Kategorija: Vasaros desertas

13 dalis

Darija

Kaip dieną aišku, jog amžinai šiame kambaryje nesislėpsiu. Vaidoto akyse pasirodžiau mažų mažiausia pamišėlė. Ir kas man užėjo? Nors ir netrykštu entuziazmu, reikia galvoti, kaip užkasti karo kirvį. Valgio gaminimas atkrinta, galai žino, kuo minta tas sveikos gyvensenos propaguotojas. Nuo įtempto galvojimo net smilkinį paskausta. Pridedu rodomąjį pirštą prie mąsliai  suspaustų lūpų. Gal atsiprašymo proga jam padovanoti kokią nors atpalaiduojančią procedūrą? Kvailai išsišiepiu, įsivaizduodama, kaip Vaidotas drybso ant masažinio stalo su vienkartiniais stringais. Visas toks raumeningas ir blizgantis nuo levandų aliejaus. Tfu, iš kur tokios mintys. Apsaugok Viešpatie nuo tokių iškrypusių  fantazijų. Vaikščiodama iš kampo į kampą, pradedu graužti nagų odeles. Nors ko aš čia varginuosi, greičiausiai vienintelis Vaidotą džiuginantis dalykas yra indų plovimas ir langų valymas. Nors jam į veidą išrėkiau, kad to nedarysiu, pakedenu stirtą pagalvėlių ant sofos. Tada ranka nubraukiu menamas dulkes nuo svetainės baldų ir palyginu sunkaus audinio užuolaidas su dideliu šilkiniu kutu.

Kol burbeklio nėra namuose, pasinaudoju proga kiek daugiau pašniukštinėti jo erdviame bute. Ant komodos ir spintos nesimato jokių asmeninių nuotraukų, lyg Vaidoto buvusi žmona apskritai neegzistuotų. Svarstau, kodėl jie išsiskyrė? Gal ta vargšė moteris pavargo gyventi su tokiu nuoboda? Iškilnojusi sunkias Velykų salos statulėles, atveriu ąžuolines rudaakio miegamojo duris. Mano dėmesį patraukia preciziškai paklota lova. Nė vienos suknistos raukšlelės. Akivaizdu, jis kambarių tvarkytojoms veda praktinius mokymus. Visa laimė, dar nepradėjo iš rankšluosčių lankstyti gulbių ir drambliukų. Tampa aišku, dėl ko ponia Reda pasipustė padus. Su tokiu kariškos tvarkos mylėtoju ilgai nepagyventų niekas. Jis gal rimtai psichopatas? Vienoje knygoje skaičiau, jog dauguma serijinių žudikų kenčia nuo obsesinio kompulsinio sutrikimo ir nuolat tvarkosi. Nuo minties, kad gyvenu su Džeku Skerdiku, pašiurpsta rankų ir kojų oda.

Paskutinė dar gerai neištyrinėta vieta – mano laikini apartamentai, iki šiol buvę Vaidoto darbo kambariu. Nuo tos prakeiktos sofos skauda visus šonus. Nusikaltimas versti miegoti ant tokio nepatogaus baldo. Esu pasiryžusi protestuoti arba įsigyti pripučiamą čiužinį.

Dar kartą delnu perbraukiu ant darbastalio paliktą knygą. Viskas atrodė taip nykiai, jog anksčiau net nekilo noras pasižvalgyti atidžiau. Iš greta stovinčios lentynos ištraukiu juodą sunkų segtuvą su kažkokiais lapais. Vartau susikaupusi, tačiau niekaip nesuprantu, kas juose parašyta. Kažkokie medicininiai kliedesiai. Keista. Ant sienos pastebiu kelis pagarbiai įrėmintus diplomus. Mano akys bėgioja raidėmis, tačiau protas atsisako suvokti jų prasmę. Profesoriaus Alfonso Gučo apdovanojimas už reikšmingą indėlį į Lietuvos psichologiją. Pažvelgiu į kitą kabantį padėkos raštą, kuris teigia, jog Vaidotas prisidėjo prie savižudybių ir priklausomybių prevencijos. Kas čia per?.. Skautų būrelio vadovas dar ir psichologas? Velniai mane griebtų! Šito tai tikrai nesitikėjau.

 

Vaidotas

Po praleistos popietės buvusio uošvio draugijoje, valgant vyšnių pyragą ir bukai spoksant į prastai veikiantį televizorių, jaučiuosi apsunkęs. Nuotaikos nepakelia ir prakiuręs dangus. Lietaus lašai tingiai barbena į susigūžusių praeivių skėčius, negailestingai plauna gatvės asfaltą, įnirtingai vagoja mano automobilio stiklą. Vis dar sėdžiu senelių globos namams priklausančioje mašinų stovėjimo aikštelėje ir, regis, neturiu jėgų pajudėti iš vietos. Staiga suvibravęs mobilusis pažadina mane iš slogių apmąstymų. Priminimas apie vizitą kirpykloje. Visame šiame įvykių sukūryje man tiesiog išgaravo iš galvos.

Kai įžengiu į nedidelį grožio saloną, kuriame lankausi jau ne vienerius metus, mane pasitinka plaukų lako debesis ir kiti aitrūs, šiai vietai būdingi kvapai. Pasisveikinusi, maloni kirpėja mosteli prisėsti į laisvą, manęs jau laukiančią, kėdę. Ausis kutena klegančių moterų juokas ir prislopintu balsu kuždamos paskalos. Vieną akimirką šiame moteriškame kolektyve pasijuntu šiek tiek nejaukiai.

– Kerpam kaip visada?  – užtiesusi apsauginį apsiaustą ir perbraukdama šukomis mano jau gerokai ataugusius plaukus, teiraujasi kirpėja.

– Gal… šį kartą patrumpinkit šonus, o viršugalvį palikit ilgesnį?  – ištariu neužtikrintu balsu. Pats nesuprantu, iš kur staiga atsirado noras pokyčiams.

– Oho, kažkas naujo! Juk jau seniai įkalbinėju jus išbandyti kitą kirpimą,  – plaukų meistrės veidą papuošia plati šypsena.  – Siūlau dar išskutinėti skląstymą. Atrodysite jaunatviškai ir labai stilingai, – įtikinėdama net mirkteli akimi.

– Kad nežinau… – Staiga apninka abejonės ir aš nervingai pasimuistau kėdėje, pasijutęs panašiai kaip mano kalbinami pacientai. Plaukų stilistės rankose jau burzgia nedidelė skutimosi mašinėlė, užgoždama mano minčių aidą.

– Pasitikėkit manimi, ponas Vaidotai, atrodysit tiesiog puikiai.

 

***

Kai parsirandu namo, prieškambaryje mane pasitinka Darija, vilkinti kaip visada dėmesį prikaustančiais rūbais: mergina šiandien apsitempusi ryškiai geltonas kelnes, vilki tamsią palaidinę su kaukolių motyvais, o ant jos gležnų pečių kabo pūkuotas, spalvingas nertinis. Pastebiu masyvius žiedo formos auskarus ir į du kuodelius surištas šviesias kasytes. Jos susidomėjęs žvilgsnis nukrypsta į mano plaukus ir sustoja ties akimis. Regis, šiandien įžūlioji kambariokė nežada manęs tvatyti kumščiais. Lengviau kvepteliu pamatęs, jog namai nesuversti, ant staliuko net pamerkta puokštelė gėlių.

– Jeigu manai, kad pulsiu atsiprašinėt, tai teks nusivilti!  – Be jokių įžangų išpyškina šviesiaplaukė ir aukščiau kilsteli smakrą.

Kai jau ruošiuos ne visai maloniai atšauti jai, Darija pakeičia savo lyderės pozicijas: sumindžikuoja ir, nudelbusi žvilgsnį, pradeda pešioti savo nertinio rankovę. Iš kūno kalbos sprendžiant, įžūlioji viešnia jaučiasi nepatogiai.

– Aš, šitą… palaisčiau tavo fikusą ir nupirkau vyno. Tikiuosi, jam nesi alergiškas. Suplojau beveik dvidešimt eurų, – nedrąsiai šypteli. Jos skruostuose vėl išryškėja žavingos duobutės. Mėlynas akių žvilgsnis dar kartą smalsiai nuslysta mano nauja šukuosena.

– Vyną aš mėgstu, tik ar tu įstatymiškai jau gali jį gerti?  – prisimerkiu, laukdamas atsakymo, ir kreivai šyptelėjęs atsiremiu į komodą, sukryžiuodamas rankas ant krūtinės. Matau, kaip Darijos akyse sužimba linksmos ugnelės.

– Oi, tik nereikia, man jau dvidešimt septyneri, – neva įsižeidusi prunkšteli ir dar kartą nusišypso, šį kartą plačiau, atidengdama baltus dantis.

– Tokiu atveju, mums reikės kamščiatraukio.

 

Darija

Kai susėdame virtuvėje prie stalo, prie kurio paskutinį kartą lyg kokie sutuoktiniai kartu valgėme blynelius, prabylu, norėdama nutraukti tarp mūsų tvyrančią tylą.

– Kodėl nesakei, kad esi psichologas? – pateliuskuoju vyną grakščioje taurėje, kurio man ką tik įpylė Vaidotas. Nors ir labai maga paragauti brangaus gėrimo, prie šio vyro nenoriu pasirodyti prasčiokė.

– Kuriuo metu, tavo manymu, turėjau papasakoti apie savo darbo specifiką? Kai įžūliai įsiveržei pro duris? Ar kai bandei mane nunuodyti? – perdėm ramiai teiraujasi rudaakis. Girdžiu jo balse sarkastiškas gaideles. Taip ir negurkštelėjusi vyno, pastatau taurę ir čiumpu nuo medinio padėkliuko krekerį. Kol Vaidotas atidarinėjo butelį, pavarsčiusi virtuvines spinteles suradau šio bei to užkandžiams.

– Nebūtina dramatizuoti! – užverčiu akis ir susikemšu dar vieną sūrų kąsnelį į burną. Pati to nejausdama, stengiuosi nepriteršti, tad trupinius nuo stalo surenku piršto galiuku. Vaidotas, įdėmiai žiūrėdamas, vos sulaiko šypseną. O jis visai nieko, kai taip baisiai nesirauko… – Beje, man patinka tavo nauja šukuosena, – pakeliu akis ir mūsų žvilgsniai susitinka. Pastebiu vos nuraudusius Vaidoto skruostus. Dėkodamas jis nežymiai linkteli galva ir atsikrenkščia.

– Tai gal paragaukim vyno? – kilsteli savo taurę it siūlydamas tostą ir nejauki atmosfera ima sklaidytis.

 

***

Mano dideliai nuostabai, vakaras visai malonus. Kai nesisvaido žaibais, Vaidotas tikrai neblogas pašnekovas. Įpusėjus butelį, net užsako maisto į namus – gardžią picą su kumpiu man, ir kažkokių varganų salotėlių sau. Šiek tiek keista tiesiog taip, paprastai, vakaroti su svetimu vyru, valgant prie bendro stalo. Netyčia susiliesti alkūnėmis ir nebandyti vienas kitam perkąsti gerklės.

– Darija, kodėl prisistatei išgalvotu vardu? – pasmeigdamas šakute  vyšninį pomidoriuką teiraujasi rudaakis. Prieš atsakydama nugurgiu godų gurkšnį tikrai skanaus vyno.

– Kodėl išgalvotu? Tai mano sceninis pseudonimas. – Vaidoto ranka, kelianti sužvejotą žalėsį prie burnos, taip ir sustingsta ore. Jis nustebęs pažvelgia į mane.

– Sceninis?

– Na, kol kas rengiu pasirodymus tik Laisvės alėjoje, tačiau ką gali žinoti… – nusišypsau, atsikąsdama traškaus picos gabalėlio.

– Tai tu – gatvės muzikantė? – Vaidoto kaktoje susimeta dvi raukšlelės, lyg būtų nepatenkintas tokiu mano atsakymu.

– Tik kol sutaupysiu muzikos studijoms Šveicarijoje. – pastebiu, kaip mano pašnekovas jau net nebando slėpti nuostabos, tad smalsiai palinksta arčiau manęs.

– Atlikdama Mocarto ir Vivaldžio kūrinius didingame Ciūricho operos teatre, ruošiesi prisistatinėti Kende? – prunkšteli ir priglaudžia pustuštę taurę, prie gana putlių lūpų.

– Kai taip pasakei…  – nuoširdžiai nusikvatoju ir vieną akimirką man net pasidaro jauku Vaidoto draugijoje. – Tiesą sakant, sena mano svajonė sugroti Ženevoje esančioje Viktorijos salėje, bet tavo muzikinės žinios man tikrai padarė įspūdį, – šiltai nusišypsau savo kambariokui.

 

 

Vaidotas 

 

Po varginančios dienos savo niūriame ofise, užuot važiavęs namo,  nusprendžiu trumpai pasivaikščioti ir pasimėgauti rudenišku oru. Nusiperku puodelį kavos išsinešimui ir, pramankštinęs savo įsitempusį sprandą, be tikslo žingsniuoju Laisvės alėja, greta kurios ir įsikūręs mano privatus psichologo kabinetas.

Ryte pokalbis su advokatu nenudžiugino, anot jo, Darija išsikelti iš mano buto gali tik savo noru. Tad arba turiu susitaikyti su jos buvimu, arba…

Reikia pripažinti, vakar visai maloniai praleidau laiką. Kai nori, ta spalvinga keistuolė gali būti visai pakenčiama.  Po vakarienės net pasisiūlė padėti suplauti indus. Mane tikrai nustebino, jog ji gana apsiskaičiusi, tad pokalbis įvairiomis temomis vyko sklandžiai. Tiesą sakant, jau seniai su niekuo nediskutavau apie visuotinį  atšilimą ir ekonominę situaciją Afrikos šalyse. Kaip ten bebūtų, ji privalo išsikraustyti iš mano būsto. Ką pagalvos kaimynai…

Kai mano vidinis dialogas priveda prie akligatvio, išgirstu nuostabią melodiją ir nejučia patraukiu ten, iš kur sklinda užburiantys garsai.

Nevalingai suspaudžiu vienkartinį kavos puodelį rankoje, kai priartėju ir atpažįstu muzikantę.

Nors aplink karaliauja ruduo, galiu užuosti besiskleidžiančias pievų gėles, išgirsti laukinių bičių sparnų dūzgesį, upelio čiurlenimą, pamatyti vėjo šokdinamus žalius medžių lapus. Visa tai ir dar daugiau Darija išreiškia muzika. Ne tik virtuoziškai vaizduoja supančią aplinką, bet ir įkūnija kiekvieną gyvį.

Mergina groja lengvai, tačiau kartu ir įnirtingai, negailėdama instrumento, prie kurio glaudžia savo smulkų veidą.

Jos akys užmerktos, tačiau lūpos švelniai šypsosi. Liauna ranka apglėbusi glamonėja stygas pasitelkdama ilgą stryką. Visas merginos kūnas spinduliuoja didinga ramybe.

Regis, ne šviesiaplaukė griežia smuiku, o smuikas groja ja, pasakodamas savo taurią istoriją.

Akimirkai mano širdis liaujasi plakusi…

 

Mieli skaitytojai, dėkoju, kad buvote kartu visą vasarą, tikiuosi Darijos ir Vaidoto istorijai bus lemta virsti knyga ir Jūs sužinosite jos tęsinį.

 

Su meile,

Ieva

13 dalis

Atsisveikinimas

Smiltė

Laukiu Killian jo kabinete, norėdama atsisveikinti. Šiandien pagaliau sufotografavome patalpas. Pirmasis darbų etapas baigtas.

Suskamba mano telefonas, pažiūriu kas. Sunkiai iškvepiu. Ir vėl… Grūdu atgal į džinsų kišenę.

Kabineto viduryje pastatau savo lagaminą su ratukais ir perbraukiu pirštais ąžuolinio stalo paviršių jį nužvelgdama. Kompiuterio monitorius, klaviatūra, nuotrauka rėmelyje. Pakeliu – šeimos. Čia Killian dar vaikas ir mama jauna. Įsižiūriu į tėvą. Buvau teisi: nosis, raukšlė tarp antakių ta pati, kaip Killian. Tėvas laiko apglėbęs motiną viena ranka per pečius, visi šypsosi. Akimis nukeliauju į seserį: ši žiūri plačiausiai išsišiepusi į objektyvą su tarpu vietoje dantų. Nusijuokiu, tikras brolis, sesers fotografija ant stalo ir būtinai tokia, kurios ji turbūt mielai niekam nerodytų.

Padėjusi nuotrauką atgal į vietą, pagarbiu lanku apeinu dokumentų šūsnį ant stalo krašto. Su mano sėkme, taigi nuversiu.

Priėjusi prie sienos įsižiūriu į daugiau iškabintų nuotraukų. Visur Killian. Jis leidžiasi su slidėmis nugara beveik liesdamas kalną, jis su purvinu kalnų dviračiu iššokęs ore, jis rodo iškėlęs nykštį danguje, o apačioje po juo matosi nedidelė Dubajaus palmė. Jis laiko abiem rankom suspaudęs sušikto malūnsparnio vairalazdę!!!

Išgirstu kostelėjimą ir atsigręžusi tarpduruyje pamatau Killian plačiu petimi atsirėmusį į durų staktą. Kiek laiko jis jau taip stebi mane?

– Kas tu? Pretendentas? – paklausiu rodydama į nuotraukų sieną man už nugaros. Jo akys tokios liūdnos šiuo metu ir tokios savos. Atrodo, taip švelniai žiūri, lyg jau pradėdamas ilgėtis, nors esu vis dar čia.

– Įspūdingai tik atrodo, – šypteli jis. – Ką čia veiki?

– Atėjau atsisveikinti.

– Tai pagaliau išvažiuojat? – neva pajuokauja, o aš ir šypteliu.

– Pagaliau.

Nuleidžiu akis į savo sportbačių noseles. Vėl pažiūriu į jį. Pasvarstau, sakyti ar ne. Tada ryžtuosi, neįsivaizduoju, kada vėl pasitaikys proga jį pamatyti vieną.

– Tu kitoks, nei buvai prieš tai. Prieš tai tu man patikai labiau.

Killian neatsako, tik matau, kaip jo švelnus žvilgsnis drumsčiasi ir niaukiasi.

– Noriu tavęs paklausti vieno dalyko: – tariu sulaikydama kvėpavimą ir žinodama, kad pati provokuoju, bet ta mintis jau seniai neduoda man ramybės, – jei tada būčiau permiegojusi su tavimi? Aš būčiau buvusi spontaniška mergina? Ar tiesiog kekšė?

Killian į mane įsmeigia nustebusį žvilgsnį ir kiečiau sukanda dantis. Vėl pagilėja ta raukšlė tarp antakių. Atsitraukia nuo durų staktos žingteldamas į mano pusę.

– Žinai, gal neatsakyk, – mosteliu ranka prieš save, lyg jį stabdydama, – aš turbūt jau ir dabar tokia, –  tariu rūsčiai pagiežai gniaužiant krūtinę.

Vyrai. Visi jie tokie. Kiaulės.

– Smiltjie, nenusikalbėk, – švelniai taria jis ir regis lyg kilsteli rankas siekdamas apkabinti, tada ūmai sustoja ir nuleidžia jas prie šonų. – Viskas ne taip paprasta.

Ūmai susijaudinusi ir jausdama, kaip krūtinėje stipriau daužosi širdis žengiu staigų žingsnį link savo lagamino. Nuo jo rankenos nusikabinusi  persimetu per ranką savo striukę ir Alain paltą, kurį jis paprašė trumpam palaikyti, kol grįš iš tualeto.

– Malonu su jumis bendradarbiauti, – burbteliu atsitiesdama.

Killian akys rūsčiai žvelgia į tą paltą, tada į mane.

– Sakyk mieloji, – išgirstu pavojingai švelnų jo balsą, – jei tada būčiau praskėtęs tavo kojas ir pradėjęs žįsti tarpkojį, – prityla, žvelgdamas šaltai, – tu mano vardą būtum išdejavus ar Alain išsprūstų netyčiom?

Ūmai aš nieko nebejaučiu, tik sienomis nuaidi šaižus pliaukštelėjimo garsas, atsimuša į grindis ir nusirita koridoriais.

Žiūriu į jo nustebusį snukį įniršio kupinomis akimis ir užsimoju dar plačiau. Kol jis nespėjo nė atsipeikėti, žiebiu dar stipriau iš to paties degančio delno.

Nė nepajuntu, kaip mums po kojų išsibarsto nuversta šūsnis popierių. Stovim abu piktai šnopuodami per šnervęs ir kaip buliai spitrijamės vienas į kitą ketindami pulti.

– Pakaks!  – šūkteli jis instinktyviai pagaliau pakeldamas ranką savigynai arčiau veido, o aš apsvarstau galimybę dar įspirti ir į kiaušinius.

– Ką tu čia nusišneki? Prie ko čia Alain?

Killian priglaudžia delną prie skruosto.

– Tu jam nuo pat pradžių patikai, jis iš karto tavęs norėjo.

– Jis mano viršininkas!

– Taip, tu priklausai jam.

– Aš priklausau pati sau! Kokią teisę turi mane kažkam dalinti? Aš jam dirbu. Dabar dirbu jau ir tau. Ką tai reiškia? Kad aš miegu su jumis abiem? – Negalėdama patikėti papurtau galvą ir kiečiau suspaudžiu lagamino rankeną, – Žinai, net jei taip ir būtų, aš neturiu jokių įsipareigojimų nei vienam iš jūsų. Norėsiu, pusę kaimo išdulkinsiu. – pagrasinu įsijautusi, – Dabar net susimąsčiau, jei jau sakai, kad aš Alain patinku, tai gal turėčiau išbandyti? – neva svarstydama galimybę pakeliu abu antakius, – Jis žymiai sukalbamesnis nei tu. Mums puikiai sekasi dirbti drauge ir žinai, galbūt ir man jisai patiktų. Tai ačiū, kad atkreipiei mano dėmesį.

Ketindama sprukti patraukiu lagaminą pervažiuodama per išsibarsčiusius dokumentus. Akys staiga užkliūva už pažįstamo popieriaus lapo. Sustoju, kaip įbesta ir pasilenkiu jo pakelti. Netikėdama tuo, kas vyksta, žiūriu į susegtus sąvaržėle du tokius skirtingus savo CV. Žemė išslysta iš po kojų, širdis savo dūžiais apkurtina, lapai mano pirštuose pradeda virpėti. Lyg sapnuodama pasižiūriu į šaltą vyro veidą.

Širdis į širdį, akys į akis. Jo šaltos ant mano piktų. Be žodžių abu viską suprantame. Jis žino. Jis po velnių viską žino!!! Mano darbas, mano suklastoti CV, mano karjera, butas, gyvenimas Ženevoje! O man čia jau buvo pradėję patikti. Visos bemiegės naktys su Elze kuriant ir derinant projektus, prancūzų kalbos kursai, skaitmeninio marketingo studijos, viskas velniop! Velniop mano sušikti Labutinai!!!

Jis tik žiūri be žodžių į mane ir mano griūvantį pasaulį, atsispindintį akyse.

– Tu žinojai, – ištariu pašnibždomis. Visi įžeidimai, antausiai, viskas ūmai pasisuka prieš mane. – Tu žinojai nuo pat pradžių, – kartoju sukepusiomis lūpomis jausdama, kaip kūnu nubėga šaltas šiurpas. Šūdas. Daugiau nebešaukiu. Net mintyse nebeliko keiksmažodžių. Mintyse bėga visi įvykiai: oro uostas, atsitiktinis susitikimas bare, garlaivis, naktis pas mane. Darbo susitikimas! – Tu ir skambinai Elzei, – garsiai pradedu dėlioti visus taškus ant “i”, – neva klausinėdamas apie mane ir marketingą, ir žinodamas, kad aš melavau, vis tiek pasamdei? – žvelgiu į neįskaitomą veidą, – Kodėl?

– O kaip tu manai? – atsako toks pat įskaudintas Killian.

