I dalis

Patrauk medūzą

Killian

Dviejų šimtų kilometrų per valandą greičiu, laisvu kritimu, lekiam tryse. Oras ausyse švilpia, kombinezonų audinys plakasi prie kūno, veidą čaižo šalčio adatos. Dviese iš abiejų pusių laikom būsimą skydiverį kuris pirmą kartą atlieka AFF šuolį. Išklausęs aštuonių valandų kursą vaikinas pirmą kartą parašiutu leidžiasi savarankiškai.

Ranka sumosavęs studentui priešais veidą rodomuoju pirštu parodau ženklą “skleisti parašiutą”.

Studentas dešine ranka, siekdamas sau už nugaros, apgraibomis ieško parašiuto paleidimo pagalvėlės, vadinamosios medūzos, beveik paliečia, bet nesugraibo ir vėl per alkūnę sulenktą ranką ištiesia prieš save.

Su “Dangaus slibinai” kolega reikšmingai susižvalgom per mokinio nugarą. Lyg sakydami, dar vienas drąsuolis. Susikibę tryse sklendžiam žemyn laisvu kryčiu, tvirtai laikydami iš abiejų pusių mūsų šuolininką. Jaučiu, kad vaikinas visas įsitempęs. Pakrutinęs glebią plaštaką parodau ženkla “atsipalaiduok” taip mėgindamas jį kažkiek nuraminti.

Laiko neturim visai. Mano kolega ištiestu smiliumi vėl parodo ženklą “skleisti parašiutą”.

Kai studentas apgraibomis vėl siekia medūzos, pirštinėta ranka sugriebiu jo riešą nukreipdamas teisinga kryptimi. Matau, kaip liečia, bet nesugraibo. Stipriau įsikertu į koją ir paleidžiu ranką, gal aš jam trukdau siekti. Vaikinukas aklai grabalioja, o laikas senka. Galų gale neiškentęs parodau savo kolegai, kad jau gana žaist ir kol visi neišsitaškėm velniop staigiai trūkteliu už studento parašiuto paleidimo pagalvėlės.

Besiskleidžiantis parašiutas vaikino kritimą pristabdo ir jis pasilieka virš mūsų. Pakėlęs galvą matau, kaip tvarkingai skleidžiasi pagrindinis sparnas. Dabar belieka tikėtis, kad jam nusileisti pavyks geriau, nei išskleisti parašiutą. Oi nervuoja mane tie geltonsnapiai. Jie įsivaizduoju, kad gali viską, tik kinkos kaip paaiškėja per skystos, jau tik danguje. Mintyse dar pabumbėjęs, ant pradedančiųjų “nutrackinu” į saugų atstumą ir pamojavęs abiem rankom duodu ženklą savo kolegai, kad skleisiu parašiutą.

Atbula ranka sugrabaliojęs už nugaros užtikrintai patraukiu medūzą. Pilkais žvynais margintas sparnas nuneša mane kalnų viršūnėmis užgoždamas saulę ir aš nusklendžiu lengva širdimi. Gražu.

Sveika, Šveicarija, tai atvarau

Smiltė

Lėktuvui kylant iš Vilniaus oro uosto, net gerklėj atrodo daužosi širdis. Neįsivaizduoju kas manęs laukia ir kuo viskas baigsis. Įkvėpk per nosį. Sulaikyk. Iškvėpk per burną. Sulaikyk. Įkvėpk per nosį. Sulaikyk. Iškvėpk per burną. Sulaikyk. Vėl pradėk nuo pradžių. Stipriau sugniaužiu pirštais sėdynės ranktūrius, o mintyse, kaip “Tėve mūsų” kartoju savo mintinai iškaltą CV. Elzė, puiki draugė. Su ja ne tik smagu, bet ji dar sugeba įtraukti ir į gyvenimo avantiūras. Kaip pavyzdžiui ši. Jai staiga įsimylėjus ir apsisprendus likti gyventi Lietuvoje, jos darbo vieta reklamos agentūroje Šveicarijoje liko laisva. O aš “koks sutapimas” kaip tik buvau atleista iš tarptautinės įmonės, už net neįvykusį darbinį romaniuką. Niekšas, – sugriežiu piktai dantimis prisiminusi visus šios lemiamos vasaros nuotykius. Tas paršas Agnius, įsimaišė į mano tobulą bręstantį meilės romaną su naujuoju viršininku. Prisiminus, vėl jaučiu, kaip pradedu širsti. Tik per jį aš pakliuvau į šią absurdišką situaciją. Įkvėpk per nosį. Sulaikyk. Iškvėpk per burną. Sulaikyk.

