-7-
Einu koridoriumi ir keikiu save. Na kodėl turiu prisigalvoti nebūtų dalykų? Kodėl man atrodė, kad jam parūpau kaip moteris? Jis gi sakė, kad su Simona ilgai draugauja, gal suklydo ją pavadindamas materialiste? Na ir kodėl vis pasirenku netinkamus, šiuo atveju, nepasiekiamus vyrus? Bijau tik, kad jau per vėlu, širdžiai neįsakysi. Karolis man neabejotinai patinka. Nuo pat pirmos akimirkos kai pasirodė ligoninėje. Apie jį galvoju dieną ir naktį, ypač kai pavargstu galvoti apie sūnaus ligą ir leidžiu sau pasvajoti. Pajaučiu kaip sudrėksta mano akys ir jų kampučiuose atsiranda po sūrią ašarą. Gana! Dėl to tikrai neverksiu. Tebūna jis su savo Simona. Tarp manęs ir jo – tik Reinaldo kepenys.
Grįžusi į palatą randu Saulę, palinkusią prie snaudžiančio Reinaldo. Jos išraiška ne tokia džiugi, kaip visada, tad klausiu:
– Kaip Reinaldas? Ar viskas gerai?
– Taip, viskas puiku. Užmigo man beskaitant.
– Bet kažkas tave neramina ar ne, Saule?
– Ech, niekis, – nusuka akis ji į grindis, patylėjusi priduria: – Visada norėjau paklausti apie Reinaldo tėtį… Ar jūs ne kartu? Atleiskite jei per daug asmeniška.
– Ne, jokia čia paslaptis. Mes jau ketveri metai kaip išsiskyrę. Jis gyvena Venesueloje. Bet yra lietuvis. Ironiška, ar ne?
– Tai esate laisva, ar su tuo vyriškiu, kuris jums vertėjauja, esate pora?
– Laisva. Su Karoliu niekas mūsų nesieja. Na tik, kad jis yra Reinaldo senelio brolis ir nori tapti jam kepenų donoru, – iš lėto renku lietuviškus žodžius. Su Saule bendrauti taip lengva. – Jis turi merginą, – atsidūstu.
– Supratau. Didelė to vyro širdis.
– O tu? Ar turi vyrą? Vaikiną?
– Ne. Nesiseka man, esu įsimylėjusi be atsako, – gailiai taria ji ir pasižiūri į duris.
Staiga man dingteli:
– Daktaras Jurkšaitis?
Ji parausta ir užsiima už žandų, nusišypso:
– Negi taip matosi?
– O jūs puikiai vienas kitam tiktumėte!
– Tikrai? Man atrodo, kad jis į jus įsižiūrėjęs?
– Ne. Nejuokauk, – karštis pliūpteli ir į mano skruostus. Ne kartą buvau taip pagalvojus, bet stūmiau mintis šalin. – Gražiai su manim elgiasi dėl Reinaldo. Jis jam labai rūpi.
– Gal ir taip. Bet aš su juo dirbu gan senai. Į mane, atrodo, net nepažvelgia. O jūsų palatoje praleidžia ilgiausiai laiko…
Sėdim ir kalbamės lyg senos draugės. Aš gal kaip vyresnė ir su patirtimi, turėčiau ją ko pamokyti. O Saulė ir klauso įdėmiai, akių nenuleidžia. Jos banguoti šviesūs plaukai šiandien palaidi, putlios lūpos padažytos šviesiai rožine spalva. Gal, kad dar labai jauna, ji tokia nuoširdi ir atvira. Norisi jai kaip nors toj situacijoj su daktaru pagelbėti. Juolab, kad dabar įsivaizduoju kaip puikiai jie vienas kitam tiktų.
Kai Saulė išeina iš palatos suvibruoja mano telefonas. Žinutė nuo Karolio: Labai ačiū už vaišes, gaila, kad neleidai gyvai padėkot. Mane jau išleido, tikiuosi gerų tyrimų rezultatų.
