I dalis

Mielasis,

aš suprantu, kad tai, ką padariau, yra nepamirštama. Aš buvau naivi, pikta ir pasimetusi. Maniau, kad tai mūsų pabaiga. Mano galva sprogo iš baimės, nes nežinojau kaip reikės gyventi toliau. Juk tu mane palikai vieną! Pirmą kartą po dešimtiems metų… Vieną! Ir pamiršai, kad žadėjai, jog mus išskirs tik mirtis!

Aš nežinojau kaip gyventi toliau, todėl taip greitai prisišliejau prie kito žmogaus. Buvau ištroškusi dėmesio ir švelnumo. Visa tai gavau kito vyro glėbyje. Jis man buvo svetimas, tačiau priėmė mane taip, lyg aš jam būčiau seniai pažįstama. Mylimoji.

Kodėl tu manęs nenorėjai? Kodėl nelietei? Aš suprantu, kad pati niekada nerodžiau didelių jausmų tau, bet kodėl tu nekovojai? Kodėl nesipriešinai mano bukai savimeilei, kuri galvojo, kad jai reikia kitų? Ar aš tau atsibodau?

Pavargau teisintis. Nebenoriu daugiau aiškintis ir maldauti atleidimo. Abu esame kalti, kad pabėgome nuo vienas kito.  Jeigu manai, kad mes turime bendrą ateitį… prašau… Sugrįžk!

Ūlėna

Vilnius, 2022 spalis

Pradžia

Viskas prasidėjo nuo kasdienio ginčo. Sakau, kasdienio, nes mes kiekvieną dieną pykdavomės. Ir net po kelis kartus. Nelabai prisimenu dėl ko kildavo kivirčai. Turbūt dėl visko. Tai puodelis neišplautas stovi kriauklėje ar nėra paruoštos vakarienės. Jis amžinai nenori sekso. Aš rašau magistro darbą ir nervinuosi, kad laiko visai nėra.

– Tu juk iš darbo išėjai dėl magistro… Ką tu veiki kiekvieną dieną, jeigu nesugebi parašyti praktinės dalies? – kasdien ir vis to paties klausdavo Šarūnas, kai pasiguosdavau, kad sunkiai sekasi rašyti darbą.

Jis niekada manęs nepalaikė.  Aš suprantu, kad kai kuriems žmonėms nereikia diplomo, bet kodėl jis taip žlugdė mano norą siekti aukštojo išsilavinimo? Ironiška, tačiau baigęs lietuvišką profkę uždirbo daug daugiau nei aš su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu.

Bet man tai nelabai rūpėjo. Aš norėjau mokytis toliau. Samdomas darbas užkniso, todėl labai rimtai svarsčiau apie doktorantūros studijas. Norėjau būti lektore, o po to profesore. Arba docente. Žodžiu, jaukinausi mintį, kad dirbsiu universitete. Pačiame geriausiame.

– Vis tiek mažai uždirbsi. Bent išvažiuokim iš Vilniaus, į mažesnį miestą, ir ten būk ta savo profesore, – atsakė Šarūnas kai pirmą kartą papasakojau apie savo profesinius planus.

Jam niekas niekada nepatiko. Net nesistebiu. Stebiuosi tik tuo faktu, kad buvau su juo nuo dešimtos klasės. Ir taip dešimtmetį su juo. KAIP?

Kovo pabaiga. Lauke po truputėlį kaito oras. Šiltas vakaras, kiek neįprastas pavasariui. Buvau neseniai grįžusi iš universiteto, visą dieną prasėdėjau bibliotekoje, taisiau teorinę darbo dalį. Labai pavargau, bet žinojau, kad dar ne laikas ilsėtis. Grįžęs namo Šarūnas norės valgyti.

Užkaičiau puodą vandens. Laukiau, kol užvirs. Vakarienei planavau gaminti makaronus su daug mėsos ir sūrio. Šarūno mėgstamiausi. Kuo daugiau mėsos, tuo skanesnis patiekalas.

Net vanduo nespėjo užvirti kai iš darbo grįžo Šarūnas. Jis atrodė … laimingas? Bent jau dabar viską vėl prisimindama taip manau. Jis tikrai atrodė laimingas. Ne piktas, ne agresyvus, o laimingas. Ir tylus.