Praeinanti stiuardesė manęs pasiteirauja ko norėčiau ir aš jau laikau rankoj taurę balto vyno. Lietuvoje lieka buto paskola, automobilio lizingas ir jokių įeinančių lėšų. Ir dar žinoma katinas, – susigraudinu, – iškeliavo pas močiutę neribotam laikui, – gailiai kukteliu besikaupiant ašaroms akyse ir nuryju gerą gurkšnį vyno, drauge su gumulu gerklėje.

Šveicarija, Šveicarija, dar niekas neaišku, kaip čia bus su tavimi. Vėl mintyse pradedu kartoti tobulai išmoktą melą apie save. Elzė kartais genijus, kartais kamikadzė. Kodėl aš sutikau į tai veltis??? Neįsivaizduoju… Iš pradžių turbūt net negalvojau, kad jai pavyks, todėl mintis nekilo atsisakyti, o dabar jau net trauktis nėra kur. Mano draugė,  nusprendusi, kad neeilinė situacija, reikalauja neeilinių sprendimo būdų į atsilaisvinusią savo darbo vietą pasiūlė mane. Tiesiog persiuntė “truputėlį” pakoregavusi CV savo buvusiai kolegei, o sekančią dieną, man džiugiai pranešė, kad perėjau pirmąjį atrankos etapą. Tada sekė online interviu su personalo vadove ir dar vienas interviu su būsimu tiesioginiu viršininku, į kurio asistentės postą aš ir “pretenduoju”.

Niekada nesu dirbusi reklamos agentūroje. Niekada neteko net bendrauti su fotografais, dizaineriais ir kitais meno žmonėmis. Aš ateinu iš finansų. Kiekvieno interviu metu, Elzė sėdėjo kitoje kompiuterio ekrano pusėje, sufleravo visus reikiamus atsakymus rodydama gestais ir rašydama ant lapuko atsakymus, kurių iš manęs tikimasi. Ir štai aš čia. Įmonės apmokėtu skrydžiu atvarau. Mokausi dabar mintinai savo suklastotą CV, kai norisi tik atplėšt lėktuvo duris ir šokt be parašiuto žemyn. Ji man net ir universitetą vieną papildomą prirašė!!! Nurodė tikras įmones veikiančias Lietuvoje, kontaktinius asmenis, tik numerius įrašė savo, Nojaus ir dar vienos geros draugės. Nojus, jos būsimas vyras žinoma nesutiko čia veltis, bet ji pažadėjo, iki kol prireiks įkalbės. Žinau aš jos metodus.

Paklausus, kas bus, jei būsimasis viršininkas pats nuspręs tiesiogiai susisiekti su tomis įmonėmis, mane užtikrino, kad taip nenutiks, nes ji turi gerą reputaciją kompanijoje.

