Stebuklai prasideda

Mėta

– Vyno gersi? – klausiu tiesdama Džiugui taurę, kai grįžtame namo ir įsitaisome svetainėje prie eglutės.

Džiugas neužtikrintai paima tuščią  taurę.

– Kokio?

– Labai gero naminio vyno, – patikinu jį. Matydama jo įtarų žvilgsnį dar priduriu, – Angelės gamintas.

– O ko nors kitko turi? – taria suraukdamas nosį.

– Irgi Angelės gaminta.

– O tai kokie mano pasirinkimai? – nusijuokia.

– Gersi ar negersi?

– Galvą labai skaudės?

– Žinoma! – nedvejodama patikinu.

– Pilk, – galiausiai pasiduodamas atkiša taurę ir aš įpilu jau atsinešto vyno.

Gulim abu susiglaudę tiesiog ant grindų po mirgančia eglute. Prisinešėme kalnus pagalvių, įsisukome į šiltą pledą. Virtuvėje krosnyje spragsi ugnis šildydama liuptuką ir visą patalpą.

– Tu tokia miela pasidarai, kai išgeri to keisto Angelės vyno, – šypsosi jis. Nubraukia pirštais man nuo veido plaukus ir ūmai surimtėjęs priglaudžia lūpas prie mano lūpų. Trumpam užmerkiu akis. Viduje viskas sudreba.

– Ką mes darome? – paklausiu pašnibždomis jam į tiesiai į burną.

– Neketinu tavęs įskaudinti.

– Tu to nežinai, – paprieštarauju ir Džiugas mane stipriai priglaudžia prie savęs tiesiog apkabindamas. Ir man taip gera, ir saugu jo glėbyje. Panardinu veidą į jo kaklą, įkvepiu.

– Visada tavimi rūpinausi ir tai niekada nepasikeis, – taria jis.

Šiek tiek atsitraukiu į jį pažvelgdama:

– Ar tada, kai Deividui pagražinai veidą, taip pat buvo tavo rūpesčio apraiškos?

– Kas yra Deividas?

– Gugis.

– Aaaaa, – nutęsia prisimindamas, o tada smalsiai įsižiūri į mane, – O iš kur tu žinai?

– Šiandien paprašė, kad tau padėkočiau už tai.

Džiugas garsiai nusijuokia.

– Matai, koks aš geras?

– Bet kodėl, Džiugai?

Trukteli pečiais ir neatsako. Paėmęs mano taurę, įpila dar vyno, papildo ir savąją. Stato butelį atgal ant grindų.

– Tai kodėl tu vis dar vyro neturi? – teiraujasi akivaizdžiai keisdamas temą.

– Žinok ir pati nesuprantu, – neva pasipiktinusi pliaukšteliu sau per kelį, – nes aš juk tokia faina, toookia faina! O vis dar viena. – pakeliu į jį besišypsantį veidą, – nepagalvojai, kad gal kažkas su manim pačia negerai?

Džiugas surimtėja, kilsteli pirštu man smakrą ir mano lūpos pačios prasiveria.

– Gal tu tiesiog laukei manęs? – paklausia kimtelėjusiu balsu ir palenkęs galvą pabučiuoja šį kartą daug įžūlesniu bučiniu. Mano širdis. Mano vargšė širdis! Plakasi kaip paukštė į šonkaulių grotas, mosuoja pašėlus sparnais. Kraujas tirštėja gyslose. Apglėbiu ranka jo sprandą, dar  prisitraukiu arčiau. Kai Džiugas, sumurkęs į burną, dar pagilina bučinį, Kalėdinis garvežys stuburu nugarma žemyn tiesiai man į tarpkojį ir sučiūčiuoja!

– Man atrodo, mes darome klaidą, – sušnabždu, nė neketindama sustoti.

– Gali būt, – pritaria jis, – bet vis tiek noriu.

Ugnis. Naktis. Jo virpantys pirštai, braukiantys mano plaukais. Trūkčiojančiai įkvepiu. Kas bus?

Jaučiu, kaip Džiugo širdis pradeda greičiau plakti, ir tik dabar suprantu savo galią jam.

Džiugas

Su kiekvienu širdies dūžiu ugnis plečiasi krūtinėje. Su kiekvienu prisilietimu kraujas tirštėja gyslose ir vis labiau įžūlėja mano pirštai.

– Mėta! – dusteliu jai į burną ir vėl liežuviu apsiveju jos liežuvį. Vis negana ir vis maža! Jos skonio, jos kvapo. JOS!

Tiriu aksominę, šiltą burną, įkvėpdamas tiesiai iš jos plaučių. Abiem rankomis kildamas nuo krūtinės aukštyn kaklu suimu jos visą galvą į savo kietus delnus, panardindamas į plaukus pirštus, ir pagaliau net su drėgnu pokštelėjimu atsiplėšiu nuo jos lūpų. Abu sunkiai gaudom kvapą. Žiūriu į nustebusias ir padūmavusias akis. Matau, kaip siaurėja ir plečiasi lėliukės, mėgindamos susifokusuoti.

