„Įžiebk manyje šviesą“ 4 dalis

Eligija:

Kelionė į nežinią. Ji tęsiasi visą amžinybę. Autobusas taip lėtai juda pirmyn. Kiekviena akimirka svarbi, nes mažajam Steponui gresia pavojus.

Nuo to laiko, kai įlipome į autobusą, nepaleidžiu Dimitrijaus rankos. Kūnas virpa nuo beribės baimės, tačiau mes kartu. Tai labai daug reiškia.

Bijau. Išvykau visiškai nepasiruošusi. Nuo įtampos pradeda pykinti ir svaigti galva. Dar labiau išsigąstu dėl tokios savo būsenos. Jeigu man pasidarys bloga autobuse, šios gėdos neatsikratysiu visą gyvenimą. Ar dar toli? Nebeištversiu. Baimė priverčia nutraukti ilgai trukusią tylą.

– Kur mes važiuojame?– pasilenkusi tyliai paklausiu.

Dimitrijus pabunda tartum iš sapno. Vyras nepaguodžia manęs. Kelionė tolima, teks persėsti. Dar labiau įsitempiu. Prieš įsėsdama į autobusą, nepagalvojau apie savo būklę, tačiau dabar per vėlu. Dimitrijus pastebi, kad man blogai, todėl pradeda kalbėti pirma į galvą šovusia tema. Tyliai šnekučiuojamės apie Kalėdas, mėgstamiausias dovanas, gražiausias akimirkas. Nė pati nepastebiu, kaip tai padeda nukreipti mintis kita linkme ir pamiršti savo būseną. Taip pasiekiame Kauną ir išlipame iš autobuso.

Grįžta realybės pojūtis, o kartu ir baimė. Svetimas miestas, nepažįstama aplinka – tai siaubingai gąsdina. Noriu viską mesti ir susiradusi artimiausią autobusą namo tuoj pat grįžti. Padariau pačią didžiausią kvailystę.

Pradeda deginti skrandį. Apima blogumas. Suprantu, kad galiu bet kurią akimirką apsivemti. Kūną pasiglemžus silpnumui, pagriebiu Dimitrijaus ranką taip nebyliai prašydama pagalbos. Vyras palydi mane iki tualeto.

Nieko nelaukusi, užsitrenkiu kabinoje ir atpilu pusryčius. Kūną apima šaltis ir silpnumas. Apglėbiu save rankomis, neleisdama sau suklupti ant purvinų plytelių. Girdžiu kažkokius balsus, tačiau puikiai žinau, kad jie skirti ne man. Dabar beprotiškai norėčiau būti namuose. Pagalvojus, kad laukia tolima kelionė, apima blogumas. Palinkstu link klozeto ir pradeda kosėti, tačiau iš burnos neišsiveržia joks skystis. Pakeliu galvą ir atsiremiu į netvirtą kabinos sienelę. Niekas kitas taip negąsdina, kaip mintis, kad namai toli. Akyse temsta, kūną pasiglemžia drebulys. Nė pati nepastebiu, kaip susmunka ant plytelių.

* * *

Pojūčiai atšipę, o kūnas tartum sušalęs į ledą. Baisu atsimerkti. Baisu pasitikti savo lemtį. Girdžiu balsus, tačiau neatpažįstu jų. Man labai baisu.

Pasiryžusi atsimerkiu ir po akimirkos suprantu, kad esu greitosios pagalbos automobilyje. Priešais save išvystu pažįstamą veidą. Tai Dimitrijus. Jis atrodo susirūpinęs. Medikai, pastebėję, kad atsipeikėjau, pradeda klausinėti apie savijautą. Duoda atsigerti vandens.

Apima gėda. Negaliu patikėti, kad vėl viską sugadinau. Dimitrijus skuba, jo vaikui gresia pavojus, o aš jį sugaišinau. Jau noriu žiotis sakyti, kad paliktų mane, tačiau vyras, tartum perskaitęs mano mintis, užbėga už akių:

– Turi labiau savimi rūpintis. Tau reikia grįžti namo.

Papurtau galvą. Nenoriu skirtis. Gydytojai manęs pasiteirauja, ar toli gyvenu. Pasakiusi, kad laukia tolima kelionė autobusu, pasiūlo dar palūkėti. Specialistai pataria nueiti pas šeimos gydytoją ir pasidaryti tyrimus. Sutinku su viskuo, ką jie sako.

