2 dalis

Stipriai užsimerkiu ir bandau nuraminti besidaužančią širdį. Tik permušimų man ir trūko – bus visas būsimos senmergės ligų komplektas! Mintyse vėl nusikeikiu – juk išlėkiau nepasidažiusi, o ir apsirengusi nei šis nei tas. Karštligiškai bandau prisiminti, ar bent pasitepiau dezodorantu, nes kvėpintis man tikrai nebuvo ūpo. Pramerkiu vieną akį pasitikrinti, ar daktariukas niekur nedingo, ir mūsų žvilgsniai akimirkai susiduria.

Vėl pareigingai užsimerkiu – kam patiktų įkyriai spoksantis pacientas? Kažkaip nepatogu, nors dabar mažiausiai noriu būti užmerktomis akimis. Suskimbčioja instrumentai ir burnoje pajuntu tą bjaurų smailą įrankį, kurį, galiu prisiekti, naudojo dar inkvizicijos laikais. Staiga pūsteli šalto oro srovė ir aš net pašoku nuo odontologinės kėdės. Tvirčiau įsikimbu į ranktūrius ir, spjovusi į visas mandagybes, plačiai atmerkiu akis, kuriose jau tvenkiasi  netikėtos ašaros. Gražus tai gražus, bet už ką taip kankina?

– Rasele, užrašyk. Viršutinis šešioliktas –  pažeistas ėduonies, reikalingas  plombavimas, galimai ertmė kariozinė.

Oi, kaip meiliai  – Rasele. Gal čia jo mergina? Nors ne, stamboka ir dar vyresnė, tikrai negali būti – lengviau atsikvepiu. Ko man čia taip staigiai parūpo daktariuko meilės reikalai? Hmm, ne taip nugirdau ar jis čia paminėjo kažkokius kuriozus? Jų mano gyvenime ir taip netrūksta.

 Pajuntu įdedant lankstų vamzdelį seilėms susiurbti  ir linksmybės prasideda.

– Paruošk nejautrą. Naudosime Artikainą, – kreipiasi į asistentę. – Nesijaudinkite, suleisiu anestetikų ir nieko nejausite, – taria dabar jau man hipnotizuojančiu balsu.

Sutikdama tik sukinkuoju galvą ir pajuntu aštrų adatos dūrį.

Kiekvieną kartą odontologui sujudėjus, nosį kutena gundantis sandalmedžio  aromatas – va, jis pasikvėpinti tikrai nepamiršo.

Kol laukiu palaimingai nutirpstančio žandikaulio, slapta apžiūrinėju daktariuką.

Ar iš balos tas gražumas? Lažinuosi, jo šypsena papuoštų bet kurią dantų pastos reklamą, gaila, kad vaizdą gadina medicininė kaukė.

Po trisdešimties minučių įvairaus knaibymo ir gręžimo vėl išgirstu kojas pakertantį balsą:

– Na štai, panele, – meta žvilgsnį į mano ligos kortelę, – Viktorija, jūsų dantis – vėl kaip naujas.

Lengviau atsidususi, bandau nusirišti tą baisią paklodę, kurią man užtiesė ta nelemta Raselė. Dar ir susiurbėją  vienu metu  buvo sugrūdusi į pačią gerklę – tikrų tikriausia ragana!

Mėginu stotis ir susvyruoju. Tik nepavalgyk kartą ir štai  – krentu odontologui į glėbį.

Nors gal ir nieko, dar spėju pagalvoti, kai tvirtos rankos mane sučiumpa ir laiko sekundėlę ilgiau nei derėtų. Reikėjo dar ir nualpti, būtų kaip tikram filme, – į šonus įsispraudęs rankas, tyčiojasi vidinis balselis.

– Atsargiai, neskubėkit taip pabėgti, –  girdžiu lengvą ironiją gražuoliuko balse.

– Kažkaip sujuodavo akyse, –  bandau nevykusiai teisintis ir tirštai nuraustu.

