Kategorija: Ieva Vilimaitienė „Kambariokai ne savo noru“

Viktorija

– Ne, ne, ne! – jaučiu, kaip iškaista skruostai  ir rankos pradeda virpėti.

Netyčia, visiškai iš įpročio, paspaudžiau širdelės patiktuką  ant Jorio profilio nuotraukos.

Kaip nepaspausi, kai nuo vakar nieko kito neveikiu, tik spoksau į daktarėlį: Joris prie Kauno eglės, Joris su gimtadienio kepurėle draugų apsupty, Joris juokiasi į kamerą, iškėlęs nykštį.

Norėjau tik pašniukštinėti nuotraukas, o ranka savaime spustelėjo širdelę. Kad kur juos galas tuos socialinius tinklus!

Kokia gėda, ką dabar daryt? – perlieja panikos banga.

Po kelių sekundžių atskrieja žinutė: Kaip jaučiatės po vizito? Dar ir dramatišką veidelį uždėjo! O ir kreipiasi kaip į senyvo amžiaus moterėlę – pagarbiu tonu. Man tik dvidešimt penkeri! – norisi sušukti telefonui. Panikuodama svarstau, ką atrašyti, tačiau tik gailiai cyptelėjusi, užsidengiu delnais akis. Lyg mane tai išgelbėtų.

Man šakės! ŠA–KĖS.

Ne tik vakar apsikvailinau jo kabinete, bet ir pasirodžiau kaip kokia maniakė, peržiūrinėjanti savo daktarų nuotraukas socialiniuose tinkluose.

Na, Vika, tu tikra šaunuolė! Ką ir bepridursi…

Niekada nepasižymėjau gebėjimu išlaikyti šaltą protą, bet dabar visai suskydau.

Pamatau pirmą pasitaikiusį  vyriškos lyties atstovą ir sutirpstu kaip žvakė jam po kojom.

– Valdykis, moterie, turėk bent kiek savigarbos, – subaru save jau garsiai.

Įkvepiu per nosį, iškvepiu per burną ir suraitau absurdišką atsakymą:

Ačiū už rūpestį, jaučiuosi puikiai. P.S nuotrauką  „palovinau“ netyčia.

Na taip, netyčia įvedžiau į paiešką, netyčia tyrinėjau galeriją šimtus kartų  – Viktorija, nejuokink voverių.

Ištrinu, ką parašiusi, ir palikusi tik pirmą sakinį, paspaudžiu „siųsti“.

Bus, kas bus, blogiausiu atveju – persiregistruosiu į kitą kliniką. Arba… gėdingai išvyksiu iš šalies.

Prisėdusi prie darbo kompiuterio, atsidarau fotošopo programėlę. Reikia per šį  savaitgalį užbaigti retušuoti užsakovų vestuvių nuotraukas.

Patogiau įsitaisiusi kėdėje, pradedu intensyviai darbuotis klaviatūra.

Mano darbas – įamžinti gražiausias žmonių akimirkas ir paruošti galutinį rezultatą: paryškinti spalvas, ištrinti nereikalingas detales iš fono ar pabalinti plačias šypsenas.

Šia veikla, iš pradžių buvusia tik hobiu, užsiimu jau penktus metus.

Mačiau tiek daug laimingų, švytinčių nuotakų, slapta ašarą braukiančių jaunikių. Tiek daug meilės ir jaudulio.

Kartais svarstau, kaip garsaus dizainerio suknelė atrodytų ant manęs ir koks jaunikis žingsniuotų altoriaus link. Svajingas mintis nutraukia supypsėjęs telefonas. Prieš akis atsiveria atsakymas į mano žinutę:

Vakar klausėt, ką esat man skoloj. Tai aš pagalvojau, kad pasimatymas, gurkšnojant kavą būtų pats tas. Lauksiu rytoj „Coffee Hill“ lygiai dvyliktą. 