Plaukai išsitaršę, lūpos paburkę nuo mano bučinių, skruostai dega.

Viešpatie, tokia ji dar gražesnė!

Liežuviu persibraukiu apatinę lūpą, mėgindamas nurinkti likusį jos skonį nuo savo burnos.

– Jei dabar manęs nesustabdysi, aš už save neatsakau, – pasakau sau pačiam neatpažįstamu balsu.

Akyse šmėsteli kažkokia laukinė ugnis ir ji nuleidžia žvilgsnį į prasegtą mano marškinių apykaklę.

Mėta ištiesusi rankas priglaudžia plaštakas prie mano krūtinės. Stebėdama jų kelią braukia aukštyn abiem delnais suimdama pečius ir sugniauždama juos pirštais įsikerta nagais. Aš net suurzgiu. Priėmęs tai kaip paskatinimą, vėl apkabinu Mėtą. Mano papilvėj plūsteli elektra ir persimeta į klyną, skausmingai pripildydama kotą kraujo iki paties galiuko. Apgraibomis nugaroje atitraukiu užtrauktuką ir lėtai nutraukiu jos suknelę.

Kokia ji graži – nepaliauju žavėtis.

– Pati prisiprašei, – dusteliu jai į burną pasilenkdamas. Dar spėju sugauti įžūlią šypseną, blykstelėjusią jos lūpose.

– Kur liemenuko atsegimas? – ūmai išsigąstu.

– Priekyje, – paaiškina ji, tada sušnabžda man į burną, – Prezer… Prezerva…

– Galinėje kišenėje.

Abiem delnais sugriebęs už sėdmenų, kilsteliu merginą, užsimesdamas sau ant klubų ir ji apsiveja mano liemenį kojomis, kulnimis įsirausdama į nugarą. Nepaleisdamas iš glėbio guldau ją ant nugaros.

Aistra nuneša mus pašėlusiu greičiu. Nė pats nepajutau, kada likome nuogut nuogutėliai. Mėta murma ir dejuoja po manimi, kol bučiniais nusileidžiu žemyn. Apsukęs liežuviu aplink bambą atsitiesiu. Nuryju seiles susikaupusias burnoje nužvelgdamas jos kūną apšviestą mirksinčių kalėdinių lempučių.

– Su  Šventėm! – pasveikinu mus abu vėl pasilenkdamas, o Mėta šlaunimis užspaudžia man ausis.

Mylėjomės kaip laukiniai. Išsitrynė ribos, kur baigiasi mano kūnas ir kur prasideda jos. Užvertus galvą, ji išdejuoja mano vardą į naktį, aš bučiniais nusėju jos kaklą, jausdamas balso vibracijas. Kai pagaliau viskas nurimsta, gulime abu apsikabinę vienas kito glėbyje. Pro eglės šakas mirksi kalėdinė girlianda. Ištiesęs ranką pasiekiu telefoną ir padarau pirmąją mūsų bendrą nuotrauką.

– Ką čia darai? – suraukusi nosį teiraujasi ji, – nusprendei, kad pats geriausias metas pradėti fotografuotis, kai abu gulim nuogais pasturgaliais? Po eglute!

Nusijuokiu.

– O kuo bloga ši akimirka? Įsimintinus momentus reikia fiksuoti iš karto.

– Oi, tu, – meiliai pasitrina skruostu į mano krūtinę. – nebūčiau pagalvojusi, kad tu toks romantiškas.

Aš? Romantiškas? Tada akys užkliūva už dviejų degančių žvakių ant nenukraustyto stalo.

– Kaip manai, netrukdėme užklydusioms dvasioms puotauti?

Po mišių

Džiugas

Ūmai pasigirsta į kiemą įvažiuojančio automobilio garsas ir baltos šviesos apšviečia kambarį.

– Vajezus! Jau grįžo kažkas! – Mėta įsitempia. – Viskas Džiugai, tu turi išnykti.

– Tai kas čia tokio, – mėginu ją nuraminti, bučiuodamas petį. – Pasakysim, kad filmą žiūrėjome.

Mergina pašoka:

– Tu gal Angelės nežinai? Iš vakaro su manimi pažiūrėjęs televizorių, ryte atsikelsi ženotas!

– Perdedi, – burbteliu, užsitempdamas trumpikes ir pradedu rinktis rūbus.

Mėta pro ausis praleidžia mano komentarą ir, surinkusi likusius išmėtytus drabužius, grūda mane į savo kambarį.

– Persigalvojai ir dabar slėpsi mane po lova? – viltingai paklausiu pakilnodamas abu antakius ir besirengdamas marškinius.

– Ne, – nukerta jau atidarydama langą, – Šok. – Sukomanduoja griežtai.

Aš net garsiai susijuokiu. Jau šita pokštininkė.

– Džiugai, aš rimtai, –  ūmai pagrasina ji ir mano linksmumas dingsta.

Man nė nespėjus sureaguoti, mergina per langą išmeta likusius mano drabužius drauge su batas. Lieku tik su apatiniais, marškiniais ir viena kojine.

