Įsimylėti Kalėdas 1 dalis

Nelaukiu Kalėdų

Lina

– Tai tu ir Artūras?.. Kaip jums ten viskas?

– Ai, nežinau… Geriau neklausk, – susiraukė Ūlėna ir gurkštelėjo karšto rudo gėrimo. – Fui, aš tikrai ne kakavos žmogus… Čia vaikų gėrimas, o ne suaugusiųjų, Lina. Kaip tu gali gerti šitą bjaurybę?

Ūlėna dar labiau susiraukė. Na, ir tegul, jos juk neperauklėsiu.

– Kakava tinka visiems, ypač su daug mažų zefyriukų, – linksmai tariau ir, paėmusi maišelį, įsibėriau dar daugiau zefyrų į garuojantį gėrimą.

Ūlėna pastaruoju metu buvo kaip nesava. Vos tik peržengusi buto slenktį pradėjo dūsauti, susiraukdavo dėl kiekvieno menknieko. O kur dar nevykę komentarai apie kiekvieną mano veiksmą! Drįstu suabejoti, kam šios Kalėdos bus blogesnės – man ar jai.

– Gerai jau, gal su zefyrais ir nieko… Bet vis tiek šūdas, nepatinka… – pasikrapštė nosį ir vėl pradėjo raukytis. Tai pradeda mane erzinti. – Turi kavos?

– Taip, tuoj padarysiu, – atsistojau ir užkaičiau virdulį.

Kartais ir pati nesuprantu, kodėl aš su ja bendrauju. Su Ūlėna būna linksma, kartais smagu mergaitiškai paplepėti, bet dažnai yra tikra rakštis subinėje. Ji greitai gali išvesti iš kantrybės, ypač su savo kalbomis apie tai, ko ji nori. Anksčiau tai buvo kiti vyrai, o dabar jau nesuprasi kas. Tikra dramų karalienė.

– Ačiū, Lina, kad visada mane išklausai, – vos tik užkaitus virduliui, gailiai prabilo. – Aš esu kažkokia nenormali, tikrai nenormali… Ir be reikalo ant tavęs taip rėkiau… Bet tu ant manęs nepyk, gerai?

Į mane žiūrėjo batuoto katino Pūkio akis nutaisiusi Ūlėna. Dar kelios akimirkos ir atrodė, kad ji tuoj apsiverks.

– Nepykstu, – sunkiai atsidusau paėmusi kavos indelį iš spintelės. – Tu užknisi, bet aš nepykstu.

– Ačiū, – šyptelėjo ji. Pagaliau jos nuotaika bent kiek pasitaisė. – Tau turbūt irgi dabar nelengva, juk Ivanas paliko tave…

Ivanas… Ivanas yra šiknius! Iš pradžių suokė apie begalinę meilę, bet, galiausiai, ėmė ir pabėgo į Baltarusiją. Neva sužadėtinė laukia, o tėvai spaudė nepalikti išrinktos nuotakos.

O kaip aš? Dabar galvoju, kad jam visiškai nerūpėjau. Pasitaikė kvaila europietė ir tiek. Pažaidė, paturėjo mane per atostogas Turkijoje, o po mėnesio, praleisto Lietuvoje, saldūs žodžiai dingo. Turbūt jis manęs ir nemylėjo, kaip suokė vakarais, meiliai susiglaudus po viena siaura antklode…

– Pamiršk tą vardą, nenoriu jo girdėti, – nenoriai atsakiau Ūlėnai. – Geriau atsakyk, kiek tau kavos dėti. Du šaukštelius?

– Aha, du, tik be didelio kaupo, – atsakė stebėdama kaip kabinu kavą. – Geriau pamirškim tuos vyrus, su jais tik vienos problemos. Geriau papasakok, ką veiksi per šias Kalėdas? Būsi Vilniuje ar?..

Dar vienas skaudus klausimas. Kalėdos – tokia jauki ir nuostabi namų šventė, kurios negalėdavau įsivaizduoti be tėvų, vyresniojo brolio, močiutės ir tų dvylikos patiekalų ant šventinio stalo. Gaila, kad šiais metais to nebus.

