„Feliz Navidad“ pirma dalis

-1-

 

Niekaip nepriprantu prie Lietuvos šalčio. Atrodo storiau apsirengti neįmanoma: kojos kailiniuose auliniuose, po džinsais šimtadeninės pėdkelnės, pūkinė striukė, pirštuotos pirštinės, ant viršaus kumštinės, ant galvos vilnonė kepurė su juokingu bumbulu, o mane vis tiek krečia drebulys. Labiausiai šąla nosies galiukas, tikriausiai jau mėlynas. Kad taip greičiau į darželį. Ten, bent kol Reinaldą suruošiu, radiatorių prikaitintoj patalpoj sušilsiu. Pakeliui dar viena šilta stotelė – parduotuvė, ir tada jau namai. Keista, kad tą nedidelį butą, kurį išsinuomavau Kaune prieš tris mėnesius, jau pradėjau vadint namais.

Prie pat durų į darželį susiduriu su auklyte.

– Laba diena, a, Reinaldo mamytė! Žinokit, jūsų vaikas ir toliau beveik nešneka, su kitais vaikais nebendrauja, vienas pats kamputyje žaidžia, – uždariusi šiltą įėjimą man prieš nosį pasakoja ji. Jei aš vos suprantu jos greitakalbę, tai kur ten mano sūnui.

– Ačiū, kad pasakėt, jam dar adaptacija, sunku lietuvių kalbą suprasti.

– Jau ketvirtas mėnuo eina, žodį vieną kitą turėtų mokėti, galėtų ir draugų jau susirasti.

Linkteliu jai, bet nieko nebeatsakau. Žinau sūnaus problemą. Net ne problemą, o būdą. Jis vienišius. Ir Venesueloje toks buvo. Tylenis, kaip ir jo tėtis. Kas mane tiesiog siutindavo. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad visi vyriškos lyties lietuviai tokie.

– Reinaldas dar neatnešė Kalėdinės dekoracijos, – dar vienas nedraugiškas balsas pasigirsta man įžengus į grupę. – Mes jau norim darželį papuošti, – auklėtoja net nesivargina išlįsti iš savo mėgiamos vietos prie kompiuterio.

Užtat mano juodaplaukis berniukas, sėdintis prie vaikiško stalo, atsisuka, jo akys sužiba išvydus mamą, bet iškart prie manęs nepuola, tvarkingai sudeda žaisliukus ir, pritraukęs kėdę prie stalo, pagaliau atšlepsi. Mes apsikabinam ir nejučia suprantu, kaip per dieną jo ilgėjausi. Koks jis man reikalingas čia – šaltoje, svetimoje šalyje. Atsisveikinę su auklėtoja ir grupiokais einam pirkti nusipelnyto „kažko skanaus“ (esu jam pažadėjusi už darželio lankymą atsidėkoti saldžiomis dovanėlėmis). Nes šiaip darželio jis nemėgsta, mieliau sėdėtų su manim namie, o gal net vienas būtų, kad tik kuo mažiau reikėtų kalbėti.

– Tai iš ko darysim tą dekoraciją? – klausiu sūnaus, kai jau esam parduotuvėje.

– Auklėtoja sakė, kad iš antrinių žaliavų.

– Tai gal iš popierinių puodelių suklijuojam sniego senį? – klausiu aš jo, jau išnaršiusi tuo klausimu internetą.

– Bet jei nupirksi naujus puodelius, jie bus nenaudoti ir gausis, kad mes tik dar labiau suteršim gamtą. Reikia ne pirkti, o iš namų kažką panaudoti, – žinovo balsu dėsto man penkiametis. Moksliukas, jau dabar matyti.

