13 dalis

Darija

Kaip dieną aišku, jog amžinai šiame kambaryje nesislėpsiu. Vaidoto akyse pasirodžiau mažų mažiausia pamišėlė. Ir kas man užėjo? Nors ir netrykštu entuziazmu, reikia galvoti, kaip užkasti karo kirvį. Valgio gaminimas atkrinta, galai žino, kuo minta tas sveikos gyvensenos propaguotojas. Nuo įtempto galvojimo net smilkinį paskausta. Pridedu rodomąjį pirštą prie mąsliai  suspaustų lūpų. Gal atsiprašymo proga jam padovanoti kokią nors atpalaiduojančią procedūrą? Kvailai išsišiepiu, įsivaizduodama, kaip Vaidotas drybso ant masažinio stalo su vienkartiniais stringais. Visas toks raumeningas ir blizgantis nuo levandų aliejaus. Tfu, iš kur tokios mintys. Apsaugok Viešpatie nuo tokių iškrypusių  fantazijų. Vaikščiodama iš kampo į kampą, pradedu graužti nagų odeles. Nors ko aš čia varginuosi, greičiausiai vienintelis Vaidotą džiuginantis dalykas yra indų plovimas ir langų valymas. Nors jam į veidą išrėkiau, kad to nedarysiu, pakedenu stirtą pagalvėlių ant sofos. Tada ranka nubraukiu menamas dulkes nuo svetainės baldų ir palyginu sunkaus audinio užuolaidas su dideliu šilkiniu kutu.

Kol burbeklio nėra namuose, pasinaudoju proga kiek daugiau pašniukštinėti jo erdviame bute. Ant komodos ir spintos nesimato jokių asmeninių nuotraukų, lyg Vaidoto buvusi žmona apskritai neegzistuotų. Svarstau, kodėl jie išsiskyrė? Gal ta vargšė moteris pavargo gyventi su tokiu nuoboda? Iškilnojusi sunkias Velykų salos statulėles, atveriu ąžuolines rudaakio miegamojo duris. Mano dėmesį patraukia preciziškai paklota lova. Nė vienos suknistos raukšlelės. Akivaizdu, jis kambarių tvarkytojoms veda praktinius mokymus. Visa laimė, dar nepradėjo iš rankšluosčių lankstyti gulbių ir drambliukų. Tampa aišku, dėl ko ponia Reda pasipustė padus. Su tokiu kariškos tvarkos mylėtoju ilgai nepagyventų niekas. Jis gal rimtai psichopatas? Vienoje knygoje skaičiau, jog dauguma serijinių žudikų kenčia nuo obsesinio kompulsinio sutrikimo ir nuolat tvarkosi. Nuo minties, kad gyvenu su Džeku Skerdiku, pašiurpsta rankų ir kojų oda.

Paskutinė dar gerai neištyrinėta vieta – mano laikini apartamentai, iki šiol buvę Vaidoto darbo kambariu. Nuo tos prakeiktos sofos skauda visus šonus. Nusikaltimas versti miegoti ant tokio nepatogaus baldo. Esu pasiryžusi protestuoti arba įsigyti pripučiamą čiužinį.

Dar kartą delnu perbraukiu ant darbastalio paliktą knygą. Viskas atrodė taip nykiai, jog anksčiau net nekilo noras pasižvalgyti atidžiau. Iš greta stovinčios lentynos ištraukiu juodą sunkų segtuvą su kažkokiais lapais. Vartau susikaupusi, tačiau niekaip nesuprantu, kas juose parašyta. Kažkokie medicininiai kliedesiai. Keista. Ant sienos pastebiu kelis pagarbiai įrėmintus diplomus. Mano akys bėgioja raidėmis, tačiau protas atsisako suvokti jų prasmę. Profesoriaus Alfonso Gučo apdovanojimas už reikšmingą indėlį į Lietuvos psichologiją. Pažvelgiu į kitą kabantį padėkos raštą, kuris teigia, jog Vaidotas prisidėjo prie savižudybių ir priklausomybių prevencijos. Kas čia per?.. Skautų būrelio vadovas dar ir psichologas? Velniai mane griebtų! Šito tai tikrai nesitikėjau.

 

Vaidotas

Po praleistos popietės buvusio uošvio draugijoje, valgant vyšnių pyragą ir bukai spoksant į prastai veikiantį televizorių, jaučiuosi apsunkęs. Nuotaikos nepakelia ir prakiuręs dangus. Lietaus lašai tingiai barbena į susigūžusių praeivių skėčius, negailestingai plauna gatvės asfaltą, įnirtingai vagoja mano automobilio stiklą. Vis dar sėdžiu senelių globos namams priklausančioje mašinų stovėjimo aikštelėje ir, regis, neturiu jėgų pajudėti iš vietos. Staiga suvibravęs mobilusis pažadina mane iš slogių apmąstymų. Priminimas apie vizitą kirpykloje. Visame šiame įvykių sukūryje man tiesiog išgaravo iš galvos.

Kai įžengiu į nedidelį grožio saloną, kuriame lankausi jau ne vienerius metus, mane pasitinka plaukų lako debesis ir kiti aitrūs, šiai vietai būdingi kvapai. Pasisveikinusi, maloni kirpėja mosteli prisėsti į laisvą, manęs jau laukiančią, kėdę. Ausis kutena klegančių moterų juokas ir prislopintu balsu kuždamos paskalos. Vieną akimirką šiame moteriškame kolektyve pasijuntu šiek tiek nejaukiai.

– Kerpam kaip visada?  – užtiesusi apsauginį apsiaustą ir perbraukdama šukomis mano jau gerokai ataugusius plaukus, teiraujasi kirpėja.

– Gal… šį kartą patrumpinkit šonus, o viršugalvį palikit ilgesnį?  – ištariu neužtikrintu balsu. Pats nesuprantu, iš kur staiga atsirado noras pokyčiams.

– Oho, kažkas naujo! Juk jau seniai įkalbinėju jus išbandyti kitą kirpimą,  – plaukų meistrės veidą papuošia plati šypsena.  – Siūlau dar išskutinėti skląstymą. Atrodysite jaunatviškai ir labai stilingai, – įtikinėdama net mirkteli akimi.

– Kad nežinau… – Staiga apninka abejonės ir aš nervingai pasimuistau kėdėje, pasijutęs panašiai kaip mano kalbinami pacientai. Plaukų stilistės rankose jau burzgia nedidelė skutimosi mašinėlė, užgoždama mano minčių aidą.

– Pasitikėkit manimi, ponas Vaidotai, atrodysit tiesiog puikiai.

 

***

Kai parsirandu namo, prieškambaryje mane pasitinka Darija, vilkinti kaip visada dėmesį prikaustančiais rūbais: mergina šiandien apsitempusi ryškiai geltonas kelnes, vilki tamsią palaidinę su kaukolių motyvais, o ant jos gležnų pečių kabo pūkuotas, spalvingas nertinis. Pastebiu masyvius žiedo formos auskarus ir į du kuodelius surištas šviesias kasytes. Jos susidomėjęs žvilgsnis nukrypsta į mano plaukus ir sustoja ties akimis. Regis, šiandien įžūlioji kambariokė nežada manęs tvatyti kumščiais. Lengviau kvepteliu pamatęs, jog namai nesuversti, ant staliuko net pamerkta puokštelė gėlių.

– Jeigu manai, kad pulsiu atsiprašinėt, tai teks nusivilti!  – Be jokių įžangų išpyškina šviesiaplaukė ir aukščiau kilsteli smakrą.

Kai jau ruošiuos ne visai maloniai atšauti jai, Darija pakeičia savo lyderės pozicijas: sumindžikuoja ir, nudelbusi žvilgsnį, pradeda pešioti savo nertinio rankovę. Iš kūno kalbos sprendžiant, įžūlioji viešnia jaučiasi nepatogiai.

– Aš, šitą… palaisčiau tavo fikusą ir nupirkau vyno. Tikiuosi, jam nesi alergiškas. Suplojau beveik dvidešimt eurų, – nedrąsiai šypteli. Jos skruostuose vėl išryškėja žavingos duobutės. Mėlynas akių žvilgsnis dar kartą smalsiai nuslysta mano nauja šukuosena.

– Vyną aš mėgstu, tik ar tu įstatymiškai jau gali jį gerti?  – prisimerkiu, laukdamas atsakymo, ir kreivai šyptelėjęs atsiremiu į komodą, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės. Matau, kaip Darijos akyse sužimba linksmos ugnelės.

– Oi, tik nereikia, man jau dvidešimt septyneri, – neva įsižeidusi prunkšteli ir dar kartą nusišypso, šį kartą plačiau, atidengdama baltus dantis.

– Tokiu atveju, mums reikės kamščiatraukio.

 

Darija

Kai susėdame virtuvėje prie stalo, prie kurio paskutinį kartą lyg kokie sutuoktiniai kartu valgėme blynelius, prabylu, norėdama nutraukti tarp mūsų tvyrančią tylą.

– Kodėl nesakei, kad esi psichologas? – pateliuskuoju vyną grakščioje taurėje, kurio man ką tik įpylė Vaidotas. Nors ir labai maga paragauti brangaus gėrimo, prie šio vyro nenoriu pasirodyti prasčiokė.

– Kuriuo metu, tavo manymu, turėjau papasakoti apie savo darbo specifiką? Kai įžūliai įsiveržei pro duris? Ar kai bandei mane nunuodyti? – perdėm ramiai teiraujasi rudaakis. Girdžiu jo balse sarkastiškas gaideles. Taip ir negurkštelėjusi vyno, pastatau taurę ir čiumpu nuo medinio padėkliuko krekerį. Kol Vaidotas atidarinėjo butelį, pavarsčiusi virtuvines spinteles suradau šio bei to užkandžiams.

– Nebūtina dramatizuoti! – užverčiu akis ir susikemšu dar vieną sūrų kąsnelį į burną. Pati to nejausdama, stengiuosi nepriteršti, tad trupinius nuo stalo surenku piršto galiuku. Vaidotas, įdėmiai žiūrėdamas, vos sulaiko šypseną. O jis visai nieko, kai taip baisiai nesirauko… – Beje, man patinka tavo nauja šukuosena, – pakeliu akis ir mūsų žvilgsniai susitinka. Pastebiu vos nuraudusius Vaidoto skruostus. Dėkodamas jis nežymiai linkteli galva ir atsikrenkščia.

– Tai gal paragaukim vyno? – kilsteli savo taurę it siūlydamas tostą ir nejauki atmosfera ima sklaidytis.

 

***

Mano dideliai nuostabai, vakaras visai malonus. Kai nesisvaido žaibais, Vaidotas tikrai neblogas pašnekovas. Įpusėjus butelį, net užsako maisto į namus – gardžią picą su kumpiu man, ir kažkokių varganų salotėlių sau. Šiek tiek keista tiesiog taip, paprastai, vakaroti su svetimu vyru, valgant prie bendro stalo. Netyčia susiliesti alkūnėmis ir nebandyti vienas kitam perkąsti gerklės.

– Darija, kodėl prisistatei išgalvotu vardu? – pasmeigdamas šakute  vyšninį pomidoriuką teiraujasi rudaakis. Prieš atsakydama nugurgiu godų gurkšnį tikrai skanaus vyno.

– Kodėl išgalvotu? Tai mano sceninis pseudonimas. – Vaidoto ranka, kelianti sužvejotą žalėsį prie burnos, taip ir sustingsta ore. Jis nustebęs pažvelgia į mane.

– Sceninis?

– Na, kol kas rengiu pasirodymus tik Laisvės alėjoje, tačiau ką gali žinoti… – nusišypsau, atsikąsdama traškaus picos gabalėlio.

– Tai tu – gatvės muzikantė? – Vaidoto kaktoje susimeta dvi raukšlelės, lyg būtų nepatenkintas tokiu mano atsakymu.

– Tik kol sutaupysiu muzikos studijoms Šveicarijoje. – pastebiu, kaip mano pašnekovas jau net nebando slėpti nuostabos, tad smalsiai palinksta arčiau manęs.

