Čia tikrai TU?

Mantas

– Tai ji tiesiog ėmė ir išėjo?

– Ne, blemba, laukė kol prabusiu, dar pagamino man pusryčius ir palinkėjo geros dienos, – Pauliaus klausimas mane tik dar labiau sunervino. – Aišku, kad išėjo. Durys sugirgždėjo, nuo to aš ir pabudau.

– Na, nesiseka tau… Bet ir pats tu kvailas – kam apsivėmusią mergą tempti pas save? Jeigu jau vemia, nieko daugiau ir nereikėjo tikėtis.

– Pauliau, baik! Aš norėjau paguodos, o ko iš tavęs sulaukiau? – net pradėjau pykti po tokio komentaro. Aišku, kad jis yra teisus, bet kas galėjo numanyti, kad jai vėl pasidarys bloga? Be reikalo tempiausi tą vėmalų maišą namo…

– Okei okei, daugiau jokių komentarų, – jo gera nuotaika mane tiesiog varė iš proto, – aš va, visą naktį prakaitavau, mažulę jau išleidau, todėl galiu sau leisti pamiegoti. O ką tu veiksi?

– Pailsėsiu, o nuo pirmadienio prasidės visi tie mokymai ir… Ai, net dabar susinervinau pagalvojęs į kokį šūdą įklimpau…

– Mantai, viskas ten gerai. Gausiu už tai pinigų, ko tu pariniesi? Aktorystė palauks, – kiek rimtesniu balsu tarė kaisdamas virdulį. – Nori arbatos? Ramunėlės labai gerai padeda nervams, – veide vėl sužibo šypsena.

Susinervinau. Nieko neatsakiau, tik spėjau numesti piktą žvilgsnį jo pusėn ir pabėgti į savo kambarį. Tegul gerią pats savo arbatą.

Net nežinau, ant ko pykau labiau – ant savęs, kad priimu tokius kvailus sprendimus ar ant Pauliaus, kuris dažnai apie tuos nevykusius sprendimus man primena. Kad ir kaip bebūtų, neturiu kitos išeities. Telieka tik sunkiai atsidusti ir tikėtis, kad koks mažius neapšlapins man kelnių jau pačią pirmą darbo dieną.

Fe… Kalėdų senelis… Prakeikto kapitalizmo darinys! Kodėl jį taip visi garbina?

Lina

Ryte skrandžio spazmų nejutau, tik siaubingas pagirias ir didžiulę gėda.  Labiausiai dėl to, kad palikau Tomo namus nė neatsisveikinusi… Tik važiuodama taksi susivokiau, kad galėjau bent trumpą laiškelį palikti, padėką už vakarą. Aišku, būtų reikėję ir atsiprašyti, nes tikrai nesitikėjau, kad galiu taip greitai užmigti. O gal čia jis kažko pribėrė į gėrimą, todėl taip greitai atsijungiau?

Neee, vargu. Juk Tomas pasirodė toks… normalus. Paprastas, mielas vaikinukas, grįžęs iš emigracijos. Įdomu, kada jis grįžo į Lietuvą… Ką veikia Lietuvoje? Berods kažką ir pasakojo kai važiavome pas jį, bet viską pamenu lyg per miglą ir taip neaiškiai, jog nesu tikra, ar kai kuriuos dalykus išsigalvojau, o gal taip sakė iš tikrųjų…

Iš minčių srauto mane prižadino suskambėjęs telefonas.

– Tai kaip tavo naktis? – meiliai paklausė Ūlėna.

– O kur „labas rytas“?

– Lina, nebūk jau tokia nuoboda, – atsiduso ji. – Pasakok geriau, kaip sekėsi su tuo simpatuliu? Mačiau jo žvilgsnį, jis tave tiesiog akimis rijo!

Rijo akimis… Ūlėna kaip visada viską perdeda…

– Nieko nebuvo. Buvom su juo lauke, aš apsivėmiau, jis mane palydėjo į taksi, o aš grįžau namo ir užmigau. Va toks nuostabus vakaras pas mane buvo.

