I dalis

– Aaa!

Airilė suklykė, pajutusi negailestingus kirčius ant nuogo kūno. Gulėjo kniūpsčia ant medinių lentų, prakaitas tekėjo balta oda, ant kurios ryškėjo beržinių rykščių paliktos žymės. Lapuotos liaunos šakelės vėl ir vėl negailestingai čaižė nugarą, užpakalį, kojas. Nuo karščio, rodės, tuoj ims luptis oda, o širdis iššoks iš svylančios krūtinės.

Neištvėrusi ji kilstelėjo ant liaunų šlapių rankų.

– Ar visai pasiutai, Eisra? Liks žymės visai savaitei, o gal ir visai odą nudirsi. Būk švelnesnė.

Jauniausioji sesė, anksčiau mosavusi vanta lyg kultuve, sulėtino judesius ir Airilė lengviau atsikvėpė.

Tačiau kitos dvi seserys, nuogutėlės išsipleikusios ant pirties gultų, neskubėjo vyresnėlės užtarti.

– Gerai gerai, Eisra. Reikia iš jos išplakti visą pasiutimą, kad nueitų pas jaunikį minkštesnė, nuolankesnė, – nusišaipė Leitė.

– Juk ne pirmai nakčiai ruošiuosi, – suburbėjo Airilė. – Jis tik pasipiršti atvažiuoja. Nuolankumo dar nepažadėjau.

– O aš matau, – Eisros akys užsivertė aukštyn, buvo matyti tik balti plyšeliai. – Matau kraują ir aistrą, baimę ir apgaulę, labai greitai, gal net šią naktį.

– Eisra, liaukis! – Airilė vėl piktai pasikėlė ant rankų, pilnos krūtys subangavo, apsidžiaugusios laisve . – Tavo vaizduotė neturi ribų. Geriau jau daryk, ką darai – toliau vanok mane vanta. Jei taip galima pavadinti šį kankinimo įrankį. Vardan Lelos, to, kas ją surišo, rankas turbūt laumės šluotražiais užkerėjo.

– Mano Vaizduotė? – Įsižeidė Eisra, jos akys vėl buvo normalios. – Aš regiu tiesą! Ir jūs pačios jau greitai tuo įsitikinsite.

– Ką tu regi, mieloji? – ramiai lyg upelė, užklausė Leitė, mediniu kaušu pildama vandenį ant karštų akmenų.

– Leite, neskatink jos! – sudraudė Airilė, tačiau iš karto su pasimėgavimu įkvėpė garų. – Puikus kvapas, Gunde. Kokių žolelių įdėjai?

– Šio to širdies meilumui, kūno gaivai ir proto skaidrumui, – meiliai atsakė Gundė, nesileisdama į smulkmenas. Ne, jai nebuvo gaila atskleisti savo paslaptis seserims, tačiau jau žinojo, kad jai pasakojant apie visas augalų savybes, per kokį mėnulį reikia jas rinkti, kaip paruošti, kokiais kiekiais sumaišyti ir kitas svarbias žoliavimo smulkmenas, daugumos klausytojų akys tapdavo mieguistos, jie imdavo žiovauti ir pasigailėdavo klausę. Netgi jos sesutės raganaitės. Tik su mama Gundė galėdavo valandų valandas apie tai kalbėtis. Mama apie tai žinojo kur kas daugiau, nei Gundė, tiesa Gundė turėjo tam didesnį potraukį ir talentą.

– Ar tikrai manai, kad šiandien jai reikalingas proto skaidrumas? – nusivaipė Leitė. – Geriau būtum įdėjusi dvigubą kiekį meilumo.

– Dvigubai meilumo įdėsiu prieš vestuves, – nusišypsojo Gundė. – Per piršlybas sveikas protas nepakenks.

– Žinoma, kam man tas meilumas, jei ant manęs nebus likę sveikos odos, – suburbėjo Airilė, o pati sau pagalvojo, kad ir aiškaus proto nereikia. Vis tiek ne ji pati sprendžia.

– Iki vestuvių ataugs ta oda, – prunkštelėjo Leitė, o Eisra mosavo vanta kaip mosavusi.

– Gal jau bėkime į upę? Nebegaliu daugiau, – sudejavo Airilė. Nors buvo vyriausia iš seserų, tačiau pirtyje visada vadovavo Leitė.

– Gerai jau, gerai, – maloningai leido Leitė ir keturios merginos su garų kamuoliais išpuolė į vėsų balandžio orą. Spygčiodamos sušoko į ledinį Dovinės vandenį, kurio Perkūnas dar nebuvo palytėjęs savo atšildančiu grumėjimu.

Kai seserys sugrįžo į pirtį antram užėjimui, noras šaipytis buvo praėjęs. Šiandien ypatinga diena – vyresnėlė sulauks piršlių, būsimas jaunikis – jaunas, tačiau mūšiuose pasižymėjęs vyras, didelės genties valdovas, išvaizdus, nors ir griežtokas. Jų tėvui, kunigaikščiui Gausmiui, Skomantas patiko, ir negali ginčytis, buvo tikrai doras vyras. Seserys nuoširdžiai džiaugėsi Airilės laime, tačiau liūdesys pamažu sėlino į širdis. Neišskiriamos nuo gimimo, jos buvo įpratusios dalintis viskuo, jei ir paerzindavo viena kitą, tačiau niekada rimtai nesipyko. O dabar laukia išsiskyrimas. Skomanto pilis toli, Airilė galėtų nebent šiltu vėjeliu atskriejusi apkabinti.