Matydamas, kad ji nė kiek nejuokauja, galiausiai pasiduodu. Kai jau sėdžiu ant palangės, tikėdamasis kad vis dėl to persigalvos, ji pripuolusi abiem delnais apglėbia mano veidą ir stipriai įsisiurbia į lūpas, – Nepyk, – sušnabžda į burną, o tuomet stumteli ir aš išsiverčiu.

– Aaaaaaa, – šūkteliu nukritęs.

– Vajėzus, ar koja lūžo? – sunerimus iškiša galvą pasižiūrėti.

– Nelūžo, – burbteliu piktai, – agrasto krūmas.

Vos išgirdus atsakymą, ji iškart užsidaro langą ir aš nakties tamsoje lieku vienas. Krentant blankiai šviesai pro langą, mėginu susirinkti drabužius. Jau buvau įkišęs koją į vieną kelnių klešnę, kai išgirstu dainuojant:

Pragėriau aš kelnes, ir kam man jų reik,

Galiu pas mergelę be kelnių nueit.

O ne… Atsisuku ir matau išsišiepusį Aloyzą.

– Ne ne ne, – nusišaipo jis pamėgdžiodamas mane, – nieko tarp mūsų nėra, ji man tik draugė, beveik kaip sesuo, – toliau vaiposi Aloyzas. Pakraipo galvą, – jei ji tau kaip sesuo, tai aš kviečiu socialinius darbuotojus, – susijuokia krūtininiu juoku iš savo paties pokšto.

– Aloyzai, – kreipiuosi taip griežtai, kaip galiu, besisagstydamas kelnių diržą. – ignoruok. – Tik tiek tesugebu pasakyti basas mindžiukuodamas po geliantį sniegą ir mėgindamas įsispirti į batus. Velniai nematė, užteks ir vienos kojinės. Vyrui turbūt manęs pagailsta, nes jis liaujasi šaipytis. Pakėlęs striukę dar kresteli ir paduoda.

– Ačiū, – burbteliu paimdamas.

– Tai kuriam iš judviejų labiau silpna buvo? – vėl nesusilaikęs nusišaipo. – Labai gražų pamokslą kunigėlis skaitė, beje, ai, bet jūsų turbūt vis tiek gražesnės mišios buvo.

Ignoruodamas jo komentarus, patraukiu per girgždantį sniegą link namų, Aloyzas, girdžiu, taip pat neatsilieka.

– Klausyk, – vėl kreipiasi smagiai ir iš tono suprantu, pasakys vėl kažką absurdiško, – Jei tavo tėvas su Mėtos močiute, tai dabar ta mergina tau tikrai beveik kaip sesuo.

Atsirado

Džiugas

Juoda naktis. Suktinė tarp pirštų, dar ir tą nuo studentavimo laikų susiradau. Ant stalo karšta arbata. Sėdžiu lauko pavėsinėje apsižergęs suolą. Priglaudžiu prie lūpų pirštus, įtraukiu dūmą, sulaikau plaučiuose ir pavartęs jį burnoje, baltais kamuoliais išleidžiu į tamsą.

Mėta, Mėta, Mėta… Mintyse vėl ir vėl išgyvenu mūsų patirtą aistrą. Negaliu ir pats patikėti, tuo kas tarp mūsų nutiko. Aš užaugau kartu su ja! Ir kas dabar bus? Jau Aloyzas žino. Kas bus, kai tėvas sužinos? O sužinos!

Staiga sujuda šešėlis tamsoje ir aš net krūpteliu.

Jam artėjant, suprantu, kad tai šuo, ir atpažįstu Moškytę! Ji nuolankiai prigulus prie žemės sėlina manęs link. Matau, kaip suka uodegą. Nuleidusi ausis lyg atsiprašydama, lyg maldaudama žvelgia į mane. Prieinu prie jos, pritupiu, ištiesiu ranką. Prislinkęs šuniukas baksteli šlapia nosimi į ištiestą delną, bruka savo snukį po plaštaka, kad paglostyčiau.

– Moškyte, senute, tai kur tu dingus buvai? Kaip dėl tavęs visi nerimavo.

Šuniukas nuolankiai liežuviu vis bando lyžtelėti mano pirštus, priekinėmis letenėlėmis atsirėmusi man į koją be perstojo trepsi vietoje, vizgindama uodega.

– Ar bent įsivaizduoji, kaip visi apsidžiaugs?

Kilstelėjęs ranką, užtraukiu paskutinį dūmą ir užgesinu. Atsistodamas pakeliu šuniuką, įvertinu jos menką svorį ir, priglaudęs prie savęs, nešuosi į vidų.

Kalėdos

Rytas

Mėta

Pabundu išgirdusi šurmuliuojančių moterų balsus. Veido raumenis skauda –  turbūt ir miegojau besišypsodama. Visą kūną maudžia nuo vakarykščių potyrių. Svajingai atsidūstu. Na ir Kalėdos! Nuotaikos nesugadina netgi mintys apie grįžimą į darbą. Apie tai pagalvosiu vėliau. Užsimetu chalatą ir išėjusi iš kambario, randu  Angelę su mama virtuvėje geriančias kavą. Abi jaukiai kažką šnekučiuojasi. O man širdyje taip šilta ir gera – pagaliau tikros Kalėdos. Priėjusi prie stalo, sėdu drauge su jomis ir padedu mamai ant peties galvą. Pažvelgusi pro langą šypteliu – kaip ir reikėjo tikėtis, Kalėdų rytą besmegenis atsikėlė vis dėlto su papais. Tikra stebuklų naktis.