– Sunku ką ir atsakyti… Po šitų visų karantinų maniau, kad tikrai susirinksim pas močiutę, kaip ir kiekvienais metais, bet… Močiutės nėra gyvųjų tarpe, o mama nenori grįžti į Lietuvą, siaubingai bijo apsirgti… Nors jai sakiau, kad korona jau baigėsi, bet kur tau, ji vis tiek manęs neklauso! Galiausiai pareiškė, kad su tėčiu dirbs per šventes, tik brolis atostogaus, bet ir tas į Lietuvą negrįš.. O bilietai į Vokietiją labai brangūs… Greičiausiai liksiu Lietuvoje ir Kalėdas švęsiu viena.

– O kaip autobusas? Su autobusu važiuok, sutaupysi eurų, – pasiūlė Ūlėna atsargiai gurkštelėdama kavos. – Va, čia tai gėrimas, iškart geriau pasijutau!

Dabar jau aš pradėjau dūsauti. Rudens pradžioje pavyko šiek tiek užsidirbti gražinant moteris proginiu makiažu, tačiau dabar viskas sustojo. O aš taip tikėjau savimi! Maniau, kad man tikrai sekasi ir sėkmė nuo manęs nenusisuks, bet gruodžio mėnesiui turiu užsirašiusias vos dvi klientes. Net Helovyno makiažo niekas pas mane nėjo darytis! Nuoširdžiai nesupratau, kaip atsidūriau tokioje situacijoje… Galbūt kažkas parašė neigiamą komentarą ir dabar niekas nenori pas mane ateiti pasigražinti?

Dabar ieškoti priežasčių kodėl neturiu laiko, kaip ir pinigų banko sąskaitoje.

– Aš net autobusui nesukrapštysiu, o skolintis tikrai nenoriu… Na, teks šventiniu laikotarpiu dirbti, nes kitu atveju nebežinau, ką teks valgyti gruodžio mėnesį, – bandžiau dar juokauti, bet pajutau pastrigusį kartėlio gniužulą gerklėje. Aš tikra nevykėlė.

– Suprantu tave, – liūdnai pritarė Ūlėna. – Turbūt ir aš dirbsiu, nes ir aš neturiu kitos išeities. Gal įsidarbinam kartu? Bent bus linksmiau.

Nenorėjau to garsiai sakyti, tačiau dirbti su ja būtų tikras pragaras. Ūlėna šiek tiek pritingi, ne kartą esu ir iš pačios girdėjusi, kad sunkaus darbo ji niekada nedirbs. O kalėdiniu laikotarpiu tikėtis lengvų dienų tikrai neverta.

– Galim kažką pažiūrėti, – šyptelėjau jai, nors nujaučiau, kad dirbti kartu mums tikrai nesigaus. Ji galiausiai sugalvos kaip išsisukti nuo darbo. – Galim net dabar pasižiūrėti skelbimus, galbūt pavyks kam nors ir paskambinti.

Ūlėna iškėlė į viršų nykštį ir plačiai nusišypsojo. Įdomu, kaip ilgai ji bus taip pozityviai nusiteikusi darbo atžvilgiu.

Mantas

Tėvai buvo teisūs – iš vaidybos diplomo nieko gero.

Kodėl aš negalėjau užgožti savo norų ir paklausyti gimdytojų? Kodėl norėjau visiems įrodyti, kad mano tikslas – aktorystė – yra vertas pagarbos? Galėjau, kaip tėvas, rinktis teisę ir dabar sėdėčiau ramiai kuriame nors Vilniaus advokatų biure ir nesukčiau galvos, iš kur gausiu pinigų sąskaitai už elektrą.

Nors ne, greičiausiai dabar ruoščiausi artėjančiai sesijai, nes tėvas būtų įkalbėjęs po bakalauro stoti tiesiai į magistrantūrą. Taigi, sėdėčiau ir mokyčiausi artėjantiems egzaminams, o ne maldaučiau pažįstamų režisierių bent neapmokamo vaidmens. Gal tai padės bent kiek prasimušti į aktorystės pasaulį, kuriame, atrodo, kad man visiškai nėra vietos.

– Mantai, ką darom? Gal prašysi tėvų pagalbos? – paklausė kambariokas Paulius, laikydamas rankoje buto savininko išrašytą sąskaitą už praėjusį mėnesį.