 

Dienų realybė

Killian 

Oro uosto koridoriumi kryptimi “Geneve”, sparčiai žengiu su minia, tempdamas savo rankinį lagaminą. Buvo puikus senų parašiutininkų susitikimas Dubajuje. Kažkada šokinėjau profesionaliai, dabar tai beliko tik maloniu hobiu. Tobulas laikas su sena komanda ir naujais nariais. Suvibravus telefonui, stabteliu, kad galėčiau įkišęs ranką išsitraukti jį iš džinsų kišenės. Pažiūriu kas skambina. Tai tiek tų malonių prisiminimų, vos pasiekiau Šveicarijos žemę iškart bloškė dienų realybė – darbas. Taip ir būna, kai malonumus iškeiti į verslą. Jau bekeliant prietaisą prie ausies staiga trenkiasi kažkas man į nugarą ir matau, kaip naujausias Iphone išlekia į orą ir išsitėškęs į blizgias keramikines grindis jomis nuslysta tolyn.

Putain, – nusikeikiu piktai ir staigiai atsisuku pasižiūrėti kas kaltas. Matau vidutinio sudėjimo vaikinuką, over size paltu su juoda odine kuprine ant peties ir megzta kepure, kuri stovi ant galvos it dresiruota, renkantį plačiai pabirusius popierius nuo grindų, – Kur po velnių tu žiūri, kai eini? – Iškošiu prancūziškai pro kietai sukąstus dantis. Stebėdamas, kaip jis greitai juda bandydamas susirinkti visus popierius, kol jų neapmindžiojo praeinantys žmonės. Juokinga, visi mandagiai peržengia lapus, bet perbraukia lagaminų ratukais.

Dar nė metų telefonui nėra, bet per šitą perkūdusį stilistą turėsiu gaišti ir laiką, ir patirti daugybę nepatogumų. Mintyse staiga pergalvoju, kur mano nenaudojamas įrenginys ir jau net krūminius paskausta prisiminus, kiek užtruksiu kol persikelsiu visus duomenis į tą senajį ir tada vėl į naująjį, kai pagaliau jį gausiu. Norisi vaikiną viena ranka kilstelt nuo grindų ir pakratyt su visu mandru paltu.

Matau, kaip liauna vaikino ranka sustingsta, lyg būtų išgirdęs mano mintis. Jis pasitaiso ant galvos kepurę ją truputėlį atsmaukdamas nuo akių ir iš apačios užverčia galvą į mane.

Abu spoksom vienas į kitą. Tos pilkos piktos veriančios akys, mane kažkaip keistai paveikia ir su nerimu pajuntu, kaip kelnėse susidomėjęs krūpteli mano kotas. O tu šude šventas. Staiga išsigąstu. Kas čia dabar dedasi? Vaikinas nenuleisdamas akių lėtai atsistoja ir ištiesina pečius. Vidutinio ūgio, lieknas, smulkių, bet labai piktų veido bruožų, šviesiu sportiniu kostiumu su kapišonu gulančiu ant pečių ir juodais Timberland stiliaus batais.

– Ką tu ką tik pasakei? – išgirstu piktą moterišką balsą klausiantį anglų kalba.

Tomboy stiliumi apsirengusi mergina, be makiažo žvelgia į mane taip, lyg tuoj gaučiau į snukį. Akimis skanuoju jos aštrius tobulus veido bruožus, katiniškas akis, lygią kreminę odą. Kaip išvis galėjau, pagalvoti, kad tai vaikinas? Dieve šventas, kaip man palengvėja. Aš vis dar heteroseksualus! Lenviau atsikvepiu ir pajuntu, kaip net išsišiepiu žiūrėdamas į jos rūstų, mane skanuojantį veidą. Stebiu, kaip iš pasibjaurėjimo persikreipia kietai suspaustos lūpos, pamačius mano laimingą išraišką.

– Idiotas, – burbteli vėl pasilenkdama ir toliau rinkdama likusius popierius.

Welcome to the Switzerland, – draugiškai pasveikinu aš ją ir pats pasilenkiu siekdamas lapo man po kojomis.

– Neliesk.

– Aš tik noriu tau padėti.

– Tu jau “padėjai”,  – mosteli smakru kažkur tolyn, – eik ir kitą kartą žiūrėk, kur eini.

– Čia aš nežiūriu, kur einu? – staiga supykstu prisiminęs savo sudužusį telefoną. Pati trenkėsi į mane ir tik popierius išbarstė, o reaguoja lyg nuostolius patyrė ji.

