Kategorija: Gabrielė Kazlauskaitė „Įsimylėti Kalėdas“

Netikėta kalėdinė istorija

„Įsimylėti Kalėdas“ 4 dalis

Ir vėl nuo pradžių

Lina

Nors dirbu vos porą savaičių, tačiau jaučiuosi lyg būtų praėjusi amžinybė. Ir dėl visko kaltas Mantas. Po paskutiniojo mūsų susidūrimo poilsio kambariuke, jis manęs tarsi privengia. Aišku, to nepavyksta išvengti darbo vietoje, tačiau mūsų bendravimas labai formalus. Į mane jis kreipiasi miela pagalbininke, o man tenka jį meiliai vadinti Seneli. Norėčiau jį pavadinti kiek kitaip, gal net skirti ne vieną piktą žodį, tačiau negaliu. Vaikų su tėveliais eilėje turiu būti draugiška ir linksma, o poilsio zonoje Mantas manęs vengia. Ir, kas labiausiai erzina, bendrauja su visomis kitomis merginomis, iškyrus mane.

– Ko tu pyksti? Juk pirmą kartą susitikus tu buvai girta, dar apsivėmei. Nejau manai, kad vaikinams patinka vėmalų maišai? Jis tavęs bijo, – vieną vakarą po pasibaigusios pamainos aiškino Ūlėna. Cha, lengvai jai kalbėti, ypač kai su Mantu ji susibičiuliavo. – Žinai, gal jis nebendrauja su tavimi dar ir dėl to, kad bijo, jog tu jį apvemsi?

– Vau, Ūla, turi nuostabų humoro jausmą, – piktai atkirtau. Bent ji galėtų mane palaikyti.

Atėjo „Karštasis pirmadienis“. Taip pavadinome gruodžio 19 dieną, žyminčią, kad nuo šio pirmadienio žmonių prekybos centre bus dar daugiau, jie skubės, gal net ir bus pikti, kadangi eilė prie Kalėdų senelio krėslo su kiekviena gruodžio diena vis augo. Kaip Irena prognozavo, likus kelioms dienoms prasidės tikrai karštinė, todėl teks išlikti pozityviems, net jei ir norėsis kam nors vožtelti.

– Jei moteris su vaiku eilėje jus apšauks, nepykite ant jos, – per eilinį rytinį susitikimą aiškino Irena. – Greičiausiai ji bus pavargusi, nes artėja Kalėdos, dar nespėjo visko pasiruošti šventei, o vaikas norėjo pamatyti Kalėdų senelį.

Kambariuke burzdesys. Kažkuri iš merginų burbėjo, kad jau viskas užkniso, o jai tylomis pritarė Ūlėna:

– Sutinku, viskas užkniso. Greičiau viskas pasibaigtų, kad galėčiau pamiršti visą šitą nesąmonę.

– Nėra čia jau tokia nesąmonė, viskas gerai, – tyliai burbtelėjau jai atgal.

– Tau gerai, tau bent patinka Kalėdos ir visas šitas šurmulys. Nieko tokio, sekmadienį į katorgą bent nuo 12 valandos, spėsiu išgerti ir išsimiegoti po Manto ir Dainoros baliuko. Tu ateisi?

Atsisukau į Ūlėną nieko nesuprasdama. Koks dar baliukas? Ir kodėl Mantas su Dainora rengia bendrą vakarėlį?

Mantas

Jau šią savaitę bus Kalėdos. Pagaliau! Daugiau jokių šventinių melodijų, mirgančių lempučių, apsišlapinusių vaikų ir nuobodaus darbo. Nesuprantu kaip tikras Kalėdų senelis TAI ištveria. Ne gyvenimas, o tikras siaubas.

Projektas nesitęs amžinybę, bent taip bandau paguosti save kuomet abejonės ima viršų. Ypač ar teisingai elgiuosi atlikdamas pagrindinį Kalėdų spektaklio vaidenį. Pinigai padeda šiek tiek nurimti ir prasklaido neramias mintis. Na, ramu bus bent gruodžio mėnesį – užteks ne tik susimokėti už elektrą, šildymą ir kitas komunalines paslaugas, bet ir nuomą. Ypač kai radau naują kambarioką. Tiksliau, kambariokę.

– Pasikvieskim šeštadienio vakarui ką nors iš projekto. Žinau, kad kai kurios iš elfių lieka vienos Vilniuje. Įsivaizduok, ir dar per Kūčias! – aiškino Dainora mums pusryčiaujant prieš darbą.

Nesitikėjau, kad Dainora tokia… paprasta! Ugninių plaukų mergina labai traukia akį, ką jau kalbėti apie puikią figūrą. Tikriausiai tik dėl jos išvaizdos nusprendžiau pasiūlyti apsigyventi tuščiame Pauliaus kambaryje, netyčia išgirdęs jos ir Ūlos (ar tai Rūtos) pokalbį. Vos tik jai atsikrausčius teko skaudžiai nusivilti – į svečius atėjo Dainoros mergina. Nustebau ją išvydęs, o dar labiau sužinojęs, kad Dainora lesbietė. Mano fantazijose homoseksualios merginos atrodydavo kiek kitaip. Na, ne tokios gražios kaip Dainora, labiau apsileidusios ir išvaizda primenančios vyrus. Naujoji kambariokė atrodė per daug gerai, kad galėtų mylėti tos pačios lyties atstovę.

Bet gal taip ir geriau. Miegoti ir gyventi tame pačiame bute su tave traukiančia mergina lygu santykiais. O šiuo metu man reikia tik pinigų.

– O ką tuomet pakviesi? Man bus nuobodu, jeigu susirinks vien tik merginos, – kiek dvejomas atsakiau.

– Paklausiu šiandien darbe kas norės prisijungti. Žinau, kad tikrai bus Ūlėna, abi sugalvojome, kad reikia švęsti Kūčias kartu. Berods dar Elena lieka Vilniuje… Gal Greta prisijungs…

Šūdas, nusikeikiau mintyse, suprasdamas, kad net ir šeštadienį, kuris šiais metais sutapo su Kūčių vakaru, nepavyks praleisti priešais televizorių žiūrint filmą.

Na, bent skaniai pavalgysiu. Merginos juk mėgsta užkandžiauti, gerti vyną ir daug plepėti. Bent jau per filmus taip rodo.

Lina

Giliai įkvepiu gruodžio ryto oro, susimaišiusio su automobilių išmetamosiomis dujomis ir žiemos šaltuku. Pagaliau atėjo šeštadienis! Sniegas maloniai girgžda po kojomis, nosis varva, o aš mintyse dėlioju planą ką veiksiu grįžusi iš darbo. Reikės išsimaudyti, persirengti, pasigaminti kažką greito ir skanaus, vardiju mintyse darbų sąrašą keliaudama nuo autobuso stotelės link prekybos centro. Skambutis mamai, pora žinučių tetoms, o tada galėsiu pabaigti žiūrėti vakarykštį serialą, nors gal geriau įsijungti kalėdišką filmą, svarsčiau ir negalėjau nuspręsti ką turėčiau veikti toliau. O gal paskaityti knygą?

Taip intensyviai mąsčiau, kad nepastebėjau kaip atsiradau poilsio kambariuke.

– Labas rytas, kokia tu ankstyva, – nustebau sutikusi elfo rūbais apsirengusią Ūlėną. – Nejau laiku išgirdai žadintuvą?

– Labas rytas, gal ir išgirdau, – saldžiu balseliu kalbėjo ji. – Autobusas anksčiau atvažiavo, dėl to tave ir aplenkiau. Bet dar eisiu parūkyti, gal ir tu nori?

– Ačiū, tikrai ne.

– Na, kaip nori. Šiandien turėtų būti siaubinga diena, visi skubės ir pyks, reikia tam psichologiškai pasiruošti, – išsitraukusi cigarečių pakelį tarė Ūlėna ir patraukė rūkomojo link.

Ši diena bus tikrai ne iš lengvųjų. Išėjus Ūlėnai, dar svarsčiau prie jos prisijungti, bet nusprendžiau, kad turiu ugdyti valią. Užsibrėžiau tikslą nuo rugsėjo daugiau nerūkyti, o man sekasi tikrai prastai. Kelis kartus paslydau ir tik pinigų stygius man padėjo sustoti. Ūlėnos pasiūlymas skambėjo labai viliojančiai, bet džiaugiuosi, kad atsisakiau. Esi tikrai šaunuolė, Lina, pagyriau save ir nusišypsojau.

– Labas rytas, – mane užsisvajojusią pažadino Manto garsus pasisveikinimas. Baikščiai atsisukau norėdama pasižiūrėti su kuo sveikinasi ir nustebau supratusi, kad poilsio kambariuke esame tik dviese.

– Labas rytas, – paskubomis atsakiau.

Mantas nedrąsiai apsidairė aplinkui ir pastebėjęs, kad esame tik mudu, nieko nesakęs apsisuko ir nuėjo link rūkomojo.

Duodu ranką nukirsti, kad pabėgo išvydęs tik mane. Nejau jis pyksta, kad pirmą kartą susitikus aš dingau neatsisveikinusi?

Mantas

Ne šeštadienis, o kažkokia tragedija. Autobusas vos vilkosi, sniego iki kauliukų, o lauke siaubingai šalta. Aišku, nebūtų buvę taip šalta jeigu turėčiau normalią žieminę striukę, bet trūksta pinigų, o rudeninė striukė atrodo gan padoriai.

Nuotaiką sugadino ir tėvo atsiųsta žinutė. Kviečia į Kūčių vakarienę, nori pasikalbėti. Jau numanau į kurią pusę pakryps pokalbis. Ačiū, nenoriu, išgyvensiu ir pats.

Galėjau nueiti su Dainora parūkyti, bet kur tau, juk man reikia mesti tas velnio lazdeles! Poilsio kambariuke buvo Lina, Fortūna mane lydi kiekviename žingsnyje. Tikėjausi, kad ten dar ką nors sutiksiu, bet garsiai pasisveikinus ir supratus, kad kalbu tik su ja, pasprukau. Lina manęs vengia, o maišytis jai po kojomis tikrai nenoriu. Nesuprantu tos merginos. Simpatiška, tačiau labai jau pikta.

Rūkomajame Dainora buvo kartu su Ūla (ar tai Rūta).

– Tai vis tik nemeti? – pasišaipė kambariokė.

– Metu, tikrai nerūkysiu. Užkniso smirdėti ir kiekvieną dieną pirkti po pakelį. Labai brangu, o kontrobandinių nesiruošiu rūkyti, – bandžiau pokštauti, todėl po paskutinių ištartų žodžių, šyptelėjau merginoms.

– Rinkis aikosą, ne taip smirdėsi, – tarė Ūla (ar tai Rūta, niekaip nepamenu jos tikro vardo).

– Gal reikės įsigyti…

– Aišku, kad neįsigysi, nes tu kaip koks Skrudžas, niekam pinigų neleidi. Tikras aktorius iš sudegusio teatro, – užtraukusi dūmą garsiai tarė Dainora. – Bet tau turiu gerą žinią – šiandien ateis pas mus Ūlėna, bus Greta, dar Eglė. Pasikviesiu dar Liną, ji šiaip labai faina. Pagaminsim ką nors skanaus, nors… Ne, susimesim pinigų ir ką nors užsisakysim. Ir net tave pavaišinsim! Ar tinka, Skrudžai?

Dainora su manimi gyvena beveik dvi savaites ir mane nervina, kad ji viską kontroliuoja. Su Pauliumi tokių problemų nebuvo – mes nerengdavome jokių susibūrimų namuose, ypač jis to nenorėdavo. Mintis apie būrį merginų svetainėje neatrodė labai patraukliai, bet… Kaip ten sako, Kalėdos – stebuklų metas?

– Kadangi šiandien nuotaika ir taip sugadinta, tegul. Tik iškart pasakau, kad esi man skolinga picą.

– Sutarta! – iš džiaugsmo delnais suplojo Dainora. – Picų vakarėlis įvyks!

Lina

Jaučiuosi tokia purvina ir smirdanti! Aš nuoširdžiai nesuprantu kaip tokiame mažame žmoguje telpa tiek daug skysčių? Toks jausmas, kad duše stoviu jau geras porą valandų, bet tų vėmalų kvapo vis dar negaliu nutrinti nuo kūno.

Į šią situaciją nebūčiau papuolusi, jei nebūčiau tokia geranoriška. Aišku, Kalėdos – gerų darbų metas, todėl negalėjau šešiamečiui, pamačiusiam Kalėdų senelį prekybos centre, pasakyti NE. Juk Kalėdų senelis prekybos centre!

Mačiau tą piktą Manto žvilgsnį, kai prie krėslo atvedžiau berniuką. Gerai, kad bent tėvai stovėjo kiek nuošaliau ir nepastebėjo tų surauktų antakių ir piktų vibracijų, nukreiptų į mažą mielą berniuką. Bet, darbas yra darbas ir nepaisant aplinkybių, reikia jį atlikti.

Vos tik nusipraususi išsidžiovinsiu galvą ir skubėsiu namo. Nesiruošiu važiuoti pas Dainorą, nors ir sulaukiau jos netikėto kvietimo atvykti į kokteilių ir picos vakarą. Nenoriu vėl sutikti Manto, ypač po nuotykio su vemiančiu vaiku.

Velnias, gal nereikėjo plauti galvos. Dušuose esantis džiovintuvas turbūt kokio šimto metų senumo. Vos veikia, o su tokia karšto oro srove užtruksiu savaitę kol išdžiovinsiu plaukus.

Žvilgtelėjau į telefoną. Baterija baigia išsikrauti, tad teks paskubėti.

Mantas

Lina man tikrai keršija. Tik ką aš tokio blogo padariau? Ji pati juk nuo manęs pabėgo! Nejau čia viskas tik dėl to, kad nepasakiau jai tikrojo vardo?

Nesuprantu kur žiūri vaikų teisių specialistai ir pagal kokius kriterijus jie leidžia tėvams ir toliau auginti vaikus. Pavyzdžiui, kad ir tas apsisnarglėjęs vaikas – ką jis veikia vakare prekybos centre su tėvais? Ir per Kūčias? 19 valandą vakaro reikia dėlioti lėkštes ant stalo, o ne vaikščioti prekybcentryje.

Tas vaikigalis tikrai sirgo. Iš akių matėsi, kad jam kažkas negerai. Žalias snarglys švietė išlindęs pro nosį, bet tėvai, turbūt, akli, kad to nepastebėjo ir leido sūnui sėdėti ant svetimo vyro kelių.

Vaikas daug kalbėjo, tačiau išgirdau tik kelis jo ištartus žodžius. Labiausiai pykau ant Linos, kad prieš pat darbo pabaigą man iškrėtė tokią šunybę. Gal reikėtų jos atsiprašyti, nors tiksliai nė nežinau už ką turėčiau? Žiūrėjau į jos ryškiai išdažytas raudonas lūpas ir svajojau jas pabučiuoti. Amžinai pikta, tačiau kažką žavaus tikrai turėjo. Tik dar nesuprantu ką.