Tirdami vienas kitą akimis bandom išskaityti, kas bus toliau? Kuris puls, o kuris ginsis šį kartą. Neįvyksta nieko panašaus. Tik du įskaudinti žmonės nežino kaip elgtis toliau.

Ūmai koridoriumi pasigirsta žingsniai ir į kabinetą įeina Alain, rankoje laikydamas savo lagamino rankeną.

– Jau pasirengusi, Smiltjie?

Žiūriu įdėmiai į šaltas Killian akis. Į raudona rože besiskleidžiantį mano plaštakos įspaudą skruoste.

– Aš lieku, – atsakau dirbtinai besišypsodama. – Killian maloningai pasiūlė praleisti čia savaitgalį.

Killian veidas neįskaitomas. Matau, kaip po oda juda žandikaulio raumenys jam kiečiau sukandus dantis.

– Tu tuo tikra? – lyg neužtikrintai pasiteirauja mano viršininkas, akimis bėgiodamas tarp manęs ir Killian. Žinau, kad jam pro akis nepraslysta mano pigus gėlėtas lagaminas, per ranką permesta striukė ir jo paltas. Mes jau ketinome išvažiuoti.

– Taip, taip. Tik dabar pasiūlė, – tariu perlenkdama keletą kartų abu savo CV ir grūsdama giliai į džinsų kišenę. Kokio velnio reikėjo tiek kopijų prisispausdinti? – Eime, išlydėsiu tave.

Nelaukdama žengiu link Alain įsikabindama jam į parankę, šis dvejodamas pažiūri į mano plaštaką savo alkūnės linkyje ir nieko nesakydamas leidžiasi išvedamas į lauką.

 

***

Alain automobiliui nuvažiavus girgždančia po ratais akmens skalda, grįžtu atgal pas Killian.

– Eime.

– Ką? Kur? – nustebęs atsisuka atgal nuo lango į mane. Pro jį dar matau raudonas Alain automobilio stabdžių šviesas, jam išsukant į kelią. – Man tuoj treniruotė prasidės.

– Man taip pat turėtų vykti treniruotė Ženevoje, – užginčiju aš.

– Kur tu nori eiti?

– Mes negalime čia kalbėtis, – atversdama delnus parodau į viešbutį, – tu vediesi mane pasivaikščioti į kalnus.

– Smiltjie, jau vakarėja, neužilgo pradės temti, tu nejuokauk. Ten tokiu paros metu, tik numirt.

– O tai man kaip tik, – piktdžiugiškai nusijuokiu aš.

Killian, dviem pirštais suspaudžia tarpelį tarp akių, iškvepia ir lyg galiausiai pasiduodamas paprašo:

– Palauk, bent batus reikia persiauti.

Akivaizdu, šita princesė, kol nepasikeis savo kurpaičių, niekur neisim.

– Eik.

– O tu? – pažiūri į mano sportbačius.

– O aš tik tokius turiu. Paskubėk.

Matau, kaip Killian nepatenkintas kiečiau suspaudžia lūpas žiūrėdamas į mano batus, o tada apsisuka ir nueina.

– Žinai, – sustoja tarpduryje, – jei persigalvosi ir eisi viena, aš neužpyksiu, bet bent parodyk į kurią pusę. Iškart iškviesiu gelbėtojus.

– Jau apsisprendžiau eiti su tavimi. Gelbėtojų neprireiks.

Vyras nueidamas dar papurto galvą ir pranyksta už durų. O aš priduriu, tyliai sau po nosimi:

– Mes pražudysime vienas kitą ir be pagalbos.

 

***

Rudeniškas vėsus vakaras. Sparčiai lekiu keliais žingsniais priekyje Killian. Raunu į kalną taip, lyg žinočiau, kur. Mano šlaunų raumenys jau dega. Iš po lygių sportbačių padų nuolat išslysta tai šlapia žolė, tai smulkūs akmenys. Šaltukas maloniai vėsina plaučius. O dar bijojau, kad sušalsiu. Mano nugara jau šlapia.

– Smiltjie, neskubėk, – pašaukia Killian.

Gahrrrrrr… Net suurzgiu mintyse: Smiltjie, Smiltjie, Smsiltjie. Kada tai liausis?

– Aš Smiltė! – šūkteliu jam per petį.

– Smiltjie, – vėl pakartoja jis ir aš sustoju.

Atsisuku. Jis stovi per keletą žingsnių nuo manęs. Dar nesu nepasirengusi su juo kalbėti, bet šito daugiau toleruoti nebegaliu.

– Ne SmiltJIE! – ištariu aiškiai atkartodama, kad gerai išgirstų garsų skirtumą, – bet Smil-tėėėėėė.

Killian įdėmiai žiūri man į burną.

– Smil-tė, – pakartoja paskui ir lyg laukdamas pagyrimo žvilgteli į akis. – Smiltė.

Eureka!

– Taip, Smiltė, – pritariu sausai ir apsisuku ant kulno žengdama pirmyn.

– Smiltė, – girdžiu, kaip tyliai kartoja sau po nosimi. – Smiltė…

Jam nuolat kartojant mano vardą, kaskart vis keistai suvirpa širdis, kad daugiau to negirdėčiau, dar labiau paspartinu žingsnį.

Žinau, kad perspaudžiu. Nereikėjo dėl to vardo čia taip užsipult. Kartais jaučiuosi tokia vieniša, kad žmonės galėtų, kad ir kopūsto gūže kviesti, vis tiek atsišaukčiau. Bet daugiau nebegaliu, iš bejėgiškumo regis tuoj pradėsiu verkti arba muštis. Tiesa muštynės jau  nesuveikė.

– Kur tu skubi, Smilte? – po kurio laiko šūkteli Killian, – palauk. Juk nepažįsti kalnų.

– Nesvarbu! – atsikertu nestodama, – Medkirtį pažįstu.

– Medkirtį?

– Taip, geležinį ir be širdies!

Kurį laiką tik sunkūs Killian žingsniai išduoda, kad jis vis dar eina paskui. Girdžiu, kaip tyliai pakartoja:

– Geležinį ir be širdies.

Pasidaro net truputį apmaudu, kad nusprendžia patylėti ir nesivelti į bereikšmę diskusiją.

Kuo aukščiau į kalną, tuo sunkiau darosi kvėpuoti. Jaučiu, kaip mano žingsniai ne tokie spartūs ir Killian tiesiog eina už manęs nesistengdamas priartėti. Stebiu, kaip saulė apkloja debesimis kalnus ir gulasi už jų. Kokios spalvos! Properšoje sustoju ir atsigręžiu į kaimą. Tas Dievo pirštais nuauksintas vaizdas užgniaužia kvapą.

Tie medžiai, tie takai. Čia mano šventykla, čia mano tikrieji namai. Įkvepiu giliai į plaučius ir suklykiu, lyg kas dantis suleidęs būtų į dūšią. Rankos kryžium į šalis, veidas į dangų. Grįžau!

Raganos ir deivės, pasiimkite mane, išbarkit, paklaidinkite, nubauskit! O miško deivės priešingai, regis visos atpažino, regis visos jos ir pačios dar iš Lietuvos. Įglaudžia mane, apkabina. Išglamonėja paguodžiančiais paglostymais ir bučiniais. Kuo gilyn į kalną tarp medžių, tuo savesnė jaučiuosi čia. Lietuviška laumė, tik čia ir gali pasijusti sava.

Killian sunerimęs prilekia prie manęs ir žiūrėdamas į užverstą galvą nieko nebesako. Pats sustoja greta, pažvelgia į tą patį kaimą, o tuomet užverčia galvą ir iš netikėtumo net pašoku, kai jis užriaumoja greta. Dabar aš be žodžių žiūriu į jį. Stebiu šitą neperprantamą vyrą. Matau, jam lygiai taip pačiai skauda. Žinau, kad ir jis nepasakys kur. Vėl pakeliu galvą į dangų ir mes kurį laiką taip tiesiog stovime.

***

– Gal jau grįžtam?

Papurtau galvą. Dar ne.

Artėjant prie dviejų išsišakojančių takelių Killian įspėja:

– Tuomet dešiniau.

Nė negalvodama ir pasuku. Mintys regis visai kitur.

Saulei pasislėpus už kalnų oras iš karto atvėso. Iki kaklo užsisegu rudeninę striukę ir kišu rankas į kišenes.

Prieiname neapsakomo žydrumo ežerą. Toliau keliaujame jo pakrante. Viešpatie, kaip gražu.

– Smilte, aš atsiprašau, – po kurio laiko pirmas prabyla Killian. Žodžius taria taip tyliai, kad vos beišgirstu.

– Aš dar nepasirengusi kalbėti, – įspėju jį. – Leisk man dar pabūti vienai.

Jis neatsako. O aš paskendusi savo mintyse einu visai šalia stataus ežero krašto. Matau čia prie pat negilu, o vanduo toks skaidrus, kad galiu įžiūrėti mažas plaukiojančias žuvytes ir baltą molingą dugną.

– Smilte, atsargiai, ten slidu.

– Atstok.

– Tu gali pykti ant manęs, būdama ir toliau nuo krašto, – kaip visada švelniai paerzina ir aš staigiai atsisukusi žiojuosi labai aiškiai nurodyti, kur tiksliai jis gali susikišti savo patarimus. Ūmai susvyruoju. Rankos abi giliai kišenėse, neišlaikau pusiausvyros ir dar sutrepsėjusi vietoje savo baltais sportbačiais, iki kelių lėtai nuslystu tiesiai į geliantį ežerą.

Viskas, kaip sulėtintam kine. Pagaliau ištraukusi iš kišenių rankas bandau siektis nuvirtusio medžio šakos, kad galėčiau išlipti. Po mano padais susidrumsčia vanduo ir pilkais kamuoliais molingas dumblas paslepia mano kojas.

– Duokš ranką, – pripuolęs taip arti, kaip gali pakviečia nuo kranto Killian tiesdamas savąją.

Tas geliantis vanduo, toks šaltas, kad panikuodama trepsiu vietoj kojomis ir vis su žengtu žingsniu slysteliu.

– Aš tau sakiau, duok ranką!  – jau širsdamas rikteli jis ir aš kaip tik ją atstumiu.

O tada, batai prisigėrę vandens, nebeklauso, kaip įprastai ir aš nuslystu, kniūpščia pasinerdama po vandeniu su visa galva. Tarp pirštų dumblas, žydras vanduo gelia akių obuolius, balti purslai kutena odą. Atsitiesiu ir iššoku rėkdama, besitaškydama purslais ir springdama jais. Iki kelių stovėdama vandenyje, nuo akių, kaip maurus pirštais bandau nusibraukti plaukus, per kuriuos nieko nebematau. Staiga pajuntu, kaip tvirta ranka sugriebusi mane per dilbį stipriai trūkteli ir išplėšia iš to kažkokio prakeikto vandens!!!

Spiegiu besikalatodama krante. Šaltas oras, aštriais durklais dursto odą.

– Nusirenk drabužius, – sukomanduoja jis, – sušalsi!

– Neaiškink tu man, – išbarškinu žodžius.

Daugiau nieko nesakydamas ištiesęs rankas, pradeda atseginėti šlapią striukę.

– Neliesk manęs.

– Gerai, – sutinka neatsikalbinėdamas ir atsega tą stringantį užtrauktuką. Po striukės per galvą numauna šlapią nertinį ir nė nesusigaudau, kai ant alkūnių pakimba liemenėlė. Vos spėju intymų rūbelį sugauti ištiestomis rankomis.

– Smilte, tau šitos dabar tai tikrai nebereikia. Kol pareisim į chalet ne tik papus nušalsi, bet dar ir plaučių uždegimą įsitaisysi.

Nenorom pasiduodu ir lieku stovėti iki pusės nuoga tik su šlapiais džinsais ir tais prakeiktais sportbačiais. Laikau sukryžiuotom rankom apglėbusi save, po krūtį susiėmusi į delną. Tokiais momentais gal ir turi maža krūtinė privalumų. Tik nuo mano šaltų pirštų nežinau ar papam šilčiau.

Vyras demonstratyviai žvilgteli į šlapius džinsus.

– Nusimausi, ar reikės mano pagalbos?

Grieždama dantimis nusigręžiu nuo jo ir nusispirdama šlapius batus, šiaip ne taip nusitempiu šlapius prie kūno prilipusius džinsus turbūt su visa oda. Ir strakalioju basa ant ledinės žolės. Pasilenkusi abiem rankom stipriai apspaudžiu savo kuodą iš jo gręždama vandenį.

Ūmai per kalnų tylą džerkšteli kelnių užtrauktukas ir barkšteli metalinė diržo sagtis.

Siaubo kupinomis akimis pašoku atsisukdama.

– Ką tu darai?

– Nurimk, mums reikia tave sušildyti.

– Net negalvok apie tai!

– Tu žiūri per daug romantinių filmų, – pašaipiai kilstelėjęs lūpos kamputį atsako jis, o tada pasilenkia ir nusitraukia džinsus žemyn.

– Imk, – taria ištiesdamas savo kelnes.

Nužvelgiu jo plaukuotas kojas kyšančias iš po flanelinių marškinių, tuomet stebiu, kaip nusirengia ir juos.

Taip. Be marškinių jis atrodo geriau.

Lieka su marškinėliais ir trumpikėmis. Net batus su kojinėmis atiduoda man ir savo striukę. Tokia apmūturiuota, buvau tik pas močiutę kaime. Vaikystėje. Jis surenka mano šlapius rūbus ir paragina:

– Eik, – aš ir einu, nė neklausdama kur.

 

***

Jaučiau, kad einame kita kryptimi negu iš kur atėjome, bet jau nė nedrįsau klausti, kur. O jis pusnuogis ir basas ėjo nieko nesakydamas paskui. Telefonu besišviesdami prieiname mažytį kalnų namelį. Sienoje šalia durų pakelia kumščio didumo metalinės dėžutės dangtelį, surenka ratukinį kodą, kokie būna įtaisyti ant lagaminų ir matau, kaip atsidaro mažytės durytės, kurios saugojo tik vieną paprastą raktą.

Mano tik antakiai šokteli į viršų, mat kaip. O mes Lietuvoje paprastai tokius dalykus slepiame po vazonu.

Vos užeiname vidun, Killian įjungia šviesas ir pripuolęs prie spintos iš jos traukia storas kojines, sportines kelnes ir šiltą nertinį aukštu kaklu.

– Jei per šituos tavo nuotykius liksim gyvi, skaityk, kad mums abiems pasisekė, – O tada įkišęs ranką dar giliau į spintą iš jos traukia rudą vilnonį pledą su Šveicarijos vėliava.

Apsisiaučiu juo ant viršaus ir pariesdama kojas po savimi sėduosi ant vienintelės lovos krašto. Trobelė tokia maža, kad čia telpa tik nedidelis stalas, dvi kėdės. Dvigulė lova ir židinys. Pasikuitęs kompaktiškoje spintelėje virš virtuvės kriauklės suranda ten degtukus ir trikampiu surėmęs mažus pagaliukus, kurių šūsnis suberta dėžėje šalia židinio, Killian pradeda kurti ugnį.

Po dešimties minučių židinyje jau smagiai traškėjo liepsna, arbatinyje burbuliavo verdantis vanduo ir Killian ruošė arbatą.

 

Kalnų trobelėje

Killian

– Tuoj pašils boileryje vanduo ir galėsi lįsti į dušą.

Kol kas mano senelio trobelėje persimetėme vos keletu žodžiu. Taip šalta, kad atrodo, jei bandysiu kalbėti, besikalenančiais dantimis nusikąsiu liežuvį. Smiltė sėdi tyli, siurbčiodama kažkokių žolių arbatą.

Varstydamas mažas spintelių dureles ištraukiu skardinę foie gras [ančių kepenėlių paštetas], stiklainiuką marinuotų agurkėlių, alyvuogių, džiovintų pamidorų pesto, dar keletą indelių ir į orkaitę įmetu šaldiklyje surastą šaldytos duonos kepalėlį. Mintyse padėkoju savo mamai, kuri, žinau, čia viskuo ir pasirūpino.

– Geriau jautiesi?

– Mhm… – patvirtina mergina.

– Tai, Smilte, – kreipiuosi, atidarydamas stiklainį, – Ką aš gausiu už tai, kad tylėčiau?

– Niekšas.

Nusijuokiu.

– Sakyk, ko nori? – galiausiai pasiduoda ji.

– Nieko aš nenoriu iš tavęs, – atidarau kepenėlių skardinę, – tik noriu suprasti, kodėl taip pasielgei. Kokie tavo motyvai? – Vėl atsigręžiu į ją, – Ir kas tu?

Abu kurį laiką be žodžių žiūrime vienas į kitą. Smiltė vis dar neatsako. Turbūt kurpia dar vieną melą.

Neįtikėtina!

Vėl nusigręžiu į spinteles. Pamakalavęs tarp stiklainiukų vieną ištraukiu. Figų uogienė. Tiks.

– Smilte, tu mulkini mano draugą, – tariu gan griežtai.

– Aš dirbu tavo draugui už numatytą atlygį.

– Tu įsidarbinai apgaule.

– Aš atiduodu daugiau, nei bet kuris kitas žmogus, dirbantis toje įmonėje. Manai lengva nesuprantant bent pusės pokalbių dalyvauti įmonės diskusijose? Aš nuolat mokausi ir pripažink, tikrai greitai reaguoju kritinėse situacijose.

Su pastaruoju, žinoma, aš sutinku.

– Turbūt dar ir romaną su juo suki.

– Nesuku aš jokio romano, mulki tu! Kad tas tavo draugas kažką įsivaizduoja, tai čia jau ne mano bėda.

Vėl abu nutylam. Žinau, kad nemeluoja, bet žinau, kad draugui ji vis tiek patinka.

O aš vis tiek turiu gyventi už du.

– O tu visą šį laiką žinojai, kas aš ir vis tiek mane pasamdei? – tyliai paklausia ji.

Sunkiai iškvepiu.

– Kai reikalai pasisuka apie tave, aš nustoju galvoti galva, – burbteliu ištraukdamas butelį vyno.

– Ir pradedi galvoti širdimi? – viltingai paklausia ji.

Metu skeptišką žvilgsnį per petį.

– Abejoju ar širdimi, bet ten taip pat nėra smegenų.

Ji besijuokdama užkiša už ausies pradžiūvusią plaukų sruogą.

– Killian, – rimtu tonu kreipiasi ji, – Jei tu sušiksi man darbą, aš tave gyvą užkasiu po tavo paties viešbučio pamatais, o po to padėsiu ieškoti kūno.

Žiūriu į besišypsantį veidą ir nė velnio nesuprantu, ar ji juokauja.

Smiltė nusijuokia ir žiojasi vėl kažką pasakyti, bet aš ją pertraukiu galva mosteldamas į mažų medinių durų pusę.

– Gali eiti į dušą, jau turėtų būti pašilęs vanduo.

Kai Smiltė išeina iš kambario atkemšu butelį vyno ir palieku jį atvirą, kad pakvėpuotų. Žiūrėdamas į duris, už kurių ji pranyko, paremiu galvą ranka, o tada ir abiem. Kur čia mudu įsivėlėme? Įsipilu taurę vyno, pateliuskuoju prieš šviesą ir nugeriant gurkšnelį akys užkliūva už vienintelės lovos esančios čia. Nuotaika ūmai pasitaiso.

13 dalis

Liepos dvidešimt septinta diena. Trečiadienis

Milana

Negalėjau užmigti visą naktį. Su Laura ir kitais pabaigėm vakarą su dar keliais bokalais, bet prieš grįždama į viešbutį nusipirkau vyno butelį, kurio nepaliečiau… Vakarykštės dienos atsiminimai dabar slinko lyg per miglą. Gal tas pokalbis su Jakūbu net neįvyko?

Negaliu patikėti, kad jo žmona laukiasi… kodėl dabar? Tiek metų praėjo, negalėjo palaukti dar kelių?

Skaudėjo galvą. Nenorėjau keltis ir eiti į darbą, nenorėjau žiūrėti Jakūbui į akis. Kaip reaguoti jį pamačius? Sveikinti? Vaikas turėtų būti džiaugsmas, bet aš negaliu net suvaidinti šypsenos…

Pasiekiau darbą lygiai devintą ryto. Nesimatė nei Jakūbo, nei Honzos su Laura, tad ramiai pasidariau kavos ir pradėjau pasiruošimus savaitgalio prezentacijai su viešbučių prezidentu ir vice prezidentu. Markas su Ivona jau darbavosi, kol kiti gretimame kambaryje tik ruošėsi pradėti darbo dieną. Puiki komanda, negalėjau skųstis nei vienu, išskyrus Marku – kartais.

Po dviejų valandų darbo paruošiau penkias skaidres įskaitant dvi su “Sveiki” ir “Ačiū” – apgailėtina. Pasidariau dar kavos ir gurkšnodama priėjau prie lango pailsinti akių. Pamačiau apačioje stovintį Honzą su savo juodaplauke, seniai jos nemačiau. Jie apie kažką aistringai diskutavo, o gal pykosi? Ši skėrėčiojosi rankomis, gūžtelėjo pečiais lyg klausdama “o ką nori, kad daryčiau?” ir Honza susiėmęs už galvos patraukė pečiais su “nežinau”, buvo piktas, ši praėjo pro jį, jis atsisuko jos vytis, bet ši nestojo.

Koridoriuje pasigirdo Lauros aikčiojimas, nusprendžiau pasitikti ją ir paklausti ar sėkmingai grįžo vakar namo. Šalia jos žingsniavo Jakūbas, kuris vos šypsojosi, o Laura laikėsi susiėmusi už burnos.

– Labas rytas, – pasisveikinau su abiem.

– Labas, – pasakė Jakūbas nuleisdamas akis.

– Jakūbo žmona tikrai laukiasi, – aikčiodama suspigo Laura, Jakūbas stovėjo kietai sučiaupęs lūpas ir linkčiojo, – jie ką tik grįžo iš daktaro, – pridūrė ji.

– Sveikinu, nuostabi diena švęsti, – nežinodama, kaip daugiau jam tai pasakyti, dalykiškai išlemenau.

– Ačiū, – nepakeldamas akių pasakė jis. – Aš eisiu tada, – pridūrė ir dingo iš už kampo, o  Laura negalėjo nustoti spygauti.

– Ir kokia ji graži, tiesiog visa švytinti, matosi, kad tik nėštumas gali dar labiau pagražinti moterį, – kad ir Jakūbas išgirstų paskutinius žodžius surėkė Laura.

– O ką, tu kartu su jais pas daktarą lankeisi gal? – šyptelėjau.

– Ne, susitikau abu einančius, klinika netoli mūsų ofiso. Man ir reikia vyro ir vaikų, – nostalgiškai pradėjo ji.

– Gerai, drauguže, svaik, o aš einu toliau darbuotis.

– Eik, o aš gal kokiam eksui parašysiu, gal koks vienas dar bus vienišas ir pagaliau pasiruošęs susitupėti, – sėsdamasi už stalo svaičiojo Laura.

– Viltis miršta paskutinė, – nueidama surikau. Viltis miršta paskutinė, pakartojau. Manau, manoji ką tik mirė.

 

Liepos trisdešimta diena. Šeštadienis

Milana

Su Jakūbu nekalbėjau apie nieką nuo tada, kai sužinojom naujienas apie jį, tapsiantį tėvu. Visą savaitę nenorėjo nė karto dalintis taksi ir nė karto nevalgėm pusryčių dviese. Bandžiau prieiti ir pasakyti jam, kad viskas gerai, aš suprantu situaciją, bet vos man pabandžius prasižioti, jis pabėgdavo. Juk visą laiką manęs vengti negalės. Turės su manimi kalbėtis. Vakar, paskutinę valandą prieš visiems išeinant iš ofiso, dar greitai ir dalykiškai perėjom per prezentaciją, bet susitarėm susitikti jau viešbutyje, kuriame apsistojusi vadovybė.