Vis dar graužia skrandį, tačiau bent jau nepykina. Jaučiuos išsekusi, kankina silpnumas. Mintis, kad namai toli vėl gąsdina. Dimitrijus, lyg nujausdamas, paima mane už rankos ir padrąsindamas šypteli. Tai, kad jis čia su manimi, daug reiškia.

– Tu turi skubėti. Man viskas bus gerai.– sakau.

– Paliksiu tau savo numerį.

Paduodu jam savo telefoną ir jis įveda naują adresatą. Tada nuskuba į autobusą. Palydžiu jį akis, mintyse linkėdama sėkmės ir vildamasi, kad Dimitrijui pavyks rasti sūnelį.

Po kiek laiko pagerėjus padėkoju medikams už pagalbą ir atsargiai nupėdinu link bilietų kasos. Artimiausias reisas po penkiolikos minučių, todėl įsitaisau autobusų stoties viduje ir mėginu ramiai kvėpuoti. Aš greitai būsiu namuose. Viskas bus gerai.

Praeiviai vis keičiasi, sėda į autobusus, judančius skirtingomis kryptimis. Kiek daug skirtingų pasaulių čia susijungia.

* * *

Namuose jau seniai buvo taip tylu ir pirmą kartą man tai nebepatinka. Viduje nemaloniai vėsu, nes ryte neužkūriau krosnies, todėl tipenu atgal į lauką. Atsinešu malkų ir tvarkingai jas sudedu šalia krosnies. Įžiebus ugnį virtuvė įgauna daugiau jaukumo, tačiau man kažko trūksta.

Nejučia įžengiu į kambarį, kuriame paskutiniu metu gyveno Dimitrijus. Randu jį sujauktą, atrodo, kad vyras vis dar čia. Paslaptingai tylu. Trūksta kūdikio krykštavimo. Suspaudžia širdį, kad tik mažyliui nebūtų nieko blogo nutikę.

Aš lauksiu jų sugrįžtant. Bent tikiuosi, kad jie grįš.

Slegia krūtinę. Neprisiverčiu pradėti dirbti, nors jau atsilieku nuo grafiko. Taip noriu viską mesti. Į galvą šauna beprotiška mintis išeiti iš darbo. Tai išgąsdina. Negaliu taip neapgalvotai elgtis. Manyje vyksta nuožmi kova. Žinau, kad noriu gyventi kitaip…

Staiga kyla stiprus vėjas ir netikėtai atsiveria svetainės langas. Apėmus išgąsčiui atsistoju ir pribėgusi mėginu jį uždaryti, bet kažkodėl nepavyksta to padaryti, lyg kokia nematoma jėga man kliudytų. Priešinuosi.

Staiga į kambarį įeina Zina ir ramiai priėjusi uždaro langą. Kelias akimirkas stoviu apstulbusi, manydama, kad man vaidenasi.

– Buvo neužrakinta,– pasako.

Tik palinguoju galva žvelgdama į langą, man pasirodo, kad lauke kažkas prabėga ir pasislepia už artimiausio medžio.

Zina:

Dabar aš žinau tiesą, tačiau nuo to nepalengvėjo.

Tą vakarą nenorėjau jo klausytis, bet vyras buvo atkaklus, todėl teko išgirsti kiekvieną smulkmeną.

Viktoras savo pasakojimą pradėjo nuo tos dienos, kai mudu išsiskyrėme.

– Zinočka, tai buvo pati tamsiausia diena mano gyvenime. Tu vienintelė numalšinai mano širdyje siaučiantį chaosą bent trumpam. Tą darganotą rudenio popietę žlugo visos viltys. Aš tikėjau, kad tu esi mano išsigelbėjimas.– vyro balsas sudrebėjo.

 Nemaniau, kad aš jam buvau tokia svarbi. Širdį pervėrė skausmas, nors prabėgo šitiek metų.

Jis pastebėjo, kad man sunku ir paėmė už rankos. Susenęs kūnas prisipildė šilumos. Mūsų žvilgsniai susitiko ir buvau pasiryžusi išgirsti kiekvieną jo žodį.

Vyras įsitempė, tačiau tęsė savo pasakojimą. Po mūsų išsiskyrimo, praėjus gal šešiems mėnesiams, jis sužinojo, kad žmona laukiasi antro vaikelio. Vyras meldėsi, kad tai tik būtų mergaitė, tačiau ultragarsas parodė berniuką. Likau nesupratusi, todėl paprašiau paaiškinti, kodėl jis taip nenorėjo sūnaus.

Tai didelė paslaptis, bet Viktoras ryžosi man ją atskleisti.

