęs. Ty vole. Tiek to, jei ji šito nori, tebūnie, tai juk jos gimtadienis.

Radau ją stovinčią ant takelio, besirenkančią vietą piknikui. Na, bent jau visai nepabėgo. Man priartėjus, ištiesė ranką neatsisukdama.

– Pledą, – aštriai nukirto ji. Paklusniai padaviau. Pradėjo jį tiesti ir po sekundės susinervino. – Tai gal padėsi, ar taip ir žiūrėsi, kaip kankinuosi, – išvertė akis į mane pasipiktinusi, kad stoviu nesusipratęs. Aš puikiai viską suprantu, bet ne mano kaltė, kad jai vėl nuotaika dėl nieko subjuro. Nenorėdamas pyktis, padėjau krepšį su maistu ant žolės ir padėjau jai patiesti užtiesalą. Nusispyrė batelius ir bematant išsitiesė ant jo. Nieko nelaukdamas išėmiau mūsų atsineštas vaišes ir atkimšęs butelį putojančio įdaviau jai plastikinę taurę tiesiai į ranką.

– Juk sakiau, kad man plastikas nepatinka. Galėjai paimti stiklines, visgi gimtadienis, ne kažkokia iškyla su giminėm, – suprunkštė ji. Tvardykis, tvardykis, viskas gerai. Subjuro nuotaika, vis dar galime pasukti vakarą kita linkme, tai nereiškia, kad toks bus ir visas vakaras.

– Atsiprašau, mieloji, pabijojau, kad suduš, – kaip įmanydamas meiliau atsakiau jai siekdamas sudaužti plastikinėmis taurėmis ir perbraukdamas per jos šviesią garbaną prisitraukiau arčiau. Stebėjau niekaip neatsipalaiduojantį jos veidą. Trauk Pandorą, mulki! Vienintelė korta, jei ir Pandora negelbės, daugiau kortų rankovėje pasislėpęs neturėsiu. Na, nebent nori pažadėt kokią brangią kelionę, gal tada pavyks. Geriau prie to neprieitumėm, neaišku, ar išliksiu darbe visą bandomąjį laikotarpį.

Iš krepšio ištraukiau pandoros dovanų maišelį, Evai iškart nušvito akys. Taip, šauniai padirbėta! O dar galvojau nepirkti, tada būtų tikrai sugadintas vakaras. Ji su nekantrumu išlupo dėžutę iš popierinio maišelio ir lėtai ją atidarė. Užplūdo nauja baimė, o kas jei ir pakabutis nepatiks? O gal jau turi tokį? Iš kur man žinoti kokius turi, jų milijonas pas ją stalčiuje, bet pardavėja patikino, kad jis naujai išleistas į prekybą, tad turėtų būti nematytas.

– Oh my god, Jakub! Jis tobulas! OMG, šokanti Bella iš Gražuolės ir Pabaisos! Čia sidabras???

– Taip, – žiūrėjau į jos žibančias akis. – Čia iš jų naujos Disney kolekcijos, – pridėjau.

– OMG, tobula! Ačiū, Jakub! – ir ji puolė man ant kaklo bučiuodama.

Neprašoviau.

 

3 dalis

Birželio dvylikta diena

Vienuolikta valanda vakaro. Važiavome namo jau valandą ir dar buvo likusi viena. Neturėjau ūpo kalbėtis. Pasakiau, kad esu labai pavargusi ir noriu miego, tad jau pusę kelionės apsimestinai snaudžiu.

Galvoje sukasi savaitgalio įvykiai. Turiu pasipasakoti kažkam. Emilijai. Ne, ne apie Luką. Jį esu pasiruošusi tiesiog išmesti iš galvos ir stengtis daugiau niekada nelikti su juo viena. Man reikia pasikalbėti apie Maiklą.

Kai man buvo dvylika metų sau pažadėjau, kad manęs niekas niekada neskriaus. Užteko matyti tėvą baudžiantį motiną už nieką, bet dabar niekaip negalėjau suprasti, kaip leidau toms mėlynėms atsirasti sau ant rankos.

Nenorėjau tikėti, kad jis buvo blogas. Gal neapskaičiavo jėgos? Gal tas šūdžius Lukas vėl jam sudrumstė smegenis? Nusipurčiau. Ne, tam negali būti jokio pateisinimo, nesvarbu kokios aplinkybės galėjo įtakoti jo elgesį. Česnakai mėlynėmis nevirsta. Kaip tik tą sekundę pajutau jo ranką glostančią man veidą. Vis dar apsimečiau mieganti. Akyse pradėjo kauptis ašaros. Jis glosto man veidą, o aš suku galvą kaip turėčiau jį palikti. Kokia neteisybė.

Išsprūdo ašara ir kol ji nepasiekė jo pirštų, apsimesdama, kad man nepatogu, nusisukau į lango pusę. Jo ranka nukrito man ant kojos ir ten pasiliko likusią kelionės dalį.

 

Pirmadienio rytą nubudau nuo lengvo kavos kvapo ir Maiklo sėdančio ant lovos krašto. Maiklas šiandien eina į darbą, o aš turiu dar vieną dieną atostogų. Maniau, kad nubusiu viena. Tačiau štai, atėjo nešinas padėklu, taip, kaip to keisto šeštadienio rytą.

Laikrodis rodė 7.15, o ant padėklo jau garavo kava ir šviežias kruasanas. Kartais, kai būdavo proga ar tiesiog savaitgalis, išsikepdavome šaldytų kruasanų orkaitėje, skonis – nepakartojamas. Negalėjau nenusišypsoti, garuojantys kruasanai iškart sukurdavo ypatingai jaukią atmosferą.

– Labas rytas, – nedrąsiai, vos šypsodamasi, žvelgiau į jį.

– Labas, mieloji, – su didelėmis katino akimis palinko pabučiuoti manęs į kaktą Maiklas.

– K… Kokia proga, Maiklai? – susigėdusi vėl jam nusišypsojau. Nesijaučiau verta tokios puotos, bet tuo pačiu, nesijaučiau labai kalta, kad prieštaraučiau jo tokiam gestui.