Jis nebeužėjo. Vadinasi, iš ligoninės išėjo su ja. Ilgai galvoju ką jam atrašyti, galiausiai išsiunčiu: Tai niekis, palyginus su tuo ką darai dėl Reinaldo. Ilsėkis. Ir daugiau jis neatrašo, žinučių negaunu. „Gal jis dar su ja?” – skaudžiai nudiegia paširdžius.
Reinaldui nepasakojau apie Karolio pasiryžimą donuoti savo kepenis. Matau kaip mano berniukas stengiasi, kad ir skauda jam, jis neinkščia ir nepasiduoda, trokšta kuo greičiau pasveikti. Tik nenoriu suteikti jam didelių vilčių, kol rezultatų nėra. Paglostau sūneliui galvą. Taip norėtųsi sugrįžti į laiką prieš ligą. Vesčiau jį į darželį ir raginčiau daugiau žaisti su vaikais. Nuneštume tą rankų gamybos Kalėdinį žibintą ir aš dar pasilikčiau, padėčiau papuošti grupę. Susidraugaučiau su auklėtoja, viską padaryčiau, kad tik jis pasijaustų gerai.
Už ligoninės lango visai įsisnigo. Jau baltuoja medžių šakos, namų stogai ir šaligatviai. Gatvėse eismas sulėtėjęs, matau kaip pravažiuojančios mašinos valo nuo langų snaiges. Kiek pavyksta iš lovos, tuo vaizdu džiaugiasi ir Reinaldas. Jei sniegas neištirps, bus pirmos mūsų baltos Kalėdos. Iki jų dar savaitė.
– Karoliui jau pranešiau, jis sveikas ir jo kepenys puikiai tinka donorystei, – šypsosi daktaras Jurkšaitis pranešdamas žinią man. Paėjėjome per rytinę vizitaciją kiek toliau nuo Reinaldo lovos palatoje pasikalbėti.
– O kaip mes džiaugtis!
– Tik kaip ir minėjau, pas mus tokios operacijos neatliekamos… Susitariau su daktaru ligoninėje Vokietijoje, jis galėtų padaryti transplantaciją nedelsdamas.
– Kiek laiko turit omeny, sakydamas „nedelsdamas“? – nesupratau aš.
– Tuojau pat. Geriau negaišti, kol Reinaldas dar pakankamai stiprus ir gali keliauti. Na žinoma, reikės poros dienų kol jūs ten nuskrisite, įsikursite… Bet jei Reinaldo ir Karolio rodikliai bus geri, per Kalėdas manau jau galės abu ilsėtis po transplantacijos.
Suploju iš nuostabos rankomis.
– Taip greitai! Ačiū, jums! Dievas jus telaimina, daktare.
– Man nedėkokite. Tik darau savo darbą, – tvirtai pasakė jis.
– Esat pats geriausias gydytojas, kurį man yra tekę sutikti. Tą patį sakė ir sesutė Saulė, – šypteliu jam smailai žvelgdama.
Jis pakėlė antakį nustebęs, bet susimąstė ir nieko man nebeatsakė. Ir gerai, tenorėjau meškerę užmest, tegul galvoja apie Saulę.
Daktarui išėjus jau noriu pranešt žinią Reinaldui, bet susilaikau. O jei Karolis apsigalvojo? Jei susitaikęs su Simona nebenorės kažkur trenktis į Vokietiją per Kalėdas ir aukoti dalies savo organo tolimam giminaičiui?
Kol galvoju ką paskambinus Karoliui pasakyti, sučirškia mano telefonas.
– Ar jau girdėjai? – be įžangos klausia jis. Balsas, lyg loteriją laimėjusio žmogaus.
– Taip, ką tik daktaras pranešė.
– Tai puiki žinia! Ar tu džiaugiesi?
– Džiaugčiausi jei tu neapsigalvotum dėl viso šito.
– Tai žinoma, kad ne, – jo balsas sutrinka. – Kodėl turėčiau?