Iš pradžių tuo net pasidžiaugiau. Nerėkia, vadinasi, nesipyksim.

Cha, kokia aš buvau durna. Net nesupratau kas manęs laukia.

– Ūlėna… Važiuosiu šią vasarą į Norvegiją ir… – pradėjo kalbėti Šarūnas.

– Kada šiais metais? Tikiuosi, kad po diplomų įteikimų, nes nenoriu jų praleisti, – pradėjau jam aiškinti, nes juk mes visada kartu važiuojame į Norvegiją. Jis ten uždarbiauja, o aš… Šiek tiek jam padedu arba randu darbelį pas vietinį ūkininką ir pati uždarbiauju. Po to Lietuvoje nedirbu, nes pinigų pakanka kone visiems metams.

– Paklausyk, nepertrauk, – supyko jis ir iškart supratau, kad kažkas bus blogai. – Aš važiuosiu vienas, o tu ne. Lik čia. Mums reikia pertraukos, pabūkim atskirai. Gerai? Grįšiu vasaros pabaigoje, tiksliai nežinau. Arba rugsėjį, dar reikės susitarti su Jorgenu.

Gerai… Gerai? Nežinojau kaip į tai tinkamai reaguoti. Viena manęs dalis dėl to džiaugėsi. Nenorėjau vėl dažyti smirdantiems norvegų ūkininkams tvartų. Juk aš ne tam mokiausi. Nenorėjau juodo darbo. Vyrai turi juos dirbti, o ne moterys.

Bet tuo pačiu ir liūdėjau. Tu mane palieki? Juk visi žinome, ką reiškia tos visos pertraukos. Aš tai iškart supratau. Tai juk pabaiga. Santykių finišas. Aišku, kad jis nesugrįš pas mane. Greičiausiai nė negrįš į Lietuvą. Suras kitą lietuvę, vietinę emigrantę, ir įsimylės. Ten nusipirks namą ir tikrai negrįš į Lietuvą. Net pamirš kas ta Lietuva ir kas aš.

– Kada išvažiuosi? – tik tiek sugebėjau paklausti. Gerklėje jaučiau kylantį gumulą. Atrodė, kad tuoj apsiverksiu. Jis mane palieka. Net pasidarė gaila.

– Kitą savaitę. Jorgenas rašė, kad manęs jau laukia. Skrisiu lėktuvu, bus daug greičiau, nes manęs jau tikrai laukia ir … – pradėjo kalbėti apie būsimą kelionę Šarūnas, tik aš jo negirdėjau. Nenorėjau girdėti.

Supratau, kad jau viskas. Tikrai viskas. Niekas nebus taip, kaip buvo anksčiau.

Viena

Šarūnas išvažiavo. Susirinko daiktus ir po poros dienų išvažiavo. Nesiūlė atvažiuoti jo aplankyti. Net nesakė kada grįš, nors jo klausiau. Tik iš akių galėjau matyti, kad į visus mano klausimus jau buvo paruoštas atsakymas – NE. Nenoriu, nežinau, niekada. Tik kai paklausiau, ar man važiuoti į oro uostą, sulaukiau komentaro.

– Manau, kad mums reikia pabūti atskirai. Aš noriu šiek tiek pamąstyti. Ūlėna, mes tokie skirtingi, kad net nesuprantu kaip mes sugebėjome taip ilgai išdraugauti… – jau prie durų, su lagaminu rankose, tarė Šarūnas.

Dar pasakė „sudie“ ir išėjo.

Nejau taip atrodo kažkada vienas kitą mylėjusių žmonių išsiskyrimas?

Kankinausi visą savaitę. Pamiršau rašomą darbą, dušą, miegą. Pamiršau skambučius mamai, drauges ir švarius drabužius. Panirau į ašaras ir liūdesį. Juk mane paliko mano gyvenimo dalis, tai kaip gi man reikės gyventi toliau?

Buvo keista savaitė. Iki šiol nepamenu kaip ji praėjo. Atrodo, kad po Šarūno išėjimo atsisėdau ant sofos ir verkiau… Tik verkiau ir daugiau nieko nedariau. Krito didžiulės liūdesio, pykčio ir nusivylimo ašaros, kurių nestabdžiau. Buvo tiesiog beprotiškai liūdna ir gėda, kad man nepasisekė. Juk mūsų meilė turi tęstis amžinai! Pirmoji meilė juk niekur nedingsta, ar ne?