– Atlikdama Mocarto ir Vivaldžio kūrinius didingame Ciūricho operos teatre, ruošiesi prisistatinėti Kende? – prunkšteli ir priglaudžia pustuštę taurę, prie gana putlių lūpų.

– Kai taip pasakei…  – nuoširdžiai nusikvatoju ir vieną akimirką man net pasidaro jauku Vaidoto draugijoje. – Tiesą sakant, sena mano svajonė sugroti Ženevoje esančioje Viktorijos salėje, bet tavo muzikinės žinios man tikrai padarė įspūdį, – šiltai nusišypsau savo kambariokui.

 

 

Vaidotas 

 

Po varginančios dienos savo niūriame ofise, užuot važiavęs namo,  nusprendžiu trumpai pasivaikščioti ir pasimėgauti rudenišku oru. Nusiperku puodelį kavos išsinešimui ir, pramankštinęs savo įsitempusį sprandą, be tikslo žingsniuoju Laisvės alėja, greta kurios ir įsikūręs mano privatus psichologo kabinetas.

Ryte pokalbis su advokatu nenudžiugino, anot jo, Darija išsikelti iš mano buto gali tik savo noru. Tad arba turiu susitaikyti su jos buvimu, arba…

Reikia pripažinti, vakar visai maloniai praleidau laiką. Kai nori, ta spalvinga keistuolė gali būti visai pakenčiama.  Po vakarienės net pasisiūlė padėti suplauti indus. Mane tikrai nustebino, jog ji gana apsiskaičiusi, tad pokalbis įvairiomis temomis vyko sklandžiai. Tiesą sakant, jau seniai su niekuo nediskutavau apie visuotinį  atšilimą ir ekonominę situaciją Afrikos šalyse. Kaip ten bebūtų, ji privalo išsikraustyti iš mano būsto. Ką pagalvos kaimynai…

Kai mano vidinis dialogas priveda prie akligatvio, išgirstu nuostabią melodiją ir nejučia patraukiu ten, iš kur sklinda užburiantys garsai.

Nevalingai suspaudžiu vienkartinį kavos puodelį rankoje, kai priartėju ir atpažįstu muzikantę.

Nors aplink karaliauja ruduo, galiu užuosti besiskleidžiančias pievų gėles, išgirsti laukinių bičių sparnų dūzgesį, upelio čiurlenimą, pamatyti vėjo šokdinamus žalius medžių lapus. Visa tai ir dar daugiau Darija išreiškia muzika. Ne tik virtuoziškai vaizduoja supančią aplinką, bet ir įkūnija kiekvieną gyvį.

Mergina groja lengvai, tačiau kartu ir įnirtingai, negailėdama instrumento, prie kurio glaudžia savo smulkų veidą.

Jos akys užmerktos, tačiau lūpos švelniai šypsosi. Liauna ranka apglėbusi glamonėja stygas pasitelkdama ilgą stryką. Visas merginos kūnas spinduliuoja didinga ramybe.

Regis, ne šviesiaplaukė griežia smuiku, o smuikas groja ja, pasakodamas savo taurią istoriją.

Akimirkai mano širdis liaujasi plakusi…

 

Mieli skaitytojai, dėkoju, kad buvote kartu visą vasarą, tikiuosi Darijos ir Vaidoto istorijai bus lemta virsti knyga ir Jūs sužinosite jos tęsinį.

 

Su meile,

Ieva

6 dalis

Darija

Sugrubusiomis nuo šalčio rankomis ir rausvais skruostais šiaip ne taip surandu raktus ir atveriu savo naujojo būsto duris. Vieną akimirką apsidžiaugiu, kad rūškaniaus nėra namie. Tačiau mano gera nuotaika ir planai pamirkti karštoje vonioje subliūkšta it muilo burbulas. Pastatau gana sunkų smuiko stiprintuvą prieškambaryje ant grindų, pakabinu ant pakabos paltuką. Vaidotas paniuręs labiau nei įprastai, grėsminga veido išraiška pasitinka mane ir, dar batų nespėjus nusiauti, pradeda tardymą.

– Ko pridėjai į tuos blynus? – pastebiu jo pablyškusį veidą, iškreiptą pykčio grimasos.

– Ir tau gero vakaro,  – bandau prasibrauti pro rudaakį, tad praeidama stumteliu jį petimi ir nužygiuoju savo kambario link. Pikčiurna vienu žingsniu liuokteli artyn ir, staigiai sugriebęs už laisvai kabančios sarafano petnešos, atsuka į save. Smuiko dėklas nuslysta man nuo peties, prarandu pusiausvyrą, tad susverdėjusi vos nekaukšteliu su galva jam į dantis.

–  Aš tavęs klausiau, ko pridėjai į blynus? – Jis taip arti, jog galiu suskaičiuoti širdies dūžius, tik nesu įsitikinusi, jo ar savo pačios. Nuo Vaidoto padvelkia mėtiniu burnos gaivikliu. Geruoju tai nesibaigs…

 Pasitrauk! Ko čia tampai mane kaip nenormalus? – išsilaisvinusi iš jo gniaužtų, sužaibuoju akimis ir užgniaužiu norą įsipirti jam į gerą vietą.

–  Darija, mano kantrybė ima sekti, – žodžius ištaria pretenzingu balsu ir kietai suspaudžia žandikaulį. Po galais, iš kur jis sužinojo mano vardą?

– Man dabar vardinti visus ingridientus? Miltai, – užlenkiu nykštį, – kiaušiniai, – rodomąjį pirštą, o ant riešo dzingteli kelios metalinės apyrankės. – Cukrus, kepimo milteliai, –  vardiju, lenkdama pirštus taip, kad vidurinysis liktų atkištas. Nepadorus gestas, kaip ir tikėjausi, nepraslysta nepastebėtas. – Nors… Geriau pagūglink receptą, bus paprasčiau, – kreivai nusišypsau bandydama Vaidoto kantrybę.

– Neapsimesk kvaila, puikiai supranti apie ką aš. Tu dar tik antra diena mano namuose, o jau bandai mane nunuodyti!

–  Mintis tikrai neprasta! – šūkteliu padėdama smuiko dėklą ant kėdės ir ruošiuos jėga išgrūsti šį erzinantį vyrą iš kambario.

– Juk sakiau tau, kad netoleruoju laktozės… – akivaizdžiai susinervinęs persibraukia delnu plaukus ir nupliko žvilgsniu.  Jaučiu, kaip nevaldomai kyla pykčio banga.

–  O aš netoleruoju tokių liurbių kaip tu! Tokių prakeiktų snobų, kurie per savo blizgantį ir patogų gyvenimą nemato nieko aplink save! – širdis pradeda daužytis kaip patrakusi, atrodo, kad tuoj plyšiu pusiau. Susivokiu tik tuomet, kai kumščiais pradedu daužyti plačią Vaidoto krūtinę. Jis nebando gintis, tiesiog stovi ir ramiai priima mano paleistus smūgius. Tada, dar labiau nustebindamas, suspaudžia mane glėbyje. Įsikniaubusi į jo bjauriai rusvus marškinius, pajuntu šilumą ir jaukų kvepalų aromatą. Pyktis pamažu sklaidosi. Palaukęs, kol aprimsiu, švelniai pasodina mane ant sofos ir pritupia taip, kad mūsų akys atsidurtų viename lygmenyje.

–  Dabar paliksiu tave vieną, gerai? – jo balsas iš grėsmingai pikto, virto kupinu rūpesčio ir švelnumo. Nieko sau. 

Be garso linkteliu ir nudelbiu akis žemėn. Tiesiog taip paprastai piktasis Vaidotas, vos nenunuodytas, gavęs kumščių krušą, tyliai uždaro savo darbo kambario duris. Užsikeliu ant sofos kojas, atsigulu ant šono ir  susirietusi į kamuoliuką, apglėbiu save rankomis. Jaučiu, kaip išsprūdusi pykčio ašara nurieda skruostu. 

Prisidirbai Darija, oi, kaip tu prisidirbai…

 

Vaidotas 

 

Lėtai uždarau duris, bet nuo jų nesitraukiu. Tiesą sakant, esu lengvai sukrėstas to, kas ką tik įvyko. Priglaudžiu kaktą prie vėsaus paviršiaus ir užsimerkiu. Krūtinę dilgčioja, tik nesuprantu, ar dėl šviesiaplaukės paleistų smūgių, ar dėl sukilusių jausmų. Atrodo, neturiu nei jėgų, nei noro priešintis šiai merginai, kuri lyg gamtos stichija įsibrovė į mano gyvenimą. Vienatvė man netgi patiko, galėjau ramiai austi pykčio tinklą ir atsiriboti nuo naujų santykių. Kai galvojau, kad jau baigiu pamiršti nuoskaudas ir imu susigyventi su savo būsena,  pasirodo ji – tokia įžūli ir gyvybinga, visiška mano priešingybė. Viena mano dalis, kuriai atstovauja profesionalus psichologas, pranašauja nemenkas problemas. Akivaizdu, jog  Darija nesugeba susitvarkyti su savo emocijomis. O štai kita, žmogiškoji, nori pasiūlyti neprašytai viešniai puodelį melisų arbatos. Turėjau jai atsikirsti, o gal net papurtyti už norą mane žaloti, bet aš tiesiog stovėjau ir lyg kempinė sugėriau visą jos sukilusį pyktį. Įdomu, kada prasiverš maniškis – taip ilgai kauptas, tiek metų kapsėjęs į kantrybės taurę? Kada ištrūks mano balsas, kurį sėkmingai savo žavesiu nutildydavo mano puikioji žmona?

Galiausiai nusprendžiu tiesiog palikti Dariją ramybėje, o nervus raminančio gėrimo pasiruošti sau. Nuojauta kužda, kad viskas nesibaigs taip paprastai, ir su šia nepraustaburne dar teks dalintis vienu stogu virš galvos. Įtariu, lengva nebus. 

Kai nešuosi aromatingą gėrimą į savo miegamąjį, kuris paskutiniu metu tapo vienintele vieta, kurioje galiu ramiai pabūti, išgirstu prislopintą merginos balsą. Ši greičiausiai su kažkuo kalbasi telefonu. Aš ir vėl stabteliu prie darbo kambario durų, tai jau ima tapti įpročiu. Įtemptai klausausi, bet pavyksta nugirsti tik nuotrupas:

– Dalia, ką man dabar… – Balsas nutolsta. – Aš visiškai suši… reikalus…

Įdomu, kas ta Dalia? Greičiausiai, kokia nors panašios išvaizdos jos bičiulė, grojanti elektrine gitara, plikai skusta galva. Šyptelėjęs gurkšteliu dar gerokai per karštos melisų arbatos. Mano vaizduotė tikrai pasileido plaukus. Jau benueidamas dar spėju išgirsti:

– Prašau, netylėk, man… reikia… – proverksmiais ištarti Darijos žodžiai sekundėlei priverčia sunerimti. Atrodo, ji gerokai susikrimtusi. Bet kokio velnio man tai turėtų rūpėti? Ši prašalaitė jau ir taip gavo pernelyg daug mano dėmesio.

Kokia šiandien diena? Ta auskaruota akiplėša išmušė mane iš vėžių. Rytoj Juliaus gimtadienis, reikės jį aplankyti.

 

***

Sekmadienis išaušta netikėtai ramus, iš darbo kambario nesklinda siaubingi smuiko garsai. Lengviau atsikvepiu pamatęs, jog ir virtuvėje tokia pat tvarka, kokią palikau nueidamas miegoti. Tatuiruotos muzikantės nė ženklo. Šmėsteli mintis, jog ji tebemiega, tačiau prieškambaryje nesimato nei jos siaubingų kerzinių batų, nei ryškiai žalio paltuko. Padarau išvadą, jog po vakar dienos išpuolio ji ieškosi sau naujo būsto. Labai tikiuosi…

Papusryčiavęs sėduosi į automobilį ir pasuku iš miegamojo rajono, įsiliedamas į margą mašinų srautą. Kelionės tikslą pasiekiu ne taip greitai, kaip būčiau norėjęs, tačiau turėjau sustoti kepyklėlėje ir nupirkti Juliaus mėgstamo vyšnių pyrago.