– Norėjau, kad turėtum nuostabų rytą ir paskutinę atostogų dieną… – atsiduso. – Žinau, kad savaitgalį peržengiau ribas… aš labai atsiprašau, – padėjęs padėklą ant lovos, paėmė mano rankas į savo ir prispaudė jas prie savo lūpų. – Pažadu, kad tai buvo pirmas ir paskutinis kartas. Nenoriu tavęs skaudinti…, – vėl atsiduso jis. – Nežinau, kas man buvo užėję, juk tu žinai, kad aš ne toks…

– Žinau… – ką dar galėjau jam atsakyti?

– Tai viskas gerai? Atleidi man už tą nesąmonę? – Mintyse raukiausi ir krūtinėje degė priekaištas, bet juk atsiprašė?

– …Taip, viskas gerai, – šyptelėjau jam. Nepasakiau, kad atleidžiu. Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo į lūpas, lyg užtvirtindamas mūsų taikos sutartį, ir išskubėjo pro duris, palikdamas mane lovoje su padėklu garuojančių pusryčių.

Atšlijau į pagalves atsipūsdama. Ką dabar papasakosiu Emilijai?

Žvilgtelėjau į padėklą ir po lėkštute su kruasanu pastebėjau kyšantį voką. Atplėšiau jį ir jame radau atspausdintą SPA kuponą užsakytą šiandienai. Dar kartą giliai atsidusau. Per tiek buvimo kartu dar nežino, kad lankytis SPA man nepatinka… Žvilgtelėjau į ranką, kurioje mėlavo jo pirštų įspaudai ir vėl į garuojantį padėklą. Palinkau paimti kavos puodelio. Giliai įkvėpiau šviežaus kavos aromato ir užmerkiau akis. Ar galėtų būti dar sudėtingiau?

*** 

Birželio keturiolikta diena

Negalėjau pakęsti grįžti į darbą, po atostogų, pirmadieniais. Jei galėdavau visada sugrįždavau antradienį. Ta pirma savaitė po atostogų, atrodo, būna tokia ilga… jei praleisdavau pirmadienį, dauguma susikaupusių užduočių po savaitgalio būdavo jau padarytos arba paskirstytos, tad man belikdavo susirinkti tik nuotrupas.

Man taip pat patikdavo į darbą atvykti geru pusvalandžiu anksčiau. Įsijungdavau kompiuterį, niekieno neskubinama pasidarydavau kavos ir ją ramiai gurkšnodavau, kol pro virtuvę pradėdavo plaukti kolegos, duodami signalą, kad mano ramios kavos rytas artėja į pabaigą. Taip pat tą pusvalandį išnaudodavau atsakyti žinutes draugei Emilijai, kurios kaip tik šiandien buvo gimtadienis.

Pravėrusi ofiso duris, pirmą dieną po atostogų, visada apsidairydavau aplink, lyg tikėdamasi išvysti kažką naujo. Pati nežinau ką – naują paveikslą? Naują stalą? Gal tikėjausi, kad Zuzana iš registratūros pasakys, kad vaisiai sugrįžta į virtuvę? Bet ką, kas paįvairintų monotoniškas dienas ir bent sekundei priverstų pagalvoti, kad darbas nėra nuobodus.

Nusprendžiau įrašyti gimtadieninę žinutę draugei pakeliui į virtuvę. “Su gimtadieniu! Lai dienelė būna nuostabi, o metai pilni nuotykių, įspūdžių ir laimės! Kai tik grįšiu, pakelsim po šampano taurę, o gal ir visą butelį! Sveikinu dar kartelį ir būtinai lauksiu žinutės apie gimtadienio planus šiandien!” Užbaigiau žinutę paskubėdama, kadangi priartėjus prie virtuvės pastebėjau, kad kažkas joje jau yra. Ir  kodėl kažkam reikia sugadinti patį pirmą rytą darbe? Juk specialiai ateidavau anksčiau, kad galėčiau mėgautis kava viena.

Pradarius virtuvės duris pasigirdo švelni muzika sklindanti iš telefono padėto ant virtuvės stalo, o mano akis pasitiko dailus užpakalis, kurio savininkas, pasilenkęs, kažko ieškojo mini šaldytuve.

Nė nepajutau kaip tarpduryje tylėdama pradėjau kraipyti galvą, kad galėčiau geriau pasigėrėti tokia rytine dovanėle. Nusipurčiau.

– Gal reikia pagalbos? – pasiteiravau, pykdama ant savęs, kad nutraukiu magišką momentą ir tuo pačiu neatleisdama sau, kad žiopsojau į svetimą pasturgalį.

Žavus užpakalis pasislėpė apsisukdamas (prisiekiu, stengiausi, nesekti jo akimis) ir prieš mane atsistojo jau vieną kartą sutiktas vyras. Bemat jį atpažinau. Greičiau atpažinau jausmą, o ne veidą. Oda nuo ausų iki pat kojų pirštų galiukų suvirpėjo. Jis žiūrėjo į mane ir atrodė, kad jis mato mane kiaurai – mato kaip man šiurpsta oda ir net žino, jog taip jaučiuosi – nuoga ir pažeidžiama, kad jam mane palietus, mano kojos neatlaikys ir sulinks.

Kvailai išsiviepiu atsimindama mūsų pirmą susidūrimą.

– O, labas, – prisimerkia sekundei, greičiausiai, nelabai atsimindamas mane.

Juodos kelnės, balti prasegti marškiniai (ačiū, už karštas Prahos vasaras!) įdegusi oda, trumpi, šviesiai rusvi plaukai, švelnūs, velniškai patrauklūs veido bruožai. Nebuvo jis nei per daug raumeningas, nei labai aukštas. Mano ūgio, bet iš po marškinių švietė tvirta krūtinė ir stiprios rankos buvo įsirėžusios marškinių rankovėse. Ir niekas negalėtų užginčyti, kad tas užpakaliukas dažnai paprakaituoja. Viešpatie, liaukis, moterie. Jei turėčiau surasti palyginimą, greičiausiai jis būtų panašiausias į Paul Walker.

– Aš ieškojau pieno kavai, bet man atrodo visi esantys šaldytuve jau nebegalioja… – tęsė jis, kol aš mintyse ieškojau prie logikos prijungtų neuronų.