Užsispoksojau į simpatišką elfę ir nė nepastebėjau kada berniūkštis pradėjo vemti. Pajutęs šlampančias kelnes dar sekundę pagalvojau, kad galbūt užsispoksojau į Liną ir netikėtai išsiliejau (panašią situaciją esu turėjęs – kažkada pamačiau didžiakrūtę, įsijungė fantazija ir nesusivaldžiau), bet… Tarsi koks atsuktas čiaupas vaikas leido pro burną skystimėlį, nuo kurio ėjo labai nemalonus kvapas. Prie manęs pribėgusi Lina čiupo berniūkštį, vėmalų dalis tiško ir ant jos margaspalvio kostiumo. Raudonos lūpos iš pasišlykštėjimo susiraukė ir įdavusios vaiką tėvams, paspruko.

Sėdžiu rūkomajame ir laukiu kada pagaliau Lina išeis iš dušo. Būčiau neatsisakęs ir nuėjęs į dušą kartu. Juk yra trys atskirtos, tačiau gan atviros kabinos. Būčiau nusukęs akis ir į ją nežiūrėjęs, net ir žinodamas, kad netoliese prausiasi gan patraukli mergina.

Tačiau ne viskas vyksta taip, kaip norėtųsi.

Lina

Plaukai šiek tiek drėgni, bet tai jau nesvarbu. Vėl paryškinau lūpas raudonai, šiek tiek pasikvėpinau mėgstamais kvepalais. Juk šventės, reikia ir savęs nepamiršti, pagalvojau nusišypsojusi sau veidrodyje.

Per ilgai užsibuvau duše, palikusi Mantą su apgadintu kostiumu. Jaučiausi šiek tiek nejaukiai, nes dėl mano kaltės mus apvėmė berniukas. Galbūt jis ir atrodė šiek tiek sirguliuojantis, užtat buvo toks susijaudinęs pamatęs Kalėdų senelį!

Visi jau seniai išėjo. Gavau SMS iš Ūlėnos, klausė kur aš esu. Nieko jau neatsakiau, nes telefonas ir taip vos laikėsi su 9 % baterijos, o pakrovėją palikau namie. Ne veltui mane kankino bloga nuojauta vos tik išėjus ryte, kad kažką pamiršau.

Irena paliko raktą nuo poilsio kambariuko, prieš išskubėdama dar paaiškino kaip išeiti iš pastato pro užpakalines duris. Norėčiau dingti iš čia jau dabar, tačiau Mantas vis dar čia… Ir taip ilgai prausiasi! Nejau jis man taip keršija?

Mantas

Užsukau vandenį. Pasijutau lyg naujai gimęs! Neužuodžiau to bjauraus vėmalų kvapo, primenančio imbierinius sausainius. Turbūt berniūkštis suvalgė tiek daug sausainių, kad galiausiai persipildžius skrandžiui, ėmė ir sunegalavo.

Išėjęs iš dušo maniau, kad būsiu vienas, todėl nustebau išvydęs Liną.

– Tai tu… dar čia… – kiek nusivylęs garsiai ištariau. Net pasijutau nejaukiai supratęs, jog duše užtrukau kiek per ilgai.

– Irena man davė raktus ir liepė tavęs palaukti. Dar paaiškino kaip išeiti pro užpakalines duris, – tarsi kokius žirnius į sieną išbėrė žodžius Lina.

Viduje siautėjo įvairūs jausmai. Vieną akimirką norėjosi kuo greičiau apsirengti ir bėgti iš čia, o kitą – žiūrėti į Linos užburiančias akis ir taip visą vakarą. Nebesuprantu kas su manimi vyksta.

– Tai aš tuoj… Apsirengsiu ir galėsim eiti, – susigėdęs tariau pajutęs kūnu bėgiojantį šaltuką. O gal šiurpuliuką, iš taip arti vėl pamačius JĄ?

Išgirdusi mano žodžius Lina kelis žingsnius žengė atgal ir nusisuko į duris.

– Taip nereikia… Aš persirengsiu dušinėje, – tariau ir susirinkęs daiktus, vėl pasprukau.

Lina

Kokia gėda! Tikiuosi, kad jis nepastebėjo, kad į jį kiek per ilgai spoksau. Tiesiog… Nesusilaikiau. Gal dėl to jis ir pabėgo?

Kad ir kaip bebūtų, turiu dabar susikaupti ir kuo greičiau grįžti namo. Spėju, nei vienas kurjeris šiuo metu nedirba, todėl teks vietoje silkės ir baltos mišrainės pasigaminti makaronų.

– Gal turi samsungo pakrovėją? – garsiai surėkiau, nenorėdama trukdyti Mantui persirengti. Tyla, turbūt jis nieko negirdėjo.

Vaikštau po kambariuką ir dėlioju naują veiksmų planą, pavadinimu „Kaip kuo greičiau iš čia dingti“. Nors pokalbis su Mantu buvo gan malonus, tačiau daugiau matytis tikrai nesinori. Šalia jo nesijaučiu jaukiai. Manęs vis dar neapleidžia nuojauta, kad galbūt jis kažko įpylė į gėrimą, dėl to man ir pasidarė bloga. Kas žino, gal jis iš tiesų yra koks maniakas?

– Kažką sakei, kol manęs nebuvo? Girdėjau keistus garsus, – paklausė sugrįžęs iš dušinės.

– .. Nieko nesakiau, gal pelę girdėjai lakstant, – Lina, kas čia per nesąmonė? – Eikim iš čia, noriu namo.

Mantas pritariamai lintelėjo. Kol jis rengėsi striukę, kelis kartus į jį žvilgtelėjau. Negalėjau susilaikyti, buvo smalsu. Juk viso projekto metu jis laikėsi nuo manęs per atstumą, o dabar buvo netoli manęs. Toks žemiškas, be Kalėdų senelio kostiumo, tiesiog paprastas vaikinas, į kurį dažna mergina tikrai atsisuktų gatvėje.

– Ko lauki? Rakink duris, – gan piktai kalbėjo Mantas man bandant atidaryti poilsio zonos pagrindines duris. – Juk sakei, kad turi raktą.

Raudona lyg burokas bandžiau atrakinti duris, tačiau kad ir kaip taikiau įkišti raktą į spyną, ji niekaip… netilpo. Pasidarė negera.

– Leisk man, – gan piktai tarė ir atėmęs raktą iš rankų, kartojo mano atliktus veiksmus. – Šūdas šūdas šūdas…

Mantas

Durysneatsidaro… DURYS NEATSIDARO!

– Čia tikrai tas raktas, kurį davė Irena? – dar kartą paklausiau Linos.

– Na… Taip, tikrai tas raktas. Matai, mano namų raktai čia, – aiškindama pakėlė ryšulį su pūkuotu pakabuku.

Gerai, galbūt aš be reikalo panikuoju. Pabandysiu dar kartą apsukti raktą ir įkišti jį iš kitos pusės. Šūdas, vis tiek netinka… Aiškiai matosi, kad spynos grioveliai nesutampa su rakto išlenkimais. Čia tikrai ne tas raktas.

– Klausyk, jeigu tu man taip keršiji, žinok, kad tai nejuokinga, – piktai tariau Linai, tuo pačiu metu bandydamas įkišti raktą į spyną.

– Už ką galiu tau keršyti? – paklausė.

– Už ką, už ką, – mėgdžiodamas ją pakartojau. Sunkiai galėjau valdytis, numanydamas, kad naktį galiu praleisti pačioje blogiausioje vietoje. – Kur Irenos duotas raktas?

– Tu… tu gal juokauji? Sakiau jau, šį raktą man padavė Irena, – piktai atšovė.

Sunkiai atsidūstu. Tai negali būti tiesa! Tiesiog… Kūną apėmė lengvas silpnumas, akyse šiek tiek raibuliuoja. Dar betrūko, kad nualpčiau…

– Skambink Irenai, – pajutęs, kad darosi vis sunkiau kvėpuoti, tyliai paliepiu. – Tegul atvažiuoja ir mus išlaisvina. Neketinu čia leisti šeštadienio vakaro…

Lina

– Mano telefonas baigia išsikrauti, – nenoriai jam atsakau. – Skambink tu.

Mantas pritupia ir kelis kartus giliai įkvepia. Kas jam, panikos ataka? Ir tik dėl to, kad aš esu šalia?

– Skambink, bandyk. Maniškis čia visiškai negaudo ryšio, – tyliai atsako. – Šūdas, kas per nesąmonė, ir dar šeštadienio vakarą…

– Aš… Aš labai atsiprašau, bet čia juk Irena… – taisydama padėtį bandau prieš jį pasiaiškinti. – Ji man davė netinkamą raktą… Aš ir pati noriu namo…

Mantas atsistojo, kelis kartus giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė orą pro nosį. Stebėjau jo besikilnojančią krūtinę ir keikiau save, kad neatidžiai klausiausi Irenos. Ir kodėl ji nepatikrino rakto prieš man jį įduodant į rankas?

– Kaip negerai, kaip negerai, kaip negerai, – kartojo žingsniuodamas po poilsio kambariuką. – Čia tu tyčia taip padarei, ar ne? Prisipažink!

– Aš… Juk sakiau, kad netyčia! Irena man davė šį raktą, paaiškino kaip išeiti ir viskas! Prisiekiu! Aš tikrai nenoriu su tavimi leisti Kūčių vakaro…

– Cha, nenori, – garsiai nusišaipė. – Būtum juk pas Dainorą atvažiavus, ji man sakė, kad ir tu būsi, gali neapsimetinėti. Geriau atsakyk, kodėl tu šitaip elgiesi, a?

Akyse pradėjo kauptis ašaros. Rankos dreba, o viduje maišosi pyktis ir neviltis. Aš tikrai negalvojau apie kerštą! Kodėl turėčiau jam krėsti tokius kvailus pokštus? Ypač Kūčių naktį…

– Skambink greičiau! – riktelėjo jis, kad galiausiai aš neišlaikiusi pravirkau.

Pasikūkčiodama atsisegiau kuprinę ir išsitraukiau telefoną. Jaučiau veriantį Manto žvilgsnį, tarsi skatinantį mane kuo greičiau atsirakinti telefoną ir skambinti.

– Turi Irenos numerį? – paklausiau, nes atsirakinusi telefoną supratau, kad jos numerio taip ir nebuvau išsisaugojusi.

Mantas piktai atsiduso ir jau ruošėsi kažką sakyti, tik jį netikėtai nutraukė mano telefonas. Skambino Ūlėna, bet vos tik paspaudus žalią ragelį, telefonas išsikrovė.

Mantas

– Atsiprašau, kad tave aprėkiau, – po valandos tylos garsiai ištariau Linai, sėdinčiai kitame kambariuko kampe. – Elgiausi labai negražiai. Tikrai atsiprašau.

Ji šyptelėjo besišluostydama džiūstančias ašaras megztinio rankove.

– Atsiprašymas priimtas. Aš tikrai tau nekeršiju ir net nežinau už ką turėčiau kerštauti.

– Na… – pajutęs kaltės gniužulą gerklėje atsikosėjau. – Turbūt pirmiausia už tai, kad pamelavau savo vardą. Kvailai taip gavosi, nepyk. Tai labai dažnai darydavau, nes… Tiesiog nenorėdavau iškart atsiskleisti, – trumpam nutilau supratęs kokią nesamonę pasakiau. Gerai, reikia susikaupti. – Kartais vaikinai taip daro, kai nori vienkartinio nuotykio. Na, žinai, susitinki bare, išgeri, pakvieti ją pas save į namus arba grįžti pas ją ir… – nedrįsau užbaigti minties.

– Norėjai su manimi permiegoti, – tyliai nutrūkusią mintį užbaigė ji. – Ir tau netrukdė faktas, kad apsivėmiau išėjus iš baro?

Aišku, kad netrukdė. Kodėl turėtų trukdyti? Kai vyras nori čia ir dabar, niekas nesutrukdo, nebent pati nenori, mintyse iškart atsakiau jai, tačiau nedrįsau pasakyti garsiai. Projekto metu Lina pasirodė labai kukli ir paprasta mergina. Retas egzempliorius šiuolaikinių merginų tarpe, tikinčių amžina meile. Na, aš taip bent spėju, kadangi neatrodo, jog ji švaistytų laiką veltui. Nė karto nevėlavo į darbą, visada su šypsena veide, geros nuotaikos, priešingai nei kitos kolegės.

– Netrukdė. Atrodei daug geriau, ir taksi automobilyje tu tiesiog neužsičiaupei kalbėdama. Labai nustebau, kad po alaus tau pasidarė negera.

– Gal dėl to, kad kažko įpylei man į gėrimą? – papriekaištavo Lina ir atsistojusi nuėjo link dušinės.

– Ką? Įpyliau į gėrimą? – nustebęs surikau, tačiau Lina jau buvo išėjusi iš poilsio kambariuko. Likau vienas.

Nejau ji tikrai galvoja, kad norėjau ją apsvaiginti?

Lina

– Aš tikrai nieko nepyliau tau į gėrimą, prisiekiu! – Mantas šaukė stovėdamas už dušinės durų. – Aš nenorėjau tavęs nuskriausti, nebijok!

Gali būti, kad šiek tiek persūdžiau kalbėdama. Iš šių kelių valandų buvimo drauge, jis pasirodė gan normalus vaikinas. Nebijojo būti atviras, atsiprašė už savo veiksmus. Bet gal visa tai tik melas, o gal Kalėdų stebuklas? Pasipūtėlis suprato, kad reikia keistis?

Nežinau kodėl sugalvojau čia ateiti. Sėdžiu atsirėmus į duris, žiūriu į kapsintį vandenį iš dušo galvutės ir klausausi Manto žingsnių. Lina, nebūk tokia nemandagi, sugrįžk, paliepiau sau ir atsistojusi iš lėto atidariau duris.

– Aš tikrai nieko nepyliau tau į gėrimą, prisiekiu! – pamatęs mane Mantas pribėgo arčiau ir vėl pradėjo tą patį kartoti.

– Viskas gerai, aš tavimi tikiu. Dėl nieko nekaltinu, tikrai! Turbūt skrandį apsinuodijau, dėl to taip blogai pasijutau, – išgirdęs mano žodžius, Mantas atsiduso.

– Ačiū, kad manimi tiki. Gal atrodau kaip šiknius, bet prisiekiu, tikrai nenorėjau nieko blogo tau padaryti.

– Kalėdos, stebuklų metas, – kukliai šyptelėjau ir nuėjau prisėsti ant sofos. Mantas mane nusekė ir prisėdo šalia.

– Žinai, aš tikrai dėl to atsiprašau. Dėl visko, iškart atsiprašau! Šitie metai man kažkoks košmaras, nesuprantu kas vyksta su mano gyvenimu. O dar tos augančios kainos ir Kalėdų laikotarpis… Nemėgstu Kalėdų, tos visos pompastikos, visa tai atrodo per daug suvaidinta.