Kūkčiodama daug galvojau. Prisiminiau, kaip jis man pirmą kartą prisipažino meilėje. Šešiolikmetis, prasmirdęs pigiomis rusiškomis cigaretėmis. Rankose – raudonos rožės žiedas, o veide nedrąsi šypsena.

– Myliu tave, Ūlėna. Būk mano! – pasakė ir ištiesė tą rožės žiedą man.

Nelabai supratau tuo metu kas vyksta. Tik iš filmų buvau mačiusi kaip atrodo meilė. Nesitikėjau, kad tas mokyklos chuliganas iš 10b sugalvos man TAI pasakyti. Tuo metu oficialiai buvom išdraugavę mėnesį.

– Ačiū, Šarūnai, – atsakiau ir paėmusi iš jo rankų žiedą priglaudžiau prie nosies pauostyti. Tik tada pamačiau, kad rožėje slėpiasi ir sidabrinė grandinėlė.

– Čia tau, – plačiai nusišypsojo jis. – Patinka?

– Patinka!

Dar ir dabar turiu tą grandinėlę. Vėliau su Šarūnu juokavom, kad taip jis mane „prisirišo“ prie savęs. Bet pats po to nuo manęs pabėgo. Ironiška.

Po ašarotos savaitės supratau, kad reikia gyventi toliau. Gyvenimas iš manęs pasišaipė, palikdamas mane vieną. Po to man priminė, kad gyvenime turiu kai ką svarbaus nuveikti. Juk man dar liko magistro baigiamasis darbas.

Balandžio mėnesį praleidau užsidariusi šaltuose namuose. Centrinis šildymas buvo įjungtas, bet širdyje buvo labai šalta. Nejauku. Pirmą kartą gyvenime likau viena ir nežinojau kaip elgtis toliau.

Gegužės mėnesį sutikau beprotiškai pavargusi. Nuo vienatvės ir nuo rašomo darbo. Po ilgos tylos pirmą kartą su draugėmis išėjau į miestą pavakaroti.

– Ir nereikia tau to Šarūno, rasim tau dar geresnį, – kaip susitarusios visos kudakavo. Bet man reikėjo tik jo.

Birželio mėnesio pradžia prasidėjo labai intensyviai. Buvau tokia užimta darbo pridavimu, gynimu ir diplomų įteikimais, kad galiausiai net apsidžiaugiau, kad jo nėra šalia. Niekas nesimaišo man po kojomis. Galiu nieko netrukdama rašyti darbą namie. Turiu daug veiklos, kuri man yra svarbiausia. Daugiau niekas.

Šarūnas apie save man priminė per diplomų įteikimo šventę. Laukiau, kada rektorius ištars mano pavardę, bet netikėtai gavau SMS iš Šarūno. Iškart įlindau į telefoną ir vos nepražiopsojau savo eilės.

Sveikinu su diplomu. Tu to verta. Siek savo tikslų. Šaunuolė!

„Siek savo tikslų? Siek savo tikslų? O kokių tikslų tu dabar sieki, Šarūnai?“ – norėjosi jį sutikus paklausti ir iškart tvoti per veidą. Bet negalėjau, juk jis pabėgo į Norvegiją. Nežinia, ką dabar ir su kuo daro. Vadinasi, man tikrai reikia siekti savo tikslų, jeigu jis to linki. Šlykštynė.

Po įteikimų su mama ir pora draugių nuėjome į netoliese buvusią kavinę. Buvo siaubingai nuobodu.

Namo grįžau anksti. Nors ir su diplomu rankose, bet dėl to geriau nesijaučiau. Kažkoks vidinis balselis kvietė eiti ieškoti nuotykių. Na, aš jam ir atsiliepiau – taurę pripildžiau vynu ir išsidrėbiau ant sofos. Jaukesnei atmosferai sukurti įjungiau televizorių. Rodė kažkokią lietuvišką laidą, nelabai net kreipiau į ją dėmesį, kadangi naršiau internete. Tiksliau, feisbuke. Turiu kelias mylimiausias grupes, kuriose mėgstu skaitinėti kitų žmonių istorijas. Savotiškas bėdų turgus, kuriame bet kuri moteris gali pasiskųsti savo šūdinu gyvenimu ir paprašyti patarimų iš kitų moterų, kurių gyvenimai, spėju, irgi ne ką geresni.