Nesiruošiau visko jai pasakoti. Laukiau bet kokio komentaro iš Ūlėnos, bet gavau tylą, primenančią ankstyvą rytą kapinėse. Nesu tokiu paros metu ten buvusi, bet nujaučiau, kad tokia tyla būna rytais kapinėse. Visiška tyla. Jokio garselio iš telefono, todėl jau pradėjau galvoti, kad gal nutrūko ryšys.

– Ūla?

Tyla.

– Ūla?

– Aš čia, – pagaliau atsiliepė ji.

– Kodėl tu tyli?

– Nes tu jokių veiksmų nesiimi, – atkirto ji. – Blemba, Lina, toks simpatulis buvo priėjęs, o ką tu? Apsivemi ir pabėgi! Mažiau nervinkis, daugiau pasitikėk savimi! Linute, tu tikrai turi ką…

– Palauk, – vidury sakinio sustabdžiau ją, nes negalėjau patikėti tuo, kuo ji mane kaltina. – Tu manai, kad aš apsivėmiau dėl to, kad per daug jaudinausi? Čia viskas per tave buvo, nugirdei tais šotais, o skrandis pusę nakties negalėjo nurimti…

– Taip taip, dėl visko kalta tik Ūlėna, – ironizavo ji. – Bent jo numerio paprašei?

– .. koks tavo reikalas, a? Aš pavargau, daugiau nenoriu kalbėti, – tariau ir numečiau telefono ragelį.

Tikrai pavargau. Noriu nuo visko pailsėti, juk tuoj pradėsiu dirbti, todėl ir poilsio bus mažiau.

Aišku, kad jo telefono numerio nepaprašiau ar feisbuko anketos… Viskas per tuos prakeiktus šotus! Galėjau jų negerti, palikti visus Ūlėnai, o pati užsisakyti kokteilį, bet… Tipiška Lina, darau tik tai, ką liepia kiti. Kodėl aš nesiklausau savęs?

Norėčiau vėl pamatyti Tomą. Nors Vilnius yra didžiausias miestas Lietuvoje, bet gal kaip nors mūsų keliai susitiks? Jei tik jis neišskris į Helsinkį… Va tada būtų sunku jį, nors… Jis sakė, kad ilgam grįžo į Lietuvą… O gal ne?

Ne, turiu susikaupti. Ryt laukia svarbi diena – naujo darbo pradžia, mokymų dalis. Dabar turiu visą dėmesį sutelkti į tik darbą. Ir Kalėdas! Reikės išsitraukti pernai metais pirktas girliandas ir jomis pasipuošti namus.

Mantas

Rytas prasidėjo tragiškai. Vos nepramigau žadintuvo, vakar išskalbtos kelnės buvo vis dar drėgnos. Žinoma, sprendimas važiuoti viešuoju transportu į kitą miesto galą, kuriame vyks mokymai, buvo labai prastas. Po velniais, kodėl aš toks kvailys? Vietoje 30 minučių užtrukau valandą, o autobusas, atrodo, nė nesiruošia tęsti kelionės į kitą stotelę.

Labai nervinausi. Nemėgstu vėluoti ir dažniausiai būnu pats pirmas nesvarbu, ar tai spektaklio repeticija ar suplanuotas vakaras su draugais bare. Šiandien kaip tyčia viskas vyksta atvirkščiai. Vėluosiu į sušiktus mokymus, kur mane mokys būti sušiktu Kalėdų seniu. Kam apskritai reikia tokių mokymų? Užsidedi baltą barzdą, raudonus rūbus ir tu jau ponas Kalėda. Tikiuosi, kad bent kokia seksuali Snieguolė praves mokymus, kitaip būsiu visiškai praradęs motyvaciją klausytis ką ten aiškins.

Autobusas stovėjo vietoje. Neiškenčiau ir paprašiau, kad vairuotojas mane išleistų. Senolis, kuris (ironiška!) kūno sudėjimu primena Kalėdų senį, buvo geranoriškas ir mane išleido. Dar mačiau, kaip atsidarius durims pakilo dar pora pensinio amžiaus sulaukusių moterų. Galiausiai ir joms nusibodo laukti.