Mergina beveik jėga išplešia popieriaus lapą iš rankų ir kažką bumbėdama sau po nosimi nesuprantama kalba staigiai žengia pirmyn nusitempdama mano lagaminą.

– Stop! – šūkteliu per minią, kol dar nevėlu.

– Kas dabar? – Atsisuka piktai, net palto kraštai į orą pakyla.

Be žodžių pastumiu koja gėlėtą pigų lagaminą į priekį ir stebiu, kaip išsiplečia jos akys atpažinus. Jei ji mano, kad aš nemoku būti paršas, tai labai klysta. Nors pirmą kartą gyvenime matau tokį piktą žmogų. Graži, bet bjauri, – pagiežingai sugriežiu dantimis, –  ir turbūt jai moterys patinka labiau, – dar įsižeidęs priduriu mintyse. Staiga nežinia iš kur, galvoje iškyla vizija kurioje matau ją nuogą besibučiuojančią su kita moterimi. Neramumai kelnėse pasikartoja. Mielai būčiau trečias.

Net pasipurtau, kad vizija išsisklaidytų. Kas čia per mintys tokios? Patirtas adrenalinas turbūt kaltas.

Mergina nieko nesakydama, vis dar tokia pat rūsčia išraiška, palikusi mano lagaminą vidurį praėjimo prilekia artyn, nusičiumpa savąjį ir nurūksta neatsigręždama.

Pirmiausiai, žengęs keletą didelių žingsnių sugriebiu vienišo palikto lagamino rankeną, o tuomet eidamas link telefono likučių, pamatau du apmindytus lapus turbūt mažų ratukų nutemptų su minia. Jau įtariu, iš kur jie. Pakeliu ir susidomėjęs pažiūriu, ką čia turiu. Dvi CV kopijos. Tas pats žmogus, ta pati nuotrauka, ta pati kontaktinė informacija, tik turinys visiškai kitas. Nesusilaikęs išsišiepiu, kaip tas idiotas, kuriuo ji mane ką tik pavadino. Pikta apgavikė, ji ruošiasi mulkinti čia kažką.

Susižavėjimo kupinas akis pakeliu ta kryptimi kur ji ką tik pranyko plevėsuodama palto kraštais. Moteris viesulas.

Goželis

Smiltė

– Išsižiojęs goželis, – urzgiu sau po nosimi besiirdama stačiai per žmones. Tik pamanyk, streso ir taip pilną dieną dar labiau sugadina kažkoks žioplys ramiai sau stabčiodamas vidurį skubančios minios. Pats kaltas, kad tas jo telefonas sudužo. Nėra ko žiopsot. Įkvėpk per nosį. Sulaikyk. Iškvėpk per burną. Sulaikyk. Jau net kvėpavimo pratimai nepadeda. Ir išvis, jie kam nors padėjo kada nors? Gal ir esu truputėlį kalta dėl to jo telefono, – nenorom prisipažįstu sau viduje. – Nesąmonė, – greit pati ir užginčiju ir jaučiu, kad tuoj vėl pradėsiu ant ko nors šaukti.

Įkvėpk per nosį. Sulaikyk. Iškvėpk per burną. Sulaikyk. Pinda ta Elzė. Įkvėpk per nosį. Rytoj didžioji diena. Jau nežinau kiek laiko bandau save įtikinti tuo, kad jei ir negausiu šio darbo, gi nieko neprarasiu. Žinosiu, kad tikrai pabandžiau ir praleisiu keletą dienų nuostabioje šalyje. Tada sau primenu – labai brangioje šalyje. Kelionės išlaidas, bet kuriuo atveju padengs įmonė, apsistosiu pas Elzę sename bute, o kas tada? Savaitę pabūsiu čia ir tada namo, kažkaip išgyventi su esamomis pajamomis, kol gausiu kitą gerai apmokamą darbą Lietuvoje.