Labai mėgstu tokius įrašus. Kartais pakomentuodavau ir pati, nes maniau, kad tikrai žinau atsakymus į daugelį klausimų. O juk klausia kvailelės tokių idiotiškų klausimų! Dabar atrodo, kad ir pačiai norėtųsi išgirsti kitų komentarus apie mano gyvenimą. Ypač pasiūlymų ką veikti toliau.

Bet aš gi ne apie tai.

Akis sudomino vienas neįprastas įrašas. Parašytas anonimiškai. Logiška, juk nei viena moteris nenori pripažinti, kad jos gyvenime vyksta nelabai malonūs dalykai.

Labas visoms. Noriu, kad mano postas būtų anonimiškas dėl suprantamų priežasčių. Reikia, kad atsirastų mergina, kuri galėtų patikrinti mano vyrą. Įtariu, kad jis turi meilužę ir vaidina, kad jam rūpi šeima. Mano vyras yra intelektualus, turi nuosavą verslą, gerai atrodo. Suprantama, kad ir mergina turėtų būti išvaizdi ir protinga, kad galėtų sudominti mano vyrą. Labai lauksiu vilniečių komentarų.

Neištikimas vyras. Galbūt ir mano Šarūnas dabar su kažkuo mane išduoda. Net susinervinau apie tai pagalvojusi. Nuoširdžiai pasidarė pikta, nors suprantu, kad nėra dėl ko. Juk mes dabar ne kartu. Tarp mūsų viskas baigta. Gali ir toliau bučiuoti tą šliundrą, Šarūnėli.

Po šiuo įrašu atsirado daugybė komentarų. Buvo daug merginų, kurios pasisiūlė pagelbėti galimai vyro neištikimybę kenčiančiai moteriai. Bet daugiausiai buvo smerkiančių moterį komentarų – esą, jeigu įtarinėji, greičiausiai ir turi, mes jį lauk. Bet ir anonimė moteris, pasirodo, žino, ką daro:

Prašau, neaiškinkit man, visažinės, kas yra blogai, o kas ne. Pati tai gebu atskirti. Apeikit šitą postą jeigu jums kas nors nepatinka. Mano vyras ne kartą buvo nuėjęs į kairę, pati tai gerai žinau, tačiau anksčiau tai ignoravau dėl vaikų. Dabar to nenoriu daryti, kadangi siekiu susitvarkyti ir savo gyvenimą. Patikėkite manimi, pati esu ir graži, ir seksuali, tik mano vyrui reikia jaunesnių nei aš. Ruošiu jam staigmeną – skyrybų dokumentus, kadangi turtas bendras, nenoriu, kad jis paliktų mane basą. Juk jį visada palaikiau kuriant verslą – daugiau psichologiškai, nes buvo sunki pradžia, po to ir finansiškai šiek tiek. Vyro susigrąžinti nenoriu, pati turiu simpatiją naują, bet nenoriu su juo dar nieko rimto pradėti, kol rankose nelaikau skyrybų dokumentų.

Va čia tai melodrama. Sakyčiau, kad visi vyrai panašūs. Ištikimai jiems tarnauji, o po to, žiūrėk, jau miega su kita. Tokios problemos su Šarūnu aš neturėjau. Tik iš draugių girdėdavau apie jų vaikinų nuotykius. Pavyzdžiui, Inesos Kasparas atrodydavo tikras darboholikas, visai kaip Šarūnas. Inesą iš pradžių tai erzino, nes jo amžinai nebūdavo namuose. Bet kai prasidėjo brangios dovanos, atrodo, kad Inesa užsimerkė prieš Kasparo posūkius tai į kairę, tai šiek tiek ir į dešinę. Jie vis dar kartu, netgi planuoja vestuves.

Kai Inesos paklausiau, ar jos nežeidžia faktas, kad Kasparas suka į kairę (papildau: pati esu ne kartą jį sutikusi vaikštinėjantį Gedimino prospektu su blondine pašonėje), ji net įsižeidė ir piktai atšovė, kad neaiškinčiau jai kaip gyventi. „O ką, jau pati pamiršai kaip laižeisi su tuo užsieniečiu bare? Kam tau apskritai Šarūnas, jeigu visą laiką klubuose pati dairaisi į kitus?“.