Priešais mano akis stūkso dviejų aukštų betoninis pastatas, ant kurio kabo niūri iškaba „Senelių globos namai“. Nuotaikos nepakelia ir švininiai danguje besitelkiantys debesys. Vakar taip skaisčiai švietusios saulės nei ženklo. Pasisveikinu su personalo darbuotoja ir, spausdamas dėžutę su pyragu, patraukiu prie Juliui skirtos palatos, tapusios namais. Senolis pasitinka mane pakeldamas savo kadaise žydras akis nuo mažo, apdulkėjusio televizoriaus ekrano. Trumpai nužvelgiu skurdžiai atrodantį ankštą kambarėlį, kuriame boluoja viengulė lova su spintele ir nyki sofa, ant kurios sėdi Julius. Kelias akimirkas, lyg bandydamas suprasti, kas aš ir ko noriu, tyrinėja mano veidą, tačiau galiausiai nieko nematančiu žvilgsniu vėl įsistebeilija į kalbančią dėžę.

Mano uošvis, kažkada buvęs karininkas, aukštas ir petingas vyras, dabar visai sulinkęs. Jo kaulėti pirštai, negailestingai išsukiotais sąnariais spaudžia plastmasinį televizoriaus pultelį. Vienintelis orumo ženklas, regis, nepavaldus metų tėkmei – vešli kupeta sidabro spalvos plaukų. Alzheimeriu senolis susirgo dar prieš mums su Reda susituokiant. Jau tada nerimą kėlė vis didėjančios atminties spragos. Nors turėjo visas sąlygas, vienturtė dukra savo tėvu rūpintis nepanoro. Tik mano primygtiniu prašymu jo neatidavė į valdiškus senelių namus. Taip aš, visai svetimas žmogus, tapau vieninteliu, kuriam dar rūpėjo senatvinės ligos pakirstas, daug gyvenime matęs žmogus.

– Su gimtadieniu ,Juliau, atnešiau jūsų mėgstamo vyšnių pyrago…

 

 

5 dalis

Vaidotas

Kai įžūli šviesiaplaukė išnyksta koridoriuje ir suteikia man šiek tiek privatumo, užrakinu vonios kambario duris. Neaišku, kas tai įsibrovėlei šaus į galvą, nors mintis, kad ji gali mane pamatyti nuogą, keistai įelektrina kūną. Kai sukiojosi virtuvėje, keldama netvarką, pastebėjau, kaip nusmukusi raudono sarafano petneša atidengė nuogą jos petį. Ant blyškios odos švietė ištatuiruotas gėlės žiedas ir kažkoks užrašas. Gerai nespėjau perskaityti, bet, man atrodo, tai buvo moteriškas vardas. Rašalas po oda manęs niekada nežavėjo, laikau tai blogo skonio ženklu, tačiau, turiu pripažinti, tatuiruotės Kendei tinka. Šiandien savo kasyčių kupetą mėlynakė buvo sukėlusi į netvarkingą kuodą. Kol pusryčiavom, suskaičiavau septynis auskarus jos veide: keturis vienoje ausyje, du kitoje ir žiedo formos rinkę nosyje. Velnias žino, kiek dar gelžgalių slepia jos akį rėžiantys rūbai. Atsuku vėsaus vandens srovę, kuri grąžina loginį mąstymą. Advokatas dar neskambino, svarstau, ar verta laukti, kol jis susisieks su mano buvusia žmona, ar pačiam imtis iniciatyvos. Nors dabar mažiausiai noriu girdėti pretenzingą Redos balsą, turiu kažkaip spręsti šią situaciją. Tikrai negyvensiu su prašalaite iš gatvės ir nežiūrėsiu, kaip ji niokoja mano namus.

Kai segiojuosi rusvų marškinių sagas, keistai sugurgia pilvas. Ko gero, vėl padidėjo skrandžio rūgštingumas – paskutiniu metu dėl nervinės įtampos mane kamuoja įvairūs negalavimai. Maloni vaistininkė jau net siūlė man įsigyti vaistinės lojalumo kortelę. Jeigu taip ir toliau, greitu metu su senjorais stumdysiuos priplėkusiuose poliklinikos koridoriuose.

Virtuvėje Kendės nebėra, tačiau indai suplauti, o stalas nuvalytas. Tiesa, ne taip, kaip norėčiau, bet nežadu su ja rietis dar ir dėl to. Pasiraitoju rankoves ir pabaigiu tvarkytis. Atsidarau šaldytuvą, norėdamas įdėti likusius kiaušinius, kuriuos, kaip ir visa kita, akivaizdu, nupirko naujoji kambariokė. Mano daržovės užkrautos kalnu rūkytų mėsgalių, dviem dideliais sūrio gabalais ir puskilogramiu varškės. Durelėse subarška keli stikliniai padažo indeliai, pastebiu alyvuoges ir marinuotus agurkėlius. Arba toji Kendė labai daug valgo, arba ruošiasi peržiemoti mano namuose. Kad mane skradžiai, jei leisiu tam įvykti… Kai piktai nužvelgiu spintelę, prikrautą įvairių makaronų ir sausų pusryčių pakuočių, mano ausis pasiekia siaubingas garsas. Lyg kas bandytų išskaptuoti mano ausų būgnelius.

– Kas čia per triukšmas? – pasibaisėjęs užsidengiu ausis delnais. Garsas tampa vis labiau įkyrus, galva pradeda skausmingai pulsuoti. Vieną akimirką suprantu, jog tai smuiko melodija.

Tiesiog priskrieju prie darbo kambario ir su visa jėga atlapoju duris. Kendė sustingsta ir liaujasi kėlusi erzinantį triukšmą, jos akys piktai sužaižaruoja.

– Ką tu darai? – nužvelgiu tamsiai rusvos spalvos medinį instrumentą, akimirkai sustingusį gležnose merginos rankose.

– Repetuoju naują kūrinį. O tau kaip atrodo? Nesi matęs smuiko? – įžūliai baksteli mane ilgu stryku ir žaismingai nusišypso. Pastebiu jos skruostuose duobutes.

– Patrauk tą pagalį nuo manęs, – pasipiktinęs žengteliu atgal dėl tokio familiaraus gesto.

– Pats tu pagalys! – nusikvatoja ir vėl, lyg manęs net nebūtų, grakščiai pakelia stryką ir, priglaudusi smakrą prie instrumento, perbraukia stygas, kurios tarsi atgyja. Pasigirsta kiek mažiau ausį rėžiantis garsas.

– Ei, Vanesa Mei, juk nesiruoši mano namuose kelti šio nepakeliamo griežimo? – bandau perrėkti šaižų garsą, kurį dar drįsta vadinti kūriniu. Mėlynakė sustoja groti, suraukia šviesius antakius ir nepatenkinta atsargiai paguldo styginį instrumentą ant sofos. Tada išsitiesia visu savo metro šešiasdešimt centimetrų ūgiu ir grėsmingai prisiartina taip, jog girdžiu jos širdies plakimą.

– Klausyk, Vaidai, jeigu manai, kad šokinėju iš džiaugsmo, jog tenka gyventi su tavim, tai baisiai klysti. Pasakysiu kartą, tad klausykis atidžiai: nesiruošiu laikytis tavo kvailų taisyklių, vaikščioti ant pirštų galų  ir purenti veliūrinių sofos pagalvėlių. Dienos metu įstatymiškai galiu groti savo muzikos instrumentu ir neprivalau žiūrėti į tavo nepatenkintą veidą. Pasirašiau sutartį su Reda, kuri, kaip suprantu, yra tavo žmona ir, nori tu to ar ne, aš čia gyvensiu. Tad susitaikyk! – paskutinį žodį tiesiog išrėkia. Jos liesas veidas plyksteli raudoniu.

– Buvusios žmonos. Reda – mano buvusi žmona ir… – akiplėša paaugliškai pavarto akis ir besibodėjančiu balsu pertraukia mano sakinį.

– Manęs nedomina tavo gyvenimo peripetijos. Gal jau gali eit šluostyt dulkes, ar ką tu ten veiki laisvalaikiu, ir palikt mane ramybėj?

Eilinį kartą netenku amo, tad tik sugniaužiu kumščius ir susitvardęs lėtai uždarau kambario duris. Tuoj pat paskambinsiu Redai, šis piktas pokštas privalo baigtis.

 

Darija

Kai Vaidotas uždaro kambario duris, turiu trumpam prisėsti, kad išlyginčiau įsisiautėjusį širdies ritmą. Ramiau, Darija, ramiau… Stipriai užmerkiu akis ir bandau nuvyti artėjančią panikos ataką. Tu susitvarkysi…

Nuotaika jau sugadinta, tad nebematau prasmės kiurksoti šiame prakeiktame kambaryje. Susipakuoju smuiką bei stiprintuvą ir, ignoruodama aplink slankiojantį niurzgalių, išskubu pro duris. Nors kiaurą naktį šniokštė audra, šeštadienis išaušo dosniai saulėtas. Dievinu tokias dienas, kai medžių lapai šnara tik jiems žinomas paslaptis, ore tvyro su niekuo nesupainiojamas rudens kvapas: drėgme įsigėrusių samanų, lietaus, pamirštų nuskinti obuolių, kuriuos jau pabučiavo rudenio šaltukas… Gamta atiduoda paskutines savo jėgas, džiugina spalvomis, kol visko neužklojo sniegas.

Greitu žingsniu pasiekiu miesto aikštę ir įsikuriu jau pamėgtoje Laisvės alėjos vietoje netoli Soboro. Žmonės čia visada malonūs: greta esančių kavinių lankytojai noriai klausosi ir dosniai meta monetas į dėklą. Draugiškos padavėjos kartais atneša man puodelį garuojančio gėrimo, kad nesužvarbčiau.

Virš galvos krankteli varnas ir nusileidžia visai netoli manęs, išblaškydamas mintis. Saulės šviesoje sužiba juodos it anglis paukščio pluksnos. Atrodo, turiu pirmąjį klausytoją. Šypteliu ir pradedu groti praeivių mėgstamą Vivaldžio kūrinį „Keturi metų laikai“. Smuiką valdau nuo penkerių, tad šis instrumentas tarsi įaugęs manyje. Virpindama stygas galiu išlieti savo liūdesį, perteikti nerimą, pasidalinti džiugesiu ar kankinančiu ilgesiu…

Kai sugroju paskutines kūrinio natas ir atitraukiu stryką nuo virpančių stygų, išgirstu aplodismentus ir stoviniuojančių praeivių būrelyje pamatau besišypsantį veidą.

– Darija, mieloji, buvai nepakartojama kaip visada, – akį merkia išstypęs vaikinukas su keistai ilgom galūnėm ir juokingai styrančia kupeta raudonų plaukų.

– Zigmai, kaip smagu tave matyti! – mesteliu žvilgsnį į absurdiškai mažą ukulėlę linksmuolio rankose.

– Ei, juk sakiau manęs taip nevadinti prie visų, – artistiškai išplėtęs akis apsidairo aplinkui. – Įsidėmėk, gatvėje aš – Zigis. Vaikinas šiltai nusišypso atidengdamas tarpą tarp dantų.

– Gerai jau gerai, Zigi, kaip laikaisi? Ilgokai tavęs nemačiau, kur buvai pradingęs?

– Po paskutinio mūsų pasirodymo lietui lyjant, pasigavau bjaurų peršalimą. Teko ilgai šnirpšti nosį ir gerti senelės rinktą liepžiedžių arbatą. Tikra bjaurastis. Juk žinai, kokia kankynė man gulėti vienoj vietoj. – atsidusęs pasitaiso savo megztą šaliką ant kaklo. – Gal sugrojam duetu?

Kviesdamas subrazdina ukulėlės stygomis ir padaro savo firminį  apsisukimą. Šis meniškos sielos muzikantas – tarsi gyva spyruoklė: visada geros nuotaikos ir  nenustygstantis vietoje.

– Žinoma! Gal „Somewhere over the rainbow“?

