I dalis

Žvilgsnis į praeitį

1202 metai, Grože

Aklina tamsa ir lūžtančių šakelių, nuo mano dedamų basų pėdų garsas, aidu skriejo aplink girios tankmę. Mėginu įžiūrėti, kas darosi priekyje, tačiau toliau savo rankos neįžiūriu, ši naktis tikriausiai tamsiausia, kokią tik teko prisiminti per visus savo gyvenimo ciklus. Kažkur medyje ūbauja pelėda, ji tikriausiai pastebėjo mane atbėgant, nes tuoj pat nutilo, įsiklausė. Širdis daužosi kaip pašėlusi, jaučiu, kad kažkas negerai, viena ranka dengiuosi krūtinę, kitą ranką laikau ištiesusi į priekį, kad susidūrusi su kokia kliūtimi, neatsitrenkčiau. Su Gojumi išsiskyrėme prie pat Grožių girios pakraščio ir susitarėme susitikti prie trobelės, nes jau pareinant nuo upės, supratau, kad kažkas mus stebi, reikėjo greitai veikti, ir Gojus pasiūlė namo eiti skirtingais takais. Mano sijonas vilkosi žeme, jaučiau, kad audinys sudrėko iki pat kelių, o basos kojos juto žemės vėsą ir pavasario rasą. Labai gailėjausi, kad neturėjau savo kailinio apsiausto – nuo vakaro vėsos, oda buvo pastirusi. Bėgant gilyn į girios tankmę, darėsi šviesiau. Atrodo, priekyje buvo sukurtas didžiulis laužas, kuris spragsėjo ir skleidė šilumą. Mano širdis nerimastingai suspurdo krūtinėje – čia tikrai vyksta neeiliniai dalykai, tam turėjau puikią nuojautą. Priekyje laukė grėsmė, tačiau net nenutuokiau kokio ji mąsto.

Įtemtas bėgimas vargino, tad sustojau ir ranka atsirėmiau į medžio kamieną. Burnoje jutau kraujo skonį, sunkiai gaudžiau orą, vis rydama jį į save, didžiuliais gurkšniais, kokius tik pajėgiau įkvėpti. Mano kūnas nebuvo pasiruošęs tokiam fiziniam krūviui, turėjau kelias akimirkas pastovėti ir nurimti, suvaldyti padriką kvėpavimą ir krūtinėje šokinėjančią širdį, kuri įnirtingai kūnu varinėjo kraują. Drėgna plaukų kasa, sunkiai gulė ant peties, o išsidraikiusios sruogos, sklido ant akių ir nevalingai lipo ant prakaitu padengto veido. Skaudžiai nurijau seiles ir sukaupusi paskutines jėgas, vėl pasileidau bėgti šviesos link. Rankas atkišau į priekį, kad krūmų šakos visiškai nesubraižytu veido, tačiau tai nepadėjo, jos skaudžiai rėžė skruostus, kaktą, jaučiau, kad vietomis sunkiasi kraujas. Dar keli žingsniai ir turėčiau pasiekti proskyną, tačiau mano jėgos seko, kojos pynėsi į šlapią sijoną. Laužo šviesa išryškėjo, pagaliau pamačiau, kad tas laužas ne kas kito, o deganti mūsų trobelė, kuri degdama spragsėjo ir bildėjo. Išsigandusi pasislėpiau už medžio ir prisidengdama krūmais, prišliaužiau kiek įmanoma arčiau jos. Aplinkui buvo susirinkę vietos gyventojai, ūkininkai ginkluoti smaigais, ponai ir jų priešakyje, aukštas vyras su ilga tamsia kasa. Jo pečius dengė vilko kailiai, o plaukuose mačiau įrištas varno plunksnas, kurios blizgėjo laužo šviesoje. Neįžiūrėjau jo veido bruožų, tačiau tvirta stovėsena įspėjo, kad jis grėsmė. Visi jį vadino Vainiumi. Akimis sekiau kiekvieną stovintį prie degančios trobelės ir nustėrau pamačiusi, kad mano močiutė, ir mama buvo pririštos prie medinių pagalių.

– Raganos, raganos, – skandavo įsiutusi minia. – Sudeginti raganas!

Ranka susiėmiau burną, kad nepradėčiau klykti ir dar labiau susigūžiau į kamuoliuką. Dabar mane drebino ne tik nuovargio ir šalčio, bet ir baimės drebulys. Sukaupiau visą energiją, kurios buvo nedaug likę, pamėginau mintimis kreiptis į mamą:

– Mama! Aš ateinu mama, laikykitės, – skruostais sruvo ašaros, kurios kaip ugnis degino sustingusį veidą.