– Ah, taip, dažnai nutinka, po savaitgalio ir savaitės pradžioje, – atsipeikėjusi pridūriau. Jo veide vis dar mačiau mįslingus bandymus atsiminti iš kur mane pažįsta. Prisiartinau arčiau jo, norėdama praeiti ir paduoti naują butelį pieno iš spintelės. Vos žengus žingsnį arčiau jo, širdies ritmas padažnėjo. Jausmas buvo toks, lyg tuoj mane ištiks panikos priepuolis. Pasilenkiau ties spintele, šalia šaldytuvo uosdama gaivius, vasariškus jo kvepalus.

– Kokio pieno tau reikia? – pritūpusi paklausiau.

– Pilno riebumo, – išgirdau balsą už savęs, verčiantį mano kaklą šiurpti.

Atsisukau ir pradėjau su pienu kilti aukštyn, kai staiga jo akys nušvito. Greičiausiai, būdama šioje pozicijoje, priminiau jam kaip mes susipažinome.

– Mes susitikom praėjusią savaitę, taip? Atsiprašau, kad iš kart nepažinau…, – pasikasė pakaušį jis. – Tiek daug naujų veidų… vakar buvo mano pirma diena čia, – pirmą kartą kilo noras išsitraukti telefoną ir įrašyti kažkieno balsą.

– Taip… atsiprašau už aną kartą, – susigėdusi prisipažinau, kad gerai atsimenu mūsų pirmąjį susitikimą.

– Na, dabar turbūt laikas susipažinti kaip pridera? – nusišypsojęs kelius pakertančia šypsena, jis ištiesė man ranką. Bijojau ją imti, bet tikinau save, kad privalau, negaliu jaustis taip žiūrėdama į vyrą. Jis TIK vyras. ŽMOGUS – kaip ir visi. Mūsų rankos susilietė ir mano ranka nutirpo iki pat peties. Paspaudimas – užtikrintas, bet šiltas ir malonus.

– Jakub, arba Jacob, kaip mane mėgsta čia vadinti užsieniečiai, – žiūrėjau jam į akis ir bijojau, kad jis jaučia tą patį ką ir aš, arba galvoja, kad dar viena idiotė negali nuo jo atitraukti akių. Aaa, kaip nenorėjau, kad jis galvotų, kad aš kokia kvaila išvaizdžių vyrų fanė.

– Milana, malonu, – bandžiau išlikti kiek įmanoma neutrali. – Kuriam departamente dirbsi, gal pakeitei Samantą?

– Taip, pakeičiau Samantą, esu Programos Lyderis. Palauk, tu ne Produkto Savininkė, kartais? Kalbėjau su Marku vakar, man atrodo jis tavo komandoje, bet jis sakė, kad Milana komandos lyderė.

– Taip, kartais mane vadina lydere, nes šis projektas, kurį baigsime šią savaitę, beveik nereikalavo jokių Produkto Savininko įgūdžių ir pareigų, visa komanda atlikom tas pačias užduotis, – niekšas Markas, garantuoju, bandė įtikti jam, kad užimtų mano vietą arba būtų paaukštintas.

– Gerai, malonu, spėju, tada teks bendradarbiauti, – šyptelėjo jis, atidarinėdamas pieną. Na kodėl… Kaip dirbti su žmogum, kuris savo buvimu atjungia smegenis?

Galėsiu kavą pasidaryti ir vėliau. Buvau beatsisveikinanti, kai su gaidele abejonės išgirdau jį vėl kreipiantis į mane.

– Gal norėtum kavos, darysiuosi sau, galėčiau ir tau padaryti? – šūdas, nenorėjau atsisakyti ir po penkių minučių grįžti vėl ir pasidaryti kavą.

– Gerai… – sutikau nenorėdama ilgiau užsibūti negu reikia ir prisėdau ant aukštos kėdės prie virtuvės stalo.

– Kokią kavą mėgsti? – pradėdamas malti kavos pupeles paklausė jis.

– Rytais latte, – pamačiau kaip šyptelėjo ir manyje vėl viskas suvirpėjo.

– O kitu dienos metu? – susidomėjęs, beveik pašaipiai, paklausė.

– Juodą kavą be nieko, – nukirtau. Stengiausi išlikti neutrali ir neįdomi. Du kolegos šnekučiuojasi, viskas ok. Čia tik aš nenormali. Nenorėjau pradėti klausinėti asmeninių dalykų, bet nežinojau kaip pertraukti tylą.

– Čia tavo muzika? – paklausiau galva rodydama į vis dar švelniai skambantį telefoną ant stalo iš kurio sklido lengva džiazo muzika. Jam pakreipus galvą į mane, kūną vėl perliejo virpulys.

– Oi, atsiprašau, nepagalvojau, gal tave erzina? – be galo mandagiai, susirūpinusiu veidu, kreipėsi jis į mane. Net pasirodė, kad jo skruostai šiek tiek išraudo.

– Oi ne ne, tikrai ne, visai maloni melodija, nuo ryto, – užtikrinau jį.

– Ah, taip, mano ritualas prieš pradedant dieną, – patikslino jis. Ooo, vyras su ritualu… Maiklas irgi turi savo ritualų! Kiek balsų girdžiu savo galvoje???

Jakub atsargiai padavė man puodelį kavos ir pradėjo darytis vieną sau. Gerai, kad kavos aparatas buvo triukšmingas, būčiau nežinojus ką dar jam sakyti. Ruošiau galvoje sakinį, norėdama pabėgti iš virtuvės. Nebegalėjau būti šalia šio vyro ir jo šmėruojančio užpakalio priešakyje. Vos aparatui nutilus suskubau pasišalinti.

Labai ačiū už kavą, bet tik grįžau iš po atostogų, turiu bėgti ir pasivyti su darbais, – pasiaiškinau jam, kildama nuo stalo. Jis atsisuko beveik be konkrečios išraiškos veide. Tikrai negalėjo nuliūsti, kad išeinu?

– A, ok, iki greito tada, – šyptelėjo man, pildamas pieną į kavą.