Mama paglosto man skruostą.

– Vakar jau miegojai, kai grįžome, nenorėjau žadinti. Kaip jautiesi šiandien?

Melagis melavo, per tiltą važiavo…

– Geriau, – ir neišsiplėsdama pasidarau kavos.

Diena įsibėgėja. Pasiraitojusios rankoves, bet su šypsena ir su muzika, ruošiame vėlyvus Kalėdų pusryčius. Tuoj visi ir susirinks. O mano krūtinėje audros šėlsta, tuoj Džiugas ateis. Ką jis pasakys? Kaip elgsis? Kaip aš pati turėčiau elgtis šalia jo???

Artėjant vidurdieniui, į kiemą įrieda automobilis. Liepa, mano sesė su naujuoju draugu atvažiavo, vakar kūčias pas jo šeimą valgė. Angelė apsidžiaugusi meta pašluostę ir išlekia į kiemą pasitikti kitos anūkės. Tuoj ateis Adomaičiai, apsistoję pas Vilkelius. Patiko man ta Nojaus Elzė. Iš jos žvilgsnio jau aišku, kad pašėlus mergiotė.

Nė nespėju apsidairyti, kai pilna troba priguža žmonių.

– Padėkit tortą kur šaltai, – sukomanduoja Adomaitienė.

– Aš tai kopūstų sriubos norėčiau, – pasiprašo Aloyzas ir už tai gauna nuo Irenos niuksą.

Leo smalsiai suka ratus apie dovanas po eglute, o man prisiminus, ką mes vakar ten su Džiugu po ja išdarinėjome, užsidega skruostai.

Namuose vėl suirutė, vėl skamba juokas.

– Štai mūsų didelė graži disfunkcinė šeima, – šypteliu, kai greta manęs prieina mama.

– Ką jau čia šneki, – paprieštarauja ji. – Normali ta mūsų šeima.

– Taip mama, tu buvai puikus tėtis.

Mama nusijuokia:

– O tu galvoji, pas kitus viskas tik gerai?

Neatsakau. Juk visko būna.

Vėl girdžiu, kaip prasiveria lauko durys ir nė galvos nepasuku. Ūmai  išgirstu žemą Jono balsą:

– Žiūrėk Angele, – pašaukia, – ką mes tau turim, – ir visi atsisukam.

Jonas stovi su Džiugu tarpduryje, mano širdis jį išvydus šokteli. O tada Jono glėbyje pamatau, iš raudono pledo kokono, išlindusį juodą smalsų snukutį kataraktos užtrauktomis akimis.

– Moškytė, – cypteli Angelė ir viską metusi pripuola prie Jono jau su ašaromis besiritančiomis skruostais. Apglėbia delnais jo veidą, prisitraukia ir visiems stebint įspaudžia bučinį tiesiai į lūpas. Plėšte išplėšusi šuniuką jam iš rankų glaudžia, prie krūtinės siūbuoja, o Moškytė, kiek rožinis liežuviukas siekia, nulaižo visą Angelės veidą.

Pirmą kartą visi vienu metu nutyla. Tik fone Mikutavičius dainuoja Nuo kalėdų iki naujų, tiek daug reikalų.

– Tai gerai, kad ne aš tą šunį atnešiau, – burbteli Džiugas, nusirengdamas striukę ir tie, kas pirmi atitoko, tyliai nusijuokia.

O tada ir vėl: bruzdesys, džiaugsmas, kad grįžo Moškytė, kad sveika gyva, tik sukūdus. Ir, žinoma, klausimai. Kas čia dabar vyksta tarp Angelės ir kaimyno???

Vėlyvi kalėdų pusryčiai

Džiugas

Mėta atrodo nuostabiai. Jos akyse atsispindi Kalėdų žiburiai ir praėjusi naktis. Noriu pripulti ir ją apkabinti. Noriu ją visą išbučiuot. Noriu… Pajuntu, kad paskutinis noras atsiliepia mano kelnėse. Nukreipiu žvilgsnį į ištaigingai padengtą stalą. Pakeltais antakiais nužvelgiu maistą ir aš jau  vėl apsirijęs.

Galiausiai Mėta, turbūt gelbėdama savo šelmę močiutę, pakviečia visus prie stalo. Kažkas laido pokštus. Kažkas bumba, kad dar viena mišrainė neišmaišyta.

– Vajėzus, – vos atsisėdus vėl iš vietos pašoka Angelė, – gi gražuolę lydeką pamiršau.