Įsijungiau app‘są ir drebančiomis rankomis rinkau mokymų vietos adresą. Po velniais, visi automobiliai užimti!

Turbūt prieš kažką labai nusikaltau, kad karma (ar kiti neaiškūs dalykai) mane baudžia. O gal man pokštus krečia likimas, nes jam nepatiko ko aš tikėjausi iš penktadienio vakaro… Na, bet jau nesvarbu. Turiu kažkaip suspėti į sušiktus mokymus, nes kitaip aš žlugęs.

Drebančiomis rankomis pradėjau naršyti telefone, ieškodamas mokymų vadovės numerio. Reikia įspėti, kad vėluosiu. Tai neatrodys labai profesionaliai, bet… Turiu rizikuoti, gal dėl tokios prastos pradžios nesugalvos manęs atleisti.

Lina

– Dar šiek tiek palaukime mūsų Kalėdų senelio, pranešė, kad vėluos, – baigusi kalbėti telefonu, garsiai pranešė mokymų vadovė Irena, amžiumi primenanti mano mamą. – Išgerkite kavos, sušilkite, o kai pasirodys Senelis, aptarsime kaip atrodys elfų padėjėjų darbas tėvelių su vaikais eilėje.

Minia merginų, išgirdusi šią žinią, nuskubėjo prie kavos aparato, stovinčio netoli lango. Nutįso milžiniška eilė, o aš su Ūlėna buvome jos pabaigoje.

– Prigers kavos, o paskui stovės eilėje prie tualeto, nes visos užsimanys myžti tuo pačiu metu, – nepatenkinta burbėjo ji.

– Klausyk, kas tau negerai? Juk pati stovi eilėje, kodėl ant kitų pyksti? – jos standartai mane glumino.

– .. Geriau neklausk… Sunkus savaitgalis buvo, nenoriu kalbėti… Pasistengsiu nebūti tokia pikta… Ir nekalbėsiu, daugiau nesiskųsiu, nenoriu dramos savo gyvenime, – sunkiai atsiduso Ūlėna.

Neslėpsiu, apsidžiaugiau, kad dabar ji pasirinko tylą. Užteko audringos vasaros pabaigos ir pykčių rugsėjo mėnesį. Man pakankamai nervų ištampė Ivanas, o kitų dramos man neįdomios…

Ne, nenoriu daugiau galvoti apie praeitį, juk prieš akis – gražiausias metų laikas! Gruodžio mėnesis, malonus šaltukas, kutenantis žandus ir sniegas, užklojęs miesto gatves baltai baltai… Viskas bus gerai, laukia smagus ir įdomus laikas. Aš negaliu pasiduoti liūdesiui. Nesvarbu, kad Kalėdas teks praleisti be tėvų ir dirbant. Užtat galėsiu prisidėti prie kitų geros nuotaikos kūrimo!

Linija prie kavos greitai tirpo. Kai atėjo mano metas rinktis, ilgai svarsčiau, kurią – juodą ar kapučino – imti. Galiausiai nusprendžiau, kad noriu arbatos (taip, man sunku pasirinkti) ir paspaudusi karšto vandens mygtuką, stebėjau kaip iš lėto teka vanduo į vienkartinį puodelį. Tarp pirštų laikiau aviečių skonio arbatžoles ir laukiau kada išlašės paskutiniai vandens likučiai (labai nemėgstu švaistyti maisto ir geriamo vandens žinant, kad kitose pasaulio šalyse žmonės miršta iš troškulio) kai garsiai trinktelėjo durys. Tas siaubingas garsas taip mane išgąsdino, kad vos neišmečiau praplėšto arbatos pakelio.

– O Kalėdų senelį turėsime visai neblogą, – svajingai atsiduso Ūlėna.