Nelabai žinojau, ką ir daryti. Po diplomo įteikimo tikėjausi, kad pasiūlymai suvaidinti teatre ar kuriame nors televizijos seriale patys savaime atsiras, o man beliks tik juos susirinkti. To, žinoma, nebuvo. Ir turbūt esu pats kaltas. Bijojau didžiulės sąskaitos už studijas, todėl kiekvieną vasarą dirbau užsienyje, o tuo tarpu kursiokai važinėjo po gastroles ir rinko režisierių simpatijas. Dėl to jie buvo pastebėti, o aš ne.

– Nežinau… Tėvų pinigų neprašysiu, ir taip neduotų… Jau bijau pagalvoti, kokia sąskaita pareis už šildymą… – sunkiai rinkau žodžius.

Paulius buvo ne kartą minėjęs, kad nori emigruoti. Jam, kaip ir man, siaubingai nesisekė. Šiais metais išsiskyrė su ilgamete mergina, vėliau jį atleido iš darbo (nors tikėjosi, kad sulauks paaukštinimo), o prieš mėnesį į jo mašiną trenkėsi juodas BMW. Tik per stebuklą pats liko gyvas ir vos su keliais nubrozdinimais.

– Aš tikrai emigruosiu, man jau užteks. Jau susiskambinau su draugu. Švedijoje į gamyklas ieško žmonių. Jeigu nori, gali prie manęs prisijungti.

Šyptelėjau. Nereikia man jokių švedijų, anglijų ar kitų pasaulio šalių. Užteko vasarų Danijoje ir vienerių metų Norvegijoje, po kurių grįžęs į Lietuvą vos atlenkdavau nugarą. Daugiau savęs taip nesiruošiu kankinti.

– Dėkui už pasiūlymą, bet žinai mano atsakymą. Bandysiu čia kaip nors prasisukti. Noriu patekti į dramos teatrą, turiu ten kelis pažįstamus ir…

– Tu rimtai nori vaidinti ir po to bandyti išgyventi už 10 eurų? – erzino Paulius. – Jeigu savęs negerbi, prašom!

– Ką tu čia… – norėjau piktai jam atkirsti, bet supratau, kad turiu valdytis. Nors buvome geri draugai, iš jo palaikymo retai kada sulaukdavau. – Viskas man bus gerai, ačiū už rūpestį.

Paulius apsisuko ir nuėjo į savo kambarį. Pagaliau, nes nusibodo klausytis jo piktų pamokymų. Žinau, kad naujam aktoriui nėra viskas taip paprasta, bet nuo kažko juk reikia pradėti. Dabar noriu patekti į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Visa kita tik detalės.

– Beje, didis aktoriau, – vėl sugrįžo į mano kambarį, tik šį kartą su telefonu rankose, – žiūrėk, ką radau, kaip tik tau. Gruodžio mėnesiui ieško Kalėdų senio, bus puiki repeticija prieš teatrą.

Susiraukiau. Suprantu, kad Pauliui nepatinka mano profesinis kelias, bet kam jam taip nevykusiai juokauti? Juk jis žino, kad nekenčiu Kalėdų. Būtų mano valia, šią šventę uždrausčiau. Visiškai nejaučiu jokios MAGIJOS, kai lauke sniegas ir minusas. Nepamirškime ir žmonių, apsimetančių, kad jiems rūpi aplinkiniai, todėl šluoja parduotuves ir po egle deda bereikšmius daiktus, kurie vėliau bus nė nepanaudoti ir (greičiausiai) perdovanojami kitiems. Apie Kalėdų Senį, liežuvis man neapsiverčia jo vadinti Seneliu, visiškai neturiu teigiamos nuomonės ir jau nuo ankstyvos vaikystės įtariai žiūrėjau į jį. Kaip senas vyras spėja per vieną naktį aplankyti viso pasaulio vaikus? Paauglystėje Kalėdų Senis virto vartotojiškumo ženklu, siekiančiu naudos tik sau, o ne aplinkiniams.

Gali būti, kad prie Kalėdų nekentimo prisidėjo ir trylikamečio prigauta tėvo išdavystė, o vėliau ir šio fakto ignoravimas. Motinai buvo svarbiau, kad augdamas turėčiau vyro pavyzdį, tačiau tą, ką mačiau, tikro vyro nė nepriminė.

