I dalis

Birželio trečia diena

Sėdėjau ranka pasirėmusi veidą. Vis žvilgčiodama į saulėtą dangų, bandžiau fokusuotis į kompiuterio ekraną. Jaučiau, kad krumpliai vėl paliks žande raudoną žymę, bet nedariau nieko. Koja nutirpo jau prieš geras penkias minutes, bet jos taip pat neketinau judinti. Paskutinė darbo diena prieš atostogas – kai laikas, regis, sustoja, o diena, atrodo, niekada nesibaigs.

Dirbu nuobodžiausią darbą gyvenime, net sraigių rinkimas vaikystėje turėjo daugiau prasmės nei šis. Gerai, žinau, kad visada gali būti blogiau, bet jaučiu kaip kiekviena minutė čia, degina mano likusias smegenų ląsteles. Šeši mėnesiai. Tiek laiko skrudinu savo neuronus po magistro baigimo, kuris, tikėjausi, atneš nuostabų darbą, sėkmę ir tą suaugusiųjų gyvenimą apie kurį svajojau visus studijų metus. Visiškai nieko panašaus, o atsimenu, šikau į kelnes interviu metu, nors tokį darbą galėjo gauti mano keturiolikmetė pusseserė, kuriai tik TikTok’as terūpi.

10:00 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:02 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:04 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:06 Esamo kliento duomenų keitimas

10:08 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:10 Naujo kliento duomenų patikrinimas

Tęsti? Manau esmę supratot. Ir taip jau 120 dienų ir viena valanda dešimt minučių. Žinau, kad tai tik projektas, kuris tuoj baigsis, bet fiziškai jaučiu kaip mažėja mano smegenys. Kiek ilgai galima tai tęsti? Nežinau.

Ekrane iššoko priminimas apie už penkiolikos minučių vyksiantį susirinkimą. Šūdas. Vėl reikės žiūrėti tam mulkiui Janui arba Honzai, kaip jį visi čia vadina, į akis. Patvirkęs, beveik penkiasdešimtmetis, bosas. Turbūt vienintelis man čia nepatinkantis žmogus. Kažkada bandė pajuokauti, kad ateina vasara ir visos moterys pradės mažiau rengtis. Iškart pervėriau jį aštriu žvilgsniu ir daugiau iš jo tokio tipo juokelių nebegirdėjau. Nemanau, kad nustojo juokauti, bet bent jau prie manęs tokių kvailų replikų nebemėto.

Prahoje esu jau šešetą mėnesių, ir nors rudenį tai atrodė lyg pats geriausias sprendimas, žadantis gyvenimą pilną nuotykių, dabar nebuvau tokia tikra. Gyvenam naujame, dviejų kambarių bute su nuostabiu vaizdu į Prahos miestą. Terasoje rytais mėgaujamės kava, o vakarais vynu. Vieną tokį vakarą, prieš porą mėnesių, ištariau „taip” ir absoliučiai viskas nuo to balandžio, išskyrus darbą, atrodo kaip pasaka. Maiklui gerai sekasi darbe, taupome automobiliui ir buto depozitui, susitinkame su jo draugais, kadangi savo, išskyrus kolegę Įvoną, neturiu. Pirmą kartą turiu pinigų pasidaryti gražų manikiūrą, nueiti į kirpyklą, o kur dar kompanijos apmokamas sporto klubų abonementas. Idealu, niekada taip nesidžiaugiau savo išvaizda ir gyvenimo kokybe kaip dabar. Tiesiog… nejaučiu tos laimės apie kurią svajojau. Ar ji išvis egzistuoja?