– Rekomenduoju nusipirkti šio dantų skalavimo skysčio, tik būtinai su fluoru. Jis sustiprins emalį ir apsaugos nuo tolimesnio ėduonies.

Išberia informaciją, prisitraukęs kėdę su ratukais prie darbo stalo, ant kurio stovi kompiuteris. Stebiu, kaip ilgi jo pirštai lengvai brūkšteli ant lipnaus lapelio gerai žinomą firmą. Ištiesęs popieriaus skiautę, jis žvelgia tiesiai man į akis ir net per kaukę jaučiu, kad šypsosi. Mūsų pirštai trumpam susiliečia ir aš skubiai kišu lapelį į rankinę. Sugraibiusi piniginę, išsitraukiu ją ir pati nesuprantu, kas mane trukteli už liežuvio:

– Tai kiek aš skoloj? – tariu lengvai švepluodama, nes vis dar nejaučiu pusės veido. Pasigirsta nuoširdus odontologo juokas.

– Sumokėti reikės registratūroje, ten jums ir pasakys, kiek, – ištaria, akivaizdžiai tramdydamas šypseną, kurią šiaip ar taip dengia medicininė kaukė.

Na, ir apsikvailink tu man per visą pilvą! Ir kas man užėjo, – klausiu savęs mintyse.

Išveblenu padėką ir vos ne paknopstom puolu kabineto durų link.

– Iki malonaus! – atskrieja linksmas balsas ir aš neriu per duris, kiek kojos neša.

Vika, Vika, tu apgailėtina  paklausei kaip kokia kaimietė, – plaku save pusbalsiu ir atkreipiu registratorės dėmesį. Ši šyptelėjusi ilgais nagais subarškina klaviatūrą ir nuplėšia iš manęs visus grynuosius, turėtus piniginėje. Graži ir nevalgiusi, – tariu mintyse – bet vis tik negaila, kai toks aptarnavimas.

Atspausdinusi mokėjimo kvitą, raudonplaukė nuobodžiaujančiu balsu tarsteli atsisveikinimą, bet aš vis dar mindžikuoju vietoje.

– Aš, šitą… norėjau pasiteirauti, koks gydytojas man taisė dantį? Nepastebėjau pavardės… – nespėju baigti sakinio, kai darbuotoja svajingai nusišypso ir ore sumosuoja tušinuku.

– Tai mūsų naujasis specialistas Joris Miliūnas – dar tik mėnuo, kaip dirba, o jau neatsiginam klientų, – išpyškina susižavėjusiu balsu.

Turbūt klienčių – niūriai pagalvoju. Juk net senjorė iš kabineto išėjo krizendama it mokinukė. Akivaizdu, kad gydytojas Joris vienodai veikia visas moteriškos lyties atstoves.

Eidama namų link mintyse kartoju simpatiškojo odontologo pavardę. Reikės patikrinti feisbuke, bent akis paganysiu. O ką – į dantis niekas neduos! Labai patenkinta tokiu genialiu  planu išsišiepiu ir nutirpusi lūpa keistai atvimpa.

Joris

Na ir dienelė šiandien! Gerai, kad prieš akis savaitgalis. Nusiėmęs medicininę kaukę, pasitrinu jau gerokai apžėlusį smakrą. Pacientams plūstant kaip iš gausybės rago, net pietų nebuvo, kada pavalgyti.

Reikės perspėti kilometrinėm blakstienom klapsinčią registratorę, kad apžiūrai skirtų daugiau laiko  –  juk ne prie konvejerio juostos dirbu.

Nusitraukęs mėlyno latekso pirštines, šypteliu. O toji garbanė, kuri kaip kulka išlėkė iš kabineto, visai nieko. Viktorija…

Iš pavardės sprendžiant, netekėjusi, o ir žiedo nebuvo. Atkreipiau dėmesį, kai iš baimės spaudė ranktūrius taip, kad net pirštai pabalo. Mačiau, kaip paslapčia žvelgė savo šviesiai rudomis akimis, kurias negailestingai slepia masyvūs akinių rėmeliai. Apie kontaktinius lęšius šitas miestelis turbūt negirdėjęs.