Tėvas išpučia krūtinę ir pasisiūlo pats atnešti iš kamaros. Vėl matau, kaip šeima susižvalgo ir norisi net nusijuokti. Rainių vyrai geriausias Piktavilkių mergas nunešė. Truputį nustembu, kai šalia manęs lyg niekur nieko atsisėda Mėta. Kūnas sušyla nuo jos artumo, bet tada sugaunu įdėmų Aloyzo žvilgsnį ir ištiestą ranką, kurią jau mėginau uždėti Mėtai ant šlaunies – pasilaikau sau. Linksmas, tai linksmas tas Aloyzas, bet niekada negali žinoti. Čia juk jo šeimos moterys. O aš su tėvu – kaip du lapinai vištidėje. Tada baimingai prisimenu, kad Aloyzas dar ir medžiotojas!

Pamažu vėl įsisiūbuoja kalėdiškos nuotaikos ir visi pradeda brazdinti įrankiais.

– Rankioji iš mano lėkštes? – ūmai nustembu pamatęs svetimą šakutę savo lėkštėje.

– Ne, – nekaltai atsako Mėta, – tik grybukus.

– Ir manai, kad tai teisingas atsakymas? – besijuokdamas teiraujuosi aš, ir jos akys išdykėliškai žybteli.

– Tu juk vis tiek jų nemėgsti.

Net nesusimąstydamas po stalu ištiesiu ranką ir pagaliau ją uždedu ant Mėtos kojos švelniai spusteldamas. Kaip gera taip sėdėti šalia jos. Liesti jos kūną.

– Kokią frazę galima pasakyti prie stalo ir lovoj, kuri tiktų abiejose situacijose? – garsiau paklausia Liepa.

– Jau tu čia interneto bajerių prisigaudei, – juokiasi Mėta.

– Ar rankas plovei? – pabando Irena.

– Tu su tom savo neplautom rankom, – burbteli Aloyzas, tada atsisuka į Liepos draugą ir paaiškina, – ligoninėj dirba.

– Norėčiau pakartot, – šelmiškai pasiūlo Nojus.

– Kų jūs ce dartės šnekat? – pasibaisėjus įsiterpia Angelė, – ir dar prie stalo?

– Angele, sugalvok ir tu kokį, – paragina Elzė.

– Nu cik jau, cik jau, – juokiasi namų šeimininkė, nugerdama gurkšnį iš taurės ir kai visi mažiausiai tikisi lepteli, – ale koks dzidelis vėdaras.

Mėta užspringsta kąsniu.

– Močiute!

Liepa net cypia besijuokdama.

– Nu kų močiute, kų močiute, pacys ir pradėjot.

Kol visi leipsta juokais, akivaizdžiai nepritardama Adomaitienė atsistoja.

– Jau gal einam žiūrėti, ką senis po egle atnešė, nes jei taip ir toliau – visi liksit be dovanų, – pagrasina.

Agnius tik akis užverčia.

– Kas vėl padovanojo Anzelminai medicinos enciklopediją? – paėmusi pirmą dovaną, iškart pradeda bumbėti. Visus kaltinamai nužvelgia akimis. – Gi ji ką perskaito, tuo serga. Paskutinį kartą bandė išsigydyti šienligę. Žiemą! Tai buvo paprasta sloga.

Aloyzas tvardydamasis nuleidžia akis, kiti prapliumpa juoku. Adomaitienė nepritariamai kietai sučiaupia lūpas ir vėl pasilenkia po eglute.

– Kam čia? Paėmusi dėžutę paskaito ir rūsčia išraiška pasiunčia toliau per rankas. Kai kalnas spalvotų dėžučių išdalintas, erelišku žvilgsniu nužvelgia visus šiugždenančius pakavimo popierių, kai susitinka mūsų žvilgsniai. Nesmagiai krenkšteli:

– Džiugai, – apgailestaudama skėsteli rankom, – nepyk, bet žinok, tau nieko nebuvo.

– Džiugas buvo blogas berniukas šiemet, – vypteli Aloyzas.

Leo išgąstingai pakelia galvą.

– Aš savo dovaną jau anksčiau išpakavau, – šypteliu meiliai pažvelgdamas į Mėtą, kuri pakelia į mane akis ir vėl nuleidusi toliau vaidina susidomėjusią savo dovana. Matydamas, kaip skaistus raudonis plyksteli skruostuose, nesusilaikęs dar plačiau išsišiepiu.

– Beje, aš kai ką turiu šiems namams, – atsistoja besišypsodamas mano tėvas. Visi susidomėje suklūsta. Jonas lėtai kiša ranką į švarko kišenę ir išsitraukia nosinaitę. Ją atidengia ir pakelia medinę juodo šuniuko skulptūrėlę ant siauro kaspino. – Moškytė, – paaiškina Angelei ir priėjęs prie eglutės ją pakabina tarp kitų žaisliukų. – Juk sakei šiems metams žaisliuko neturi.

Mėta

Visi su taurėmis rankose išsibarsto po trobą kas kur. Džiugas su vaikinais, matau, kitame kambaryje jungia naująjį Angelės karaokės aparatą. Buvo visų bendra dovana.

Stebiu, kaip Nojus besikalbėdamas su Aloyzu, nesąmoningai žaidžia Elzės pirštais. Pakelia jos ranką sau prie veido, laiko priglaudęs. Prieš kažką atsakydamas, pabučiuoja krumplius, nuleidžia ir kalba toliau.