10:20 Naujo kliento duomenų patikrinimas

10:22 Esamo kliento duomenų keitimas

10:24 Naujo kliento duomenų patikrinimas

…

***

Man, kartu su kitais komandų lyderiais, išėjus iš susirinkimo su Honza, kuris beje, elgėsi gražiai, keliai susikirto su minia kitų darbuotojų, baigusių savo susirinkimus. Išsišiepusi skubėjau, braudamasi per visus, atgal į savo darbo vietą, rašydama Maiklui žinutę apie naujienas ir nekantraudama papasakoti kolegei Ivonai, kad šis nelemtas projektas tuoj baigsis. Kažkoks nevykėlis išmušė telefoną iš rankų neatsisukdamas ir aš skubėdama pagriebti jį nuo žemės, kol dar kas nors jo nenuspyrė išlįsdamas iš už kampo, pasilenkiau ir pajutau kaip mano galva atsidūrė keistoje vietoje… Pajaučiau rankas ant savo pečių neleidžiančias man judėti toliau ir keliančias mane į viršų…

– Oooo, viskas gerai ar kažką pametei? – išgirstu malonų ir nedrąsų balsą, kurio savininkas laiko mano pečius per atstumą. Kylu su užkaitusiais skruostais į viršų susivokdama, kad ką tik atsitrenkiau vyrui į klyną… Nedrąsiai pakeliu susigėdusias akis ir susitinku su nuo saulės įdegusiu veidu, kurio žandus, kaip ir mano, spėjau, puošė lengvas raudonis.

– A…a… – sumikčiojau nerasdama žodžių… Tokia nepatogi situacija, o aš tegalėjau galvoti, kodėl šis susidūrimas jautėsi toks keistai malonus… Bandydamas laikyti savo tarpkojį toliau nuo manęs, jis paleido mano pečius ir išsitiesdamas priartėjo. Susiėmiau burną prilaikydama juoką ir akimis susiradusi telefoną su koja jį prisitraukiau arčiau. Vėl, tik šį kartą lėčiau, pasilenkiau jo paimti, akies krašteliu matydama, kaip jis vėl žengė žingsnį atgal, rankomis bandydamas apsaugoti savo turtą. Atsitiesiau negalėdama nesišypsoti. Šį kartą pastebėdama malonų jo kvepalų kvapą.

– Aš… aš atsiprašau, – bandžiau nesijuokti rodydama telefoną rankoje. – Pamečiau telefoną… o tau viskas gerai? – paklausiau stebėdama, kaip jo akyse pradeda žaisti juokas…

– Jo, man viskas gerai, – jo veide pasirodė šmaikšti šypsena ir man pakirto kojas… Taip buvo nutikę tik kartą gyvenime, prieš septynis metus, kai buvo Avengers premjera Londone ir, prisiekiu, Chris Hemsworth pažiūrėjo man tiesiai į akis ir nusišypsojo, galvojau, kad nualpsiu. Kaip gali kas nors turėti tokią šypseną, kuri verčia tave prakaituoti ir pamiršti kas esi?

Iš vieno ofiso išlindo mūsų registratorė ir sušuko:

– Jakub? Tavęs laukia, – Laura žvilgtelėjo į mane pro duris ir Jakubui nežiūrint, be garso, man ištarė „hoooot” ir parodė gestą lyg nusidegintų pirštus. Išpūčiau akis išsigandusi, kad jis pamatys, jis to nepastebėdamas, nepatogiai persibraukė savo trumpus, šviesius plaukus ir prieš nueidamas tarstelėjo:

– Ok, iki tada, – ir lyg nežinodamas ar dar kada nors susitiksim, nedrąsiai šmurkštelėjo į kabinetą pro Laurą, kuri prieš uždarydama duris man dar pamerkė akį. Jis čia greičiausiai dėl darbo pokalbio, žinojau, kad kita komanda ieško vadybininko pakeisti Samantai, kuri tuoj išeis į motinystės atostogas.

***

Man bespoksant į šviesą žaidžiančią deimantėlyje, Ivona pertraukė mano mintis ir paklausė ar viskas gerai, sakė atrodau, lyg mane ką tik būtų atleidę. Nupurčiusi bepradedančias lįsti niekšiškas mintis, išsišiepiau ir pasakiau, kad atvirkščiai. Projektas tuoj baigsis, o sekantis tikrai bus geresnis nei šis. Markas, sėdintis šalia manęs, negalėjo pakęsti, kad aš buvau komandos lyderė ir viską sužinau pirma. Išgirdęs naujienas išsišiepė dirbtine Džokerio šypsena ir išskubėjo į virtuvę darytis kavos.