– Ačiū, – per sukąstus dantis padėkojau Pauliui. – Dar pagalvosiu.

Žinojau, kad Kalėdos yra puikus metas užsidirbti daug pinigų. Vargšais apsimetantys tautiečiai vėl viską šluos iš lentynų ir norės dar. Šį laikotarpį teks išnaudoti darbui, o aktorystė… turės palaukti. Bent iki pavasario, kol sąskaitos ne taip smaugs.

Lina

Tvarkiausi namus, kai sulaukiau Ūlėnos žinutės.

Būkim snieguolėmis! Prekybos centras ieško Kalėdų Senelio padėjėjų, kaip tau šis darbas? Nes aš noriuuuu!

Gal ji iš manęs tyčiojasi? Jau norėjau jai atrašyti, bet sulaukiau antros žinutės su nuoroda į darbo skelbimą.

Gerai, pasiūlymas gal ir nėra toks jau blogas. Mokės beveik dvigubai, palyginus su tuo, ką galėčiau gauti, jei dirbčiau pardavėja Kalėdinėje mugėje. Tik aš niekur nematau, kad būtų parašyta, jog ieško Snieguolių… Nebent Kalėdų senelio padėjėjas ir reiškia Snieguolę…

Man tinka, bandom. Tik čia nieko neparašyta apie Snieguoles…

Greičiausiai Ūlėna ir vėl kažką ne taip perskaitė. Arba perskaitė, tik viską suprato taip, kaip nori ji. Nesistebiu.

Ką žinau, gal ieško Snieguolių, o gal Kalėdinių elfų… Man nesvarbu, geriau pažiūrėk, kiek MOKA!!

Ūlėnai, kaip visada, svarbiausia tik pinigai.

Aišku, ir man patinka pinigai. Kam jie nepatinka? Be jų sunku būtų ir išgyventi. Tačiau dirbti šventiniu laikotarpiu noriu ne tik dėl pilnesnės piniginės. Viskas ir dėl pačių Kalėdų, šventinės dvasios kėlimo sau ir kitiems. Juk Kalėdos yra tokia magiška šventė! Turbūt tik gruodžio mėnesį žmonės tampa geresni, labiau atjaučiantys ir atlaidūs. O kur dar šaltukas, badantis žandus, aplink žibančios lemputės, karštas vynas ir Kalėdinė eglutė!

Dievinu Kalėdas! Būtų mano valia, šią gražiausią šventę metuose pasaulis švęstų kiekvieną pusmetį, po vieną kartą. Tada pasibaigtų ir įvairias pasaulio vietas alinantis karas, žmonės plačiau šypsotųsi ir aplink būtų tiek daug gerų emocijų!

Turbūt dėl to darbas šventiniu laikotarpiu neatrodo tokia kančia. Juk aš padėsiu kurti Kalėdinę atmosferą! Dar tiksliai nesupratu, kaip visa tai vyks, bet žinau, kad mano veidą puoš šypsena ir visiems linkėsiu pačių gražiausių švenčių.

Bandom laimę čia. Aš irgi noriu pabandyti

Parašiau Ūlėnai ir su virpančia širdimi rinkau skelbime nurodytą telefono numerį.

Mantas

Būsiu Kalėdų Senis. Būsiu senis… Kalėdų senis…

Vis dar purtausi nuo šios minties, bet gerai suprantu, kad neturiu kito pasirinkimo. Turiu dabar pakentėti ir būti tuo suknistu Kalėdų seniu, kad vėliau nereikėtų išgyventi dėl neapmokėtų sąskaitų už šildymą ir elektrą. Anstolių man nereikia – užteko ir vieno susidūrimo su jais.

Pavasarį grįšiu į teatrą, kad ir tuo šlavėju ar rūbininku, jau net nepamenu, kurį darbą siūlė Virgis. Gaila, kad jie negali sumokėti bent penkis kartus tiek, kiek žada už persirengimą seniu raudonais drabužiais.