Akimirksniu miesto aikštė prisipildo linksmos muzikos garsų, regis, net blyški rudens saulė ima skleisti šilumą. Jauna moteris su kūdikiu ant rankų praeidama nusišypso ir į pravirą smuiko dėklą įdeda penkių eurų kupiūrą. Mažylis krykštaudamas tiesia į mus rankytes. Akivaizdu – auga naujas muzikos mylėtojas.

Su Zigmu susipažinau prieš trejus metus, kai pradėjau rengti pasirodymus gatvėje. Komiškos išvaizdos vaikinas su ukulėle rankose nepritraukdavo daug klausytojų, tad jo skardinė, skirta monetoms, beveik visada būdavo tuščia. Pastebėjau, jog raudonplaukis dažnai slampinėdavo alkanas, tad vieną dieną tiesiog pavaišinau sumuštiniu ir pasiūliau sugroti duetu. Taip šis mielas keistuolis tapo mano bičiuliu ir muzikiniu partneriu. Praeiviams patiko, jie rinkosi vienas po kito, traukė mobiliuosius ir filmavo mūsų pasirodymą. Kas vakarą Laisvės alėjoje susirinkdavo vis didesnė publika. Žmonės ateidavo pasiklausyti užburiančių melodijų: paauglių porelės stovėdavo apsikabinusios, vyresni suglausdavo galvas ar tiesiog užmerkdavo akis ir pasinerdavo į vėjo atnešamus garsus. Klasikinius kūrinius keitė žinomiausi radijo hitai, kartais atlikdavome improvizacijas ar išpildydavome klausytojų pageidavimus. Surinktus pinigus dalindavomės pusiau, tad greitai Zigmas pilna burna kimšo gatvės maistą, o galiausiai nupirko savo mylimai senelei išsvajotą elektrinį virdulį. Pagyvenusiai moteriai, iš kuklios pensijos auginančiai našlaitį, tai buvo neįperkama prabangos prekė.

Mūsų kontrastingą smuiko ir ukulėlės duetą suvienijo vienas svarbus elementas – meilė muzikai.

 

Vaidotas

– Prašau, pasakyk, kad čia – pokštas? – kelios minutės pokalbio su buvusia žmona man kainuoja galybę pražudytų nervinių ląstelių. Sunkiai atsidūstu, ranka atsirėmęs į kambario sieną. Negalėjau laukti, kol advokatas susisieks su manimi artimiausią darbo dieną, tad teko surinkti labiausiai nekenčiamo žmogaus numerį.

– Vaiduti, visais klausimais gali kreiptis į savo advokatą. Šiuo metu aš kaip tik atvykau atostogų, o tu man gadini nuotaiką. – Redos balsas, kaip visuomet susierzinęs. Negaliu patikėti, kad to nepastebėjau anksčiau. Ji visada elgiasi lyg būtų kažkuo pranašesnė. Giliai įkvepiu ir pasitrinu kaktą.

– Privalai nutraukti tą nuomos sutartį, aš nepakęsiu jokių svetimų žmonių savo namuose!

– Nieko aš neprivalau ir tu tai puikiai supranti. O dabar jeigu neprieštarauji, man atnešė kokteilį, tad…

– Tai žinoma, mėgaukis atostogom. Juk visus santuokos metus tą ir darei – ieškojai progų pasilinksminti, kol aš sunkiai uždirbinėjau pinigus. – įgeliu savo buvusiai antrai pusei. – Tavo vaikinui patinka, jog nekrutini nei piršto? O gal jis verslo magnatas ir aplink jus tupinėja būrys tarnų? – jaučiu kaip pyktis kunkuliuodamas veržiasi laukan.

Kad ji išjungė pokalbį suprantu ne iš karto. Tankiai alsuoju žingsniuodamas iš vieno kampo į kitą, desperatiškai bandydamas susitvardyti. Kraujas ūžia venose, širdis skausmingai plaka galugerkly, o prie viso to dar ir pilvą pradėjo sukti. Nervai mane pražudys. Negaliu patikėti, kad Reda taip su manim pasielgė…

Mano žvilgsnis užkliūva už ant stalelio vis dar gulinčio suglamžyto popiergalio, tad pastvėręs atidžiai imu skaityti tą nelemtą dokumentą. Ir kaip aš anksčiau nepagalvojau… Mano akys bėgioja sutarties sąlygomis, kol pasiekia paskutinę eilutę su parašais –  Darija Varnytė, –  tai štai koks tavo vardas.  Pergalingai šypteliu sužinojęs įsibrovėlės asmens duomenis, tačiau mano džiaugsmą nustelbia fanfaros sklindančios iš mano pilvo. Žaibo greičiu atsiduriu tualete ir pasidžiaugiu, jog bute esu vienas.

Ši akimirka puikiai atspindi mano gyvenimą pastaruoju metu  – tikras šūdas.

 

4 dalis

Vaidotas

Pusę nakties negalėjau užmigti. Nors už lango stūgavo šaltas vėjas, mane lyg vidurvasarį pylė prakaitas. Varčiausi nuo vieno šono ant kito, lyg gulėdamas ne minkštuose pataluose, o ant plikos lentos. Vos sumerkęs pavargusias akis pašokdavau iš neramaus snaudulio. Mane keistai veikia faktas, jog namuose gyvena nepažįstama mergina. Įžūli, nepraustaburnė, su galybe šviesių kasyčių, kurios, spėju, neplautos visą amžinybę. Nors mėlynakė –  simpatiška, jos elgesys mane tiesiog varo iš proto. Advokatas pažadėjo pasikalbėti su Reda ir nutraukti šią absurdišką nuomos sutartį. Tikiuosi, rytoj viskas išsispręs ir aš su malonumu išspirsiu tatuiruotą akiplėšą iš savo namų. Paryčiais nuovargis mane palaužia ir nugrimztu į besapnį miegą.

Ryte mano ausis pasiekia keisti garsai, sklindantys iš virtuvės, tad, užsimetęs chalatą, nuskubu išsiaiškinti, kas vyksta be mano žinios. Sutingstu iš siaubo: ant virtuvinių spintelių styro kiaušinių lukštai, nešvarūs dubenėliai, visur pribarstyta miltų, jais nuklotos net grindys. Ant viryklės čirška keptuvė su blynais. Viso šio chaoso sukūryje, žinoma, sukiojasi mano namus nusiaubusi pabaisa. Ši linksmai metaline šakute braižo keraminį prikaistuvės paviršių, apversdama riebius blynus. Ištiktas stabo piktai suurzgiu:

– Po velnių, kas čia vyksta? – tvirčiau susijuosiu juodo chalato diržą.

– O, Vaidai, labas rytas. Sėsk prie stalo ir griebk lėkštę, iškepiau blynelių, –  šluostydamasi miltuotas rankas į ryškiai raudonos spalvos sarafaną, nusišypso šviesiaplaukė. – Kelis prideginau, kol išsiaiškinau, kaip ši veikia, – mosteli į modernią elektrinę viryklę, kuri gausiai aptaškyta blynų mase.

– Ką tu padarei mano virtuvei? – nustėręs dairausi į nusiaubtą erdvę, permirkusią riebalų kvapu, kurio nesugebės išnaikinti joks oro gaiviklis.

– Pagaminau tau pusryčius. Padėkotum, kad šį mauzoliejų prikėliau gyvenimui. Nuo keptuvės man teko nulupti etiketę su kaina, – dar kartą perbraukdama įkaitusį indą šakute, sučiauška nelaboji ir tas aštrus garsas priverčia mane krūptelti. Nubraukęs nuo kėdės miltus, atsisėdu ir ant stalo pastebiu lipnią raudoną dėmę. Spėju, kad tai – uogienė. Pasimasažuoju smilkinius, kuriuos, jaučiu, tuoj ir vėl pradės skaudėti. Košmaras – ne kitaip.

– Norėsi su braškėm ar šokoladiniu padažu? – kraudama į lėkštę tris storus blynelius, teiraujasi prašalaitė, kažkokiu būdu užėmusi mano namų virtuvę.

– Ačiū, aš neišalkęs, pasidarysiu kavos

Nors mieliau pasidaryčiau galą vietoj kavos… Susiraukiu ant grindų pamatęs dar vieną dėmę. Sutvarkyti šitą šiukšlyną prireiks gero pusdienio, nieko sau laisvadienis… Mane net nupurto mintis apie visus tuos lipnius paviršius. Susirandu puodelį, paspaudžiu kavos aparato mygtuką ir, kol lėta srovele bėga gyvybei reikalingas eliksyras, spėju mintyse panaudoti visus žinomus keiksmažodžius. Įdomu, kada paskambins advokatas ir užbaigs visą šią beprotystę? Kendė ar kas ji ten, išėmusi iš šaldytuvo durelių  migdolų pieno pakuotę paslaugiai tiesia man, lyg tą darytų kiekvieną mielą rytą.  Nepatikliai paėmęs pakelį iš jos rankų, šliūkšteliu truputėlį pieno į kavą ir, pamaišęs šaukšteliu, priglaudžiu puodelį prie lūpų. Merginos veide žaidžia valiūkiška šypsena. Kokio galo ji čia šiepiasi lyg hiena, tykanti grobio? Nepatinka man ši prašalaitė, oi, kaip man ji nepatinka… Jaučiuosi susikaustęs savo paties namuose, tad, vietoj to, kad patogiau įsitaisyčiau  pamėgtoje vietoje, tik atsiremiu nugara į spintelę ir dar kartą gurkšteliu kavos. Maloniai nustembu, kokia ji gardi. Reikės visada pirkti šios rūšies pupeles. Nors šis tas gero šį rytą. Šiek tiek pakyla nuotaika, tad, nors ir nepatikliai, tačiau priimu man ištiestą lėkštę su, turiu pripažinti, gardžiai atrodančiais blynais. Nepamenu, kada paskutinį kartą valgiau ką nors panašaus. Reda nepasižymėjo kulinariniais gabumais, o ir noro tam neturėjo, tad dažniausiai užsisakydavom veganiško maisto į namus.

– Tikiuosi, juose nėra pieno? – žvilgteliu į merginos veidą ir pastebiu miltuotą skruostą. – Aš netoleruoju laktozės.

– Pieno? Baik tu, nė lašelio, – kreivai nusišypsojusi, galvos linktelėjimu pakviečia sėstis prie dėmėto virtuvės stalo. Įprastai tokioje nešvarioje aplinkoje nesutikčiau pusryčiauti, tačiau ši keistuolė man nepalieka kito pasirinkimo.

– Ko spoksai, valgyk, kol neatšalo, – nieko nelaukusi pasmeigia šakute dailiai apskrudusį blynelį, tad ir aš nedrąsiai paseku jos pavyzdžiu. Paragavęs gardaus kepinio, sekundėlei net pamirštu aplinkui tvyrančią netvarką. Tai bene keisčiausias mano savaitgalis…

 

Darija

Netoleruoja laktozės. Žinoma, visi snobai netoleruoja laktozės, žaidžia šachmatais ir visada būna teisūs. Paslapčia stebiu su kokiu pasimėgavimu Vaidotas gurkšnoja kavą, neįtardamas, kad šis pagardintas raguotosios pienu ir kemša vieną blynelį po kito. Turiu pripažinti, man paglosto savimeilę, kai jis paprašo pakartoti porciją, tačiau nemenkai suerzina užuomina apie tvarkymąsi. Gal aš jam panaši į kambarinę? Tegul net nefantazuoja, kad blizginsiu jo ąžuolinį parketą.

Kai tylėdami ir keistai varžydamiesi vienas kito papusryčiaujame, Vaidotas nusiveda mane į daiktų saugojimo kambarėlį grūste prigrūstą įvairių valymo priemonių. Buitinės chemijos skyrius „Maximoje“ atrodo varganai, palyginus su Vaidoto atsargomis. Man mandagiai pasiūloma pasirinkti –  šluostyti paviršius ar nuolankiai plauti grindis. Pokštininkas. Prunkšteliu ir, papūtusi lūpas, jau ruošiuos eiti į savo kambarį, kai tvarkos fanatikas užstoja man kelią ir įgrūda į rankas kažkokį purškiklį, vaizduojantį spindinčius baldus.

– Kol aš persirengsiu, gali pradėti nuo virtuvės stalo. Ir prašyčiau nuvalyti kruopščiai, o tada galėsi suplauti indus.