Nuo to laiko, kai išvažiavau studijuoti ir dirbti į didmiestį, čia nedaug kas pasikeitė. Gal tik parkai sutvarkyti, atsirado greito maisto užkandinių bei didelis sporto klubas. O jame tikrai reikės apsilankyti, nes paskutiniu metu kas vakarą prie naujo Netflix serialo sukemšu po pakelį traškučių.

Mintys vėl sugrįžta prie paskutinės mano pacientės. Tyliai nusikeikiu: na, kodėl nesugalvojau paskirti pakartotinį vizitą, pasiūlyti dantų higieną ar panašią procedūrą, kad vėl galėčiau išvysti tas mielas strazdanėles. Šiek tiek nerangi, bet žavinga akiniuotė praskaidrintų mano viengungiškus vakarus.

Neslėpsiu, žinau, kokią įtaką darau moterims. Tokiam mažam miestely, kuriame didžioji dalis žmonių yra senjorai arba aludės duris varstantys pilvoti diedai, mano ištreniruotas kūnas ir charizma teikia pranašumo.

Niekada nesiskundžiau moterų dėmesio stoka. Tiesą sakant, užtenka prasitarti, kad esu gydytojas ir jos dosniai dalina savo kūną.

Ankštame, pridususiame kabinete lėtai atsisegęs balto chalato sagas, kabinu rūbą ant medinės pakabos ir užveriu sieninę spintą.

Svarstau, ar mano sprendimas išvykti iš didmiesčio ir grįžti į Suvalkijos miestą nebuvo klaida.

Prestižinė Kauno klinika man garantavo solidų atlyginimą, modernų kabinetą su vaizdu į Senamiestį. Viliojo ir žavinga, jauna asistentė, tačiau čia dar turiu nebaigtų reikalų… Stipriai sugniaužiu kumščius, kai mano apmąstymus nutraukia skambus į ketvirtą dešimtį įkopusios padėjėjos balsas:

– Tai iki pirmadienio, daktarėli. Gerai pailsėkit per savaitgalį, nes iš pat ryto lauks du plombavimai, higiena ir  keli profilaktiniai patikrinimai.

Pritariamai palinksiu galva. Na, darbo stoka šioje klinikoje tikrai negaliu skųstis.

– Ačiū, Rasele, tau taip pat gero savaitgalio.

 

Pirmą laisvą dieną, tingiai apžiūrinėju parduotuvės lentynas. Reiktų nusipirkti maisto ir gėrimų savo viengungiškam vakarui.

Jau siekiu pakuotės šalto, aprasojusio alaus, kuris neabejotinai pakels nuotaiką, kai kelnių kišenėje pajuntu suvibruojantį mobilųjį telefoną.

Vėl feisbukas su savo reklamom – kaip mat susierzinu. Žvilgtelėjęs į telefono ekraną, jau ruošiuosi grūsti atgal jį į džinsus, kai mano akys  užkliūva už širdelės patiktuko.

– Ir kas čia dabar? – jaučiu kaip mano antakiai šokteli aukštyn, o veide atsiranda šypsena. „Viktorija Giraitė“  – susidomėjęs spusteliu ant profilio. Iš nuotraukos į mane valiūkiškai žvelgia akiniuota garbanė, neabejotinai vakar dienos pacientė. Gaila, daugiau nuotraukų peržiūrėti negaliu, nes jos anketa privati. Hmm, darosi įdomu… Spūsteliu „pridėti prie draugų“ ir iškart gaunu atsakymą, kad Viktorija teigiamai atsakė į mano kvietimą.

Greitosiomis sumaigau žinutę „Kaip jaučiatės po vizito?“ ir pridedu susirūpinusią šypsenėlę. Pamatau tris judančius taškelius, bet atsakymo nesulaukiu. Šypsausi nuo ausies iki ausies kaip koks kvailys, šeštadienio popietę stovėdamas vidury prekybos centro.