Todėl dabar pirtyje įsivyravo rimtis. Pusbalsiu kartodamos šventus žodžius seserys išsikvietė Deivę Lelą. Paprašė palaiminimo, paaukojo šakelę su pirmaisiais pavasario pumpurais, padėkojo deivei. Užbaigusios ritualą erdviame priešpirtyje ėmė rengtis jau šventiniais rūbais.

Ši pirtis buvo skirta tik kunigaikščio šeimai. Ją pastatė po Airilės gimimo, tačiau kitos seserys pasaulį išvydo jau šioje pirtyje. Čia kunigaikštienė atlikdavo savo ritualus, kartais kunigaikščių pora užsidarydavo tik dviese, kad pabėgtų nuo smalsių pilėnų ausų. Paaugusios kunigaikštytės pirtyje, o dažniau prabangiai įrengtame priepirtyje, praleisdavo daugiau laiko, nei pilyje.

Čia jie jautėsi visiškai laisvai – žinojo, kad pilėnai net už skrynią aukso nesutiktų prie šios pirties prisiartinti. Jie siaubingai bijojo kunigaikščio pykčio. Tačiau kunigaikštienės, kad ir kokia gera ji buvo, visi bijojo dar labiau.

Jeigu medinės šios pirtelės sienos prakalbėtų… Tačiau ši šventa vieta gerai mokėjo saugoti paslaptis.

Airilės suknelė buvo nuostabiai graži – švelniai rausva, prigludusi prie nedidelės apvalios krūtinės, liekno liemens ir grakščių rankų. Nuo klubų platėjo iki pat žemės. Apvalią apykaklę ir suknios palankus puošė juostelė su sėkmę nešančiais ir apsaugančiais ornamentas. Prašmatnios sidabro apyrankės svarino riešus, jų išvinguriuotą pynimą atkartojantis lankelis aplink galvą prilaikė plaukus. Šiandien Airilės plaukai nebus slepiami po gobtuvais ar skarelėmis, pinami į kasas. Jos medaus spalvos sruogos buvo kruopščiai išplautos kvepiančiomis žolelėmis, perlietos šaltu vandeniu, išdžiovintos ir iššukuotos iki blizgesio, puošnia banga nusviro pečiais ir nugara.

Priekabiai apžiūrėjusios seserys nutarė, kad Skomantui seilė nutįs, pamačius būsimąją nuotaką. Jos dar labiau nuliūdo. Tikriausiai vestuvės įvyks labai greitai.

Likusios trys seserys taip pat atrodė gražiai, tiesa, kiek kukliau, nei Airilė. Šiandien vyresnėlė turi spindėti.

Iš pirties patraukusios į pilį kieme sutiko tėvą. Šis su pasididžiavimu nužvelgė dukras, tada jo akys apsistojo ties Airile. Gausmys nusišypsojo.

– Atrodai labai gražiai, Vėjeli. – Tačiau jo akys buvo apsiniaukusios.

– Žirgai! Žirgai! – į pilies kiemą įskriejo keli raiteliai ir Airilė krūptelėjo. Ar tai reiškia, kad jaunikis jau atvyko? – Žirgai ištrūko iš aptvaro Varnų girioje.

Gausmys nusikeikė.

– Tai ko gaištat laiką? Sugaudykit juos!

– Keli nuklydo į Dakoto žemes.

Gausmys dar kartą nusikeikė. Šį kartą pikčiau.

– Ten nelįskit. Stenkitės, kad daugiau nė vienas žirgas ten nepapultų. Kurie peržengė žemių ribas, manykit, kad prarasti.

Dakotas buvo kaimynas, artimiausios kunigaikštystės valdovas. Pasakyti, kad kaimynai nesutarė, buvo nieko nepasakyti. Neapykanta tarp kaimynų ėjo karta iš kartos, ir iš toli atklydusių svetimšalių priešų jie abu nekentė kur kas mažiau, nei vienas kito. Visi žinojo, kad peržengus griežtai prižiūrimas žemių ribas gali grėsti net mirtis.

– O Pietys? – aiktelėjo Airilė. – Juk ten buvo ir Pietys. Ar jį surado?

Gausmys suraukęs antakius atsisuko į dukrą.

– Kaip tavo žirgas ten pateko? Juk turėjo būti pilyje?

– Aš negalėjau šiandien jo pramankštinti, todėl išleidau į aptvarą su kitais.

Žinią pranešęs pilėnas nunėrė akis.

