1 dalis

Artėjo savaitgalis, kuris man neatnešė labai didelių norų išlėkti paskui draugų skambučių ir alkoholio kvapą. Būsiu nesavas – praleisiu porą laisvadienių ramiai. Žinau, kad penktadienį vakare, netoli namų vyksta koncertas, į kurį reikėtų nueiti iš pagarbos ten koncertuojančiam kolektyvui, iš kurių kelis pažįstu. Be to, juk yra proga ir šlipsą ant kaklo pakabinti.

Žmonių nebuvo daug, kas su vaikais, kas su antrom pusėm, kas šiaip sau, kaip aš. Atsisėdau salėje taip, kad galėčiau visus matyti, nes dainuojantys mane domino tik kaip mamos serialas per teliką. Buvo pavasario diena, kuri jau slinko vakarop. Kelios pažįstamos, kurios lenktoje salėje sėdėjo žiūrovų pusėje tik kitam sparne, veidu buvo beveik tiesiai prieš mane ir man buvo gana paprasta keliais laipsniais pakreipti akis, kad galėčiau pasižvalgyti. Iki koncerto veikiausiai buvo gamtoje ir prisirovusios gėlių nusipynė sau po vainiką, kaip palaikymą koncertuojantiems ir kuris turėjo gan ryškias spalvas. Tarp tų pažįstamų sėdėjo vienos merginų grupės vadovė. Ji turėjo ryškiausią vainiką, kuris skaniai laikėsi ant jos tiesintų ilgų balintų plaukų su sklastymu per vidurį. Jos rudos didelės ir tamsiai padažytos akys buvo užpiltos mintimis iš jos pasaulio ir akylai įsmeigtos į sceną. Esu su ja bendravęs anksčiau. Nieko rimto. Ji kaip, paukštelis tupintis ant savo elektros laido, ir mano fazė jos nelabai domina, tuo labiau, kad ji bent jau bando parodyti, kad yra laimingai ištekėjusi. Visa tai manęs negąsdina. Tas vainiko, plaukų ir akių spalvų derinys mane kaitino. Visai kaip gamta, kurioje garsai ir spalvos yra skirtos tik tam, kad privilioti. O suėsti ar išdulkinti, čia jau kitas reikalas. Muzika man supošlina mintis iki begalybės. Žmonės šioje salėje kraunasi intelekto, o čia žmogus, sėdintis kampe, tą intelektą iškrauna. Šią akimirką mano gyvenimo svajonė būtų pamatyti jos akis tuo metu, kai ji apžiojusi mano kotą. Galėtų tuo metu būti ir su vainiku, nieko tokio. Būčiau švelnus, jis nenukristu. Nurenginėju ją mintyse čia salėje, tyrinėju jos kūną, kuris spėjo įdegti vos tik pamatęs pirmuosius pavasario spindulius ir svaigstu nuo to, kas galėtu būti miegamajame, jei tik ji duotų suprasti, kad uostas man atviras. Ji jau turėjo sušalti, nurengta mano galvoje, o mane kas nors pastebėti, kur aš čia visą tą laiką spoksau. Nes toje salės gamtoje ji buvo ryškiausia ir suklysti apie tai, kur aš įbedęs akis, niekas negalėtų.

Koncertui pasibaigus prie jos priėjau, pasakiau, kad šiandien gražiai atrodo, ypač su papuošalu ant galvos. Veidas pralinksmėjo, tapo laimingesnis, tačiau po kelių frazių supratau, kad tas paukštelis ant kitų laidų netupinėja. Tiksliau, gal ir net nesupranta, kad ten galima laikinai pritūpti. O atvirai pasiūlyti ir nenorėjau. Mačiau, kad ji  apsvaigo nuo komplimento, buvo ypač  judri, darėsi nuotraukas, pastoviai tauškė nesąmones su visais ir visuose patalpos kampuose. Po kiek laiko išsinešė tą visą žodžių, tarškėjimų, chaotiškų minčių ir gyvenimo debesį pro duris ir visur paliko tyliau. Grįžusi namo pakeitė feisbuko profilio nuotrauką, kuri pas ją buvo nekeista kokius porą metų ir toliau laimingai gyveno.