Prie kasos nepasitikėjimo kupinom akim mane nužvelgia apsauginis. Kaip tik tamsesnio gymio, taip ir galvoja, kad apsivogsiu. Daugumoj parduotuvių taip. Būna, kad išverčiu akis ir ispaniškai paklausiu: „Ko vėpsai?“ Bet šiandien ne ta nuotaika. Sumoku už prekes, paimu sūnų už rankos ir abu per šaltį keliaujam namo. Kad bent sniego būtų (jo dar gyvenime nemačiau), bet ne – yra tiesiog šalta, gal kokie minus trys laipsniai. Lietuviai sako, gruodžio pradžiai tai normalu, o aš čia vykdama to nesitikėjau. Apskritai, mažai ką ir galvojau prieš apsispręsdama išvykti. Man tereikėjo kažkaip Reinaldą ir pačią save gelbėti nuo bado. Venesueloje socioekonominė, humanitarinė, politinė ir visokia, kokia tik gali būti, krizė, tęsiasi jau nuo 2017–ųjų. Nuo sūnaus gimimo, o po skyrybų su jo tėvu Robertu, dar sunkiau man buvo galą su galu sudurti. Viena laimė, kad Roberto seneliai buvo karo pabėgėliai iš Lietuvos, tad per jo kraujo ryšį ir Venesuelos lietuvių perkėlimo programą galėjome atvykti čia. Buvo vidurvasaris, kai atskridom, tai klimato pojūčius pradėjom jausti ne iškart.

Namie apieškom visus stalčius ir spinteles, bandydami surasti kokių priemonių kalėdinei dekoracijai kūrybiškai atlikti. Kai jau atrodo, kad šovė į galvą gera mintis, pasigirsta telefono skambutis. Buvusi anyta.

– Glorija, vaikeli, Dios les bendiga (Dievas jus telaimina – ispanų k.), – akimirksniu pasijuntu grįžusi į Venesuelą. – Kaip gyvuojat? Ar mano anūkėlis geras berniukas? Ar drausmingai elgiasi darželyje, pavalgo?

– Viskas su juo gerai, – nutraukiu litaniją, – kaip tik dabar ruošiam kalėdines dekoracijas darželiui.

– Kaip tau turėtų būti nelengva, vaikeli… Svetima šalis, kita kalba, pati viena su vaiku. Telaimina jus Dievas.

– Nieko tokio, jau ir Venesueloje buvau pripratusi, – teisybę sakau, bet susizgribusi su kuo kalbu, pasitaisau. – Aišku, man labai jūsų trūksta, ir savo mamos…

– Turėtum susirast kokį vyrą, su kuo buities rūpesčius dalintis. Kiek laiko jau praėjo nuo skyrybų su mano Robertu? Labai myliu savo sūnų, bet praradau jau viltį, kad jis tave susigrąžins. Esat toli, kurk gyvenimą iš naujo.

Pasijuokiu iš tokių jos kalbų. Mano buvusi anyta šauni moteris. Man ji visada patiko, puikiai sutardavom, o ji net mano pusę palaikė, kai skyrėmės su Robertu. Ji kaip niekas kitas supranta, kaip sunku mums, venesuelietėms, su lietuviais vyrais. Roberto tėvas Algirdas toks pat lėtapėdis ir šaltaširdis kaip ir sūnus. Jiems abiem, atrodo, tik jie patys terūpi – paskendę darbuose ir savo apmąstymuose. Dažnai aptikusi Robertą kur vienumoj užsidariusį, klausdavau, negi jis nenori prie šeimos prisijungti, kažką kartu nuveikti. Ne, jam buvo įdomus tik jo buhalterio darbas ir kryžiažodžiai. Gal dar kartais šachmatais pažaist su tėvu. Jis net Reinaldui gimus, neimdavo jo į rankas ir, kaip kiti tėčiai, nesidžiaugdavo sūnum. Man papriekaištavus, atšaudavo, kad kabinėjuosi prie jo.

– Ar jau paskambinai Algirdo broliui, tam, kur telefono numerį jums prieš išvykstant daviau? Gi sakiau, reikės jam senelių maldaknyges atiduoti, – priminė man buvusi anyta.

– Atsiprašau, visai apie tai buvau pamiršusi. Dar ir mano lietuvių kalba gal ne tokia gera, kaip norėtųsi, su vietiniais kalbėti.

