3 dalis

Goirų sugrįžimas

Dargas

Senajame šeimos dvare nesilankiau daug metų, tiksliau paskutinį kartą buvau čia atvykęs per pirmą pasaulinį karą, kai miestelis buvo niokojamas įniršusių karių, o aš džiugiai stebėjau visko eigą. Galbūt pasirodysiu keistas, bet man patinka tas chaosas, kuris kursto nerimą, pagiežą. Kartais užtenka vienu pirštu sukurstyti didžiausią karą ar žvilgsniu išgąsdinti tiek, kad žmogus nustotų kalbėti iki pat gyvenimo galo, tačiau pastarojo amžiaus žmonės tapo išpuikę, visko pertekę kiaulės. Jie tapo gobšesni net už mane. Kartais stebiuosi jų tuštybe. Atrodo, nugyvenau ne vieną amžių, pakeičiau ne vieną tapatybę, tačiau dar niekada nemačiau tokios tuštybės mugės, kokia vyksta pastarajame amžiuje. Praktiškai man nebereikia sėti chaoso, jis visur išplinta savaime, o man belieka stebėti, kad žmonės įsinarpliotų į ko didesnes problemas. Neilgai trukus viskas pasikeis ir žemėje įsiviešpataus mūsų, požemių padarų, kultas. Pagaliau įgyvendinsiu tėvo užduotį ir gausiu ramybę. Patenkintas sėdėjau senoviniame krėsle ir traukiau cigarą, įsišiepęs nuo ausies iki ausies. Šis miestelis buvo puiki terpė vešėti blogiui, niekas net neįtarė, kad kelių mėnesių bėgyje viskas pasikeis. Su džiaugsmu spoksojau į gaisro pašvaistę tolumoje ir pergalingai juokiausi girdėdamas žmonių klyksmus ir aimanas. Juokiausi balsu, vienu piršto judesiu sukeldamas vėjo gūsius, kurie nešioja degančias žiežirbas aplinkui, o žmonės paklaikusiomis akimis stebi, kaip kyla naujas gaisro židinys kitame pastate. Tai buvau aš, tas niekšas, negrynaveislis, maišytas velnio ir mirtingos burtininkės sūnus, kuris, kad įtiktų tėvui pamynė savo žmogišką pusę ir tapo tikru šėtonu. Bent jau tokia buvo mano fasadinė pusė, o kas slypėjo viduje – vienas velnias težino. Turėjau įtikti tėvui, kad pagaliau gaučiau laisvę ir ramybę. Man patiko gyvenimas žemėje, nenorėjau grįžti į požemius. Turėjau pasiekti savo tikslą bet kokia kaina. Tačiau visuomet yra mažas bet ir iki pilnos laimės trūksta mažo mažyčio sraigtelio – gyvybės akmens. Kai daug šimtmečių atgal, sudeginau paskutines sergėtojas, sūnų paverčiau ąžuolu girioje, gyvybės akmuo kaip skradžiai į žemę prasmego. Ištikrinau kiekvieną prakeiktą girios kampelį, kiekvieną Grožių miestelio centimetrą, tačiau jo niekur neradau. Akmens paieškas tęsiau ir visoje Lietuvoje, tačiau – nieko. Nejau susimoviau, nejau viskas veltui? Gal Vilda turėjo daugiau vaikų? Gal yra dar gyvybės sergėtojų? Ne, negali būti. Jausčiau, jei kur nors aplinkui bastytųsi tokia tyra būtybė, kaip gyvybės sergėtoja, tačiau jokio jausmo, nieko. Man nepatiko Vildos žodžiai ištarti prieš mirtį, kuriuos girdėjau tik aš „Tavo viešpatavimui ateis galas ir šviesa išstums tamsą pačiu nepriimtiniausiu būdu. Tu kentėsi labiau nei aš degdama, atmink tai“. Ji buvo protinga moteris, tikrai protinga, jos klastos neišaiškinu jau daugiau nei 800 – tus metų, o mano laikas tiksi. Tikrai nenoriu su visam grįžti į šešėlius, kai galiu gyventi turėdamas viską ir galėdamas valdyti, tas visas kvailas gyvas būtybes.