Man išeinant iš virtuvės, beveik kaktomuša, susidūriau su Honza, jis žvilgtelėjo į mane ir paskui į Jakūbą

– Labas rytas abiems, – džiugiai išsišiepė jis trindamas rankas. – Kitą savaitę, ketvirtadienį, bus naujo projekto atidarymo vakarėlis. Galit pasikviesti antras puses. Nepamiršk pasiimti Maiklo, – mirktelėdamas man uždėjo ranką ant peties Honza ir nuėjo link Jakūbo.

Neatsisukdama išlėkiau pro duris.

2 dalis

*Pakeitimas  – pagrindinė veikėja išvyks atostogų vienai savaitei, o ne dviems, kaip prieš tai buvau rašiusi pirmoje dalyje.

 

Visą savaitę su Maiklu važinėjome po Bohemiją apžiūrinėdami vietoves vestuvių šventei. Pilys, viešbučiai ir rūmai su nuostabaus grožio sodais… neįsivaizdavau, kad Čekija gali būti tokia romantiška ir pasakiškai žavinga šalis. Pavargome, bet Maiklas vis darė staigmenas užsakydamas kokį masažą ar SPA, kad nesijaustumėm visai išsunkti ir vistiek sugebėtumėm pailsėti per atostogas.

Vakar apžiūrėjome paskutinę vietovę – Hluboka pilį – balta ir princesiška. Graži. Tiek galiu pasakyti. Nejaučiau to virpulio – kad viskas, noriu tuoktis čia. Tik Maiklas buvo toks užsidegęs, vos galėjau jį nulaikyti, kad neduotų depozito.

Man reikia daugiau laiko pagalvoti. Matėme penkias vietas ir nebuvau įtikinta nei viena jų, o vestuvės jau kitą vasarą. Dauguma vietų jau buvo užsakytos metams į priekį, bet kadangi tuoksimės penktadienį, turime šiek tiek daugiau pasirinkimo.

– Labas rytas, gražuole, – pro duris įėjo Maiklas su plačia šypsena, nešinas padėklu su dviem garuojančiais kavos puodeliais. Turbūt jau buvo prabėgęs ratelį aplink viešbučio sodus, kol aš rąžydamasi, pro užuolaidas stebėjau tekančią saulę.

– Labas rytas, – sėsdamasi ir padarydama jam vietos ant lovos krašto nusišypsojau aš.

– Ne ne ne, – sustabdė mano ranką, siekiančią kavos, ir atkišo lūpas. – Pirma, bučkis, o tada kava, – nusišypsojau, žinau, kad stengėsi įtikti, mačiau kaip žiba jo akys, tuo pačiu susijaudinimu, kaip po pilies apžiūrėjimo vakar.

Užsivertęs savo dvigubą espresso, pakštelėjo į kaktą ir išskubėjo į dušą. Man patiko lėti rytai. Galėčiau praleisti valandas gurkšnodama kavą ir stebėdama kylančią saulę.

Nutilo dušas, pažadindamas mane iš transo ir perliedamas nerimo banga. Tuoj važiuosim susitikti su Maiklo sese Miroslava ir jo geriausiu draugu Luku. Mačiau juos tik kartą, bet tam gyvuliui nerūpėjo, kad aš jo geriausio draugo mergina. Jis, regis, akivaizdžiai su manim flirtavo, o Maiklas ir jo sesuo numojo viską ranka, priimdami jo flirtavimą kaip pagyrimą Maiklui, kad susirado gražią panelę. “Jis tik juokauja, nekreipk dėmesio”.

Tą vakarą, per Miroslavos gimtadienį, kai Maiklas šokdino seserį, mane į glėbį stvėrė Lukas. Taip stipriai mane suspaudė ir prišlijo, kad nebuvo kur dėtis ir tik panarinti galvą į jo kaklą. Visi buvom pagėrę ir šokome prieblandoje, tad niekas negalėjo gerai matyti kas vyksta. Lukas tiesiog valgė mano ausį, ranka vaikščiodamas po visą mano nugarą. Šokdamas vis įkišdavo koją man į tarpukojį, apsimesdamas, kad tai tik šokio judesys ir kaskart tai padaręs suaimanuodavo man į ausį ją lyžtelėdamas. Nežinojau kaip elgtis, nesitikėjau tokio tiesmukumo. Nejaugi turėjau pradėti rėkti ir sugadinti Miroslavos gimtadienį? Ją mačiau pirmą kartą gyvenime, nenorėjau kelti scenos. Dainai pasibaigus turėjau išeiti įkvėpti gryno oro. Negalėjau pulti atgal Maiklui į glėbį, buvo taip gėda.

Įsukome į kempingą su palapinėmis po dešine ir nameliais ant ežero kranto po kaire puse. Priekyje iškart pastebėjau laukiančius Luką su Miroslava, ši kabojo jam ant kaklo nuogu užpakaliu. Su rankšluosčiais ant pečių, jau buvo pasiruošę eiti prie ežero. Maiklas papypino ir šie išsišiepę pradėjo mojuoti.

Pasistatę automobilį prie namelio pasisveikinom su porele. Lukas vos kreipė į mane dėmesį, vadinasi tikrai neatsiminė to vakaro. Iškart pasidarė lengviau. Miroslava, pasak Maiklo, angliškai mokėjo kalbėti puikiai, bet kažkodėl nesistengė nė trupučio. Nebuvau tikra ar tai buvo jos protestas prieš mane ir faktas, kad nekalbu čekiškai ar tiesiog buvo nedrąsi. Tad, kol Maiklas su Luku glebėsčiavosi, mes nejaukiai stoviniavom šalia ir šypsojomės.

– Mes greitai persirengsim ir galim eit, gal galėsim užsukti į kokią užkandinę pakeliui prie vandens dviračių?  Esam baisiai išalkę, – rankomis patrynė Maiklas.

– Žinoma, mes palauksim, bėkit, balandėliai, po audringo ryto greičiausiai išbadėję, ane? – alkūne pagrūmojo Lukas Maiklui ir pamerkė akį. Ko jis siekia tokiais komentarais? Mes ryte nesimylėjom, bet Maiklas sukikenęs trenkė jam alkūne atgal, lyg sutikdamas, kad taip būtent ir buvo. Dirbtinai šyptelėjau ir apsisukusi užlipau laipteliais į mūsų namelį, iš paskos Maiklas.