– Jis gal net ir ispaniškai moka. Ar pasakojau tau, kad Roberto senelis, mirus žmonai, labai išgyveno, paliko čia du vaikus, Algirdą su broliu? Na, aišku, jie jau mokėsi universitetuose, tai galėjo savim pasirūpinti, todėl grįžo pats vienas į Lietuvą. Netrukus sukūrė naują šeimą. Jis rašė laiškus, palaikė ryšį su mano vyru, o ir Roberto nesibodėjo kaip anūko. Bet pats su žmona anksti mirė, jis gal ir iš senatvės, bet žmonai lyg ir plaučių vėžys buvęs. Liko jų sūnus Karolis, tikras Roberto dėdė. Mes, aišku, jo niekad nesame matę, bendravimas mirus tėvui nutrūko, bet ką gali žinoti, gal bus išmokęs ispaniškai kalbėti. Be to, manau, tik apsidžiaugs išgirdęs, turįs dar giminių. O ta maldaknygė, ją iš Lietuvos vienintelę, bėgdami nuo karo pasiėmė seneliai…

– Kiek tam Karoliui metų? – neištvėriau nepertraukus aš.

– Gal kokie dvidešimt aštuoni, panašiai kaip tau. O kodėl klausi?

– Šiaip, be priežasties, – nukirtau greitai, kad tik nepradėtų kažko įsivaizduot. Vyro aš tikrai neieškau. Juolab lietuvio.

Pažadėjusi artimiausiu metu su buvusio vyro dėde susisiekt, atsisveikinu ir padedu ragelį. Reinaldas viena akim žiūri filmuką svetainėje, kita klijuoja balto gipiūro skiautes ant stiklainio. Sukarpėme mano senus naktinius marškinius, Įdėsim į jais apklijuotą stiklainį žvakutę ir bus apšerkšnijęs žibintas. Tiek tesugalvojom per šį vakarą, kad tik auklėtojos kažką gavusios būtų patenkintos… Mintyse jau dėlioju tekstą tam Karoliui, nes kažkoks smalsumas mane traukia paskambinti nedelsiant.

Kai vyras atsiliepia, nuo šiurkštoko tono šiek tiek susijaudinu, mikčiodama išlemenu:

– Laba diena, Karolis. Mano vardas Glorija, esu iš Venesuelos, bet jau keturis mėnesius gyvenu Lietuvoje su sūnum. Aš esu jūsų tėvo brolio anūko mama.

– Gerai, – man padarius pauzę, lėtai išlemena jis.

„Kas gerai? Kad aš jo giminaičio mama ar kad iš Venesuelos?“ – pagalvoju aš, bet tęsiu pasiruoštą tekstą: – Prieš mums atvykstant į Lietuvą, buvę uošviai man įdavė maldaknyges. Jos yra jūsų senelių. Man sakė, kad jus jos galėtų sudominti…

– Aš nereligingas.

– Aš suprantu. Bet gal daugiau ne dėl tikėjimo, o kad tos maldaknygės jūsų senelių, kurie pabėgo iš Lietuvos ir išlaikė šitiek metų Venesueloje. Na, kaip ten jie… Sentimentai?

– Kiek norit už jas? – grubiai paklausia jis. Balsas tampa visai kaip man ex.

– Kaip tai kiek noriu? Ko?

– Taigi, jei skambinat, vadinas, norit kažko už tas knygas? Kiek pinigų norit, klausiu? – visai susierzina.

– Jokių pinigų aš nenoriu. Tiesiog skambinau, nes man jas davė, kad jums perduočiau.

– Cha, patikėjau, – dar šaiposi jis!

– Žinai, gali susikišt tas savo maldaknyges, kur nepasiekia saulė! – atšaunu aš jam ispaniškai ir padedu ragelį. Žandai įkaito iki maksimumo, širdis trankosi kaip pašėlusi. Kažkoks stuobrys! Ką jis sau galvoja? Kad užsienietė, tai jau bandysiu kažką prastumti? Išvis nereikėjo skambint, ko man veltis į kitų reikalus… Jei nori, buvusi anyta tegul pati ir aiškinasi su tokiu. Mintyse keikiu aš jį, net purto, blaškausi po kambarį, kol pastebiu savo sūnelio akis, veriančias mane kiaurai. Susigėstu ir nusišypsau jam.