Žinoma, yra nepatenkintų mano viešpatavimu ir valdžia, jie pyksta ir nesutinka su mano įvestomis taisyklėmis. Tai niekingi demonai ir juodieji magai, kurie kartais sukyla prieš mano valią, tačiau su jais susidoroju be pasigailėjimo, ir viskas galiausiai baigiasi tuo, kad prakeiktieji keliauja tiesiai į pragarą. Niekada nesitaiksčiau su jokiais išsišokėliais, nors manęs maldaudavo, kad pasigailėčiau, tačiau buvau puikus kankinimų meistras, sukurdavau jiems pačią tikriausią kankynę, kokią sunku įsivaizduoti. Negalvokit, kad laupydavau nagus, ar iki numirimo kutendavau juos plunksna. Tikrai ne. Kiekvienas žmogus ar bet koks gyvas sutvėrimas, savo galvoje turi asmeninio pragaro viziją, o man paprasčiausiai reikėdavo pažvelgti giliau ir pasinaudoti jų pačių iliuzija. Manau, net sunku įsivaizduoti, kiek žmonių bijo tamsos, bijo kirmėlių, bijo nuskęsti ar uždusti. Dabartiniais laikais žmonės daugiausia bijo mirties, ar, kad neteks viso turto. Tai jų didžiausios baimės. Aš tai klastingai naudodavau savo tikslams: sukūriau galingą  imperiją, stabilų verslą, išnaudojau patiklius gobšius žmones savo reikmėms. Bet kartais to negana. Po šitiek šimtmečių imu suprasti, kad noriu kažko tokio, kas sujaudins, kas vėl įžiebs norą gyventi ir mėgautis gyvenimo malonumais, tačiau dar nesuradau to laimės krislo. Gal radus gyvybės akmenį ir jį sunaikinus, pagaliau rasiu ramybę ir laimę? Gal pagaliau būsiu pripažintas savo padermės atstovų, kaip pilnavertis tos sistemos narys ir nebereikės nagais, bei ragais kovoti dėl vietos po šia prakeikta saule?

Visi tikriausiai velnią įsivaizduoja kaip baisų padarą, dviragį, siaubingai klaikaus veido savininką, bet ne. Tai ne tiesa – velnias yra kiekvieno gyvo padaro atspindys. Kiekvienas žvelgdamas į veidrodį mato ne tik save, bet ir tą tamsią savo pusę, kurią drąsiai galima pavadinti velniškuoju pradu. Ir pats, kas kartą turiu žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje, kuris patikėkit, tikrai šlykštus. Paprasti mirtingieji to nemato, jiems aš stulbinančio grožio vyras, skausmingai ryškių mėlynų akių, akinamai baltų, tiesių dantų, tamsaus gymio, kiek per aukštas, net per liesas, o tikroji mano esybė atrodo kitaip: raudonos, krauju pasruvusios akys, aštrūs dantys ir tamsa sklindanti aplink mano materialųjį kūną. Tai mano velniškasis pradas, kuris tikriausiai tūkstantį kartų baisesnis, nei vaizduojama. Ir mano gyvenimas ne visuomet toks linksmas, greičiau nuobodus. Šitiek amžių kankinti kitus, prižiūrėti visas giltines ir demonus, bausti nusikaltusius, kelti chaosą, klausytis amžinų aimanų, kurios aidi mano galvoje kaip priminimas, kas aš esu – labai vargina. Kartais norėdavosi tiesiog užmigti, pailsėti, tačiau man tai neįmanoma. Aš nemiegu. Naktį dažniausiai virstu varnu ar vanagu, sklandau apylinkėse, ieškau gyvybės akmens, medžioju, gąsdinu. Tačiau ir tai pabosta. Žinoma, galėčiau pasinaudoti prigimtimi ir tapti labiau žmogišku, tačiau, tokiu atveju manęs lauktų baisi egzekucija už nusižengimą sistemai. Tikrai ne vienas požemių karalystės padaras laukia, kada suklupsiu, padarysiu klaidą ir mano galva lėks nuo giljotinos kardo.