– Tai sena mūsų giminės galia, perduodama iš karto į kartą per vyrišką liniją, tačiau sulaukus sūnaus tėvas netenka dalies galių, o jas visiškai praranda ties trečiąja karta. Kai sužinojau, kad mano žmona laukiasi sūnaus, neslėpsiu mėginau jį nužudyti, kol jis buvo dar jos įsčiose. Nepavyko. Moteris buvo daug protingesnė nei atrodė ir vieną naktį su savo motina pabėgo. Bėgo metai, netekau dalies galių ir troškau jas susigrąžinti, po ketverių metų man pavyko rasti žmoną ir sūnų.– jis stabtelėjo ir man užėmė kvapą.

Kambaryje pasidarė šalčiau, tačiau nenorėdama nutraukti mūsų pokalbio, likau sėdėti.

– Kas buvo toliau? Nieko nebeslėpk.– sakau.

Viktoras pažvelgė man tiesiai į akis ir tarė:

 – Nežadėjau nieko slėpti nuo tavęs, Zinočka. Tačiau nelengva tuos įvykius man nusakyti… Aš puikiai žinojau, kad ji gins savo vaiką, todėl nužudžiau ją. Kiekvieną vakarą ji eidavo prie ežero, todėl vieno saulėlydžio metu viską užbaigiau. Pasirodžiau priešais ir pasakiau, kad noriu mūsų sūnaus. Moteris nepasidavė, todėl įmečiau ją į ežero gilumą, o pats nuplukdęs palikau valtį viduryje vandens telkinio, kad žmonės manytų, kad Medauskienė iškrito ir paskendo.– viską drąsiai pripažino ir pasijaučiau nesaugi, tačiau kartu tai sužadino mano aršiąją pusę.

– Ir viskas dėl ko? Kažkokios galios?– mano balse nuskambėjo panieka.

Įsivyravo tyla. Viktoro veide susimetė gilesnės raukšlės. Jis tylėjo, nesiruošdamas man atsakyti. Kilo daug klausimų. Išsigandau dėl savo gyvasties. Kodėl Viktoras taip manimi pasitikėjo? Tikriausiai tikėjosi, kad jam padėsiu įvykdyti nedoras užmačias, tačiau nežadėjau prasidėti su velniu.

– Zinočka, tai ne šiaip galia, o mano savastis. Be jos aš niekas…– jo balse išgirdau liūdesį.

Norėjau kažką pasakyti, tačiau nežinojau ką, todėl sėdėjau sučiaupusi lūpas, žvelgdama pro langą į snieguotą naktį.

– Kodėl tada nenužudei Dimitrijaus?– paklausiau ir vyras nusuko akis.

– Tai nesvarbu. Dovanojau jam tą galią, bet tuos metus veltui nesėdėjau, aš tobulinau turimas savo galias ir išmokau naujų dalykų. Kai sužinojau, kad Dimitrijaus žmona laukiasi anūko, supratau, negalintis leisti jam gimti, nes taip prarasiu dar dalį galių. Užtraukiau marčiai mirtį, tikėdamasis, kad neišgyvens ir vaikas, tačiau įvyko neįtikėtinas dalykas. Praktikuotas prakeiksmas nesuveikė.

Nusispjoviau per kairį petį du kartus. Priešais mane sėdėjo tikrų tikriausias velnias. Neturėjau kur bėgti, nes buvau sutepta jo letenų.

– Nujaučiu, kad būsi kažką nedoro sugalvojęs.– pastebėjau.

Viktoras paėmė mane už rankos ir pažvelgė tiesiai į akis. Puikiai pažinojau tą žvilgsnį.

– Puikiai žinai, ką privalau padaryti, ir tu man padėsi.– pareiškė, taip versdamas mane sustingti.

Nurijau susikaupusį seilių gumulą. Nujaučiau, kad Viktoras ruošėsi nužudyti mažąjį Steponą. Tikrai nežadėjau prisidėti prie šio niekingo plano, todėl papurčiau galvą.

– Aš to nedarysiu.– griežtai atsisakiau.

Vyras atsistojo ir nužingsniavo prie durų.

– Dar susitiksime.– atsisukęs nusijuokė ir pradingo.