Todo bien, angelito (Viskas gerai, angelėli. – isp.). Einam valyti dantukų ir miegoti.

Reinaldas tyliai paklūsta ir neužilgo abu atsigulame nakčiai. Mūsų nedidelis nuomojamas būstas paskęsta tamsoje. Girdžiu, kaip ant sienos laikrodis muša sekundes, o man iš galvos neišeina tas stuobrys Karolis. Ir visi lietuviai vyrai. Kad ir dažniausiai patrauklūs, visi jie šalti, netaktiški ir nedraugiški… Dar nesu sutikusi nė vieno, su kuriuo leisti laiką būtų smagu, kuriam būtų įdomu su manim pabendrauti, kuris nesibodėtų pavaišinti kavos puodeliu ar šiaip. Darbe, aišku, esu tik tarp moterų. Dirbu elektros prietaisų, vadinamų „spintomis“, surinkimo įmonėje. Paimu krūvą laidų, sudedu viena eilute ant gnybto ir užspaudžiu. Dirbu konvejeriu. Po darbo lekiu pas Reinaldą į darželį, kartais į parduotuvę ir namo. Du kartus per savaitę dalyvauju lietuvių kalbos pamokose, bet per nuotolines paskaitas bendrakursius matau tik kompiuterio ekrane ir tai tik tuos, kurie nori pasirodyti. Be šansų man sutikti kokį padorų vyrą… Pusę nakties savęs gailiuosi, o kai pagaliau užmiegu, karštis išpila mano sūnų.

 

 

-2-

 

 

Man jau visai neramu. Reinaldo kūno temperatūra pakilusi iki 40,5 laipnsio, o tarp miego ir verksmingų prabudimų jis skundžiasi pilvo skausmais, atrodo, jam niežti, nes kasosi ir vis sukasi, sukasi lovelėje. Mane pačią išpylęs šaltas prakaitas, rūpesčio raukšlė ant kaktos įsirėžusi taip giliai, kad net skauda. Ar jau dabar kviesti greitąją, ar dar palaukti? Kol lauksiu, ar nepasidarys jam blogiau? Bet vargu, ar susikalbėsiu lietuviškai paskambinusi pagalbos numeriu… Pati su savimi ginčijuosiu jau kelias valandas. Galiausiai nusprendžiu mušti temperatūrą. Suradusi Ibuprofeno sugirdau Reinaldui pilną dozę, suvilgau lūpas šlapiu vatos gumulėliu ir pakeičiu jau gal penktą kompresą ant kaktytės. Tik uždedu šaltą rankšluostėlį, jis tuoj sukaista, veik išdžiūsta nuo it radiatoriaus karštos mano sūnaus kaktos. Kai atsimerkia, Reinaldo akių obuoliai atrodo apsiblausę, geltoni, kokios būna prakaito dėmės ant marškinėlių. Negeros mintys galvoje įsišėlsta. O jei tai kažkas rimta? Gal jam kokia žaibiška ir baisuokliška infekcija įsimetė? O jei taip negaluodamas ims ir numirs čia pat lovoje? Ką reikėtų daryti, kaip jį svetimoj šaly palaidoti ir apskritai, kaip gyventi be jo? Tirštai juoda spalva apgaubia mano protą ir širdį. Kokias nesąmones čia prisigalvoju, net nusipurtau, nuvydama baisingas mintis šalin. Tai ne pirma liga per penkerius sūnaus gyvenimo metus, bet man taip neramu dar nėra buvę… Ibuprofenas atrodo suveikia, Reinaldo kvėpavimas kiek sulėtėja ir daugiau nebesiblaškydamas mano angelėlis užmiega. Kiek ramiau ir man, bet žinau – neužmigsiu iki ryto, budėsiu prie jo lovos.