Atvykusi į viešbutį radau Jakūbą, besišnekučiuojantį su viceprezidentu. Man pasisveikinus ir direktoriui pasirodžius, vėl susėdom už to paties stalo, kaip ir prieš dvi savaites. Pradėjom prezentaciją pasakodami apie projekto progresą ir kokie darbai mūsų laukia ateinantį mėnesį. Abu vadovai susirūpino padidėjusiomis išlaidomis dėl pasamdytų žmonių, tačiau užtikrinom juos, kad be papildomų rankų nebūtumėm ten, kur esam dabar, o sumažinus komandas greičiausiai nespėtumėm laiku užbaigti programos.

Jakūbas pademonstravo programą su pradiniu dizainu ir papasakojo, kaip programa atrodys kitą savaitę. Nežinau, ar vadovai suprato viską, bet jiems patiko tai, ką matė, o tas ir buvo svarbiausia.

Mums pabaigus susitikimą vėl buvom pasiūlyti pasivaišinti viešbučio kokteiliais. Jakūbas nuotaikingai sutikęs, paspaudęs jiems rankas ir atsisveikinęs, pradėjo traukti link išėjimo.

– Jakub. Jakub! – man baigėsi kantrybė su šituo vyru. Jis sustojo neatsisukdamas. – Einam išgert, – jis nesijudino. – Gerai, man bus daugiau kokteilių, – apsisukau ir patraukiau link baro.

– Dvi margaritas, prašau, – sugavusi padavėjo žvilgsnį ir sėsdamasi prie baro paprašiau. Praėjo minutė ir pajutau kaip šalia manęs kažkas atsisėdo. Jakūbas, žinoma. Nežvilgtelėjau į jį. Padavėjas atėjęs padėjo abu kokteilius priešais mus, vėl pasakiau, kad viskas bus sumokėta prezidento sąskaita.

– Iš kur žinojai, kad ateisiu?

– Viltis miršta paskutinė, – burbtelėjau.

Dar keletas minučių, per kurias nekalbėdami iš naujo pratinomės vienas prie kito.

– Tai kaip sekasi? – nedrąsiai pradedu. – Viskas gerai?

– Ne.

– Puiku… Palauk, ne? – pirmą kartą atsisuku į jį.

– Ne.

– Bet kas yra? Juk būsi tėvas! – nežinau, kodėl pradėjau ant jo pykti už tokį atsakymą.

– O kaip tau atrodo, Milana? – trindamasis akis atsako. Tyliu. – Noriu džiaugtis, turėčiau džiaugtis, bet nesijaučiu toks laimingas, koks įsivaizdavau, kad būsiu pirmą kartą išgirdęs tokią žinią, – jis susiėmęs galvą žiūrėjo žemyn į savo kokteilį.

– Gal tau šokas, visai nesitikėjai tokių žinių…

– Tai va, kad nesitikėjau… Galvojau, gal tai dėl tavęs negaliu džiaugtis šia nuostabia žinia, bet žinau, kad man tikrai būtų nesvarbu, juk svarbiausia būti tėvu. Tačiau niekaip negaliu išsivaduoti iš to sunkaus jausmo, kuris mane slegia… ir faktas, kad tai buvo tokia netikėta žinia, mane slegia labiausiai… – aš vis tylėjau, o jis lyg garsiai samprotaudamas varė toliau. – Aš paskutinius du mėnesius beveik nebuvau namie, beveik nepraleidau jokio laiko kartu su ja, o ypatingai paskutinį mėnesį. Jaučiau, kad mes esam taip nutolę vienas nuo kito, kad mintis apie vaiką buvo tiesiog… neįmanoma… – klausydamasi jo išpažinties išsitraukiau telefoną ir parašiau Laurai “Kokia buvo Jakūbo žmonos plaukų spalva?”. Gaunu atsakymą “Juoda, o kam tau?”.

Mane nukratė šiurpas. Negali būti. Ne. Negali Jakūbo žmona būti ta pati Honzos juodaplaukė. Klausiausi Jakūbo, kuris jau beveik ašarojo, o aš sėdėjau bijodama prasižioti. Padėjau telefoną ant stalo. Negalėjau tiesiog užversti tokios teorijos ant jo, o kas jei aš klystu?

Svarsčiau, ką dar atsimenu apie Eve. Galvojau, kad taip, kaip ėjo ta juodaplaukė, man jau buvo pažįstama, bet vienintelį kartą Eve mačiau birželį, per kampanijos vakarėlį, tada ji buvo blondinė… ir jau tada, mano nuomone, buvo per lipšni su Honza.

Su kiekvienu žodžiu jaučiau, kad jis gali bet kada prapliupti, arba verkti arba isteriškai rėkti.

– Einam iš čia, – uždėdama ranką jam ant peties pasakiau.

Vienas kitam nesakydami nieko patraukėm per parką į viešbutį. Pradėjo lyti, bet žingsnio nespartinom. Jakūbas ėjo panarinęs galvą, o aš nervingai dairiausi aplink. Mušė karštis, norėjosi nuogai išsirengti čia ir dabar.

Lietus stiprėjo kartu su mano širdies plakimu. Nusivilkau savo švarką ir leidau lietui lyti ant nuogų pečių, po apačia dėvėjau tik satino palaidinę ant siaurų petnešėlių.

– Ką čia darai? Sušalsi ir sušlapsi, – staiga atsisukęs, nustebusiu žvilgsniu beveik išrėkė jis.

– Ir taip šlapia. Man karšta, – jis pasižiūrėjo dar kartą klausiamu žvilgsniu, bandydamas turbūt suprasti, ką čia išdarinėju. Lijo, o aš ranka vėdavausi save. Jis papurtė galvą ir nusisuko.

– Jakub, – pradėjau aš. Jis nežymiai pasuko galvą į mane, jo akys išsiplėtė.

– Tau viskas gerai?

Beveik gaudžiau orą. Žinau, kad turiu jam kažką pasakyti.

– Ne, negerai… – jis sugriebė mane už pečių.

– Kas yra?  Milana? – vengiau žiūrėti jam į akis bet privalėjau… nuo ko pradėti?

– Aš turiu tau kai ką pasakyti, bet nežinau kaip…

– Sakyk, kas yra, tu mane gąsdini! – Iškvėpiau visą turėtą orą plaučiuose.

– Gerai, tuoj! – Išrėkiau jam atgal. – Bet aš nežinau, ar tai tiesa, tad pažadėk… pažadėk manęs nenulinčiuoti… – jis vis dar laikė mane už pečių stebeilydamas į akis.

– Milana, sakyk, – užsimerkiau.

– Man atrodo, kad tarp Honzos ir tavo žmonos kažkas vyksta…

– Ką čia dabar kliedi… Milana… – atsimerkiau, jis paleido mano pečius ir žengė porą žingsnių atgal. Susiėmė viena ranka už galvos ir pradėjo juoktis.

– Kas yra???

– Ką tu nori šia paskala pasakyti? Iš kur ištraukei tokią nesąmonę? – jis vis dar juokėsi.

– Ko tu juokiesi???

– Tu nori pasakyti, kad vaikas, kurio laukiasi mano žmona, yra ne mano? – rodydamas į save rankomis klausė jis. Aš tylėjau, o jis beveik kvatojo.

– Aaa, Milana! Man atrodo, ką tik peržengei ribas, kurių neturėjai teisės peržengti….

– Kokias dar ribas?

– Aš suprantu, kad mus kažkas sieja, kad aš tau patinku, bet čia… čia jau per daug, – jis pradėjo rimtėti.

– Aš tau sakiau, kad nesu šimtu procentų įsitikinusi, bet pats pagalvok…

– Ką pagalvoti, Milana??? Ji juk man pranešė, kad yra nėščia! Honza mane vežė namo pas ją! Tu kalbi nesąmones apie mano žmoną! – pirmą kartą girdėjau jį tokį.

– […]

– Negali sakyti tokių dalykų, tiesiog negali. Aš būsiu tėvas, o tu man sakai, kad visa tai yra melas? Kad mano santuoka yra melas?!

– NE! Aš to nesakau, bet juk tu pats prieš valandą dvejojai visu nėštumu, pats garsiai klausei “kaip tai galėjo nutikti?” ir “man tai buvo taip netikėta” – pamėgdžiojau jį. – Tai štai… dabar turi naują versiją, ir nors tau ji nepatinka, privalėjau pasidalinti, nes matau, kaip kenti!

– Aš kenčiu?! Jei ir kenčiu, tai tik dėl tavęs… – jis žengęs du žingsnius atsidūrė priešais mane, suėmė mano veidą į savo rankas ir prisitraukė artyn. Nustojau kvėpuoti… – Tu klysti. Tu labai klysti, Milana, – jis žiūrėjo man į akis nosies atstumu. Jaučiau visus jo pirštus ant savo veido, jaučiau virpantį orą jam tariant žodžius, jaučiau jo nosį liečiančią mano, jo žvilgsnį, jo visą kūną prigludusį prie manojo. Man pradėjo linkti keliai, pakėliau rankas jo apkabinti, bet jis mane paleido, taip pat greitai kaip ir sugriebė. Neatsisukęs, greitu žingsniu, nuskubėjo link viešbučio. O aš likau stovėti lietuje.

 

Rugpjūčio pirma diena. Pirmadienis

Vakar vakare, po skambučio su Maiklu, kurio metu bandžiau jam pasakyti, kad nesu tikra dėl kvietimų, nenoriu dar jų siųsti, geriau išsiųskime juos kartu, kai grįšiu. Jis supykęs pasakė, kad išrinks juos savo nuožiūra ir išsiųs.

Po valandos gavau elektroninį laišką su prisegtu kvietimu į mūsų vestuves… į mano vestuves… Kvietimas buvo pasirašytas “Su meile, Maiklas ir Milana”. Tada pirmą kartą gyvenime mane ištiko panikos priepuolis. Žinojau, kad tai panikos priepuolis, nes Emilija pasakojo apie savo. Galvojau, mirsiu. Stengiausi ramiai kvėpuoti, bandžiau skaičiuoti iki dešimt, tada iki dvidešimt ir trisdešimt ir lėtai viskas pradėjo rimti. Jaučiau visus artėjančius ženklus jau ne kartą, žinojau, kad bet kada galiu sulaukti priepuolio ir štai.

Turėjau greičiau veikti, turėjau greičiau palikti Maiklą… maniau, kad grįšiu savaitės gale ir mes galėsim pasikalbėti, bet jis paėmė ir išsiuntė kvietimus…

Parašiau elektroninį laišką Honzai, kad namie kilo problemų ir turiu grįžti iš Vienos kaip įmanoma greičiau. Kol laukiau jo atsakymo, užsisakinėjau viešbutį Prahoje. Gerai, kad Honza laikė savo telefoną visada įjungtą, po pusvalandžio gavau atsakymą “gerai, tik pati susiorganizuok visą kelionę”.

Tai štai. Valgau pusryčius viena, Jakūbo nematyti. Nuojauta kuždėjo, kad jis grįžo į Prahą jau vakar, o mano traukinys už dviejų valandų. Nebesivarginsiu eiti į darbą. Maiklas galvos, kad aš vis dar Vienoje, Honza – kad keliauju, bus proga nuveikti porą asmeninių darbų, kol visi užsiėmę.

 

Rugpjūčio antra diena. Antradienis

Man su Laura grįžus po pietų į ofisą pastebėjau Honzą savo kabinete žiūrintį pro langą. Jo ryte nebuvo. Durys buvo plačiai atvertos.

– Honza, labas, – atsistojau tarpduryje.

– Sveika, – mačiau kaip stengiasi išspausti tikrą šypseną, bet ne kaip sekėsi.

– Ar viskas gerai? Kur Jakūbas? – šūdas, gal nereikėjo klausti, bet pamatyti jo reakciją taip pat turėjau.

– Aaa, sakė, kad turėjo pasilikti namie su savo žmona… kažkas buvo nutikę, manau pavojus praėjo, bet norėjo likti namie dėl visa ko… visai savaitei…

– A, ok, tikiuosi, viskas gerai…

– Mhm…

– O kaip tu? – Net nežinau, ar man rūpi, bet man buvo jo tokio gaila… ar turėčiau pyktį, kad išdavė Jakūbą? Juk šito dar gerai nežinojau…

– […] – regis net negirdėjo mano klausimo.

– Beje, Honza, nežinau, ar Jakūbas spėjo papasakoti kaip praėjo susitikimas savaitgalį, bet praėjo gerai, užsakovai patenkinti, – šyptelėjau, nors jis nežiūrėjo.

– Gerai, puiku. Jakūbas sakė dirbs iš namų, bet manau, kad tau teks perimti keletą susirinkimų iš jo, pasiruošk ir susitark su juo, jei gali.

– Ok, bus padaryta, – nebenorėjau jo trukdyti ir kelti įtarimų, kad galimai kažką žinau. Laura jau laukė virtuvėje, kad raportuočiau, kas įvyko.

 

Rugpjūčio penkta diena. Penktadienis

Jakūbas nesileido į jokius pokalbius, nesusijusius su darbu. Prisijungė prie keleto susitikimų, per kuriuos nebuvo įsijungęs kameros, tad taip ir nemačiau jo visą savaitę ir nieko apie jį negirdėjau. Perdavė tris susirinkimus man. Sutapimas ar ne – visus, kuriuose buvo Honza. Sėkmingai jiems pasiruošiau ir vadovavau, tad praėjo sklandžiai, nors ir kainavo ilgus visos savaitės vakarus, tačiau nejausdama kaltės, jei reikėdavo, pasiimdavau dviejų valandų ilgio pietų pertraukas. Buvo taip pat neįprasta neplanuoti jokių kelionių. Negavom jokių naujų nurodymų iš Honzos, pats išvažiavo į Vieną trečiadienį.

 

Rugpjūčio aštunta diena. Pirmadienis

Darydama ofiso duris, tolumoje išgirdau kažkieno balsus. Buvo dvidešimt minučių iki devynių, tokiu laiku į ofisą ateidavau tik aš ir Jakūbas. Man lėtai slenkant koridoriumi link savo stalo balsai stiprėjo. Iš pradžių girdėjosi neaiškus pakeltas balsas ir kitas silpnesnis, bet pirmasis buvo pažįstamas ir vis garsėjo.

– Kaip tu galėjai?! Kaip??? Atėmei iš manęs žmoną ir dabar darbą!? – Honzos suburbuliavimas, dar keli neaiškūs keiksmai iš Jakūbo, garsus trenksmas į stalą? –  Tvarkykis pats, kapstykis iš šitos velniavos vienas, nemanau, kad po tokių naujienų ir Milana norės čia likti, – buvau jau prie pat durų, kai išgirdau trenksmą ir paskui savo vardą, norėjau lįsti į vidų ir įsikišti, kad nieko rimčiau nenutiktų, bet atsivėrė durys, prieš pat mane sustojo Jakūbas, šnopavo pykčiu.

– Štai, gali jai pasiaiškinti, kodėl visą vasarą važinėjom be reikalo ir kodėl ji iš tikrųjų gavo paaukštinimą, – jis dėbtelėjo į mane ir jau buvo žengęs žingsnį pro mane, bet grįžo atgal ir atsistojo tiesiai priešais Honzą, kuris beveik prisiplojo prie lango.

– Tavo laimei, Eve nori likti su vaiko tėvu, bet jei sužinosiu, kad jai kažką padarei ar ją palikai vieną su vaiku, – jis sugniaužė kumštį prieš pat jo nosį. – Prisiekiu, jei reikės, iš po žemių tave iškasiu, – Jakūbas apsisuko ir nežiūrėdamas į mane prasmuko ir dingo koridoriuje.

– Kodėl Jakūbas taip pasakė? – gerklėje jaučiau sunkų gniutulą. Honza valėsi nuo kaktos prakaitą.

– Jis piktas, tik nusišneka, viskas gerai, – Honzos veide mačiau paniką ir mane šį kartą tai džiugino.

– Kodėl aš gavau paaukštinimą?

– Todėl, kad nusipelnei, kaip ir visi, kurie gauna paaukštinimus.

– Netikiu. Pasiaiškink, – Honza pradėjo eiti link išėjimo, kur stovėjau aš.

– Ne, – uždėjau ranką ant durų staktos jį sustabdydama. – Dabar pat, kloji visą tiesą arba išeisiu iš čia taip pat, kaip ir Jakūbas.

– Manai, kad sužinojusi tiesą norėsi pasilikti?

– Tu iš manęs šaipaisi? – pradėjau eiti artyn. – Pasakęs tiesą, turėsi bent mažytį šansą, kad čia liksiu ir projektas kartu su tavo galva bus išgelbėti. O dabar rėžk.

Blogiau prasidėjęs pirmadienis negalėjo būti. Išbėgau iš ofiso, bėgau tiesiai pro Laurą, kuri bandė klausti, ar viskas gerai. Ne, negerai. Visiškai negerai.

Visa vasara –  naujas projektas, paaukštinimas ir darbo kelionės – viskas buvo viena didžiulė afera. Mane paaukštino, nes pasimaišiau laiku po kojom, Jakūbą siuntė į Vieną vietoj savęs, kad tas niekšelis galėtų būti su Jakūbo žmona, o mane siuntė kartu, kad nekiltų įtarimų… gudru? Nepaisant tokio melo ir paskutinės savaitės, su savo naujomis pareigomis susitvarkiau taip, kaip bet kuris kitas savo srities profesionalas susitvarkytų, tad žinojau, kad buvau tinkama darbui. Nekenčiau Honzos, nekenčiau jo, kad mane paaukštino dėl savo meilės nuotykių, kuriais lygiai taip pat negalėjau patikėti.

Iš visos savo savasties noriu palikti jį šiame šūde vieną, tegu atlieka visų trijų darbus ir dar mano komandai vadovauja, bet jei nepabaigsim projekto, pusė mano komandos praras savo darbo kontraktus… Velnias…

Gerai. Mąstyk logiškai. Žinau vieną, kad ir kokia buvo mano paaukštinimo priežastis, aš įrodžiau, kad galiu atlikti šį darbą ir dar daugiau.

Giliai įkvėpiau ir grįžau į ofisą, tiesiai į Honzos ofisą. Radau jį sėdintį už stalo susiėmusį už galvos.

– Klausyk, nesikišiu į visas nesąmones, kurių pridarei Jakūbui – atskira istorija. Pykstu, kad tokiu niekšišku būdu gavau paaukštinimą, bet liksiu projekte su viena sąlyga, jei perleisi man Jakūbo pareigas.

– Bet aš negaliu tau duoti antro paaukštinimo per du mėnesius!

– Negalėjai duoti ir pirmo, bet davei, tad jei nori išsaugot šį projektą, savo purviną subinę ir visų čia esančių darbus – stengsies, kad gaučiau ir šitą, – nelaukiau atsakymo užtrenkiau duris ir antrą kartą, dar prieš dešimtą valandą ryto, išbėgau iš ofiso.

 

Rugpjūčio trisdešimt pirma diena. Trečiadienis

Šiandien nesvarbu, kas benutiktų – aš išeinu bet kokia kaina.

Gėriau balkone savo paskutinį užsilikusį prosseko, bet išgirdusi automobilį vis tiek jį paslėpiau po terasos lentom. Dar vienas ženklas, kad pats laikas dingti – lenta buvo šiek tiek pasikėlusi, jis bet kada atras šią nuodėmingą slaptavietę.

Laukiu balkone. Girdžiu rakinamas buto duris.

– Brangioji, kur tu? Turiu nuostabių žinių! – TIK NE VĖL…

– Taip mie…lasis, aš čia, – išeinu iš balkono ir matau jį su buteliu šampano rankose.

– Aš pagaliau gavau paaukštinimą!!! Po trejų metų, pagaliau mane paaukštino! – klykė jis darydamas šampaną ir bučiuodamas mane į skruostą. Prosseko gerti negaliu jau visą vasarą, bet kai jis gauna paaukštinimą, mes geriam šampaną?

– OMG, sveikinu! Pagaliau! – Žinoma, džiaugiausi dėl jo. Bet negalėjo pasirinkti geresnės dienos? Negi vėl reikės laukti rytojaus ar kitos dienos? Juk negaliu pasakyti, kad palieku jį dabar??? Jaučiau kylantį nusivylimą ir beviltiškumo jausmą, gniaužiantį man krūtinę.

– Pamaniau, kad galėtumėm šiandien – tokia proga, paeksperimentuoti, kaip kad kažkada kalbėjom… – jis linktelėjo galvą link žemės pabučiuodamas mane į kaktą, ant jos pamačiau gulintį popierinį maišelį su sekso parduotuvės logotipu, pilnutėlį žaislų… Pakėliau akis į jį.

– Sakai, nori pažaisti?

– Aha!

– O antrankius turi?

 

Tai nėra istorijos pabaiga, bet liko visai ne daug ir tikiuosi, kad greitai pavyks ją jums išvysti 😊 Esu be galo dėkinga jums už jūsų laiką, sakau ačiū iš visos širdies – ši patirtis buvo nepakartojama!

Taip pat, toms, kurios nežino kaip ištrūkti nenukentėjus arba nežino, kaip padėti kitai, kuriai reikia pagalbos, pasinaudokite nemokamai suteikiama psichologine pagalba Lietuvoje. Daugiau informacijos rasite čia: https://pagalbosmoterimslinija.lt/ bet linkiu, kad niekada tokios pagalbos neprireiktų! Rūpinkitės savimi ♥️ – Elita

13 dalis

– Jei ne vilkas, tai kas tada? Juk nesimato, kaip gali būti toks tikras?

– Jei nepatinka į jį žiūrėti, užsimerk, – tik sukuždėjo Dakotas, ranka vis drąsiau ją glamonėdamas per plonytę marškinių medžiagą. Glaudėsi arčiau, visai nesukdamas galvos, kad ji nuo jo nusisukusi, spaudė ją į ne itin patogų eglių šakų čiužinį, o nenuorama ranka klaidžiojo nuo krūties prie krūties, tada dideliu delnu suėmė jas abi, pasidžiaugė ir pamylavo ir plačiai išskleistais pirštais nuslydęs prigludo prie jos pilvo.

Airilei ištrūko atodūsis su aiktelėjimu, pajutus šilumą, kuri dilgsinčiu malonumu pasklido po kūną. Jos nenaudėlis kūnas neturėjo abejonių, skaudžių prisiminimų, kaltės jausmo. Kūnas prisiminė tik tą naktį Dakoto pilyje, kai buvo pažadintas naujiems potyriams, moteriškiems malonumo pliūpsniams, galiai. Kūnas labai noriai pasiruošė patirti tai ir dabar – krūtys apsunko, speneliai sukietėjo, o tarp suspaustų šlaunų vėl atsirado šiltas medus.

Pavojinga aplinka – tamsus šaltas miškas, laukiantis tolimas kelias iki saugios vietos ir urzgiantis žvėris, nenuleidžiantis nuo jų tamsoje spindinčių akių, kūno atsaką tik sustiprino. Akivaizdu, kad Dakotas jautėsi panašiai, kadangi jau nekalbėjo, kad ji turėtų jį nuraminti. Jo judesiai tapo ryžtingi, besiveržiantys į tikslą. Judesiai vyro, glėbyje laikančio savo moterį.

Jo delnas suko nedidelius ratukus ant jos pilvo, sulig kiekvienu nusileisdamas vis žemiau. Pasiekęs per ploną medžiagą juntamus plaukelius ir per suglaustas šlaunis negalėdamas keliauti toliau, vyras suurzgė žemu gomuriniu garsu. Airilė pajuto jo krūtine ir kaklu sklindantį vibravimą, tačiau garsas buvo keistas, dvigubas. Paslaptingasis žvėris, tykantis už laužo taip pat urzgė, pritardamas Dakotui, labai panašiu žemu balsu.

Airilė tyliai suverkšleno iš baimės, geismo ir nežinios. Pamėgino užsimerkti, tačiau kaip tu gali nežiūrėti į grėsmingą netoliese tūnantį žvėrį? Neįmanoma. Todėl plačiai atmerkusi akis spoksojo pro laužo liepsnas į tas akis, kol viskas galvoje ir pojūčiuose ėmė painiotis. Gal ten nėra jokių akių, gal tai tik laužo šviesos sukurtas vaizdinys? Juk Dakotas visiškai nesibaimina. O gal žvėris yra, tik kodėl garsai, kuriuos skleidžia tas padaras ir vyras, prigludęs prie jos nugaros, tokie panašūs?