Velniai griebtų! Kavos? Rytoj? Nejau tas gražuoliukas tikrai mane kažkur kviečia, o gal tik nori pasišaipyti? Širdis vėl pasileidžia šuoliais. Pirma mintis mane paguldo ant menčių  – neturiu ką apsirengti!

Palauks tos nuotraukos – nutariu, pakildama nuo darbo stalo. Man reikia apsipirkti ir staigiai! Vis dar drebančiom rankom renku geriausios draugės numerį ir suberiu lyg žirnius į sieną:

– Būk žmogus, padėk išsirinkt kokią drapaną, nes nieko neturiu!

– Labas ir tau, – atsiliepusi kvatoja Laura. – Koks skubus reikalas prispaudė, kad susiruošei rūbų pirkt? Sakiau valgyt mažiau saldainių, o tai netilpsi į džinsus, – vėl skardžiai nusijuokia mano sena bičiulė.

– Laura, tu nepatikėsi, kas buvo! Vakar man taisė dantį, o šiandien pakvietė kavos ir neturiu ką…

– Palauk, palauk, lėčiau – nieko nesupratau! Kas pakvietė? Dantistė? Tu gal perėjai į kitą lygą, mergyt?

– Labai juokinga… ai, žodžiu, atlėk ir viską papasakosiu.

– Tik įkišu vaiką anytai ir tuoj būsiu! Man ir pačiai reikia kažko, kas dar nesutepta atpiltu mišinuku.

Joris

Atsakymo nesulaukiu, bet leidžiu sau manyti, kad ji tikrai ateis. Iš akių mačiau, jog palikau gerą įspūdį. Svarstau, ar į tinkamą vietą pasikviečiau žavingąją pacientę.

Pasirinkimas  mažas, vistik ne didmiestis. Tačiau kava mano išrinktoje vietoje kvapni, aplinka gana jauki, o ir padavėjos noriai bendrauja su klientais. Neslėpsiu, man jos ir akį pamerkia, ir telefono numerį užrašo ant kasos kvito. Lengvą flirtą visada mėgau, tačiau rimtų santykių vengiu. Tikrai ne man pareigingo vyro vaidmuo, suversti namai, pilni klykiančių vaikų, ir viskuo nepatenkinta, pervargusi žmona.

Baigdamas ištuštinti antrą butelį alaus, naršau interneto platybėse. Kiek daug naudingos informacijos galima rasti, jeigu žinai, kur ieškoti. Prireikė ne vienų metų, kol gavau reikalingų žmonių pasitikėjimą, kol radau reikiamų ryšių.

Apžiūrinėju neleistinų medikamentų sąrašą. Galėčiau jų gauti vos vienu klaviatūros spragtelėjimu. Pradanginti žmogų be jokių pėdsakų – visai nesudėtinga, jeigu žinai, kaip tą daryti.  Šiais laikais žmogaus gyvybė išvis mažai ko verta. Papirkti galima beveik visus – pradedant aplaidžiu teismo medicinos ekspertu, baigiant garbingu teisėju, kurio sprendimai nulemia likimus.

Gurkštelėjęs alaus bandau nuvyti niūrias mintis ir įsijungiu naują „Money Heist“ seriją.

Dabar turiu susitelkt  ties ja ir sužinoti viską, kas įmanoma…

Stipriai užsimerkiu ir bandau nuraminti besidaužančią širdį. Tik permušimų man ir trūko – bus visas būsimos senmergės ligų komplektas! Mintyse vėl nusikeikiu – juk išlėkiau nepasidažiusi, o ir apsirengusi nei šis nei tas. Karštligiškai bandau prisiminti, ar bent pasitepiau dezodorantu, nes kvėpintis man tikrai nebuvo ūpo. Pramerkiu vieną akį pasitikrinti, ar daktariukas niekur nedingo, ir mūsų žvilgsniai akimirkai susiduria.