Ryto karuselė sukasi pagal per naktį sudėliotą planą: parašau žinutę į darbą, kad neateisiu, nes susirgo vaikas, parašau darželiui, kad Reinaldo neatvesiu ir beviltiškai bandau susisiekti su šeimos gydytoja. Visą laiką užimta. Reinaldas pabunda vėl sukdamasis ir kasydamasis pilvelį. Vaistų veikimui pasibaigus, termometro padala dar kartą šokteli iki 40.

– Klausau. Gydytojos kabinetas, – pagaliau išgirstu kitame ragelio gale.

– Ar kalbu su gydytoja? Čia Glorija Violeta Ruiz Vaskez, mano sūnui Reinaldui labai blogai. Labai…

– Daktarė šiuo metu užsiėmusi, bet papasakokite, kas atsitiko jūsų sūnui. Kokio jis amžiaus?

– Reinaldui penki, šią naktį labai aukšta temperatūra, skauda pilvą, kasosi, akys geltonos, – beriu aš, nežinodama, ar teisingus žodžius naudoju, ar mane supras.

– Ar vaikas vėmė? Ar tuštinasi? – klausia jaunas balsas, veikiausiai sesutės. Džiaugiuosi, kad kol kas susikalbam.

– Ne, nieko nedarė. Guli, bet labai neramus, raitosi, sukasi.

– Kokia jo temperatūra dabar?

– Keturiasdešimt, senjorita.

– Gerai, tuoj perduosiu daktarei, netrukus perskambinsim jums, – pasako sesutė ir padeda ragelį.

Atsisuku į vargšą savo vaiką. Veidelis gelsvas, lūpos išdžiūvusios, akių vokai sunkiai pakyla ir nusileidžia, po akimis mėlyni grioviai kaip giliausi vandenynai. Suvilgau dar vieną tvarstį ir pakeičiu nuo kaktos senąjį. Bandau jį pasodinti ir pagirdyti. Vos gurkštelėjęs vndens, jis papurto gležną galvelę ir gulasi atgal.

– Skauda pilvą, – suaimanuoja.

Kai paskambina slaugytoja iš karto perduodu, kad bėda pilvelyje. Ji pasiteirauja, ar vairuoju. Gavusi neigiamą atsakymą, sako:

– Pasakykite savo adresą, iškviesime jums greitąją, jie apžiūrės ir tikriausiai nuveš jus į ligoninės priimamąjį tyrimams.

Kuo aiškiau ištariu, kur gyvename, ir dar klausydamasi jos imu persirenginėti, ruoštis priimti greitosios ekipažą.

– Pasiimkite rūbų ir vaikui, ir sau. Tikriausiai kažkuriam laikui paguldys jus į ligoninę. Bet nebūtinai. Turėkite pinigų grįžimui iš ligoninės, – dar pasako ji ir atsisveikina.

Greitoji čia Lietuvoje, lyginant su mano gimtine Venesuela, atvažiuoja žaibo greitumu – mėlynas automobilio švieseles daugiabučio kieme pamatau praėjus vos keliolikai minučių nuo pokalbio su sesute. Rytas jau pradėjęs brėkšti, keli kaimynai gramdo šerkšną nuo savo automobilių langų, dauguma jau išvažiavę į darbus ir išvežę vaikučius į mokymosi įstaigas.

Ateina dvi moterys – viena jaunesnė, ilgais plaukais, supintais į kasą, kita gal mano mamos metų, su mažais akinukais, abi mėlynus chalatus paslėpusios po šiltomis striukėmis. Iš jaudulio man linksta keliai, dreba balsas. Pasisveikinusi nuvedu jas pas sūnų ir tarpdury stebiu jų veiksmus. Ilgaplaukė nusišypso mano berniukui, pamatuoja temperatūrą, pulsą, antroji iš lagaminėlio ištraukia kraujospūdžio aparatą. Viskam vadovauja jaunoji medikė. Noriu kažką jai pasakyti, bet nedrįstu trukdyti. Paspaudžiusi Reinaldui pilvą, nusiima nuo ausų stetoskopą ir atsisukusi į mane, taria:

– Negaliu tiksliai pasakyti, kas jam yra. Tik spėju, kad problema su kepenim. Ar yra turėjęs kokių kepenų ligų ar uždegimų?