– Piečio dar nesurado, kunigaikštyte. Atrodo, kad jis tarp tų, kurie…

Vyras gniaužė rankose kepurę, nedrįsdamas užbaigti. Visi žinojo, kad savo žirgą Pietį kunigaikštytė laikė sielos broliu. Jie buvo drauge nuo pat Piečio atsiradimo šiame pasaulyje. Tai kunigaikštytės rankos padėjo baltam naujagimiui kumeliukui atsistoti ant virpančių kojelių. Nuo tos akimirkos jiedu paremia vienas kitą.

– Mes jo ieškosim, Airile, – Gausmys mėgino guosti dukrą. Tačiau ši išgirdo, kad pažado surasti, išgelbėti ar išpirkti nebuvo. Gausmys netikėjo derybomis su Dakotu.

Airilė linktelėjo ir rydama ašaras nubėgo į pilį. Įpuolusi į pirmą pasitaikiusią tuščią patalpą, atsirėmė į sieną.

Ką ji padarė? Kaip galėjo savo mylimą Pietį išleisti taip arti pavojaus? Ji, tik ji dėl to kalta.

Ji privalo jį surasti. Niekas kitas neišdrįs įžengti į Dakoto žemes. Gal jos Pietys yra visai netoli žemių ribų? Jai tereikės jį pašaukti. Niekas nesužinos. Ji suspės iki saulės laidos, bus čia, kai reikės pasitikti svečius.

Dėl visa ko pasinaudojusi dėmesio neatkreipimo kerais, kuriuos, kaip ir daugelį kitų, išmokė mama, atsargiai kiemo pakraščiais nubėgo į arklides. Saugotis reikėjo mamos ir seserų, kurios galėjo permatyti kiaurai kerus ir tuoj suprastų jos sumanymą. Airilė negalėjo leisti, kad ją sustabdytų.

Ji suras savo Pietį, net jei reikėtų skersai išilgai išieškoti Dakoto žemes. Net jei reikėtų nueiti tiesiai į to nenaudėlio arklides ir išsivesti žirgą jam iš panosės.

Tik išgelbės savo dvasios gyvūną ir jau vėliau niekada, NIEKADA, taip nerūpestingai nesielgs.

 

 

 

 

 

 

14 minčių apie „I dalis“

  1. Istorija subalansuota tiems, kurie perskaitė “Regėtoją”, tačiau tiks ir neskaičiusiems😉

  2. Kaip skaniai prasidėjo mano rytas! Nukėlė į senovę ir sušildė. Vaizdinga kalba, įdomūs veikėjai. Nekantraudama laukiu Airilės nuotykių Dakotos žemėje! Puiki pradžia!😉

  3. Dar taupausi “Regėtoją” atostogoms, bet suskaičiau labai gardžiai! 🥳

  4. Aš irgi „Regėtoja“ dar taupau, bet ši dalis labai įdomiai susiskaitė, viskas taip puikiai ir vaizdžiai aprašoma!

  5. Labai patiko, kad Airilės dalis susieta su „Regėtoja“ 😊
    Beja,pradžia! Kaip mane apgavo! Jau maniau kokie inkvizitoriai plaka,kankina merginą 😁 Net kvapą buvau sulaikius…
    Kaip visada aprašyta labai vaizdingai ! ❤️

  6. Pirmąkart susidūriau su autorės kūryba ir BAM! – pustekinė dabar į biblioteką. 😅
    O kalbant rimčiau,vardų ir mistikos grožis pavergė nuo pirmos pastraipos. ❤

  7. Sutinku su Ieva, nuo pirmo sakinio užgniaužė kvapą! O tada… Vardai, mistika, magija, senovė, toks tikras, gyvas veiksmas. Tobula, visiškai, neskaičiau jūsų knygų apie raganas dar bet po šitos ištraukos irgi noriu iki negaliu 🤩🤩🤩 labai laukiu kitos dalies, super !!!

  8. Iš karto jaučiasi patyrusi ranka – žino, ko skaitytojams reikia: pirtelė, keturios nuogos jaunos mergelės, vantos, jaunikis pakeliui – fantazija tik kaista beskaitant. Įtariu, Skomantas liks be sužadėtinės :DDD
    O keturios sesutės reiškia, kad be šios istorijos dar galima tikėtis mažiausiai trijų serijų su raganaitėmis? 😀

    1. Kadangi mane labai žavi Lisa Kleypas serijos, svajočiau apie savąją keturių raganaičių komplektą. Bet kol kas tai tik svajonė🙂

      1. Kokia gera svajonė! Laikau špygas, kad žvaigždės palankiai išsidėstytų, įkvėpimo mūzos kasdien lankytų ir istorijų gijos pintųsi!
        Šiaip labai gaila būtų, jei po tokios ilgos medžiagos paieškos, ji nugultų tik vienoje knygoje kartu su visu sukurtu pasauliu. Žodžiu, laikom špygas 🙂

  9. Perskaitai tokia knygos dalį ir galvoji, tai dabar taip teks kankintis visą vasarą???!!! Intriga nuo pirmos dalies ir norisi dar , ir dar. Kantrybės išbandymas…. 😆. Jau dabar spirgu laugdama tęsinio ❤️❤️❤️

  10. Raganų istorijos mane keri… iš kart norisi įkristi ir nebepaleisti, skaityti be perstojo… labai lauksiu tęsinio. 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.