Darija
Kaip dieną aišku, jog amžinai šiame kambaryje nesislėpsiu. Vaidoto akyse pasirodžiau mažų mažiausia pamišėlė. Ir kas man užėjo? Nors ir netrykštu entuziazmu, reikia galvoti, kaip užkasti karo kirvį. Valgio gaminimas atkrinta, galai žino, kuo minta tas sveikos gyvensenos propaguotojas. Nuo įtempto galvojimo net smilkinį paskausta. Pridedu rodomąjį pirštą prie mąsliai suspaustų lūpų. Gal atsiprašymo proga jam padovanoti kokią nors atpalaiduojančią procedūrą? Kvailai išsišiepiu, įsivaizduodama, kaip Vaidotas drybso ant masažinio stalo su vienkartiniais stringais. Visas toks raumeningas ir blizgantis nuo levandų aliejaus. Tfu, iš kur tokios mintys. Apsaugok Viešpatie nuo tokių iškrypusių fantazijų. Vaikščiodama iš kampo į kampą, pradedu graužti nagų odeles. Nors ko aš čia varginuosi, greičiausiai vienintelis Vaidotą džiuginantis dalykas yra indų plovimas ir langų valymas. Nors jam į veidą išrėkiau, kad to nedarysiu, pakedenu stirtą pagalvėlių ant sofos. Tada ranka nubraukiu menamas dulkes nuo svetainės baldų ir palyginu sunkaus audinio užuolaidas su dideliu šilkiniu kutu.
Kol burbeklio nėra namuose, pasinaudoju proga kiek daugiau pašniukštinėti jo erdviame bute. Ant komodos ir spintos nesimato jokių asmeninių nuotraukų, lyg Vaidoto buvusi žmona apskritai neegzistuotų. Svarstau, kodėl jie išsiskyrė? Gal ta vargšė moteris pavargo gyventi su tokiu nuoboda? Iškilnojusi sunkias Velykų salos statulėles, atveriu ąžuolines rudaakio miegamojo duris. Mano dėmesį patraukia preciziškai paklota lova. Nė vienos suknistos raukšlelės. Akivaizdu, jis kambarių tvarkytojoms veda praktinius mokymus. Visa laimė, dar nepradėjo iš rankšluosčių lankstyti gulbių ir drambliukų. Tampa aišku, dėl ko ponia Reda pasipustė padus. Su tokiu kariškos tvarkos mylėtoju ilgai nepagyventų niekas. Jis gal rimtai psichopatas? Vienoje knygoje skaičiau, jog dauguma serijinių žudikų kenčia nuo obsesinio kompulsinio sutrikimo ir nuolat tvarkosi. Nuo minties, kad gyvenu su Džeku Skerdiku, pašiurpsta rankų ir kojų oda.
Paskutinė dar gerai neištyrinėta vieta – mano laikini apartamentai, iki šiol buvę Vaidoto darbo kambariu. Nuo tos prakeiktos sofos skauda visus šonus. Nusikaltimas versti miegoti ant tokio nepatogaus baldo. Esu pasiryžusi protestuoti arba įsigyti pripučiamą čiužinį.
Dar kartą delnu perbraukiu ant darbastalio paliktą knygą. Viskas atrodė taip nykiai, jog anksčiau net nekilo noras pasižvalgyti atidžiau. Iš greta stovinčios lentynos ištraukiu juodą sunkų segtuvą su kažkokiais lapais. Vartau susikaupusi, tačiau niekaip nesuprantu, kas juose parašyta. Kažkokie medicininiai kliedesiai. Keista. Ant sienos pastebiu kelis pagarbiai įrėmintus diplomus. Mano akys bėgioja raidėmis, tačiau protas atsisako suvokti jų prasmę. Profesoriaus Alfonso Gučo apdovanojimas už reikšmingą indėlį į Lietuvos psichologiją. Pažvelgiu į kitą kabantį padėkos raštą, kuris teigia, jog Vaidotas prisidėjo prie savižudybių ir priklausomybių prevencijos. Kas čia per?.. Skautų būrelio vadovas dar ir psichologas? Velniai mane griebtų! Šito tai tikrai nesitikėjau.