Aš papurtau galvą:

– Kepenim? Kas yra „kepenim“? – ištraukiu telefoną ir atidarau vertimo programėlę. Nežinau, kaip tas žodis rašosi, tad parodau vyresnei moteriai ir akimis prašau pagalbos. Ji parašo žodį ir aš suprantu, apie ką eina kalba. Ne, su kepenų ligomis nei Reinaldas, nei aš reikalų neturėję. Taip joms ir pasakau, bandau įtikinti mosuodama ir kryžiuodama rankas.

– Reikia važiuoti į priimamąjį ir ištirti. Aprenkite jį, pati apsirenkit, keliausim, – nusišypso jaunoji daktarė. Aš pasiruošusi. Bent jau fiziškai…

Greitosios automobilyje Reinaldas užmiega, Laikau jo rankytę ir jaučiu, kaip ji atsipalaiduoja, tikriausiai nuo vaistų, kuriuos suleido sesutė. Esu jai dėkinga, dėkinga Lietuvai, kad mus priėmė, kad čia gyvendami galim turėti teisę į sveikatos apsaugą. Venesueloj to nėra. Bent pastaraisiais metais viskas taip susijaukė ir suprastėjo, kad gydymas paprastam žmogui tapo nepasiekiama prabanga. Valstybinėse ligoninėse trūksta ne tik personalo, pabėgusio iš skurdo šalyje ir dirbančio svetur, bet ir priemonių. Trūksta paprastos tvarsliavos, o pacientas yra priverstas pats susirasti, kur nusipirkti tvarsčių, vaistų ir visko, ko reikia bet kokiam gydymui. Mano dėdė praeitais metais suklupo gatvėje, išsisuko kirkšnį. Greitosios, žinoma, neprikvietė, teko sodinti jį į autobusą, o atvežus į ligoninę paaiškėjo, kad rentgeno aparatas sugedęs, liepė nusipirkt binto, pasigaminti langetę ir gydytis namie savadarbėmis priemonėmis. Tik jam grįžus į namus, žmona pastebėjo, kad dėdė elgiasi neadekvačiai, nuvežė atgal, pasirodo, suklupo jis gatvėje dėl insulto. Ir niekas to nepastebėjo. Niekas ir negydė, pragulėjo vargšelis kelias savaites be priežiūros. Ir numirė. Prisimenu, kaip teta verkė per jo laidotuves ir kaltino Venesuelos valdžią.

Moteriškės iš greitosios automobilio mus perduoda į aukšto, krepšininko ūgio, daktaro rankas. Jis maždaug mano metų, šiaudų spalvos plaukai kruopščiai sušukuoti į vieną pusę, akis slepia maži apvalūs akiniai juodais rėmeliais. Mano sūnų, paguldytą į lovą ant ratukų, daktaras tiria po ryškiai šviečiančia lempa. Tikrina akis, gerklę, vėl maigo pilvą. Gavęs informacijos iš mus atvežusių medikių, manęs nieko neklausia, net nežiūri į mano pusę. Kažką savo lapuose užsirašo, pradingsta ir vėl grįžęs pažiūri Reinaldui į akis, dar pasišviesdamas prožektorėliu. Po keliolikos ilgų minučių, paprašęs vyresnio amžiaus slaugės pagalbos, daktaras išveža mano sūnų į kitą kabinetą. Jame echoskopo aparatas ir viena kėdė, ant kurios atsisėdus nuo aukšto ūgio jam sukumpsta nugara. Atrodo kaip paauglys prie kompiuterinio žaidimo. Pasakęs Reinaldui nejudėti ima echoskopuoti pilvo ertmę. Ilgai važinėja pilvu ir viską užsirašo, o aš tyliai stoviu atsišiejus į šaltą sieną. Po to daktaras palieka mus valandai. Reinaldas vėl miega, o aš sėdžiu prie jo lovos su ratukais ilgame kabinete baltomis sienomis. Ir nerimauju. Telefone naršau apie kepenų ligas, kai staiga jis suskamba ir ekrane atsiranda nežinomas numeris.