– Galėsiu suplauti? Oho, ačiū, kad leidai! – Nusivaipau, negalėdama patikėti tuo, ką išgirdau. – Rimtai manai, kad aš neturiu, ką veikt, tik kuopt tavo butą? – sužaibuoju akimis ir nukreipiu valiklį į Vaidotą, grasindama papurkšti šios chemijos jam tiesiai į veidą.

–  Nebūk mažvaikė. Apvertei virtuvę aukštyn kojom, tai būk maloni ir padėk sutvarkyti.

– Tu kažką painioji. „Maloni“ ir aš – niekaip nesusiję dalykai, – vis dar laikydama purškiklį rankoje, nuseku paskui vyrą į vonios kambarį. Ten rudaakis jau stovi persimetęs rankšluostį per petį ir ramiausiai ketina palįsti po dušu. Ant storo frotinio audinio sidabro spalvos siūlais išdygsniuotas Vaidoto vardas.

– Pastebėjau… – garsiai atsidūsta. – Bent jau pasakyk, kaip į tave kreiptis. Juk nemanai, kad patikėjau, jog tėvai tave pakrikštino Kende?

– O ką? Savo darbščiųjų rankų būrelyje nori išsiuvinėti ir man tokį? – pavartau akis ir galvos mostu parodau į rankšluostį. Vaidotas mano kandžios replikos, regis, net negirdi. Jis garantuotai skautų būrelio vadovas. Tik darbas su krūva spiegiančių vaikų gali užgrūdinti tvirtą it titnagas kantrybę.

– Gal leisi man nusiprausti ir persirengti, Kende? –  primerkia tamsias akis ir tarp antakių susimeta dvi raukšlelės. – Ar stovėsi čia ir stebėsi?

– Norėėėtum! – nutaisau pasibjaurėjusią miną ir, manieringai šnirpštelėjusi, nužygiuoju į virtuvę.

Trumpai apsidairiusi, prieinu išvadą, kad čia tikrai neprošal būtų pasisukioti su grindų šluoste. Gal šiek tiek ir persistengiau vaidindama Beatą Nicholson… Nors blyneliai gavosi tikrai puikūs. Keistas jausmas gaminti vyrui pusryčius, ypač nepažįstamam burbekliui diedukiška ševeliūra. Kirpėją, išdarkiusią jo plaukus, reikėtų pasodinti iki gyvos galvos. Kai rūgščia veido išraiška įlėkė į virtuvę, pro gerai nesusiaustą chalato tarpelį pastebėjau visai neprastus krūtinės raumenis. Kas galėjo pamanyti, kad po tokiom baisom drapanom slepiasi ištreniruotas dvidešimtmečio kūnas? Vaidotas mane maloniai nustebino, atbizendamas plikomis kojomis. Vis dėlto, jis miega be pižaminių kelnių. Vienas taškas jo naudai. Bet su pliusų ir minusų vakaru dar palaukim – pirmiausia reikia nuvalyti šį stalą.

 

 

3 dalis

Vaidotas

Sukandęs dantis nutempiu spalvingosios Kendės daiktus į darbui skirtą kambarį ir, įdavęs švarius patalynės užvalkalus, giliai atsidūstu. Tuoj surasiu grindų šluostę ir ta mergužėlė turės išplauti visą butą.

Pasitrinu išvargusias akis ir viliuosi, jog netrukus prabusiu iš šio keisto sapno. Deja, realybė mane parbloškia visu savo svoriu. Tai – tikra. Mano namuose išdygo įžūli mergiotė, prisistačiusi aiškiai išgalvotu vardu. Kendė – skamba kaip striptizo šokėjos pseudonimas. Tik į gundančią vilioklę ji visai nepanaši – pora dydžių per laisvi drabužiai tiesiog kabo ant jos lieso kūnelio, kuris, kiek akys aprėpia, išmargintas ilgalaikiais piešiniais. Nors geltonos spalvos džemperis ir šviesiai melsvi džinsai slepia bene visą jos odą, pastebiu ant riešo ištatuiruotą smuiko raktą, pora juodvarnių ir kažkokį užrašą. Kiek metų šiai akiplėšai? Vargu, ar bus daugiau nei dvidešimt septyneri.

Kai paskambinau advokatui, dirbančiam su mano skyrybų byla, šis visai nenustebo. Monotoniškai išdudeno, jog mano buvusi žmona gali su jai priklausančia buto dalimi elgtis kaip tinkama. Tad aš negaliu nieko padaryti, tik svetingai priimti nuomininkę, sumokėjusią Redai į priekį. Na jau ne, šito tai tikrai nebus. Surinksiu savo savigarbos trupinius ir pats išsikraustysiu. Tik kur? Šiame su meile įrengtame bute praleidau geriausius savo metus. O gal tie metai nebuvo tokie jau geri? Neretai tekdavo rankioti buvusios žmonos išgertus vyno butelius, mat ši mėgdavo pasilinksminti, prisikvietusi būrį draugių. Dar dažniau miegamojo sienos sugerdavo jos priekaištus, neva aš šaltas ir nuobodus lovoje. Taip, aš – psichologas, savo srities profesionalas, nepastebėjau griūvančios santuokos ženklų. O gal tik bandžiau nutildyti savo vidinį balsą, kuris visa gerkle rėkė „šie santykiai neturi ateities“?

Jau nepamenu, kada pirmą kartą prakalbome apie skyrybas. Redos nesustabdė nei septyneri kartu praleisti metai, nei tas faktas, kad esame vienos juvelyrinių dirbinių įmonės bendrasavininkai. Vieną dieną grįžęs iš darbo radau tik tvarkingai ant staliuko paliktą laiškelį. Jame mano mylima žmona nedaugžodžiavo, tik informavo, jog išsikrausto gyventi pas savo draugą ir jau pateikė skyrybų prašymą.

Taip, šie išpuoselėti, erdvūs namai virto mano liūdesio oaze. Pasijutau sutryptas ir pažeidžiamas. Klausiau savęs, ar viskas, ko kartu su Reda pasiekėm ir buvo tai, apie ką visada svajojau? Juk jau ne vienus metus būtent mano antra pusė įtakodavo, kuo rengsiuos, kokius veganiškus patiekalus valgysiu ir į kokius koncertus eisiu. Po velnių, man net nepatinka klasikinė muzika. Visuomet stengiaus įtikti savo elegantiškajai, nuostabiajai žmonai, kuri aplinkinius žavėjo savo rafinuotu skoniu.

Mano mintis nutraukia įkryrus pirštų spragsėjimas man priešais veidą.

– Alio, Vaidai, ar girdi mane? – įkyriai spokso mergina,  palenkusi ant šono į smulkias kasytes supintą galvą.

– Vadink mane Vaidotu, Vaidas aš – tik savo draugams. – kantriai paaiškinu, žengdamas iš neprašytos viešnios buveinės į koridorių.

– Tai, kad mes daugiau negu draugai, Vaidai, – demonstratyviai atsiremia į durų staktą,  – mes kartu gyvenam, – nusikvatojusi trinkteli kambario duris man prieš pat nosį.

Mano namų kambario duris. Nuostabu. Labiau nusiristi jau nebeįmanoma.

 

Darija

 

Kai netoliese esančioje parduotuvėje kraunuosi maisto produktus į pirkinių krepšelį, išgirstu skambučio melodiją.

– Klausau, tėti, – tariu, glausdama mobilų prie ausies, o kita ranka į pirkinių krepšelį įsimesdama stiklainiuką braškių uogienės.

– Mažyle, kaip tu? – išgirstu susirūpinusį balsą ir, galiu lažintis, greta stovinti mama iš jaudulio įsitempusiu veidu grąžo rankomis. Ši mintis gerokai mane suerzina.

– Gerai. Įsikūriau bute, apie kurį pasakojau, o dabar kaip tik dairausi vakarienės.

– Brangioji, ar tu tikra, kad… – pasigirsta atodūsis. – Ar tu susitvarkysi viena?

– Viskas man gerai, tėti, – mane siutina toks globėjiškas jo tonas, tad vos susitvardau nepadėjusi ragelio.

– Darija, ar geri paskirtus…

Nutraukiu jį vidury sakinio, staiga pakeisdama temą.

– Perduok mamai linkėjimus. Man viskas gerai, – pabrėžiu paskutinį žodį. –  Turiu jau lėkt, parduotuvę tuoj uždarys. Myliu, čiau! – nelaukusi susikrimtusių gimdytojų atsakymo, nuspaudžiu raudoną mobiliojo mygtuką.

Kelias sekundes tiesiog stoviu, spausdama nosies kuprelę pirštais ir giliai alsuodama. Susitvardžiusi įsikišu telefoną į džemperio kišenę. Trumpai apžvelgusi asortimentą, nuspendžiu papildyti Vaidoto šaldytuvo atsargas kuo nors valgomu. Nusišypsojusi it piktadarė iš vaikiško filmuko, pastveriu iš stiklinio šaldytuvo lentynos pakuotę karvės pieno.

Kai, sukaupusi visas fizines jėgas, partempiu sunkų pirkinių maišą ir atsirakinu naujų namų duris, mane pasitinka spengianti tyla. Bute tvyro aklina tamsa, tad arba Vaidotas nuėjo miegoti pusę dešimtos, arba jo nėra namuose. Nusprendusi, kad šiandien jau ir taip gerokai apkartinau šiam žmogui gyvenimą, tyliai nuslenku į virtuvę. Keletą sekundžių tiesiog bergždžiai bandau surasti šviesos jungiklį. Pūškuodama užkeliu sunkų pirkinių maišą ant sterilaus virtuvinio spintelių komplekto ir pradedu kraustyti produktus. Beregint šaldytuvas ir pora spintelių prisipildo įvairiomis gėrybėmis, kurioms išleidau dalį pinigų, surinktų muzikuojant gatvėje. Nors garsiai trankau durelėmis ir netyčia įjungiu indaplovę, piktojo rusvaplaukio nesimato. Gal ėmė ir išsikraustė, susikrovęs savo nuobodų gyvenimą į pora brangių lagaminų? Mintis apie saldų miegą milžiniškoje dvigulėje lovoje su dailiai išraižytu masyviu rėmu mane pradžiugina. Išpylusi Vaidoto veganišką migdolų gėrimą į kriauklę ir dosniai  užpildžiusi pakuotę žalmargės pieneliu, įstatau į šaldytuvo dureles. Nieko nelaukusi, nusprendžiu apžiūrėti savo apartamentus.

Erdvė, nors gana maža, tačiau įrengta taip pat stilingai, kaip ir visas likęs būstas. Praverto lango užuolaidą plaiksto rudens vėjas, į stiklą monotoniškai barbena lietus. Keliais žingsniais išmatavusi pilkšvai nudažytą kambarį, žvilgsniu įvertinu savo laikiną guolį: be darbo stalo su kompiuteriu ir kelių, segtuvais prigrūstų lentynų, čia stovi gana patogi sofa. Deja, mano nusivylimui, ji neišsiskleidžia, todėl teks miegoti surietus kojas arba bandyti jėga įsiveržti į Vaidoto miegamąjį. Įdomu, kaip tas rudaakis niurzga atrodo su pižamos kelnėmis. O gal jis iš tų vyrų žiemą vasarą mėgstančių miegoti tik su trumpikėmis? Besvarstant, koks kūnas slepiasi po senamadiškais rūbais, trakšteli uždaromos buto durys. Pasigirsta šnarėjimas, prislopinti žingsniai ir pro durų apačią suvirpa šešėlis. Regis, jis sustoja ir kelias akimirkas klausosi, tuomet nueina šalin ir mane vėl apgaubia tyla. Priėjusi  arčiau stalo, pirštų galais perbraukiu per lakuotą, blizgantį paviršių. Mano dėmesį patraukia atversta knyga įmantriu pavadinimu „Jūsų pasąmonės galia“. Kas gali švaistyti laiką tokioms saviugdos nesąmonėms? Gal tas pilkų megztukų mylėtojas koks skautų būrelio vadovas? Arba, dar blogiau, tiksliųjų dalykų mokytojas? Prunkšteliu užversdama nuobodų skaitinį. Rytoj privalau išsiaiškinti, kas per asmuo yra mano kambariokas.