Kai grįžau į dvarą, miestelyje gyvenimas pasikeitė visu šimtu procentu: ėmė dingti žmonės, gaišti gyvuliai, vyko kitokios gamtos anomalijos, miškuose dingo žvėrys. Prie kai kurių anomalijų prikišau nagus aš, bet žmonių dingimas – ne mano stilius. Tai kėlė rimtą nerimą, tačiau dabar neturėjau laiko aiškintis kur čia šuo pakastas. Didžiausias galvos skausmas buvo nerastas gyvybės akmuo ir artėjanti tūkstantmečio kometa, kuri praskris pro žemę greičiau nei už dviejų mėnesių. Iki to laiko turėjau surasti gyvybės akmenį ir įdėti jį į skeptrą, tačiau kaip turiu jį surasti, jei neradau iki šiol? Šis varginantis reikalas nedavė man ramybės, tačiau turėjau ir „žmogiškų“ rūpesčių, tokių kaip duoklės atidavimas vietos gyventojams. Nors buvau tamsos atstovas, tačiau visais laikais stengiausi išsaugoti balansą tarp šių dviejų pasaulių, be to velniškai mėgau linksmybes, tad pastaruoju metu dvare rengdavau ne tik pobūvius, anapusinio pasaulio atstovams, kurie sėkmingai gyveno žemėje, aukštuomenei, bet ir griausmingus muzikos festivalius žmonėms. Žinoma, man patikdavo stebėti kaip žmonės besilinksmindami ne tik susipykdavo, bet rasdavo laiko meilei ir peržengdavo ribas. Nors nežinau to jausmo,  kurį vadino meile, apie kurį rašė ne vienas garsus poetas, dėl kurio žūdavo ištisos civilizacijos, ar būdavo pasirengę mirti mylimieji. Man buvo svetimi tokie sentimentalūs jausmai, buvau tuščias ne tik išore, bet ir vidumi, nors nevengiau kūniškų malonumų – man jie net labai patiko. Būdavo lengva gauti bet kurią moterį, kuri krisdavo man į akį, tačiau tai neteikė tos aprašomos euforijos, apie kurią rašė Šekspyras, Hardis ar Tolstojus. Nemeluosiu, kartais taip norėjosi būti paprastu žmogumi, norėjosi suprasti ką reiškia mylėti, būti mylimam, tačiau žinau, kad niekada to nesužinosiu. Juk neturint širdies mylėti neįmanoma, tiesa?

  • Bose, turime problemą, – pabeldęs į duris užėjo Gvidas. Gvidas buvo vienas iš mano pavaldinių, kuris paskui mane atsekė iš pragaro gniaužtų. Jį būtų galima vadinti įvairiai: demonu, velniu, puolusiu angelu, tačiau jis buvo vienas ištikimiausių mano bendražygių.
  • Kokios problemos gali būti? – atsainiai paklausiau.
  • Vėl dingo žmogus.
  • Kur? Kada?
  • Vakar naktį, o dabar dar ir gaisras. Miestelėnai jaučią įtampą ir pradeda įtarinėti jus, nes visos anomalijos prasidėjo, kai grįžote į dvarą.
  • Tikrai, įdomu, – abejingai atsakiau, nors pradėjo imti nerimas. Pastarąjį šimtmetį paskui mane driekėsi mirties ir negandų šleifas, nors stengiausi per daug neišsiskirti iš aplinkos. Daug keliavau po pasaulį tirdamas skirtingas kultūras ir aiškindamasis senovės paslaptis, ieškodamas išeities iš šios nepavydėtinos situacijos, kurioje murdausi jau kelis šimtmečius.