Dabar matant Eligijos liūdną veidą, mane apima graužatis. Prisiminusi tą pokalbį, gailiuosi, kad nesiryžau visko papasakoti Dimitrijui, kad nesugebėjau apsaugoti vaikelio, pasirodžius Viktorui. Vyras jį atėmė iš mano rankų ir pranyko. Jis puikiai žinojo, kad neišduosiu jo, nes vis dar myliu. Nesuprantu, kaip galiu mylėti tokį žmogų…

Stoviu prie lango ir žvelgiu į tolį. Jaučiu, kad jis čia buvo. Atėjau pačiu laiku. Eligijos veidas paraudęs. Ji sugrįžo viena. Dimitrijus nežinia, kur yra, tačiau spėju, kad ieško ne ten, kur reikia. Kiekviena minutė svarbi. Turiu apsispręsti. Skaudančia širdimi pasirenku teisybės pusę ir atsisukusi Eligijai tariu:

– Aš žinau, kur Dimitrijaus sūnelis.

Mergina sustingsta. Kelias minutes į mane žiopso, o paskui iš jos burnos išsiveržia nerišlus klausimas:

– Kaip? Iš kur?

Sugriebiu ją už rankos.

– Tai visai nesvarbu,– sakau, pasiryžusi viską ištaisyti,– nėra laiko.

Tai buvo mūsų vieta. Apie ją daugiau niekas nežinojo. Kiekvieną kartą su nekantrumu traukdavau į seną, apleistą medžiotojų namelį, kuriame vos tilpo nedidelis gultas, įtaisytas Viktoro mūsų meilės nuotykiams.

Miško keliai vingiuoti ir apgaulingi, tačiau per ilgą laiką išmokau atrasti kelią ir galėjau žygiuoti net užsimerkusi. Kai pasirodydavau, Viktoras dažniausiai jau būdavo namelio viduje. Iškišdavo galvą pro nedidelį langelį ir pamodavo man, o aš paspartindavau žingsnį ir nevikriai užsiropšdavau aukštyn. Vyras, vos man įsiveržus į vidų, puldavo karštai bučiuoti mano veidą, o tada paguldydavo, pats užsiropšdamas ant viršaus. Po tuo kūnu aimanuodavau, kaisdavau nuo beribio malonumo. Tai buvo mūsų vieta. Tik mūsų.

Dabar einu tuo taku vedama visai kitokių jausmų. Manyje siaučia viesulas, kuris naikina viską, kas išsilikę. Aš turiu peržengti per save, o tai skausminga.

Miške ne visur snieguota, kai kur plyti žaluma. Nemaloniai krapnoja, dėl ko prisidengiu galvą gobtuvu. Eligija nedrąsiai seka paskui. Kelią randu nesunkiai, nes niekada nepamiršau šios vietos. Kartas nuo karto užklysdavau į ją, skęsdavau senuose prisiminimuose. Tik į seną namelį nesiryždavau ropštis.

Liko visai nedaug. Stabteliu ir sulaikau kvapą. Jis tikrai turi būti čia. Pirmą kartą išduosiu Viktorą, tačiau negaliu leisti, kad mano meilė pražudytų nekaltą vaikelį.

Tolumoje išvystu neryškius medžiotojų namelio kontūrus. Sukaupusi visas jėgas paspartinu žingsnį. Per šią kelionę mudvi su Eligija nepasakėme viena kitai nei žodžio. Niekam iki šiol nedrįsau papasakoti apie savo nuodėmę, išskyrus kunigui, todėl abejoju, ar dabar ryšiuosi viską atskleisti. Svarbiausia, išgelbėti mažylį, o visa kita tegu pražūva.

Tyliai prisėliname prie namelio. Medinė lūšna stovi ant netvirtų konstrukcijų, medis jau netekęs savo spalvos, tapęs pilku, o ant jo puikuojasi samanos.

Iš namelio vidaus sklinda silpnas verksmas ir mano širdis pradeda smarkiau daužytis. Eligija puola pirmoji lipti netvirtomis kopėčiomis. Jos drąsa nustebina. Mergina atlapoja sutrešusias duris, taip įsiverždamas į vidų. Mano nuostabai, Viktoro čia nėra. Tik vienas kūdikis. Eligija puola prie jo ir paėmusi į rankas glaudžia prie savęs. Nerangiai užsiropščiu ir įžengiu į namelio vidų. Apima senų dienų prisiminimai. Čia jau nebėra to gulto, ant kurio patyriau karščiausias akimirkas. Prie nedidelio langelio testovi suolas. Suimu save į rankas.