Vėl pareigingai užsimerkiu – kam patiktų įkyriai spoksantis pacientas? Kažkaip nepatogu, nors dabar mažiausiai noriu būti užmerktomis akimis. Suskimbčioja instrumentai ir burnoje pajuntu tą bjaurų smailą įrankį, kurį, galiu prisiekti, naudojo dar inkvizicijos laikais. Staiga pūsteli šalto oro srovė ir aš net pašoku nuo odontologinės kėdės. Tvirčiau įsikimbu į ranktūrius ir, spjovusi į visas mandagybes, plačiai atmerkiu akis, kuriose jau tvenkiasi  netikėtos ašaros. Gražus tai gražus, bet už ką taip kankina?

– Rasele, užrašyk. Viršutinis šešioliktas –  pažeistas ėduonies, reikalingas  plombavimas, galimai ertmė kariozinė.

Oi, kaip meiliai  – Rasele. Gal čia jo mergina? Nors ne, stamboka ir dar vyresnė, tikrai negali būti – lengviau atsikvepiu. Ko man čia taip staigiai parūpo daktariuko meilės reikalai? Hmm, ne taip nugirdau ar jis čia paminėjo kažkokius kuriozus? Jų mano gyvenime ir taip netrūksta.

 Pajuntu įdedant lankstų vamzdelį seilėms susiurbti  ir linksmybės prasideda.

– Paruošk nejautrą. Naudosime Artikainą, – kreipiasi į asistentę. – Nesijaudinkite, suleisiu anestetikų ir nieko nejausite, – taria dabar jau man hipnotizuojančiu balsu.

Sutikdama tik sukinkuoju galvą ir pajuntu aštrų adatos dūrį.

Kiekvieną kartą odontologui sujudėjus, nosį kutena gundantis sandalmedžio  aromatas – va, jis pasikvėpinti tikrai nepamiršo.

Kol laukiu palaimingai nutirpstančio žandikaulio, slapta apžiūrinėju daktariuką.

Ar iš balos tas gražumas? Lažinuosi, jo šypsena papuoštų bet kurią dantų pastos reklamą, gaila, kad vaizdą gadina medicininė kaukė.

Po trisdešimties minučių įvairaus knaibymo ir gręžimo vėl išgirstu kojas pakertantį balsą:

– Na štai, panele, – meta žvilgsnį į mano ligos kortelę, – Viktorija, jūsų dantis – vėl kaip naujas.

Lengviau atsidususi, bandau nusirišti tą baisią paklodę, kurią man užtiesė ta nelemta Raselė. Dar ir susiurbėją  vienu metu  buvo sugrūdusi į pačią gerklę – tikrų tikriausia ragana!

Mėginu stotis ir susvyruoju. Tik nepavalgyk kartą ir štai  – krentu odontologui į glėbį.

Nors gal ir nieko, dar spėju pagalvoti, kai tvirtos rankos mane sučiumpa ir laiko sekundėlę ilgiau nei derėtų. Reikėjo dar ir nualpti, būtų kaip tikram filme, – į šonus įsispraudęs rankas, tyčiojasi vidinis balselis.

– Atsargiai, neskubėkit taip pabėgti, –  girdžiu lengvą ironiją gražuoliuko balse.

– Kažkaip sujuodavo akyse, –  bandau nevykusiai teisintis ir tirštai nuraustu.

– Rekomenduoju nusipirkti šio dantų skalavimo skysčio, tik būtinai su fluoru. Jis sustiprins emalį ir apsaugos nuo tolimesnio ėduonies.

Išberia informaciją, prisitraukęs kėdę su ratukais prie darbo stalo, ant kurio stovi kompiuteris. Stebiu, kaip ilgi jo pirštai lengvai brūkšteli ant lipnaus lapelio gerai žinomą firmą. Ištiesęs popieriaus skiautę, jis žvelgia tiesiai man į akis ir net per kaukę jaučiu, kad šypsosi. Mūsų pirštai trumpam susiliečia ir aš skubiai kišu lapelį į rankinę. Sugraibiusi piniginę, išsitraukiu ją ir pati nesuprantu, kas mane trukteli už liežuvio:

– Tai kiek aš skoloj? – tariu lengvai švepluodama, nes vis dar nejaučiu pusės veido. Pasigirsta nuoširdus odontologo juokas.