Man apsivilkus maudymosi kostiumėlį ir besilenkiant pasiimti suknelės iš lagamino, Maiklas pliaukštelėjo per užpakalį.

– Auč, ką čia sugalvojai!

– Oi, atsiprašau, kad norėjau pažaisti su savo sužadėtine, – iškėlė rankas į viršų jis.

– Tiesiog nustebinai mane, – tryniau užpakalį piktokai žiūrėdama į jį. – Skauda.

– Negalvojau, kad tokia jautri, – pažvairavo ir apsisuko. – Užrakink duris, kai baigsi, – piktai šovė jis ir išbėgo į lauką.

Tas sušiktas Lukas jam blogas pavyzdys, visada tampa kažkokiu gyvuliu, kai su juo susideda.

Įsimečiau porą daiktų į krepšį ir išėjau. Lukas su Maiklu linksmai kalbėjosi ir juokavo. Užrakinau duris ir pradėjau lipti laiptukais žemyn. Pastebėjau, kaip Lukas paslapčia bandė nužvelgti mano kojas ir širdis pradėjo smarkiau plakti. Maiklas iškart prišoko ir apkabino mane per kaklą. Koks lipšnus staiga pasidarė.

Lukas su Maiklu aiškiai mėgavosi vienas kito draugija. Kai Miroslava pamatė, kad jai nebeliko nieko kito tik kalbėtis su manimi, ji apėjo vaikinus ir prisijungė prie manęs. Ir iš tiesų, jos anglų kalba buvo nepriekaištinga.

– Kaip sekasi vestuvių planavimas? Girdėjau iš draugių, kad atima nemažai nervų, – draugiškai pasiteiravo ji. Aną kartą, kai susitikome, buvo jos gimtadienis ir pliurpti nebuvo kada. Praktiškai, tai pirmas kartas kai mes kalbamės.

– O taip, jie buvo teisūs. Visą savaitę apžiūrinėjom viešbučius ir pilis ir nesu tikra, kad kažkas labai krito į akį, bent jau man. Jausmas toks, kad tiek planavom ir iš taško A visai nepajudėjom, – nusivylusiai burbuliavau aš. Niekam nepasakojau apie šios savaitės vargus, tad buvo gera nusimesti šias mintis nuo pečių.

– Na kaip nors, kaip visi susiplanuoja taip ir jūs susiplanuosit, o jeigu kas, tai visada galit susirašyt kai kur tik dviese ir nedaryti jokių vestuvių, – šypsojosi ji.

– Ha ha ha, tu ko gero žinai, kad Maiklas niekada nepasirašytų tokiai šventei, būtum mačius, kaip jam patiko Hluboka pilis vakar, jis nenustygo vietoje! – parodžiau rankomis kaip sprogsta galva.

– Kas sakė, kad tik moterims patinka pompastika? – suprunkštė ji. Abi pradėjome juoktis, ji mane suprato. Regis diena bus geresnė, nei tikėjausi.

Priėjome greito maisto sunkvežimį. Maiklas jau buvo nusipirkęs dešrainį be nieko ir kartu su Luku pasiėmė alaus. Pamačiau, kad jie pardavinėja langošė – užkandį su česnakiniu pagrindu, daug sūrio ir daug pomidorų padažo. DIEVINAU jį. Mano mėgstamiausias užkandis Čekijoje.

Buvau tokia alkana, net pamiršau, kad tuoj lipsiu į tą patį laivą su Luku, rūpėjo tik maistas. Užsisakiau langošė ir radlerio stiklinę, nemanau, kad Maiklas prieštaraus, juk ten beveik nėra alkoholio.

Ištiesiau rankas pasiimti langoše ir, kol pardavėjas rinko grąžą, godžiai suleidau dantis į padą. Pagaliau – maistas. Pasiėmiau į kitą ranką radlerį ir patraukėm su Miroslava link vaikinų. Maiklas žvilgtelėjo į mūsų pusę, į mano maistą ir kol Miroslava ragavo Luko alų, Maiklas priėjęs sugriebė už rankos ir spausdamas ją sušvokštė pro sukąstus dantis:

– Aš tau kiek kartų sakiau, kad nekenčiu česnakų. Ir vėl nesimylėsim, nes negalėsi atsikratyt to kvapo iki rytojaus. Maniau vieno karto užteks suprasti, kokią nesąmonę padarei, – ir paleidęs nuėjo. Akyse susikaupė ašaros… Pamiršau, kad jis nekenčia česnakų… Visai iš galvos išgaravo… Dabar galvos, kad specialiai taip padariau… Laikykis, neverk.

– Kas nutiko, tau viskas gerai? – susirūpinusi paklausė Miroslava.

– Taip… taip, viskas gerai, įsikandau liežuvį, net ašaros ištryško, – sumelavau jai.

– Eech, būna.Va užgerk radleriu, praeis.

– Aha, praeis…

Pasiėmėm dvivietį dviratį su didesniu deniu ir išplaukėm. Maiklas su Luku mynė, o mes, valgydamos ledus, sėdėjome ant krašto vilgydamos kojas vandenyje. Ežeras buvo didžiulis, visose pusėse plaukiojo vandens dviračiai ir dūko vaikai. Tikrų tikriausia vasara.

Vaikinai plaukiojo nuo dviračio, tolyn ir atgal, o mes drybsojome ir klausėmės muzikos. Maiklas nuo kranto nepratarė man nė žodžio. Apsimetė, kad viskas gerai, bet mane visiškai ignoravo. Pykau ant savęs, kad pamiršau tuos sušiktus česnakus.

Man begulint ant denio ir mėgaujantis saule, staiga pakilo vėjas, apsidairiau aplink ir iš vienos ežero pusės, kurioje augo aukšti medžiai, pasirodė beveik juodi debesys. Atrodo girdėjau griaudint, bet su tiek triukšmo aplink, nebuvau tikra. Vaikinai buvo tik išplaukę tolyn.

– Miroslava, žiūrėk! – parodžiau į juodutėlį dangų atslenkantį link mūsų.

