2 dalis

Šimtmečiai vienatvės

2017 metai

Saulenė

Visa esybe jutau, kad artinasi blogis, tačiau buvo sunku suprasti, kur jis manęs tyko ir kada užklups nepasiruošusią. Praėjus daugiau nei 800 – ams metų nuo šeimos netekties, išmokau visų svarbiausių gudrybių, kurios padėjo išgyventi: tapau stipresnė, išmokau gyventi santarvėje su gamta, išmokau valdyti savo totemą. Galėjau pakeisti pavidalą ir virsti lape. Tyliai ir saugiai gyvenau savo proskynoje, žmonės čia neatklysdavo. Nuo seno visi iki vieno bijojo Grožių girios, visi tikėjo legenda, apie sudegintas raganas ir prakeiksmą. Gal taip buvo ir geriau. Visai Grožių miestelio pakraštyje turėjau mažą namuką, jame kartais apsilankydavau, jei reikėdavo pasirodyti miestelyje šio to nusipirkti ar apsižvalgyti. Visi galvojo, kad atvykdavau atostogauti, niekam nekrisdavau į akis, persimesdavau keliais žodžiais su parduotuvių pardavėjais ar miestelio gyventojais, jie laikė mane prašalaite, kuri nekelia grėsmės. Per tiek vienatvės metų, po dalimi miestelio, iškasiau tunelius, kuriais laisvai galėjau patekti į man reikiamą vietą nepastebėtai, tik senasis Grožių dvaras liko šio tinklo nuošalyje. Atrodo, tas dvaras buvo užburtas kažkokios tamsiosios raganos, o gal jame kažkada gyveno kokia esybė, tačiau stengdavausi iš tolo jį apeiti. Kartą, pasivertusi lape buvau priartėjusi tiek, kad vaikštinėjau dvaro sode, tačiau jaučiau, kad mane kažkas stebi. Baugščiai pritūpiau kaip dera lapėms ir pažvelgiau į dvaro langus. Iš antro aukšto į mane žiūrėjo kažkoks šešėlis, greitai nešdinausi į saugią girią, tačiau prieš du metus dvaras buvo nupirktas kažkokio turtuolio. Kiek girdėjau iš miestelio gyventojų, jis tą dvarą atstatė, sutvarkė ir dabar rengia ten aukštuomenės pobūvius, grandiozinius muzikos festivalius. Pamenu, kad dar karalių valdymo laikais, Grožiai buvo kultūros centras: čia rinkdavosi bajorų seimeliai, pilyje buvo rengiami prabangūs pobūviai. Ne kartą stebėjau didikų ponias šokant įmantrius šokius, o jų pūstos suknelės sunkiai siūbuodamos aplink kojas, blizgėdavo žvakių šviesoje, o brangus audinys šiugždėdavo nuo kiekvieno judesio. Pati svajodavau nors kartą pasijusti paprasta mergina, pašokti su vaikinu, pajusti kas yra meilė, laisvė ir laimė, tačiau tai buvo tik svajonės. Buvau kitokia, turėjau misiją ir nuosekliai ją vykdžiau. Tapau visiška atsiskyrėle, tačiau slapta svajojau apie kitokį gyvenimą. Su nekantrumu laukiau tūkstantmečio kometos pasirodymo, pagal mano paskaičiavimus, tai turi nutikti šių metų rudenį, o tada, atlikus burtą tapsiu laisva nuo šių kerų ir galėsiu nugyventi paprastą mirtingosios gyvenimą. Tik viena bėda – mama mirdama nepasakė kokį burtą turiu atlikti, todėl tiek šimtmečių studijuoju visus mamos užrašus, tačiau nieko, kas būtų susiję su tūkstantmečio kometa, pasaulio pabaiga ar gyvybės akmeniu – nerandu. Mama sakė, kad tas burtažodis tiesiai man prieš akis ir turiu išmokti skaityti tarp eilučių, tačiau viską perskaičiau gal milijoną kartų ir nieko neradau. Nežinau kaip kitaip turiu surasti tą burtažodį, kaip suvaldyti blogį? Kartais apimdavo visiškas nevilties jausmas, atrodo skendau savo vienatvėje kaip vandenyje ir žinojau, kad neišsikapstysiu.