O ką darysiu jei šitą darbą gausiu? Vėl nejučia pradedu atlikinėti kvėpavimo pratimus giliai alsuodama. Per nosį, per burną, per nosį, per burną. Šūdas, pamiršau sulaikyt!

Atvykimo salėje pamatau jau besisukantį savo didelį lagaminą tarp kitų. Pribėgusi jį išsikeliu su “Uch” užsimetimu ir vilkdama paskui dabar jau du lagaminus dairausi link išėjimo. Elzė kažką minėjo, kad nepamirščiau atsispausdinti nemokamo bilietėlio visuomeniniam transportui, galiojančio vieną valandą. Už “Uber” paslaugas aš visai nenusiteikusi pakloti apie 40 frankų. Tai kur tas velnio aparatas dabar? 

Žmonės skuba link išėjimo, kažkas pastumia mane, kažkas kažką pasako, atsiprašo? Reik žiūrėti kur eini. Pamačiusi eilę laukiančiųjų prie dviejų aparatų, spėju čia tai ko man reikia.

Sulaukusi eilės spoksau į šviečiantį ekraną bandydama suprasti, kas toliau?

Pasirenku kalbą. Skaitau.

Staiga vyriška ranka nuspaudžia mygtuką. Du kartus! Pasigirsta spausdinamų bilietėlių garsas. Kas čia taip drįsta lįsti be eilės? Atsisuku širsdama atgal, ruošdama piktą kalbą ir užverčiu galvą aukštyn. Aukštyn. Aukštyn.

Vėl tas pats. Kažkodėl baimingai krūpteli širdis, lyg būčiau nusikaltusi. Vyras labai arti veria mane savo skaidriomis žalsvomis akimis. Taip arti, kad galiu užuosti prieskonių, odos ir tabako kvapą. Įkvėpdama jo giliai į save, pajuntu, kaip kraujas it tekantis viskis gyslomis, sušildo kūną. Per arti. Nevalingai žengiu žingsnį atgal neatitraukdama žvilgsnio nuo jo akių ir pajuntu, kaip atsiremiu į bilietų aparatą. Įsižiūriu atidžiau į saulės ir vėjo nugairintą odą, kampuotą smakrą dengiamą kelių dienų šerių ir išsitaršiusius plaukus bet kaip styrančius ant galvos ir suprantu, kad tas primityvus vaizdas mane sujaudina.

Vyras taip pat nenukreipdamas žvilgsnio pasilenkia prie manęs priartėdamas veidu. Dabar širdis jau visai pašėlsta, burna perdžiūsta. Įkvepiu. Išsižioju.

Rėksiu!

– Prašom, – sako jis mandagiu tonu ir jo balsas nuvilnija mano pasišiaušusia oda.

Ne iškart supratusi ką jisai pasakė, lėtai nuleidžiu žvilgsnį žemyn. Matau ištiestą mažą baltą bilietėlį, suspaustą tarp smiliaus ir didžiojo. Negalvodama ištiesiu ranką. Jis ūmai užlenkia pirštus į delną, atitraukdamas bilietėlį. Kas čia dabar? Nustebus vėl pažvelgiu aukštyn.

Vyras draugiškai šypsosi.

Pokštininkas mat. Įtampa manyje atslūgsta ir aš truputėlį atsipalaiduoju. Vėl ištiesiu ranką neatsitiktinai prisiliesdama. Šitą žaidimą galime žaisti dviese. Mūsų oda susiliečia, sulaikau sekundėlei pirštus per ilgai ant jo pirštų ir netikėtai elektra tvoskia stuburu žemyn, kad nebyliai aikteliu.

Nejudu.

Nejuda ir jisai.

Esu tikra abu tai pajutome ir abu žiūrime į mūsų besiliečiančias rankas. Tada kažkas už mūsų nejaukiai atsikrenkščia ir kažką pasako. Momentas dingsta.