Surinkęs telefono numerį, ilgai klausausi kvietimo signalo, kol pagaliau išgirstu gergždžiantį balsą.

– Alio.

– Sveikas, seniuk, turiu tau darbelį.

– Sveikas, Jori, šimtas metų. Kur buvai pradingęs?

– Klausyk, Rolai, noriu, kad sužinotum apie vieną moterį viską, kas įmanoma: kur gyvena, dirba, su kuo miega, kuo kvėpuoja ir taip toliau, – apsidairau, ar mano pokalbio niekas nesiklauso. – Vardą ir pavardę atsiųsiu žinute.

– Įsitaisei naują paukštytę? – sugriaudi nemalonus juokas.

– Galima ir taip pasakyt. Lauksiu info, viskas, turiu lėkt.

– Supratau, duosiu žinot.

Išgirstu pratisą pypsėjimą ir pasuku kasų link sumokėti už savo  pirkinius.

 

13 minčių apie „2 dalis“

  1. Omg, Tu gal juokauji?! Na ir intrigele gale palikai! 😱🤯 O jau koks šmaikštumas, tikrų tikriausias vasaros desertas! 😍 Šaunuolė! Kokia kankynė bus vasarą! 🤯

  2. Labai skanus desertas prie kavos 🤩 Šmaikštus rašymo stilius užprogramuoja gerą nuotaiką visai dienai! 😉

  3. Lauke lyja, niuru, o čia šast daktarėlis toks gražus! Net pačiai atrodo norisi pas tokį papulti! Oi, kaip laukiam kas bus toliau 😍

  4. Linksma dalis! Bet jau tas Joris,apie save kaip gerai mąstantis, tikiuosi Viktorija jį šiek tiek „nuleis ant žemės“ 😁 nors aišku atrodant kaip Ian’as, kur čia negalvosi apie save geriausiai 😁 o pabaiga suintrigavo, kas per vienas tas Joris, kad šitaip bando gauti informaciją🤔

  5. Koks puikus desertas, tikrai pakėlė nuotaiką iš pat ryto 🙂 Taip jau išėjo, kad šį rytą skaičiau šią dalį jau trečią kartą ir man vis dar skaitėsi labai linksmai. Vargšė herojė! Būtų mano valia, uždrausčiau gražiems vyrams tapti gydytojais. Ir taip pacientės stresuoja, o čia dar toks gražuoliukas karštuoliukas priešais vaiposi 🙂 Tikras siaubas! O dar ta intriga dėl sekimo! Puikiai, Ieva, nekantriai laukiam, kas bus toliau 🙂

    1. Nu Ievute!! kokia puiki 2dalis, susiskaitė akimirksniu, bet kodėl ir vėl tiek mažai😁 noriu daugiau, dabar ir vėl lauksiu trečiadienio! Nu ir intrigą palikai..🤔😃

  6. Na ir pabaiga🙃… Ir kas gi toks manas yra tas Joris?
    Labai skaniai ir vėl susiskaitė tekstas su šypsenomis ir kikenimais. Vėl gyvi veikėjai, kurie suteikia tekstui labai daug žavesio 🤭

  7. Koks įtartinas tas odontologas, nešvariais darbeliais kvepia! :DDD Na, įdomu įdomu, kas bus toliau. Beje, dėl tos storos ir vyresnės Raselės – kad jau tikrai ne pora su ponu odontologu – beveik įsižeidžiau :DDD

  8. Labai ačiū,kad skaitot ❤️
    Visos Raselės labai fainos. Stambios ar plonos, pagyvenę ar jaunos. O ypač šaunios yra romantiškos knygų apžvalgininkės 😉🙂😍✍️

  9. Aš pradedu jausti tokią užsidegančią aistrą tarp šių dviejų žmonių, kad jau pradeda imti pyktis, kad tik kitą savaitę bus nauja dalis 😀 Labai užkabino 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.