– Klausau, – atsiliepiu ispaniškai.

Buenos dias (Laba diena – isp.), Glorija, – vyriškas balsas sveikinasi mano kalba. Girdėtas balsas, bet kol kas neatpažįstu, kas skambina.

– Noriu atsiprašyt dėl vakar…

Tyliu. Bandau prisimint, kas buvo vakar.

– Labai negražiai jus užsipuoliau. Nežinau, kas man buvo nutikę, tiksliau žinau, bet neturėjau išsilieti ant jūsų.

Čia gi tas stuobrys Karolis! Tik kalba švaria ispanų kalba. Vakarykštis pokalbis, užmirštas per rūpestį dėl sūnaus, dabar sugrįžta it bumerangas į mano atmintį. Vidus sukunkuliuoja iš pykčio.

– Taip! Buvo tikrai negražu taip su manim kalbėti…

Dar noriu pridurt, ką apie jį ir kitus lietuvius vyrus galvoju, bet durys atsidaro ir į kabinetą grįžta daktaras, su juo ir nematyta moteris trumpai kirptais plaukais, vilkinti mėlynu sanitaro chalatu.

– Dabar negaliu kalbėti, turiu eiti, – greitai jam pasakau ir dedu ragelį, nors Karolis dar kažką sako.

Moters, atėjusios su ilgšiu daktaru, balsas švelnus, bet ji kalba greitai ir aš beveik nieko nesuprantu. „Reikalinga priežiūra… tyrimai… pasilikti ligoninėje ilgam… “. Gale sakinio dar išgirstu „galimai reikalinga operacija“. Man baisu, akyse tvenkiasi ašaros, bet linksiu galvą, noriu, kad jie darytų viską, kad tik mano sūnui būtų geriau. Ne, kad padarytų viską, kad jis pasveiktų!

Mus perveža į kitą ligoninės korpusą, balkšvai žalios sienos, langas į automobilių stovėjimo aikštelę, atrodo. palata trečiame aukšte, joje bent jau šilta. Ir aš galėsiu miegoti šalia Reinaldo. Nors apie miegą, kol neišsiaiškinsiu, kas sūnui, negali būti nė kalbos. Atėjusi sesutė įstato jam kateterį, lašina lašinę. Užklausiu jos, kas dabar bus, ji gan šiurkščiai atsako, kad reikia laukti gydytojo. Vargšas mano sūnelis, pageltęs, skruostai įdubę, nieko šiandien nevalgė. Aš taip pat nevalgiau, bet per visą tą stresą net ir nenoriu. Bijau, jei ką į burną įsidėčiau, iškart suvimdytų. Gniaužau delnus laukdama naujienų. Gal pranešti Robertui? Vis tik tai ir jo vaikas. Bet ką jis padarys? Paguost tai tikrai nepaguos, šaltai išklausys ir grįš prie savo kryžiažodžių. Pranešiu bent savo mamai. Suradusi rankinėje savo mobilųjį, randu žinutę: Aš dar kartą labai atsiprašau. Norėčiau gauti senelių maldaknyges ir pradėti pažintį iš naujo. Karolis. Ispaniškai rašo be klaidų. O vakar net neužsiminė mokąs. Leido man laužyt liežuvį ir apsijuokti. Taip. Juokiasi jis iš manęs. Bet maldaknyges reikės jam atiduoti. Pažadėjau buvusiai anytai. Atrašau: Pažinčių neieškau, bet kas tavo – tą atiduosiu.

Kada galėtume susitikti? – nustebina mane jo atkaklumas. Gal tikrai gailisi dėl vakar? Padvejojusi kelias minutes atrašau:

Kai išleis mus iš ligoninės.

Kas atsitiko? – atsakymas kaip mat supypsi telefone.