Vaidotas
Po praleistos popietės buvusio uošvio draugijoje, valgant vyšnių pyragą ir bukai spoksant į prastai veikiantį televizorių, jaučiuosi apsunkęs. Nuotaikos nepakelia ir prakiuręs dangus. Lietaus lašai tingiai barbena į susigūžusių praeivių skėčius, negailestingai plauna gatvės asfaltą, įnirtingai vagoja mano automobilio stiklą. Vis dar sėdžiu senelių globos namams priklausančioje mašinų stovėjimo aikštelėje ir, regis, neturiu jėgų pajudėti iš vietos. Staiga suvibravęs mobilusis pažadina mane iš slogių apmąstymų. Priminimas apie vizitą kirpykloje. Visame šiame įvykių sukūryje man tiesiog išgaravo iš galvos.
Kai įžengiu į nedidelį grožio saloną, kuriame lankausi jau ne vienerius metus, mane pasitinka plaukų lako debesis ir kiti aitrūs, šiai vietai būdingi kvapai. Pasisveikinusi, maloni kirpėja mosteli prisėsti į laisvą, manęs jau laukiančią, kėdę. Ausis kutena klegančių moterų juokas ir prislopintu balsu kuždamos paskalos. Vieną akimirką šiame moteriškame kolektyve pasijuntu šiek tiek nejaukiai.
– Kerpam kaip visada? – užtiesusi apsauginį apsiaustą ir perbraukdama šukomis mano jau gerokai ataugusius plaukus, teiraujasi kirpėja.
– Gal… šį kartą patrumpinkit šonus, o viršugalvį palikit ilgesnį? – ištariu neužtikrintu balsu. Pats nesuprantu, iš kur staiga atsirado noras pokyčiams.
– Oho, kažkas naujo! Juk jau seniai įkalbinėju jus išbandyti kitą kirpimą, – plaukų meistrės veidą papuošia plati šypsena. – Siūlau dar išskutinėti skląstymą. Atrodysite jaunatviškai ir labai stilingai, – įtikinėdama net mirkteli akimi.
– Kad nežinau… – Staiga apninka abejonės ir aš nervingai pasimuistau kėdėje, pasijutęs panašiai kaip mano kalbinami pacientai. Plaukų stilistės rankose jau burzgia nedidelė skutimosi mašinėlė, užgoždama mano minčių aidą.
– Pasitikėkit manimi, ponas Vaidotai, atrodysit tiesiog puikiai.
***
Kai parsirandu namo, prieškambaryje mane pasitinka Darija, vilkinti kaip visada dėmesį prikaustančiais rūbais: mergina šiandien apsitempusi ryškiai geltonas kelnes, vilki tamsią palaidinę su kaukolių motyvais, o ant jos gležnų pečių kabo pūkuotas, spalvingas nertinis. Pastebiu masyvius žiedo formos auskarus ir į du kuodelius surištas šviesias kasytes. Jos susidomėjęs žvilgsnis nukrypsta į mano plaukus ir sustoja ties akimis. Regis, šiandien įžūlioji kambariokė nežada manęs tvatyti kumščiais. Lengviau kvepteliu pamatęs, jog namai nesuversti, ant staliuko net pamerkta puokštelė gėlių.
– Jeigu manai, kad pulsiu atsiprašinėt, tai teks nusivilti! – Be jokių įžangų išpyškina šviesiaplaukė ir aukščiau kilsteli smakrą.
Kai jau ruošiuos ne visai maloniai atšauti jai, Darija pakeičia savo lyderės pozicijas: sumindžikuoja ir, nudelbusi žvilgsnį, pradeda pešioti savo nertinio rankovę. Iš kūno kalbos sprendžiant, įžūlioji viešnia jaučiasi nepatogiai.