– Negaliu patikėti, kad taip gali kalbėti Kalėdų senelis, – nusistebėjau. Mantas kukliai šypsojosi. – Esi labai keistas žmogus, Tomai iš Helsinkio.

– Aš taip tau prisistačiau? – abejojančiai paklausė jis. – Dabar nesistebiu, kodėl tu į mane nekreipei dėmesio.

Mantas

– Aš nekreipiau dėmesio? Tai tu mane ignoravai, net į mano pusę nežiūrėjai! – kiek pakeltu tonu priekaištavo ji. – Aš nesupratau, ar tai viskas buvo tik dėl to, kad išėjau neatsisveikinusi? Jeigu tik dėl to, galiu tavęs atsiprašyti, nors realiai net nelabai suprantu kodėl turėčiau tai padaryti…

– Atsiprašymai, ignoravimai, vėl atsiprašymai… Žinai, man jau tai nusibodo. Šiandien Kūčios ir nors jų nešvenčiu, kaip ir viso šito Kalėdinio šurmulio, gal pabandom viską iš naujo?

Lina įtariai mane nužvelgė ir kiek patylėjusi tarė:

– Kaip tai – iš naujo?

– Aš galiu pradėti, – atsikrenkščiau ir ištiesęs ranką tariau: – Labas, mano vardas Mantas. Prieš metus išsiskyriau ir pastaruosius mėnesius su merginomis bendravau tik norėdamas jas įsitempti į lovą. Gyvenu Vilniuje, noriu būti aktorius, bet pastarąsias savaites atlieku tik Kalėdų senelio vaidmenį. Nemėgstu Kalėdų, nemėgstu didelių sąskaitų už elektrą, todėl ir esu čia.

Įdėmiai manęs klausiusi Lina pasikrapštė smakrą ir paspaudusi mano ranką, prabilo:

– Labai malonu susipažinti, Mantai. Mano vardas Lina. Aš irgi esu išsiskyrusi, taip pat gyvenu Vilniuje. Atsiradau šiame projekte, nes vizažistės karjera visai nesisekė. Bet man patinka čia dirbti, nes patinka Kalėdos, ir tos visos lemputės, žmonės, šurmulys… Tėvai liko Vokietijoje, o aš esu čia, nes neturėjau pinigų bilietui, ir… – jos balsas pritilo, akyse sutvisko ašaros.

– Linute, geriau pamirškim viską, kas liko už tų užrakintų durų, gerai? Juk Kūčios ir šį kartą man jos labai patinka. Turbūt nuskambėsiu kaip koks nevykusio romano herojus, bet… Ar galiu tave pabučiuoti? Čia bus mano dovana tau, Kalėdų proga. Gerai?

Ji kukliai nusišypsojo ir linktelėjusi galvą prisitraukė arčiau manęs. Pajutęs saldų kvepalų aromatą užsimerkiau ir švelniai prisiliečiau prie jos švelnių raudonų lūpų.

„Įsimylėti Kalėdas“ 3 dalis

Čia tikrai TU?

 

Mantas

– Tai ji tiesiog ėmė ir išėjo?

– Ne, blemba, laukė kol prabusiu, dar pagamino man pusryčius ir palinkėjo geros dienos, – Pauliaus klausimas mane tik dar labiau sunervino. – Aišku, kad išėjo. Durys sugirgždėjo, nuo to aš ir pabudau.

– Na, nesiseka tau… Bet ir pats tu kvailas – kam apsivėmusią mergą tempti pas save? Jeigu jau vemia, nieko daugiau ir nereikėjo tikėtis.

– Pauliau, baik! Aš norėjau paguodos, o ko iš tavęs sulaukiau? – net pradėjau pykti po tokio komentaro. Aišku, kad jis yra teisus, bet kas galėjo numanyti, kad jai vėl pasidarys bloga? Be reikalo tempiausi tą vėmalų maišą namo…

– Okei okei, daugiau jokių komentarų, – jo gera nuotaika mane tiesiog varė iš proto, – aš va, visą naktį prakaitavau, mažulę jau išleidau, todėl galiu sau leisti pamiegoti. O ką tu veiksi?

– Pailsėsiu, o nuo pirmadienio prasidės visi tie mokymai ir… Ai, net dabar susinervinau pagalvojęs į kokį šūdą įklimpau…

– Mantai, viskas ten gerai. Gausiu už tai pinigų, ko tu pariniesi? Aktorystė palauks, – kiek rimtesniu balsu tarė kaisdamas virdulį. – Nori arbatos? Ramunėlės labai gerai padeda nervams, – veide vėl sužibo šypsena.

Susinervinau. Nieko neatsakiau, tik spėjau numesti piktą žvilgsnį jo pusėn ir pabėgti į savo kambarį. Tegul gerią pats savo arbatą.

Net nežinau, ant ko pykau labiau – ant savęs, kad priimu tokius kvailus sprendimus ar ant Pauliaus, kuris dažnai apie tuos nevykusius sprendimus man primena. Kad ir kaip bebūtų, neturiu kitos išeities. Telieka tik sunkiai atsidusti ir tikėtis, kad koks mažius neapšlapins man kelnių jau pačią pirmą darbo dieną.

Fe… Kalėdų senelis… Prakeikto kapitalizmo darinys! Kodėl jį taip visi garbina?

Lina

Ryte skrandžio spazmų nejutau, tik siaubingas pagirias ir didžiulę gėda.  Labiausiai dėl to, kad palikau Tomo namus nė neatsisveikinusi… Tik važiuodama taksi susivokiau, kad galėjau bent trumpą laiškelį palikti, padėką už vakarą. Aišku, būtų reikėję ir atsiprašyti, nes tikrai nesitikėjau, kad galiu taip greitai užmigti. O gal čia jis kažko pribėrė į gėrimą, todėl taip greitai atsijungiau?

Neee, vargu. Juk Tomas pasirodė toks… normalus. Paprastas, mielas vaikinukas, grįžęs iš emigracijos. Įdomu, kada jis grįžo į Lietuvą… Ką veikia Lietuvoje? Berods kažką ir pasakojo kai važiavome pas jį, bet viską pamenu lyg per miglą ir taip neaiškiai, jog nesu tikra, ar kai kuriuos dalykus išsigalvojau, o gal taip sakė iš tikrųjų…

Iš minčių srauto mane prižadino suskambėjęs telefonas.

– Tai kaip tavo naktis? – meiliai paklausė Ūlėna.

– O kur „labas rytas“?

– Lina, nebūk jau tokia nuoboda, – atsiduso ji. – Pasakok geriau, kaip sekėsi su tuo simpatuliu? Mačiau jo žvilgsnį, jis tave tiesiog akimis rijo!

Rijo akimis… Ūlėna kaip visada viską perdeda…

– Nieko nebuvo. Buvom su juo lauke, aš apsivėmiau, jis mane palydėjo į taksi, o aš grįžau namo ir užmigau. Va toks nuostabus vakaras pas mane buvo.

Nesiruošiau visko jai pasakoti. Laukiau bet kokio komentaro iš Ūlėnos, bet gavau tylą, primenančią ankstyvą rytą kapinėse. Nesu tokiu paros metu ten buvusi, bet nujaučiau, kad tokia tyla būna rytais kapinėse. Visiška tyla. Jokio garselio iš telefono, todėl jau pradėjau galvoti, kad gal nutrūko ryšys.

– Ūla?

Tyla.

– Ūla?

– Aš čia, – pagaliau atsiliepė ji.

– Kodėl tu tyli?

– Nes tu jokių veiksmų nesiimi, – atkirto ji. – Blemba, Lina, toks simpatulis buvo priėjęs, o ką tu? Apsivemi ir pabėgi! Mažiau nervinkis, daugiau pasitikėk savimi! Linute, tu tikrai turi ką…

– Palauk, – vidury sakinio sustabdžiau ją, nes negalėjau patikėti tuo, kuo ji mane kaltina. – Tu manai, kad aš apsivėmiau dėl to, kad per daug jaudinausi? Čia viskas per tave buvo, nugirdei tais šotais, o skrandis pusę nakties negalėjo nurimti…

– Taip taip, dėl visko kalta tik Ūlėna, – ironizavo ji. – Bent jo numerio paprašei?

– .. koks tavo reikalas, a? Aš pavargau, daugiau nenoriu kalbėti, – tariau ir numečiau telefono ragelį.

Tikrai pavargau. Noriu nuo visko pailsėti, juk tuoj pradėsiu dirbti, todėl ir poilsio bus mažiau.

Aišku, kad jo telefono numerio nepaprašiau ar feisbuko anketos… Viskas per tuos prakeiktus šotus! Galėjau jų negerti, palikti visus Ūlėnai, o pati užsisakyti kokteilį, bet… Tipiška Lina, darau tik tai, ką liepia kiti. Kodėl aš nesiklausau savęs?

Norėčiau vėl pamatyti Tomą. Nors Vilnius yra didžiausias miestas Lietuvoje, bet gal kaip nors mūsų keliai susitiks? Jei tik jis neišskris į Helsinkį… Va tada būtų sunku jį, nors… Jis sakė, kad ilgam grįžo į Lietuvą… O gal ne?

Ne, turiu susikaupti. Ryt laukia svarbi diena – naujo darbo pradžia, mokymų dalis. Dabar turiu visą dėmesį sutelkti į tik darbą. Ir Kalėdas! Reikės išsitraukti pernai metais pirktas girliandas ir jomis pasipuošti namus.

Mantas

Rytas prasidėjo tragiškai. Vos nepramigau žadintuvo, vakar išskalbtos kelnės buvo vis dar drėgnos. Žinoma, sprendimas važiuoti viešuoju transportu į kitą miesto galą, kuriame vyks mokymai, buvo labai prastas. Po velniais, kodėl aš toks kvailys? Vietoje 30 minučių užtrukau valandą, o autobusas, atrodo, nė nesiruošia tęsti kelionės į kitą stotelę.

Labai nervinausi. Nemėgstu vėluoti ir dažniausiai būnu pats pirmas nesvarbu, ar tai spektaklio repeticija ar suplanuotas vakaras su draugais bare. Šiandien kaip tyčia viskas vyksta atvirkščiai. Vėluosiu į sušiktus mokymus, kur mane mokys būti sušiktu Kalėdų seniu. Kam apskritai reikia tokių mokymų? Užsidedi baltą barzdą, raudonus rūbus ir tu jau ponas Kalėda. Tikiuosi, kad bent kokia seksuali Snieguolė praves mokymus, kitaip būsiu visiškai praradęs motyvaciją klausytis ką ten aiškins.

Autobusas stovėjo vietoje. Neiškenčiau ir paprašiau, kad vairuotojas mane išleistų. Senolis, kuris (ironiška!) kūno sudėjimu primena Kalėdų senį, buvo geranoriškas ir mane išleido. Dar mačiau, kaip atsidarius durims pakilo dar pora pensinio amžiaus sulaukusių moterų. Galiausiai ir joms nusibodo laukti.

Įsijungiau app‘są ir drebančiomis rankomis rinkau mokymų vietos adresą. Po velniais, visi automobiliai užimti!

Turbūt prieš kažką labai nusikaltau, kad karma (ar kiti neaiškūs dalykai) mane baudžia. O gal man pokštus krečia likimas, nes jam nepatiko ko aš tikėjausi iš penktadienio vakaro… Na, bet jau nesvarbu. Turiu kažkaip suspėti į sušiktus mokymus, nes kitaip aš žlugęs.

Drebančiomis rankomis pradėjau naršyti telefone, ieškodamas mokymų vadovės numerio. Reikia įspėti, kad vėluosiu. Tai neatrodys labai profesionaliai, bet… Turiu rizikuoti, gal dėl tokios prastos pradžios nesugalvos manęs atleisti.

Lina

– Dar šiek tiek palaukime mūsų Kalėdų senelio, pranešė, kad vėluos, – baigusi kalbėti telefonu, garsiai pranešė mokymų vadovė Irena, amžiumi primenanti mano mamą. – Išgerkite kavos, sušilkite, o kai pasirodys Senelis, aptarsime kaip atrodys elfų padėjėjų darbas tėvelių su vaikais eilėje.

Minia merginų, išgirdusi šią žinią, nuskubėjo prie kavos aparato, stovinčio netoli lango. Nutįso milžiniška eilė, o aš su Ūlėna buvome jos pabaigoje.

– Prigers kavos, o paskui stovės eilėje prie tualeto, nes visos užsimanys myžti tuo pačiu metu, – nepatenkinta burbėjo ji.

– Klausyk, kas tau negerai? Juk pati stovi eilėje, kodėl ant kitų pyksti? – jos standartai mane glumino.

– .. Geriau neklausk… Sunkus savaitgalis buvo, nenoriu kalbėti… Pasistengsiu nebūti tokia pikta… Ir nekalbėsiu, daugiau nesiskųsiu, nenoriu dramos savo gyvenime, – sunkiai atsiduso Ūlėna.

Neslėpsiu, apsidžiaugiau, kad dabar ji pasirinko tylą. Užteko audringos vasaros pabaigos ir pykčių rugsėjo mėnesį. Man pakankamai nervų ištampė Ivanas, o kitų dramos man neįdomios…

Ne, nenoriu daugiau galvoti apie praeitį, juk prieš akis – gražiausias metų laikas! Gruodžio mėnesis, malonus šaltukas, kutenantis žandus ir sniegas, užklojęs miesto gatves baltai baltai… Viskas bus gerai, laukia smagus ir įdomus laikas. Aš negaliu pasiduoti liūdesiui. Nesvarbu, kad Kalėdas teks praleisti be tėvų ir dirbant. Užtat galėsiu prisidėti prie kitų geros nuotaikos kūrimo!

Linija prie kavos greitai tirpo. Kai atėjo mano metas rinktis, ilgai svarsčiau, kurią – juodą ar kapučino – imti. Galiausiai nusprendžiau, kad noriu arbatos (taip, man sunku pasirinkti) ir paspaudusi karšto vandens mygtuką, stebėjau kaip iš lėto teka vanduo į vienkartinį puodelį. Tarp pirštų laikiau aviečių skonio arbatžoles ir laukiau kada išlašės paskutiniai vandens likučiai (labai nemėgstu švaistyti maisto ir geriamo vandens žinant, kad kitose pasaulio šalyse žmonės miršta iš troškulio) kai garsiai trinktelėjo durys. Tas siaubingas garsas taip mane išgąsdino, kad vos neišmečiau praplėšto arbatos pakelio.

– O Kalėdų senelį turėsime visai neblogą, – svajingai atsiduso Ūlėna.

Pasidarė smalsu pamatyti būsimą Kalėdų senelį, kuris spėjo sužavėti Ūlėną nė burnos nepravėręs. Aplinkui stovėjusios merginos pradėjo šnabždėtis, todėl pasidarė tik dar smalsiau. Įsivaizdavau, kad Kalėdų senelis, su kuriuo mums teks dirbti, bus koks senas, pensinio amžiaus vyras. Tačiau  šurmulys aplink rodė, kad sulaukėm patrauklaus kolegos.