– Sumokėti reikės registratūroje, ten jums ir pasakys, kiek, – ištaria, akivaizdžiai tramdydamas šypseną, kurią šiaip ar taip dengia medicininė kaukė.

Na, ir apsikvailink tu man per visą pilvą! Ir kas man užėjo, – klausiu savęs mintyse.

Išveblenu padėką ir vos ne paknopstom puolu kabineto durų link.

– Iki malonaus! – atskrieja linksmas balsas ir aš neriu per duris, kiek kojos neša.

Vika, Vika, tu apgailėtina –  paklausei kaip kokia kaimietė, – plaku save pusbalsiu ir atkreipiu registratorės dėmesį. Ši šyptelėjusi ilgais nagais subarškina klaviatūrą ir nuplėšia iš manęs visus grynuosius, turėtus piniginėje. Graži ir nevalgiusi, – tariu mintyse – bet vis tik negaila, kai toks aptarnavimas.

Atspausdinusi mokėjimo kvitą, raudonplaukė nuobodžiaujančiu balsu tarsteli atsisveikinimą, bet aš vis dar mindžikuoju vietoje.

– Aš, šitą… norėjau pasiteirauti, koks gydytojas man taisė dantį? Nepastebėjau pavardės… – nespėju baigti sakinio, kai darbuotoja svajingai nusišypso ir ore sumosuoja tušinuku.

– Tai mūsų naujasis specialistas Joris Miliūnas – dar tik mėnuo, kaip dirba, o jau neatsiginam klientų, – išpyškina susižavėjusiu balsu.

Turbūt klienčių – niūriai pagalvoju. Juk net senjorė iš kabineto išėjo krizendama it mokinukė. Akivaizdu, kad gydytojas Joris vienodai veikia visas moteriškos lyties atstoves.

Eidama namų link mintyse kartoju simpatiškojo odontologo pavardę. Reikės patikrinti feisbuke, bent akis paganysiu. O ką – į dantis niekas neduos! Labai patenkinta tokiu genialiu  planu išsišiepiu ir nutirpusi lūpa keistai atvimpa.

Joris

Na ir dienelė šiandien! Gerai, kad prieš akis savaitgalis. Nusiėmęs medicininę kaukę, pasitrinu jau gerokai apžėlusį smakrą. Pacientams plūstant kaip iš gausybės rago, net pietų nebuvo, kada pavalgyti.

Reikės perspėti kilometrinėm blakstienom klapsinčią registratorę, kad apžiūrai skirtų daugiau laiko  –  juk ne prie konvejerio juostos dirbu.

Nusitraukęs mėlyno latekso pirštines, šypteliu. O toji garbanė, kuri kaip kulka išlėkė iš kabineto, visai nieko. Viktorija…

Iš pavardės sprendžiant, netekėjusi, o ir žiedo nebuvo. Atkreipiau dėmesį, kai iš baimės spaudė ranktūrius taip, kad net pirštai pabalo. Mačiau, kaip paslapčia žvelgė savo šviesiai rudomis akimis, kurias negailestingai slepia masyvūs akinių rėmeliai. Apie kontaktinius lęšius šitas miestelis turbūt negirdėjęs.

Nuo to laiko, kai išvažiavau studijuoti ir dirbti į didmiestį, čia nedaug kas pasikeitė. Gal tik parkai sutvarkyti, atsirado greito maisto užkandinių bei didelis sporto klubas. O jame tikrai reikės apsilankyti, nes paskutiniu metu kas vakarą prie naujo Netflix serialo sukemšu po pakelį traškučių.

Mintys vėl sugrįžta prie paskutinės mano pacientės. Tyliai nusikeikiu: na, kodėl nesugalvojau paskirti pakartotinį vizitą, pasiūlyti dantų higieną ar panašią procedūrą, kad vėl galėčiau išvysti tas mielas strazdanėles. Šiek tiek nerangi, bet žavinga akiniuotė praskaidrintų mano viengungiškus vakarus.