Akys vis dar plėšriai žvelgė į juos, nemirksėdamos, nesiblaškydamos. Merginai atrodė, kad žvėris žvelgia tiesiai jai į akis, kažko laukdamas, lyg bandydamas įsigauti į jos mintis, jausmus. O gal padaras lūkuriuoja, kol ji užsimerks ir tada puls pirmyn, sudraskys, suės?

O gal žvėris tikras, gal yra du žvėrys, vienas tyko iš priekio, kitas jai už nugaros? Gal ta šiluma (o dievai, tai tikras karštis, sklindantis nuo prigludusio kūno) yra apgaulinga, visai neteikia saugumo, o yra pražūtinga ir ją sudegins? O gal vyro rankos, ryžtingai klajojančios po jos kūną, galiausiai ją sudraskys?

– Dakotai, akys… – vėl maldaujančiai sukuždėjo Airilė. Jau pati nežinojo, ko prašo. Paaiškinti, kas vyksta, liautis gąsdinti, ar nesustoti, žiūrėti ir glamonėti toliau, traukti gilyn į tą sūkurį, kuris galiausiai ją praris ir viskas pasibaigs. Šią akimirką visko pabaiga neatrodė blogai. Tamsa būtų išlaisvinimas.

– Akys, – pritarė Dakotas, karštu kvapu alsuodamas jai į viršugalvį. – Nenuleisk akių.

Anksčiau liepė užsimerkti, dabar nenuleisti akių, tačiau Airilei jau neatrodė keista. Ji turi nenuleisti akių, nes taip apsisaugos. Urzgimas garsėjo, akys grėsmingai prisimerkė. Jeigu tik ji užsimerks, jis puls, tuo mergina buvo visiškai tikra.

Todėl ji žiūrėjo, lyg tai būtų svarbiausias dalykas šią akimirką. Svarbesnis už tai, kad įžūli ranka traukia jos marškinius aukštyn, iki liemens. Tada šmurkšteli po marškiniais, ten kur jos švelni šilta oda. Nuo kiekvieno prisilietimo, brūkštelėjimo, paglostymo jos oda tampa vis šiltesnė ir šiltesnė. O gal tai jo ranka kaista?

Didelio šiurkštaus delno ir landžių pirštų glamonės buvo kankinančios, keliančios įtampą, o už laužo spoksančios akys grėsmingos, Airilė norėjo, kad viskas liautųsi. Tačiau kai ranka atsitraukė, mergina protestuodama suinkštė. Ne tik ranka atsitraukė, bet ir visas didelis Dakoto kūnas atitolo nuo jos nugaros. Ar jis ją palieka? Paliks ją čia vieną miško ir to žvėries malonei?

Supratusi, kad jis jos nepalieka, o atsitraukė tam, kad prasisegtų ir nusismauktų kelnes, Airilė pajuto palengvėjimą. Glamonėjanti ranka sugrįžo, šįkart ant jo užpakaliuko ir ten, giliau, kur šiltas medus… Dakoto kūnas vėl prigludo arčiau, dar arčiau. Pajutusi jį prie slidžių savo moteriškumo vartų, noriai jį įsileido. Žėrinčių akių žvėris pradėjo urgzti garsiau, tiesiog kurtinančiai. O gal tai Dakotas? Ji nesuprato. Svaiginantys saldūs judesiai, tas keistas urzgiantis garsas vedė prie beprotybės. Staiga jai pasirodė, kad jei atsisuktų į Dakotą, jo akys žibėtų lygiai taip pat, kaip to žvėries. Ji norėjo pažiūrėti, tačiau atrodė, kad negali atitraukti žvilgsnio nuo žėrinčių akių. Kodėl jai atrodo, kad jos spindi vis ryškiau ir ryškiau? Įtampa jos kūne augo, kol pasiekė lauktą praryjančio sūkurio jausmą. Tą akimirką priešais esantis padaras kvėptelėjo taip stipriai, kad įpūtė laužą, vėjo gūsiu nupūtė liepsnas ant eglių šakų lovos. Ši akimirksniu užsiliepsnojo.

Viską apėmė akinanti liepsnų šviesa, po kurios stojo tamsa ir nebūtis.

—

Šąlančios kojos, nepatogiai nuspausti šonai ir sunkus judesys, nuo kurio traška eglių šakos, išplėšė Airilę iš gilaus miego. Pramerkusi akis ji pamatė priešais blėstantį laužą, drėgną šaltą miško paklotę ir storus medžių kamienus. Vis dar tvyrojo prietema, tik virš medžių, aukštai danguje, debesys pradėjo įgauti blyškiai rausvą spalvą.

Prisiminusi paskutinius vaizdus prieš užmiegant mergina karštligiškai apsidairė aplinkui, už laužo, tarp krūmų. Gal tas keistas žvėris vis dar tūno, tyko jų?

– Laikas judėti, – Dakoto balsas buvo girgždantis, gal iš miegų, gal peršalęs. Vyras pakilo iš jų nepatogaus guolio. Nepaisydamas savo paties raginimo judėti, pakilęs jis vėl užkamšė Airilę jos pačios apsiaustu.

– Kur dingo žvėris? – pirmiausia paklausė Airilė.

– Koks žvėris? – Vis dar iki pusės nuogas Dakotas pritūpė prie laužo ir įmetė dar kelias šakas. Liepsnos linksmiau pašoko, o Dakotas atsistojo ir pradėjo daryti keistus judesius.

Airilė išpūtė iš nuostabos akis.

– Ką čia darai?

– Mankštinuosi, – šyptelėjo vyras. Akivaizdu, kad tuos judesius jis yra daręs šimtus kartų. – Visi kariai žino, kad reikia kūną paruošti iš pat ryto. Kartu ir sušilti, po nakties lauke.

Airilė iš lėto atsisėdo toje nepatogioje lovoje, sudrebėjo ir sudejavo. Rupūžėle mieloji, kaip jai gėlė visą kūną! Atrodė, kad ji ne miegojo ant šakų, o buvo jomis primušta. Rytas buvo šaltas kaip pasmerktų vėlių buveinė. Ji piktai žiūrėjo į lyg niekur nieko besistaipantį ir bestrakaliojantį vyrą. Jis atrodė žvalus, energingas ir nė kiek nesukantis galvos dėl stingdančio šalčio. Po galais, kaip įmanoma, juk buvo iki pusės nuogas! Mergina įtarė, kad laužą Dakotas įkūrė tik dėl jos.

– Kodėl tau nešalta? – pati pasijuto kvailai, nes, atrodė, iš ryto jai pavyksta kalbėti tik klausimais.

– Aš įpratęs. Kariniai žygiai dažniausiai vyksta žiemą, kai pelkės užšąla. Ir tada dažnai tenka miegoti lauke, – ramiai paaiškino Dakotas, vis dar nesiliaudamas daryti tuo keistus judesius. Tiesa, ji žinojo, kad vyrai dažnai iškeliauja žiemą ir netgi nakvoja lauke. Tik niekada nepagalvojo, kaip jie jaučiasi. Jai pačiai tai buvo pirmoji naktis, praleista ne patogioje kunigaikštytės lovoje. Tiesa, dar buvo viena naktis kunigaikščio lovoje, prisiminė Airilė ir išraudo. Vėl prisiminė įvykius prieš užmiegant.

– Ar mes vakar?.. – nepatogiai paklausė. Atkreipė dėmesį, kad Dakoto kelnės buvo tvarkingai užsegtos, o jos apatiniai marškiniai apsisukę aplink blauzdas.

Dakotas tik pašaipiai į ją dirstelėjo ir į šį klausimą neatsakė. Ir ji vėl prisiminė dar neatsakytą klausimą.

– Kas ten buvo? Tas žvėris?

Vyro veidas įgavo keistą išraišką. Lyg jis norėtų pajuokauti, pasišaipyti iš jos. Iš žvilgsnio, probėgšmais mesto į savo kelnių priekį, ji įsivaizdavo paaiškinimą dėl „žvėries“. Tačiau Dakotas apsigalvojo ir vėl ramiai paklausė:

– Koks dar žvėris?

– Tas, kuris tupėjo už laužo. Žiūrėjo į mus. Urzgė. Tu sakei, kad ten ne vilkas. Tai kas ten buvo?

– Nebuvo jokio žvėries, – Dakoto balsas buvo visiškai bespalvis.

– Kaip tai nebuvo? – Airilė susinervino. – Aš mačiau! Ir tu matei.

– Ką tu matei?

– Akis!

– Airile, tu sapnavai. Nuovargis ir midus tave įveikė. Net nesitikėjau, kad taip kietai išmiegosi visą naktį. Renkis greičiau, nes visai sušalsi.

– Aš nesapnavau. Tai buvo tikra, ryšku, – ginčijosi ji, tačiau drebančiomis iš šalčio rankomis jau rengėsi suknelę. Prisiminė, kodėl jis vis dar iki pusės nuogas. Nes ji sėdi ant jo drabužių. Atsistojusi ėmė paskubomis tvarkytis suknelę, kad kuo greičiau galėtų užsimesti apsiaustą. – Ir tu apsirenk.

Airilės balsas buvo suirzęs. Ne tik dėl to, kad jis akivaizdžiai nenori pripažinti vakarykščių įvykių. Gal dėl žvėries ji ir abejoja, juk vakar jai atrodė, kad jų guolis užsiliepsnojo, o šį rytą aiškiai mato, kad nėra nė vieno spygliuko, kuris atrodytų apsvilęs. Tačiau vakar jiedu tikrai TAI darė, nes ji vis dar jaučia savo kūne perštėjimą, kuris tikrai nėra susijęs su nepatogia šakų lova. Dar jai irzulį ir pasipiktinimą kėlė tai, kad jis atrodo nesušalęs, žvalus ir be proto gražus. Ji sunkiai galėjo atitraukti akis nuo plačių galingų pečių, raumeningos krūtinės, siaurų klubų, ilgų kojų, grakščių lyg lūšies judesių. Susitaršę juodi plaukai ir nedidelė tokia pat juoda barzda tik pridėjo jam žavesio, kai tuo tarpu ji, greičiausiai, atrodo tikra baidyklė ir kūtvėla, ačiū jam už tai, kad ištaršė vakar jai plaukus.

Atsidususi Airilė užsisegė odinį suknelės dirželį, iš krepšelio, kabančio prie to diržo išsitraukė nedideles, tačiau labai puošnias šukas ir šiaip ne taip pasišukavusi, susipynė paprastą kasą.

Galiausiai baigęs savo mankštą Dakotas taip pat apsirengė, jiedu suvalgę po pusę duonos riekės ir išgėrę dar po gurkšnį midaus leidosi į kelią. Airilė šį kartą labai atsargiai ragavo saldųjį gėrimą, mat įtarė, kad jis gali būti prisidėjęs prie vakarykščių vaizdinių.

Kelionė buvo dar sunkesnė, nei dieną prieš tai. Miškas buvo pelkingas, reikėjo labai saugotis, kad nenugarmėtum į kokį pasalingą duburį. Batai, kad ir kaip saugant, peršlapo ir aplipo dumblais. Dienai įpusėjus Airilė juto degančius ir dejuojančius raumenis, šlapias sušalusias pėdas. Mintis apie dar vieną naktį miške taip pat neguodė. Jie buvo alkani, tik gerti turėjo sočiai, nes pabaigę klastingąjį midų, be vargo rasdavo šaltinių ir prisipildydavo gertuvę tyro vandens.

Saulė jau slinko vakarop, kai Dakotas, kuris visą dieną nenuilsdamas žygiavo tokiu tempu, kad Airilei norėjosi griežti dantimis, staiga sustojo. Pridėjo pirštą prie lūpų, liepdamas tylėti ir įsiklausė. Dabar ji taip pat išgirdo. Tolimus žmonių ir žirgų garsus.

– Bėgam! – Dakotas puolė į priešingą pusę.

– Gal ten taviškiai? – paprieštaravo Airilė, bet Dakotas jau purtė galvą.

– Girdžiu šunis. Maniškiai neturi šunų.

Dabar Airilė taip pat išgirdo tolimą lojimą.

Jiedu bėgo iš paskutinių jėgų. Jei anksčiau Airilei atrodė, kad tuoj nepakels kojų, dabar ji įgavo antrą kvėpavimą ir bėgo, nors dar neseniai nepajėgė eiti. Tačiau miškas buvo tankus, brautis į priekį buvo sunku, pelkė taip pat neleido laisvai judėti.

Po valandos alinančių pastangų persekiotojai juos vis dėlto pasivijo. Būrys ginkluotų vyrų su šunimis apsupo bėglius. Dakotas instinktyviai pastūmė Airilę sau už nugaros, net jei ir suprato, kad tai nepadės.

Gaudytojų būriui vadovavo pagyvenęs vyras vardu Skurda, Airilė prisiminė jį iš Skomanto palydos. Tas pats, kuris pažadėjo ją viešai nužudyti. Ištąsyti po gyslą.

– Nagi nagi, – Skurdos veidas buvo nuožmus. – Mūsų būsima kunigaikštienė ir jos…

– Pagrobėjas, – pertraukė vyrą Dakotas. – Aš priverčiau kunigaikštytę eiti su manimi.

Airilė suprato, kad Dakotas stengiasi ją išgelbėti. Pagrobta nuotaka, nors mažai tikėtina, tačiau gali sulaukti pasigailėjimo. Pabėgusi nuotaka bus žiauriai nubausta.

Skurda pašaipiai pažiūrėjo į Airilės pirštus, įsikibusius į Dakoto švarko rankovę.

– Ir todėl ji nepuola prie mūsų, džiaugdamasi, kad atėjom jos išgelbėti?

– Gal todėl nepuola, kad žadėjai ją nužudyti? – burbtelėjo Dakotas. Airilė dirstelėjo jam į veidą. Jis buvo išbalęs, sukandęs dantis.

– A, girdėjot vis tik, – Skurda nepatenkintas uždėjo ranką ant kalavijo rankenos. – Gaila, su tuo reikės palaukti. Kunigaikštyte, nudžiugsi sužinojusi, kad tavo būsimas vyras, Skomantas, jaučiasi visai neblogai. Ir vis dar nori tave vesti. Kodėl jam to reikia, pats tau paaiškins. Taigi, keliaukim, esu tikras, kad visą naktį nemiegojai dėl jo nerimaudama.

Skurda šaipėsi, akivaizdžiai suprasdamas Airilės ir Dakoto ryšį. Mostelėjo vyrams ir tie prišoko pagriebti Airilės. Dakotas neištvėręs puolė kumščiais, tačiau dėl to tik buvo nuožmiai parmestas ant žemės ir suspardytas.

Airilė klykė, maldaudama liautis, paskui įniršusi atsisuko ir ištiesė rankas, ketindama sukelti uraganą, kuris nušluotų visą šitą kunigaikštystę nuo žemės paviršiaus.

– Jeigu taip padarysi, – suriko Skurda. – Jis mirs.

Atsisukusi Airilė pamatė virš Dakoto iškeltą kalaviją.

– Jeigu paklusi ir darysi, kas liepta, gal jis liks gyvas. Galiausiai tai nuspręs Skomantas, – tęsė Skurda.

Airilė nuleido rankas. Po akimirkos buvo surišta, it kepimui paruošta žąsis. Matė, kaip ir Dakotas buvo taip pat surištas. Ir jie visi iškeliavo į Skomanto pilį.

Dėkoju visiems, skaičiusiems ir buvusiems kartu visą vasarą!

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

13 dalis

Sutarta

Ėjo paskutinės dienos iki išsikraustymo datos. Rašiau Artūrui, bet iš jo vėl jokios žinios. Labai bijojau, kad viskas, ką jis ir Monika sakė atėję pas mane į namus, buvo melas. Kažkoks suaugusių žaidimas, kurį jiedu žaidžia. Turbūt dabar abu ir juokiasi iš mano žinutės, primenančios labiau pagalbos šauksmą, nei suaugusios moters bėdą.

Labas, Artūrai. Kaip gyveni? Mano buto nuomos sutartis baigiasi. Žadėjai padėti su nuoma, ar gali paskambinti ir papasakoti, kokia situacija?

Aišku, kad nepaskambins. Turbūt paskambins tada, kai jam pačiam prireiks. Kodėl aš dar kažko iš jo tikiuosi?

Na ką, turėsiu kraustytis atgal į kaimą, nors jau buvau įtikinta, kad to nereikės daryti. Teks išmesti didžiąją dalį daiktų, nes visų parsivežti tikrai nesugebėsiu. Tas per kelerius metus sukauptas šlamštas (ir ypač jų kiekis) mane varo į neviltį. Kiekvienas daiktas turi tiek daug prisiminimų, kuriuos mielai norėčiau ištrinti iš atminties. Pavyzdžiui, kaip ir šie, nevykusio kvapo moteriški kvepalai, kuriuos gavau nuo Šarūno mokyklos baigimo proga. Kvepia kaip mirštanti močiutė!

– Tikiuosi, kad tau jie patiks, – šyptelėjo įteikęs dovaną. Įmantri kvepalų pakuotė slėpėsi ryškiai rožiniame dovanų maišelyje.

– Ačiū, – bandžiau išspausti dėkingumo šypseną, tačiau man sunkiai sekėsi. Kai kurios Šarūno dovanos buvo labai nevykusios, todėl nujaučiau, kad ir tame krepšelyje manęs laukia ne ką įspūdingesnis siurprizas.

– Patinka? – Šarūno akys net blizgėjo iš jaudulio kuomet atsargiai tyrinėjau kvepalų dėžutę.

– Aha… – pasakiau ir pati tuo nelabai patikėjau. Bet Šarūnui, atrodo, tiek ir užteko. Plačiai nusišypsojo lyg būtų išgirdęs, kad ką tik laimėjo milijoną.

Dabar manau, kad labai blogai padariau nepasakiusi jam tiesos. Vis kažką nutylėdavau arba apsimesdavau, kad man tai patinka, nors būdavo visiškai priešingai. Kodėl aš taip elgiausi? Taip, nenorėjau užgauti jo jausmų, bet jeigu būčiau jį įskaudinusi nevykusia fraze, turbūt būtume ir anksčiau išsiskyrę, greičiau subrendę. Gal ir pati nestovėčiau su mirtį primenančia kvepalų pakuote čia, vidury šių 27 kvadratinių metrų, ir nesvarstyčiau apie gyvenimo pasirinkimus. Aš visiškai nemoku rinktis. Ir nemoku sakyti NE.

Beldimas į duris sugrąžino mane į realybę. Gerai, reikia pamiršti tai, kas buvo ir susidurti akis į akį su skaudžia dabartimi, kuri slėpėsi už šarvuotų durų. Spėju, kad atėjo buto savininkas su klausimu, kada pagaliau dingsiu iš čia. Na, gal taip piktai manęs neklaus, bet nujaučiu, kad tikisi tuščių namų. Tuoj iš įvairių Lietuvos kaimelių suvažiuos studentai mokytis į Vilnių, dėl to butas greitai ras naują gyventoją. O pagal sutartį, manęs čia turėtų nelikti jau rytoj.

–  Labas, Ūlėna, –  pravėrus duris išgirdau Artūro balsą. – Įsileisi?

–  Taip taip taip, –  išbėriau greitakalbe ir susinervinau, kad tai nuskambėjo labai nevykusiai. Kodėl aš visada taip kvailai prie jo kalbu? Ir ką jis čia veikia? Juk rašiau, kad laukiu jo skambučio…

Jis žengė porą žingsnių į priekį. Užrakinau duris ir virpančia širdimi pažvelgiau į jį. Akys vis dar tyrinėjo butą. Turbūt pasibaisėjo ir dabar galvoja, kad esu tikra nevala. Nors… kodėl man turėtų rūpėti jo nuomonė?

–  Čia visas tavo turtas? – prabilo po kiek nejaukios pertraukos.

–  Panašiai. Planuoju daug daiktų išmesti, nenoriu labai įsipareigoti.

–  Gerai… Gerai… – tarė žvalgydamasis aplink.

Jo akys pastebėjo Šarūno dovanotus kvepalus. Paėmė į rankas, prisikišo arčiau nosies norėdamas užuosti kvapą, tačiau iškart susiraukė.

–  Kokie šlykštūs. Geriau išmesk, nenoriu, kad juos naudotum prieš mums susitinkant, –  padėjo stiklinį buteliuką ant stalo ir vis dar nemaloniai raukydamasis. – Smirda kaip mirštanti močiutė.

–  Aš irgi tą patį sakau! – taip energingai jam pritariau, kad išsigandau savo emocijų.

Artūras, atrodo, nesuprato mano atsakymo. Jo akys lakstė po butą lyg kažko ieškodamos.

–  Kiek čia kvadratų? Trisdešimt? Gyvensi šiek tiek mažesniuose apartamentuose, užtat jų užplanavimas bus daug patogesnis nei čia, –  pasakė vis dar žvalgydamasis aplinkui.

Jis nemelavo. Turėsiu naujus namus! Labai dėl to apsidžiaugiau, nes tikrai nenorėjau apsigyventi kitame mieste nei Vilnius. Apie kaimą nė nenorėjau galvoti.

–  Tai… Nieko tokio, viskas gerai. Daug vietos man ir nereikia, – bandžiau kažką pasiaiškinti, nors tai atrodė tikrai juokingai. Juk dabar jis mato visą tą šlamštą, kuris mėtėsi aplinkui. – Aš vis tiek daug daiktų išmesiu, todėl tilpsiu naujuose namuose.

Artūras tylėjo. Vėl ta nejauki tyla. Tik dabar pastebėjau jo rankose planšetę. Kam jis ją atsinešė?

–  Ūlėna, –  pažvelgė man į akis, jog aš net krūptelėjau dėl tokio gilaus žvilgsnio, –  dar noriu su tavimi aptarti mūsų tolimesnį bendravimą. Kad būtume abu patenkinti, manau, reikia nusistatyti tam tikras taisykles, ar ne?

Nelabai supratau, link kur dabar krypsta pokalbis, tačiau jam pritariančiai linktelėjau. Jis šyptelėjo ir tęsė toliau:

–  Čia viskas yra labai paprasta, tiesiog noriu, kad abu tikrai būtume patenkinti šiais santykiais. Esu parašęs, ko aš noriu, tai jei tau kas nors nepatiks, sakyk, pataisysiu. Tu irgi pasakyk, ko tu nori, gerai?

–  Gerai, – linktelėjau galvą ir jau spirgėjau iš nekantrumo, ko jis iš manęs tikisi. Viduje kunkuliavo daugybė emocijų. Turbūt taip jaučiasi erotinės dramos veikėjos, derinančios detales su seksualiu ir labai sėkmingu verslininku.

–  Puiku, tuoj atsidarysiu failą, – atsikrenkštė Artūras ir pradėjo kažko ieškoti planšetėje. Tai neatrodė labai kinematografiškai, tačiau širdis beprotiškai virpėjo ir vis dar jaučiausi, lyg ta drovi mergina iš filmo. – Va, radau, tuoj paskaitysiu. Gali mane bet kada stabdyti, jeigu išgirsi tai, kas tau nepatinka. Gerai?

–  Gerai gerai, – vėl sutikau, nes nebegalėjau sulaukti ką jis perskaitys.

– Kad mūsų santykiai būtų geri ir kokybiški, noriu, kad nei tu, nei aš, su niekuo seksualiai nebendrautume ir būtume ištikimi vienas kitam, – garsiai perskaitė ir pažvelgė man į akis laukdamas atsakymo.

Ištikimi? Tas žodis taip mane prajuokino, jog nesugebėjau sustabdyti savo reakcijos. Garsiai nusijuokiau, kas Artūrui labai nepatiko.

–  Kas čia tokio juokingo?

–  Taigi tu… juk žmoną turi… – jutau, kad dėl juoko vis sunkiau galėjau įkvėpti oro. – Kaip gali būti man ištikimas?