– Jūs aktorius? Net geriau, jūs puikiai tiksite Kalėdų Senelio vaidmeniui! Pas mus ateina aktoriai, jų kuriamus personažus klientai dievina! – energingai telefonu kalbėjo moteris, iš kurios balso, spėju, galėjo būti mano motina. – Jeigu jūs neturite kitų įsipareigojimų, mes jūsų norime!

Che… Kokie dar įsipareigojimai? Nebent tik buto savininkui nevėluoti su būsto nuoma.

– Ne, neturiu. Šiuo metu esu laisvas, – taip, tikrai esu laisvas, nes niekas manęs nenori samdyti. Va tau ir aktorius.

Daugiau nelabai ir įsidėmėjau, ką kalbėjo moteris. Pažadėjo parašyti SMS žinutę, kurioje atsiųs visą informaciją apie darbo pradžią ir sutarties pasirašymą.

Po skambučio, pripažįstu, šiek tiek pasijutau geriau. Ypač, kai moteris pasakė, kiek uždirbsiu ir kiek dar galėsiu gauti, jeigu sutiksiu dirbti papildomai. Aktoriai labai geri Kalėdų Seneliai, dar skambėjo galvoje laibas moters balselis.

Geri Kalėdų Seniai… Nebent tik tie aktoriai, kurių teatras nepaėmė. Labai gaila, kad esu vienas iš jų.

Lina

Turiu darbą. Tik kodėl aš nesijaučiu laiminga?

Būsiu Kalėdų elfas. Mano pareigos – užtikrinti, kad kiekvienas vaikas prieitų pasisveikinti prie Kalėdų Senelio, gautų čiulpinuką ir būtų laimingas. Kaip Ūlėna sakė po sutarties pasirašymo – viskas bus easy. Nebent tik jai.

Šventiniu laikotarpiu niekada nedirbdavau. Anksčiau tam trukdė mokslai, o porą paskutinių kartų jau nuo gruodžio mėnesio gyvendavau su tėvais, grįžusiais iš Vokietijos. Kaip būdavo smagu senolės namuose! Šveisdavome visus namų kampelius, nes ligota močiutė jau nepajėgdavo visko sutvarkyti. Kepdavome daug pyragų, ieškodavome gurmaniškų receptų antrai Kalėdų dienai… Tačiau įspūdingiausia tų dienų dalis buvo Kalėdų eglės paieška. Visi kartu – aš, brolis, mama, ir tėtis – eidavome į netoliese esantį mišką ir ieškodavome Kalėdų eglės.

O dabar tėvai net nesiruošia sugrįžti namo Kalėdoms…

Tikrai liūdna. Siaubingai liūdna! Dar nebuvau emociškai pasiruošusi tokioms Kalėdoms – be šeimos, visų šventinių tradicijų, vienai… Turbūt dėl visos šitos situacijos labiausiai yra kalta močiutė. Juk, jei ne ji, tėvai būtų Lietuvoje…

Lina, baik! Ką tu čia nusišneki, subarė mane vidinis balselis. Tu juk gali turėti pačias gražiausias Kalėdas! Tik šį kartą darbe, bet padėsi kitiems patikėti Kalėdomis!

Patikėti… Kalėdomis… O kas man padės jomis patikėti? Tik dar labiau susiraukiau.

Suvibravo telefonas. Skambina Ūlėna.

– Einam švęsti darbo sutarties! – linksmai kalbėjo Ūlėna. – Lina, mes čia tokį gerą darbą gavom, kur realiai nieko nereikės daryti! Negaliu tuo patikėti…

Na va, jau prasideda… Ūlėna nemano, kad mums reikės dirbti.

– Reikės dirbti, nesakyk, kad pinigai mums mokami už nieką. Ir dar dirbti šventiniu laikotarpiu… Ūla, man atrodo, kad aš išprotėsiu…

Sunkus atodūsis atsklido iš telefono ragelio.

– Lina, ša! Tu tikrai neišprotėsi. Ir kodėl tu tokia pesimistė? Juk Kalėdos – tavo mėgstamiausia metų šventė, o ką dabar tu kalbi? Juk būsim elfai, prižiūrėsim Kalėdinę tvarką. Na, ir linksminsim vaikus, čia turbūt geriausia darbo dalis. Ar tau dažnai moka už tai, kad pralinksmini kitą? Ar tau moka?