– Velnias, va čia tai bus. Sėsk, minam jų pasiimt, – paragino Miroslava. Sėdau šalia jos ir pradėjom minti link vaikinų. Jiems tolumoje sustojus ir pagaliau pamačius, koks debesis iš už mūsų artinasi, suskubo plaukti atgal.

Vėjas dabar plaikstė dviratį kaip pašėlęs. Buvo sunku minti, kilo bangos ir stūmė mus į kitą ežero pusę. Vaikinai priartėję užsikabarojo ant denio. Per visą sąmyšį aš jau spėjau pamiršti kas nutiko, bet ne Maiklas. Bandžiau tiesti jam ranką, bet jis jos neėmė ir vėl mane ignoravo. Lukas pastebėjo šį jo gestą, žvilgtelėjo į mane, bet aš nusukau akis.

Darėsi nežmoniškai šalta. Diena virto naktimi vos per keletą sekundžių.

– Reikėtų mums lįsti į vandenį, bus šilčiau, – laikydamasi plaukus ir susirietusi iš šalčio rėkiau visiems.

– Vis tiek nenuplauksim iki kranto su tokiu vėju – niekaip, reikės išlaukti čia, – pridūrė Lukas.

– Na, aš į jokį vandenį nelįsiu, – drebėdama kėdėje, susisukusi į rankšluostį drėbė Miroslava. Maiklas atsisėdo į antrą kėdę šalia jos ir taip pat susisuko į rankšluostį. Keturiems, po mažyčiu stogeliu čia net nebūtų vietos.

– Šūdas, vėjas mus neša į priešingą pusę, reikia bandyti bent išsilaikyti toje pačioje vietoje, turėtų greit praeiti, – rėkė Maiklas, bandydamas minti ir “vairuoti”.

– Gerai, man žiauriai šalta, aš šoku į vandenį! – ir nelaukdama atsakymo, net nežvilgtelėjusi į Maiklą, galva žemyn nėriau į vandenį. Buvo kur kas šilčiau nei ant dviračio.

Išnėrusi pastebėjau, kad mūsų dviratis per vidurį turėjo tuščią erdvę su metaliniu strypu per vidurį – puiku, slėptuvė nuo lietaus. Joje laisvai visi tilptume. Įsikabinau į dviratį ir laikydamasi už krašto sušukau, kad jie taip pat galėtų nusileisti žemyn, kur nėra vėjo. Tačiau, išskyrus Luką, niekas nesiklausė. Įplaukiau į tą erdvę, užsikabinau už strypo ir šiltai laukiau, kol Miroslava rėkavo ant prasidedančios liūties.

Vanduo maišėsi su dangumi. Nebuvau mačiusi nieko panašaus. Tai buvo taip antgamtiška… o gal atvirkščiai – nepaprastai gamtiška? Viskas atrodė lyg sapnas – triukšmas, vanduo, debesys ir lietus. Šniokštimas užgožė bet kokį kitą garsą. Viskas tiesiog ūžė.

Pasigirdo tylus pliukštelėjimas į vandenį, bet nesimatė nieko. Staiga išgirdau kaip kažkas už manęs išnėrė ir prisiartino sugriebdamas mane per liemenį ir prisitraukdamas save prie mano kūno. Pajutau šiltą kvėpavimą į kaklą ir į ausį ir mane perliejo šiurpas. Lukas.

– Ką darai… – išsigandusiu, bet ramiu balsu paklausiau. Nemoku paaiškinti kokia siurreali rodėsi ši situacija. Jausmas buvo toks, lyg mes išnėrėme į kitą pasaulį – atskirą nuo to, kuris yra viršuje. Pasaulį, kuriame nėra nieko, kurio nestebi niekas ir apie kurį nežino niekas.

– Galvojau apie tave, – gundančiu balsu tarė jis, viena ranka glostydamas man pilvą. Užsimerkiau ir leidau jam mane jausti. Rankomis laikiausi už strypo, kol jis mėgavosi mano kūnu. Neliečiau jo, bet jo šilti bučiniai varė mane į ekstazę. Jis viena koja apsivijo manąją, kad vanduo mūsų neišskirtų. Pajutau kaip į nugarą įsirėmė jo standi erekcija. Man į tai nesureagavus, jo ranka pradėjo slysti žemyn. Patrauk, patrauk – tylus balsas rėkė galvoje. Ša, nieks nesužinos, vos galiu girdėti savo pačios mintis.

 

I dalis

Birželio trečia diena

Sėdėjau ranka pasirėmusi veidą. Vis žvilgčiodama į saulėtą dangų, bandžiau fokusuotis į kompiuterio ekraną. Jaučiau, kad krumpliai vėl paliks žande raudoną žymę, bet nedariau nieko. Koja nutirpo jau prieš geras penkias minutes, bet jos taip pat neketinau judinti. Paskutinė darbo diena prieš atostogas – kai laikas, regis, sustoja, o diena, atrodo, niekada nesibaigs.

Dirbu nuobodžiausią darbą gyvenime, net sraigių rinkimas vaikystėje turėjo daugiau prasmės nei šis. Gerai, žinau, kad visada gali būti blogiau, bet jaučiu kaip kiekviena minutė čia, degina mano likusias smegenų ląsteles. Šeši mėnesiai. Tiek laiko skrudinu savo neuronus po magistro baigimo, kuris, tikėjausi, atneš nuostabų darbą, sėkmę ir tą suaugusiųjų gyvenimą apie kurį svajojau visus studijų metus. Visiškai nieko panašaus, o atsimenu, šikau į kelnes interviu metu, nors tokį darbą galėjo gauti mano keturiolikmetė pusseserė, kuriai tik TikTok’as terūpi.

 

10:00 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:02 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:04 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:06 Esamo kliento duomenų keitimas

10:08 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:10 Naujo kliento duomenų patikrinimas

 

Tęsti? Manau esmę supratot. Ir taip jau 120 dienų ir viena valanda dešimt minučių. Žinau, kad tai tik projektas, kuris tuoj baigsis, bet fiziškai jaučiu kaip mažėja mano smegenys. Kiek ilgai galima tai tęsti? Nežinau.