Besivystant atsitiktiniams pokalbiams vestibiulyje su koncerto dalyviais ir jų klausytojais, prieina viena pažįstama, su kuria matėmės gal tris kartus gyvenime ir dar porą frazių persimetėm interneto komentaruose. Mačiau jos akis prieš jai prieinant, kurios greitai nužvelgė nuo mano  lakuotų batų iki suželiuotų plaukų. Priėjusi ištiesia rankas į šonus ir sako „labas“. Žvilgsnis toks klausiamasis, ar aš nieko prieš apsikabinti pasisveikinant? Nieko, žinoma. Trumpam pajuntu jos papukus, švelniai atsirėmusius man į krūtinę, dešine ranka apkabinu per nugarą, kairiąją uždedu ant liemens, taip tarsi pasimatuodamas, kaip būtų ja prilaikyti jodinėjančią kaubojaus pozoje. Manau smagu, juolab, kad jos treniruotas kūnas, kurį jį netyčia parodo savo feisbuko anketoje, mane traukia. Surandam daug apie ką kalbėti, abiejų mūsų požiūriai į gyvenimą yra teisingi, bet ir labai skirtingi, tai dvasiškai suartėti neišeis. Abu mėgstame per daug skirtingus dalykus. Pasidulkinti, matau, abu norėtume, bet tas supistas kultūringasis barjeras, mums, išsilavinusiems žmonėms, kaip elektros tvora, neleidžianti nueiti į kitą sodą pasiskinti braškių. Pasvajojau, kaip aš maučiau tą sultingą šašlyką ant savo iešmo, nors abu nebyliai sutarėme, kad šašlykinės šiandien nekursim o paliksim viską paprastesniems laikams – gal kada bus koks baliukas gamtoj, gal kur svečiuose, gegužinėje, ar dar kur, kur galimas alkoholis, šiek tiek sutemos ir šiltos vasaros naktys, minkšti neišgulinėti žolynai ar netoliese esantys namai… Tada būsim apsvaigę, laisvi ir laikinai neišsilavinę. Pažadam susirašyti, susiskambinti ir pasidulkinti. Tik to nesakome. Nes pirmiau turėtų griūti ta Berlyno siena pastatyta iš moralės ir esanti tarp mūsų.

Slenku namo stebėdamas kaip į priekį išsiveržia dešinysis batas, po to kairysis. Alkis pasiūlo užsukti į netoliese esančią kebabinę, kurioje renkasi vietine fauna, ypač mėgstanti tokias viečikes savaitgalio vakarais. Užėjus tampu gražiausias vyras tarp semi-sportinių stiliaus vyrukų, mužikų ir moterų, kurių aš bijau. Tos žiuri tokiu žvilgsniu, kad eina suprasti, jog šlagbaumą į jų aikštelę atidaryti nebūtų sunku. Tai palieka mažiau įdomu, juk rimtam medžiotojui reikia šiek tiek paklaidžioti tais vingiuotais moters mąstymo labirintais ir nors 5 minutes pažaisti žaidimą šilta/šalta. Bet esmė ne tame, esmė baisesnėje gyvenimo tiesoje. Kai perkopiau 30 metų barjerą, vis dar žiūriu į 18 -20 metų mergeles, su kuriomis, atrodo, visai neseniai smagiai leidau laiką. Jos vis dar man patinka, bet bėda ta, kad dabar aš jas kažkodėl tai  gąsdinu. O kam patinku aš – jos gąsdina mane. Ir tokių čia bliat, kurios gąsdina mane, yra pilna kebabinė. Griebiu savo maistą, suvyniotą folijoje ir virinu lauk, nes šioj vietoj pratęsimo daryti nenoriu. Dar studentavimo laikais, kai viena girta senmergė nedidukėje kavinėje mane šokdino ir vaišino visą vakarą, turėdama mane bauginančių ketinimų, nuo to laiko aš tokių vietų privengiu, nes paskui atsisakius vykti pas jas į chatą palieki „impotentu“, „lopu“, ar kokiu vėdaru. O prie šlipso šiandien man tie pavadinimai nesiderintų.