Paėmiau puodelį į rankas, greitai įmečiau arbatos pakelį ir atsisukau pažiūrėti į triukšmo kaltininką.

– Mielos elfės, susipažinkite, čia Mantas, kuris šiame projekte bus Kalėdų senelis, – mokymų vadovė spaudė ranką išraudusiam it burokas vaikinui, kuris labai priminė bare sutiktą Tomą iš Helsinkio.

Pala… Mantas? Bet ne, čia juk Tomas! Tomas iš Helsinkio? Tos pačios mėlynos akys, plati šypsena…

Aš nesuprantu kas čia vyksta.

Mantas

– Tai, mielas Kalėdų seneli Mantai, papasakok savo pagalbininkėms elfėms kas tu toks esi, – šyptelėjo gana simpatiška mokymų vadovė Irena.

Šiam klausimui buvau nepasiruošęs. Į mane sužiuro dešimtis porų akių ir laukė ką aš pasakysiu.

– .. labas, mielos damos, – vis dar sunkiai atgaudamas kvapą pradėjau iš lėto kalbėti. – Mano vardas Mantas, būsiu mūsų pamainos Kalėdų senelis, – kelios merginos šyptelėjo man atgal. – Šiais metais baigiau aktorinį ir netikėtai atsidūriau čia. Tikiuosi, visiems bus smagu dirbti ir… Gero darbo!

– Mielas Mantai, tikrai bus smagu dirbti visiems kartu, – entuziastingai kalbėjo Irena. – Elfės, būkite geros mūsų Kalėdų seneliui, nes jeigu būsite nepaklusnios, negausite Kalėdinių dovanų, – garsiai nusijuokė ji ir nesulaukusi pritariančio juoko iš merginų, pakeitė pokalbio temą.

Irena trumpai visiems pristatė mūsų pagrindines užduotis, darbo grafikus, atsakė į iškilusius klausimus. Kalbėdama ne kartą pabrėžė, jog teks dirbti per Kūčias ir abi Kalėdų dienas. Būsimos kolegės tik linktelėjo galvą tai išgirdusios. Neatsirado nei vieno žmogaus, norinčio susikeisti darbo grafiku su antrąja pamaina ar pakeitusio nuomonę ir sugalvojusio išeiti.

– Nepamirškite, kad jeigu jūs nuspręsite, kad šis darbas ne jums, geriau sakykite dabar. Jeigu sugalvosite vidury projekto išeiti iš darbo, nerasime kuo jūsų pakeisti, o nuo to jūsų kolegoms tik padidės darbo krūvis, – įspėjo Irena. Merginos tik susižvalgė ir nieko nesakė. – Kalėdų Seneli Mantai, tai galioja ir tau. Jeigu keisis planai, būtinai pranešk man, nes prarasti Kalėdų senelio pirma pamaina negali.

– Nebijokite, Irena, to tikrai nebus, – mirktelėjau akį šiai simpatiškai susirūpinusiai blondinei. Irenai toks dėmesys patiko – iš pradžių ji išraudo, lyg netikėdama tuo, ką išgirdo, o po poros sekundžių veide atsirado šypsena.

Nenoriu prarasti šio vietos. Sėdėti apsirengus raudonais drabužiais ir klausytis vaikiškų pezalų neatrodo kaip svajonių darbas, tačiau pinigai už šią veiklą nusimato labai geri. Be to, mano padėjėjų elfių tarpe yra gana simpatiškų merginų… Gaila, kad dabar teks apsimetinėti labai profesionaliu ir neužsiimti intymiu bendravimu su nei viena iš jų. Na, nebent tik pasibaigus projektui. Kodėl gi ne? Reikės išsirinkti kurią nors iš elfių, nėra prasmės bandyti susipažinti su visomis iš jų. Nors… Aš nesu tikras, bet viena iš jų atrodo kažkur matyta…

Lina

– Ten tikrai buvo JIS! Sakau tau, Tomas iš Helsinkio, tik dabar jo vardas Mantas, – drebančiu balsu bandžiau paaiškinti Ūlėnai iš kur aš pažįstu būsimą Kalėdų senelį. – Bet aš niekaip nesuprantu, kodėl jo vardas Mantas? Gal čia jo antras vardas? Mantas Tomas… Tomas Mantas… Ne, kažkaip keistai skamba.

– Dieve mano, Linute, tu tokia žiopla… Bus čia tas tavo Tomas iš Helsinkio. Pasakė, kad aktorinį baigė šiais metais, dėl to jis tau melavo dėl vardo. Žinai, aktorius… Bet turbūt labai prastas, jeigu tik Kalėdų senelio vaidmenį sugebėjo gauti.

Ėjome link stotelės. Tomas, nors tiksliau Mantas, kalbėjosi su Irena kai mes išėjome. Net galvojau jo palaukti lauke ir pasižiūrėti, ar iš tiesų jisai yra Tas Tomas Iš Helsinkio.

– O gal… gal jį pasekam? – galvoje siautė mintys, kurias sunkiai galėjau sugaudyti. – Man keista, kad jis melavo, kad… Ūlėna, aš jaučiuosi apgauta! Kodėl vyrai taip daro, a?

– Nes mes, moterys, juos išlepinom. O dabar lipam į autobusą, galėsim pavažiuoti su 3G iki Žaliojo tilto, – Ūlėna mane paėmė už rankos ir nusitempė link sustojusio autobuso.

Taip, pripažįstu, aš kartais esu žiopla, nepastebiu tam tikrų ženklų, todėl dažnai nukenčiu. Bet kodėl vyrai meluoja ir taip nevykusiai elgiasi? Ypač kai mato, kad mergina tokia pažeidžiama ir neatrodo kaip tos fyfos tuštutės, mojuojančios iš žurnalų viršelių.

– Ūlėna, kur tikri vyrai? – sunkiai atsidususi paklausiau kai įlipome į autobusą.

– Jeigu žinočiau, tikrai su tavimi pasidalinčiau šia informacija.

Mantas

 

– Tai tu tikrai išvyksti į Švediją… – stebėjau tvarkingai drabužius į lagaminą dedantį Paulių. Nemaniau, kad jis tikrai tam pasiryš.

– Oi, tik neapsiverk dabar, gerai? – šyptelėjo jis. – Verčiau pažadėk, kad ryt nuveši mane į oro uostą.

– O kada tau reikės? Ryt man darbo pradžia, dirbsiu iki dešimtos vakaro, – net nusipurčiau garsiai tai ištaręs. Siaubingai nenorėjau rengtis tais apgailėtinais raudonais drabužiais, bet pinigai… Man jų labai reikia.

Paulius sunkiai atsiduso.

– Na ką, tikrai gaila… Vadinasi, matomės paskutinį kartą šiais metais. O dar tikėjausi, kad pavėžinsi mane su savo karieta, kurią tempia Rudolfas su kitais elniais, – labai rimtu veidu pareiškė jis.

– Cha cha, labai juokinga, – Paulius neprarado humoro jausmo. – Soriukas, bet Rudolfas su kitais elniais bus užimti.

Pauliaus kambarys atrodė liūdnai. Nors praėjusią savaitę jis pažadėjo, kad grįš po pusės metų, žiūrėdamas į tuščias lentynas pradėjau galvoti, kad greičiausiai jo ir nesulauksiu. Vienas didelis lagaminas ir sportinė kuprinė jau buvo sukrauti, o mažasis lagaminas pilnėjo akyse.

– Nebūk toks liūdnas, – po nejaukios tylios prabilo draugas. – Geriau papasakok, kaip tau sekėsi mokymuose. Ar buvo simpatiškų kolegių?

– Buvo, – veide pasirodė šypsena prisiminus patrauklią raudonplaukę. – Tikrai yra neblogų merginų, tik… Man atrodo, kad mačiau vieną pažįstamą veidą, tik nepamenu kas ji.

Paulius prunkštelėjo.

– Kas čia tokio juokingo? – jo reakcija mane nustebino.

– Kas kas, nejau pats nesupranti? Tiek daug merginų apturėjai ir jau nebežinai su kuo miegojai, o su kuo ne?

– Oi, tik nepradėk, pats ne ką geresnis.

– Na gerai jau, tyliu, – Paulius bandė užsekti perpildytą lagaminą, bet jam tai nelabai sekėsi. – Šūdas, per daug prikroviau. Na, bet kaip nors… Tai kaip ten su ta mergina, kada ją buvai sutikęs? Gal ir buvau ją sutikęs kažkada, sakykim, prieš kelis mėnesius…

– Viskas nutiko praėjusį savaitgalį, – sunkiai atsidusau bandydamas prisiminti kaip atrodė Lina. Pamenu tik jos rudus plaukus, margus marškinius ir ryškų makiažą… – Žinai, dabar visos merginos atrodo tokios panašios, jų veidai vienodai išdažyti…

– Koks tu juokingas, – pusiau šyptelėjo Paulius, vis dar kovodamas su lagamino užtrauktuku. – Bendraudamas su ja pabandyk neišsiduoti, jog nepameni jos, nes kas žino, gal su ja nieko net nebuvo.

Paulius sako teisybę. Greičiausiai ten ne Lina, o kuri nors kita mergina, kurios nepažįstu. Nė neverta gilintis ir bijoti, kad dirbsiu su mergina, su kuria nespėjau permiegoti. Nors…

Ne, čia tik sutapimas.

Lina

Pirmosios darbo valandos praėjo sklandžiai. Prekybos centre žmonių nedaug, tačiau eilė prie Kalėdų senelio kėdės nė kiek nemažėjo. Visi puikiai nusiteikę, su plačiomis šypsenomis veide. O dar bijojau, kad žmonių bus milijonas ir aš nieko nespėsiu.

Tomas, tai yra, Mantas, su manimi elgėsi kaip ir su kitomis dirbančiomis merginomis. Ryte atėjęs linksmai pasisveikino, o darbo metu meiliai vadino „pagalbininke elfe iš Šiaurės ašigalio“. Suprantu, kad mes esame darbe, todėl reikėtų vengti nepatogių pokalbių, bet… PO PARALIAIS, AR ČIA TIKRAI JIS?? Buvo labai smalsu sužinoti, nors iš tiesų ant jo labai pykau už melą. Kam meluoti savo vardą? Nejau jis taip kabina kiekvieną sutiktą merginą? Mačiau, kaip jis žiūri į randonplaukę Dainorą. Įdomu, ką jai spėjo prikalbėti.

– Kaip aš nusikaliau, – užbliovė Ūlėna atėjusi į poilsio kambariuką. – Užkniso mane tie vaikai, pas mus ateina tik kažkokie nenormalūs…

Šyptelėjau. Ūlėnai pradeda atsibosti darbas. Įdomu, ar ji ištvers čia iki metų pabaigos.

– Vaikai yra kaip vaikai, nieko nepadarysi. Pamatė Kalėdų senelį, dėl to ir pametė galvas.

Ūlėna tik ironiškai prunkštelėjo ir daugiau nieko nesakė. Pertraukėlė jau ėjo į pabaigą, todėl atsistojau ir nuėjau prie kavos aparato. Jėgos senka, reikia energijos. Tačiau nuotaika ir šypsena iš akių niekur nedingo. Arba bent nenorėjo dingti – juk tiek mažai dienų liko iki Kalėdų!

– Sveikos, kolegės elfės, – į kambariuką lyg vėjas įsiveržė Mantas. – Pagaliau ir aš turiu laisvų minučių! Šiandien vaikai tikri žvėrys, gal cukraus padaugino, kad tokie energingi…

Išgirdusi šiuos žodžius, Ūlėna triumfuodama į mane pažvelgė, lyg parodydama, kad ne ji  viena skundžiasi mažaisiais klientais.

– Kalėdų seneli, aš irgi taip sakiau savo kolegei elfei, bet ši manęs neklausė, – kiek per garsiai pradėjo kalbėti ji. – Spėju, kad ji gina tuos mažus lakstančius šėtonus, nes ir pati yra viena iš jų.

Mantas atsisuko į mane vaidindamas, kad piktai į mane žiūri. Aš jame mačiau tik plonas lygias lūpas, švariai nuskustą veido odą ir ryškiai mėlynas akis, kurias pastebėjau ir tą praėjusį savaitgalį, kai mes pirmą kartą susitikome. Nors tuo metu nebuvau blaivaus proto, tačiau tas ryškias mėlynas akis tikrai pamenu. Jis tikrai yra Tomas iš Helsinkio. Kodėl aš dar tuo abejojau?

Galbūt norėjau visa tai paneigti, ištrinti iš atminties faktą, kad vaikinas, su kuriuo dabar dirbu, norėjo manimi pasinaudoti. Apvilioti aplink pirštą ir paleisti, kaip daro didžioji dalis vyrų. Tai supratusi nevalingai nusipurčiau. Nenoriu būti kieno nors vienkartiniu nuotykiu. Užteks! Aš noriu būti mylima.

Mantas

 

Aš tuoj neatlaikysiu. Lina taip ilgai žiūrėjo man tiesai į akis, tarsi bandydama kažką iš jų išskaityti. Arba jau suprato, kad tose akyse slepiasi Jonas / Lukas / Martynas iš kurio nors pasaulio miesto. Nepamenu kokiu vardu jai prisistačiau. Ir kodėl turėčiau tai prisiminti? Ji turėjo būti tik vienos nakties nuotykis.

– Na jau, kolege elfe, negalima taip negražiai kalbėti apie kitus! Išbrauksiu tave iš gerų vaikų sąrašo jeigu prasivardžiuosi, – bandydamas palaikyti pokalbį, atsakiau Ūlai ar tai Rūtai. Nepamenu jų vardų.

Ši piktdžiugiškai nusišypsojo.

– Matai, Linute, geras mūsų Kalėdų senelis. Ir pažįsta visus, žino kas yra geras, o kas yra blogas berniukas ar mergaitė.

Po šių žodžių pasijutau lyg šaltu vandeniu perlietas. Čia tikrai ji! Lina iš baro, kuri kelis kartus apsivėmė, o grįžus pas mane į namus po kelių valandų pabėgo. Kodėl aš dar abejojau, kad čia tikrai ji? Bare ji buvo su ryškiu makiažu, o lūpos atrodė daug didesnės negu dabar. Nejau makiažas taip pakeičia moteris? Dabar ji atrodo kitokia, savita. Šiek tiek kreiva nosis su daugybe smulkių strazdanėlių, žalsvos akys, primenančios miško samanas. Jos žvilgsnis kitoks, toks gilus ir šiek tiek baugus. Tačiau nuleisti akių nuo jos nesinori – trokštu į ją vis žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti…

– Taip, mūsų Kalėdų senelis žino viską, – ironizavo ji. Jos žodžiai skambėjo piktai. – Dabar būsiu gera mergaitė, nes Kalėdų senelis gali mane perrašyti į blogų vaikų sąrašą. Juk jis VISKĄ žino.

Kambariuke tvyrojo tokia nepakeliama įtampa, kad ją pajutę su Ūla (ar tai Rūta) nejučiomis susižvalgėme.