Ekrane iššoko priminimas apie už penkiolikos minučių vyksiantį susirinkimą. Šūdas. Vėl reikės žiūrėti tam mulkiui Janui arba Honzai, kaip jį visi čia vadina, į akis. Patvirkęs, beveik penkiasdešimtmetis, bosas. Turbūt vienintelis man čia nepatinkantis žmogus. Kažkada bandė pajuokauti, kad ateina vasara ir visos moterys pradės mažiau rengtis. Iškart pervėriau jį aštriu žvilgsniu ir daugiau iš jo tokio tipo juokelių nebegirdėjau. Nemanau, kad nustojo juokauti, bet bent jau prie manęs tokių kvailų replikų nebemėto.

Prahoje esu jau šešetą mėnesių, ir nors rudenį tai atrodė lyg pats geriausias sprendimas, žadantis gyvenimą pilną nuotykių, dabar nebuvau tokia tikra. Gyvenam naujame, dviejų kambarių bute su nuostabiu vaizdu į Prahos miestą. Terasoje rytais mėgaujamės kava, o vakarais vynu. Vieną tokį vakarą, prieš porą mėnesių, ištariau „taip” ir absoliučiai viskas nuo to balandžio, išskyrus darbą, atrodo kaip pasaka. Maiklui gerai sekasi darbe, taupome automobiliui ir buto depozitui, susitinkame su jo draugais, kadangi savo, išskyrus kolegę Įvoną, neturiu. Pirmą kartą turiu pinigų pasidaryti gražų manikiūrą, nueiti į kirpyklą, o kur dar kompanijos apmokamas sporto klubų abonementas. Idealu, niekada taip nesidžiaugiau savo išvaizda ir gyvenimo kokybe kaip dabar. Tiesiog… nejaučiu tos laimės apie kurią svajojau. Ar ji išvis egzistuoja?

10:20 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:22 Esamo kliento duomenų keitimas

10:24 Naujo kliento duomenų patikrinimas

***

Man, kartu su kitais komandų lyderiais, išėjus iš susirinkimo su Honza, kuris beje, elgėsi gražiai, keliai susikirto su minia kitų darbuotojų, baigusių savo susirinkimus. Išsišiepusi skubėjau, braudamasi per visus, atgal į savo darbo vietą, rašydama Maiklui žinutę apie naujienas ir nekantraudama papasakoti kolegei Ivonai, kad šis nelemtas projektas tuoj baigsis. Kažkoks nevykėlis išmušė telefoną iš rankų neatsisukdamas ir aš skubėdama pagriebti jį nuo žemės, kol dar kas nors jo nenuspyrė išlįsdamas iš už kampo, pasilenkiau ir pajutau kaip mano galva atsidūrė keistoje vietoje… Pajaučiau rankas ant savo pečių neleidžiančias man judėti toliau ir keliančias mane į viršų…

– Oooo, viskas gerai ar kažką pametei? – išgirstu malonų ir nedrąsų balsą, kurio savininkas laiko mano pečius per atstumą. Kylu su užkaitusiais skruostais į viršų susivokdama, kad ką tik atsitrenkiau vyrui į klyną… Nedrąsiai pakeliu susigėdusias akis ir susitinku su nuo saulės įdegusiu veidu, kurio žandus, kaip ir mano, spėjau, puošė lengvas raudonis.

– A…a… – sumikčiojau nerasdama žodžių… Tokia nepatogi situacija, o aš tegalėjau galvoti, kodėl šis susidūrimas jautėsi toks keistai malonus… Bandydamas laikyti savo tarpkojį toliau nuo manęs, jis paleido mano pečius ir išsitiesdamas priartėjo. Susiėmiau burną prilaikydama juoką ir akimis susiradusi telefoną su koja jį prisitraukiau arčiau. Vėl, tik šį kartą lėčiau, pasilenkiau jo paimti, akies krašteliu matydama, kaip jis vėl žengė žingsnį atgal, rankomis bandydamas apsaugoti savo turtą. Atsitiesiau negalėdama nesišypsoti. Šį kartą pastebėdama malonų jo kvepalų kvapą.

– Aš… aš atsiprašau, – bandžiau nesijuokti rodydama telefoną rankoje. – Pamečiau telefoną… o tau viskas gerai? – paklausiau stebėdama, kaip jo akyse pradeda žaisti juokas…

– Jo, man viskas gerai, – jo veide pasirodė šmaikšti šypsena ir man pakirto kojas… Taip buvo nutikę tik kartą gyvenime, prieš septynis metus, kai buvo Avengers premjera Londone ir, prisiekiu, Chris Hemsworth pažiūrėjo man tiesiai į akis ir nusišypsojo, galvojau, kad nualpsiu. Kaip gali kas nors turėti tokią šypseną, kuri verčia tave prakaituoti ir pamiršti kas esi?

Iš vieno ofiso išlindo mūsų registratorė ir sušuko:

– Jakub? Tavęs laukia, – Laura žvilgtelėjo į mane pro duris ir Jakubui nežiūrint, be garso, man ištarė „hoooot” ir parodė gestą lyg nusidegintų pirštus. Išpūčiau akis išsigandusi, kad jis pamatys, jis to nepastebėdamas, nepatogiai persibraukė savo trumpus, šviesius plaukus ir prieš nueidamas tarstelėjo:

– Ok, iki tada, – ir lyg nežinodamas ar dar kada nors susitiksim, nedrąsiai šmurkštelėjo į kabinetą pro Laurą, kuri prieš uždarydama duris man dar pamerkė akį. Jis čia greičiausiai dėl darbo pokalbio, žinojau, kad kita komanda ieško vadybininko pakeisti Samantai, kuri tuoj išeis į motinystės atostogas.

***

Man bespoksant į šviesą žaidžiančią deimantėlyje, Ivona pertraukė mano mintis ir paklausė ar viskas gerai, sakė atrodau, lyg mane ką tik būtų atleidę. Nupurčiusi bepradedančias lįsti niekšiškas mintis, išsišiepiau ir pasakiau, kad atvirkščiai. Projektas tuoj baigsis, o sekantis tikrai bus geresnis nei šis. Markas, sėdintis šalia manęs, negalėjo pakęsti, kad aš buvau komandos lyderė ir viską sužinau pirma. Išgirdęs naujienas išsišiepė dirbtine Džokerio šypsena ir išskubėjo į virtuvę darytis kavos.