– Gal dėl savo merginos? – džiaugiuosi, kad kalbamės telefonu, nes nemokėčiau nuslėpti savo pasišlykštėjusios veido išraiškos.
– Na taip, Simona vakar bandė mane atkalbėti. Bet aš apsisprendęs, visu šimtu procentu. Nekantrauju gultis ant operacinio stalo ir dovanoti dalį savo kepenų Reinaldui. Kad tik jis pasveiktų…
Padėkoju jam ir baigiam pokalbį. Jau daug ramiau, nors taip ir nesupratau, kas dėl Simonos? Ką ji į tai, kad jis nenutraukia savo planų? Ir kaip reaguos sužinojusi, kad operacija numatyta per Kalėdas?
Įsisukame į plavanimo karuselę – daktaras Jurkšaitis, Karolis ir aš. Daktaras surenka visus reikiamus medicininius išrašus, užpildo krūvas blankų ir supasakoja mums kokia eiga viskas Vokietijoje vyks. Mes atskrisim, jei viskas gerai, su taxi nuvažiuosim į ligoninę, jei Reinaldui pasidarys blogai, iškviesime greitąją. Ligoninėje mus pasitiks daktaras Šulcas, paguldys abu vyrukus į priešoperacines palatas, padarys tyrimus ir kai jau bus rezultatai, geriausiu atveju dar po paros, juos operuos. Kepenų transplantacija užtruks nuo keturių iki dvylikos valandų. Karolis turėtų atsigauti po dienos ar dviejų, Reinaldui pooperacinis laikotarpis gali išsitęsti iki mėnesio. Užsisakome bilietus į Vokietiją, skrydžiui po dviejų dienų. Karolis sumoka, bet aš jam pažadu mūsų su Reinaldu dalį grąžinti, kai tik gausiu atlyginimą už šį mėnesį. Nesmagu, kad gyvename nuo algos iki algos, bet Venesueloje kažkaip gyvenome išvis be algos. Pardaviau viską ką galėjau, iš namų išnešiau net kavavirę. Taip sunku su pinigais buvo… Net jei ir būčiau dirbusi, oficialus mėnesinis atlyginimas apie du eurai, o vištienos kilogramas kainuoja tris.
– Tau nereikėtų pradėti krautis lagaminų? – paklausia Karolis po eilinės planavimo sesijos mums einant koridorium.
– Ko gero tu teisus… Tikriausiai savuosius jau esi susikrovęs?
– Ne, bet planuoju tai padaryt šį vakarą. Dar turėjau tau vieną prašymą, – keistai nusišypso jis man. Žydros jo akys apsisuka ratu.
– Klausau.
– Reikės, kad eitum kartu pas mane.
– Šiandien? – pasižiūriu į jį nepatikliai.
– Taip. Nors valandėlei. Prašau.
Pakeliu pečius nežinodama ką atsakyti. Toks jo kvietimas kaip lietus iš giedro dangaus.
– Turėsiu paklausti Saulės, ar pažiūrės Reinaldą.
– Va, kaip tik ir ji, – parodo į slaugytojų kampelį už stiklo. Saulė sėdi koją ant kojos užsikėlusi, kažką skaito.
– Tu eik pas Reinaldą, aš su ja pakalbėsiu.
Palydžiu Karolį akimis. Jo kūnas iš nugaros toks tvirtas, užpakaliukas standus. Vis dar užgniaužia man kvapą nuo jo, bet tvardausi. Jis užimtas.
Kai paprašau Saulės pabūti šią naktį prie Reinaldo ji nedvejojusi sutinka. Bet aš sugalvoju dar kai ką. Grįžtu pas daktarą Jurkšaitį į kabinetą.
– Daktare, būkit geras, pabudėkit prie mano sūnaus per naktį, – prašau jo. – Turiu grįžti namo pasiruošti kelionei.
– Paprašysiu, kad kuri sesutė pabūtų, tai jų darbas.