Lina ant manęs pyksta. Nejau tik dėl to, kad jos neatpažinau?

Bet… Juk aš irgi turiu teisę pykti! Kodėl ji pabėgo iš namų ir nepaliko man jokio raštelio?

 

„Įsimylėti Kalėdas“ 2 dalis

Nelabai maloni pažintis

Mantas

– Tu supranti, kad… Nepatinka man tas darbas, jau iš karto galiu pasakyti, kad nepatinka… Bet tos sąskaitos… Blemba, jos mane į kapus nuvarys, žinai? O aš juk.. Juk jaunas! Aktorystė dabar palauks… Tikrai palauks, nes… Na, šūdas, sudėtinga situacija… – atsidusau ir užsiverčiau alaus bokalą. Keli kartaus gėrimo lašai pasiekė nuo kalbų išdžiūvusią burną.

Papasakojau Pauliui viską. Apie dvejones dėl aktorystės, Kalėdų senelio vaidmenį ir kaip man jis nepatinka. Apie tėvus, kritikuojančius kiekvieną mano judesį. Galiausiai prisipažinau, kad po išsiskyrimo su Kamile pavasarį  ir kelių nuotykių vasarą daugiau nieko neturėjau. Kiaušai spaudžia smegenis ir gal aš dėl to nesijaučiu savo vietoje?

– Taigi čia viskas gerai, ko tu pariniesi, – tarė Paulius ir garsiai nusiriaugėjo. – Oi, atsiprašau už šitą. Ką aš norėjau pasakyti, kad mes dar jauni ir… Ir dar turim laiko, ir karjerą galėsim pasidaryti, ir biznį pasidarysim kokį nors. Pažiūrėk į mane – baigiau ekonomiką ir nieko gero! O gal vėliau iš manęs kas nors gero bus, kas čia žino.

Šyptelėjau. Paulius studentavimo metu mėgdavo pabrėžti, kad ekonomikos studijos jam atvers tokius didelius kelius, kad dėl pinigų daugiau nesuks galvos. Bet karma vis dėl to yra kalė, ar kaip ten sako užsieniečiai (o gal tik amerikiečiai?). Per daug pūtėsi, vaikščiojo užrietęs nosį studenčiokas ir prisikalbėjo.

– Aš nueisiu dar alaus… Tau paimti? – atsistojau ir pajutau, kaip apsvaigo galva. Galbūt jau ir senstu, jei po antro gėrimo sunkiai pastoviu ant kojų.

– Ne, dėkui, – numykė Paulius, žiūrėdamas kažkur į tolį. – Aš eisiu į medžioklę. Žinai, norisi prieš kelionę pasiruošti… Juk skandinavės tokios fe, užtat lietuvės… uch kokios!

Tipiškas Paulius, pagalvojau ir iš lėto judėjau baro link. Iš apsvaigusios galvos ir sutrikusios koordinacijos supratau, kad šią naktį leisiu vienas. Vargu, ar liežuvis sugebės kažką rišlaus ir įtikinančio sugalvoti kabinant paną. Dėka aktorystės sugebėdavau lengvai apsukti apgirtusias mergeles aplink pirštą. Dabar mane patį kas nors greičiau sugundys parodžius kiek gilesnę iškirptę.

Prie baro buvo gan didelė eilė žmonių. Na, nieko, palauksiu, juk turiu laiko. Paulius turbūt kabina kurią nors bare sėdinčią merginą, tad likau vienas. Nieko tokio, išgersiu dar vieną alaus ir po to važiuosiu namo. Nors ne, turbūt pareisiu. Reikia gi pinigus taupyti.

Eilė lėtai judėjo. Jeigu barmenai neskuba dirbti, turbūt spėsiu ir prasiblaivyti bestovint šioje ištroškusiųjų eilėje. Gal ir nieko tokio, lengviau bus pareiti namo.

Siaubingai nuobodu. Kūną apėmė žiovulys, dar to betrūko, kad imčiau ir užmigčiau bestovėdamas eilėje. Turiu dėmesį nukreipti kažkur kitur.

Žmonių bare pasirodė mažiau nei mums atėjus. Tačiau visi atrodė gerai nusteikę, su šypsena veiduose. Netoliese sėdėjusi porelė meiliai prigludusi prie vienas kito, o vaikino rankos įtartinai nuleistos po stalu. Spėju, kažką jis daro, kadangi merginos veidas su kiekviena sekunde vis keičiasi.

Na, ir tegul. Juk jiems pasisekė, kad surado vienas kitą šiame pakvaišusiame pasaulyje.

Akys skenavo barą toliau. Dabar taikinyje – languotus marškinius vilkinti mergina. Ji sunkiai pastovi ant kojų, tačiau veide – plati šypsena. Nė nepajutau, kaip pats jai plačiai nusišypsojau. Ji atrodo gera mergina.

Kodėl ši sušikta eilė nejuda? Jau norėjau apsisukti ir keliauti namo, tačiau link manęs ėjo languotus marškinius vilkinti mergina. Tik dabar ji neatrodė labai draugiška.

Lina

– Tu gal koks… Kaip ten jis… Iškrypėlis? – Vyrukas žiūrėjo man tiesiai į akis ir atrodė, kad nelabai suprato, ko aš klausiu. – Tai atsakyk, ar tu esi iškrypėlis?

– Na, tikrai ne, nesu iškrypėlis. Tik šiandien parskridau į Vilnių, žiūriu, kaip lietuviai gyvena, senokai jau buvau gimtinėje.

Man pasidarė gėda. Nejau aš užpuoliau emigrantą, pagaliau nusprendusį grįžti į tėvynę? Veidą išmušė raudonis, protas mėtė „Error“ ženklą. Vat dėl tokių mūsų, lietuvaičių, geriausieji ir bėga į užsienį.

– Aš… Aš… aaatsi-prašau, – iš gėdos pradėjau mikčioti.

– Nieko tokio, – nusišypsojo reklaminė dantų šypsena. Jo dantys buvo tobulai balti. Akimirką net pasirodė, kad galėjau ten įžvelgti ir savo atspindį. – Aš Tomas, o kuo tu vardu?

– Lina.

– Koks gražus tavo vardas, Lina! Tikros lietuvės vardas, – mirktelėjo kaire akimi jis. – Labai norėčiau tave pavaišinti gėrimu ir  iškamantinėti, kaip jums visiems sekasi Lietuvoje, bet… Na, matai, eilė nejuda ir,  atrodo, kad čia NIEKAS NENORI DIRBTI, – kiek pakeltu balso tonu pabrėžė paskutiniuosius žodžius. – Lina, geriau papasakok, kaip tu gyveni?

Prisiekiu, galvoje tą akimirką buvo tuščia. VISIŠKAI TUŠČIA! Tomas vėl nusišypsojo akinančia užsieniečio šypsena ir aš nieko daugiau nei tai nesugalvojau atsakyti:

– Gerai gyvenu… O kaip tu?

– Cha, gerai gyveni, nes manęs nebuvo Lietuvoje? – koketavo Tomas. – Ir gerai, džiaugiuosi, kad Lietuvoje gera gyventi. Pas mus, Suomijoje, dabar tokie siaubingi šalčiai, kad oras Lietuvoje atrodo kaip tropikų karštis!

– Geras, tikrai Suomijoje taip šalta? – net pati išgirdau, kad nuskambėjau labai vaikiškai. Lina, tu juk iš geografijos kiaurą dešimtuką turėjai, kas dabar vyksta su tavimi?

– Atvažiuok kada į Helsinkį, galėsiu parodyti, – vėl parodė tą įspūdingą holivudinę šypseną, nuo kurios man pradėjo svaigti galva. Tomas atrodė labai patraukliai, bent jau mano girtos akys taip matė. Aukštas rudaplaukis, balti marškinėliai, aptempiantys jo rankų raumenis. O kur dar ta pasitikėjimo savimi perpildyta povyza! Tikrai matosi, kad Vilniuje jis tik svečias.

– Gal ir atvažiuosiu! – kiek per garsiai riktelėjau, taip atkreipdama ir kitų dėmesį.

Tomas vėl padovanojo man šypseną ir kiek patylėjęs tarė:

– Aš jau praradau viltį čia nusipirkti gėrimą. Gal einam kur nors kitur?

Linktelėjau galva.

– Aš tave galiu nuvesti į vieną smagų barą, atsidarė visai neseniai Islandijos gatvėje. Einam?

– Einam. Tuoj pasiimsiu striukę ir galėsim eiti, – vėl pamačiau tą tobulą šypseną, nuo kurios man sulinko keliai. Tomas nebyliai sušnabždėjo tuoj ir dingo žmonių minioje.

Mantas

Nemaniau, kad bus TAIP PAPRASTA. Net per daug lengva. Personažas Tomas iš Helsinkio gimė net per daug lengvai. Vos tik pamačiau, kad languotamarškinė žengia manęs link, supratau, kad manęs laukia lengvas taikinys. Kuo girtesnė mergina, tuo daugiau šansų, kad ji nesipriešins ir net pati prašysis būti paimama. Paulius tai laikytų pergale, tačiau man tai per daug nuobodu. Nemėgstu, kai visą darbą tenka atlikti tik man.

Languotamarškinė atrodė labai patikli. Lina, kaip vėliau prisistatė, godžiai klausėsi mano ištartų žodžių. Mačiau, kaip ji lydėsi nuo mano šypsenos. Ir tie balti marškinėliai jai patiko, kaip ir perdėtas pasitikėjimas savimi. Aktorinis meistriškumas tikrai padeda kabinant merginas bare penktadienio vakarą. Jeigu taip ir toliau darysiu, studijų metu įgytos žinios niekur nedings.

Pauliaus striukės nebuvo. Turbūt jau rado auką. Kai tiek aplink apsvaigusių merginų, lengva apsimesti šio vakaro princu.

Net šiek tiek jaudinausi pagalvojęs, kad Paulius dabar galėtų būti su Lina. Ne, tikiuosi likimas iš manęs taip žiauriai nepasišaipys. Aš irgi kartais būnu tikras šūdžius, bet dabar sėkmės man tikrai prireiktų.

– Pagaliau atėjai! Maniau, kad išėjai ir palikai mane vieną, – linksmai kalbėjo Lina, nuoširdžiai džiaugdamasi mano sugrįžimu.

Na… Anksčiau yra buvę tokių situacijų, bet dabar jau pasitaisiau. Net jei ne visos merginos atrodo kaip vaikščiojantys dešimtukai, tačiau ir joms reikia suteikti šansą parodyti, ką sugeba.

– Lina, nejuokauk! – šyptelėjau jai atgal. – Nesu aš jau toks blogietis, baik tik. Ir atsiprašau už tą šiknių, kuris praeityje taip padarė. Tik maža dalis vyrų taip daro ir juos aš vadinu kiaulėmis.

Mergina vėl plačiai nusišypsojo, lyg būtų išgirdusi komplimentą. Kažkaip su ja per daug lengva bendrauti, apsukti galvą… Matyt alkoholis dar neišgaravo, dėl to po kiekvieno mano žodžio ji ima ir susilydo.

– Ačiū už atsiprašymą, priimu. O dabar einam, nes man šiek tiek spaudžia galvą nuo viso to triukšmo.

Vos man pravėrus sunkias baro duris, veidą pasitiko šaltukas. Akyse iškart pasidarė geriau, protas tarsi pamiršo, kad neseniai svaigo galva po dviejų išgertų alaus bokalų. Jaučiausi daug žvalesnis, pasiruošęs vakarą pratęsti kitoje vietoje. Lina, šiuo atveju, atrodė daug blogiau.

– Man kažkaip nelabai… Gerai… – taip tyliai kalbėjo, kad vos sugebėjau ją išgirsti.

Staiga jos veidas pabalo ir supratau, kas manęs laukia, jeigu nuo jos neatsitrauksiu.

Lina

Aš apsivėmiau. Kokia gėda!

Nežinau, kas privertė mano odą labiau pašiurpti – minusas lauke ar gerklėje kylanti antroji vėmalo banga. Ūlėną aš tikrai nudėsiu, ji to tikrai nusipelnė! Nupirko per daug šotų, mane girdė ir galiausiai pati pabėgo vos tik šalia atsirado neaiškus tipas. Bjaurybė, jeigu ne jos šotai, galbūt dabar Tomas laikytų mane už rankos baro prietemoje ir nedrąsiai liestų mano rankas, plaukus ir…

Ne, nevemsiu. Sustabdžiau kylančią antrąją bangą. Tomas už poros žingsnių nuo manęs, mandagiai atsitraukęs laukia, kada gi aš „susitvarkysiu“. Tokios gėdos seniai neturėjau.

Stipriai suspaudžiau kumščius, nenoriu atrodyti silpna. Priešais mane – senamiesčio grindinys, ant kurio išsitėškęs mano skrandžio turinys. Visa tai atrodo bjauriai, o dar tas kvapas… Nesugebėjau sulaikyti – banga buvo stipresnė, todėl atpalaidavau lūpas ir leidau skrandžio turiniui lįsti lauk.

– Tau viskas gerai? – kiek nedrąsiai manęs paklausė Tomas.

– Jo… Beveik gerai, – vos atgavusi kvapą atsakiau. – Mes galime eiti… Tikrai galim… Man daug geriau… Atsiprašau.

Lūpas nusivaliau į dešinę palto rankovę. Tomas šyptelėjo ir kažko ieškojo striukės kišenėse. Galiausiai ištraukė suglamžytą vienkartinę nosinaitę ir tarė:

– Neturiu nieko geriau, bet… gal prireiks?

Prisiekiu, mano akys po šių jo žodžių pritvinko ašarų. Tikrai dabar negaliu apsižliumbti, liepiau sau ir prikandau apatinę lūpą. Skaudėjo, bet buvo verta – ašaros dingo, tik dabar lūpa nemaloniai perštėjo.

– Ačiū, – tyliai ištariau ir paėmiau pasiūlytą nosinaitę.

Tomas nuleido akis žemyn, tarsi leisdamas man suprasti, kad dabar turiu susitvarkyti. Iš gėdos ėmė kaisti žandai, tad nieko nelaukusi greitai apsivaliau lūpas, o nosinaitę paslėpiau palto kišenėje.

– Einam, – kiek linksmesniu balsu kreipiausi į jį. – Parodysiu kur tas baras Islandijos gatvėje.

Mantas

Nervinausi. Stovėjome gatvėje prie baro įėjimo ir niekas mūsų neįleido į vidų. Augalotas apsauginis nebuvo labai draugiško veido ir tikrai ne nuotaikoje. Aiškiai pro langus matėsi, kad žmonių viduje nedaug, tačiau jis kaip pastrigusi patefono plokštelė kartojo vis tą patį:

– Baras pilnas, daugiau žmonių negaliu įleisti.

Susinervinau. Supratau, kad šis vakaras seniai buvo pasmerktas būti niekam tikusiu. Paulius dingo, languotamarškinė apsivėmė, o dar tas kvailys verčia mus laukti nežinia ko!