Namie šaldytuvas, jame sixpackas, kurio vartojimas lėtai keičiamas į ant pilvo esantį sixpacką. Žinau, kad pirmadienį štanginėj už tai reikės su štanga dvigubai daugiau pistis. Bet tai ne naujiena, o ir dabar dzin, dabar dar tik penktadienis. Blin ta vadovė su tuo vainiku neišeina iš galvos. Apžiūriu jos nuotrauką feisbuke keturioliktą kartą. Atsidarau penktą skarbonkę iš šešių. Jau tuoj bus lūžis į vieną arba į kitą pusę – arba nusiraminsiu ir nieko neveiksiu, arba parašysiu jai. Po akimirkos suprantu, kad jai rašyti nereikia. Kas daugiau tam rajone veikti? Na, čia yra dvi pramogos – bet viena nekelia ragelio, kita kažkur tūsinasi. Tada ima nervas. Lieka vienas variantas – nusiraminti. O kaip? Einu į čiatus, ką nors patrolinsiu ir pasiųsiu kur nors, nors tiek geriau bus.

Pirmadienis. Mano kabinete esantis antrasis buvęs tuščias stalas šiandieną apkrautas kontorinėm nesąmonėm. Kažką pas manęs atkėlė. Iš tušinuko ir papkių spalvų suprantu, kad tai bobiški daiktai. Po 10 minučių įeina nauja darbininkė su kavos puodeliu rankoje. Mane pamačiusi šypsosi, sveikinasi, spaudžia ranką, žiūri tiesiai į akis. Įdomu. Žvelgiu ją, nueinančią prie savo stalo, trumpam pastebiu, kad užpakaliukas visai nieko. Jai atsisėdus, jos juodi plaukų galiukai liečia stalviršį, prieš tai smagiai pavingiuoja jai per krūtinės iškilimą. Marškiniai viršuje prasegti ir matau, kad ant kaklo nešioja grandinėlę, kuri, kaip vėliau sužinojau, mane privertė beveik mėnesį laiko galvoti, kas tenai ant jos pakabinta. O kad išsiaiškinti, reikėtų atsegti jos dar vieną sagą nuo viršaus, bet juk taip kolegos pirmąją dieną nesielgia, ar ne? Po pusvalandžio į kabinetą įbridęs šefas pasakoja, kad va, naujam projektui bus man pagalbininkė, naujokė, turinti teorinių žinių, bet neturinti praktikos. Gerai, man tinka, juolab, kad čia apsiuostysiu ir gal čia bus naujas, aptvertas kasdienis medžiojimo laukas su viena beginkle stirnele.

Jau sekančią dieną pajuntu ryškų estrogeno perteklių kabinete net ir su atidarytais langais, kas man neleidžia susikaupti ir pastoviai vis patvarkant klyną, verčia galvoti tik apie tai, ko aš į šią žemę buvau paleistas. Ji dažnai man šypsosi, juokauja, pasakoja gana privačius dalykus, apie gyvenimą, asmeninius reikalus, kurie pasakojami tik žmonėms, kuriais pasitikima. Kartą pietaujant darbe dviese netgi pasiūlė paragauti jos lėkštėje esančio maisto ir prikėlė man gabaliuką savo šakutėje. Taip mes netiesiogiai pasibučiavome. Atrodo, viskas einasi ten, kur ir turi eiti. Mėtau ir aš gražiai vieną kitą žodelį. Reaguoja švelniai, nusišypso, bet tuo pačiu neatsako. Dar vienas mano namiokas. Nieko. Penktas – nieko. Bet kas rytą uodegą vizgina, savo kvapą skleidžia. Ir vėl pasakojimai, žvilgsniai, manieros, kūno kalba, užuominos, bet viskas trunka tik iki tol, kol pasakau kažką jos/mūsų/sekso kryptimi. Tada visas flirtas nutrūksta. Jei daugiau nekalbu apie tai, ji vėl apsimeta lyg netyčia rujotų. Pirmąsias dvi savaites nesupratau, kaip čia tas šulinys išsenka vos tik užsinorėjus iš jo pasisemti. Kaip čia ją prispausti neklausiant tiesiogiai, kad nepalaikytų kaip priekabiavimo ir kad ji aiškiai suprastų, kas yra klausiama. Sumąsčiau vieną dieną ir pasiūliau jai pasivažinėti motociklu. Sutiko, nes tipo kažkada pati svajojo laikytis teises ir turėti mocą. Tipo išvaryti iš garažo, būti apsivilkus odiniais rūbais, nusifotkinti, rajonui ir instagramui parodyti subinę, kuri išryškėja beplaunant mocui ratus ir nevažinėjus, vakarop įstumti atgal, kad niekas tos rožinės svajonių britvos nenuvarytų.