– Bet kai iki kelionės liko tiek nedaug, bijau rizikuoti… Jei jam pablogės ar kas nors atsitiks, noriu, kad būtumėt šalia ir suteiktumėt pagalbą, – nustatau kuo įtikinamesnę išsigandusios mamos išraišką. Kas ir yra tiesa, esu išsigandusi dėl sūnaus sveikatos, bet pasitikiu Saule, taip pat kaip ir juo.
– Na gerai, gerai, pabūsiu su Reinaldu, – sutinka jis, o aš laiminga nusišypsau. Tikiuosi tiem dviem pavyks.
-8-
Apsnigęs Kaunas atrodo kitaip; mėnesiena atsispindi baltose namų stogų smailėse, žibintų šviesos, tarsi aukso pažėrusios ant pusnių gatvėse. Šalia Karolio man net nešalta. Einu be savo juokingos kepurės, o mano juodi plaukai plaikstosi vėjyje. Jis taip pat atrodo atsipalaidavęs, kažką pasakodamas lengvai gestikuliuoja rankomis. Primena pietietį, nes Lietuvoje nesu sutikusių žmonių, mokančių taip kalbėti rankomis.
Užsukam į jau pažįstamą gatvelę, kur už tamsaus bromo įėjimas į jo namus. Kažkur netoliese suloja šuo ir aš išsigandusi prisišlieju prie Karolio. Jis apglėbia mane viena ranka prisitraukdamas dar arčiau savęs. Užuodžiu jo kvapą – muskato ir juodosios arbatos. Taip ir įeinam į namus prisiglaudę, vienas kitam šypsodamiesi. Ką pamatau pirmiausia – man užima kvapą. Didžiulė, kokių trijų metrų eglė. Plačios jos šakos skersuoja per visą koridorių. Pamatęs nustebusią mano išraišką, jis sako:
– Štai ko norėjau tavęs paprašyti!
– Kad visiem papasakočiau jog turi mišką namuose!?
– Ne, kad papuoštume eglę, kvailute, – švelniai pasako jis pro juoką, pakštelėdamas man per nosį pirštu.
Nutempiam žaliaskarę įį svetainę ir įstatom jos kamieną į stovą. Karolis atidaro įvairaus dydžio dėžutes su spalvotais ornamentais, paduoda man vieną ir kol aš darbuojuosi atneša dvi taures vyno ir imbierinių širdelių. Tokių pačių kaip valgėm aną kartą. Pakabinu burbulą, gurkšteliu vyno, atsikandu sausainio ir mano širdis lydosi. Kaip ir praėjusį kartą čia būdama jaučiuosi taip jaukiai, taip gera ir lengva, kad net minutėlei užmirštu jį esant įsipareigojusį.
Kai lieka tik girliandos ir viršūnė, Karolis atitįsia kopėčias, pastato šalia manęs. Jos neaukštos ir aš suprantu, kad ant jų užlipus ne ką tepasieksiu. Nusišypsojusi pasitraukiu ir pamoju lipti jam. Jis paima vieną galą girliandos ir lipdamas kopėčiomis kelia į viršų, suka aplink eglę. Stebiu jį ir grožiuosi. Jis vilki šviesius džinsinius marškinius, kurių viršutinės sagos atsegtos. Tamsios kelnės idealiai prigludusios, išryškinusios sportišką jo sudėjimą. Turiu stabdyti savo vaizduotę, kad neįsišėltų.
Galiausiai ant eglės keliauja viršūnė, sidabru spindinti žvaigždė. Užkabinęs ją Karolis atsisuka į mane savim patenkintas. Ištiesiu jam ranką juokais padėdama nulipti nuo kopėčių. Jis sugriebia man už plaštakos ir nušokęs nuo paskutinės pakopos apsuka aplink save palikdamas mano ranką sau ant liemens. Laisvomis rankomis apglėbia mane iš nugaros, prisiglaudžia. Jo artumas mane įelektrina. O kaip norėčiau atsisukus jį pabučiuoti! Bet kaipgi Simona? Pasuku galvą į pusę kur kaba jos nuotrauka. Tiksliau, kur kabėjo jos nuotrauka! Negaliu patikėti savo akimis – toje vietoje, kur dar praeitą savaitę kabojo besišypsantys Karolio ir Simonos veidai, dabar tuščia vieta. Jis tą nuotrauką nukabino!