Pasidarė smalsu pamatyti būsimą Kalėdų senelį, kuris spėjo sužavėti Ūlėną nė burnos nepravėręs. Aplinkui stovėjusios merginos pradėjo šnabždėtis, todėl pasidarė tik dar smalsiau. Įsivaizdavau, kad Kalėdų senelis, su kuriuo mums teks dirbti, bus koks senas, pensinio amžiaus vyras. Tačiau  šurmulys aplink rodė, kad sulaukėm patrauklaus kolegos.

Paėmiau puodelį į rankas, greitai įmečiau arbatos pakelį ir atsisukau pažiūrėti į triukšmo kaltininką.

– Mielos elfės, susipažinkite, čia Mantas, kuris šiame projekte bus Kalėdų senelis, – mokymų vadovė spaudė ranką išraudusiam it burokas vaikinui, kuris labai priminė bare sutiktą Tomą iš Helsinkio.

Pala… Mantas? Bet ne, čia juk Tomas! Tomas iš Helsinkio? Tos pačios mėlynos akys, plati šypsena…

Aš nesuprantu kas čia vyksta.

Mantas

– Tai, mielas Kalėdų seneli Mantai, papasakok savo pagalbininkėms elfėms kas tu toks esi, – šyptelėjo gana simpatiška mokymų vadovė Irena.

Šiam klausimui buvau nepasiruošęs. Į mane sužiuro dešimtis porų akių ir laukė ką aš pasakysiu.

– .. labas, mielos damos, – vis dar sunkiai atgaudamas kvapą pradėjau iš lėto kalbėti. – Mano vardas Mantas, būsiu mūsų pamainos Kalėdų senelis, – kelios merginos šyptelėjo man atgal. – Šiais metais baigiau aktorinį ir netikėtai atsidūriau čia. Tikiuosi, visiems bus smagu dirbti ir… Gero darbo!

– Mielas Mantai, tikrai bus smagu dirbti visiems kartu, – entuziastingai kalbėjo Irena. – Elfės, būkite geros mūsų Kalėdų seneliui, nes jeigu būsite nepaklusnios, negausite Kalėdinių dovanų, – garsiai nusijuokė ji ir nesulaukusi pritariančio juoko iš merginų, pakeitė pokalbio temą.

Irena trumpai visiems pristatė mūsų pagrindines užduotis, darbo grafikus, atsakė į iškilusius klausimus. Kalbėdama ne kartą pabrėžė, jog teks dirbti per Kūčias ir abi Kalėdų dienas. Būsimos kolegės tik linktelėjo galvą tai išgirdusios. Neatsirado nei vieno žmogaus, norinčio susikeisti darbo grafiku su antrąja pamaina ar pakeitusio nuomonę ir sugalvojusio išeiti.

– Nepamirškite, kad jeigu jūs nuspręsite, kad šis darbas ne jums, geriau sakykite dabar. Jeigu sugalvosite vidury projekto išeiti iš darbo, nerasime kuo jūsų pakeisti, o nuo to jūsų kolegoms tik padidės darbo krūvis, – įspėjo Irena. Merginos tik susižvalgė ir nieko nesakė. – Kalėdų Seneli Mantai, tai galioja ir tau. Jeigu keisis planai, būtinai pranešk man, nes prarasti Kalėdų senelio pirma pamaina negali.

– Nebijokite, Irena, to tikrai nebus, – mirktelėjau akį šiai simpatiškai susirūpinusiai blondinei. Irenai toks dėmesys patiko – iš pradžių ji išraudo, lyg netikėdama tuo, ką išgirdo, o po poros sekundžių veide atsirado šypsena.