Nuvažiuoju sutartu laiku. Apžiūrim ir susiderinam aprangą bei apsaugas, pasimatuojam šalmą, nusprendžiam, kur važiuosim ir sėdam skrydžiui. Sakau, gali įsikibti į mane arba į rankenas, esančias tau prie iš šono prie kojų, bet ten įsikibus bus nepatogu. Ji suprato ir turėjo nuspręsti. Tai buvo ilgiausiai lauktas teisybės išaiškėjimo momentas. Ta suka įsikibo į rankenas. Gerai, ilgai nevažinėsim, kažkaip gaila benzo pasidarė. Apsukus porą ratų po rajoną, sušalusią paleidau ją prie namų ir paskutinio šiaudo principo garbei paklausiau „gal karšto vyno?“ Pradėjo pezėti apie visai kitus dalykus, tik ne apie tuos, kurie kviestų mane pas ją. Bliat, išeikvojau tris savaites ir visas medžioklės priemones, išbandžiau viską, nuo gėlių moters dieną iki motociklo, o tos beginklės stirnelės taip ir nesumedžioju. Bet pirmadienį ji savo uodegą prieš nosį man vėl kraipo. Na jau ne, toliau taip nebebus, dabar tu dirbsi arba ne, nes tavo dirbtinai šlapiom sraigės juostom ant grindų laiko čia nebebus. Nepakėlė krūvio. Viršininkas ją nukėlė nuo projekto. O po savaitės atleido. Nu taip tau blet kale ir reikia!

Penktadienis be planų iki suskambančio telefono. Skambina pažįstama, kurią gerbiu ir kuri mane gerbia dėl to, kad erekcijos metu man lieka šiek tiek dar kraujo ir smegenyse. Viskas buvo kadaise, kai mūsų mišrus būrelis išvažiavome atostogų į užsienį. Tarpusavyje ne visi buvome gerai pažįstami, gerai pažinojome tik organizatorę – entuziastingą, energingą, savotiško charakterio verslininkę, kuri, prasidėjus lengviems išgėrimams ir pokalbiams, dingo į kitą viešbučio kambarį su savo kolektyvu. Likom šešiese. Sėdim, šnekam, geriam, žvengiam, pasakojam, trokštam, svajojam, vėl šnekam, dainuojam. Ir ateina laikas, kai ta vakarėlio piramidė pradeda griūti išėjus pirmajam žmogui. Išėjo ir antrasis ir kartu su juo trečiasis. Likau aš vienas su dviem panom, jų kambaryje. Jos sau įsitaisiusios ant lovos, jau su naktiniais, kaip ir ruoštųsi eiti miegoti, bet čia vienas pisbalių piramidžių dėsniams nepriklausantis bičiukas. Ir jos neprieštarauja, nes kvatojam, filosofuojam ir tauzom nesąmones iki vėlumos. Galiausiai man sako: „davai, tu pasilik pas mūsų, nes taip faina su tavim kalbėti. Va, gulkis per vidurį ir papliurpsim dar kol užmigsim“. Kambaryje atmosfera tikrai ne „gangbang-threesome“, bet pasiūlymas interpretuojamas įvairiai. Žinoma, kad sutikau. Mano rodyklė įsikibusi pošliausios minties iš karto parodė be dešimties vidurnaktį ir nežadėjo greitai nusileisti. Nusirengti buvo iššūkis, nes jei panos mane stebės, tikrai joms kils klausimų, kodėl aš naktį triūsikuose vamzdį nešiojuosi. Laimei, jos kažkaip užsiėmė savo reikalais ir mano didžiausio kūno piršto darbinėje padėtyje nematė. Visas patenkintas įsitaisiau per vidurį. Kuriai dabar atsukti nugarą, kuriai priekį? Tada kitai galiu netyčia įdurti į šoną, nes tokiose situacijose mano Mikeladželas atsikiša daug daugiau nei mano nosis. Bet juk ne badytis aš čia atvariau. Ne ta atmosfera, ne tie namiokai ir gal ne visai mano skonio mergelės. Bet bibys stovi kaip vėliavos stiebas ir net nesiruošia grąžinti kraujo į kitus gyvybiškai svarbius organus. Bet viskas buvo gerai, apsikabinau vieną, po to apsisukęs kitą šiltą liemenį, mano Vytautas Didysis pamažu virto į Vytenį, po to į Vytuką ir buvo galima ramiai užmigti. Nuo to laiko aš tapau tu mergikių padruškė! Va, dabar skambina ir sako, atvaryk, bus Vladas, aš, tu ir tokia mano draugė, ji visai faina, gal tau patiks. Na gerai, ieškau želės plaukams.

