I dalis

Tądien mažo miestelio, pasislėpusio gražiausių miškų ir upių prieglobstyje – Otilių – vidurinės mokyklos salėje vyko rudens šventė. Pasipuošę vyresnių klasių moksleiviai džiugino mokytojus eilėmis, o mažesnieji – savo (o gal, po teisybei, labiau savo tėvelių) sukurtų puokščių demonstracija. Mokiniai sėdėjo pasiskirstę grupėmis pagal klases: dvyliktokai, vienuoliktokai, dešimtokai…

Tik dvyliktokų būrelyje nerimastingai lūpą kandžiojo Andželina. Žinodama, kaip pastaroji bijo scenos, šalia sėdėjusi klasiokė Ieva nuramino:
– Nebijok, tau nereikės stoti prieš visus ir sakyti eilių, mes su Dovile paruošėme už visą mūsų klasę tiek eilėraščių, kad mokytojai turės mus stabdyti, kai pagazuosim, – kaip visada, atsipalaidavusi ir linksma išpyškino Ieva.
– Ačiū, – kiek nurimusi šyptelėjo ir Andželina.

Artėjo dvyliktokų pasirodymo eilė ir Dovilė su Ieva pakilo nuo kėdžių „gelbėti“ visos klasės. Šioms merginoms neduok pavalgyti, o duok pakalbėti, scena – jų „maistas“.

Staiga šalia Andželinos atsilaisvinusioje vienoje kėdėje klektelėjo Radvilas, kaip visada drąsus, savimi pasitikintis vienuoliktokas.

– Labas, Andželina. Gražiai atrodai.
– Čia užimta, – piktai atkirto Andželina. Aha, matytų šį tavo performansą mano brolis Andžėjus, kaip mat tavęs čia šalia neliktų – mintyse pagalvojo ji.

Salėje pasigirdo Dovilės ir Ievos deklamuojamos eilės. Andželina vaizdavo, kad jai labai rūpi išgirsti tas suknistas eiles, kad tik nereikėtų komunikuoti su vis nerimstančiu šalia sėdinčiu Radvilu. Ir iš viso, kas jis toks, ką jis sau leidžia, kažkoks miestelio turčių lepūnėlis ir apskritai, jis metais jaunesnis vienuoliktokas!!!

– Nepyk, – tarsi, piktas merginos mintis kiaurai perskaitęs, tarė Radvilas. Ir pridėjo:
– Netinka tau, kai tu pyksti. Juk turi nuostabią šypseną.

Andželina su visa „ta savo nuostabia šypsena“ dirbtinai išsišiepė, atsisuko į Radvilą ir murmtelėjo:
– Nepykstu.

Visi ir toliau vaizdavo, kokia čia „įdomi“ šventė vyksta ir kaip „įdomu“ klausytis tų eilių, tad Ievą ir Dovilę išlydėjo plojimais. Andželina su Radvilu, sėdėję greta vienas kito, irgi plojo. Ir kas per nesąmonė tie plojimai?? Kas juos apskritai sugalvojo? Kažkoks keistas delnų plekšnojimas-tapšnojimas su klaikiu išleidžiamu garsu – piktai savo mintyse dūmojo Andželina, kai staiga išgirdo POKŠT.

– O, taip! Tiesiog „nuostabu“! – tęsė savo vidinį monologą Andželina.
Radvilas ką tik sudaužė jos mylimą mamos jai dovanotą laikrodį. Tiek stipriai plojo, kad jo laikrodis susidaužė su jos ir suskilo būtent Andželinos laikrodžio stiklas.

– Nesijaudink, aš tau atpirksiu nauju, – ramino Radvilas ir pratęsė: – Duokš man šį sudaužytą laikrodį, o aš paieškosiu pirkti panašaus.

Susinervinusi Andželina atrėžė:
– Geriau negu nieko. Bet, kas per mada laikrodį dėvėti ant dešinės rankos??? Juk, jei būtum šį rytą užsidėjęs savo laikrodį ant kairės, kaip visi normalūs žmonės – sarkastiškai pabrėžė Andželina, – nebūtum sudaužęs manojo!

Čia pat sugrįžo nuo scenos Ieva su Dovile, Dovilės kėdė buvo laisva, o Ieva kreivai pažiūrėjusi į Radvilą, išpyškino:
– Traukis, eik į savo vietą!

– Aš čia dar nebaigiau reikalų. Bet tau rezervavau vietą ten, – valiūkiška šypsena Radvilas parodė pirštu į vienuoliktokų būrį ir pamerkęs akį Ievai, duodamas susiprasti, kad šioji leistų jam sėdėti šalia Andželinos, toliau atsisuko į savo tikslą:
– Andželina, ar galiu šį vakarą pas tave ateiti atsiprašyti? – ieškodamas preteksto pasimatymui su žaviausia mokyklos mergina, jau kiek nedrąsiai, pasakė Radvilas.
– Gerai… – Apsimesdama, kad nieko viduje nepajuto, be emocijų sutiko Andželina.
– Ačiū, – su dėkingumu padovanojo savo šypseną Radvilas ir „netyčia“ plojant akimirkai pagriebė Andželinos ranką.
– Netyčia, – vėl su savo valiūkiška šypsena tiesiai merginai į akis žiūrėdamas tarė Radvilas, bet rankos nepaleido. Anaiptol, atrodė, kad jis Andželinos ranką tik dar stipriau suspaudė tarp savo delnų, pakėlė ją sau prie lūpų ir jau švelniai ištarė: „Gera… Gerai! Susitiksime vakare!“ – laimingas pakilo ir pagaliau užleido „jos vietą“ Ievai renginiui jau beveik pasibaigus…

– Mmmmm, kas iš viso čia buvo, nesupratau??? – pribėgusi prie draugės klausiamai vyptelėjo Ieva.
– Žinok, kad aš nei pati nesupratau, kas čia buvo…, – kiek pasimetusi atšovė Andželina.