Nenoriu prarasti šio vietos. Sėdėti apsirengus raudonais drabužiais ir klausytis vaikiškų pezalų neatrodo kaip svajonių darbas, tačiau pinigai už šią veiklą nusimato labai geri. Be to, mano padėjėjų elfių tarpe yra gana simpatiškų merginų… Gaila, kad dabar teks apsimetinėti labai profesionaliu ir neužsiimti intymiu bendravimu su nei viena iš jų. Na, nebent tik pasibaigus projektui. Kodėl gi ne? Reikės išsirinkti kurią nors iš elfių, nėra prasmės bandyti susipažinti su visomis iš jų. Nors… Aš nesu tikras, bet viena iš jų atrodo kažkur matyta…

Lina

– Ten tikrai buvo JIS! Sakau tau, Tomas iš Helsinkio, tik dabar jo vardas Mantas, – drebančiu balsu bandžiau paaiškinti Ūlėnai iš kur aš pažįstu būsimą Kalėdų senelį. – Bet aš niekaip nesuprantu, kodėl jo vardas Mantas? Gal čia jo antras vardas? Mantas Tomas… Tomas Mantas… Ne, kažkaip keistai skamba.

– Dieve mano, Linute, tu tokia žiopla… Bus čia tas tavo Tomas iš Helsinkio. Pasakė, kad aktorinį baigė šiais metais, dėl to jis tau melavo dėl vardo. Žinai, aktorius… Bet turbūt labai prastas, jeigu tik Kalėdų senelio vaidmenį sugebėjo gauti.

Ėjome link stotelės. Tomas, nors tiksliau Mantas, kalbėjosi su Irena kai mes išėjome. Net galvojau jo palaukti lauke ir pasižiūrėti, ar iš tiesų jisai yra Tas Tomas Iš Helsinkio.

– O gal… gal jį pasekam? – galvoje siautė mintys, kurias sunkiai galėjau sugaudyti. – Man keista, kad jis melavo, kad… Ūlėna, aš jaučiuosi apgauta! Kodėl vyrai taip daro, a?

– Nes mes, moterys, juos išlepinom. O dabar lipam į autobusą, galėsim pavažiuoti su 3G iki Žaliojo tilto, – Ūlėna mane paėmė už rankos ir nusitempė link sustojusio autobuso.

Taip, pripažįstu, aš kartais esu žiopla, nepastebiu tam tikrų ženklų, todėl dažnai nukenčiu. Bet kodėl vyrai meluoja ir taip nevykusiai elgiasi? Ypač kai mato, kad mergina tokia pažeidžiama ir neatrodo kaip tos fyfos tuštutės, mojuojančios iš žurnalų viršelių.

– Ūlėna, kur tikri vyrai? – sunkiai atsidususi paklausiau kai įlipome į autobusą.

– Jeigu žinočiau, tikrai su tavimi pasidalinčiau šia informacija.

Mantas

– Tai tu tikrai išvyksti į Švediją… – stebėjau tvarkingai drabužius į lagaminą dedantį Paulių. Nemaniau, kad jis tikrai tam pasiryš.

– Oi, tik neapsiverk dabar, gerai? – šyptelėjo jis. – Verčiau pažadėk, kad ryt nuveši mane į oro uostą.

– O kada tau reikės? Ryt man darbo pradžia, dirbsiu iki dešimtos vakaro, – net nusipurčiau garsiai tai ištaręs. Siaubingai nenorėjau rengtis tais apgailėtinais raudonais drabužiais, bet pinigai… Man jų labai reikia.

Paulius sunkiai atsiduso.

– Na ką, tikrai gaila… Vadinasi, matomės paskutinį kartą šiais metais. O dar tikėjausi, kad pavėžinsi mane su savo karieta, kurią tempia Rudolfas su kitais elniais, – labai rimtu veidu pareiškė jis.

– Cha cha, labai juokinga, – Paulius neprarado humoro jausmo. – Soriukas, bet Rudolfas su kitais elniais bus užimti.

Pauliaus kambarys atrodė liūdnai. Nors praėjusią savaitę jis pažadėjo, kad grįš po pusės metų, žiūrėdamas į tuščias lentynas pradėjau galvoti, kad greičiausiai jo ir nesulauksiu. Vienas didelis lagaminas ir sportinė kuprinė jau buvo sukrauti, o mažasis lagaminas pilnėjo akyse.