Gudriai ir aiškiai organizuota vakarienė, su šiokiu tokiu alkoholio kiekiu ant stalo ir didesniu po stalu,  jei kuris nors iš mudviejų bernužėlių laužytųsi. Ką čia gali žinoti, nes aš tos draugės dar nemačiau. Tada, vos pagalvojus iš kito kambario ateina ji – iš kart pamačiau, kad menininkė, ryžais ilgais plaukais,  galuose lengvai pasisukusiais, švelniai strazdanotu veidu, plonais vilnoniais siūlais megztu megztiniu, ant kurio sėkmingai lingavosi pakabukas. Jis tarsi buvo iš kažkurio metalo laužyno po sprogimo atlikęs ir prie blizgančio akmenėlio prikibęs, parudėjęs daikčiukas, kuris labai jai tiko, nes jos plaukai buvo taip pat tarsi šiek tiek parudėję. Jos kūno siluetas buvo tobulas ir turėjo vieną ryškų tašką savo spalvų paletėje – lūpas. Jos buvo raudonesnės už megztinį, o jos šypsena buvo plati ir privertė mane pagalvoti kiek ten visko pro tas lūpas tilptų… Juodom kelnėm temptos kojos, kurios  gražiai gamtos išlietos, per vidurį tarp jų matėsi koks dviejų pirštų tarpelis, kuris mane vedė iš proto. Kojinės, kaip ir priklauso menininkams – baisių spalvų ir raštų. Tai pastebėjęs aš tik troškau, kad ji greičiau atsisėstų prie stalo ir aš tos kūno dalies daugiau nematyčiau, nes tai kėlė kažkokį disbalansą mano teigiamam jos pirmojo paveikslo vertinimui. Prisėdo. Šalia manęs. Stebėjau ją akies kampeliu iki vakarienės galo ir iki tam tikro alkoholio nutekėjimo mūsų visų virškinimo traktais. Tada žiūrėjom vienas į kitą jau nebeslėpdami tyrinėjimo žvilgsnio. Kalbos prisipildė užuominų, kurios vedė į vieną ir nenuginčijamą tiesą.