Išdundėjau iš kabineto, užnugaryje palikdamas Gvidą ir virtęs varnu išlėkiau iš dvaro. Apskridau visus Grožius, apžiūrėjau gaisravietę. Ten vis būriavosi žmonės, stebėjo neeilinį reginį. Galėjau užuosti giltinės esybę, ji tikrai buvo netoliese, tačiau ne jos būdui surengti tokį šviesų šou. Vėl pakilau į dangų ir skridau girios link. Nutūpiau ant aukščiausio ąžuolo ir žvalgiausi aplinkui tikėdamasis išvysti tai, ko ieškau, tačiau girioje buvo ramu. Visiška tyla. Nebuvo girdėti nei ūbaujančių pelėdų, nei krebždančios pelės, nieko. Dar kartą apskridau didelį ratą aplinkui ir nutūpiau ant kito medžio šakos. Po kelių akimirkų iš krūmų išlindo lapė ir galiu prisiekti visais demonais, kad ji pažiūrėjo į mane su tokiu žmogišku baugumu. Kiek pastebėjusi mane vėl vikriai dingo krūmuose. Miške tikrai būta kažko antgamtiško, jutau tai. Tas kažkas kėlė baimę ir grėsmę, nenorėjau čia būti, atrodo, kažkas varė mane lauk. Nusklendžiau prie to ąžuolo į kurį paverčiau Vildos sunų. Jis galingomis šakomis rėmėsi į dangų. Vis dar galėjau girdėti jo prašymą išvaduoti iš šios kankynės, tačiau tai buvo jo asmeninis kalėjimas, skaistykla. Jis turėjo atpirkti savo giminės linijos kančias, todėl jau daugiau nei pusę amžiaus, kankinasi tokioje vegetacinėje būsenoje. Žinoma, nebuvau visiškai nužmogėjęs, dažnai su juo kalbėdavau, pasakodavau jam apie pasaulį, koks žydras dangus ir kaip tą dangų raižo lėktuvai. Man kalbant, jis tylėdavo ir klausydavo manęs, tačiau po tokių kalbų, imdavo raudoti. Labai retai jis pats manęs paklausinėdavo apie pasaulį ir viską, kas jame gražaus, tačiau paskui kelis dešimtmečius, net nesivargindavo bendrauti, tik aimanuodavo. Ir šiandien jis nekalbus, girdžiu tik maldą ir kreipimąsi į Perkūną, kad nutrenktų jį savo žaibo botagu, tačiau jis nežino, kad Perkūnas paliko žmones likimo valei. Pasisveikinau su Gojumi ir nesulaukęs atsakymo apsižvalgiau aplinkui – visur tamsa ir nieko daugiau. Įprastomis aplinkybėmis nekreipčiau dėmesio, tačiau pats puikiai supratau, kad artėja kometos pasirodymo laikas ir visi kas žino apie gyvybės akmens galią dabar mėgins jį surasti ir galias pasitelkti savo pusėn. Negalėjau to leisti, bet žinoma ne dėl to, kad man rūpėtu žmonija ir jos likimas, man rūpėjo mano gerovė. Tupėjau medyje ir mėginau suprasti kas čia vyksta, tačiau buvo sunku suvokti kokia grėsmė atsivijo mane į šį kraštą. Beveik paryčiais grįžau į dvarą ir bibliotekoje ėmiau ieškoti senojo amžiaus užrašų, kuriuos kruopščiai saugojau. Tikrai užrašuose turėčiau rasti kažkokios vertingos informacijos, kuri padėtų išnarplioti šį rebusą. Už akių užkliuvo tolimiausiame lentynos kampe padėta knyga, rudais odiniais viršeliais, perrišta raudonu kaspinu. Tai Vildos šeimos knyga. Paėmiau ją iš jos prieš uždegant trobelę. Paimu ją iš lentynos ir atverčiu – kaip visuomet tuščia. Jokio žodelio… Visi įrašai užslaptinti magija. Kiek kartų mėginau išsiaiškinti, kas joje parašyta naudodamas savo galias, visame pasaulyje ieškojau raganų, kurios burtų pagalba panaikintų kerus, tačiau šie kerai nenugalimi. Niekas nepadėjo. Prisėdau ant palangės ir laikydamas knygą spoksojau į bundančią dieną. Į mane iš laukų žiūrėjo ta pati lapė, kurią mačiau girioje. Ji mane stebėjo, o vėliau nusisukusi vėl dingo tolumoje.