Aš taip pat to noriu! Kad mane taip glostytų ir laikytų apkabinęs, kad nejučia ieškotų mano rankos ir glaustų prie lūpų. Aš taip pat noriu būti mylima. Pažvelgiu į Džiugą ir sugaunu jo akis, regis kiaurai skaitančias mane, tokiu intymiu momentu. Nenusigręžiu. Tegul žino.

Džiugo žvilgsnis smalsus ir kartu atviras. Lyg klausiantis, lyg siūlantis kažką.

Visą savo vaikystę mylėjau tą berniuką, kuris niekada nepastebėdavo manęs. Kaip jis pats sakė, pas jį jau visur plaukai žėlė, o aš dar su lėlėmis žaidžiau. Tačiau aš jau seniai ne ta susižavėjusi mergaitė, kuri net draugėmis nepasitikėjo tiek, kad prisipažintų apie savo meilę.

Pakabinki, pakabinki

Džiugas

Už lango vos pradėjo temti. Muzika – visu garsu. Kas per šeimynėlė! Įsijautusi Elzė drauge su Biplan per naująją karaoke sistemą traukia seną  Kardiofono dainą:

– Pakabinki pakabinki, kur jūsų rankos? Ant kalėdinės eglutės, negirdžiu jūsų balsų, baltą baltą nosinaitę nusišluostyti akims, ir dabar visi kartu, – vėl paragina savo publiką, – pakabinki pakabinki…

– Pašėlus mergina ta tavo Elzė, – nusijuokiu, stebėdamas ją pro plačiai atlapotas kito kambario duris.

Nojus besišypsodamas tik galvą papurto:

– Tu nė pusės nežinai, – o tada, be žodžių įdavęs man savo taurę, plačiais žingsniais nueina pas ją, apkabina ir, įspaudęs bučinį į skruostą, palinksta drauge prie mikrofono.

– Stebuklingą vėrinėlį Arčibaldo vaizdinių. Kaip per ledą bėga pelės…

Stebiu, kaip Angelė su tėvu išeina šokti. Dar nė pats nežinau, kaip jaučiuosi dėl jo ir Mėtos močiutės santykių. Turbūt ne man už juos priiminėti sprendimus. Ūmai išgirstu tylų balsą prie ausies:

– Baltą baltą nosinaitę nusišluostyti akims, – pakartoja visai ne pagal melodiją Mėta iš nugaros. Apeidama į priekį, kažką įgrūda į mano švarko viršutinę kišenę.

Susidomėjęs stebiu, ką ji ten daro. Ištraukusi mažą, baltą, nėriniuotą kraštelį dar pataiso formą. Man net akys ant kaktos iššoka, kai suprantu kas ten.

– Po paraliais! – Išgąstingai apsidairau, ar niekas nemato, ir staigiai ištraukęs grūdu jos kelnaites į džinsų kišenę. – Ką darai?

– Kas? Išsigandai? – paklausia įžūliai, – mažytė dovanėlė atsisveikinimui. Kad dar ilgam atsimintum šias Kalėdas.

Suimu jos ranką, vis dar gulinčią man ant krūtinės. Suspaudžiu pirštais. Įdėmiai įsižiūriu į akis matydamas jose pats save.

– Patikėk, aš jų turbūt visą gyvenimą nepamiršiu, – patikinu ją.

Mėta tik liūdnai šypteli ir ištraukusi delną patraukia į linksmybių sūkurį.

– Ar pagalvojai apie studijas?

Mėta stabteli.

– Mhm… – numykia kažkaip neaiškiai.

– Išsiųsk paraišką egzaminų perlaikymui.

– O kas tada? – įsižiūri įdėmiai man į akis

– O tai jau rytojaus problema.

– Aš rytoj išvažiuoju.

Mano retorišką atsakymą ji labai greitai paverčia nieko vertu. Neišvengiamo atsisveikinimo nuojauta šaltais gniaužtais suspaudžia krūtinę.

– Nuvešiu tave į oro uostą, – pasisiūlau galvodamas apie dar bent kelias valandas šalia jos.

– Nereikia Džiugai.

– Einam šokt.

– Ne, – taria apatiškai ir vėl apsisuka.

Nueinant sugriebiu jos delną ir staigiai trukteliu į save. Mėta paklusniai susisuka į mano glėbį ir švelniai glustelėjęs ją vėl išvynioju per ištiestą ranką. Tada suokalbiškai šypteliu. Uždedu rankas jai ant liemens, ji apglėbia mano pečius ir 1 – 2 – 3 polkos žingsneliu, smagiai besisukdami tarp žmonių pasileidžiam taip per visus kambarius. Išsitaršo Mėtos plaukai, įkaista skruostai, juokiasi garsiai žiūrėdama į mane. 1– 2 – 3 Galva apsisuka, širdis daužosi, mes lekiam, kaip pasiutę nesustodami ir vis sukamės, sukamės, sukamės. 1 – 2 – 3.