Neturėjau kantrybės, todėl nusprendžiau eiti prie reikalo:

– Einam pas mane, turiu alaus. Galėsim išgerti ir paplepėti. Ar… Filmą pažiūrėti.

Lina tylėjo. Iš veido negalėjau suprasti, ar ji išgirdo ką jai ką tik pasiūliau. Jokių emocijų, tik stiklinės akys, žiūrinčios kažkur į tolį.

– Einam. Nesuprantu, kodėl mūsų niekas neįleidžia, matyt koks uždaras vakaras.

Išgirdus jos atsakymą iškart pasidarė lengviau.

– Aš gyvenu netoliese, tuoj iškviesiu mums taksi. Tik tu nebijok, aš tikrai nesu koks iškrypėlis ar… Na, tu juk žinai, – bandžiau pajuokauti maigydamas telefoną. Lina kiek nejaukiai šyptelėjo.

– Iškrypėlis… Gal ne tu, o aš iškrypėlė? – kiek storesniu, bet gan seksualiu balsu tarė ji. Linos humoras man patiko.

– Vadinasi, mums abiems bus riesta, – mirktelėjau jai. – Mūsų boltas bus po penkių minučių, todėl gali pradėti galąsti peilį.

Lina

– Įsitaisyk patogiai, jauskis kaip namie, – iš virtuvės šūktelėjo Tomas.

Jo butas atrodė labai erdvus. Ir labai tvarkingas. Nešvarios kojinės aplink nesimėtė, vešintys augalai ant palangės ir nei vienos dulkelės ant lentynos. Na, bent jau taip pasirodė. Nesusivaldžiau ir brūkštelėjau pirštu tarp lentynos. Tikrai švaru!

Tomas tikrai kitoks nei kiti. Buvo šalia kol aš kovojau su savimi, nesiskundė kai mūsų neįsileido į barą. Be to, sumokėjo už taksi ir  tuoj pavaišins mane gėrimu. Jeigu čia būtų Ūlėna, pradėtų mane protinti, kad už šį vakarą turėsiu jam „atsidėkoti“. Jie nieko nedaro už dyką, įspėjo mane tylus Ūlėnos balsas galvoje. Galbūt ir nedaro, bet šį kartą pasitikėsiu. O jeigu Tomas iš tiesų yra normalus ir geras vaikinas? Turiu tai išsiaiškinti, nors pati dabar mieliau krisčiau į lovą ir miegočiau.

– Turiu tik tamsaus alaus, nieko tokio? – klausė sugrįžęs Tomas.

– Viskas gerai, ačiū, – padėkojau ir paėmiau atkištą butelį man.

Alus lietuviškas, šiek tiek kartus. Pajutau kaip gerklę nudegino skrandžio rūgštys. Nors… Gal ten nebuvo skrandžio rūgštys, tačiau vos po pirmųjų gurkšnių alaus visi nemalonūs pojūčiai vėl pradėjo kilti į viršų. Turbūt jis mane nori apsvaiginti, kažkas čia tikrai negerai, įaudrinta vaizduotė pradėjo piešti juodžiausius šio vakaro scenarijus. Jis į gėrimą įpylė migdomųjų arba kvaišalų, todėl organizmas vėl streikuoja ir nesupranta kas darosi.

Aišku, buvo ir kitas logiškas paaiškinimas – šiandieną nespėjau normaliai pavalgyti, todėl mane baudžia skrandis.

Tikiuosi, kad tai tik skrandis.

–  Gal… gali man duoti vandens? – kiek nedrąsiai paklausiau. Nenorėjau pasirodyti silpna, nes giliai viduje net ir norėjau, kad vakaras pasisuktų kiek kita linkme, bet… organizmas sako ką kita.

Tomas sugrįžo iš virtuvės su stikline vandens rankose. Padėkojau ir godžiai atsigėrusi vandens pasijutau šiek tiek geriau. O gal jis į vandenį kažko įmaišė ir tuoj prarasiu sąmonę, protas vėl pradėjo mane gąsdinti.

– Tau viskas gerai? Gal iškviesti greitąją ar duoti vaistų? – pritūpęs šalia klausinėjo vaikinas.

– Ačiū, viskas tikrai gerai. Na, bent jau po vandens pagerėjo, – šyptelėjau. – Galbūt man jau

laikas grįžti namo, kažkas su skrandžiu negerai.

Jutau, kad Tomui ši mintis nelabai patiko. Stipriai suraukė kaktą ir pasikasęs pakaušį prabilo:

– Žinai, taksi dabar daug kainuos, juk kaip ir savaitgalis, dar naktis. O tau gali vėl pasidaryti bloga, o taksistas tavimi taip nepasirūpins kaip aš galėčiau rūpintis čia. Geriau tu dar pabūk, pažiūrėkime filmą, o ryte grįžtum su pirmuoju troleibusu. Ką manai? Galbūt tik dabar tau skauda, bet vėliau pasijusi geriau.

Jo pasiūlymas mane sudomino. Lauke buvo tikrai šalta, o leisti papildų pinigų boltui ar net pigiausiam taksi automobiliui neturiu, nebent… Jei jis sumokėtų…

Ne, Lina, baik! Tomas yra mandagus ir paslaugus vaikinas. Jis rūpestingas. Mes dabar pažiūrėsime filmą ir NIEKO DAUGIAU. Šį vakarą aš tarsi vaikščiojanti vėmalų bomba, todėl nemanau, kad jis bandys prie manęs lįsti.

– Žiūrėkim filmą. Gal ką nors kalėdiško? Siaubo filmo ir trilerių nemėgstu, – kiek linksmesniu balsu pasiūliau.

Tomas nieko nesakęs paėmė nuotolinio valdymo pultą į rankas ir įjungė televizorių.

Už lango pradėjo kristi snaigės.

Mantas

Susinervinau. Mane tikrai kažkas užkeikė.

Iš pradžių ji apsivėmė, o po to prasidėjo neaiškūs skausmai. Gal Lina suprato, kad padarė klaidą atvažiavusi pas mane ir dabar nieko nenori? Galėjo iškart man pasakyti, tikrai nesiruošiu per prievartą jos laikyti čia. Nesu toks apgailėtinas, kad įsiūčio užvaldytas paimčiau ją jėga. Tame nėra jokio malonumo, be to, man patinka, kai abu partneriai stengiasi dėl bendro tikslo.

Dabar ji nori kalėdinio filmo. O man norisi tik riebiai ir garsiai nusikeikti, bet tenka tylėti ir neišleisti nė garso. Juk Tomui iš Helsinkio patinka kalėdiniai filmai. Tomui šis vakaras nėra pats blogiausias iš visų turėtų vakarų su merginomis.

Gerai, kad Paulius to nemato, nes kitaip mirčiau iš gėdos.

– Netflix neturi „Vienas namuose“ filmo… Nežinau, ką dar galėtume pažiūrėti, – garsiai ištariau ieškodamas bet kokio sušikto kalėdinio filmo.

– Įrašyk „The Holiday“, – pasiūlė Lina, o aš dariau kaip buvo liepta. – Labai gražus filmas, tiks tokiam roma… romantiškui vakarui, – kiek trūkinėdama, bet pabaigė pradėtą mintį.

Teks žiūrėti kažkokį šventinį mėšlą. Siaubas, tikrai daugiau neištversiu, bet… Neturiu kitos išeities. Gi pats ir pasiūliau jai pasilikti, žiūrėti filmą. Dabar teks kentėti prispaudus tarpkojį ir tik per savo kvailą galvą. Bare buvo simpatiškesnių merginų nei Lina, bet…

Paspaudžiau PLAY mygtuką, prasidėjo filmas. Lina įsitaisė ant sofos ir apglėbusi pagalvę, akis nuleido į ekraną. Po velniais, nejau ji visiškai NIEKO NENORI? Man užtektų padėti galvą ant jos kojų ir tiek…

– Kažkur virtuvėje turiu traškučių, – garsiai tariau ir nuskubėjau į virtuvę, kol aktorės Cameron Diaz veikėja kažką čiaužkėjo ekrane. Lina į mane nė nepažiūrėjo.

Lina

Sunkiai pramerkiau akis. Iš pradžių nė nesupratau, kur aš esu, tad baikščiai apsidairiau ir po truputį į galvą sugrįžo visi prisiminimai. Aš ir Ūlėna, baras, šotai, alkoholis, Tomas, vėmalų bala, filmas… Siaubingai skaudėjo galvą, bet dar labiau viduje mane graužė gėda. Kodėl aš sutikau važiuoti pas menkai pažįstamą vaikiną į namus? Norėjosi sau trenkti ir kuo greičiau iš čia sprukti, tačiau kūnas neleido greitai judėti.

Jis gulėjo šalia manęs. Televizorius išjungtas, pultelis padėtas šalia jo. Kaip nemalonu, nebyliai suvaitojau, o gėdos jausmas vėl smogė iš visų jėgų ir tiesiai į skrandį. Ant televizoriaus staliuko pamačiau blizgų popieriuką, nevykusiai pridengtą parduotuvės katalogu. Apsidairiau aplink, tačiau atidarytos pakuotės nemačiau. Vadinasi, nieko ir nebuvo… Ne, negalėjo būti, juk esu su džinsais, Tomas taip pat. Nieko tarp mūsų nebuvo.

Lėtai atsistojau ir bandžiau prisiminti, kas vyko prieš man užmiegant. Tarsi per tirštą rūką pamenu, kad pasidarė vėl bloga… Gėriau vandenį… Prieš tai buvo kartus alus… Man vėl bloga, norėjau važiuoti namo, bet filmas… Taip, filmas! Žiūrėjome filmą, jis atnešė iš virtuvės dubenį traškučių, sėdėjo ir kramtė, kol galiausiai man vėl pasidarė bloga. Svogūnų ir grietinės kvapas buvo toks intensyvus, kad galiausiai aš užmerkiau akis, bandžiau atsipalaiduoti, nes skrandis norėjo lįsti lauk, o aš bijojau jam tai pasakyti…

Tomas miega. Nors buvo prietema ir vienintelė šviesa sklido nuo gatvės žibintų pro langą, mačiau jo dailią riestą nosį, pakritusius paakius ir ryškią žandikaulio liniją, kurią norėjosi paliesti. Bet jeigu tai padarysiu, greičiausiai jis prabus ir kalbins mane pasilikti. Na, turbūt taip nutiktų, nes visą vakarą, kol kalbėjomės, jaučiau, kad jis nori kažko daugiau…

Turėjau iš ten kuo greičiau dingti. Ir tyliai dingti, todėl ant pirštų galiukų nutipenau į koridorių. Apgraibomis susiradau striukę, apsivilkau ir pradėjusi ieškoti avalynės, sustingau. Priešais mane stovėjo dar viena pora moteriškų batų, kurie buvo ne maniškiai. Ne, tik ne tai, prašau, tik ne tai, kūnas iškart pradėjo drebėti vien nuo tos minties, kad Tomas iš Helsinkio galbūt yra Tomas iš Vilniaus, turintis žmoną (arba bent merginą, o gal jau sužadėtinę), į kurios batus dabar aš spoksau. Jeigu ji grįžo, turėjo mus pamatyti ir iškelti skandalą, pradėjau mąstyti ir iškart pasidarė geriau supratus, kad moteriškų batų savininkė greičiausiai grįžo su jo kambariokiu. Juk jis minėjo, kad turi kambarioką? O gal kambariokę?

Pirštai vis dar drebėjo, nors tarsi buvau išsiaiškinusi, kad paslaptingoji batų savininkė nėra Tomo mylimoji. O gal drebulys buvo nuo to, kad bėgu nuo simpatiško ir malonaus vaikinuko, saldžiai miegančio ant sofos? Reikėjo palikti bent telefono numerį, tyliai nusikeikiau ir bandžiau dar tyliau atverti buto duris. Bet man tai nepavyko – durys garsiai girgžtelėjo, o kartu su garsu – ir moteriška aimana, atsklidusi iš kito kambario.

Lauke mane pasitiko maloni vėsa ir lėtai krentančių snaigių šokis. Aplinkui – nė gyvos dvasios, tik mano girgždantys batai ir pėdsakai, palikti ant pirmojo gruodžio sniego.

Įsimylėti Kalėdas 1 dalis

Nelaukiu Kalėdų

Lina

– Tai tu ir Artūras?.. Kaip jums ten viskas?

– Ai, nežinau… Geriau neklausk, – susiraukė Ūlėna ir gurkštelėjo karšto rudo gėrimo. – Fui, aš tikrai ne kakavos žmogus… Čia vaikų gėrimas, o ne suaugusiųjų, Lina. Kaip tu gali gerti šitą bjaurybę?

Ūlėna dar labiau susiraukė. Na, ir tegul, jos juk neperauklėsiu.

– Kakava tinka visiems, ypač su daug mažų zefyriukų, – linksmai tariau ir, paėmusi maišelį, įsibėriau dar daugiau zefyrų į garuojantį gėrimą.

Ūlėna pastaruoju metu buvo kaip nesava. Vos tik peržengusi buto slenktį pradėjo dūsauti, susiraukdavo dėl kiekvieno menknieko. O kur dar nevykę komentarai apie kiekvieną mano veiksmą! Drįstu suabejoti, kam šios Kalėdos bus blogesnės – man ar jai.

– Gerai jau, gal su zefyrais ir nieko… Bet vis tiek šūdas, nepatinka… – pasikrapštė nosį ir vėl pradėjo raukytis. Tai pradeda mane erzinti. – Turi kavos?

– Taip, tuoj padarysiu, – atsistojau ir užkaičiau virdulį.

Kartais ir pati nesuprantu, kodėl aš su ja bendrauju. Su Ūlėna būna linksma, kartais smagu mergaitiškai paplepėti, bet dažnai yra tikra rakštis subinėje. Ji greitai gali išvesti iš kantrybės, ypač su savo kalbomis apie tai, ko ji nori. Anksčiau tai buvo kiti vyrai, o dabar jau nesuprasi kas. Tikra dramų karalienė.

– Ačiū, Lina, kad visada mane išklausai, – vos tik užkaitus virduliui, gailiai prabilo. – Aš esu kažkokia nenormali, tikrai nenormali… Ir be reikalo ant tavęs taip rėkiau… Bet tu ant manęs nepyk, gerai?

Į mane žiūrėjo batuoto katino Pūkio akis nutaisiusi Ūlėna. Dar kelios akimirkos ir atrodė, kad ji tuoj apsiverks.

– Nepykstu, – sunkiai atsidusau paėmusi kavos indelį iš spintelės. – Tu užknisi, bet aš nepykstu.

– Ačiū, – šyptelėjo ji. Pagaliau jos nuotaika bent kiek pasitaisė. – Tau turbūt irgi dabar nelengva, juk Ivanas paliko tave…

Ivanas… Ivanas yra šiknius! Iš pradžių suokė apie begalinę meilę, bet, galiausiai, ėmė ir pabėgo į Baltarusiją. Neva sužadėtinė laukia, o tėvai spaudė nepalikti išrinktos nuotakos.