Artūras nieko nesakė, kol tuo tarpu aš bandžiau atgauti kvapą iš neseniai mane apėmusio juoko priepuolio. Man tikrai buvo labai juokinga. Juk jis bus su kita moterimi, nors turi žmoną. Kaip jis gali būti ištikimas?

–  Su Monika seniai nemiegu. Nesiruošiu miegoti ir dabar. Kitos man neįdomios, noriu išbandyti tave, –  paaiškino situaciją, kol aš valiausi paskutiniąsias juoko ašaras. – Galiu skaityti toliau?

– Taip, daugiau to nebus.

– Nuostabu, – piktai mane nužvelgė ir tęsė skaitymą. – Noriu, kad visada atsilieptum į mano skambučius arba žinutes bet kuriuo paros metu ir su manimi susitiktum. Tinka?

– Taip, tinka, – linktelėjau ir nekantravau kas manęs laukia toliau.

– Noriu, kad įsijaustum į mano pasiūlytą situaciją ir ją nuolankiai vykdytum. Tinka?

–  Eee… Tinka, – atsakiau, nors šiek tiek abejojau savo atsakymu.

–  Noriu, kad gyventum mano išrinktuose apartamentuose Vilniuje ir į juos mane įleistum bet kuriuo paros metu. Tinka?

–  Taip, – šyptelėjau išgirdusi šį punktą. Juk galėsiu linkti Vilniuje! – Tinka.

– Noriu, kad nedirbtum, todėl pažadu apmokėti tavo asmenines išlaidas, tiek ir su grožiu susijusias procedūras. Tinka?

– Tinka, – kiek nustebau išgirdusi tokį punktą. – O į tai įeina ir krūtinės didinimas? – šyptelėjau norėdama jį šiek tiek paerzinti.

– Tavo krūtinė gera, man patinka, – atsakė į mano klausimą su šypsena. – Tik man nepatinka plaukeliai ant tavo intymios vietelės. Teks juos naikinti, Ūlėna.

Nuraudau. Dėl to man buvo šiek tiek gėda. Šarūnas dėl to nesiskundė.

– Gerai, – pabandžiau nuslėpti sumišimą ir gėdą. – Nebus plaukelių, eisiu pas depiliacijos meistrę.

Artūras plačiai nusišypsojo.

–  O tu turi kokių nors norų ar pageidavimų? – paklausė išjungęs planšetę.

Apie tai aš nebuvau pagalvojusi.

–  Noriu… Noriu kiekvieną kartą gauti orgazmą.

– Tik orgazmą? Bus, ir net keli, – vėl plačiai šyptelėjo. – Būtinai tai įtrauksiu į mūsų norų sąrašą.

Artūras išjungė planšetę ir atsikrenkštė, lyg norėdamas dar kažką pasakyti.

– Artūrai, – kreipiausi į jį ir pati išsigandau. Juk pirmą kartą ištariau garsiai jo vardą! Artūrai… Reikia prie to priprasti. – Mes dabar pasirašysime kažkokią sutartį ar…? – Dieve brangus, Ūlėna, kas per klausimas! Artūras tik susiraukė išgirdęs keistą klausimą, o aš, bandydama pakeisti pokalbio temą, sugalvojau kitą klausimą. – Nors ne, geriau atsakyk, kaip ilgai tęsis tokia mūsų… draugystė?

Tyla. Turbūt jis galvoja ką atsakyti į šią nesąmonę. Juk ir taip aišku, kad viskas tęsis tiek, kiek jis panorės. Vargu, ar norėsiu tai sustabdyti.

– Ūlėna, – kiek kreivai šyptelėjęs pažvelgė į mane. – Tu ne kino filme. Nieko pasirašyti nereikės, tiesiog norėjau tau pasakyti, ko aš tikiuosi. O viskas tęsis tiek, kiek mes abu norėsime. Kas žino, gal aš tave įsimylėsiu, todėl abu gyvensime ilgai ir labai laimingai?

Šyptelėjau. Ilgai ir laimingai su Artūru? Nežinojau, kaip į tai reaguoti. Neslėpsiu, ši mintis mane žavėjo, bet tuo pačiu metu ir šiek tiek gąsdino. Ar tikrai gali būti, kad mes pamilsim vienas kitą ir po to gyvensime ilgai ir laimingai, kol mirtis mus išskirs? Labai to norėčiau, bet… Tai bus tik trumpas vasaros romanas, ir taip aišku.

– Man patiktų, – nesulaikiau emocijų ir plačiai nusišypsojau.

Artūras priėjo arčiau manęs. Pajutau jo kvepalus. Kaip jis skaniai kvepėjo! Taip vyriškai ir… saugiai.

– Man irgi, – tyliai atsakė ir netikėtai pakštelėjo man į žandą.

Nuraudau. Bučinukas buvo toks netikėtas ir malonus!

Artūras šyptelėjo. Matė mano sumišimą ir su pasimėgavimu stebėjo kaip giliau klimstu į jo voratinklį. Tačiau man tai patiko. Nenorėjau būti išgelbėta.

 

Laukite tęsinio

* * *

Ačiū visiems skaičiusiems mano penktadienio istoriją! Jūsų komentarai mane skatino tęsti šią istoriją, todėl labai džiaugiuosi, kad „Ar tau ne gėda? Meilužės istorija“ yra jau baigta! Labai tikiuosi, kad ši istorija sudomins leidyklas, o jeigu tai nenutiks, žiemą pasidalinsiu ja „Wattpad“ (slapyvardis – GabrielKazlauskait4) platformoje.

 

13 dalis

Urtė. Moteriška draugystė.

Kristina ir toliau spokso pro langą, kažkodėl vengia atsisukti. Žinoma, ji bijo pažvelgti man į akis… Jaučiasi kalta, kad išdavė. Gerai, ji taip ir turi jaustis. O gal ne? Bandau įtikinti save, kad palengvėtų. Juk tada, kai jie buvo kartu, mūsų su Henriku niekas nesiejo, tik mano slaptos fantazijos. Kvailos, naivios fantazijos. Nepalengvėja…

Įkvėpiu giliau ir ruošiuosi ją dar kartą pakviesti, bet nebenoriu tarti jos vardo… Velniškai pykstu, tik nežinau ant ko labiausiai: jos, Henriko ar savęs, kad patikėjau jo nuoširdumu.

Po galais! Kodėl ji nepasakė man to anksčiau? Tada galbūt nebūčiau pažinusi jo lūpų, jo švelnumo… Dabar skausmas nespaustų krūtinės… Jaučiu, kad man tuoj vėl atsivers opa. Tik kas ją gydys? Henrikai…

Netikėtai suskamba mano telefonas sugrąžindamas į realybę. Mama. Jaučia jos širdis, kai dukrai negera. Taip jau yra. Motiniškas instinktas. Skubu atsiliepti, nes jei po penkių sekundžių neatsiliepsiu, tai dar po penkių ji paskambins policijai ir paskelbs mano paiešką. Ji visada perdėtai manimi rūpinasi, nors aš seniai užaugau. Nusišypsau, paliečiu žalią ragelio ikonėlę ir išeinu iš kambario neuždariusi durų. Užsidarysi, Kristinute, pati. Nebebūsiu tau gera. Tu viską pakeitei permiegojusi su mūsų mylimu gydytoju Henriku.

– Mama! – ištariu kiek galima linksmiau ir skuodžiu laiptais žemyn į kiemą. Nenoriu, kad mūsų pokalbį girdėtų Kristina.

– Na dukryte, kaip laikaisi? – girdžiu mamos raminantį balsą ir krūtinę užlieja šiluma.

– Viskas gerai, mama, esu su draugais sodyboje, čia mums linksma, – įkvepiu gryno oro ir man tikrai pasidaro linksmiau.

– Ar yra kokių grieko vertų kavalierių? – rimtai paklausia. Žinau, kad jai labai norisi, kad išsiskyrusi su Bernardu aš kuo greičiau kažką susirasčiau ir pagaliau ištekėčiau. Mieloji mamyte, teks dar ilgai palaukti.

– Ne, mama, šį kartą visi ne mano skonio, – pameluoju.

– Na ir gerai, nereikia su bet kuo, reikia tokio žmogaus, su kuriuo tau būtų gera, kuris gerbtų, mylėtų ir neišduotų.

– Ačiū, mama, – pasakau ir jaučiu, kaip jos žodžiai mane sugraudina, skausmas pakimba gerklėje. Mylėtų, neišduotų…

Mama dar kažką sako, bet staiga imu nebegirdėti, nes prieš akis išvystu Henriką. Kūnas įsitempia. Širdis ima vartytis krūtinėje. Jis buvo su Kristina… Jis glamonėjo jos kūną, bučiavo švelnią odą, buvo joje… Jis buvo joje! Ima trūkti oro. Nevalingai atitraukiu telefoną nuo ausies.  Jis su Gediminu, Norkumi ir Bubneliu ruošiasi žvejybai, kelios merginos padeda kikendamos, žiūrėdamos į jų meškeres. O Dieve! Meškerių nemačiusios. Bubnelis plekšnoja Henrikui per petį, o jis juokiasi iš širdies. Matau raukšleles apie akis, tobulus baltus dantis ir man sugelia širdį… Velnias, kaip man skaudu. Ir kodėl man atrodo, kad jis juokiasi iš manęs? Matyt jis pajunta mano žvilgsnį ir akimirkai nustoja juoktis, žvilgteli į mane. Mūsų akys susitinka. Nebesuprantu, ką reiškia tas žvilgsnis, nebemoku skaityti… Mano kūną perskrodžia aštri banga ir aš neatlaikau.  Staigiai nusisuku ir vėl glausdama telefoną prie ausies lekiu ežero link pagreitinusi žingsnį.

– Mama, gali pakartoti? Neišgirdau, čia ryšys ne koks… – pameluoju. Einu prie ežero, bet kuo toliau nuo valčių prieplaukos, kad jo nebesutikčiau. Jie išplauks žvejoti, o aš plauksiu namo Kaunan savo liūdesio upe. Nebegaliu čia likti.

Kelis kartus pasigirsta lyg mano vardas. Atsisuku, o ten bėga Kristina visa persigandusi ir šaukia mane, mojuoja rankomis. Pasižiūriu į ją ir nusisuku.  Kalė. Man vis vien, kad ir troba dega. Atsisėdu ant žolės ir įbedu akis į vandenį, toliau kalbu telefonu. Kristina pribėga prie manęs, atsiklaupia iš nugaros, stipriai apkabina ir ima bučiuoti mano plaukus. Suspaudžia širdį, pasakau mamai, kad perskambinsiu ir užbaigiu pokalbį.

– Atleisk man, atleisk, – kužda Kristina, vis tvirčiau spaudžia mane glėbyje ir nenustoja bučiuoti. – Tu man labai brangi. Nenorėjau tavęs įskaudinti.

– Nėra ko atsiprašinėti… – tariu. – Tu buvai laisva, jis buvo laisvas. Jūs nieko blogo nepadarėte, – pasakau. Skausmo gumulas kabo gerklėje. Aš mąstau blaiviai, jie tikrai nieko blogo nepadarė, bet aš vis tiek jaučiuosi klaikiai.

– Šūdas, Urte, šūdas, aš taip nevykusiai pajuokavau, – ištaria ji ir staiga nieko nebesuprantu. Apie ką ji čia? – Atsiprašau, atleisk, – kužda. – Aš pajuokavau, nemaniau, kad patikėsi! Juk jis taip žiūri į tave!

– Apie ką tu? – kiek galėdama abejingiau paklausiu, tik jaučiu širdis tuoj tuoj iššoks iš krūtinės.

– Apie Henriką, aš su juo nemiegojau. Viską kvailai išgalvojau, užsimaniau mat pažaisti, gudragalvė. Pačioje pradžioje susijuokiau, todėl užsidėjau pagalve, tai maniau, kad tikrai supranti, kad juokauju. Paskui, kai supratau, kad galbūt patikėjai, mano fantazija įsijungė, norėjau truputį paerzinti tave.

– .. Aš taip ir maniau, kad juokauji, – sarkastiškai ištariau.

– Atleisk, Urtyte.

Mes apsikabinam ir man nurieda ašara. Iš džiaugsmo. Tarp jų nieko nebuvo! Man norisi bėgti pakrante ir šaukti iš laimės! Išsitiesiu ant žolės pakloto spausdama nugarą prie dar vėsios, bet jau saulės paliestos žemės, ištiesiu rankas į šonus. Koks palengvėjimas! Kristina atsiklausia šalia manęs ir suėmusi mano veidą, pabučiuoja į abu skuostus kuždėdama atsiprašymo žodžius. Aš jai atleidau. Iš karto. Nemoku laikyti pykčio. Taip džiausiuosi, kad mes su Kristina vėl draugės. Taip, ji – mano draugė, nepaisant, kad jos juokeliai gali būti labai kreivi.

– Kas čia per lesbių šau! – išgirstu Gedimino balsą ir abi atsisukam. Šalia stovi žvejų komanda ir aišku, Henrikas. Man atima kvapą… Atsisėdu ir iškart nuleidžiu akis. Vengiu žiūrėti į jį.

– Prisijunk, mažuti, – nusijuokia Kristina. – Trise bus linksmiau, – pajuokauja. Ir kodėl mano dalelė galvoja, kad ji nejuokauja?

– Pasiūlymas labai viliojantis, bet neturiu kada, pupytės. Dabar su vyrais einu žvejoti. Parnešim į šeimos urvą maisto, – mes susižvalgom su Kristina ir nusišypsom. – Urte, o tu nepamiršk dėl rytojaus vakaro. Užsakiau mums staliuką devynioliktai valandai.

Henrikas įbeda akis į mane sekundei ir to pakanka, kad mano kūną perpiltų šaltas dušas. Jis meistriškai varto mano pojūčius vien žvilgsniu. Per sekundę nesulaukęs mano atsakymo, Henrikas apsisuka ir nueina. Juo paseka Norkus su Bubneliu. Lieka tik Gediminas. Laukia atsakymo.

– Gediminai, – tariu. Nenoriu jo nuvilti, bet ir nenoriu suteikti tuščių vilčių. – Opą įsitaisiau ir atsidūriau ligoninėje, nes dar neatsigavau po buvusių santykių. Atleisk, man dar per greitai…

Gediminas akivaizdžiai pasimeta. Tikriausiai jam dar niekas nėra sakęs ne. Įsivyrauja nejaukus momentas.

– Gediminai! – prie jo prišoka Kristina ir paima už alkūnės. – Pasiimk mane, prašau. Tu man juk šitiek kartų žadėjai, bet taip niekad to ir nepadarei, – šypteli ir jis pralinksmėja, bei apglėbia jos liemenį. Ji mane išsuko! Štai kas yra moteriška draugystė!

– Gerai, – sutinka Gediminas. – Tik su sąlyga, kad neištarsi nė žodžio apie tavo buvusį Fediką.

– Pažadu, – mirkteli ji ir Gediminas laimingas nueina.

– Ačiū, – tariu.

– Tai nėra už ką. Mes su juo labai seni draugai. Visada randame apie ką pakalbėti… – ir ji nutyla. – Urte, – ištaria mano vardą ir aš suklūstu.

– Ką?

– Tu tikrai patinki Henrikui. Ar tu matai, kaip jis į tave žiūri?!

Nieko neatsakau, tik viduje nusišypsau.

Henrikas. Vyrų žvejyba

 

Taip jau gavosi, kad Bubnelis su Norkumi įsėdo į vieną valtį, o mes su Gediminu į kitą. Savanoriškai ėmiausi irklų, nes man reikia išsikrauti. Viduje verda pyktis. Ne, ne ant Gedimino, širstu ant Urtės. Negaliu patikėti, ji tikrai eis su Gediminu vakarieniauti. Urtė sutiko? Kodėl?! Nesuprantu jos… Juk buvo mums taip gera! Aišku, ji mane erzina.

Gediminas atsipalaidavęs, laimingas gurkšnoja alų, žiūri į horizontą.

– Gal alaus? – į skardinę rodo jis ir aš sutinku. – Ko toks susirūpinęs?

– Nieko, kažkaip apie darbą užsigalvojau… – nesakau tiesos.

– Pamiršk tą darbą, šiandien šeštadienis, reikia švęsti! Gyvenimas per trumpas, kad savaitgaliais suktum galvą dėl problemų darbe. Kas jų neturi…

– Tu teisus… – jis visada mokėjo atsipalaiduoti. – Gal galiu rytoj vakare atvažiuoti pas tave į sporto klubą, aprodytum? – aišku, manęs tas klubas visai nedomina, man tik įdomu, ar ji sutiko…

– Negaliu rytoj, ryt vilkėsiu šventinius marškinius su kaklaraiščiu, rankoje laikysiu milijoną rožių, dėl viso pikto turėsiu keliolika prezervatyvų ir vieną čiupą – čiupsą, – šypteli.

– Keliolika prezervatyvų! Nieko sau, žinai, taip gali draugams įvaryti lengvą kompleksą.

– Bliad, Henrikai, tu gi gydytojas – išsioperuosi tą sušiktą kompleksą, – nusijuokia.

– Saugiau bus nusipirkti Viagros, – atsakau ir negaliu patikėti į kokį pokalbį įsivėliau. – O kam tas čiupa – čiupsas?

– Jei ji pradės kalbėti apie savo buvusį, aš ją maloniai nutildysiu, – išsišiepia. – Negi bloga mintis?

– Originali, – nusišypsau, nors jo žodžiai mane dar labiau suerzina. Jis eina rytoj su ja vakarieniauti ir dar kažką žino apie jos buvusį draugą! Aš apie Urtę žinau tik tiek, kiek parašyta jos medicinėje kortelėje.  Įdomiausias faktas, kad ji turi rezus minus pirmos grupės kraują, kaip ir aš. – Tu seniai pažįsti Urtę? – plačiai užmojęs irklus paklausiau.

– Ne, tik vakar susipažinom, bet prie ko čia Urtė? Urtė atsisakė eiti su manimi, – taria jis ir jaučiu, kaip mano nuotaika pašoka į aukštumas, bet neišsiduodu. – Užtat pasisiūlė Kristina. Man net širdis iš laimės sudrebėjo. Juk aš ją buvau taip įsimylėjęs…

– Pala, pala… Tu buvai įsimylėjęs Kristiną? – mūsų pokalbis pasikeičia netikėta linkme.

– Vienu laikotarpiu ji lankėsi mano klube. Aš jai patarinėdavau, kaip geriau treniruotis, ji uoliai klausė. Dažnai pakalbėdavom apie gyvenimą, pasijuokdavom… Visą tą laiką ji buvo su savo Fediku, jį be galo mylėjo ir į mane žiūrėjo kaip į draugą…Tai buvo sumautai skaudu. Mylėjau ją slapta, – Gediminas lieja širdį ir negaliu patikėti jo jautrumu. – Po to ji perėjo į kitą klubą, kuris arčiau namų, atšalo ir mano jausmai, kai nebemačiau jos taip dažnai. Ir kai su chebra visi susitinkam, širdis vis dar suvirpa, bet atrodo kaip ir viskas normaliai. Ji verkia dėl Fediko ant mano rankų ir aš tikiuosi, kad viena dieną ji tų rankų norės… – pasako ir gurkšteli alaus. – Nesvarbu, pamiršk.

– Klausyk, mylėti nėra gėda.

– Gėda mylėti tą, kuri priklauso kitam…

– Bet ji išsiskyrė.

– Kažkokie popiergaliai nieko nereiškia, aš matau, kad ji vis dar ilgisi Ferdinando.

Toliau mes plaukiame tyloje. Klausomės medžių ošimo, irklų ir vandens muzikos. Aš toliau irkluoju, vis pažvelgiu į Gediminą ir suprantu, kad noriu jam pasakyti tiesą.

– Gediminai?

– Ką?

Aš įkvėpiu, nes kažkodėl jaudinuosi:

– Man patinka Urtė, – pasakau. Jis išplečia akis ir nustoja gerti. – Labai… Norėjau, kad žinotum.

– Kažkaip taip ir įtariau, kad tarp jūsų kažkas yra. Na ką… Sėkmės! Gal tu būsi laimingesnis. Ji labai faina mergina.

– Tu manai, man prireiks sėkmės su ja?

– Nežinau, seni, – atsiduso, – bet ji man sakė, kad rytoj su manim niekur neis, nes dar nepagijo nuo ankstesnių santykių… Bet jooo, tu gi daktaras pas mus, pagydysi ją.

Sugrįžtam į krantą. Iškart pastebiu netoli besideginančias Kristiną ir Urtę. Atiduodu meškerę Gediminui, kad parneštų, o pats einu link jų. Tobuli kūnai tik su maudymosi kostiumėliais, apšviesti saulės spindulių atrodo puikiai, bet tik vieno aš geidžiu. Kuo arčiau einu, tuo smarkiau kala širdis. Kristina pamato mane pirma. Atsikelia ir pasakiusi Urtei, kad jai jau gana, išeina. Nusišypso man ir duoda suprasti, kad lieku skolingas.

Urtė išgirsta žingsnius ir atpažįsta mane,  tą suprantu iš to, kaip jos pirštai sugniaužia po ja gulintį audeklą. Jos krūtinė ima kilnotis, bet ji neatsimerkia. Glostau jos kūną akimis, jis toks viliojantis, geidžiu ją liesti, glamonėti visur ir visaip.

– Atsiprašau, jūs gulite tokioje kaitroje! Man kaip gydytojui kilo įtarimų dėl jūsų sveikatos būklės, gal galėčiau jus apžiūrėti? – paklausiu ir ji atsimerkusi nusišypso.

– Nežinau, – įsmeigia akis į mane ir pirštais perbraukia sau per nuogą pilvą. Delnas nuslysta ant šlaunies vidinės pusės ir ji vėl užsimerkia. Tas vaizdas mane paveikia akimirksniu ir mano kotas įsiremia į kelnes. Dieve mano, kaip jis savęs visai nekontroliuoja! Ji vėl atsimerkia. – Žinot, aš tokia tik šeši su geležinkeliu, gal jums vertėtų pasiieškoti kažką geriau? Kas jūsų rankoms suteiks didesnį malonumą?

Nerandu žodžių kaip jai atšauti švelniai, tai tyliu kaip žuvis. Urtė atsikelia,  iš lėto susirenka knygą, saulės akinius nuo žemės ir elegantiškai išsitiesia.

– Žinot, gerbiamas gydytojau, jums reiktų kažko su stuburu, – ramiai pasako, bet aš žinau, jai patinku, ji nori manęs, tik pyksta.

Prieinu ir apkabinu. Glaudžiu prie savęs ir jaučiu, kaip mano kūnas įsielektrina. Kaip malonu ją liesti pirštais… Jos beveik nuogas kūnas prigludęs prie manęs. Ji pilvu pajaučia, kaip jos geidžiu… Jos kvėpavimas padažnėja, ji įsikabina į mano rankas, spusteli ir giliai įkvėpia.  Trokštu jos lūpų ir nevaržau savęs, pasilenkiu prie jos veido. Tik staiga, ji išsineria iš mano rankų:

– Tu manai mane pažeminsi, arogantiškas šūdžiau, ateisi, apkabinsi ir aš susileisiu? – piktai pasako ir net nesugalvoju, ką greitai jai atsakyti. – Ne veltui tau Gediminas vožė, galėjo ir daugiau, – pasako ir nueina, bet staiga atsisuka. – Žinai, aš neisiu rytoj vakarieniauti su Gediminu, bet tikrai ne dėl tavęs, tad nesusireikšmink!

Sumaudžia krūtinėje.

Urtė. Šokiai.

 

Keista, bet visą vakarą Henrikas nesiartina prie manęs. Vakarienės metu sėdi tolimiausiame kampe. Nežinau, bet man tai nėra malonu, nes slapta tikėjausi, kad dar prie ežero jis mane pasivys ir atsiprašys.

Pavalgę kiti išsivaikščioja kas kur, o Henrikas lieka sėdėti su žvejais: Gediminu, Norkumi ir Bubneliu. Aš į jį stengiuosi nežiūrėti, bet matau, kad jam linksma ir kad kelia prie lūpų stiklą su viskiu. Gerai, apsvaigusio jo dar nemačiau.