Ir aš žinau, kad ši linksma mergina, mano glėbyje, kurią aš pažįstu didesnę dalį savo gyvenimo… Kad ji…

Aš nenoriu jos taip paleisti.

Kai galiausiai pavargstame, sustojam ir apsikabiname. Sunkiai kvėpuojame, širdys daužosi. Lėtai linguojame visai ne pagal ritmą. Nenoriu, kad tai baigtųsi jau rytoj jai išvažiavus. Nenoriu, kad tai būtų tik Kalėdų nuotykis. Kiekvienas atostogas vis laukdavau, kada važiuosime į Piktavilkius, nes žinojau, kad pamatysiu ją čia. Su metais tų atostogų vis retėjo, kol visai pasibaigė.

– Meilė ateina ne tada, kada jos laukiame, – sušnabždu, jai į ausį, – Meilė ateina ne tada, kada mes manome, kad esame tam pasiruošę. Meile ateina savo laiku ir savo pavidalu.

– Džiugai, nereikia, – tyliai paprašo Mėta ir pajuntu, kaip ji dar stipriau suspaudžia mane pirštais, lyg tai būtų paskutinis mūsų atsisveikinimas.

– Aš visą vaikystę pratampiau savo meilę už kasų. – Ji ūmai pakelia akis. – Aš savo meilę nustūmiau iš beržo viršūnės į upę, kur ji buvo užsilipusi tik pažiūrėti, ar labai baisu. – šypteliu prisimindamas ir jausdamasis dėl to kaltas, – Tai kaip ji spiegė krisdama visi supratom, kad buvo tikrai baisu. Kai prieš jai išneriant, pirma išplaukė jos liemenėlė, išsigandęs ir pats šokau žemyn gelbėti. – Mėtos akys sudrėksta, kai ji pradeda suprasti ką sakau. – Tada pas ją pradėjo važinėti Bernai, – su pasibjaurėjimu iškošiu paskutinį žodį, – ir prasidėjo vakarėliai! Kurie mane dar labiau varydavo iš proto, – ji pro ašaras nusijuokia, – Bet po visų šitų mūsų nuotykių, man prireikė dar kiek metų, kad atpažinčiau, jog tai tu Mėta. Kad tai tu mano meilė. Visada ja buvai.

Žiūriu į dideles, nustebusias ir drėgnas Mėtos akis, žvelgiančias turbūt tiesiai į mano sielą. Sąmonė vis dar nesuvokia, kas vyksta, bet kūnas pats kaip magneto traukiamas veržiasi į ja! Ir pagaliau! Atrodo, net atsikvepiu lengviau.

Štai ji. Moteris, kurią myliu. Ir kurią visada mylėjau. Jos akys vis labiau drėksta, apatinė lūpa dreba. Ją stebint čia prieš mane, kūnas nubunda.

Ūmai Mėta atsispiria ir užšoka ant manęs, apsikabindama kojomis ir rankomis, ir turbūt visa širdimi.

Antra Kalėdų diena

Pirtis

Džiugas

Šiadien pažadėjau nuvežti Mėtą į Vilnių, bet per naktį tiek prisnigo, kad neišvažiuosiu. Reikia pirma tą sniegą nukasti.

Širdyje taip gera, po tiek metų pagaliau suprasti ir išsakyti savo jausmus. Bet tuo pat taip skaudu dėl laukiančio atsisveikinimo. Prisiekiu sau, kad šį kartą nepaleisiu jos kaip tada, po mūsų pirmo bučinio bažnyčios kieme. Tik ką daryti? Kaip išlaukti? Turėsiu pats dažnai skraidyti pas ją, pažiūrėsim, kaip sekasi, o tada…

Kol atsikasu išvažiavimą į gatvę, visas net iškaistu. Įdomu, ar jau nuvalyti keliai? Jei visas kelias toks užpustytas, Mėta nori nenori, privalės likti čia. Patenkintas vypteliu, o gal specialiai užklimpti kur nors pamiškėje? Mintis man pasirodo net labai priimtina.

Grįžus į trobą tėvas iš karto nudžiugina.

– Kaip tai nėra šilto vandens? – klausiu keldamas balsą.

Jis skėsteli rankomis.

– Taip va ir nėra. Reik žiūrėt, kas boileriui nutiko.

– Aš neturiu tam laiko, pažadėjau Mėtą į Vilnių nuvežti, man reikia išsimaudyti ir ruoštis.

– Tai mačiau, jau anksti ryte Angelės pirtis rūksta. Eik ten ir maudykis. Tik malkų nusinešk.

Sunkiai klampoju per girgždantį sniegą su kiekvienu žingsniu iki blauzdos įsmigdamas į pusnį. Tiek prisnigę jau seniai nebuvo.

Priėjęs prie pirties laisva ranka patraukiu duris ir, nestodamas priepirtyje, žengiu į vidų, kur mane maloniai nustebina karštas aksominis garas.

– Močiute, čia tu? – nuo gulto pasigirsta Mėtos balsas, o man prieš akis suboluoja blankiai apšviestas jos kūnas.