Viktoras – bailys, paliko vaikelį sušalti, mirti lėta mirtimi. Visa laimė, kad vaikas šiltai aprengtas. Nežinia, kada jis čia jį atnešė, tačiau viliuosi, kad dar ne per vėlu. Per kūną perbėga šiurpas ir suprantu, kad reikia verčiau dingti. Noriu tai pasakyti Eligijai, tačiau nespėjus ištarti šių žodžių kažkas smarkiai trinkteli durimis ir priešais save išvystu Viktoro veidą. Jis neperskaitomas, tačiau akyse įsižiebia pykčio ugnelės. Aš jį išdaviau ir vyras tai puikiai suvokia.

Eligija savo glėbyje tvirčiau suspaudžia vaiką ir pasitraukia į toliausią namelio kampą. Čia nedaug vietos, todėl Viktoras stovi ties durų stakta.

– Niekur nepabėgsite.– nusijuokia.

Mano galvoje gimsta planas. Nieko nesvarsčiusi, netikėtai puolu prie Viktoro ir stipriai jį pastumiu. Vyras, to nesitikėjęs, neišlaiko pusiausvyros ir krenta žemyn. Išgirstu, kaip jo kūnas bumbteli ant žemės. Suspaudžia širdį.

– Bėk.– atsigręžusi sakau Eligijai ir toji paklausiusi manęs ropščiasi žemyn.

Aš nedrąsiai iškišu galvą pro duris ir pamatau Viktorą netoliese namelio. Jis guli paslikas ant žemės, o tie jo galva sniegas kruvinas. Skubiai nulipu žemyn ir pribėgu prie vyro. Suprantu, kad ši vieta akmenuota. Paliečiu jo galvą, iš kurios sunkiasi šiltas kraujas. Viduje kažkas miršta. Aš kelias akimirkas sėdžiu be žado, o tada netikėtai pravirkstu ir apglėbiu jo kūną.

Eligija:

Bėgu mišku, po striuke glausdama mažylį. Beprotiškai bijau, kad jis sušalo. Dar niekada taip stipriai dėl nieko nebijojau. Tačiau ši baimė kitokia, ji verčia mane kovoti. Nežinau, iš kur atsiranda tiek jėgų. Jau beveik nejaučiu kojų, tačiau nepasiduodu. Bėgu, sekdama pėdsakus, kol pagaliau pavyksta pasiekti kaimą. Tada per pusnis brendu iki savo namo. Pasiekusi jį skubiai, įbėgu į vidų ir užtrenkiu duris.

– Mažiuk, ar tau viskas gerai?– su didele baime apžiūriu vaiką.

Jis atrodo sveikas. Tiesia į mane rankytes, muistydamasis. Nepaleidžiu Stepono iš savo glėbio, bijodama, kad galiu jį prarasti.

Tik po akimirkos suprantu, kad turiu paskambinti Dimitrijui. Drebančiais pirštais susirandu jo kontaktą ir paspaudžiu skambinti. Po kelių signalų vyras atsiliepia ir aš jam skubiai papasakoju viską, kas visai neseniai įvyko. Jis per daug neklausinėja, tik pasako, kad nusipirks artimiausią bilietą ir grįš, bet tai užtruks. Atsakomybė apsaugoti mažąjį Steponą tenka man.

Vos tik baigus pokalbį, kažkas pradeda daužyti į duris. Apima baimė. Nedrąsiai prie jų prislenku ir pažvelgiu pro akutę. Pamačiusi Zina, atrakinu ir įsileidžiu ją. Moteris atrodo prastai: jos rankos kraujuotos, veidas be žado.

– Aš jį nužudžiau.– teištaria.

– Ar jūs tikra?

Zina purto galvą. Tada pažvelgia į savo kraujuotus delnus.

– Aš dėl nieko nesu tikra. Pastūmiau jį…

Pasiūlau jai atsisėsti ir atnešu vandens. Nepaleidžiu iš rankų Stepono, todėl suktis sunku.

– Kas jus siejo?– nedrąsiai pasiteirauju.

Zina tyli, spoksodama priešais save. Suprantu, kad senė nieko nepasakos. Leidžiu jai atsikvėpti. Pati įsitaisau ant sofos ir stebiu, kaip greitai temsta. Artėjantis tamsus metas mane gąsdina. Laukimo valandos slenka beprotiškai lėtai. Visą laiką kambaryje vyrauja tyla. Zina tik kartas nuo karto tyliai kažką panosėje burbteli.