Kažkas įjungia visu garsu muziką ir pasigirsta labai populiari daina, tik nežinau jos pavadinimo. Norisi šokti! Akimirksniu visi keturi žvejai pakyla nuo stalo ir ima judėti ratelyje. Aš kitų nematau, mano akys įsmigusios tik į Henriką. Atsirėmusi į kampą stebiu, kaip jis puikiai šoka! Puikiai jaučia ritmą, tobulai juda. Koks vyriškas jo kūnas, nepaisant to, kad jis neturi kalną raumenų kaip Gediminas. Aš jo velniškai noriu, trokštu būti jo glėbyje ir man nemalonu, kad jis mane ignoruoja. Nebegaliu savęs kankinti žiūrėdama į jį, išeinu iš šokių kambario ir pasileidžiu ežero link kaip dieną.

Mėtau akmenėlius į vandenį ir visos mintys tik apie jį. Blogai jaučiuosi be jo… Tik staiga išgirstu žingsnius už nugaros ir atsisuku. Net nepajuntu, kaip atsiduriu jo glėbyje. Ištirpstu.

Jis atsisėda ant žolės, pasisodina mane sau tarp kojų, suspaudžia glėbyje ir pabučiuoja plaukus, o tada sušnabžda prie ausies:

– Papasakok man apie save. Noriu žinoti visas smulkmenas. Nuo pat vaikystės…

Jo žodžiai pripildo šilumos mano kūną ir man palengvėja. Nebepykstu ant Henriko… Jis nori pažinti, kas aš tokia. Vadinasi, jam rūpiu, o jis rūpi man.

– Nuo ko pradėti? – pasiteirauju.

– Nuo šaknų, nuo savo tėvų. Kuo jie vardu, kaip susipažino? – pasako ir paglosto rankas. Kaip gera būti jo glėbyje.

– Oi, ten labai linksma jų susipažinimo istorija. Mama – Zuzana, tėtis – Jurgis. Jiedu susipažino Kaune. Kaip ir mes, – šypteliu.

– Geras ženklas! – apsidžiaugė Henrikas.

– Nesidžiauk per anksti! – sudrausminu. – Žodžiu, tėtis studijavo Veterinarijos akademijoje, jis – veterinarijos gydytojas. Beje! Kaip gydytojas jis daug švelnesnis ir malonesnis už tave savo pacientams, Henrikai! – paerzinu ir jis žaismingai krimsteli man į ausį.

– Aš ir būčiau labai malonus, jei mano pacientai nekalbėtų, – nusijuokia ir paprašo tęsti.

– Mama studijavo KPI, skaičiavimo mašinas. Važiuodamas po paskaitų troleibuse tėtis pastebėjo ją. Ji buvo su lengva ryškiaspalve suknele. Kaip jis pasakojo – atrodė pasakiškai! Jis, toks perstypęs kaimo berniokas iš Skuodo rajono, priėjo ir drąsiai jai tarė: „Jūsų labai graži krūtinė, šįvakar išgersiu už ją degtinės“, – pasakau ir Henrikas ima juoktis, kaip ir mūsų šeima kaskart juokiasi prisiminus šią istoriją. – Žinai, tėtis buvo labai nusiteikęs prieš alkoholį ir nebuvo ragavęs jo labai ilgai, bet sakė, kad tą vakarą pirmą kartą bendrabutyje paragavo degtinės. Laikėsi žodžio duoto mamai.

– Tavo tėtis drąsus, laikosi žodžio ir dar turi puikų humoro jausmą.

– Taip! Tu teisus. Dėl to mama iškart jį ir įsimylėjo, nepaisant jo klaikaus megztuko ir dar klaikesnės šukuosenos.

Kažkaip nutylam abu. Susimąstom. Mėgaujamės tyla kartu ir ta tyla tokia nuostabi. Henrikas švelniai trina mano nuogas blauzdas, o aš jo rankų odą. Jaučiu kokios stiprios rankos ir visa širdimi trokštu, kad jis priklausytų tik man.

– Urte, – tyliai taria, – įtariu tavo krūtinė irgi labai graži. Ją apžiūrėsiu kiek vėliau, mėnulio šviesoje ir išgersiu už jos grožį visą butelį degtinės, – sušnabžda, o aš visa išsišiepus kumšteliu jam alkūne į šoną.

– Pasigersi, – tariu ir Henrikas pasilenkia prie mano kaklo, švelniai jį pabučiuoja. Mane suvirpina elektra. Jis pirštais ima braukti pilvu aukštyn, bet pasiekęs krūtinę, aukščiau nebekyla… Jaučiu, kaip maloniai sudilgsi tarpkojyje.

– Aš jau ir taip apsvaigęs nuo tavęs… Tai degtinė jokio poveikio nepadarys…

Mes taip sėdim jau ilgai, aš daug kalbu, jis daug pasakoja. Mes juokiamės, diskutuojam, apnuoginame savo širdis ir taip labiau pažįstame vienas kitą. Kuo daugiau sužinojau apie jį, tuo daugiau aš jo geidžiu.

Jis netikėtai atsistoja ir ištiesia ranką.

– Eime, – sukužda ir suspaudęs delną mane veda link aptriušusio namelio esančio netoli ežero. Aš žinau, kodėl mes ten einame ir mano širdis dunksi, net atrodo jos dūžiai girdisi kitame ežero krante. Mes greitai pasiekiame namą ir jis iš karto priremia mane prie medinės lauko sienos visu kūnu. Jaučiu jo karštą iškvepiamą orą, jo jėgą, jo vyrišką galią. Pilvu jaučiu, kaip kieta varpa trinasi ir mano kelnaitės nebesugeba atlaikyti aistros syvų. Aš taip jo trokštu.

Henrikas. Kodėl?

Ar galima taip nežmoniškai geisti jos? Niekada nemaniau, kad patirsiu tokį jausmą, bet ta aistra, kurią jaučiu Urtei nežmoniška. Bučiuoju jos kaklą, liečiu sėdmenis ir gniaužau savo delnuose. Jos kūnas tiesiog tobulas, nes jos vidus šiltas ir geras. Be vidinio grožio net ir tobuliausias kūnas nebus gražus. Nusmaukiu suknelę nuo peties ir švelniai pirštais išvaduoju krūtį. Mes žiūrim vienas į kitą apsiblausę, ji ima sparčiau kvėpuot. Pasilenkiu ir imu bučiuoti ją, nuo aistros apsunkusią krūtį; lūpomis, liežuviu glamonėju sustingusį spenelį. Ji aimanuoja nuo mano glamonių ir kotas įsitempia, pasidaro kietas kaip akmuo. Trokštu karštai ją pamylėt, išsilieti joje… Noriu padovanoti jai neapsakomą malonumą. Noriu padaryti ją laiminga! Mano ranka nuslysta jos riestu užpakaliu žemyn, palenda po suknelės kraštu ir ima slinkti kelnaičių link. Jos krūtinė pašėlsta ir tai mane tik dar labiau įkvepia. Pirštais įsliuogiu į kelnaites ir iškart atsirandu ten, kur kunkuliuoja karšta lava. Įstumiu vidurinį pirštą į ją kiek galima giliau ir ji suaimanuoja. Aš toliau darbuojuosi pirštu, paskui įkišu antrą, trečią. Matau, kaip jai gera, o aš pats tuoj baigsiu vien to vaizdo. Ji tyliai aimanuoja, juda klubais, padeda man ir nagais vagoja mano nugarą. Aš trokštu dabar tik vieno dalyko – privesti ją iki sprogimo.

Tik staiga kažkas sušmėžuoja krūmuose. Atidžiau pasižiūriu, bet pirštai nesustoja. Velnias! Negaliu patikėti savo akimis! Kristina žiūri į mus besiglamonėjančius ir jos akyse ašaros! Kas čia per šūdas? Kristina pamato, kad aš ją pastebėjau ir duoda man ženklą,  maldauja, kad nieko nesakyčiau Urtei ir nubėga.

Išmuša šaltas prakaitas. Visa aistra dingsta. Atsiraukiu nuo Urtės ir jos atsiprašau.

– Kas nutiko? – visa alsuodama paklausia Urtė.

– Nieko, – nusišypsau. – Tik pagalvojau, kaip reikės pasakyti mūsų sūnui, kad mes pasimylėjom per pirmąjį pasimatymą, aš neturėjau prezervatyvų, dar buvau išgėręs ir taip gimė jis.

Urtė nusišypso ir apkabina mane, o aš niekaip negaliu pamiršti Kristinos žvilgsnio. Sumautas šūdas, gal ji tikrai norėjo prisijungti prie mūsų, kaip juokavo dieną?

 

6 dalis

Darija

Sugrubusiomis nuo šalčio rankomis ir rausvais skruostais šiaip ne taip surandu raktus ir atveriu savo naujojo būsto duris. Vieną akimirką apsidžiaugiu, kad rūškaniaus nėra namie. Tačiau mano gera nuotaika ir planai pamirkti karštoje vonioje subliūkšta it muilo burbulas. Pastatau gana sunkų smuiko stiprintuvą prieškambaryje ant grindų, pakabinu ant pakabos paltuką. Vaidotas paniuręs labiau nei įprastai, grėsminga veido išraiška pasitinka mane ir, dar batų nespėjus nusiauti, pradeda tardymą.

– Ko pridėjai į tuos blynus? – pastebiu jo pablyškusį veidą, iškreiptą pykčio grimasos.

– Ir tau gero vakaro,  – bandau prasibrauti pro rudaakį, tad praeidama stumteliu jį petimi ir nužygiuoju savo kambario link. Pikčiurna vienu žingsniu liuokteli artyn ir, staigiai sugriebęs už laisvai kabančios sarafano petnešos, atsuka į save. Smuiko dėklas nuslysta man nuo peties, prarandu pusiausvyrą, tad susverdėjusi vos nekaukšteliu su galva jam į dantis.

–  Aš tavęs klausiau, ko pridėjai į blynus? – Jis taip arti, jog galiu suskaičiuoti širdies dūžius, tik nesu įsitikinusi, jo ar savo pačios. Nuo Vaidoto padvelkia mėtiniu burnos gaivikliu. Geruoju tai nesibaigs…

–  Pasitrauk! Ko čia tampai mane kaip nenormalus? – išsilaisvinusi iš jo gniaužtų, sužaibuoju akimis ir užgniaužiu norą įsipirti jam į gerą vietą.

–  Darija, mano kantrybė ima sekti, – žodžius ištaria pretenzingu balsu ir kietai suspaudžia žandikaulį. Po galais, iš kur jis sužinojo mano vardą?

– Man dabar vardinti visus ingridientus? Miltai, – užlenkiu nykštį, – kiaušiniai, – rodomąjį pirštą, o ant riešo dzingteli kelios metalinės apyrankės. – Cukrus, kepimo milteliai, –  vardiju, lenkdama pirštus taip, kad vidurinysis liktų atkištas. Nepadorus gestas, kaip ir tikėjausi, nepraslysta nepastebėtas. – Nors… Geriau pagūglink receptą, bus paprasčiau, – kreivai nusišypsau bandydama Vaidoto kantrybę.

– Neapsimesk kvaila, puikiai supranti apie ką aš. Tu dar tik antra diena mano namuose, o jau bandai mane nunuodyti!

–  Mintis tikrai neprasta! – šūkteliu padėdama smuiko dėklą ant kėdės ir ruošiuos jėga išgrūsti šį erzinantį vyrą iš kambario.

– Juk sakiau tau, kad netoleruoju laktozės… – akivaizdžiai susinervinęs persibraukia delnu plaukus ir nupliko žvilgsniu.  Jaučiu, kaip nevaldomai kyla pykčio banga.

–  O aš netoleruoju tokių liurbių kaip tu! Tokių prakeiktų snobų, kurie per savo blizgantį ir patogų gyvenimą nemato nieko aplink save! – širdis pradeda daužytis kaip patrakusi, atrodo, kad tuoj plyšiu pusiau. Susivokiu tik tuomet, kai kumščiais pradedu daužyti plačią Vaidoto krūtinę. Jis nebando gintis, tiesiog stovi ir ramiai priima mano paleistus smūgius. Tada, dar labiau nustebindamas, suspaudžia mane glėbyje. Įsikniaubusi į jo bjauriai rusvus marškinius, pajuntu šilumą ir jaukų kvepalų aromatą. Pyktis pamažu sklaidosi. Palaukęs, kol aprimsiu, švelniai pasodina mane ant sofos ir pritupia taip, kad mūsų akys atsidurtų viename lygmenyje.

–  Dabar paliksiu tave vieną, gerai? – jo balsas iš grėsmingai pikto, virto kupinu rūpesčio ir švelnumo. Nieko sau. 

Be garso linkteliu ir nudelbiu akis žemėn. Tiesiog taip paprastai piktasis Vaidotas, vos nenunuodytas, gavęs kumščių krušą, tyliai uždaro savo darbo kambario duris. Užsikeliu ant sofos kojas, atsigulu ant šono ir  susirietusi į kamuoliuką, apglėbiu save rankomis. Jaučiu, kaip išsprūdusi pykčio ašara nurieda skruostu. 

Prisidirbai Darija, oi, kaip tu prisidirbai…

 

Vaidotas 

 

Lėtai uždarau duris, bet nuo jų nesitraukiu. Tiesą sakant, esu lengvai sukrėstas to, kas ką tik įvyko. Priglaudžiu kaktą prie vėsaus paviršiaus ir užsimerkiu. Krūtinę dilgčioja, tik nesuprantu, ar dėl šviesiaplaukės paleistų smūgių, ar dėl sukilusių jausmų. Atrodo, neturiu nei jėgų, nei noro priešintis šiai merginai, kuri lyg gamtos stichija įsibrovė į mano gyvenimą. Vienatvė man netgi patiko, galėjau ramiai austi pykčio tinklą ir atsiriboti nuo naujų santykių. Kai galvojau, kad jau baigiu pamiršti nuoskaudas ir imu susigyventi su savo būsena,  pasirodo ji – tokia įžūli ir gyvybinga, visiška mano priešingybė. Viena mano dalis, kuriai atstovauja profesionalus psichologas, pranašauja nemenkas problemas. Akivaizdu, jog  Darija nesugeba susitvarkyti su savo emocijomis. O štai kita, žmogiškoji, nori pasiūlyti neprašytai viešniai puodelį melisų arbatos. Turėjau jai atsikirsti, o gal net papurtyti už norą mane žaloti, bet aš tiesiog stovėjau ir lyg kempinė sugėriau visą jos sukilusį pyktį. Įdomu, kada prasiverš maniškis – taip ilgai kauptas, tiek metų kapsėjęs į kantrybės taurę? Kada ištrūks mano balsas, kurį sėkmingai savo žavesiu nutildydavo mano puikioji žmona?

Galiausiai nusprendžiu tiesiog palikti Dariją ramybėje, o nervus raminančio gėrimo pasiruošti sau. Nuojauta kužda, kad viskas nesibaigs taip paprastai, ir su šia nepraustaburne dar teks dalintis vienu stogu virš galvos. Įtariu, lengva nebus. 

Kai nešuosi aromatingą gėrimą į savo miegamąjį, kuris paskutiniu metu tapo vienintele vieta, kurioje galiu ramiai pabūti, išgirstu prislopintą merginos balsą. Ši greičiausiai su kažkuo kalbasi telefonu. Aš ir vėl stabteliu prie darbo kambario durų, tai jau ima tapti įpročiu. Įtemptai klausausi, bet pavyksta nugirsti tik nuotrupas:

– Dalia, ką man dabar… – Balsas nutolsta. – Aš visiškai suši… reikalus…

Įdomu, kas ta Dalia? Greičiausiai, kokia nors panašios išvaizdos jos bičiulė, grojanti elektrine gitara, plikai skusta galva. Šyptelėjęs gurkšteliu dar gerokai per karštos melisų arbatos. Mano vaizduotė tikrai pasileido plaukus. Jau benueidamas dar spėju išgirsti:

– Prašau, netylėk, man… reikia… – proverksmiais ištarti Darijos žodžiai sekundėlei priverčia sunerimti. Atrodo, ji gerokai susikrimtusi. Bet kokio velnio man tai turėtų rūpėti? Ši prašalaitė jau ir taip gavo pernelyg daug mano dėmesio.

Kokia šiandien diena? Ta auskaruota akiplėša išmušė mane iš vėžių. Rytoj Juliaus gimtadienis, reikės jį aplankyti.

 

***

Sekmadienis išaušta netikėtai ramus, iš darbo kambario nesklinda siaubingi smuiko garsai. Lengviau atsikvepiu pamatęs, jog ir virtuvėje tokia pat tvarka, kokią palikau nueidamas miegoti. Tatuiruotos muzikantės nė ženklo. Šmėsteli mintis, jog ji tebemiega, tačiau prieškambaryje nesimato nei jos siaubingų kerzinių batų, nei ryškiai žalio paltuko. Padarau išvadą, jog po vakar dienos išpuolio ji ieškosi sau naujo būsto. Labai tikiuosi…

Papusryčiavęs sėduosi į automobilį ir pasuku iš miegamojo rajono, įsiliedamas į margą mašinų srautą. Kelionės tikslą pasiekiu ne taip greitai, kaip būčiau norėjęs, tačiau turėjau sustoti kepyklėlėje ir nupirkti Juliaus mėgstamo vyšnių pyrago.

Priešais mano akis stūkso dviejų aukštų betoninis pastatas, ant kurio kabo niūri iškaba „Senelių globos namai“. Nuotaikos nepakelia ir švininiai danguje besitelkiantys debesys. Vakar taip skaisčiai švietusios saulės nei ženklo. Pasisveikinu su personalo darbuotoja ir, spausdamas dėžutę su pyragu, patraukiu prie Juliui skirtos palatos, tapusios namais. Senolis pasitinka mane pakeldamas savo kadaise žydras akis nuo mažo, apdulkėjusio televizoriaus ekrano. Trumpai nužvelgiu skurdžiai atrodantį ankštą kambarėlį, kuriame boluoja viengulė lova su spintele ir nyki sofa, ant kurios sėdi Julius. Kelias akimirkas, lyg bandydamas suprasti, kas aš ir ko noriu, tyrinėja mano veidą, tačiau galiausiai nieko nematančiu žvilgsniu vėl įsistebeilija į kalbančią dėžę.

Mano uošvis, kažkada buvęs karininkas, aukštas ir petingas vyras, dabar visai sulinkęs. Jo kaulėti pirštai, negailestingai išsukiotais sąnariais spaudžia plastmasinį televizoriaus pultelį. Vienintelis orumo ženklas, regis, nepavaldus metų tėkmei – vešli kupeta sidabro spalvos plaukų. Alzheimeriu senolis susirgo dar prieš mums su Reda susituokiant. Jau tada nerimą kėlė vis didėjančios atminties spragos. Nors turėjo visas sąlygas, vienturtė dukra savo tėvu rūpintis nepanoro. Tik mano primygtiniu prašymu jo neatidavė į valdiškus senelių namus. Taip aš, visai svetimas žmogus, tapau vieninteliu, kuriam dar rūpėjo senatvinės ligos pakirstas, daug gyvenime matęs žmogus.

– Su gimtadieniu ,Juliau, atnešiau jūsų mėgstamo vyšnių pyrago…

 

 

12 dalis

Fotografavimas

Smiltė

Kol fotografas įsirenginėja zoną portretų fotografavimui su Albertu vėl grįžtame į kambarius.

– Tikiu, kad Arnaud geras fotografas, – tariu vertindama aplinką, – bet kad šios patalpos nuotraukose pradėtų parduoti, reikia būti burtininku, o ne fotografu.

Albertas nesiginčija.

– Būčiau žinojęs, kad taip blogai, būčiau stilistę fotografavimui įtraukęs į sąmatą.

– Stilistę?

– Taip, kad gražiai apipavidalintų patalpas, nes dabar čia tuščia. Tik sienos ir lovos.

– Interjero stilistė tiktų? – pasitikslinu neužtikrintai.

– Žinoma, bet reikia, kad dar turėtų su kuo dirbti. Tuščiom rankom juk nieko nepadarysi.

Ūmai prisimenu moterį, kuri kaip tik visko turi, ko mums reikia, net per daug, ir Killian mamos susidomėjimas viešbutį išnaudoti, kaip pardavimo erdvę. Gal jas reikia tik supažindinti?

***

– Labas, pameni mane? Buvau tavo pirmoji lankytoja šiandien, – tariu į telefono ragelį.

– Sveiki, žinoma, pamenu. Nieko nepirkote.

Nusijuokiu.

– Oh, taip. Man patinka, kad neini užuolankomis, turiu verslo pasiūlymą ir, jei nieko prieš, kalbėsiu tiesiai.

– Žinoma, prašom, – atsainiai sutinka moteris.

– Ar žinai tą viešbutį už miestelio, netoli šiaurinio pakeltuvo.

– Taip taip, žinau. Atsinaujino neseniai.

– Vis dar naujinasi. Tai va, turiu pasiūlymą. Tu neturi pinigų didesnėms patalpoms, o jie neturi pinigų interjero detalėms. Ar norėtum dirbti su jais barteriu? Dalį savo parduodamų produktų eksponuotum pas juos, kaip interjero detales, o jie pardavę tavo daiktus, kas mėnesį pervestų tą sumą už kiek buvo parduota.

– Pasiūlymas, žinoma, labai įdomus, bet aš turiu pagalvoti.

– Nėra kada galvoti. Šiandien darom fotosesiją, daiktų reikia jau dabar! Turi padaryti gerą įspūdį vadovams, kad jie neabejotų tavo interjero dizainerės talentu, – išsigandusi net šūkteliu aš.

– Negaliu šiandien. Dirbu.

– Jei nori, kad tavo produktai atsidurtų jų internetiniame puslapyje, kurį neužilgo visur promoutins, tu rasi išeitį. Pasitelkę šias fotografijas siūlysime bendradarbiauti infliuenceriams. Reikia apipavidalinti du svečių kambarius, priimamąjį ir restoraną.

– Net jei dabar išsikviesčiau savo asistentę ir uždaryčiau pusdieniui parduotuvę, mes šiandienai neparuošime niekaip.

– Viešbutyje pagalbos bus. Reikia paruošti tik fotografavimo zonas, ne visą patalpą.

– Rytdienai, – nenusileidžia mergina, – ir mums reikia transporto.

– Sutarta.Vat jaučiau, kad tu man iš karto patikai.

– Tu keista.

– Oi, ačiū, – susigėdusi net nuraustu.

***

– Kur visi? Pasitarimas! – Šūkteliu pralėkdama pro nustebusį Albertą. Ir kaip dažnai sako mūsų viršininkas, jau lėkdama pro duris dar priduriu, – dabar!

Beveik visus randame fotografavimui skirtame kambaryje.

– Kur jūs buvote? – smalsiai teiraujasi Alain, – jau atvyko vizažistė, – kaip tik grimuoja Jacquelin [tariasi kaip Žaklin]. Pro atviras kabineto duris, matau, kaip Killian mama sėdinti grimerės kėdėje, mums šypteli išgirdusi savo vardą.

– Sveiki, – pasisveikinu mūsų užsakovę ir prisistatome vizažistei, juk šiandien visą dieną dirbsime su ja.

– Turime problemą, – pradeda Albertas.

– Bet turime ir sprendimą.

Visi smalsiai sužiūra į mane. Išgirdusi žingsnius už nugaros, net neatsigręždama žinau, kad į kambarį įėjo Killian. Jam prisėdus prie Alain, matau jo įtarų žvilgsnį. Atrodo vis dar jaučiu jo šiltus delnus ant savo krūtų. Jo sunkų kvėpavimą ir alkaną ryjantį žvilgsnį. Tai prisiminus šiluma per sprandą pakylą į veidą ir turbūt išraustu.

– Kas čia vyksta? – įtariai teiraujasi jis.

– Smiltjie gelbėja mūsų viešbutį, – juokais atsako jo mama ir man suprakaituoja delnai sulaukus tiek dėmesio.