– Saulene, bėk prie olos, – mama siuntė mintį lėtai, atsakingai parinkdama žodžius. – Ola apsaugota kerais. Į ją įėjusi būsi saugi. Sek piešinius ant uolos sienos ir prieisi slaptą tunelį, kurio gale bus maža ertmė. Ten rasi mažą, į drobę susuktą ryšulį. Pasiimk jį, o kai viskas baigsis, grįžk čia. Su močiute užbūrėme trobelę, todėl per septynis mėnulius, ji atsistatys ir ties devintu mėnuliu, taps nematoma jokiai paprasto žmogaus, ar giltinės akiai.

– Bet mama, jie nužudys jus, – toliau springau užlaikoma rauda.

– Saulene, dabar įdėmiai manęs paklausyk. Gojų pagavo giltinė. Jo nebėra. Tu likai paskutine gyvybės sergėtoja, todėl privalai laikytis įstatymo ir bet kokia kaina išlikti gyva iki tos dienos, kai pro šventą žemę skris tūkstantmečio kometa. Išsaugok gyvybės akmenį ir atlik užkeikimą, kuris amžiams apsaugos mūsų pasaulį nuo anapusinio pasaulio. Užkeikimas tau prieš akis, tik išmok skaityti tarp eilučių, – klausiausi mamos žodžių ir paklaikusiomis akimis stebėjau kaip įtūžę kaimiečiai, su Vainiumi priešakyje, deglu padega ratu aplink mamą ir močiutę sudėtus šiaudus. Jos abi santūriai stovi, nešaukia, nebando priešintis, tik kaip maldą pusbalsiu kartoja žodžius „Kas dega lai sudega, kas gyvas – nemiršta, saulė nugalės mėnulį – pasauly stos taika“. – Dukra, saugokis velnio, jis tarp mūsų ir bet kokia kaina tavęs ieškos. Saugokis Vainiaus. Turėsi išmokti gyventi šešėlyje, prisimink savo prigimtį, o dabar bėk.

Giria ėmė ūžti, medžių kamienai tratėti, atrodo giria nubudo. Vėjo gūsiai sukosi sūkuriais aplink degančią mamą ir močiutę. Susigūžusi stebėjau šią egzekuciją ir tirtėjau apimta siaubo – žmonės gali būti negailestingi. Mano vyresnėlis brolis, kuriam dar tik 19 metų ciklų, dingo girioje, o aš būdama dviem metų ciklais jaunesnė už jį, likau viena, atsakinga už šią trapią pusiausvyrą tarp dviejų pasaulių. Tą akimirką, kai mano mamos veidas dar nepradingo liepsnos liežuviuose, ji pažvelgė į mane, ir jos akyse mačiau gailestį. Nebegalėjau matyti to pragariško vaizdo, tad kiek įmanydama, pasileidau uolos link. Nutolusi tiek toli, kad nebesigirdėjo minios, ugnies, o tik gūdžios girios garsai, kritau ant kelių į samanų apklotą, ir ėmiau klykti, tarytum spąstan papuolusi elnė. Rėkiau iš visų jėgų, tačiau į mano šauksmą atsiliepė tik gaudžiantys ąžuolai ir ta pati, ūbaujanti pelėda. Supratau, kad negaliu pasiduoti, turiu keliauti į olą, ten būsiu saugi. Mama su močiute pasirūpino apsaugos kerais, o kai sulauksiu savo 19 gyvenimo ciklo, pati gausiu savo dovaną. Turiu išgyventi iki to laiko, aš juk – gyvybės sergėtoja.