Laikrodžiui mušant šeštą valandą vakaro, pasigirsta beldimas ir aš nueinu patikrinti, kas ten. Išvydusi suvargusį Dimitrijų, mano veide atsiranda šypsena. Skubiai jį įsileidžiu puldama į glėbį. Tėvas pamato savo sūnelį ir iš karto jį paima. Jo akyse pasirodo ašaros. Šypsausi stebėdama juos. Po tiek laiko esu nepaprastai laiminga. Vyras grįžteli į mane ir šypsodamasis taria:

– Aš nepamiršiu, ką tu padarei dėl mūsų.

Mano skruostus išmuša raudonis. Tik po akimirkos prisiminu vargšę Zina, kurios dėka vaikelį pavyko išgelbėti.

– Reikia dėkoti Zinai.– pasakau.

– O kur ji?– paklausia Dimitrijus.

Parodau link svetainės. Sugrįžusi vėl randu moteriškę tokios pačios būsenos. Ji jau kelias valandas tyli, spoksodama priešais save. Vyras perduoda man vaiką, o pats atsitupia prie kaimynės.

– Jūs tiek daug dėl manęs padarėte. Tai neįkainojama.– švelniai sako ir Zina pakelia ašarotas akis.

– Aš pažinojau tavo tėvą.– nedrąsiai pripažįsta.– Mudu buvome meilužiai. Mylėjau jį nuoširdžiai.

Šie žodžiai nustebina, sugriauna tos Zinos paveikslą, kurį buvau susikūrusi per daugybę metų. Senutė pasižymėjo ypatingu pamaldumu ir konservatyviomis nuostatomis, todėl toks jos gyvenimo vingis priverčia į ją pažvelgti kitaip.

Dimitrijus kelias akimirkas tyli. Tikriausiai mąsto. Paprastai sūnus iškeiktų tėvo meilužę, tačiau taip neįvyksta.

– Jums reikėjo daug ryžto,– ištaria jis,– tik jo dėka mano vaikas sveikas ir gyvas.

– Bet man atrodo, kad aš jį užmušiau!– sušunka Zina.– Beprotiškai jį mylėjau!

Kambaryje stoja nejauki tyla. Vyras, atsigręžęs į mane, pasiūlo paruošti Zinai lovą ir leisti nakvoti čia. Nedvejodama imuosi šio pavedimo. Pakloju buvusiame mamos kambaryje. Esu tikra, kad ji neprieštarautų. Tada užkaičiu vandens, o jam užvirus, nuplaunu kraują nuo Zinos rankų. Senutė į nieką nereaguoja. Palydžiu ją į kambarį ir paguldau. Palieku, tikėdamasi, kad bent kiek pamiegos.

– Siaubinga diena.– giliai atsidususi pasakau.– Jaučiu, neužmigsiu.

Dimitrijus prieina prie manęs su mažuoju Steponu ir paima mane už rankos. Vėl nuoširdžiai padėkoja už viską. Taip sėdime gerą pusvalandį nejaukioje tyloje.

– Gali miegoti pas mane. Na, būtų drąsiau ir saugiau.– pasiūlo.

Plūsteli karščio banga. Jaučiu, kaip vėl nuraustu.

– Nieko, nebus. Pažadu.– skubiai priduria, pasijautęs nesmagiai.

Palinguoju galva ir mudu patraukiame į jo kambarį. Steponą paguldome į seną lopšį, kurį radau palėpėje ir išvalius jis kol kas mažyliui tinka.

Patys nedrąsiai atsigulame į lovą kuo toliau nuo vienas kito. Užsimerkiu ir prieš akis lekia visi šiandienos įvykiai. Kūną apima baimė. Atsimerkiu. Nors kambarys jau skendi visiškoje tamsoje, taip jaučiuosi geriau. Apsiverčiu ant kito šono.

Netikėtai pajaučiu prisilietimą prie rankos. Dimitrijus prisislenka arčiau manęs. Nors tamsoje nematau vyro veido, jaučiu padažnėjusį jo alsavimą. Noriu, paklausti, ką tai reiškia, tačiau nespėjus šiems žodžiams išsiveržti, jis randa tamsoje paskendusį mano veidą ir pajaučiu jo karštas lūpas ties savosiomis. Tirpstu bučinyje. Kai atsitraukiame, Dimitrijaus rankos keliauja mano kūnu, stabtelėdamos prie iškilesnių formų. Sulaikau kvėpavimą, o paskui giliai iškvėpiu. Pajaučiu, kaip vyras kilsteli mano palaidinės kraštą ir jo ranka užlenda po rūbu, keliaudama aukštyn link krūtinės. Kelias minutes mėgaujuosi švelniomis glamonėmis. Vyrui suspaudus mano krūtį, išleidžiu gilų atodūsį. Kūnas kaista, leidžiuosi nešama pasroviui, per daug negalvodama. Galiausiai liekame nuogi. Esame ištroškę. Skęstu jo glėbyje, nagais įsikimbu į vyro nugarą, kai jis skverbiasi į mane. Pamirštu apie viską pasaulyje. Jaučiuosi lyg nešiojama bangų, kol galiausiai pasiekiu uostą.