Įkvėpk per nosį, sulaikyk. Iškvėpk per burną…

Ir beveik vienu įkvėpimu išpyškinu tuščių kambarių problemą ir kad jau radau sprendimą ir reikia krovininio automobilio. Pronto!

– Tai tu nori čia baldų parduotuvę įrengti?

– Pradžiai apipavidalinti patalpas fotosesijai.

– Ji kalba įdomiai, – įsiterpia Killian mama, – Boutique hotel. Niekada negalvojau, kad bent idėją tokią svarstysime, – moteris susimąsčiuisi žiūri į sūnų. Atrodo tarp jų vyksta nebyli diskusija.

Šis lyg pasiduodamas pasisuka į mane.

– Žinau tą parduotuvę. Einu suderinsiu transportą. Bet tik dėl fotosesijos! – dar priduria nueidamas.

Killian pasišalinus patalpoje toliau vyksta darbai. Fotografas ant štatyvų išsikelia milžiniškas specialias lempas ir nukreipia jas į jau išskleistą fotografavimui skirtą foną. Ant grindų, kaip gyvatės rangosi kilometrai juodų kabelių. Sugaunu įdėmų Alain žvilgsnį. Tas parodo, kad prieičiau. Žengdama artyn įtariai apsidairau. Negi gausiu pylos?

– Kitą kartą, – taria pusbalsiu, kai prisėdu greta, – tokius dalykus reikėtų pirma suderinti su manimi.

***

Žaklin stovi besišypsodama ant išskleisto fono priešais Arnaud su fotoaparatu.

– Aš tik šviesas tikrinuosi, – šypsosi jis jai, nuspausdamas mygtuką, – nesijaudinkite dar.

Žiūriu į viską iš tolo, apsimesdama, kad žinau, ką čia veikiu. Man atrodo, pirmą kartą esu fotosesijoje.

Svarbu vaizduok, kad visas detales matai, – mintyse prisimenu Elzės pamokymus, – Pažiūrėk, ar pilnai paakius nugrimavo, net jeigu ir taip, vis tiek pabumbek. Nurink pūkelius, net jeigu ir nėra, ir vis palygink rūbus, kad nekristų raukšlė. Visa kita improvizuok pagal situaciją. Svarbiausia, kad modelis gerai jaustųsi. Keli triukai, ką gali patarti, kad: į kamerą žiūrėtų pasisukęs trim ketvirčiais, svorį laikytų ant vienos ar ant kitos kojos, nuolat judėtų ir keistų pozicijas.

Ir aš improvizuoju. Prieinu ir sustoju šalia Žaklin. Įdėmiai nužvelgusi, pirštų galiukais pakedenu jos plaukus, perbraukiu nuo pečių per rankas, neva palygindama delnais švarką.

– Tobula, – tariu šyptelėjusi jai ir moteris atsako man tuo pačiu.

Keletas fotografavimo pozicijų ant fono, keletas, kabinete ir dar keletas lauke. Viskas judesyje ir dirbant visai komandai. Kartais net ir pati pagalvoju, kad suprantu, ką čia veikiu.

– Panele Žaklin, su jumis jau baigta, – šypsosi Arnaud.

– Šelmis! – nusijuokia Killian mama

***

Pietums sukimšę po didelį club sandwich plušome toliau. Sumuštinis buvo tooobulas!

Kai pamačiau, kad pagaliau atvyko interjero stilistė Rita iš baldų parduotuvės su pilnu krovininiu automobiliu prikrautu iki lubų įvairiausių interjero detalių, man iš karto palengvėjo. Darbo ėmėsi nedelsdama ir dienos pabaigoje turėjome paruoštas patalpas rytdienos fotografavimui. O sakė, kad nespės.

Kai fotografavome administratorę, mergina papasakojo, kad hamam pirtis puikiausiai veikia ir būtinai turime išbandyti. Nusprendžiu neprieštarauti ir taip ir pasielgti, kai pagaliau viską baigsime.

– Ar dar ilgai truksime, – teiraujasi ji, – ponui Killian nepatinka, kai mano darbo vieta prie įėjimo būna tuščia.

– Palik poną Killian man, – tariu merginai, – o tu fotografuokis. – Ir nueinu užimti jos darbo vietos. Galiu vaidinti marketingo specialistę, tai viešbučio administratorę tikrai suvaidinsiu.

Smiltės ledinukai

Killian

Įeinu į priimamąjį ir randu Smiltę administratorės vietoje.

– Ką čia darai?

Iš to, kaip ji pasižiūri į mane, tuoj pat pasigailiu savo klausimo. Kurį laiką ji stebi be žodžių, o tuomet kažką paritinėjusi burnoje įstumia į žandą ir jame atsispaudža apvalus išsikišimas.

– Čiulpiu, – taria dar čepteldama lūpimis.

Nevalingai kišu pirštą už smaugiančio kaklaraiščio mazgo ir suprantu, kad aš be kaklaraiščio. Ar teisingai išgirdau? Po užsitęsusios pauzės ji vėl perverčia kažką burnoje. – Nori ir tu? – neva nekaltai kilstelėjus antakį paklausia.

– Ko?

Smiltė įkiša ranką į savo suknelės kišenę ir ištiesia man delną suspaustą į kumštį. Pamatęs kraštelį blizgančios folijos jos saujoje sunkiai nuryju seiles. Ji čia prezervatyvą man siūlo? Nejaukiai apsidairau, ar niekas nemato.

– Pačiulpt. – Stebėdama mano veido išraišką atlenkia pirštus ir atidengia pilną saują ledinukų blizgiuose popierėliuose.

Pažiūriu nieko nesuprasdamas jai į akis, persibraukiu delnu veidą ir paėmęs iš jos saujos visus saldainius nueinu į lounge zoną, matydamas ten sėdintį Alain.

Šis, lyg pajutęs mane einantį į jį, pakelia galvą nuo kompiuterio.

– Kas tau nutiko?

Nieko nesakydamas tik pažeriu saldainius ant salo ir krentu į fotelį priešais.

Tas pradeda juoktis net atsilošdamas.

– Gavai ir tu pačiulpt?

– Tu supranti, kad jus tuoj visus kas nors paduos į teismą už seksualinį priekabiavimą?

Alain toliau besijuokdamas tik ranka numoja ir apverčia burnoje ledinuką. Nejučia man pavydas suspaudžia krūtinę. Ji ir jam davė pačiulpt.

– Jei kas ir pasiskųs, tai nebent tu, – užverčia savo laptopą.– Žinai, kad pas jus kambariuose labai prastas internetas?

– Tai mano mažiausia bėda šiuo metu.

Įkyrios mintys neduoda ramybės. Visą šį laiką nuolat stebėjau, kaip jis bendrauja su Smilte. Mergina vienodai, kaip ir su visais nuolat tauškia keisčiausius niekus. Juokiasi. Tik jo žvilgsniai ilgesni.

Lyg ir suprantu, kas vyksta, bet turiu įsitikinti ir paklausti, kas man jau seniai rūpi ir nors žinau, kad taip elgdamasis esu tiesiog mazochistas, dar sekundėlę pasvarstęs atsikrenkščiu ir ryžtuosi:

– Tai kaip tau sekasi su asistente?

Alain suraukia antakius, žiūri, galvoja. Matau, kaip pažvelgia į priimamąjį, kur, žinau, turėtų būti ji ir vėl žvilgsniu sugrįžta prie manęs.

– Gal gerai, – taria įtariai suraukdamas antakius, – kodėl klausi?

– Šiaip smalsu. Pats pasakojai, kad ji patinka tau.

– Patinka, – nutęsdamas prisipažįsta jis ir man nemaloniai susitraukia skrandis, – bet jaučiu turi kažką.

– Ką turi galvoje? – iš kart susidomiu.

– Kartais matau, kaip šypsosi kvailai žiūrėdama į telefoną, kartą į darbą atėjo miegojus turbūt tik keletą valandų ir dar tas keistas savaitgalis su draugėmis, kuris, kaip spėju nepavyko, nes pirmadienį vis tiek buvo darbe.

Klausydamas bandau sekti įvykius ir prisimenu mūsų bemiegę naktį drauge, prisimenu susirašinėjimus ir kelionę į Tičino. Viešpatie, kaip man palengvėja. Gal ji jam ir patinka, bet tarp jų nieko nėra?

– O tarp jūsų vyksta kas nors ar visiškai nieko? Juk tau ji taip patiko… – dar paspaudžiu.

– Neįsivaizduoju, – prisipažįsta Alain, – kartais atrodo, kad gal flirtuoja su manimi, bet ji su visais tokia: tai už rankos paima, tai apsikabina impulsyviai, o jau kaip pasako ką nors… O dabar, – matau, kaip draugo nuotaika pasikeičia, – Atsirado dar du kažkokie kaimynai bičiuliai. Nuolat kartu vakarieniauja ir dar nežinau ką veikia. Man regis, ji ir miega su jais abiem.

Atsimerk

Killian

Sėdžiu pagaliau visiškai atsipalaidavęs ir ramus, tik galvoje chaosas. Žinojau, kad su Smilte dirbti bus tikras iššūkis, bet nė neįtariau, kad toks. Pradedant jos suknelės atsisagstymu dar ryte, ledinukų pasiūlymu ir tuos ilgesingus, ir lėtus jos delnų paglostymus mano pečiais per fotosesiją. Norėjau, kad visada mane taip rūpestingai liestų, kiekvieną rytą taip išleistų į darbą ir pasitiktų glausdama prie savęs. Dažnai mes norime to, ko negalime turėti. Mergina, kuria žavisi mano vienintelis gyvas likęs draugas? Ne, ji ne man.

Gerai, kad rytoj sufotografuos patalpas ir viskas bus baigta. Smiltjie gudri, tikrai greitai orientuojasi situacijoje. Jos idėja bendradarbiauti su nediduke vietine interjero detalių parduotuve tikrai nustebino. Mama liko ypatingai sužavėta. Žinau, kad ji rimtai ketina siūlyti dirbti drauge. Iš to išloštume ir mes, ir ji.

Ūmai išgirstu, kaip atsidaro ir užsidaro stiklinės durys. Mano oda pašiurpsta. Pasigirsta tylūs basų pėdų žingsniai. Jaučiu, kaip jie sustoja visai šalia. Tylim abu.

– Atsimerk, – tyliai paprašo Smiltjie. Žinojau, kad tai ji.

– Sėskis prašau.

– Aš sėdžiu.

– Tu stovi nuoga prieš mane, – ištariu, kažkokiu gergždžiančiu balsu.

– Iš kur žinai?

– Jaučiu tave…

– Gal aš laužau taisykles ir esu hamame su maudymosi kostiumėliu?

Pasiduodamas iškvepiu.

– Ne, šitos tu nelaužai, – tariu lėtai atsimerkdamas.

Smiltė stovi visu ūgiu prieš mane, pirmą kartą matau ją visiškai nuogutėlę. Tenka sukaupti dar likusias valios jėgas, kad nepradėčiau akimis klajoti jos kūnu. Jos bamba mano lūpų lygyje.

Akys. Žiūrėk į akis. Patalpą vėl apgaubia garų migla, aš ją vos įžvelgiu. Tikiuosi ir ji manęs beveik nemato.

Mintyse dauginu ir dalinu, skaičiuoju, kiek esu skolingas valstybei mokesčių už praėjusius metus.

– Paliesk mane, – paprašo pašnibždomis.

– Smilte, neerzink.

Ji nesitraukdama stovi vietoje ir aš kaip užhiptnotizuotas pakeliu abi rankas uždėdamas ant liemens ir nuslysdamas iki klubų. Prisitraukiu ją prie savęs pasvirdamas į priekį ir Smiltė žingteli paskutinį žingsnį sustodama man tarp kojų.

Įsiremiu kakta jai į pilvą. Jaučiu ją. Užuodžiu ją.

– Ką mes darome? – paklausiu tyliai. – Ką tu man darai?

Ji apglėbia abiem rankom mano galvą ir panardina plaštakas į plaukus, juos nuolat braukdama pirštais.

– Aš noriu būti Lora, – truputį virpančiu balsu pasako mergina. Mano širdis taip pat virpteli, – Lorą tu kvietei į pasimatymus, rašei smagias žinutes, Lorą tu miegojai apkabinęs. Kodėl, – čia jos balsas truputį užsikerta, – kodėl Smiltė netinka tau?

Sekundėlę tyliu nerasdamas žodžiu.

– Smiltjie… – iškvepiu prarasdamas save ir užsimiršęs apglėbiu jos kojas abiem rankomis, visas prisiglausdamas.

Akimirka tokia saldi, kad aš patikiu, jog galiu būti laimingas, kad ši lietuviška laumė galbūt atėjo manęs?

Galvos aptemimą išsklaido suvokimas, kad mes esame mano viešbučio pirtyje, čia bet kas gali užeiti. Toksai aš negaliu rodytis žmonėms. Sukaupęs visą valią švelniai stumteliu merginą atbulą ir atsistoju priglusdamas prie jos drėgno įšilusio kūno visu savo ūgiu. Vos vienai sekundės daliai stabteliu švelniai besiliesdamas prie jos,  susineriam pirštų galiukais.

Žengiu lemiamą žingsnį lauk, švelniai išslysdamas iš jos pirštų.

Tik atsiradęs už durų įkvepiu ir šoku į ledinio vandens baseiną. Pasinėręs visa galva po vandeniu sėdžiu ten, kol pradeda stigti oro.

Stoviu su viešbučio chalatu, ketindamas išeiti ir žiūriu į ženkliukus sukabintus šalia kiekvienos pirties durų.

“Hamam, keturiasdešimties – šešiasdešimties laipsnių temperatūra, įėjimas su maudymosi rūbais draudžiamas.” Reiks nukabint.

Ūmai pro mane pralekia net nereaguodama interjero dizainerė ir nusimetusi chalatą ant šalia stovinčio suolo lenda į pirtį.

– O, Smiltjie, ir tu čia, – girdžiu nudžiunga Rita. – Aš šiandien viešbutyje mačiau toookį barzdočių, dar dabar pamiršt negaliu. Lyg ir simpatiškas vyras, bet per tuos šerius sunku pasakyt.

Girdžiu Smiltė dviprasmiškai nusijuokia:

– I feel your pain [jaučiu tavo skausmą*].

Nulenkiu durų rankeną ketindamas palikti jas vienas.

– Tau labiau patinka vyrai su barzdomis ar be barzdų? – išgirstu klausimą ir ūmai pasidaro labai smalsu išgirsti atsakymą.

– Aš tai matau, kaip saviraišką, – filosofiškai nutęsia Smiltė, – visi turi teisę eksperimentuoti su savo kūnais, kaip tinkami, – o tada priduria jau besijuokdama tuo išdykusiu savo juoku, – svarbu, kad kiaušinių nesiliautų skutę.

12 dalis

Liepos dvidešimt penkta diena. Pirmadienis

Jakub

Savaitgalis su Eve praėjo nepriekaištingai gerai, visiškai kitaip, nei praėjusį kartą SPA. Ji turėjo ir laiko ir buvo nepaprastai lipšni, nors pas mus kaip tik lankėsi mano geriausias draugas, laiko pabūti tik dviese per daug neturėjome. Nors negaliu per daug dėl to apgailestauti… visą savaitgalį galvojau apie Milaną ir kartais darydavosi sunku būti šalia savo meilikaujančios žmonos. Negaliu patikėti, kad tai sakau… Galvojau apie gėrimus bare, apie tą šunį parke ir jos žodžius, apie jos prisipažinimą, kad yra man neabejinga… kad palieka savo sužadėtinį… apie pusryčius drauge, apie važiavimą į darbą kartu. Kiekviena darbo diena buvo geresnė, nes buvo ji. Kiekvienas vakaras rodėsi linksmesnis, nes žinojau, kad jį praleisime drauge.

Stengiuosi kaip įmanydamas vyti visas mintis apie ją į šalį, bet nebegaliu priešintis – nebepadeda. Galvodamas apie ją jaučiausi taip, lyg man daugiau nieko netrūktų… Kaip tragiška taip galvoti, turint mielą žmoną pašonėje ir neturint tos, apie kurią nuolat galvoji…

Šiandien į darbą atėjau neįprastai anksti, tad jau buvau išgėręs kavos, kai išplovęs puodelį išėjau iš virtuvės ir beveik kaktomuša susitikau su Milana ir jos paliktu vėjo gūsiu jai praskriejus pro mane. Ji tempėsi paskui save lagaminą.

– Labas rytas, maniau, kad išvažiuojam tik ketvirtadienį, ar aš kažką praleidau?

– Aa taip… Aš… Mes, mes praleisim porą dienų viešbutyje prieš man vėl išnykstant kelioms savaitėms, – išspaudė šypseną ji, sėsdamasi į savo kėdę, prie stalo jau sėdėjo kolega Markas su kuriuo pasisveikinau anksčiau. Ką ji čia kalba, juk sakė, kad ji viską baigia.

– Mmm, smagu, reikia reikia, mes irgi visą savaitgalį praleidome kartu su Eve…

– Labas rytas abiems, – pro mus praslinko, aiškiai, naujai savaitei nepasiruošęs Honza.

– Labas rytas, – choru atsiliepėm.

– Ok, tai smagių poros dienų, pasimatysime per susitikimus, – kokio velnio aš toks dalykiškas su ja, juk prieš porą dienų ją pabučiavau į skruostą kaip seną bičiulę.

– Ačiū, manau, jas praleisim tikrai gerai. – Ar aš kažko nesupratau ar ji persigalvojo likti su juo?

 

Liepos dvidešimt šešta diena. Antradienis

Milana

Įsibėgėjo paskutinė liepos savaitė ir mes, regis, nudirbom tiek, kiek suplanavom. Rytoj trečiadienis, kai pusė ofiso vėl išvyks į Vieną, bet Honza mums leido padarius visus būtiniausius darbus šiandien atsipalaiduoti.

Kadangi vėl buvo nežmoniškai karšta, su visa komanda patraukėm tramvajumi ten, kur nebūčiau niekada sugalvojusi vykti – į atrakcionų parką, bet mano komanda primygtinai prašė, o mums svarbiausia, kad jie būtų laimingi.

Iš pradžių, šnekučiuodamos ėjom mes su Laura ir Jakūbas su Honza už mūsų, kol mano komanda ir dar keli bendradarbiai rodė kelią.

Mums priėjus parką, Honza patraukė tiesiai link prekybviečių su alumi ir paklausė, kas nori drauge, kadangi aš maniau, kad eisim ant keleto atrakcionų, tikrai nesiruošiau gerti alaus prieš tai, bet Laura ir dar keletas iškart sutiko – juk bosas moka, kaip neimsi.

– WOW! – iš už krūmų ir medžių pasirodė visa atrakcionų alėja ir aš garsiai nusistebėjau.

– Vienintelis atrakcionas, kurio bijau iki šio,l tai laisvas kritimas, ar pasiryžtum? – paklausiau šalia stoviniuojančio Jakūbo, žiūrėdama į aukštą bokštą su kylančiais žmogeliukais.

– Kas toks? Nežinau, gal, – nepatogiai sukrizeno jis pasekdamas mano žvilgsnį.

– Einam, – nemirksėdama ir žiūrėdama jam tiesiai į akis pasakiau.

– Ką?

– Einam. Pabandom, – nenutraukdama žvilgsnio vis tikindama jį kalbinau.

– Nežinau, – Jakūbas bandė šiaušti savo ilgėjančius plaukus.

– Eikit tik, kad jau atėjom, – prisiartinęs Honza su Laura, siurbdamas sklidiną alaus bokalą, suburbuliavo. Mano akys užsidegė, žinojau, kad kitų paraginimo užteks, nes nebus jam kur dėtis.

Pasivijom kitus kolegas, einančius gilyn į atrakcionų alėją, keletas jų jau buvo pakeliui į švytuoklę. Honza su Laura nusprendė, kad palauks netoliese, kol išgers savo alų, o mes su Jakūbu patraukėm link laisvo kritimo bokšto.

– Veeelnias, o čia aukštai, – atlošęs galvą stebėjosi Jakūbas. Sekundę išsigandau, kad paspruks, bet griebiau jį už parankės ir nusivedžiau pirkti bilietų. Jei paprastai būčiau tokių ekstremalių atrakcionų bijojusi, dabar nebijojau nei kiek ir stebėjau, kaip jis laukdamas eilėje į bokštą pradėjo taip pat atsipalaiduoti. Kartais per petį žvilgčiojau, ar nėra Honzos ar Maiklo, bet negalėjau patikėti savimi, kaip man tai mažai terūpėjo… Jakūbas visą laiką eilėje buvo beveik bereikalingai prie manęs prisispaudęs. Neprieštaravau, buvo be proto gera jausti jo artumą.

Atsisėdom vienas šalia kito kikendami, apsimesdami, kad mes tik kvailiojam, nors dabar buvau tikra – kuriame atsiminimus, kurie bus tik mūsų dviejų ir nesvarbu, kas laukia rytoj, šis atsiminimas, potyris ir kvailystė bus tik mudviejų.

Mūsų sėdynės pradeda lėtai kilti ir mane apima baimė, galvoje mintys apie Maiklą, žiedą, vaikų planavimą, vestuves ir Jakūbą. Jakūbą, kuris buvo taip arti, į kurį bijojau pažvelgti, nes žinojau, kad negalėsiu atitraukti akių nuo jo šypsenos.

Prieš mus atsivėrė nuostabūs Prahos vaizdai ir aš tyliai aiktelėjau. Nors buvo sunku matyti Jakūbą per visas apsaugas, žinojau, kad gėrisi vaizdu kartu su manimi.

Karuselei lėtai sustojus pačiame viršuje, pradėjome nervingai laukti, bet kada pradėsim kristi į bedugnę… Baimė kilo su kiekviena sekunde…

Staiga sutrūkčiojo karuselė ir aš susiradusi jo ranką stipriai suspaudžiau ir užsimerkiau. Užmerktomis akimis jaučiau, kaip tą sekundę pradėjom kvėpuoti tuo pačiu ritmu. Pajutau stiprų spūstelėjimą atgal, mūsų pirštai susinėrė ir padrąsinta jo atsako plačiai atsimerkiau, žiūrėdama baimei tiesiai į akis. Žinojau, kad daugiau nieko blogo nutikti negali.

 

Jakub

Atsilaisvinus apsaugoms ir mums pakilus nuo sėdynių priekyje pamatėm šmėžuojančius Honzos ir Lauros veidus, Milana eidama už manęs tvarkėsi plaukus, abu šypsojomės, nors tos šypsenos greičiausiai buvo labiau išgąstingos. Honza su Laura rodė į mus pirštais ir kvatojo, turbūt matėsi, kad esam šiek tiek išėję iš savo kūnų.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad atrakcionų parkas gali padėti pažvelgti realybei į akis. Tiesa ta, kad tą sekundę, kai galvoji, jog niekas tavęs nelaiko ir tu gali nukristi į prarają, tavo galvoje pradeda suktis prigimtinės mintys, verčiančios pažvelgti į savo nuogus norus, apie tai, kur ir su kuo nori būti ir ką veikti prieš mirtį. Nepagalvotum, kad iliuzija gali būti tokia stipri ir sukurti realybę atitinkančią situaciją.

Spausdamas Milanos ranką savojoje nenorėjau būti niekur kitur. Nežinau, kaip kitaip paaiškinti tą jausmą, man daugiau nieko nereikia, tik jos.

Mums lipant laiptais žemyn ir maišantis su išeinančiais ir ateinančiais žmonėmis, pajutau, kaip Milana vėl paima mano ranką ir suspaudžia. Širdis pradeda šėlti atsiminus, kad visą laiką viršuje laikėmės vienas kito. Kaltė, malonumas ir viskas plakėsi kartu į vieną. Ji paskutinį kartą spustelėjusi paleido ir mes išnirom priešais Honzą su Laura, kurie vis dar vaipėsi ir juokavo, kad mums greičiausiai užteks atrakcionų metams į priekį.