– Kaip suprast? – patraukusi nuo jo liemens savo ranką, parodau pirštu į tuščią kvadratą sienoje.
– O ką? – išgirstu jį sakant švelniai, man prie ausies. Jo alsavimas kaitina kraują.
– Tu nukabinai jos nuotrauką.
– Tai žinoma, senai jau turėjau tą padaryt.
Atsisuku ir perveriu jį klausiamu žvilgsniu. Jis nė akimirkai neatitraukė rankų nuo mano liemens, maloniai jį degindamas savo antgamtine šiluma.
– Bet ji atėjo pas tave į ligoninę.
– Klausyk, Glorija, – dabar viena jo ranka pakyla viršutine mano kūno dalim, sustoja ties veidu ir įrėmina smakrą. – Kai tave sutikau, Simona man išnyko. Jau anksčiau tau sakiau, kad ji materialistė, atėjo į ligoninę bandydama man aiškinti kaip gyventi. Bet aš jai pasakiau, kad man tai neberūpi, kad daugiau manęs neieškotų. Nes aš radau tave. Glorija, Yo quiero solo a ti (isp.– Aš noriu tik tavęs).
Jam tai ištarus nebeištveriu, pasistiebiu nuo grindų ir drąsiai pabučiuoju. Jo lūpos nedvejodamos atsako tuo pačiu. Iš malonumo nutirpstu nuo kojų pirštelių ir plaukų galiukų, kvėpavimas tampa nelygus, o širdis ima plakti pašėlusiai. Bučiniais jis apiberia mano veidą, kaklą, ausų spenelius, kol jo rankos glamonėja mano pečius, nugarą ir liemenį. Jos slysteli žemiau ir randa kaip patekti po mano rūbais, kyla į viršų ir delnais apglėbia krūtis. Sudejuoju iš malonumo.
Neskubėdami mes pereiname į miegamąjį ir tarpdury vienas kitą nurengiame. Be rūbų jis atrodo dar geriau nei įsivaizdavau: beplaukė krūtinė ir plokščias pilvas, kaip modelio iš žurnalų viršelio. Negaliu patikėti, kad čia aš su juo. Čia aš jį liečiu, bučiuoju ir teikiu malonumą. Su kiekvienu prisilietimu vis didesnį. Įsielektrinę mūsų kūnai susijungia ir abu kartu pasineriam į saldų bangavimą. Bangos taip įsišėlsta, kad turiu įsikibti į jį, mano nagai įsminga į jo odą nugaroje ir kartu pajaučiam palaimą.
Karolio glėbyje taip gera gulėti. Tvirta ranka man atstoja pagalvę ir kai kvėpavimas nurimsta, širdies ritmas sulėtėja aš net keliom minutėm pasineriu į sapną.
– Jau labai vėlu, turėčiau keliauti namo krautis lagaminų, – pabudusi ir pamačiusi jo plačiai atmerktas žydras akis sakau aš.
– Žinau, bet negaliu tavęs išleist, – šelmiškai nusišypso jis ir pabučiuoja man smilkinį. Po to akies voką, nosies galiuką ir lūpas.
– Aš rimtai.
– Aš dar rimčiau, – nesustoja jis, skverbiasi į mano burną ir mes vėl bučiuojamės negalėdami vienas nuo kito atsiplėšti. Jo lūpų saldumas man tarsi priešnuodis nuo visų pastarojo meto negandų.
Kai pagaliau aš išsirangau iš lovos ir pradedu rengtis, jis suurzgia lyg nepatenkintas šunytis.