Tai buvo akivaizdžios piršlybos. Prie stalo visi, tai yra tie likę du, norėjo, kad mes garsiai susipažintumėme. Nu ką, galiu trumpai papasakoti apie save: pinigų turiu, vaikus myliu, seksą mėgstu. Nuo atsakymo menininkė kvatojo garsiausiai už visus pilnai atidariusi burną. Bliaaa tos raudonos lupos… Temsta. Šviesa kambaryje įjungiama visur, tik ne pagrindiniu, sienoje esančiu jungikliu – skaitymo lempa, kompiuterio ekranas, ir importinės led juostelės ant sienos. Kita porelė po kelių taurių vyno praktiškai visiškai atrišo savo suvaržymų mazgus ir ieško priežasties palikti stalą. Menininkė tada paklausė, gal aš noriu apžiūrėti jos studijos? Toli, klausiu? Ne, 15 minučių, pro kebabinę ir larioką o tada į dešinę. Nu gerai, einam. Pagriebiam nuo stalo nesenai atidaryta vyno butelį ir atsisveikinę be atsakymo ramybės oazei paliekam tuos du lupomis sukibusius balandėlius.  Na, taip, ramybė iki kol kažkas netrukus pradės aimanuoti į taktą…

Studija gražioj vietoj, už lango įspūdingi vaizdai, visai pozityviai juos galima naudoti meninei kūrybai arba dulkinant ką nors iš nugaros, rankomis atrėmus į palangę. Geriam vyną iš vienkartinių plastmasinių puodelių ir stalinės lempos šviesoje ji man rodo savo darytus dirbinius, papuošalus, pakabukus, statulėles, juvelyriniams dirbiniams skirtus įrankius, naujus darbus ir viską, kas gali būti man įdomu. Kiek apšilus sakau: „parodyk man savo gražiausią papuošalą“. Tada, žiūrėdamas į ją, pusei sekundės nuleidžiu akis į jos kelnių sagtį. Artėdama veidu manęs link ji nusišypso ir mes susirakiname lūpomis, po to liežuviais. Jos megztukas greitai nulėkė kažkur į kampą ir pasirodė lengvai strazdanoti jos pečiai, gražus kaklas, juodas liemenukas. Įžanga vyko aistringai ir atmerkdami tik po vieną akį, kad neapvirstume už kažko užkliuvę, mes atsargiai šliaužėme kampines sofos link. Ten, švelniai parvertęs ją ant nugaros, ėmiausi jos kelnių, noriu pamatyti jos kojas ir tą tarpelį tarp jų iš arčiau. Numovus pastebiu, kad blin, ne tik kojines, bet ir apatiniai pas menininkus yra tokie, kitur juos pamatęs aš nesuprasčiau, kas čia per daiktas. Bet gerai, kad mažai šviesos, per daug manęs neišbalansuoja ir aš judu toliau tikslo link. Mano torpeda jau jaučia taikinį, užtaisytą seniausiai, tik ir laukia paleidimo. O tas paleidimas visai ne toli, bet pirmiau aš patikrinsiu ar tas dviejų pirštų tarpelis tarp jos kojų yra kaip tik tokio dydžio, kad tilptu mano liežuvis. Baisiausioms pasaulio kelnaitėms, su paslėpta viltim mestoms atviro lango link ir nusileidus ta kryptimi ant grindų, atsuku žvilgsnį ten, kur tuoj keliausiu, bet man kelią pastoja meniškai miškingos vietos. Toks jausmas, kad ten buvo kažkuo patręšta, kad taip suželtų! Pasijutau kaip tropinio krūmyno smailianosis gyvūnas, ketinantis surasti savo urvą, kuriame galėčiau pasislėpti nuo nuobodaus vakaro. Bet kažkaip apsigalvojau, nes man tokios meniškos šukuosenos viliojančiai neveikia. Skipinu tą reikalą ir paleidžiu torpedą į darbą. Oras prisipildo moterišku garsų, švelniai ir netyčia sklindančių laukan pro atvirą langą. Tegul visi žino, kad studijoje savaitgalis jau prasidėjo! Garsų daugėja, viskas intensyvėja ir aš pastebiu, kad jos kūnas niekada nesportavęs ir toks minkštutis, pati menininkė tokia atsipalaidavusi, kaip sodo šlangas, kurį bandytum pastatyti stačiai. Apverčiu ją antraip, paimu iš nugaros, sugriebiu jos plaukus ir patraukiu taip, kad jos galva atsiloštų tiek, kiek įmanoma, tada savo vilkiką su jėga sustumiu į jos mažyti garažą. Jos balsas pasikeičia, kažkur jai truputi skauda, tik nežinau ar kaklą, ar visai ne kaklą. O man tas jos silpnumas virina kraują ir didina norą keisti tempą į greitesnį. Tada stipresnį, tada dar greitesnį ir tada pastebiu, kad aš ją dulkinu su tokia neapykanta, lygtai ji būtų išdaužusi priekinį mano mašinos stiklą. Tratinu per sukastus dantis, visiškai nekreipdamas dėmesio į jos balsą, pamažu peraugusi į lengvą dinaminį cypimą iš malonumo. Pradeda temti akyse, jaučiu, kad kažkas čia tuoj sprogs ir blet stopudovai nuneš puse studijos. Atsuku ja taip, kad ji gulėtų ant nugaros, ir bandytų nebyliai nuspėti, kas čia netrukus įvyks. Jau tuoj… tuoj tuoj… O karammmbaaa!… Karšta balta juosta išsitaško nuo jos raudonu lūpų iki ryžo klyno… Man konvulsijos nesustoja dar kurį laiką. Kurmi, kad buvau prikaupęs, kaip jautis. Iškvepiu kelis kartus, palaukiu kol širdis susinormalizuos ir tada viskas pradeda šviesėti ir susidvejinęs vaizdas grįžta į vieną. Stebiu savo menininkę, kuri žiuri į mane, šypsosi ir atsipalaidavimui susikelia abi rankas už galvos. Ne nu tu ble, ar pažastis irgi prie klyno reikia derinti??? Nu jopšikmat, moterie. Čia meno kultas padulkink ir apsivemk? Traukiuosi lėtai nuo jos ir sakau pusiau tyliai: „einu išsidursiu akis“. „Kur tu eini?“ klausia ji. „ Į tūliką!“ atsakau.