– Aš, šitą… palaisčiau tavo fikusą ir nupirkau vyno. Tikiuosi, jam nesi alergiškas. Suplojau beveik dvidešimt eurų, – nedrąsiai šypteli. Jos skruostuose vėl išryškėja žavingos duobutės. Mėlynas akių žvilgsnis dar kartą smalsiai nuslysta mano nauja šukuosena.
– Vyną aš mėgstu, tik ar tu įstatymiškai jau gali jį gerti? – prisimerkiu, laukdamas atsakymo, ir kreivai šyptelėjęs atsiremiu į komodą, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės. Matau, kaip Darijos akyse sužimba linksmos ugnelės.
– Oi, tik nereikia, man jau dvidešimt septyneri, – neva įsižeidusi prunkšteli ir dar kartą nusišypso, šį kartą plačiau, atidengdama baltus dantis.
– Tokiu atveju, mums reikės kamščiatraukio.
Darija
Kai susėdame virtuvėje prie stalo, prie kurio paskutinį kartą lyg kokie sutuoktiniai kartu valgėme blynelius, prabylu, norėdama nutraukti tarp mūsų tvyrančią tylą.
– Kodėl nesakei, kad esi psichologas? – pateliuskuoju vyną grakščioje taurėje, kurio man ką tik įpylė Vaidotas. Nors ir labai maga paragauti brangaus gėrimo, prie šio vyro nenoriu pasirodyti prasčiokė.
– Kuriuo metu, tavo manymu, turėjau papasakoti apie savo darbo specifiką? Kai įžūliai įsiveržei pro duris? Ar kai bandei mane nunuodyti? – perdėm ramiai teiraujasi rudaakis. Girdžiu jo balse sarkastiškas gaideles. Taip ir negurkštelėjusi vyno, pastatau taurę ir čiumpu nuo medinio padėkliuko krekerį. Kol Vaidotas atidarinėjo butelį, pavarsčiusi virtuvines spinteles suradau šio bei to užkandžiams.
– Nebūtina dramatizuoti! – užverčiu akis ir susikemšu dar vieną sūrų kąsnelį į burną. Pati to nejausdama, stengiuosi nepriteršti, tad trupinius nuo stalo surenku piršto galiuku. Vaidotas, įdėmiai žiūrėdamas, vos sulaiko šypseną. O jis visai nieko, kai taip baisiai nesirauko… – Beje, man patinka tavo nauja šukuosena, – pakeliu akis ir mūsų žvilgsniai susitinka. Pastebiu vos nuraudusius Vaidoto skruostus. Dėkodamas jis nežymiai linkteli galva ir atsikrenkščia.
– Tai gal paragaukim vyno? – kilsteli savo taurę it siūlydamas tostą ir nejauki atmosfera ima sklaidytis.
***
Mano dideliai nuostabai, vakaras visai malonus. Kai nesisvaido žaibais, Vaidotas tikrai neblogas pašnekovas. Įpusėjus butelį, net užsako maisto į namus – gardžią picą su kumpiu man, ir kažkokių varganų salotėlių sau. Šiek tiek keista tiesiog taip, paprastai, vakaroti su svetimu vyru, valgant prie bendro stalo. Netyčia susiliesti alkūnėmis ir nebandyti vienas kitam perkąsti gerklės.
– Darija, kodėl prisistatei išgalvotu vardu? – pasmeigdamas šakute vyšninį pomidoriuką teiraujasi rudaakis. Prieš atsakydama nugurgiu godų gurkšnį tikrai skanaus vyno.
– Kodėl išgalvotu? Tai mano sceninis pseudonimas. – Vaidoto ranka, kelianti sužvejotą žalėsį prie burnos, taip ir sustingsta ore. Jis nustebęs pažvelgia į mane.
– Sceninis?