Neslėpsiu, žinau, kokią įtaką darau moterims. Tokiam mažam miestely, kuriame didžioji dalis žmonių yra senjorai arba aludės duris varstantys pilvoti diedai, mano ištreniruotas kūnas ir charizma teikia pranašumo.

Niekada nesiskundžiau moterų dėmesio stoka. Tiesą sakant, užtenka prasitarti, kad esu gydytojas ir jos dosniai dalina savo kūną.

Ankštame, pridususiame kabinete lėtai atsisegęs balto chalato sagas, kabinu rūbą ant medinės pakabos ir užveriu sieninę spintą.

Svarstau, ar mano sprendimas išvykti iš didmiesčio ir grįžti į Suvalkijos miestą nebuvo klaida.

Prestižinė Kauno klinika man garantavo solidų atlyginimą, modernų kabinetą su vaizdu į Senamiestį. Viliojo ir žavinga, jauna asistentė, tačiau čia dar turiu nebaigtų reikalų… Stipriai sugniaužiu kumščius, kai mano apmąstymus nutraukia skambus į ketvirtą dešimtį įkopusios padėjėjos balsas:

– Tai iki pirmadienio, daktarėli. Gerai pailsėkit per savaitgalį, nes iš pat ryto lauks du plombavimai, higiena ir  keli profilaktiniai patikrinimai.

Pritariamai palinksiu galva. Na, darbo stoka šioje klinikoje tikrai negaliu skųstis.

– Ačiū, Rasele, tau taip pat gero savaitgalio.

Pirmą laisvą dieną, tingiai apžiūrinėju parduotuvės lentynas. Reiktų nusipirkti maisto ir gėrimų savo viengungiškam vakarui.

Jau siekiu pakuotės šalto, aprasojusio alaus, kuris neabejotinai pakels nuotaiką, kai kelnių kišenėje pajuntu suvibruojantį mobilųjį telefoną.

Vėl feisbukas su savo reklamom – kaip mat susierzinu. Žvilgtelėjęs į telefono ekraną, jau ruošiuosi grūsti atgal jį į džinsus, kai mano akys  užkliūva už širdelės patiktuko.

– Ir kas čia dabar? – jaučiu kaip mano antakiai šokteli aukštyn, o veide atsiranda šypsena. „Viktorija Giraitė“  – susidomėjęs spusteliu ant profilio. Iš nuotraukos į mane valiūkiškai žvelgia akiniuota garbanė, neabejotinai vakar dienos pacientė. Gaila, daugiau nuotraukų peržiūrėti negaliu, nes jos anketa privati. Hmm, darosi įdomu… Spūsteliu „pridėti prie draugų“ ir iškart gaunu atsakymą, kad Viktorija teigiamai atsakė į mano kvietimą.

Greitosiomis sumaigau žinutę „Kaip jaučiatės po vizito?“ ir pridedu susirūpinusią šypsenėlę. Pamatau tris judančius taškelius, bet atsakymo nesulaukiu. Šypsausi nuo ausies iki ausies kaip koks kvailys, šeštadienio popietę stovėdamas vidury prekybos centro.

Surinkęs telefono numerį, ilgai klausausi kvietimo signalo, kol pagaliau išgirstu gergždžiantį balsą.

– Alio.

– Sveikas, seniuk, turiu tau darbelį.

– Sveikas, Jori, šimtas metų. Kur buvai pradingęs?

– Klausyk, Rolai, noriu, kad sužinotum apie vieną moterį viską, kas įmanoma: kur gyvena, dirba, su kuo miega, kuo kvėpuoja ir taip toliau, – apsidairau, ar mano pokalbio niekas nesiklauso. – Vardą ir pavardę atsiųsiu žinute.

– Įsitaisei naują paukštytę? – sugriaudi nemalonus juokas.