– Patys ir pabandykit, atrodo, kad siela viršuje pasiliko, – vis dar glostydama savo išsidarkiusias sruogas linksmai atšovė Milana.

– Mes norim pabandyt traukinuką, mažiau šansų, kad atpilsim alų, – nusijuokė Laura.

– O tu gal nori ko nors išgerti? – atsisukęs paklausiau Milanos.

– Galim eit, – vis dar iš savęs išėjusi atsakė ji.

– Ok, tai mes tuoj tada ir paskui ateisim prie traukinukų, –  užtikrinau bosą su Laura.

– Tik paskubėkit, palaikysit mūsų stiklines, – pavymui sušuko Laura.

– Eime, – atsisukęs į vis dar, atrodo, nesigaudančią savo aplinkoje Milaną paraginau eiti.

Nuo jos prisipažinimo pergalvojau savo gyvenimą milijoną kartų. Negalėjau liautis galvoti apie gyvenimą su žmona ir apie neegzistuojantį gyvenimą su Milana. Viskas su Eve yra gerai, tame ir yra problema. Šeši metai drauge, nuostabiai praleistas laikas kartu, bet negalėjau išmesti iš galvos Milanos. Jaučiau jai tokią trauką, kurios nejaučiau niekam, ji užvaldė mano visas mintis, net tada kada būdavau kartu su Eve. Du mėnesiai ir tai nepraeina. Vos ją pamačius noriu griebti ją į glėbį ir nepaleisti. Matant Maiklą šalia jos kyla toks pavydas, kurio nejaučiau Eve per visus šešis metus, nors nutikdavo visko tikrai daug.

Pagalvojus apie tai, kaip jausčiausi po penkių metų nedavęs sau ir Milanai šanso, jau dabar žinau, kad gailėčiausi, o kas jei visus penkis metus ir penkis po to ir gal net visą gyvenimą, man neišeitų išmesti jos iš galvos? Ar tai nebūtų savęs kankinimas ir lygiai tokia pati išdavystė Eve, jei ne baisesnė? Būti su žmogumi, bet visada galvoti apie kitą? Žinau, kad esu kryžkelėje, kurios maniau niekada neprieisiu.

Nors ir antradienis, bet eilės prie prekyviečių buvo ilgos. Apsidairiau aplink, lyg tikrindamas, ar nesimato kolegų ar Eve. Badė širdį peiliai, žinojau, kad tai, ką darau yra negerai, bet turėjau jai kažką pasakyti, norėjau, kad žinotų, jog jaučiu tą patį. Atsisukau į ją ir griebęs ją už rankos truktelėjau artyn tvirtai apkabindamas.

– Ką, ką darai… – nedrąsiai pradėjo ji, atsakydama į mano glėbį apkabinimu. Panardinau veidą į jos plaukus. Visą kūną nudilgė malonus jausmas.

– Atsiprašau, Milana, nebegaliu daugiau. Nebegaliu apie tave negalvoti, kad ir kaip stengiuosi, – tyla, dar tvirtesnis apkabinimas ir jos galva prisiglaudžia man prie kaklo, atrodo, jaučiu jos lūpas ant savo odos, visas virpu iš noro ją pabučiuoti. – Aš nežinau, ką daryti. Tikrai nežinau. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę galvoju apie tave, apie mus ir apie mūsų ateitį, jei tokia tik galėtų būti… –  šnabždėjau jai į ausį vis dar tvirtai spausdamas prie savęs. – Ar tu tikrai apsisprendei palikti savo sužadėtinį? –  bijodamas atsakymo paklausiau.

– Taip…

– Bet jūs dabar apsistoję viešbutyje? –  suvirpėjau nuo tos minties, kad ji grįš šiandien pas jį.

– Ne, aš viena. Jis galvoja, kad aš jau Vienoje… –  spustelėjau ją dar tvirčiau.

– Norėčiau pasakyti, kad viskas baigta ir dabar galime būti kartu, bet aš negaliu. Dar nesugalvojau kaip ištrūkti iš šios situacijos, bet žinau, kad turiu pabandyti…

– Neskubėk, gerai apgalvok.

– Milana. Man atrodo aš tave…

– Neprivalai to dabar sakyti, neversk savęs, – pertraukė ji mane.

– Neverčiu… – paglosčiau jos plaukus bandydamas neišskysti.

– Žinau, bet tai būtų neteisinga, – aš iš visų jėgų laikiausi neatsukęs jos ir nepabučiavęs į lūpas, bet vis dar tvirtai ją laikydamas, pabučiavau į viršugalvį ir visu kūnu prieštaraudamas ją paleidau. Ji nusisuko į priekį į mane nepažvelgusi. Mačiau kaip jai giliai įkvėpiant jos pečiai pasikėlė du kartus ir vėl nusileido.

– Pone, jūsų eilė, – nekantraujanti jauna pora bakstelėjo man į petį ir mes priėjom prie prekystalio.

Nežinojau, kas bus toliau, bet turėjau arba baigti su Milana arba su savo… žmona… Ir manau atsakymą jau žinojau.

 

Milana

 

Mano širdis negalėjo nurimti. Jakūbas prisipažino, kad mane myli… viskas tikra… bet kas toliau?

Grįžę paėmėm alų iš Honzos su Laura ir žiūrėjom, kaip jie šūkalioja traukinuke iškėlę rankas. Prie mūsų prisijungė ir kiti kolegos, tad visi laukėm, kol jie baigs, kad galėtumėm judėti toliau arba eiti iš atrakcionų parko kažkur kitur.

Mačiau kaip jo veidas iš susirūpinusio dienos pradžioje, keičiasi į pakylėtą. Per keletą minučių atsidūrė kolegų apsuptyje dalindamasis įvairiais darbo nutikimais iš buvusio darbo. Vogčiomis vis dairėmės vienas į kitą, kartais netyčia susiliesdami alkūnėmis. Buvo gera žiūrėti į jį tokį linksmą ir tikėti, kad mes galėtumėm tuoj būti kartu, kad viskas, kas liko, tai ištrūkti nenukentėjus, jog galėtumėm pradėti kažką naujo, bet jutau, kad taip lengva nebus.

Honzai su Laura baigus klykauti ir perėmus alų iš mūsų, patraukėm tolyn nuo atrakcionų, kur buvo mažiau triukšmo ir kur galėtumėm susirasti barą lauke ir dar pasimėgauti vienu ar kitu bokalu.

Suskambo Jakūbo telefonas ir aš suklusau.

– Sveika, kaip laikaisi… viskas gerai…? Ok… mes tik patraukėm iš atrakcionų link baro… turbūt dar negreitai… prašau sakyk kas yra, nes dabar grįžti negaliu… – Jakūbo veidas ištįso, iš nuostabos? Džiaugsmo? Baimės? Buvo sunku suprasti…

– Wow, negaliu patikėti – jis susiėmė už galvos, jo veide neužtikrinta šypsena. – O dieve, tikrai? Wow, gerai, tuoj būsiu, palauk, – jis baigė pokalbį. Trumpai, lyg apgailestaudamas, žvilgtelėjo į mane, tada pasisuko į į jį žiūrinčius Laura su Honza.

– Honza, tu su mašina, gal galėtum mane parvežti namo? – Honza nepatikliai sukluso gurkštelėdamas alaus.

– Na taip, galėčiau… kažkas nutiko?

– Man atrodo, mano žmona laukiasi… – Spengimas ausyse, Honzai išbėgo gurkšnis atgal į stiklinę, Lauros veidas nušvito, o Jakūbas, regis, negalėjo apsispręsti, džiaugtis ar ne.

– Eikit tada, eikit, omg kaip nerealu! – iš laimės suspirgėjo Laura ir pradėjo rankomis raginti abu vyrus dingti iš čia ir važiuoti pas Jakūbo žmoną. Aš negalėjau ištarti nė žodžio, tik kvailai šyptelėjusi apsimečiau, kad naujienos tiesiog atėmė iš manęs žadą. Honzą reikėjo paragintį dar kartą, bet vietoj to, kad paliktų alų Laurai jis susivertė likutį vienu ypu.

12 dalis

Dakotas suraukė antakius. Mama dažnai sako, kad Airilės nuomonė keičiasi dažniau, nei vėjo kryptis? Tai nežadėjo nieko gero. Kunigaikštis visada galvojo, kad jo žmona bus rami praktiška moteris. Juk kunigaikštienės pareiga ne vien vyrą lovoje linksminti. Ne tik vaikus gimdyti. Vyrams išjojus į žygius, žmonos perima visą atsakomybę. Už pilį, už gentį, už tai, kad niekas neperimtų valdovo vietos. Padaryti savo kunigaikštiene vėjavaikę raganiūkštę? Tokią impulsyvią ir neatsakingą, kuri nusispjovė į visas savo pareigas ir atsargumą ir atjojo pas savo šeimos priešą jam pasisiūlyti?

Tai tikrai nežadėjo nieko gero.

– Mama! – staiga šūktelėjo Airilė ir Dakotas sutrikęs apsidairė. Nejaugi?… Tačiau aplink buvo tik aklina tamsa, o Airilė ėmė kuistis savo odiniame maišelyje, nešiojamame prie diržo. – Buvau pamiršusi, kad mama man įdėjo duonos ir liepė iki Skomanto pilies neišsiimti. Maniau, čia koks užkalbėjimas sėkmei, tačiau dabar tai nesvarbu. Mes alkani ir šią duoną galime tiesiog suvalgyti.

Iš savo krepšelio Airilė išsitraukė tris storas duonos riekes. Vieną ištiesė Dakotui. Šis paėmęs perlaužė riekę ir pusę grąžino Airilei.

– Kitas pasidėk rytdienai.

Jis prisėdo šalia merginos ant eglių šakų guolio ir tylėdamas kramtė duonos riekę. Galvoje sukosi tiek daug klausimų, kad galiausiai jis neištvėrė.

– Ar manai, kad tavo mama žinojo, jog tu atsidursi miške naktį?

Airilė gūžtelėjo.

– Nežinau. Gal.

– Tokiu atveju, ar ji negalėjo pasakyti tau, kad nebėgtum nuo manęs į mišką? Arba kitaip apsaugoti?

– Mama saugo mane. Tačiau ji juk negali visur kištis. Aš turiu gyventi savo gyvenimą.

Dakotas lėtai nurijo paskutinį gardžios duonos kąsnį, apgalvodamas Airilės žodžius. Staiga į galvą atėjo mintis, kad gal nederėjo valgyti duonos, kurią ragana kažkaip užkalbėjo.

– Kaip manai, ar duona buvo užkerėta? – ramiu balsu užklausė.

Tačiau Airilei šis klausimas nerūpėjo.

– Mama būtų įspėjusi, jei ten būtų kas nors svarbaus.

Ji sudrebėjo ir apkabino save rankomis. Laužas šildė nepakankamai ir nugara jau gerokai šalo.

Dakotas atsistojo ir pradėjo rengtis švarką. Airilė nustebusi išpūtė akis. Nejau jis nusprendė pats šalti, o švarką atiduoti jai? Tačiau Dakotas burbtelėjo.

– Renkis.

– Ką? Tu išprotėjai?

Kunigaikštis patiesė savo švarką ant eglių šakų.

– Laikas miegoti. Bus šilčiau, jei drabužiais mes užsiklosime, o kūnais šildysime vienas kitą.

 

Šildysime, ar ne? Ji jau žinojo, ką reiškia tas „šildysime“! Nesiruošė jo šią naktį „šildyti“. Kai pasakė jam, jog pati atėjo pas jį, nes jis jai patiko, Dakotas išvijo ją, pažemino ir įskaudino. O kai ji pasižadėjo kitam – įsikišo, užpuolė, nužudė jos sužadėtinį. Panašu, kad jis nori viską daryti priešingai, nei sugalvoja ji. Gal tik požemių demonai žino, kodėl Dakotas taip elgiasi, tačiau jai jau gana.

– Aš šildysiuosi prie laužo, – aštriai ištarė ji. – Nesiruošiu su tavim miegoti.

Tačiau jau kalbant jos lūpos ir smakras vėl sudrebėjo, o Dakotas pajuto, kaip senka kantrybė.

– Juk ne pirmas kartas, kad taip ožiuotumeisi!

– Gal kaip tik todėl! – sušnypštė ji. – Nenoriu to pakartoti.

Dakotas sukando dantis, jo įsiutęs veidas, apšviestas tik blausios laužo šviesos, atrodė tikrai demoniškas. Suėmęs už pečių truktelėjo merginą viršun ir pastatė ant kojų. Dalelė Airilės pabūgo ir norėjo sprukti nuo jo kuo toliau. Nuo kunigaikščio sklido vyriška jėga, persunkta valdingumu ir pykčiu. Prastas derinys. Kas jai šovė į galvą, kad pati tokiam pasisiūlė?

Tačiau dabar išdidumas privertė kilstelėti smakrą ir įžūliai spoksoti tiesiai į žaibus svaidančias jo akis.

– Jei gerai pamenu, tada nesiskundei. Jeigu pamiršai, kodėl tau patiko, galiu priminti. –  Dakotas suėmė už sagės, prilaikančios apsiaustą ir truktelėjo. – Arba atsisek pati, arba išplėšiu su visa medžiaga.

– Palauk! – išsigandusi abiem rankom sugriebė jo kumštį. Tai jos nauji drabužiai, o dar pagalvojus, kad nežinia kada pasieks saugią vietą, protinga būtų drabužius pasaugoti. Galėtų šitas bukagalvis taip pat tai suprasti! – Nedrįsk plėšyti mano drabužių!

Supykęs dėl priešgyniaujančio tono jis dar stipriau truktelėjo.

– Gerai, gerai! – piktai šūktelėjo, mėgindama nuslėpti, kad nuo jų susirėmimo jai darosi karšta. Juto, kokia šilta jo ranka, palyginus su vėsiais jos pirštais. Mažytis jų laužas tikrai nepakankamai ją sušildė, panašu, kad kunigaikštis šią užduotį įvykdytų tikrai geriau. – Nusirengsiu. Galėsim gulėti arti vienas kito, kad būtų šilčiau. Bet daugiau nieko.

– Arti vienas kito? – patenkintas, kad ji atsisegė sunkias žalvarines seges, sukabintas išmaniai supintomis grandinėlėmis ir numetė apsiaustą ant jo švarko, Dakotas per galvą nusitraukė marškinius. – Mudu būsime sulipę kaip varlės pavasarį.

– Aš sakiau, kad nedarysiu su tavimi taip, kaip varlės pavasarį!

– Ach, tiesa, blogas palyginimas, – Dakotas nusivaipė ir patiesė savo marškinius žemiau savo švarko. – Tada kaip šlapias lapas su kazlėko kepure.

– Varlės, grybai… Visai neskamba šiltai, – suburbėjo Airilė.

– Tada prikepę kaip karviašūdis prie akmens karštą vasaros dieną. Ar šilčiau skamba? – suirzęs burbtelėjo Dakotas. – Renkis suknelę!

– Šilčiau, – nurijo juoką ji. Kažkodėl nuo grubaus juokelio pasidarė lengviau. Jos seserys dar ne taip būtų pasakiusios. Suprantama, negirdint mamai. Tėvas nuo nepraustaburniškų dukterų žodžių raukydavosi, bet drauge ir juokdavosi. Aišku, juokdavosi tik tada, kai nematydavo mama.

Airilė griebėsi odinio suknelės dirželio, tačiau rankos gerokai drebėjo. Iš šalčio, iš jaudulio, iš nejaukumo šitoje svetimoje tamsybėje. Kad ir kiek priešgyniavo, pati žinojo, kad mintis apie Dakoto glėbį neleidžia jai palūžti. Jis toks stiprus, pasitikintis savimi. Toks galingas. Jo jėga ir baugino, ir traukė.

Galiausiai bendromis jėgomis dirželis buvo atsegtas, suknelė nutraukta per galvą. Dabar Airilė jau nesiginčydama griebėsi nusitraukti baltus apatinius marškinius, tačiau Dakotas ją sulaikė.

– Nereikia, lik su šitais.

– O tu? – ji parodė į jo nuogą krūtinę.

– Aš įpratęs lauke miegoti, viskas bus gerai. Gulk.

Šią akimirką Airilė jau netikėjo, kad jie sušils. Greičiausiai į rytą iš jų beliks tik suledėję kūnai, kuriuos vėliau miško žvėrys ištąsys kas kur.

Atsargiai, saugodamasi spygliukų, atsigulė ant šono, ant Dakoto švarko, veidu į laužą. Laimei, jo švarkas buvo pakankamai storas ir kietas ir apsaugojo nuo spyglių. Kunigaikštis iškart apklojo ją vilnone suknia, o ant viršaus rūpestingai užkamšė apsiaustu. Tik tada  susiruošė gultis pats, tik nustebindamas Airilę, įlindo į jų susikurtą guolį už jos nugaros.

– Pasislink truputį, – sukuždėjo jis. Ji paklusniai slinktelėjo link kraštelio. Suprato, kad bus įsitaisiusi tarp laužo ir šilto vyro kūno, kuris tuojau pat prie jos prisiplojo visu ilgiu – plati krūtinė prie jos nugaros, o jos užpakaliukas jaukiai įsitaisė prie jo slėpsnų.

– Tikrai kaip karvia…

– Ša, nekartok, – su juoku balse nutraukė Dakotas. – Iš manęs prastas dainius.

– Ką darai? – pasimuistė Airilė, pajutusi jį knebinėjant jos plaukus. O Dakotas atsargiai atrišo aplink galvą apvyniotą kasą ir išpynė plaukus. – Kodėl veli mane?

Išpintus plaukus jis sutiesė ant jos pečių, nugaros, o tada vėl užklojo apsiaustu.

– Tokį kailį turi, gaila būtų nepanaudoti, – sukuždėjo jai į ausį. Apglėbė ją ranka, pakišta po apsiaustu ir prisitraukė dar arčiau. Pasitrynė nosimi į jos viršugalvį.

– Ar tu uostai mano plaukus?

– Jie taip skaniai kvepia. Kokios čia žolelės?

– Nežinau. Gundė pagamina plaukams perskalauti nuovirą iš kelių žolelių, niekada nesako, kokių. – Širdį suspaudė namų ilgesys. – O gal aš neklausiu.

– Ar visos tavo seserys taip kvepia? – Jam buvo sunku patikėti, kad kas nors dar galėtų kvepėti taip saldžiai, kaip Airilė. Jis dar kartą pauostė. Taip, visiška tiesa. Jis niekada nepasisotins šio kvapo.

Mergina papurtė galvą, tiksliau, vos juntamas galvos pasukiojimas turėjo tai atstoti.

– Ne, mums visoms Gundė gamina skirtingus žolelių rinkinius. Kaip ji sako, pagal būdą. Ir pagal tai, ko reikalauja plaukai. – Ji pasuko galvą į viršų, gailėdamasi, kad nemato jo veido. – Tada, kai buvau tavo pilyje, tu tiek daug neklausinėjai.

– Tada kas kita buvo galvoje, – tačiau dabar vos juntamu klubų judesiu pasitrynė į jos sėdmenis. Kietas kauburys kelnėse neleido abejoti, kad ir dabar tas „kas kita“ nėra iškritę iš jo galvos.

Dakotas pamėgino padaryti tarpelį tarp jų klubų ir Airlė, negalvodama, pasislinko arčiau jo. Jai patiko jausti jį sėdmenimis. Skiriant jos marškinių ir jo kelnių medžiagoms, ji jautėsi saugi.

– Airile, – suurzgė jis įspėjančiai. – Gulėk ramiai.

– Tai tu neguli ramiai, – atšovė ji.

– Būtent! Turėtum mane nuraminti, o ne skatinti, – ir jis vėl į ją pasitrynė. – Pasakyk, kad ant manęs pyksti ir manęs nenori. Išvardink visas priežastis, kodėl neturėtume to daryti.

– Aš… – ji vėl nusisuko į laužą, sutrikusi ir nežinodama, ką pasakyti. Kaip ji gali jam paaiškinti, jei pati nesupranta, ką jaučia. Taip, siaubingai ant jo pyko. Kaip jis net po jų pirmos nakties nesuprato, kad jie skirti vienas kitam? Privertė iškęsti tokį pažeminimą prieš savo žmonės, prieš jos šeimą, net prieš Skomantą. Apgėdino ją prieš tris gentis, gal dar daugiau, tokie gandai greitai sklinda.

Skomantas… Sutiko paimti ją į žmonas net praradusią garbę, būtų išgelbėjęs jos gerą vardą net rizikuodamas savuoju. Ji vis dar nebuvo tikra, kam jam to reikėjo. Ar dėl senos jų šeimų draugystės, ji žinojo, kad Skomantas jautėsi skolingas jos tėvui už kažkokią seną paslaugą. O gal jos sužadėtinis turėjo savų sumetimų, juk kalbėjo kažką apie tai, kad nori vesti būtent raganą.

Prieš Airilės akis iškilo prisiminimas, kaip pervertas strėlės Skomantas nuvirsta nuo žirgo ir jai suspaudė širdį. O juk jis buvo jaunas ir išvaizdus, ji žinojo, kad jis linksmo būdo, tik jai grįžus iš Dakoto tas linksmumas dingo. Tai ji kalta dėl Skomanto žūties. Jausis dar blogiau, jei dabar, lyg niekur nieko, atsiduos Dakoto glamonėms.

Tačiau gulėti Dakoto glėbyje buvo labai gera. Nuo vyro nuogos kietos krūtinės sklido karštis, ją apglėbusi ranka buvo raumeninga, sunki. Airilė džiaugėsi, kad jų poza leidžia jausti vienas kitą per visą kūno ilgį. Būtų norėjusi nusispirti batus ir basas kojas taip pat į jį atremti. Ji sušilo ir jautėsi saugi. Tačiau dėl ateities rami nesijautė. Prabudęs vidinis žinojimas nežadėjo, kad viskas bus gerai. Tiesą sakant, tas balsas aiškiai sakė, kad jiems skirta tik ši akimirka. Ir jei žinai, kad tau gyvenime skirti tik du mirksniai meilės, ar gali atsisakyti bent vieno todėl, kad viskas atrodo netobula, kad jauti kaltę ir sielvartą?

Atsakymo ji nežinojo. Kartais žmonės mano, kad raganoms pasisekė, nes jos žino daugiau, mato aiškiau, jaučia ryškiau. Tačiau jie nesupranta, kad tas žinojimas tik dar labiau viską apsunkina.

Jos mintis nutraukė urzgimas. Toks pat urzgimas, koks retkarčiais pasigirsdavo iš Dakoto krūtinės. Tačiau savo nugara ir galva ji nejautė vibracijos, sklindančios nuo jo kūno.

Urzgė ne Dakotas. Airilė tyliai aiktelėjo, miško tamsoje už laužo pamačiusi dvi žibančias akis. Tos akys žiūrėjo tiesiai į juos ir nuo to padaro sklido grėsmingas garsas.

– Dakotai? – baimingai sušnabždėjo ji. – Matai?

– Matau, – jo balsas buvo daugiau šiltas oras ant jos ausies, nei garsas ir Airilė pajuto, kaip jos visas kūnas pašiurpo. – Šššš, viskas bus gerai.

Ji tikėjosi, kad jis griebsis šalia paguldytų kalavijo ir durklo, tačiau ją apkabinusi ranka nuslydo arčiau ir suradusi per marškinius suėmė pilną krūtį. Paglamonėjo, pasimėgavo pilnumu saujoje ir suradęs sukietėjusį spenelį, pasukiojo tarp pirštų.

Saldus maudulys nusirito kūnu žemyn, tačiau Airilė neatitraukė žvilgsnio nuo netoliese esančio padaro akių.

– Ką darai, Dakotai, juk ten vilkas! – sušnypštė ji, žiūrėdama į dusliu balsu urzgiantį padarą. Tiksliau, į jo žibančias, nemirksinčias akis. Tos akys buvo pakankamai aukštai nuo žemės, kad padarytum išvadą, jog netoliese esantis žvėris yra nemažas.

– Ten ne vilkas, – ramiai ištarė Dakotas ir palinkęs artyn lūpomis suėmė jos ausies kraštelį.