Mano sūnus susirgo. Išsiunčiu trumpai.

Tikiuosi jam nieko rimta? Jei reikia kokios pagalbos, kreipkitės. Skamba nuoširdžiai. Ir klaustukas po klausimo dėl Reinaldo ligos rimtumo. Gal pasipasakoti? Bet aš net pati nežinau, kas sūnui. Jis serga. Bet kuo konkrečiai? Kažkas su kepenim. Kaip gerai dabar būtų vertėjas. Su vieninteliu vertėju šioj perkeltųjų programoj susipykau prieš gerą mėnesį. Mūsų, iš Venesuelos į Lietuvą perkeltųjų asmenų grupė, Ruklos pabėgėlių centrui turėdavome begalę klausimų: nuo „kur įsigyti šiltų drabužių“ iki „kaip rašyti prašymą Lietuvos pilietybei gauti“. O tas mūsų vertėjas Aleksas, senukas venesuelietis, gerai mokantis lietuvių kalbą, buvo susibičiuliavęs su centro darbuotojais, tad ką norėjo, kas jam paranku buvo, tą ir vertė. Mes jam tris sakinius pasakom, jis porą žodžių išverčia. Ir atsakymų į savo klausimus daugeliu atvejų, net negaudavom. Pareikalavau kito vertėjo. Bet iki šiol laukiu… Dažniausiai užtenka „Google“ vertėjo pagalbos, bet čia, ligoninėje, kai taip viskas rimta, bet visi kažkur lekia, skuba, niekas laiko neturi man per vertėją telefone paaiškint, kas mano sūnui.

Gracias (Ačiū – isp. ).  Atrašau Karoliui ir paskambinu pasiguosti mamai.

Aistė Šopa „Feliz Navidad“

Nežinau kaip čia išėjo, kad tapau neabejinga muilo operoms 🤭🥰 Ne, nežiūriu aš jų, bet vieną tokią netyčia parašiau. Patys veikėjai padiktavo 😉
O buvo taip… IG pamačiau, kad vyksta Kalėdinis MRM klubo projektas #imbierinėširdelė2022, norėjosi pailsėti nuo rimto istorinio romano rašymo (dar nuo ispanų kalbos mokymo, vertėjavimo ir, kartais, daugiavaikės savo šeimos 😉), tai sakau pabandysiu… Kūriau iš to kuo mano aplinka prisotinta (dirbu su venesueliečiais, kurie visokių gyvenimo istorijų papasakoja, pati turiu vaikų, kurie kartais serga…). Surašiau 📖 Ir man taip patiko❣️
Gavosi tokia Lotynų Amerikos aistrų 💃 pasiaukojimo ir žemiškų stebuklų kupina istorija.
Trumpai, apie ką ji: Iš Venesuelos 🇻🇪 į Lietuvą 🇱🇹 nesenai persikėlusi Glorija su penkiamečiu sūnum bando pritapti. Karštas jos temperamentas ir nemokėjimas gerai susikalbėti lietuviškai vis kiša koją, ji jaučiasi kaip niekad vieniša. Praeityje nusivylusi buvusiu lietuviu vyru, prieš visus jo tautiečius yra nusiteikusi neigiamai, tad kai pirmasis pokalbis su Karoliu baigiasi katastrofiškai, ji dar labiau įsitikina, kad į jokį lietuvį daugiau niekada nežiūrės. Gruodžio mėnuo su minusine temperatūra Kaune sušaldo ne tik išorinį Glorijos kūną, bet ir širdį. Netikėtai susirgus sūnui, ji priversta dar kartą kreiptis į Karolį. Pamažu, ispaniški pasikalbėjimai ir Kalėdiniai🎄 palinkėjimai, it pirmos snaigės ❄️ Glorijos akyse, ima tirpdyti širdį… ❤️
Jau nuo kito trečiadienio pirmą mano imbierinės širdelės dalį galėsit rasti https://www.lavisaspell.lt/ puslapyje ir https://www.wattpad.com/user/aistesopa
Tikiuosi patiks 🤩