 

 

2 dalis

Darija

Apsidairau aplink: prabangiai apstatyta erdvi svetainė išklota puriu, baltu kilimu. Lyg iš katalogo nugulę šviesūs baldai subtiliai suderinti tarpusavyje. Ant velvetiniu audiniu aptrauktos sofos pūpso kalnas dailių pagalvėlių. Sienas puošia keli minimalistiniai paveikslai, prie toršero stovi masyvus fikusas. Pakilusi nuo patogaus baldo, priartėju ir pirštu paliečiu sultingą, blizgantį augalo lapą – kad mane kur, maniau, dirbtinis. Ir kvailiui aišku, jog interjeru rūpinosi ne tas nutįsusį megztinį iš Gariūnų turgaus vilkintis tipas. Tyliai švilpteliu sau panosėj. Ne butas, o pasaka! Tiesa pasakius, už tokį kuklų nuomos mokestį tikėjausi priplėkusio, anapilin iškeliavusios močiutės kambarėlio. Su lubas siekiančiom suklypusiom antresolėm ir kandžių sukapotom užuolaidom. O čia tikrų tikriausi rūmai! Skelbimą internete pastebėjau visai atsitiktinai ir, nieko nelaukusi, surinkau nurodytą telefono numerį. Reda prisistačiusi moteris gana paslaptingai paaiškino, jog butas tvarkingas, už nuomą nori tik šimto eurų, tačiau raktus reikia pasiimti šiandien pat. Kai jau rengiausi klausti, kur čia šuo pakastas, ponia maloniu balsu informavo, jog erdvę reikės dalintis su dar vienu žmogumi. Jokių problemų! Gyvenimas manęs niekada nelepino prabanga: ankštame tėvų bute iki pat paauglystės kambariu dalinausi su seserimi, tad esu pratusi išsiversti kukliomis sąlygomis. Toji inteligentė, perdavusi man raktus ir įbrukusi nuomos sutartį, neminėjo, kad mano kambariokas – pusamžis vyras su siaubingai senamadiška šukuosena. Tas nabagas vos neišvirto iš kojų, mane pamatęs. Na gerai, jau gerai, įdėmiau įsižiūrėjus į jo rūškaną veidą, matyti, jog jam ne daugiau negu trisdešimt penkeri. Jeigu sudegintų tas naftalinu atsiduodančias kelnes ir apsimautų plėšytus džinsus, būtų visai nieko… Mano apmąstymus nutraukia prislopintas, kitame kambaryje neramiai trypiančio vyriškio balsas: 

– Kaip suprast, ji turi teisę? Aš griežtai nesutinku, kad mano namuose gyventų svetimas žmogus! Kaip ji drįsta! 

Regis, ponia Reda pamiršo informuoti Vaidotą apie mano atsikraustymą. Smagumėlis. Prunkšteliu pirštu vedžiodama knygų nugarėles, preciziškai surikiuotas dailioje baltoje nišoje prie fikuso. Balzakas, Tolstojus, Remarkas… matau, šituose namuose nuobodulys – dažnas svečias. Aplinkui nė dulkelės, viskas tiesiog tviska švara. Gal Vaidotas – užkietėjęs pedantas ir kasdien šveičia namus parklupęs ant kelių… Įsivaizduoju suplukusį,  grindis maža kempinėle brūžinantį vyrą, apsimovusį ilgas, gumines pirštines. Ši mintis mane gerokai pralinksmina. Išsiimu iš burnos rožinį kramtomosios gumos gabalą ir kruopščiai priklijuoju prie knygų lentynos.  Įnešiu bent kiek spalvos į šį nors ir prabangų, tačiau labai nykų, baltai pilką pasaulį… Iš gretimo kambario vėl atsklinda neaiškus balsas, sprendžiant iš pakelto tono, pokalbis Vaidotui nebuvo sėkmingas. Tuomet trumpam stoja tyla.

– Ką tu čia veiki? Prašau neliesti mano daiktų!  – krūpteliu išgirdusi netikėtą priekaištą už nugaros. Lėtai atsisukusi, pastebiu išraudusius šio gana simpatiško vyro skruostus. Rankose jis neramiai spaudžia mobilųjį ir, tvirtai sukandęs dantis, žvelgia į mane pykčiu žibančiomis rudomis akimis. 

– Kaip suprantu, sutikimo vaišių nebus? – patenkinta matau, kaip dar labiau įsitempia jo veidas ir, lyg bandydamas atsiriboti nuo manęs, sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Nereikia būti psichologu, kad suprastum kūno kalbą. Kažkodėl man labai patinka erzinti savo būsimą kambarioką. 

– Kol išsiaiškinsiu šią absurdišką situaciją, tu apsistosi darbo kambaryje. Ten yra sofa, tad… 

– Palauk palauk, – iškėlusi delną priešais jį  nutraukiu apgailėtiną tiradą. – Ant sofos aš tikrai nemiegosiu. Kol kalbėjai telefonu, apsidairiau ir pastebėjau didžiulę dvigulę lovą, manau tilpsim abu, – plačiai išsišiepusi matau, kaip Vaidotas dar labiau persikreipia. Kai jau atrodo, kad rusvaplaukis sprogs iš streso, neiškentusi nusikvatoju. Atslūgus įtampai, buto savininkas vos pastebimai išpučia orą ir pasitaiso pilko megztinio rankovę. Tada kiek nuolankesniu balsu kreipiasi: 

– Ten vonios kambarys, – mosteli į siauras duris koridoriaus gale, – o čia virtuvė.

Seku paskui vyrą, kuris piktai dėbteli į mano batus. Rudaakis vis nervingai  perbraukia ranka per trumpai kirptus plaukus ir  man net šiek tiek pasidaro jo gaila. Praleidžiu kandžią repliką apie į operacinę palatą panašią valgymo erdvę.

– O tu čia kada nors gamini, ar tik užeini pasigrožėti šia idealia tvarka? – smalsauju, atverdama didžiulio į baldus įmontuoto šaldytuvo duris. Susiraukiu viduje pamačiusi tik ryšelį romaninių salotų, kelis pavytusius agurkus ir į dureles įstatytą migdolų pieno pakelį. Vaje, vaizdelis išties apgailėtinas… Akivaizdu, šiuose namuose jau seniai nesisukiojo moteris. Praleidęs negirdomis mano klausimą, Vaidotas nuvargusiu balsu tęsia toliau: 

– Indus rasi šioje spintelėje, o maistą, žinoma, turėsi pirktis pati. – Tai jau tikrai, juk nemisiu tik suvytusiom daržovėm. – Manau, kad rytoj jau turėsi ieškotis kito būsto, kadangi aš šio reikalo taip nepaliksiu. Prašau nelandžioti po mano daiktus ir neimti nieko, kas tau nepriklauso, – priduria jau kiek labiau užtikrintu balsu. –  Ir dėl dievo meilės, nusiauk batus, išpurvinai visas grindis… – lyg auklėtų nepaklusnų vaiką, išberia suirzusiu balsu ir ištiesia man pilkas moteriškas šlepetes. 

Jis gal neskiria spalvų? Visame bute vyrauja tūkstančiai purvo spalvos tonų. Savo spalvinga, iššaukiančia apranga trikdau šios patalpos energetiką, be abejonės, suderintą pagal brangų fengšui žurnalą.

 

 

 

 

 

1 dalis

Mieli skaitytojai,

Dar kartą dėkoju už besąlygišką Jūsų palaikymą, kurio dėka mano pirmoji istorija “Meilė odontologo kabinete” sulaukė leidyklų susidomėjimo. Norėdama atsidėkoti už komentarus ir gražias asmenines žinutes – pristatau Jums naują “Vasaros deserto” istoriją apie kambariokus. Likimo, o gal kerštaujančios moters suvesti, du kardinaliai skirtingi žmonės, bandys sugyventi po vienu stogu. Ji – išskirtinės išvaizdos gatvės muzikantė Darija. Jis – neseniai skyrybų popierius pasirašęs psichologas – Vaidotas. Meniška, spalvinga ir kiek chaotiška asmenybė, sudrums ramų, slogiom nuotaikom alsuojantį vyro gyvenimą. Kaip ten sakoma? Meilę nuo neapykantos skiria vos vienas žingsnis.  Pasakojimas prasideda! 🙂

 

Prologas 

Darija

Lediniai rudens pirštai perbėga mano oda, tad tvirčiau susisiaučiu spalvingą medžiaginį paltuką. Priglaudusi smakrą prie kvepiančio medžio, palenkiu galvą ir užsimerkiu. Mano plaukai plevena ore kartu su auksiniais lapais. Švelniai perbraukiu stygas stryku, lyg budindama iš snaudulio. Pasigirsta nedrąsios pirmosios kūrinio natos. Krisdamos į dėklą dunkteli kelios praeivių įmestos monetos. Melancholiška smuiko melodija mane veda ir aš, pasiduodama jai, pamirštu net kvėpuoti. Bundančioje miesto aikštėje bruzda šalikais apsivynioję praeiviai, suloja pro šalį tipenantis benamis šuo. Šią akimirką esame tik mes – aš ir šis taurus mano sielos instrumentas. Nepaisydama pirštus stingdančio vėjo, lėtą muziką keičiu greitesniu, ritmingu kūriniu. Sustojusi elegantiškai apsirengusi dama kelias akimirkas klausosi, tada pritupia ir įdeda kelis eurus į pravirą mano smuiko dėklą. Šiandien dangus dosniai dalina spindulius, nors šie šildo daugiau širdis, nei sustirusius kūnus. Į Lietuvą atkeliavęs spalis it dailininkas nutapė gamtą gelsvai raudonais atspalviais.

 

Vaidotas

– Pone Vaidotai, sakykit, kas jus atvedė pas mane? Su kokiomis problemomis susiduriat paskutiniu metu? Skyrybos? Taip, sunkus reikalas, ypač kai tenka dalintis užgyventą turtą. Gera žinia, kad neturite vaikų – vienu sugadintu gyvenimu mažiau. Kiekvienoje situacijoje reikia įžvelgti pozityvių dalykų. Pasvarstykite, ką gero jums suteikė šie santykiai? – klausiu savo atspindžio veidrodyje. Išties, Vaidotai, ką gali pasakyti apie savo buvusią žmoną? Be to, kad išdavė su kitu vyru ir dar prisiteisė pusę buto? – mano monologą nutraukia virstelėjusios kabineto durys.

– Laba diena, aš šiek tiek per anksti. Gal man palaukti? – sutrikusi teiraujasi nuolatinė pacientė.

– Viskas gerai, ponia Danute, užeikit, – mosteliu pakviesdamas prisėsti prie nykios sofutės. Ant mažo, greta stovinčio staliuko vargiai telpa pakuotė popierinių nosinaičių. Jų šiandien prireiks, nes Danutė vėl ašarodama pasakos apie sūnų. Šis veltėdis baigia pragerti savo gyvenimą ir pralošti motinos sunkiai užgyventas santaupas. Viskas, ką galiu padaryti, tai pasiūlyti šiai nelaimingai moteriai išlieti savo susikaupusias emocijas.

Kartais jaučiuosi it ta popierinė nosinaitė: į mane valosi peršinčias akis, gniaužo drebančiomis rankomis, o galiausiai išsipučia varvančią nosį. Toks tas psichologo darbas. Pilkas megztinis, juodos kostiuminės kelnės bei profesionali veido išraiška sudaro įspūdį, jog man svarbios pacientų problemos. Iš tiesų, nedideliame blonknote tiesiog piešiu bangas, imituodamas konspektuojamas pastabas. Kartais susidarau reikiamų produktų sąrašą. Prisiminiau! Šįryt pasibaigė kava, reikės užsukti į parduotuvę. Pakeliu akis į vylingai žvelgiančią moterį. Velnias, ką ji sakė?