– Na… Nemoka

– Taigi, nemoka. O dabar mokės ir ypač dėl to, kad dirbsi šventiniu laikotarpiu, kai visi trauks pilnus maisto vežimėlius ir norės nusifotografuoti su Kalėdų Seneliu. O tu jiems padėsi, gal net pasaugosi jų daiktus, kol žmonės fotografuosis su Seniu. Lina, aš nelabai suprantu, kodėl tu dabar pradėjai nerimauti dėl darbo? Kalėdos juk tau patinka… Jei ne tu, turbūt ir pati į Kalėdas taip teigiamai nežiūrėčiau!

Ji buvo teisi. Man patinka gruodžio mėnuo. Aš dievinu Kalėdas! Dar prieš susitikdama su tėvais močiutės namuose jau pradedu ruoštis šiai šventei. Namuose pilna šventinių lempučių, papuošta maža plastikinė eglutė stovi ant palangės. Visada (kartais ir kiekvieną dieną) nueidavau prie pagrindinės Vilniaus Kalėdų eglės ir pasivaikščiodavau po šurmuliuojantį miestą. Su Inesa ir Ūlėna dovanomis keisdavomės dar prieš Kūčias ir būtinai su karšto vyno taure ir imbieriniais sausainiais…

Turbūt šią gražiausią šventę metuose jaučiu ne tik tada, kai esu su tėvais. Gruodį mano gyslomis pradeda tekėti ne kraujas, o… Kalėdos!

– Tiesą tu sakai, – po kiek per ilgos pauzės atsakiau Linai. – Visai be reikalo panikuoju.

– Matai, aš visada teisi. Tau juk patinka Kalėdos, todėl patiks ir elfo darbas! Nors, teisingiau pasakius, elfės pagalbininkės pozicija. O kad darbe dar geriau sektųsi, einam atšvęsti į barą!

Šyptelėjau. Tikrai yra ką švęsti.

Mantas

– Ko tu toks liūdnas? Gi yra ką švęsti – amžinas bedarbis pagaliau turės ką veikti! – šyptelėjo Paulius, kuomet jam papasakojau apie naująjį darbą.

Cha cha cha, šmaikštu! Labai šmaikštu! Norėtųsi tam šikniui trenkti, tačiau nemalonumų šiuo metu man tikrai nereikia. Tegul juokiasi dabar, bet aš jam dar parodysiu. Tik stipriau suspaudžiau lūpas, kad pro jas neprasiveržtų jam adresuoti keiksmai.

Paulius, kaip ir tėvai, buvo skeptiškas mano karjeros pasirinkimu. Esą aktorystė nėra rimta, o tik vienetai iš tiesų sužimba didžiojoje teatro scenoje. Apie lietuvišką kino industriją jo nuomonė buvo neigiama – jis nė nesivargino man paaiškinti, kodėl jam nepatinka vietinis kinas. Ką jau kalbėti apie Holivudą, lietuviams ten patekti jokių šansų!

– Mantai, aš rimtai – einam švęsti. Žinau, kad nesu pats geriausias draugas ir dažnai netikiu tavo pasirinkimais, bet… seni, einam! Penktadienis juk, yra proga švęsti!

– Penktadienis… Viskas tik dėl to, kad penktadienis, – garsiai burbėjau. Negalėjau sulaikyti pykčio, nes nesibaigiančios Pauliaus pašaipos tikrai mane erzino.

– Gerai, viskas, aš tyliu! – lyg pasiduodamas varžovui aukštyn rankas iškėlė draugas. – Daugiau nieko nesakysiu, nepamokslausiu. Einam į barą, bent po bokalą iškelsim už mano būsimą kelionę. Kitą savaitę išskrendu ir nė nenumanau, kada grįšiu…

Nors šiknius amžiais mane erzina, tačiau jo draugijos tikrai pasiilgsiu. Jis užknisa, bet su juo visada galima nuoširdžiai pasikalbėti apie širdies reikalus. Būtent tai mus abu ir suvienijo ir tapome kambariokais. Su šypsena prisiminsiu mūsų vakarus namų balkone, gurkšnojant viskį ir diskutuojant, kur dingo normalios moterys…

– Alio? Einam? – nesulaukęs mano atsakymo Paulius pradėjo rengtis striukę. – Jei tu atsisakai, išeisiu vienas. Norisi prasiblaškyti ir… tu supranti. Greičiausiai grįšiu ne vienas, – koketiškai mirkteli akį.