– Taip senai to troškau ir taip trumpai pasimėgavau… Nesakau, kad buvo neverta!
– Mes turėsim viso pasaulio laiką, jei nori, tik kai Reinaldas pasveiks, – surimtėju aš.
– Tu teisi. Man pačiam neprošal būtų į lagaminą kelis daiktus įsimest. Aš tave palydėsiu.
Kai išeinam pro jo laiptinės duris lauke sninga. Dideliais kąsniais dangus drebia baltą sniegą. Žiūriu aplink nuostabos pilnomis akimis.
– Pirmieji mano susidūrimai su sniegu, – lepteliu.
– Šis labai geras, nes limpa, – sako Karolis gniauždamas delnuose sniegą. Nusišypsojęs gniūžtę numeta į mano pusę, švelniai pataiko į koją.
– Ach tu šitaip!? Ya vas a ver (isp. Tuoj pamatysi)!
Pasilenkiu ir padarau sniego gniūžtę pati. Maniškė pataiko jam į pilvą. Jis dar vieną sviedžia man į petį. Abu juokiamės lyg vaikai, sniego karui tarp mūsų prasidėjus. Po minutėlės krentam nugaromis ant sniego ir sklandydami rankomis padarom sniego angelus.
-9-
Lėktuve prakaituoja mano rankos, pakilęs kraujo spaudimas išduoda kamuojantį nerimą. Baugu dėl silpno Reinaldo, kaip jis kelionę atlaikys, o ir pačiai tai tik antras skrydis gyvenime. Pirmąjį turėjau kiek daugiau nei prieš ketverius mėnesius, tada išvis rankos, kojos drebėjo. Dabar šalia sėdintis Karolis skleidžia ramybę. Tarp manęs ir jo įsitaisęs Reinaldas atrodo irgi komfortiškai ilsisi. Jo galva guli ant mano peties, o kojytės ant Karolio kelių. Mes jam apie mudu kol kas nepasakojom, berniukas ir taip daug pakelia. Nemanau, kad žinia apie mamytės ir tolimo dėdės santykius jam būtų nemaloni, akivaizdu – Karolis jam patinka. O aš dėl jo pametusi galvą! Vis prisimenu jo tobulą kūną, patirtą malonumą kartu ir negaliu patikėti, kad tai buvo ne sapnas. Tarsi atspėdamas ką galvoju Karolis paglosto man plaukus. Nusišypsau jam.
– Ar žinojai, kad sesutė Saulė įsižiūrėjusi į daktarą Jurkšaitį? – paklausiu.
– Įtariau, bet dėl daktaro, galvojau, kad tu jam patinki. Bijojau, kad simpatija abipusė.
– Baik, į jį kaip į tave, aš niekada nežiūrėjau. O jis man buvo malonus tik dėl Reinaldo.
– Na, tikiuosi, kad jie su Saule vienas kitą suras. Kaip mudu, – jo akys geidulingai susiaurėja, prikanda lūpą šypsodamasis.
Išvykome į oro uostą tiesiai iš ligoninės. Atsisveikinti atėjo visas mus prižiūrėjęs personalas. Neklausiau Saulės kas prieš tai naktį tarp daktaro Jurkšaičio ir jos įvyko, bet kai grįžau ryte sesutė šypsojosi nuo ausies iki ausies. Ir aš labai tikiuosi, kad daktaras atsakys į jos jausmus. Reikės aplankyti juodu ligoninėj kai grįšim.