Po nuobodžios darbo dienos įžengiu į savo laiptinę, kurioje ir vėl grasindama perdegti, mirksi apšvietimo lempa. Mintyse nusikeikiu. Atrodo, šiame daugiabutyje tvarka rūpi tik man vienam. Garsiai atsidusęs, pakeliu numestą saldainio popieriuką ir, pakėlęs galvą, pastebiu keistą būtybę: ilgi, šviesūs, į smulkias kasytes supinti plaukai, ryškiai žalias paltukas ir kariškais masyviais batais apautos laibos kojos. Nieko sau derinys. Jauna mergina, kurios veide suskaičiuoju mažiausiai keturis auskarus, kažką burnodama tempia sunkų lagaminą. Ant šios smulkios būtybės peties pastebiu didelį kažkokio instrumento dėklą. Įdomu, iš kur atsirado ši keistuolė? Gal tai kaimynės Reginos anūkė, grįžusi iš užsienio? Kažką minėjo praeitą savaitę, kai kasmetinėje mūsų namo talkoje grėbėm medžių lapus. Vieną sekundę svarstau, gal jai padėti su nešuliais, tačiau persigalvoju, kai ši ryški persona stabteli ir išpučia kramtomosios gumos burbulą, tuo pačiu metu įnirtingai tyrinėdama kažkokį popieriaus lapą. Lyg šešėlis aplenkiu ją ir nepastebėtas nuslenku iki savo buto durų. Palaimingai trakšteliu vidinį užraktą ir tvarkingai ant kilimėlio nusiaunu batus. Vos spėju pakabinti savo lietpaltį ir ilgą šaliką, pasigirsta beldimas. Kur ten beldimas, atrodo lyg kas su visa jėga bandytų išversti duris. Apstulbęs nenorom pasuku užraktą ir akis į akį susiduriu su auskaruota šviesiaplauke.

– Kuo galiu padėti? – suraukęs antakius teiraujuosi žengtelėjęs atgal, mat mergina, pažeisdama asmeninę erdvę, stovi visai čia pat ant mano slenksčio.

– Ar čia Eigulių gatvės aštunto namo vienuoliktas butas? –  įžūliai tyrinėja mano veidą nepažįstamoji.

– Čia, bet jūs tikriausiai supainiojot adresus, – kantriai nusišypsau ir bandau užverti duris, kai netikėtai mergina įkiša masyvų kerzą į tarpdurį ir mane sustabdo.

– Nieko aš nesupainiojau. Atvykau būtent ten, kur reikia. Štai, – man prieš nosį ištiesia sulamdytą popieriaus lapą, ant kurio pastebiu du žodžius „Nuomos sutartis“. Sutrikęs papurtau galvą.

– Panele, šio buto niekas nenuomoja, jūs suklydot, – šiek tiek suirzęs bandau švelniai stumtelti merginą iš tarpdurio. Nuo jos padvelkia rudens drėgme ir keistu, bet gana maloniu kvepalų aromatu.

– Tai, kad išnuomavo, – įžūliai prunkšteli ir net nespėju susigaudyti, kai  storžievė prasibrauna pro mane ir ramiausiu veidu įneša savo daiktus. Akimirką prarandu kalbos dovaną ir tik stebiu šį chaosą, lyg viskas vyktų ne mano panosėj, o kokioje nors kino salėje.

– Ei, gerbiamoji, ką jūs sau leidžiat? Braunatės į svetimą būstą! – šūkteliu netekęs kantrybės, kai šioji lyg niekur nieko numeta savo ryškai žalią paltuką ant koridoriuje stovinčios komodos ir pradeda dairytis.

– Kaip suprantu, gyvensim kartu, tad reikėtų susipažinti. Aš Kendė, – ištiesia gležną ranką, ant kurios pastebiu daugybę tatuiruočių. Ji gal iš kalėjimo grįžusi? Kokia dar Kendė?.. Kas čia vyksta… Mano smegenys, atrodo, tuoj perkais. Stypsau netekęs amo, kol įsibrovėlė be jokių skrupulų žvalgosi mano privačioje erdvėje.

– Tu gal apsirūkius? Prašau palikti mano butą, kitaip iškviesiu policiją! – gana šiurkščiai sugriebiu akiplėšą už alkūnės ir, pamiršęs geras manieras, piktai sušnypščiu. Ši, nekreipdama dėmesio į mano grubumą, tik pasitrina ranką ir kilsteli siaurą smakrą.

– Ir ką jiems pasakysi? Turiu nuomos sutartį, nuo šiandien legaliai čia gyvenu. Sumokėjau pinigus už tris mėnesius į priekį, – pabaksnoja laibu, gausiai žieduotu pirštu punktą sutartyje. Netekęs kantrybės, išplėšiu lapą iš šios nusikaltėlės rankų. Sumišęs mano protas šokinėja nuo vieno sakinio prie kito. Ant šio abejotinos kilmės dokumento suraitytas mano buvusios žmonos parašas. Jeigu tikėsim tuo, kas parašyta – ši stačiokė turi teisę apsigyventi mano išpuoselėtuose namuose.

– Tai nesusipratimas…

To negali būti! Reda man grasino, jog išnuomos sau priklausančią dalį, nes nesutinku parduoti namų, kuriuose tiek metų kūrėm bendrą gyvenimą… Bet ar ji išties galėjo taip pasielgti? Turiu paskambinti advokatui. 

– Primink, kuo tu vardu? – atsainiai išpučia didžiulį kramtomosios gumos burbulą ir primerkia tamsiai padažytas mėlynas akis.

– Vaidotas, – burbteliu, ieškodamas kur pasidėjau savo mobilųjį telefoną.

– Kaip Baumila? – nemaloniai nusikvatoja ir toliau atvira burna demonstratyviai žiaumoja gumą, atidengdama baltus dantis. Kai išmuštas iš vėžių tik skėsteliu rankomis, varo toliau:

– Klausyk, Vaidai, gal užuot stovėjęs čia, parodytum, kur miegosiu? – įžūliai žengia į mano buto svetainę ir pradeda kilnoti ant sieninės spintos stovinčius daiktus. Su siaubu seku paskui ją ir stebiu, kaip ant balto kilimo plinta purvina dėmė, mat ši nelaboji vis dar su batais.

– Kende, ar kokia tu ten, – pasitrinu skaudėti pradėjusį smilkinį, – palauk čia, kol aš susisieksiu su advokatu. Jis patvirtins, kad šis, – paniekinamai numetu suglamžytą popiergalį ant stalo, – neturi jokios juridinės galios ir tu privalai palikti mano namus.

– Aha, kol tu ten aiškinsies, aš prisėsiu, –  vis dar su batais klesteli ant odinės sofos ir, susikėlusi kojas ant nublizginto staliuko, išsitraukia vaivorykštės spalvom išmargintą telefoną. Dar niekada neteko regėti tokios įžūlios, iššaukiančios ir siaubingai erzinančios žmogystos kaip ši.

Jaučiu, kaip man prasideda nervinis tikas…

 

6 dalis

Viktorija

 

– Viktorija, – palinkęs perbraukia mano iškaitusį iš gėdos veidą.

– Jori, aš…

– Tu –  nuostabi moteris, –  švelniai glosto mano skruostą ir, net nespėjus susivokti, kas vyksta, priglunda prie mano pravirų iš nuostabos lūpų.

Bučiuoja švelniai, tarsi bijodamas dar labiau sužeisti mano kava nuplikytą burną. Tačiau netrukus tempas ima greitėti ir kavinė su visais lankytojais ima suktis, kol galiausiai išnyksta. Liekam tik mes ir mūsų išalkę kūnai, trokštantys ragauti ir tyrinėti vienas kitą. Mano galva apsiblausia, mintys išsibarsto ir aš tiesiog pasiduodu akimirkos žavesiui. Širdis verčiasi kūliais, jaudulys keliauja visu pulsuojančiu kūnu, kuriam nebepriklausau. Jorio lūpos, nors ir vyriškai siauros, tačiau švelnios ir maloniai drėgnos. Jo skonis –  daug saldesnis už visus mano valgytus pyragus su ledais. Pajuntu, kaip gražuolis apsiveja rankomis ir mes beveik užgulam stalelį, prie kurio sėdim. Tarkšteli numestas ant žemės šaukštelis, pavojingai susvyruoja puodelis su dar neišgerta kava, bet mums tas nė motais. Joris išdykusiai atakuoja mano burną ir be gailesčio ją užvaldo. Mūsų liežuviai, iš pradžių galynėjęsi, dabar sutartinai juda it sukdamiesi aistringo šokio ritmu. Švelnia plaštaka, kurios pirštai nepadoriai ilgi, Joris glamonėja mano veidą, kitą panardindamas į plaukus. Žaismingai  peštelėjęs garbanas, atlošia mano galvą ir kiek atsitraukia. Kelias akimirkas žvelgiam vienas į kitą tankiai alsuodami. Pastebiu, kad mėlynos odontologo akys gerokai patamsėjusios ir tai mane begėdiškai kaitina. Šis vyras – toks seksualus ir karštas, kad net svaigsta galva. Viskas atrodo per gerai, kad būtų tikra. Bandau kažką pasakyti, tačiau jaučiu, jog krūtinę ima spausti, lyg ant jos būtų užgulęs kažkas sunkaus. Sužiopčioju ir priglaudžiu prie širdies ranką. Pajuntu, kaip iš lūpų kampučio smakru kažkas nuteka ir aš negaliu to suvaldyti. Nejau infarktas? O dievulėliau… Karštligiškai bandau įkvėpti oro, viskas aplink pradeda blaustis ir tolti…

Atmerkiu akis ir ne iš karto suprantu, kad guliu ant gerokai apseilėtos pagalvės. Ant manęs tupintis katinas spokso į akis ir nepatenkintas linguoja uodega. Sapnas, tai buvo sapnas…

– Po galais, Murki, nulipk nuo manęs! Negaliu kvėpuoti! – susierzinusi nustumiu storą katiną  ir atsisėdu lovoje. Širdis tiesiog patrakusiai daužosi, jaučiu, kaip liepsnoja mano skruostai. Atgalia ranka nusibraukiu blizgantį smakrą ir tankiai sumirksiu bandydama visiškai prabusti iš erotinės svajonės išsipildymo. Drėgmė telkiasi ne vien ant mano pagalvės užvalkalo… Čia tai bent sapnelis… Garsiai išpučiu sulaikytą orą, išpūsdama žandus, ir krentu atgal į sutaršytus patalus. Dieve mano…Viskas buvo taip realu, jog vis dar jaučiu Jorio lūpų skonį, jo rankų švelnumą… Įsikniaubiu veidu į pagalvę ir panyru į vakar dienos prisiminimus…

Nors ir apsikvailinau kavinėje, apsidegindama verdančia kava, Joris išliko džentelmeniškas ir nepaprastai žavingas. Dar ilgai kalbėjomės įvairiomis temomis: aptarinėjome laisvalaikio pomėgius, tokius kaip  filmai ir knygos. Maloniai nustebau, kai daktarėlis paminėjo trilerius ir detektyvus. Pažiūrėjus į tą raumenų kalną, susidaro įspūdis, kad vienintelė jo skaityta knyga – kaip susiplakti baltyminius kokteilius. Viso vakaro metu jo marškiniai tiesiog nepadoriai plyšo per siūles, tad man teko valdytis, kad neišsinarinčiau akių. Kavinukei ištuštėjus, jis, žinoma, apmokėjo sąskaitą ir galantiškai pasisiūlė parvežti namo. Bateliai man be gailesčio nutrynė kojas, tačiau nelaiku prabudęs mano kuklumas nudažė skruostus raudoniu ir dviem oktavom paplonino balsą: nerišliai kažką cyptelėjau apie gryną orą ir tai, kad namai man visai netoliese, ir iškart pasigailėjau. Užuot sutikusi pasivažinėti juodu daktarėlio Leksus markės automobiliu, šlubčiodama parsliūkinau namo, taip gerokai pakeldama kaimynams nuotaiką. Tiesa, prieš mums išsiskiriant, jis savo velniškai seksualiu balsu paklausė, ar gali tikėtis kito pasimatymo. Kaip visada, ne laiku praradusi kalbos dovaną, kažką neaiškiai numykiau. Tikiuosi, jis suprato, kad aš beviltiškai noriu kito pasimatymo ir ne tik pasimatymo… Noriu vestuvių, dviejų gražių vaikučių ir namo prie ežero…

Vėl ant lovos užšokęs katinas priekaištingai miaukteli, primindamas, kad man laikas grįžti į realybę ir įdėti jam sauso ėdalo. Vika, valdykis, jis tik nerealiai patraukus vyras, kuris dėl neaiškių priežasčių su tavim nori leisti savo laiką. Visai nieko keisto… Nieko keisto…

 

Joris 

Saulė nudažė vakarėjantį dangų, vėjas, pakėlęs išdžiūvusią  žemę, pavertė ją dulkėmis. Žingsniuoju siauru kapinių takeliu. Pasukęs didelės, senos pušies link, sustoju. Mane nebyliai sutinka juodo marmuro antkapis su iškaltomis aukso raidėmis ir nedideliu kryželiu. Pirštais perbraukiu vis dar kaitra alsuojantį glotnų paviršių. Seniai čia nesilankiau. Antkapis kiek  nublukęs, o suskirdusi žemė gausiai nuberta pušies spyglių.