– Tuoj tuoj, tik leisk man apsirengti, – nusijuokiau ir pradėjau tyrinėti savo atspindį veidrodyje. – Žinai, gal ir aš ką nors parsivesiu. Kodėl gi ne? Senokai su kažkuo linksmai leidau laiką.

– Tik megztinį persirenk, nes pamačiusios šitą moterys greičiau norės marškinius išplauti nei pagroti su tavo dūdele, – juokėsi Paulius, baksnodamas į dėmę, atsiradusią po vakarykštės sriubos.

– Gerai jau, aš tuoj. Tik niekur neik!

Paulius teisus, man reikia kur nors „nuleisti“ visus savo nervus, daugiau atsipalaiduoti. O geriausiai padeda atsipalaiduoti seksas su nepažįstamąja, ką jau senokai dariau.

Lina

Krito pirmosios šių metų snaigės. Žiūrėjau į jas ir jaučiau, kaip po truputį širdis pildosi laimės. Pa-ga-liau! Kalėdos, tikrai pajutau, kad artinasi Kalėdos!

Lauke spaudė šaltukas, tačiau naktinėtojų gatvėse buvo nemažai. Ir visi pasipuošę, tokie gražūs su spalvotais paltais ir iš tolo šviečiančiais šalikais. Nesimatė, kad kas nors dėvėtų kepurę ar kaip nors bandytų paslėpti galvą nuo krentančių pirmųjų snaigių. Matyt, visi ir telaukė snaigių, mirgančių lempučių gatvėse ir žaliaskarės, stovinčios Katedros aikštėje. O kur dar karštas vynas, minkštutėliai meduoliai ir besišypsantys miestelėnų veidai… Visa tai aš vadinu Kalėdomis!

– Lina! Ko stovi išsižiojus, dar musė į gerklę įskris, – nė nepastebėjau kaip Ūlėna atsirado šalia manęs. – Ko tyli? Gal tikrai musę pagavai? – juokėsi taip garsiai, jog pasirodė, kad aplinkinai pradėjo į mus šnairuoti.

– Cha cha, ar tau kas nors sakė, kad esi labai juokinga?

– Gerai jau, daugiau nejuokauju. Matau, kad kai kas blogos nuotaikos… Einam greičiau vidun, nes kitaip aš išprotėsiu nuo to šalčio ir sniego… Ir tos visos pliurzės… Meh, – nusivaipė Ūlėna ir įsmuko į šalia buvusį barą.

Vos atidarius duris mano ausis pasiekė didžiulis triukšmas. Patalpa buvo su kiek prigesintomis šviesomis, tik baras išsiskyrė ryškiomis lemputėmis. Gudriai sugalvota – išryškinti vietą, prie kurios žmonės eis užsisakyti gėrimų.

– MAN ATRODO, KAD MES PAVĖLAVOM. ČIA NĖRA LAISVŲ STALIUKŲ, – surėkiau Ūlėnai į ausį, nes jau kelis kartus apėjom visą patalpą ir nieko neradom.

Ūlėna nė negirdėjo, o gal vis tik išgirdo, ką jai pasakiau. Dar vieną kartą apėjom aplink staliukus ieškodamos vietos ir galiausiai atsidūrėme prie baro.

– Imam šotų, – į ausį sušnabždėjo ji ir lyg tą išgirdęs barmenas jau stovėjo prie mūsų. Pati svajojau apie kokteilį, tačiau Ūlėna buvo greitesnė. Nespėjau nieko atsakyti, o ši jau ištraukusi banko kortelę laukė kada galės apmokėti. – Vaišinu aš, vėliau ir tu galėsi.

Na ką, šį vakarą nepavyks išgerti vieno kokteilio, liūdnai pagalvojau ir kiek su baime laukiau, kokį kiekį alkoholio teks išgerti. Ūlėna, norėdama pabėgti nuo sunkumų, daug geria, tad bijau pagalvoti, kiek stikliukų ji užsakė.