Na taip, buvo tokių atvejų, buvo. Tačiau visada sugrįždavau atgal namo. Pas jį. Bet dabar Šarūno nėra šalia.

Sukaupiau visą drąsą ir pakomentavau po įrašu, kad noriu padėti. Pričiupsiu tą neištikimą vyrą. Nežinojau, kaip man tai reikės padaryti, bet kažkodėl jaučiausi užtikrintai. Birželio mėnuo ritasi į pabaigą, o aš dar nieko nenuveikiau. Trokštu nuotykių. Be to, Šarūnas greičiausiai su kita mergina dabar guli.

 

14 minčių apie „I dalis“

  1. Intriguoja! 😯🤯🥰👏
    Labai patiko originalūs išsireiškimai pvz šis: “ centrinis šildymas buvo įjungtas, bet širdyje buvo labai šalta“
    Patinka lengvumas ir intriga 😊👏
    Susiskaitė greitai 😊
    Lauksiu dar! 👌

  2. Puiki pradžia, sveikinu autorę! Jau jaučiu kaip Šarūno vieta bus užimta…😉Nekantraudama laukiu kitos dalies!

  3. Jautri pradžia. Bet kaip man patinka siužetai, kai iš tylenės moksliukės pavirstama fatališka moterimi! Nekantriai lauksiu, kas bus toliau☺️

  4. Ech kaip laukiu susipažinimo su tuo verslininku, įtariu bus baisiai daug dramos 😱🤩 atrodo šiuo metu herojė gyvena pateisinamų nuodėmių gyvenime, kuris tuoj pasikeis į tikrai nuodemingą nuotykį. Ir gerai, kad Šarūnas ją paliko. Atrodo, su juo ji neaugo ir buvo įstrigusi toje amžinoje paauglystėje, kai nepasitiki savimi, o santykiai nebeduoda jokio peno asmeniniam tobulėjimui. Baisiai nekantrauju stebėti kaip keičiasi ir auga jos personažas 😍🔥💯👌

  5. Pradžia suintrigavo! Įdomu, kaip istorija išsirutulios toliau, kol kas man patinka, kad pagrindinė veikėja siekia savo tikslo, nors jos antra pusė vis nuvertino ir smukdė dėl mokslų, šaunu, kad ji nepasidavė!

  6. Ačiū už komentarus! Labai smagu skaityti, kad istorija suintrigavo 🙂 Stengsiuosi nenuvilti ir kitą penktadienį 🙂

  7. Pirmoji dalis tiesiog prikaustė prie ekrano! 🌶 Tekstas plaukia ir iš mažų niuansų jau dėliojasi vaizdas apie pagrindinius veikėjus, tįsta intrigos siūlas. Lauksiu kitos dalies!

  8. Bet FB, yra tokia grupė, ir panašių postų esu mačius ne identiškų, bet panašių. Lauksim sekančios dalies.

    1. Taip taip, yra tokių grupių. Gal sakyčiau, kad jos šiek tiek ir padiktavo šią idėja. Matydavau, kad atsirasdavo merginų, pasiruošusių pričiupti neištikimą (?) vyrą, tik įdomu, ar pavykdavo.

  9. Pradžiai, gal kiek prailgo ir visko tikrai nemažai pateikta. Nelabai galėjau įsivaizduoti, kaip gi atrodo veikėjai, bet gal su laiku visas smalsumas bus patenkintas.
    Tačiau gvildenama tema tikrai įdomi ir kaip gi su ją pavyks susidoroti.

  10. Oho! Man visuomet ši tema atrodė tokia jautri… Labai intriguojanti pradžia!

  11. Sudomino, bus įdomu stebėti besivystančia istoriją. Nors nuo 16 metų draugavus 10 metų su vienu partneriu ir dabar rodosi lenda į dar vieną sudėtingą ryšį…. Iškarto….
    Bet lauksim kaip viskas pasisuks, laikom kumščius🙂❤️

  12. oooo, šitas man patiko :). tikiuosi mergina ir toliau išliks protinga…. nes tokios tos moterys juk 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.