Jau auštant, kartu su stirnų būriu, priklampojau lapės olą, kuri buvo šalia didžiulės kalvos. Sukaupusi paskutines jėgas, įlindau į ją ir paropojus kiek giliau, užmigau. Praėjo ne vienas mėnulis, kol radau paslėptą ryšulėlį. Jame į drobę buvo suvyniotas pats gražiausias amuletas su raudonu brangakmeniu, kokį tik esu mačiusi. Žiūrėjau į jį aukštai iškėlusi į saulę ir gėrėjausi jo grožiu. Pasigrožėjusi vėl saugiai surišau ir paslėpiau savo apdare. Dienos šviesioje gerai apžiūrėjau savo rankas ir kojas, kurios buvo apskretusios purvu. Aš visa buvau apskretusi. Pagal saulės šešėlio laiką nusprendžiau, kad spėsiu nueiti prie Gryžos upės, tad negaišdama laiko, patraukiau jos link. Pasiekusi sraunios upės krantą ir pažiūrėjusi į vandenyje matomą atvaizdą, nustėrau – veidas žaizdotas, išteptas purvu. Sulipę, stirnos rudumo plaukai styrojo į šalis. Nusirengiau rūbą ir nuoga įbridau į vandenį, kuris buvo šaltas, dar neįšildytas artėjančio šiltojo laiko. Plūduriavau vandenyje apsivertusi ant nugaros ir spoksojau į žydrą dangų. Buvo baisu suvokti, kad šiame dideliame pasaulyje likau viena, neturiu su kuo pasikalbėti, kam pasiguosti. Esu atsakinga, kad gyvybės akmuo nepatektų į blogas rankas ir tinkamu laiku būtų pasakytas burtas, o akmuo sunaikintas. Buvau atsakinga už gėrio ir blogio pusiausvyrą žemėje. Tokia atsakomybės našta, kaip šaltas plienas užgulė mano pečius, tačiau neturėjau kito pasirinkimo – likau tik aš.

Bėgant metams tūnojau savo trobelėje, maitinausi tuo, ką gamta davė, išvengiau susitikimo su vietiniais žmonėmis. Mamos ir močiutės kerai puikiai saugojo šį slėnį, tad jis tapo nematomas nei vienai mirtingojo ar blogio nešėjo akiai. Sulaukusi 19 – os metų rato apsisukimo, gavau savo galias, kurias man perdavė protėviai, mama ir močiutė. Įgavus dovaną, gebėjau skaityti visus mamos paliktus raštus, mokytis bendrystės su gamta. Bėgo metai ir šio šimtmečio pabaigoje Lietuva buvo apkrikštyta, vyko siaubingos kovos tarp pagonių ir krikštytojų. Viską stebėjau iš šalies, analizavau žmonių elgesį, stengiausi nesivelti į išorinio pasaulio blogybes. Vėliau, į Grožių kraštą atklydo šviesos skleidėjai, kurie mėgino išmokyti žmones teisingai gyventi. Jų tiesios buvo parvežtos iš svetimo krašto, o papročiai skyrėsi nuo čionykščių. Tapau čia gyvenančių žmonių šešėliu ir slapta stebėjau, klausiausi, kaip jie girioje kuria eiles ar pamokslus, kuria planus, ar aprauda nesėkmes. Stengiausi nesikišti į mirtingųjų gyvenimą, tačiau bėgant šimtmečiams, man tapo taip nuobodu, kad ėmiau nebesikliauti savo mamos žodžiais, stengiausi padėti likimo nuskriaustiems Grožių gyventojams. Kam nesisekė su turtais, nusiųsdavau pagalbon Aitvarą. Šis tyliai atnešdavo to, ko labiausiai žmonės stokojo, o gobšumo apimtų bajorų mušamas Aitvaras, virsdavo žiežirba ir sudegindavo viską, kas būdavo to pono vertingesnio. Jei pavargusios ūkininkų žmonos laukuose pamiršdavo savo kūdikius, kviesdavau pagalbon Laumes, kurios tuos kūdikius globojo. Jei matydavau, kad šeima nesutaria, kviesdavau į pagalbą deivę Gabiją. Ji pakurstydavo šeimos židinį ir netrukus tuose namuose išgirsdavau kūdikio verksmą. Jei pasijusdavau labai vieniša, nuklysdavau į pievas, kur neretai sutikdavau Rugių bobą. Ji mane išklausydavo, pradžiugindavo rugiagėlių puokšte, o krintant ryto rasai, kartu su mano nevilties ašaromis susimaišiusi iš nebūties pasirodydavo ir deivė Aušrinė. Jei trobelėje rasdavau užkurtą krosnį, žinodavau, kad tai jos darbas. Grožių girioje neretai sutikdavau ir deivę Medeiną, kuri saugojo girią nuo pikčiausių priešų.

Lekiant šimtmečiams regėjau ne tik visuomenės virsmą, bet ir marą, badą, kitų ligų ir negandų nukamuotus žmones, krauju aplaistytus karus. Galiausiai dievai supyko ir nusisuko nuo nedėkingų žmonių, Perkūnas nustojo saugoti žemę nuo pirmapradžių jėgų, net mano prašomas nusisuko nuo žmonijos. Jaučiau, kad anksčiau ar vėliau atslinks tamsa.