Nuėjęs nusiprausiu veidą sau ir jam. Galvoju, kaip man reikia atmatyti visą šitą, ką aš ką tik mačiau. Manau, atsigavimui pažiūrėsiu skustų putyčių pornuškės, kad ta dabartinė trauma man kartais netaptu ilgalaikė. Grįžęs į studiją randu ją prie klaikaus meniško rėmo stalinio veidrodžio, vėl pasiryškinusi lūpas ir popierinės nosinaitės kampu švelniai besivalančią smakrą. Priėjęs arčiau paimu nuo stalo vyną ir gurkšteliu tiesiai iš butelio. „Jaučiu varysim, ar tu nori dar kažką veikt?“ klausiu. „Ne, man ryt paroda, turiu išsimiegoti“ sako ji ir suplanuojam, kad kartu nueisim iki takso. Beveik privažiavus jos namus ji sako „susiskambinam kokią dieną“. Atsakau jai „gerai, paskambinsiu niekada“. Du žodžiai, vienas minty. Prieš išlipant pakišteli man į lūpas pusiau šlapiu bučiniu. Gerai, kad tu nors ne su ūsais, galvoju uždarydamas mašinos dureles… Dabar vsio – namai, likęs alus, pornuškė ir pagalvė. Ir taip iki kito savaitgalio.

Prisistatymas

Dėmesio, tekstas parašytas autoriaus, kuriam Bukowskio knyga ir jo rašymo stilius kažką padarė smegeninei. Tekste naudojama necenzūrinė leksika ir tona klaidų. Pats tekstas yra netvarkytas, vietomis trūksta papildymo, istorijos tęstinumo ir kai kurių kitų patvarkymų. Grubiai tariant, tai yra pirmasis, nenugludintas, iš galvos minčių ištrauktas rašinys, kuris po šlifavimo galėtų būti pateiktas platesnei auditorijai. Autorius juodraščio skaitytojams palieka teisę smerkti arba pagirti šią rašliavą ir nuo jūsų nuomonės priklausys ar tai, ką perskaitysite iškeliaus keliu toliau ar tiesiog visa tai liks užmarštyje.

Jau netrukus —

Bronius Žemaitis „Želė plaukams“