– Galima ir taip pasakyt. Lauksiu info, viskas, turiu lėkt.

– Supratau, duosiu žinot.

Išgirstu pratisą pypsėjimą ir pasuku kasų link sumokėti už savo  pirkinius.

Prologas

Ant pilko asfalto nutiškę pirmieji lietaus lašai. Akinančios automobilio žibintų šviesos. Šaižus padangų cyptelėjimas. Smūgis. Visur, kiek akys aprėpia, mėtosi priekinio stiklo šukės. Ant žemės lėtai plinta klampaus kraujo bala. Lyg nelaimės pranašės, tolumoj nuaidi greitosios pagalbos sirenos.

Visas permirkęs prakaitu, pabundu iš jau įprastu tapusio košmaro. Trumpam užsnūdau ant sofos prie įjungto televizoriaus, kuris vis dar rodo vakarines žinias. Vėl sapnavau jos mirtį. Pakilęs nuo nepatogaus baldo, nusibraukiu šlapius plaukus, prilipusius prie kaktos. Lėtai žingsniuoju praverti lango, už kurio nakties tylą drumsčia smuikuojantys žiogai. Plūstelėjęs šviežio oro gurkšnis iškart atgaivina.

Viktorija

   Atveriu buto langą ir įkvepiu pilnus plaučius oro. Nors kitapus – ne pušynai, o tik nuskuręs berželis monolitų apsupty, vis tiek jaučiu vidun sklindančią gaivą. Pasirąžiusi, tingiai patraukiu į savo jaukią virtuvę. Kaip visuomet, vakare norisi kažko saldaus, tad mano rankos nejučia tiesiasi į du, per stebuklą užsilikusius, saldainius. Mmmm…. Dievinu šokoladą ir tai, kokius jausmus jis manyje pažadina. Prakandu glotnią širdelės formos pagundą ir karamelinis įdaras išsilieja mano burnoje.

– Ai! – nutvilko aštrus danties skausmas. Trindama skruostą, išspjaunu į kriauklę saldainio likučius. Na, gražiausia – vėl reiks kulniuot pas odontologą. Vėl krūva pinigų, nes ten vos išsižioji – jau mokėk… Paskubomis išlukštenu tabletę ibupromo ir, užgėrusi  vandeniu, tikiuosi, jog kaip ranka nuims. Bet kur tau –  visą naktį vartausi lovoj ir kaukiu it vilkas prieš pilnatį.

Rytas išaušta saulėtas, bet tik ne man. Visa laimė – laisvadienis. Kur ten džiaugsiesi skaisčia saule, kai pusę nakties nori – nenori – atlieki kadastrinius matavimus savo bute – iš kampo į kampą. Rodyklei išmušus išganingą aštuntą valandą, griebiu telefoną ir renku klinikos numerį. Kol klausausi kvietimo signalo, trypčioju vietoje – na, atsiliepkit kas nors!

– Odontologijos klinika klauso. Kuo galiu padėti?

Kuo kuo, pedikiūro su parafino vonelėm reikia!  Nusikeikiu mintyse. Na, ir kvaili klausimai! 

– Labas rytas. Norėčiau užsiregistruoti vizitui. Labai skauda dantį.

– Minutėlę. Pažiūrėsiu, kada yra laisvas laikas, – girdžiu barškančią klaviatūrą.

– Kitą penktadienį, po savaitės, tinka?

– Kitą penktadienį? – vos išlemenu visa perbalusi, skaičiuodama negausias vaistų atsargas.

– Nors… Luktelėkit. Kadangi vienas pacientas atšaukė vizitą, galime jus priimti šiandien, po pirmos penkiolika.  

Aleliuja! Pakeliu akis į dangų, tiksliau, į savo buto lubas.

– Tinka!