O kaip aš? Dabar galvoju, kad jam visiškai nerūpėjau. Pasitaikė kvaila europietė ir tiek. Pažaidė, paturėjo mane per atostogas Turkijoje, o po mėnesio, praleisto Lietuvoje, saldūs žodžiai dingo. Turbūt jis manęs ir nemylėjo, kaip suokė vakarais, meiliai susiglaudus po viena siaura antklode…

– Pamiršk tą vardą, nenoriu jo girdėti, – nenoriai atsakiau Ūlėnai. – Geriau atsakyk, kiek tau kavos dėti. Du šaukštelius?

– Aha, du, tik be didelio kaupo, – atsakė stebėdama kaip kabinu kavą. – Geriau pamirškim tuos vyrus, su jais tik vienos problemos. Geriau papasakok, ką veiksi per šias Kalėdas? Būsi Vilniuje ar?..

Dar vienas skaudus klausimas. Kalėdos – tokia jauki ir nuostabi namų šventė, kurios negalėdavau įsivaizduoti be tėvų, vyresniojo brolio, močiutės ir tų dvylikos patiekalų ant šventinio stalo. Gaila, kad šiais metais to nebus.

– Sunku ką ir atsakyti… Po šitų visų karantinų maniau, kad tikrai susirinksim pas močiutę, kaip ir kiekvienais metais, bet… Močiutės nėra gyvųjų tarpe, o mama nenori grįžti į Lietuvą, siaubingai bijo apsirgti… Nors jai sakiau, kad korona jau baigėsi, bet kur tau, ji vis tiek manęs neklauso! Galiausiai pareiškė, kad su tėčiu dirbs per šventes, tik brolis atostogaus, bet ir tas į Lietuvą negrįš.. O bilietai į Vokietiją labai brangūs… Greičiausiai liksiu Lietuvoje ir Kalėdas švęsiu viena.

– O kaip autobusas? Su autobusu važiuok, sutaupysi eurų, – pasiūlė Ūlėna atsargiai gurkštelėdama kavos. – Va, čia tai gėrimas, iškart geriau pasijutau!

Dabar jau aš pradėjau dūsauti. Rudens pradžioje pavyko šiek tiek užsidirbti gražinant moteris proginiu makiažu, tačiau dabar viskas sustojo. O aš taip tikėjau savimi! Maniau, kad man tikrai sekasi ir sėkmė nuo manęs nenusisuks, bet gruodžio mėnesiui turiu užsirašiusias vos dvi klientes. Net Helovyno makiažo niekas pas mane nėjo darytis! Nuoširdžiai nesupratau, kaip atsidūriau tokioje situacijoje… Galbūt kažkas parašė neigiamą komentarą ir dabar niekas nenori pas mane ateiti pasigražinti?

Dabar ieškoti priežasčių kodėl neturiu laiko, kaip ir pinigų banko sąskaitoje.

– Aš net autobusui nesukrapštysiu, o skolintis tikrai nenoriu… Na, teks šventiniu laikotarpiu dirbti, nes kitu atveju nebežinau, ką teks valgyti gruodžio mėnesį, – bandžiau dar juokauti, bet pajutau pastrigusį kartėlio gniužulą gerklėje. Aš tikra nevykėlė.

– Suprantu tave, – liūdnai pritarė Ūlėna. – Turbūt ir aš dirbsiu, nes ir aš neturiu kitos išeities. Gal įsidarbinam kartu? Bent bus linksmiau.

Nenorėjau to garsiai sakyti, tačiau dirbti su ja būtų tikras pragaras. Ūlėna šiek tiek pritingi, ne kartą esu ir iš pačios girdėjusi, kad sunkaus darbo ji niekada nedirbs. O kalėdiniu laikotarpiu tikėtis lengvų dienų tikrai neverta.

– Galim kažką pažiūrėti, – šyptelėjau jai, nors nujaučiau, kad dirbti kartu mums tikrai nesigaus. Ji galiausiai sugalvos kaip išsisukti nuo darbo. – Galim net dabar pasižiūrėti skelbimus, galbūt pavyks kam nors ir paskambinti.

Ūlėna iškėlė į viršų nykštį ir plačiai nusišypsojo. Įdomu, kaip ilgai ji bus taip pozityviai nusiteikusi darbo atžvilgiu.

Mantas

Tėvai buvo teisūs – iš vaidybos diplomo nieko gero.

Kodėl aš negalėjau užgožti savo norų ir paklausyti gimdytojų? Kodėl norėjau visiems įrodyti, kad mano tikslas – aktorystė – yra vertas pagarbos? Galėjau, kaip tėvas, rinktis teisę ir dabar sėdėčiau ramiai kuriame nors Vilniaus advokatų biure ir nesukčiau galvos, iš kur gausiu pinigų sąskaitai už elektrą.

Nors ne, greičiausiai dabar ruoščiausi artėjančiai sesijai, nes tėvas būtų įkalbėjęs po bakalauro stoti tiesiai į magistrantūrą. Taigi, sėdėčiau ir mokyčiausi artėjantiems egzaminams, o ne maldaučiau pažįstamų režisierių bent neapmokamo vaidmens. Gal tai padės bent kiek prasimušti į aktorystės pasaulį, kuriame, atrodo, kad man visiškai nėra vietos.

– Mantai, ką darom? Gal prašysi tėvų pagalbos? – paklausė kambariokas Paulius, laikydamas rankoje buto savininko išrašytą sąskaitą už praėjusį mėnesį.

Nelabai žinojau, ką ir daryti. Po diplomo įteikimo tikėjausi, kad pasiūlymai suvaidinti teatre ar kuriame nors televizijos seriale patys savaime atsiras, o man beliks tik juos susirinkti. To, žinoma, nebuvo. Ir turbūt esu pats kaltas. Bijojau didžiulės sąskaitos už studijas, todėl kiekvieną vasarą dirbau užsienyje, o tuo tarpu kursiokai važinėjo po gastroles ir rinko režisierių simpatijas. Dėl to jie buvo pastebėti, o aš ne.

– Nežinau… Tėvų pinigų neprašysiu, ir taip neduotų… Jau bijau pagalvoti, kokia sąskaita pareis už šildymą… – sunkiai rinkau žodžius.

Paulius buvo ne kartą minėjęs, kad nori emigruoti. Jam, kaip ir man, siaubingai nesisekė. Šiais metais išsiskyrė su ilgamete mergina, vėliau jį atleido iš darbo (nors tikėjosi, kad sulauks paaukštinimo), o prieš mėnesį į jo mašiną trenkėsi juodas BMW. Tik per stebuklą pats liko gyvas ir vos su keliais nubrozdinimais.

– Aš tikrai emigruosiu, man jau užteks. Jau susiskambinau su draugu. Švedijoje į gamyklas ieško žmonių. Jeigu nori, gali prie manęs prisijungti.

Šyptelėjau. Nereikia man jokių švedijų, anglijų ar kitų pasaulio šalių. Užteko vasarų Danijoje ir vienerių metų Norvegijoje, po kurių grįžęs į Lietuvą vos atlenkdavau nugarą. Daugiau savęs taip nesiruošiu kankinti.

– Dėkui už pasiūlymą, bet žinai mano atsakymą. Bandysiu čia kaip nors prasisukti. Noriu patekti į dramos teatrą, turiu ten kelis pažįstamus ir…

– Tu rimtai nori vaidinti ir po to bandyti išgyventi už 10 eurų? – erzino Paulius. – Jeigu savęs negerbi, prašom!

– Ką tu čia… – norėjau piktai jam atkirsti, bet supratau, kad turiu valdytis. Nors buvome geri draugai, iš jo palaikymo retai kada sulaukdavau. – Viskas man bus gerai, ačiū už rūpestį.

Paulius apsisuko ir nuėjo į savo kambarį. Pagaliau, nes nusibodo klausytis jo piktų pamokymų. Žinau, kad naujam aktoriui nėra viskas taip paprasta, bet nuo kažko juk reikia pradėti. Dabar noriu patekti į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Visa kita tik detalės.

– Beje, didis aktoriau, – vėl sugrįžo į mano kambarį, tik šį kartą su telefonu rankose, – žiūrėk, ką radau, kaip tik tau. Gruodžio mėnesiui ieško Kalėdų senio, bus puiki repeticija prieš teatrą.

Susiraukiau. Suprantu, kad Pauliui nepatinka mano profesinis kelias, bet kam jam taip nevykusiai juokauti? Juk jis žino, kad nekenčiu Kalėdų. Būtų mano valia, šią šventę uždrausčiau. Visiškai nejaučiu jokios MAGIJOS, kai lauke sniegas ir minusas. Nepamirškime ir žmonių, apsimetančių, kad jiems rūpi aplinkiniai, todėl šluoja parduotuves ir po egle deda bereikšmius daiktus, kurie vėliau bus nė nepanaudoti ir (greičiausiai) perdovanojami kitiems. Apie Kalėdų Senį, liežuvis man neapsiverčia jo vadinti Seneliu, visiškai neturiu teigiamos nuomonės ir jau nuo ankstyvos vaikystės įtariai žiūrėjau į jį. Kaip senas vyras spėja per vieną naktį aplankyti viso pasaulio vaikus? Paauglystėje Kalėdų Senis virto vartotojiškumo ženklu, siekiančiu naudos tik sau, o ne aplinkiniams.

Gali būti, kad prie Kalėdų nekentimo prisidėjo ir trylikamečio prigauta tėvo išdavystė, o vėliau ir šio fakto ignoravimas. Motinai buvo svarbiau, kad augdamas turėčiau vyro pavyzdį, tačiau tą, ką mačiau, tikro vyro nė nepriminė.

– Ačiū, – per sukąstus dantis padėkojau Pauliui. – Dar pagalvosiu.

Žinojau, kad Kalėdos yra puikus metas užsidirbti daug pinigų. Vargšais apsimetantys tautiečiai vėl viską šluos iš lentynų ir norės dar. Šį laikotarpį teks išnaudoti darbui, o aktorystė… turės palaukti. Bent iki pavasario, kol sąskaitos ne taip smaugs.

Lina

Tvarkiausi namus, kai sulaukiau Ūlėnos žinutės.

Būkim snieguolėmis! Prekybos centras ieško Kalėdų Senelio padėjėjų, kaip tau šis darbas? Nes aš noriuuuu!

Gal ji iš manęs tyčiojasi? Jau norėjau jai atrašyti, bet sulaukiau antros žinutės su nuoroda į darbo skelbimą.

Gerai, pasiūlymas gal ir nėra toks jau blogas. Mokės beveik dvigubai, palyginus su tuo, ką galėčiau gauti, jei dirbčiau pardavėja Kalėdinėje mugėje. Tik aš niekur nematau, kad būtų parašyta, jog ieško Snieguolių… Nebent Kalėdų senelio padėjėjas ir reiškia Snieguolę…

Man tinka, bandom. Tik čia nieko neparašyta apie Snieguoles…

Greičiausiai Ūlėna ir vėl kažką ne taip perskaitė. Arba perskaitė, tik viską suprato taip, kaip nori ji. Nesistebiu.

Ką žinau, gal ieško Snieguolių, o gal Kalėdinių elfų… Man nesvarbu, geriau pažiūrėk, kiek MOKA!!

Ūlėnai, kaip visada, svarbiausia tik pinigai.

Aišku, ir man patinka pinigai. Kam jie nepatinka? Be jų sunku būtų ir išgyventi. Tačiau dirbti šventiniu laikotarpiu noriu ne tik dėl pilnesnės piniginės. Viskas ir dėl pačių Kalėdų, šventinės dvasios kėlimo sau ir kitiems. Juk Kalėdos yra tokia magiška šventė! Turbūt tik gruodžio mėnesį žmonės tampa geresni, labiau atjaučiantys ir atlaidūs. O kur dar šaltukas, badantis žandus, aplink žibančios lemputės, karštas vynas ir Kalėdinė eglutė!

Dievinu Kalėdas! Būtų mano valia, šią gražiausią šventę metuose pasaulis švęstų kiekvieną pusmetį, po vieną kartą. Tada pasibaigtų ir įvairias pasaulio vietas alinantis karas, žmonės plačiau šypsotųsi ir aplink būtų tiek daug gerų emocijų!

Turbūt dėl to darbas šventiniu laikotarpiu neatrodo tokia kančia. Juk aš padėsiu kurti Kalėdinę atmosferą! Dar tiksliai nesupratu, kaip visa tai vyks, bet žinau, kad mano veidą puoš šypsena ir visiems linkėsiu pačių gražiausių švenčių.

Bandom laimę čia. Aš irgi noriu pabandyti

Parašiau Ūlėnai ir su virpančia širdimi rinkau skelbime nurodytą telefono numerį.

Mantas

Būsiu Kalėdų Senis. Būsiu senis… Kalėdų senis…

Vis dar purtausi nuo šios minties, bet gerai suprantu, kad neturiu kito pasirinkimo. Turiu dabar pakentėti ir būti tuo suknistu Kalėdų seniu, kad vėliau nereikėtų išgyventi dėl neapmokėtų sąskaitų už šildymą ir elektrą. Anstolių man nereikia – užteko ir vieno susidūrimo su jais.

Pavasarį grįšiu į teatrą, kad ir tuo šlavėju ar rūbininku, jau net nepamenu, kurį darbą siūlė Virgis. Gaila, kad jie negali sumokėti bent penkis kartus tiek, kiek žada už persirengimą seniu raudonais drabužiais.

– Jūs aktorius? Net geriau, jūs puikiai tiksite Kalėdų Senelio vaidmeniui! Pas mus ateina aktoriai, jų kuriamus personažus klientai dievina! – energingai telefonu kalbėjo moteris, iš kurios balso, spėju, galėjo būti mano motina. – Jeigu jūs neturite kitų įsipareigojimų, mes jūsų norime!

Che… Kokie dar įsipareigojimai? Nebent tik buto savininkui nevėluoti su būsto nuoma.

– Ne, neturiu. Šiuo metu esu laisvas, – taip, tikrai esu laisvas, nes niekas manęs nenori samdyti. Va tau ir aktorius.

Daugiau nelabai ir įsidėmėjau, ką kalbėjo moteris. Pažadėjo parašyti SMS žinutę, kurioje atsiųs visą informaciją apie darbo pradžią ir sutarties pasirašymą.

Po skambučio, pripažįstu, šiek tiek pasijutau geriau. Ypač, kai moteris pasakė, kiek uždirbsiu ir kiek dar galėsiu gauti, jeigu sutiksiu dirbti papildomai. Aktoriai labai geri Kalėdų Seneliai, dar skambėjo galvoje laibas moters balselis.

Geri Kalėdų Seniai… Nebent tik tie aktoriai, kurių teatras nepaėmė. Labai gaila, kad esu vienas iš jų.

Lina

Turiu darbą. Tik kodėl aš nesijaučiu laiminga?