– Na, kol kas rengiu pasirodymus tik Laisvės alėjoje, tačiau ką gali žinoti… – nusišypsau, atsikąsdama traškaus picos gabalėlio.
– Tai tu – gatvės muzikantė? – Vaidoto kaktoje susimeta dvi raukšlelės, lyg būtų nepatenkintas tokiu mano atsakymu.
– Tik kol sutaupysiu muzikos studijoms Šveicarijoje. – pastebiu, kaip mano pašnekovas jau net nebando slėpti nuostabos, tad smalsiai palinksta arčiau manęs.
– Atlikdama Mocarto ir Vivaldžio kūrinius didingame Ciūricho operos teatre, ruošiesi prisistatinėti Kende? – prunkšteli ir priglaudžia pustuštę taurę, prie gana putlių lūpų.
– Kai taip pasakei… – nuoširdžiai nusikvatoju ir vieną akimirką man net pasidaro jauku Vaidoto draugijoje. – Tiesą sakant, sena mano svajonė sugroti Ženevoje esančioje Viktorijos salėje, bet tavo muzikinės žinios man tikrai padarė įspūdį, – šiltai nusišypsau savo kambariokui.
Vaidotas
Po varginančios dienos savo niūriame ofise, užuot važiavęs namo, nusprendžiu trumpai pasivaikščioti ir pasimėgauti rudenišku oru. Nusiperku puodelį kavos išsinešimui ir, pramankštinęs savo įsitempusį sprandą, be tikslo žingsniuoju Laisvės alėja, greta kurios ir įsikūręs mano privatus psichologo kabinetas.
Ryte pokalbis su advokatu nenudžiugino, anot jo, Darija išsikelti iš mano buto gali tik savo noru. Tad arba turiu susitaikyti su jos buvimu, arba…
Reikia pripažinti, vakar visai maloniai praleidau laiką. Kai nori, ta spalvinga keistuolė gali būti visai pakenčiama. Po vakarienės net pasisiūlė padėti suplauti indus. Mane tikrai nustebino, jog ji gana apsiskaičiusi, tad pokalbis įvairiomis temomis vyko sklandžiai. Tiesą sakant, jau seniai su niekuo nediskutavau apie visuotinį atšilimą ir ekonominę situaciją Afrikos šalyse. Kaip ten bebūtų, ji privalo išsikraustyti iš mano būsto. Ką pagalvos kaimynai…
Kai mano vidinis dialogas priveda prie akligatvio, išgirstu nuostabią melodiją ir nejučia patraukiu ten, iš kur sklinda užburiantys garsai.
Nevalingai suspaudžiu vienkartinį kavos puodelį rankoje, kai priartėju ir atpažįstu muzikantę.
Nors aplink karaliauja ruduo, galiu užuosti besiskleidžiančias pievų gėles, išgirsti laukinių bičių sparnų dūzgesį, upelio čiurlenimą, pamatyti vėjo šokdinamus žalius medžių lapus. Visa tai ir dar daugiau Darija išreiškia muzika. Ne tik virtuoziškai vaizduoja supančią aplinką, bet ir įkūnija kiekvieną gyvį.
Mergina groja lengvai, tačiau kartu ir įnirtingai, negailėdama instrumento, prie kurio glaudžia savo smulkų veidą.
Jos akys užmerktos, tačiau lūpos švelniai šypsosi. Liauna ranka apglėbusi glamonėja stygas pasitelkdama ilgą stryką. Visas merginos kūnas spinduliuoja didinga ramybe.
Regis, ne šviesiaplaukė griežia smuiku, o smuikas groja ja, pasakodamas savo taurią istoriją.
Akimirkai mano širdis liaujasi plakusi…
Mieli skaitytojai, dėkoju, kad buvote kartu visą vasarą, tikiuosi Darijos ir Vaidoto istorijai bus lemta virsti knyga ir Jūs sužinosite jos tęsinį.
Su meile,
Ieva