– Pasakykit vardą, pavardę, gimimo metus…

Susirietusi lovoje į kamuoliuką, bandau kaip nors pratempti laiką iki vizito. Galiausiai  pakylu ir pradedu ruoštis: nors ir labai skauda, kruopščiai išsivalau dantis. Susirišu visada nepaklusnius plaukus į arklio uodegą, ilgai nesvarsčiusi, apsirengiu nuskalbtą juodą palaidinę, įšoku į plėšytus džinsus. Vertinančiai nužvelgiu save vonios veidrodyje – gal ir ne diva, bet juk ir ne į festivalį – tiks! Pagriebusi nuo komodos rankinę, išskubu iš namų. Pakeliui sukalbu maldelę finansų dievams, kad  po šio vizito pinigų dar liktų pietums.  Po kelių minučių įžengiu į odontologijos kliniką, esančią visai netoli mano namų. Vos spėju įkelti koją, registratorė pakelia nuo kompiuterio galvą ir žvilgteli pro gausiai tušu padažytas blakstienas.

– Jūs pas ką? – klausia jau girdėtas balsas.

Na, ne, protu ji tikrai nepasižymi… Pas ką dar galima ateiti į odontologijos kliniką? Užverčiu akis.

– Laba diena, jūs mane užregistravote po pirmos penkiolika.

– A, taip, prisėskit, gali tekti šiek tiek palaukti.

 Mhm, jau matau tą šiek tiek… Aną savaitę draugė, laukdama prie neurologo kabineto, visą šaliką numezgė! 

Atsisėdusi ant mėlynos sofutės dairausi aplink: šalia ant staliuko šūsnis tvarkingai išrikiuotų lankstinukų apie burnos priežiūrą. Priešais mane kabo milžiniškas danties plakatas. Randa kuo pasipuošt sienas, – kilsteliu antakį. Patogiau įsitaisiusi, įsijungiu instagramą. Dorai net nespėju peržiūrėti paskutinio žinomos nuomonės formuotojos „storio“, kai mano dėmesį patraukia juokas. Iš kabineto tiesiog plaukte išplaukia senjorė, kurios skruostai – jaunatviškai nuraudę. Turbūt kažkas padaugino šiandien valerijonų – nepiktai pasišaipau mintyse.

Netrukus tarpduryje išdygusi seselė pakviečia mane užeiti. Spustelėjusi šaltą rankeną plačiau atveriu duris.

– La…ba diena, – sulemenu išpūtusi akis. Kabineto gilumoje manęs laukia kaip iš akies luptas  Ianas Somerhalderis,vaidinęs „Vampyrų dienoraštyje“: aukštas, tamsių vos pašiauštų plaukų, mėlynų akių gražuolis, o apie jo rankų raumenis galėtų pasvajoti pats Švarcnegeris.

Tankiai sumirksiu. Rupūs miltai, gal tik pasivaideno? Kiek vaistų išgėriau šiąnakt? Dar ir pavalgyt negalėjau per tą skausmą…

Nevalingai pasitaisau akinius ant nosies ir neužtikrintai žengiu miražo link. Na ne, dar nesivaidena, o jau buvau išsigandusi. Odontologas kreipiasi į mane prikimusiu, gundančiu  balsu, tad aš suskumbu sėstis į apžiūros kėdę, nes šiek tiek virpa keliai.

– Kuo skundžiatės? – teiraujasi, žvelgdamas tiesiai į akis.

– Aš aaa…aš…man…dantį…skauda, kai kandu…

Dar ir mikčiot pradėjau, įpusėjusi trečią dešimtį. Puikumėlis!

– Ir ką ketinote sukandžioti? – girdžiu jo balse sarkazmo gaidelę.

– Aš… saldainį  kandau… – nerišliai bandau aiškinti situaciją.

– Kurioje pusėje jaučiat diskomfortą? Prašau išsižioti.

Kurioje pusėje? Širdis kurioje pusėje duodasi – tai žinau, bet dantį, kurį skauda – nors užmušk, neprisimenu. Iš to jaudulio tik nebyliai trūkteliu pečiais.

– Tuoj pažiūrėsim, ką čia turim, – uždega apžiūros lempą ir pasilenkia virš mano sutrikusio veido.