– Dar paklausk, kodėl mano akys tokios didelės, – pasiūlau aš ir Mėta pašokusi atsisėda ant gulto.

– Ką čia veiki?

– Nusipraust atėjau, – metu glėbį malkų prie pečiaus ir atsitiesiu geriau į ją įsižiūrėdamas. Ji taip pat smalsiai žvelgia į mane. Nesidengia. Ir man taip smagu pasidaro, kad nėra tos gėdos tarp mūsų, kaip tarp nepažįstamųjų.

– Jau kad tu čia, bent nuplauk man nugarą tada, – išdykėliškai pasiūlo ji.

– Su malonumu, – plačiai išsišiepiu ir nueinu nusirengti.

Sėdim abu ant aukštų gultų. Mano akys nevalingai krypsta į nuogą Mėtos kūną. Matau, kaip ji mane taip pat vis nužvelgia. Atmintyje nuolat šmėžuoja Kūčių naktis.

– Daug galvojau šiąnakt, – prisipažįstu jai.

– Aš taip pat, – šypteli mergina.

Kurį laiką tylim abu. Noriu kai ką pasakyti, bet žodžių nerandu. Ūmai ji taria:

– Išsiunčiau prašymą perlaikyti egzaminus ir perspėjau naująją menedžerę, kad išeinu iš darbo.

Man iš nuostabos antakiai šoka iki plaukų augimo linijos.

– Tai po pusės metų važiuosim atsiimti diplomo?

– Tikrai taip! – turbūt daugiau pačiai sau, nei man patvirtina Mėta.

– Dabar svarbiausia, kad baigtum mokslus, – paraginu ją. – Kas tas pusė metų? – pasakau ir pats netikiu. – Bus daugybė video pokalbių ir sekso telefonu, – guodžiu pats save. – Kaip nors ištempsim.

Mėta žybteli akimis ir nusijuokia.

– Neprivalau eiti į paskaitas, turiu tik atvykti į egzamino perlaikymą ir į diplominio darbo konsultacijas. Ir tada, žinoma, į gynimą.

– Tai tu neprivalai gyventi Anglijoje? – neužtikrintai paklausiu aš.

– Kalbėjau su Nojumi, sakė padės įsidarbinti čia Lietuvoje. Jie bendradarbiauja su daugybe kraštovaizdžio dizaino įmonių. Pradžiai asistente, o po to bus matyt.

– Tai jei jau grįžti į Lietuvą,  – man net adrenalinas sukyla iš džiaugsmo, – gali kraustytis gyventi pas mane!

– Papasakok plačiau, – šelmiškai besišypsodama paragina Mėta.

Pats netikėdamas, tuo ką siūlau, delnu pasibrūžinu sprandą.

– Pradžiai laikinai, – krenkšteliu, – o po to žiūrėsim.

Ji įtariai dursto mane žvilgsniu.

– Laikinai, sakai? Gal žinai iki kada?

– Tokiam neribotam laikinumui, – nusišypsau. Prisitraukiu prie savęs tą šelmę ir nutildau nepatogius klausimus bučiniu.

Po metų.

Kalėdos Piktavilkiuose

Džiugas

– Tai pagaliau atvažiavot, – burbteli Angelė pasitikdama mus tarpduryje. Aplink kojas trepsi, net cypdama iš meilės Moškytė.

– Buvom pas Džiugo mamą, pas ją kūčių vakarienę valgėme, – pasiteisina Mėta.

– Kūčią valgyti reikia su savo šeima, – papriekaištauja močiutė. Sugavus mano klausiantį žvilgsnį ignoruoja.

Mėta pavarto akis.

– Tai Piktavilkiuose pernai valgėm.

– Pernai nesiskaito.

Prunkšteliu ir neprieštarauju.

Priėjęs tėvas pirma apsikabina Mėtą, o po to mane.

– Mėta tiek užsakymų turi, kad tuoj išvis niekur nevažiuosime, – besididžiuodamas apglėbiu ją per pečius.

Mėta šypsosi, akys blizga. Laimingas žmogus esu. Kasmetinis šventinis klegesys šildo krūtinę. Puikus maistas, šeima ir patys brangiausi čia su manimi. Ko dar reikia?

Po šventinių pietų visi sukritę kas kur šnekučiuojasi. Fone groja kalėdinė muzika.

– Su Kalėdom! Su Kalėdom visus! – šeima kelia ne pirmą tostą, sveikina vieni kitus.

– Tai ką iškrėsi šįkart, vaikine? – pašaipiai klausia Aloyzas.

Tik kilsteliu vieną lūpų kampą ir nesileidžiu į kalbas.

Adomaitienė jau kuičiasi po dovanas, kai staiga pasigirsta aiktelėjimas!

– Šito dar ryte nebuvo, kas ant eglutės pakabino jaunavedžių porelę?

Angelė susigriebia už širdies. Jonas nejaukiai nunarina galvą. Tada visi smalsiai atsisuka į mane, o aš besiklaupdamas ant vieno kelio išsitraukiu iš švarko kišenės pilką dėžutę.

– Mėta…

– Sekancis tu, – pašnibždomis Angelė įspėja mano tėvą.