Kai lėktuvas ima leistis Frankfurto oro uoste, pro langą stebiu vakarėjančio miesto žiburius. Čia sniego nėra ir viskas lyg ant delno. Kalėdų lemputės, susiliejusios su gatvių apšvietimais, sudaro nuostabų šventinį peizažą. Poryt Kalėdos. Mūsų pirmosios šventės drauge bus ligoninėje. Nė kiek neromantiška, bet tuo pačiu taip jautru. Karolis, mano mylimasis, pasiaukoja dovanodamas dalį savo kepenų mano sūneliui, kuris be jų tikriausiai neišgyventų…
Ligoninės pastatas, kuriame atsiduriam didelis ir naujas, viskas švaru net tviska. Visi trys žvalgomės įžengę į registratūrą, Reinaldo rankytė mano delne, Karolis rūpinasi lagaminais. Sužinojusi kas mes, administratorė nedelsdama iškviečia daktarą Šulcą. Raudonų, retų plaukų vyriškis atrodo jau arti pensijinio amžiaus, bet žiūrėdama į jo povyzą ir tai kaip bendrauja su aplinkiniais, suprantu, kad yra svarbus asmuo šioj ligoninėj. Jis kalba vokiškai ir truputį angliškai su Karoliu. Abi kalbos man lyg paukščių čiulbėjimas.
Švelnių bruožų sesutė atveža neįgaliojo vežimėlį Reinaldui ir nusišpsojusi padeda atsisėsti. Didžiuojuosi savo berniuku, kuris taip puikiai atlaikė kelionę, bet dabar būčiau nieko prieš jei pailsėtų. Į palatą einu kartu, ji visai nepanaši į lietuvišką – vaikiškai išpieštos sienos, ryškus geltonas minkštasuolis palei sieną, ant sienos pakabintas televizorius.
– Kaip čia gražu, mama, – sako Reinaldas, bet iš akių matau, kad yra pavargęs. Ir labai sergantis. Mano širdis verkia jį tokį matydama. Paglostau galvelę, padedu atsisėsti ant lovos.
– Tikiuosi ilgai čia neužsibūsim, tu pasveiksi ir mes keliausim namo, į Lietuvą.
– O kai dėdė man atiduos savo kepenis, jo daugiau nebematysim?
– Manau, kad matysim, tikiuosi, dažnai matysim.
– Tada gerai, – išgirstu silpną savo sūnaus balsą ir matau kaip jis atsijungia. Tiesiog krenta į lovą be sąmonės. Taip dar nėra buvę, tad pašoku iš vietos ir lengvai papurtau jį. Kūnelis, tarsi be gyvybės, geltonos rankos pakeltos nusvyra, akys vos vos užmerktos.
– Ayudame (isp. – Padėkit)! – šaukiu kaip moku.
Į palatą netrukus įsiveržia dvi moterys ir vyras. Visi trys pripuola prie Reinaldo, nustumdami mane į šoną; viena moteris skaičiuoja pulsą, kita atkelia mano berniuko akių vokus, vyras, skubiu balsu kažką aiškina vokiškai. Mano kūnas pašiurpsta, išgąstis pakerta kojas, tad sudrimbu ant minkštasuolio. Kas mano sūneliui? Kodėl jis prarado sąmonę?
Neužilgo veik uždusę atbėga Karolis su daktaru Šulcu. Raudonplaukis kažką tuoj pat suvadovauja ir iš palatos išėjęs vyriškis su sesute tuoj vėl grįžta vežini lova ant ratukų. Perkelia ant jos bedvasį Reinaldo kūnelį ir iš daugelio mano ausis pasiekusių žodžių suprantu – „pasiruošti operacijai”. Karolis atsiranda šalia, pasuka mano galvą į save:
– Glorija, būk stipri, prašau tavęs. Aš išeinu į operacinę, girdi? – jis sako aiškiai, bet aš vos gaudausi kas vyksta aplink. – Mums reikia tavęs. Melskis ir tikėk, viskas bus gerai.
Aš linkteliu nežymiai. Jis pabučiuoja mane ir išskuba su likusia palatoje sesele.