Grožių miestelyje nebuvau gal metus laiko. Mano slėnyje laikas eina kitokia tėkme, nei realybėje. Pas mane amžina vasara ir viena diena gali atitikti savaitę ar mėnesį. Kartais pati pamirštu koks dabar amžius. Susiruošiau tuneliu nukeliauti į miestelyje esantį namelį ir nueiti iki vietos parduotuvių, reikia pažiūrėti, kas vyksta išoriniame pasaulyje, sužinoti kurie dabar metai. Tuneliu naudojausi seniai, tad ėjau pasišviesdama deglu ir stengiausi neįsipainioti į karančius voratinklius. Gal kvaila, tačiau buvau sentimentali ir pirmumą teikiau senam geram deglui, nors kelnių kišenėje turėjau žibintuvėlį, tačiau senieji įpročiai ir prisiminimai buvo artimesni dūšiai. Tunelyje buvo galima jausti drėgmės tvaiką ir šaltį, kuris sklido nuo žemės. Lauke greičiausiai šaltasis metų sezonas, pamaniau. Trobelėje taip pat buvo šalta ir drėgna, tad nieko nelaukusi užkūriau krosnį, kuri labai nenoriai spjaudė dūmus iš kamino. Žemė kieme nuklota baltu sniego sluoksniu, tviskėjo nuo saulės spindulių. Apsirengiau šiltais rūbais, kuriuos laikiau trobelėje ir išėjau į miestelį. Buvo jaučiamas nedidelis minusas, o po kojomis girgždėjo sniegas. Seniai nebuvau jutusi tokio gaivaus ir žiemiško oro. Miestelis nebuvo per daug pasikeitęs nuo pastarojo karto, kai jame lankiausi. Mačiau, kad atidarytos kelios naujos parduotuvės, pastatyti nauji namai, tačiau iš esmės viskas taip pat, kaip ir prieš dešimt ar dvidešimt metų. Ėjau ir žvalgiausi aplinkui. Vienoje parduotuvės vitrinoje pamačiau labai gražią, gėlėmis margintą suknelę, kuri traukė akį ryškiomis spalvomis. Užėjau vidun ir pirštais perbraukiau suknelės audinį: šilkinis. Nusišypsojau ir apžiūrėjau kitus apdarus. Priartėjau prie centrinės aikštės, o joje vyko miestelio Užgavėnių šventė. Būrys kaukėtų persirengėlių šoko ratu apie degančią Morę ir vijo žiemą iš kiemo. Kitas būrys važinėjo rogėmis, grodami armonika ir bildindami būgnais, dainuodami liaudiškas dainas. Vaikai džiugiai krykštaudami ragavo blynus ir ėjo prašinėdami saldainių. Žirgai buvo išpuošti žvangančiais cimbolais. Stabtelėjau ir stebėjau šį reginį. Visi buvo laimingi ir smagūs. Nuo rytojaus stos rimties metas, tad šiandien visi smaginsis iš peties. Parduotuvėje nusipirkau kelis laikraščius ir grįžau į savo slėnį. Akimis permečiau naujienas laikraščiuose ir už akių užkliuvo antraštė, kad prieš savaitę iš namų į girią išėjo ir joje dingo vienas paauglys. Jo ieškojo visą savaitę, tačiau taip ir nerado. Pasak policijos pareigūnų, tikėtina, kad paauglys bus įlūžęs pelkėse ir nuskendo. Platesnėms paieškoms trukdo netinkamos oro sąlygos. Keista, nejaučiau jokio pagalbos šauksmo iš girios, pamaniau. Dažniausiai, jei kas užklysdavo į šią girią ir pasiklysdavo, visuomet išgirsdavau tų nelaimėlių pagalbos šauksmą ir padėdavau jiems rasti kelią iš čia. Nieko nelaukdama pasiverčiau lape ir išbėgau į girią. Iki paryčių bėgiojau girioje ieškodama menkiausio ženklo, kad joje būta jaunuolio, bet neužuodžiau jokio žmogiško kvapo, kuris būtų buvęs persmelktas baime ar nerimu. Grįžau į slėnį ir pirmą kartą po tiek metų jaučiau keistą virpulį krūtinėje.

– Prasidėjo, – garsiai ištariau.

Nuo tos dienos, kasdien išeidavau iš savo slapto slėnio ir vaikščiodavau aplinkui Grožius ieškodama daugiau ženklų, lemiančių artėjančią nelaimę. Pastebėjau, kad iš aplinkinių miškų išsilakstė visi žvėrys ir paukščiai. Sustojau ties Grožių upės krantu ir įsiklausiau – nebuvo girdėti nei menkiausio garselio. Atrodo, net medžių lapai šnarėjo tyliau, nei įprasta. Grįždama į girią nusprendžiau prabėgti visai šalia Grožių dvaro ir vėliau pasigailėjau pasirinkusi šį maršrutą. Mano kailis pasišiaušė priartėjus arčiau nei dera, oda ėjo pagaugais. Tame dvare slėpėsi kažkas labai negero, tik dar nei karto neteko priartėti tiek, kad išsiaiškinčiau, kas ten slepiasi. Kelias akimirkas pasislėpusi krūmuose pažiūrėjau į dvarą ir nusprendžiau bėgti iš čia, kol niekas manęs nepamatė. Taip savaitė po savaitės apibėgdavau Grožius, įsiklausydavau ką kalba žmonės. Miestelyje pradėjo vykti keisti dalykai: dingdavo žmonės, gaišo ūkių galvijai, miškai ištuštėjo. Atėjus vasarai, miestelį skalavo liūtys arba vargino sausra. Ūkininkų pasėliai buvo suniokoti tokių kataklizmų, galvijams trūko maisto, buvo juntamas nerimas. Miestelio gyventojai vėl tapo pikti ir niurzgantys, taip kaip tada, dar 1202 metais, kai virš mūsų skrido kometa ir supykdyti žmonės sukilo prieš mano šeimą. Nejau į miestelį grįžo Goiros? Pirmasis Vainius Goira, kurį teko sutikti šiose vietose buvo Grožių miestelio dvaro savininkas. Mama man nesakė, nes buvau per jauna, bet manau ji įtarė jį esant pačiam velniui, o jei jis čia, vadinasi šalia turi būti ir giltinės, kurios mane medžios iki kol išleisiu paskutinį atodūsį. Dar neteko susidurti su jais akis į akį, tačiau supratau, kad ta valanda išaušo.