Kai viskas baigiasi, smarkiai šnopuodami gulime šalia, mėgaudamiesi vienas kito šiluma. Kambarys tampa jaukesnis. Jaučiuosi maloniai išsekusi. Nė pati nepastebiu, kaip mane pasiglemžia miegas.

Aš bėgu tolyn, negailėdama kojų. Šaltas vėjas pučia man tiesiai į veidą. Miškas nesibaigia. Girdžiu tolumoje prislopintus balsus. Jie mane vejasi. Nežinau, kur slėptis. Bėgu tolyn. Prieš mano akis atsiveria raistas. Kelias akimirkas žvelgiu į medžiais ir krūmais apaugusią pelkę. Žengiu žingsnį ir mano koja įsminga į žemę. Pajaučiu kažkokią ranką, traukiančią mane gilyn. Noriu sušukti, tačiau nesugebu. Smingu vis giliau, kol mano akyse nelieka šviesos.

Čia tamsu, tačiau aš gyva. Girdžiu kažkokius žingsnius ir savo vardą. Kažkas įžiebia žibintą ir išvystu ilgą tunelį. Einu tolyn juo, pasišviesdama kelią. Virš mano galvos kažkas trata, bilda. Byra žemės gabaliukai, kad net išsigąstu, jog mane užgrius. Vėl girdžiu savo vardą, tačiau nieko nematau.

Staiga pasigirsta traukinio švilpimas ir aš suvokiu esanti ant bėgių. Jo šviesos spigina man tiesiai į veidą. Iš gerklės išsiveržia riksmas.

Pabundu išpilta šalto prakaito ir sunkiai šnopuodama. Staiga suprantu esanti ne viena ir ne savo lovoje. Jau prašvitę, Dimitrijus rūpestingai mane stebi. Grįžta nakties prisiminimai ir suvokiu, kad mudu vis dar nuogi.

– Ar viskas gerai?– pasiteirauja.

– Taip, tik sapnavau košmarą.– sakau, negalėdama pamiršti sapno detalių.

– Papasakosi?– klausia.

Papurtau galvą, nes visai nenoriu to prisiminti. Apima labai negera nuojauta.

– Gailiesi dėl vakar?– pasiteirauja Dimitrijus.

Išvystu jo rūpestingas akis. Tai sušildo mano širdį.

– Ne,– užtikrintai sakau,– man buvo gera.

Vyras šypteli. Atsakau jam tuo pačiu. Pasiekusi naktinį staliuką, paimu telefoną ir patikrinu, kiek valandų. Beveik aštunta ryto, laikas keltis, ruoštis dirbti. Kažkodėl taip nenoriu.

– Neatrodai laiminga.– pastebi.

– Tai dėl darbo.– prisipažįstu.

Vyras paima mane už rankos. Nukrenta dalis apkloto, apnuogindama mano krūtis. Dimitrijaus akys sminga ten. Įkaistu. Pradedu galvoti apie savo netobulumą. Kita ranka skubiai prisidengiu.

– O kas dėl jo?– pakėlęs akis pasitikslina.

– Nežinau…– nedrįstu pasakyti tiesos.

– Turi būti priežastis.– neatstoja.

Kelias akimirkas mintyse galvoju, kad norėčiau viską pakeisti.

– Noriu mesti darbą, bet to negaliu padaryti.– išpyškinu.

– Kodėl?– nustemba.

– Nes pasirinkau neteisingai, o dabar ne laikas kažką keisti.

Pasilenkusi siekiu savo palaidinės, besimėtančios ant žemės, tačiau Dimitrijus įtraukia mane atgal į lovą ir užgula. Jo veidas atsiduria taip arti manojo. Nors vakar mudu buvome susilieję lyg natos, tačiau šviesoje šie pojūčiai atrodo nauji.