Dabar palatoje aš viena, skruostais rieda ašaros, nežinau nei kur visi išėjo, nei kas įvyks, bet Karolio žodžiai dar skamba mano ausyse. Jiems reikia manęs. Malda ir tikėjimas. Sukalbu „Tėve mūsų” ir prisimenu kaip ta pačia malda meldžiausi būdama maža. Tada irgi buvau ligoninėje, tik Venesueloje, kartu su savo mama. Ji verkė ir daužėsi sau į krūtinę. Prisimenu, kad jos veidas buvo perkreiptas tokio siaubo ir skausmo, kad pagalvojau jog ji išprotės. Meldžiausi už ją, net labiau nei už tėvą. Daktarai bandė jį atgaivinti po avarijos. Deja, nesėkmingai, jo gyvybė buvo užgesus iškart po susidūrimo. Mamai prireikė daug laiko, bet ji atsigavo. Jei dabar prarasčiau Reinaldą, vargu ar atsigaučiau… Surimtėju, nusišluostau ašaras ir išeinu į koridorių.
Po gero pusvalandžio sužinau, kad Karolis jau operacinėje, iš jo išiminėja dalį kepenų, kuriuos transplantuos Reinaldui. Mano sūnelis laukia prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų, net nežinau kokia kalba išprašau, kad galėčiau jį aplankyti. Įeinu į palatą ir man užgniaužia kvapą, Reinaldas guli ant lovos, o aplink jį visokių dydžių aparatai, skleidžiantys skirtingus, bet monotoniškus garsus. Prie krūtinės prijungti laideliai, iš burnos kyšo vamzdelis. Nusuku akis, nebegalėdama jo tokio matyti.
Prieš išvežant Reinaldą į operacinę atėjo daktaras Šulcas, pamatęs mane nusišypso.
– Kaip Karolis? – paklausiu aš jo drebančiu balsu.
Jis linkteli galvą atsakydamas, suprantu, kad operacija pavyko. Pritardamas jis dar iškelia nykščius į viršų.
– Galiu jį pamatyti?
– Later, later (angliškai – Vėliau, vėliau), – lyg ir supratau jį. Reikės susirasti Karolio palatą kai lauksiu žinių iš sūnaus operacinės. Žvilgteliu į laikrodį, nuo atvykimo į Vokietiją praėjusios dvylika valandų. Kur jos dingo? Aš nei valgiau, nei gėriau, nei laiko apie tai galvoti turėjau. Ryt Kalėdos…
Dar po aštuonių valandų vaikščiojimo koridoriais ir drybsojimo ant žemės, prie operacinės durų, pamatau pro jas išeinantį raudonplaukį daktarą. Jo plati kakta aprasojusi prakaitu, po akimis ratilai. Iš tolo bandau suprasti jo išraišką – ar operacija pavyko? Drebančiom kojom prieinu arčiau ir klausiamai žiūriu į jį. Jis suneria pirštus sau prie krūtinės ir išsišiepia:
– Milagro (isp. – stebuklas).
Vėliau aš sužinau, kad operacija buvo itin sudėtinga, kad mano sūnelio organizmas jau buvo bepasiduodantis, bet kai jam įdėjo dalį Karolio kepenų, jis stebuklingai atgavo jėgas. Po operacijos, žinoma, dar reikės sveikti, bet grėsmė jo gyvybei nebegresia.
Kai jau pamačiau sūnų be prijungtų aparatų, palaimingai miegantį, apsiraminau. Nuėjau aplankyti Karolio. Jo palata šviesi, ant langų plaikstosi užuolaidos, lova plati ir atrodo tokia patogi, kad atsigulus ant jos, šalia miegančio mylimojo, iškart užmigčiau ir aš. Paglostau jo plaukus, perbraukiu pirštu per lūpas, pajuntu barzdą.
– Feliz Navidad (isp. Linksmų Kalėdų), – išgirstu jo balsą.
– Linksmų Kalėdų, brangusis.
– Myliu tave, – ištaria jis ir atsimerkia. – Noriu, kad į Lietuvą grįžtume kartu, kad tu ir Reinaldas grįžę apsigyventumėte pas mane.
– Tai jau dvigubas stebuklas šioms Kalėdoms, – pasakau aš ir apiberiu jį bučiniais.