Gal man tik pasirodė, kad jis toks žavus? Negalėjau sau leisti, kad man bent šiek tiek patiktų kitas vyras. Vėl žvilgtelėjau į savo ranką, į sužadėtuvių žiedą. Tikiuosi, negaus jis to darbo.

***

Gulėjau išsidrėbusi kėdėje, svilindama saulėje vidines rankų puses. Vienoje laikiau telefoną, kitoje putojantį prosecco. Lapuota terasos tvora mane visiškai slėpė nuo bet kokių pašalinių akių. Įtempusi ausis laukiau įsukančių padangų garso.

Dar kartą siurbtelėjau maloniai šalto gėrimo. Pasigirdo artėjantis automobilis. Žinojau, kad ilgai laukti nereikės. Užsiverčiau burbuliukus ir užsukusi buteliuką įmečiau jį po viena iš terasos lentų, kuris linksmai nudzingsėjo ir susimaišė su kitais. Nuskubėjau į vidų ir nejungdama šviesos vonioje, čiupau Listerine ir prasiskalavau burną.

Nesu priklausoma, tiesiog dievinu burbuliukus penktadieniais po darbo, tik su prosecco jaučiu, kad prasidėjo vasara ir deginimosi sezonas atidarytas. Tačiau visiškai suprantu ir Maiklą. Jis žino, kad gerti moteriai, kuri nori greitu laiku pastoti nėra sveika. Jis įsitikinęs, kad turėčiau nustoti gerti bent metus prieš bandant susilaukti vaikelio. Stengiuosi jam įrodyti, kad man tikrai tai rūpi, tik pati nemanau, kad taurelė šampano penktadieniais galėtų pakenkti. Tingiu ginčytis. Juo labiau, kad aš penktadieniais darbą baigiu 4.30pm, tad mano ceremonija ir toliau lieka tik mano ceremonija. Juk visi turime vienokių ar kitokių paslapčių, tad ši mažytė, tebūnie liks tik mano.

– Sveika, mažute, – pakėlęs mane nuo grindų pabučiavo į lūpas Maiklas.

– Labas, kaip paskutinė diena darbe praėjo? – paklausiau laikydamasi jam ant kaklo.

– Eh, žinai, nieko naujo, nieko gero, – audamasis batus kalbėjo jis. – Jau visus darbus buvau atidavęs kolegoms, tad teliko išlaukti penktos valandos. Kaip tau diena praėjo? – nevalingai, galvoje pasirodė Jakubas ir jo šypsena. Iškart maloniai pašiurpo oda.

– Ne, nieko gero… tiesiog visi džiaugiamės pagaliau baigiantys tą nuobodų projektą. Turėtumėm pradėti naują, tad mūsų atostogos prasidėjo pačiu geriausiu laiku, nereikės vesti duomenų paskutines dvi savaites, – ir išsišiepusi pasistiebiau jo vėl pabučiuoti.

– Nuostabu! Aš susitariau su Luku ir Miroslava susitikti per atostogas, turėtumėm rasti laiko tarp patalpų ir… pilių apžiūrėjimo… – pakėlė antakį jis.

– Ką??? Kokių pilių? Palauk, juk neturi minty, kad tuoksimės tikroje pilyje? – jis toliau į mane žiūrėjo patenkintas, kad man tai padarė įspūdį, tik pati nebuvau tikra, gerą ar nelabai.

– Ha ha ha, taip! Norėjau, kad tai būtų staigmena, bet negalėjau iškentėti, galėsime susitikti su jais po Hluboka pilies vizito prie ežero! – toliau nenustygo vietoje jis, dar kartą paimdamas mane į glėbį pabučiavo į kaktą ir dingo vonioje palikdamas mane be amo. Nežinau ar man nepatiko idėja tuoktis pilyje, ar kad turėsiu vėl susitikti su jo sese ir asilu geriausiu draugu. Lukas. Po paskutinio mūsų susitikimo jaučiausi kalta dar keletą savaičių, kol įtikinau save, kad tai kas įvyko jų sodyboje, nebuvo mano kaltė.

Prisistatymas

Sveiki visi! Kortos lėmė, kad kiekvieną vasaros sekmadienį dalinsiuosi su jumis nauja “Ištrūkti nenukentėjus” istorijos dalimi. Šiam „Vasaros desertui” pasirinkau Prahą. Pati praleidau ten trejetą vienų geriausių ir daugiausiai iššūkių atnešusių metų mano gyvenime. Tačiau šis miestas ir dabar man reiškia meilę, pokyčius, aistrą, savęs atradimą ir tuo pačiu ramybę. O dar tos romantiškos vasaros… Galbūt tai mano sielos miestas, nežinau, bet pasakodama, vieną iš daugelio ten gyvenančių meilės istorijų, tikiuosi, jums atskleisti ir šiek tiek šio nuostabaus miesto sielos <3

Trumpai – šioje istorijoje jūsų lauks du žmonės, kurie nori besąlygiškos meilės, laisvės ir nuotykių, bet aplinkybės vis kiš koją neleisdamos išsivaduoti iš jau egzistuojančių ir vis stiprėjančių pančių. Ar jie sugebės ištrūkti?

Lauksiu jūsų komentarų, lauksiu jūsų reakcijų, tikiuosi, kad kartu, galėsime sukurti kažką vasariško ir nuostabaus <3

Apie istoriją:

Ištroškusi gyvenimo aistros Milana praėjusį rudenį, per savo dvidešimt šeštąjį gimtadienį, nusprendė dažniau rizikuoti ir dar dažniau gerti šampaną. Tad kai jos vaikinas Maiklas pasiūlė jai kraustytis iš Dublino į Prahą ši atsiminusi savo pažadą beregint sutiko ir Naujųjų Metų naktį jau pasitiko naujame mieste.

Tačiau, praėjo šeši mėnesiai, o nutrūktgalviškas sprendimas ir romantiškas miestas neatnešė nei naujos aistros nei naujų nuotykių.

Milana dar nepatyrė ką reiškia praleisti vasarą Prahoje, ji net neįsivaizduoja, kad paskutinę darbo dieną, prieš atostogas, viskas pradės keistis…