– Nebūk toks liūdnas, – po nejaukios tylios prabilo draugas. – Geriau papasakok, kaip tau sekėsi mokymuose. Ar buvo simpatiškų kolegių?

– Buvo, – veide pasirodė šypsena prisiminus patrauklią raudonplaukę. – Tikrai yra neblogų merginų, tik… Man atrodo, kad mačiau vieną pažįstamą veidą, tik nepamenu kas ji.

Paulius prunkštelėjo.

– Kas čia tokio juokingo? – jo reakcija mane nustebino.

– Kas kas, nejau pats nesupranti? Tiek daug merginų apturėjai ir jau nebežinai su kuo miegojai, o su kuo ne?

– Oi, tik nepradėk, pats ne ką geresnis.

– Na gerai jau, tyliu, – Paulius bandė užsekti perpildytą lagaminą, bet jam tai nelabai sekėsi. – Šūdas, per daug prikroviau. Na, bet kaip nors… Tai kaip ten su ta mergina, kada ją buvai sutikęs? Gal ir buvau ją sutikęs kažkada, sakykim, prieš kelis mėnesius…

– Viskas nutiko praėjusį savaitgalį, – sunkiai atsidusau bandydamas prisiminti kaip atrodė Lina. Pamenu tik jos rudus plaukus, margus marškinius ir ryškų makiažą… – Žinai, dabar visos merginos atrodo tokios panašios, jų veidai vienodai išdažyti…

– Koks tu juokingas, – pusiau šyptelėjo Paulius, vis dar kovodamas su lagamino užtrauktuku. – Bendraudamas su ja pabandyk neišsiduoti, jog nepameni jos, nes kas žino, gal su ja nieko net nebuvo.

Paulius sako teisybę. Greičiausiai ten ne Lina, o kuri nors kita mergina, kurios nepažįstu. Nė neverta gilintis ir bijoti, kad dirbsiu su mergina, su kuria nespėjau permiegoti. Nors…

Ne, čia tik sutapimas.

Lina

Pirmosios darbo valandos praėjo sklandžiai. Prekybos centre žmonių nedaug, tačiau eilė prie Kalėdų senelio kėdės nė kiek nemažėjo. Visi puikiai nusiteikę, su plačiomis šypsenomis veide. O dar bijojau, kad žmonių bus milijonas ir aš nieko nespėsiu.

Tomas, tai yra, Mantas, su manimi elgėsi kaip ir su kitomis dirbančiomis merginomis. Ryte atėjęs linksmai pasisveikino, o darbo metu meiliai vadino „pagalbininke elfe iš Šiaurės ašigalio“. Suprantu, kad mes esame darbe, todėl reikėtų vengti nepatogių pokalbių, bet… PO PARALIAIS, AR ČIA TIKRAI JIS?? Buvo labai smalsu sužinoti, nors iš tiesų ant jo labai pykau už melą. Kam meluoti savo vardą? Nejau jis taip kabina kiekvieną sutiktą merginą? Mačiau, kaip jis žiūri į randonplaukę Dainorą. Įdomu, ką jai spėjo prikalbėti.

– Kaip aš nusikaliau, – užbliovė Ūlėna atėjusi į poilsio kambariuką. – Užkniso mane tie vaikai, pas mus ateina tik kažkokie nenormalūs…

Šyptelėjau. Ūlėnai pradeda atsibosti darbas. Įdomu, ar ji ištvers čia iki metų pabaigos.

– Vaikai yra kaip vaikai, nieko nepadarysi. Pamatė Kalėdų senelį, dėl to ir pametė galvas.

Ūlėna tik ironiškai prunkštelėjo ir daugiau nieko nesakė. Pertraukėlė jau ėjo į pabaigą, todėl atsistojau ir nuėjau prie kavos aparato. Jėgos senka, reikia energijos. Tačiau nuotaika ir šypsena iš akių niekur nedingo. Arba bent nenorėjo dingti – juk tiek mažai dienų liko iki Kalėdų!