Vyras, lėtai atsitraukia. Lyžteli apatinę lūpą prikąsdamas dantimis, tarsi tramdytų šypseną. Pamanyk, koks jis. O mano krūtinėje širdis vis dar šėlsta.

À bientôt! – taria nueidamas ir mesdamas tokį žvilgsnį, lyg kažką žinotų, ko aš nežinau.

Atsitraukiu su savo lagaminais nuo aparato ir palydžiu jį smalsiai akimis. Odinė striukė, džinsai, gražiai glaudžiantys kūną, ir “Convers” aukštaauliai sportbačiai suteikiantys jaunatviškumo. Viskas nesvarbu, bet tos skaidrios veriančios akys, nujaučiu, kad mintyse mane persekios dar ilgai.

Galiausiai vyras pranyksta tarp išėjimo durų nė neatsigręždamas. Truputėlį nusiviliu, atsikvepiu ir vėl bumbėdama nusitempiu lagaminus. Ir kam tiek reikėjo prisikraut. Kokie šansai, kad aš tą darbą gausiu?

Ir kaip ilgai dirbsiu? 

Pinda ta Elzė.

13 minčių apie „I dalis“

  1. Man belieka sulaikyti kvėpavimą, iškvėpti per burną ir laukti kito pirmadienio! Karšta, karšta, karšta🔥.Turbinė pradžia!🥰 Gera savaitės pradžia! Ačiū, autorei 🤗

  2. Miela, Ilona, trūksta žodžių, apsakyti tavo kūrybos žavesį, subtilumą, savitumą, lengvumą. Tad aš tik pasakysiu vieną žodį TOBULA ❤️

  3. Oi, kaip patiko! Šmaikštumas, spalvinga kalba, žiežirbom žyrantis pirmasis herojų susitikimas☺️ Paskaitai ir pasikrauni energijos visam pirmadieniui😍

  4. Sužavėta 😍🙂. O dar tik pirma dalis. Neveltui taip laukiam Nuodas. Jei bus karšta 💥 vasara ir tokie karšti 🔥desertai, galimas per kaitymas 😆

  5. Bam! Ir atvipo žandikaulis. 💥 Žiežirbos skraidė į visas puses,veikėjai šarmingi, ryškių spalvų. Viliuosi,kad įtampa lydės visą vasarą,kol bus skanaujamas šis desertas. 🍒

  6. „Pinda ta Elzė“ – vidinis Smiltės monologas nerealus 😀 Na, įdomu, ar Killian’ui pavyks pranokti Nojų 😉

  7. Wow, wow, ir dar kartą wow! Ilona, super! Viskas taip puikiai, nuoširdžiai, ir realistiškai parašyta! Neveltui aš taip laukiau! Kaip įdomiai susiskaitė, kaip gaila, kad negaliu skaityti toliau, nes tikriausiai neatsitraukčiau visą dieną😁 dabar tik dar labiau laukiu „Nuodas“, bei kiekvieno pirmadienio dėl šios istorijos!

  8. Nu eina sau, sakiau, kad bus liepsnojantis desertas, bet kad toks 😀 sprogsta galva 😀 Negana to — iškalba, žodžiai —viskas, jaučiasi stiprus rašytojos žinių bagažas tiek pačiu žodynu tiek temomis. Praėjo kelios valandos, o aš vis dar galvoju apie tekstą 😀 Visapusiškai nuostabu <3

  9. O wouw kaip gerai ir kaip intriguoja!!! Nuo šiol pirmadieniai mano laukiamiausi visą vasarą 😍

  10. Nerealu! 🙂 Skaiciau ir gailejausi kad pradejau, ne del to kad nepatiko, atvirksciai. Patiko taip labai, kad nebesulaukiu tesinio. 🙂
    Tad dabar lauksiu kiekvieno pirmadienio su malonumu. 🙂

  11. „Pinda ta Elze“! 😁👌
    Nemegstu pirmadieniu, bet dabar tai bus megstamiausia mano savaites diena 🥰

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.