– Atnešiau tavo mėgstamiausių… – atsargiai guldau baltas rožes šalia antkapio ir jaučiu kaip besikaupiančios ašaros ima graužti akis. Stoviu tvirtai įbedęs kojas į žemę, lyg tas nebylus medis, suleidęs tvirtas, šimtametes šaknis. Pažvelgęs į dangų matau, kaip vėjo šokdinama pušis svarina senas šakas. Visu kūnu jaučiu – ateina lietus. Suvibravęs telefonas nutraukia slogias mintis. „Sužinojau, ko prašei, lieki man skoloj.“ Permetęs akimis likusią žinutės dalį, nevalingai sugniaužiu kumščius.

 

 

5 dalis

Viktorija

Vos išėjusi pro buto duris suvokiu, kad apsirengiau kaip į darbo pokalbį. Nagi, Vika, žadi padaryti jam įspūdį juodu sijonu ir palaidine? Reikėjo dar ir CV pasirašyt. Velniai griebtų,  suburbu, grįždama į butą. Dar turiu marias laiko persirengti, tik – kuo? Garsiai iškvepiu ir žingsniuoju perkratyti naują garderobą.

Pasiekusi kavinukę, bandau atgauti kvapą – taip užsikuičiau persirenginėdama, kad visą kelią iki kavinės teko bėgti. Dar tik vienuolika penkiasdešimt dvi. Dar aštuonios minutės – spėjau. Prisėdusi prie lauko stalelio  atgauti kvapą, bandau normalizuoti širdies ritmą. Sportas gal ir sveikata, tik ne su aukštakulniais. Tie bjaurybės, aišku, pritrynė pūsles. Trumpam nusispiriu lakuotus žudikus,  ir delnais palyginu suknelę. Pastelinės rausvos spalvos rūbas, prigludęs it antra oda, išryškina mano moteriškus apvalumus ir subtiliai atidengia kojas. Tikiuosi, dabar neatrodau it pabėgusi iš Kanų festivalio? Reikės rimtai pagalvoti apie įvaizdžio stilistės paslaugas.

Kavinukė kaip visada šiuo metu –  sausakimša. Bandau ką nors įžiūrėti pro reklaminiais lipdukais apklijuotą stiklą: matau jauną porelę, susikibusią už rankučių, mielą šeimyną su trim mažais vaikais, kemšančiais vaflius, merginą, įnirtingai naršančią telefono ekrane, ir du senjorus, gurkšnojančius iš mažų puodelių. Jo nėra. Tai aišku, o ko aš tikėjausi? Kad lauks kaip koks riteris su šimtu rožių?  Piktai prunkšteliu ir pasitrinu maudžiančias pėdas. Palauksiu dar pora minučių ir gėdingai trauksiu namo. Užblokuosiu tą niekšą ir niekada neisiu pas odontologus. Niekada! Prisiminusi veriantį danties skausmą, jau ne taip kategoriškai nusprendžiu niekada neiti į TĄ kliniką. Na, štai, Pelene, karieta virto moliūgu, o tavo kurpaitės negailestingai pritrynė pūsles, –  šaiposi vidinis balsas. Čiupusi batelius į rankas, ruošiuosi pakilti nuo stalelio, kai išgirstu:

– Laba diena, atleiskit, kad vėluoju, nesuskambėjo žadintuvas, – kaltai šypsosi daktarėlis. – Kažkur susiruošėt? – reikšmingai nužvelgia mane nuo galvos iki basų pėdų.

–       Aš kaip tik ketinau eiti  į kavinės vidų, – išberiu net nepasisveikinusi.

– Be batų? – akinamai šypsosi gražuolis. Taip ir maniau, kad jo dantys nepriekaištingi. Nugurgiu seiles.

– Man patinka vaikščioti basomis, – kilsteliu smakrą.

– Tuomet gal ir man nusiauti? – klausia rimtai, bet matau šelmiškus žiburėlius jo akyse.

– Nebūtina, – kiek sutrinku ir skubiai įsispiriu į batelius, kuriuos laikiau rankose.

– Mašinoj turiu pirmosios pagalbos vaistinėlę. Galėčiau atnešti, – sako jau visai rimtai, nužvelgdamas mano paraudusias pėdas.

– Ne, ačiū, viskas gerai, – tarsteliu ir žengiu per man paslaugiai atvertas kavinės duris. Prisėdę prie vienintelio laisvo stalelio, kiek nejaukiai susižvalgom. Šiaip man iškalbos niekada netrūksta, bet šiandien lyg tyčia džiūsta burna. Pirmas prabyla Joris:

– Viktorija, noriu padėkoti, kad priėmėte mano kvietimą. Beje, atrodote labai gražiai, – taria kimiu balsu.

– Ačiū, – nusišypsau. – Kad jau susitikom neoficialioj aplinkoj, gal pereikim prie „tu“?

Tu taip pat atrodai velniškai gerai –   pagalvoju, sunkiai tramdydama jaudulį. Tie marškiniai paryškina raumenis, kuriuos suformuoti, lažinuosi, prireikė daugybės valandų sporto salėje. Visada jaučiau silpnybę išraiškingiems vyrams. Svajingai sumosuoju blakstienomis. Jis jau žiojasi atsakyti, tačiau lyg iš po žemių išdygusi padavėja sveikindamasi tiesia mums meniu. Kelias akimirkas tarp mūsų pakimba tyla. Girdėti tik greta esančių vaikų klegesys ir šiugždančių lapų garsas.

– Gal jau išsirinkot? – vėl prisistato jaunutė padavėja su bloknotu ir tušinuku rankoje.

Piemenė kokia, garantuoju, tik vakar baigė mokyklą, o jau seiliojasi, bežiūrėdama į Jorį. – nudilginu žvilgsniu konkurentę, tačiau nutaisau mandagų toną:

– Taip, man, prašau, kapučino kavos ir obuolių pyrago su ledais, – išgirstu savo žodžius. Vika, gal visai išprotėjai? Žiaumosi dabar tą pyragą prie tokio gražuolio, o dar jei suknelę apsidrėbsi… – proto balsas pasibaisėjęs išpučia akis, bet jau vėlu trauktis.

– Man to paties, ko ir damai, – tarsteli Joris ir atiduoda meniu padavėjai. Oho, kokios manieros. Nepamenu, kada kas nors mane pavadino dama. O ir kėdę prieš tai pristūmė, net trupinius nubraukė, kad tik man sėdėti būtų patogiau. Mano skruostai vėl sužydi raudonai ir aš pakeliu akis į odontologą.

 

Joris

Velnias, kokia ji graži. Aukšta, esam beveik to paties ūgio. Dievinu laibas dailiosios lyties atstoves. Kol varto meniu, slapta tyrinėju jos veidą: putnias lūpas, ryškius skruostikaulius ir nuostabios spalvos akis. Tos akys man tokios artimos, tiek kartų į mane žvelgė anksčiau… – nejučia praskrieja mintis. Nepaklusni sruogelė užkrenta jai ant veido ir man, kaip filmų herojui, kyla nevalingas noras ją užkišti už ausies. Nepraslydo pro mano akis ir jos gundanti figūra. Taip sėdėdamas, galiu grožėtis jos privalumais, pūpsančiais iš po gana atviros suknelės iškirptės. Turiu giliai įkvėpti, kad suvaldyčiau bėgėdiškas mintis. Ši moteris keistai mane veikia, jaučiu dilgčiojimą delnuose ir vis noriu ją paliesti.

– Kuo užsiimat, tai yra, užsiimi gyvenime? – išspaudžiu turbūt banaliausią klausimą.

– Aš – fotografė, turiu savo studiją, bet daugiausia dirbu vestuvių srityje.

– Oho, koks įdomus darbas! – tiesą pasakius, nustembu. Nors, gerai įsižiūrėjus,  matyti, kad Viktorija  – meniška asmenybė. Jos – rankinė  su spalvotais kutais, o dar tie keistai žavūs keraminiai auskarai…

– Visada svajojau sustabdyti ir išsaugoti gražiausias žmonių akimirkas, – jos balsas sušvelnėja, o akys sužimba.

– Žinai, man kaip tik reikėtų kelių profesionalių nuotraukų, na, klinikos internetiniam puslapiui, – bandau aiškinti, bet ji tik energingai sulinksi ir pradeda kažko ieškoti rankinėje.

– Štai, mano vizitinė, paskambink ir susitarsim dėl laiko.

Paimu man ištiestą glotnios tekstūros kortelę auksinėmis raidėmis „Photo by Viktorija“, kurioje parašytas telefono numeris ir studijos adresas. Šitą reikės įsidėmėti.

 

Viktorija

Kavinė trumpam ištuštėjo, liko tik meiliai besiglaustanti porelė ir mergina,  kalbanti telefonu. Joris užsiminė norintis fotosesijos, tad nesupratau, ar jis rimtai, ar tik mandagiai pasidomėjo mano veikla. Kol jis varto mano vizitinę, atkeliauja mūsų užsakymas. Padavėja pastato prieš mus didelius puodelius su kapučino kava ir kiekvienam po nuostabiai kvepiantį pyrago gabalėlį su jau pradėjusiais tirpti ledais. Nieko nelaukusi pakabinu šaukštelį deserto ir mikliai įsidedu į burną. Mmmm… kaip skanu. Iš malonumo net sumurkiu. Ir pajuntu svilinantį Jorio žvilgsnį.

– O tu nevalgysi? –  mosteliu šaukšteliu link jo dar nepaliesto pyrago.

– Dabar norėčiau paragauti kai ko kito… – ištaria žodžius lėtai ir jo žvilgsnis apsistoja ties mano ledais išteptomis lūpomis. Po šimts pypkių!  Ką jis ką tik  pasakė? Nejučia užspringstu dėl tokios dviprasmybės ir, net nepagalvojusi, kilsteliu dar garuojantį puodelį. Suprantu padariusi klaidą tik tuomet, kai nutvilko deginantis skausmas. Mano akys išsiplečia ir aš, riebiai nusikeikusi, prisidengiu burną delnu. O taip, tikra dama, nieko neprikiši.

– Tau viskas gerai? – kilstelėjęs nuo kėdės, Joris siekia mano rankos. – Prašau, atneškit vandens su ledu, – kreipiasi į greta stalelį valančią ir kaip cukrus tirpstančią padavėją. – Ar labai nusideginai? Parodyk. Nagi, išsižiok, – nebyliai papurtau galvą. – Viktorija, juk aš – gydytojas, be to, jau mačiau tavo burną, – šelmiškai šypteli.

Atskubėjusi  mergina ištiesia man didelę stiklinę negazuoto vandens. Bekeliant prie burnos gaivinantį skystį, suskimbčioja ledukai.

– Kaip tu? – susirūpinimas jo akyse atrodo nuoširdus.

– Jau geriau, – atsakau kuo linksmesniu balsu ir pastebiu, jog kavinės lankytojai žvilgčioja į mane.

Gurkštelėjusi dar šiek tiek vėsinančio skysčio, bandau nenumirti iš gėdos, kurią ką tik patyriau. Nerangumas –  mano priešas numeris vienas.