– Sveikos, kolegės elfės, – į kambariuką lyg vėjas įsiveržė Mantas. – Pagaliau ir aš turiu laisvų minučių! Šiandien vaikai tikri žvėrys, gal cukraus padaugino, kad tokie energingi…

Išgirdusi šiuos žodžius, Ūlėna triumfuodama į mane pažvelgė, lyg parodydama, kad ne ji  viena skundžiasi mažaisiais klientais.

– Kalėdų seneli, aš irgi taip sakiau savo kolegei elfei, bet ši manęs neklausė, – kiek per garsiai pradėjo kalbėti ji. – Spėju, kad ji gina tuos mažus lakstančius šėtonus, nes ir pati yra viena iš jų.

Mantas atsisuko į mane vaidindamas, kad piktai į mane žiūri. Aš jame mačiau tik plonas lygias lūpas, švariai nuskustą veido odą ir ryškiai mėlynas akis, kurias pastebėjau ir tą praėjusį savaitgalį, kai mes pirmą kartą susitikome. Nors tuo metu nebuvau blaivaus proto, tačiau tas ryškias mėlynas akis tikrai pamenu. Jis tikrai yra Tomas iš Helsinkio. Kodėl aš dar tuo abejojau?

Galbūt norėjau visa tai paneigti, ištrinti iš atminties faktą, kad vaikinas, su kuriuo dabar dirbu, norėjo manimi pasinaudoti. Apvilioti aplink pirštą ir paleisti, kaip daro didžioji dalis vyrų. Tai supratusi nevalingai nusipurčiau. Nenoriu būti kieno nors vienkartiniu nuotykiu. Užteks! Aš noriu būti mylima.

Mantas

Aš tuoj neatlaikysiu. Lina taip ilgai žiūrėjo man tiesai į akis, tarsi bandydama kažką iš jų išskaityti. Arba jau suprato, kad tose akyse slepiasi Jonas / Lukas / Martynas iš kurio nors pasaulio miesto. Nepamenu kokiu vardu jai prisistačiau. Ir kodėl turėčiau tai prisiminti? Ji turėjo būti tik vienos nakties nuotykis.

– Na jau, kolege elfe, negalima taip negražiai kalbėti apie kitus! Išbrauksiu tave iš gerų vaikų sąrašo jeigu prasivardžiuosi, – bandydamas palaikyti pokalbį, atsakiau Ūlai ar tai Rūtai. Nepamenu jų vardų.

Ši piktdžiugiškai nusišypsojo.

– Matai, Linute, geras mūsų Kalėdų senelis. Ir pažįsta visus, žino kas yra geras, o kas yra blogas berniukas ar mergaitė.

Po šių žodžių pasijutau lyg šaltu vandeniu perlietas. Čia tikrai ji! Lina iš baro, kuri kelis kartus apsivėmė, o grįžus pas mane į namus po kelių valandų pabėgo. Kodėl aš dar abejojau, kad čia tikrai ji? Bare ji buvo su ryškiu makiažu, o lūpos atrodė daug didesnės negu dabar. Nejau makiažas taip pakeičia moteris? Dabar ji atrodo kitokia, savita. Šiek tiek kreiva nosis su daugybe smulkių strazdanėlių, žalsvos akys, primenančios miško samanas. Jos žvilgsnis kitoks, toks gilus ir šiek tiek baugus. Tačiau nuleisti akių nuo jos nesinori – trokštu į ją vis žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti…

– Taip, mūsų Kalėdų senelis žino viską, – ironizavo ji. Jos žodžiai skambėjo piktai. – Dabar būsiu gera mergaitė, nes Kalėdų senelis gali mane perrašyti į blogų vaikų sąrašą. Juk jis VISKĄ žino.

Kambariuke tvyrojo tokia nepakeliama įtampa, kad ją pajutę su Ūla (ar tai Rūta) nejučiomis susižvalgėme.

Lina ant manęs pyksta. Nejau tik dėl to, kad jos neatpažinau?

Bet… Juk aš irgi turiu teisę pykti! Kodėl ji pabėgo iš namų ir nepaliko man jokio raštelio?