  • Ir kas gi tu, mieloji? – garsiai paklausiau.

11 minčių apie „3 dalis“

  1. Wow! Nuostabu! 🥰
    Kaip meniškai,subtiliai paliesta daugybė šių dienų problemų: godumas,pavydas,kerštas.
    Nepaprastai įdomus tekstas! 👏👏👏
    Norėjosi dar bent puslapiuko…🥺

  2. Nuostabu, kaip man patinka tie raganiški ir antgamtiški dalykėliai 🙂 Labai laukiu kitos savaitės

  3. Kaip patiko! Labai patinka tie magiški, antgamtiški dalykai, ir labai nuostabu, kad istorija tiek susipynusi su gamta. Trūksta to istorijose paskutiniu metu labai, tad ši istorija tampa tikru tyro oro įkvėpimu kiekvieną antradienį😊

  4. Super! Labai įtraukia, daug detalių, regis, viskas labai kruopščiai apgalvota. Visiška fantastika, labai įdomu! 🤩🤩🤩

  5. Tikrai wow❤️. Kaip man patinka skaityti mintis iš vyriškosios pusės, kai kuriose knygose to labai pritrūksta☺️. Gražiai sudėliota minčių eiga😍

  6. Vakar perskaičiau, šiandien grįžau rašyti komentaro – užstrigo. 🙂 Nelabai mėgstu vien ilgus pasakojimus iš veikėjo pusės. Mėgaujuosi žaismingais dialogais ir veikėjų mintimis, kai būna visko po truputį. Tačiau čia mintys sudėliotos ir istorija pasakojama taip užburiančiai, kad negalėjau atsitraukti. 😊 Maloniai nustebino, kad piktadarys nėra toks jau blogas ir paliko brolį gyvą, kad ir vegetuojančioje būsenoje. O gal kaip tik pasielgė baisiai, nes brolis nei gyvas nei miręs. Gal kada nors Dargas grąžins broliui ankstesnį kūną. Negali perskaityti užburtosios sergėtojų knygos. Gal atsigręš Dargas į savo motinos šaknis, kurių taip kratosi ir tai pasirodytų įveikiama, nes kaip suprantu artėja kažkas baisesnio ir už jį. 😉 Mane aplankė tokie pamąstymai. Žinoma labai laukiu Dargo ir lapės susitikimo ir pirmojo dialogo po tiek šimtmečių… 😇

  7. Labai įdomi istorija. Kaip tik baiginėju žiūrėti serialà apie velnià. Tai tiek suvokimû, tiek daug neteisingû įžvalgû žmonės per amžius padarė. Juk tamsieji buvo sukurti kūrėjo, vadinasi juose yra šviesos. Tikiuosi, kad ir šiam tamsajam personažui užsižiebs meilės liepsna, o juk ji viskà gali pakeisti 🤗 ps kartais tie blogiukai yra neišmylėti ir dėmesio negavę laiku vaikai. Jû širdys kažkada seniai seniai buvo sudaužytos.

  8. Yra istorijų, kurias skaitai, ir jauti, kad kūnu eina pagaugai, bet padėti negali… Bijai kas bus toliau, kokie nemalonumai ir blogiau laukia, bet kartu ta įtampa taip intriguoja, nes jauti, kad bus meilės, aistros, jausmų audros šėls kaip reikiant, kai abu yra antgamtiškų galių 😍😍😍

  9. Su kiekvienu pasakojimu – vis daugiau detalių ir viskas taip gražiai,organiškai plaukia. Vienas malonumas skaityti. ❤

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.