Mūsų lūpos susiliečia ir aš trokštu patirti daugiau. Jis bučiuoja mano kaklą, leisdamasis žemyn link krūtų. Pasiekus jas, pradeda čiupti. Tyliai suaimanuoju, pajautusi malonumą. Nenoriu, kad jis sustotų. Vyras, tartum išgirsta mano mintis, ir dar kelias minutes žaidžia su mano krūtimis. Vėliau jo rankos keliauja žemyn, pasiekdamas jautriausią vietą. Dimitrijaus pirštai suteikia naują potyrį. Leidžiuosi į nepatirtus nuotykių kalnelius. Niekada neįtariau, kad taip gali būti gera. Kai užkopiu, į kalną kūnas maloniai virpa ir aš išleidžiu gilų atodūsį. Dimitrijus patraukia ranką ir pabučiuoja man į kaktą.

Nors ir kaip nenoriu keltis, atsikeliu ir nueinu dirbti. Pirmiausia, patikrindama, kaip laikosi Zina. Moteris atrodo prastai, tikriausiai nemiegojo visą naktį. Ji padėkoja už svetingumą ir patraukia namo.

* * *

Ateina Kūčių vakaras. Visą dieną sukiojomės virtuvėje. Paruošėme lygiai dvylika patiekalų. Sutemus, pradedame dėlioti stalą. Tai mano mėgstamiausia šventė. Zina kruopščiai nuvalo lėkštes. Mes ją pasikvietėme švęsti drauge, nes senutės vaikai neatvažiavo. Moteris atrodo nuliūdusi, tačiau nežinome tikrosios širdgėlos priežasties.

Uždegu keturias žvakes advento vainike. Kambarį užlieja maloni šviesa. Į svetainę iš virtuvės atnešėme didesnį stalą, kad tilptų visas maistas. Dailiai viską išdėliojame ir atsisėdame prie stalo. Šią naktį viskas kitaip. Priešais mane sėdinčių žmonių veidai kaip niekada atrodo mąslūs. Nuo žvakių liepsnų šoka paslaptingi šešėliai. Kadangi Zina vyriausia, ji sukalba padėkos maldą, palaimina vaišes ir laužia kalėdaitį. Laužome vieni kitų paplotėlius, linkėdami vienas kitam visko, ko geriausio. Paskui sėdame prie stalo ir pradedame vakarieniauti.

Skendime tyloje, tačiau ta tyla tokia maloni širdžiai. Mano ir Dimitrijaus žvilgsniai susitinka ir pasidaliname vienas su kitu šypsniais. Vyras rankose turi vaikelį, dėl ko jam nepatogu valgyti, todėl pasisiūlau palaikyti Steponą. Mažasis berniukas miega, todėl leidžiu jam mėgautis ramybe.

Zina pradeda pasakoti apie Kūčių tradicijas, kaip jas švęsdavo tėvų namuose. Pasakojimas toks įdomus, kad net vieną akimirką pasijaučiu atsidūrusi tose akimirkose. Malonūs pašnekesiai tęsiasi dar kurį laiką. Niekas neskuba pakilti nuo stalo. Kambaryje maloniai šilta.

Staiga šalimais lango praslenka tartum koks šešėlis ir kažkas subildena. Mano kūną nukrečia šiurpas. Visi, esantys kambaryje, nutyla ir įdėmiai žvelgia pro langą. Zina atsistoja ir prislenka prie jo.

– Kas ten?– nedrąsiai paklausiu.

– Panašu, kad vėjas.– jos balse išgirstu nusivylimą.– Tik vėjas.

Mudu su Dimitrijumi atsistojame ir prieiname prie lango. Nuo žvakių krentančiuose atspindžiuose išvystame snaigių sūkurius. Panašu, kad prisnigo! Širdį užlieja toks džiugesys. Aš visai, kaip mažas vaikas, suploju rankomis, o tada puolu ant kaklo Dimitrijui ir karštai jį pabučiuoju. Vyro akyse šviečia švelnumas. Jis pataiso mano plaukų sruoga ir šypteli.

– Prašau, nenustok šypsokis, kad ir kas bebus, nenustok.– šie žodžiai išsiveržia iš širdies.

– Jeigu tik tu būsi manimi.– taria vyras ir priglaudžia mane prie savęs.

– Noriu būti su tavimi. Tikrai noriu.– prisipažįstu ir mano akys prisipildo nuoširdžių ašarų.

– Nebijok, mes viską įveiksime drauge.– sako, įspėdamas mano mintis.

Tik palinguoju galva ir priglaudžiu galvą prie jo tvirtos krūtinės. Jis mano tvirtovė. Manęs čia niekas nenuskriaus.