Būsiu Kalėdų elfas. Mano pareigos – užtikrinti, kad kiekvienas vaikas prieitų pasisveikinti prie Kalėdų Senelio, gautų čiulpinuką ir būtų laimingas. Kaip Ūlėna sakė po sutarties pasirašymo – viskas bus easy. Nebent tik jai.

Šventiniu laikotarpiu niekada nedirbdavau. Anksčiau tam trukdė mokslai, o porą paskutinių kartų jau nuo gruodžio mėnesio gyvendavau su tėvais, grįžusiais iš Vokietijos. Kaip būdavo smagu senolės namuose! Šveisdavome visus namų kampelius, nes ligota močiutė jau nepajėgdavo visko sutvarkyti. Kepdavome daug pyragų, ieškodavome gurmaniškų receptų antrai Kalėdų dienai… Tačiau įspūdingiausia tų dienų dalis buvo Kalėdų eglės paieška. Visi kartu – aš, brolis, mama, ir tėtis – eidavome į netoliese esantį mišką ir ieškodavome Kalėdų eglės.

O dabar tėvai net nesiruošia sugrįžti namo Kalėdoms…

Tikrai liūdna. Siaubingai liūdna! Dar nebuvau emociškai pasiruošusi tokioms Kalėdoms – be šeimos, visų šventinių tradicijų, vienai… Turbūt dėl visos šitos situacijos labiausiai yra kalta močiutė. Juk, jei ne ji, tėvai būtų Lietuvoje…

Lina, baik! Ką tu čia nusišneki, subarė mane vidinis balselis. Tu juk gali turėti pačias gražiausias Kalėdas! Tik šį kartą darbe, bet padėsi kitiems patikėti Kalėdomis!

Patikėti… Kalėdomis… O kas man padės jomis patikėti? Tik dar labiau susiraukiau.

Suvibravo telefonas. Skambina Ūlėna.

– Einam švęsti darbo sutarties! – linksmai kalbėjo Ūlėna. – Lina, mes čia tokį gerą darbą gavom, kur realiai nieko nereikės daryti! Negaliu tuo patikėti…

Na va, jau prasideda… Ūlėna nemano, kad mums reikės dirbti.

– Reikės dirbti, nesakyk, kad pinigai mums mokami už nieką. Ir dar dirbti šventiniu laikotarpiu… Ūla, man atrodo, kad aš išprotėsiu…

Sunkus atodūsis atsklido iš telefono ragelio.

– Lina, ša! Tu tikrai neišprotėsi. Ir kodėl tu tokia pesimistė? Juk Kalėdos – tavo mėgstamiausia metų šventė, o ką dabar tu kalbi? Juk būsim elfai, prižiūrėsim Kalėdinę tvarką. Na, ir linksminsim vaikus, čia turbūt geriausia darbo dalis. Ar tau dažnai moka už tai, kad pralinksmini kitą? Ar tau moka?

– Na… Nemoka

– Taigi, nemoka. O dabar mokės ir ypač dėl to, kad dirbsi šventiniu laikotarpiu, kai visi trauks pilnus maisto vežimėlius ir norės nusifotografuoti su Kalėdų Seneliu. O tu jiems padėsi, gal net pasaugosi jų daiktus, kol žmonės fotografuosis su Seniu. Lina, aš nelabai suprantu, kodėl tu dabar pradėjai nerimauti dėl darbo? Kalėdos juk tau patinka… Jei ne tu, turbūt ir pati į Kalėdas taip teigiamai nežiūrėčiau!

Ji buvo teisi. Man patinka gruodžio mėnuo. Aš dievinu Kalėdas! Dar prieš susitikdama su tėvais močiutės namuose jau pradedu ruoštis šiai šventei. Namuose pilna šventinių lempučių, papuošta maža plastikinė eglutė stovi ant palangės. Visada (kartais ir kiekvieną dieną) nueidavau prie pagrindinės Vilniaus Kalėdų eglės ir pasivaikščiodavau po šurmuliuojantį miestą. Su Inesa ir Ūlėna dovanomis keisdavomės dar prieš Kūčias ir būtinai su karšto vyno taure ir imbieriniais sausainiais…

Turbūt šią gražiausią šventę metuose jaučiu ne tik tada, kai esu su tėvais. Gruodį mano gyslomis pradeda tekėti ne kraujas, o… Kalėdos!

– Tiesą tu sakai, – po kiek per ilgos pauzės atsakiau Linai. – Visai be reikalo panikuoju.

– Matai, aš visada teisi. Tau juk patinka Kalėdos, todėl patiks ir elfo darbas! Nors, teisingiau pasakius, elfės pagalbininkės pozicija. O kad darbe dar geriau sektųsi, einam atšvęsti į barą!

Šyptelėjau. Tikrai yra ką švęsti.

Mantas

– Ko tu toks liūdnas? Gi yra ką švęsti – amžinas bedarbis pagaliau turės ką veikti! – šyptelėjo Paulius, kuomet jam papasakojau apie naująjį darbą.

Cha cha cha, šmaikštu! Labai šmaikštu! Norėtųsi tam šikniui trenkti, tačiau nemalonumų šiuo metu man tikrai nereikia. Tegul juokiasi dabar, bet aš jam dar parodysiu. Tik stipriau suspaudžiau lūpas, kad pro jas neprasiveržtų jam adresuoti keiksmai.

Paulius, kaip ir tėvai, buvo skeptiškas mano karjeros pasirinkimu. Esą aktorystė nėra rimta, o tik vienetai iš tiesų sužimba didžiojoje teatro scenoje. Apie lietuvišką kino industriją jo nuomonė buvo neigiama – jis nė nesivargino man paaiškinti, kodėl jam nepatinka vietinis kinas. Ką jau kalbėti apie Holivudą, lietuviams ten patekti jokių šansų!

– Mantai, aš rimtai – einam švęsti. Žinau, kad nesu pats geriausias draugas ir dažnai netikiu tavo pasirinkimais, bet… seni, einam! Penktadienis juk, yra proga švęsti!

– Penktadienis… Viskas tik dėl to, kad penktadienis, – garsiai burbėjau. Negalėjau sulaikyti pykčio, nes nesibaigiančios Pauliaus pašaipos tikrai mane erzino.

– Gerai, viskas, aš tyliu! – lyg pasiduodamas varžovui aukštyn rankas iškėlė draugas. – Daugiau nieko nesakysiu, nepamokslausiu. Einam į barą, bent po bokalą iškelsim už mano būsimą kelionę. Kitą savaitę išskrendu ir nė nenumanau, kada grįšiu…

Nors šiknius amžiais mane erzina, tačiau jo draugijos tikrai pasiilgsiu. Jis užknisa, bet su juo visada galima nuoširdžiai pasikalbėti apie širdies reikalus. Būtent tai mus abu ir suvienijo ir tapome kambariokais. Su šypsena prisiminsiu mūsų vakarus namų balkone, gurkšnojant viskį ir diskutuojant, kur dingo normalios moterys…

– Alio? Einam? – nesulaukęs mano atsakymo Paulius pradėjo rengtis striukę. – Jei tu atsisakai, išeisiu vienas. Norisi prasiblaškyti ir… tu supranti. Greičiausiai grįšiu ne vienas, – koketiškai mirkteli akį.

– Tuoj tuoj, tik leisk man apsirengti, – nusijuokiau ir pradėjau tyrinėti savo atspindį veidrodyje. – Žinai, gal ir aš ką nors parsivesiu. Kodėl gi ne? Senokai su kažkuo linksmai leidau laiką.

– Tik megztinį persirenk, nes pamačiusios šitą moterys greičiau norės marškinius išplauti nei pagroti su tavo dūdele, – juokėsi Paulius, baksnodamas į dėmę, atsiradusią po vakarykštės sriubos.

– Gerai jau, aš tuoj. Tik niekur neik!

Paulius teisus, man reikia kur nors „nuleisti“ visus savo nervus, daugiau atsipalaiduoti. O geriausiai padeda atsipalaiduoti seksas su nepažįstamąja, ką jau senokai dariau.

Lina

Krito pirmosios šių metų snaigės. Žiūrėjau į jas ir jaučiau, kaip po truputį širdis pildosi laimės. Pa-ga-liau! Kalėdos, tikrai pajutau, kad artinasi Kalėdos!

Lauke spaudė šaltukas, tačiau naktinėtojų gatvėse buvo nemažai. Ir visi pasipuošę, tokie gražūs su spalvotais paltais ir iš tolo šviečiančiais šalikais. Nesimatė, kad kas nors dėvėtų kepurę ar kaip nors bandytų paslėpti galvą nuo krentančių pirmųjų snaigių. Matyt, visi ir telaukė snaigių, mirgančių lempučių gatvėse ir žaliaskarės, stovinčios Katedros aikštėje. O kur dar karštas vynas, minkštutėliai meduoliai ir besišypsantys miestelėnų veidai… Visa tai aš vadinu Kalėdomis!

– Lina! Ko stovi išsižiojus, dar musė į gerklę įskris, – nė nepastebėjau kaip Ūlėna atsirado šalia manęs. – Ko tyli? Gal tikrai musę pagavai? – juokėsi taip garsiai, jog pasirodė, kad aplinkinai pradėjo į mus šnairuoti.

– Cha cha, ar tau kas nors sakė, kad esi labai juokinga?

– Gerai jau, daugiau nejuokauju. Matau, kad kai kas blogos nuotaikos… Einam greičiau vidun, nes kitaip aš išprotėsiu nuo to šalčio ir sniego… Ir tos visos pliurzės… Meh, – nusivaipė Ūlėna ir įsmuko į šalia buvusį barą.

Vos atidarius duris mano ausis pasiekė didžiulis triukšmas. Patalpa buvo su kiek prigesintomis šviesomis, tik baras išsiskyrė ryškiomis lemputėmis. Gudriai sugalvota – išryškinti vietą, prie kurios žmonės eis užsisakyti gėrimų.

– MAN ATRODO, KAD MES PAVĖLAVOM. ČIA NĖRA LAISVŲ STALIUKŲ, – surėkiau Ūlėnai į ausį, nes jau kelis kartus apėjom visą patalpą ir nieko neradom.

Ūlėna nė negirdėjo, o gal vis tik išgirdo, ką jai pasakiau. Dar vieną kartą apėjom aplink staliukus ieškodamos vietos ir galiausiai atsidūrėme prie baro.

– Imam šotų, – į ausį sušnabždėjo ji ir lyg tą išgirdęs barmenas jau stovėjo prie mūsų. Pati svajojau apie kokteilį, tačiau Ūlėna buvo greitesnė. Nespėjau nieko atsakyti, o ši jau ištraukusi banko kortelę laukė kada galės apmokėti. – Vaišinu aš, vėliau ir tu galėsi.

Na ką, šį vakarą nepavyks išgerti vieno kokteilio, liūdnai pagalvojau ir kiek su baime laukiau, kokį kiekį alkoholio teks išgerti. Ūlėna, norėdama pabėgti nuo sunkumų, daug geria, tad bijau pagalvoti, kiek stikliukų ji užsakė.

– Ko tu tokia įsitempus? Atsipalaiduok, juk turim darbą, laukia įdomus gruodžio mėnuo, – kalbėjo Ūlėna ir stebėjo, kaip barmenas ruošia mums gėrimą.

– Neįsitempus… Tiesiog… Nenoriu šiandien daug išgerti…

Ūlėna nusijuokė.

– Nebijok, viskas bus gerai! Aš esu šalia ir jeigu tau pasidarys bloga, važiuosim namo pas tave, gerai? Aš tave galėsiu prižiūrėti ir… Pagaliau ateina mūsų gražuoliai!

Barmenas atnešė didžiulį padėklą, ant kurio buvo margaspalviai stikliukai. Bandžiau greitai suskaičiuoti ir po 36-ojo pamečiau skaičių… Ūlėna tikrai pakvaišo. Arba jai visiškai blogai, dėl to nusprendė prisigerti ir viską pamiršti. Per dažnai ji tai daro.

– Šį tostą noriu skirti mums, paprastoms merginoms su didelėmis svajonėmis! – iškėlusi gėrimą į viršų kalbėjo Ūlėna. – Už mus ir už mūsų nuostabią ateitį!

Pasekiau jos pavyzdžiu – irgi pakėliau gėrimą į viršų, nebyliai tariau „už mus“ ir susidaužus stiklams, užsiverčiau taurelę. Gerklė pajuto malonų citrusų ir tekilos skonį.

Po velniais, skonis man patiko!

Gabrielė Kazlauskaitė „Įsimylėti Kalėdas“

Trukt už vadžių – vėl iš pradžių! 😃
Pamenu, pasibaigus #vasarosdesertas merginos kalbėjo apie jo tęsinį žiemą. Jei bus tęsinys, tikrai dalyvausiu, pažadėjau sau ir rugsėjo mėnesį pamačiusi naujienas apie #imbierineširdelė2022 šiek tiek išsigandau 😃 Labiausiai dėl reikalavimų, nes dar nenorėjau išplepėti visiems kaip ten viskas pasibaigė (mano akimis žiūrint, gana sėkminga pabaiga, bet su intriga 😃 ) Galiausiai teko grumtis su laiku, nes laiko neužteko, o spalio mėnesis, pasirodo, ne guminis 😃
Visgi savotiškas #vasarosdesertas tęsinys bus, tik šį kartą persikėlė į žiemą ir tapo #imbierinėširdelė. Keičiasi ir pagrindinė herojė – ne Ūlėna (nors ji bus pasakojime), o… Lina.
Linai su vyrais siaubingai nesiseka. Paskutinysis, baltarusis Ivanas, galiausiai ją paliko, nes nesugebėjo atsilaikyti prieš tėvų spaudimą vesti išrinktos sužadėtinės. Bet tai dar ne viskas – Linos, kaip makiažo meistrės, paslaugų niekam nereikia, o tėvai Kalėdoms iš Vokietijos negrįš.
Ką gi, belieka per pačią mylimiausią šventę dirbti ir ne bet kuo, o Kalėdų elfe! Linai ši idėja patiks, kadangi tokiu būdu galės padėti kurti šventinę nuotaiką kitiems.
Mantas tikėjosi, kad po studijų LMTA bus naujas sėkmingiausias aktorius Lietuvoje, bet taip ir liko nepastebėtas. Režisieriai jo nė į vaikiškus spektaklius nekviečia! O pinigų tai reikia… Vienintelis šansas šiuo šventiniu laikotarpiu – tapti Kalėdų Seneliu ir taip užsidirbti pinigų padidėjusioms elektros sąskaitoms apmokėti.
Mantui šventės yra galimybė uždirbti. Kalėdų senelio role jis nesididžiuoja ir jos imasi tik dėl to, kad laukia neblogas atlygis.
Linos ir Manto laukia daug keistų ir gal kiek nepatogių akimirkų, kurias vainikuos gruodžio 24-oji. Nejau tarp šių visiškai skirtingų žmonių gali būti kas nors daugiau?
Atsakymą, manau, tikrai žinosite 😊Bet šių dviejų herojų laukia labai įdomi kelionė, kuri prasidės jau kitą savaitę!
Ačiū, kad skaitote!