Gal man tik pasirodė, kad jis toks žavus? Negalėjau sau leisti, kad man bent šiek tiek patiktų kitas vyras. Vėl žvilgtelėjau į savo ranką, į sužadėtuvių žiedą. Tikiuosi, negaus jis to darbo.

***

Gulėjau išsidrėbusi kėdėje, svilindama saulėje vidines rankų puses. Vienoje laikiau telefoną, kitoje putojantį prosecco. Lapuota terasos tvora mane visiškai slėpė nuo bet kokių pašalinių akių. Įtempusi ausis laukiau įsukančių padangų garso.

Dar kartą siurbtelėjau maloniai šalto gėrimo. Pasigirdo artėjantis automobilis. Žinojau, kad ilgai laukti nereikės. Užsiverčiau burbuliukus ir užsukusi buteliuką įmečiau jį po viena iš terasos lentų, kuris linksmai nudzingsėjo ir susimaišė su kitais. Nuskubėjau į vidų ir nejungdama šviesos vonioje, čiupau Listerine ir prasiskalavau burną.

Nesu priklausoma, tiesiog dievinu burbuliukus penktadieniais po darbo, tik su prosecco jaučiu, kad prasidėjo vasara ir deginimosi sezonas atidarytas. Tačiau visiškai suprantu ir Maiklą. Jis žino, kad gerti moteriai, kuri nori greitu laiku pastoti nėra sveika. Jis įsitikinęs, kad turėčiau nustoti gerti bent metus prieš bandant susilaukti vaikelio. Stengiuosi jam įrodyti, kad man tikrai tai rūpi, tik pati nemanau, kad taurelė šampano penktadieniais galėtų pakenkti. Tingiu ginčytis. Juo labiau, kad aš penktadieniais darbą baigiu 4.30pm, tad mano ceremonija ir toliau lieka tik mano ceremonija. Juk visi turime vienokių ar kitokių paslapčių, tad ši mažytė, tebūnie liks tik mano.

– Sveika, mažute, – pakėlęs mane nuo grindų pabučiavo į lūpas Maiklas.

– Labas, kaip paskutinė diena darbe praėjo? – paklausiau laikydamasi jam ant kaklo.

– Eh, žinai, nieko naujo, nieko gero, – audamasis batus kalbėjo jis. – Jau visus darbus buvau atidavęs kolegoms, tad teliko išlaukti penktos valandos. Kaip tau diena praėjo? – nevalingai, galvoje pasirodė Jakubas ir jo šypsena. Iškart maloniai pašiurpo oda.

– Ne, nieko gero… tiesiog visi džiaugiamės pagaliau baigiantys tą nuobodų projektą. Turėtumėm pradėti naują, tad mūsų atostogos prasidėjo pačiu geriausiu laiku, nereikės vesti duomenų paskutines dvi savaites, – ir išsišiepusi pasistiebiau jo vėl pabučiuoti.

– Nuostabu! Aš susitariau su Luku ir Miroslava susitikti per atostogas, turėtumėm rasti laiko tarp patalpų ir… pilių apžiūrėjimo… – pakėlė antakį jis.

– Ką??? Kokių pilių? Palauk, juk neturi minty, kad tuoksimės tikroje pilyje? – jis toliau į mane žiūrėjo patenkintas, kad man tai padarė įspūdį, tik pati nebuvau tikra, gerą ar nelabai.

– Ha ha ha, taip! Norėjau, kad tai būtų staigmena, bet negalėjau iškentėti, galėsime susitikti su jais po Hluboka pilies vizito prie ežero! – toliau nenustygo vietoje jis, dar kartą paimdamas mane į glėbį pabučiavo į kaktą ir dingo vonioje palikdamas mane be amo. Nežinau ar man nepatiko idėja tuoktis pilyje, ar kad turėsiu vėl susitikti su jo sese ir asilu geriausiu draugu. Lukas. Po paskutinio mūsų susitikimo jaučiausi kalta dar keletą savaičių, kol įtikinau save, kad tai kas įvyko jų sodyboje, nebuvo mano kaltė.