– Ko tu tokia įsitempus? Atsipalaiduok, juk turim darbą, laukia įdomus gruodžio mėnuo, – kalbėjo Ūlėna ir stebėjo, kaip barmenas ruošia mums gėrimą.

– Neįsitempus… Tiesiog… Nenoriu šiandien daug išgerti…

Ūlėna nusijuokė.

– Nebijok, viskas bus gerai! Aš esu šalia ir jeigu tau pasidarys bloga, važiuosim namo pas tave, gerai? Aš tave galėsiu prižiūrėti ir… Pagaliau ateina mūsų gražuoliai!

Barmenas atnešė didžiulį padėklą, ant kurio buvo margaspalviai stikliukai. Bandžiau greitai suskaičiuoti ir po 36-ojo pamečiau skaičių… Ūlėna tikrai pakvaišo. Arba jai visiškai blogai, dėl to nusprendė prisigerti ir viską pamiršti. Per dažnai ji tai daro.

– Šį tostą noriu skirti mums, paprastoms merginoms su didelėmis svajonėmis! – iškėlusi gėrimą į viršų kalbėjo Ūlėna. – Už mus ir už mūsų nuostabią ateitį!

Pasekiau jos pavyzdžiu – irgi pakėliau gėrimą į viršų, nebyliai tariau „už mus“ ir susidaužus stiklams, užsiverčiau taurelę. Gerklė pajuto malonų citrusų ir tekilos skonį.

Po velniais, skonis man patiko!

Gabrielė Kazlauskaitė „Įsimylėti Kalėdas“

Trukt už vadžių – vėl iš pradžių! 😃
Pamenu, pasibaigus #vasarosdesertas merginos kalbėjo apie jo tęsinį žiemą. Jei bus tęsinys, tikrai dalyvausiu, pažadėjau sau ir rugsėjo mėnesį pamačiusi naujienas apie #imbierineširdelė2022 šiek tiek išsigandau 😃 Labiausiai dėl reikalavimų, nes dar nenorėjau išplepėti visiems kaip ten viskas pasibaigė (mano akimis žiūrint, gana sėkminga pabaiga, bet su intriga 😃 ) Galiausiai teko grumtis su laiku, nes laiko neužteko, o spalio mėnesis, pasirodo, ne guminis 😃
Visgi savotiškas #vasarosdesertas tęsinys bus, tik šį kartą persikėlė į žiemą ir tapo #imbierinėširdelė. Keičiasi ir pagrindinė herojė – ne Ūlėna (nors ji bus pasakojime), o… Lina.
Linai su vyrais siaubingai nesiseka. Paskutinysis, baltarusis Ivanas, galiausiai ją paliko, nes nesugebėjo atsilaikyti prieš tėvų spaudimą vesti išrinktos sužadėtinės. Bet tai dar ne viskas – Linos, kaip makiažo meistrės, paslaugų niekam nereikia, o tėvai Kalėdoms iš Vokietijos negrįš.
Ką gi, belieka per pačią mylimiausią šventę dirbti ir ne bet kuo, o Kalėdų elfe! Linai ši idėja patiks, kadangi tokiu būdu galės padėti kurti šventinę nuotaiką kitiems.
Mantas tikėjosi, kad po studijų LMTA bus naujas sėkmingiausias aktorius Lietuvoje, bet taip ir liko nepastebėtas. Režisieriai jo nė į vaikiškus spektaklius nekviečia! O pinigų tai reikia… Vienintelis šansas šiuo šventiniu laikotarpiu – tapti Kalėdų Seneliu ir taip užsidirbti pinigų padidėjusioms elektros sąskaitoms apmokėti.
Mantui šventės yra galimybė uždirbti. Kalėdų senelio role jis nesididžiuoja ir jos imasi tik dėl to, kad laukia neblogas atlygis.
Linos ir Manto laukia daug keistų ir gal kiek nepatogių akimirkų, kurias vainikuos gruodžio 24-oji. Nejau tarp šių visiškai skirtingų žmonių gali būti kas nors daugiau?
Atsakymą, manau, tikrai žinosite 😊Bet šių dviejų herojų laukia labai įdomi kelionė, kuri prasidės jau kitą savaitę!
Ačiū, kad skaitote!