Andželinos galvoje sukosi minčių malūnas. Arba, koks dar malūnas?! Čia sukosi visa visata! Bet labiausiai neramino mintis, kas bus, jeigu, kai vakare ateis Radvilas, namuose bus brolis. Nors pastarojo dažnai namuose nebūna arba jis grįžta labai vėlai. Dar keistai atrodė, kad Radvilas nepaklausė nei adreso, nieko. Mmm, įdomiai, – tęsė vidinį monologą Andželina.

Na, o Radvilui Andželinos adreso nereikėjo, jis puikiausiai žinojo, kur gyvena mergina, apie kurią jis svajojo jau mažiausiai metus laiko. Tiesą sakant, jis žinojo ne tik, kur gyvena Andželina, bet ir kada ji eina į mokyklą, kada eina dieną pasivaikščioti su klasioke Ieva ir panašiai. Tiesa, kiek neramino merginos vyresnis brolis, miestelyje pagarsėjęs kaip ne visai sugebantis tvardyti emocijas „mačo“. Tačiau kažkuria prasme Radvilas jautėsi dėkingas Andželinos „apsauginiui“, nes būtent jo dėka sumažėja konkurentų, aplink ją sparną rėžiančių jaunuolių, ratas. Uf, tereikia šiek tiek drąsos ir mano svajonė išsipildys, – dūmojo Radvilas besiruošdamas vakaro pasimatymui.

Vakaras. Nedideliame, tačiau tvarkingame ir mamos jaukiai išpuoselėtame dviejų kambarių bute, nerasdama sau vietos, iš kampo į kampą trypčiojo Andželina, kuri ir toliau sėkmingai vedė savo vidinius dialogus su savimi ir su „kita“ panele – savimi:
– Viskas. Aš tikrai numirsiu belaukdama, kol jis ateis. Ką aš pasakysiu mamai? Gerai, mamai dar pasakysiu, kad štai, vuolia, atėjo Radvilas! Ai, tiesiog niekada pas mane lig šiol niekas neateidavo, o dabar štai taip lengvai išpyškinsiu: ėmė ir atėjo! O dar tas Andžėjus, drybso visą pavakarę namuose fotelyje, kaip koks įkaltas kelmas su šaknimis ir būtinai šį vakarą jam niekur nereikia nei išvažiuoti, nei tvarkyti jokių reikalų! Pala pala, o kur jo visos chebros ir visi „greitai grįšiu, turiu lėkt“?! Šį vakarą, kaip tyčia, namuose stojo šventa ramybė. Blogiausia, kad nei pasipuošti negaliu, nes iš karto namiškiams kils klausimas: „Tai kur ruošiesi?“.

Gerai, kad duryse nuaidėjo skambutis, nes nuo Andželinos minčių turbūt jau greitai būtų pradėjęs siautėti žaibas tiesiog štai lygioje vietoje namuose nuo susikaupusios įtampos.

Kol Andžėjus pakėlęs vieną antakį klausiamai sėdėjo, Andželina pasileido prie durų:
– Atidarysiu! Čia pas mane.

– Labas, – savo plačią šypseną dovanodamas tarė Radvilas, – čia tau, – viena ranka ištiesė didžiulę šokolado plytą, o kita švelniai patraukė nuo jos kaklo storą plaukų sruogą ir prisitraukęs merginą arčiau savęs, pakštelėjo jai į žandą.

– Koks nuostabus vaizdelis, klapt klapt klapt! – lydimas savo paties plojimų ironiškai išpyškino koridoriaus viduryje demonstratyviai atsistojęs Andžėjus.

 

 

 

8 mintys apie „I dalis“

  1. Keista skaityti lietuvių autorės YA (?)kūrinį, tokia maloni egzotika,o kartu ir įdomu,kaip viskas dėliosis toliau,kur ta autorės išmonė nuves ir kaip veikėjai atsiskleis tolimesnėse dalyse.

  2. Iš visų skaitytų darbų, šitas išties kitoks savo tema. (ar bent jau dabar). Kiek kliuvo tai monologų pateikimo būdas. Turbūt jau pripratau, kad mintys yra išskiriamos kabutėmis ar kitokiu šriftu.

    Skaitėsi lengvai, dabar įdomu kur gi visą tai nuves.

  3. Labai patiko istorijos pradžia. Tik mam ir kliuvo , kad minčių eigą vis įvardinama ( primenama) vidiniu dialogu, monologu, vienas sykos ok, antras gerai, 3 sykis noris rėks SUPRATAU!!!🙂. Ir nepritiko daugiskaitoje parašytą – visos chebros.
    Bet jau laukiam kitos dalies 😊❤️❤️❤️

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.